1.

Apeliaciniu skundu Birkenstock Sales GmbH prašo panaikinti 2016 m. lapkričio 9 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Birkenstock Sales / EUIPO (Banguotų susikertančių linijų rašto vaizdavimas) ( 2 ), kuriuo jis iš dalies atmetė šios bendrovės ieškinį dėl 2014 m. gegužės 15 d. Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos (EUIPO) pirmosios apeliacinės tarybos sprendimo (byla R 1952/2013-1), susijusio su vaizdinio prekių ženklo, vaizduojančio banguotų susikertančių linijų raštą, tarptautine registracija, kuri galiotų Europos Sąjungoje (toliau – ginčijamas sprendimas).

2.

Bendrasis Teismas EUIPO sprendimą, kuriuo ši tarnyba atsisakė suteikti Sąjungoje taikomą tarptautinę apsaugą prekių ženklui, skirtam žymėti prie 10, 18 ir 25 klasių priskiriamoms prekėms, kaip tai suprantama pagal peržiūrėtą ir iš dalies pakeistą 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutartį dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti (toliau – Nicos sutartis), pripažino iš dalies pagrįstu. Motyvas, kuriuo grįstas šis atsisakymas, buvo paremtas Reglamento Nr. 207/2009 ( 3 ) 7 straipsnio 1 dalies b punktu, t. y. nagrinėjamo tarptautinio prekių ženklo skiriamojo požymio nebuvimu.

3.

Savo apeliaciniam skundui pagrįsti apeliantė pateikia tris pagrindus. Pirmąjį pagrindą, grindžiamą Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimu, sudaro trys dalys.

4.

Teisingumo Teismo prašymu šioje išvadoje bus analizuojama tik apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirma dalis. Joje apeliantė iš esmės teigia, kad savo sprendimo 54 ir paskesniuose punktuose Bendrasis Teismas kaip jurisprudencijos, susijusios su žymenimis, kurie sutampa su prekių vaizdu, taikytinumo kriterijų klaidingai taikė „paprastos galimybės“ kaip paviršiaus raštą naudoti žymenį, sudarytą iš reguliariai pasikartojančių elementų, konstatavimą. Kaip teigia apeliantė, ši jurisprudencija taikytina tik tuo atveju, jeigu žymens naudojimas kaip paviršiaus rašto yra „labiausiai tikėtinas“ žymens naudojimo nagrinėjamoms prekėms būdas.

5.

Taigi apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmoje dalyje keliamas teisinis klausimas susijęs su sąlygomis, kurios turi būti įvykdytos, kad jurisprudencija, susijusi su žymenimis, kurie sutampa su prekių vaizdu, būtų taikoma prekių ženklams, kuriuos sudaro reguliariai pasikartojančių elementų visuma. Kalbant konkrečiau, šis apeliacinis skundas, be kita ko, susijęs su jurisprudencijoje nustatytų griežtų reikalavimų, susijusių su žymenų, kurie sutampa su nagrinėjamų prekių vaizdu, skiriamojo požymio vertinimu, taikytinumo kriterijais. Tačiau siekdamas užtikrinti terminologinį suderinamumą su šalių pozicijomis ir ypač su Teisingumo Teismo bei Bendrojo Teismo sprendimais, kuriuose nagrinėjamas šis klausimas, šioje išvadoje daugiau nagrinėsiu jurisprudencijos, susijusios su šios rūšies žymenimis, taikytinumo kriterijus.

6.

Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio „Santykiniai atsisakymo registruoti prekių ženklą pagrindai“ 1 dalies b punkte nurodoma:

„1.   Neregistruojami šie žymenys:

<…>

7.

Be to, šio reglamento 154 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad absoliutūs atsisakymo atlikti ženklų tarptautinę registraciją nurodant Europos Sąjungos teritoriją pagrindai nagrinėjami taip pat, kaip ir paraiškos dėl Sąjungos prekių ženklų.

8.

Apeliantė yra teisių perėmėja bendrovės, kuri 2012 m. birželio 27 d. Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (PINO) tarptautiniame biure įregistravo Vokietijoje registruotu prekių ženklu grindžiamą tarptautinį, Europos Sąjungoje galiojantį šį vaizdinį prekių ženklą:

9.

2012 m. spalio 25 d. EUIPO gavo pranešimą apie nagrinėjamo žymens tarptautinę registraciją. Buvo paprašyta išplėsti apsaugą prekėms, priskiriamoms prie Nicos sutarties 10, 18 ir 25 klasių, be kita ko, toms, kurios pagal kiekvieną iš šių klasių atitinka tokį aprašymą:

10.

2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu EUIPO Nagrinėjimo skyrius pranešė apeliantei apie visišką atsisakymą pripažinti tarptautinio prekių ženklo apsaugą Sąjungoje, motyvuodamas tuo, kad nagrinėjamas žymuo neturi skiriamojo požymio, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punktą, aiškinamą kartu su šio reglamento 154 straipsnio 1 dalimi. Pagal šias nuostatas tarptautinio prekių ženklo apsaugos galiojimą atsisakoma išplėsti, jeigu prekių ženklas neturi skiriamojo požymio. 2013 m. spalio 4 d. apeliantė apskundė šį sprendimą.

11.

Ginčijamu sprendimu EUIPO pirmoji apeliacinė taryba atmetė skundą, nusprendusi, kad nagrinėjamas žymuo neturi skiriamojo požymio visoms prekėms, kurioms buvo prašoma išplėsti apsaugą.

12.

Kaip nurodė Apeliacinė taryba, nagrinėjamas žymuo dėl jam būdingų savybių galėjo tęstis į keturias kvadrato puses, todėl būti naudojamas bet kurioje dvimatėje ar trimatėje erdvėje. Taigi nagrinėjamas žymuo buvo iš karto suvokiamas kaip vaizduojantis paviršiaus raštą. Be to, Apeliacinė taryba pažymėjo, kad yra žinoma, jog prekių, kurioms prašoma išplėsti apsaugą, ar jų pakuotės paviršius padengiamas raštais dėl įvairių priežasčių.

13.

Šiomis aplinkybėmis Apeliacinė taryba pirmiausia priminė, kad pagal jurisprudenciją vidutiniai vartotojai neįpratę nustatyti komercinės prekių kilmės pagal žymenis, kurie sutampa su pačių prekių vaizdu. Todėl nagrinėjamas žymuo turi skiriamąjį požymį, tik jeigu jis iš esmės skiriasi nuo sektoriaus normų ar įpročių.

14.

Apeliacinė taryba taip pat nusprendė, kad ši jurisprudencija taikytina šiuo atveju, nes nagrinėjamas žymuo sutampa su nurodytų prekių vaizdu. Taikydama šioje jurisprudencijoje suformuotus kriterijus, susijusius su skiriamojo požymio vertinimu, Apeliacinė taryba padarė išvadą, kad įspūdis, kurį bendrai sukuria nagrinėjamas žymuo, reikšmingai nesiskiria nuo atitinkamų sektorių įpročių. Todėl tarptautinis prekių ženklas neturėjo skiriamojo požymio visų nagrinėjamų prekių atžvilgiu.

15.

2014 m. rugpjūčio 1 d. apeliantė Bendrojo Teismo kanceliarijoje pateikė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo, nurodydama vienintelį pagrindą, grindžiamą Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimu.

16.

Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas panaikino ginčijamą sprendimą, kiek jis buvo susijęs su toliau nurodytomis prekėmis: „rankų, kojų, akių ir dantų protezai“; „žaizdų siuvimo medžiagos“; „žaizdų siuvimo medžiagos operacijoms“ (Nicos sutarties 10 klasė) ir „gyvulių odos, kailiai“ (18 klasė). Bendrasis Teismas atmetė likusią ieškinio dalį kaip nepagrįstą.

17.

Tai konstatuodamas, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 23–27 punktuose priminė jurisprudenciją, susijusią su erdviniais prekių ženklais, sutampančiais su prekių vaizdu.

18.

Toliau Bendrasis Teismas kėlė klausimą, koks kriterijus yra reikšmingas nustatant, ar vaizdinis žymuo, kurį sudaro serija reguliariai pasikartojančių elementų, iš tikrųjų gali būti laikomas konkrečios prekės paviršiaus raštu, todėl jam turi būti taikomi skiriamojo požymio vertinimo kriterijai, taikomi erdviniams prekių ženklams, sutampantiems su prekių vaizdu.

19.

Skundžiamo sprendimo 54 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad žymuo, kurį sudaro serija reguliariai pasikartojančių elementų, ypač skirtas naudoti kaip paviršiaus raštas. Vadinasi, iš principo egzistuoja nuo šio žymens neatsiejama tikimybė, kad jis naudojamas kaip paviršiaus raštas. Taigi, kaip Bendrasis Teismas nurodė skundžiamo sprendimo 55 punkte, tik tuo atveju, kai atsižvelgiant į nagrinėjamų prekių pobūdį paviršiaus rašto naudojimas mažai tikėtinas, toks žymuo negali būti laikomas nagrinėjamų prekių paviršiaus raštu.

20.

Tiesa, skundžiamo sprendimo 56 punkte Bendrasis Teismas nurodė Sprendimą Deichmann / VRDT (Sulenktos juostos su brūkšninėmis linijomis vaizdas) ( 4 ), kuriame Bendrasis Teismas pats patvirtino Apeliacinės tarybos sprendimą grįsti jos atliekamą nagrinėjamo prekių ženklo skiriamojo požymio vertinimą „labiausiai tikėtinu“ šio prekių ženklo naudojimo būdu. Tačiau, kaip nurodyta skundžiamo sprendimo 57 punkte, šių motyvų nebuvo galima pritaikyti šiai bylai, nes Sprendime Deichmann / VRDT (Sulenktos juostos su brūkšninėmis linijomis vaizdas) ( 5 ) nebuvo nagrinėjama žymens, sudaryto iš pasikartojančių elementų sekos, registracija.

21.

Tai nurodęs Bendrasis Teismas nusprendė, kad nagrinėjamo tarptautinio prekių ženklo naudojimas kaip paviršiaus rašto nebuvo „mažai tikėtinas“, kalbant apie daugumą prekių, kurioms apeliantė prašė taikyti prekių ženklo apsaugą. Todėl Bendrasis Teismas nusprendė, kad jurisprudencija, susijusi su erdviniais prekių ženklais, kurie sutampa su prekių vaizdu, taikytina prašymui išplėsti tarptautinio prekių ženklo apsaugą Nicos sutarties 10, 18 ir 25 klasės prekėms, išskyrus toliau nurodytas prekes: „rankų, kojų, akių ir dantų protezai“; „žaizdų siuvimo medžiagos“; „žaizdų siuvimo medžiagos operacijoms“ (Nicos sutarties 10 klasė) ir „gyvulių odos, kailiai“ (18 klasė).

22.

Paskui Bendrasis Teismas konstatavo, kad tarptautinis prekių ženklas neturi skiriamojo požymio, kiek tai susiję su apeliantės prašymu taikyti šio prekių ženklo apsaugą Nicos sutarties 10, 18 ir 25 klasės prekėms, išskyrus pirma nurodytas prekes.

23.

Sprendimo motyvuose Bendrasis Teismas iš dalies panaikino ginčijamą sprendimą ir atmetė likusią ieškinio dalį.

24.

Apeliaciniame skunde apeliantė prašo Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamą sprendimą, kiek juo tarptautinį prekių ženklą atsisakyta registruoti, patenkinti jos reikalavimus pirmojoje instancijoje Bendrajame Teisme, susijusius su prekėmis, kurių atžvilgiu ieškinys buvo atmestas, ir priteisti iš EUIPO bylinėjimosi išlaidas.

25.

Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmoje dalyje apeliantė ginčija Bendrojo Teismo išvadą, kad paprastos „galimybės“ naudoti prekių ženklą sudarantį žymenį kaip paviršiaus raštą pakanka, kad nagrinėjamam tarptautiniam prekių ženklui būtų taikoma jurisprudencija, susijusi su prekių ženklais, kurie sutampa su jais žymimų prekių vaizdu.

26.

Siekdama pagrįsti šį pagrindą, apeliantė remiasi Nutarties Deichmann / VRDT ( 6 ) 55 punktu, kuriame Teisingumo Teismas atmetė apeliacinį skundą dėl skundžiamo sprendimo 56 punkte minėto Sprendimo Deichmann / VRDT (Sulenktos juostos su brūkšninėmis linijomis vaizdas) ( 7 ). Remiantis šia nutartimi, lemiamas jurisprudencijos, susijusios su žymenimis, kurie sutampa su prekių vaizdu, taikymo kriterijus yra ne galimybės naudoti nagrinėjamą žymenį kaip paviršiaus raštą kriterijus, o „labiausiai tikėtino žymens naudojimo būdo“ kriterijus. Taigi, jei Bendrasis Teismas būtų rėmęsis teisingu „labiausiai tikėtino naudojimo būdo“ kriterijumi, tarptautiniam prekių ženklui nebūtų reikėję taikyti erdviniams prekių ženklams galiojančių principų.

27.

EUIPO nuomone, pirma, pirmojo pagrindo pirma dalis yra nepriimtina, tiek, kiek apeliantė ginčija tarptautinio prekių ženklo kvalifikavimą kaip pasikartojančios sekos, kuri gali būti laikoma paviršiaus raštu. Grįsdama šį nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą, EUIPO teigia, kad iš tikrųjų apeliaciniu skundu siekiama, kad Teisingumo Teismas iš naujo įvertintų jau ne kartą nurodytus fakto klausimus.

28.

Antra, EUIPO nuomone, nors pirmoje dalyje nurodytas pirmas motyvas yra priimtinas, jis nepagrįstas.

29.

EUIPO teigimu, skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas teisingai atsižvelgė į savybę, būdingą tarptautiniam prekių ženklui, kuris ypač skirtas naudoti kaip paviršiaus raštas. Todėl EUIPO laikosi nuomonės, jog Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, kad paprastos galimybės naudoti nagrinėjamą prekių ženklą kaip prekės ar jos pakuotės paviršiaus raštą pakako kaip pagrindo taikyti jurisprudenciją, susijusią su prekių ženklais, kurie sutampa su jais žymimų prekių vaizdu.

30.

Be to, kaip nurodo EUIPO, Teisingumo Teismas jau yra patvirtinęs, jog paprasta prekių ženklo galimybė sudaryti prekių, kurioms prašoma suteikti apsaugą, formos dalį leidžia taikyti jurisprudenciją, susijusią su prekių ženklais, kurie sutampa su prekių vaizdu. Šiomis aplinkybėmis EUIPO remiasi Sprendimo Louis Vuitton Malletier / VRDT ( 8 ) 57 ir 59 punktais.

31.

Atsiliepime į apeliacinį skundą EUIPO pažymi, jog apeliantės argumentas, grindžiamas Nutartimi Deichmann / VRDT ( 9 ), kuriuo ji siekia įrodyti, kad prekių ženklo paprasto naudojimo kaip paviršiaus rašto nepakanka, kad būtų taikoma jurisprudencija, susijusi su prekių ženklais, kurie sutampa su prekių vaizdu, buvo išnagrinėtas skundžiamame sprendime. Reikėtų priminti, jog skundžiamo sprendimo 57 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad Sprendimas Deichmann / VRDT (Sulenktos juostos su brūkšninėmis linijomis vaizdas) ( 10 ), patvirtintas apeliantės nurodyta Teisingumo Teismo nutartimi, negali būti pritaikytas šiai bylai, ne nebuvo susijęs su žymeniu, kuris dėl jam būdingų savybių ypač skirtas naudoti kaip paviršiaus raštas.

32.

EUIPO teigia, kad pirmojo pagrindo pirma dalis yra nepriimtina, nes apeliantė ginčija tarptautinio prekių ženklo kvalifikavimą kaip paviršiaus rašto.

33.

Pirmiausia reikia priminti, kad pagal SESV 256 straipsnio 1 dalį ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmą pastraipą apeliacinį skundą galima paduoti tik teisės klausimais. Bendrasis Teismas vienintelis turi kompetenciją konstatuoti ir vertinti reikšmingas faktines aplinkybes ir įrodymus. Taigi, tokių faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimas, išskyrus atvejus, kai jie buvo iškraipyti, nėra teisės klausimas, kurį nagrinėdamas apeliacinį skundą spręstų Teisingumo Teismas ( 11 ).

34.

Šiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, pirma, kad apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmoje dalyje apeliantė neginčija Bendrojo Teismo išvadų, susijusių su tuo, kad tarptautinis prekių ženklas gali būti naudojamas kaip paviršiaus raštas. Apeliantė taip pat neginčija to, kad toks tarptautinio prekių ženklo naudojimo būdas nėra mažai tikėtinas.

35.

Vis dėlto apeliantė ginčija Bendrojo Teismo kriterijų, kuriuo remdamasis jis grindė jurisprudencijos, susijusios su žymenimis, sutampančiais su prekės vaizdu, taikymą. Tiek, kiek Bendrasis Teismas nusprendė, kad ši jurisprudencija turi būti taikoma šioje byloje todėl, kad tarptautinio prekių ženklo naudojimas kaip paviršiaus rašto nėra mažai tikėtinas naudojimo būdas, apeliantė mano, kad ši jurisprudencija skirta taikyti tik tuo atveju, jeigu kalbama apie labiausiai tikėtiną nagrinėjamo prekių ženklo naudojimo būdą.

36.

Antra, man atrodo, kad EUIPO pateiktas nepriimtinumu grindžiamas prieštaravimas šiek tiek prieštarauja kitiems šios šalies nurodytiems argumentams, susijusiems su pirmojo pagrindo pirma dalimi.

37.

Atsiliepime į apeliacinį skundą EUIPO nurodo, jog Teisingumo Teismas Sprendime Louis Vuitton Malletier / VRDT ( 12 ) patvirtino, kad prekių ženklo galimybė sudaryti juo žymimų prekių dalį gali būti jurisprudencijos, susijusios su žymenimis, kurie sutampa su prekės vaizdu, taikytinumo kriterijus. Iš tiesų vienas iš aspektų, dėl kurio ginčijosi bylos, kurioje priimtas tas sprendimas, šalys, buvo tas, ar jurisprudencija, susijusi su erdviniais prekių ženklais, kuriuos sudaro pačios prekės vaizdas, taip pat taikoma vaizdiniams prekių ženklams, vaizduojantiems ne tik visą prekę, bet ir jos dalį ( 13 ). Šiomis aplinkybėmis minėto sprendimo 56 punkte Teisingumo Teismas nurodė, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, remdamasis jurisprudencija, taikytina erdviniams prekių ženklams, ir atmetė šiuo klausimu vienintelio apeliacinio skundo pagrindo atitinkamai daliai pagrįsti pateiktą argumentą.

38.

Šiuo argumentu, kuris buvo atmestas kaip nepagrįstas, apeliantė abstrakčiai ginčijo jurisprudencijos, susijusios su erdviniais prekių ženklais, taikytinumo ratione materiae kriterijus, o tai, mano nuomone, buvo teisės klausimas, kurį galima kelti apeliaciniame skunde. Be to, Teisingumo Teismas pagrįstai laikėsi tokios pozicijos dar ir todėl, kad šis apeliantės argumentas nebuvo pripažintas nepriimtinu, bet buvo atmestas kaip nepagrįstas.

39.

Kalbant apie šią bylą, pažymėtina, kad apeliantės pateikto pirmojo pagrindo pirma dalis susijusi su panašia problema. Iš tiesų apeliantė abstrakčiai ginčija jurisprudencijos, susijusios su prekių ženklais, kurie sutampa su prekių vaizdu, taikytinumo ratione materiae kriterijus, kuriuos Bendrasis Teismas taikė skundžiamame sprendime.

40.

Atsižvelgdamas į pateiktus samprotavimus, manau, kad apeliantės argumentai, pateikti apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmai daliai pagrįsti, yra susiję su teisės klausimu. Todėl siūlau Teisingumo Teismui atmesti EUIPO pateiktą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą tiek, kiek jis susijęs su minėta pirma dalimi.

41.

Primintina, kad pirmojo pagrindo pirmoje dalyje apeliantė kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis jurisprudenciją, susijusią su žymenimis, kurie sutampa su prekių vaizdu, klaidingai taikė tarptautiniam prekių ženklui. Kaip nurodė Bendrasis Teismas, ši jurisprudencija iš esmės taikytina visoms prekėms, išskyrus tas prekes, kurioms šio žymens naudojimas kaip paviršiaus rašto yra mažai tikėtinas dėl šių prekių pobūdžio. Vis dėlto, apeliantės nuomone, ši jurisprudencija taikytina tik tuo atveju, jeigu žymens naudojimas kaip paviršiaus rašto yra labiausiai tikėtinas jo naudojimo būdas.

42.

Šiomis aplinkybėmis pirmiausia analizuosiu jurisprudencijos, susijusios su žymenimis, kurie sutampa su prekių vaizdu, taikymo srities raidą. Ši analizė bus naudinga nustatant šios jurisprudencijos taikytinumo ratione materiae kriterijus. Tada nagrinėsiu, ar šie kriterijai gali būti visiškai pritaikyti prekių ženklams, kuriuos sudaro žymenys iš reguliariai pasikartojančių elementų.

43.

Jurisprudencija, susijusi su prekių ženklais, kurie sutampa su jais žymimų prekių vaizdu, pirmiausia buvo suformuota sprendimuose dėl erdvinių prekių ženklų, kuriuos sudaro pačios prekės vaizdas ( 14 ). Iš minėtų sprendimų matyti, kad vidutinis vartotojas paprastai nepreziumuoja prekių kilmės remdamasis pačios prekės ar jos pakuotės forma, jeigu nėra jokio grafinio ar tekstinio elemento. Taigi bet kuriuo atveju nustatyti erdvinio prekių ženklo skiriamąjį požymį gali būti sunkiau nei žodinio ar vaizdinio prekių ženklo skiriamąjį požymį. Tačiau skiriamojo požymio nebuvimas reiškia, kad žymuo negali atlikti esminės prekių ženklo funkcijos.

44.

Bet kuriuo atveju tokia jurisprudencija grindžiama mintimi, kad atitinkama visuomenė nebūtinai taip pat suvoks pačios prekės formą turintį erdvinį prekių ženklą ir žodinį ar vaizdinį prekių ženklą, sudarytą iš žymens, nepriklausančio nuo tokiu prekių ženklu žymimų prekių vaizdo ( 15 ). Todėl ši jurisprudencija taikoma ne visiems erdviniams prekių ženklams, o tik tiems, kuriuos sudaro atitinkamos prekės forma. Be to, negalima iš karto atmesti galimybės taikyti šią jurisprudenciją žodiniams ir vaizdiniams prekių ženklams tiek, kiek jie nėra nepriklausomi nuo šių prekių.

45.

Šiuos samprotavimus patvirtina jurisprudencijos, susijusios su erdviniais prekių ženklais, kuriuos sudaro pačios prekės vaizdas, taikymo srities raidos analizė.

46.

