–

Bankia SA, atstovaujamos abogados J. M. Rodríguez Cárcamo ir A.M. Rodríguez Conde,

–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos M. J. García-Valdecasas Dorrego,

–

Airijos, atstovaujamos A. Joyce, M. Browne ir J. Quaney, padedamų BL M. Gray,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos J. Rius, N. Ruiz García ir A. Cleenewerck de Crayencour,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 (OL L 149, 2005, p. 22), 11 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant Bankia SA ginčą su Juan Carlos Marí Merino, Juan Pérez Gavilán ir María de la Concepción Marí Merino dėl išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto.

3

1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288) 4 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Nepažeidžiant 7 straipsnio, sutarties sąlygos nesąžiningumas vertinamas, atsižvelgiant į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta sutartis, pobūdį, ir sutarties sudarymo metu nurodant visas sutarties sudarymo aplinkybes ir visas kitas tos sutarties arba kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas.“

4

Šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas [verslininkas] sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui, ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų [tolesnis sutarties vykdymas yra galimas panaikinus nesąžiningas sąlygas].“

5

Minėtos direktyvos 7 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Valstybės narės užtikrina, kad vartotojų ir konkurentų naudai egzistuotų pakankamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų sudaromose su vartotojais.“

6

Direktyvos 2005/29 9, 20 ir 22 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

<…>

7

Šios direktyvos 2 straipsnyje nustatyta:

„Šioje direktyvoje:

<…>

<…>

<…>“

8

Minėtos direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„Ši direktyva nepažeidžia sutarčių teisės, ypač taisyklių dėl sutarties galiojimo, sudarymo arba padarinių.“

9

Tos pačios direktyvos 5 straipsnio 1 ir 2 dalys išdėstytos taip:

„1.   Nesąžininga komercinė veikla draudžiama.

2.   Komercinė veikla yra nesąžininga, jeigu:

10

Direktyvos 2005/29 10 straipsnyje numatyta:

„Ši direktyva nepašalina už elgesio kodeksą atsakingų subjektų vykdomos nesąžiningos komercinės veiklos kontrolės, kurią valstybės narės gali skatinti, galimybės ir galimybės 11 straipsnyje nurodytiems asmenims bei organizacijoms kreiptis pagalbos į tokius subjektus, jei kreipimasis į tokius subjektus yra papildoma priemonė tame straipsnyje nurodytoms teisminėms ir administracinėms procedūroms.

Kreipimasis į tokius kontrolės organus niekada nelaikomas lygiaverčiu 11 straipsnyje numatytam kreipimuisi į teismines arba administracines institucijas.“

11

Šios direktyvos 11 straipsnyje nurodyta:

„1.   Kad šios direktyvos nuostatų būtų laikomasi vartotojų interesais, valstybės narės užtikrina pakankamus ir veiksmingus būdus kovoti su nesąžininga komercine veikla.

Tokie būdai – tai teisinės nuostatos, pagal kurias asmenys ar organizacijos, kurie pagal nacionalinės teisės aktus laikomi turinčiais teisėtą interesą kovoti su nesąžininga komercine veikla, įskaitant konkurentus, galėtų:

Pačios valstybės narės sprendžia, kurios iš šių galimybių turi egzistuoti, ir ar teismai ar administracinės institucijos gali reikalauti, kad skundai pirma būtų nagrinėjami kitais nustatytais būdais, įskaitant nurodytus 10 straipsnyje. Šios galimybės turi būti prieinamos nepriklausomai nuo to, ar vartotojai, kuriems daroma įtaka, yra toje pačioje valstybėje narėje, kurioje įsikūręs prekybininkas, ar kitoje valstybėje narėje.

Kiekviena valstybė narė sprendžia:

2.   Pagal 1 dalyje nurodytas teisines nuostatas valstybės narės teismams ir administracinėms institucijoms suteikia įgaliojimus, kurie, tais atvejais, kai jie mano, kad tokios priemonės, atsižvelgiant į visus interesus ir ypač į viešąjį interesą, yra būtinos, juos įgalintų:

net neturint įrodymų apie prekybininko tikruosius nuostolius ar žalą arba sąmoningą ketinimą ar aplaidumą.

<…>“

12

Šios direktyvos 13 straipsnis suformuluotas taip:

„Valstybės narės numato sankcijas už nacionalinių nuostatų, priimtų taikant šią direktyvą, pažeidimus ir imasi visų būtinų priemonių užtikrinti jų vykdymą. Numatomos sankcijos, turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.“

13

Ley de Enjuiciamiento Civil (Civilinio proceso kodeksas) 695 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Vykstant šiame skyriuje nurodytoms procedūroms skolininkas gali pareikšti prieštaravimą dėl išieškojimo tik remdamasis tokiais pagrindais:

1)   garantijos arba garantija užtikrinto skolinio įsipareigojimo išnykimas <…>;

2)   mokėtinos sumos apskaičiavimo klaida, kai užtikrintas skolinis reikalavimas yra atsiskaitymų tarp kreditoriaus ir skolininko sąskaitos uždarymo likutis <…>;

3)   išieškant iš hipoteka arba kitaip įkeisto kilnojamojo turto, kai neperduodamas valdymas, kitas šio turto įkeitimas, kilnojamojo ar nekilnojamojo turto hipoteka arba areštas, įregistruoti anksčiau nei šio proceso pagrindą sudarantis turto suvaržymas, kurie turi būti patvirtinti atitinkama registro pažyma <…>;

4)   nesąžininga sutarties sąlyga, kuria remiantis išieškoma arba apskaičiuojama mokėtina suma.“

14

Civilinio proceso kodekso 698 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Bet kuris kitas skolininko, trečiojo valdytojo ar kitų suinteresuotųjų asmenų prieštaravimas, nenurodytas pirmesniuose straipsniuose, įskaitant prieštaravimus dėl nuosavybės teisę patvirtinančio dokumento negaliojimo, skolos mokėjimo termino pasibaigimo, skolos tikrumo, išnykimo ar dydžio, išnagrinėjamas per atitinkamą procesą, tačiau tai nesustabdo ir nenutraukia šiame skyriuje numatyto vykdymo proceso.“

15

2012 m. kovo 9 d.Real Decreto-ley 6/2012 de medidas urgentes de protección de deudores hipotecarios sin personalidad recursos (Karaliaus dekretas-įstatymas Nr. 6/2012 dėl skubių priemonių, skirtų hipoteka užtikrintų paskolų skolininkų be išteklių apsaugai) 1 straipsnyje pažymima, kad jo tikslas nustatyti priemones, skirtas palengvinti hipoteka užtikrintų paskolų restruktūrizacijai tiems, kuriems ypač sunku grąžinti skolą, ir mechanizmams, skirtiems išieškojimo iš hipoteka užtikrinto turto procesą padaryti lankstesnį.

16

Šio Karaliaus dekreto-įstatymo 5 straipsnyje numatyta:

„1.   Kredito įstaigos arba kiti subjektai, užsiimantys profesionalia paskolų arba hipoteka užtikrintų paskolų suteikimo veikla, gali savanoriškai prisijungti prie priede pateikto Gerosios praktikos kodekso.

<…>

4.   Kiekviena kredito įstaiga, kuri prisijungė prie Gerosios praktikos kodekso, yra saistoma jo nuostatų, kai skolininkas įrodo, kad jis yra už socialinės atskirties ribos.

<…>

9.   Įstaigos, kurios prisijungė prie Gerosios praktikos kodekso, privalo tinkamai informuoti savo klientus apie galimybę remtis kodekso nuostatomis <…>“

17

Šio Karaliaus dekreto-įstatymo 6 straipsnyje įtvirtinta:

„1.   Tai, kaip įstaigos, prisijungusios prie Gerosios praktikos kodekso, jo laikosi, tikrina šiuo tikslu įsteigta kontrolės komisija.

<…>

4.   Kontrolės komisija gauna ir nagrinėja duomenis, kuriuos jai persiunčia Ispanijos bankas pagal 5 ir 6 dalis, ir kas šešis mėnesius skelbia ataskaitą apie Gerosios praktikos kodekso laikymosi laipsnį.

<…>

6.   Skundai dėl kredito įstaigos galimo Gerosios praktikos kodekso reikalavimų neįvykdymo gali būti pateikiami Ispanijos bankui. Šie skundai nagrinėjami taip pat, kaip ir kiti skundai, kuriuos nagrinėti yra kompetentingas Ispanijos bankas.“

18

2006 m. sausio 30 d. J. C. Marí Merino, J. P. Gavilán ir M. Marí Merino sudarė su Bankia hipoteka užtikrintos paskolos sutartį dėl 166000 EUR sumos, grąžintinos per 25 metų. Šioje sutartyje buvo nustatyta 195900 EUR hipoteka įkeisto turto „įkainojimo vertė“, t. y. suma, kuri yra pradinė turto pardavimo iš varžytinių kaina pagal Ispanijos teisę.

19

Po pirmos 2009 m. sausio 29 d. sutarties novacijos ši sutartis buvo dar kartą atnaujinta 2013 m. spalio 18 d. notaro patvirtintu aktu. Pagal antrą sutarties novaciją aptariamo pastato įkainojimo vertė buvo sumažinta iki 57689 EUR ir grąžintinos 102750 EUR sumos grąžinimo terminas buvo pratęstas iki 40 metų. Be to, buvo leistas neteisminis pastato pardavimas ir sutartyje vis dėlto buvo nurodyta, kad pastatas yra J. C. Marí Merino, J. P. Gavilán ir M. Marí Merino įprasta gyvenamoji vieta.

20

Kadangi taip atnaujinta hipoteka užtikrintos paskolos sutartis buvo kaip vykdytinas dokumentas, Bankia pradėjo išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrą. 2016 m. kovo 8 d. J. C. Marí Merino, J. P. Gavilán ir M. Marí Merino pateikė skundą dėl šios procedūros dėl to, kad sutartyje yra nesąžiningų sąlygų. Pirma, įkainojimo vertė buvo sumažinta jų nenaudai, o grąžinimo terminas prailgintas tik siekiant paskatinti skolininkus pritarti minėtos sutarties novacijai. Taigi Bankia veiksmai prieštarauja profesiniam atidumui tiek, kiek jis pasinaudojo paskolos restruktūrizavimu aptariamo pastato įvertinimui pakeisti. Antra, sąlygos, kuriomis remdamiesi skolininkai gali išvengti turto paėmimo ir nebeturėti prievolės grąžinti paskolą pagal gyvenamojo būsto datio in solutum (turto atidavimas kaip mokėjimas), išlikdami jo nuomininkai, buvo įvykdytos pagal Gerosios bankininkystės praktikos kodeksą ir, kadangi šis kodeksas buvo privalomas, Bankia turėjo pritarti atsakovų pagrindinėje byloje siūlomam datio in solutum.

21

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teiraujasi, ar Bankia veiksmai yra nesąžininga komercinė veikla, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/29.

22

Šiuo klausimu šis teismas nurodo, kad pagal nacionalinę teisę prieštaravimas dėl išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūros gali būti grindžiamas tik viena iš priežasčių, kurių išsamus sąrašas pateikiamas Civilinio proceso kodekso 695 straipsnyje. Taigi, nors nesąžiningos sąlygos buvimas sutartyje, kuri yra kaip vykdomasis dokumentas, yra viena iš šių priežasčių, taip nėra nesąžiningos komercinės veiklos, kuri gali būti patikrinta tik atskiru ieškiniu, atveju. Tačiau tokio ieškinio pareiškimas nesustabdo išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūros, nes bylą iš esmės nagrinėjantis teismas nėra kompetentingas ją sustabdyti pagal Civilinio proceso kodekso 698 straipsnį.

23

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad jeigu pagal Sąjungos teisę jis galėtų atlikti nesąžiningo verslininko elgesio kontrolę per išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrą, kaip pagal Direktyvą 93/13 jam tai leidžiama dėl nesąžiningų sąlygų, jis galėtų įvertinti 2013 m. spalio 18 d. hipoteka užtikrintos paskolos sutarties novacijos galiojimą. Be to, jeigu Gerosios bankininkystės praktikos kodeksas būtų privalomas kredito įstaigoms, kurios prie jo prisijungė, atsakovai pagrindinėje byloje iš tikrųjų galėtų reikalauti datio in solutum, dėl kurio būtų nutrauktas išieškojimas iš hipoteka įkeisto turto ir jų asmeninė atsakomybė.

24

Šiomis aplinkybėmis Juzgado de Primera Instancia no 5 de Cartagena (Kartachenos pirmosios instancijos teismas Nr. 5) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

25

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar Direktyvos 2005/29 11 straipsnį reikia aiškinti taip, kad jam prieštarauja nacionalinės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, pagal kuriuos draudžiama išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto bylą nagrinėjančiam teismui ex officio arba šalių prašymu atlikti vykdomojo dokumento galiojimo kontrolę atsižvelgiant į tai, ar užsiimama nesąžininga komercine veikla, ir bet kuriuo atveju kompetentingam teismui, siekiančiam priimti sprendimą iš esmės dėl tokios veiklos buvimo, draudžiama imtis laikinųjų priemonių, pavyzdžiui, sustabdyti išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrą.

26

Pirmiausia reikia pažymėti, kad, anot Bankia, hipoteka įkeisto turto pagrindinėje byloje vertės sumažinimo negalima laikyti „komercine veikla“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2005/29 2 straipsnio d punktą, nes jis nėra „tiesiogiai susijęs“ su prekės arba paslaugos pirkimo skatinimu, pardavimu, tiekimu arba teikimu vartotojams. Bet kuriuo atveju šis sumažinimas nėra „nesąžiningas“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalį. Tokiomis aplinkybėmis, kadangi Direktyva 2005/29 šioje byloje netaikoma, nėra būtina atsakyti į pirmąjį prejudicinį klausimą.

27

Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad tik jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų, arba iš tiesų turėtų, patikrinti, ar galioja vykdomasis dokumentas atsižvelgiant į Direktyvą 2005/29, o tai būtent priklauso nuo atsakymo į pirmąjį prejudicinį klausimą, kurį pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, jis privalėtų patikrinti, ar minėta direktyva taikoma pagrindinėje byloje nagrinėjamoms faktinėms aplinkybėms.

28

Taigi reikia atsakyti į pirmąjį prejudicinį klausimą.

29

Šiuo klausimu primintina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją Direktyva 2005/29 siekiama užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį, visiškai suderinant su nesąžininga komercine veikla susijusias taisykles (šiuo klausimu žr. 2015 m. balandžio 16 d. Sprendimo UPC Magyarország, C‑388/13, EU:C:2015:225, 32 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

30

Būtent siekiant užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį šioje direktyvoje nustatytas vieningas bendras nesąžiningos komercinės veiklos, iškreipiančios vartotojų ekonominį elgesį, draudimas (šiuo klausimu žr. 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Trento Sviluppo ir Centrale Adriatica, C‑281/12, EU:C:2013:859, 31 ir 32 punktus).

31

Vis dėlto iš suformuotos jurisprudencijos taip pat matyti, jog minėtos direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje tik nustatyta, kad nesąžininga komercinė veikla „draudžiama“, todėl ji valstybėms narėms suteikia diskreciją pasirinkti pagal tos pačios direktyvos 11 ir 13 straipsnius nacionalines priemones, skirtas kovai su nesąžininga komercine veikla, tačiau su sąlyga, kad jos bus pakankamos ir veiksmingos ir kad tokiu pagrindu paskirtos sankcijos bus veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios (šiuo klausimu žr. 2015 m. balandžio 16 d. Sprendimo UPC Magyarország, C‑388/13, EU:C:2015:225, 56 ir 57 punktus ir nurodytą jurisprudenciją).

32

Be to, pagal Direktyvos 2005/29 9 konstatuojamąją dalį ji taikoma, be kita ko, nepažeidžiant nei asmenų, nukentėjusių nuo nesąžiningos komercinės veiklos, teisės reikšti individualius reikalavimus, nei Bendrijos ir nacionalinės sutarčių teisės, įskaitant, kaip matyti iš šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalies, taisyklių, susijusių su sutarčių galiojimu, sudarymu arba poveikiu.

33

Taigi sutartis, kaip vykdomasis dokumentas, negali būti pripažinta negaliojančia vien dėl to, kad joje įtvirtintos sąlygos prieštarauja bendram nesąžiningos komercinės veiklos draudimui, nustatytam minėtos direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje.

34

Iš to matyti, kad Direktyvos 2005/29 veiksmingumu nereikalaujama, kad valstybės narės leistų išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto bylą nagrinėjančiam teismui ex officio arba vienos iš šalių prašymu atlikti vykdomojo dokumento galiojimo atsižvelgiant į tai, ar užsiimama nesąžininga komercine veikla, kontrolę.

35

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis, be kita ko, 2013 m. kovo 14 d. Sprendimu Aziz (C‑415/11, EU:C:2013:164), taip pat teiraujasi, ar šios direktyvos 11 straipsnyje, pagal kurį visų pirma reikalaujama, kad nacionalinės priemonės, kuriomis siekiama kovoti su nesąžininga komercine veikla, būtų pakankamos ir veiksmingos, draudžiama taikyti nacionalinės teisės aktus, kaip antai Civilinio proceso kodekso 695 ir 698 straipsnius, pagal kuriuos vartotojas ne tik negali apskųsti išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūros dėl užsiėmimo nesąžininga komercine veikla naudojantis vykdomuoju dokumentu, bet, kadangi ir vykdantysis teismas neturi teisės atlikti tokios kontrolės, siekdamas šių tikslų vartotojas taip pat privalo pareikšti ieškinį dėl esmės kitame teisme, kuriam neleidžiama sustabdyti išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūros.

36

Vis dėlto, priešingai, nei teigia, be kita ko, Europos Komisija, išvada, prie kurios Teisingumo Teismas priėjo tame sprendime, priimtame atsižvelgiant į Direktyvą 93/13, negali būti taikoma Direktyvai 2005/29, nes, nors minėtomis direktyvomis siekiama užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį, vis dėlto pagal jas šių tikslų siekiama skirtingomis taisyklėmis.

37

Iš tiesų Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nesąžiningos sąlygos nėra privalomos vartotojui.

38

Kadangi šia imperatyvia nuostata siekiama sutartyje nustatytą formalią sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą pakeisti realia, atkuriančia sutarties šalių lygybę, nacionalinis teismas privalo ex officio įvertinti, ar sutarties sąlyga, kuriai taikoma Direktyva 93/13, yra nesąžininga, ir, tai darydamas, ištaisyti tarp vartotojo ir verslininko esantį netolygumą (šiuo klausimu žr. 2012 m. birželio 14 d. Sprendimo Banco Español de Crédito, C‑618/10, EU:C:2012:349, 40 ir 42 punktus ir nurodytą jurisprudenciją).

39

Atsižvelgdamas į šią jurisprudenciją 2013 m. kovo 14 d. Sprendimo Aziz (C‑415/11, EU:C:2013:164) 59 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad tokia proceso sistema, iš esmės pagrįsta Civilinio proceso kodekso 695 ir 698 straipsniais, kiek pagal ją bylą iš esmės nagrinėjančiam teismui, kuriam vartotojas pateikė prašymą pripažinti sutarties sąlygą, kuria grindžiamas vykdomasis dokumentas, nesąžininga pagal Direktyvą 93/13, neįmanoma imtis laikinųjų apsaugos priemonių, skirtų išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrai sustabdyti ar nutraukti, kai tokias priemones būtina paskirti siekiant užtikrinti visišką jo galutinio sprendimo veiksmingumą, galėjo pakenkti šia direktyva siekiamos apsaugos veiksmingumui.

40

Padėtis dėl Direktyvos 2005/29 yra kitokia.

41

Kaip buvo nurodyta šio sprendimo 32 ir 33 punktuose, šia direktyva tik draudžiama nesąžininga komercinė veikla.

42

Be to, pirma, Direktyvos 2005/29 11 straipsnyje tik reikalaujama, kad valstybės narės užtikrintų pakankamus ir veiksmingus būdus kovoti su nesąžininga komercine veikla; tokie būdai gali būti procesas teisme prieš tokią veiklą arba administracinis skundas su teismo kontrolės galimybe ir šio proceso bei skundo tikslas – kad būtų nutraukta tokia veikla. Antra, šios direktyvos 13 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės turi sukurti tinkamą sankcijų sistemą nesąžiningą komercinę veiklą vykdantiems asmenims.

43

Darytina išvada, kad, remiantis vien direktyvos nuostatomis, sutarties sąlyga negali būti pripažinta negaliojančia, net jei buvo sudaryta šalių dėl nesąžiningos komercinės veiklos.

44

Šiomis aplinkybėmis pagal Direktyvą 2005/29 nėra reikalaujama, kad bylą iš esmės dėl tokios veiklos buvimo nagrinėjantis teismas galėtų taikyti laikinąsias priemones, kaip antai sustabdyti išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrą, kad būtų užtikrintas visiškas galutinio teismo sprendimo veiksmingumas. Iš tiesų tokia veikla, bet kuriuo atveju vien remiantis šia direktyva, negalėjo padaryti poveikio sutarties ir a fortiori vykdomojo dokumento galiojimui.

45

Dėl tos pačios priežasties, nors Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalies reikalavimų neatitinka nacionalinės teisės aktai, kuriuose nenumatyta galimybės sustabdyti išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrą taip, kad visais atvejais, kai išieškojimas iš hipoteka įkeisto turto atliekamas prieš bylą iš esmės nagrinėjančiam teismui priimant sprendimą, kuriuo sutarties sąlyga, kuria pagrįsta hipoteka, pripažįstama nesąžininga, o priverstinio vykdymo procesas dėl to – niekiniu ir toks sprendimas minėtam vartotojui leistų užtikrinti tik a posteriori apsaugą vien žalos atlyginimo aspektu (2013 m. kovo 14 d. Sprendimo Aziz, C‑415/11, EU:C:2013:164, 60 punktas), padėtis dėl Direktyvos 2005/29 11 straipsnio reikalavimų yra kitokia.

46

Iš tiesų, kadangi ši direktyva yra taikoma, kaip buvo priminta šio sprendimo 32 punkte, nepažeidžiant individualių ieškinių, kuriuos pareiškia asmenys, nukentėję nuo nesąžiningos komercinės veiklos ir Sąjungos bei nacionalinių sutarčių teisės normų, apsauga vien žalos atlyginimo aspektu gali būti laikoma vienu iš pakankamų ir veiksmingų būdų kovoti su nesąžininga komercine veikla, kurio reikalaujama pagal šią nuostatą.

47

Taigi nacionalinės teisės aktais, kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, nėra keliamas pavojus veiksmingai Direktyvoje 2005/29 numatytai apsaugai.

48

Atsižvelgiant į tai, taip pat reikia pabrėžti, kad kai išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto bylą nagrinėjantis teismas tikrina vykdomojo dokumento galiojimą pagal Direktyvą 93/13 ex officio, kaip atrodo, yra nagrinėjamu atveju, arba šalių prašymu, atlikdamas šią kontrolę jis gali teisėtai patikrinti komercinės veiklos, dėl kurios buvo parengtas šis dokumentas, nesąžiningumą.

49

Iš tiesų, nors komercinės veiklos nesąžiningumo nustatymo nepakanka, jog automatiškai ir vien ja remiantis būtų konstatuotas sutarties sąlygos nesąžiningumas, jis yra vienas iš elementų, kuriais gali remtis kompetentingas teismas, kai vertina sutarties sąlygos nesąžiningumą, ir pagal Direktyvos 93/13 4 straipsnio 1 dalį šiuo vertinimu turi būti atsižvelgiama į visas bylos aplinkybes (šiuo klausimu žr. 2012 m. kovo 15 d. Sprendimo Pereničová ir Perenič, C‑453/10, EU:C:2012:144, 43 ir 44 punktus).

50

Taigi komercinės veiklos nesąžiningumo nustatymas neturi tiesioginės įtakos klausimui, ar sutartis galioja, atsižvelgiant į Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį (2012 m. kovo 15 d. Sprendimo Pereničová ir Perenič, C‑453/10, EU:C:2012:144, 46 punktas).

51

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2005/29 11 straipsnis aiškintinas taip, kad jam neprieštarauja nacionalinės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, pagal kuriuos draudžiama išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto bylą nagrinėjančiam teismui ex officio arba šalių prašymu atlikti vykdomojo dokumento galiojimo kontrolę, atsižvelgiant į tai, ar užsiimama nesąžininga komercine veikla, ir bet kuriuo atveju kompetentingam teismui, siekiančiam priimti sprendimą iš esmės dėl tokios veiklos buvimo, draudžiama imtis laikinųjų priemonių, pavyzdžiui, sustabdyti išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrą.

52

Antruoju ir trečiuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar Direktyvos 2005/29 11 straipsnis turi būti aiškinamas kaip draudžiantis nacionalinės teisės aktą, kuriame nenumatyta teisiškai privalomo pobūdžio elgesio kodeksui, kaip antai nurodyto šios direktyvos 10 straipsnyje.

53

Bankia ir Ispanijos vyriausybė mano, kad nebūtina atsakyti į šiuos klausimus, nes bet kuriuo atveju pagrindinėje byloje nagrinėjamas Gerosios bankininkystės praktikos kodeksas nėra elgesio kodeksas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/29 10 straipsnį.

54

Reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas negali patikrinti, ar Gerosios bankininkystės praktikos kodeksas patenka į elgesio kodekso sąvoką, numatytą šios direktyvos 2 straipsnio f punkte.

55

Kadangi išreikštos abejonės šiuo klausimu negali paneigti prejudicinių klausimų svarbos prezumpcijos (2017 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Andriciuc ir kt., C‑186/16, EU:C:2017:703, 20 punktas), reikia atsakyti į šiuos klausimus.

56

Šiuo tikslu primintina, kad minėto 2 straipsnio f punkte sąvoka „elgesio kodeksas“ apibrėžiama kaip „susitarimas arba taisyklių rinkinys, kurio nenustato valstybės narės įstatymai ir kiti teisės aktai ir kuris apibrėžia prekybininkų, saistomų šio kodekso vienoje arba keliose konkrečiose komercinės veiklos srityse arba verslo sektoriuose, elgesį“.

57

Vis dėlto, kaip matyti iš Direktyvos 2005/29 20 konstatuojamosios dalies, joje elgesio kodeksui suteiktas vaidmuo – sudaryti sąlygas verslininkams veiksmingai taikyti šios direktyvos principus konkrečiose ekonomikos srityse, veiksmingai laikytis profesinio atidumo reikalavimų ir padėti išvengti būtinybės imtis administracinių ar teisminių veiksmų.

58

Iš tiesų Direktyvos 2005/29 6 straipsnio 2 dalies b punkte numatyta, kad tai, jog verslininkas nesilaiko elgesio kodekso, gali būti laikoma nesąžininga komercine veikla. Tačiau šioje direktyvoje nereikalaujama iš valstybių narių numatyti tiesioginių padarinių verslininkams vien dėl to, kad jie nesilaiko elgesio kodekso po prisijungimo prie jo.

59

Šiomis aplinkybėmis į antrąjį ir trečiąjį klausimus reikia atsakyti taip: Direktyvos 2005/29 11 straipsnis turi būti aiškinamas kaip nedraudžiantis nacionalinės teisės akto, kuriame nenumatyta teisiškai privalomo pobūdžio elgesio kodeksui, kaip antai nurodyto šios direktyvos 10 straipsnyje.

60

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia: