–

H. Pouvin ir M. Dijoux, H. Pouvin sutuoktinės, atstovaujamų advokatės J. Buk Lament,

–

Électricité de France (EDF), atstovaujamos advokato E. Piwnica,

–

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos D. Colas, J. Traband ir A.-L. Desjonquères,

–

Graikijos vyriausybės, atstovaujamos M. Tassopoulou, D. Tsagkaraki, C. Fatourou ir K. Georgiadis,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos N. Ruiz García ir C. Valero,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288) 2 straipsnio b ir c punktų išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Henri Pouvain ir jo sutuoktinės Marie Dijoux ginčą su Électricité de France (toliau – EDF) dėl reikalavimo sumokėti likusias sumas pagal šios bendrovės sutuoktiniams suteiktą nekilnojamojo turto paskolą.

3

Direktyvos 93/13 devintoje, dešimtoje ir keturioliktoje konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

„kadangi <…> asmenys, įsigyjantys prekes ir paslaugas, turi būti apsaugoti nuo pardavėjo ar tiekėjo piktnaudžiavimo savo galia, ypač nuo vienašalių tipinių sutarčių ir nuo esminių teisių nesąžiningo neįtraukimo į sutartis;

kadangi vartotojo apsauga būtų veiksmingesnė priėmus vienodas teisės normas nesąžiningų sąlygų atžvilgiu; kadangi tos normos turėtų būti taikomos visoms pardavėjų ar tiekėjų su vartotojais sudaromoms sutartims; kadangi todėl, inter alia, darbo sutartys, sutartys, susijusios su teisėmis į paveldėjimą, sutartys, susijusios su teisėmis pagal šeimos teisę ir bendrovių inkorporavimo ar organizavimo sutartys arba ūkinių bendrijų sutartys neturi būti įtrauktos į šią direktyvą.

<…>

kadangi <…> ši direktyva yra taip pat taikoma visuomeniniams verslams, prekybai arba profesijoms.“

4

Šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Šia direktyva siekiama suderinti valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus[,] susijusius su nesąžiningomis sąlygomis pardavėjo ar tiekėjo su vartotoju sudaromose sutartyse.“

5

Minėtos direktyvos 2 straipsnyje nustatyta:

„Šioje direktyvoje:

<…>

6

Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos Vartotojų kodekso L.132-1 straipsniu į Prancūzijos teisę perkelta Direktyva 93/13.

7

Šio straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Sutarčių, pardavėjų ar tiekėjų sudarytų su asmenimis, kurie nėra pardavėjai ar tiekėjai, arba su vartotojais, sąlygos, kuriomis siekiama didelio neatitikimo tarp sutarties šalių teisių ir pareigų asmenų, kurie nėra pardavėjai ar tiekėjai, arba vartotojų nenaudai, ar dėl kurių atsiranda toks didelis neatitikimas, yra nesąžiningos.“

8

1995 m. balandžio 3 d. EDF suteikė savo darbuotojui H. Pouvin ir jo sutuoktinei (toliau – paskolos gavėjai) paskolą pagal pagalbos būstui įsigyti schemą, skirtą finansuoti jų pagrindinio gyvenamojo būsto įsigijimui 57625,73 EUR suma, grąžintina mokant 240 mėnesinių įmokų, padalytų į du amortizacijos laikotarpius po dešimt metų, atitinkamai taikant 4,75 % ir 8,75 % dydžio palūkanų normas (toliau – paskolos sutartis).

9

Pagal šios paskolos sutarties 7 straipsnį sutartis automatiškai nutraukiama tą dieną, kai paskolos gavėjas, nepriklausomai nuo priežasties, nustoja būti EDF darbuotojas. Ši sąlyga reiškia, kad darbo sutarties nutraukimo atveju paskolintos lėšos turi būti nedelsiant grąžintos, net jei paskolos gavėjai vykdė įsipareigojimus.

10

Kadangi 2002 m. sausio 1 d. H. Pouvin nutraukė darbo santykius su EDF, paskolos gavėjai nustojo mokėti paskolos įmokas.

11

2012 m. balandžio 5 d. pasinaudojusi automatiško tarp šalių sudarytos sutarties nutraukimo sąlyga, kai paskolos gavėjas nustoja būti bendrovės EDF darbuotojas, EDF iš paskolos gavėjų pareikalavo sumokėti 50238,37 EUR sumą, kurią sudaro paskolos likutis ir nuo 2002 m. sausio 1 d. skaičiuojamos palūkanos, taip pat 3517 EUR netesybas.

12

2013 m. kovo 29 d. sprendimu Tribunal de grande instance de Saint-Pierre (Sen Pjero apygardos teismas, Prancūzija) automatiško paskolos sutarties nutraukimo, pasibaigus darbo santykiams su EDF, sąlygą pripažino nesąžininga. Taigi, šis teismas atmetė EDF prašymą konstatuoti automatišką minėtos sutarties nutraukimą. Tuo pat metu minėtas teismas paskelbė, kad ta pati sutartis nutraukiama, nes nebuvo sumokėtos paskolos įmokos, ir priteisė iš paskolos gavėjų solidariai sumokėti EDF 44551,84 EUR sumą ir nuo 2012 m. balandžio 5 d. skaičiuojamas 6 % dydžio palūkanas, taip pat –3118,63 EUR sumą ir nuo sprendimo paskelbimo skaičiuojamas 6 % dydžio palūkanas, remiantis dėl paskolos gavėjų įsipareigojimų nevykdymo EDF padaryta žala.

13

2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimu cour d’appel de Saint-Denis (Sen Deni apeliacinis teismas, Prancūzija) panaikino 2013 m. kovo 29 d. sprendimą ir nusprendė, kad ginčijama sutartis automatiškai nutraukta 2002 m. sausio 1 d. Jis nurodė skolininkams sumokėti EDF 50238,37 EUR sumą ir nuo 2002 m. sausio 1 d. skaičiuojamas 6 % palūkanas, iš šios sumos išskaičiuojant iki tos datos sumokėtas sumas. Be to, šis teismas nurodė skolininkams, atsižvelgiant į sąlygą dėl sutartyje numatytos sankcijos, sumokėti EDF 3517 EUR sumą ir nuo 2002 m. sausio 1 d. skaičiuojamas teisės aktuose nustatyto dydžio palūkanas.

14

Iš tikrųjų šis teismas nusprendė, kad Vartotojų kodekso L132-1 straipsnis šioje byloje netaikytinas, nes EDF sudarė paskolos sutartį kaip darbdavė, todėl negalėjo būti laikoma „pardavėju ar tiekėju“, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį.

15

Paskolos gavėjai pateikė kasacinį skundą dėl šio sprendimo, teigdami, kad veikė kaip vartotojai; jie rėmėsi Cour de cassation (Kasacinis teismas, Prancūzija) jurisprudencija, pagal kurią sąlyga, numatanti paskolos sutarties pasibaigimą dėl išorinių, su paskolos sutartimi nesusijusių priežasčių, yra nesąžininga.

16

Cour de cassation mano, kad, atsakant į nagrinėjamame pagrinde, nuo kurio priklauso kasacine tvarka nagrinėjamos bylos baigtis, nurodytus klausimus, Direktyvos 93/13 2 straipsnis turi būti aiškinamas vienodai.

17

Tokiomis aplinkybėmis Cour de cassation nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

18

Savo klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 93/13 2 straipsnio b ir c punktai turi būti aiškinami taip, kad, viena vertus, įmonės darbuotojas ir jo sutuoktinis, su šia įmone sudarę paskolos sutartį, kuri pirmiausia yra galima sudaryti su minėtos įmonės darbuotojais, skirtą finansuoti privataus nekilnojamojo turto įsigijimui, turi būti laikomi „vartotojais“, kaip tai suprantama pagal šio straipsnio b punktą, ir, kita vertus, ar, kiek tai susiję su šios paskolos suteikimu, ta pati įmonė turi būti laikoma „pardavėja ar tiekėja“, kaip tai suprantama pagal minėto straipsnio c punktą.

19

Visų pirma primintina, kad, kaip nurodyta Direktyvos 93/13 dešimtoje konstatuojamojoje dalyje, vienodos teisės normos dėl nesąžiningų sąlygų turėtų būti taikomos „visoms <…> sutartims“, „pardavėjų ar tiekėjų“ sudaromoms su „vartotojais“, kaip jie apibrėžti šios direktyvos 2 straipsnio b ir c punktuose (2018 m. gegužės 17 d. Sprendimo Karel de Grote – Hogeschool Katholieke Hogeschool Antwerpen, C‑147/16, EU:C:2018:320, 46 punktas).

20

Be to, Direktyvos 93/13 dešimtojoje konstatuojamojoje dalyje teigiama, kad „darbo sutartys neturi būti įtrauktos į šią direktyvą“.

21

Šiomis aplinkybėmis reikia patikrinti, ar tai, kad paskolos sutarties, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, šalys taip pat yra saistomos darbo sutarties, turi poveikį atitinkamai „vartotojo“ ir „pardavėjų ar tiekėjų“, kaip jie suprantami pagal Direktyvos 93/13 2 straipsnio b ir c punktus, statusams, kiek tai susiję su šia paskolos sutartimi.

22

Šiuo klausimu pagal minėtą nuostatą „vartotojas“ yra bet kuris fizinis asmuo, kuris sutartyse, kurioms taikoma minėta direktyva, veikia siekdamas tikslų, nesusijusių su jo prekyba, verslu ar profesija. Be to, „pardavėjas ar tiekėjas“ yra bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, kuris sutartyse, kurioms taikoma Direktyva 93/13, veikia savo verslo, prekybos ar profesijos tikslais, nesvarbu, ar tai būtų viešoji, ar privati nuosavybė.

23

Taigi, kaip matyti iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos, sutartys, kurioms taikoma Direktyva 93/13, šioje direktyvoje apibrėžiamos remiantis jas sudarančių asmenų statusu pagal tai, ar jie veikia vykdydami savo profesinę veiklą, ar ne (2018 m. gegužės 17 d. Sprendimo Karel de Grote – Hogeschool Katholieke Hogeschool Antwerpen, C‑147/16, EU:C:2018:320, 53 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

24

Kiek tai pirmiausia susiję su „vartotojo“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 93/13 2 straipsnio b punktą, pažymėtina, kad ji yra objektyvi ir nepriklauso nuo konkrečių žinių, kurių gali turėti atitinkamas asmuo, arba informacijos, kurią jis faktiškai turi (2015 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Costea, C‑110/14, EU:C:2015:538, 21 punktas).

25

Šiuo klausimu primintina, kad vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei pardavėjo ar tiekėjo tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl turimos informacijos, taigi jis priverstas sutikti su pardavėjo ar tiekėjo iš anksto parengtomis sąlygomis ir negali daryti įtakos jų turiniui (2015 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Costea, C‑110/14, EU:C:2015:538, 18 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

26

Ginčą dėl sutarties, kuri gali patekti į šios direktyvos taikymo sritį, nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į įrodymų visumą ir, be kita ko, šios sutarties sąlygas, turi patikrinti, ar konkretus tokią sutartį sudaręs asmuo gali būti laikomas „vartotoju“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 93/13. Tai darydamas, nacionalinis teismas turi atsižvelgti į visas konkretaus atvejo aplinkybes (be kita ko, į prekės ar paslaugos, dėl kurios sudaryta atitinkama sutartis, pobūdį), galinčias atskleisti, kokiu tikslu ši prekė ar paslauga įgyta (2015 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Costea, C‑110/14, EU:C:2015:538, 22 ir 23 punktai).

27

Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad net advokatas, net jeigu būtų laikoma, kad jis turi padidintus techninius gebėjimus, gali būti laikomas „vartotoju“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 2 straipsnio b punktą, kai sudaro sutartį, kuri nėra susijusi su jo profesine veikla (šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Costea, C‑110/14, EU:C:2015:538, 26 ir 27 punktus).

28

Šis platus sąvokos „vartotojas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 93/13 2 straipsnio b punktą, aiškinimas leidžia užtikrinti pagal šią direktyvą suteikiamą apsaugą visiems fiziniams asmenims, kurie yra mažiau palankioje padėtyje, nurodytoje šio sprendimo 25 punkte.

29

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad aplinkybė, jog fizinis asmuo sudaro sutartį, kuri nėra darbo sutartis, su darbdaviu, savaime nėra kliūtis laikyti tokį asmenį „vartotoju“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 2 straipsnio b punktą.

30

Be to, kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 60 punkte, tai, kad tam tikros vartotojų sudarytų sutarčių rūšys yra priskiriamos prie tam tikrų vartotojų grupių, neatima iš pastarųjų jų „vartotojo“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 2 straipsnio b punktą, statuso.

31

Taigi, jeigu į šios direktyvos taikymo sritį nepatektų daugelis vartotojų su jų darbdaviais sudarytų sutarčių, šie vartotojai netektų minėtos direktyvos teikiamos apsaugos (pagal analogiją žr. 2015 m. sausio 15 d. Sprendimo Šiba, C‑537/13, EU:C:2015:14, 29 punktą).

32

Kalbant apie tai, kad darbo sutartys nepatenka į Direktyvos 93/13 taikymo sritį, reikia pažymėti, kad, kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 58 punkte, tokia paskolos sutartis, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, nereglamentuoja nei darbo santykių, nei darbo sąlygų, todėl negali būti laikoma „darbo sutartimi“.

33

Kiek tai susiję su, antra, sąvoka „pardavėjas ar tiekėjas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 2 straipsnio c punktą, pažymėtina, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas „pardavėjo ar tiekėjo“ sąvoką apibrėžė plačiai (2018 m. gegužės 17 d. Sprendimo Karel de Grote – Hogeschool Katholieke Hogeschool Antwerpen, C‑147/16, EU:C:2018:320, 48 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

34

Iš tiesų, pirma, įvardžio „bet kuris“ vartojimas šioje nuostatoje rodo, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi būti laikomas „pardavėju ar tiekėju“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 93/13, jei vykdo profesinę veiklą (2018 m. gegužės 17 d. Sprendimo Karel de Grote – Hogeschool Katholieke Hogeschool Antwerpen, C‑147/16, EU:C:2018:320, 49 punktas).

35

Antra, ši nuostata taip pat susijusi su bet kokia profesine veikla – nesvarbu, „ar tai būtų viešoji, ar privati nuosavybė“. Taigi, Direktyvos 93/13 2 straipsnio c punktas gali būti taikomas subjektams, kurie siekia pelno ar ne, ir iš jo taikymo srities nepašalinami bendrojo intereso užduotį vykdantys subjektai (šiuo klausimu žr. 2018 m. gegužės 17 d. Sprendimo Karel de Grote – Hogeschool Katholieke Hogeschool Antwerpen, C‑147/16, EU:C:2018:320, 50 ir 51 punktus).

36

Sąvoka „pardavėjas ar tiekėjas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 93/13 2 straipsnio c punktą, yra funkcinė sąvoka, kuri reikalauja įvertinti, ar konkretūs sutartiniai santykiai priskirtini prie veiklos, kurią asmuo vykdo profesiniais tikslais (šiuo klausimu žr. 2018 m. gegužės 17 d. Sprendimo Karel de Grote – Hogeschool Katholieke Hogeschool Antwerpen, C‑147/16, EU:C:2018:320, 55 punktą).

37

Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad švietimo įstaiga, studentui, be savo pagrindinės veiklos, papildomai ir antraeiliai dar teikianti paslaugą, kurią iš esmės sudaro paskolos sutartis, gali būti laikoma, kiek tai susiję su šia paslauga, „pardavėju ar tiekėju“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 2 straipsnio c punktą (šiuo klausimu žr. 2018 m. gegužės 17 d. Sprendimo Karel de Grote – Hogeschool Katholieke Hogeschool Antwerpen, C‑147/16, EU:C:2018:320, 57 ir 58 punktus).

38

Iš tiesų tokiu atveju iš principo tarp švietimo įstaigos ir studento egzistuoja nelygybė, kylanti dėl šių šalių informuotumo ir techninių kompetencijų asimetriškumo, nes tokia įstaiga yra nuolatinė organizacija ir turi techninių gebėjimų, kurių nebūtinai turi privačiais tikslais veikiantis studentas, kuriam papildomai pasiūloma sudaryti šią sutartį (2018 m. gegužės 17 d. Sprendimo Karel de Grote – Hogeschool Katholieke Hogeschool Antwerpen, C‑147/16, EU:C:2018:320, 59 punktas)

39

Šie argumentai taikytini tokioje byloje, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai darbdavys, juridinis asmuo, su vienu iš savo darbuotojų, fizinių asmenų, ir, kaip yra šiuo atveju, darbuotojo sutuoktiniu, sudaro sutartį dėl paskolos, skirtos finansuoti nekilnojamojo turto įsigijimui asmeniniais tikslais.

40

Iš tiesų, nors tokio darbdavio, kaip EDF, pagrindinė veikla yra ne siūlyti finansines priemones, bet tiekti energiją, šis darbdavys turi informaciją, techninius gebėjimus, žmogiškuosius ir materialinius išteklius, kurių fizinis asmuo, tai yra – kita sutarties šalis, paprastai neturi.

41

Kaip ir sąvoka „vartotojas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 93/13 2 straipsnio b punktą, sąvoka „pardavėjas ar tiekėjas“, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio c punktą, yra objektyvi ir nepriklauso nuo to, ar pardavėjas arba tiekėjas nusprendžia ją vertinti kaip savo pagrindinę ar antrinę ir papildomą veiklą.

42

Be to, kaip generalinis advokatas iš esmės pažymėjo savo išvados 43–46 punktuose, pirma, tai, kad tokia paskolos sutartis siūloma savo darbuotojams, jiems taip suteikiant lengvatinę galimybę įsigyti nekilnojamąjį turtą, naudojama siekiant pritraukti ir išsaugotus kvalifikuotus ir kompetentingus darbuotojus, taip palengvinant darbdavio profesinės veiklos vykdymą. Šiomis aplinkybėmis tai, kad šis darbdavys pagal šią sutartį gauna arba negauna tiesioginių pajamų, nėra svarbu siekiant pripažinti minėtą darbdavį „pardavėju ar tiekėju“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 2 straipsnio c punktą. Kita vertus, plačiai aiškinant sąvoką „pardavėjas ar tiekėjas“, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą, įgyvendinamas šios direktyvos tikslas – apsaugoti vartotoją kaip silpnąją sutarties su „pardavėju ar tiekėju“ šalį ir atkurti sutarties šalių lygybę (šiuo klausimu žr. 2018 m. gegužės 31 d. Sprendimo Sziber, C‑483/16, EU:C:2018:367, 32 punktą).

43

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti:

44

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: