1.

Verwaltungsgericht Oldenburg (Oldenburgo administracinis teismas, Vokietija) prejudiciniai klausimai dėl šalutinių gyvūninių produktų vežimo iš Nyderlandų į Vokietiją teisėtumo suteikia progą Teisingumo Teismui pirmą kartą išaiškinti 2006 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1013/2006 dėl atliekų vežimo ( 2 ) 1 straipsnio 3 dalies d punktą, pagal kurį šis reglamentas netaikomas „vežimams, kuriems taikomi Reglamento (EB) Nr. 1774/2002[ ( 3 )][nustatyti] patvirtinimo reikalavimai“, taigi ir apibrėžti Reglamento Nr. 1013/2006 taikymo sritį ( 4 ).

2.

Nors šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą keliami keblūs antrinės teisės aktų koreliacijos klausimai, jame, nepaisant tam tikro techninio pobūdžio, Teisingumo Teismo taip pat prašoma patikslinti svarbius aspektus, susijusius su atliekų ir visų pirma šalutinių gyvūninių produktų vežimu.

3.

Taigi Teisingumo Teismo atsakymas turės labai konkrečių pasekmių formalumams, kurių reikia laikytis siekiant Europos Sąjungoje vežti 3 kategorijos šalutinius gyvūninius produktus. Šis klausimas labai svarbus atsižvelgiant į aplinkos ir visuomenės sveikatos problemas, susijusias su atliekų ir, be kita ko, šalutinių gyvūninių produktų tvarkymo politika ( 5 ).

4.

Šioje išvadoje nurodysiu priežastis, dėl kurių manau, kad Reglamento Nr. 1013/2006 1 straipsnio 3 dalies d punktas turėtų būti aiškinamas taip, kad, jeigu nenurodyta kitaip, nagrinėjamas 3 kategorijos šalutinių gyvūninių produktų vežimas patenka į Reglamento (EB) Nr. 1069/2009 ( 6 ), o ne Reglamento Nr. 1013/2006 taikymo sritį.

5.

Reglamento Nr. 1013/2006 11 ir 12 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

6.

Šio reglamento 1 straipsnio 3 dalyje nurodyta:

„Šis reglamentas netaikomas:

<…>

<…>“

7.

Šio reglamento 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vežant šalinimo ir naudojimo operacijoms skirtas atliekas (pastaruoju atveju, ypač jeigu jos nurodytos gintariniame sąraše ( 7 )) taikoma Reglamente Nr. 1013/2006 numatyto išankstinio rašytinio pranešimo ir leidimo procedūra. Šio reglamento 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jei vežama daugiau kaip 20 kg tam tikrų mišrių arba užterštų atliekų, taikomi bendri šio reglamento 18 straipsnyje nustatyti informacijos reikalavimai.

8.

Direktyvos 2008/98 12 ir 13 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

9.

Šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„Ši direktyva netaikoma kategorijoms, kurioms jau taikomi kiti Bendrijos teisės aktai:

<…>

<…>“

10.

Reglamento Nr. 1069/2009 5, 6, 57 ir 58 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

11.

Šio reglamento 2 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„Šis reglamentas netaikomas šiems šalutiniams gyvūniniams produktams:

<…>

<…>

<…>“

12.

Šio reglamento 8 straipsnyje numatyta:

„1 kategorijos medžiagoms priskiriami šie šalutiniai gyvūniniai produktai:

<…>

<…>“

13.

Reglamento Nr. 1069/2009 10 straipsnyje nustatyta:

„3 kategorijos medžiagoms priskiriami šie šalutiniai gyvūniniai produktai:

<…>

14.

Šio reglamento 48 straipsnio 1–6 dalyse nustatyta:

„1.   Kai ūkio subjektas planuoja išsiųsti 1 kategorijos medžiagas, 2 kategorijos medžiagas ir iš 1 bei 2 kategorijos medžiagų gautus mėsos ir kaulų miltus ar gyvūninius riebalus į kitą valstybę narę, jis apie tai turi pranešti kilmės valstybės narės ir paskirties valstybės narės kompetentingoms institucijoms.

Paskirties valstybės narės kompetentinga institucija, gavusi ūkio subjekto paraišką, per nustatytą laikotarpį nusprendžia:

2.   1 dalyje nurodytų ūkio subjektų paraiškų forma gali būti patvirtinta pagal 52 straipsnio 3 dalyje nurodytą reguliavimo procedūrą.

3.   Kilmės valstybės narės kompetentinga institucija informuoja paskirties valstybės narės kompetentingą instituciją Traces sistemos priemonėmis, laikydamasi [2004 m. kovo 30 d. Komisijos sprendimo 2004/292/EB dėl TRACES sistemos įdiegimo ir iš dalies keičiančio Sprendimą 92/486/EEB ( 10 )], apie kiekvienos prekių siuntos išsiuntimą į paskirties valstybę narę dėl:

Gavusi informaciją apie išsiuntimą paskirties valstybės narės kompetentinga institucija informuoja kilmės valstybės narės kompetentingą instituciją apie kiekvienos prekių siuntos gavimą Traces sistemos priemonėmis.

4.   1 dalyje nurodytos 1 ir 2 kategorijų medžiagos, mėsos ir kaulų miltai bei gyvūniniai riebalai gabenami tiesiogiai į paskirties įmonę ar gamyklą, kuri turi būti įregistruota arba patvirtinta pagal 23, 24 ir 44 straipsnius, arba, jeigu tai mėšlas, – į paskirties ūkį.

5.   Kai šalutiniai gyvūniniai produktai ar jų gaminiai siunčiami į kitas valstybes nares per trečiosios valstybės teritoriją, jie siunčiami kilmės valstybėje narėje užplombuotomis prekių siuntomis prie jų pridedant sveikumo [veterinarijos] sertifikatą.

Užplombuotos prekių siuntos turi vėl patekti į Bendriją tik per pasienio kontrolės postą, laikantis [1989 m. gruodžio 11 d. Tarybos direktyvos 89/662/EEB dėl veterinarinių patikrinimų, taikomų Bendrijos vidaus prekyboje, siekiant sukurti vidaus rinką ( 11 )] 6 straipsnio.

6.   Nukrypstant nuo 1–5 dalių, šiose dalyse nurodyti šalutiniai gyvūniniai produktai ar jų gaminiai, kurie buvo sumaišyti su ar užteršti bet kuriomis atliekomis, kurios laikomos pavojingomis atliekomis pagal Direktyvą [Sprendimą] 2000/532/EB, siunčiami į kitas valstybes nares tik laikantis [Reglamento Nr. 1013/2006] reikalavimų.“

15.

To paties reglamento 54 straipsnyje nustatyta:

„Reglamentas [Nr. 1774/2002] panaikinamas nuo 2011 m. kovo 4 d.

Nuorodos į [Reglamentą Nr. 1774/2002] laikomos nuorodomis į šį reglamentą ir skaitomos pagal priede pateiktą atitikties lentelę.“

16.

2014 m. balandžio 7 d. Vokietijos policija patikrino ReFood GmbH & Co. KG, pareiškėjos pagrindinėje byloje, darbuotojo vairuojamą sunkvežimį, pakrautą Nyderlanduose surinktų 3 kategorijos gyvūninių šalutinių produktų, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 1069/2009; šie produktai buvo vežami į Vokietijoje esančią ReFood įmonę, kurioje turėjo būti perdirbti siekiant vėliau panaudoti biodujų įmonėje, taip pat esančioje Vokietijoje.

17.

Atlikus šį patikrinimą, Landwirtschaftskammer Niedersachsen (Žemutinės Saksonijos žemės ūkio rūmai, Vokietija), atsakovė pagrindinėje byloje, nurodė ReFood grąžinti šias atliekas į Nyderlandus, nes norint jas vežti turėjo būti atlikta pranešimo procedūra pagal Reglamento Nr. 1013/2006 3 straipsnio 1 dalies b punktą.

18.

2014 m. liepos 16 d.ReFood prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme pateikė prašymą, siekdama užginčyti Žemutinės Saksonijos žemės ūkio rūmų nurodymo teisėtumą.

19.

Šis teismas pabrėžia, kad tuo atveju, jeigu atliekos neteisėtai vežamos nepateikus jokio pranešimo apie tokį vežimą, kompetentinga nacionalinė institucija pagal 2007 m. liepos 19 d.Gesetz zur Ausführung der Verordnung (EG) Nr. 1013/2006 des Europäischen Parlaments und des Rates vom 14. Juni 2006 über die Verbringung von Abfällen und des Basler Übereinkommens vom 22. März 1989 über die Kontrolle der grenzüberschreitenden Verbringung gefährlicher Abfälle und ihrer Entsorgung (Įstatymas, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas Nr. 1013/2006 ir Bazelio konvencija) ( 12 ) gali duoti reikiamus nurodymus siekdama užtikrinti, kad asmuo, privalėjęs pateikti pranešimą pagal Reglamento Nr. 1013/2006 2 straipsnio 15 punktą, šias atliekas atsiimtų.

20.

Vis dėlto jis priduria, kad tokio nurodymo nebūtų galima duoti, jeigu nagrinėjamas vežimas nepatektų į šio reglamento taikymo sritį pagal jo 1 straipsnio 3 dalies d punktą.

21.

Nors bendrovei ReFood duoto nurodymo teisėtumas priklauso nuo to, ar nagrinėjamam atliekų vežimui taikomos Reglamento Nr. 1013/2006 nuostatos ir pranešimo procedūra pagal šį reglamentą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad nei pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, nei pagal to paties reglamento travaux préparatoires jis negali nustatyti, kaip aiškintinas šio reglamento 1 straipsnio 3 dalies d punktas.

22.

Šiomis aplinkybėmis Verwaltungsgericht Oldenburg (Oldenburgo administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

23.

Pirmiausia manau, kad svarbu pabrėžti du dalykus.

24.

Pirma, neginčijama, kad nagrinėjami produktai yra maisto atliekos ir, kadangi šie produktai nėra iš tarptautinių maršrutų transporto priemonių, jie turi būti laikomi 3 kategorijos šalutiniais gyvūniniais produktais, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1069/2009 10 straipsnio p punktą. Taip pat neginčijama, kad pagal Reglamento Nr. 1069/2009 2 straipsnio 2 dalies g punkto iii papunktį maisto atliekos, sudarytos iš šalutinių gyvūninių produktų ir skirtos perdirbti į biologines dujas, perdirbti taikant sterilizaciją arba kompostui gaminti, patenka į šio reglamento taikymo sritį.

25.

Antra, tris prejudicinius klausimus reikia nagrinėti ne vieną po kito, o, priešingai, kartu.

26.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar Sąjungos teisės aktų leidėjo Reglamento Nr. 1013/2006 1 straipsnio 3 dalies d punkte nurodyta sąvoka „[atliekų] vežimams, kuriems taikomi Reglamento [Nr. 1774/2002] [nustatyti] patvirtinimo reikalavimai“, turi būti aiškinama taip, kad į šio reglamento taikymo sritį nepatenka visas Reglamente Nr. 1069/2009 nurodytas vežimas, ar taip, kad į ją nepatenka tik tam tikras vežimas, atitinkantis pastarajame reglamente nustatytas konkrečias sąlygas.

27.

Nagrinėjant pagrindinę bylą Teisingumo Teismo pateiktas išaiškinimas lems tai, ar taikytinas Reglamentas Nr. 1013/2006, taigi ir pranešimo procedūra, kuri dėl tokių atliekų, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, numatyta šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies b punkte.

28.

Atsižvelgdamas į šiuos aspektus nagrinėsiu, ar atliekų vežimui, kaip antai nagrinėjamam pagrindinėje byloje, t. y. 3 kategorijos gyvūninių šalutinių produktų vežimui iš Nyderlandų į Vokietiją, taikoma ši pranešimo procedūra.

29.

Atsakant į šį klausimą in fine reikia nustatyti, ar šis vežimas patenka į Reglamento Nr. 1069/2009, reglamentuojančio tik šalutinius gyvūninius produktus ir jų vežimą, taikymo sritį, ar į Reglamento Nr. 1013/2006, kuriame nustatytos šalutinių gyvūninių produktų vežimo teisėtumo sąlygos, (išskyrus „vežim[us], kuriems taikomi Reglamento (EB) Nr. 1774/2002 [nustatyti] patvirtinimo reikalavimai“), taikymo sritį.

30.

Šiuo klausimu, kaip ir Komisija, iš karto pažymiu, kad Reglamente Nr. 1013/2006 ši sąvoka neapibrėžta, todėl remiantis jo 1 straipsnio 3 dalies d punkto formuluote negalima aiškiai išspręsti problemos, dėl kurios kreiptasi į Teisingumo Teismą ( 13 ).

31.

Be to, ši sąvoka taip pat nepateikta reglamentuose Nr. 1774/2002 ir Nr. 1069/2009.

32.

Pirma, pažymėtina, kad pagal Reglamentą Nr. 1774/2002 nereikėjo gauti kokio nors patvirtinimo gabenant ar vežant šalutinius gyvūninius produktus ( 14 ). Konkrečiai kalbant, Reglamento Nr. 1774/2002 8 straipsnyje nebuvo reikalaujama „patvirtinimo“ siekiant gabenti šalutinius gyvūninius produktus ( 15 ).

33.

Antra, Reglamente Nr. 1069/2009 oficialiai įtvirtinti reikalavimai nėra vienareikšmiai.

34.

Visų pirma remiantis įvairiomis šio reglamento kalbinėmis versijomis negalima galutinai išaiškinti tų reikalavimų prasmės. Be to, aplinkybė, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas remiantis Reglamento Nr. 1069/2009 versija vokiečių kalba, dar labiau rodo, kad šio reglamento formuluotės dviprasmiškos.

35.

Antai, kaip matyti iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos, Žemutinės Saksonijos žemės ūkio rūmų pozicija, kad nagrinėjamas atliekų vežimas patenka į Reglamento Nr. 1013/2006 taikymo sritį ir apie jį turi būti pranešta, grindžiama prielaida, kad Reglamento Nr. 1069/2009 48 straipsnio 2 dalyje yra nurodytos „patvirtinimo paraiškos“, pateikiamos siekiant siųsti tam tikrus 1 ar 2 kategorijų šalutinius gyvūninius produktus, bet ne 3 kategorijos šalutinių gyvūninių produktus, todėl pastariesiems produktams netaikoma Reglamento Nr. 1013/2006 1 straipsnio 3 dalies d punkte numatyta išimtis.

36.

Vis dėlto Reglamento Nr. 1069/2009 48 straipsnio 2 dalies versijoje vokiečių kalba nurodyta „Formate für Anträge auf Zulassung“ (pažodžiui – „patvirtinimo paraiškų formos“), o, pavyzdžiui, versijose ispanų, danų, anglų ir prancūzų kalbomis atitinkamai vartojamos sąvokos „formatos para las solicitudes“, „formater for ansøgninger“, „formats for applications“ ir „modèles pour les demandes“, kuriose nurodytos „paraiškų“, o ne „patvirtinimo“ paraiškų formos.

37.

Nepaisant to, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją vienoje iš Sąjungos teisės nuostatos kalbinių versijų vartojama formuluotė negali būti vienintelis šios nuostatos aiškinimo pagrindas ar įgyti prioriteto kitų kalbinių versijų atžvilgiu ( 16 ), Žemutinės Saksonijos žemės ūkio rūmų pozicija, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas atliekų vežimas patenka į Reglamento Nr. 1013/2006 taikymo sritį, manęs neįtikina.

38.

Manau, kad toks aiškinimas prieštarauja keliems labai svarbiems argumentams, pagrįstiems reglamentų Nr. 1013/2006 ir Nr. 1069/2009 travaux préparatoires esme, sistema ir tikslu.

39.

Pirma, apskritai manau, kad logiška daryti išvadą, jog priimdamas sektorių teisės aktus Sąjungos teisės aktų leidėjas rodo, kad nori atskiroms produktų ar atliekų kategorijoms taikyti specialią reguliavimo tvarką.

40.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad Reglamentas Nr. 1069/2009 yra sektoriaus teisės aktas, kuriame, kaip ir Reglamente Nr. 1774/2002, įtvirtintos šalutinių gyvūninių produktų vežimo ir gabenimo taisyklės ir dėl paties reglamento pobūdžio atsižvelgiama į šių produktų ypatumus, pavyzdžiui, konkretaus jų keliamo pavojaus požiūriu ( 17 ). Taigi tokio teisės akto paskirtis iš esmės yra visapusiškai reglamentuoti tik šiuos šalutinius produktus ( 18 ).

41.

Dėl ankstesnių atliekų teisės aktų koreliacijos Teisingumo Teismas taip pat yra aiškiai nurodęs, kad „Direktyva 94/62[/EB ( 19 )] turi būti laikoma specialiu įstatymu (lex specialis), palyginti su Direktyva 75/442[/EEB ( 20 )], taigi susidarius situacijoms, kurias konkrečiai siekiama reglamentuoti Direktyva 94/62/EB, pirmenybė teikiama jos, o ne Direktyvos 75/442/EEB nuostatoms“ ( 21 ).

42.

Tuo remiantis darytina išvada, kad Teisingumo Teismas mano, jog sektoriaus teisės akto paskirtis – pakeisti bendrąjį atliekų teisės aktą.

43.

Manau, kad šią poziciją patvirtina išimtys, kurias Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė Direktyvoje 2008/98 – Atliekų pagrindų direktyvoje, taip pat šios direktyvos ir konkrečių sektorių teisės aktų koreliacija.

44.

Antai Direktyvos 2008/98 2 straipsnio 2 dalies b punkte nurodyta, kad ši direktyva netaikoma šalutiniams gyvūniniams produktams, įskaitant perdirbtus produktus, kuriems taikomas Reglamentas Nr. 1774/2002. Tokia išimtis rodo, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas bendrojo šios srities teisės akto nenori taikyti tam tikros kategorijos atliekoms – šalutiniams gyvūniniams produktams ( 22 ).

45.

Antra, aiškinimas, kad šalutiniai gyvūniniai produktai ir jų vežimas iš esmės reglamentuojami tik sektorių teisės aktų nuostatomis (šiuo atveju – Reglamento Nr. 1069/2009), pagrįstas pozicijomis, kurių institucijos laikėsi atlikdamos Reglamento Nr. 1013/2006 travaux préparatoires.

46.

Šiuo klausimu pažymiu, kad Komisijos pasiūlymo, kuriuo remiantis priimtas šis reglamentas ( 23 ), 1 straipsnio 6 dalies pirmoje pastraipoje buvo numatyta, kad Reglamentas dėl atliekų vežimo netaikomas Reglamente Nr. 1774/2002 nurodytų atliekų vežimui, „jeigu šiam vežimui taikomos analogiškos arba griežtesnės nuostatos dėl procedūros pagal šį reglamentą ir kitus susijusius Sąjungos teisės aktus dėl šalutinių gyvūninių produktų ir visuomenės sveikatos“.

47.

Vis dėlto Tarybos padarytus šio pasiūlymo pakeitimus, pagal kuriuos suformuluotas Reglamento Nr. 1013/2006 ( 24 ) 1 straipsnio 3 dalies d punktas, Komisija suprato kaip bendrą išimtį, dėl kurios Reglamentas dėl atliekų vežimo netaikomas šalutiniams gyvūniniams produktams ( 25 ). Tai labai aiškiai matyti iš Komisijos komunikato Europos Parlamentui pagal EB sutarties 251 straipsnio 2 dalies antrąją pastraipą, nustatančio Tarybos bendrąją poziciją dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, skirto atliekų vežimui, priėmimo; šiame komunikate Komisija nurodė, kad „Taryba padarė daug papildomų [pasiūlymo] pakeitimų. Svarbiausias iš jų yra tas, kad pagal reglamento 1 straipsnio 3 dalies d punktą jis netaikomas visiems gyvūninės kilmės šalutiniams produktams.“ ( 26 )

48.

Taigi, kaip teisingai pabrėžė Nyderlandų vyriausybė, Reglamento Nr. 1013/2006 travaux préparatoires rodo, jog Taryba norėjo, kad Reglamentas Nr. 1013/2006 nebūtų taikomas visiems šalutiniams gyvūniniams produktams, neatsižvelgiant į tai, ar Reglamente Nr. 1774/2002 numatytos vežimo procedūros yra lygiavertės.

49.

Trečia, Žemutinės Saksonijos žemės ūkio rūmų pateiktą aiškinimą galima paneigti remiantis teisės aktų dėl šalutinių gyvūninių produktų raida ir didėjančiu šių teisės aktų bei Reglamento Nr. 1013/2006 nuoseklumu.

50.

Iš tikrųjų Reglamento Nr. 1013/2006 1 straipsnio 3 dalies d punkte nepatikslinta, koks Reglamente Nr. 1774/2002 minimas patvirtinimas turimas omenyje, nors, kaip matyti iš šios išvados 32 punkto, Reglamente Nr. 1774/2002 nebuvo nustatyta, kad siekiant gabenti šalutinius gyvūninius produktus reikia kokio nors patvirtinimo.

51.

Taigi Reglamento Nr. 1013/2006 priėmimo momentu buvo abejonių dėl to, ar šis reglamentas ir teisės aktai dėl šalutinių gyvūninių produktų yra nuoseklūs.

52.

Kintant teisės aktams dėl šalutinių gyvūninių produktų didėja ir šių teisės aktų nuoseklumas.

53.

Konkrečiai kalbant, nors Sąjungos teisės aktų leidėjas, vykdydamas procedūrą, kurią baigus priimtas Reglamentas Nr. 1069/2009, neabejotinai turėjo omenyje Reglamento Nr. 1013/2006 nuostatas, tiek Reglamento Nr. 1069/2009 nuostatos, tiek jo konstatuojamosios dalys rodo, kad teisės aktų leidėjas norėjo, jei ne nustatyti, tai užtikrinti tam tikrą šio reglamento ir Reglamento Nr. 1013/2006 nuoseklumą.

54.

Reglamento Nr. 1069/2009 5 ir 6 konstatuojamosiose dalyse nurodyta, kad taisyklėse dėl šalutinių gyvūninių produktų turėtų būti atsižvelgiama į pavojų aplinkai, kylantį dėl šių produktų, ir kad šios taisyklės yra viena nuosekli ir išsami sistema, taikoma, be kita ko, tokių produktų gabenimo srityje. Be to, Sąjungos teisės aktų leidėjas šio reglamento 57 ir 58 konstatuojamosiose dalyse aiškiai nurodė, kad, „[s]iekiant Bendrijos teisės aktų nuoseklumo, būtina patikslinti šiame reglamente nustatytų taisyklių ir Bendrijos teisės aktų dėl atliekų ryšį“, taip pat kad visų pirma šalutiniai gyvūniniai produktai, sumaišyti su pavojingomis atliekomis arba jomis užteršti, turi būti importuojami, eksportuojami arba siunčiami iš vienos valstybės narės į kitą tik vadovaujantis Reglamentu Nr. 1013/2006.

55.

Šie Reglamento Nr. 1069/2009 48 straipsnyje oficialiai įtvirtinti nurodymai rodo aiškų Sąjungos teisės aktų leidėjo norą, kad šalutiniams gyvūniniams produktams iš esmės būtų taikomas tik šis reglamentas.

56.

Iš Reglamento Nr. 1069/2009 48 straipsnio 6 dalies, kuriai lygiavertės nuostatos nebuvo Reglamente Nr. 1774/2002, aiškinimo a contrario matyti, kad 3 kategorijos šalutinių gyvūninių produktų vežimas reglamentuojamas tik šiuo reglamentu. Kadangi šioje nuostatoje numatyta, kad šalutiniai gyvūniniai produktai, kurie buvo sumaišyti su pavojingomis atliekomis ar jomis užteršti, siunčiami į kitas valstybes nares tik laikantis Reglamento Nr. 1013/2006 nuostatų, darytina išvada, kad šis reglamentas netaikomas kitam šalutinių gyvūninių produktų vežimui (tokią išvadą padarė ir ReFood).

57.

Taigi, kaip Komisija pripažino per teismo posėdį, teisės aktų taikymo sritis yra aiškiai nustatyta ir, jeigu nėra aiškiai nustatytų išimčių, šalutinių gyvūninių produktų vežimui taikomas tik Reglamentas Nr. 1069/2009.

58.

Ketvirta, manau, kad šį požiūrį patvirtina Reglamento Nr. 1013/2006 1 straipsnio 3 dalies d punkto, siejamo su šio reglamento 11 konstatuojamąja dalimi, aiškinimas ( 27 ).

59.

Šioje konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad, pirma, reikia išvengti dubliavimosi su Reglamentu Nr. 1774/2002 ir, antra, Sąjungos teisės aktų leidėjas šį reglamentą numatė kaip išsamų teisės aktą, reglamentuojantį šalutinius gyvūninius produktus ( 28 ).

60.

Taigi atsižvelgdamas į Reglamento Nr. 1013/2006 1 straipsnio 3 dalies d punktą, siejamą su šio reglamento 11 konstatuojamojoje dalyje nurodyta būtinybe išvengti šio reglamento ir teisės aktų dėl šalutinių gyvūninių produktų dubliavimosi, manau, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo, kad Reglamentas Nr. 1013/2006 nebūtų taikomas visų šalutinių gyvūninių produktų vežimui, nes, be kita ko, Reglamentas Nr. 1774/2002 buvo išsamus ir savarankiškas šios srities teisės aktas ( 29 ).

61.

Austrijos vyriausybė, aiškindama, kad 3 kategorijos šalutiniai gyvūniniai produktai nenurodyti Reglamento Nr. 1069/2009 48 straipsnio 1 dalyje, todėl nepatenka į Reglamento Nr. 1013/2006 taikymo sritį, neatsižvelgia į Reglamento Nr. 1013/2006 11 konstatuojamąją dalį.

62.

Iš tikrųjų šis aiškinimas reiškia toli gražu ne tai, kad išvengiama reglamentų Nr. 1013/2006 ir Nr. 1069/2009 dubliavimosi, o, priešingai, kad tam tikriems šalutiniams gyvūniniams produktams taikomos abiejų reglamentų nuostatos.

63.

Šiuo klausimu nemanau, kad aplinkybė, jog reglamentais Nr. 1013/2006 ir Nr. 1069/2009 siekiama skirtingų tikslų – aplinkos apsaugos ( 30 ) ir visuomenės bei gyvūnų sveikatos apsaugos ( 31 ), yra lemiama.

64.

Be abejo, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad mėsos miltų vežimui iš esmės netaikomas Reglamentas Nr. 259/93 ir jie turi būti vežami laikantis Reglamento Nr. 1774/2002 reikalavimų, atsižvelgiant į dėl tokio vežimo kylantį pavojų aplinkai ir sveikatai ( 32 ).

65.

Manau, kad šis argumentas nepateisina kitokio Reglamento Nr. 1013/2006 1 straipsnio 3 dalies d punkto aiškinimo, nei pateiktas iki šiol, nes pagal Reglamentą Nr. 1069/2009 šalutinių gyvūninių produktų vežimui, dėl kurio gali būti padaryta žalos aplinkai, taikomos griežtesnės Reglamento Nr. 1013/2006 ( 33 ) nuostatos ( 34 ).

66.

Penkta, kaip teisingai pabrėžė Nyderlandų vyriausybė ir Komisija, remiantis Žemutinės Saksonijos žemės ūkio rūmų aiškinimu galima daryti paradoksalią išvadą.

67.

Nusprendus, kad 3 kategorijos šalutiniams gyvūniniams produktams taikomas Reglamentas Nr. 1013/2006, ne tokiems pavojingiems produktams būtų taikomos griežtesnės taisyklės, nes pagal Reglamentą Nr. 1069/2009 ( 35 ) 3 kategorijos šalutiniai gyvūniniai produktai pagal apibrėžtį yra ne tokie kenksmingi visuomenės ir gyvūnų sveikatai, kaip 1 ir 2 kategorijų produktai ( 36 ).

68.

Taip pat manau, kad negalima vadovautis Komisijos pateiktu aiškinimu, pagrįstu, be kita ko, Reglamento Nr. 1069/2009 23 ir 24 straipsniais, nes, kaip per teismo posėdį pabrėžė ReFood, šis aiškinimas negali kilti nei iš šiuo atveju nagrinėjamų reglamentų formuluotės, nei iš šių reglamentų sistemos.

69.

Iš esmės Komisija pabrėžia, kad Reglamento Nr. 1013/2006 1 straipsnio 3 dalies d punktas turi būti aiškinamas taip, kad šis reglamentas netaikomas šalutinių gyvūninių produktų vežimui, kai juos veža pagal Reglamento Nr. 1069/2009 23 arba 24 straipsnius užregistruoti ar patvirtinti ūkio subjektai, gamyklos ar įmonės arba kai jie vežami pagal šias nuostatas užregistruotiems ar patvirtintiems ūkio subjektams, gamykloms ar įmonėms, jeigu laikomasi Reglamento Nr. 1069/2009 taisyklių.

70.

Atsižvelgdama į Reglamento Nr. 1013/2006 11 konstatuojamąją dalį ir Reglamento Nr. 1069/2009 5 bei 6 konstatuojamąsias dalis Komisija mano, kad pirmasis reglamentas neskirtas taikyti šalutinių gyvūninių produktų vežimui, jeigu jau buvo tinkamai atsižvelgta į būtinybę apsaugoti aplinką, nes laikytai Reglamento Nr. 1069/2009 nuostatų. Kadangi Reglamente Nr. 1069/2009 numatytos taisyklės, taikomos ūkio subjektams, įmonėms ir gamykloms, patenkantiems į šio reglamento 23 ir 24 straipsnių taikymo sritį, Reglamento Nr. 1013/2006 nereikia taikyti vežimui iš vieno pagal minėtus straipsnius patvirtinto arba užregistruoto ūkio subjekto, įmonės ir gamyklos kitam subjektui, į kitą įmonę ir gamyklą, jeigu laikomasi kitų Reglamento Nr. 1069/2009 reikalavimų.

71.

Visų pirma taip aiškinant nuslepiamas per teisėkūros procedūrą aiškiai išreikštas Sąjungos teisės aktų leidėjo siekis, kad šalutiniams gyvūniniams produktams nebūtų taikomas Reglamentas Nr. 1013/2006.

72.

Be to, manau, kad siūlydama taip aiškinti Komisija stengiasi priversti laikytis pozicijos, kurią ji palaikė vykdant Reglamento Nr. 1013/2006 priėmimo procedūrą ( 37 ), nors Parlamentas ir Taryba šiai pozicijai nepritarė.

73.

Galiausiai manau, kad dėl tokio aiškinimo atsiranda teisinis nesaugumas.

74.

Pirma, šis aiškinimas reiškia, kad veiklos vykdytojai, kiekvieną kartą veždami šalutinius gyvūninius produktus, turi vertinti, ar pagal Reglamento Nr. 1069/2009 nuostatas užtikrinama pakankama aplinkos apsauga, taigi toks aiškinimas iš tikrųjų neleidžia ex ante numatyti, kuris reglamentas taikytinas konkrečiam vežimui.

75.

Antra, Komisija per teismo posėdį nurodė, kad tuo atveju, jeigu nesilaikoma Reglamento Nr. 1069/2009 23 ir 24 straipsnių nuostatų, reikia taikyti Reglamentą Nr. 1013/2006, todėl negalima atmesti paradoksalios galimybės, kad būtų reikalaujama laikytis griežtesnių Reglamento Nr. 1013/2006 nuostatų tuo atveju, jeigu nesilaikoma Reglamento Nr. 1069/2009 23 ir 24 straipsnių, kurie a priori yra ne tokie griežti.

76.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į Verwaltungsgericht Oldenburg (Oldenburgo administracinis teismas, Vokietija) prejudicinius klausimus atsakyti taip:

2006 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1013/2006 dėl atliekų vežimo 1 straipsnio 3 dalies d punktas turi būti aiškinamas taip: šalutinių gyvūninių produktų vežimas, kuriam taikomas 2009 m. spalio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1069/2009, kuriuo nustatomos žmonėms vartoti neskirtų šalutinių gyvūninių produktų ir jų gaminių sveikumo taisyklės ir panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1774/2002, nepatenka į Reglamento Nr. 1013/2006 taikymo sritį, išskyrus Reglamente Nr. 1069/2009 numatytas aiškias išimtis.