1.

Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą jau ne pirmą kartą Teisingumo Teismui užduodamas klausimas dėl Atliekų direktyvoje vartojamos sąvokos „atliekos“ išaiškinimo ( 2 ). Šįkart reikia išsiaiškinti, ar vartotojų grąžinta elektroninė įranga, kurios dėl gedimų kartais jau nebegalima naudoti, ir jos likučiai laikytini atliekomis, kurios pagal Atliekų vežimo reglamentą ( 3 ) gali būti eksportuojamos.

2.

Aišku, kad sąvoka „atliekos“ negali būti aiškinama siaurai ir kad kiekvienu atveju reikia atsižvelgti į visas aplinkybes. Tačiau šioje byloje nėra tik vertinamas konkretus atvejis, joje taip pat iškeliamas klausimas, kokią reikšmę turi Sąjungos teisės aktų leidėjų gairės, nubrėžtos Direktyvoje dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų ( 4 ), kuri dar nebuvo taikoma aptariamu laikotarpiu. Be to, reikia išsiaiškinti, kaip sąvoka „atliekos“ taikytina baudžiamojoje teisėje.

3.

Chartijos 49 straipsnio 1 dalimi pagrindžiamas bausmės teisėtumo principas:

„Niekas negali būti nuteistas už veikimą ar neveikimą, kurie pagal jų padarymo metu galiojusią nacionalinę ar tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikalstamomis veikomis. <…>“

4.

Pagal Atliekų vežimo reglamento 2 straipsnio 1 punkte pateiktą apibrėžtį „atliekos“ – tai atliekos, kaip apibrėžta 2006 m. konsoliduotos Atliekų direktyvos ( 5 ), kuri buvo pakeista šiuo metu galiojančia Atliekų direktyva, 1 straipsnio 1 dalies a punkte.

5.

Atliekų vežimo reglamento 2 straipsnio 35 punkto a papunktyje „neteisėtu vežimu“ laikomas bet koks atliekų vežimas, atliekamas pagal šį reglamentą nepranešus visoms susijusioms kompetentingoms institucijoms.

6.

Atliekų vežimo reglamento 50 straipsnio 1 dalyje kalbama apie sankcijų už pažeidimus nustatymą:

„Valstybės narės nustato sankcijų, taikytinų už šio reglamento nuostatų pažeidimus, taisykles ir imasi visų priemonių, kurios yra būtinos joms įgyvendinti. Šios sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir įtikinamos [atgrasomos]. <…>“

7.

Pagal Atliekų direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, kuri pagal direktyvos 41 straipsnį ir V priedą atitinka 2006 m. konsoliduotos Atliekų direktyvos 1 straipsnio 1 dalies a punktą, „atliekos“ – tai medžiaga ar objektas, kurio turėtojas atsikrato, ketina ar privalo atsikratyti“.

8.

Direktyva dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų buvo priimta 2012 m. liepos 4 d. ir turėjo būti įgyvendinta iki 2014 m. vasario 14 d. Nyderlandų teisės aktas, kuriuo ši direktyva perkelta į nacionalinę teisę, Regeling van de Staatssecretaris van Infrastructuur en Milieu, van 3 februari 2014, nr. IENM/BSK-2014/14758, houdende vaststelling regels met betrekking tot afgedankte elektrische en elektronische apparatuur (2014 m. vasario 3 d. Infrastruktūros ir aplinkos ministro nutarimas Nr. IENM/BSK‑2014/14758, kuriame įtvirtintos nuostatos dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų), atitinkamai įsigaliojo 2014 m. vasario 14 d.

9.

Direktyvos dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų 3 straipsnio 1 dalies e punkte ši įranga apibrėžiama taip:

„elektros arba elektroninė įranga, kuri yra atliekos, kaip apibrėžta [Atliekų direktyvos] 3 straipsnio 1 dalyje, <…>“

10.

Direktyvos dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų 23 straipsnyje reglamentuojamas tikrinimas ir stebėsena. Įrangos vežimas apibrėžiamas 2 dalyje:

„Valstybės narės užtikrina, kad naudota [elektros ir elektroninė įranga], kuri, kaip įtariama, yra [elektros ir elektroninės įrangos atliekos], būtų vežama pagal VI priede nustatytus minimalius reikalavimus, ir atitinkamai stebi tokius vežimus.“

11.

Direktyvos dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų VI priede nustatyti minimalūs vežimo reikalavimai. 1 punkte reglamentuojami reikalavimai dokumentams:

„Kad galėtų atskirti [elektros ir elektroninę įrangą] nuo [elektros ir elektroninės įrangos] atliekų tais atvejais, kai objekto turėtojas tvirtina ketinąs vežti ar vežąs ne [elektros ir elektroninės įrangos] atliekas, o naudotą [elektros ir elektroninę įrangą], valstybės narės iš turėtojo tokiam tvirtinimui pagrįsti reikalauja turėti:

12.

Direktyvos dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų VI priedo 5 punkte reglamentuojamas šių sąlygų nesilaikymo pasekmės:

„Jei nepateikiami įrodymai, kad objektas yra naudota [elektros ir elektroninė įranga], o ne [elektros ir elektroninės įrangos] atliekos, pateikiant pagal 1, 2, 3 ir 4 punktus reikalaujamus dokumentus, ir jei įranga nėra tinkamai apsaugota nuo apgadinimo transportuojant, kraunant ir iškraunant, visų pirma tinkamai supakuojant ir deramai išdėstant krovinį (tai yra turėtojo, organizuojančio vežimą, pareiga), valstybės narės valdžios institucijos laiko, kad objektas yra [elektros ir elektroninės įrangos] atliekos[,] ir preziumuoja, kad krovinys vežamas neteisėtai. <…>“

13.

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą galima spręsti, kad pagal Wet van 13 juni 1979, houdende regelen met betrekking tot een aantal algemene onderwerpen op het gebied van de milieuhygiëne (Wet Milieubeheer) (1979 m. birželio 13 d. Įstatymas dėl taisyklių, susijusių su kai kuriais bendraisiais klausimais aplinkos apsaugos srityje (Aplinkos apsaugos įstatymas)) 10.60 straipsnio 2 dalį draudžiama imtis veiksmų, nustatytų Atliekų vežimo reglamento 2 straipsnio 35 punkte. Nesilaikant šio draudimo pagal Wet van 22 juni 1950, houdende vaststelling van regelen voor de opsporing, de vervolging en de berechting van economische delicten (1950 m. birželio 22 d. Įstatymas dėl ekonominių nusikaltimų nustatymo, persekiojimo ir nuteisimo už juos taisyklių nustatymo) 1a straipsnio 1 punktą daromas ekonominis nusikaltimas, už kurį pagal minėto įstatymo 6 straipsnį taikoma bausmė.

14.

Tronex BV užsiima didmenine prekyba prekių likučiais. 2014 m. vasario 10 d. konstatuota, kad ji planavo konteineryje gabenti arba užsakyti nugabenti į Tanzaniją elektros įrangos partiją trečiajam asmeniui, kuriam ji pardavė šią partiją už iš viso 2396,01 EUR. Tronex supirko prekes iš mažmenininkų, didmenininkų ir (arba) importuotojų. Prekių partiją sudarė elektriniai vandens virduliai, gariniai lygintuvai, ventiliatoriai ir skutimosi aparatai. Didžioji įrangos dalis buvo originaliose pakuotėse, tačiau kai kuri partijoje buvusi įranga buvo nesupakuota. Partiją sudarė, pirma, vartotojų remiantis produkto garantijomis grąžinta įranga ir, antra, prekės, kuriomis (įprastai) nebebuvo prekiaujama arba nebegalėjo būti prekiaujama, pavyzdžiui, dėl pakeisto asortimento. Dėžės, kuriose buvo supakuota įranga, buvo sudėtos eilėmis ir prie kiekvienos eilės buvo pridėtas sąrašas su nurodytais defektais. Kelių stiklinių vandens virdulių stiklas buvo pažeistas. Prekes ketinta vežti be pranešimo ir leidimo procedūros pagal Atliekų vežimo reglamentą.

15.

Todėl Rechtbank Rotterdam (Roterdamo apylinkės teismas, Nyderlandai) pirmojoje instancijoje skyrė Tronex5000 EUR baudą ir atidėjo nuosprendžio vykdymą dvejiems metams, nes ši įmonė ketino vežti atliekas iš Nyderlandų į Tanzaniją nepranešusi apie tai, kaip reikalaujama pagal šį reglamentą, visoms susijusioms kompetentingoms institucijoms ir (arba) negavusi jų leidimo.

16.

Šį sprendimą Tronex apskundė apeliacine tvarka. Ji neigia, kad ši įranga laikytina atliekomis.

17.

Todėl Gerechtshof Den Haag (Hagos apeliacinis teismas, Nyderlandai) teikia Teisingumo Teismui šiuos klausimus:

„1 klausimas

2 klausimas

3 klausimas

18.

Rašytines pastabas pateikė Tronex B. V., Openbaar ministerie, Ressortsparket vestiging Den Haag (Hagos prokuratūra, Nyderlandai), Nyderlandų Karalystė, Austrijos Respublika, Norvegijos Karalystė ir Europos Komisija. 2018 m. gruodžio 12 d. surengtame posėdyje dalyvavo Tronex, Nyderlandai ir Komisija.

19.

Nacionalinis teismas klausia, ar nagrinėjama elektros įranga laikytina atliekomis tuomet, kai vartotojai ją grąžina prekybininkams (pirmasis klausimas), kai ją parduoda Tronex (antrasis klausimas), arba tuo metu, kai ji buvo aptikta atliekant patikrą (trečiasis klausimas). Tačiau iš esmės reikia tik nuspręsti, ar įranga laikytina atliekomis pastaruoju momentu. Pagrindinėje byloje reikia priimti sprendimą, ar Tronex gali būti nubausta už pasikėsinimą neteisėtai vežti atliekas. Norint gauti atsakymą, būtų tikslinga apibendrinti visus tris klausimus.

20.

Todėl pirmiausia išnagrinėsiu „atliekų“ sąvokos apibrėžtį Atliekų direktyvoje, vėliau pasigilinsiu į Direktyvą dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų, kuri patvirtina Atliekų direktyvos išaiškinimą, ir galiausiai išanalizuosiu sunkumus, kurių sukelia „atliekų“ sąvokos taikymas baudžiamojoje teisėje atsižvelgiant į baudžiamojoje teisėje taikomą apibrėžtumo principą.

21.

Atliekų vežimo reglamento 2 straipsnio 1 punkte sąvoka „atliekos“ aiškinama nurodant atitinkamą apibrėžtį, kuri pateikiama 2006 m. konsoliduotos Atliekų pagrindų direktyvos 1 straipsnio 1 dalies a punkte. Pastaroji direktyva pakeista nauja Atliekų pagrindų direktyva. Remiantis naujosios Atliekų pagrindų direktyvos 41 straipsniu kartu su jos V priedu, nuo šiol Atliekų vežimo reglamento 2 straipsnio 1 punkte pateikta nuoroda laikoma nuoroda į naujosios Atliekų pagrindų direktyvos 3 straipsnio 1 dalį.

22.

Vadinasi, sąvoka „atliekos“ apibrėžiama kaip medžiaga ar objektas, kurio turėtojas atsikrato, ketina ar privalo atsikratyti.

23.

Todėl reikia išsiaiškinti, ar supirkėjas, kuris perparduoda didelę partiją iš mažmenininkų arba tiekėjų įsigytų, vartotojų grąžintų ir (arba) asortimentui nebereikalingų prekių trečiajam asmeniui (užsieniečiui), laikytinas turėtoju, kuris atsikrato prekių partijos, kaip tai suprantama pagal Atliekų direktyvos 3 straipsnio 1 punktą.

24.

Atliekų direktyvoje nėra nustatomas joks kriterijus, pagal kurį atsikratoma prekių, todėl valstybės narės iš principo gali laisvai pasirinkti (nes nėra nustatytų Bendrijos taisyklių), kokia forma reikia pateikti įrodymą, kad susidarė įvairios faktinės aplinkybės. Tačiau šios įrodinėjimo taisyklės negali trukdyti veiksmingai taikyti Sąjungos teisę – pirmiausia Atliekų direktyvą ( 6 ).

25.

Todėl nacionaliniai teismai privalo, taikydami galimas įrodinėjimo taisykles, susijusias su tikrinimu, ar tam tikri objektai arba medžiagos yra atliekos, atsižvelgti į kriterijus, kuriuos šiuo klausimu nustatė Teisingumo Teismas.

26.

Remiantis jurisprudencija, galima daryti prielaidą, kad sąvoką „atsikratyti“ reikia aiškinti atsižvelgiant į Atliekų direktyvos tikslą, kuris pagal šios direktyvos šeštą konstatuojamąją dalį yra sumažinti neigiamą atliekų susidarymo ir tvarkymo įtaką žmonių sveikatai ir aplinkai, ir į SESV 191 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad Europos Sąjungos politika aplinkos srityje siekiama aukšto apsaugos lygio ir kad ji grindžiama atsargumo ir prevencinių veiksmų principais. Iš to išplaukia, kad sąvokų „atsikratyti“ ir „atliekos“, kaip tai suprantama pagal Atliekų direktyvos 3 straipsnio 1 dalies a punktą, negalima aiškinti siaurai ( 7 ).

27.

Visų pirma reikia atkreipti ypatingą dėmesį į aplinkybę, ar nagrinėjama medžiaga arba objektas nėra ar nebėra naudingas turėtojui, t. y. ši medžiaga ar daiktas yra našta, kurios jis bando atsikratyti ( 8 ). Jei taip iš tiesų yra, egzistuoja rizika, kad jų bus atsikratyta tokiu būdu, kuris padarys žalos aplinkai, būtent jie bus nekontroliuojamai paliekami, išmetami ar šalinami ( 9 ).

28.

Tokios prielaidos šioje byloje negalima daryti, nes Tronex pardavė elektros įrangą ir planavo iš pristatytų prekių gauti finansinę naudą.

29.

Vis dėlto Teisingumo Teismas jau konstatavo, kad medžiagos ir objektai, kuriuos savininkas šalina, pagal Atliekų direktyvą laikytini atliekomis net tuo atveju, jeigu jie turi komercinę vertę ( 10 ), pirmiausia, jeigu jie renkami siekiant utilizuoti, perdirbti ar toliau panaudoti komerciniais tikslais ( 11 ).

30.

Nors Tronex nesiekia nei utilizuoti, nei perdirbti elektros įrangos, tačiau, atrodo, kad eksportuojant įrangą buvo siekiama ją panaudoti komerciniais tikslais.

31.

Reikia atskirti surinktus objektus, kurių ankstesnis savininkas atsikratė, nuo objektų, kurių ankstesnis savininkas neatsikratė. Faktas, kad objektai renkami siekiant juos panaudoti komerciniais tikslais, dar nereiškia, kad objektų norima atsikratyti. Iš tiesų tiek ekonominiu požiūriu, tiek tausojant išteklius, atrodo, prasminga įrangą, kurios nebegalima parduoti anksčiau jai numatytoje rinkoje, siūlyti kitose rinkose, kur ją, atrodo, dar galima parduoti.

32.

Prašyme priimti prejudicinį sprendimą nėra pateikta pakankamai informacijos pirmiausia apie prekių likučius, kurių yra dar neatidarytoje originalioje pakuotėje, kad būtų galima daryti išvadą, jog jų atsikratoma.

33.

Kita vertus, grąžinta įranga, kurios nebegalima naudoti dėl rimtų gedimų ir kurią taip pat per brangu taisyti, neabejotinai laikytina atliekomis.

34.

Šiuo atveju nėra rimtai vertintinas Tronex argumentas, kad tam tikra naujų prekių procentinė dalis turi trūkumų, todėl jomis taip pat negalima naudotis. Dėl naujų prekių darytina prielaida, kad jos paprastai veikia tinkamai ( 12 ).

35.

Tačiau tuo atveju, jei vartotojai grąžina įrangą, tokia prielaida nėra pagrįsta. Prekių grąžinimas labiau susijęs su rizika, kad vartotojas gavo prekę su trūkumais arba kad jis pats sugadino prekę prieš ją grąžindamas. Todėl pirmiausia abejotina, ar grąžintas prekes galima parduoti, kad jos būtų toliau tinkamai naudojamos komerciniais tikslais.

36.

Vis dėlto šios abejonės dar nereiškia, kad vartotojui jau patekusi prekė laikytina atliekomis. Prekės grąžinimas, kai grąžinama už ją sumokėta kaina, nėra prilyginamas prekės atsikratymui. Šis grąžinimas nėra laikytinas nei prekės šalinimu, nei utilizavimu, taip pat nėra tikėtina, kad vartotojas atsikratys prekės tokiu būdu, kuris padarys žalos aplinkai ( 13 ).

37.

Vis dėlto, kai tik grąžinta prekė vėl patenka prekybininko nuosavybėn, faktinės aplinkybės pasikeičia iš esmės, nes abejonės dėl galimybės parduoti prekę toliau tinkamai naudoti komerciniais tikslais yra reikšmingos nulemiant jos tolimesnę ateitį.

38.

Regis, būtų nepateisinama Atliekų direktyvos nuostatas, kuriomis siekiama užtikrinti, kad panaudojimo ir šalinimo operacijos būtų atliekamos nesukeliant pavojaus žmonių sveikatai ir nenaudojant procesų ar būdų, galinčių pakenkti aplinkai, taikyti prekėms, medžiagoms ar produktams, kuriuos turėtojas ketina eksploatuoti ar parduoti, nepriklausomai nuo bet kokio panaudojimo. Tačiau, atsižvelgiant į pareigą plačiai aiškinti sąvoką „atliekos“, šiuos argumentus reikia taikyti tik tais atvejais, jei nagrinėjamo turto ar medžiagos panaudojimas iš naujo yra ne tik galimas, bet ir užtikrintas pagal Atliekų direktyvą ( 14 ).

39.

Dėl minėtų abejonių, kiek tai susiję su grąžinta įranga, tokio užtikrintumo nėra. Todėl tokią įrangą reikėtų laikyti atliekomis tol, kol šios abejonės nėra iš karto pašalinamos atlikus įrangos patikrą.

40.

Jei atlikus patikrą paaiškės, kad prekę galima toliau naudoti komerciniais tikslais, jos nebus galima priskirti prie atliekų. Ta pati taisyklė taikoma prekėms, kurios yra su nežymiais defektais, nereikšmingai apribojančiais jos funkciją, todėl prekę galima parduoti netaisant (esant reikalui, už mažesnę kainą).

41.

Vis dėlto, jei nustatomi trūkumai, kuriuos reikia šalinti prieš prekę panaudojant komerciniais tikslais, prekė laikytina atliekomis, nes nėra užtikrintumo, kad prekybininkas iš tikrųjų sutaisys prekę. Šiuo atveju nėra reikšminga aplinkybė, ar taisymas pareikalaus mažai, ar daug pastangų, nes nepanaudojama prekė laikytina balastu ir abejotina, ar ją galima panaudoti pagal paskirtį.

42.

Toks prekybininkui taikomas įpareigojimas patikrinti ir prireikus pataisyti prekę yra tinkama, reikalinga ir pakankama, t. y. apskritai proporcinga, priemonė, nes jis yra asmuo, kuris priima sprendimą dėl tolimesnės grąžintų prekių ateities ( 15 ). Remiantis panašiais argumentais įmonės, kuriose susidaro šalutiniai produktai, kaip antai akmens likučiai kalnakasyboje ir smėlio likučiai rūdos sodrinimo kasyklose ( 16 ), arba srutos žemės ūkyje ( 17 ), privalo įrodyti, kad šie produktai nėra gamybos atliekos.

43.

Galiausiai, kiek tai susiję konkrečiai su įrangos, dėl kurios kilo ginčas, vežimu, prašyme priimti prejudicinį sprendimą galima įžvelgti papildomą argumentą, kad, išvežusi tam tikrą įrangą, Tronex bent jos atsikratė. Kai kuri įranga, kaip nurodyta prašyme priimti prejudicinį sprendimą, buvo nesupakuota. Todėl negalima tikėtis, kad ji būtų nenukentėjusi transportuojant.

44.

Todėl darytina tarpinė išvada, kad iš mažmenininko arba tiekėjo įsigytos, vartotojų grąžintos didelės elektros įrangos partijos vežimas laikytinas atliekų vežimu pagal Atliekų vežimo reglamentą, jei nebuvo galima iš anksto nustatyti grąžintos įrangos veikimo galimybių arba vežama įranga nebuvo tinkamai apsaugota nuo apgadinimo. O neparduoti elektros įrangos likučiai, kurių originali pakuotė nebuvo pažeista, nepateikus papildomų argumentų nėra laikytini atliekomis.

45.

Be to, šis sąvokos „atsikratyti“ aiškinimas atitinka Direktyvą dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų, kuri dar nebuvo taikoma 2014 m. vasario 10 d. atliktai Tronex patikrai. Nyderlandai per nustatytą laikotarpį perkėlė direktyvą į nacionalinę teisę tik 2014 m. vasario 14 d.

46.

Direktyvos dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų VI priedo 1 punkte nustatomi reikalavimai, kurie turi padėti atskirti panaudotą įrangą nuo įrangos atliekų tais atvejais, kai objekto turėtojas tvirtina ketinantis vežti ar vežantis panaudotą elektros įrangą, o ne elektros įrangos atliekas.

47.

Šis skirtumas yra reikšmingas apibrėžiant „atliekų“ sąvoką, nes elektros įrangos atliekos pagal Direktyvos dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų 3 straipsnio 1 dalies e punktą yra įranga, kuri laikytina atliekomis pagal Atliekų direktyvos 3 straipsnio 1 punktą. Taigi, VI priedo 5 punkte numatyta, kad elektros įrangos, kuri neatitinka priede nurodytų reikalavimų, vežimas pagal Atliekų vežimo reglamentą laikytinas neteisėtu atliekų vežimu.

48.

Direktyvos dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų VI priede išskirtini du pagrindiniai reikalavimai, kuriuos būtina įvykdyti, kad panaudotos elektros įrangos vežimas nebūtų laikomas atliekų vežimu. Pirma, turi būti užtikrinta, kad visa įranga veikia, kaip pirmiausia nurodyta 1 punkto b papunktyje ir 3 punkte, ir, antra, vežama įranga turi būti tinkamai apsaugota nuo apgadinimo, kaip galima spręsti iš 1 punkto d papunkčio ir 5 punkto. Tik vežant konkrečiai taisyti numatytą įrangą pagal 2 punktą taikoma nuostatos dėl įrangos veikimo išimtis.

49.

Todėl minėtomis Direktyvos dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų nuostatomis kodifikuojamas minėtas „atliekų“ sąvokos aiškinimas, kiek tai susiję su grąžinta ir nepakankamai nuo apgadinimo apsaugota vežama elektros įranga.

50.

Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad sąvoka „atliekos“ šioje byloje susiejama su Nyderlandų teisėje numatyta baudžiamąja sankcija. Visų pirma ši priemonė yra numatyta Sąjungos teisėje, nes Atliekų vežimo reglamento 50 straipsnyje reikalaujama taikyti veiksmingas sankcijas už reglamento pažeidimą. Pažeidus kitus atliekų tvarkymą reglamentuojančius teisės aktus, kurie taip pat pagrįsti sąvokos „atliekos“ apibrėžtimi, Atliekų direktyvos 36 straipsnio 2 dalyje yra numatytas panašus įpareigojimas.

51.

Vis dėlto kyla abejonių, ar sąvoka „atliekos“ yra pakankamai apibrėžta, kad pagrindinėje byloje ja būtų galima pagrįsti baudžiamąją sankciją. Pagal Chartijos 49 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį Sąjungos teisės sistemoje ir nacionalinėse teisės sistemose labai svarbūs pagal nullum crimen, nulla poena sine lege principą kylantys reikalavimai, susiję su taikytino baudžiamojo įstatymo numatomumu, apibrėžtumu ir negaliojimu atgaline data ( 18 ).

52.

Remiantis apibrėžtumo principu, kuris yra principo nullum crimen, nulla poena sine lege išraiška, konstatuotina, kad įstatyme turi būti aiškiai numatyti pažeidimai ir už juos taikomos bausmės. Ši sąlyga laikoma įgyvendinta, jei pilietis iš atitinkamos nuostatos teksto ir prireikus iš teismų išaiškinimo gali žinoti, kurie veiksmai ar neveikimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę ( 19 ).

53.

Kalbant apie sąvoką „atliekos“, pasakytina, jog piliečiai supranta, kad klausimas, ar objekto yra atsikratoma, turi būti vertinamas atsižvelgiant į visas konkretaus atvejo aplinkybes ir kad sąvoka „atsikratyti“ yra aiškintina plačiai. Tačiau yra daug įvairių situacijų, kurios arba pačios buvo nagrinėjamos jurisprudencijoje, arba bent buvo pakankamai panašios į ligšiolinėje jurisprudencijoje aptartus atvejus, todėl sunku tokiu pagrindu priimti aiškų sprendimą.

54.

Dėl šioje byloje aptariamų aplinkybių iki šiol nebuvo suformuota tiesiogiai taikoma atitinkama jurisprudencija. Pirmiausia Teisingumo Teismas iki šiol dar neaiškino sąvokos „atliekos“ atsižvelgdamas į vežamą sugedusią ar nepakankamai supakuotą įrangą.

55.

Tačiau kiekvienas pastabus teisės specialistas supras, kad įranga, kurios nebegalima naudoti dėl rimtų gedimų ir kurią taisyti būtų per brangu, yra laikytina atliekomis. Ta pati taisyklė taikoma prekėms, kurios išsiunčiamos nepakankamai apsaugotos nuo apgadinimo vežant.

56.

Iki šiol nebuvo aišku, ar grąžintos prekės laikytinos atliekomis vien todėl, kad jų veikimas nebuvo patikrintas arba kad dar nebuvo atlikti jų taisymo darbai siekiant atkurti jų naudojimo galimybę, – bent jau tol, kol iki galo nebuvo įgyvendinta Direktyva dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų.

57.

Nebūtina (ar neįmanoma) remiantis pateikta informacija aiškintis, ar dokumentai, kaip antai Komisijos ir Tronex nurodytos „Correspondents‘ Guidelines“ („Susirašinėtojų gairės“) ( 20 ), pakeistų tokią padėtį. Teisingumo Teismas neturi informacijos, ar tokie dokumentai jau buvo parengti aptariamu metu, 2014 m. vasario 10 d., ir ar įmonė, kaip antai Tronex, apie juos žinojo.

58.

Todėl Teisingumo Teismui siūlau baudžiamumo pagrindą nustatyti laiko atžvilgiu apribojant mano siūlomo sąvokos „atliekos“ išaiškinimo taikymą – būtent kalbant apie grąžintas prekes, kurių veikimas nebuvo patikrintas arba kurias dar reikia sutaisyti siekiant atkurti jų naudojimo galimybę. Vadinasi, šis sąvokos „atliekos“ išaiškinimas būtų taikomas tik nustatant baudžiamąsias sankcijas už pažeidimus, kurie padaryti galutinai įgyvendinus Direktyvos dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų VI priedą arba ne vėliau kaip priėmus Teisingumo Teismo sprendimą šioje byloje.

59.

Todėl siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti taip:

Iš mažmenininko arba tiekėjo įsigytos, vartotojų grąžintos didelės elektros įrangos partijos vežimas laikytinas atliekų vežimu pagal Reglamentą (EB) Nr. 1013/2006 dėl atliekų vežimo, iš dalies pakeistą Reglamentu (ES) Nr. 255/2013, tiek, kiek nebuvo galima nustatyti grąžintos įrangos veikimo galimybių arba kiek vežama įranga nebuvo tinkamai apsaugota nuo apgadinimo. O neparduoti elektros įrangos likučiai, kurių originali pakuotė nebuvo pažeista, nepateikus papildomų argumentų nėra laikytini atliekomis.

Kiek tai susiję su grąžintomis prekėmis, kurių veikimas nebuvo patikrintas arba kurias dar reikia sutaisyti siekiant atkurti jų naudojimo galimybę, šis sąvokos „atliekos“ išaiškinimas taikytinas tik nustatant baudžiamąsias sankcijas už pažeidimus, kurie padaryti galutinai įgyvendinus Direktyvos 2012/19/ES dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų VI priedą arba ne vėliau kaip priėmus Teisingumo Teismo sprendimą šioje byloje.