I. Įžanga

II. Teisinis pagrindas

A. SESV

B. Protokolas dėl ECBS ir ECB

C. Sprendimas 2015/774

1. Sprendimo 2015/774 konsoliduotoji redakcija

2. Sprendimo 2015/774 ir jį iš dalies pakeitusių sprendimų konstatuojamosios dalys

a) Sprendimo 2015/774 konstatuojamosios dalys

b) Sprendimo 2015/2101 konstatuojamosios dalys

c) Sprendimo 2015/2464 konstatuojamosios dalys

d) Sprendimo 2016/702 konstatuojamosios dalys

e) Sprendimo 2017/100 konstatuojamosios dalys

III. Faktinės aplinkybės pagrindinėse bylose

A. Pagrindinės VSVVPP savybės

B. Pagrindinės bylos ir prašymas priimti prejudicinį sprendimą

IV. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą ir procesas Teisingumo Teisme

V. Analizė

A. Pirminė pastaba dėl bylai reikšmingos Sprendimo 2015/774 redakcijos

B. Dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo

C. Dėl pirmojo ir antrojo prejudicinių klausimų

1. Analizės pagrindas, apibrėžtas 2015 m. birželio 16 d. Sprendime „Gauweiler ir kt.“ (C‑62/14, EU:C:2015:400)

2. Dėl principų taikymo VSVVPP

a) Dėl rinkos subjektų tikrumo nebuvimo

1) Dėl Sprendime 2015/774 numatytų garantijų tinkamumo (pirmasis prejudicinis klausimas, įskaitant a ir b punktus)

2) Dėl obligacijų laikymo iki jų termino pabaigos ir obligacijų, kurių grąža yra neigiama, pirkimo poveikio nebuvimo (pirmojo prejudicinio klausimo c ir d punktai)

i) Dėl obligacijų laikymo iki jų termino pabaigos

ii) Dėl obligacijų, kurių grąža neigiama, pirkimo

3) Dėl tariamos galimybės nustatyti, kokie vertybiniai popieriai bus įgyti, poveikio Sprendimo 2015/774 galiojimui nebuvimo (pirmojo prejudicinio klausimo a punktas ir antrasis prejudicinis klausimas)

b) Dėl paskatos vykdyti patikimą biudžeto politiką

3. Išvada dėl pirmojo ir antrojo klausimų

D. Dėl trečiojo ir ketvirtojo klausimų

1. Analizės pagrindas, apibrėžtas 2012 m. lapkričio 27 d. Sprendime „Pringle“ (C‑370/12, EU:C:2012:756) ir 2015 m. birželio 16 d. Sprendime „Gauweiler ir kt.“ (C‑62/14, EU:C:2015:400)

a) Dėl pinigų politikos apibrėžimo

b) Dėl proporcingumo principo ir su juo susijusios teisminės kontrolės apimties

2. Dėl VSVVPP principų taikymo

a) Dėl ECB įgaliojimų paisymo

1) Dėl VSVVPP tikslo ir naudojamų priemonių

2) Dėl VSVVPP netiesioginio poveikio

i) Teoriniai samprotavimai dėl pinigų politikos ir ekonominės politikos santykio ir teisminės kontrolės apimties

ii) Dėl VSVVPP garantijų, kurios apriboja jos poveikį ekonominei politikai

b) Dėl VSVVPP proporcingumo

1) Dėl VSVVPP tinkamumo pasiekti ECBS tikslus ir jos reikalingumo

2) Dėl VSVVPP proporcingumo „stricto sensu“

3. Išvada dėl trečiojo ir ketvirtojo klausimų

VI. Išvada

1.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2015 m. kovo 4 d. Europos Centrinio Banko sprendimo (ES) 2015/774 dėl viešojo sektoriaus vertybinių popierių pirkimo antrinėse rinkose programos ( 2 ), iš dalies pakeisto 2015 m. lapkričio 5 d. Europos Centrinio Banko sprendimu (ES) 2015/2101 ( 3 ) ir 2016 m. balandžio 18 d. Europos Centrinio Banko sprendimu (ES) 2016/702 ( 4 ) (toliau – Sprendimas 2015/774), galiojimu ir ESS 4 straipsnio 2 dalies, SESV 119, 123, 125 ir 127 straipsnių, taip pat Protokolo Nr. 4 dėl Europos centrinių bankų sistemos ir Europos Centrinio Banko statuto ( 5 ) (toliau – Protokolas dėl ECBS ir ECB) 17–24 straipsnių išaiškinimu.

2.

Šį prašymą pateikė Bundesverfassungsgericht (Federalinis Konstitucinis Teismas, Vokietija), nagrinėdamas kelis konstitucinius skundus dėl įvairių Europos Centrinio Banko (ECB) sprendimų taikymo Vokietijos Federacinėje Respublikoje, dėl Deutsche Bundesbank (Vokietijos federalinis bankas, Vokietija) pagalbos įgyvendinant šiuos sprendimus, taip pat dėl to, kad Bundesregierung (Federalinė vyriausybė, Vokietija) ir Bundestag (Federalinio parlamento žemieji rūmai, Vokietija) nesiėmė jokių veiksmų dėl šios pagalbos ir pačių sprendimų.

3.

Šioje naujoje byloje neišvengiamai turi būti vadovaujamasi 2015 m. birželio 16 d. Sprendimu Gauweiler ir kt. (C‑62/14, EU:C:2015:400). Iš tiesų, pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismui ir šį kartą pateikė Bundesverfassungsgericht (Federalinis Konstitucinis Teismas) vykstant procesui, per kurį prašoma konstatuoti, jog tam tikras ECB aktas buvo priimtas akivaizdžiai ultra vires ir prieštarauja Vokietijos konstituciniam tapatumui. Antra, šioje byloje nagrinėjami aktai ir aktai, nagrinėti byloje, kurioje buvo priimtas 2015 m. birželio 16 d. Sprendimas Gauweiler ir kt. (C‑62/14, EU:C:2015:400), yra susiję su vadinamomis „netradicinėmis“ ECB programomis, kurios gali nepatekti į pinigų politikos taikymo sritį ir pažeisti SESV 123 straipsnyje įtvirtintą piniginio finansavimo draudimą.

4.

Vis dėlto 2015 m. birželio 16 d. Sprendimas Gauweiler ir kt. (C‑62/14, EU:C:2015:400) buvo susijęs su ECB pranešimu spaudai, kuriuo buvo pranešta apie sprendimą patvirtinti euro zonos valstybių narių išleistų vyriausybės skolos vertybinių popierių pirkimo programą, vadinamą „Outright Monetary Transactions“ (piniginiai sandoriai dėl vertybinių popierių, toliau – PSVP), kuri nebuvo – ir šiandien vis dar nėra – įgyvendinta. Ir atvirkščiai, šioje byloje nagrinėjama viešojo sektoriaus vertybinių popierių pirkimo antrinėse rinkose programa („public sector asset purchase programme“, toliau – VSVVPP) ne tik buvo oficialiai patvirtinta, bet ir yra įgyvendinama daugiau nei trejus metus. Be to, yra objektyvių PSVP ir VSVVPP skirtumų, susijusių tiek su paskelbtu tikslu ir techninėmis priemonėmis, tiek su atitinkamų sumų dydžiu.

5.

Šiai bylai reikšmingos nuostatos iš esmės yra įtvirtintos SESV trečiosios dalies VIII antraštinėje dalyje „Ekonominė ir pinigų politika“. Pagal SESV 119 straipsnį:

„1.   Siekiant Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnyje iškeltų tikslų, valstybių narių ir Sąjungos veikla, kaip numatyta Sutarčių nuostatose, apima nustatymą ekonominės politikos, kuri yra grindžiama glaudžiu valstybių narių ekonominės politikos koordinavimu, vidaus rinka bei bendrų tikslų apibrėžimu ir kuri yra vykdoma vadovaujantis atviros rinkos ekonomikos esant laisvai konkurencijai principu.

2.   Be to, kas pirmiau paminėta, kaip numatyta Sutartyse ir laikantis jose nustatytų terminų bei tvarkos, ši veikla apima bendrą valiutą – eurą, nustatymą ir vykdymą vienos bendros pinigų politikos ir valiutų kurso politikos, kurių pagrindinis tikslas yra išlaikyti stabilias kainas ir, neprieštaraujant šiam tikslui, Sąjungoje remti bendras ekonominės politikos kryptis vadovaujantis atviros rinkos ekonomikos esant laisvai konkurencijai principu.

3.   Ši valstybių narių ir Sąjungos veikla turi atitikti tokius pagrindinius principus: stabilios kainos, patikimi viešieji finansai ir monetarinės sąlygos bei tvarus mokėjimų balansas.“

6.

Savo ruožtu SESV 123 straipsnio 1 dalyje yra numatytas valstybių narių piniginio finansavimo draudimas, kuris suformuluotas taip:

„1.   Lėšų pereikvojimas sąskaitose ar bet kurios kitos formos kredito galimybės Sąjungos institucijoms, įstaigoms ar organams, valstybių narių centrinėms vyriausybėms, regioninėms, vietos ar kitoms valdžios institucijoms, kitoms viešosios teisės reglamentuojamoms organizacijoms arba valstybinėms įmonėms Europos centriniame banke ar nacionaliniuose centriniuose bankuose (toliau – nacionaliniai centriniai bankai) yra draudžiami, taip pat draudžiama Europos centriniam bankui ar nacionaliniams centriniams bankams tiesiogiai iš jų pirkti skolos priemones.“

7.

ECB tikslai ir pagrindiniai uždaviniai yra nustatyti SESV 127 straipsnyje ir suformuluoti taip:

„1.   Pagrindinis Europos centrinių bankų sistemos (toliau – ECBS) tikslas – palaikyti kainų stabilumą. Nepažeisdama kainų stabilumo tikslo, ECBS remia Sąjungos bendrąsias ekonominės politikos kryptis, kad padėtų siekti Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnyje nustatytų Sąjungos tikslų. ECBS veikia vadovaudamasi atviros rinkos ekonomikos esant laisvai konkurencijai principu, palankiu veiksmingam išteklių paskirstymui, ir laikydamasi 119 straipsnyje išdėstytų principų.

2.   Pagrindiniai ECBS uždaviniai yra šie:

<…>“

8.

Protokole dėl ECBS ir ECB išvardytos ECB turimos pinigų politikos priemonės. Tarp šių priemonių yra „open market“ ir kredito operacijos. Protokolo dėl ECBS ir ECB 18 straipsnio 1 dalyje jos apibrėžtos taip:

„Kad pasiektų ECBS tikslus ir įvykdytų jos uždavinius, ECB ir nacionaliniai centriniai bankai gali:

9.

ECB sprendimas, dėl kurio iš esmės yra pateikti Bundesverfassungsgericht (Federalinis Konstitucinis Teismas) prejudiciniai klausimai, – tai Sprendimas 2015/774. Šis 2015 m. kovo 4 d. priimtas sprendimas buvo iš dalies pakeistas sprendimais 2015/2101, 2015/2464, 2016/702 ir Sprendimu 2017/100.

10.

Sprendimo 2015/774 1 straipsnyje „VSVVPP sukūrimas ir apimtis“ nustatyta:

„Eurosistema sukuria VSVVPP, pagal kurią Eurosistemos centriniai bankai antrinėse rinkose iš tinkamų kitų sandorių šalių, kaip apibrėžta 7 straipsnyje, tam tikromis sąlygomis perka tinkamus antrinę rinką turinčius skolos vertybinius popierius, kaip apibrėžta 3 straipsnyje.“

11.

Sprendimo 2015/774 3 straipsnyje „Antrinę rinką turinčių skolos vertybinių popierių tinkamumo kriterijai“ numatyta:

„1.   Atsižvelgiant į 3 straipsnyje nustatytus reikalavimus, eurais išreikšti antrinę rinką turintys skolos vertybiniai popieriai, kuriuos išleido valstybių narių, kurių valiuta yra euro, centrinė, regiono arba vietos valdžia, euro zonoje esančios pripažintos agentūros, euro zonoje esančios tarptautinės organizacijos ir euro zonoje esantys daugiašaliai plėtros bankai, yra tinkami Eurosistemos centrinių bankų pirkimams pagal VSVVPP. Išimtiniais atvejais, kai numatyto pirkimo kiekio negalima pasiekti, Valdančioji taryba gali nuspręsti pirkti antrinę rinką turinčius skolos vertybinius popierius, kuriuos išleido kiti euro zonoje esantys subjektai <…>

2.   Kad būtų tinkami pirkimams pagal VSVVPP, antrinę rinką turintys skolos vertybiniai popieriai turi atitikti antrinę rinką turinčio turto tinkamumo Eurosistemos kredito operacijoms kriterijus pagal Europos Centrinio Banko gairių (ES) 2015/510 (ECB/2014/60) ketvirtą dalį. Jiems taikomi šie reikalavimai:

<…>

3.   Kad būtų tinkami pirkimams pagal VSVVPP, skolos vertybiniai popieriai, kaip apibrėžta 1–2 dalyse, turi turėti ne mažesnį kaip 1 metų likusį terminą ir ne didesnį kaip 30 metų likusį terminą tuo metu, kai atitinkamas Eurosistemos centrinis bankas juos perka. <…>

<…>

5.   Leidžiama pirkti nominalias antrinę rinką turinčias skolos priemones, kurių pelno marža iki termino pabaigos yra neigiama (arba kurių pelno marža yra blogiausia iš galimų), bet lygi indėlių galimybės normai arba už ją didesnė. Prireikus leidžiama pirkti nominalias antrinę rinką turinčias skolos priemones, kurių pelno marža iki termino pabaigos yra neigiama (arba kurių pelno marža yra blogiausia iš galimų), bet mažesnė už indėlių galimybės normą.“

12.

Sprendimo 2015/774 4 straipsnio „Pirkimų vykdymo apribojimai“ 1 dalyje nurodyta:

„Siekiant leisti susiformuoti tinkamų vertybinių popierių rinkos kainai, tam tikru Valdančiosios tarybos nustatytu laikotarpiu („ribojimo laikotarpis“) neleidžiama pirkti naujai išleistų vertybinių popierių arba pagal tęstinę emisiją išleistų vertybinių popierių (angl. k. tapped security) ir antrinę rinką turinčių skolos priemonių, kurių likęs terminas sukanka panašiu metu kaip ir antrinę rinką turinčių skolos priemonių, kurios bus išleistos, terminas (prieš jį ir po jo). Sindikuotiems vertybiniams popieriams ribojimo laikotarpis taikomas prieš išleidimą, dedant visas įmanomas pastangas.“

13.

Sprendimo 2015/774 5 straipsnio „Pirkimo ribos“ 1 ir 2 dalys suformuluotos taip:

„1.   Atsižvelgiant į 3 straipsnį, antrinę rinką turintiems skolos vertybiniams popieriams, atitinkantiems 3 straipsnyje nustatytus kriterijus, konsolidavus turimus vertybinius popierius visuose Eurosistemos centrinių bankų portfeliuose, pagal VSVVPP taikoma emisijos dalies riba kiekvienam tarptautiniam vertybinių popierių identifikavimo numeriui ([international securities identification number] ISIN). Emisijos dalies riba yra tokia:

2.   Visiems pagal VSVVPP pirkimams tinkamiems antrinę rinką turintiems skolos vertybiniams popieriams, kurių likutiniai terminai nustatyti 3 straipsnyje, konsolidavus turimus vertybinius popierius visuose Eurosistemos centrinių bankų portfeliuose, taikoma agreguota riba:

14.

Sprendimo 2015/774 6 straipsnyje „Portfelių paskirstymas“ patikslinta:

„1.   10 % pagal VSVVPP tinkamų pirkti antrinę rinką turinčių skolos vertybinių popierių balansinės vertės sudaro perkami tinkamų tarptautinių organizacijų ir daugiašalių plėtros bankų išleisti vertybiniai popieriai ir 90 % perkami tinkamos centrinės, regiono arba vietos valdžios ir pripažintų agentūrų išleisti vertybiniai popieriai <…>. Valdančioji taryba gali peržiūrėti šį paskirstymą. Tinkamų tarptautinių organizacijų, daugiašalių plėtros bankų ir regiono bei vietos valdžios išleistų skolos vertybinių popierių pirkimus vykdo tik [valstybių narių, kurių valiuta yra euras, nacionaliniai centriniai bankai (NCB)].

2.   90 % pagal VSVVPP tinkamų antrinę rinką turinčių skolos vertybinių popierių pirkimų balansinės vertės yra NCB dalis, o likusius 10 % perka ECB. Skirtingoms jurisdikcijoms pirkimai paskirstomi pagal ECB kapitalo pasirašymo raktą, kaip nurodyta ECBS statuto 29 straipsnyje.

3.   Antrinę rinką turinčių skolos vertybinių popierių, kurie perkami pagal VSVVPP, paskirstymui Eurosistemos centriniai bankai taiko specializacijos schemą. Valdančioji taryba leidžia ad hoc nukrypimus nuo specializacijos schemos, jeigu dėl objektyvių priežasčių šios schemos laikytis neįmanoma arba tokie nukrypimai būtini siekiant bendrų pinigų politikos tikslų pagal VSVVPP. Visų pirma, kiekvienas NCB perka savo paties jurisdikcijos emitentų tinkamus vertybinius popierius. Tinkamų tarptautinių organizacijų ir daugiašalių plėtros bankų išleistus vertybinius popierius gali pirkti visi NCB. ECB perka visų jurisdikcijų centrinių Vyriausybių ir pripažintų agentūrų išleistus vertybinius popierius.“

15.

Sprendimo 2015/774 8 straipsnyje „Skaidrumas“ nustatyta:

„1.   Eurosistema kas savaitę skelbia vertybinių popierių, laikomų pagal VSVVPP, suvestinę balansinę vertę konsoliduotos savaitinės finansinės ataskaitos komentare.

2.   Eurosistema kas mėnesį skelbia jos turimų VSVVPP vertybinių popierių vidutinį svertinį likusį terminą pagal emitento rezidavimo vietą, iš kitų emitentų išskirdama tarptautines organizacijas ir daugiašalius plėtros bankus.

3.   Pagal VSVVPP laikomų vertybinių popierių balansinė vertė kas savaitę skelbiama ECB interneto svetainėje, atvirosios rinkos operacijų skiltyje.“

16.

Sprendimo 2015/774 2, 3 ir 4 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

17.

Sprendimo 2015/2101 2 ir 3 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

18.

Sprendimo 2015/2464 2–5 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

19.

Sprendimo 2016/702 2–5 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

20.

Sprendimo 2017/100 3–6 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

21.

Sprendimas 2015/774, su kuriuo susiję prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prejudiciniai klausimai, – tai formali VSVVPP teisinė išraiška. VSVVPP yra viena iš keturių programų, sudarančių plačią vertybinių popierių pirkimo programą („Expanded Asset Purchase Programme“, toliau – VPPP), kurią ECB paskelbė 2015 m. sausio 22 d.

22.

Taigi, be privataus sektoriaus obligacijų pirkimo programų ( 6 ), pagal VPPP yra numatytas viešojo sektoriaus obligacijų pirkimas antrinėse rinkose. Šios rūšies programos paprastai vadinamos „kiekybiniu skatinimu“ („quantitative easing“) dėl to, kad padidėja Centrinio Banko piniginių lėšų apimtis dėl didelio obligacijų kiekio pirkimo. 2015 m. sausio mėn. ECB nusprendė imtis šios priemonės reaguodamas į didelį infliacijos euro zonoje sumažėjimą.

23.

Pagrindinės VSVVPP savybės pagal šiuo metu galiojančią Sprendimo 2015/774 redakciją gali būti apibendrintos taip:

24.

Kelios privačių asmenų grupės prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui padavė konstitucinius skundus dėl įvairių ECB sprendimų, susijusių su VPPP, dėl Deutsche Bundesbank (Vokietijos federalinis bankas) pagalbos įgyvendinant šiuos sprendimus ir dėl to, kad Federalinė vyriausybė ir Federalinio parlamento žemieji rūmai tariamai nesiėmė jokių veiksmų dėl šios pagalbos ir pačių sprendimų.

25.

Pareiškėjų pagrindinėje byloje teigimu, VSVVPP pažeidžia SESV 123 straipsnio 1 dalyje nustatytą valstybių narių piniginio finansavimo draudimą ir ESS 5 straipsnio 1 dalyje, siejamoje su SESV 119 ir 127 straipsniais, įtvirtintą kompetencijos suteikimo principą. Be to, su VSVVPP susijusiais sprendimais pažeidžiamas demokratijos principas, įtvirtintas Grundgesetz (Vokietijos Pagrindinis Įstatymas), ir todėl kėsinamasi į Vokietijos konstitucinį tapatumą.

26.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad jei Sprendimu 2015/774 pažeidžiamas SESV 123 straipsnis ar viršijami ECB įgaliojimai, jis turės konstatuoti, kad ECB akivaizdžiai ir struktūrine prasme reikšmingai viršijo savo kompetenciją, ir todėl turės tenkinti skundus pagrindinėje byloje. Tas pats būtų ir konstatavus, kad iš Sprendimo 2015/774 išplaukiančia nuostolių paskirstymo tvarka kėsinamasi į Federalinio parlamento žemųjų rūmų įgaliojimus tvirtinti biudžetą.

27.

Šiomis aplinkybėmis Bundesverfassungsgericht (Federalinis Konstitucinis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

28.

2017 m. liepos 18 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2017 m. rugpjūčio 15 d., Bundesverfassungsgericht (Federalinis Konstitucinis Teismas) nusprendė pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

29.

Rašytines pastabas pateikė H. Weiss ir kt., B. Lucke ir kt., J. H. von Stein ir kt., ECB, Deutsche Bundesbank (Vokietijos federalinis bankas), Vokietijos, Graikijos, Prancūzijos, Italijos, Portugalijos ir Suomijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija. Išskyrus Suomijos vyriausybę, jie visi pateikė savo žodines pastabas per 2018 m. liepos 10 d. įvykusį posėdį. P. Gauweiler taip pat pateikė savo argumentus per šį posėdį.

30.

Užduodamas savo klausimus Bundesverfassungsgericht (Federalinis Konstitucinis Teismas) prašo Teisingumo Teismo nuspręsti dėl Sprendimo 2015/774 galiojimo. Pirmajame klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad kalbama apie Sprendimą 2015/774, iš dalies pakeistą Sprendimu 2015/2101 ir Sprendimu 2016/702, taip pat 2016 m. birželio 22 d. ECB sprendimu (ES) 2016/1041 dėl Graikijos Respublikos išleistų arba visapusiškai garantuotų antrinę rinką turinčių skolos priemonių tinkamumo ir Sprendimo (ES) 2015/300 panaikinimo (ECB/2016/18) ( 13 ).

31.

Nors Sprendimas 2016/1041 grindžiamas Sprendimu 2015/774, tačiau juo nebuvo padaryta Sprendimo 2015/774 pakeitimų. Vis dėlto Sprendimas 2015/774 buvo iš dalies pakeistas Sprendimu 2015/2464 ir Sprendimu 2017/100. Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tiesiogiai nenurodo šių dviejų sprendimų, manau, kad reikia į juos atsižvelgti siekiant atsakyti į užduotus klausimus.

32.

Iš tiesų savo pirmajame klausime Bundesverfassungsgericht (Federalinis Konstitucinis Teismas) nurodo Sprendimą 2015/774 „arba jo įgyvendinimo būd[ą]“. Prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo dieną sprendimai 2015/2464 ir 2017/100 jau buvo priimti. Taigi, Sprendimo 2015/774 įgyvendinimas neišvengiamai vyksta remiantis keturiais sprendimais, kurie iš dalies pakeitė pradinį tekstą. Be to, trečiajame klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kreipiasi į Teisingumo Teismą dėl „pirmajame klausime nurodyt[o] aktualios redakcijos“ Sprendimo 2015/774, t. y. 2017 m. liepos 18 d. redakcijos. Galiausiai atrodo, kad pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo siūlomas Sąjungos teisės aiškinimas tam tikrais aspektais grindžiamas paskutine Sprendimo 2015/774 redakcija.

33.

Todėl pritariu Komisijos nuomonei, kad būtų tinkamiau vertinti Sprendimo 2015/774 galiojimą remiantis jo redakcija, galiojusia prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo dieną, ir atsižvelgiant į visas jo savybes tuo momentu.

34.

Italijos vyriausybė visų pirma nurodo, kad visi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai yra nepriimtini. Vis dėlto manau, kad, išskyrus penktąjį klausimą, prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

35.

Iš esmės pažymiu, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą neginčytinai susijęs su Sąjungos teisės aiškinimu ir taikymu. Kaip priminė Teisingumo Teismas 2015 m. birželio 16 d. Sprendime Gauweiler ir kt. (C‑62/14, EU:C:2015:400), tai reiškia, kad Teisingumo Teismo atsakymas turės konkrečių pasekmių sprendžiant ginčą pagrindinėje byloje ir kad sprendimas, kuris turės būti priimtas, kaip ir bet koks sprendimas prejudicinėje byloje, bus privalomas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui sprendžiant ginčą pagrindinėje byloje, kiek tai susiję su nagrinėjamų ECB aktų aiškinimu ar jų galiojimu ( 14 ).

36.

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą taip pat matyti, kad nacionalinis teismas nagrinėja realią bylą, kurioje papildomai kyla klausimas dėl Sąjungos akto galiojimo. Taigi prašymas priimti prejudicinį sprendimą iš principo yra priimtinas ( 15 ).

37.

Tiesa, nors pirmasis, antrasis ir ketvirtasis klausimai yra susiję su Sprendimo 2015/774 galiojimu, atsižvelgiant, be kita ko, į SESV 119, 123 ir 127 straipsnius, šiais klausimais teismas veikiau išdėsto abejones dėl sprendimo įgyvendinimo nei dėl paties sprendimo. Tačiau Sąjungos teisės akto teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į jo priėmimo dieną buvusias teisines ir faktines aplinkybes ir negali priklausyti nuo su jo veiksmingumu susijusių retrospektyvių vertinimų ( 16 ). Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę patikslinti, kad tai reiškia, jog „[p]agal analogiją akto galiojimo vertinimas, kurį Teisingumo Teismas turi atlikti nagrinėdamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą, paprastai turi būti grindžiamas situacija, esančia šio akto priėmimo metu“ ( 17 ).

38.

Vis dėlto iš 2015 m. birželio 16 d. Sprendimo Gauweiler ir kt. (C‑62/14, EU:C:2015:400) matyti, kad įsigydamas vyriausybės obligacijų antrinėse rinkose ECB turi taikyti pakankamas garantijas, kurios užtikrintų, kad jo kišimasis nepažeistų piniginio finansavimo draudimo, kylančio iš SESV 123 straipsnio 1 dalies ( 18 ). Be to, programa, pagal kurią leidžiamas toks įsigijimas, gali būti pagrįstai priimta ir įgyvendinta, tik jei joje numatytos priemonės yra proporcingos pinigų politikos tikslams, kaip nurodyta SESV 119 straipsnio 2 dalyje ir 127 straipsnio 1 dalyje ( 19 ).

39.

Aplinkybės, kurias nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo pirmajame prejudiciniame klausime, yra susijusios su garantijomis, kurios gali nulemti Sprendimo 2015/774 galiojimą. Man atrodo, kad tokioje situacijoje į jas galima atsižvelgti. Be to, man atrodo, kad taip yra ir kalbant apie antrąjį prejudicinį klausimą, kuriame nurodyti „Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nustatyti obligacijų pirkimo programos, kaip antai VSVVPP, apribojimai“.

40.

Tiesa, šio antrojo klausimo formuluotėje yra netikrumo elementų, nes jame nurodytas galimas taikytinų taisyklių švelninimas tuo atveju, jei pasikeistų situacija finansų rinkose. Tačiau šis klausimas yra objektyviai reikalingas siekiant išspręsti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamas bylas ( 20 ), nes yra susijęs, iš esmės, su garantijomis, kurios turi būti taikomos VSVVPP, kad nebūtų pažeistas SESV 123 straipsnis. Todėl man atrodo, kad šis klausimas yra priimtinas ir gali būti nagrinėjamas kartu su pirmuoju prejudiciniu klausimu.

41.

Dėl ketvirtojo prejudicinio klausimo pažymėtina, kad jis yra iš esmės susijęs su VSVVPP priskyrimu pinigų politikai ir atliktinu Sprendimo 2015/774 proporcingumo vertinimu. Taigi, man atrodo, kad šis klausimas gali būti laikomas priimtinu ir kad į jį gali būti pateiktas naudingas atsakymas nagrinėjant šį klausimą kartu su trečiuoju klausimu, kuris susijęs su tomis pačiomis problemomis.

42.

Penktojo prejudicinio klausimo priimtinumą, atvirkščiai, vertinu atsargiau. Iš tiesų, nors klausimams, susijusiems su Sąjungos teise, taikoma reikšmingumo prezumpcija, ši prezumpcija turi būti paneigta, jei „akivaizdu, kad Sąjungos teisės nuostatos aiškinimas ar galiojimo vertinimas visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kai problema hipotetinė arba kai Teisingumo Teismui nežinomos faktinės ir teisinės aplinkybės, kurių reikia norint naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus“ ( 21 ).

43.

Kaip ECB, Graikijos, Prancūzijos, Italijos, Portugalijos, Suomijos vyriausybės ir Komisija, konstatuoju, kad penktasis prejudicinis klausimas susijęs su netikrumu, ir taip yra dėl dviejų priežasčių. Pirma, šis penktasis klausimas grindžiamas prielaida dėl neriboto rizikos paskirstymo euro zonos valstybėms narėms tuo atveju, jeigu centrinės vyriausybės ir jiems prilyginti emitentai neįvykdytų iš obligacijų kylančių įsipareigojimų, ir dėl to, kad šis paskirstymas „galbūt įtvirtintas [Sprendime 2015/774]“ ( 22 ). Tačiau pagal aktualią su VSVVPP susijusių tekstų redakciją nėra numatyta tokio neriboto paskirstymo. Atvirkščiai, po programos paskelbimo 2015 m. kovo 22 d. nuolat siekiama griežtai apriboti nuostolių paskirstymą centriniams bankams ( 23 ).

44.

Antra, darant prielaidą, kad būtų nuspręsta dėl tokio neriboto paskirstymo, nekyla klausimas dėl galimo prieštaravimo SESV 123 ir 125 straipsniams ir ESS 4 straipsnio 2 daliai, nes formuluodamas savo klausimą pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo: „jeigu dėl [šio neriboto rizikos paskirstymo] gali prireikti rekapitalizuoti nacionalinius centrinius bankus biudžeto lėšomis“ ( 24 ). Taigi, tai iš tikrųjų tėra prielaida ir šią dieną nėra jokio pagrindo manyti, kad ji gali pasitvirtinti. Tiesa, prašyme priimti prejudicinį sprendimą yra nurodyta, kad Deutsche Bundesbank (Vokietijos federalinis bankas) gerokai padidino savo rizikos rezervą 2016 finansiniais metais. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad tokį sprendimą pagrindžia tai, jog dėl 2016 finansiniais metais priimtų ECB valdančiosios tarybos sprendimų dėl VPPP išplėtimo įtraukiant VSVVPP atsirado papildoma rizika. Taigi, konstatuotina, kad jokiame su VSVVPP susijusių sprendimų nenumatytas neribotas rizikos paskirstymas. Todėl, nesant papildomos informacijos dėl motyvų, kuriais vadovaudamasis Deutsche Bundesbank (Vokietijos federalinis bankas) padidino rizikos rezervą, negalima patvirtinti hipotetinės dėl nacionalinių centrinių bankų rekapitalizavimo tuo atveju, jei būtų neįvykdyta didelė dalis su VSVVPP susijusių įsipareigojimų.

45.

Taigi, penktuoju prejudiciniu klausimu keliama problema man atrodo iš tikrųjų hipotetinė, nes tiek teisinės, tiek faktinės aplinkybės, kuriomis būtų būtina atsakyti į šį klausimą, neatitinka dabartinės situacijos ir šių aplinkybių atsiradimo tikimybė nėra pakankamai įrodyta. Kad ir kaip būtų, jei būtų nuspręsta, jog neribotas rizikos paskirstymas – tai situacija, kurios tikimybė buvo pakankamai įrodyta, quod non, neginčytina, kad šis rizikos paskirstymas dar nėra sukonkretintas Sąjungos teisės normoje ir net nėra planuojama tai padaryti. Kaip šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas gali pareikšti nuomonę dėl normos, kurios dar nėra, galiojimo?

46.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus manau, kad šiomis aplinkybėmis ir šią dieną šis penktasis klausimas yra nepriimtinas.

47.

Du pirmieji prejudiciniai klausimai iš esmės yra susiję su vyriausybių skolų piniginio finansavimo draudimu, įtvirtintu SESV 123 straipsnio 1 dalyje.

48.

Šiuo klausimu reikšmingas analizės pagrindas yra 2015 m. birželio 16 d. Sprendimas Gauweiler ir kt. (C‑62/14, EU:C:2015:400). Iš tiesų, nepaisant VSVVPP ir PSVP skirtumų, tai yra dvi vyriausybių obligacijų pirkimo antrinėse rinkose programos. Minėtame sprendime Teisingumo Teismas patikslino ribas, kurių turi laikytis ECB, įgyvendindamas vyriausybių obligacijų pirkimo programą. Be to, didžioji dalis šalių, pateikusių pastabas dabar nagrinėjamoje byloje, pritaria šiai analizei.

49.

Iš pradžių Teisingumo Teismas patvirtino, kad pagal SESV 123 straipsnio 1 dalį draudžiama bet kokia ECBS finansinė pagalba valstybei narei, neatmetant ECBS galimybės pirkti vyriausybių obligacijas antrinėse rinkose ( 25 ).

50.

Tačiau Teisingumo Teismas nustatė du šios galimybės apribojimus:

51.

Iš šių dviejų apribojimų matyti, kad tuomet, kai ECB perka vyriausybių obligacijas antrinėse rinkose, jo kišimuisi turi būti taikomos garantijos, kurios, pirma, būtų pakankamos, kad šis kišimasis būtų suderinamas su piniginio finansavimo draudimu, išplaukiančiu iš SESV 123 straipsnio 1 dalies, ir, antra, būtų skirtos apriboti ECB programos poveikį paskatai vykdyti patikimą biudžeto politiką ( 28 ).

52.

Nėra ginčijamas principo, kad ECBS gali vykdyti vyriausybių obligacijų pirkimo antrinėse rinkose sandorius, teisėtumas ( 29 ). Šis principas išplaukia iš Protokolo dėl ECBS ir ECB 18 straipsnio 1 dalies, pagal kurią „tam, kad ECBS pasiektų savo tikslus ir įvykdytų uždavinius, Protokolo dėl ECBS ir ECB 18 straipsnio 1 dalis leidžia jai veikti kapitalo rinkose, be kita ko, perkant ir parduodant vertybinius popierius, kurie priskirtini prie vyriausybės obligacijų, šiam leidimui netaikant ypatingų sąlygų, nebent tai pažeistų pačių „open market“ sandorių pobūdį“ ( 30 ), taip pat iš 1993 m. gruodžio 13 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 3603/93, nustatančio apibrėžimus, susijusius su Sutarties 104 ir 104b straipsniuose [(dabar – SESV 123 ir 125 straipsniai)] numatytų draudimų taikymu ( 31 ). Iš esmės, remiantis šio reglamento 7 konstatuojamąja dalimi, yra aiškiai numatyta galimybė pirkti vyriausybių obligacijas, nes joje nurodyta, kad „pirkimas antrinėje rinkoje neturi pažeisti [SESV 123 straipsnyje] iškelto tikslo“.

53.

Taigi, tokios programos, kaip VSVVPP, galiojimas priklauso nuo su ja susijusių garantijų. Konkrečiai kalbant, reikia patikrinti, ar šios garantijos, pirma, gali sutrukdyti vyriausybių obligacijų rinkose veikiantiems subjektams de facto veikti kaip ECBS tarpininkams tiesiogiai įgyjant obligacijų iš atitinkamos valstybės narės viešųjų institucijų ir organų ir, antra, nesumažina valstybių narių paskatos vykdyti patikimą biudžeto politiką.

54.

Išskyrus pareiškėjus pagrindinėse bylose, visos pastabas pateikusios valstybės narės ir Sąjungos institucijos mano, kad VSVVPP suteikia pakankamai garantijų tam, kad vyriausybių obligacijų pirkimas antrinėse rinkose neturėtų tokio poveikio, kuris būtų lygiavertis tiesioginiam tokių obligacijų pirkimui pirminėse rinkose. Pritariu šiam vertinimui.

55.

Pirma, aplinkybė, kad Valdančioji taryba turi įgaliojimus spręsti dėl VSVVPP numatytų pirkimų antrinėse rinkose apimties, pradžios, tęsimo ir sustabdymo, nėra nereikšminga. Tai yra veiksnys, į kurį Teisingumo Teismas tiesiogiai atsižvelgė vertindamas PSVP programos galiojimą ( 32 ). Be kita ko, iš ECB valdančiosios tarybos posėdžių, skirtų pinigų politikai, ataskaitų matyti, kad vyksta nuolatinis nepriklausomas VSVVPP vertinimas ir tikslinimas, kiek tai būtina iškeltam tikslui pasiekti ( 33 ).

56.

Antra, VSVVPP yra tik viena iš programų, sudarančių VPPP. Taigi, vyriausybių obligacijų pirkimas, leidžiamas pagal šią programą, yra subsidiarus, palyginti su trimis kitomis programomis, kurios yra susijusios su privačių obligacijų pirkimu ( 34 ). Tai, kad leidžiama vyriausybių obligacijų pirkimo apimtis yra nustatoma kiekvieną mėnesį atsižvelgiant į nuspėjamus pirkimus pagal kitas tris programas, yra veiksnys, neleidžiantis atsirasti tikrumui dėl pirminėje rinkoje įgytų vyriausybių obligacijų perpirkimo.

57.

Trečia, VSVVPP atrankinio pobūdžio nebuvimas taip pat padeda užtikrinti tai, kad nebūtų galima nuspėti konkrečios šios programos įgyvendinimo tvarkos. Iš tiesų, priešingai nei pagal PSVP, pagal VSVVPP numatytas obligacijų pirkimas yra ne atrankinio, o visų euro zonos valstybių narių atstovaujamojo pobūdžio. Sprendimo 2015/774 6 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pirkimai paskirstomi pagal ECB kapitalo pasirašymo raktą, kaip nurodyta Protokolo dėl ECBS ir ECB 29 straipsnyje ( 35 ).

58.

Ketvirta, pirminėse rinkose veikiantys rinkos subjektai negali būti tikri dėl perpirkimo, nes pagal Sprendimo 2015/774 5 straipsnį dėl vyriausybių obligacijų pirkimo antrinėse rinkose yra nustatyti du apribojimai (konsolidavus turimus vertybinius popierius visuose ECBS centrinių bankų portfeliuose), susiję, pirma, su vertybinių popierių emisija ir, antra, su emitentu. Iš esmės, taikant pirmąjį apribojimą, leidžiama turėti 33 % vienos emisijos obligacijų ( 36 ), o taikant antrąjį apribojimą ECBS draudžiama turėti daugiau nei 33 % likusių to paties emitento obligacijų per visą VSVVPP laikotarpį ( 37 ). Pažymėtina, kad yra nustatytos tik maksimalios ribos, tačiau nėra įpareigojimo įsigyti atitinkamų vyriausybių obligacijų dalių ir kad dėl Sprendimo 2015/774 5 straipsnyje numatytų ribų vyriausybės obligacijų turėtojas negali būti tikras, ar ECBS galės perpirkti jo obligacijas, ar, atvirkščiai, šis perpirkimas bus neįmanomas, nes yra pasiekta viena iš minėtų ribų. ECBS rizikos valdymo komiteto kasdien vykdoma šių ribų laikymosi priežiūra užtikrina šios garantijos veiksmingumą ( 38 ).

59.

Penkta, aplinkybė, jog yra numatytas minimalus terminas tarp vertybinio popieriaus emisijos pirminėje rinkoje ir jo perpirkimo antrinėse rinkose, taip pat padeda neleisti iškreipti vyriausybių obligacijų emisijos sąlygų dėl tikrumo, kad šios obligacijos bus ECBS perpirktos po jų emisijos ( 39 ). Šis terminas reikalingas tam, kad būtų leista susiformuoti rinkos kainai. Toks ribojimo laikotarpis yra aiškiai numatytas Sprendimo 2015/774 4 straipsnio 1 dalyje ir patikslintas VSVVPP gairių 15 straipsnyje.

60.

Tai, kad nėra tikslios informacijos dėl šio laikotarpio, yra jo sine qua non veiksmingumo sąlyga. Ribojimo laikotarpio trukmės atskleidimas galėtų turėti įtakos galimybei numatyti pirkimus ir kainos susiformavimui. Kadangi sandorių atitiktis rinkos kainai yra prižiūrima ECBS rizikos valdymo komiteto ( 40 ), informacija, kad minimalus terminas tarp vyriausybės obligacijos emisijos pirminėje rinkoje ir jos pirkimo antrinėse rinkose yra skaičiuojamas labiau dienomis nei savaitėmis, man atrodo pakankama, kad būtų užtikrinta Sprendimo 2015/774 atitikties SESV 123 straipsniui teisminė kontrolė ( 41 ). Pirma, ECBS rizikos valdymo komitetas yra kompetentingesnis nei teismas ir turi daugiau specialių žinių, kad galėtų spręsti dėl kainos susiformavimo rinkos sąlygomis, taigi ir dėl tinkamo ribojimo laikotarpio, kuris tai užtikrintų. Antra, negali būti atmesta tikimybė, kad tiksli informacija dėl ribojimo laikotarpio, net pateikta a posteriori, sukels lūkesčių rinkose veikiantiems subjektams, kurie gali sutrukdyti rinkos kainos susiformavimui.

61.

Šešta, pusiausvyra tarp pateiktos informacijos ir atskleistų detalių tikslumo leidžia užtikrinti VSVVPP veiksmingumą ir kartu neleidžia, kad pirminėse rinkose veikiantys subjektai įgytų tikrumą dėl vyriausybių obligacijų perpirkimo antrinėse rinkose.

62.

Apie pagrindines VSVVPP įgyvendinimo taisykles, kaip antai mėnesio pirkimų apimtį, numatytą VPPP trukmę arba vyriausybių obligacijų pirkimų paskirstymo euro zonos valstybėms narėms kriterijų ar galimą rizikos paskirstymą, ECB pirmininkas pranešė jau 2015 m. sausio 22 d. ( 42 ) Ši paskelbta informacija padeda užtikrinti VPPP veiksmingumą; ji skirta poveikiui, kurio siekiama pagal šią programą perkant privataus ir viešojo sektoriaus obligacijas, sustiprinti. Paskelbdamas šią informaciją ECB patvirtina savo ketinimą kovoti su defliacijos tendencijomis ir patikimai paaiškina veiksmus, kurių imamasi šiuo tikslu. Tai yra būdas, kuriuo ECB realiai ekonomikai praneša apie piniginių ir finansinių sąlygų sušvelninimą pagal VSVVPP. Ekonomikoje tai vadinama „signalo perdavimo kanalu“. Tai leidžia veiksmingai sustiprinti poveikį, kurio siekiama kiekybinio skatinimo programa ( 43 ).

63.

Vis dėlto, kaip pažymi ECB savo rašytinėse pastabose, šios informacijos paskelbimas turi reikšmės tik makroekonominiu lygmeniu. Suteikta informacija neleidžia rinkos subjektams, galintiems įgyti vyriausybių obligacijų pirminėje rinkoje, būti tikriems, kad ECB perpirks šias obligacijas po tokio termino ir tokiomis sąlygomis, kad jie galėtų de facto veikti kaip ECBS tarpininkai tiesiogiai įgyjant minėtas obligacijas iš atitinkamos valstybės narės viešųjų institucijų ir organų. Per 2018 m. liepos 10 d. posėdį Deutsche Bundesbank (Vokietijos federalinis bankas) Teisės tarnybos vadovas patvirtino, kad nors dėl ECB paskelbtos informacijos atsiranda tam tikras tikrumas, – be kita ko, kad pagal VSVVPP gali būti nupirktas trečdalis vyriausybių obligacijų, – tai neturi reikšmės mikroekonomikos lygmeniu.

64.

Iš tiesų, VSVVPP įgyvendinimo taisyklės, apie kurias buvo pranešta, tėra bendro pobūdžio. Mėnesio pirkimų pagal VPPP suma yra orientacinio pobūdžio ir nėra kitų patikslinimų nei dėl pirkimo datos, nei dėl išpirkimo termino. Be to, taip pat nėra pranešama, kiek išnaudota pirkimo ribų pagal emisiją ir pagal emitentą. Galiausiai, nors apie VSVVPP obligacijų portfelį skelbiama kas savaitę, tai susiję tik su agreguotu pagrindu ( 44 ), o apie vidutinį svertinį likusį terminą skelbiama kas mėnesį pagal emitento rezidavimo vietą ( 45 ). Kaip per 2018 m. liepos 10 d. posėdį paaiškino ECB, ECB interneto svetainėje skelbiama informacija turi būti pakankama, kad rinkose veikiantys subjektai žinotų apie ECB turimus vertybinius popierius, bet ne apie konkrečius faktinius pirkimus.

65.

Šios skirtingos garantijos, man atrodo, leidžia išvengti to, kad vyriausybių obligacijų emisijos sąlygos nebūtų iškreiptos dėl tikrumo, kad šios obligacijos bus ECBS perpirktos po jų emisijos. Taigi, jos užtikrina, kad tokios programos, kaip VSVVPP, neturėtų faktinio poveikio, kuris būtų lygiavertis tiesioginiam vyriausybių obligacijų įsigijimui iš valstybių narių viešųjų institucijų ir organų.

66.

Plėtodamas pirmąjį prejudicinį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, kokį poveikį VSVVPP teisėtumui, atsižvelgiant į SESV 123 straipsnio 1 dalį, gali turėti, pirma, visų įgytų obligacijų laikymas iki jų termino pabaigos ir, antra, antrinę rinką turinčių nominalių skolos vertybinių popierių, kurių grąža yra neigiama iki termino pabaigos, pirkimas. Nemanau, kad šie dalykai gali nulemti Sprendimo 2015/774 neteisėtumą.

67.

Dėl obligacijų laikymo iki jų termino pabaigos Teisingumo Teismas byloje, kurioje buvo priimtas 2015 m. birželio 16 d. Sprendimas Gauweiler ir kt. (C‑62/14, EU:C:2015:400), nusprendė, kad galimybė laikyti įgytas obligacijas iki jų termino pabaigos neturi lemiamo poveikio PSVP galiojimui, „nes tokia galimybė yra saistoma tokio veiksmo būtinybės siekiant numatytų tikslų ir ji bet kuriuo atveju neleidžia susijusiems subjektams būti tikriems, kad ECBS pasinaudos tokia galimybe“ ( 46 ). Be to, Teisingumo Teismas priminė, kad tokia praktika niekaip neatmetama pagal Protokolo dėl ECBS ir ECB 18 straipsnio 1 dalį ir ji nereiškia obligacijas išleidusios valstybės narės atsisakymo padengti savo skolą pasibaigus obligacijų išpirkimo terminui ( 47 ).

68.

Konstatuoju, kad Protokolo dėl ECBS ir ECB 18 straipsnio 1 dalyje yra aiškiai numatyta galimybė sudarant išankstinius sandorius pirkti ir parduoti antrinę rinką turinčius vertybinius popierius finansų rinkose ir šiai galimybei nėra nustatyta apribojimų. Šiomis aplinkybėmis, priešingai, nei mano prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, man neatrodo, jog tai, kad obligacijos laikymas iki jos termino neturi poveikio tokios programos, kaip VSVVPP, galiojimui, yra susiję su išimtiniu sandorio pobūdžiu. Atvirkščiai, reikalaujama, kad jis atitiktų siekiamą atitinkamos programos tikslą.

69.

Man atrodo, kad šioje byloje taip ir yra. Visų pirma konstatuoju, kad VSVVPP gairėse patvirtinama, kad ECBS pagal programą įgytus vertybinius popierius gali parduoti bet kuriuo momentu, vadovaudamasi pinigų politikos motyvais ( 48 ). Be to, pagal Sprendimo 2015/774 3 straipsnio 3 dalį leidžiama pirkti vertybinius popierius, kurių likęs terminas yra nuo vienų metų iki 30 metų ir 364 dienos. Dėl tokių plačių vertybinių popierių paskirstymo ribų ekonomikos subjektai negali būti tikri, kad ECBS laikys visas obligacijas iki jų termino.

70.

Pirmiausia, man atrodo, kad įgytų vertybinių popierių laikymas iki jų termino pabaigos gali padėti pasiekti VSVVPP tikslą. Iš tiesų, VSVVPP siekiama palaikyti kainų stabilumą. Konkrečiau kalbant, Sprendimo 2015/774 4 konstatuojamojoje dalyje patikslinta, kad „[d]ėl jos poveikio portfelio pusiausvyros atkūrimui, gana didelės VSVVPP pirkimų apimtys prisidės siekiant svarbaus pinigų politikos tikslo – paskatinti finansinius tarpininkus padidinti likvidumo teikimą tarpbankinei rinkai ir kredito teikimą euro zonos ekonomikai“.

71.

Atsižvelgdamas į šį konkretų tikslą, pritariu Vokietijos vyriausybės nuomonei, jog atrodo pagrįsta, kad įgyti vertybiniai popieriai turi būti parduodami tik tuomet, kai nebebus pakenkta pirkimo poveikiui pinigų politikai ( 49 ). Tačiau siekiant tokio poveikio likvidumas rinkoje turi pakankamai padidėti, kad būtų atkurta portfelio pusiausvyra, todėl įgyti vertybiniai popieriai neturi būti parduodami kol tam nebus tinkamas laikas. Taigi, man atrodo, kad vyriausybių obligacijų ir net jų didžiosios dalies laikymas iki jų termino pabaigos atitinka VSVVPP siekiamą tikslą.

72.

Pagal Sprendimo 2015/774 3 straipsnio 5 dalį leidžiama pirkti nominalias antrinę rinką turinčias skolos priemones, kurių grąža iki termino pabaigos yra neigiama, bet lygi indėlių galimybės normai arba už ją didesnė. Man neatrodo, kad dėl šios galimybės apeinamas piniginio finansavimo draudimas, išplaukiantis iš SESV 123 straipsnio 1 dalies.

73.

Visų pirma svarbu priminti, kad ECB vykdomos „open market“ operacijos neišvengiamai reiškia nuostolių riziką, nepriklausomai nuo paskelbtos grąžos ( 50 ). Be to, kiek tai susiję su VSVVPP, ECB yra aiškiai nurodęs, kad pirmenybė turi būti teikiama vertybinių popierių, kurių grąža yra teigiama, pirkimui ( 51 ).

74.

Toliau, kadangi tam tikros euro zonos valstybės narės išleidžia obligacijas, kurių grąža dėl rinkos sąlygų yra neigiama, jei būtų uždraustas šių valstybių vertybinių popierių pirkimas, tai prieštarautų „open market“ principui, kuriuo turi vadovautis ECBS, veikdama finansų rinkose, kaip nurodyta Protokolo dėl ECBS ir ECB 18 straipsnio 1 dalyje ( 52 ). Kaip pabrėžia ECB ir Komisija, atsisakymas pirkti pagal VSVVPP obligacijas, kurių grąža neigiama, prieštarautų rinkos neutralumo principui – šis principas yra atviros rinkos ekonomikos esant laisvai konkurencijai principo, pagal SESV 127 straipsnio 1 dalį taikomo ECBS veiksmams, sudedamoji dalis ( 53 ).

75.

Galiausiai, kaip įtikinamai pažymi Vokietijos vyriausybė, atsisakymas pirkti vyriausybių obligacijas, kurių grąža neigiama, prieštarautų esminiam VSVVPP aspektui, nes pagal šią programą numatytas visų euro zonos valstybių narių vyriausybių obligacijų įgijimas ir tai užtikrina tolesnį pinigų politikos tikslo siekimą.

76.

Šiomis aplinkybėmis man neatrodo, kad vyriausybių obligacijų, kurių grąža neigiama, pirkimas prieštarauja SESV 123 straipsnio 1 daliai.

77.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, bendra paskelbta VPPP apimtis, jos paskirstymas remiantis paskirstymu pagal ECB kapitalo pasirašymo raktą ir nuolatinė dalis, kurią sudaro vyriausybių obligacijų pirkimai pagal VPPP, leidžia iš anksto nustatyti atitinkamos valstybės narės viešojo sektoriaus išleistų obligacijų pirkimo apimtį per mėnesį. Šiomis aplinkybėmis tai, kad sumažėja tinkamų pirkti vyriausybių obligacijų, nes taikomos griežtos tinkamumo pirkti sąlygos, susijusios su likusiu terminu ir grąža, taip pat tai, kad yra taikoma taisyklė, pagal kurią ECBS pirkimai apribojami 33 % vienos emisijos, leidžia rinkos subjektams įgyti faktinį tikrumą dėl konkrečių vertybinių popierių, kurie bus įgyti pagal VSVVPP.

78.

Man neatrodo, kad šis tariamas tikrumas, ne teisinis, bet faktinis, pagrįstas ECB paskelbtomis pirkimo taisyklėmis ir vertybinių popierių pirkimo praktika, kuri matoma nuo VSVVPP įsigaliojimo, gali nulemti Sprendimo 2015/774 neteisėtumą.

79.

Visų pirma, net jei yra tikrumas dėl vyriausybių obligacijų pirkimo, šis tikrumas yra makroekonominio, o ne mikroekonominio pobūdžio ( 54 ). Be to, man atrodo, kad vertinimais, kuriais remiasi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, yra neatsižvelgiama arba bent jau nepakankamai atsižvelgiama į tai, kad dalis pagal VSVVPP vykdomų pirkimų yra susiję su obligacijomis, kurias išleido ne centrinės valstybių narių vyriausybės ( 55 ).

80.

Toliau pažymėtina, kad šis tariamas tikrumas yra įmanomas tik dėl to, kad sumažėja tinkamų pirkti vertybinių popierių. Tačiau, darant prielaidą, kad šis tinkamų pirkti vertybinių popierių trūkumas pasitvirtins ( 56 ) ir bus įrodyta, jog dėl to galima užtikrintai nustatyti, kokios konkrečios vyriausybių obligacijos bus perkamos, šis konstatavimas reikštų, kad Sprendime 2015/774 numatytų garantijų veiksmingumas vertinamas remiantis aplinkybėmis, kurios yra vėlesnės nei šio sprendimo priėmimas. Tačiau, kaip jau priminiau, nagrinėjant prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą, teisės akto teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į jo priėmimo dieną buvusias teisines ir faktines aplinkybes ir negali priklausyti, be kita ko, nuo su jo veiksmingumu susijusių retrospektyvių vertinimų ( 57 ).

81.

Kai priemonės poveikis negali būti tiksliai numatytas jos priėmimo momentu, kompetentingos institucijos vertinimas gali būti ginčijamas tik tuomet, kai atsižvelgiant į nagrinėjamo akto priėmimo momentu šios institucijos turimą informaciją matyti, kad jos vertinimas yra akivaizdžiai klaidingas ( 58 ). Nagrinėjamu atveju man neatrodo, kad Sprendimas 2015/774 yra „akivaizdžiai klaidingo“ vertinimo rezultatas. Priešingai, nėra ginčijama, jog, kaip nurodyta Sprendimo 2015/774 konstatuojamosiose dalyse, jis buvo priimtas „[a]plinkoje, kurioje pagrindinės ECB palūkanų normos yra ties jų žemesniąja riba, o privataus sektoriaus turtui skirtos pirkimo programos vertinamos kaip suteikusios išmatuojamą, tačiau nepakankamą postūmį dominuojančiai neigiamai rizikai kainų stabilumui valdyti“ ( 59 ). Šiomis aplinkybėmis buvo pagrįsta manyti, kad „būtina prie Eurosistemos pinigų politikos priemonių pridėti VSVVPP – priemonę, pasižyminčią dideliu poveikio realiai ekonomikai potencialu“ ( 60 ). Galiausiai, VSVVPP taikomos garantijos patvirtina mano įsitikinimą, kad priimdamas Sprendimą 2015/774 ECB atliko išsamų ir visapusišką vertinimą.

82.

Tiesa, aš pritarčiau nuomonei, kurią neseniai išdėstė generalinis advokatas M. Bobek savo išvadoje byloje Confédération paysanne ir kt. (C‑528/16, EU:C:2018:20), – bet kokia paskesnė raida būtų nesvarbi nagrinėjant Sąjungos teisės akto galiojimo klausimą ( 61 ). Tokiu atveju būtų pareiga atnaujinti teisės aktą ir „kraštutiniais atvejais, kai neatsižvelgiama į techninius ar socialinius pokyčius“, jis galėtų būti pripažintas negaliojančiu ( 62 ).

83.

Tačiau šioje byloje nagrinėjamas kitoks atvejis, nes Sprendimas 2015/774 buvo kelis kartus iš dalies keistas ir šie pakeitimai, kurie galbūt sušvelnino iš pradžių numatytas taisykles, taip pat padėjo išsaugoti šio sprendimo galiojimui būtinų garantijų veiksmingumą. Be kita ko, turiu omenyje ribos dėl turimų vienos emisijos vertybinių popierių padidinimą ( 63 ) ir vietos ar regiono institucijų obligacijų įtraukimą į tinkamų pirkti vertybinių popierių sąrašą ( 64 ). Šios priemonės teoriškai gali užkirti kelią tinkamų pirkti vertybinių popierių trūkumui arba bent jį sumažinti. Iš tiesų, kaip nurodyta 2015 m. gruodžio 2 ir 3 d. ECB valdančiosios tarybos posėdžio, skirto pinigų politikai, ataskaitoje, „buvo nuspręsta, kad [vietos ar regiono institucijų obligacijų įtraukimas į tinkamų pirkti vertybinių popierių sąrašą] padėtų išvengti bet kokios galimos įtampos dėl tinkamų pirkti vertybinių popierių trūkumo“ ( 65 ).

84.

Šiame savo analizės etape manau, kad pagal VSVVPP leidžiamas vyriausybių obligacijų pirkimas antrinėse rinkose neturi poveikio, lygiaverčio tiesioginiam šių obligacijų įgijimui iš valstybių narių viešųjų institucijų ir organų. Tačiau tam, kad VSVVPP neprieštarautų piniginio finansavimo draudimui, įtvirtintam SESV 123 straipsnio 1 dalyje, su šia programa susijusios garantijos taip pat turi apriboti jos poveikį paskatai vykdyti patikimą biudžeto politiką.

85.

Be tos aplinkybės, kad tokios programos, kaip antai VSVVPP, poveikis paskatai vykdyti patikimą biudžeto politiką jau yra apribotas atsižvelgiant į ECBS teisę bet kuriuo momentu parduoti įgytas obligacijas ( 66 ) arba nuspręsti sustabdyti programą, man atrodo, kad esminę reikšmę turi trys šios programos savybės.

86.

Pirma, pagal Sprendimo 2015/774 3 straipsnio 2 dalies a punktą reikalaujama, kad vykdant pirkimus pagal VSVVPP antrinę rinką turinčių skolos vertybinių popierių emitentas arba garantas turėtų bent kredito kokybės 3 žingsnio kredito kokybės įvertinimą pagal Eurosistemos suderintą reitingų skalę. Priešingu atveju Sprendimo 2015/774 3 straipsnio 2 dalies d punkte patikslinta, kad antrinę rinką turintys skolos vertybiniai popieriai yra tinkami pirkti, tik jei juos išleido arba visapusiškai garantavo euro zonos valstybių narių centrinės vyriausybės pagal finansinės pagalbos programą ir jei jų atžvilgiu Valdančioji taryba sustabdė Eurosistemos kredito kokybės minimalios ribos taikymą pagal 2014 m. liepos 9 d. ECB gaires ECB/2014/31 dėl papildomų laikinų priemonių, susijusių su Eurosistemos refinansavimo operacijomis ir įkaito tinkamumu, kuriomis iš dalies keičiamos Gairės ECB/2007/9 ( 67 ).

87.

Šis reikalavimas yra svarbi garantija paskatai vykdyti patikimą biudžeto politiką. Iš tiesų, jei vyriausybės obligacijų emitentas nebevykdo patikimos biudžeto politikos, yra rizika, kad išleistos obligacijos praras šį kredito kokybės įvertinimą. Tačiau toks praradimas automatiškai nutrauktų šių obligacijų pirkimus ( 68 ).

88.

Antra, pirkimai visų euro zonos valstybių narių emitentų atžvilgiu paskirstyti remiantis objektyviu kriterijumi, kuris nepriklauso nuo jų ekonominės situacijos ar jų biudžeto politikos, t. y. pagal ECB kapitalo pasirašymo raktą. Todėl VSVVPP negali būti aiškinama kaip mechanizmas, galintis padėti finansavimo sunkumų turinčioms valstybėms. Sprendimo 2015/774 5 straipsnio 2 dalyje numatyta bendra riba, taikoma vieno emitento obligacijų pirkimams, dar labiau sustiprina šią garantiją, nes euro zonos valstybės narės dėl didžiosios dalies jų išleidžiamų obligacijų tampa priklausomos nuo privačių investuotojų paklausos.

89.

Trečia, tai, kad rizikos paskirstymas apribojamas paties ECB vykdomais pirkimais ir tarptautinių organizacijų obligacijų pirkimais, t. y. 20 % VSVVPP, taip pat padeda išsaugoti paskatą vykdyti patikimą biudžeto politiką. Iš tiesų, kaip pažymi Deutsche Bundesbank (Vokietijos federalinis bankas) savo rašytinėse pastabose, dėl 80 % pirkimų, vykdomų pagal VSVVPP, būtent vietos mokesčių mokėtojams ir kitiems viešojo skolinimosi kreditoriams teks prisiimti galimus nuostolius ir atitinkamo centrinio banko rekapitalizaciją. Tai yra VSVVPP „esminis parametras“ ( 69 ).

90.

Tiesa, šis rizikos paskirstymas nėra tiesiogiai numatytas Sprendime 2015/774. Vis dėlto jis yra aiškiai paminėtas 2015 m. sausio 22 d. ECB pirmininko įvadiniame pranešime ir 2015 m. sausio 22 d. ir 2016 m. kovo 10 d. ECB pranešimuose spaudai. Be to, ECB teigimu, nuostolių paskirstymas Eurosistemos centriniams bankams, kuris gali atsirasti dėl tarptautinių organizacijų ir euro zonoje esančių daugiašalių plėtros bankų obligacijų įgijimo, yra įvirtintas nepaskelbtame 2015 m. lapkričio 19 d. ECB sprendime dėl nuostolių, susijusių su pinigų politikos operacijomis, paskirstymo (peržiūrėta redakcija) (ECB/2015/NP29), kuris grindžiamas ECBS ir ECB statuto 32 straipsnio 4 dalies antra pastraipa. ECB nuostolių, galinčių atsirasti dėl euro zonos valstybių narių obligacijų pirkimo, paskirstymui savo ruožtu taikoma ECBS ir ECB statuto 33 straipsnio 2 dalis. Galimi nuostoliai sumažina metinį perteklių, kurį ECB gali išmokėti Eurosistemos centriniams bankams, arba nuostoliai yra perkeliami.

91.

Man atrodo, jog šios skirtingos savybės yra pakankamos siekiant išvengti, kad tokia programa kaip VSVVPP nemažintų valstybių narių paskatos vykdyti patikimą biudžeto politiką. Taip pat gali būti konstatuota, jog 2018 m. birželio 22 d. Taryba nusprendė nutraukti procedūrą dėl perviršinio deficito Prancūzijoje ( 70 ), todėl yra tik viena valstybė narė, kurios atžvilgiu vykdoma procedūra dėl perviršinio deficito, o 2011 m. jų buvo dvidešimt keturios ( 71 ). Ši objektyvi situacija parodo, kad euro zonos valstybės narės ir toliau vykdo patikimą biudžeto politiką.

92.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, pirma, VSVVPP nesuteikia ECBS įsikišimui poveikio, lygiaverčio tiesioginiam vyriausybių obligacijų įgijimui iš valstybių narių viešųjų institucijų ar organų, ir, antra, ji negali sumažinti valstybių narių paskatos vykdyti patikimą biudžeto politiką. Atsižvelgiant į tai man neatrodo, kad Sprendimas 2015/774 prieštarauja SESV 123 straipsnio 1 daliai.

93.

Trečiasis ir ketvirtasis klausimai iš esmės yra susiję su VSVVPP sąsaja su pinigų politika – pagal kurią apibrėžti ECB įgaliojimai – ir Sprendimo 2015/774 proporcingumo vertinimu, kuris turi būti atliktas siekiant nustatyti jo atitiktį SESV 119 straipsniui ir 127 straipsnio 1 ir 2 dalims (taip pat Protokolo dėl ECBS ir ECB 17–24 straipsniams). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ar VSVVPP vis dar laikytina priskirtina ECB įgaliojimams atsižvelgiant į jos apimtį, taikymo trukmę ir iš jos kylančias pasekmes.

94.

Pagal kompetencijos suteikimo principą, įtvirtintą ESS 5 straipsnio 2 dalyje, ECBS turi veikti paisydama įgaliojimų, suteiktų jai pagal pirminę teisę. Taigi, negali būti teisėtai patvirtinta ir įgyvendinta programa, kuri nepatenka į pirminėje teisėje apibrėžtą pinigų politikos sritį. Be to, siekiant užtikrinti šio principo laikymąsi, ECBS aktams taikoma Teisingumo Teismo kontrolė Sutartyse numatytomis sąlygomis ( 72 ).

95.

Vertinimo kriterijai, reikalingi siekiant atsakyti į šiuos klausimus, buvo įtvirtinti 2012 m. lapkričio 27 d. Sprendime Pringle (C-370/12, EU:C:2012:756) ir 2015 m. birželio 16 d. Sprendime Gauweiler ir kt. (C‑62/14, EU:C:2015:400)

96.

Nors SESV nėra pateikta tikslaus pinigų politikos apibrėžimo, Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad yra apibrėžti pinigų politikos tikslai ir kad gali būti nustatytos priemonės, kurias ECBS turi šiai politikai įgyvendinti ( 73 ).

97.

Šiuo klausimu, nors iš 2012 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Pringle (C‑370/12, EU:C:2012:756) ir 2015 m. birželio 16 d. Sprendimo Gauweiler ir kt. (C‑62/14, EU:C:2015:400) matyti, kad yra tam tikrų jų formulavimo skirtumų, man neatrodo, kad tai gali turėti pasekmių. Pirmajame sprendime Teisingumo Teismas nusprendė, kad nuostatose, susijusiose su pinigų politika, minimi „veikiau jos tikslai nei instrumentai“ ( 74 ). Antrajame sprendime šios hierarchijos nebeliko ir Teisingumo Teismas nusprendė, kad SESV „apibrėžiami pinigų politikos tikslai ir priemonės, kurias ECBS turi šiai politikai įgyvendinti“ ( 75 ). Tačiau, nepaisant šio skirtingo formulavimo, tuomet, kai siekiama nustatyti, ar priemonė priskirtina pinigų politikai, yra aišku, kad turi būti atsižvelgta į siekiamus tikslus ir į įgyvendinimo priemones ( 76 ).

98.

Taip pat svarbu priminti, kad pinigų politikos priemonė negali būti prilyginama ekonominės politikos priemonei vien dėl to, kad ji gali sukelti netiesioginį poveikį euro zonos stabilumui ( 77 ). Iš tiesų, toks galimas netiesioginis poveikis neturėtų reikšti, kad ECB programą reikia neišvengiamai prilyginti ekonominės politikos priemonei, nes iš pačios Sutarties, visų pirma iš SESV 119 straipsnio 2 dalies, 127 straipsnio 1 dalies ir 282 straipsnio 2 dalies, matyti, kad, nepažeisdama kainų stabilumo tikslo, ECBS remia Sąjungos bendrąsias ekonominės veiklos kryptis ( 78 ).

99.

Tuomet, kai matyti, jog ECB programa priskirtina pinigų politikai, iš SESV 119 straipsnio 2 dalies ir 127 straipsnio 1 dalies, siejamų su ESS 5 straipsnio 4 dalimi, išplaukia, kad obligacijų įsigijimo programa, kaip antai VSVVPP, gali būti pagrįstai priimta ir įgyvendinta, tik jei joje numatytos priemonės yra proporcingos šios politikos tikslams ( 79 ). Tai konkrečiai reiškia, kad VSVVPP, kaip bet koks Sąjungos institucijos aktas, turi būti tinkama ja siekiamiems teisėtiems tikslams įgyvendinti ir neviršyti to, kas būtina jiems pasiekti.

100.

Vis dėlto VSVVPP teisminei kontrolei, tikrinant šių sąlygų laikymąsi, taikytina ta pati riba, kurią PSVP atžvilgiu Teisingumo Teismas nustatė 2015 m. birželio 16 d. Sprendimo Gauweiler ir kt. (C‑62/14, EU:C:2015:400) 68 punkte. Iš tiesų, kai ECBS rengia ir įgyvendina tokią „open market“ operacijų programą, kaip VSVVPP, ji privalo atlikti techninio pobūdžio pasirinkimą ir sudėtingas prognozes bei vertinimus. Todėl šiuo aspektu jai turi būti pripažinta didelė diskrecija.

101.

Vis dėlto Teisingumo Teismas patikslino, kad tokiu atveju, jei Sąjungos institucija turi didelę diskreciją, tam tikrų procedūrinių garantijų laikymosi kontrolė ypač svarbi ir kad tarp šių garantijų yra ir „ECBS pareiga atidžiai ir nešališkai išnagrinėti visas konkrečiu atveju svarbias aplinkybes ir pakankamai motyvuoti savo sprendimą“ ( 80 ).

102.

Pagal SESV 119 straipsnio 2 dalį ir SESV 127 straipsnio 1 dalį pagrindinis Sąjungos pinigų politikos tikslas – palaikyti kainų stabilumą. VSVVPP – ir apskritai VPPP, kurią sudaro keturios programos ir viena iš jų yra VSVVPP, – siekiama prisidėti prie šio kainų stabilumo kovojant su infliacijos lygio mažėjimu, konstatuotu 2013 m. ir itin sustiprėjusiu 2014 m.

103.

Šis tikslas yra aiškiai nurodytas Sprendimo 2015/774 4 konstatuojamojoje dalyje. ECB joje konstatuoja, kad „[VSVVPP] dar labiau supaprastins pinigų politikos ir finansines sąlygas, įskaitant euro zonos ne finansų bendrovių ir namų ūkių skolinimosi sąlygas, tokiu būdu skatindama vartojimą ir investicijų išlaidas euro zonoje ir galiausiai prisidėdama prie infliacijos lygio grąžinimo iki mažesnio kaip 2 %, bet jam artimo lygio vidutiniu laikotarpiu“, ir kad tai yra „[a]plinkoje, kurioje pagrindinės ECB palūkanų normos yra ties jų žemesniąja riba“ ( 81 ).

104.

Be to, savo 2015 m. sausio 22 d. įvadiniame pranešime ECB pirmininkas patvirtino, kad pirkimai pagal VPPP bus vykdomi tol, kol Valdančioji taryba konstatuos „tvarią infliacijos tendenciją, kuri atitiktų tikslą pasiekti infliacijos lygį, kuris būtų žemesnis nei 2 %, tačiau jam artimas per vidutinės trukmės laikotarpį“. Be to, siekiant šio tikslo, per 2018 m. birželio 14 d. Valdančiosios tarybos posėdį ECB numatė, kad pagal VPPP vykdomų vertybinių popierių pirkimų grynoji vertė per mėnesį 2018 m. spalio mėn. iš principo bus sumažinta iki 15 milijardų eurų ir tai bus taikoma iki 2018 m. gruodžio mėn. pabaigos, kai grynieji pirkimai bus nutraukti ( 82 ).

105.

Taigi, VSVVPP sąsaja su kainų stabilumu, todėl ir su ECB įgaliojimais pinigų politikos srityje atrodo neginčytina, taip pat kaip ir būtinybė imtis veiksmų kovojant su defliacijos rizika, konstatuota VSVVPP priėmimo momentu ( 83 ). Be to, kaip visų pirma pažymi Italijos ir Suomijos vyriausybės, tai, kad programos tikslas priskirtinas pinigų politikai, patvirtina ir VSVVPP atrankinio pobūdžio nebuvimas ( 84 ).

106.

Naudojamos priemonės taip pat laikytinos pinigų politikos priemonėmis, nes, kaip numatyta Sprendimo 2015/774 3 straipsnyje, kalbama apie leidimą pirkti viešojo sektoriaus skolos vertybinius popierius antrinėse rinkose. Kaip 2015 m. birželio 16 d. Sprendimo Gauweiler ir kt. (C‑62/14, EU:C:2015:400) 54 punkte konstatavo Teisingumo Teismas, „[i]š Protokolo dėl ECBS ir ECB 18 straipsnio, esančio jo IV skyriuje, 1 dalies aiškiai matyti, jog tam, kad pasiektų ECBS tikslus ir įvykdytų jos uždavinius, išplaukiančius iš pirminės teisės, ECB ir nacionaliniai centriniai bankai iš principo gali veikti kapitalo rinkose pirkdami ir parduodami vertybinius popierius eurais“.

107.

Pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuoja, kad VSVVPP tikslas ir naudojamos priemonės – tai iš esmės teisėta konkreti ECB įgaliojimų užtikrinti kainų stabilumą išraiška. Iš tiesų, kadangi infliacijos lygis labai priklauso nuo namų ūkių išlaidų struktūros ir realios ekonomikos, komercinių bankų ir jų klientų likvidumo padidinimas – kurio siekiama VSVVPP – gali būti vertinamas kaip tinkamas tarpinis tikslas siekiant paveikti kainų didėjimą ( 85 ).

108.

Vis dėlto pagal Sprendimą 2015/774 leidžiamų pirkimų didelė apimtis ir VSVVPP trukmė kelia abejonių Bundesverfassungsgericht (Federalinis Konstitucinis Teismas) ir todėl jis klausia apie įtaką, kurią Sprendimo 2015/774 galiojimui gali turėti VSVVPP poveikis ekonominei politikai.

109.

Pirma, VSVVPP apimtis neišvengiamai nulems ekonominės politikos pokyčius. Tai, kad pagal VSVVPP bankai gali parduoti ECBS labai didelį skaičių rizikingų vertybinių popierių, kurių jie negalėtų parduoti be VSVVPP (arba galėtų tik patyrę nuostolių), laikytina ekonominės politikos tikslu, nes VSVVPP gerokai pagerintų ekonominę bankų situaciją ir padidintų jų patikimumą. Antra, VSVVPP pagerina valstybių narių refinansavimo sąlygas, nes šios valstybės gali skolintis finansų rinkose gerokai palankesnėmis sąlygomis nei tuo atveju, jei nebūtų VSVVPP. Atsižvelgiant į itin didelę VSVVPP apimtį, ši programa kokybiniu požiūriu galėtų būti laikoma iš esmės priskirtina ekonominei politikai.

110.

Tai, kad VSVVPP sukelia pasekmių valstybių narių vykdomai ekonominei politikai, yra neišvengiama, tuo labiau kad pagal SESV 119 straipsnio 2 dalį, 127 straipsnio 1 dalį ir 282 straipsnio 2 dalį papildomas ECB tikslas – remti Sąjungos bendrąsias ekonominės politikos kryptis ( 86 ). Todėl, kaip Teisingumo Teismas nusprendė 2015 m. birželio 16 d. Sprendime Gauweiler ir kt. (C‑62/14, EU:C:2015:400, 59 punktas), netiesioginis poveikis neturėtų reikšti, kad ECB programą, kuria siekiama pinigų politikos tikslo ir pagal kurią naudojamos šiai politikai būdingos priemonės, reikia prilyginti ekonominės politikos priemonei.

111.

Taigi, sunkumas kyla siekiant apibrėžti pinigų politikos priemonės „netiesioginį poveikį“. Bundesverfassungsgericht (Federalinis Konstitucinis Teismas) teigimu, ši sąvoka apima ne aiškias ir nuspėjamas ginčijamos priemonės pasekmes, o tik poveikį, susijusį su kitais tarpiniais jos įgyvendinimo etapais. Nepritariu šiam aiškinimui.

112.

Visų pirma pažymiu, kad nors byloje, kurioje buvo priimtas 2015 m. birželio 16 d. Sprendimas Gauweiler ir kt. (C‑62/14, EU:C:2015:400), Teisingumo Teismas neapibrėžė sąvokos „netiesioginis poveikis“, toje byloje nagrinėtas poveikis buvo susijęs ne su „tarpiniu“ PSVP įgyvendinimo etapu, o, atvirkščiai, su jos taikymo sine qua non sąlyga – t. y. su tuo, kad įgyvendinant tokią programą turi būti laikomasi EFSF ar ESM makroekonominio pritaikymo programų. Teisingumo Teismas pripažino, kad esant šiai sąlygai negalima atmesti galimybės, kad valstybės obligacijų pirkimo programa, kuri turi tokių savybių, gali „netiesiogiai“ sustiprinti šių pritaikymo programų laikymąsi ir taip tam tikru mastu palengvinti jomis siekiamų ekonominės politikos tikslų įgyvendinimą. Tačiau šis poveikis, labai tikėtinas ir tiesiogiai susijęs su nagrinėjama programa, buvo įvertintas kaip netiesioginis ( 87 ).

113.

Toliau pažymėtina, kad „netiesioginio poveikio“ samprata negali būti prilyginta poveikiui, kuris būtų „ribotas“, „papildomas“ arba „nereikšmingas“, nes kitaip būtų iškraipyta Teisingumo Teismo vartojamo būdvardžio reikšmė. Toks aiškinimas taip pat prieštarautų SESV tekstui. Iš tiesų, pagal šį tekstą kainų stabilumo tikslas siejamas su Sąjungos bendrųjų ekonominės politikos krypčių rėmimu ir nėra nustatyta apribojimų dėl šio rėmimo apimties. Atvirkščiai, pagal SESV 127 straipsnio 1 dalį ECBS įpareigojama veikti būtent taip, nes šioje nuostatoje vartojamas esamasis laikas ir joje nurodyta „ECBS remia Sąjungos bendrąsias ekonominės politikos kryptis, kad padėtų siekti Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnyje nustatytų Sąjungos tikslų“. Vienintelis šio rėmimo apribojimas – nepažeisti pinigų politikos tikslo.

114.

Galiausiai manau, kad Teisingumo Teismas turi susilaikyti nuo priemonės reikalingumo kontrolės, kai „ECBS, rengdama ir įgyvendindama tokią „open market“ operacijų programą“, turi didelę diskreciją ( 88 ), nes privalo atlikti techninio pobūdžio pasirinkimą ir sudėtingas prognozes bei vertinimus.

115.

Atsižvelgdamas į tai manau, kad jeigu buvo nustatyta, jog nagrinėjamos programos tikslai ir jai įgyvendinti pasirinktos priemonės patenka į pinigų politikos taikymo sritį, yra būtina, bet kartu ir pakankama, kad teisminė institucija konstatuotų, jog yra numatytos garantijos, teoriškai pakankamos tam, kad šia programa iš tikrųjų nebūtų siekiama labiau ekonominės politikos tikslo arba kad nebūtų pakenkta kainų stabilumo tikslui.

116.

Man atrodo, kad tai atitinka teismo kompetenciją tuo atveju, jei pripažįstama, jog normą priėmęs subjektas turi didelę diskreciją dėl labai sudėtingų ekonominio, mokslinio ar techninio pobūdžio aplinkybių vertinimo, ir teismas turi išnagrinėti tik tai, ar įgyvendinant tokius įgaliojimus nebuvo padaryta akivaizdžios vertinimo klaidos arba nebuvo viršyti įgaliojimai ir ar normą priėmęs subjektas akivaizdžiai neviršijo savo diskrecijos ribų ( 89 ). „Tokiomis aplinkybėmis Sąjungos teismas negali savo faktinių [ekonominio,] mokslinio ir techninio pobūdžio aplinkybių vertinimu pakeisti institucijų, kurioms vienintelėms Sutartyje nustatyta ši pareiga, vertinimo“ ( 90 ).

117.

Tokia kontrolė gali atrodyti ribota, net formali. Tačiau Teisingumo Teismui arba kitam teismui negali būti dėl to priekaištaujama, jei išsamesnė analizė būtų nebe teisinė, o, kaip šioje byloje, – ekonominė, kuri nepriskirtina techninei teismo kompetencijai ( 91 ). Taigi, į specialių žinių klausimą turi būti būtinai atsižvelgiama samprotaujant apie valdžių atskyrimą ir konstitucinio pobūdžio konfliktų sprendimą ( 92 ). Kaip ir ECB organai, taip ir teismai, kurie turi tikrinti šios institucijos sprendimų galiojimą, nėra renkami. Ir vienų, ir kitų legitimumas išplaukia ne tik iš jų nepriklausomumo – kuris nereiškia nebaudžiamumo – bet ir iš jų specialių žinių, kurios leidžia apibrėžti jų įgaliojimų ribas.

118.

Pirmoji VSVVPP pasekmė, kurią nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, – tai ekonominės politikos tikslo buvimas, t. y. bankų ekonominės situacijos pagerinimas ir jų patikimumo padidinimas, nes jie gali parduoti ECBS didelį skaičių rizikingų vertybinių popierių, kurių jie negalėtų parduoti nesant VSVVPP (arba galėtų tik patyrę nuostolių).

119.

Šiuo aspektu Sprendimo 2015/774 3 straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtintas reikalavimas dėl kredito kokybės yra ne tik garantija, kuri padeda užtikrinti paskatą vykdyti patikimą biudžeto politiką, bet ir įrodymas, kad VSVVPP tikslas nėra leisti komerciniams bankams atsikratyti jų turimų rizikingų vertybinių popierių.

120.

Antroji netiesioginė pasekmė, kurią nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, – valstybių narių refinansavimo sąlygų pagerėjimas, nes šios valstybės gali skolintis finansų rinkose gerokai palankesnėmis sąlygomis nei tuo atveju, jei nebūtų VSVVPP. Atsižvelgiant į itin didelę VSVVPP apimtį, ši programa kokybiniu požiūriu galėtų būti laikoma iš esmės priskirtina ekonominei politikai.

121.

Kaip ne vieną kartą yra konstatavęs Teisingumo Teismas, pinigų politikos vykdymas reikalauja nuolat reaguoti į palūkanų normą ir bankų refinansavimo sąlygas, o tai neišvengiamai turi pasekmių valstybių narių deficito finansavimo sąlygoms ( 93 ). Vis dėlto ECB veiksmai negali prilygti finansinės pagalbos suteikimui valstybei narei, nes akivaizdu, kad tokia priemonė nepriskirtina pinigų politikai ( 94 ).

122.

Šiuo aspektu tam tikros garantijos, kurios pagrindžia VSVVPP teisėtumą SESV 123 straipsnio atžvilgiu, taip pat leidžia užtikrinti, kad ja nebūtų siekiama iš esmės ekonominės politikos tikslo. Be to, kad vyriausybių obligacijų pirkimas priklauso nuo kredito kokybės ( 95 ), man atrodo, kad esminę reikšmę turi trys garantijos. Pirma, vyriausybių obligacijų pirkimas, leidžiamas pagal VSVVPP, yra subsidiarus, palyginti su trimis kitomis VPPP programomis, kurios visos yra susijusios su privačių obligacijų pirkimu ( 96 ). Antra, pagal VSVVPP leidžiami pirkimai paskirstomi tarp visų euro zonos valstybių narių pagal paskirstymo raktą, kuris yra fiksuotas ir objektyvus ir nepriklauso nuo šių valstybių individualios ekonominės situacijos. Trečia, paskirstoma tik 20 % rizikos, susijusios su pagal VSVVPP vykdomais pirkimais. Šios taisyklės, būtinos ir taikomos VSVVPP įgyvendinti, neleidžia prilyginti šios programos finansinės pagalbos valstybei narei suteikimui.

123.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, man atrodo, kad ECB nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos nei apibrėždamas programos tikslą, nei pasirinkdamas jos įgyvendinimo priemones. Taip pat jis neviršijo įgaliojimų ( 97 ) ir akivaizdžiai neviršijo savo diskrecijos ribų. Toliau pažymėtina, kad nors VSVVPP siekiama pinigų politikos tikslo ir tam naudojamos tai pačiai politikai priskirtinos priemonės, taip pat yra būtina, kad pagal ją taikomos priemonės būtų proporcingos iškeltam tikslui.

124.

Iš SESV 119 straipsnio 2 dalies ir 127 straipsnio 1 dalies, siejamų su ESS 5 straipsnio 4 dalimi, išplaukia, kad obligacijų įsigijimo programa, priskirtina prie pinigų politikos, gali būti teisėtai priimta ir įgyvendinta, tik jei joje numatytos priemonės yra proporcingos šios politikos tikslams ( 98 ).

125.

Kaip jau nurodžiau kelis kartus šioje išvadoje, ECBS turi didelę diskreciją, nes rengdama ir įgyvendindama tokią „open market“ operacijų programą, kaip VSVVPP, ji privalo atlikti techninio pobūdžio pasirinkimą ir sudėtingas prognozes bei vertinimus ( 99 ). Tokiu atveju „tam tikrų procedūrinių garantijų laikymosi kontrolė ypač svarbi. Tarp šių garantijų yra ir ECBS pareiga atidžiai ir nešališkai išnagrinėti visas konkrečiu atveju svarbias aplinkybes ir pakankamai motyvuoti savo sprendimą.“ ( 100 )

126.

Sprendimo 2015/774 4 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad VSVVPP yra tinkama priemonė kainų pokyčių prognozės rizikai sumažinti, kadangi „ji dar labiau supaprastins pinigų politikos ir finansines sąlygas, įskaitant euro zonos ne finansų bendrovių ir namų ūkių skolinimosi sąlygas, tokiu būdu skatindama vartojimą ir investicijų išlaidas euro zonoje ir galiausiai prisidėdama prie infliacijos lygio grąžinimo iki mažesnio kaip 2 %, bet jam artimo lygio vidutiniu laikotarpiu“. Be to, remiantis ta pačia konstatuojamąja dalimi, priemonė yra pateisinama „[a]plinkoje, kurioje pagrindinės ECB palūkanų normos yra ties jų žemesniąja riba, o privataus sektoriaus turtui skirtos pirkimo programos vertinamos kaip suteikusios išmatuojamą, tačiau nepakankamą postūmį dominuojančiai neigiamai rizikai kainų stabilumui valdyti, būtina prie Eurosistemos pinigų politikos priemonių pridėti VSVVPP – priemonę, pasižyminčią dideliu poveikio realiai ekonomikai potencialu. Dėl jos poveikio portfelio pusiausvyros atkūrimui, gana didelės VSVVPP pirkimų apimtys prisidės siekiant svarbaus pinigų politikos tikslo – paskatinti finansinius tarpininkus padidinti likvidumo teikimą tarpbankinei rinkai ir kredito teikimą euro zonos ekonomikai.“

127.

Defliacijos rizika tuo momentu, kai buvo priimtas Sprendimas 2015/774, nėra ginčijama ( 101 ). Be to, defliacijos aplinkybės, kuriomis buvo patvirtinta VSVVPP, yra apibūdintos Sprendimo 2015/774 3 konstatuojamojoje dalyje. Iš tiesų, šioje konstatuojamojoje dalyje ECB konstatuoja, kad šis sprendimas buvo priimtas „atsižvelgiant į keletą veiksnių, kurie žymiai padidino neigiamą riziką vidutinės trukmės kainų pokyčių prognozei, taip trukdydami pasiekti ECB pagrindinį tikslą – palaikyti kainų stabilumą. Šie veiksniai apima mažesnį nei tikėtasi priimtų pinigų politikos priemonių poveikį, daugelio faktinės ir prognozuojamos infliacijos euro zonoje veiksnių – tiek svarbiausių priemonių, tiek ir priemonių, atėmus kintančių komponentų, pavyzdžiui, energijos ir maisto, poveikį – mažėjimą link istoriškai žemo lygio ir padidėjusį galimą žymaus naftos kainų nuosmukio poveikį darbo užmokesčio ir kainų nustatymu“.

128.

Taigi, kaip pripažįsta prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, infliacijos lygis labai priklauso nuo namų ūkių išlaidų struktūros ir realios ekonomikos. Šiuo atveju komercinių bankų ir jų klientų likvidumo padidinimas gali būti laikomas tinkamu tarpiniu tikslu siekiant paveikti kainų didėjimą ( 102 ).

129.

Ekonomikos doktrina, kuria remiasi ECB, patvirtina, kad kiekybinio skatinimo programa yra tinkama kainų stabilumo tikslui pasiekti dėl šios programos didelio ir ilgalaikio poveikio ekonomikai. Iš tiesų, vertybinių popierių, įskaitant viešojo sektoriaus obligacijas, pirkimas iš esmės nulemia piniginių ir finansinių sąlygų sušvelninimą, kuris leidžia įmonėms ir namų ūkiams gauti finansavimą palankesnėmis kainomis. Iš principo tai skatina investicijas ir vartojimą, o tai savo ruožtu padeda grįžti prie infliacijos lygio, kuris būtų žemesnis nei 2 %, tačiau jam artimas.

130.

Kaip savo rašytinėse pastabose įtikinamai paaiškina ECB, Sprendimas 2015/774 yra tinkamas šiam tikslui pasiekti, nes yra mobilizuojami trys tiesioginiai poveikio kanalai: signalo perdavimo, trukmės ir portfelio perskirstymo. Visų pirma, VSVVPP – tai signalas, kad ECB ketina kovoti su defliacijos tendencijomis, todėl padidėja informacijos dėl pagrindinės palūkanų normos pokyčių patikimumas. Toliau pažymėtina, kad dėl VSVVPP sumažėja rinkos subjektų reikalaujami rizikos priedai, susiję su terminu ir su rizika dėl palūkanų normos. Galiausiai, viešojo sektoriaus obligacijų grąžos mažėjimas dėl pasiūlos sumažėjimo skatina privačius investuotojus perskirstyti jų portfelius kitose rinkos segmentuose, be kita ko, perkant įmonių obligacijas arba, kiek tai susiję su bankais, suteikiant daugiau kreditų namų ūkiams arba privačioms įmonėms.

131.

Be to, VSVVPP buvo būtina, nes ECB jau išnaudojo kitas tokias pat veiksmingas pinigų politikos priemones. Vienintelė vertybinių popierių rūšis, kuri galėjo leisti pasiekti būtiną pirkimo apimtį, kad būtų atsvertas infliacijos nuokrypis, buvo viešojo sektoriaus obligacijos, atsižvelgiant į jų apimtį rinkoje.

132.

Šios kiekybinio skatinimo priemonės savybės ir aplinkybės, kuriomis buvo priimtas Sprendimas 2015/774, buvo paaiškintos 2015 m. sausio 22 d. ECB pirmininko jo įvadiniame pranešime ir dar išsamiau – 2015 m. sausio 21 ir 22 d. ECB valdančiosios tarybos pinigų politikai skirto posėdžio, per kurį buvo priimtas sprendimas dėl VSVVPP, ataskaitoje. Taigi, nors ECB pareiga motyvuoti sprendimą turi didelę reikšmę, šios pareigos laikymasis turi būti vertinamas atsižvelgiant ne tik į akto formuluotę, bet ir į jo kontekstą bei į atitinkamą sritį reguliuojančių teisės normų visumą ( 103 ). Neginčytina, kad ECB pirmininko įvadiniai pranešimai ir ECB valdančiosios tarybos posėdžių, skirtų pinigų politikai, ataskaitos yra priskirtini dokumentams, galintiems apibūdinti šį „kontekstą“.

133.

Pirmasis naudingas motyvavimo elementas yra ECB pirmininko įvadinis pranešimas. Iš tiesų, šiame pranešime aiškia ir suprantama kalba paaiškinama, kad „[š]ios dienos politinis sprendimas dėl papildomų pirkimų buvo priimtas siekiant kovoti su dviem nepalankiomis tendencijomis. Pirma, infliacijos dinamika išlieka mažesnė, nei tikėtasi. Nors pastaraisiais mėnesiais labai sumažėjusios naftos kainos yra pagrindinis veiksnys, turintis įtakos bendram dabartiniam infliacijos lygiui, sustiprėjo rizika dėl antrinio poveikio darbo užmokesčio ir kainų susiformavimui ir ji gali neigiamai paveikti kainų pokyčius vidutinės trukmės laikotarpiui. Šis vertinimas paremtas naujomis išankstinio reagavimo į infliaciją priemonėmis, kurios grindžiamos visų sričių rinkomis ir daugeliu faktinės ar laukiamos infliacijos rodiklių, kurie pasiekė naujas istorines žemiausias ribas arba yra joms artimi. Tuo pat metu euro zonos gamybos pajėgumai ir toliau iš esmės lieka neišnaudojami, o finansavimo ir skolinimosi pokyčiai išlieka vangūs. Antra, dėl pinigų politikos priemonių, patvirtintų 2014 m. birželio–rugsėjo mėn., gerokai pagerėjo situacija dėl kainų finansų rinkose, tačiau to negalima pasakyti apie kiekybinius rezultatus. Todėl lanksti pinigų politika buvo nepakankama siekiant tinkamai kovoti su padidėjusia rizika dėl pernelyg ilgo žemo infliacijos lygio laikotarpio. Kadangi ECB pagrindinė palūkanų norma pasiekė savo žemiausią ribą, šią dieną yra būtina imtis naujų balanso priemonių, kad būtų pasiektas kainų stabilumo tikslas.“

134.

2015 m. sausio 21 ir 22 d. ECB valdančiosios tarybos posėdžio, skirto pinigų politikai, ataskaita yra dar išsamesnė. Be kita ko, būtent dėl infliacijos tendencijų euro zonoje, kurios vertinamos šioje atskaitoje kaip „stagnacija“, kasmetinis suderintų vartotojų kainų indeksų (IPCH) augimas 2014 m. gruodžio mėn. sudaro 0,2 % – „daugiausia dėl to, kad sumažėjo ne tik energijos sudedamosios dalies, bei ir maisto produktų sudedamosios dalies metinis pokytis“ ( 104 ). Šios ataskaitos 1 punkto „Finansinių, ekonominių ir piniginių pokyčių nagrinėjimas ir galimi sprendimai“ dalyje „Svarstymai dėl pinigų politikos ir galimi sprendimai“ yra aiškiai iškeltas klausimas, ar „piniginio skatinimo priemonės, kurių jau buvo imtasi, vis dar yra tinkamos, kad per vidutinės trukmės laikotarpį būtų pasiektas infliacijos lygis, žemesnis nei 2 %, tačiau jam artimas, ar atsirado būtinybė patvirtinti didelės apimties vertybinių popierių pirkimo programą, kad būtų įgyvendinti ECB įgaliojimai palaikyti kainų stabilumą“, nes „dar labiau padidėjo makroekonominė rizika, susijusi su pernelyg ilgu žemo infliacijos lygio laikotarpiu ir išaugo antrinio poveikio rizika“ ( 105 ). Taip pat buvo konstatuota, kad priemonių, kurių Valdančioji taryba ėmėsi anksčiau, „kiekybinis“ aspektas neatitiko pradinių lūkesčių.

135.

Būtent esant šioms aplinkybėms P. Praet, ECB vykdomosios valdybos narys, nurodė, kad galimos dvi pinigų politikos strategijos: arba nedelsiant imtis skatinimo veiksmų dėl tinkamo pinigų nukreipimo – buvo pateikti du šių veiksmų variantai, arba laikytis laukimo strategijos – patikslinus, kad „turi būti tinkamai atsižvelgta į riziką, kuri kils, jei per šį posėdį būtų priimtas sprendimas nesiimti veiksmų, ir kuri gali būti didesnė nei su priemonių įgyvendinimu susijusi rizika“ ( 106 ). Taip pat buvo išdėstyti rizikos paskirstymo klausimas ir galimi paskirstymo variantai ( 107 ). Galimos viešojo sektoriaus vertybinių popierių pirkimo programos technines detales toliau išplėtojo B. Cœuré, kitas ECB vykdomosios valdybos narys.

136.

Iš 2015 m. sausio 21 ir 22 d. ECB valdančiosios tarybos posėdžio, skirto pinigų politikai, ataskaitos matyti, kad vyko tikra diskusija dėl kainų pokyčių, kurie nerodė defliacijos situacijos buvimo, bet vis dėlto kėlė antrinio poveikio riziką, kurią reikėjo labai rimtai įvertinti. Būtent remiantis šia diskusija buvo priimti sprendimai pinigų politikos srityje. Ataskaitoje aiškiai nurodyta, kad „kai kurie nariai per šį posėdį buvo pateikę argumentų dėl to, kad ir toliau turi būti laikomasi laukimo strategijos, ir manė, kad siūlomų priemonių sąnaudų ir privalumų įvertinimas yra nepalankus“ ( 108 ). Paskui šie argumentai, kaip ir siūlomi alternatyvūs sprendimai, buvo išsamiai išdėstyti ataskaitoje.

137.

Vis dėlto „dauguma nusprendė, kad atsižvelgiant į dabartinę privataus sektoriaus obligacijų grąžą ir į šių obligacijų rinkos dydį, šios rūšies pirkimų potencialus poveikis finansavimo skatinimui yra pernelyg mažas ir todėl suteikia tik ribotą galimybę imtis lanksčių orientavimo priemonių šiame etape“ ( 109 ). Taigi, po atviros ir argumentuotos diskusijos „[p]aaiškėjo, jog vyriausybės skolos pirkimas – tai vienintelė turima priemonė, leidžianti pasiekti tokią apimtį, kuri būtų pakankama siekiant suteikti naują postūmį ECB tikslui palaikyti kainų stabilumą“ ( 110 ). Paskui buvo svarstoma ir sprendžiama dėl rizikos paskirstymo, programos apimties ir VSVVPP techninių savybių.

138.

Iš išdėstytų pastabų matyti, kad ECBS samprotavimas ir sprendimai yra aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstyti arba tiesiogiai Sprendimo 2015/774 konstatuojamosiose dalyse, kurios paaiškintos 2015 m. sausio 22 d. ECB pirmininko įvadiniame pranešime, arba 2015 m. ECB valdančiosios tarybos posėdžio, skirto pinigų politikai, ataskaitoje. Taigi, Sprendimas 2015/774 atitinka reikalavimus dėl akto motyvavimo, įtvirtintus SESV 296 straipsnio antroje pastraipoje, nes suinteresuotieji asmenys gali susipažinti su priimtos priemonės pagrindimu, o Teisingumo Teismas – vykdyti savo priežiūrą.

139.

Iš šių aplinkybių taip pat matyti, kad ECBS kruopščiai ir nešališkai išnagrinėjo visas reikšmingas atitinkamos situacijos aplinkybes ir kad neatrodo, jog jos atliktoje ekonominės situacijos analizėje programos ir Sprendimo 2015/774 paskelbimo dieną buvo padaryta akivaizdi vertinimo klaida.

140.

Nors VSVVPP yra tinkama ja siekiamam kainų stabilumo tikslui įgyvendinti, taip pat reikalaujama, kad ji neviršytų to, kas būtina šiam tikslui pasiekti.

141.

Šiuo klausimu Sprendimo 2015/774 5 ir 7 konstatuojamosiose dalyse nustatyta, pirma, kad „VSVVPP įtvirtinta nemažai saugiklių, kuriais siekiama užtikrinti, kad numatyti pirkimai būtų proporcingi jos tikslams, ir kad jos sąrangoje būtų tinkamai atsižvelgiama į susijusią finansinę riziką, kuri būtų ribojama rizikos valdymu“, ir, antra, kad „VSVVPP, TUVPPP ir POPP3 apimties kontekste kas mėnesį rinkai suteiktas likvidumas iš visų pirkimų sudarys 60 milijardų eurų. Pirkimus ketinama vykdyti iki 2016 m. rugsėjo mėnesio pabaigos; bet kokiu atveju jie bus vykdomi tol, kol, Valdančiosios tarybos vertinimu, infliacijos tendencija taps tvari ir atitiks Valdančiosios tarybos tikslą užtikrinti, kad vidutiniu laikotarpiu infliacija būtų mažesnio kaip 2 %, bet jam artimo lygio.“

142.

Visų pirma, neatrodo, kad 60 milijardų eurų suma viršija tai, kas yra būtina. Iš tiesų, iš 2015 m. sausio 21 ir 22 d. ECB valdančiosios tarybos posėdžio, skirto pinigų politikai, ataskaitos matyti, kad programa, kurios apimtis „būtų apie 50 milijardų eurų nuo 2015 m. kovo mėn. iki 2016 m. pabaigos“, buvo įvertinta kaip „būtina, kad būtų atsvertas numatomos infliacijos sumažėjimas, siejamas su mažesniu, nei planuota, piniginio skatinimo priemonių poveikiu“. Vis dėlto, būtent „[s]iekiant pagreitinti [VSVVPP] poveikį, didelio palaikymo sulaukė pasiūlymas imtis išankstinių priemonių ir mėnesio pirkimų apimtį padidinti iki 60 milijardų eurų nuo 2015 m. kovo mėn. iki 2016 m. rugsėjo mėn. pabaigos, pastebimai nekeičiant bendros numatytų pirkimų apimties“ ( 111 ).

143.

Toliau pažymėtina, kad būtent dėl nepalankių pokyčių, konstatuotų 2015 ir 2016 m., Sprendimas 2015/774 buvo iš dalies pakeistas, be kita ko, kiek tai susiję su VSVVPP trukme ir apimtimi.

144.

Be kita ko, VSVVPP pratęsimas, dėl kurio buvo nuspręsta 2015 m. gruodžio 3 d., buvo patvirtintas po argumentuotos diskusijos remiantis keliais duomenimis, rodančiais, jog tam, kad infliacija pasiektų lygį, kuris būtų artimesnis 2 %, prireiks daugiau laiko, nei buvo numatyta 2015 m. kovo mėn. ( 112 ) Nėra abejonių, kad buvo atsižvelgta į esamus interesus siekiant jų pusiausvyros. Iš tiesų, 2015 m. gruodžio 2 ir 3 d. ECB valdančiosios tarybos posėdžio, skirto pinigų politikai, ataskaitoje pažymėta, be kita ko, jog „buvo nurodyta, kad dėl neveikimo kyla gerokai didesnė rizika, nei imantis veiksmų“, taip pat tai, kad kai kurie Valdančiosios tarybos nariai „per šį posėdį manė, kad pinigų politikos perorientavimo priemonės nepakankamos“, arba „atkreipė dėmesį į tai, kad sprendimas dėl būtinybės imtis veiksmų negali būti atsietas nuo likusių turimų priemonių pobūdžio“ ir kad „papildomų pinigų politikos priemonių veiksmingumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į jų sąnaudas ir potencialų antrinį poveikį“. Taigi, nors pasiūlymas pratęsti VPPP nuo 2016 m. rugsėjo mėn. iki 2017 m. kovo mėn. sulaukė didelio palaikymo, dauguma pritarė, jog situacija rinkoje nepateisina, kad būtų pasirinkti kiti galimi sprendimai, kaip antai programos pratęsimas ilgesniam laikotarpiui arba mėnesio pirkimų apimties padidinimas ( 113 ).

145.

Sprendimas padidinti kas mėnesį pagal VPPP vykdomų pirkimų apimtį iki 80 milijardų eurų buvo priimtas po panašios diskusijos, kai buvo konstatuota, jog vėl sumažėjo perspektyvų pasiekti tvarų infliacijos lygį, daugiausia dėl išorės sąlygų pablogėjimo ( 114 ). Kaip pažymėta (ir išsamiai paaiškinta) 2016 m. kovo 9 ir 10 d. ECB valdančiosios tarybos posėdžio, skirto pinigų politikai, ataskaitoje, „dėl siūlomų priemonių įvairių sudedamųjų dalių buvo išsakyta skirtingų nuomonių“ ( 115 ). Pavyzdžiui, be kita ko, buvo kalbama apie sąnaudas ir riziką perkant daugiau viešojo sektoriaus vertybinių popierių ( 116 ) arba apie tai, kad buvo nepagrįsta nustatyti indėlių galimybės palūkanų normos netaikymo banko rezervo pertekliui tvarką ( 117 ).

146.

Sprendimas pratęsti VPPP iki 2017 m. gruodžio mėn. taip pat buvo priimtas po rimtos numatomų kainų pokyčių analizės. Pavyzdžiui, neslėpdamas infliacijos augimo P. Praet, darydamas pranešimą dėl tarptautinės aplinkos ir euro zonos ekonominių ir piniginių pokyčių, atkreipė ECB valdančiosios tarybos dėmesį į tai, kad dar nėra konstatuota patikimos tendencijos dėl šiuos pokyčius pagrindžiančios infliacijos augimo. Atsižvelgdamas į visus ECB žinomus veiksmus P. Praet manė, kad vertybinių popierių pirkimo programos pratęsimas po 2017 m. kovo mėn. atrodo pagrįstas, nes rezultatai siekiant tvarios infliacijos tendencijos dar yra nepakankami ( 118 ). Tuomet Valdančioji taryba pasiūlė du galimus sprendimo variantus: šešis mėnesius tęsti pirkimus laikantis 80 milijardų eurų vertės pirkimų apimties kas mėnesį arba pratęsti programą devyniems mėnesiams kas mėnesį vykdant 60 milijardų eurų vertės pirkimus. Tiek P. Praet, tiek B. Cœuré, – išdėstę klausimus, kylančius įgyvendinant abu galimus variantus, – pasisakė už antrąjį variantą ( 119 ).

147.

Dėl šių galimų sprendimo variantų ECB valdančiojoje taryboje vyko rimta diskusija. Iš tiesų, iš 2016 m. gruodžio 7 ir 8 d. ECB valdančiosios tarybos posėdžio, skirto pinigų politikai, ataskaitos matyti, kad buvo išdėstyti argumentai už trumpesnės ar ilgesnės trukmės pirkimų pratęsimą ir kad kai kurie nariai nepalaikė jokio iš siūlomų sprendimo variantų ( 120 ). Pirkimų pratęsimas devyniems mėnesiams vykdant 60 milijardų eurų vertės pirkimus kas mėnesį buvo pripažintas sprendimu, kuris „užtikrina tinkamą pusiausvyrą tarp pasitikėjimo signalo perdavimo ir būtinybės išsaugoti stabilumą neapibrėžtoje situacijoje ir kuris tuo pat metu yra palankus dėl savo lankstumo nepalankiomis aplinkybėmis ir praktinių įgyvendinimo galimybių“ ( 121 ).

148.

Taigi, įvairūs VSVVPP pakeitimai, be kita ko, susiję su trukme ir apimtimi, iš tikrųjų yra esamų interesų suderinimo rezultatas. Šiuo atžvilgiu ECB taikoma praktika – skelbti ECB valdančiosios tarybos pinigų politikai skirtų posėdžių, per kuriuos priimami sprendimai dėl VSVVPP, ataskaitas – užtikrina konkretų ir pakankamą motyvavimą, kuris atitinka SESV 296 straipsnio antros pastraipos reikalavimus. Tai, kad mėnesio pirkimų apimtis ir VPPP taikymo trukmė, apie kurias buvo paskelbta ECB pranešimuose spaudai ir pakartota ECB sprendimų, iš dalies keičiančių Sprendimą 2015/774, konstatuojamosiose dalyse, yra privalomos ECBS, negali būti ginčijama, kad ir vadovaujantis principu patere legem quam ipse fecisti. ECB teigimu, dėl šių pakeitimų taip pat buvo iš dalies pakeisti VSVVPP gairių 2 straipsnio 2 dalis ir 3 straipsnis, kad būtų įgyvendinti mėnesio pirkimų pagal VPPP apimties pakeitimai ir jos taikymo trukmės pratęsimai.

149.

Be to, kad tolesnis VSVVPP įgyvendinimas siejamas su tikslu per vidutinės trukmės laikotarpį pasiekti infliacijos lygį, kuris būtų žemesnis nei 2 %, tačiau jam artimas, o tai nulemia šio programos trukmę ir apimtį, Sprendime 2015/774 taip pat yra numatyti keli apribojimai dėl potencialaus VSVVPP masto.

150.

Šie apribojimai atitinka tam tikras garantijas, kurios neleidžia vyriausybių obligacijų rinkų subjektams de facto veikti kaip ECBS tarpininkams tiesiogiai įgyjant obligacijų iš atitinkamos valstybės narės viešųjų institucijų ar organų. Taigi tik priminsiu šiuos apribojimus:

151.

Taigi, iš Sprendime 2015/774 apibrėžtų VSVVPP savybių matyti, jog ECBS atsižvelgė į įvairius veiksnius, kad dėl atitinkamos programos įgyvendinimo neatsirastų neigiamų pasekmių, akivaizdžiai neproporcingų siekiamiems tikslams.

152.

Mano išvada nepaneigia to, kad yra prieštaringų nuomonių dėl VSVVPP veiksmingumo. Vis dėlto, kaip Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę ne vieną kartą pabrėžti, „atsižvelgiant į prieštaringą pobūdį, kurį paprastai turi pinigų politikos ir ECBS didelės diskrecijos klausimai, iš ECBS galima reikalauti tik tiek, kad ji pateiktų savo ekonominį įvertinimą ir panaudotų visas turimas būtinas technines priemones tam, kad šią analizę atliktų itin kruopščiai ir tiksliai“ ( 123 ). ECB valdančiosios tarybos posėdžių, skirtų pinigų politikai, ataskaitos dėl Sprendimo 2015/774 yra pakankamas šios kruopščios analizės įrodymas.

153.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad priimdamas Sprendimą 2015/774 ECB neviršijo savo įgaliojimų, apibrėžtų SESV 119 straipsnyje ir 127 straipsnio 1 ir 2 dalyse, ir kad VSVVPP buvo patvirtinta ir įgyvendinta laikantis kompetencijos suteikimo ir proporcingumo principų, įtvirtintų ESS 5 straipsnio 2 ir 4 dalyse.

154.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į Bundesverfassungsgericht (Federalinis Konstitucinis Teismas, Vokietija) prejudicinius klausimus atsakyti taip:

Išnagrinėjus 2015 m. kovo 4 d. Europos Centrinio Banko sprendimą (ES) 2015/774 dėl viešojo sektoriaus vertybinių popierių pirkimo antrinėse rinkose programos, iš dalies pakeistą 2015 m. lapkričio 5 d. Europos Centrinio Banko sprendimu (ES) 2015/2101, 2016 m. balandžio 18 d. Europos Centrinio Banko sprendimu (ES) 2016/702, 2015 m. gruodžio 16 d. Europos Centrinio Banko sprendimu (ES) 2015/2464 ir 2017 m. sausio 11 d. Europos Centrinio Banko sprendimu (ES) 2017/100, nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, kurios turėtų įtakos jo galiojimui.