Neginčijama, kad ši jurisprudencija taikoma, jeigu prekių ženklas, kurį prašoma įregistruoti, yra vaizdinis prekių ženklas, sudarytas iš dvimačio atitinkamos prekės vaizdo. Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad tokiu atveju prekių ženklas taip pat nėra žymuo, nepriklausomas nuo juo žymimų prekių vaizdo ( 16 ). Dėl tų pačių priežasčių ši jurisprudencija taikoma ir tuo atveju, jeigu dvimatis prekių ženklas vaizduoja tik juo žymimos prekės dalį ( 17 ).

47.

Be to, Teisingumo Teismas neseniai patvirtino Bendrojo Teismo motyvus, kad atitinkamo prekių ženklo kvalifikavimas neturi reikšmės, jeigu kalbama apie tai, ar jo skiriamojo požymio vertinimo kriterijai, išplėtoti erdvinių prekių ženklų srityje, taikytini konkrečioje byloje. Taigi Teisingumo Teismas netiesiogiai pripažino, kad šiuo klausimu yra lemiamas ne prekių ženklo kvalifikavimas, o tai, ar jis sutampa su atitinkamos prekės vaizdu ( 18 ).

48.

Vis dėlto pažymiu, jog Teisingumo Teismas Sprendime Louis Vuitton Malletier / VRDT jau konstatavo, kad jurisprudencijos, susijusios su erdviniais ir vaizdiniais prekių ženklais, kuriuos atitinkamai sudaro nagrinėjamos prekės forma arba vaizdas, taikymui būtina, kad tarp prekių ženklo ir šios prekės būtų ryšys, kurį pripažintų atitinkama visuomenė ( 19 ). Be to, sprendimuose, priskiriamuose šios krypties jurisprudencijai, Teisingumo Teismas patvirtino Bendrojo Teismo išvadas, susijusias su atitinkamos jurisprudencijos taikymu prekių ženklui, kurį sudaro erdvinis arba dvimatis žymuo, apimantis vaizdinį elementą, motyvuodamas tuo, kad šio vaizdinio elemento nesudarė nuo prekių vaizdo nepriklausantis žymuo ir vartotojas jį suvokė tik kaip puošybos elementą ( 20 ).

49.

Išanalizavus šią jurisprudenciją darytina išvada, kad jurisprudencijos, susijusios su prekių ženklais, kurie sutampa su jais žymimų prekių vaizdu, taikytinumas priklauso ne nuo techninės galimybės atskirti žymenį ir prekę nebuvimo, o nuo žymens ir juo žymimų prekių ar jų dalies panašumo ( 21 ), kurį gali suvokti atitinkama visuomenė.

50.

Darau tarpinę išvadą, kad, pirma, iš pradžių jurisprudencijoje išplėtotų skiriamojo požymio vertinimo kriterijų taikytinumas tam tikriems erdviniams prekių ženklams nepriklauso nuo konkretaus atitinkamo prekių ženklo kvalifikavimo.

51.

Taigi, nors sąvoka „ženklas su raštais“ buvo įtraukta į Sąjungos prekių ženklų sistemą nuo Įgyvendinimo reglamento (ES) 2017/1431 ( 22 ) įsigaliojimo, į klausimą, ar nagrinėjamas tarptautinis prekių ženklas turi būti laikomas ženklu su raštais, kaip tai suprantama pagal šį reglamentą, atsakyti nebūtina. Be to, Įgyvendinimo reglamento 2017/1431 3 straipsnio 1 dalies e punkte nurodoma tik tai, kaip prekių ženklas turi būti vaizduojamas, „jeigu prekių ženklą sudaro vien reguliariai pakartoti elementai“ ( 23 ). Bet kuriuo atveju, atsižvelgiant į šios išvados 47 ir 50 punktuose pateiktas pastabas, šioje nuostatoje nepateikta prekių ženklo su raštais apibrėžtis, kuri galėtų turėti poveikį jo skiriamojo požymio vertinimui. Be to, apeliantė prašymą išplėsti tarptautinio prekių ženklo suteikiamą apsaugą pateikė dar prieš įsigaliojant Įgyvendinimo reglamentui 2017/1431.

52.

Antra, kriterijų, išplėtotų tam tikrų erdvinių prekių ženklų srityje, taikytinumą lemia būtent tai, kad prekių ženklą sudarantis žymuo nėra atskiras nuo juo žymimų prekių vaizdo. Kadangi šioje jurisprudencijoje daroma prielaida, kad žymuo ir juo žymimos prekės yra panašūs, ji negali būti taikoma prekių ženklui vien dėl jam būdingų savybių, vertinamų abstrakčiai. Todėl siekiant nustatyti, ar ši jurisprudencija yra taikytina, ar ne, reikia atsižvelgti į prekes, kurioms prašoma suteikti prekių ženklo apsaugą.

53.

Trečia, siekiant atsakyti į klausimą, ar žymuo yra atskiras nuo prekių, kurioms prašoma suteikti prekių ženklo apsaugą, vaizdo, reikia atsižvelgti į atitinkamos visuomenės požiūrį.

54.

Nesunku nustatyti, kad žymuo sutampa su juo žymimų prekių vaizdu, jeigu paraiška įregistruoti prekių ženklą susijusi su žymeniu, anksčiau kitaip naudotu ant prekių, kurioms prašoma suteikti prekių ženklo apsaugą, arba anksčiau kitaip su jomis susietu.

55.

Pavyzdžiui, byla, kurioje priimtas Sprendimas Freixenet / VRDT ( 24 ), buvo susijusi su konkrečiu prekių, kurioms buvo prašoma taikyti prekių ženklo apsaugą ir kurios buvo priskiriamos prie Nicos sutarties 33 klasės, t. y. „Putojantys vynai“, paviršiaus vaizdu. Prekių ženklus, kuriuos buvo prašoma įregistruoti, sudarė matinio stiklo butelius vaizduojantys žymenys. Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas patvirtino, kad jurisprudencija, išplėtota erdvinių prekių ženklų, sudarytų iš jais žymimų prekių vaizdo, srityje taip pat galioja tada, kai prašomas įregistruoti prekių ženklas, kaip ir šioje byloje, yra „kitas“ prekių ženklas, sudarytas iš juo žymimo gaminio pakuotės paviršiaus vaizdo ( 25 ).

56.

Prekių ženklą sudarančio žymens ir juo žymimų prekių panašumą suvokti sunkiau, jeigu nagrinėjamą žymenį, kaip šioje byloje, sudaro grafinis visų reguliariai pasikartojančių kvadratinės formos elementų vaizdas.

57.

Tiesa, Teisingumo Teismas, pateikdamas aiškią nuorodą į jurisprudenciją, išplėtotą erdvinių prekių ženklų, sutampančių su jais žymimų prekių vaizdu, srityje, jau patvirtino Bendrojo Teismo išvadas, pagal kurias abstraktus raštas buvo laikomas žymeniu, sutampančiu su prekės, kuriai buvo prašoma įregistruoti žymenį, išoriniu vaizdu ( 26 ). Tačiau šioje byloje nagrinėjamas raštas neginčijamai pritaikytas prekės paviršiui žymėti.

58.

Taigi Teisingumo Teismas iš esmės patvirtino jurisprudencijos, susijusios su prekių ženklais, sutampančiais su prekių vaizdu, taikytinumą prekių ženklams, kuriuos sudarė raštai. Tačiau minėtoje jurisprudencijoje Teisingumo Teismas nepateikė aiškios pozicijos dėl to, kokia turi būti tikimybė, kad toks vaizdinis prekių ženklas, kuris nagrinėjamas šioje byloje ir kurį sudaro reguliariai pasikartojančių elementų serija, būtų laikomas paviršiaus raštu, sutampančiu su nagrinėjamų prekių vaizdu.

59.

Bet kuriuo atveju iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, pagal kurią juo labiau forma, kurią prašoma įregistruoti kaip prekių ženklą, yra panaši į tikėtiną atitinkamos prekės formą, juo didesnė tikimybė, kad ji neturės skiriamojo požymio ( 27 ), taip pat negalima daryti jokių galutinių išvadų.

60.

Iš tiesų man atrodo, kad ši ištrauka susijusi ne su jurisprudencijos, išplėtotos dėl erdvinių prekių ženklų, sutampančių su prekių vaizdu, taikytinumo kriterijais, o su prekių ženklo skiriamojo požymio vertinimu atsižvelgiant į šią jurisprudenciją.

61.

Šį aiškinimą patvirtina Sprendimo Mag Instrument / VRDT ( 28 ) analizė. Šio sprendimo 31 punkte Teisingumo Teismas priminė jurisprudencijoje nurodytus motyvus, susijusius su ryšiu tarp, viena vertus, prekių ženklo, kurį sudaro juo žymimų prekių forma, skiriamojo požymio ir, kita vertus, labiausiai tikėtinos šių prekių formos. Toliau minėto sprendimo 32 punkte Teisingumo Teismas konstatavo, kad jeigu erdvinį prekių ženklą sudaro prekės, kuriai jį prašoma įregistruoti, forma, vien to, kad ši forma yra vienos iš įprastų šios rūšies prekių formų „atmaina“, nepakanka pripažinti, jog šis prekių ženklas turi skiriamąjį požymį. Taigi man atrodo akivaizdu, kad motyvai, susiję su ryšiu tarp prekių ženklo skiriamojo požymio ir prekių, kurioms prašoma suteikti prekių ženklo apsaugą, labiausiai tikėtinos formos, iš esmės yra susiję su prekių ženklo skiriamojo požymio vertinimu. Todėl pirma cituotų sprendimų punktai nebuvo susiję su jurisprudencijos, susijusios su žymenimis, sutampančiais su atitinkamų prekių vaizdu, taikytinumo kriterijais.

62.

Be to, Bendrasis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat paaiškino, kad prekių ženklu žymimos prekės labiausiai tikėtinos formos analizė iš esmės yra nagrinėjamo sektoriaus normų ar įpročių analizė ( 29 ).

63.

Vis dėlto apeliantė teigia, jog pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją būtina, kad nagrinėjamo žymens naudojimas kaip paviršiaus rašto būtų „labiausiai tikėtinas“ šio žymens naudojimo būdas. Pateikdama panašų į apeliantės požiūrį, tačiau darydama skirtingas išvadas, EUIPO nurodo, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog paprastos galimybės, kad prekių ženklas sudarytų prekių, kurioms jį prašoma įregistruoti, formos dalį, pakanka, kad būtų taikoma jurisprudencija, susijusi su žymenimis, sutampančiais su prekių vaizdu.

64.

Taigi diskusija, kurią paskatino apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirma dalis, yra susijusi, be kita ko, su klausimu, ar motyvus, kuriuos Teisingumo Teismas pateikė Sprendime Louis Vuitton Malletier / VRDT ( 30 ) ir Nutartyje Deichmann / VRDT ( 31 ), galima pritaikyti šiai bylai. Taigi dabar minėtus Teisingumo Teismo sprendimus analizuosiu atsižvelgdamas būtent į tai. Tada vertinsiu padarytą sprendimą, analizuodamas Bendrojo Teismo jurisprudenciją, kurioje, manau, buvo nagrinėjamas šis klausimas.

65.

Primintina, jog EUIPO teigia, kad Teisingumo Teismas Sprendime Louis Vuitton Malletier / VRDT ( 32 ) patvirtino, kad tai, jog prekių ženklas gali sudaryti prekių, kurioms jį prašoma įregistruoti, formos dalį, gali būti jurisprudencijos, susijusios su žymenimis, sutampančiais su prekių vaizdu, taikytinumo kriterijus. Kaip teigia EUIPO, tas pats kriterijus turėtų būti taikomas ir šiai bylai.

66.

Šiomis aplinkybėmis pažymiu, jog atsakydama į apeliantės argumentą, kad kriterijus, kuriuo turi būti remiamasi konstatuojant, kad vaizdinis prekių ženklas, kurį sudaro reguliariai pasikartojančių elementų serija, yra laikomas paviršiaus raštu, kyla iš Nutarties Deichmann / VRDT ( 33 ), EUIPO nurodo tik tai, kad šis argumentas buvo nagrinėjamas skundžiamame sprendime. Priminsiu, kad skundžiamo sprendimo 57 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad jo sprendimas byloje, kurioje priimta ši nutartis, negali būti pritaikytas šiai bylai, nes nebuvo susijęs su žymeniu, kurį sudarė pasikartojančių elementų seka.

67.

Vis dėlto Sprendimas Louis Vuitton Malletier / VRDT ( 34 ) taip pat nebuvo susijęs su žymens, kurį sudarė pasikartojančių elementų seka, registracija. Iš tiesų tas sprendimas buvo susijęs su paraiška įregistruoti vaizdinį prekių ženklą, vaizduojantį užraktą.

68.

Taigi EUIPO pozicija man atrodo prieštaringa tiek, kiek siekdama pagrįsti savo atsiliepimą į ieškinį ji, viena vertus, remiasi Sprendimu Louis Vuitton Malletier / VRDT ( 35 ) ir, kita vertus, atrodo, laikosi nuomonės, jog Bendrasis Teismas teisingai konstatavo, kad Nutartimi Deichmann / VRDT ( 36 ) negali būti vadovaujamasi šioje byloje.

69.

Dėl šių priežasčių, iš anksto nespręsdamas dėl kriterijaus, kurį Teisingumo Teismas nustatė Sprendime Vuitton Malletier / VRDT ( 37 ), pagrįstumo, priešingai nei EUIPO, nesu įsitikinęs, kad iš minėto sprendimo būtų galima daryti galutines išvadas, taikytinas šiai bylai.

70.

Pati apeliantė, siekdama pagrįsti apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmą dalį, remiasi Nutarties Deichmann / VRDT ( 38 ) 55 punktu. Jos nuomone, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos darytina išvada, kad labiausiai tikėtinas žymens naudojimo būdas yra lemiamas kriterijus taikant jurisprudenciją, susijusią su prekių ženklais, sutampančiais su prekių vaizdu. Taigi, apeliantės teigimu, šis kriterijus turėtų būti taikomas nagrinėjamam tarptautiniam prekių ženklui.

71.

Nepritariu šiam požiūriui.

72.

Pažymėtina, kad byla, kurioje priimta Nutartis Deichmann / VRDT ( 39 ), buvo susijusi su paraiška kaip Bendrijos prekių ženklą įregistruoti vaizdinį prekių ženklą, vaizduojantį sulenktas juostas su brūkšninėmis linijomis. Taigi nagrinėtą prekių ženklą sudarantis žymuo nebuvo sudarytas iš reguliariai pasikartojančių elementų.

73.

Šiuo klausimu pirmiausia reikėtų pripažinti, jog pritariu apeliantės argumentui, kad kiekvienas žodinis ar vaizdinis prekių ženklas teoriškai galėtų būti plečiamas ar atgaminamas be pabaigos ir naudojamas kaip prekių paviršiaus raštas. Taip yra atsižvelgiant dar ir į tai, kad jurisprudencija, susijusi su prekių ženklais, sutampančiais su jais žymimų prekių vaizdu, yra susijusi ne tik su prekių ženklais, kurie sutampa su prekės vaizdu, bet ir su prekių ženklais, kurie sutampa su jais žymimos prekės vaizdo dalimi ( 40 ).

74.

Vis dėlto pripažįstu skirtumą tarp, pirma, prekių ženklo, kurį sudaro reguliariai pasikartojantis žymuo, ir, antra, kitų vaizdinių ar žodinių prekių ženklų, kurie sudaryti iš pavienių žymenų ir įregistruoti kaip tokie žymenys ir kurie gali būti naudojami kaip tokie, pasikartojimo be pabaigos.

75.

Akivaizdu, kad antrajai kategorijai priklausantys prekių ženklai gali būti kartojami daug kartų, net jeigu jų nesudaro reguliariai pasikartojantys žymenys. Tačiau kiekvienas šio pasikartojimo elementas, vertinamas atskirai, yra skiriamąjį požymį turintis žymuo.

76.

Iš esmės to paties negalima pasakyti apie prekių ženklą, kurį sudaro žymuo, sudarytas iš reguliariai pasikartojančių elementų serijos. Iš tikrųjų teoriškai toks prekių ženklas gali būti suskaidytas arba padalytas į dalis, siekiant iš šio prekių ženklo išgauti vieną elementų seriją. Tačiau man atrodo, kad tokia viena elementų serija iš esmės neturėtų skiriamojo požymio, atsižvelgiant į neišsiskiriantį jos pobūdį, ir negalėtų būti laikoma prekių ženklu, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 207/2009.

77.

Mano supratimu, būtent dėl šios priežasties tikimybė, kad iš reguliariai pasikartojančių elementų serijos sudarytas žymuo bus naudojamas kaip paviršiaus raštas, sutampantis su konkrečių prekių vaizdu, turėtų būti didesnė, nei kalbant apie kitus žymenis, sudarančius žodinius ir vaizdinius prekių ženklus. Iš tiesų žymenys, kuriuos sudaro reguliariai pasikartojantys elementai, tam tikru požiūriu yra iš anksto skirti naudoti ant prekių paviršiaus ar pakuotės, nes jų nesudaro elementai, kurie, vertinami atskirai, gali būti registruojami ir naudojami kaip prekių ženklai, leidžiantys atitinkamai visuomenei nustatyti nagrinėjamų prekių kilmę. Todėl mažai tikėtina, kad nagrinėjami žymenys nebus naudojami kaip paviršiaus raštas.

78.

Antra, primenu, kad jurisprudencijoje kriterijai, išplėtoti erdvinių prekių ženklų, sutampančių su prekių vaizdu, srityje, paprastai taikomi prekių ženklams, kuriuos sudaro iš anksto ant prekių, kurioms prašoma suteikti prekių ženklo apsaugą, pavaizduotų reguliariai pasikartojančių elementų visuma ( 41 ).

79.

Šiomis aplinkybėmis reikia atsižvelgti į tai, kad po žymens, kurį sudaro grafiškai pavaizduotų reguliariai pasikartojančių kvadratinės formos elementų visuma, įregistravimo jo savininkas galėtų šiuo žymeniu žymėti prekių, dėl kurių buvo prašoma suteikti apsaugą, paviršių. Bet kuriuo atveju pareiškimai, susiję su numatomu arba faktiniu prekių ženklo naudojimu, gali būti keičiami po šio prekių ženklo įregistravimo, todėl negali turėti kokio nors poveikio galimybės jį įregistruoti vertinimui ( 42 ).

80.

Taigi, tokiu atveju, pritaikius apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmoje dalyje apeliantės nurodytą tikimybės lygį, gali būti sudarytos sąlygos sistemingai vengti taikyti kriterijus, išplėtotus erdvinių prekių ženklų, sutampančių su prekių vaizdu, srityje, nors tai yra prekių ženklai, kurie visų pirma skirti naudoti kaip paviršiaus raštas ir kurie tikriausiai būtų naudojami būtent taip.

81.

Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, esu linkęs pritarti Bendrojo Teismo pozicijai, kurią jis išreiškė skundžiamo sprendimo 54 ir 55 punktuose, pagal kurią tik tuo atveju, kai, atsižvelgiant į nagrinėjamų prekių pobūdį, paviršiaus rašto naudojimas mažai tikėtinas, toks žymuo negali būti laikomas nagrinėjamų prekių paviršiaus raštu.

82.

Vis dėlto šiuos samprotavimus supriešinsiu su Bendrojo Teismo pozicija, kurios jis laikėsi savo jurisprudencijoje, susijusioje su žymenimis, kuriuos sudaro reguliariai pasikartojančių elementų visuma.

83.

Bendrasis Teismas jau ne kartą yra taikęs jurisprudenciją, susijusią su erdviniais prekių ženklais, kuriuos dėl paties prekės vaizdo sudaro vaizdinis žymuo, vaizduojantis languotą raštą.

84.

Kalbant apie prekes, kurioms prašoma taikyti prekių ženklo apsaugą, pažymėtina, kad Bendrasis Teismas paprastai konstatuoja, jog tai, kad prekių ženklas, kurį sudaro prekių, kurioms jį prašoma įregistruoti, gali būti jo formos dalis, yra jurisprudencijos, susijusios su žymenimis, sutampančiais su prekių, kurioms prašoma taikyti prekių ženklo apsaugą, vaizdu, taikytinumo kriterijus ( 43 ).

85.

Žinoma, neseniai nagrinėdamas vaizdinį prekių ženklą, apibūdintą kaip „raudonos ir baltos spalvos languotas raštas“, įregistruotą prekėms „pienas ir pieno produktai, išskyrus desertus ir pieno desertus“, Bendrasis Teismas, atlikdamas analizę, susijusią su ieškinio pagrindu, kuriame buvo nurodytas Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimas, nesirėmė jurisprudencija, susijusia su erdviniais prekių ženklais. Kaip ir VRDT apeliacinė taryba, Bendrasis Teismas taikė jurisprudenciją, pagal kurią pernelyg paprastas žymuo negali pats perteikti informacijos, kurią vartotojai galėtų prisiminti, todėl jis neturi skiriamojo požymio ( 44 ). Suprantu, kad šiuos motyvus tam tikru požiūriu nulėmė Apeliacinės tarybos sprendimas.

86.

Atsakydama į per posėdį Teisingumo Teismo užduotą klausimą EUIPO pareiškė, kad žymuo gali neturėti skiriamojo požymio dėl įvairių priežasčių, todėl Apeliacinė taryba, vertindama prekių ženklo skiriamąjį požymį, tokiu atveju gali remtis kuria nors iš šių dviejų jurisprudencijos krypčių.

87.

Taigi iš šios analizės darytina išvada, jog Bendrajam Teismui pakanka, kad žymens naudojimas kaip paviršiaus rašto būtų „tikėtinas“, kad būtų taikoma erdvinių prekių ženklų, kurie sutampa su jais žymimų prekių vaizdu, srityje išplėtota jurisprudencija. Tačiau ši jurisprudencija netaikytina, jeigu toks naudojimo būdas yra mažai tikėtinas.

88.

Šių motyvų negali paneigti tai, kad taikydami nacionalines prekių ženklų sistemas kompetentingi teismai prekių ženklų, kuriuos sudaro reguliariai pasikartojančių elementų visumą išreiškiantys žymenys, skiriamąjį požymį vertina visai nesiremdami jurisprudencija, susijusia su prekių ženklais, kurie sutampa su prekių vaizdu ( 45 ). Pagal suformuotą jurisprudenciją apeliacinių tarybų sprendimų teisėtumas turi būti vertinamas ne pagal ankstesnę jų sprendimų praktiką, o tik remiantis Reglamentu Nr. 207/2009, kaip jį yra išaiškinęs Sąjungos teismas ( 46 ).

89.

Atsižvelgdamas į pateiktas pastabas, manau, kad apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirma dalis yra nepagrįsta. Kaip ir Bendrasis Teismas, manau, kad žymuo negali būti laikomas paviršiaus raštu tik tuo atveju, jeigu, atsižvelgiant į nagrinėjamų prekių pobūdį, paviršiaus rašto naudojimas yra mažai tikėtinas, todėl jam netaikytina jurisprudencija, susijusi su erdviniais prekių ženklais, kurie sutampa su prekių vaizdu.

90.

Dėl šių priežasčių ir iš anksto nespręsdamas dėl kitų apeliacinio skundo pirmojo pagrindo dalių ir kitų pagrindų pagrįstumo, siūlau Teisingumo Teismui atmesti apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmą dalį kaip nepagrįstą.