1. 

Įprastomis aplinkybėmis Reglamentu Nr. 604/2013 (toliau – Reglamentas „Dublinas III“) ( 2 ) reglamentuojamas tarptautinės apsaugos Europos Sąjungoje prašančių asmenų paskirstymas tarp valstybių narių. Tačiau dėl besitęsiančio konflikto Sirijoje bendras tokios apsaugos prašančių asmenų skaičius dramatiškai išaugo ( 3 ). Pavojinga kelionė Viduržemio jūra buvo ir vis dar yra svarbiausias kelias tokiems asmenims (ir kitiems galimiems pabėgėliams) patekti į Sąjungos teritoriją ( 4 ). Dėl tokio maršruto didžiulį spaudimą patiria dvi valstybės narės – Italija ir Graikija (toliau – pirmosios su migrantų antplūdžiu susiduriančios valstybės narės), joms abiem priklauso ilgos Viduržemio jūros pakrantės, kurių praktiškai neįmanoma kontroliuoti. Įprastomis aplinkybėmis šios valstybės narės pagal Reglamento „Dublinas III“ 13 straipsnį ( 5 ) būtų atsakingos už asmenų, atvykstančių į Europos Sąjungą per jų teritoriją, pateiktų tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimą ( 6 ). Abi valstybės staiga sulaukė daugybės potencialių apsaugos prašytojų ( 7 ).

2. 

Atitinkamai 2015 m. rugsėjo 14 ir 22 d. Taryba priėmė du sprendimus, jais nustatė laikinąsias priemones pirmųjų su migrantų antplūdžių susiduriančių valstybių narių labui: Tarybos sprendimą (ES) 2015/1523 ( 8 ) ir Tarybos sprendimą (ES) 2015/1601 ( 9 ). Abiejų sprendimų teisinis pagrindas buvo SESV 78 straipsnio 3 dalis. Šiais dviem sprendimais buvo nustatyta išsami atitinkamai 40000 ir 120000 tarptautinės apsaugos prašytojų perkėlimo tvarka. Toliau šiuos du sprendimus kartu vadinsiu „sprendimais dėl perkėlimo“ ir pavieniui juos nurodysiu tik tada, kai reikės.

3. 

Sprendimo 2015/1601 teisėtumas buvo ginčijamas, bet nesėkmingai ( 10 ).

4. 

Komisija dabar iškėlė bylą dėl pažeidimo trims valstybėms narėms: Lenkijai (byla C‑715/17), Vengrijai (byla C‑718/17) ir Čekijai (byla C‑719/17). Šias visas valstybes nares kartu atitinkamais atvejais vadinsiu „trys valstybės narės atsakovės“.

5. 

Šiose lygiagrečiai iškeltose bylose Komisija teigia, kad trys valstybės narės atsakovės nesilaikė: Lenkijos ir Čekijos atveju Sprendimo 2015/1523 ir Sprendimo 2015/1601 5 straipsnių 2 dalių (toliau – reikalavimas prisiimti įsipareigojimą), o Vengrijos atveju – tik Sprendimo 2015/1601 5 straipsnio 2 dalies, taip pat joms pagal šių sprendimų 5 straipsnio 4–11 dalis iš to kylančių įpareigojimų, šitaip nepadėdamos Italijai ir Graikijai ir neperkeldamos tarptautinės apsaugos prašytojų į savo atitinkamas teritorijas, kad jose atskiri prašymai būtų nagrinėjami iš esmės ( 11 ).

6. 

Lenkija, Vengrija ir Čekija ginčija ieškinių priimtinumą. Papildomai jos teigia, kad gali remtis SESV 72 straipsniu kaip šių sprendimų netaikymo pagrindu (dabar jos neginčija šių sprendimų galiojimo), nes Sąjungos priemonės, kurių imtasi pagal SESV Trečios dalies V antraštinę dalį (joje yra SESV 78 straipsnis, kuriuo grindžiami sprendimai dėl perkėlimo), „neatleidžia valstybių narių nuo pareigos palaikyti viešąją tvarką ir užtikrinti vidaus saugumą“.

7. 

Šios trys bylos buvo nagrinėjamos kartu, tad pateiksiu bendrą nuomonę, apimančią visas tris bylas dėl pažeidimo.

8.

Sprendimų dėl perkėlimo negalima nagrinėti izoliuotai. Jie buvo priimti atsižvelgiant į (labai sudėtingus) įsipareigojimus ir jais remiantis nustatytas tarptautinės teisės ir Sąjungos teisės priemones, taip pat apdairų ir išsamų Teisingumo Teismo sprendimą Slovakijos Respublika ir Vengrija / Taryba. Pamėginsiu šias aplinkybes išdėstyti kuo glausčiau.

9.

Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos ( 12 ) 14 straipsnio 1 dalyje pateikiama plati formuluotė, kad „kiekvienas turi teisę kitose šalyse ieškoti prieglobsčio nuo persekiojimo ir juo naudotis“. Vis dėlto jos 14 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad „šia teise negali būti naudojamasi, kai persekiojama tikrai dėl nepolitinių nusikaltimų arba veiksmų, prieštaraujančių Jungtinių Tautų tikslams ir principams“ ( 13 ).

10.

Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso ( 14 ) 1 straipsnio A skirsnio 2 punkto pirmoje pastraipoje numatyta, kad sąvoka „pabėgėlis“ taikoma asmeniui, kuris „dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojam[as] dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti“. Šios nuostatos antroje pastraipoje paaiškinama, kad asmenims be pilietybės terminas „šalis“ reiškia nuolatinės gyvenamosios vietos šalį.

11.

Vis dėlto 1 straipsnio F skirsnyje numatyta, kad Ženevos konvencijos nuostatos „netaikomos visiems tiems asmenims, dėl kurių yra rimtų priežasčių manyti, kad jie: a) padarė nusikaltimą taikai, karinį nusikaltimą ar nusikaltimą žmonijai, kaip šie nusikaltimai apibrėžiami tarptautiniuose dokumentuose, sudarytuose tam, kad būtų imamasi priemonių prieš tokius nusikaltimus; b) padarė sunkų nepolitinį nusikaltimą už juos priglobusios šalies ribų tada, kai dar nebuvo įsileisti į šią šalį kaip pabėgėliai; c) kaltinami veika, prieštaraujančia Jungtinių Tautų Organizacijos tikslams ir principams“.

12.

ESS 4 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „Sąjunga gerbia valstybių narių lygybę prieš Sutartis bei nacionalinį jų savitumą, neatsiejamą nuo pagrindinių politinių bei konstitucinių jų struktūrų, įskaitant regioninę ir vietos savivaldą. Ji gerbia esmines valstybines jų funkcijas, įskaitant valstybės teritorinio vientisumo, viešosios tvarkos bei nacionalinio saugumo užtikrinimą. Kiekviena valstybė narė išimtinai išlieka atsakinga visų pirma už savo nacionalinį saugumą“.

13.

SESV 72 straipsnis yra SESV V antraštinės dalies („Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė“, toliau – LSTE) 1 skyriuje („Bendrosios nuostatos“). Jame glaustai numatyta, kad „ši antraštinė dalis neatleidžia valstybių narių nuo pareigos palaikyti viešąją tvarką ir užtikrinti vidaus saugumą“.

14.

SESV 2 skyriuje („Sienų kontrolės, prieglobsčio ir imigracijos politika“) esančio SESV 78 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad Sąjunga „[kurtų] bendrą prieglobsčio, papildomos apsaugos ir laikinos apsaugos politiką, trečiosios šalies piliečiams, kuriems reikia tarptautinės apsaugos, siekdama siūlyti atitinkamą statusą ir užtikrinti, kad nebūtų pažeistas negrąžinimo principas. Ši politika privalo neprieštarauti <…> Ženevos konvencijai ir <…> kitoms atitinkamoms sutartims“. SESV 78 straipsnio 2 dalyje numatytas priemonių, kurių imamasi kuriant bendrą Europos prieglobsčio sistemą (toliau – BEPS), teisinis pagrindas ( 15 ).

15.

SESV 78 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad „vienoje arba keliose valstybėse narėse dėl staigaus trečiųjų šalių piliečių antplūdžio susidarius nepaprastajai padėčiai, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, gali patvirtinti laikinąsias priemones atitinkamos valstybės narės ar kelių valstybių narių labui. Ji sprendžia pasikonsultavusi su Europos Parlamentu“.

16.

SESV 80 straipsnyje numatyta, kad „šiame skyriuje išdėstytai Sąjungos politikai ir jos įgyvendinimui taikomas solidarumo ir teisingo atsakomybės pasidalijimo tarp valstybių narių principas, įskaitant jo finansinius padarinius. Prireikus pagal šį skyrių priimti Sąjungos aktai numato atitinkamas šio principo įgyvendinimo priemones“.

17.

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos ( 16 ) 18 straipsnyje nurodyta, kad „teisė į prieglobstį garantuojama pagal [Ženevos konvenciją] bei [ESS] ir [SESV]“.

18.

BEPS reglamentuojama daugeliu Sąjungos antrinės teisės aktų, juose nustatomos vienodos procedūrinės ir materialinės normos, kurias valstybės narės turi taikyti, nagrinėdamos tarptautinės apsaugos prašymus ir priimdamos sprendimus dėl jų.

19.

Direktyvoje 2011/95 (toliau – Priskyrimo direktyva) ( 17 ) nustatyti vienodi standartai, taikytini sprendžiant, ar trečiųjų šalių piliečiai arba asmenys be pilietybės turi teisę gauti pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą. Joje taip pat yra nuostatos, reglamentuojančios tokio statuso nesuteikimą ir suteikiančioms valstybėms narėms teisę tam tikromis aplinkybėmis šį statusą panaikinti, nutraukti jo galiojimą ar atsisakyti pratęsti jo galiojimą.

20.

2 straipsnio a punkte tarptautinė apsauga apibrėžiama kaip „pabėgėlio statusas ir papildomos apsaugos statusas, kaip apibrėžta e ir g punktuose“; 2 straipsnio d punkte pabėgėlis apibrėžiamas pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 dalies pirmą pastraipą; 2 straipsnio e punkte paaiškinama, kad pabėgėlio statusas – valstybės narės pripažinimas, kad trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės yra pabėgėlis, o 2 straipsnio f punkte apibrėžiamas papildomą apsaugą galintis gauti asmuo.

21.

Atitinkamai 2 straipsnio h ir i punktuose tarptautinės apsaugos prašymas apibrėžiamas kaip „trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės pateiktas prašymas <…> kuris, kaip galima suprasti, siekia pabėgėlio statuso arba papildomos apsaugos statuso“, o prašytojas apibrėžiamas kaip „trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, pateikęs tarptautinės apsaugos prašymą, dėl kurio dar nėra priimtas galutinis sprendimas“.

22.

Toliau Priskyrimo direktyvoje paeiliui reglamentuojamas tarptautinės apsaugos prašymų vertinimas (II skyriaus 4–8 straipsniai) ir pripažinimas pabėgėliu (III skyriaus 9–12 straipsniai). 12 straipsnyje „Pabėgėlio statuso nesuteikimas“ pateikiamas išsamus sąrašas privalomųjų priežasčių, dėl kurių trečiosios šalies piliečiui ar asmeniui be pilietybės pabėgėlio statusas nesuteikiamas. Šioje byloje svarbu pažymėti, kad 12 straipsnio 2 dalyje išvardytos priežastys iš esmės atitinka išvardytąsias Ženevos konvencijos 1 straipsnio F skirsnyje ( 18 ).

23.

IV skyriuje „Pabėgėlio statusas“ yra ilga nuostata (14 straipsnis), joje išvardytos aplinkybės, kai jau suteiktas pabėgėlio statusas vis dėlto gali būti panaikintas arba nebepratęstas. Tarp jų yra atvejai, kai toks statusas neturėjo būti suteiktas asmeniui pagal 12 straipsnį (14 straipsnio 3 dalies a punktas), jeigu anksčiau pateikta neteisinga informacija turėjo lemiamą reikšmę suteikiant pabėgėlio statusą (14 straipsnio 3 dalies b punktas), jeigu yra pagrįstų priežasčių laikyti atitinkamą asmenį „keliančiu pavojų valstybės narės, kurioje jis yra, saugumui“ (14 straipsnio 4 dalies a punktas) ir jeigu „jis yra galutiniu teismo sprendimu nuteistas už itin sunkų nusikaltimą ir kelia pavojų tos valstybės narės visuomenei“ (14 straipsnio 4 dalies b punktas) ( 19 ).

24.

V skyriuje „Reikalavimai, taikomi priskyrimui prie papildomą apsaugą galinčių gauti asmenų“ esančio 17 straipsnio nuostatos yra iš esmės panašios į 12 straipsnio, susijusio su pabėgėlio statusu, kai trečiosios šalies piliečiui ar asmeniui be pilietybės nesuteikiama papildoma apsauga. Privalomosios statuso nesuteikimo priežastys, be išvardytųjų direktyvos 12 straipsnyje, kuriame atspindėtos Ženevos konvencijos 1 straipsnio F skirsnio nuostatos, taip pat yra tokios, kai „[prašytojas] kelia pavojų valstybės narės, kurioje yra, visuomenei ar saugumui“ (17 straipsnio 1 dalies d punktas). 17 straipsnio 2 dalyje nuostatos, kurioje numatytos privalomosios statuso nesuteikimo priežastys, taikymo sritis išplečiama, įtraukiant „[asmenis], kurie kursto ar kitaip dalyvauja vykdant [17 straipsnio 1 dalyje] nurodytus nusikaltimus ar veiksmus“. Be to, 17 straipsnio 3 dalyje valstybėms narėms leidžiama nesuteikti papildomą apsaugą galinčio gauti asmens statuso trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės, „jei jis iki atvykimo į atitinkamą valstybę narę įvykdė vieną ar daugiau nusikaltimų, kuriems netaikoma [17 straipsnio] 1 dalis, kurie, jei būtų įvykdyti atitinkamoje valstybėje narėje, būtų baudžiami įkalinimu, ir jei jis išvyko iš savo kilmės šalies tik siekdamas išvengti sankcijų už tokius nusikaltimus“.

25.

VI skyriuje „Papildomos apsaugos statusas“ esančiame 19 straipsnyje yra nuostata, panaši į 14 straipsnį, susijusį su pabėgėlio statusu, ir joje išvardytos aplinkybės, kai suteiktas papildomos apsaugos statusas gali būti panaikintas arba jo galiojimas nebepratęstas. Tokie veiksmai leidžiami, be kita ko, jei atitinkamam asmeniui tokia apsauga galėjo būti nesuteikta ( 20 ) pagal 17 straipsnio 3 dalį (19 straipsnio 2 dalis) arba turėjo būti arba yra nesuteikiama pagal 17 straipsnio 1 arba 2 dalis (19 straipsnio 3 dalies a punktas) ir jeigu ankstesnis neteisingos informacijos pateikimas buvo lemiamas statuso suteikimui (19 straipsnio 3 dalies b punktas).

26.

Galiausiai VII skyriuje „Tarptautinės apsaugos pobūdis“ esančiame 21 straipsnyje reglamentuojama apsauga nuo grąžinimo. Nors reikalaujama, kad valstybės narės „[laikytųsi] negrąžinimo principo pagal tarptautinius įsipareigojimus“ (21 straipsnio 1 dalis), 21 straipsnio 2 dalyje aiškiai nurodyta, kad „kai tai nedraudžiama pagal [21 straipsnio 1 dalyje] minimus tarptautinius įsipareigojimus, valstybės narės gali grąžinti pabėgėlį, oficialiai pripažintą arba ne, jei: a) yra rimtų priežasčių laikyti jį keliančiu pavojų valstybės narės, kurioje jis yra, saugumui arba b) jis yra galutiniu teismo sprendimu nuteistas už itin sunkų nusikaltimą ir kelia pavojų tos valstybės narės visuomenei“.

27.

Direktyvoje 2013/32 (toliau – Procedūrų direktyva) ( 21 ) nustatoma vienoda tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimo tvarka. Šios direktyvos 51 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodyta, kad „pagal [SESV] 72 straipsnį ši direktyva neturi poveikio valstybių narių pareigų, susijusių su teisėtvarkos ir vidaus saugumo užtikrinimu, vykdymui“.

28.

Šios direktyvos 2 straipsnio c punkte pateikta prašytojo sąvokos apibrėžtis atspindi Priskyrimo direktyvos 2 straipsnio i punkte pateiktą šios sąvokos apibrėžtį.

29.

Kadangi daugybė pagal sprendimus dėl perkėlimo numatomų perkelti asmenų buvo nelydimi nepilnamečiai, reikėtų paminėti Procedūrų direktyvos 25 straipsnio 6 dalies a punkto iii papunktį ir b punkto iii papunktį, pagal kuriuos valstybėms narėms leidžiama nukrypti nuo priešingu atveju taikytinų procedūrinių taisyklių, jeigu atitinkamas nelydimas nepilnametis „dėl svarbių priežasčių gali būti laikomas pavojingu valstybės narės nacionaliniam saugumui ar viešajai tvarkai, arba <…> pagal nacionalinę teisę buvo priverstinai išsiųstas dėl rimtų priežasčių, susijusių su visuomenės saugumu ar viešąja tvarka“ ( 22 ).

30.

Apskritai Procedūrų direktyvos 31 straipsnyje „Nagrinėjimo procedūra“ valstybei narei aiškiai leidžiama paspartinti nagrinėjimo procedūrą ir (arba) vykdyti šią procedūrą pasienyje arba tranzito zonose, jeigu, be kita ko, „prašytojas dėl rimtų priežasčių gali būti laikomas keliančiu grėsmę valstybės narės nacionaliniam saugumui arba viešajai tvarkai, arba jis <…> buvo prievarta išsiųstas dėl rimtų priežasčių, susijusių su visuomenės saugumu arba viešąja tvarka“ (31 straipsnio 8 dalies j punktas) ( 23 ).

31.

Direktyva 2013/33 (toliau – Priėmimo direktyva) ( 24 ) papildoma Procedūrų direktyva, nustatant išsamią tvarką, taikomą elgesiui su tarptautinės apsaugos prašytojais (toliau – priėmimas), kol yra nagrinėjami jų prašymai. Šios direktyvos 2 straipsnio b punkte pateikta prašytojo sąvokos apibrėžtis atspindi Priskyrimo direktyvos 2 straipsnio i punkte pateiktą šios sąvokos apibrėžtį.

32.

II skyriuje „Bendrosios priėmimo sąlygų nuostatos“ esančio 7 straipsnio 1 dalyje nustatytas principas, kad prašytojai gali laisvai judėti priimančiosios valstybės narės teritorijoje arba tam tikroje valstybės narės jiems nustatytoje vietoje. Vis dėlto, nukrypstant nuo šio principo, 7 straipsnio 2 dalyje valstybėms narėms aiškiai leidžiama „nuspręsti dėl prašytojo gyvenamosios vietos, remdamosi visuomenės interesais, viešosios tvarkos sumetimais arba, jei reikalinga, siekdamos paspartinti su tarptautinės apsaugos prašymu susijusį procesą ir jo veiksmingą stebėseną“.

33.

8 straipsnyje reglamentuojamas prašytojų sulaikymas. 8 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „įrodžiusios, kad tai būtina, ir kiekvieną atvejį vertindamos individualiai, valstybės narės gali sulaikyti prašytoją, jeigu neįmanoma veiksmingai taikyti kitų švelnesnių alternatyvių priemonių“. 8 straipsnio 3 dalyje pateiktame išsamiame leistinų sulaikymo pagrindų sąraše yra e punktas, „kai tai būtina nacionaliniam saugumui arba viešajai tvarkai užtikrinti“.

34.

Galiausiai, jeigu prašytojas, kuriam tarptautinė apsauga nesuteikiama, toliau neteisėtai būna valstybės narės teritorijoje, Direktyvoje 2008/115 (toliau – Grąžinimo direktyva) ( 25 ) numatytos vienodos jų išsiuntimo iš šalies ir repatrijavimo taisyklės.

35.

Jos 1 straipsnyje paaiškinama, kad direktyva „nustatomi bendri standartai ir tvarka, taikomi valstybėse narėse, grąžinant neteisėtai esančius trečiųjų šalių piliečius, remiantis pagrindinėmis teisėmis kaip [ES] ir tarptautinės teisės bendraisiais principais, įskaitant pabėgėlių apsaugos ir žmogaus teisių reikalavimus“.

36.

2 straipsnyje nurodyta, kad, taikant tam tikras išimtis ( 26 ), direktyva taikoma trečiųjų šalių piliečiams, neteisėtai esantiems valstybės narės teritorijoje.

37.

6 straipsnio 1 dalyje valstybių narių reikalaujama priimti sprendimą grąžinti ( 27 ) kiekvieną trečiosios šalies pilietį, neteisėtai esantį jų teritorijoje. Jeigu trečiosios šalies piliečio neatidėliotinas išvykimas būtinas viešosios tvarkos ar nacionalinio saugumo sumetimais, toks sprendimas gali būti priimtas, net jei šis asmuo turi kitos valstybės narės išduotą galiojantį leidimą gyventi ar kitą teisę joje būti suteikiantį leidimą (6 straipsnio 2 dalis). Paprastai savanoriškam išvykimui suteikiamas atitinkamas nuo 7 iki 30 dienų laikotarpis (7 straipsnio 1 dalis), bet „jeigu esama pasislėpimo pavojaus <…> arba jei suinteresuotas asmuo kelia pavojų viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, valstybės narės gali nesuteikti laikotarpio savanoriškai išvykti arba gali suteikti trumpesnį nei septynių dienų laikotarpį“ (7 straipsnio 4 dalis). Kaip kraštutinė išsiuntimo priemonė gali būti naudojamos prievartos priemonės (8 straipsnio 4 dalis).

38.

11 straipsnyje reglamentuojamas draudimo atvykti nustatymas kartu su išsiuntimu iš šalies. Toks draudimas yra privalomas, jeigu nesuteikiamas laikotarpis savanoriškai išvykti (11 straipsnio 1 dalies a punktas). Draudimo atvykti trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgiant į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes ir iš esmės neviršija penkerių metų. Ji vis dėlto gali viršyti penkerius metus, jei trečiosios šalies pilietis kelia rimtą grėsmę viešajai tvarkai, valstybės ar nacionaliniam saugumui“ (11 straipsnio 2 dalis). Ypatingomis aplinkybėmis, jeigu šios prievartos priemonės yra proporcingos ir deramai pagrįstos, valstybės narės gali sulaikyti trečiosios šalies pilietį išsiuntimo iš šalies tikslais (žr. išsamias 15 straipsnio nuostatas).

39.

Prieš priimdama sprendimus dėl perkėlimo Sąjunga ėmėsi veiksmų, siekdama spręsti pripažintą pasaulinę migracijos krizę. 2015 m. birželio 8 d. Komisijai priėmus rekomendaciją ( 28 ) 27 valstybės narės (neįskaitant Vengrijos) kartu su Islandija, Lichtenšteinu, Norvegija ir Šveicarija (toliau – Dublino valstybės) 2015 m. liepos 20 d. susitarė, taikydamos daugiašales ir nacionalines programas, perkelti į Sąjungą 22504 asmenų iš ES nepriklausančių valstybių, kuriems buvo akivaizdžiai reikalinga tarptautinė apsauga ( 29 ). Perkėlimo vietos buvo paskirstytos tarp valstybių narių ir Dublino valstybių pagal 2015 m. liepos 20 d. rezoliucijos priede išdėstytus įsipareigojimus ( 30 ).

40.

Atitinkamai 2015 m. rugsėjo 14 ir 22 d. Taryba, remdamasi SESV 78 straipsnio 3 dalimi kaip teisiniu pagrindu, priėmė Sprendimą 2015/1523 ir Sprendimą 2015/1601, siekdama nustatyti laikinąsias priemones susidarius nepaprastajai padėčiai pirmosiose su migrantų antplūdžiu susiduriančiose valstybėse narėse. Abu sprendimai buvo priimti Komisijai pateikus pasiūlymą ir pasikonsultavus su Europos Parlamentu. Sprendimas 2015/1523 buvo priimtas bendru sutarimu ( 31 ), o Sprendimas 2015/1601 – kvalifikuotąja balsų dauguma ( 32 ). Abiejų sprendimų dėl perkėlimo tekstas sutampa ne visais klausimais. Pagal Sprendimą 2015/1523 40000 tarptautinės apsaugos prašytojų turėjo būti perkelta iš Italijos ir Graikijos pagal valstybių narių susitarimą remiantis 2015 m. liepos 20 d. rezoliucija. Pagal Sprendimą 2015/1601 iš Italijos ir Graikijos į kitas valstybes nares turėjo būti perkelta 120000 tarptautinės apsaugos prašytojų. Šio sprendimo prieduose buvo nurodyti konkretūs skaičiai žmonių, kurie turėjo būti perskirstyti į kiekvieną valstybę narę.

41.

2015 m. gruodžio 15 d. Komisija priėmė Rekomendaciją dėl kartu su Turkija vykdomos savanoriškos humanitarinio priėmimo programos, siūlydama dalyvaujančioms valstybėms priimti dėl konflikto Sirijoje perkeltuosius asmenis, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga ir kuriuos Turkijos valdžios institucijos užregistravo iki 2015 m. lapkričio 29 d. Tokia programa būtų remiami tarpusavio įsipareigojimai, nustatyti 2015 m. lapkričio 29 d. bendrame Sąjungos ir Turkijos veiksmų plane ( 33 ).

42.

Sprendimo 2015/1523 konstatuojamosiose dalyse buvo nurodyta ( 34 ):

<…>

<…>

<…>

<…>

<…>

<…>

<…>

43.

Sprendimo 2015/1523 1 straipsnyje buvo nurodyta, kad „Italijos ir Graikijos labui nustatomos laikinosios tarptautinės apsaugos srities priemonės, siekiant padėti joms geriau susidoroti su nepaprastąja padėtimi, susidariusia dėl staigaus trečiųjų šalių piliečių antplūdžio į tas valstybes nares“.

44.

2 straipsnyje buvo numatytos tokios sąvokų apibrėžtys:

45.

Pagal 3 straipsnio 1 dalį perkėlimas pagal Sprendimą 2015/1523 vyko tik to prašytojo, kuris savo tarptautinės apsaugos prašymą pateikė Italijoje ar Graikijoje ir kurio atžvilgiu antraip tos šalys būtų buvusios atsakingos valstybės narės pagal atsakingos valstybės narės nustatymo kriterijus, išdėstytus Reglamento „Dublinas III“ III skyriuje, atžvilgiu.

46.

4 straipsnyje buvo nurodyta:

„Atsižvelgiant į valstybių narių susitarimą, pasiektą priėmus 2015 m. liepos 20 d. Taryboje posėdžiavusių valstybių narių Vyriausybių atstovų rezoliuciją dėl 40000 asmenų, kuriems akivaizdžiai reikalinga tarptautinė apsauga, perkėlimo iš Italijos ir iš Graikijos:

47.

Perkėlimo procedūra buvo reglamentuota 5 straipsnyje. Ši nuostata buvo suformuluota labai panašiai į Sprendimo 2015/1601 5 straipsnį, kurį visą cituoju toliau šioje išvadoje. Todėl čia teksto nedubliuosiu.

48.

10 straipsnyje buvo numatyta, kad „valstybė narė, į kurią perkeliama, už kiekvieną Europos Sąjungoje perkeltą asmenį pagal šį sprendimą gauna vienkartinę 6000 EUR išmoką. Ši finansinė parama įgyvendinama pagal Reglamento (ES) Nr. 516/2014 18 straipsnyje nustatytą tvarką“.

49.

Pagal 12 straipsnį, remdamasi valstybių narių ir atitinkamų agentūrų pateikta informacija, Komisija turėjo kas šešis mėnesius teikti Tarybai Sprendimo 2015/1523 įgyvendinimo ataskaitas. Remdamasi Italijos ir Graikijos suteikta informacija, Komisija taip pat turėjo kas 6 mėnesius teikti Tarybai 8 straipsnyje nurodytų „veiksmų planų“ įgyvendinimo ataskaitas ( 38 ).

50.

13 straipsnyje buvo nurodyta, kad Sprendimas 2015/1523 įsigalioja 2015 m. rugsėjo 15 d. ir taikomas iki 2017 m. rugsėjo 17 d.

51.

Sprendimo 2015/1601 konstatuojamosiose dalyse buvo tokie papildomi teiginiai ( 39 ):

<…>

<…>

<…>

<…>

<…>

52.

1 straipsnio 1 dalis buvo suformuluota visiškai taip pat kaip vienintelis Sprendimo 2015/1523 1 straipsnio sakinys (laikinųjų priemonių nustatymas). 1 straipsnio 2 dalyje Komisijos buvo reikalaujama nuolat stebėti padėtį, susijusią su masiniu trečiųjų šalių piliečių antplūdžiu, ir teikti siūlymus iš dalies pakeisti šį sprendimą, kad būtų atsižvelgta į padėties vietoje pokyčius ir jų įtaką perkėlimo mechanizmui ( 41 ).

53.

2 straipsnyje pateiktos sąvokų apibrėžtys atitiko pateiktąsias Sprendimo 2015/1523 2 straipsnyje. Čia jų nekartosiu.

54.

3 straipsnis („Taikymo sritis“) taip pat buvo suformuluotas panašiai kaip ir Sprendimo 2015/1523 3 straipsnis.

55.

4 straipsnis buvo pavadintas „120000 prašytojų perkėlimas į valstybes nares“. Jame buvo nurodyta:

„1.   120000 prašytojų perkėlimo į kitas valstybes nares tvarka:

2.   54000 prašytojų, nurodytų 1 dalies c punkte, perkeliami iš Italijos ir Graikijos proporcingai 1 dalies a ir b punktuose nurodytomis dalimis į kitas valstybes nares proporcingai I ir II prieduose išdėstytiems skaičiams nuo 2016 m. rugsėjo 26 d. Komisija pateikia Tarybai pasiūlymą dėl skaičių, kurie turi būti atitinkamai nustatyti kiekvienai valstybei narei.

3.   Jeigu ne vėliau kaip 2016 m. rugsėjo 26 d. Komisija prieina prie išvados, kad dėl padėties vietoje pokyčių yra tikslinga pritaikyti perkėlimo Europos Sąjungoje mechanizmą arba kad valstybėje narėje yra susidariusi nepaprastoji padėtis, susijusi su staigiu trečiųjų šalių piliečių antplūdžiu dėl staigaus migracijos srautų pokyčio, taip pat atsižvelgdama į valstybės narės – numatomos migrantų priėmėjos – nuomonę, Komisija gali prireikus pateikti pasiūlymus Tarybai, kaip nurodyta 1 straipsnio 2 dalyje.

3a.   Atsižvelgiant į 1 dalies c punkte nurodytų prašytojų perkėlimą Europos Sąjungoje, valstybės narės gali pasirinkti įvykdyti savo įsipareigojimą į savo teritoriją priimdamos Turkijoje esančius Sirijos piliečius pagal nacionalines ar daugiašales teisėto priėmimo programas, skirtas asmenims, kuriems akivaizdžiai reikia tarptautinės apsaugos, išskyrus perkėlimo į ES programą, dėl kurios sutarta 2015 m. liepos 20 d. Taryboje posėdžiavusių valstybių narių Vyriausybių atstovų išvadose. Tokiu būdu valstybės narės priimtų asmenų skaičius atitinkamai sumažina atitinkamos valstybės narės įsipareigojimą.

10 straipsnis taikomas mutatis mutandis visais tokio teisėto priėmimo atvejais sumažinant perkėlimo Europos Sąjungoje įsipareigojimą.

Valstybės narės, kurios pasirenka šioje dalyje numatytą galimybę, kiekvieną mėnesį Komisijai praneša taikant šią dalį teisėtai priimtų asmenų skaičių, nurodydamos programos, pagal kurią vykdytas priėmimas, tipą ir teisėto priėmimo formą.“ ( 42 )

56.

I priede buvo nurodytos į kiekvieną valstybę narę iš Italijos perkeltinų tarptautinės apsaugos prašytojų kvotos. II priede buvo išvardytos tokių prašytojų perkėlimo į kiekvieną valstybę narę iš Graikijos kvotos.

57.

5 straipsnis buvo suformuluotas taip:

„1.   Siekdama administracinio bendradarbiavimo, būtino šiam sprendimui įgyvendinti, kiekviena valstybė narė paskiria nacionalinį kontaktinį centrą ir perduoda jo kontaktus kitoms valstybėms narėms ir Europos prieglobsčio paramos biurui (EASO). Bendradarbiaudamos su EASO ir kitomis atitinkamomis agentūromis valstybės narės imasi visų priemonių, būtinų tiesioginiam bendradarbiavimui užmegzti ir kompetentingų institucijų tarpusavio keitimuisi informacija užtikrinti, įskaitant informaciją apie priežastis, kaip nurodyta 7 dalyje.

2.   Valstybės narės reguliariai ir bent kas tris mėnesius nurodo prašytojų, kurie gali būti greitai perkelti į jų teritoriją, skaičių ir bet kurią kitą aktualią informaciją.

3.   Remdamosi šia informacija Italija ir Graikija, padedamos EASO ir prireikus 8 dalyje nurodytų valstybių narių ryšių palaikymo pareigūnų, nustato atskirus prašytojus, kurie galėtų būti perkelti į kitas valstybes nares, ir tų valstybių narių kontaktiniams centrams kuo greičiau pateikia visą susijusią informaciją. Šiuo tikslu pirmenybė turi būti teikiama pažeidžiamiems prašytojams, kaip apibrėžta Direktyvos 2013/33/ES 21 ir 22 straipsniuose.

4.   Gavusios valstybės narės, į kurią perkeliama, pritarimą, Italija ir Graikija, pasikonsultavusios su EASO, kuo skubiau priima sprendimą perkelti kiekvieną iš nustatytų prašytojų į konkrečią valstybę narę, į kurią perkeliama, ir informuoja prašytoją pagal 6 straipsnio 4 dalį. Valstybė narė, į kurią perkeliama, gali nuspręsti nepatvirtinti prašytojo perkėlimo Europos Sąjungoje tik tuo atveju, jei esama pagrįstų priežasčių, kaip nurodyta šio straipsnio 7 dalyje.

5.   Prašytojai, kurių pirštų atspaudus reikalaujama paimti pagal Reglamento (ES) Nr. 603/2013 ( 43 ) 9 straipsnyje išdėstytus reikalavimus, gali būti siūlomi perkelti Europos Sąjungoje tik tuo atveju, jei jų pirštų atspaudai buvo paimti ir perduoti EURODAC centrinei sistemai pagal tą reglamentą.

6.   Prašytojo perdavimas į valstybės narės, į kurią perkeliama, teritoriją vykdomas kuo skubiau po pranešimo atitinkamam asmeniui apie sprendimą dėl perdavimo, kaip nurodyta šio sprendimo 6 straipsnio 4 dalyje, dienos. Italija ir Graikija informuoja valstybę narę, į kurią perkeliama, apie perdavimo datą ir laiką, taip pat perduoda jai visą kitą susijusią informaciją.

7.   Valstybės narės pasilieka teisę atsisakyti perkelti prašytoją Europos Sąjungoje tik tuo atveju, jei esama pagrįstų priežasčių manyti, kad jis gali kelti pavojų jų nacionaliniam saugumui arba viešajai tvarkai, arba jeigu esama rimtų priežasčių taikyti Direktyvos 2011/95/ES 12 ir 17 straipsniuose išdėstytas statuso nesuteikimo nuostatas.

8.   Kad įgyvendintų visus šiame straipsnyje nustatytos perkėlimo Europos Sąjungoje procedūros aspektus, valstybės narės, pasikeitusios visa atitinkama informacija, gali nuspręsti paskirti į Italiją ir į Graikiją ryšių palaikymo pareigūnus.

9.   Laikantis Sąjungos acquis, valstybės narės visiškai įgyvendina savo įsipareigojimus. Atitinkamai, Italija ir Graikija užtikrina tapatybės nustatymą, registraciją ir pirštų atspaudų ėmimą perkėlimo Europos Sąjungoje procedūros metu. Siekiant užtikrinti, kad tas procesas ir toliau būtų veiksmingas ir valdomas, tinkamai pasirūpinama priėmimo infrastruktūra ir priemonėmis, kad žmonės būtų laikinai apgyvendinami laikantis Sąjungos acquis, kol skubiai bus priimtas sprendimas dėl jų padėties. Prašytojai, kurie išsisukinėja nuo perkėlimo Europos Sąjungoje procedūros, neperkeliami Europos Sąjungoje ( 44 ).

10.   Šiame straipsnyje numatyta perkėlimo Europos Sąjungoje procedūra užbaigiama kuo greičiau ir ne vėliau kaip per du mėnesius nuo valstybės narės, į kurią perkeliama, nurodymo pateikimo, kaip nurodyta 2 dalyje, išskyrus atvejus, kai 4 dalyje nurodytas valstybės narės, į kurią perkeliama, pritarimas pateikiamas likus mažiau nei dviem savaitėms iki to dviejų mėnesių laikotarpio pabaigos. Tokiu atveju perkėlimo Europos Sąjungoje procedūros terminas gali būti pratęstas ne ilgesniam kaip dar dviejų savaičių laikotarpiui. Be to, šis terminas atitinkamais atvejais taip pat gali būti pratęstas dar keturiomis savaitėmis, jeigu Italija ar Graikija pagrindžia objektyvias praktines kliūtis, dėl kurių neįmanoma atlikti perdavimo.

Jei perkėlimo Europos Sąjungoje procedūra neužbaigiama per šiuos terminus ir išskyrus atvejus, kai Italija ir Graikija susitaria su valstybe nare, į kurią perkeliama, dėl pagrįsto termino pratęsimo, Italija ir Graikija išlieka atsakingos už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą pagal [Reglamentą „Dublinas III“].

11.   Perkėlus prašytoją Europos Sąjungoje, valstybė narė, į kurią perkeliama, paima prašytojo pirštų atspaudus ir perduoda juos EURODAC centrinei sistemai pagal [Eurodac reglamento] 9 straipsnį ir atnaujina duomenų rinkinius pagal to reglamento 10 straipsnį, taip pat prireikus pagal 18 straipsnį.“

58.

Pagal 10 straipsnį valstybė narė, į kurią perkeliama, gavo 6000 EUR dydžio vienkartinę išmoką už kiekvieną perkeltą asmenį, o Italija ir Graikija (atitinkamu atveju) gavo bent 500 EUR vienkartinę išmoką.

59.

Pagal 12 straipsnį, remdamasi valstybių narių pateikta informacija, Komisija turėjo kas 6 mėnesius teikti Tarybai Sprendimo 2015/1601 įgyvendinimo ataskaitą.

60.

Pagal Sprendimo 2015/1601 13 straipsnį šis sprendimas įsigaliojo 2015 m. rugsėjo 25 d. ir buvo taikomas iki 2017 m. rugsėjo 26 d.

61.

Nuo to laiko Komisija pagal sprendimų dėl perkėlimo 12 straipsnį ir 2016 m. kovo 4 d. Komisijos komunikato (Grįžimas prie Šengeno erdvės nuostatų. Veiksmo planas, COM(2016) 120 final) 6 punktą pateikė 15 perkėlimo į Sąjungą ir perkėlimo Sąjungoje ataskaitų ( 45 ).

62.

Atitinkamai 2015 m. gruodžio 2 ir 3 d. Slovakija ir Vengrija pareiškė ieškinius Tarybai, prašydamos panaikinti Sprendimą 2015/1601 ( 46 ). Slovakija pateikė 6 ieškinio pagrindus, o Vengrija –10 ieškinio pagrindų.

63.

Teisingumo Teismas nagrinėjo ieškinio pagrindus, suskirstydamas juos į pogrupius. Pirmiausia jis vertino teiginį, kad SESV 78 straipsnio 3 dalis nebuvo tinkamas Sprendimo 2015/1601 teisinis pagrindas. Šis vertinimas buvo suskirstytas į tokias dalis: i) minėtas sprendimas kaip pagal teisėkūros procedūrą priimtas aktas; ii) ar sprendimas buvo laikinojo pobūdžio ir ar jo taikymo trukmė buvo pernelyg ilga; iii) ar sprendimas atitiko SESV 78 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygas.

64.

Tada Teisingumo Teismas nagrinėjo procedūros, pagal kurią buvo priimtas Sprendimas 2015/1601, teisėtumą. Tam jis nagrinėjo: i) ar teisės aktų leidėjas pažeidė SESV 68 straipsnį; ii) ar buvo pažeisti esminiai procedūriniai reikalavimai, pavyzdžiui, ar buvo laikytasi pareigos pasikonsultuoti su Parlamentu; iii) ar Taryba galėjo nebalsuoti vieningai pagal SESV 293 straipsnio 1 dalį; iv) ar buvo nepaisoma nacionalinių parlamentų teisės pateikti nuomonę; ir v) ar Taryba, priimdama Sprendimą 2015/1601, laikėsi kalbų vartojimą reglamentuojančių Sąjungos teisės normų.

65.

Paskutinė Teisingumo Teismo nagrinėtų ieškinio pagrindų grupė buvo susijusi su Slovakijos ir Vengrijos pateiktais pagrindais dėl esmės. Jie buvo tokie: i) galimas proporcingumo principo pažeidimas; ii) galimas neatsižvelgimas į šio sprendimo pasekmes Vengrijoje; ir iii) galimas teisinio saugumo principo ir Ženevos konvencijos pažeidimas.

66.

Apdairioje, ilgoje išvadoje (ją iš viso sudarė 344 punktai) mano gerbiamas ir, labai gaila, jau miręs kolega ir draugas generalinis advokatas Y. Bot rekomendavo Teisingumo Teismui atmesti šiuos ieškinius ( 47 ).

67.

2017 m. rugsėjo 6 d. vienodai apdairiu ir ilgu sprendimu (347 punktai) didžioji kolegija atmetė visus ieškinių pagrindus ir pačius ieškinius.

68.

Ikiteisminė procedūra visose trijose dabar narinėjamose bylose dėl pažeidimo buvo pradėta 2017 m. vasarą, t. y. prieš priimant Sprendimą Slovakijos Respublika ir Vengrija / Taryba ( 48 ). Vis dėlto ieškiniai Teisingumo Teisme buvo pareikšti atitinkamai 2017 m. gruodžio 21 d. (Komisija / Lenkija) ir 2017 m. gruodžio 22 d. (Komisija / Vengrija ir Komisija / Čekija), taigi po to, kai Teisingumo Teismas patvirtino Sprendimo 2015/1601 galiojimą. Taigi tuo metu, kai Teisingumo Teisme prasidėjo rašytinė proceso dalis, šio sprendimo galiojimas nekėlė abejonių.

69.

Esminis šiose trijose bylose dėl pažeidimo kilęs klausimas gali būti suformuluotas taip: atsižvelgiant į tai, kad Sprendimas 2015/1601 galioja ir todėl visada buvo privalomas visoms valstybėms narėms, kurioms jis buvo skirtas, ar yra teisinių argumentų, kurias trys valstybės narės atsakovės gali pateikti ir kurie atleistų jas nuo jų įsipareigojimų pagal sprendimus dėl perkėlimo? ( 49 )

70.

2015 m. gruodžio 16 d. Lenkija įsipareigojo Komisijai priimti 100 prašytojų, kurie būtų perkelti (65 prašytojus iš Graikijos ir 35 prašytojus iš Italijos). Šiuo pagrindu Graikija ir Italija atitinkamai nustatė 73 ir 36 prašytojus, kurie būtų perkelti į Lenkiją. Vis dėlto Komisija nurodo (ir Lenkija to neneigia), kad nė vienas iš šių prašytojų nebuvo perkeltas į Lenkiją ir kad Lenkija daugiau neprisiėmė įsipareigojimų Komisijai priimti prašytojus.

71.

Komisija teigia (ir Vengrija to neginčija), kad Vengrija neįsipareigojo Komisijai priimti bent kiek prašytojų pagal sprendimus dėl perkėlimo.

72.

2015 m. liepos 8 d., t. y. prieš TVR Tarybai priimant 2015 m. liepos 20 d. išvadas ( 50 ), Čekija priėmė Rezoliuciją Nr. 556 dėl perkėlimo iš Graikijos ir Italijos ( 51 ). 2016 m. vasario 5 d. Čekija įsipareigojo Komisijai, kad į ją būtų perkelta 30 prašytojų pagal Sprendimą 2015/1523. 2016 m. gegužės 13 d. ji papildė šį įsipareigojimą, nurodydama, kad priims dar 20 prašytojų pagal Sprendimą 2015/1601. Tuo remdamosi Graikija ir Italija atitinkamai nustatė 30 ir 10 prašytojų, kurie būtų perkelti į Čekiją. Komisija nurodo (ir vėl valstybė narė to neneigia), kad iš taip pasiūlytų perkelti prašytojų Čekija sutiko priimti 15 prašytojų iš Graikijos, iš kurių 12 buvo faktiškai perkelti, ir kad iš Italijos nebuvo nei priimtas, nei perkeltas nė vienas prašytojas.

73.

Lenkijai, Vengrijai ir Čekijai lygiagrečiai išsiųstais 2016 m. vasario 10 d. raštais Komisija paragino šias tris valstybes nares kuo greičiau pradėti perkelti migrantus ir užtikrinti, kad perkėlimo procesas būtų įgyvendintas sklandžiai.

74.

2016 m. kovo 4 d. Komisija priėmė komunikatą (grindžiamą sprendimų dėl perkėlimo 12 straipsniu) „Grįžimas prie Šengeno erdvės nuostatų. Veiksmo planas“ ( 52 ). Toliau pateikti įvairių Komisijos parengtų perkėlimo į Sąjungą ir Sąjungoje ataskaitų teiginiai kartu su susirašinėjant su valstybėmis narėmis padarytais pareiškimais paaiškina tolesnę įvykių eigą.

75.

2016 m. kovo 16 d. parengtoje pirmojoje perkėlimo Europos Sąjungoje ir į Europos Sąjungą ataskaitoje Komisija pažymėjo, kad „iki šiol tik 937 asmenys perkelti iš Italijos ir Graikijos“ ir kad „abi programos nepakankamai įgyvendinamos dėl įvairių veiksnių, be kita ko, dėl nepakankamos valstybių narių politinės valios visiškai ir laiku vykdyti savo teisines prievoles, susijusias su perkėlimu Europos Sąjungoje“ ( 53 ).

76.

2016 m. birželio 15 d. Ketvirtojoje perkėlimo Europos Sąjungoje ir į Europos Sąjungą ataskaitoje Komisija pažymėjo, kad „penkios valstybės narės (Austrija, Kroatija, Lenkija, Slovakija ir Vengrija) neperkėlė nė vieno prašytojo“ ir kad „septynios valstybės narės (Belgija, Bulgarija, Čekija, Ispanija, Lietuva, Rumunija ir Vokietija) perkėlė tik 1 % joms nustatyto perkeltinų asmenų skaičiaus“ ( 54 ).

77.

Lygiagrečiais 2016 m. rugpjūčio 5 d. raštais Lenkijai ir Čekijai Komisija paprašė šių valstybių narių „laikytis įsipareigojimų, [kuriuos jos prisiėmė] pagal [sprendimus dėl perkėlimo] ir skubiai deramai sureaguoti, aktyviau ir reguliariau įsipareigojant dėl perkėlimo iš Italijos ir Graikijos“. 2016 m. rugpjūčio 5 d. rašte Komisija taip pat panašiai priminė Vengrijai jos įsipareigojimus.

78.

Kai Europos Vadovų Tarybai pirmininkavo Malta (2017 m. sausio–birželio mėn.), Maltos vidaus reikalų ministras ir Komisija 2017 m. vasario 28 d. raštu kreipėsi į visų kitų valstybių narių vidaus reikalų ministrus ( 55 ). Šiame rašte buvo nurodyta: „ypač raginame tas valstybes nares, kurios dar neperkėlė nė vieno asmens arba neperkėlė tiek, kiek joms priklauso pagal kvotą, nedelsiant suaktyvinti savo pastangas, ir kartu raginame įsipareigojimus vykdančias valstybes nares toliau dėti pastangas“.

79.

2017 m. kovo 1 d. Čekija atsakė Komisijai mananti, kad jos pradinis pasiūlymas dėl perkėlimo yra pakankamas. 2017 m. birželio 5 d. Čekija priėmė Rezoliuciją Nr. 439 dėl „reikšmingai pablogėjusios saugumo padėties Europos Sąjungoje ir perkėlimo Sąjungoje sistemos prasto veikimo“, ja buvo sustabdytas jos ankstesnės Rezoliucijos Nr. 556 dėl perkėlimo iš Graikijos ir Italijos pagal Sprendimą 2015/1523 galiojimas. Kartu Rezoliucija Nr. 439 buvo sustabdytas perkėlimas pagal Sprendimą 2015/1601, o vidaus reikalų ministrui nurodyta nutraukti veiklą atitinkamose srityse. Rezoliucijoje Nr. 439 kaip taikomų priemonių pateisinimas buvo nurodyta „[perkėlimo Sąjungoje] sistemos prastas veikimas“.

80.

2017 m. kovo 2 d. Dešimtojoje perkėlimo Europos Sąjungoje ir perkėlimo į Europos Sąjungą ataskaitoje Komisija pažymėjo, kad „Vengrija, Austrija ir Lenkija vis dar atsisako dalyvauti įgyvendinant asmenų perkėlimo Europos Sąjungoje mechanizmą. Be to, Čekija nuo 2016 m. gegužės mėn. neįsipareigojo perkelti nė vieno asmens ir nuo 2016 m. rugpjūčio mėn. nė vieno neperkėlė“ ( 56 ).

81.

2017 m. rugsėjo 6 d. Penkioliktojoje perkėlimo Europos Sąjungoje ir perkėlimo į Europos Sąjungą ataskaitoje Komisija pažymėjo, kad „Vengrija ir Lenkija tebėra vienintelės valstybės narės, neperkėlusios nė vieno asmens; Lenkija nuo 2015 m. gruodžio 16 d. neprisiėmė jokių įsipareigojimų. Be to, Čekija nuo 2016 m. gegužės mėn. neįsipareigojo perkelti nė vieno asmens ir nuo 2016 m. rugpjūčio mėn. nė vieno neperkėlė. Šios šalys turėtų nedelsdamos pradėti prisiimti įsipareigojimus ir vykdyti perkėlimą“ ( 57 ).

82.

SESV 258 straipsnyje nustatyta tvarka Komisija išsiuntė oficialius pranešimus visoms trims valstybėms narėms atsakovėms ( 58 ). Tada, atsižvelgdama į jų atsakymus, 2017 m. liepos 26 d. ji pateikė visoms trims pagrįstas nuomones ir nustatė 2017 m. rugpjūčio 23 d. kaip datą, iki kada šios valstybės narės turėjo įvykdyti pagrįstose nuomonėse išdėstytus reikalavimus. Jos to nepadarė.

83.

2017 m. rugsėjo 19 d. raštuose Komisija priminė Lenkijai, Vengrijai ir Čekijai, kad „Europos Sąjungos Teisingumo Teismas neseniai patvirtino perkėlimo priemonių teisėtumą“ Sprendime Slovakijos Respublika ir Vengrija / Taryba. Komisija paragino visas tris valstybes nares atsakoves „skubiai imtis veiksmų, reikalingų siekiant prisidėti prie likusių reikalavimus atitinkančių prašytojų perkėlimo laiku, pirmiausia nurodant asmenis, kuriuos [jos] ketina perkelti į [savo] teritoriją“.

84.

Nė viena iš trijų valstybių narių atsakovių Komisijai neatsakė.

85.

Tada Komisija pareiškė šiuos ieškinius 2017 m. gruodžio 21 d. (byla Komisija / Lenkija (C‑715/17)) ir 2017 m. gruodžio 22 d. (byla Komisija / Vengrija (C‑718/17) ir byla Komisija / Čekija (C‑719/17)).

86.

Byloje Komisija / Lenkija (C‑715/17) Komisija prašo pripažinti, kad Lenkija neįvykdė įsipareigojimų pagal sprendimų dėl perkėlimo 5 straipsnio 2 dalį reguliariai ir bent kas tris mėnesius nurodyti prašytojų, kurie gali būti greitai perkelti į jų teritoriją, skaičių ir bet kurią kitą aktualią informaciją, todėl ji pažeidžia kitus įsipareigojimus pagal šių dviejų sprendimų 5 straipsnio 4–11 dalis.

87.

Byloje Komisija / Vengrija (C‑718/17) Komisija prašo pripažinti, kad Vengrija neįvykdė įsipareigojimų pagal Sprendimo 2015/1601 5 straipsnio 2 dalį, todėl ji pažeidė kitus įsipareigojimus pagal šio sprendimo 5 straipsnio 4–11 dalis.

88.

Byloje Komisija / Čekija (C‑719/17) Komisija prašo pripažinti tą patį kaip ir byloje Komisija / Lenkija (C‑715/17).

89.

Visose trijose bylose buvo surengtas išsamus rašytinis teismo procesas.

90.

2019 m. gegužės 15 d. buvo surengtas bendras teismo posėdis. Jame dalyvavo ir žodines pastabas pateikė Lenkija, Vengrija, Čekija ir Komisija.

91.

Trys valstybės narės atsakovės ginčija joms pareikštų ieškinių dėl pažeidimo priimtinumą. Iš esmės jos pateikia keturių rūšių argumentus: i) ši byla neturi dalyko, nėra teisinio suinteresuotumo iškelti šią bylą ir pažeistas gero teisingumo vykdymo principas; ii) pažeistas vienodo požiūrio principas; iii) pažeista teisė į gynybą, nes joms nebuvo suteikta pakankamai laiko sureaguoti per ikiteisminę procedūrą ir Komisijos skundas nėra pakankamai tikslus; ir iv) byloje Komisija / Čekija (C‑719/17) pareikšto Komisijos ieškinio reikalavimai (petitum) nėra pakankamai tikslūs.

92.

Nagrinėsiu šiuos keturių rūšių argumentus, siekdama įvertinti, ar šiose bylose dėl pažeidimo pareikšti Komisijos ieškiniai yra priimtini.

93.

Trys valstybės narės atsakovės teigia, kad joms Komisijos pareikšti ieškiniai yra nepriimtini kaip netekę dalyko, nes Sprendimo 2015/1523 5 straipsnio 2 dalyje ir 4–11 dalyse ir Sprendime 2015/1601 nustatyti įpareigojimai galutinai baigė galioti atitinkamai 2016 m. rugsėjo 17 ir 26 d.

94.

Lenkija (byla C‑715/17) pažymi, kad galimas pažeidimas išnyko 2017 m. rugsėjo 18 ir 27 d. kiekvieno iš sprendimų dėl perkėlimo atžvilgiu. Pripažindama, kad pareiškiant ieškinį pagal SESV 258 straipsnį įsipareigojimų neįvykdymo buvimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į Sąjungos teisės aktus, galiojusius termino, kurį Komisija nustatė atitinkamai valstybei narei jos pagrįstoje nuomonėje išdėstytiems reikalavimams įvykdyti, pabaigoje ( 59 ) (nagrinėjamu atveju – 2017 m. rugpjūčio 23 d.), Lenkija mano, kad tokio ieškinio tikslas turi būti nutraukti pažeidimą. Lenkijos nuomone, kadangi sprendimai dėl perkėlimo baigė galioti ir atitinkamos valstybės narės nebegali ištaisyti to, kad jų nesilaikė, šis ieškinys neteko dalyko. Lenkija taip pat teigia, jog dėl to, kad galimam pažeidimui nėra potencialios teisių gynimo priemonės, Teisingumo Teismo sprendimas gali būti tik deklaratyvaus pobūdžio.

95.

Vengrija ir Čekija savo procesiniuose dokumentuose ir per teismo posėdį laikėsi panašaus požiūrio.

96.

Kaip teigia Vengrija (byla C‑718/17), toks bylos dėl pažeidimo iškėlimas yra nederamas, tai yra piktnaudžiavimas ir gero teisingumo vykdymo principo pažeidimas, nes gali būti padaryta tik principinė išvada, neturinti jokios realios teisinės galios. Čekija (byla C‑719/17) priduria, kad bylos dėl pažeidimo tikslas nėra surengti „akademinę diskusiją“ dėl to, ar praeityje valstybė narė pažeidė Sąjungos teisę, ar ne.

97.

Trys valstybės narės atsakovės taip pat teigia, kad Komisija neįrodė pakankamo teisinio suinteresuotumo pareikšti šiuos ieškinius ir kad jos ieškiniais siekiama tik politinio tikslo – „stigmatizuoti“ valstybes nares, kurios atvirai ginčijo sprendimais dėl perkėlimo nustatytą perkėlimo mechanizmą ( 60 ). Jų teigimu, taip Komisija nepaisė SESV 258 straipsnio esmės.

98.

Atmetu šiuos argumentus.

99.

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją SESV 258 straipsnyje nustatyta procedūra paremta objektyviu valstybės narės įsipareigojimų, kuriuos jai nustato Sąjungos teisė, nesilaikymo konstatavimu ( 61 ).

100.

Sprendimai, kuriuos Teisingumo Teismas priėmė pagal minėtą nuostatą, iš esmės yra deklaratyvaus pobūdžio ( 62 ). Proceso Teisingumo Teisme tikslas savaime nėra pašalinti galimą pažeidimą. Teisingumo Teismas tik pripažįsta, kad valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų, arba atmeta ieškinį. Konstatavęs pažeidimą, Teisingumo Teismas nenustato atitinkamai valstybei narei kokio nors įpareigojimo. Tokiai valstybei narei atitinkamu atveju pagal SESV 260 straipsnio 1 dalį tenka atsakomybė imtis atitinkamų priemonių siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi Sąjungos teisės.

101.

Be to, pagal suformuotą jurisprudenciją įsipareigojimų neįvykdymas turi būti vertinamas atsižvelgiant į valstybės narės padėtį pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje, o į vėlesnius pakeitimus Teisingumo Teismas neatsižvelgia ( 63 ). Taigi Komisija gali pareikšti ieškinį Teisingumo Teisme net ir tuo atveju, jeigu galimas įsipareigojimų neįvykdymas jau praktiškai nutrauktas ( 64 ).

102.

Jurisprudencija, kuria Lenkija remiasi savo procesiniuose dokumentuose, netinka šiai bylai. Byla Komisija / Italija (C‑365/97) ( 65 ) buvo susijusi su situacija, kai taikytina Sąjungos teisė buvo iš dalies pakeista ikiteisminės procedūros etapu. Šioje byloje sprendimai dėl perkėlimo išliko nepakeisti iki pagrįstoje nuomonėje nurodyto termino pabaigos. Tai, kad vėliau šie sprendimai neteko galios, neturi įtakos aplinkybei, kad trys valstybės narės atsakovės neįvykdė (kaip jos pačios pripažįsta) šių sprendimų reikalavimų. Byloje Komisija / Prancūzija (C‑177/03) ( 66 ) nagrinėti nacionalinės teisės aktai buvo iš dalies pakeisti prieš pasibaigiant pagrįstoje nuomonėje išdėstytiems reikalavimams įvykdyti nustatytam terminui ir pareiškiant ieškinį dėl pažeidimo, todėl būsimas sprendimas galėjo „netekti prasmės“. Teisingumo Teismas nusprendė, kad tokiomis aplinkybėmis būtų geriau, jeigu Komisija nereikštų ieškinio ir pateiktų „naują argumentuotą [pagrįstą] nuomonę, patikslindama kaltinimus, kurių ji nesiekia atsisakyti, atsižvelgdama į pasikeitusias aplinkybes“ ( 67 ). Akivaizdu, kad toks sprendimas netaikytinas šios bylos aplinkybėms.

103.

Kadangi neginčijama, jog pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui (2017 m. rugpjūčio 23 d.) pažeidimas pagal sprendimus dėl perkėlimo neišnyko, Komisija turi teisę pareikšti ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal šiuos sprendimus ir prašyti Teisingumo Teismo pripažinti tokio pažeidimo buvimą. Kadangi sprendimai dėl perkėlimo jau neteko galios, atsakovėms valstybėms narėms nereikės imtis konkrečių priemonių siekiant laikytis Sąjungos teisės. Tai nereiškia, kad byla neteks dalyko.

104.

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją Komisija neprivalo įrodyti suinteresuotumo pareikšti ieškinį ar nurodyti motyvų, kuriais vadovaudamasi pareiškė ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo ( 68 ). Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad jeigu kalbama apie praeityje padarytą pažeidimą, jis turi nagrinėti, „ar Komisija vis dar yra pakankamai suinteresuota“ pareikšti ieškinį ( 69 ). Šiuo atveju, kaip teisingai pažymėjo Komisija, Komisijos ir trijų valstybių narių atsakovių ginčas kelia esminių klausimų, t. y. ar galima remtis SESV 72 straipsniu siekiant atleisti valstybes nares nuo joms pagal Sąjungos antrinę teisę tenkančių įsipareigojimų, kurie priešingu atveju būtų privalomi.

105.

Vertinant plačiau, šioje byloje keliami pagrįsti ir svarbūs klausimai dėl teisinės valstybės principo ir solidarumo principo laikymosi, bendros prieglobsčio politikos ir Komisijos kaip Sutarčių sergėtojos vaidmens. Neatsižvelgiant į tai, ar pažeidimas buvo padarytas praeityje, šie klausimai išlieka vienodai svarbūs. Priešingai, nei mėgina įtikinti Čekija, tai tikrai nėra „akademinė“ diskusija. Deja, būsimas masinės migracijos valdymas taip pat gali sukelti panašių problemų į tas, dėl kurių buvo priimti sprendimai dėl perkėlimo. Taigi, mano nuomone, Komisijos suinteresuotumas, kad pažeidimai būtų nustatyti ir kad valstybių narių įsipareigojimai būtų išaiškinti, yra neginčijamas ( 70 ).

106.

Manau, kad Komisijos šiose bylose pareikšti ieškiniai nėra netekę dalyko. Komisija yra pakankamai suinteresuota iškelti bylą ir jos požiūrio negalima laikyti prieštaraujančiu gero teisingumo vykdymo principui.

107.

Vengrija (byla C‑718/17) tvirtina, kad, iškeldama bylą dėl pažeidimo tik trims valstybėms narėms atsakovėms, nors dauguma valstybių narių ne visiškai įvykdė sprendimuose dėl perkėlimo apibrėžtus įsipareigojimus, Komisija pažeidė ESS 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą vienodo požiūrio principą ir piktnaudžiavo jai pagal SESV 258 straipsnį suteikta diskrecija.

108.

Vengrija visų pirma teigia, kad Komisija savavališkai ir diskriminuojamai pasirinko grupę valstybių narių, kurioms iškėlė bylas dėl pažeidimo. Jeigu Komisija būtų buvusi objektyvi, ji būtų iškėlusi šias bylas visoms valstybėms narėms, kurios ne visiškai įvykdė įsipareigojimus pagal sprendimus dėl perkėlimo, nes visų šių valstybių narių situacija buvo panaši. Taigi pateikdama šį argumentą Vengrija laikosi požiūrio, kurį sudaro du aspektai. Reikėtų vertinti tik dvi grupes: tas valstybes, kurios visiškai įvykdė įsipareigojimus, ir tas valstybes, kurios jų neįvykdė, nepaisant to, kiek reikšmingas ar nereikšmingas toks neįvykdymas gali būti ( 71 ). Iškeldama bylas Lenkijai, Vengrijai ir Čekijai, Komisija mėgina paversti šias valstybes nares (cituoju) „atpirkimo ožiais“, kurie sumokėtų už sprendimuose dėl perkėlimo nustatytos perkėlimo sistemos „fiasko“.

109.

Lenkija (byla C‑715/17) šiais klausimais laikosi panašaus požiūrio kaip ir Vengrija.

110.

Atmetu tokius motyvus.

111.

Pagal suformuotą jurisprudenciją Komisija turi plačią diskreciją pareikšti ieškinį dėl pažeidimo pagal SESV 258 straipsnį: „Komisija turi įvertinti galimybę pareikšti valstybei narei ieškinį, nustatyti pastarosios pažeistas nuostatas ir pasirinkti procedūros prieš ją dėl įsipareigojimų neįvykdymo inicijavimo momentą, o šį pasirinkimą lemiantys motyvai negali turėti poveikio ieškinio priimtinumui“ ( 72 ).

112.

Taigi ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo nepareiškimas valstybei narei neturi reikšmės vertinant kitai valstybei narei pareikšto ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo priimtinumą ( 73 ).

113.

Teisingumo Teismas taip pat yra aiškiai nurodęs, kad „valstybė narė negali jai pagal [SESV] tenkančių įsipareigojimų nevykdymo pateisinti aplinkybe, kad kitos valstybės narės taip pat nevykdo įsipareigojimų“. Sąjungos teisės sistemoje valstybių narių Sąjungos teisės įgyvendinimas negali priklausyti nuo abipusiškumo sąlygos. SESV 258 ir 259 straipsniuose numatytos tinkamos teisių gynimo priemonės valstybių narių įsipareigojimų pagal Sutartį nevykdymo atvejais ( 74 ).

114.

Vengrija ir Lenkija teigė, kad pateikdamos tokius argumentus nesiekia savo pačių įsipareigojimų neįvykdymo teisinti tuo, kad kitos valstybės narės neįvykdė tų pačių įsipareigojimų pagal Sąjungos teisę. Tokie teiginiai manęs visai neįtikina. Abiejų šių valstybių narių procesiniai dokumentai rodo, kad jos siekia remtis būtent neapibrėžtais perkėlimo sistemos taikymo trūkumais, siekdamos ginčyti joms pareikštų ieškinių priimtinumą ir pateisinti atsisakymą vykdyti sprendimus dėl perkėlimo. Tokie neapibrėžti trūkumai, jeigu būtų įrodyti, paveiktų (ex hypothesi) visų valstybių narių galėjimą vykdyti sprendimus dėl perkėlimo. Be to, Vengrija ir Lenkija (pateikdamos diskriminavimo argumentą) remiasi tuo, kad daugelis kitų valstybių narių nevisiškai įvykdė įsipareigojimus pagal šiuos sprendimus.

115.

Ar Komisija, įgyvendindama įgaliojimus, piktnaudžiavo savo diskrecija? Kalbant konkrečiau, ar galima pagrįstai teigti, kad trijų valstybių narių atsakovių situacija buvo panaši į kitų valstybių narių situaciją ir kad Komisija akivaizdžiai piktnaudžiavo savo diskrecija, taip taikydama nepagrįstą skirtingą vertinimą trijų nagrinėjamų valstybių narių nenaudai?

116.

Mano nuomone, atsakymas į šį klausimą yra neigiamas.

117.

Kaip Komisija pažymėjo savo rašytinėse ir žodinėse pastabose, trys valstybės narės atsakovės buvo vienintelės neprisiėmusios formalaus įsipareigojimo dėl perkėlimo (Vengrija) arba neprisiėmusios perkėlimo įsipareigojimų bent vieniems metams (Lenkija ir Čekija) pagal sprendimų dėl perkėlimo 5 straipsnio 2 dalį, nepaisant kartotinių Komisijos prašymų. Šių faktinių aplinkybių įrodymų apstu Dvyliktojoje ir Tryliktojoje perkėlimo į Sąjungą ir perkėlimo Sąjungoje ataskaitose.

118.

Vadinasi, trijų valstybių narių atsakovių situacija yra tokia, kurią dėl pažeidimo sunkumo ir nuolatinio pobūdžio galima atskirti nuo kitų valstybių narių situacijos, kurios bent prisiėmė įsipareigojimą perkelti konkretų tarptautinės apsaugos prašytojų skaičių, net jei (tenka apgailestauti) šie įsipareigojimai praktiškai sistemingai nevirsdavo faktiniais perkėlimais ( 75 ).

119.

Taigi manau, kad Komisija neviršijo jai SESV 258 straipsnyje suteiktos diskrecijos, pareikšdama ieškinius dėl įsipareigojimų neįvykdymo Lenkijai, Vengrijai ir Čekijai ir kartu nepareikšdama tokių ieškinių kitoms valstybėms narėms, kurios nevisiškai įvykdė sprendimais dėl perkėlimo nustatytus įpareigojimus.

120.

Galiausiai reikėtų paminėti Vengrijos procesiniuose dokumentuose pateiktą papildomą argumentą. Ši valstybė narė kelia klausimą, ar tikrai galima reikalauti įvykdyti iš Sprendimo 2015/1601 kylančius įpareigojimus, jeigu nėra visiškai įvykdyti Sprendimu 2015/1523 nustatyti įpareigojimai. Man atrodo, kad šis Vengrijos pateiktas argumentas yra tiesiog nereikšmingas. Vengrijai poveikį turėjo tik Sprendimas 2015/1601 ir jai iškelta byla dėl pažeidimo susijusi tik su jos įsipareigojimų neįvykdymu pagal šį sprendimą.

121.

Taigi darau išvadą, kad su nepriimtinumu susiję argumentai, grindžiami vienodo požiūrio principo pažeidimu, turėtų būti atmesti.

122.

Vengrija (byla C‑718/17) teigia, kad Komisija per ikiteisminę procedūrą pažeidė jos teisę į gynybą: i) suteikdama jai tik 4 savaites atsakyti ir į oficialų pranešimą, ir į pagrįstą nuomonę; ir ii) aiškiai neapibrėždama galimo pažeidimo, nes Komisija tinkamai nepaaiškino ryšio tarp Sprendimo 2015/1601 5 straipsnio 2 dalies galimo pažeidimo ir galimų jo 5 straipsnio 4–11 dalių pažeidimų.

123.

Vengrija pripažįsta, kad per procedūrą dėl pažeidimo Komisija neabejotinai turi plačią diskreciją nustatyti įvairių procedūrinių etapų terminus. Vis dėlto ji mano, kad Komisija nagrinėjamu atveju piktnaudžiavo savo diskrecija. Vengrija teigia, kad Komisija nustatė „labai trumpus“ terminus vasaros viduryje, neatsižvelgdama į tai, kad tuo pat metu Vengrijai buvo iškelta kita byla dėl pažeidimo. Vengrija teigia, kad tokiu modus operandi buvo siekiama, kad Vengrija negalėtų pasinaudoti teise į gynybą.

124.

Vengrija taip pat teigia, kad Komisija negalėjo remtis skubos situacija, kurią pati ir sudarė, nesiimdama veiksmų anksčiau, ir kad Komisija sutrumpino terminus vieninteliu tikslu – siekdama užtikrinti, kad ieškinys dėl pažeidimo, kurį Komisija bet kuriuo atveju buvo pasiryžusi pareikšti Teisingumo Teisme iki metų pabaigos, būtų priimtinas ( 76 ).

125.

Galiausiai Vengrija tvirtina, jog trumpų terminų negali pateisinti tai, kad ji viską žinojo apie galimą pažeidimą.

126.

Pritariu Komisijai, kad Vengrijos teisė į gynybą nebuvo pažeista dėl per ikiteisminę procedūrą nustatytų trumpų terminų.

127.

Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad ikiteisminės procedūros tikslas pagal SESV 258 straipsnį yra dvejopas. Ja siekiama suteikti atitinkamai valstybei narei galimybę, pirma, įvykdyti iš Sąjungos teisės kylančius įpareigojimus ir, antra, veiksmingai pateikti savo gynybos pagrindus atsakant į Komisijos pateiktus kaltinimus ( 77 ). Ikiteisminės procedūros teisėtumas yra esminė garantija, kurios reikalaujama SESV siekiant ne tik apsaugoti atitinkamos valstybės narės teises, bet ir užtikrinti, kad galimas teismo procesas vyktų dėl aiškiai apibrėžto ginčo dalyko ( 78 ). Taigi ikiteisminė procedūra (oficialiu pranešimu ir paskui – pagrįsta nuomone) yra skirta ginčo dalykui apibrėžti ir suteikti valstybei narei galimybę pasirengti gynybai ir (tai ne mažiau svarbu) įvykdyti įsipareigojimus dar prieš iškeliant bylą Teisingumo Teisme.

128.

Taigi Komisija turi suteikti valstybėms narėms protingą terminą atsakyti į oficialų pranešimą ir įvykdyti pagrįstos nuomonės reikalavimus arba atitinkamai pasirengti gynybai. Siekiant nustatyti, ar tam yra suteiktas protingas laikotarpis, reikia atsižvelgti į visas bylos aplinkybes. Taigi ypatingomis aplinkybėmis gali būti pateisinami labai trumpi terminai, ypač jeigu būtina skubiai ištaisyti pažeidimą arba jeigu Komisijos požiūris yra visapusiškai žinomas valstybei narei dar gerokai prieš pradedant procedūrą ( 79 ).

129.

Taip pat primenu, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją Komisija „pasir[enka] procedūros prieš [valstybę narę] dėl įsipareigojimų neįvykdymo inicijavimo momentą, o šį pasirinkimą lemiantys motyvai negali turėti poveikio ieškinio priimtinumui“ ( 80 ).

130.

Kalbant apie skubumą, pažymėtina, kad sprendimai dėl perkėlimo buvo priimti reaguojant į kritinę ir nepaprastąją masinės migracijos padėtį, suteikusią pagrindą taikyti tuose sprendimuose numatytas laikinąsias priemones.

131.

Komisija paaiškino, kad laikėsi bendradarbiavimo požiūrio, kuriuo siekė paskatinti valstybes nares savo noru įgyvendinti sprendimuose dėl perkėlimo nustatytas priemones. Be to, Komisija norėjo atsižvelgti į laiką, kurio kiekvienai valstybei narei reikėtų pasirengti perkėlimo procesui, kuris, kaip ji teisingai pažymėjo, buvo susijęs su sudėtingomis administracinėmis procedūromis, reikalaujančiomis glaudaus valstybių narių tarpusavio bendradarbiavimo.

132.

Komisijos perkėlimo Sąjungoje ir į Sąjungą ataskaitose buvo reguliariai atkreipiamas valstybių narių dėmesys į jų įsipareigojimus.

133.

Taigi logiška, jog būtent todėl, kad Komisija nusprendė paraginti valstybes nares savo noru įvykdyti sprendimus dėl perkėlimo, ji nepradėjo pažeidimo procedūros anksčiau, per 24 mėnesių laikotarpį, skirtą sprendimams dėl perkėlimo įgyvendinti. 2017 m. gegužės mėn. jau tikrai reikėjo skubiai svarstyti, ar pradėti pažeidimo procedūrą. Šią aplinkybę lėmė ne Komisija, o atkaklus trijų valstybių narių atsakovių atsisakymas vykdyti įsipareigojimus. Vadinasi, Komisijos negalima kaltinti tuo, kad ji „rėmėsi skubos situacija, kurią pati ir sudarė“, nepradėdama ikiteisminės procedūros anksčiau. Dėl šios priežasties Vengrijos nuoroda į bylą Komisija / Belgija (293/85) ( 81 ) neturi reikšmės.

134.

Taip pat primenu, kad byloje Komisija / Portugalija (C‑20/09) Teisingumo Teismas konstatavo, kad Komisijos užduotis – savo iniciatyva ir dėl bendrojo intereso prižiūrėti, kaip valstybės narės taiko Sąjungos teisę, ir siekti galimo įsipareigojimų pagal šią teisę neįvykdymo pripažinimo, kad tas įsipareigojimų nevykdymas būtų nutrauktas ( 82 ). Vadinasi, Komisija galėjo teisėtai užtikrinti, nagrinėjamu atveju – nustatydama atitinkamus (trumpus) ikiteisminės procedūros terminus, kad trys nagrinėjamos valstybės narės atsakovės būtų pripažintos atsakingos Teisingumo Teisme už sąmoningą pasirinkimą neįgyvendinti sprendimų dėl perkėlimo ( 83 ).

135.

Komisijos nustatyti trumpi terminai taip pat atrodo pateisinami, atsižvelgiant į tai, kad trys nagrinėjamos valstybės narės atsakovės žinojo viską apie Komisijos poziciją dar gerokai prieš formaliai prasidedant pažeidimo procedūrai ( 84 ). Komisija ragino Vengriją įvykdyti įsipareigojimus pagal Sprendimą 2015/1601 keliuose atskiruose raštuose ir mėnesinėse ataskaitose, ir tik paskui išsiuntė oficialų pranešimą. Dvyliktojoje perkėlimo Sąjungoje ir į Sąjungą ataskaitoje (priimtoje 2017 m. gegužės 16 d.) ji labai aiškiai nurodė visoms valstybėms narėms, kad nuolatinio įsipareigojimų nevykdymo atveju Komisija ketina inicijuoti pažeidimo procedūrą ( 85 ).

136.

Galiausiai argumentas, kad reikėtų atsižvelgti į tai, kad ikiteisminė procedūra vyko vasarą, kai Vengrija gynėsi dar vienoje byloje dėl pažeidimo, man taip pat atrodo nereikšmingas. Valstybė narė prireikus privalo turėti reikalingas administracines priemones apsiginti per ikiteisminę procedūrą bet kuriuo metų laiku. Taip juo labiau yra šioje byloje nagrinėjamu atveju, kai apie Komisijos ketinimą pradėti pažeidimo procedūrą žinota jau ne vieną savaitę.

137.

Darau išvadą, kad terminai, kuriuos Komisija nustatė ikiteisminiu šios bylos dėl pažeidimo etapu, nebuvo pernelyg trumpi ir nesutrukdė Vengrijai pasinaudoti teise į gynybą.

138.

Vengrija skundžiasi, kad Komisija laiku neapibrėžė galimo pažeidimo ir visų pirma nepaaiškino, kodėl kaltina ją ne tik Sprendimo 2015/1601 5 straipsnio 2 dalies, bet ir jo 5 straipsnio 4–11 dalių pažeidimu.

139.

Vengrija konkrečiai teigia, kad negalėjo suprasti ryšio tarp Sprendimo 2015/1601 5 straipsnio 2 dalies nesilaikymo (įsipareigojimai dėl galimų perkelti prašytojų skaičiaus) ir šio sprendimo 5 straipsnio 4–11 dalių nesilaikymo (paskesnis perkėlimo įgyvendinimas). Vengrija skundžiasi, kad Komisija išsamiai nepaaiškino, koks šių dviejų nuostatų tarpusavio ryšys jos pagrįstoje nuomonėje, taigi ji aiškiai neapibrėžė pažeidimo, kuriuo kaltino Vengriją. Šį aiškumo trūkumą tariamai dar pasunkino tai, kad Vengrijai išsiųstoje pagrįstoje nuomonėje buvo pateiktos klaidingos nuorodos į Sprendimą 2015/1523, kurį Vengrija laiko nereikšmingu (tikriausiai taip nutiko todėl, kad lygiagrečiai buvo rengiamos pagrįstos nuomonės, susijusios su Lenkija ir Čekija ir šios dvi valstybės narės buvo kaltinamos ir Sprendimo 2015/1523, ir Sprendimo 2015/1601 pažeidimais).

140.

Pažymėtina, kad Vengrijai skirto oficialaus pranešimo ir pagrįstos nuomonės baigiamojoje dalyje buvo nurodytos Sprendimo 2015/1601 5 straipsnio 4–11 dalys ir jo 5 straipsnio 2 dalis. Nors tai ir akivaizdu, reikėtų pasakyti, kad sprendimų dėl perkėlimo tikslas buvo sudaryti sąlygas į Italijos ir Graikijos teritoriją atvykstančių prašytojų faktiniam perkėlimui. Žinoma, prisiimti įsipareigojimą priimti konkretų prašytojų skaičių buvo privaloma, bet tai buvo tik pirmas perkėlimo proceso etapas; jo vieno nepakako. Tai taip pat labai aiškiai matyti iš įvairių perkėlimo Sąjungoje ir į Sąjungą ataskaitų. Taigi argumentas, kad Sprendimo 2015/1601 5 straipsnio 2 dalies pažeidimas faktiškai reiškė ir jo 5 straipsnio 4–11 dalių pažeidimą, turėjo būti savaime aiškus kiekvienam sąžiningam skaitytojui ( 86 ).

141.

Trys valstybės narės atsakovės aiškiai teigė, ypač per teismo posėdį, kad jų statusas yra kaip „maištautojų“, norėjusių pasipriešinti perkėlimo mechanizmo įgyvendinimui. Komisija neneigia tokio šią bylą nulėmusių įvykių pateikimo. Vis dėlto iš pozicijos, kurios nusprendė laikytis šios valstybės narės, taip pat matyti, jog sunku patikėti Vengrijos teiginiu, kad jai dėl neaiškių priežasčių nebuvo žinomas Sprendimo 2015/1601 pažeidimo, kuriuo ji gali būti kaltinama, mastas.

142.

Galiausiai, žinoma, gaila, kad Vengrijai išsiųstoje pagrįstoje nuomonėje pasitaikė nereikalingų nuorodų į Sprendimą 2015/1523. Galima numanyti, kad šios klaidos atsirado dėl funkcijos „kopijuoti ir įdėti“ naudojimo vienu metu rengiant tris pagrįstas nuomones, kurias buvo numatoma išsiųsti Lenkijai, Vengrijai ir Čekijai. Nemanau, kad šios klaidos yra tokios, dėl kurių pagrįstoje nuomonėje Vengrijai pateikti kaltinimai būtų nesuprantami. Taigi nemanau, kad buvo padarytas neigiamas poveikis Vengrijos teisės į gynybą įgyvendinimui.

143.

Taigi darau išvadą, kad Vengrijos argumentas turėtų būti atmestas visas, tiek, kiek jis susijęs su teisės į gynybą pažeidimu.

144.

Čekijai išsiųstame oficialiame pranešime ir pagrįstoje nuomonėje Komisija nurodė 2016 m. rugpjūčio 13 d. kaip pažeidimo pradžios datą. Ieškinyje Komisija pažymėjo, kad nuo 2016 m. gegužės 13 d. datuojamo Komisijos pranešimo Čekija nepateikė jokios kitos informacijos apie prašytojų, kurie galėjo būti perkelti, skaičių, nors privalėjo tai padaryti bent kartą per tris mėnesius. Todėl Komisija nusprendė, kad Čekija neįvykdė įsipareigojimų nuo 2016 m. rugpjūčio 13 d. ( 87 ). Vis dėlto ieškinio reikalavimuose pažeidimo pradžios data nenurodyta ( 88 ). Paskesniame procesiniame dokumente Komisija taip pat nurodė 2016 m. rugpjūčio 13 d. kaip pažeidimo pradžios datą.

145.

Čekija teigia, kad iš ieškinio reikalavimų teksto neįmanoma nustatyti pažeidimo, kuriuo ji kaltinama, apimties ( 89 ). Ji taip pat teigia, kad Komisijos procesiniai dokumentai yra dviprasmiai dėl to, ar pažeidimas prasidėjo 2016 m. gegužės 13 d., ar 2016 m. rugpjūčio 13 d.

146.

Mano nuomone, Čekijos pateikti prieštaravimai yra nepagrįsti.

147.

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją „kiekviename ieškinyje turi būti nurodytas ginčo dalykas, ieškinio pagrindai ir argumentai, kuriais remiamasi, ir šių pagrindų santrauka. Tai reikia išdėstyti pakankamai aiškiai ir tiksliai, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Teisingumo Teismas – vykdyti kontrolę. Iš to išplaukia, kad pagrindinės teisinės ir faktinės aplinkybės, kuriomis pagrįstas ieškinys, turi būti nuosekliai išdėstytos ir suprantamos iš paties ieškinio teksto ir kad jame pateikiamus reikalavimus reikia suformuluoti nedviprasmiškai, siekiant išvengti situacijos, kai Teisingumo Teismas priims sprendimą ultra petita arba apskritai nespręs dėl kaltinimo“ ( 90 ).

148.

Mano nuomone, iš ieškinio teksto aišku, kad paskutinis Čekijos pranešimas pagal sprendimų dėl perkėlimo 5 straipsnio 2 dalį buvo pateiktas 2016 m. gegužės 13 d. Kadangi pagal šią nuostatą buvo reikalaujama, kad valstybės narės teiktų šiuos pranešimus bent kas tris mėnesius, galima daryti logišką išvadą, kad pažeidimas buvo pradėtas praėjus trims mėnesiams nuo šios datos, t. y. 2016 m. rugpjūčio 13 d. Komisija ir oficialiame pranešime, ir pagrįstoje nuomonėje iš tikrųjų nustatė būtent šią datą ir patvirtino ją vėliau Teisingumo Teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Loginis ryšys tarp 2016 m. gegužės 13 d. ir 2016 m. rugpjūčio 13 d. aiškiai matyti iš Komisijos ieškinio ( 91 ).

149.

Žinoma, gaila, kad 2016 m. rugpjūčio 13 d. aiškiai nenurodyta pačiuose ieškinio reikalavimuose. Vis dėlto ieškinio tekste pateiktos jį pagrindžiančios esminės faktinės ir teisinės aplinkybės. Šios aplinkybės išdėstytos nuosekliai ir aiškiai ir jų nepaneigia susirašinėjimas per ikiteisminę procedūrą ( 92 ). Tokiomis aplinkybėmis, nepaisant tokio nenurodymo ieškinyje, nematau jokios realios rizikos, kad Teisingumo Teismas galėtų priimti sprendimą ultra petita ar nepriimti sprendimo dėl skundo.

150.

Taip pat nepritariu Čekijos nuomonei, kad Komisijos kaltinimai dėl datos, nuo kada pradėtas pažeidimas, yra suformuluoti dviprasmiškai ar prieštaringai. Komisijos procesiniuose dokumentuose datos nurodytos nuosekliai ir negali suklaidinti atidaus ir sąžiningo skaitytojo.

151.

Darau išvadą, kad Čekijos argumentas (byla C‑719/17), grindžiamas nepakankamu ieškinio reikalavimų tikslumu, turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

152.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, darau išvadą, kad trims valstybėms narėms atsakovėms pareikšti ieškiniai dėl pažeidimo yra priimtini.

153.

Teisingumo Teismas, išsamiai išanalizavęs Sprendimą 2015/1601 byloje Slovakijos Respublika ir Vengrija / Taryba, nusprendė atmesti ieškinį dėl šio teisės akto panaikinimo. Ankstesnis Sprendimas 2015/1523 per nustatytą terminą nebuvo ginčytas. Iš didžiosios kolegijos atliktos Sprendimo 2015/1601 analizės kyla abejonių nekelianti netiesioginė išvada – jeigu remiantis analogiškais argumentais būtų ginčijamas Sprendimas 2015/1523, rezultatas būtų buvęs toks pat.

154.

Taigi sprendimai dėl perkėlimo turi būti neginčijamai laikomi intra vires ir galiojantys. Trys valstybės narės atsakovės šiose bylose tai pripažįsta ( 93 ).

155.

Abu sprendimai dėl perkėlimo buvo pagal SESV 78 straipsnio 3 dalį nustatytos laikinosios priemonės. Kaip Teisingumo Teismas paaiškino Sprendime Slovakijos Respublika ir Vengrija / Taryba, „priemonės, kurios gali būti patvirtintos pagal SESV 78 straipsnio 3 dalį, laikytinos „ne pagal teisėkūros procedūrą priimtais aktais“, nes jos patvirtinamos ne taikant teisėkūros procedūrą“ ( 94 ).

156.

SESV 288 straipsnyje nurodyta, kad „sprendimas yra privalomas visas. Sprendimas, kuriame nurodomi jo adresatai, yra privalomas tik tiems adresatams“. Sprendimuose dėl perkėlimo adresatai nenurodyti. Jie buvo privalomi visi ir jais trims valstybėms narėms atsakovėms buvo aiškiai nustatyti teisiniai įpareigojimai.

157.

Jeigu valstybė narė neįvykdo jai pagal sprendimus dėl perkėlimo tenkančių teisinių įpareigojimų (ar juo labiau atsisako juos vykdyti), tai neabejotinai neigiamai paveikia bendrą šiais sprendimais nustatytos skubios perkėlimo operacijos veiksmingumą siekiant išspręsti staigaus migrantų antplūdžio problemą. Taip valstybės narės priėmėjos (Italija ir Graikija) paliekamos pačios spręsti daugybės bet kuriuo paros metu į jų teritoriją atvykstančių tarptautinės apsaugos prašytojų problemą. Tai kliudo ir (arba) neleidžia šioms valstybėms narėms ir Sąjungos institucijoms vykdyti savo pačių įsipareigojimų pagal sprendimus dėl perkėlimo.

158.

Teisingumo Teismas nuosekliai konstatuoja, kad pagal SESV 258 straipsnį pareikštame ieškinyje turi būti „pateikti aiškūs ir tikslūs kaltinimai, leidžiantys valstybei narei ir Teisingumo Teismui tiksliai įvertinti Sąjungos teisės pažeidimo, kuriuo kaltinama, apimtį, kad ši valstybė galėtų veiksmingai pasinaudoti gynybos priemonėmis ir kad Teisingumo Teismas galėtų patikrinti, ar neįvykdyti nurodyti įsipareigojimai“ ( 95 ).

159.

Komisija nustatė, kad galimas pažeidimas iš esmės yra įsipareigojimų neprisiėmimas pagal sprendimų dėl perkėlimo 5 straipsnio 2 dalį ir perkėlimo neįgyvendinimas pagal šio sprendimo 5 straipsnio 4–11 dalis ( 96 ).

160.

Iš trijų valstybių narių atsakovių Lenkija ir Čekija ribotai mėgina ginčyti Komisijos nurodytas faktines aplinkybes (arba tiksliau mėgina iškelti tam tikrus jų niuansus). Vengrija iš esmės neginčija Komisijos nustatytų faktinių aplinkybių.

161.

Taigi Lenkija teigia, kad pagal sprendimus dėl perkėlimo nebuvo įmanoma patikrinti, ar asmenys, kuriuos buvo numatoma perkelti, turėjo ryšių su ekstremistinėmis ar nusikalstamomis organizacijomis, todėl galėjo kelti grėsmę saugumui. Lenkija bendrai nurodo incidentus kitose valstybėse narėse, kai keli prašytojai, kuriems buvo suteiktas pabėgėlio statusas, vėliau dalyvavo ginkluotuose užpuolimuose ir darant nusikaltimus. Lenkijos teigimu, kadangi nebuvo patikimų dokumentų, perkeliami asmenys buvo užsienyje, o ne Lenkijoje, ryšių palaikymo pareigūnui buvo suteiktas trumpas terminas ir (dėl kai kurių galimų perkelti asmenų) nebuvo galimybės prieš perkėlimą saugumo sumetimais surengti pokalbį, Lenkija praktiškai negalėjo sąžiningai vykdyti jai pagal SESV 72 straipsnį tenkančių pareigų ir tuo pat metu taikyti sprendimus dėl perkėlimo.

162.

Čekija skundžiasi, kad daugelis Graikijos ir Italijos pasirinktų numatomų perkelti asmenų neturėjo tinkamų asmens tapatybės dokumentų ir kad šių dviejų valstybių narių bendradarbiavimas pagal sprendimus dėl perkėlimo buvo netinkamas. Taigi kaltę dėl to, kad buvo perkelta tik labai nedaug prašytojų, ji verčia Italijai ir Graikijai.

163.

Nė viena iš Lenkijos ir Čekijos nurodytų faktinių aplinkybių, net jei būtų įrodytos, nepaneigtų Komisijos argumentų, kad visos trys valstybės narės atsakovės nesilaikė trijų mėnesių įsipareigojimų reikalavimo pagal sprendimų dėl perkėlimo 5 straipsnio 2 dalį. Nurodymas, kiek prašytojų valstybė galbūt galėtų priimti per konkretų laikotarpį, savo esme visiškai skiriasi nuo klausimo, ar yra pagrįsta priežastis nepriimti konkretaus Italijos ar Graikijos siūlomo galimo perkelti asmens.

164.

Be to, Lenkijos ir Čekijos nurodytos konkrečios problemos pavieniu atveju gali paaiškinti, kodėl konkretaus prašytojo nebuvo sutikta perkelti, nepaisant sprendimuose dėl perkėlimo nustatytos išsamios ryšių palaikymo ir bendradarbiavimo tvarkos. Vis dėlto jos visiškai netinka kaip pagrindas, kuris pateisintų tai, kad (visos trys valstybės narės atsakovės) beveik visiškai nesilaikė minėtų sprendimų 5 straipsnio 4–11 dalyse nustatytų įpareigojimų.

165.

Taigi manau, kad Komisija nurodė tinkamą trims valstybėms narėms atsakovėms pateiktų kaltinimų faktinį pagrindą.

166.

Abiejuose sprendimuose dėl perkėlimo skirtingai vertinama tai, kaip valstybės narės turėjo dalyvauti perkėlimo procese. Sprendimo 2015/1523 4 straipsnyje buvo nurodytas tik bendras perkeltinų asmenų skaičius (24000 iš Italijos, 16000 iš Graikijos), nenurodant, kiek perkeltinų prašytojų kiekviena valstybė narė turėtų priimti. Tačiau Sprendimo 2015/1601 4 straipsnyje, aiškinamame kartu su jo I ir II priedais, buvo reglamentuotas tikslesnis ir išsamesnis mechanizmas. 4 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kaip iš perkeltinų 120000 prašytojų tarp kitų valstybių narių bus paskirstyti pirmi 66000 (I priede buvo numatyta perkelti 15600 prašytojų iš Italijos; II priede buvo numatyta perkelti 50400 prašytojų iš Graikijos). 4 straipsnio 2 dalyje buvo paaiškinta, kad likę 54000 prašytojų turėjo būti perkelti „proporcingai I ir II prieduose išdėstytiems skaičiams“ ( 97 ).

167.

Atsižvelgiant į tai, sprendimų dėl perkėlimo 5 straipsnio 2 dalyje aiškiai reikalaujama, kad įsipareigojimai būtų prisiimami bent kas tris mėnesius, o 5 straipsnio 4–11 dalyse nustatomas įpareigojimas (laikantis jose nustatytų procedūrų) priimti perkeliamus asmenis, išskyrus atvejus, kai taikomos konkrečios išimtys, pavyzdžiui, numatytoji 5 straipsnio 7 dalyje, susijusi su asmenimis, keliančiais grėsmę nacionaliniam saugumui.

168.

Nepaisant to, kad abiejuose sprendimuose dėl perkėlimo valstybėms narėms buvo suteikta (skirtinga) diskrecija, kurią nurodžiau, nedvejodama darau išvadą, kad įsipareigojimas priimti 100 prašytojų (Lenkija) ( 98 ), 50 prašytojų (Čekija) ( 99 ) ar išvis jokio įsipareigojimo neprisiėmimas (Vengrija) ( 100 ) tikriausiai negali būti laikomas sprendime dėl perkėlimo nustatytų įsipareigojimų prasmės ar esmės paisymu.

169.

O kaip dėl Komisijos papildomo kaltinimo, kad trys valstybės narės atsakovės taip pat pažeidė įsipareigojimus pagal sprendimų dėl perkėlimo 5 straipsnio 4–11 dalis?

170.

Manau, mąstant logiškai, Komisija yra teisi, kai teigia, kad jeigu valstybė narė neprisiima įsipareigojimo dėl to, kiek prašytojų ji yra pasirengusi priimti, tada ji, remiantis tokiais įsipareigojimais, neabejotinai taip pat nepriims perkeltinų asmenų, todėl pažeis ir kitus įsipareigojimus, kylančius pagal sprendimų dėl perkėlimo 5 straipsnio 4–11 dalis. Iš tiesų trys valstybės narės atsakovės iš esmės ir neteigia priešingai; tai rodo aplinkybė, kad visos trys nepriėmė beveik nė vieno perkeltino asmens (Lenkija ir Čekija) arba visiškai jų nepriėmė (Vengrija).

171.

Darau išvadą, kad Komisija savo poziciją pagrindė taip, kaip to reikalaujama pagal SESV 258 straipsnį. Taigi kyla klausimas, ar elementai, kuriais remiasi trys valstybės narės atsakovės, yra teisinė gynyba byloje dėl pažeidimo. Šiuo etapu pareiga pateikti tokius gynybos argumentus neabejotinai tenka nagrinėjamoms valstybėms narėms.

172.

Lenkija tvirtina, kad jei būtų įvykdžiusi sprendimus dėl perkėlimo, nebūtų galėjusi įvykdyti įsipareigojimų pagal SESV 72 straipsnį, aiškinamą kartu su ESS 4 straipsnio 2 dalimi, kiek tai susiję su viešosios tvarkos palaikymu ir vidaus saugumo užtikrinimu, sritimis, priklausančiomis jos išimtinei kompetencijai ( 101 ). SESV 72 straipsnis kaip pirminės teisės nuostata yra viršesnė už sprendimus dėl perkėlimo ir ja valstybėms narėms užtikrinama visiška jų nacionalinio saugumo ir viešosios tvarkos kontrolė. Tai nėra vien teisėtumo patikrinimas per teisėkūros procesą; tai veikiau kolizinė norma, pagal kurią pirmenybė suteikiama valstybių narių kompetencijai. Valstybė narė turi įvertinti, ar, esant konkrečioms aplinkybėms, yra tokia kolizija. Taigi valstybė narė gali remtis SESV 72 straipsniu, siekdama atremti argumentus dėl to, kad sprendimai dėl perkėlimo praras savo „effet utile“, ar dėl raginimų būti solidarioms – nėra jokios pareigos sudaryti grėsmę vidaus saugumui, demonstruojant solidarumą su kitomis valstybėmis narėmis. Sprendime Slovakijos Respublika ir Vengrija / Taryba nepanaikinama (ir negalėtų būti panaikinta) neatimama valstybių narių teisė remtis SESV 72 straipsniu siekiant atsisakyti kokių nors kitų galimų įpareigojimų, kylančių iš Sąjungos antrinės teisės, priimtos pagal SESV Trečios dalies V antraštinę dalį. Dėl šios priežasties Lenkija akivaizdžiai nesiekia pateikti neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo pagal SESV 277 straipsnį.

173.

Vengrija taip pat remiasi SESV 72 straipsniu kaip suteikiančiu jai teisę netaikyti SESV 78 straipsnio 3 dalimi pagrįsto sprendimo, jeigu ji mano, kad šiame sprendime numatytos netinkamos garantijos jos vidaus saugumui užtikrinti. Vengrijos teigimu, tuo, kad pagal Sprendimą 2015/1601 numatomi perkelti asmenys turėtų būti asmenys, turintys pilietybę tos šalies, kurios piliečių patenkintų tarptautinės apsaugos prašymų yra 75 % ar daugiau (Sprendimo 2015/1601 3 straipsnio 1 dalis), ribojama jos galimybė remtis apsaugos statuso (pabėgėlio ar papildomos apsaugos) nesuteikimą pateisinančiomis priežastimis, susijusiomis su nacionaliniu saugumu ir viešąja tvarka. Tai, kad Sprendimu Slovakijos Respublika ir Vengrija / Taryba buvo patvirtintas Sprendimo 2015/1601 galiojimas, neturi reikšmės. Šiuo atveju kyla aiškus atskiras klausimas: ar valstybė narė gali remtis SESV 72 straipsniu, siekdama neperkelti asmenų ar riboti jų perkėlimą pagal Sprendimą 2015/1601, jeigu ji nuogąstauja dėl šių perkėlimų poveikio nacionaliniam saugumui ir viešajai tvarkai jos teritorijoje?

174.

Čekija iš esmės teigia, kad sprendimais dėl perkėlimo nustatytas perkėlimo mechanizmas prastai veikia ir kad ji ėmėsi kitų, veiksmingesnių priemonių, kad padėtų įveikti migracijos krizę. Konkrečiai ji suteikė reikšmingą pagalbą trečiosioms šalims, iš kurių plūdo daugiausiai migrantų, taip pat komandiravo daug policijos pareigūnų, kurie apsaugotų Sąjungos išorės sienas.

175.

Komisija iš esmės remiasi Sprendimu Slovakijos Respublika ir Vengrija / Taryba, poreikiu užtikrinti sprendimų dėl perkėlimo „effet utile“ ir valstybių narių solidarumo principu. Ji tvirtina, kad sprendimuose dėl perkėlimo buvo numatyti tinkami mechanizmai, kad valstybės narės, į kurias perkeliama ( 102 ), dėl bet kurio konkretaus prašytojo galėtų imtis būtinų priemonių nacionaliniam saugumui ir viešajai tvarkai savo teritorijoje apsaugoti.

176.

Toliau pateiktos analizės sumetimais trijų valstybių narių atsakovių pateiktus argumentus suskirstysiu taip: i) tai, kad Sprendimu Slovakijos Respublika ir Vengrija / Taryba buvo patvirtintas Sprendimo 2015/1601 galiojimas, neturi reikšmės (Lenkija ir Vengrija); ii) valstybės narės turėjo teisę netaikyti sprendimų dėl perkėlimo (net jeigu jie galiojo), remdamosi įgaliojimais, kuriuos jos išlaiko pagal SESV 72 straipsnį, aiškinamą kartu su ESS 4 straipsnio 2 dalimi (Lenkija ir Vengrija); ir iii) sprendimais dėl perkėlimo buvo sukurta prastai veikianti sistema (Čekija).

177.

Atsakydamos į oficialius pranešimus ir pagrįstas nuomones Lenkija ir Vengrija teigė, kad sprendimai dėl perkėlimo negalioja. Šie argumentai buvo pateikti dar prieš priimant Sprendimą Slovakijos Respublika ir Vengrija / Taryba, kuriuo Teisingumo Teismas patvirtino Sprendimo 2015/1601 galiojimą. Bet koks paskesnis sprendimų dėl perkėlimo galiojimo ginčijimas pagal SESV 263 straipsnį dabar jau būtų pavėluotas.

178.

Atsižvelgdamas į procesinius dokumentus Teisingumo Teismas paprašė šalių per teismo posėdį išnagrinėti klausimą, ar valstybė narė per SESV 258 straipsniu grindžiamą procedūrą dėl pažeidimo gali pateisinti Sąjungos akto netaikymą, jeigu pareiškus ieškinį, kuriuo ginčijamas šio akto galiojimas (šiuo atveju – Slovakijos ir Vengrijos pareikšti ieškiniai, dėl kurių buvo priimtas Sprendimas Slovakijos Respublika ir Vengrija / Taryba), akto galiojimas nebuvo automatiškai sustabdytas pagal SESV 278 straipsnį ir Teisingumo Teismas nenurodė sustabdyti jo taikymo. Teisingumo Teismas taip pat klausė, ar valstybė narė byloje dėl pažeidimo pagal SESV 258 straipsnį gali pateisinti Sąjungos akto netaikymą, nesiremdama neteisėtumo pagrindu pagal SESV 277 straipsnį, ir ar sprendimus dėl perkėlimo pagal SESV 277 straipsnį galima laikyti visuotinai taikomais aktais.

179.

Per teismo posėdį trys valstybės narės atsakovės aiškiai nurodė, kad neginčija sprendimų dėl perkėlimo galiojimo ir nesiekia netiesiogiai iškelti reikalavimo dėl neteisėtumo pagal SESV 277 straipsnį. Vengrija nurodė, kad jos gynybą remiantis šiuo straipsniu turėtų įvertinti Teisingumo Teismas, jeigu tai jam atrodytų reikalinga.

180.

Man atrodo, kad, atsižvelgiant į teismo posėdį, siejant su SESV 277 straipsniu iškelti aspektai jau nebėra „aktualūs“. Nors intelektiniu požiūriu būtų įdomu patyrinėti šio straipsnio ribas, to nedarysiu. Ši tema turi sulaukti kitos bylos ir kito laiko.

181.

Lenkija ir Vengrija šiose bylose pateikia argumentą, kad Sprendimas Slovakijos Respublika ir Vengrija / Taryba neturi reikšmės jų gynybai šiose bylose.

182.

Siekiant įvertinti šį argumentą reikia išsiaiškinti, kas buvo konstatuota tame sprendime dėl SESV 72 straipsnio ir dėl to, kaip Sprendimas 2015/1601 derėjo su valstybių narių kompetencija vykdyti pareigas, susijusias su saugumo ir viešosios tvarkos užtikrinimu jų teritorijoje. Tai būtų geriausia padaryti aptariant gynybos argumentus, kuriuos Lenkija ir Vengrija pateikia remdamosi SESV 72 straipsniu, aiškinamu kartu su ESS 4 straipsnio 2 dalimi. Dabar tai ir padarysiu.

183.

Raštu šalims prieš teismo posėdį pateiktuose klausimuose Teisingumo Teismas paruošė jas šio argumento aptarimui, klausdamas Komisijos, ar sąvokos „viešoji tvarka“ ir „vidaus saugumas“ turėtų būti aiškinamos taip pat kaip panašios sąvokos, taikomos pagrindinėms laisvėms, vartojamos tokiose nuostatose, kaip SESV 346 straipsnis.

184.

Komisija teigia, kad SESV 346 straipsnis susijęs su konkrečiais informacijos teikimo ir ginklų prekybos klausimais ir kad jame vartojama saugumo sąvoka neturi reikšmės šiai bylai.

185.

Teisingumo Teismas taip pat klausė Komisijos, ar valstybė narė gali remtis SESV 72 straipsniu, siekdama pateisinti Sąjungos akto, priimto pagal SESV Trečios dalies V antraštinę dalį, netaikymą, jeigu atitinkamame akte nebuvo numatytos pakankamos priemonės „viešajai tvarkai“ palaikyti ir „vidaus saugumui“ užtikrinti ir ar SESV 72 straipsniu turėtų būti galima remtis platesniame kontekste.

186.

Komisija teigia, kad SESV 72 straipsnyje išreiškiamas teisės principas, į kurį privaloma atsižvelgti visais atvejais, kai Sąjungos teisės aktų leidėjas imasi veiksmų. Jeigu teisės aktų leidėjas to nepadaro, tada valstybė narė gali imtis teisinių veiksmų dėl atitinkamo Sąjungos teisės akto pagal Sutarčių nuostatas, susijusias su procesu Teisingumo Teisme.

187.

Komisija taip pat teigia, kad SESV 72 straipsniui taikomi panašūs apribojimai kaip ir SESV 36 straipsniui, 45 straipsnio 3 daliai ir 52 straipsnio 1 daliai dėl laisvo judėjimo vidaus rinkoje. Nors pagal šias nuostatas valstybėms narėms leidžiama nustatyti laisvo judėjimo ribojimus, visiems nustatytiems apribojimams vis tiek taikoma Sąjungos institucijų, be kita ko, Teisingumo Teismo, kontrolė.

188.

Atsižvelgdama į tai, dabar nagrinėsiu iškeltus klausimus.

189.

Kiek man yra žinoma, iki šiol Teisingumo Teismas yra nagrinėjęs SESV 72 straipsnį trim atvejais.

190.

Pirma, Sprendime Adil ( 103 ) Teisingumo Teismas nagrinėjo, kaip tinkamai aiškinti Šengeno sienų kodekso 21 straipsnio a punktą ( 104 ) atsižvelgiant į SESV 72 straipsnį. Jis priminė, jog „[Šengeno sienų kodekso] 21 straipsnio a punkte nustatyta, kad kontrolės kertant vidaus sienas panaikinimas neturi įtakos valstybių narių kompetentingų institucijų naudojimuisi policijos įgaliojimais pagal nacionalinę teisę, jei naudojimasis šiais įgaliojimais nėra lygiavertis patikrinimams kertant sieną, ir kad tai taip pat taikoma pasienio ruožuose. Šioje [Šengeno sienų kodekso] nuostatoje patikslinama, kad naudojimasis policijos įgaliojimais negali būti laikomas lygiaverčiu patikrinimams kertant sieną, kai policijos priemonės nėra skirtos sienų kontrolei, yra grindžiamos bendra policijos informacija ir patirtimi, susijusia su galimomis grėsmėmis visuomenės saugumui, jomis pirmiausia siekiama kovoti su tarpvalstybiniu nusikalstamumu, jos parengtos ir vykdomos aiškiai skirtingai nuo sistemingų asmenų patikrinimų kertant išorės sienas ir galiausiai vykdomos kaip patikrinimai vietoje“ ( 105 ).

191.

Teisingumo Teismas konstatavo, kad toje byloje nagrinėti mobilieji saugumo patikrinimai yra ne pagal Šengeno sienų kodekso 20 straipsnį draudžiami „patikrinimai kertant sieną“, o patikrinimai valstybės narės teritorijoje, minimi šio kodekso 21 straipsnyje ( 106 ). Toliau tame pat sprendime Teisingumo Teismas patvirtino, kad „[Šengeno sienų kodekso] 21 straipsnio a–d punktų ir SESV 72 straipsnio nuostatos patvirtina, kad patikrinimų kertant vidaus sienas panaikinimas nepakeitė valstybėms narėms tenkančios atsakomybės už viešosios tvarkos palaikymą ir vidaus saugumo užtikrinimą“ ( 107 ).

192.

Vėliau Sprendime A ( 108 ) Teisingumo Teismas iš esmės patvirtino Sprendimą Adil (šį kartą – dėl panašios Vokietijoje taikytos mobiliųjų saugumo patikrinimų sistemos).

193.

Galiausiai Sprendime Slovakijos Respublika ir Vengrija / Taryba Teisingumo Teismas nagrinėjo toje byloje pateiktą Lenkijos argumentą, kad „ginčijamas sprendimas prieštarauja proporcingumo principui, nes neleidžia valstybėms narėms garantuoti įsipareigojimų palaikyti viešąją tvarką ir užtikrinti vidaus saugumą laikymosi, kaip numatyta SESV 72 straipsnyje“ ( 109 ).

194.

Teisingumo Teismas pažymėjo, jog Sprendimo 2015/1601 32 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodyta, kad „visais perkėlimo Europos Sąjungoje procedūros etapais iki prašytojo perdavimo įgyvendinimo pabaigos turėtų būti atsižvelgta į nacionalinio saugumo ir viešosios tvarkos aspektus“ ir kad 5 straipsnio 7 dalyje valstybėms narėms aiškiai palikta teisė atsisakyti perkelti prašytoją Europos Sąjungoje tik tuo atveju, jei esama pagrįstų priežasčių manyti, kad jis gali kelti pavojų jų nacionaliniam saugumui arba viešajai tvarkai. Jei šis mechanizmas būtų „neveiksmingas, nes pagal jį valstybės narės įpareigojamos patikrinti daug žmonių per trumpą laiką, tokie praktiniai sunkumai nėra neišvengiamai būdingi šiam mechanizmui ir prireikus turi būti sprendžiami valstybių narių, gaunančių naudą iš perkėlimo mechanizmo, ir valstybių narių, į kurias perkeliama, valdžios institucijų bendradarbiavimu ir abipusiu pasitikėjimu, kuris turi būti svarbiausias įgyvendinant [Sprendimo 2015/1601] 5 straipsnyje numatytą perkėlimo procedūrą“ ( 110 ).

195.

Taigi Sprendimas Slovakijos Respublika ir Vengrija / Taryba tam tikru mastu nulėmė argumentus, kuriuos trys valstybės narės atsakovės pateikia šioje byloje. Turint tai omenyje, kadangi jos savo gynybos argumentuose daugiausia remiasi pagal SESV 72 straipsnį išlaikyta kompetencija, dabar reikia šį argumentą išnagrinėti išsamiau.

196.

Viešosios tvarkos sąvoka buvo nagrinėjama Sprendime N. ( 111 ), kuriame Teisingumo Teismas konstatavo, kad „sąvoka „viešoji tvarka“ bet kuriuo atveju reiškia, kad, neskaitant dėl įstatymo pažeidimo atsirandančio socialinės tvarkos sutrikdymo, pagrindiniam visuomenės interesui kyla reali, faktinė ir pakankamai rimta grėsmė“.

197.

Anksčiau Sprendime Zh. ir O. ( 112 ) Teisingumo Teismas konstatavo, kad, kalbant apie trečiųjų šalių piliečių pagrindines teises, „kiekviena valstybė narė [negali] be Sąjungos institucijų kontrolės vienašališkai nustatyti“ tokių sąvokų, kaip saugumas.

198.

Šios dvi citatos bus mano toliau pateiktos analizės atspirties taškas.

199.

Apskritai man atrodo, kad esama Teisingumo Teismo jurisprudencija dėl pagrindinių laisvių, visų pirma susijusi su laisvu asmenų judėjimu, suteikia užtikrintą pagrindą nagrinėti viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo sąvokas šiose bylose. Primenu, kad prieglobsčio acquis, visų pirma Reglamente „Dublinas III“ ( 113 ) ir Priskyrimo direktyvoje ( 114 ), klausimai reglamentuojami atsižvelgiant į atskirą pareiškėją. Kaip Teisingumo Teismas jau seniai išaiškino Sprendime Bouchereau, siekiant nustatyti, ar kyla grėsmė atitinkamos valstybės narės bendruomenei, turi būti vertinamas konkretaus asmens elgesys ( 115 ).

200.

Sutinku su Komisija, kad SESV 346 straipsnis yra specialioji Sutarties nuostata, kuria reglamentuojama konkreti situacija. Dėl šios priežasties nemanau, kad ją būtų galima naudingai išplėsti, kad tai padėtų šiai bylai.

201.

Vis dėlto taip pat primenu, kad SESV 78 straipsnio 3 dalis numatyta būtent tam, kad Taryba galėtų imtis laikinųjų priemonių padėti valstybei narei „dėl staigaus trečiųjų šalių piliečių antplūdžio susidarius nepaprastajai padėčiai“. Kadangi didelis skaičius į valstybę narę atvykstančių asmenų gali sukelti nepaprastąją padėtį (mano supratimu, ši sąvoka apima ir tokią situaciją, kuri kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui), 78 straipsnio 3 dalis suteikia būtiną teisinį pagrindą imtis atitinkamų priemonių, kuriomis paisoma ir valstybių narių tarptautinių įsipareigojimų pagal Ženevos konvenciją, ir visų taikytinų pagrindinių Sąjungos teisės principų. Tarp pastarųjų principų yra solidarumo principas ir pagarbos teisinei valstybei principas, prie kurių grįšiu šios išvados pabaigoje.

202.

SESV 72 straipsnis yra SESV V antraštinės dalies („Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė“) 1 skyriuje „Bendrosios nuostatos“. Akivaizdu, kad SESV 72 straipsnis, kuriame aiškiai pripažįstami valstybių narių įgaliojimai ir pareigos palaikant viešąją tvarką ir užtikrinant vidaus saugumą, yra skirtas priminti Sąjungos teisės aktų leidėjui apie poreikį, kad antrinės teisės aktuose, priimtuose pagal V antraštinę dalį, valstybėms narėms būtų atitinkamai sudaryta galimybė vykdyti šias pareigas. Jeigu Sąjungos teisės aktų leidėjas, priimdamas teisės aktą, šios pareigos nesilaikytų, valstybė narė pagal SESV 72 straipsnį įgytų aiškų pagrindą pareikšti ieškinį dėl panaikinimo (šiuo klausimu pritariu Komisijos argumentui). Vis dėlto šiuo atveju Sąjungos teisės aktų leidėjas tokios klaidos nepadarė.

203.

Atsakymas į pagrindinį Lenkijos ir Vengrijos argumentą slypi dviejose svarbiausiose pačių sprendimų dėl perkėlimo nuostatose. Jų 5 straipsnio 4 dalies paskutiniame sakinyje buvo numatyta, kad „valstybė narė, į kurią perkeliama, gali nuspręsti nepatvirtinti prašytojo perkėlimo Europos Sąjungoje tik tuo atveju, jei esama pagrįstų priežasčių, kaip nurodyta šio straipsnio 7 dalyje“. 5 straipsnio 7 dalyje buvo nurodyta, kad „valstybės narės pasilieka teisę atsisakyti perkelti prašytoją Europos Sąjungoje tik tuo atveju, jei esama pagrįstų priežasčių manyti, kad jis gali kelti pavojų jų nacionaliniam saugumui arba viešajai tvarkai, arba jeigu esama rimtų priežasčių taikyti [Priskyrimo direktyvos] 2011/95/ES 12 ir 17 straipsniuose išdėstytas statuso nesuteikimo nuostatas“.

204.

Papildomai norėčiau pridurti, jog Sprendimo 2015/1523 26 konstatuojamojoje dalyje ir Sprendimo 2015/1601 32 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „visais perkėlimo Europos Sąjungoje procedūros etapais iki prašytojo perdavimo įgyvendinimo pabaigos turėtų būti atsižvelgta į nacionalinio saugumo ir viešosios tvarkos aspektus“ ir nustatyta, kad „tais atvejais, kai valstybė narė turi pagrįstų priežasčių laikyti, kad prašytojas kelia pavojų jos nacionaliniam saugumui ar viešajai tvarkai, ji <…> turėtų apie tai informuoti kitas valstybes nares“. Taip valstybė narė, į kurią numatoma perkelti, solidarizuojasi su kitomis valstybėmis narėmis, kurios, kaip ir ji pati, yra atsakingos už nacionalinio saugumo ir viešosios tvarkos užtikrinimą savo atitinkamoje teritorijoje.

205.

Šiuose dviejuose materialines normas įtvirtinančiuose sprendimų dėl perkėlimo punktuose, aiškinamuose kartu, buvo aiškiai pripažįstama, kad valstybė narė, į kurią perkeliama, išlaiko teisę atsisakyti perkelti konkretų prašytoją, jeigu: i) esama pagrįstų priežasčių manyti, kad šis asmuo gali kelti pavojų jų nacionaliniam saugumui arba viešajai tvarkai; ar ii) esama rimtų priežasčių manyti, kad šiam asmeniui gali būti teisėtai atsisakyta taikyti prašomą tarptautinę apsaugą.

206.

Taigi valstybei narei, į kurią numatoma perkelti, pagrįstai abejojant dėl to, ar ji turėtų priimti perkeliamą prašytoją X, sprendimuose dėl perkėlimo buvo numatytas aiškus, akivaizdus ir teisėtas pagrindas atsisakyti priimti šį konkretų prašytoją.

207.

Aiškinant šiose bylose dėl pažeidimo iškeltus klausimus siaurai, to gali pakakti siekiant atmesti pagrindinį trijų valstybių narių atsakovių argumentą, kuriuo jos siekia pateisinti savo elgesį. Jos tikrai galėjo apsaugoti savo piliečių saugumą ir gerovę, atsisakydamos (remdamosi pačiais sprendimais dėl perkėlimo) priimti prašytoją X, taip įgyvendindamos „pareig[ą] palaikyti viešąją tvarką ir užtikrinti vidaus saugumą“ (SESV 72 straipsnis).

208.

Vis dėlto norėdama būti sąžininga trijų nagrinėjamų valstybių narių atžvilgiu neturėčiau to daryti. Sprendimų dėl perkėlimo 5 straipsnio 7 dalyje esanti kryžminė nuoroda į Priskyrimo direktyvą veda prie svarbesnio klausimo, kuris kyla nagrinėjamu atveju. Įgaliojimus, kuriuos valstybės narės išlaiko pagal SESV 72 straipsnį, reikia vertinti atsižvelgiant į didelį skaičių suvienodintų Sąjungos antrinės teisės aktų, kuriais reglamentuojamas tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimo procesas ir esminiai kriterijai, kuriais vadovaujamasi priimant sprendimus dėl šių prašymų (prieglobsčio aquis). Ar, atsižvelgiant į tai, valstybė narė gali remtis SESV 72 straipsniu (aiškinamu, kaip teigia Vengrija, kartu su ESS 4 straipsnio 2 dalimi), tiesiog siekdama netaikyti galiojančio Sąjungos akto ( 116 ), priimto pagal SESV 78 straipsnio 3 dalį, kuriam ji nepritaria?

209.

Nagrinėdama šį klausimą, sąmoningai visus procedūrinius aspektus (pavyzdžiui, susijusius su tiesioginio ieškinio senaties terminais arba papildomo neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo parametrais) palieku nuošalyje, kad susitelkčiau į kilusį esminį klausimą.

210.

Atskirų valstybių narių tarptautiniams įsipareigojimams pagal Ženevos konvenciją vienoda išraiška Sąjungos lygmeniu suteikta pagal painią sistemą direktyvų, kuriomis reglamentuojamas tarptautinės apsaugos prašymų tvarkymas ir nagrinėjimas iš esmės, konkrečiai – pagal Priskyrimo direktyvą, Procedūrų direktyvą ir Priėmimo direktyvą. Šių priemonių teisinis pagrindas yra SESV 78 straipsnio 2 dalis, kuri yra V antraštinės dalies 2 skyriuje „Sienų kontrolės, prieglobsčio ir imigracijos politika“. Taigi dabar nagrinėsiu klausimą, kuris išsamiai reglamentuotas ir pačioje SESV, ir Sąjungos antrinėje teisėje, kuri grindžiama Sąjungos pirmine teise.

211.

Tokiomis aplinkybėmis, kai Sutartyse pripažįstama kompetencija, pareiga ar prievolė, kuri yra palikta valstybėms narėms, jos privalo savo įgaliojimais naudotis nepažeisdamos atitinkamų Sąjungos teisės principų.

212.

Taigi SESV 72 straipsnis, priešingai, nei teigia Lenkija ir Vengrija, nėra kolizinė norma, pagal kurią valstybių narių kompetencijai suteikiama pirmenybė prieš Sąjungos teisės aktų leidėjo ar sprendimus priimančio subjekto priimtus aktus; atvirkščiai, tai yra buvimo greta vienas kito taisyklė. Kompetencija imtis veiksmų konkrečioje srityje priklauso valstybei narei (ji nebuvo perduota Europos Sąjungai). Vis dėlto veiksmai, kurių imamasi, privalo atitikti pagrindinius principus, kurių valstybė narė įsipareigojo laikytis, tapusi valstybe nare, ir visas atitinkamas Sutarčių ar Sąjungos antrinės teisės aktų normas.

213.

Šiam teiginiui patvirtinti pakaks dviejų pavyzdžių.

214.

Kalbant apie aplinkybes, dėl kurių buvo iškelta byla Factortame ( 117 ), pažymėtina, kad Jungtinė Karalystė priėmė 1988 m. Merchant Shipping Act (Komercinės laivybos įstatymas). Šiuo parlamento įstatymu buvo radikaliai pakeistas Didžiosios Britanijos laivybos registras, atimant iš Ispanijai priklausančių žvejybos laivų teisę būti įtrauktiems į šį registrą, plaukioti ( 118 ) su Didžiosios Britanijos jūrų laivų vėliava, taigi ir žvejoti pagal Jungtinės Karalystės žvejybos kvotas ( 119 ). Tai darydama Jungtinė Karalystė (vėliau Teisingumo Teisme palaikoma Belgijos ir Graikijos) rėmėsi kiekvienos valstybės kompetencija pagal viešąją tarptautinę teisę savo nuožiūra apibrėžti sąlygas, kuriomis ji suteikia laivui teisę plaukioti su jos vėliava ( 120 ).

215.

Pirmasis High Court klausimas tiesiog buvo toks: „ar [Sąjungos] teisė turi poveikį sąlygoms, kurias taikydama valstybė narė nustato taisykles, pagal kurias sprendžiama, kurie laivai turi teisę registruotis šioje valstybėje, plaukioti su jos vėliava ir turėti jos nacionalinę priklausomybę?“

216.

Atsakydamas į šį klausimą Teisingumo Teismas aiškiai pripažino, kad „pagal dabar galiojančią [Sąjungos] teisę kompetencija nustatyti laivų registracijos sąlygas priklauso valstybėms narėms“ ( 121 ), bet „vis dėlto įgaliojimais, kuriuos išlaiko valstybės narės, turi būti naudojamasi nepažeidžiant [Sąjungos] teisės“ ( 122 ). Jungtinės Karalystės argumentas, grindžiamas tarptautine teise, „galėtų turėti tam tikrą reikšmę tik jei [Sąjungos] teisėje nustatyti reikalavimai, susiję su laivų registracijos srityje valstybių narių išlaikomų įgaliojimų įgyvendinimu, prieštarautų tarptautinės teisės normoms“ ( 123 ). Akivaizdu, kad Teisingumo Teismas nekonstatavo tokio prieštaravimo, nes kitame to paties sprendimo punkte toliau nurodoma, kad „todėl atsakymas į pirmąjį klausimą turi būti toks, kad pagal galiojančią [Sąjungos] teisę valstybės narės, laikydamosi bendrųjų tarptautinės teisės normų, nustato sąlygas, kurios turi būti įvykdytos, kad laivas būtų registruotas jų registruose ir kad jam būtų suteikta teisė plaukioti su jų vėliava, tačiau naudodamosi šiais įgaliojimais valstybės narės privalo laikytis [Sąjungos] teisės normų“ ( 124 ).

217.

Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad Merchant Shipping Act 1988 nustatytus reikalavimus dėl nacionalinės priklausomybės draudė Sutarties nuostatos dėl įsisteigimo laisvės ir laisvo kapitalo judėjimo ir bendras draudimas diskriminuoti dėl nacionalinės priklausomybės.

218.

Ne taip seniai Teisingumo Teismas nagrinėjo kelias bylas, susijusias su naudojimusi valstybių narių (nekvestionuojamais) įgaliojimais priimti teisės aktus tiesioginio apmokestinimo srityje, kuri nėra suderinta Sąjungos lygmeniu. Vis dėlto kartais dėl nustatytų nacionalinių taisyklių kitoje valstybėje narėje esantys mokesčių mokėtojai atsiduria prastesnėje padėtyje. Šių bylų techninių detalių nebūtina analizuoti. Teisingumo Teismas nuosekliai konstatuoja, kad nors valstybės narės išlaiko įgaliojimus nustatyti tiesioginius mokesčius, jos privalo įgyvendinti šiuos įgaliojimus laikydamosi Sąjungos teisėje nustatytų reikalavimų ( 125 ).

219.

Mano nuomone, esant tokiai situacijai, su kuria yra susijusios šios bylos dėl pažeidimo, valstybės narės joms pagal SESV 72 straipsnį suteikta kompetencija vykdyti pareigas „palaikyti viešąją tvarką ir užtikrinti vidaus saugumą“ taip pat privalo naudotis laikydamosi kitų atitinkamų Sąjungos teisės nuostatų. Šios nuostatos yra, pirma, patys sprendimai dėl perkėlimo (kurie, kaip jau išsiaiškinta, suteikė tinkamą teisinį pagrindą tokiems veiksmams, kurių valstybei narei reikėjo imtis atskiru atveju) ir, antra, visa Sąjungos teisėje jau esama sistema, kuria reglamentuojamas atskiro tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimas ir sprendimas dėl esmės, kurį valstybė narė priima, kai nagrinėja šį prašymą.

220.

Taigi Priskyrimo direktyvos 12 ir 17 straipsniuose atspindėta Ženevos konvencija ir nustatomi išsamūs pagrindai, kuriais remiantis prašytojui gali būti nesuteiktas pabėgėlio statusas arba papildoma apsauga. Šias nuostatas papildomai įtvirtina jos 14 ir 19 straipsniai ( 126 ), kuriuose valstybei narei suteikiama galimybė atimti apsaugos statusą, jeigu atitinkamas asmuo kelia grėsmę valstybės narės, kurioje jis yra, bendruomenei ar saugumui. Pagal Procedūrų direktyvą prašytojai gali būti tikrinami pasienyje arba tranzito zonose, jeigu dėl rimtų priežasčių jie gali būti laikomi keliančiais grėsmę valstybės narės nacionaliniam saugumui arba viešajai tvarkai (31 straipsnio 8 dalies j punktas) ( 127 ) ir netgi nelydimam nepilnamečiui tuo pačiu pagrindu gali būti taikomos griežtesnės tvarkymo taisyklės (25 straipsnio 6 dalies a punkto iii papunktis ir b punkto iii papunktis) ( 128 ). Priėmimo direktyvoje valstybėms narėms leidžiama priimti sprendimą dėl prašytojo gyvenamosios vietos (nukrypstant nuo jo įprastos laisvės laisvai judėti) dėl, be kita ko, visuomenės interesų ir viešosios tvarkos sumetimais (7 straipsnio 2 dalis) ( 129 ). Prašytojas gali būti sulaikytas, jeigu to reikia dėl nacionalinio saugumo ar viešosios tvarkos apsaugos (8 straipsnio 3 dalies e punktas) ( 130 ). O Grąžinimo direktyvoje valstybėms narėms leidžiama nesuteikti savanoriško išvykimo laikotarpio, sulaikyti tarptautinės apsaugos prašytoją, kurio prašymas buvo atmestas, ir nustatyti ilgesnį draudimą atvykti, jeigu šios (didesnės prievartos) priemonės yra pateisinamos dėl nacionalinio saugumo ar viešosios tvarkos priežasčių (žr. 7 straipsnio 4 dalį, 8 straipsnio 4 dalį, 11 straipsnio 2 dalį ir 15 straipsnį).

221.

Taigi, apibendrinant pažymėtina, kad Sąjungos antrinėje teisėje, kuri sudaro prieglobsčio acquis, numatytas tinkamas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis gali būti patenkinami teisėti susirūpinimą valstybei narei keliantys klausimai, susiję su nacionaliniu saugumu, viešąja tvarka ir bendruomenės apsauga, kiek tai susiję su atskiru tarptautinės apsaugos prašytoju. Atsižvelgdama į tai, nerandu priežasčių pritarti argumentui, kad SESV 72 straipsnyje valstybėms narėms suteikiama carte blanche netaikyti galiojančio Sąjungos antrinės teisės akto, kuriam jos nepritaria.

222.

Šiuo klausimu Lenkija, remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – Strasbūro teismas) sprendimu N. prieš Suomiją (38885/02) ( 131 ), savo argumento labiau nepagrindžia. Tame sprendime Strasbūro teismas konstatavo, kad „Susitariančiosios Valstybės pagal nusistovėjusią tarptautinę teisę ir savo įsipareigojimus pagal tarptautines sutartis, įskaitant įsipareigojimus pagal Konvenciją, turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą, gyvenimą šalyje ir išsiuntimą iš šalies“. Tai neginčijama. Vis dėlto valstybės narės naudojimosi šia teise būdą riboja įsipareigojimai, kuriuos ji laisvai prisiėmė pagal tarptautinę teisę, stodama į Europos Sąjungą, t. y. laikytis iš Sąjungos teisės kylančių įpareigojimų.

223.

Kaip jau minėjau, pačioje Sąjungos teisėje valstybei narei suteikiama daugybė priemonių apsaugoti nacionalinio saugumo ar viešosios tvarkos srityje teisėtai rūpestį keliančius klausimus, kiek tai susiję su konkrečiu prašytoju atsižvelgiant į įsipareigojimus, prisiimtus pagal Sąjungos teisę. Vis dėlto pagal Sąjungos teisę valstybei narei neleidžiama kategoriškai nepaisyti šių įsipareigojimų ir užsikabinti lentelę su užrašu „chasse gardée“ (pažodinis šios frazės vertimas būtų „privati medžioklė – pašaliniams įeiti draudžiama“).

224.

Lenkija ir Vengrija priminė, kad ESS 4 straipsnio 2 dalyje kalbama apie „nacionalinį savitumą“ ir nurodoma, kad „Sąjunga gerbia esmines valstybines [valstybių narių] funkcijas, įskaitant valstybės teritorinio vientisumo, viešosios tvarkos bei nacionalinio saugumo užtikrinimą. Kiekviena valstybė narė išimtinai išlieka atsakinga visų pirma už savo nacionalinį saugumą“. Jos įvairiais atžvilgiais siekia remtis šia nuostata, aiškinama kartu su SESV 72 straipsniu, kaip suteikiančia joms teisę netaikyti sprendimų dėl perkėlimo siekiant užtikrinti socialinę ir kultūrinę sanglaudą, taip pat siekiant išvengti galimų etninių ir religinių konfliktų.

225.

Galiu trumpai išnagrinėti šį teiginį.

226.

Byloje Komisija / Liuksemburgas ( 132 ) Teisingumo Teismui buvo pateiktas panašus argumentas dėl pilietybės sąlygos taikymo notarams. Liuksemburgas teigė, be kita ko, kad ši sąlyga yra pateisinama poreikiu užtikrinti liuksemburgiečių kalbos vartojimą vykdant notaro funkcijas. Atmesdamas šį teiginį, Teisingumo Teismas konstatavo, kad „nors valstybių narių nacionalinio savitumo išsaugojimas yra teisėtas Sąjungos teisės sistemoje gerbiamas tikslas, kaip pripažįstama ir ESS 4 straipsnio 2 dalyje, Didžiosios Hercogystės nurodytą interesą vis dėlto galima veiksmingai apsaugoti ir kitomis priemonėmis, o ne bendrai kitų valstybių narių piliečiams taikomu draudimu“.

227.

Dėl tos pačios priežasties ESS 4 straipsnio 2 dalis negali suteikti pagrindo tiesiog atsisakyti perkelti prašytojus pagal sprendimus dėl perkėlimo. Teisėtas valstybių narių interesas užtikrinti socialinę ir kultūrinę sanglaudą gali būti veiksmingai apsaugotas kitomis, mažiau ribojančiomis, priemonėmis nei vienašalis ir visiškas atsisakymas vykdyti įsipareigojimus pagal Sąjungos teisę.

228.

Lenkija ir Vengrija pabrėžė grėsmes saugumui, kylančias dėl daugybės tarptautinės apsaugos prašytojų, iš kurių kai kurie tikrai gali būti susiję su tarptautiniu terorizmu, prašymų tvarkymo. Šiame kontekste Lenkija nurodo Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūros (FRONTEX) parengtą 2016 m. metinę rizikos analizę, kurioje buvo pažymėta, kad „tūkstančių pažeidžiamų asmenų gelbėjimo, saugumo, registravimo ir identifikavimo užtikrinimas yra labai sunki užduotis, reiškianti neišvengiamą tam tikro lygio riziką ir pažeidžiamumą prie išorės sienų“ ( 133 ).

229.

Čekija pateikia tokį pat argumentą. Ji teigia, kad Graikija ir Italija nurodydavo perkelti tuos prašytojus, kurie neturėjo asmens dokumentų. Čekija nebūtų galėjusi įvertinti rizikos, kurią tokie asmenys be dokumentų gali kelti nacionaliniam saugumui. Taigi Čekijai būtų buvę beprasmiška nurodyti Komisijai, kiek prašytojų ji yra pasirengusi priimti. Jos teigimu, sprendimais dėl perkėlimo nustatyta sistema buvo „prastai veikianti“.

230.

Atmetu argumentą, kad dėl rizikos, kylančios dėl didelio prašymų kiekio tvarkymo, trys valstybės narės atsakovės buvo atleistos nuo teisinės prievolės dalyvauti sprendimais dėl perkėlimo nustatytose priemonėse.

231.

Minėtų sprendimų konstatuojamosiose dalyse aiškiai nurodyta, kad „tais atvejais, kai valstybė narė turi pagrįstų priežasčių laikyti, kad prašytojas kelia pavojų jos nacionaliniam saugumui ar viešajai tvarkai, ji <…> turėtų apie tai informuoti kitas valstybes nares“ ( 134 ). Toliau materialinės teisės normomis Graikijos ir Italijos valdžios institucijoms buvo nustatyti konkretūs įpareigojimai dėl galimų perkelti asmenų identifikavimo ir prašymų tvarkymo ( 135 ).

232.

Be to, sprendimų dėl perkėlimo 5 straipsnio 7 dalyje buvo aiškiai išlaikyta valstybių narių teisė atsisakyti perkelti konkretų pareiškėją, esant „pagrįstų priežasčių manyti, kad jis gali kelti pavojų jų nacionaliniam saugumui arba viešajai tvarkai, arba jeigu esama rimtų priežasčių taikyti [Priskyrimo direktyvos] 12 ir 17 straipsniuose išdėstytas statuso nesuteikimo nuostatas“.

233.

Sprendime Slovakijos Respublika ir Vengrija / Taryba Teisingumo Teismas konkrečiai konstatavo, kad praktiniai sunkumai „turi būti sprendžiami bendradarbiaujant valstybėms narėms, gaunančioms naudą iš perkėlimo mechanizmo, ir valstybėms narėms, į kurias perkeliama, ir remiantis abipusiu pasitikėjimu, kuris turi būti svarbiausias įgyvendinant [Sprendimo 2015/1601] 5 straipsnyje numatytą perkėlimo procedūrą“ ( 136 ).

234.

Man atrodo, kad tai pateikia išsamų atsakymą į šiose bylose nagrinėjamu atveju pateiktą argumentą. Pagal taikytiną teisę (sprendimus dėl perkėlimo) buvo numatytas atitinkamas mechanizmas, kaip spręsti sudėtingus klausimus ir logistiką siekiant perkelti labai daug tarptautinės apsaugos prašytojų iš pirmųjų su migrantų antplūdžiu susiduriančių valstybių narių į kitas valstybes nares. Taigi patys sprendimai negali būti pagrįstai apibūdinami kaip „prastai veikiantys“. Susiklosčius akivaizdžiai nepaprastajai padėčiai, ir pirmosios su migrantų antplūdžiu susiduriančios valstybės narės, ir valstybės narės, į kurias buvo numatoma perkelti, buvo atsakingos už tinkamą šio mechanizmo veikimą, kad būtų perkelta pakankamai asmenų ir palengvinta netoleruotina pirmųjų su migrantų antplūdžiu susiduriančių valstybių narių padėtis. Tai yra solidarumas.

235.

Išsamumo sumetimais norėčiau pridurti, jog iš kai kurių sprendimų dėl perkėlimo įgyvendinimo ataskaitų taip pat yra aišku, kad kitos valstybės narės, patiriančios problemų dėl savo perkėlimo įsipareigojimų, pavyzdžiui, Austrija ir Švedija, kreipėsi dėl laikino jų įsipareigojimų pagal šiuos sprendimus sustabdymo ir jų prašymai buvo patenkinti, kaip numatyta šių sprendimų 4 straipsnio 5 ir 6 dalyse ( 137 ). Akivaizdu, kad jeigu trims valstybėms narėms atsakovėms tikrai kilo didelių sunkumų, tai, o ne vienašalis sprendimas nesilaikyti sprendimų dėl perkėlimo, buvo tinkama veiksmų kryptis siekiant laikytis solidarumo principo. Prie šio klausimo grįšiu savo išvados pabaigoje.

236.

Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį į įvairius trijų valstybių narių atsakovių teiginius, kad jos siekė padėti Graikijai ir Italijai kitomis priemonėmis nei perkėlimas. Šis argumentas yra tiesiog nereikšmingas. Sprendimuose dėl perkėlimo nėra teisinio pagrindo, kuriuo remiantis įsipareigojimų prisiėmimo reikalavimą ir iš to kylančius perkėlimo įsipareigojimus būtų galima pakeisti kitomis priemonėmis.

237.

Taigi atmetu teiginį, kad dėl (tariamai) prasto perkėlimo sistemos veikimo valstybė narė įgijo teisę vienašališkai sustabdyti sprendimuose dėl perkėlimo nustatyto įsipareigojimų prisiėmimo reikalavimo ir perkėlimo įsipareigojimų vykdymą.

238.

Be mano šioje išvadoje jau išnagrinėtų konkrečių klausimų (visų pirma SESV 72 straipsnio taikymo sritis ir aiškinimas), šiose bylose dėl pažeidimo kyla esminių klausimų dėl Sąjungos teisės sistemos reikalavimų ir valstybėms narėms tenkančių pareigų. Taigi šiose baigiamosiose pastabose nagrinėsiu tris svarbias šios teisės sistemos dalis: „teisinės valstybės“ vertybę, lojalaus bendradarbiavimo principą ir solidarumo principą.

239.

ESS preambulėje pabrėžiama, kad teisinės valstybės vertybė yra „visuotinė vertybė“, kuri yra „Europos kultūrinio, religinio ir humanistinio paveldo“ dalis ( 138 ), ir valstybės narės patvirtina, kad šios vertybės laikosi ( 139 ). ESS 2 straipsnyje šios konstatuojamosios dalys sukonkretinamos materialinėje normoje, paaiškinant, kad „Sąjunga yra grindžiama šiomis vertybėmis: <…> teisine valstybe. Šios vertybės yra bendros valstybėms narėms“.

240.

Istoriniame Sprendime Les Verts / Parlamentas Teisingumo Teismas pirmą kartą patvirtino principą, kad (tuometinė) EEB „yra teisinė bendrija, nes nei jos valstybės narės, nei institucijos negali išvengti patikrinimo, ar jų priimti teisės aktai atitinka pagrindinę konstitucinę chartiją – Sutartį“ ( 140 ).

241.

Teisinės valstybės vertybę sudaro daug svarbių sudėtinių komponentų, pavyzdžiui, deramos skirtingų valdžių pusiausvyros paisymas ( 141 ) ir teismų nepriklausomumo užtikrinimas, apsaugant jų teisminius įgaliojimus ( 142 ). Žvelgiant giliau, teisinės valstybės vertybės paisymas reiškia savo teisinių įsipareigojimų vykdymą. Šių įsipareigojimų nesilaikymas todėl, kad konkrečiu atveju jie nepageidaujami ar nepopuliarūs, yra pavojingas pirmas žingsnis siekiant sugriauti organizuotą ir struktūruotą visuomenę, kuri vadovaujasi teisinės valstybės vertybe, kuria mes, kaip piliečiai, naudojamės dėl teikiamo patogumo ir saugumo. Blogas pavyzdys ypač žalingas, jeigu jį rodo valstybė narė.

242.

ESS 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta:

„Vadovaudamosi lojalaus bendradarbiavimo principu, Sąjunga ir valstybės narės gerbia viena kitą ir viena kitai padeda vykdydamos iš Sutarčių kylančias užduotis.

Kad užtikrintų pagal Sutartis ar Sąjungos institucijų aktus atsirandančių pareigų vykdymą, valstybės narės imasi bet kurių reikiamų bendrų ar specialių priemonių.

Valstybės narės padeda Sąjungai įgyvendinti jos užduotis ir nesiima jokių priemonių, kurios gali trukdyti siekti Sąjungos tikslų.“

243.

Didžioji kolegija Sprendime Achmea labai aiškiai nurodė, ką tai reiškia: „todėl Sąjungos teisė remiasi pamatine prielaida, pagal kurią kiekviena valstybė narė dalijasi su kitomis valstybėmis narėmis daugeliu bendrų vertybių, kuriomis pagrįsta Sąjunga, kaip patikslinta ESS 2 straipsnyje, ir pripažįsta, kad kitos valstybės narės su ja dalijasi. Ši prielaida suponuoja ir pateisina valstybių narių tarpusavio pasitikėjimą pripažįstant šias vertybes, taigi ir laikantis Sąjungos, kuri jas įgyvendina, teisės. Būtent, kaip matyti iš šio konteksto, valstybės narės visų pirma pagal ESS 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje įtvirtintą lojalaus bendradarbiavimo principą savo atitinkamose teritorijose turi užtikrinti Sąjungos teisės taikymą ir jos laikymąsi ir šiuo tikslu, siekdamos užtikrinti pagal Sutartis ar Sąjungos institucijų aktus atsirandančių pareigų vykdymą, imasi bet kokių reikiamų bendrų ar specialių priemonių“ ( 143 ).

244.

Teisingumo Teismas taip pat aiškiai nusprendė, jog tai, kad valstybė narė abejoja Sąjungos priemonės galiojimu ar mano, kad turi pagrįstų priežasčių imtis šiai priemonei prieštaraujančių veiksmų, neatleidžia šios valstybės narės nuo jos pareigos laikytis lojalaus bendradarbiavimo principo ( 144 ).

245.

Be to, pagal lojalaus bendradarbiavimo principą kiekviena valstybė narė turi teisę tikėtis, kad kitos valstybės narės rūpestingai vykdys savo įsipareigojimus ( 145 ). Vis dėlto šiose bylose nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad įvyko visai kitaip.

246.

„Europos projekto“ steigėjai – Robert Schuman, Jean Monnet, Konrad Adenauer – buvo valstybių, dar visai neseniai įsivėlusių (agresorės ir nukentėjusiosios, nugalėtojos ir nugalėtosios) į 6 metus trukusį pražūtingą ir destruktyvų konfliktą, politikai. Jeigu ne jų pirminė vizija ir atviras požiūris, nebūtų buvę nei Europos anglies ir plieno bendrijos (EAPB), nei (dar po 6 metų) Europos ekonominės bendrijos ir Europos atominės energijos bendrijos.

247.

Kaip yra gerai žinoma, 1950 m. gegužės 9 d. Šumano deklaracijoje buvo pripažinta, kad „Europa nebus sukurta iš karto ar pagal vieną planą. Ji bus sukurta pasiekus konkrečių laimėjimų, kurie pirmiausia sudarys sąlygas atsirasti tikram solidarumui“ ( 146 ). Šis teiginys buvo atspindėtas Europos anglies ir plieno bendrijos (toliau – EAPB) steigimo sutarties (EEB sutarties pirmtakė, o ESS ir SESV yra tiesiogiai kilusios iš EEB) 3 konstatuojamojoje dalyje, kurioje buvo aiškiai nurodyta: „pripažindami, kad Europa gali būti kuriama tik per praktinius laimėjimus, dėl kurių pirmiausia atsiras tikras solidarumas, ir kuriant bendrus ekonominio vystymosi pagrindus“ ( 147 ).

248.

ESS 2 straipsnyje toliau primenama, kad Europos Sąjunga grindžiama bendromis vertybėmis ir kad „šios vertybės yra bendros valstybėms narėms, gyvenančioms visuomenėje, kurioje vyrauja pliuralizmas, nediskriminavimas, tolerancija, teisingumas, solidarumas ir moterų bei vyrų lygybė“ (išskirta mano).

249.

Metams bėgant Teisingumo Teismas ne kartą minėjo šį raginimą solidarizuotis. Dar 1983 m. nagrinėdamas plieno kvotas Teisingumo Teismas paaiškino, kad „iš tikrųjų EAPB 58 straipsnyje numatytos kvotų sistemos, kuri grindžiama visų Bendrijos plieno įmonių solidarumu patyrus krizę ir kuria siekiama teisingai paskirstyti tai, ką reikia paaukoti dėl neišvengiamų ekonominių aplinkybių, neįmanoma sieti su būtinybės sąvoka“ ( 148 ). Mutatis mutandis šiuos žodžius būtų galima pritaikyti šiose bylose nagrinėjamoms aplinkybėms.

250.

Šiek tiek vėliau nagrinėdamas sudėtingą cukraus pertekliaus realizavimo tvarką ( 149 ) Teisingumo Teismas byloje Eridania zuccherifici nazionali ir kt. ( 150 ) turėjo nuspręsti, ar kvotų sistema, kuri, kaip buvo teigiama, lėmė didesnę finansinę naštą Italijos gamintojams, palyginti su kitų valstybių narių gamintojais, buvo neteisėta. Gindama sistemą Komisija teigė, kad kvotų nustatymas pagal įmonių faktiškai pagamintą produkciją yra suderinamas su gamintojų solidarumo principu. Teisingumo Teismas konstatavo, kad „Taryba pagrįstai padalijo kvotas pavienėms įmonėms, remdamasi jų faktiškai pagaminta produkcija <…> toks naštos paskirstymas <…> atitinka gamintojų solidarumo principą, nes gamyba yra teisėtas kriterijus vertinant ekonominį gamintojų pajėgumą ir jų iš sistemos gaunamą naudą“ ( 151 ).

251.

Taip nuspręsdamas, Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad kartais solidarumo principas neišvengiamai reiškia sutikimą pasidalyti naštą.

252.

Naujesniame Sprendime Grzelczyk ( 152 ) Teisingumo Teismas rėmėsi Sąjungos pilietybe ir solidarumu kaip pagrindu Belgijos pareigos suteikti R. Grzelczyk galimybę gauti tą pačią pašalpą (minimex), kurią Belgijoje paskutiniais studijų metais gauna jo kolegos studentai. Sprendime Bidar ( 153 ) Teisingumo Teismas rėmėsi šiuo sprendimu, konstatuodamas, kad nors valstybė narė, prieš rodydama finansinį solidarumą, gali teisėtai reikalauti „tam tikros integracijos“ į priimančiąją valstybę narę, ji negali nustatyti papildomų sąlygų, neleidžiančių kitų Sąjungos valstybių narių piliečiams, kurie atitiko šiuos reikalavimus, gauti studentų paskolas.

253.

Solidarumas yra Europos projekto gyvybinės energijos šaltinis. Dalyvaudamos šiame projekte ir per Europos Sąjungos pilietybę valstybės narės ir jų piliečiai turi prievoles ir gauna naudą, taip pat turi pareigas ir teises. Dalijimasis tarp Europos tautų nėra ieškojimas Sutartyse ir antrinės teisės aktuose to, ko būtų galima pareikalauti. Tai ir reikalavimas prisiimti kolektyvinius įsipareigojimus ir (be kita ko) naštą dėl bendro gėrio.

254.

Nustatytų taisyklių laikymasis ir deramas vaidmuo solidarizuojantis su kitais europiečiais negali būti grindžiamas sąnaudų ir naudos analize, savo naudai skaičiuojant kiekvieną centą (beje, primena Brexit retoriką), klausiant „kiek tiksliai Sąjunga man kainuoja per savaitę ir ką aš asmeniškai gaunu iš jos?“. Toks egocentriškumas pamina Sąjungos steigėjų puoselėtą taikaus ir klestinčio žemyno viziją. Tai priešinga buvimui lojalia valstybe nare, buvimui asmeniu, vertu bendros Europos pilietybės. Norėdami, kad Europos projektas klestėtų ir vystytųsi toliau, visi privalome stengtis labiau.

255.

Norėčiau užbaigti šią išvadą, primindama seną žydų pasakojimą, kuriuo verta pasidalyti. Valtimi plaukia grupė vyrų. Staiga vienas iš jų išsiima grąžtą ir ima gręžti skylę valties dugne sau po kojomis. Jo kompanionai ima piktintis ir šaukti: „Kodėl tai darai!?“„Ko skundžiatės? – atsako vyras. – Aš juk gręžiu skylę po savo sėdyne“. „Taip, – atsako kiti vyrai, – bet vanduo prasisunks ir užtvindys valtį su mumis visais“ ( 154 ).

256.

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas bylose dėl pažeidimo, iškeltose kiekvienai iš trijų valstybių narių atsakovių, ir jos visos pralaimėjo bylą, Lenkijai, Vengrijai ir Čekijai turi būti nurodyta padengti savo ir Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

257.

Pagal Procedūros reglamento 140 straipsnio 1 dalį į bylą įstojusios valstybės narės padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

258.

Atsižvelgdama į visus pateiktus svarstymus, manau, kad Teisingumo Teismas turėtų:

1.

Pripažinti, kad reguliariai ir bent kas tris mėnesius nenurodydama, kiek prašytojų galėtų būti greitai perkelta į Lenkijos teritoriją, taip pat nepateikdama visos kitos aktualios informacijos pagal 2015 m. rugsėjo 14 d. Tarybos sprendimo (ES) 2015/1523, kuriuo Italijos ir Graikijos labui nustatomos laikinosios priemonės tarptautinės apsaugos srityje, 5 straipsnio 2 dalį Lenkijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal šių sprendimų 5 straipsnį.

Taigi prašytojų perkėlimas, numatytas Sprendimo 2015/1523 4 straipsnyje ir Sprendimo 2015/1601 4 straipsnyje, neįvyko pagal šių sprendimų 5 straipsnyje numatytą perkėlimo procedūrą. Visų pirma dėl 5 straipsnio pažeidimo Italija ir Graikija negalėjo nustatyti atskirų prašytojų, kurie galėtų būti perkelti į Lenkiją pagal 5 straipsnio 3 dalį, ir priimti sprendimų perkelti šiuos prašytojus pagal 5 straipsnio 4 dalį, taip pažeidžiant ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą lojalaus bendradarbiavimo principą.

Vadinasi, Lenkija taip pat pažeidžia įsipareigojimus pagal Sprendimo 2015/1523 ir Sprendimo 2015/1601 5 straipsnio 5–11 dalis, konkrečiai – siekiant kuo greičiau užbaigti perkėlimo procedūrą, kaip nustatyta šių sprendimų 5 straipsnio 10 dalyje.

2.

Priteisti iš Lenkijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.

3.

Nuspręsti, kad Čekija ir Vengrija turėtų padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

1.

Pripažinti, kad reguliariai ir bent kas tris mėnesius nenurodydama, kiek prašytojų galėtų būti greitai perkelta į Vengrijos teritoriją, taip pat nepateikdama visos kitos aktualios informacijos pagal Sprendimo 2015/1601 5 straipsnio 2 dalį Vengrija neįvykdė įsipareigojimų pagal šio sprendimo 5 straipsnį.

Taigi prašytojų perkėlimas, numatytas Sprendimo 2015/1601 4 straipsnyje, neįvyko pagal šio sprendimo 5 straipsnyje numatytą perkėlimo procedūrą. Visų pirma dėl 5 straipsnio pažeidimo Italija ir Graikija negalėjo nustatyti atskirų prašytojų, kurie galėjo būti perkelti į Vengriją pagal 5 straipsnio 3 dalį, ir priimti sprendimų perkelti šiuos prašytojus pagal 5 straipsnio 4 dalį, taip pažeidžiant ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą lojalaus bendradarbiavimo principą.

Vadinasi, Vengrija taip pat pažeidžia įsipareigojimus pagal Sprendimo 2015/1601 5 straipsnio 5–11 dalis, konkrečiai – kuo greičiau užbaigti perkėlimo procedūrą, kaip nustatyta šio sprendimo 5 straipsnio 10 dalyje.

2.

Priteisti iš Vengrijos bylinėjimosi išlaidas.

3.

Nuspręsti, kad Čekija ir Lenkija turėtų padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

1.

Pripažinti, kad reguliariai ir bent kas tris mėnesius nenurodydama, kiek prašytojų galėtų būti greitai perkelta į Čekijos teritoriją, taip pat nepateikdama visos kitos aktualios informacijos pagal Sprendimo 2015/1523 5 straipsnio 2 dalį ir Sprendimo 2015/1601 5 straipsnio 2 dalį Čekija neįvykdė įsipareigojimų pagal šių sprendimų 5 straipsnį.

Taigi prašytojų perkėlimas, numatytas Sprendimo 2015/1523 4 straipsnyje ir Sprendimo 2015/1601 4 straipsnyje, neįvyko pagal šių sprendimų 5 straipsnyje numatytą perkėlimo procedūrą. Visų pirma dėl 5 straipsnio pažeidimo Italija ir Graikija negalėjo nustatyti atskirų prašytojų, kurie galėtų būti perkelti į Čekiją pagal 5 straipsnio 3 dalį, ir priimti sprendimų perkelti šiuos prašytojus pagal 5 straipsnio 4 dalį, taip pažeidžiant ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą lojalaus bendradarbiavimo principą.

Vadinasi, Čekija taip pat pažeidžia įsipareigojimus pagal Sprendimo 2015/1523 ir Sprendimo 2015/1601 5 straipsnio 5–11 dalis, konkrečiai – kuo greičiau užbaigti perkėlimo procedūrą, kaip nustatyta šių sprendimų 5 straipsnio 10 dalyje.

2.

Priteisti iš Čekijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.

3.

Nuspręsti, kad Vengrija ir Lenkija turėtų padengti savo bylinėjimosi išlaidas.