–

H. John, atstovaujamo advokatų H. Buroh ir J. Steinhauer,

–

Freie Hansestadt Bremen, atstovaujamo advokato C. Darge,

–

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze ir K. Stranz,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos M. van Beek ir M. Kellerbauer,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1999 m. kovo 18 d. Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis (toliau – Bendrasis susitarimas), pateikto 1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvos 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis priede (OL L 175, 1999, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 368), 5 punkto 1 dalies ir 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (OL L 303, 2000, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 79), 1 straipsnio, 2 straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant Hubertus John ir jo buvusio darbdavio, Freie Hansestadt Bremen (laisvasis Hanzos miestas Brėmenas, Vokietija) ginčą dėl H. John darbo sutarties pasibaigimo suėjus sutartam terminui, t. y. sulaukus įprasto pensinio amžiaus, ir dėl atsisakymo patenkinti jo prašymą pratęsti darbo santykius sulaukus šio amžiaus.

3

Pagal Bendrojo susitarimo 1 punktą šio susitarimo tikslas yra pagerinti darbo pagal terminuotas sutartis kokybę, užtikrinant nediskriminavimo principo taikymą, ir sukurti bendruosius pagrindus, kurie neleistų piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius.

4

Bendrojo susitarimo 2 punkto „Taikymo sritis“ 1 dalyje numatyta:

„Šis susitarimas taikomas pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems darbuotojams, kurių darbo sutartį arba darbo santykius apibrėžia kiekvienos valstybės narės teisė, kolektyvinės sutartys ar praktika.“

5

Bendrojo susitarimo 3 punkte „Apibrėžimai“ nustatyta:

„Šiame susitarime:

<…>“

6

Bendrojo susitarimo 4 punkto „Nediskriminavimo principas“ 1 dalyje numatyta:

„Pagal terminuotas sutartis dirbantiems darbuotojams negali būti taikomos mažiau palankios darbo sąlygos, negu panašiems nuolatiniams darbuotojams, vien dėl to, kad jie sudarė terminuotas darbo sutartis ar palaiko terminuotus darbo santykius, nebent ši nevienoda traktuotė yra objektyviai pagrįsta.“

7

Bendrojo susitarimo 5 punkte „Piktnaudžiavimo prevencijos priemonės“ nurodyta:

8

Pagal Direktyvos 2000/78 14 konstatuojamąją dalį ši direktyva nedraudžia nacionalinės teisės nuostatų, kuriomis nustatomas pensinis amžius.

9

Direktyvos 2000/78 1 straipsnyje išdėstyta: „Šios direktyvos tikslas – nustatyti kovos su diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos užimtumo ir profesinėje srityje bendrus pagrindus siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą.“

10

Šios direktyvos 2 straipsnyje numatyta:

„1.   Šioje direktyvoje „vienodo požiūrio principas“ reiškia, kad dėl kurios nors iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos.

2.   Šio straipsnio 1 dalyje:

11

Minėtos direktyvos 6 straipsnio „Skirtingo požiūrio dėl amžiaus pateisinimas“ 1 dalyje numatyta:

„Nepaisydamos 2 straipsnio 2 dalies, valstybės narės gali numatyti, kad skirtingas požiūris dėl amžiaus nėra diskriminacija, jei pagal nacionalinę teisę jį objektyviai ir tinkamai pateisina teisėtas tikslas, įskaitant teisėtos užimtumo politikos, darbo rinkos ir profesinio mokymo tikslus, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis.

Toks skirtingas poveikis [požiūris], be kitų dalykų, gali apimti:

<…>“

12

Nuo 2014 m. birželio 23 d. galiojančios redakcijos Sozialgesetzbuch (Socialinės apsaugos kodeksas) VI knygos 41 straipsnio „Senatvės pensija ir apsauga nuo atleidimo“ trečiame sakinyje (toliau – pagrindinėje byloje nagrinėjama nuostata) nustatyta:

„Jei susitarime numatyta, kad sulaukus įprasto pensinio amžiaus darbo santykiai nutrūksta, darbo sutarties šalys gali sudarytu susitarimu darbo santykių pasibaigimo momentą atidėti, prireikus – kelis kartus.“

13

Federalinių žemių valstybės tarnautojų kolektyvinės sutarties (toliau – kolektyvinė sutartis) 44 straipsnio „Specialios nuostatos dėl mokytojų, turinčių darbuotojo statusą“ 4 dalyje dėl V skirsnio „Darbo santykių trukmės ribojimas ir jų pasibaigimas“ numatyta:

„Darbo santykiai pasibaigia be atskiro nutraukimo pasibaigus atitinkamam mokslo metų, kuriais mokytojas sulaukė teisės aktuose nustatyto įprasto amžiaus gauti senatvės pensiją, semestrui (sausio 31 d. arba liepos 31 d.).“

14

H. John, gimęs 1949 m. liepos 8 d., nuo 2001 m. rugsėjo 25 d. laisvajame Hanzos mieste Brėmene buvo įdarbintas pagal sutartį mokytoju. Darbo sutarčiai buvo taikoma Vokietijos valstybės tarnyboje pagal sutartį dirbančių tarnautojų kolektyvinė sutartis, pakeista kolektyvine sutartimi.

15

Pagal kolektyvinę sutartį minėta darbo sutartis turėjo baigtis tą dieną, kai mokytojas sulaukia teisės aktuose nustatyto amžiaus gauti senatvės pensiją. 2014 m. vasario 5 d. raštu H. John pateikė prašymą pratęsti darbo santykius sulaukus šio pensinio amžiaus iki 2014–2015 mokslo metų pabaigos. 2014 m. spalio 24 d. šalys susitarė, kad „savaiminio darbo sutarties pasibaigimo momentas [...] atidedamas iki 2015 m. liepos 31 d., kaip nustatyta kolektyvinės sutarties 44 straipsnio 4 dalyje“.

16

2015 m. vasario 4 d. H. John paprašė savo darbdavio sutarties pasibaigimo dieną nukelti į 2015–2016 mokslo metų pirmojo semestro pabaigą, t. y. į 2016 m. sausio 31 d. Atmetus šį prašymą, H. John pareiškė ieškinį; jame nurodė, kad sutarties termino nustatymas, grindžiamas pagrindinėje byloje nagrinėjama nuostata, prieštarauja Sąjungos teisei.

17

Landesarbeitsgericht Bremen (Brėmeno apygardos darbo bylų teismas, Vokietija), nagrinėjantis ieškinį dėl Arbeitsgericht Bremen (Brėmeno darbo bylų teismas, Vokietija) sprendimo, klausia, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama nuostata atitinka Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalį ir Direktyvos 2000/78 1 straipsnį, 2 straipsnio 1 dalį ir 6 straipsnio 1 dalį. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuoja, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama darbo sutartis patenka į Bendrojo susitarimo taikymo sritį, nes pagal kolektyvinę sutartį darbo sutartis nutrūksta tą dieną, kai mokytojas sulaukia teisės aktuose nustatyto amžiaus gauti senatvės pensiją. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad sutarties pratęsimas pasibaigus minėtam terminui laikomas terminuotos darbo sutarties atnaujinimu. Jis siekia sužinoti, ar nacionalinės teisės nuostatos, jei jose nenumatyta jokių apribojimų šalių galimybei atidėti sutarties pasibaigimo dieną, atitinka Bendrojo susitarimo nuostatas, kuriomis siekiama užkirsti kelią piktnaudžiavimui paeiliui sudarant terminuotas sutartis, ir nepažeidžia Direktyvos 2000/78 nuostatų ar bendrųjų Sąjungos teisės principų.

18

Šiomis aplinkybėmis Landesarbeitsgericht Bremen (Brėmeno apygardos darbo bylų teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

19

Trečiuoju klausimu, kurį reikia nagrinėti pirmiausia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalį ir 6 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad jomis draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią darbuotojų, sulaukusių teisės aktuose nustatyto amžiaus gauti senatvės pensiją, darbo santykių pasibaigimo momento atidėjimas priklauso nuo apibrėžtam terminui duoto darbdavio sutikimo.

20

Šiuo klausimu primintina, jog pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 1 dalį „vienodo požiūrio principas“ reiškia, kad dėl kurios nors iš šios direktyvos 1 straipsnyje nurodytų priežasčių, tarp kurių minimas ir amžius, nėra tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos.

21

Pagal minėtos direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a punktą tiesioginė diskriminacija yra tada, kai su vienu asmeniu dėl jo amžiaus elgiamasi mažiau palankiai, nei panašioje situacijoje yra, buvo ar galėjo būti elgiamasi su kitu asmeniu. Pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies b punktą netiesioginė diskriminacija yra tada, kai dėl akivaizdžiai neutralių sąlygų, kriterijų ar taikomos praktikos tam tikro amžiaus asmenys gali patekti į tam tikru atžvilgiu blogesnę padėtį nei kiti asmenys, nebent tas sąlygas, kriterijus ar praktiką objektyviai pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama atitinkamomis ir būtinomis priemonėmis.

22

Taigi reikia patikrinti, ar su darbuotoju, kaip antai H. John, dėl jo amžiaus elgiamasi mažiau palankiai, nei panašioje situacijoje elgiamasi su kitu asmeniu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies a punktą, o gal dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamos nuostatos tam tikro amžiaus asmenų grupė, kuriai priklauso H. John, gali patekti į blogesnę padėtį, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalies b punktą.

23

Pirmiausia reikia priminti, pirma, kad, kaip numatyta Direktyvos 2000/78 14 konstatuojamojoje dalyje, ši direktyva nedraudžia nacionalinių nuostatų, kuriomis nustatomas pensinis amžius. Be to, kaip pažymėjo Europos Komisija, nustatant amžiaus ribą, susijusią su įprastu pensiniu amžiumi, turi būti atsižvelgiama į paprastai su amžiumi mažėjančius darbuotojų darbo rezultatus ir į vyresnio amžiaus darbuotojų norą ir poreikį disponuoti savo laisvalaikiu, kaip jie mano esant tinkama.

24

Antra, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad savaiminis darbuotojų, kurie atitinka amžiaus ir įmokų mokėjimo sąlygas, darbo sutarčių pasibaigimas, kad jie galėtų pasinaudoti teisėmis į pensiją, jau nuo seno daugelyje valstybių narių yra sudedamoji darbo teisės dalis ir plačiai paplitęs darbo santykių sferoje. Ši tvarka grindžiama politinių, ekonominių, socialinių, demografinių ir (arba) biudžeto interesų pusiausvyra ir priklauso nuo to, ar būtų nuspręsta prailginti darbuotojų aktyvaus gyvenimo trukmę, ar, priešingai, nustatyti jų priešlaikinį išėjimą į pensiją (2010 m. spalio 12 d. Sprendimo Rosenbladt, C‑45/09, EU:C:2010:601, 44 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

25

2010 m. spalio 12 d. Sprendime Rosenbladt (C‑45/09, EU:C:2010:601) Teisingumo Teismas nusprendė, kad kolektyvinės sutarties 44 straipsniui analogiška nuostata neviršija to, kas būtina, kad būtų pasiekti užsibrėžti tikslai, atsižvelgiant į valstybėms narėms ir socialiniams partneriams suteiktą didelę diskreciją socialinės politikos ir užimtumo srityje.

26

Bet pagrindinėje byloje yra nagrinėjamas ne kolektyvinės sutarties 44 straipsnis, susijęs su savaiminio darbo santykių pasibaigimo, pasibaigus mokslo metų, per kuriuos darbuotojas sulaukia įprasto pensinio amžiaus, semestrui, principu, o nuostata, pagal kurią, atvirkščiai, leidžiama darbo sutarties šalims atidėti taip nustatytą darbo santykių pasibaigimo dieną. Iš tiesų, kaip matyti iš trečiojo klausimo formuluotės, pagal šią nuostatą atidėti šį momentą, prireikus – kelis kartus, leidžiama besąlygiškai ir neribotai laiko atžvilgiu.

27

Dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamos nuostatos galimo nepalankaus ar neigiamo poveikio Vokietijos vyriausybė teigia, kad pastaroji nuostata susijusi ne su nustatyta darbo santykių pasibaigimo amžiaus riba, o su galimybe abipusiu susitarimu atidėti darbo santykių pasibaigimo momentą, kuri darbuotojams, sulaukusiems įprasto pensinio amžiaus, yra papildoma galimybė dalyvauti nustatant savo darbo santykių pasibaigimo tvarką.

28

Vokietijos vyriausybės teigimu, priimdamas pagrindinėje byloje nagrinėjamą nuostatą nacionalinės teisės aktų leidėjas pagal socialinių partnerių pageidavimus ketino nustatyti lanksčią ir teisiniu požiūriu saugią galimybę, prireikus ir laikantis tam tikrų sąlygų, išlaikyti darbo santykius po to, kai sueina įprastas pensinis amžius.

29

Tokio aiškinimo nepaneigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris teigia, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama nuostata gali būti laikoma nuostata, leidžiančia nukrypti nuo principo, jog, darbuotojui sulaukus įprasto pensinio amžiaus, darbo sutartis nutrūksta savaime. Kitaip negu jaunesnio amžiaus darbuotojai, įprasto pensinio amžiaus sulaukęs darbuotojas turi alternatyvą atnaujinti darbo santykius arba visiškai pasitraukti iš darbo rinkos.

30

Tai, kad nagrinėjamos darbo sutarties šalys gali atidėti darbo santykių pasibaigimo datą kelis kartus besąlygiškai ir neribotai laiko atžvilgiu, negali paneigti šios išvados. Atvirkščiai, tokie veiksniai gali sustiprinti šios nuostatos palankų ar teigiamą pobūdį tiek, kiek jie susiję su darbo santykių tęstinumo tvarka, kuri bet kuriuo atveju negali būti taikoma nesant abiejų sutarties šalių, kurias sieja darbo santykiai, susitarimo.

31

Reikia pažymėti, kad iš esmės tokios sąlygos gali leisti darbuotojui, kaip ir jo darbdaviui, tęsti darbo santykius, tik jeigu jie mano, kad ši alternatyva yra naudinga atsižvelgiant į veiklą, kuri tęsiama po to, kai darbuotojas sulaukia įprasto pensinio amžiaus. Iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos taip pat matyti, kad H. John prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme ginčijo savo darbdavio atsisakymą patenkinti jo prašymą antrą kartą atidėti veiklos pasibaigimo dieną.

32

Tokiomis aplinkybėmis tokia nuostata negali būti laikoma nepalankia priemone, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalį, pensinio amžiaus sulaukusiems asmenims, palyginti su asmenimis, kurie dar nėra sulaukę šio amžiaus.

33

Taigi į trečiąjį klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad ja nedraudžiama nacionalinės teisės norma, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią darbuotojų, sulaukusių teisės aktuose nustatyto amžiaus gauti senatvės pensiją, darbo santykių pasibaigimo momento atidėjimas priklauso nuo apibrėžtam terminui duoto darbdavio sutikimo.

34

Pirmuoju ir antruoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalį reikia aiškinti taip, kad šia nuostata draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią, nenustačius papildomų sąlygų ir laiko apribojimų, darbo sutarties šalims leidžiama tęsiantis darbo santykiams sudarytu abipusiu susitarimu atidėti, prireikus – kelis kartus, sutartą darbo santykių pasibaigimo momentą sulaukus įprasto pensinio amžiaus, vien dėl to, kad darbuotojas, sulaukęs įprasto pensinio amžiaus, turi teisę į senatvės pensiją.

35

Vokietijos vyriausybė visų pirma teigia, kad ginčas pagrindinėje byloje nepatenka į Bendrojo susitarimo taikymo sritį. Šios vyriausybės teigimu, darbo sutarties pasibaigimas tą dieną, kai darbuotojas sulaukia pensinio amžiaus, dar nereiškia, kad sutartis laikytina „terminuota darbo sutartimi“. Iš tiesų tokia sutartimi negali būti grindžiami trumpalaikiai darbo santykiai, nes nuo darbo sutarties sudarymo dienos iki įprasto pensinio amžiaus suėjimo dienos gali praeiti kelių dešimtmečių laikotarpis. Be to, atidėti darbo sutarties pasibaigimo dieną šalys gali tik su sąlyga, kad ankstesnė darbo sutartis pratęsiama nenutrūkstamai, taigi tai negali būti laikoma naujos terminuotos darbo sutarties sudarymu.

36

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiuo klausimu mano, kad tiek, kiek pagrindinėje byloje nagrinėjamai sutarčiai taikomas kolektyvinės sutarties 44 straipsnio 4 dalis, pagal kurią darbo santykiai nutrūksta pasibaigus mokslo metų, kuriais darbuotojas sulaukė teisės aktuose nustatyto amžiaus gauti senatvės pensiją, semestrui, tai susiję su termino, taigi apibrėžtos trukmės, nustatymu.

37

Reikia priminti, kad, nors Bendrojo susitarimo taikymo sritis, kaip matyti iš jo 2 punkto 1 dalies teksto, apibrėžta plačiai, bendrai nurodant „pagal terminuotas darbo sutartis dirbančius darbuotojus, kurių darbo sutartis sudaryta arba darbo santykiai reglamentuojami pagal teisės aktus, kolektyvines sutartis arba remiantis kiekvienoje valstybėje narėje galiojančia praktika“, reikia pažymėti, kad darbo sutartys ir santykiai, kuriems taikomas šis bendrasis susitarimas, apibrėžiami ne šiame susitarime ar Sąjungos teisėje, bet nacionalinėje teisėje ir (arba) praktikoje (2012 m. kovo 15 d. Sprendimo Sibilio, C‑157/11, nepaskelbtas Rink., EU:C:2012:148, 42 punktas).

38

Remdamasis SESV 267 straipsnyje įtvirtintu teismų bendradarbiavimu Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į bylos medžiagą, vis dėlto gali nacionaliniam teismui pateikti Sąjungos teisės išaiškinimą, kuris būtų jam naudingas nagrinėjant teisės normų poveikį (šiuo klausimu žr. 2017 m. birželio 21 d. Sprendimo W ir kt., C‑621/15, EU:C:2017:484, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

39

Reikia priminti, kad Bendrajame susitarime remiamasi prielaida, jog neterminuotos darbo sutartys yra bendriausia darbo santykių forma, kartu pripažįstant, kad tam tikriems sektoriams ar profesijoms ir veiklos rūšims būdinga sudaryti terminuotas darbo sutartis.

40

Vienas iš Bendruoju susitarimu siekiamų tikslų yra apriboti atvejus, kai paeiliui sudaromos terminuotos darbo sutartys ar nustatomi terminuoti darbo santykiai, kurie laikomi galimu piktnaudžiavimo darbuotojų nenaudai šaltiniu, įtvirtinant tam tikras minimalios apsaugos nuostatas, kuriomis siekiama išvengti pagal darbo sutartį dirbančių darbuotojų situacijos neapibrėžtumo (2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Pérez López, C‑16/15, EU:C:2016:679, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

41

Taigi darbo stabilumas suprantamas kaip svarbiausias darbuotojų apsaugos aspektas, o terminuotos darbo sutartys ir darbdavių, ir darbuotojų poreikius gali tenkinti tik tam tikromis aplinkybėmis (2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Pérez López, C‑16/15, EU:C:2016:679, 27 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

42

Kaip buvo priminta šio sprendimo 24 punkte, savaiminis darbuotojų, kurie atitinka amžiaus ir įmokų mokėjimo sąlygas, darbo sutarčių pasibaigimas, kad jie galėtų pasinaudoti teisėmis į pensiją, jau nuo seno daugelyje valstybių narių yra sudedamoji darbo teisės dalis ir plačiai paplitęs darbo santykių sferoje.

43

Be to, kaip nurodė Vokietijos vyriausybė, darbo sutartis, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią darbo santykiai nutrūksta tik tuo atveju, kai darbuotojas sulaukia nustatyto pensinio amžiaus, gali trukti keletą dešimtmečių.

44

Be to, savaiminis darbuotojų, sulaukusių įprasto pensinio amžiaus, darbo sutarčių pasibaigimas iš esmės suteikia darbuotojui darbo stabilumą. Iš tiesų, kaip pažymėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, darbuotojas, sulaukęs įprasto amžiaus gauti teisės aktuose numatytą senatvės pensiją, iš principo užbaigia profesinę veiklą.

45

Be to, negalima atmesti galimybės, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamoje nuostatoje numatytas atidėjimas laikytinas tik sutartiniu iš pradžių nustatyto pensinio amžiaus atidėjimu.

46

Taigi iš jokių Teisingumo Teismui pateiktų įrodymų nematyti, kad tokia nuostata gali paskatinti paeiliui sudaryti terminuotas darbo sutartis ar nustatyti terminuotus darbo santykius arba būti galimas piktnaudžiavimo darbuotojų nenaudai šaltinis. Bet kuriuo atveju negali būti laikoma, kad amžiaus ribos, atitinkančios įprastą pensinį amžių, nuolat sukelia atitinkamų darbuotojų situacijos neapibrėžtumą, kaip tai suprantama pagal Bendrąjį susitarimą, jei pastarieji gauna visą pensiją ir, be kita ko, jei darbdaviui suteikiama teisė atnaujinti nagrinėjamą darbo sutartį.

47

Jei, nepaisydamas šio sprendimo 42–46 punktuose išdėstytų argumentų, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas manytų, kad susitarimo, kaip antai 2014 m. spalio 24 d. susitarimas, – pagal kurį darbo sutarties, kaip antai sudarytos 2001 m. rugsėjo 25 d., pasibaigimo momento atidėjimui taikoma savaiminio darbo santykių pasibaigimo sąlyga, kai darbuotojas yra sulaukęs teisės aktuose nustatyto amžiaus gauti senatvės pensiją, – sudarymas turi būti laikomas naudojimusi galimybe paeiliui sudaryti terminuotas darbo sutartis ar nustatyti terminuotus darbo santykius, kaip tai suprantama pagal Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalį, reikia įvertinti, ar šia nuostata draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, kiek pagal ją, nenustačius laiko apribojimų ir papildomų sąlygų, darbo sutarties šalims leidžiama tęsiantis darbo santykiams sudarytu abipusiu susitarimu atidėti, prireikus – kelis kartus, sutartą darbo santykių pasibaigimo momentą sulaukus įprasto pensinio amžiaus, vien dėl to, kad darbuotojas, sulaukęs įprasto pensinio amžiaus, turi teisę į senatvės pensiją.

48

Reikia priminti, kad pagal Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalį reikalaujama, jog valstybės narės priimtų bent vieną joje nurodytų priemonių tais atvejais, kai jų vidaus teisėje nėra lygiaverčių teisinių priemonių. Minėto punkto 1 dalies a–c papunkčiuose nurodytos trys priemonės susijusios su objektyviomis priežastimis, pateisinančiomis tokių darbo sutarčių ar santykių atnaujinimą, maksimalia bendra tokių paeiliui sudaromų darbo sutarčių ar darbo santykių trukme ir jų atnaujinimų skaičiumi (2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Martínez Andrés ir Castrejana López, C‑184/15 ir C‑197/15, EU:C:2016:680, 35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

49

Nors Sąjungos teisėje numatyta valstybių narių pareiga imtis prevencijos priemonių, joje neapibrėžiamos konkrečios sankcijos, taikomos tada, kai piktnaudžiavimo atvejai vis dėlto nustatomi. Tokiu atveju nacionalinės valdžios institucijos privalo imtis priemonių, kurios būtų ne tik proporcingos, bet ir pakankamai veiksmingos ir atgrasomosios, kad būtų užtikrintas visiškas taikant Bendrąjį susitarimą priimtų normų veiksmingumas (2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Martínez Andrés ir Castrejana López, C‑184/15 ir C‑197/15, EU:C:2016:680, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

50

Teisingumo Teismas neturi priimti sprendimo dėl vidaus teisės nuostatų išaiškinimo, ši užduotis tenka kompetentingiems nacionaliniams teismams, kurie turi nustatyti, ar taikytinų nacionalinės teisės aktų nuostatos tenkina Bendrojo susitarimo 5 punkte numatytus reikalavimus (2014 m. liepos 3 d. Sprendimo Fiamingo ir kt., C‑362/13, C‑363/13 ir C‑407/13, EU:C:2014:2044, 66 punktas ir 2014 m. gruodžio 11 d. Nutarties León Medialdea, C‑86/14, nepaskelbta Rink., EU:C:2014:2447, 48 punktas).

51

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar atitinkamų vidaus teisės nuostatų taikymo sąlygos ir veiksmingas įgyvendinimas yra tinkama priemonė, kad būtų užkirstas kelias piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar paeiliui nustatant terminuotus darbo santykius ir kad prireikus už tai būtų nubausta (2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Marrosu ir Sardino, C‑53/04, EU:C:2006:517, 56 punktas ir 2014 m. liepos 3 d. Sprendimo Fiamingo ir kt., C‑362/13, C‑363/13 ir C‑407/13, EU:C:2014:2044, 67 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

52

Vis dėlto Teisingumo Teismas, nagrinėdamas prejudicinį klausimą, prireikus gali pateikti paaiškinimų, kurie padėtų nacionaliniam teismui atlikti savąjį vertinimą (2014 m. liepos 3 d. Sprendimo Fiamingo ir kt., C‑362/13, C‑363/13 ir C‑407/13, EU:C:2014:2044, 68 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija, taip pat 2014 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Mascolo ir kt., C‑22/13, C‑61/13, C‑63/13 ir C‑418/13, EU:C:2014:2401, 83 punktas).

53

Šiuo atveju reikia pažymėti, kad Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies a papunktyje įtvirtinta sąvoka „objektyvios priežastys“ skirta apibrėžtoms ir konkrečioms aplinkybėms, apibūdinančioms konkrečią veiklą, todėl šiame konkrečiame kontekste galinčioms pateisinti terminuotų darbo sutarčių sudarymą paeiliui. Šias aplinkybes visų pirma gali lemti ypatingas užduočių, kurioms atlikti šios sutartys buvo sudarytos, pobūdis ir ypatumai arba prireikus teisėto valstybės narės socialinės politikos tikslo siekimas (2012 m. sausio 26 d. Sprendimo Kücük, C‑586/10, EU:C:2012:39, 27 punktas).

54

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, darbuotojas, sulaukęs įprasto amžiaus gauti teisės aktuose numatytą senatvės pensiją, nuo kitų darbuotojų skiriasi ne tik tuo, kad jis apdraustas socialiniu draudimu, bet ir tuo, kad jo profesinė veikla iš esmės baigiasi, taigi atsižvelgiant į jo sutartyje apibrėžtą terminą jis neturi galimybės pasinaudoti neterminuotos darbo sutarties alternatyva.

55

Be to, kaip jau buvo nurodyta šio sprendimo 29 punkte, pagrindinėje byloje nagrinėjama nuostata gali būti laikoma nuostata, leidžiančia nukrypti nuo principo, jog, darbuotojui sulaukus įprasto pensinio amžiaus, darbo sutartis nutrūksta savaime.

56

Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos taip pat matyti, kad pagal šią nuostatą norint atidėti darbo santykių pasibaigimo dieną būtina šių darbo santykių laikotarpiu faktiškai sudaryti susitarimą, pagal kurį esami darbo santykiai tęsiasi nenutrūkstamai ir dėl kurio sutarties sąlygos lieka nepakitusios. Tokie apribojimai suteikia atitinkamam darbuotojui garantiją išlaikyti pirmines sutarties sąlygas, išsaugant teisę gauti senatvės pensiją.

57

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį ir antrąjį klausimus reikia atsakyti taip: Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalį reikia aiškinti taip, kad šia nuostata nedraudžiama nacionalinės teisės norma, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią, nenustačius papildomų sąlygų ir laiko apribojimų, darbo sutarties šalims leidžiama tęsiantis darbo santykiams sudarytu abipusiu susitarimu atidėti, prireikus – kelis kartus, sutartą darbo santykių pasibaigimo momentą sulaukus įprasto pensinio amžiaus, vien dėl to, kad darbuotojas, sulaukęs įprasto pensinio amžiaus, turi teisę į senatvės pensiją.

58

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia: