1.

Ši byla nagrinėjama pagal Fővárosi Törvényszék (Budapešto apygardos teismas, Vengrija) pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais išaiškinimo ( 2 ). Ši byla priskiriama prie Teisingumo Teismo nagrinėtų bylų, susijusių su vartojimo kredito, išreikšto užsienio valiuta, sutartims Vengrijoje taikoma sistema ( 3 ).

2.

Vis dėlto šioje byloje kyla esminių klausimų dėl nacionalinio teismo pareigos savo iniciatyva (ex officio) tirti nesąžiningas sąlygas sutartyse su vartotojais, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, kurioje aiškinama Direktyva 93/13. Šie klausimai: pirma, ar nacionalinis teismas, ex officio atlikdamas nesąžiningų sutarties sąlygų vertinimą, turi vertinti visas sutarties sąlygas, net jeigu jos nesusijusios su ieškinio dalyku, ir, antra, kiek nacionalinio teismo gali būti prašoma ex officio taikyti tyrimo priemones siekiant išsiaiškinti šiam tyrimui atlikti reikalingas teisines ir faktines aplinkybes.

3.

Taigi šioje byloje Teisingumo Teismas turi puikią galimybę plėtoti ir tobulinti savo jurisprudenciją, susijusią su Direktyva 93/13, visų pirma patikslinti iš principinio 2010 m. lapkričio 9 d. Sprendimo VB Pénzügyi Lízing (C‑137/08, EU:C:2010:659) išplaukiančią nacionalinio teismo pareigą ex officio imtis tyrimo priemonių.

4.

Direktyvos 93/13 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Nepažeidžiant 7 straipsnio, sutarties sąlygos nesąžiningumas vertinamas, atsižvelgiant į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta sutartis, pobūdį, ir sutarties sudarymo metu nurodant visas sutarties sudarymo aplinkybes ir visas kitas tos sutarties arba kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas [pobūdį, ir remiantis sudarant sutartį buvusiomis visomis aplinkybėmis ir visomis kitomis tos sutarties arba kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygomis].“

5.

Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, [kad sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju, naudojamos nesąžiningos sąlygos nacionalinės teisės aktuose nustatytomis sąlygomis] nebūtų privalomos vartotojui, ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.“

6.

Be to, Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad vartotojų ir [pardavėjų ar tiekėjų] konkurentų naudai egzistuotų pakankamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų sudaromose su vartotojais.“

7.

1952 m. Civilinio proceso kodekso įstatymo Nr. III (a polgári perrendtartásról szóló 1952. évi III. Törvény; toliau – Civilinio proceso kodeksas) redakcijos, kuri galiojo klostantis bylos aplinkybėms, 3 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„Jeigu įstatyme nenumatyta kitaip, teismui yra privalomi šalių pateikti reikalavimai ir teisiniai argumentai. Teismas vertina šalių pateiktus reikalavimus ir argumentus, atsižvelgdamas į jų turinį, o ne į formalų pavadinimą.“

8.

Civilinio proceso kodekso 23 straipsnio 1 dalies k punkte nustatyta:

„Apygardos teismų jurisdikcijai priklauso nagrinėti <…> ieškinius, kuriuose nesąžiningas sutarties sąlygas prašoma pripažinti negaliojančiomis.“

9.

Civilinio proceso kodekso 73/A straipsnio 1 dalies b punkte nurodyta:

„Teisinis atstovavimas privalomas: <…> bylose, priklausančiose apygardos teismo kaip pirmosios instancijos teismo jurisdikcijai, visose bylos stadijose, taip pat ir apeliaciniame procese <…>“

10.

Civilinio proceso kodekso 213 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Teismo sprendime turi būti išnagrinėti visi byloje arba pagal 149 straipsnį sujungtose bylose pateikti reikalavimai.“

11.

Be to, Civilinio proceso kodekso 215 straipsnyje nustatyta:

„Sprendime gali būti nagrinėjami tik ieškinyje ir atsiliepime į ieškinį pateikti reikalavimai. Ši taisyklė taip pat taikoma ir su pagrindiniais ieškinio reikalavimais susijusiems papildomiems reikalavimams (dėl palūkanų, išlaidų ir t. t.).“

12.

Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, kad 2007 m. gruodžio 13 d. Györgyné Lintner, veikdama kaip vartotoja, su finansų įstaiga UniCredit Bank Hungary Zrt. (toliau – UniCredit Bank Hungary) sudarė hipoteka užtikrintos paskolos, išreikštos Šveicarijos frankais, tačiau suteikiamos ir grąžinamos Vengrijos forintais, sutartį ( 4 ).

13.

Atsižvelgdama į tai, kad tam tikros sutarties sąlygos gali būti vertinamos kaip nesąžiningos, 2012 m. liepos 18 d. G. Lintner Fővárosi Törvényszék (Budapešto apygardos teismas, Vengrija) pareiškė ieškinį UniCredit Bank Hungary. Ieškinyje G. Lintner prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašė sutarties 7.2.2, 7.3 ir 7.4 punktų nuostatas, kuriomis UniCredit Bank Hungary suteikiama teisė vienašališkai keisti sutartį, pripažinti negaliojančiomis, taip pat pripažinti, kad šios sutarties sąlygos jai neprivalomos nuo sutarties sudarymo dienos. Grįsdama ieškinį ji, be kita ko, rėmėsi Direktyva 93/13.

14.

2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šį ieškinį atmetė. Dėl šio sprendimo G. Lintner pateikė apeliacinį skundą.

15.

Fővárosi Ítélőtábla (Budapešto regiono apeliacinis teismas, Vengrija) 2014 m. balandžio 1 d. nutartimi panaikino minėtą sprendimą ir nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui iš naujo išnagrinėti bylą ir priimti naują sprendimą.

16.

Kaip nurodyta nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, Fővárosi Ítélőtábla (Budapešto regiono apeliacinis teismas) toje nutartyje pažymėjo, kad Direktyva 93/13 gali būti veiksmingai taikoma tik tuo atveju, jeigu nacionalinis teismas savo iniciatyva išnagrinėja visą ginčijamą sutartį ir, konstatavęs, kad tam tikros sąlygos yra nesąžiningos, paklausia vartotojo, ar jis nori remtis ir kitų sąlygų nesąžiningumu. Šiuo klausimu teismas nurodė sutarties 1, 2, 4, 10.4 ir 11.2 punktus, bendrųjų sąlygų, kurių nuostatos yra sutarties dalis, 1.8 punktą ir su asmenimis sudarytoms sutartims taikomų bendrųjų sąlygų III.13.4 punktą, III.18.1 punkto 1, 4 ir 5 dalis bei III.18.2 punkto j papunktį. Jis nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui paprašyti, kad G. Lintner nurodytų, ar pageidauja remtis nutartyje nurodytų sąlygų ar kitų sutarties sąlygų nesąžiningumu ir ar sutinka, kad panaikinus aptariamas sąlygas sutartis jai bus privaloma.

17.

Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad 2014 m. liepos 5 d. pateiktame pradinio ieškinio priede G. Lintner atstovas paprašė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pripažinti negaliojančiomis visas 2014 m. balandžio 1 d. nutartyje nurodytas sąlygas, o ne tik pradiniame ieškinyje nurodytas sąlygas.

18.

2015 m. spalio 26 d. nutartimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pasiūlė G. Lintner pagal 2014 m. priimtus nacionalinės teisės aktus dėl paskolų užsienio valiuta sutarčių pateikti prašymą dėl sutarties negaliojimo teisinių pasekmių taikymo. Prie šių teisės aktų visų pirma priskiriamas Įstatymas DH1 ( 5 ) ir Įstatymas DH2 ( 6 ), kuriuose yra nuostatų dėl minėtų sutarčių sąlygų, susijusių su teise vienašališkai keisti sutartį paskolos davėjo naudai (toliau – teisė vienašališkai keisti sutartį) ir atitinkamos valiutos pirkimo ir pardavimo kursų skirtumu (toliau – valiutos kursų skirtumas), nesąžiningumo vertinimo ir iš to kylančių pasekmių ( 7 ).

19.

Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, kad atsižvelgdamas į tai, jog ieškovė į tą prašymą neatsakė, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas 2015 m. gruodžio 7 d. nutartimi bylą nutraukė. Dėl šios nutarties G. Lintner pateikė apeliacinį skundą.

20.

2016 m. kovo 29 d. nutartimi Fővárosi Ítélőtábla (Budapešto regiono apeliacinis teismas) paliko galioti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nutarties dalį dėl Įstatyme DH1 ir Įstatyme DH2 nurodytų sąlygų, susijusių su teise vienašališkai keisti sutartį ir valiutos kursų skirtumais, nesąžiningumo. Tačiau šis teismas panaikino likusią nutarties dalį ir nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui iš naujo išnagrinėti bylą ir priimti naują sprendimą. Fővárosi Ítélőtábla (Budapešto regiono apeliacinis teismas) nusprendė, kad, nors teismo sprendimas dėl Įstatyme DH1 ir Įstatyme DH2 nurodytų sąlygų nebegali būti priimtas ( 8 ), G. Lintner toliau palaikė savo reikalavimą, nes prašė pripažinti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo 2014 m. balandžio 1 d. nutartyje nustatytos sąlygos yra nesąžiningos. Todėl apeliacinis teismas nusprendė, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, privalo priimti sprendimą dėl likusių G. Lintner reikalavimų esmės.

21.

Atsižvelgdamas į tai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nutartyje dėl prašymo priimti sprendimą nurodė, kad jo prašoma ex officio ištirti sutarties sąlygas, kurių G. Lintner, kaip ieškovė pagrindinėje byloje, veikianti per savo atstovą, pirmosios instancijos teisme neginčijo. Be to, savo ieškinio motyvuose ji nenurodė aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, kad ji taip pat prašo pripažinti, jog Fővárosi Ítélőtábla (Budapešto regiono apeliacinis teismas) 2014 m. balandžio 1 d. nutartyje nustatytos sąlygos yra nesąžiningos.

22.

Atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo jurisprudenciją ( 9 ), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas manė, kad, siekiant tinkamai aiškinti Direktyvą 93/13, neaišku, kiek nacionalinis teismas privalo savo iniciatyva tikrinti, ar kiekviena sutarties sąlyga yra nesąžininga, ir kiek šis teismas, atlikdamas tokį patikrinimą, yra saistomas ieškovo reikalavimų, atsižvelgiant į tai, kad pagal Vengrijos teisę tokios bylos kaip ši, kuriose nesąžiningas sutarties sąlygas prašoma pripažinti negaliojančiomis, gali būti nagrinėjamos tik atstovaujant advokatui.

23.

Šiomis aplinkybėmis Fővárosi Törvényszék (Budapešto apygardos teismas) nutarė sustabdyti pagrindinės bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

24.

Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Fővárosi Törvényszék (Budapešto apygardos teismas) pažymėjo, kad Fővárosi Ítélőtábla (Budapešto regiono apeliacinis teismas) pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą byloje OTP Bank ir OTP Faktoring (C‑51/17), o penktasis tame prašyme pateiktas klausimas yra susijęs su šioje byloje pateiktais prejudiciniais klausimais. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paprašė šias bylas sujungti.

25.

Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu šios bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki tol, kol buvo priimtas 2018 m. rugsėjo 20 d. Sprendimas OTP Bank ir OTP Faktoring (C‑51/17, EU:C:2018:750).

26.

Apie tą sprendimą buvo pranešta prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Teisingumo Teismas šio paklausė, ar jis nori palikti savo prašymą priimti prejudicinį sprendimą. 2018 m. spalio 16 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikė teigiamą atsakymą.

27.

Vengrija, Belgijos ir Lenkijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija Teisingumo Teismui pateikė rašytines pastabas. Šios šalys taip pat dalyvavo 2019 m. rugsėjo 19 d. vykusiame teismo posėdyje.

28.

UniCredit Bank Hungary teigia, kad į tris prejudicinius klausimus, juos vertinamus kartu, reikia atsakyti taip, kad pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį nereikalaujama, kad nacionalinis teismas ex officio vertintų vartotojo neginčijamų ir su sutarties sąlygomis, kurios yra ieškinio dalykas, nesusijusių sutarties sąlygų nesąžiningumą. Panašiai, kaip nurodyta Teisingumo Teismo atsakyme į penktąjį prejudicinį klausimą Sprendime OTP Bank ir OTP Faktoring ( 10 ), nacionalinis teismas ex officio vertinti nesąžiningas sąlygas turi tik tuo atveju, jei žino šiuo tikslu būtinas faktines ir teisines bylos aplinkybes ir jei atitinkama nuostata yra svarbi sprendimui dėl ieškinio priimti bei su juo turi materialinį ir loginį ryšį. Jeigu remdamasis bylos medžiaga, teismas nustato galimą nesąžiningumą, nenurodytą ieškinio reikalavimuose, tačiau su jomis susijusį, jis turi užtikrinti, kad nesąžininga sąlyga vartotojui nebūtų privaloma, tačiau atliekant tyrimą ex officio neturėtų būti tikrinama visa sutartis, jei nėra atitinkamo prašymo, o turėtų būti ieškoma sąlygų, kurios gali būti laikomos nesąžiningomis.

29.

Kaip nurodo UniCredit Bank Hungary, toks požiūris suderinamas su lygiavertiškumo ir veiksmingumo principais, nes pagal nacionalinę teisę teismas nėra įgaliotas ex officio tirti sąlygas, kurios nebūtinos sprendimui dėl ieškinio priimti, o vartotojui neužkertamas kelias ginčyti sąlygos, kuri nagrinėjant atitinkamą ginčą nebuvo tikrinama, sąžiningumą vėlesnėje byloje ( 11 ). Be to, Teisingumo Teismas savo sprendimuose niekada nėra pripažinęs pareigos atlikti neribotą tyrimą ex officio ( 12 ) ir, kaip ši įmonė nurodė per posėdį, nustačius pareigą ex officio tikrinti visas sutarties sąlygas ginčo dalykas taptų neaiškus, o teismo sprendimas dėl visos sutarties įgytų res judicata galią, todėl kitas teismas negalėtų nuo jo nukrypti arba negalėtų tikrinti sutarties.

30.

Vengrijos vyriausybė mano, kad į pirmąjį klausimą reikėtų atsakyti neigiamai. Nacionalinis teismas neprivalo kiekvienos sutarties sąlygos atskirai vertinti dėl to, ar ši sąlyga gali būti laikoma nesąžininga. Kalbant apie sąlygas, kurių nesąžiningumu šalys nesiremia, pažymėtina, kad teismas turi ex officio tirti tas sąlygas, kurių nesąžiningumą faktiškai galima aiškiai nustatyti remiantis turimais įrodymais. Šiuo požiūriu atsižvelgiant ir į principą, kad ieškinio dalyko ribas nustato šalys, ir į vartotojo interesų apsaugos principą, užtikrinamas šiuos du principus atitinkantis sprendimas, taip pat atsižvelgiama į Sąjungos jurisprudenciją, pagal kurią nesąžiningos sąlygos tyrimas ex officio gali būti atliekamas su sąlyga, kad žinomos šiuo tikslu reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės.

31.

Vengrijos vyriausybė teigia, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją ( 13 ), kalbant apie vertinimą ex officio, nesvarbu, ar vartotojui atstovauja advokatas. Be to, jei atlikus įrodymų tyrimą remiantis šalių pateiktais įrodymais, atsižvelgiant ir į ieškinį, ir į atsiliepimą į jį, aiškiai darytina išvada, kad sąlyga, kuria šalys nesiremia, yra nesąžininga, teismas turi ex officio pripažinti šios sąlygos nesąžiningumą, tačiau, jei teismas nežino šiuo tikslu reikalingų teisinių ir faktinių aplinkybių, jis to padaryti negali, nes draudžiama ex officio pateikti įrodymus. Per posėdžio ji nurodė, kad Teisingumo Teismo jurisprudencija dėl nacionalinio teismo pareigos ex officio imtis tyrimo priemonių yra susijusi su Direktyvos 93/13 taikymo sritimi ir, jei yra duomenų, kad sąlyga gali būti nesąžininga, tačiau teismui reikia papildomų įrodymų, kad jis galėtų suformuluoti nuomonę šiuo klausimu, Vengrijos įstatymuose numatyta, kad apie šią galimybę teismas praneša šalimis, taigi vartotojas gali papildyti savo prašymą ir pateikti atitinkamus dokumentus, kad jie būtų pridėti prie bylos medžiagos.

32.

Grįsdama savo poziciją Vengrijos vyriausybė nurodo tam tikras Kúria (Aukščiausiasis Teismas, Vengrija) ( 14 ) nuomones, iš kurių visų pirma matyti, kad, jei teismas privalo ex officio vertinti sąlygos nesąžiningumą, jis turi leisti šalims pateikti pastabas tuo klausimu, kad būtų išvengta „netikėtų sprendimų“, kurių šalys nesitikėjo. Vengrijos vyriausybė taip pat atkreipia dėmesį į Kúria (Aukščiausiasis Teismas) jurisprudencijos analizės grupės apibendrintą nuomonę dėl kredito sutarčių nesąžiningų sąlygų ( 15 ), kurioje, be kita ko, nurodyta, kad nagrinėdamas vartotojų pareikštus ieškinius, kuriuose nesąžiningas sutarties sąlygas prašoma pripažinti negaliojančiomis, pagal Sąjungos teisę teismas turi tikrinti tik tas vartotojo nenurodytas sąlygas, kurios yra būtinos siekiant išaiškinti ieškiniui arba atsiliepimui išnagrinėti reikalingas nuostatas, arba sąlygas, kurios turi įtakos vartotojo ieškiniui, o spręsdamas, ar tokios sąlygos yra nesąžiningos, teismas gali priimti sprendimą tik dėl aplinkybių, nustatytų remiantis šalių pateiktas įrodymais, viešais arba gerai žinomais faktais.

33.

Vengrijos vyriausybė nurodo, kad į antrąjį klausimą reikėtų atsakyti taip, jog iš Direktyvos 93/13 ir Teisingumo Teismo jurisprudencijos išplaukia, kad siekiant įvertinti, ar sąlyga, kuria grindžiamas ieškinys, yra nesąžininga, taip pat reikia vertinti visas kitas sutarties sąlygas. Atlikdamas šį vertinimą nacionalinis teismas gali ex officio vertinti tam tikrų sutarties sąlygų, kuriomis vartotojas nesiremia, nesąžiningumą. Tačiau nacionalinis teismas privalo ex officio vertinti tik tas nesąžiningas sąlygas, dėl kurių jis žino šiam tikslui būtinas teisines ir faktines aplinkybes.

34.

Tuo remdamasi Vengrijos vyriausybė mano, kad į trečiąjį klausimą reikėtų atsakyti teigiamai, suprantant, kad jei nacionalinis teismas, atlikdamas vertinimą atsižvelgiant į prašymo ribas, remdamasis jam žinomomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis nustato, kad sutarties sąlyga yra aiškiai ir akivaizdžiai nesąžininga, jis turi į tai atsižvelgti ex officio net ir tuo atveju, jei šalys šia sąlyga nesiremia.

35.

Komisija teigia, kad Teisingumo Teismas į tris klausimus, vertinamus kartu, turėtų atsakyti, kad Direktyvos 93/13 4 straipsnio 1 dalį ir 6 straipsnio 1 dalį reikėtų aiškinti taip, kad nacionalinis teismas, kurio prašoma priimti sprendimą dėl sąlygų su vartotojais sudarytose sutartyse nesąžiningumo, vertindamas šias sąlygas turi atsižvelgti į sutarties sudarymo aplinkybes ir visas kitas jos sąlygas, taip pat į visus šiuos veiksnius sprendime nustatydamas sutarties sąlygos nesąžiningumą, arba užtikrinti, kad sutartis būtų toliau vykdoma nesant nesąžiningos sąlygos. Nacionalinio teismo pareiga ex officio vertinti į Direktyvos 93/13 taikymo sritį patenkančių sutarties sąlygų nesąžiningumą nereiškia, kad šis teismas privalo atskirai įvertinti kiekvienos sutarties sąlygos nesąžiningumą, jei vartotojas to neprašo, jeigu vartotojas nepraranda savo teisės, remdamasis nacionaline proceso teise, ypač pagal res judicata principą, kitame ieškinyje ginčyti sąlygas, kuriomis nesiremia pagrindinėje byloje.

36.

Komisija tvirtina, kad, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija ( 16 ), nors pagal Direktyvos 93/13 4 straipsnio 1 dalį ir 6 straipsnio 1 dalį nereikalaujama, kad nacionalinis teismas, atlikdamas bendrą sutarties vertinimą, atskirai vertintų kiekvieną sąlygą, jei to vertinimo metu jis nustato kitų sąlygų, kurios gali būti laikomos nesąžiningomis, apie tai turi pranešti šalims ir pasiūlyti vartotojui pataisyti savo reikalavimą, kad būtų užtikrintas Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalies veiksmingumas. Ieškovo reikalavimas lemia teismo ex officio pagal Direktyvą 93/13 atliekamo vertinimo ribas, o ta direktyva užtikrinamos apsaugos lygiui neturi reikšmės, ar vartotojui atstovauja advokatas. Per posėdį Komisija nurodė, kad teismas turi ex officio įvertinti visas sąlygas, kurios, kaip įtariama, yra nesąžiningos, jei žino visas teisines ir faktines aplinkybes, o iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos išplaukia ( 17 ), kad teismas taip pat privalo ex officio imtis tyrimo priemonių, kurias taikydamas jis gali šalių paprašyti pateikti atitinkamų rašytinių įrodymų, kad galėtų nuspręsti, ar atitinkama sąlyga yra nesąžininga.

37.

Mano analizę sudaro dvi dalys. Pirma, A skirsnyje nagrinėsiu pirmąjį klausimą, nes jis susijęs su nacionalinio teismo pareigos ex officio vertinti Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje ir 7 straipsnio 1 dalyje nurodytų sutarties sąlygų nesąžiningumą. Tada B skirsnyje nagrinėsiu antrąjį ir trečiąjį klausimus kartu, nes jie taip pat susiję su nacionalinio teismo pagal Direktyvos 93/13 4 straipsnio 1 dalį atliekamu sutarties sąlygos nesąžiningumo vertinimu.

38.

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį bei 7 straipsnio 1 dalį nacionalinis teismas privalo ex officio vertinti visų sutarties sąlygų nesąžiningumą, net jeigu jos nebūtinos sprendimui dėl byloje pateiktų šalių reikalavimų priimti, atsižvelgiant į civilinio proceso teisės principus, kad ieškinio dalyko ribas nustato šalys ir kad tų ribų teismas negali viršyti (ne ultra petita), taip pat į Vengrijos įstatyme nustatytas taisykles dėl teisinio atstovavimo (žr. šios išvados 7–11 punktus).

39.

Priėjau prie išvados, kad pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį nacionalinis teismas privalo ex officio vertinti su ginčo dalyku ir bylos medžiaga pagrįstomis teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis susijusių sutarties sąlygų nesąžiningumą.

40.

Siekdamas atsakyti į šį klausimą pirmiausia nagrinėsiu nacionalinio teismo pareigos ex officio atlikti nesąžiningų sąlygų vertinimą apimtį. Paskui – nacionalinio teismo pareigos ex officio taikyti tyrimo priemones. Galiausiai aptarsiu aplinkybės, ar vartotojas turi teisinį atstovą, svarbą.

41.

Pirmiausia reikia pažymėti, kad pirmasis šioje byloje pateiktas prejudicinis klausimas Teisingumo Teismo jurisprudencijoje dar nebuvo nagrinėtas. Iš tiesų, kaip nurodyta UniCredit Bank Hungary pastabose, iki šiol Teisingumo Teismo jurisprudencijoje dėl nacionalinio teismo pagal Direktyvą 93/13 ex officio atliekamo nesąžiningų sąlygų vertinimo paprastai nekildavo abejonių, kad sutarties sąlygos yra šalių reikalavimų pagrindas arba kad jos yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamo ginčo dalykas ( 18 ).

42.

Be to, Sprendime OTP Bank ir OTP Faktoring (C‑51/17, EU:C:2018:750) Teisingumo Teismas nagrinėjo kitokį klausimą. Penktuoju klausimu ( 19 ) prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekė sužinoti, ar, atsižvelgiant į principą, jog ieškinio dalyko ribas nustato šalys, jam draudžiama ex officio vertinti sąlygas, kuriomis vartotojas, turintis ieškovo statusą, nesirėmė, grįsdamas savo ieškinį. Savo sprendime ( 20 ) Teisingumo Teismas nurodė, kad Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad nacionalinis teismas (taip pat, jei reikia, veikdamas vietoje ieškovo statusą turinčio vartotojo) ex officio turi nustatyti galimą sutarties sąlygų nesąžiningumą, jei šis teismas žino šiuo tikslu būtinas faktines ir teisines bylos aplinkybes. Taigi, nors Sprendimas OTP Bank ir OTP Faktoring yra susijęs su šia byla, jame nebuvo nagrinėjama, kiek nacionalinio teismo ex officio atliekama nesąžiningų sąlygų peržiūra apima visas sutarties sąlygas.

43.

Apskritai kalbant, principas, kad ieškinio dalyką apibrėžia šalys, visose valstybėse narėse yra pagrindinis civilinio proceso principas, kuris itin svarbus nacionaliniams teismams nagrinėjant vartotojų ieškinius ( 21 ). Pagal šį principą teisė inicijuoti procesą arba jį nutraukti ir nustatyti bylos dalyką priklauso šalims, todėl teismas negali viršyti to dalyko ribų (ne ultra petita) ( 22 ).

44.

Tokiomis aplinkybėmis galima manyti, kad Teisingumo Teismo jurisprudencija dėl nacionalinio teismo ex officio atliekamo sutarties sąlygų nesąžiningumo vertinimo pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį turi įtakos principo, kad ieškinio dalyko ribas nustato šalys, veikimui, nes nacionalinis teismas privalo ex officio aktyviai vertinti vartojimo sutarčių sąlygų nesąžiningumą net ir tais atvejais, kai dėl to teismas pagal nacionalinę proceso teisę viršytų šalių nustatytas ginčo ribas ( 23 ).

45.

Pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį valstybės narės privalo nustatyti, kad nesąžiningos sąlygos nebūtų privalomos vartotojams ( 24 ), o pagal šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalį, siejamą su jos 24 konstatuojamąja dalimi, valstybės narės turi numatyti pakankamas ir veiksmingas priemones, užkertančias kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui vartojimo sutartyse ( 25 ). Nors dėl šių nuostatų buvo suformuota gausi jurisprudencija ( 26 ), išskirsiu iš tos jurisprudencijos išplaukiančius taikytinus principus, kurie yra svarbiausi analizuojant šią bylą.

46.

Teisingumo Teismas yra pripažinęs (pirmiausia Sprendime Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores ( 27 )), kad Direktyvoje 93/13 nustatyta apsaugos sistema grindžiama mintimi, kad vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei pardavėjo ar tiekėjo tiek galimybių derėtis, tiek informacijos lygmens atžvilgiu, todėl jis sutinka su pardavėjo ar tiekėjo iš anksto nustatytomis sąlygomis, neturėdamas galimybės daryti įtakos jų turiniui ( 28 ). Siekiant užtikrinti Direktyvoje 93/13 numatytą apsaugą, tarp vartotojo ir pardavėjo arba tiekėjo egzistuojanti nelygybė gali būti pašalinta tik pozityviais su sutartiniais santykiais nesusijusių subjektų veiksmais ( 29 ).

47.

Būtent atsižvelgdamas į šiuos argumentus Teisingumo Teismas nusprendė, kad nacionalinis teismas, atlikdamas pagal Direktyvą 93/13 jam priskirtas funkcijas, privalo savo iniciatyva įvertinti, ar sutarties sąlyga yra nesąžininga, ir taip kompensuoti tą disbalansą tarp vartotojo ir pardavėjo arba tiekėjo ( 30 ). Ši nacionaliniam teismui tenkanti pareiga laikoma būtina siekiant vartotojui užtikrinti veiksmingą apsaugą, atsižvelgiant į realią galimybę, kad vartotojas nežinos savo teisių ar susidurs su jų įgyvendinimo sunkumais ( 31 ).

48.

Šiomis aplinkybėmis pažymėtina, kad Teisingumo Teismui nuo Sprendimo Pannon ( 32 ) priėmimo aiškiai pripažinus nacionalinio teismo pareigą, o ne įgaliojimus, ex officio pagal Direktyvą 93/13 tikrinti sutarties sąlygų nesąžiningumą, kartu taikoma sąlyga, kad nacionalinis teismas žinotų šiai funkcijai atlikti reikalingas teisines ir faktines aplinkybes ( 33 ). Jei nacionalinis teismas šių aplinkybių nežino, jis negali vertinti, ar pagal tą direktyvą sutarties sąlyga yra nesąžininga ( 34 ).

49.

Šioje byloje, atsižvelgdamas į pirmiau minėtą jurisprudenciją, ypač į sąlygą, kad nacionalinis teismas, norėdamas atlikti vertinimą ex officio, turi žinoti reikiamas teisines ir faktines aplinkybes, manau, kad nacionalinio teismo pareiga ex officio pagal Direktyvą 93/13 vertinti nesąžiningas sąlygas apima tik su ginčo dalyku ar bylos medžiaga pagrįstomis teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis susijusias sąlygas.

50.

Galima laikyti, jog toks siūlomas požiūris atitinka principą, kad ieškinio dalyko ribas nustato šalys, nes jo laikantis neviršijamos šalių nustatytos ginčo ribos. Kaip yra pažymėjęs vienas komentatorius, „net jei šalių rungimosi principas [pagal šį principą teisė nustatyti ginčo ribas priklauso šalims] apribojamas siekiant atsižvelgti į esamą bylos šalių galios disbalansą, su vartotojų apsauga susijęs procesas netampa tiriamasis. Reikalavimas atsižvelgti į faktines ginčo ribas yra riba, kurios teismai negali peržengti ( 35 ).

51.

Priešingai, kaip matyti iš visų šalių šioje byloje pateiktų pastabų, požiūris, pagal kurį nacionalinis teismas įpareigojamas ex officio pagal Direktyvą 93/13 atlikti neribotą visų sutarties sąlygų nesąžiningumo vertinimą, prieštarautų pagrindiniams valstybinių narių civilinio proceso teisės principams, įskaitant principą, kad ieškinio dalyko ribas nustato šalys, ir principą, kad teismas negali priimti sprendimo ultra petita.

52.

Be to, pagal šį siūlomą požiūrį užtikrinama apsaugos sistema, kuria grindžiama Direktyva 93/13, ir iš šios išvados 46 ir 47 punktuose nurodytos Teisingumo Teismo jurisprudencijos išplaukiantis aktyvus nacionalinio teismo vaidmuo ex officio vertinant vartotojo neginčijamų sąlygų nesąžiningumą ( 36 ).

53.

Taip pat atrodo, kad šis siūlomas požiūris atitinka tam tikrų valstybių narių jurisprudenciją ir praktiką ( 37 ). Pavyzdžiui, Prancūzijoje teismai, nagrinėdami vartotojų ginčus, turi pareigą panaikinti nesąžiningas sąlygas, jei nesąžiningumas nustatomas atsižvelgiant į ginčo aplinkybes ( 38 ). Nyderlanduose Hoge Raad (Aukščiausiasis Teismas) savo Sprendime Heesakkers / Voets ( 39 ) konstatavo, kad, jei teismas žino reikiamas faktines ir teisines aplinkybes, į kurias atsižvelgdamas jis galėtų preziumuoti, kad sutartis patenka į Direktyvos 93/13 taikymo sritį, o sutartyje yra sąlyga, kuri yra nesąžininga pirma nurodyta prasme, jis turėtų ją ištirti, net jei ieškinys arba atsiliepimas nėra grindžiamas argumentais, kuriais būtų siekiama tokio tyrimo. Ispanijoje iš Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) sprendimų matyti, kad nacionalinio teismo teisėjas yra įpareigotas ex officio vertinti sutarties sąlygų nesąžiningumą, kai tik sužino reikalingas teisines ir faktines aplinkybes ( 40 ). Be to, atsižvelgiant į Vengrijos vyriausybės pastabas (žr. šios išvados 31 ir 32 punktus) matyti, kad Vengrijoje nacionaliniam teismui ex officio atliekant vertinimą vertinamos tos sąlygos, kurių nesąžiningumą galima nustatyti remiantis bylos medžiaga.

54.

Atsižvelgiant į Vengrijos vyriausybės ir Komisijos pastabas (žr. šios išvados 31 ir 36 punktus), reikia apsvarstyti, ar tokiomis aplinkybėmis, kai nacionalinis teismas turi duomenų arba įtaria, kad su ginčo dalyku ar bylos medžiaga pagrįstomis teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis susijusios sutarties sąlygos yra nesąžiningos, pagal Direktyvą 93/13 reikalaujama, kad teismas galėtų ex officio imtis tyrimo priemonių, kad šias sąlygas patikrintų.

55.

Manau, jog pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį reikalaujama, kad nacionalinis teismas galėtų ex officio imtis tyrimo priemonių bylos medžiagos išsamumui užtikrinti, pavyzdžiui, prašyti šalių pateikti paaiškinimų arba rašytinių įrodymų, kad išsiaiškintų teisines ir faktines aplinkybes, kurios būtinos norint ex officio atlikti vertinimą, ar sutarties sąlyga yra nesąžininga. Taip manau dėl toliau nurodytų priežasčių.

56.

Byloje VB Pénzügyi Lízing ( 41 ) Vengrijos teismo pateiktame prašyme priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo, be kita ko, buvo prašoma atsakyti, ar tuo atveju, kai nacionalinis teismas pažymi, kad sutarties sąlyga, kuria nustatoma išimtinė teritorinė jurisdikcija, gali būti nesąžininga, jis turi savo iniciatyva nustatyti išvadai dėl sąlygos nesąžiningumo padaryti reikalingas faktines ir teisines aplinkybes, jei pagal nacionalinę proceso teisę tokį patikrinimą leidžiama atlikti tik bylos šalių prašymu.

57.

Savo sprendime ( 42 ) Teisingumo Teismas nusprendė, kad nacionalinis teismas turi savo iniciatyva nustatyti, ar pardavėjo arba tiekėjo su vartotoju sudarytoje sutartyje, kuri yra jame nagrinėjamo ginčo objektas, numatyta išimtinės teritorinės jurisdikcijos sąlyga patenka į Direktyvos 93/13 taikymo sritį, o atsakęs į šį klausimą teigiamai – savo iniciatyva įvertinti galimą tokios sąlygos nesąžiningumą. Išskirdamas du vertinimo etapus Teisingumo Teismas pažymėjo, kad pirmame etape teismas privalo „visuomet, nesvarbu, kokie yra vidaus teisės aktai“ nustatyti, ar ginčijama nuostata patenka į tos direktyvos taikymo sritį, o jei taip, antrame etape teismas tą nuostatą turi (jei reikia, savo iniciatyva) įvertinti, atsižvelgdamas į toje direktyvoje nustatytus reikalavimus dėl nesąžiningumo.

58.

Sprendimą VB Pénzügyi Lízing Teisingumo Teismas patvirtino paskesnėse bylose, kartais tą vertinimą susiedamas su sąlyga, kuria nustatoma išimtinė teritorinė jurisdikcija ( 43 ), arba jį apibrėždamas bendresne prasme taip, kad nacionalinis teismas turi savo iniciatyva patikrinti, ar pardavėjo ar tiekėjo ir vartotojo sudarytos sutarties sąlyga patenka į direktyvos taikymo sritį, ir, jei taip, savo iniciatyva įvertinti, ar tokia sąlyga yra nesąžininga ( 44 ).

59.

Vis dėlto atrodo, kad iš Sprendime VB Pénzügyi Lízing suformuotoje jurisprudencijoje liko neatsakytų klausimų, visų pirma dėl to, ar nacionalinio teismo pareiga ex officio imtis tyrimo priemonių yra ribojama Direktyvos 93/13 ( 45 ) taikymo srities, ar gali būti taikoma nesąžiningumo vertinimui, taip pat dėl tokių tyrimo priemonių turinio.

60.

Lyginamuoju požiūriu atrodo, kad pagal valstybių narių civilinio proceso įstatymus teismams paprastai suteikiami įgaliojimai nurodyti šalims pateikti papildomus įrodymus ir užduoti šalims klausimus, kad šios pateiktų paaiškinimų, tačiau valstybėse narėse taikomas skirtingas požiūris dėl vadinamųjų „tyrimo priemonių“ – pavyzdžiui, kai teismai savo iniciatyva renka įrodymus, ex officio apklausdami liudytojus, ex officio nurodydami trečiosioms šalims pateikti įrodymus, ex officio apklausdami ekspertus arba ex officio atlikdami patikrinimus vietoje – o šie veiksmai yra daugiau, nei klausimų uždavimas ar prašymas šalims pateikti papildomų dokumentų ( 46 ).

61.

Atsižvelgiant į tai, galima pripažinti, kad tyrimo priemonės ex officio, kurių nacionalinis teismas imasi išsamiai bylos medžiagai surinkti, pavyzdžiui, prašymas ginčo šalims pateikti paaiškinimų ar rašytinių įrodymų, kad teismas galėtų suformuluoti nuomonę, ar sutarties sąlyga yra nesąžininga, laikomos tinkamomis priemonės siekiant užtikrinti Direktyvoje 93/13 numatytą vartotojų apsaugos sistemą, kad nacionalinis teismas galėtų ex officio atlikti nesąžiningų sąlygų vertinimą pagal tos direktyvos nuostatas.

62.

Tai, kad Teisingumo Teismo savo jurisprudencijoje pažymėjo, kad norint remtis Direktyva 93/13 reikia pakankamų įrodymų, galima vertinti kaip aplinkybę, patvirtinančią požiūrį, kad nacionalinis teismas turi žinoti vertinimui ex officio atlikti pakankamas teisines ir faktines aplinkybes, jei reikia, turėdamas galimybę šiuo tikslu ex officio imtis tyrimo priemonių.

63.

Pavyzdžiui, Sprendime Profi Credit Polska ( 47 ) Teisingumo Teismas nurodė, kad konkrečiomis tos bylos aplinkybėmis, kai nacionalinis teismas nagrinėja ieškinį, grindžiamą vartojimo kredito sutartimi, ir jam kyla abejonių dėl toje sutartyje pateiktų nuostatų, dėl kurių šalys susitarė, nesąžiningumo, tačiau teismas nežino reikalingų teisinių ir faktinių aplinkybių, pagal Direktyvos 93/13 reikalaujama, kad jis ex officio patikrintų, ar nuostatos, dėl kurių šalys susitarė, yra nesąžiningos, ir šiuo atžvilgiu reikalaujama, kad teismui būtų suteikta galimybė prašyti pateikti dokumentus, kuriais grindžiamas ieškinys, kad galėtų patikrinti, ar užtikrinamos pagal tą direktyvą vartotojams suteiktos teisės. Teisingumo Teismas pažymėjo, jog toks prašymas neprieštarauja principui, kad ieškinio dalyko ribas nustato šalys, nes jis priskiriamas prie bylos įrodomosios medžiagos.

64.

Priešingai, reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismui nebuvo pateikta jokių argumentų, kad nacionalinio teismo pareiga ex officio imtis platesnių „tyrimo priemonių“, kaip nurodyta šios išvados 60 punkte, būtų reikalinga konkrečiomis šios bylos aplinkybėmis Direktyvoje 93/13 nustatytai vartotojų apsaugos sistemai užtikrinti. Šis klausimas iš principo toliau priskiriamas nacionalinio teismo diskrecijai, grindžiamai atitinkama nacionaline proceso teise, su sąlyga, kad laikomasi Sąjungos teisės nuostatų ( 48 ).

65.

Galiausiai manau, kad šios bylos aplinkybėmis vertinant nacionalinio teismo ex officio pagal Direktyvą 93/13 atliekamo nesąžiningų sąlygų vertinimo ribas teisinio atstovavimo klausimas neturi reikšmės.

66.

Sutinku, kad lyginamuoju požiūriu net ir valstybėse narėse, kurios griežtai laikomasi principo, kad ieškinio dalyko ribas nustato šalys, apimtis, kuria teismas aktyviai kišasi į bylos nagrinėjimą ir (arba) savo iniciatyva kelia klausimus, priklauso nuo įvairių aplinkybių, įskaitant tai, ar šaliai yra atstovaujama, ir kad siekiant sumažinti šalių nelygybę tam tikrose valstybėse narėse galima tikėtis, kad teismas bus aktyvesnis, kai silpnesnei šaliai neatstovaus advokatas ( 49 ).

67.

Kita vertus, kaip nurodo Vengrijos vyriausybė, Direktyvoje 93/13 nustatyta apsaugos sistema ir iš šios išvados 46–47 punktuose nurodytos Teisingumo Teismo jurisprudencijos išplaukianti nacionalinio teismo pareiga ex officio atlikti nesąžiningų sutarties sąlygų vertinimą, grindžiamos disbalansu tarp vartotojo ir pardavėjo arba tiekėjo, buvusiu sutarties sudarymo metu, o ne tuo metu, kai naudojamasi iš sutarties kylančiomis teisėmis.

68.

Taigi, kaip Teisingumo Teismas konstatavo Sprendime Rampion ir Godard ( 50 ), susijusiame su Sąjungos teisės aktų dėl vartojimo kredito išaiškinimu ( 51 ), tuo, kad bylą inicijavo vartotojas, kuriam toje byloje atstovauja teisininkas, negalima pateisinti kitokios išvados dėl būtinybės leisti teismui veikti savo iniciatyva, nes klausimą dėl tyrimo ex officio reikia išspręsti nepriklausomai nuo konkrečių bylos aplinkybių. Šie motyvai taikomi vertinant nacionalinio teismo ex officio pagal Direktyvą 93/13 atliekamą nesąžiningų sąlygų tyrimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje dėl Direktyvos 93/13 suformuluotus argumentus pritaikė konkrečioms toje byloje susiklosčiusioms aplinkybėms ( 52 ).

69.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį reikalaujama, kad nacionalinis teismas ex officio įvertintų su ginčo dalyku ir bylos medžiaga pagrįstomis teisinėmis ar faktinėmis aplinkybėmis susijusių sutarties sąlygų nesąžiningumą. Pagal šias nuostatas taip pat reikalaujama, kad nacionaliniam teismui būtų suteikta galimybė ex officio imtis tyrimo priemonių išsamiai bylos medžiagai surinkti, kad šis teismas išsiaiškintų tam tyrimui atlikti reikalingas teisines ir faktines aplinkybes.

70.

Antruoju ir trečiuoju klausimais, vertinamais kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės prašo išaiškinti, ar tuo atveju, jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, pagal Direktyvos 93/13 4 straipsnio 1 dalį, 6 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį nacionalinis teismas, vertindamas konkrečios sutarties sąlygos nesąžiningumą, privalo vertinti visų kitų sutarties sąlygų nesąžiningumą.

71.

Priėjau prie išvados, kad į šiuos klausimus reikia atsakyti taip, kad pagal Direktyvos 93/13 4 straipsnio 1 dalį, 6 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį nacionalinis teismas, atlikdamas bendrą sutarties vertinimą siekiant ištirti konkrečios sutarties sąlygos nesąžiningumą, neprivalo ex officio savarankiškai vertinti galimo visų kitų sutarties sąlygų nesąžiningumo. Toliau pateikiami motyvai, kuriais grindžiama ši išvada.

72.

Reikėtų prisiminti, kad Direktyvos 93/13 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „sutarties sąlygos nesąžiningumas vertinamas, atsižvelgiant į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta sutartis, pobūdį, ir sutarties sudarymo metu nurodant visas sutarties sudarymo aplinkybes ir visas kitas tos sutarties arba kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas“ ( 53 ). Ta nuostata priklauso Direktyvoje 93/13 nustatytai sutarties sąlygų nesąžiningumo vertinimo sistemai ( 54 ).

73.

Kaip Teisingumo Teismas konstatavo Sprendime Banif Plus Bank ( 55 ), remiantis ta nuostata nacionalinis teismas, norėdamas įvertinti, ar sutarties sąlyga, kuria grindžiamas jam pateiktas nagrinėti ieškinys, nesąžininga, privalo atsižvelgti į visas kitas sutarties sąlygas, o ne tik į tas sąlygas, kuriomis grindžiamas jam pateiktas nagrinėti ieškinys.

74.

Tai reiškia bendrą sutarties sąlygų vertinimą ( 56 ). Iš tiesų, kaip pažymėjo generalinis advokatas H. Saugmandsgaard Øe, „kalbant apie nesąžiningumo vertinimą, sutarties sąlyga negali būti atskirta nuo savo konteksto. Todėl šis vertinimas yra ne absoliutus, o labiau santykinis, nes priklauso nuo konkrečių aplinkybių, buvusių sudarant sutartį, įskaitant bendrą visų sutarties sąlygų poveikį“ ( 57 ).

75.

Taigi, pagal Direktyvos 93/13 4 straipsnio 1 dalį nacionalinis teismas, vertindamas konkrečios sąlygos nesąžiningumą, turi atsižvelgti į visas sutarties sąlygas. Vis dėlto tai nereiškia, kad nacionaliniai teismai, atlikdami vertinimą pagal tos direktyvos 6 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį, privalo ex officio savarankiškai tirti, ar tos kitos sąlygos yra nesąžiningos.

76.

Vis dėlto, kaip nurodoma Vengrijos vyriausybės ir Komisijos pastabose, pradėdamas tą bendrą vertinimą nacionalinis teismas gali nustatyti sutarties sąlygas, kurios gali būti laikomos nesąžiningomis, ir kurias pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją (žr. šios išvados 48 punktą) jis privalo ex officio ištirti, jei tas teismas žino šiam tikslui reikalingas teisines ir faktines aplinkybes. Nors tai, kad nacionalinis teismas, siekdamas įvertinti konkrečios sutarties sąlygos nesąžiningumą, atsižvelgia į kitas sutarties sąlygas, negali būti prilyginama tyrimui ex officio, ši aplinkybė gali paskatinti atlikti tokį bet kurių iš sutarties sąlygų tyrimą, jei žinomos šiuo tikslu reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės.

77.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad pagal Direktyvos 93/13 4 straipsnio 1 dalį, 6 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį nacionalinis teismas, atlikdamas bendrą sutarties vertinimą siekiant ištirti konkrečios sutarties sąlygos nesąžiningumą, neprivalo ex officio savarankiškai vertinti galimo visų kitų sutarties sąlygų nesąžiningumo.

78.

Siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Fővárosi Törvényszék (Budapešto apygardos teismas, Vengrija) pateiktus prejudicinius: