I. Įvadas

II. Prašymo pateikti nuomonę kontekstas

III. Belgijos Karalystės prašymas pateikti nuomonę

A. Dėl IEPS suderinamumo su išimtine Teisingumo Teismo jurisdikcija pateikti galutinį Sąjungos teisės išaiškinimą

1. Sąjungos teismų sistema kaip Sąjungos teisinės sistemos autonomijos garantija

2. Specialaus ginčų sprendimo mechanizmo kūrimo Sąjungos sudaromais tarptautiniais susitarimais sąlygos

3. Kiekvienos susitariančiosios šalies investuotojams suteikiamos apsaugos abipusiškumo reikalavimas

4. Mechanizmas, derantis su IEPS tiesioginio veikimo nebuvimu

5. Sprendimu „Achmea“ nedaromas poveikis ITS suderinamumui su Sąjungos teisinės sistemos autonomijos reikalavimu

6. Garantijos, kurias susitariančiosios šalys numatė, siekdamos išlaikyti išimtinę Teisingumo Teismo jurisdikciją pateikti galutinį Sąjungos teisės išaiškinimą

7. ITS nedaro poveikio nacionalinių teismų uždaviniui užtikrinti veiksmingą Sąjungos teisės taikymą

8. Derėjimas su Sąjungos išorės veiksmų tikslais

9. Nėra būtina nustatyti Teisingumo Teismo išankstinio įsikišimo mechanizmą ir galimybę išsamiai patikrinti valstybių narių teismų sprendimus

B. Dėl bendrojo vienodo požiūrio principo ir Sąjungos teisės veiksmingumo reikalavimo

C. Dėl IEPS 8 skyriaus F skirsnio suderinamumo su teise kreiptis į nepriklausomą ir nešališką teismą

1. Bendrosios pastabos

2. Dėl mažųjų ir vidutinių įmonių galimybės kreiptis į IEPS kolegiją

3. Dėl Ginčų sprendimo kolegijos ir Apeliacinės ginčų sprendimo kolegijos narių užmokesčio sąlygų

4. Dėl sąlygų, susijusių su Ginčų sprendimo kolegijos ir Apeliacinės ginčų sprendimo kolegijos narių skyrimu ir galimu atšaukimu

5. Dėl etikos normų, taikytinų Ginčų sprendimo kolegijos ir Apeliacinės ginčų sprendimo kolegijos nariams

IV. Išvada

1.

2016 m. spalio 30 d. Kanada ir Europos Sąjunga bei jos valstybės narės Briuselyje pasirašė išsamų ekonomikos ir prekybos susitarimą (toliau – IEPS), geriau žinomą kaip CETA (Comprehensive Economic and Trade Agreement) ( 2 ).

2.

Panašiai kaip ir susitarimas, dėl kurio pateikta 2017 m. gegužės 16 d. Nuomonė 2/15 (Laisvosios prekybos susitarimas su Singapūru) ( 3 ), IEPS yra vadinamasis „naujos kartos“ laisvosios prekybos susitarimas, nes, be tradicinių nuostatų, susijusių su muitų ir netarifinių kliūčių, veikiančių prekybą prekėmis ir paslaugomis, mažinimu, jame numatytos taisyklės, susijusios, be kita ko, su investicijomis, viešaisiais pirkimais, konkurencija, intelektinės nuosavybės apsauga ir darniu vystymusi.

3.

Nors IEPS jau pasirašytas, jis dar nėra sudarytas, kaip tai suprantama pagal SESV 218 straipsnio 6 dalį. Vis dėlto jis yra iš dalies taikomas laikinai ( 4 ).

4.

Šioje byloje nagrinėjamas prašymas pateikti nuomonę, kurį 2017 m. rugsėjo 7 d., remdamasi SESV 218 straipsnio 11 dalimi, Teisingumo Teismui pateikė Belgijos Karalystė.

5.

Belgijos Karalystės prašymas pateikti nuomonę suformuluotas taip:

„Ar Kanados ir [Sąjungos] bei jos valstybių narių [IEPS], 2016 m. spalio 30 d. pasirašyto Briuselyje, aštunto skyriaus („Investicijos“) F skirsnis („Investuotojų ir valstybių ginčų dėl investicijų sprendimas“) suderinamas su Sutartimis, įskaitant ir pagrindines teises?“

6.

IEPS 8 skyriaus F skirsnyje, kuriame yra šio susitarimo 8.18–8.45 straipsniai, siekiama nustatyti investuotojų ir valstybių ginčų sprendimo (IVGS) mechanizmą, dar žinomą kaip „ISDS System“ (Investor State Dispute Settlement System).

7.

Šiuo tikslu šiame skirsnyje numatyta įsteigti Ginčų sprendimo kolegiją (toliau – Ginčų sprendimo kolegija arba IEPS kolegija) ir Apeliacinę ginčų sprendimo kolegiją (toliau – Apeliacinė ginčų sprendimo kolegija arba IEPS apeliacinė kolegija), o ilgainiui – daugiašalę investicinių ginčų sprendimo kolegiją ir apeliacijų teikimo tvarką, kurią nustačius nustotų veikti pirmiau nurodytos kolegijos. Numatyta įsteigti „investicinių teismų sistemą“ (toliau – ITS), geriau žinomą anglišku pavadinimu Investment Court System (ICS), kurioje IEPS kolegija būtų tik pirmoji instancija. Taigi ši Ginčų sprendimo kolegija būtų pirmasis konkretus žingsnis įgyvendinant IVGS sistemos reformą, kurią Komisija suplanavo 2015 m. ( 5 ), reaguodama į viešas konsultacijas dėl investicijų apsaugos ir IVGS ( 6 ). Taigi IEPS 8 skyriaus F skirsnyje numatyta institucionalizuota procedūrų sistema siekiant spręsti galimus susitariančiosios šalies investuotojo ir kitos susitariančiosios šalies ginčus dėl IEPS aiškinimo ir taikymo, kad būtų ištaisyti klasikinei IVGS sistemai būdingi trūkumai.

8.

Nustatydama šį reformuotą mechanizmą IEPS, Sąjunga ketina imtis iniciatyvos įgyvendinti bendrą investuotojų ir valstybių ginčų sprendimo modelio reformą esamą ad hoc pobūdžio IVGS, grindžiamą arbitražo principais, pakeisdama ITS sistema, kurios rezultatas būtų nuolatinio daugiašalio teismo sukūrimas ( 7 ).

9.

Prašyme pateikti nuomonę Belgijos Karalystė išreiškia Teisingumo Teismui savo abejones dėl IEPS 8 skyriaus F skirsnio suderinamumo su Sutartimis. Iš esmės šios abejonės susijusios su šios susitarimo dalies padariniais išimtinei Teisingumo Teismo jurisdikcijai pateikti galutinį Sąjungos teisės išaiškinimą, bendrajam vienodo požiūrio principui ir Sąjungos teisės veiksmingumo reikalavimui, taip pat teisei kreiptis į nepriklausomą ir nešališką teismą.

10.

Tarptautinę investicijų teisę sudaro dvi atskiros dalys, t. y. materialinė teisė, kurią sudaro užsienio investuotojų apsaugai skirtos normos, ir procedūrinė dalis, susijusi su tarpvalstybiniu arbitražu.

11.

Šiuo klausimu IVGS sistema leidžia spręsti ginčus, jeigu investuotojas mano, kad valstybė pažeidė savo įsipareigojimus, tenkančius jai pagal tarptautinę investicijų sutartį. Taigi, sąlygas, susijusias su IVGS sistema, įtraukus į tarptautinę sutartį dėl investicijų, užsienio investuotojams suteikiama galimybė ginčą su valstybe, kurioje buvo atliktos investicijos, perduoti ne šios valstybės teismams, o ad hoc arbitražo teismui, remiantis šioje sutartyje nustatytomis taisyklėmis.

12.

Arbitražas tarp investuotojų ir valstybių išplito palyginti neseniai, reaguojant į tariamus kai kurių priimančiųjų valstybių teismų sistemų trūkumus, dėl kurių investuotojai ėmė jomis nepasitikėti. Taigi šiuo ginčų sprendimo būdu siekiama suteikti investuotojams neutralų ir veiksmingą būdą išspręsti ginčą, siekiant skatinti investicijas, padrąsinant ūkio subjektus, kurie nusprendžia investuoti užsienyje.

13.

Taigi tokį ginčų sprendimo būdą, kaip investicinis arbitražas, nuo pat pradžių skatino susitariančiųjų šalių noras perkelti į išorę užsienio investuotojų ir priimančiosios valstybės ginčų sprendimą ( 8 ). Šiuo ginčų sprendimo būdu taip pat siekiama pakeisti diplomatinę apsaugą, kuria investuotojo pilietybės valstybė patvirtina jo pretenziją investuotojo priimančiajai valstybei ( 9 ). Šitaip ginčus, susijusius su investicijomis, toliau siekiama šalinti iš politinės ir diplomatinės srities. Be to, investuotojų ir valstybių ginčų sprendimas yra alternatyva kitam ginčų, susijusių su investicijomis, sprendimo būdui – arbitražui tarp valstybių, keliančiam tokių pat nepatogumų kaip ir diplomatinė apsauga, t. y. investuotojo požiūriu negerai yra tai, kad egzistuoja priklausomybės ryšys su jo kilmės valstybe, o šios valstybės požiūriu negerai tai, kad iškelta byla gali paveikti jos santykius su kitomis valstybėmis.

14.

Siekdama įgyti išorinę kompetenciją tiesioginių investicijų srityje, Sąjunga turėjo sukurti ginčų, susijusių su laisvosios prekybos sutartyse, kurias ji yra sudariusi su trečiosiomis valstybėmis, esančių apsaugos normų laikymusi, sprendimo modelį ( 10 ). Iš tiesų dvišalėse investicijų sutartyse esančios arbitražinės išlygos tarptautinės investicijų teisės srityje laikomos pagrindiniu užsienio investicijų apsaugos priimančiojoje valstybėje elementu.

15.

Vis dėlto klasikinės formos investicijų arbitražas yra kritikuojamas, t. y. visų pirma dėl teisėtumo ir arbitrų nepriklausomumo garantijų trūkumo, sprendimų suderinamumo ir nuspėjamumo stokos, galimybės peržiūrėti paskelbtą sprendimą nebuvimo, „reglamentavimo įšaldymo“ rizikos ( 11 ) ir didelių proceso išlaidų.

16.

Atsižvelgiant į investiciniam arbitražui tenkančią kritiką, Sąjungos ir trečiųjų valstybių derybų spartinimas siekiant plėtoti dvišalius laisvosios prekybos santykius, apimant dalį, susijusią su investicijomis, lemia įvairius politinius ir teisinius iššūkius.

17.

Vienas iš svarbiausių tokių iššūkių yra apibrėžti modelį, leidžiantį Sąjungai ir jos valstybėms narėms susiderinti arbitražo praktiką, kuri būtų įprastai taikoma ginčų, susijusių su užsienio investicijų apsauga, srityje, kartu tobulinant klasikinį modelį siekiant, pirma, reaguoti į kritiką, susijusią su arbitražo teismų veikla ir arbitražo tarp investuotojų ir valstybių mechanizmo teisėtumu, ir, antra, laikytis svarbiausių principų, reglamentuojančių ginčų sprendimo mechanizmus Sąjungos teisinėje sistemoje.

18.

Pasirinktas modelis įvairiais atžvilgiais turi tam tikrų savitumų, todėl jis yra mišrus, tarsi kompromisinis variantas tarp arbitražo teismo ir tarptautinio teismo. Taigi Sąjungos IEPS srityje pasirinktas kelias yra institucionalizuoti ir „suteisminti“ investicinių ginčų sprendimo mechanizmą, išlaikant pusiausvyrą tarp tradicijos ir naujovių investicinio arbitražo srityje. Kartu reikėtų pabrėžti eksperimentinį jo aspektą, nes Sąjunga yra šio judėjimo priešakyje ir ateitis parodys, ar teisiniu požiūriu verta šį būdą toliau taikyti ( 12 ).

19.

Sąjunga turėjo pragmatiškai derėtis šiuo klausimu su trečiosiomis valstybėmis, atsižvelgdama į tai, kad jos partneriai, o ir patys investuotojai arbitražą tarp investuotojų ir valstybių laiko būtinu investuotojų apsaugos elementu ( 13 ). Taigi Sąjungai iš karto teko užduotis laikytis šio ginčų sprendimo būdo ir kartu jį tobulinti, ilgainiui numatant svarbesnius pakeitimus, pavyzdžiui, įsteigti daugiašalę investicinių ginčų sprendimo kolegiją ( 14 ).

20.

Taigi IEPS yra numatytas ginčų sprendimo mechanizmas, kurio pobūdis vykstant deryboms keitėsi siekiant, be kita ko, atsižvelgti į Komisijos šiuo klausimu surengtų viešųjų konsultacijų rezultatus ( 15 ). Diskusijų, susijusių su tokio mechanizmo galimybėmis ir savybėmis, aktyvumą iš esmės galima paaiškinti tuo, kad arbitražas investicijų srityje yra ta vieta, kur susikerta privatieji ir viešieji interesai. Taigi jis neišvengiamai kelia problemų, galinčių turėti poveikį viešajai politikai.

21.

Šiuo metu Sąjungos inicijuota reforma, kurią išreiškia IEPS, grindžiama dviem pagrindiniais aspektais, t. y. pirma, aiškia nuoroda į susitariančiųjų šalių teisę reglamentuoti siekiant bendrojo intereso, priimant konkretesnes normas, susijusias su investicijų apsauga, kad būtų užkirstas kelias tam tikriems pertekliniams normų aiškinimams ( 16 ), ir, antra, siekiu pereiti prie teismų sistemos, kuriai būdingas, be kita ko, jos narių nepriklausomumas, nešališkumas ir procedūrų skaidrumas.

22.

Ši nuomonės procedūra susijusi būtent su pastarąja sistema, tokia, kokia ji yra dabar, tolstančia nuo klasikinio arbitražo ir pereinančia prie teisminės sistemos. IEPS nuostatos, susijusios su šia sistema, nepriskiriamos prie laikinai taikomų nuostatų ( 17 ).

23.

Ši sistema, pavadinta „Investuotojų ir valstybių ginčų dėl investicijų sprendimas“, apima ne tik tuos atvejus, kai valstybės narės investuotojas paduoda skundą prieš Kanadą ir kai Kanados investuotojas paduoda skundą prieš valstybę narę, bet ir tuos atvejus, kai Kanados investuotojas paduoda skundą prieš Sąjungą.

24.

Esminės nuostatos, susijusios su ITS organizavimu ir nustatymu, yra IEPS 8 skyriaus F skirsnyje. Vis dėlto numatyta, kad kai kuriais klausimais sprendimus priims šio susitarimo 26.1 straipsnyje nurodytas Jungtinis komitetas.

25.

Pagrindinė šio ginčų sprendimo mechanizmo savybė ta, kad yra sudaroma nuolatinė kolegija, kuri nagrinės investuotojų prieš šalį pateiktas pretenzijas ( 18 ). Ginčų sprendimo kolegiją sudaro penkiolika narių, kuriuos IEPS jungtinis komitetas ( 19 ) skiria penkerių metų kadencijai, kuri gali būti pratęsiama vieną kartą ( 20 ).

26.

Ginčų sprendimo kolegijos nariai turi turėti tinkamą kvalifikaciją, kaip reikalaujama jų atitinkamose šalyse, kad galėtų būti paskirti eiti teisėjo pareigas, arba turi būti pripažintos kompetencijos teisininkai, taip pat jie turi turėti įrodomų viešosios tarptautinės teisės žinių ( 21 ). Ginčų sprendimo kolegijos nariai turi būti nepriklausomi ir laikytis taisyklių, kuriomis siekiama išvengti interesų konflikto ( 22 ). Ginčų sprendimo kolegija nagrinėja bylas padaliniuose, kuriuos paprastai sudaro trys nariai, kuriuos visus rotacijos tvarka skiria Ginčų sprendimo kolegijos pirmininkas, kad padaliniai būtų sudaromi atsitiktine tvarka ir nenuspėjamai ( 23 ).

27.

Ginčų sprendimo kolegijos sprendimai gali būti skundžiami nuolatinei Apeliacinei ginčų sprendimo kolegijai ( 24 ). Apeliaciniai skundai gali būti grindžiami, be kita ko, teisės klaidomis arba akivaizdžiomis faktinių aplinkybių vertinimo klaidomis, įskaitant atitinkamos vidaus teisės vertinimą ( 25 ). Apeliacinės ginčų sprendimo kolegijos narius skiria IEPS jungtinis komitetas ( 26 ). Jų kvalifikacija turi būti tokia pati kaip ir Ginčų sprendimo kolegijos narių ir jiems taikomos tokios pat etikos normos ( 27 ).

28.

IEPS 8.41 straipsnio 1 dalyje nurodyta: „Pagal šį skirsnį paskelbtas sprendimas ginčo šalims tuo konkrečiu atveju yra privalomas.“

29.

Kalbant apie materialines nuostatas, pagal naująjį požiūrį šalių teisės reglamentuoti įtvirtinimas ( 28 ) siejamas su pastangomis tiksliau apibrėžti pagrindines apsaugines normas ( 29 ).

30.

Taigi IEPS siekiama skatinti tarptautines investicijas Sąjungoje ir Kanadoje, suteikiant susitariančiųjų šalių investuotojams aukštesnį jų investicijų apsaugos lygį ir kartu apsaugant kiekvienos susitariančiosios šalies reglamentavimo įgaliojimus ( 30 ).

31.

Dar reikėtų patikslinti, kad pasirašant IEPS buvo parengtas Bendras aiškinamasis dokumentas ( 31 ), kurio 6 punkte pateikiamos konkrečios aiškinimo gairės, susijusios su ITS. Be to, pasirašant šį susitarimą Komisija ir Taryba pateikė Pareiškimą Nr. 36, kuriame šios institucijos nurodo priemones, kurių reikia imtis, kad būtų įgyvendinta ITS.

32.

Apibūdinus šias aplinkybes, pirmiausia reikia pasakyti, kad, siekdamas atsakyti į Belgijos Karalystės pateiktą prašymą pateikti nuomonę, nenagrinėsiu iškelto klausimo politinių ir ekonominių aspektų, nors jie ir yra svarbūs, be to, man atrodo, svarbu pažymėti, kad nuspręsti, ar įgyvendinant bendrą prekybos politiką įsipareigoti laikytis nusistovėjusios tarptautinio arbitražo praktikos, priklauso tik Sąjungos institucijų diskrecijai.

33.

Taigi man nereikia nuspręsti dėl to, ar politiniu požiūriu derėtų numatyti šio pobūdžio ginčų sprendimo būdą susitarimuose, dėl kurių Sąjunga derasi su trečiosiomis valstybėmis, ar dėl ekonominio poveikio, kurį IVGS sistema gali turėti pritraukiant užsienio investuotojus ir jiems plėtojant veiklą. Šie klausimai priklauso plačiai Sąjungos institucijų diskrecijai ( 32 ). Be to, jie yra demokratinių diskusijų Sąjungoje ir valstybėse narėse rezultatas. Vienintelis dalykas, kurį turiu išnagrinėti, yra tas, ar, laikantis investicinio arbitražo praktikos ir kartu ją pritaikant, kad būtų pereinama prie teisminio modelio, numatytas sudaryti susitarimas išimtinai teisiniu požiūriu yra suderinamas su pirmine Sąjungos teise.

34.

Prašydama Teisingumo Teismo nuomonės, Belgijos Karalystė siekia išsiaiškinti IEPS teisinį pagrindą, pati nepateikdama savo pozicijos dėl to, kaip, jos nuomone, reikėtų atsakyti į Teisingumo Teismui pateiktus klausimus.

35.

Belgijos Karalystė taip pat nurodo žinanti, kad vykdant IEPS ir Pareiškimą Nr. 36 reikėtų imtis tam tikrų priemonių, ir tai gali turėti įtakos Teisingumo Teismo nuomonei.

36.

Prašymas pateikti nuomonę susijęs su tokiais trimis probleminiais aspektais: Teisingumo Teismo jurisdikcija, vienodo požiūrio principu ir Sąjungos teisės veiksmingumo reikalavimu, taip pat teise kreiptis į nepriklausomą ir nešališką teismą.

37.

Pirmiausia, kalbant apie Belgijos Karalystės prašymo priimtinumą, reikia pažymėti prevencinį nuomonės procedūros poveikį. Šiuo klausimu primintina, kad „pagal SESV 218 straipsnio 11 dalį Parlamentas, Taryba, Komisija arba valstybė narė gali gauti Teisingumo Teismo nuomonę dėl to, ar numatytas sudaryti susitarimas yra suderinamas su Sutarčių nuostatomis. Šia nuostata siekiama išvengti problemų, kurių gali kilti teismuose ginčijant Sąjungą įpareigojančių tarptautinių susitarimų atitiktį Sutartims.“ ( 33 ) Iš tiesų „dėl galimo teismo sprendimo, kuriuo būtų konstatuota, kad sudarytas Sąjungą įpareigojantis tarptautinis susitarimas, atsižvelgiant arba į šio susitarimo turinį, arba į jam sudaryti taikytą procedūrą, yra nesuderinamas su Sutarčių nuostatomis, kiltų rimtų sunkumų ne tik Sąjungos vidaus, bet ir tarptautinių santykių lygiu, ir visoms suinteresuotosioms šalims, įskaitant trečiąsias valstybes, galėtų būti padaryta žala“ ( 34 ).

38.

Kaip jau nurodžiau pirmiau, nors IEPS yra pasirašytas, jis dar nėra sudarytas, kaip tai suprantama pagal SESV 218 straipsnio 6 dalį. Taigi šis susitarimas yra „numatytas sudaryti“, kaip tai suprantama pagal SESV 218 straipsnio 11 dalį.

39.

Belgijos Karalystė primena, kad Nuomonės 2/13 246 punkte Teisingumo Teismas paskelbė „Teisingumo Teismo išimtinės jurisdikcijos pateikti galutinį Sąjungos teisės išaiškinimą principą“.

40.

Ši valstybė narė taip pat primena motyvus, dėl kurių Teisingumo Teismas 2011 m. kovo 8 d. Nuomonėje 1/09 ( 35 ) nusprendė, kad tarptautinio susitarimo, kuriuo įsteigiamas Europos patentų ir Bendrijos patentų teismas, projektas yra nesuderinamas su Sąjungos teise.

41.

Pažymėjusi, kad pagal IEPS 8.18 straipsnio 1 dalį Ginčų sprendimo kolegija įgaliojama nagrinėti, ar Sąjungos antrinės teisės aktas yra suderinamas su šio susitarimo 8 skyriaus C ir D skirsnių nuostatomis, Belgijos Karalystės nurodo, kad, atliekant tokį nagrinėjimą, Ginčų sprendimo kolegijai gali tekti reguliariai nagrinėti Sąjungos teisės aiškinimo klausimus. Nurodydama IEPS 8.31 straipsnio 2 dalį, Belgijos Karalystė pažymi, kad, nesant vyraujančio aiškinimo, Ginčų sprendimo kolegija būtų priversta pati aiškinti Sąjungos teisę.

42.

Nors, kaip teigia ši valstybė narė, IEPS skiriasi nuo Nuomonėje 1/09 nagrinėto mechanizmo, nes Ginčų sprendimo kolegija tiesiogiai neprivalėtų nagrinėti jai perduoto ginčo atsižvelgdama į Sąjungos teisę kaip į taikytiną teisę, tačiau, kaip ir nuomonėse 1/09 ir 2/13 nagrinėti mechanizmai, ITS leidžia Ginčų sprendimo kolegijai nagrinėti Sąjungos antrinės teisės nuostatų suderinamumą su atitinkamomis IEPS nuostatomis ir šiuo tikslu nustatyti Sąjungos teisės aiškinimą.

43.

Kadangi IEPS įtvirtinta IVGS sistema nenumato Ginčų sprendimo kolegijos pareigos ar bent galimybės pateikti Teisingumo Teismui išankstinį klausimą dėl Sąjungos teisės išaiškinimo (išankstinio įsikišimo mechanizmo nebuvimas), Belgijos Karalystė kelia klausimą, ar ši sistema, pagal kurią gali būti priimami galutiniai privalomo pobūdžio sprendimai, kaip numatyta šio susitarimo 8.41 straipsnio 1 dalyje, yra suderinama su Teisingumo Teismo išimtinės jurisdikcijos pateikti galutinį Sąjungos teisės išaiškinimą principu.

44.

Taigi Belgijos Karalystė siekia sužinoti, ar IEPS pažeidžia išimtinės Teisingumo Teismo jurisdikcijos pateikti galutinį Sąjungos teisės išaiškinimą principą, ar ne. Kalbant konkrečiau, ji prašo Teisingumo Teismo nurodyti, ar šio susitarimo 8.31 straipsnio 2 dalies pakanka vienodam Sąjungos teisės aiškinimui užtikrinti, o gal, priešingai, atsižvelgiant į privalomą sprendimo pobūdį, pagal šio susitarimo 8.41 straipsnio 1 dalį turi būti konstatuotas šio reikalavimo vienodai aiškinti Sąjungos teisę, kurį užtikrina Teisingumo Teismas, pažeidimas.

45.

Siekdamas atsakyti į šią prašymo pateikti nuomonę dalį, savo analizę pradėsiu nuo ten, kur Nuomonėje 2/15 baigė Teisingumo Teismas. Iš tiesų minėtoje nuomonėje Teisingumo Teismas nagrinėjo tik kompetencijos paskirstymą Sąjungai ir valstybėms narėms materialiniais ir procedūriniais Sąjungos išorės politikos investicijų srityje aspektais.

46.

Šiuo klausimu reikėtų nurodyti, kad Lisabonos sutartyje Sąjungai buvo suteikta išimtinė kompetencija tiesioginių investicijų srityje, priskiriant jas bendrai prekybos politikai, kaip matyti iš SESV 3 straipsnio 1 dalies e punkto ir 207 straipsnio 1 dalies. Be to, Sąjunga turi pasidalijamąją kompetenciją kitų investicijų nei tiesioginės investicijos srityje ( 36 ).

47.

Teisingumo Teismas patikslino, kad išimtinė Sąjungos kompetencija tiesioginių užsienio investicijų srityje pagal SESV 207 straipsnį apima visas materialines nuostatas, kurios paprastai būna dvišalėje investicijų sutartyje ( 37 ). Vis dėlto Sąjunga savo kompetencija dėl nuostatų, susijusių su investuotojų ir valstybių tarpusavio ginčų sprendimu, dalijasi su valstybėmis narėmis ( 38 ). Šiuo klausimu Teisingumo Teismas Nuomonėje 2/15 pažymėjo, kad tai yra tokia tvarka, „pagal kurią ginčams netaikoma valstybių narių teismų jurisdikcija“, ir kad todėl ši tvarka turi būti nustatyta gavus valstybių narių sutikimą ( 39 ).

48.

Vis dėlto Nuomonėje 2/15 Teisingumo Teismas nenagrinėjo susitarime, susijusiame su tarptautinėmis investicijomis, numatyto ginčų sprendimo mechanizmo suderinamumo su Sąjungos teise klausimo, atsižvelgiant į jo paties jurisdikcijos išlaikymą.

49.

Šioje byloje Teisingumo Teismas, nagrinėdamas tos pačios rūšies susitarimą su Kanada, turi pateikti nuomonę dėl to, ar toks ginčų sprendimo mechanizmas gali egzistuoti kartu su Sąjungos teisine sistema, o jeigu gali, pagal kokias taisykles.

50.

Teisingumo Teismas Nuomonėje 2/13 nurodė: „Siekiant užtikrinti [Sąjungos teisinės] sistemos ypatumų ir autonomijos išlaikymą, Sutartyse sukurta teisminė sistema, turinti garantuoti nuoseklų ir vienodą Sąjungos teisės aiškinimą.“ ( 40 )

51.

Šiomis aplinkybėmis „nacionaliniai teismai ir Teisingumo Teismas turi garantuoti visišką Sąjungos teisės taikymą visose valstybėse narėse ir iš šios teisės jos subjektams kylančių teisių teisminę apsaugą“ ( 41 ).

52.

Teisingumo Teismo uždavinys yra „užtikrinti, kad taikant ir aiškinant Sutartis būtų laikomasi teisės“, kaip numatyta ESS 19 straipsnio 1 dalyje. Šis Teisingumo Teismo uždavinys lemia atsakomybę „užtikrinti, kad būtų paisoma taip Sutartimis sukurtos Sąjungos teisinės sistemos autonomijos“ ( 42 ).

53.

Nuomonėje 1/09 Teisingumo Teismas pažymėjo, kad ši atsakomybė jam tenka kartu su nacionaliniais teismais. Iš tiesų Teisingumo Teismas nurodė: „Kaip matyti iš [ESS] 19 straipsnio 1 dalies, Teisingumo Teismas ir valstybių narių teismai užtikrina, kad būtų paisoma Sąjungos teisinės ir teisminės sistemų.“ ( 43 )

54.

Be to, remdamasis ESS 4 straipsnio 3 dalimi, Teisingumo Teismas nurodė, kad „valstybės narės visų pirma pagal ESS 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje įtvirtintą lojalaus bendradarbiavimo principą savo atitinkamose teritorijose turi užtikrinti Sąjungos teisės taikymą ir jos laikymąsi“ ( 44 ).

55.

Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad „nacionaliniai teismai, bendradarbiaudami su Teisingumo Teismu, vykdo jiems kartu patikėtas funkcijas, kuriomis siekiama užtikrinti, kad taikant ir aiškinant Sutartis būtų laikomasi teisės“ ( 45 ).

56.

Visų pirma „kertinis taip sukurtos teisminės sistemos akmuo yra SESV 267 straipsnyje numatytas prejudicinio sprendimo priėmimo procesas, kuriuo, užmezgant dialogą tarp teismų, t. y. Teisingumo Teismo ir valstybių narių teismų, siekiama užtikrinti vienodą Sąjungos teisės aiškinimą“ ( 46 ).

57.

Taip Teisingumo Teismas įtvirtino, kad, „siekiant užtikrinti konstitucinę [Sąjungos teisinės] sistemos struktūrą, svarbu, kad Sąjungos teismas ir valstybių narių nacionaliniai teismai bendradarbiautų tarpusavyje“ ( 47 ).

58.

Šie ypatingi santykiai tarp Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų, pasižymintys nuolatiniu dialogu, išreiškia ypatingą – Sąjungos – teisinę sistemą ir ją palaiko. Būtent todėl Teisingumo Teismas siekia apsaugoti šiuos santykius nuo visų aplinkybių, galinčių juos paveikti.

59.

Atsižvelgdamas į tai, pirmiausia norėčiau pažymėti, kad Sąjungos teisinės sistemos autonomijos išsaugojimas nėra tas pats kas autarkija ( 48 ). Reikia tik to, kad nebūtų pakenkta šios teisinės sistemos vientisumui, kuris iš esmės grindžiamas Teisingumo Teismo jurisdikcija priimti galutinį sprendimą dėl to, kaip aiškinti Sąjungos teisę, ir jo bendradarbiavimu šiuo tikslu su valstybių narių teismais.

60.

Remiantis suformuota jurisprudencija, tarptautiniai susitarimai, kuriuos Sąjunga sudarė pagal tarptautinių sutarčių nuostatas, kiek tai su ja susiję, yra jos institucijų priimti aktai ( 49 ). Todėl tokie susitarimai nuo įsigaliojimo dienos yra neatsiejama Sąjungos teisinės sistemos dalis ( 50 ). Remiantis SESV 216 straipsnio 2 dalimi „Sąjungos sudaryti susitarimai yra privalomi Sąjungos institucijoms ir valstybėms narėms“. Taigi pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją „šie susitarimai turi viršenybę [Sąjungos] antrinės teisės aktų atžvilgiu“ ( 51 ). Taigi nuo įsigaliojimo momento IEPS būtų automatiškai integruotas į Sąjungos teisinę sistemą ir taptų jos dalimi kaip ir kiti norminiai Sąjungos teisės šaltiniai ( 52 ).

61.

Be to, iš ESS 19 straipsnio 3 dalies b punkto ir SESV 267 straipsnio pirmos pastraipos b punkto matyti, kad „Teisingumo Teismas turi jurisdikciją priimti prejudicinius sprendimus dėl visų be išimties Sąjungos institucijų priimtų aktų galiojimo ir išaiškinimo“ ( 53 ); tai apima Sąjungos sudarytus tarptautinius susitarimus. Teisingumo Teismas taip pat turi jurisdikciją „priimti sprendimą dėl susitarimu įsteigto organo, įgalioto įgyvendinti šį susitarimą, priimtų sprendimų išaiškinimo“ ( 54 ).

62.

Atsižvelgiant į tai, pirmiausia reikia priminti, kad Sąjungos sudarytų susitarimų taikytinumui Sąjungos teisme ar nacionaliniuose teismuose gali būti nustatyti tam tikri apribojimai, be kita ko, jeigu Teisingumo Teismas nusprendžia, kad šie susitarimai nesuteikia teisės subjektams teisių, kuriomis jie galėtų remtis teisme. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas turi išnagrinėti nagrinėjamo tarptautinio susitarimo pobūdį ir struktūrą ir patikrinti, ar, atsižvelgiant į jo turinį, šio susitarimo nuostatos yra besąlyginės ir pakankamai tikslios ( 55 ).

63.

Kalbant apie IEPS, bet kokia Teisingumo Teismo analizė, ar šis susitarimas gali veikti tiesiogiai, yra netikslinga, nes šio susitarimo 30.6 straipsnyje šalys aiškiai išreiškė valią atsisakyti šio veikimo. Iš tiesų šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad IEPS negalima taikyti „tiesiogiai <…> Šalių vidaus teisinėse sistemose“ ( 56 ). Iš to darytina išvada, kad nors po įsigaliojimo numatytas sudaryti susitarimas taptų sudedamąja Sąjungos teisinės sistemos dalimi, juo nebūtų galima tiesiogiai remtis. Taigi nei Sąjungos, nei valstybių narių teismai negalėtų tiesiogiai taikyti šio susitarimo jų nagrinėjamiems ginčams. Taigi tai yra dvi koegzistuojančios teisinės sistemos, kurių tarpusavio sąveika yra savanoriškai apribota.

64.

Sąjungos sudaryto tarptautinio susitarimo, sudarančio Sąjungos teisinės sistemos sudedamąją dalį, atveju daroma prielaida, kad jo nuostatos yra visiškai suderinamos su Sutarčių nuostatomis ir su iš jų išplaukiančiais konstituciniais principais ( 57 ). Taigi, kad būtų paisoma Sąjungos teisinės sistemos konstitucinės autonomijos, būtina, kad Sąjungos su trečiosiomis valstybėmis sudaromi tarptautiniai susitarimai nepažeistų trapios pusiausvyros tarp „tarptautinių santykių ir Sąjungos teisės specifikos“ ( 58 ).

65.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad „tarptautinis susitarimas, pagal kurį numatyta sukurti teismą, kuris įgaliotas aiškinti jo nuostatas ir kurio sprendimai privalomi institucijoms, taip pat ir Teisingumo Teismui, iš esmės nėra nesuderinamas su Sąjungos teise“ ( 59 ). Iš tiesų, kaip nurodė Teisingumo Teismas, „Sąjungos kompetencija tarptautinių santykių srityje ir jos teisė sudaryti tarptautinius susitarimus neišvengiamai apima galimybę įsipareigoti paklusti pagal tokius susitarimus sukurto ar paskirto teismo sprendimams, kiek tai susiję su jų nuostatų aiškinimu ir taikymu“ ( 60 ). Nuomonėje 2/15 Teisingumo Teismas nurodė, kad Sąjungos kompetencija sudaryti tarptautinius susitarimus neabejotinai apima teisę paklusti „institucijos, kuri, nors formaliai ir nėra teismas, faktiškai vykdo teismines funkcijas“, sprendimams ( 61 ).

66.

Vis dėlto Teisingumo Teismas patikslino, kad „tarptautinis susitarimas gali daryti poveikį jo paties įgaliojimams tik tuo atveju, jei tenkinamos pagrindinės jų esmės išsaugojimo sąlygos ir todėl nekeliama grėsmė Sąjungos teisinės sistemos autonomijai“ ( 62 ).

67.

Kaip nurodė Teisingumo Teismas, „norint išlaikyti [Sąjungos] teisinės sistemos autonomiją, būtina, pirma, kad [Sąjungos] ir jos institucijų kompetencija, kuri yra įtvirtinta Sutartyje, nebūtų pakeista“ ( 63 ). Tam būtina, visų pirma, kad nagrinėjamas ginčų sprendimo mechanizmas „neįpareigotų [Sąjungos] ir jos institucijų įgyvendinant jų vidaus kompetenciją [Sąjungos teisės normas] aiškinti tam tikru būdu“ ( 64 ).

68.

Nuomonėje 2/13 Teisingumo Teismas konkrečiai pažymėjo, kad „institucijų, kurioms [Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ( 65 )] suteikta sprendimų priėmimo kompetencija, įsikišimas, kaip nurodyta numatytame sudaryti susitarime, neturi lemti, kad Sąjunga ir jos institucijos, kai jos įgyvendina vidaus kompetenciją, būtų įpareigotos laikytis tam tikro nustatyto Sąjungos teisės normų aiškinimo“ ( 66 ).

69.

Kaip Teisingumo Teismas nurodė Nuomonėje 1/09, minėtose nuomonėse nagrinėtos teisminės sistemos iš esmės buvo skirtos ginčams dėl pačių nagrinėjamų tarptautinių susitarimų nuostatų aiškinimo ir taikymo spręsti ir jos nedarė poveikio nei valstybių narių teismų įgaliojimams, susijusiems su Sąjungos teisės aiškinimu ir taikymu, nei jų teisei, tam tikrais atvejais net pareigai pateikti Teisingumo Teismui prejudicinius klausimus ir šio kompetencijai į juos atsakyti ( 67 ). Vis dėlto Teisingumo Teismas nepritarė, kad būtų įsteigtas tarptautinis teismas, kuris aiškintų ir taikytų ne tik susitarimo, kuriuo jis įsteigtas, nuostatas, bet ir kitus Sąjungos teisės aktus ir į kurį būtų galima kreiptis siekiant išnagrinėti ginčą dėl pagrindinių teisių ir Sąjungos bendrųjų principų arba kurio būtų galima prašyti patikrinti Sąjungos akto galiojimą ( 68 ).

70.

Taigi reikia išsiaiškinti, ar jurisdikcija aiškinti ir taikyti IEPS nuostatas, kuri pagal IEPS 8 skyriaus F skirsnį suteikiama IEPS kolegijai, galėtų reikšti, kad Sąjungos institucijos ir visų pirma Teisingumo Teismas, įgyvendindamas jam Sutartimis suteiktą jurisdikciją, privalės Sąjungos teisės normas aiškinti konkrečiu būdu. Kalbant konkrečiau, ar IEPS 8 skyriaus F skirsnis pažeidžia „Teisingumo Teismo išimtinės jurisdikcijos pateikti galutinį Sąjungos teisės išaiškinimą principą“ ( 69 )?

71.

Prieš nagrinėjant šio klausimo esmę, manau, pirmiausia reikėtų paaiškinti priežastis, dėl kurių nagrinėjant, ar IEPS 8 skyriaus F skirsnis pažeidžia Sąjungos teisinės sistemos autonomiją, reikia atsižvelgti į kiekvienos susitariančiosios šalies investuotojams suteikiamos apsaugos abipusiškumo reikalavimą.

72.

Jeigu Sąjungos valstybėje narėje investuoja fizinis arba juridinis asmuo, šiai investicijai turi būti taikoma šios valstybės teisė, o jos sudedamoji dalis yra Sąjungos teisė. Jeigu kyla ginčas dėl šios teisės taikymo, minėtos valstybės teismai turi nagrinėti ginčą remdamiesi ta teise, kurios laikymąsi jiems yra pavesta užtikrinti, prireikus pateikdami prašymą Teisingumo Teismui priimti prejudicinį sprendimą. Kreipdamasis į nacionalinį teismą, investuotojas gali prašyti nacionalinės priemonės panaikinimo ir (arba) žalos atlyginimo.

73.

Taigi kiekvienai Kanados įmonei, investuojančiai į Sąjungos valstybę narę, tiek, kiek tai susiję su šia investicija, taikoma šios valstybės narės teisė, kuri apima ir Sąjungos teisę. Aišku, kad investuotojas iš trečiosios valstybės, norintis investuoti valstybėje narėje, galės naudotis šią investiciją apsaugančių normų sistema ir teisių gynimo būdais, kuriuos įgyvendindamas galės pateikti savo reikalavimus. Vis dėlto, neturint ketinimo mokyti Sąjungos prekybos partnerių ir neturint blogų ketinimų jų atžvilgiu, negalima laikyti įrodyta, kad Sąjungos investuotojai trečiosiose valstybėse, su kuriomis Sąjunga nori vystyti santykius investicijų srityje, turės lygiavertį apsaugos lygį materialiniu ir procedūriniu požiūriu. Todėl Sąjunga, norėdama įgyvendinti savo prekybos politiką, turi abipusiškumo pagrindu derėtis su šiomis trečiosiomis valstybėmis dėl vienos ir kitos susitariančiosios šalies investicijų apsaugą reglamentuojančių materialinių ir procedūrinių normų.

74.

Kadangi susitariančiųjų šalių vidaus teisėje numatyti skirtingi apsaugos standartai, būtina sudaryti dvišalį susitarimą, pagal kurį kiekvienos susitariančiosios šalies investuotojams būtų galima suteikti tokią pat apsaugą, kai jie investuoja kitos susitariančiosios šalies teritorijoje.

75.

Susitariančiosios šalys dėl IEPS derėjosi abipusiškumo pagrindu. Šiuo susitarimu kiekvienos susitariančiosios šalies investuotojams siekiama suteikti lygiavertę materialinę ir procedūrinę apsaugą. Taigi šios rūšies susitarimais siekiama, kad Sąjungos įmonės, investuojančios trečiosiose valstybėse, ir trečiųjų valstybių įmonės, investuojančios Sąjungoje, veiktų vienodomis sąlygomis. Todėl būtina, kad Sąjungos įmonėms, investuojančioms trečiosiose valstybėse, taikomi materialiniai ir procedūriniai apsaugos standartai būtų lygiaverčiai materialiniams ir procedūriniams apsaugos standartams, taikomiems Sąjungoje investuojančioms trečiųjų valstybių įmonėms.

76.

Kalbant konkrečiau, užsienio investuotojų baimė, kad jie, kreipdamiesi į nacionalinius teismus, bus vertinami mažiau palankiai nei nacionaliniai investuotojai, lemia abipusį galimybės naudotis specialiu ginčų sprendimo mechanizmu suteikimą.

77.

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad abipusiškumas turi būti analizuojamas kaip vienas iš principų, kuriuo vadovaujamasi Sąjungos išorės santykiuose ( 70 ). Abipusiškumo taikymas Sąjungos išoriniams sutartiniams santykiams pateisinamas tuo, kad Sąjungai, kaip tarptautinės teisės subjektui, taikomos tarptautinės teisės normos, kurių ji savanoriškai įsipareigojo laikytis ir kurių sudedamoji dalis yra abipusiškumo įpareigojimas ( 71 ).

78.

Kadangi IEPS grindžiama kiekvienos susitariančiosios šalies investuotojų abipusės apsaugos reikalavimu, šio susitarimo derybininkai nusprendė, kad į šį susitarimą būtina įtraukti tokias nuostatas kaip IEPS 8 skyriaus C ir D skirsniai, pagal kuriuos kiekviena iš susitariančiųjų šalių įpareigojama kitos šalies investuotojams suteikti tinkamą ir lygiavertę apsaugą. Į šį abipusiškumo siekį Teisingumo Teismas atsižvelgė Nuomonėje 2/15 nurodęs: „Atsižvelgiant konkrečiai į tai, kad SESV 63 straipsnyje numatytu laisvu kapitalo ir mokėjimų judėjimu tarp Sąjungos ir trečiųjų valstybių formaliai negalima remtis prieš trečiąsias valstybes, tarptautinių susitarimų, kuriais prisidedama prie tokio laisvo judėjimo įtvirtinimo abipusiškumo pagrindu, sudarymas gali būti pripažintas būtinu norint visiškai įgyvendinti šį laisvą judėjimą, kuris yra vienas iš ESV sutarties trečiosios dalies („Sąjungos politikos sritys ir vidaus veiksmai“) IV antraštinės dalies („Laisvas asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas“) tikslų“ ( 72 ).

79.

Komisija 2015 m. gegužės 5 d. koncepcijos dokumente ( 73 ) pažymėjo: „Kadangi [Sąjunga] užtikrina aukštą investicijų skatinimo ir apsaugos lygį savo teritorijoje, suprantama, kad ji yra suinteresuota gauti panašias patikimas ir veiksmingas garantijas, susijusias su Europos investicijomis ir investuotojais užsienyje.“ ( 74 )

80.

Taigi Sąjungos gebėjimas remti ir skatinti Sąjungos investuotojų veiklą trečiosiose valstybėse ir pritraukti užsienio investuotojus į savo teritoriją daugiausia priklauso nuo susitarimų su trečiosiomis valstybėmis sudarymo siekiant numatyti tinkamą ir abipusę šių investicijų apsaugą.

81.

Aplinkybė, kad tarptautiniame susitarime tarp Sąjungos bei jos valstybių narių ir trečiosios valstybės abipusiškai priimamos materialinės ir procedūrinės apsauginės normos, susijusios su investicijomis, paaiškinama tuo, kad šių susitariančiųjų šalių santykiai nėra grindžiami tarpusavio pasitikėjimu, priešingai, nei paprastai būna santykiuose tarp valstybių narių.

82.

Kaip Teisingumo Teismas neseniai priminė 2018 m. kovo 6 d. Sprendime Achmea ( 75 ), „Sąjungos teisė remiasi pamatine prielaida, pagal kurią kiekviena valstybė narė dalijasi su kitomis valstybėmis narėmis daugeliu bendrų vertybių, kuriomis pagrįsta Sąjunga, kaip patikslinta ESS 2 straipsnyje, ir pripažįsta, kad kitos valstybės narės su ja dalijasi. Ši prielaida suponuoja ir pateisina valstybių narių tarpusavio pasitikėjimą pripažįstant šias vertybes, taigi ir laikantis Sąjungos, kuri jas įgyvendina, teisės.“ ( 76 ) Vis dėlto santykiai, kuriuos Sąjunga palaiko su trečiosiomis valstybėmis, nėra grindžiami šia prielaida. Taigi, kai Sąjungos institucijos derasi dėl tokio susitarimo kaip IEPS, jos siekia užtikrinti, kad Sąjungos investuotojai trečiosiose valstybėse turėtų tokį patį apsaugos lygį, kurį Sąjunga ir jos valstybės narės siūlo užsienio investuotojams. Abipusiškumo siekiama remiantis tokiu apsaugos lygiu, dėl kurio laisvai susidera susitariančiosios šalys, kurios siekia susitarti dėl tokių apsaugos taisyklių, kurias jos yra pasirengusios abipusiškai taikyti iš kiekvienos iš šių dviejų susitariančiųjų šalių kilusiems investuotojams.

83.

Norint apibrėžti tokias užsienio investuotojų apsaugos taisykles, taip pat būtina nustatyti ginčų sprendimo mechanizmo pobūdį ir tvarką, kuri leistų užtikrinti šių taisyklių laikymąsi.

84.

Iš tiesų viena susitariančioji šalis nebūtinai pasitiki kitos susitariančiosios šalies teismų sistema, kad užtikrintų susitarime nustatytų taisyklių laikymąsi. Taigi būtina, kad šios dvi šalys susitartų dėl neutralaus ginčų sprendimo mechanizmo, kuris dėl savo savybių įgytų šių šalių ir investuotojų pasitikėjimą. Įtikinusi užsienio investuotojus dėl jų investicijų apsaugos, priimančioji valstybė galės pritraukti naujų investicijų. Toks yra pagrindinis investicinių susitarimų tikslas. Šiuo požiūriu ginčų sprendimo mechanizmo nustatymas gali atrodyti kaip nustatytos apsaugos sistemos kertinis akmuo.

85.

Taigi neatsižvelgus į šį abipusį siekiamos materialinės ir procedūrinės apsaugos aspektą neįmanoma svarstyti, ar pagal IEPS yra pakankamai išlaikoma Sąjungos teisės autonomija ( 77 ).

86.

Svarstant šį klausimą tai, kad kita numatyto sudaryti susitarimo šalis yra Kanada, kurios teismų sistema tariamai suteikia pakankamas garantijas, man neatrodo lemiama, nes iš tikrųjų tai yra standartinis mechanizmas, įtraukiamas į tarptautinius susitarimus su tomis trečiosiomis valstybėmis, kurios gali nesuteikti tokių pačių garantijų. Taigi analizė neturėtų keistis atsižvelgiant į konkrečią trečiąją valstybę, nes reikia apibrėžti modelį, kuris atitiktų Sąjungos teisinę sistemą sudarančius principus ir kuris kartu galėtų būti taikomas visuose prekybos susitarimuose tarp Sąjungos ir trečiųjų valstybių. Bet kuriuo atveju per šią procedūrą paaiškėjo, kad skiriasi kiekvienoje iš susitariančiųjų šalių užsienio investuotojams suteikiama materialinė apsauga ( 78 ).

87.

Iš to, kas nurodyta pirmiau, darytina išvada, kad, net darant prielaidą, jog Sąjungos požiūriu investuotojų apsaugos normų, kurios tam tikrais atžvilgiais dubliuotųsi su Sąjungos teisėje galiojančiomis normomis, numatymas tarptautiniame susitarime gali atrodyti perteklinis ir todėl specialaus ginčų sprendimo mechanizmo nustatymas galėtų būti abejotinas, reikėtų pažymėti, kad šiais argumentais neatsižvelgiama į tai, kad materialinės ir procedūrinės apsaugos lygis Sąjungoje ir trečiosiose valstybėse, su kuriomis Sąjunga nori vystyti savo santykius investicijų srityje, nebūtinai yra simetriškas. Būtent dėl šios galimos asimetrijos būtina susitarti dėl bendro materialinės ir procedūrinės apsaugos lygio vien tam, kad būtų užtikrintas atitinkamo susitarimo taikymo abipusiškumas, o Sąjungos investuotojams, kai jie vykdo investavimo veiklą trečiosiose valstybėse, būtų užtikrinta veiksminga ir vienoda apsauga.

88.

Priešingai, nei kartais teigiama, manau, kad tokio ginčų sprendimo mechanizmo, kaip nagrinėjamasis, nustatymas neleidžia suabejoti Sąjungos ir jos valstybių narių teismų sistema ar šios sistemos gebėjimu veiksmingai, nepriklausomai ir nešališkai išnagrinėti užsienio investuotojų ieškinius. Nustatydama tokį mechanizmą savo dvišaliuose santykiuose investicijų srityje, Sąjunga ketina reaguoti į neutralumo ir specialumo poreikį sprendžiant investuotojų ir valstybių ginčus, ir nereikia pamiršti, kad jis taip pat bus naudingas Europos investuotojams, kai jie vykdys veiklą trečiojoje valstybėje.

89.

Taigi, siekiant priimti sprendimą dėl IEPS 8 skyriaus F skirsnyje numatyto ginčų sprendimo mechanizmo suderinamumo su Sąjungos pirmine teise, reikia laikytis platesnio požiūrio ir atsižvelgti į būtinybę apsaugoti Sąjungos investuotojus, kai jie vykdo veiklą trečiosiose valstybėse.

90.

Jeigu argumentuojant būtų vadovaujamasi šiuo požiūriu, būtų gerokai susilpnintas argumentas, kad Sąjungos teisėje ir IEPS numatytos investicijų apsaugos normos iš esmės sutampa, todėl nustatyti ginčų sprendimo mechanizmą, kuris papildytų galimus ieškinius Sąjungos ir jos valstybių narių teismuose, būtų netikslinga.

91.

Primenu, jog Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad „derėtis dėl [Sąjungos susitarimo su trečiosiomis valstybėmis] ir jį sudaryti kompetentingos Sąjungos institucijos gali laisvai susitarti su atitinkamomis trečiosiomis valstybėmis, kokį poveikį šio susitarimo nuostatos turės susitariančiųjų šalių vidaus sistemoje“ ( 79 ). Kaip Komisija pažymėjo savo pastabose, praktiškai visuose Sąjungos pastaruoju metu sudarytuose laisvosios prekybos susitarimuose aiškiai atsisakoma jų tiesioginio veikimo. Pagrindinė priežastis, dėl kurios atsisakoma šių susitarimų tiesioginio veikimo, yra siekis užtikrinti veiksmingą abipusiškumą tarp susitariančiųjų šalių, laikantis bendros prekybos politikos tikslų.

92.

Nagrinėdamas galimybę remtis Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) steigimo sutartimi, pasirašyta 1994 m. balandžio 15 d. Marakeše, taip pat šios sutarties 1–3 prieduose esančiais susitarimais (toliau kartu – PPO susitarimai) ( 80 ) Sąjungos teisme siekiant patikrinti, ar Sąjungos teisė atitinka šias sutartis, Teisingumo Teismas, iš esmės atmesdamas tokią galimybę ( 81 ), pateikė motyvus, atsižvelgdamas į „abipusiškumo“ reikalavimą, kad „iš Sąjungos teisės aktų leidybos ir vykdomųjų institucijų [ne]būtų atimta diskrecija, kuria naudojasi panašios Sąjungos prekybos partnerių institucijos“ ( 82 ). Šiuo klausimu Teisingumo Teismas, pateikdamas savo poziciją, atsižvelgia į šių partnerių pareikštą poziciją dėl galimybės tiesiogiai remtis PPO susitarimais, ir pabrėžia, kad „kai kurios susitariančiosios šalys, tarp kurių – svarbiausi Sąjungos prekybos partneriai, iš PPO susitarimų dalyko ir tikslo aiškiai padarė išvadą, kad šie susitarimai nepriskiriami prie normų, į kurias atsižvelgdamos teisminės institucijos tikrina vidaus teisės normų teisėtumą“ ( 83 ). Teisingumo Teismas pažymėjo, kad „nesant tokio abipusiškumo, jeigu tai būtų priimtina, galėtų būti nevienodai taikomi PPO susitarimai“ ( 84 ). Taigi pasirinktas sprendimas rodo Teisingumo Teismo valią, siekiant išlaikyti abipusiškumą taikant šį susitarimą, nenustatyti mažiau palankios Sąjungos padėties, palyginti su svarbiausiais jos prekybos partneriais, taip išlaikant Sąjungos poziciją tarptautinėje arenoje ( 85 ).

93.

Kaip jau nurodžiau pirmiau, susitariančiosios šalys nusprendė aiškiai atsisakyti pripažinti IEPS tiesioginį veikimą ( 86 ).

94.

Siekdamos išlaikyti pusiausvyrą tarp susitariančiųjų šalių taikant šį susitarimą, taigi ir išlaikyti abipusiškumą įgyvendinant tarpusavyje sutartus įsipareigojimus, šios šalys nusprendė nustatyti specialų investuotojų ir valstybių ginčų sprendimo mechanizmą. Taigi šio susitarimo tiesioginio veikimo atmetimas sustiprina šio mechanizmo tikslingumą. Kadangi kiekvienos susitariančiosios šalies vidaus teismams nėra pavesta taikyti IEPS nustatytus apsaugos standartus, būtų nuoseklu numatyti tokį ginčų sprendimo mechanizmą, kuris nepriklausytų susitariančiųjų šalių vidaus teismų sistemai.

95.

Byloje, kurioje buvo priimtas šis sprendimas, Teisingumo Teismo buvo klausiama, ar SESV 267 ir 344 straipsnius reikia aiškinti taip, kad jais draudžiama valstybių narių sudarytoje tarptautinėje sutartyje esanti nuostata, kaip antai Nyderlandų Karalystės ir Čekoslovakijos Federacinės Respublikos sudarytos Sutarties dėl tarpusavio investicijų skatinimo ir apsaugos (toliau – DIS) 8 straipsnis, pagal kurią vienos iš šių valstybių narių investuotojas, kilus ginčui dėl investicijų kitoje valstybėje narėje, gali iškelti bylą pastarajai valstybei narei arbitražo teisme, kurio jurisdikciją ši valstybė narė privalo pripažinti.

96.

Sprendime Achmea į šį klausimą Teisingumo Teismas atsakė teigiamai.

97.

Priimdamas tokį sprendimą, jis pirmiausia priminė, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją „tarptautinis susitarimas negali pažeisti Sutartyse nustatyto kompetencijos paskirstymo, vadinasi, ir Sąjungos teisės sistemos autonomijos, kurios laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas. Šis principas visų pirma įtvirtintas SESV 344 straipsnyje, pagal kurį valstybės narės įsipareigoja ginčų dėl Sutarčių aiškinimo ar taikymo nespręsti kitais būdais, nei nustatyta Sutartyse.“ ( 87 )

98.

Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad santykius tarp valstybių narių reglamentuoja tarpusavio pasitikėjimo laikantis Sąjungos teisės principas ir kad būtent šiomis aplinkybėmis „valstybės narės visų pirma pagal ESS 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje įtvirtintą lojalaus bendradarbiavimo principą savo atitinkamose teritorijose turi užtikrinti Sąjungos teisės taikymą ir jos laikymąsi ir šiuo tikslu, siekdamos užtikrinti pagal Sutartis ar Sąjungos institucijų aktus atsirandančių pareigų vykdymą, imasi bet kokių reikiamų bendrų ar specialių priemonių“ ( 88 ).

99.

Pabrėžęs esminį vaidmenį, kuris ESS 19 straipsnyje suteikiamas nacionaliniams teismams ir Teisingumo Teismui, kurie „turi garantuoti visišką Sąjungos teisės taikymą visose valstybėse narėse ir iš šios teisės jos subjektams kylančių teisių teisminę apsaugą“ ( 89 ), ir pažymėjęs, kad „kertinis taip sukurtos teisminės sistemos akmuo yra SESV 267 straipsnyje numatytas prejudicinio sprendimo priėmimo procesas“ ( 90 ), Teisingumo Teismas nagrinėjo DIS nustatyto ginčų sprendimo mechanizmo savybes.

100.

Šiuo klausimu jis konstatavo, pirma, kad DIS 8 straipsnyje nurodytas arbitražo teismas prireikus „turi išaiškinti ar taikyti Sąjungos teisę ir, konkrečiai, nuostatas, susijusias su pagrindinėmis laisvėmis, tarp jų susijusias su įsisteigimo laisve ir kapitalo judėjimo laisve“ ( 91 ). Antra, kaip nurodė Teisingumo Teismas, toks teismas „neturėtų būti laikomas „valstybės narės teismu“, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį, todėl jis neturi teisės kreiptis į Teisingumo Teismą, kad šis priimtų prejudicinį sprendimą“ ( 92 ). Trečia, Teisingumo Teismas atsižvelgė į tai, kad tokio teismo priimtam arbitražo sprendimui nėra taikoma sisteminga ir išsami valstybės narės teismo kontrolė ( 93 ), todėl nėra užtikrinama, „kad Sąjungos teisės klausimai, kuriuos šis teismas galbūt turės nagrinėti, gali prireikus būti pateikti Teisingumo Teismui prejudicinėje byloje“ ( 94 ).

101.

Pastaruoju klausimu Teisingumo Teismas komercinio arbitražo procedūrą, kuri kildinama iš nagrinėjamų šalių valios autonomijos, atskyrė nuo arbitražo procedūros tarp investuotojo ir valstybės narės, nustatytos pagal valstybių narių tarpusavyje sudarytą tarptautinę sutartį.

102.

Dėl komercinio arbitražo procedūrų, kurios yra nustatomos aiškia šalių valia, Teisingumo Teismas 1999 m. birželio 1 d. Sprendime Eco Swiss ( 95 ) ir 2006 m. spalio 26 d. Sprendime Mostaza Claro ( 96 ) konstatavo, kad „reikalavimai dėl arbitražo proceso veiksmingumo pateisina, jog arbitražo sprendimo kontrolė, kurią atlieka valstybių narių teismai, būtų ribota, jei esminės Sąjungos teisės nuostatos gali būti nagrinėjamos vykdant šią kontrolę ir prireikus būti prašymo priimti prejudicinį sprendimą, pateikto Teisingumo Teisme, dalykas“ ( 97 ).

103.

Vis dėlto, kaip nurodė Teisingumo Teismas, šie argumentai netaikomi tokiai arbitražo procedūrai, kaip numatyta DIS 8 straipsnyje, nes ji „išplaukia iš sutarties, pagal kurią valstybės narės sutinka netaikyti savo teismų jurisdikcijos, taigi ir teisminio gynimo būdų, kuriuos ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje jos įpareigojamos nustatyti srityse, kurias apima Sąjungos teisė <…> nes ginčai gali būti susiję su šios teisės taikymu ar aiškinimu“ ( 98 ). Kaip nusprendė Teisingumo Teismas, tai gali „padėti išvengti, kad šie ginčai, nors ir galintys būti susiję su Sąjungos teisės aiškinimu ar taikymu, būtų išspręsti taip, kad būtų užtikrintas visiškas šios teisės veiksmingumas“ ( 99 ).

104.

Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad nagrinėjamoje DIS esanti arbitražo išlyga kėlė pavojų Sąjungos teisės autonomijai ( 100 ). Iš tiesų dvi valstybės narės dvišaliu susitarimu dėl investicijų susitarė nesuteikti savo pačių teismams jurisdikcijos taikyti Sąjungos teisę, taigi atsisakė ir teisminio dialogo tarp šių teismų ir Teisingumo Teismo, o tai galėjo pakenkti Sąjungos teisės vienodumui ir veiksmingumui.

105.

Atrodytų, kad Teisingumo Teismo sprendimą iš esmės nulėmė idėja, jog Sąjungos teismų sistema, kadangi ji yra grindžiama valstybių narių tarpusavio pasitikėjimu ir lojaliu jų bendradarbiavimu, yra neišvengiamai nesuderinama su valstybių narių galimybe savo dvišaliuose santykiuose nustatyti lygiagretų ginčų sprendimo mechanizmą, kuris gali būti susijęs su Sąjungos teisės aiškinimu ir taikymu. Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas aiškino SESV 344 straipsnį kaip draudžiantį tokį mechanizmą, o tai, kad jis yra susijęs su investuotojų ir valstybių ginčais, šiuo klausimu nėra kliūtis. Kartu buvo nurodytas ir 267 straipsnis, nes toks mechanizmas neabejotinai turėjo poveikį prejudicinio sprendimo procedūrai.

106.

Mano nuomone, pozicija, kurios Teisingumo Teismas laikėsi Sprendime Achmea, negali būti pritaikyta nagrinėjant ITS, nes skiriasi prielaidos, kuriomis turi būti remiamasi motyvuojant.

107.

Iš tiesų jau nurodžiau, kad santykiai tarp susitariančiųjų šalių, kaip antai tarp Sąjungos bei jos valstybių narių ir Kanados, nėra grindžiami tarpusavio pasitikėjimu ( 101 ), taigi dar ir dėl šios priežasties šios šalys ketina abipusiškumo pagrindu nustatyti materialinės ir procedūrinės apsaugos lygį numatytame sudaryti susitarime.

108.

Šiuo požiūriu šis susitarimas negali pažeisti nei valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo principo ( 102 ), nei lojalaus bendradarbiavimo principo, kurio jos privalo laikytis.

109.

Taigi tiek, kiek IEPS 8 skyriaus F skirsnis yra susitarime su trečiąja valstybe, kurį numato sudaryti Sąjunga ir jos valstybės narės ir kuriame reglamentuojami šių susitariančiųjų šalių santykiai, o ne valstybių narių tarpusavio santykiai, manau, kad motyvai, kuriuos Teisingumo Teismas nurodė Sprendime Achmea dėl SESV 267 ir 344 straipsnių, negali būti taikomi ITS.

110.

Šiuo klausimu reikėtų pridurti, kad, priešingai nei byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas Achmea, nagrinėtos DIS atveju, kurios sąlyga, susijusi su taikytina teise, galėjo leisti manyti, kad atitinkamas arbitražo teismas turi jurisdikciją nagrinėti ginčus, susijusius su Sąjungos teisės aiškinimu ir taikymu, IEPS aiškiai patikslinama (šį klausimą plačiau nagrinėsiu toliau), kad IEPS kolegijoje taikytiną teisę sudaro tik atitinkamos šio susitarimo nuostatos, kaip jos yra išaiškintos pagal tarptautinę teisę. Ši Ginčų sprendimo kolegija į kiekvienos susitariančiosios šalies vidaus teisę, kurios dalis, kalbant apie valstybes nares, yra Sąjungos teisė ( 103 ), gali atsižvelgti tik kaip į faktinę aplinkybę, o vidaus teisei suteikiama reikšmė nėra privaloma susitariančiosios šalies atsakovės teismams ir institucijoms. Be to, priešingai nei kalbant apie tokias dvišales investicines sutartis tarp valstybių narių, kaip ta, kuri buvo nagrinėjama byloje, kurioje priimtas Sprendimas Achmea, Sąjungos teisė nėra tarp susitariančiųjų šalių taikytinos tarptautinės teisės dalis.

111.

Be to, norėdamas atskirti dvišales investicines sutartis tarp valstybių narių ir tokius susitarimus investicijų srityje, kaip IEPS, Teisingumo Teismas Sprendime Achmea priminė savo suformuotą jurisprudenciją, pagal kurią „tarptautinis susitarimas, pagal kurį numatyta sukurti teismą, kuris būtų įgaliojamas aiškinti jo nuostatas ir kurio sprendimai privalomi institucijoms, taip pat ir Teisingumo Teismui, iš esmės nėra nesuderinamas su Sąjungos teise. Iš tiesų Sąjungos kompetencija tarptautinių santykių srityje ir jos teisė sudaryti tarptautinius susitarimus neišvengiamai apima galimybę įsipareigoti paklusti pagal tokius susitarimus sukurto ar paskirto teismo sprendimams, kiek tai susiję su jų nuostatų aiškinimu ir taikymu, jei užtikrinama Sąjungos ir jos teisinės sistemos autonomija.“ ( 104 )

112.

Remdamasis sąsaja su šia jurisprudencija ir pabrėždamas priežastis, dėl kurių nagrinėjamoje DIS numatytas ginčų sprendimo mechanizmas pažeidė Sąjungos teisinės sistemos autonomiją, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad „šiuo atveju, be to, kad ginčai, priskirtini arbitražo teismo, nurodyto DIS 8 straipsnyje, kompetencijai, gali būti susiję tiek su šios sutarties, tiek su Sąjungos teisės aiškinimu, galimybė, kad šiuos ginčus spręstų subjektas, kuris nėra Sąjungos teisminės sistemos dalis, yra numatyta sutartyje, kuri buvo sudaryta ne Sąjungos, bet valstybių narių. Minėtas 8 straipsnis gali kelti klausimą ne tik dėl abipusio valstybių narių pasitikėjimo, bet ir dėl Sutartyse įtvirtintos teisės savitumo išsaugojimo, kurį užtikrina SESV 267 straipsnyje numatyta prašymo priimti prejudicinį sprendimą procedūra, ir todėl nėra suderinama su <…> lojalaus bendradarbiavimo principu.“ ( 105 )

113.

Tai patikslinus, nors analizės sistema negali būti tokia pati, kurią Teisingumo Teismas taikė, nagrinėdamas dvišalę investicinę sutartį tarp valstybių narių, vis dėlto nustatant investuotojų ir valstybių ginčų sprendimo mechanizmą susitarimu tarp Sąjungos bei jos valstybių narių ir trečiųjų valstybių, turi būti paisoma Sąjungos teisinės sistemos autonomijos.

114.

Atsižvelgiant į tai ir turint omenyje mano ką tik nurodytas aplinkybes, dabar reikia patikrinti, kaip savo prašyme pateikti nuomonę to prašo Belgijos Karalystė, ar tokia ITS, kuri numatyta IEPS 8 skyriaus F skirsnyje, gali pažeisti Sąjungos teisinės sistemos autonomiją, ar ne, be kita ko, paveikdama išimtinę Teisingumo Teismo jurisdikciją pateikti galutinį Sąjungos teisės išaiškinimą.

115.

Mano nuomone, tokio investuotojų ir valstybių tarpusavio ginčų sprendimo mechanizmo, kuris numatytas IEPS 8 skyriaus F skirsnyje, nustatymas neturi poveikio ESS 19 straipsnio 1 dalyje Teisingumo Teismui ir nacionaliniams teismams pavestam uždaviniui užtikrinti Sąjungos teisės laikymąsi jos teisinėje sistemoje.

116.

Iš tiesų šiame susitarime yra pakankamai garantijų, leidžiančių išsaugoti, pirma, Teisingumo Teismo vaidmenį pateikti galutinį Sąjungos teisės išaiškinimą ir, antra, nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo mechanizmą – prejudicinio sprendimo procedūrą.

117.

Tokiu būdu IEPS derybininkai sąmoningai nusprendė padaryti taip, kad jame nustatytos taisyklės kuo mažiau kirstųsi su Sąjungos teisės normomis.

118.

Taigi, mano nuomone, IEPS 8 skyriaus F skirsnyje siekiama užtikrinti pusiausvyrą tarp, pirma, Sąjungos ir jos valstybių narių veiksmų išorinės kontrolės patvirtinimo, atsižvelgiant į šiame skyriuje esančias investicijų apsaugos normas, ir, antra, Sąjungos teisės autonomijos išlaikymo.

119.

Šiuo klausimu svarbu išsiaiškinti, kokiomis konkrečiai teisės normomis grindžiama IEPS kolegijos jurisdikcija ir kaip ši Ginčų sprendimo kolegija turi vertinti susitariančiųjų šalių vidaus teisę, kurios dalis yra Sąjungos teisė.

120.

Pažymėtina, kad IEPS kolegija turi griežtai apibrėžtą jurisdikciją. Iš tiesų ši Ginčų sprendimo kolegija pagal IEPS 8.18 straipsnio 1 dalį turi jurisdikciją priimti sprendimus tik dėl IEPS 8 skyriaus C skirsnyje („Nediskriminacinis režimas“) ( 106 ) arba D skirsnyje („Investicijų apsauga“) numatyto įpareigojimo pažeidimo. Šis jurisdikcijos apribojimas pabrėžiamas šio susitarimo 8.18 straipsnio 5 dalyje, kurioje nurodyta, kad IEPS kolegija „nepriima sprendimų dėl pretenzijų, kurioms netaikomas šis straipsnis“. Be to, iš IEPS 8.18 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, kad investuotojas gali pateikti pretenziją dėl Sąjungos ar valstybės narės nustatytos priemonės tik tuo atveju, jei jis gali įrodyti, kad ši priemonė sukėlė jam žalos. Jis negali tokios priemonės ginčyti abstrakčiai.

121.

Be to, kalbant apie taikytiną teisę ir jos aiškinimą, IEPS 8.31 straipsnio 1 dalyje nurodyta: „Ginčų sprendimo kolegija, priimdama savo sprendimus, taiko šį Susitarimą, aiškinamą pagal [1969 m. gegužės 23 d. Vienoje sudarytą] Vienos konvenciją dėl tarptautinių sutarčių teisės ir kitas Šalių tarpusavio santykiams taikomas tarptautinės teisės taisykles ir principus.“

122.

Iš šios nuostatos matyti, kad, priimdama sprendimą, IEPS kolegija taiko tik šį susitarimą ir kitas tarp šalių taikytinas tarptautinės teisės normas bei principus, todėl ji nėra kompetentinga taikyti Sąjungos teisės normų ( 107 ). Taigi susitariančiųjų šalių vidaus teisė nepriskiriama teisės normoms, taikytinoms ginčams, kuriuos yra pavesta spręsti IEPS kolegijai.

123.

Be to, IEPS 8.31 straipsnio 2 dalyje numatyta: „Ginčų sprendimo kolegija neturi jurisdikcijos spręsti dėl priemonės, kuria, kaip įtariama, pažeidžiamas šis Susitarimas, teisėtumo pagal Šalies vidaus teisę.“ Kitaip tariant, tai reiškia, kad Ginčų sprendimo kolegija visai nėra įgaliota priimti sprendimo dėl valstybės narės arba Sąjungos priimto akto teisėtumo atsižvelgiant, priklausomai nuo konkretaus atvejo, į šios valstybės nacionalinę teisę arba Sąjungos teisę. Dėl šio jurisdikcijos nebuvimo galima teigti, kad Ginčų sprendimo kolegija nesikėsina į nacionalinių teismų ir Sąjungos teismų jurisdikciją teisės aktų, kurie yra valstybių narių teisinių sistemų ir Sąjungos teisinės sistemos dalis, teisėtumo kontrolės srityje ( 108 ).

124.

Taigi, nors Teisingumo Teismas tikrai pažymėjo, kad Sąjungos teismų sistema yra „išsami teisių gynimo priemonių ir procedūrų sistema, skirta užtikrinti institucijų aktų teisėtumo priežiūrą“ ( 109 ), IEPS nustatytas ginčų sprendimo mechanizmas nekelia pavojaus šiai sistemai, nes jis nėra skirtas Sąjungos aktų teisėtumo kontrolei. Šiuo mechanizmu siekiama tikrinti tik susitariančiųjų šalių priimtų aktų suderinamumą su atitinkamomis IEPS nuostatomis, siekiant skirti nukentėjusiems investuotojams kompensaciją, jeigu būtų konstatuotas nesuderinamumas. Taigi nekyla pavojaus Sąjungos aktų teisėtumo kontrolės funkcijos monopoliui, kuris pagal Sutartis yra pripažįstamas Sąjungos teismams.

125.

Kai IEPS kolegija įgyvendina savo jurisdikciją priimti sprendimą dėl vienos iš susitariančiųjų šalių nustatytos priemonės suderinamumo su IEPS, ji, kaip matyti iš IEPS 8.39 straipsnio 1 dalies, nėra įgaliota panaikinti priemonės, kurią pripažįsta prieštaraujančia IEPS 8 skyriaus nuostatoms, ar reikalauti šios priemonės suderinimo su IEPS ( 110 ). Pagal šią nuostatą IEPS kolegija gali tik įpareigoti atlyginti turtinę žalą, o jei atsakovas sutinka, įvykdyti investuotojo prarasto turto restituciją ( 111 ). Taigi ITS yra artima investicinio arbitražo sistemai, kuri visų pirma yra kompensacinė sistema.

126.

Kaip teisingai pažymėjo Prancūzijos vyriausybė, IEPS kolegijai nepavesta nagrinėti ginčų tarp dviejų šalių, iš kurių kiekviena turi skirtingą poziciją dėl Sąjungos teisės akto galiojimo ar aiškinimo, juo labiau priimti sprendimo dėl panaikinimo ar rekomenduoti užtikrinti šio akto atitiktį. Priešingai, IEPS kolegija yra kompetentinga tikrinti tik tai, ar konkretus Sąjungos teisės taikymas atitinka IEPS, kaip ir GST tikrina tik tai, ar konkretus Sąjungos teisės taikymas atitinka PPO susitarimus.

127.

Taigi reikia pažymėti, kad, remiantis garantijomis, leidžiančiomis išvengti Sąjungos teisinės sistemos autonomijos principo pažeidimo, padariniai, kurių gali sukelti IEPS kolegijos priimami sprendimai, yra apriboti. Šiuo klausimu reikėtų pridurti, kad iš IEPS 8.41 straipsnio 1 dalies matyti, kad šie sprendimai turi būti privalomi „ginčo šalims tuo konkrečiu atveju“.

128.

Įgyvendinant šitaip apibrėžtą jurisdikciją, IEPS kolegijos turima aiškinimo diskrecija taip pat yra apibrėžta.

129.

Kalbant apie kiekvienos susitariančiosios šalies vidaus teisę, IEPS 8.31 straipsnio 2 dalyje patikslinama, kad „spręsdama, ar priemonė atitinka šį Susitarimą, Ginčų sprendimo kolegija gali, kaip tinkama, faktiškai atsižvelgti į Šalies vidaus teisę“. Ši nuostata parodo susitariančiųjų šalių pasirinktą požiūrį, pagal kurį IEPS kolegija kiekvienos šalies vidaus teisę turi aiškinti kuo mažiau ir atsižvelgti į ją tokią, kokia ji yra.

130.

Šiuo aspektu derėtų pažymėti, kad, mano nuomone, būtina, jog IEPS kolegija būtų įgaliota „atsižvelgti“ į kiekvienos susitariančiosios šalies vidaus teisę. Iš tiesų pagal naujųjų laisvosios prekybos susitarimų, dėl kurių derasi Sąjunga, o konkrečiau – pagal jų nuostatų, susijusių su tarptautinėmis investicijomis, logiką turi būti atkuriama pusiausvyra tarp investuotojų privačių interesų ir viešųjų interesų, kuriuos gina susitariančiosios šalys. Tai reiškia, kad susitariančiosios šalys gali Ginčų sprendimo kolegijoje remtis savo vidaus normomis, jeigu siekia apsaugoti viešąjį interesą, kad pateisintų priemonę ar elgesį, kuriuo yra kaltinamos. Jeigu Ginčų sprendimo kolegija negalėtų atsižvelgti į susitariančiųjų šalių vidaus teisėje esančias normas, ji negalėtų atsižvelgti į teisėtus viešojo intereso tikslus.

131.

Dėl IEPS šitaip išreikštos pusiausvyros Bendro aiškinamojo dokumento 6 punkto a papunktyje nurodyta, kad į šį susitarimą „įtrauktos modernios taisyklės dėl investicijų – jomis valdžios institucijoms paliekama teisė reglamentuoti atsižvelgiant į viešąjį interesą, be kita ko, tais atvejais, kai toks reglamentavimas turi poveikio užsienio investicijoms, kartu užtikrinant aukšto lygio investicijų apsaugą ir numatant sąžiningą ir skaidrią ginčų sprendimo tvarką“. Bendro aiškinamojo dokumento 6 punkto b papunktyje priduriama, jog „IEPS paaiškinama, kad valdžios institucijos gali keisti savo įstatymus, neatsižvelgdamos į tai, kad toks keitimas gali turėti neigiamo poveikio tam tikrai investicijai arba investuotojo lūkesčiams dėl pelno“ ( 112 ).

132.

Sukonkretinant šią mintį, IEPS 8.9 straipsnio „Investicijos ir reglamentavimo priemonės“ 1 dalyje nurodyta: „Įgyvendindamos šį skyrių Šalys dar kartą patvirtina savo teisę savo teritorijoje vykdyti reglamentavimo veiklą taip, kad galėtų siekti teisėtų politikos tikslų, kaip antai susijusių su visuomenės sveikatos apsauga, sauga, aplinkos apsauga, visuomenės dorove ir kultūrų įvairovės skatinimu bei apsauga.“ Šio susitarimo 8.9 straipsnio 2 dalyje nurodyta: „Patikslinama, kad vien tai, kad Šalis imasi reglamentavimo veiklos, taip pat keisdama savo įstatymus, taip, kad neigiamai paveikiama investicija ar daromas poveikis investuotojo lūkesčiams, taip pat susijusiems su pelnu, nereiškia, kad pažeista prievolė pagal šį skirsnį.“

133.

Šios nuostatos rodo pusiausvyrą tarp investuotojų ekonominių interesų ir suverenios valstybių teisės reglamentuoti siekiant viešojo intereso. Taigi nustatoma ekonominio imperatyvo skatinti ir apsaugoti investicijas ir viešojo intereso tikslų gynimo pusiausvyra.

134.

Vis dėlto atsižvelgimas į susitariančiųjų šalių vidaus teisę nereiškia, kad IEPS kolegija gali ją keisti. Ji turi atsižvelgti į tokią vidaus teisę, kokia ji yra. Būtent tai ir reiškia taisyklė, pagal kurią, kai Ginčų sprendimo kolegija atsižvelgia į šalies vidaus teisę, ji gali į ją atsižvelgti tik „faktiškai [kaip į faktinę aplinkybę]“. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad tarptautiniai teismai, kurie turi tikrinti, ar valstybė laikėsi iš tarptautinės sutarties kylančių įpareigojimų, ir kurie šiuo tikslu turi nagrinėti šios valstybės teisę, paprastai svarsto, kokią reikšmę suteikti šiai nacionalinei teisei kaip faktinei aplinkybei ( 113 ).

135.

Taigi IEPS kolegija, priimdama sprendimą dėl elgesio ar priemonės, kuri yra ginčo dalykas, suderinamumo su šiuo susitarimu, į susitariančiųjų šalių vidaus teisėje esančias normas gali atsižvelgti kaip į faktinius duomenis ( 114 ).

136.

Be to, numatyto sudaryti susitarimo 8.31 straipsnio 2 dalyje yra dar vienas apribojimas siekiant neleisti, kad IEPS kolegija imtų kurti vidaus teisę. Iš tiesų Ginčų sprendimo kolegija, privalėdama atsižvelgti į šalies vidaus teisę kaip į fakto klausimą, turi vadovautis „vyraujančiu vidaus teisės aiškinimu, suformuluotu tos Šalies teismų ar valdžios institucijų, ir bet kokia Ginčų sprendimo kolegijos tos vidaus teisės interpretacija nėra privaloma tos Šalies teismams ar valdžios institucijoms“. Taigi IEPS kolegija negali teikti privalomų Sąjungos teisės išaiškinimų.

137.

Taigi, nors ir suprantama, kad, atlikdama kontrolę, Ginčų sprendimo kolegija turi pateikti tam tikrą Sąjungos teisės aiškinimą, pavyzdžiui, jeigu jai reikia apibrėžti inkriminuojamo elgesio aprėptį, vis dėlto IEPS kolegija pagal IEPS 8.31 straipsnio 2 dalį privalo vadovautis Sąjungos teisės išaiškinimu, kurį atitinkamu atveju yra pateikęs Teisingumo Teismas, kuriam bet kuriuo atveju visiškai nėra privaloma reikšmė, kurią IEPS kolegija galėjo suteikti Sąjungos teisei. Taigi IEPS kolegijos pateiktas galimas vidaus teisės aiškinimas neturėtų privalomosios galios atitinkamos susitariančiosios šalies valdžios institucijoms ir teismams.

138.

Iš to, kas nurodyta pirmiau, darytina išvada, kad IEPS kolegijai yra privalomas Teisingumo Teismo pateiktas Sąjungos teisės išaiškinimas, kuriuo ji yra įpareigojama vadovautis pagal IEPS 8.31 straipsnio 2 dalį, nors šios Ginčų sprendimo kolegijos pateiktas Sąjungos teisės aiškinimas nėra privalomas nei Teisingumo Teismui, nei Sąjungos institucijoms, nei nacionaliniams teismams ar institucijoms.

139.

Taigi IEPS 8.31 straipsnio 2 dalimi užtikrinama, kad IEPS kolegija Sąjungos teisės aiškinimą gali pateikti tik tuo atveju, jeigu Sąjungos teisinėje sistemoje šiuo klausimu nėra jokios informacijos ir jeigu Ginčų sprendimo kolegija pateikia šį aiškinimą tik tam, kad priimtų sprendimą dėl jai perduoto ginčo, ir šis aiškinimas nėra privalomas nei Sąjungos institucijoms, nei teismams.

140.

Todėl IEPS 8.31 straipsnio 2 dalyje yra pakankamai garantijų, kurios neleidžia IEPS kolegijai primesti Sąjungos teisės aiškinimo Sąjungos teisinėje sistemoje. Šiuo požiūriu nedaroma jokio poveikio esminėms Teisingumo Teismo funkcijoms. Visų pirma IEPS 8 skyriaus F skirsnyje nustatytas ginčų sprendimo mechanizmas neturi poveikio Teisingumo Teismo funkcijai pateikti galutinį ir privalomą Sąjungos teisės išaiškinimą.

141.

Ši nuostata liudija, kad yra atsižvelgta į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, pagal kurią organai, kuriems pagal Sąjungos sudarytą susitarimą yra suteikta sprendimų priėmimo kompetencija, neturi nulemti, „kad Sąjunga ir jos institucijos, kai jos įgyvendina vidaus kompetenciją, būtų įpareigotos laikytis tam tikro nustatyto Sąjungos teisės normų aiškinimo“ ( 115 ).

142.

Žinoma, Teisingumo Teismas Nuomonėje 2/13 pažymėjo: „Kad būtų išaiškinta tam tikra Sąjungos teisės, įskaitant antrinę teisę, nuostata, Teisingumo Teismas iš principo turi priimti sprendimą, kai ši nuostata atveria galimybę keliems priimtiniems aiškinimams.“ ( 116 ) Teisingumo Teismas nurodė: „Jeigu [jam] nebūtų leista pateikti galutinio antrinės teisės išaiškinimo ir jeigu [Europos Žmogaus Teisių Teismas], tikrindamas šios teisės suderinamumą su EŽTK, turėtų pats pateikti tam tikrą išaiškinimą iš kelių priimtinų, tikrai būtų pažeistas Teisingumo Teismo išimtinės jurisdikcijos pateikti galutinį Sąjungos teisės išaiškinimą principas.“ ( 117 ) Vis dėlto šis principas nėra pažeidžiamas, jeigu, kiek tai yra įmanoma ir kiek tai faktiškai įgyvendina IEPS kolegija, jos pateikiamas Sąjungos teisės aiškinimas neturi privalomo poveikio Sąjungos institucijoms ir teismams.

143.

To nepaneigia išvada, kad, kaip jau minėjau, pagal IEPS 8.41 straipsnio 1 dalį IEPS kolegijos sprendimas yra privalomas ginčo šalims, kiek tai susiję su išspręsta byla. Jeigu IEPS kolegija būtų priversta pati pateikti Sąjungos teisės išaiškinimą, kai nėra jokio išaiškinimo, į kurį ji turėtų atsižvelgti, Teisingumo Teismas išlaikytų jurisdikciją pateikti galutinį Sąjungos teisės išaiškinimą. IEPS kolegijos sprendimas šioje byloje būtų privalomas tik ginčo šalims. Taigi, jeigu IEPS kolegijos pateiktas Sąjungos išaiškinimas Teisingumo Teismui atrodytų neteisingas, jis, Sąjungai nepažeidžiant savo tarptautinių įsipareigojimų, galėtų atmesti tokį išaiškinimą ir pateikti tokį, kuris jam atrodo tinkamiausias.

144.

Be to, Ginčų sprendimo kolegijos aiškinimo laisvę riboja susitariančiosioms šalims suteikta galimybė „skelbti privalomas pastabas dėl aiškinimo“, siekiant „išvengti, kad kolegijos klaidingai aiškintų IEPS, ir kad jos ištaisytų klaidingus aiškinimus“ ( 118 ).

145.

EIPS 8.31 straipsnio 3 dalyje numatyta: „Kilus dideliam susirūpinimui dėl aiškinimo, kai jis gali turėti poveikio investicijoms, Paslaugų ir investicijų komitetas, remdamasis 8.44 straipsnio 3 dalies a punktu, gali pasiūlyti IEPS jungtiniam komitetui priimti šio Susitarimo nuostatų aiškinimus. IEPS jungtinio komiteto priimtas aiškinimas pagal šį skirsnį įsteigtai Ginčų sprendimo kolegijai yra privalomas. IEPS jungtinis komitetas gali nuspręsti, kad aiškinimas tampa privalomas nuo tam tikros datos.“ ( 119 )

146.

Taip pat reikia patikslinti, kad pagal IEPS 26.3 straipsnio 3 dalį „IEPS jungtinis komitetas sprendimus priima ir rekomendacijas teikia bendru sutarimu“. Pagal analogiją tam, ką Teisingumo Teismas nurodė Nuomonėje 1/00, toks sprendimų priėmimo būdas yra garantija Sąjungai, kad jos santykiuose su valstybėmis narėmis ar jų piliečiais jai nebus privalomas Teisingumo Teismo jurisprudencijai prieštaraujantis aiškinimas ( 120 ). Be to, norėčiau pažymėti, kad IEPS tekstas nekliudo Jungtiniame komitete priimtos Sąjungos pozicijos prireikus pateikti Teisingumo Teismui, pareiškiant SESV numatytus ieškinius ( 121 ).

147.

Be to, reikia pažymėti, kad pagal IEPS 8.28 straipsnio 1 dalį „[į]steigiama Apeliacinė ginčų sprendimo kolegija, kuri peržiūri pagal šį skirsnį priimtus sprendimus“. Pagal IEPS 8.28 straipsnio 7 dalį IEPS jungtinis komitetas „nedelsdamas priima sprendimą, kuriuo sutvarkomi toliau nurodyti Apeliacinės ginčų sprendimo kolegijos veikimo administraciniai ir organizaciniai aspektai <…>“ šioje nuostatoje išvardytais klausimais.

148.

Pats Apeliacinės ginčų sprendimo kolegijos buvimas yra papildoma garantija, kad, priimant sprendimą pagal IEPS 8 skyriaus F skirsnyje numatytą ginčų sprendimo mechanizmą, Sąjungos teisei, į kurią atsižvelgiama kaip į faktinę aplinkybę, nebus suteikiama klaidinga reikšmė. Iš tiesų pagal IEPS 8.28 straipsnio 2 dalies b punktą Apeliacinė ginčų sprendimo kolegija gali pakeisti ar panaikinti IEPS kolegijos sprendimą, remdamasi „aiškiomis faktų supratimo klaidomis, įskaitant atitinkamos vidaus teisės supratimą“. Tai reiškia, kad, kalbant apie Sąjungos teisei suteiktiną reikšmę, galima IEPS kolegijos klaida dar galėtų būti ištaisyta jos sprendimą patikrinus Apeliacinei ginčų sprendimo kolegijai.

149.

Pagal IEPS 8.28 straipsnio 2 dalies b punktą pretenziją pateikęs asmuo savo apeliacijoje, kurioje jis ginčija Ginčų sprendimo kolegijos pateiktą reikšmingos vidaus teisės išaiškinimą, siekdamas įvykdyti reikalavimą įrodyti akivaizdžią klaidą, turi įrodyti, kad Ginčų sprendimo kolegijos nurodyti motyvai akivaizdžiai prieštarauja nagrinėjamos vidaus teisės nuostatų turiniui ar kad Ginčų sprendimo kolegija priskyrė šiai teisei akivaizdžiai nesamą taikymo sritį.

150.

Tai, kad apeliacinėje procedūroje yra tikrinamos tik akivaizdžios faktinių aplinkybių vertinimo klaidos, atitinka idėją, kad Ginčų sprendimo kolegija turi kuo mažiau aiškinti susitariančiųjų šalių vidaus teisę. Taigi reikia užtikrinti, kad nei pirmojoje, nei apeliacinėje instancijoje ginčas nebūtų susijęs su šios vidaus teisės reikšme.

151.

Pažymėtina, kad ši apeliacinėje instancijoje atliekama kontrolė, numatyta IEPS 8.28 straipsnio 2 dalies b punkte, atitinka Teisingumo Teismo jurisdikciją nagrinėjant apeliacinį skundą. Šiuo klausimu primenu, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją „šis teismas nagrinėdamas apeliacinį skundą turi išimtinę kompetenciją tikrinti, ar nacionalinė teisė nebuvo iškreipta, o toks iškraipymas turi būti akivaizdžiai matomas iš bylos dokumentų“ ( 122 ).

152.

Vis dėlto Apeliacinė ginčų sprendimo kolegija kontrolę, kuri apsiriboja tik akivaizdžia klaida, turi atlikti tik tuo atveju, kuris, kaip galima manyti, pasitaiko gana retai, kai Sąjungos teisinėje sistemoje nėra jokios informacijos, kuri leistų išsiaiškinti Sąjungos teisės nuostatai suteiktiną reikšmę.

153.

Tačiau įrodžius, kad IEPS kolegija nukrypo nuo esamo Sąjungos teisės aiškinimo, jos vertinimas, manau, galėtų būti panaikintas tiesiog įrodžius teisės klaidą pagal IEPS 8.28 straipsnio 2 dalies a punktą, nes tada būtų galima teigti, kad ši Ginčų sprendimo kolegija pažeidė IEPS 8.31 straipsnio 2 dalį, kurioje apibrėžiama jos jurisdikcija.

154.

Kaip jau nurodžiau pirmiau, iš IEPS 8.31 straipsnio 2 dalies matyti, kad Ginčų sprendimo kolegija, atsižvelgdama į šalies vidaus teisę kaip į fakto klausimą, turi atsižvelgti į vyraujantį vidaus teisės aiškinimą, kurį yra pateikę šios šalies teismai ar institucijos. Taigi, mano nuomone, būtų padaryta taikytinos teisės taikymo klaida, kaip tai suprantama pagal IEPS 8.28 straipsnio 2 dalies a punktą, jeigu būtų pažeista šio susitarimo 8.31 straipsnio 2 dalis, o šis pažeidimas galėtų būti konstatuotas, jeigu Ginčų sprendimo kolegija pateiktų savitą Sąjungos teisės aiškinimą, neatsižvelgdama į šios teisės aiškinimą, kurį yra pateikusios Sąjungos institucijos ar teismai, nors pagal pastarąją nuostatą Ginčų sprendimo kolegija privalo remtis vyraujančiu Sąjungos teisės aiškinimu. Kitaip tariant, šio įpareigojimo pažeidimas reikštų teisės klaidą, kurios akivaizdumo tam, kad ji būtų laikoma įrodyta, nereikėtų konstatuoti, kaip tai suprantama pagal EIPS 8.28 straipsnio 2 dalies b punktą.

155.

Iš to, kas nurodyta pirmiau, darytina išvada, kad IEPS kolegija turi jurisdikciją aiškinti ir įgyvendinti IEPS ir kad dėl šios tiksliai apibrėžtos jurisdikcijos ji negali pakenkti Sąjungos teisės aiškinimo vienodumo tikslui ar institucijų aktų teisėtumo kontrolės funkcijai, kuri yra pavesta Sąjungos teismams.

156.

Atsižvelgdamas į garantijas, su kuriomis yra siejamas IEPS 8 skyriaus F skirsnyje numatyto ginčų sprendimo mechanizmo nustatymas, laikausi nuomonės, kad Sąjungai gali būti taikoma išorinė kontrolė, kurios tikslas – šiame susitarime numatytų investicijų apsaugos standartų laikymasis, nepažeidžiant Sąjungos teisinės sistemos autonomijos.

157.

Be to, kaip pažymėjo kelios įstojusios į šią bylą šalys, reikia pabrėžti, kad IEPS nėra panašus į Susitarimo dėl Europos ekonominės erdvės (EEE) sukūrimo projektą, remiantis jo redakcija, nagrinėta 1991 m. gruodžio 14 d. Nuomonėje 1/91 (EEE susitarimas – I) ( 123 ), ar į Susitarimo dėl Europos bendrosios aviacijos erdvės (EBAE susitarimas) projektą, kuris buvo nagrinėjamas Nuomonėje 1/00 ( 124 ). Iš tiesų IEPS 8 skyriaus C ir D skirsnių tikslas ar poveikis nėra išplėsti Sąjungos acquis taikymą Kanadai perimant Sąjungos teisės nuostatas. Nors, žinoma, yra esminių sutapimų su Sąjungos vidaus teisėje numatyta investicijų apsauga, IEPS 8 skyriaus C ir D skirsniuose esančių taisyklių negalima laikyti „tapačiomis“. Šios taisyklės atspindi įprastus standartus, taikomus tarptautinės investicijų apsaugos srityje, tačiau kartu jos patikslinamos ir sustiprinamos. Be to, IEPS nebelieka įpareigojimo užtikrinti vienodą jame ir šalių vidaus teisėje numatytų apsaugos normų aiškinimą ( 125 ). Šiuo požiūriu nekyla rizika, kad Ginčų sprendimo kolegijos pateiktas IEPS 8 skyriaus C ir D skirsnių aiškinimas turėtų poveikį Sąjungos vidaus teisės aiškinimui, kurį Nuomonėje 1/91 Teisingumo Teismas laikė nesuderinamu su Sąjungos teisinės sistemos autonomijos principu ( 126 ).

158.

Bet kuriuo atveju svarbu tai, kad, atsižvelgiant į mano pirmiau išvardytas garantijas, net ir kalbant apie apsaugos normas, kurios yra iš esmės tapačios, IEPS nustatytas mechanizmas neįpareigoja Sąjungos ir jos institucijų, kai jos įgyvendina savo vidaus kompetenciją, remtis konkrečiu Sąjungos teisės normų, kurios gali turėti lygiavertę išraišką šiame susitarime, aiškinimu, nes kiekviena normų kategorija formaliai skiriasi ir šias normas gali reikėti aiškinti joms savitu būdu ( 127 ).

159.

Be to, IEPS nuostatas, susijusias su IEPS kolegija, reikia skirti nuo Susitarimo dėl Sąjungos prisijungimo prie EŽTK projekto nuostatų, kurios buvo nagrinėjamos Nuomonėje 2/13. Pastarojoje nuomonėje Teisingumo Teismas pabrėžė keletą motyvų, atskleidžiančių Sąjungos teisės autonomijos pažeidimą, apimančių, be kita ko, aplinkybę, kad numatytas sudaryti susitarimas gali paveikti Sąjungos ir valstybių narių tarpusavio santykius, taip pat kompetencijos paskirstymą Sąjungai ir valstybėms narėms.

160.

Vis dėlto IEPS kolegija neturi jokios jurisdikcijos priimti sprendimų dėl Sąjungos ir jos valstybių narių tarpusavio santykių, juo labiau dėl pačių valstybių narių tarpusavio santykių ar valstybės narės investuotojų ir kitų valstybių narių tarpusavio santykių. IEPS kolegija skiriasi nuo teismų, kurie buvo nagrinėjami nuomonėse 1/09 ir 2/13, nes, nors kiekvienoje iš šių nuomonių nagrinėtą susitarimą sudarė Sąjunga, ir Europos patentų bei Bendrijos patentų teismas, ir Europos Žmogaus Teisių Teismas turėjo jurisdikciją priimti sprendimus dėl Sąjungos vidaus ginčų. Taip nėra kalbant apie IEPS kolegiją, kuri gali nagrinėti ginčus tik tarp susitariančiosios šalies investuotojų ir kitos susitariančiosios šalies.

161.

Be to, IEPS kolegija nėra įgaliota priimti sprendimų dėl kompetencijos paskirstymo Sąjungai ir jos valstybėms narėms. Iš tiesų IEPS 8.21 straipsnyje numatyta automatinė atsakovo nustatymo per Kanados investuotojo pradėtą procedūrą tvarka, nepažeidžiant 2014 m. liepos 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 912/2014, kuriuo nustatoma finansinės atsakomybės, susijusios su investuotojų ir valstybės ginčų sprendimu teismuose, įsteigtuose tarptautiniais susitarimais, kurių šalis yra Europos Sąjunga, paskirstymo tvarka ( 128 ). IEPS 8.21 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu Sąjunga ar valstybė narė pažeidžia šį susitarimą, investuotojas, ketinantis pateikti pretenziją pagal šio susitarimo 8.23 straipsnį, „pateikia [Sąjungai] pranešimą, kuriame prašo nustatyti atsakovą“. Tuomet Sąjunga nustato, ar ji, ar viena iš jos valstybių narių bus atsakovė, ir praneša apie tai investuotojui ( 129 ). Jeigu investuotojui per 50 dienų nuo pranešimo, kuriame jis prašo nustatyti atsakovą, apie tai nepranešama ir jei pranešime nurodytos priemonės yra tik valstybės narės priemonės, atsakovė yra ta valstybė narė. Jeigu pranešime nurodytos priemonės apima Sąjungos priemones, atsakovė yra Europos Sąjunga ( 130 ). Šis nustatymas, atliekamas pagal IEPS 8.21 straipsnio 3 arba 4 dalis, yra privalomas IEPS kolegijai ( 131 ).

162.

Taisyklės, leidžiančios nustatyti, ar atsakovė yra Sąjunga, ar atitinkama valstybė narė, nustatytos Reglamente Nr. 912/2014. Komisijos priimti sprendimai yra įgyvendinimo aktai. Taigi tai yra aktai, kurių teisėtumą gali tikrinti Sąjungos teismai. Kaip teisingai pažymi Taryba, Teisingumo Teismas priima galutinį sprendimą dėl to, kas yra atsakovas.

163.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ši byla skiriasi nuo Nuomonės 2/13, kurioje Teisingumo Teismas nusprendė, kad numatytame sudaryti susitarime numatyta bendraatsakio mechanizmo veikimo tvarka neužtikrino, kad bus išlaikyti konkretūs Sąjungos ir jos teisės ypatumai. Iš tiesų ši tvarka pažeidė išimtinę Teisingumo Teismo jurisdikciją priimti sprendimus dėl kompetencijos paskirstymo Sąjungai ir jos valstybėms narėms ( 132 ).

164.

Kadangi IEPS kolegija dėl šio susitarimo 8.21 straipsnio nuostatų nėra įgaliota priimti sprendimų dėl kompetencijos paskirstymo Sąjungai ir jos valstybėms narėms, negalima teigti, kad šis susitarimas šiuo aspektu pažeidžia Sąjungos teisinės sistemos autonomiją.

165.

IEPS 8 skyriaus F skirsnyje nustatytas mechanizmas, kurį galima vadinti „kvaziteisminiu“, nes tam tikrais aspektais jis vis dar išlaiko investicinio arbitražo srityje taikytinų taisyklių bruožus, ir juo iš esmės siekiama išspręsti ginčus, susijusius su pačių nagrinėjamo tarptautinio susitarimo nuostatų aiškinimu ir taikymu. Be to, kadangi tai yra alternatyvus ginčų, susijusių su IEPS taikymu, sprendimo būdas investuotojų apsaugos srityje, šis mechanizmas nedaro poveikio nei valstybių narių teismų jurisdikcijai, susijusiai su Sąjungos teisės aiškinimu ir taikymu, nei jų teisei ar pareigai kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą ar Teisingumo Teismo jurisdikcijai atsakyti į šių teismų pateiktus klausimus ( 133 ).

166.

Nors Ginčų sprendimo kolegija, kaip ir Europos patentų ir Bendrijos patentų teismas, kuris buvo nagrinėjamas Nuomonėje 1/09, nepriklauso Sąjungos institucinei ir teismų sistemai, priešingai nei minėtam teismui, kalbant apie daugelį ieškinių, kuriuos fiziniai asmenys pareiškia dėl Bendrijos patento ( 134 ), jai nėra suteikiama išimtinė jurisdikcija priimti sprendimus dėl ieškinių, kuriuos užsienio investuotojai pareiškia investicijų apsaugos srityje, ar šioje srityje aiškinti ir taikyti Sąjungos teisę.

167.

Kaip Komisija teisingai nurodė savo pastabose, IEPS kolegijai nepavesta taikyti Sąjungos vidaus teisės, jai pavesta taikyti tik šio susitarimo nuostatas. IEPS sukuriamos papildomos apsaugos priemonės tarptautinėje teisėje ir numatomas specialus mechanizmas, leidžiantis kitos šalies investuotojams remtis šiomis apsaugos priemonėmis. Net ir esant tokiai situacijai juo vis dėlto nėra ribojamos materialinės teisės, kurias užsienio investuotojai turi pagal Sąjungos vidaus teisę. Juo taip pat neribojama Teisingumo Teismo ar valstybių narių teismų jurisdikcija nagrinėti ieškinius, pareiškiamus siekiant užtikrinti, kad būtų paisoma šių Sąjungos vidaus teisėje suteikiamų teisių.

168.

Taigi ITS nustatymas nekliudo užsienio investuotojams siekti jų investicijų apsaugos kreipiantis į susitariančiųjų šalių teismus, kad būtų taikoma šių šalių vidaus teisė ( 135 ). Šiuo klausimu primenu, kad, atsižvelgiant į tai, jog IEPS neveikia tiesiogiai, užsienio investuotojai šiuo atveju negalėtų tiesiogiai remtis šio susitarimo pažeidimu susitariančiųjų šalių teismuose ir galėtų tiesiogiai remtis tik šių šalių vidaus teisės pažeidimu, žinoma, jeigu joje yra numatytos tinkamos apsaugos normos. Taigi abiejų rūšių ieškiniai grindžiami skirtingomis referencinėmis teisės normomis ir jų dalykas nebūtinai sutampa. Iš tiesų, priešingai nei tuo atveju, kai skundas pateikiamas IEPS kolegijai, kreipiantis į susitariančiųjų šalių vidaus teismus ginčas gali būti susijęs ne tik su kompensacija, bet ir su šių šalių vidaus teisėje numatytos priemonės panaikinimu. Taigi tai yra du teisiniai keliai, kurie papildo vienas kitą, tačiau vienas kito nepakeičia.

169.

Susitariančiosios šalys numatė taisykles, apibrėžiančias užsienio investuotojų turimą pasirinkimą.

170.

IEPS 8.22 straipsnyje „Pretenzijos pateikimo Ginčų sprendimo kolegijai procedūriniai ir kiti reikalavimai“ nustatyta:

„1.   Investuotojas gali pateikti pretenziją pagal 8.23 straipsnį, tik jei investuotojas:

<…>

171.

Šios nuostatos rodo, kad IEPS kolegijai suteikiama tik alternatyvi jurisdikcija. Taigi, kaip patikslinta Bendro aiškinamojo dokumento 6 punkto a papunktyje, „IEPS nesudaromos palankesnės sąlygos pasinaudoti susitarime nustatyta investicijų teismo sistema. Vietoj to investuotojai gali nuspręsti kreiptis į savo šalies teismus.“ Be to, negalėjimas tuo pat metu kaip ir IEPS kolegijai arba vėliau pareikšti ieškinį susitariančiųjų šalių teismuose galėtų paskatinti investuotojus pirmiausia kreiptis į šiuos teismus. Nors tai nėra išankstinė kreipimosi į IEPS kolegiją sąlyga, šiomis nuostatomis visgi skatinama išnaudoti vidaus teisių gynimo būdus.

172.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, reikia konstatuoti, kad nors valstybių narių teismams nėra pavesta taikyti šio susitarimo nesant IEPS tiesioginio veikimo, vis dėlto jie nepraranda Sąjungos teisinės sistemos „bendrosios teisės“ teismų statuso, kaip ir savo vaidmens teikiant galimus prašymus priimti prejudicinį sprendimą. Be to, iš Teisingumo Teismo neatimama jurisdikcija priimti prejudicinį sprendimą dėl šių teismų pateikiamų klausimų. Taigi negalima konstatuoti, kad yra iš esmės pakeista pagal Sutartis Sąjungos institucijoms ir jų valstybėms narėms suteikta kompetencija, kuri yra pagrindinė siekiant išsaugoti pačią Sąjungos teisės esmę ( 136 ).

173.

Laikausi nuomonės, kad IEPS 8 skyriaus F skirsnio suderinamumas su Sąjungos teisės autonomijos principu turi būti nagrinėjamas tinkamai atsižvelgiant į būtinybę išsaugoti Sąjungos gebėjimą prisidėti prie jos išorės veiksmų principų ir tikslų įgyvendinimo.

174.

Kaip teisingai per posėdį nurodė Slovakijos vyriausybė, Teisingumo Teismas turi suteikti Sąjungos teisės autonomijos principui turinį, kuris leistų ne tik išlaikyti konkrečius Sąjungos teisės ypatumus, bet ir Sąjungai dalyvauti plėtojant tarptautinę teisę ir tarptautinę teisinę sistemą, grindžiamą taisyklėmis.

175.

Mano nuomone, IEPS 8 skyriuje esančios nuostatos leidžia pasiekti pusiausvyrą tarp Sąjungai būdingos konstitucinės struktūros išsaugojimo ir jos išorės veiksmų vystymo.

176.

ESS 3 straipsnio 5 dalyje numatyta: „Palaikydama santykius su platesniu pasauliu, Sąjunga išsaugo ir skatina savo vertybes ir savo interesus bei prisideda prie savo piliečių apsaugos. Ji prisideda prie <…> tvaraus planetos vystymosi, <…> laisvos ir sąžiningos prekybos <…> taip pat prie griežto tarptautinės teisės <…> laikymosi ir jos plėtojimo <…>“ Pastarasis tikslas logiškai reiškia, kad Sąjunga turi palankiau vertinti tas iniciatyvas ir kontrolės mechanizmus, kurie stiprina tarptautinių sutarčių, kuriose ji dalyvauja, veiksmingumą ( 137 ).

177.

Kaip nurodyta ESS 21 straipsnio 2 dalyje, Sąjungos veiksmais tarptautinėje arenoje turi būti siekiama užtikrinti „aukšto lygio bendradarbiavim[ą] visose tarptautinių santykių srityse“, be kita ko, kad ji šiais savo veiksmais „įtvirtintų ir remtų <…> teisinę valstybę ir <…> tarptautinės teisės principus“ ( 138 ), skatintų „visų šalių integraciją į pasaulio ekonomiką, įskaitant laipsnišką tarptautinės prekybos apribojimų panaikinimą“ ( 139 ), prisidėtų „prie tarptautinių priemonių, skirtų <…> užtikrinti tvarų vystymąsi, kūrimo“ ( 140 ), ir remtų „tarptautinę sistemą, grindžiamą tvirtesniu daugiašaliu bendradarbiavimu ir tinkamu pasauliniu valdymu“ ( 141 ). SESV 207 straipsnio 1 dalyje išdėstyta: „Bendra prekybos politika vykdoma vadovaujantis Sąjungos išorės veiksmų principais ir tikslais.“

178.

Mano nuomone, IEPS 8 skyrius visiškai atitinka šiuos tikslus, nes jame dera taisyklės dėl investicijų apsaugos, prisidedančios prie investuotojų teisinio saugumo ir komercinės prekybos vystymo tarp Sąjungos ir Kanados ( 142 ), ir specialus ginčų sprendimo mechanizmas, o kartu aiškiai įtvirtinama susitariančiųjų šalių teisė priimti teisės aktus, kurie yra būtini teisėtiems viešojo intereso tikslams pasiekti, pavyzdžiui, visuomenės sveikatos, saugumo, aplinkos ar socialinės apsaugos srityje.

179.

Primenu, kad toks ginčų sprendimo mechanizmas, koks nustatytas IEPS 8 skyriaus F skirsnyje, grindžiamas siekiu užtikrinti investuotojų ir valstybių tarpusavio ginčų sprendimo neutralumą ir autonomiją susitariančiųjų šalių teismų sistemų atžvilgiu. Pagal šią logiką suprantama, kad šios šalys nenumatė nei išankstinio Teisingumo Teismo įsikišimo mechanizmo, nei to, kad Ginčų kolegijos sprendimams galėtų būti sistemingai taikoma išsami šių susitariančiųjų šalių teismų kontrolė. Numačius tokią sąsają su susitariančiųjų šalių teismų sistema, būtų pažeista šių šalių valia sukurti tokį ginčų sprendimo mechanizmą, kuris kaip tik nepriklausytų jų teismų sistemoms.

180.

Kadangi yra pripažinta, kad IEPS 8 skyriaus F skirsnyje yra pakankamai garantijų, neleidžiančių, kad šis mechanizmas pažeistų išimtinę Teisingumo Teismo jurisdikciją pateikti galutinį Sąjungos teisės išaiškinimą, nemanau, kad toks šalių pasirinkimas galėtų būti kvestionuojamas.

181.

Tokioje situacijoje reikia pažymėti, kad, atsižvelgiant į arbitražo taisyklių, pagal kurias buvo pateikta pretenzija, pasirinkimą ( 143 ), valstybės narės, kurioje prašoma įvykdyti sprendimą, teismų kontrolė, be kita ko, esant prieštaravimui šios valstybės viešajai tvarkai ( 144 ), nėra atmetama ( 145 ). Vis dėlto manau, kad tokios kontrolės buvimas nelemia IEPS 8 skyriaus F skirsnyje numatyto investuotojų ir valstybių tarpusavio ginčų sprendimo mechanizmo suderinamumo su Sąjungos teisės autonomijos principu.

182.

Be to, kalbant apie kartais išreiškiamą mintį šios rūšies susitarime numatyti išankstinio kreipimosi į Teisingumo Teismą mechanizmą, iškilus klausimui, susijusiam su Sąjungos teisės aiškinimu, būtina atsižvelgti į abipusiškumo reikalavimą, kaip teisingai pažymi Vokietijos vyriausybė ir Komisija. Iš tiesų susitarti dėl tokio mechanizmo su trečiosiomis valstybėmis būtų sunku, o gal net neįmanoma ( 146 ), ir net jei jos sutiktų, dėl jų tarpusavio santykiams taikomo abipusiškumo Sąjungai tektų ir savo partneriams suteikti galimybę numatyti prejudicinę jų vidaus teismų jurisdikciją, susijusią su vidaus teisės aiškinimu. Sąjungos investuotojų požiūriu tai prieštarautų ginčų sprendimo mechanizmo logikai, t. y. kad jis turi būti neutralus ir nepriklausyti nuo kitos susitariančiosios šalies vidaus teismų. Dėl to smarkiai sumažėtų suinteresuotumas šiuo mechanizmu ir jo patrauklumas, visų pirma jei Sąjunga norėtų užmegzti santykius su trečiosiomis valstybėmis, kurių vidaus teismai neatitinka nešališkumo, nepriklausomumo ir spartumo kriterijų ar juos atitinka tik iš dalies, ir galiausiai tai galėtų pakenkti Sąjungos investuotojų šiose valstybėse atliekamų investicijų apsaugos lygiui.

183.

Taigi pritariu IEPS derybininkų pasirinkimui šio susitarimo nuostatose specialiai pasirūpinti tuo, kad jame nustatytas ginčų sprendimo mechanizmas kuo mažiau kirstųsi su susitariančiųjų šalių teismų sistemomis.

184.

Atsižvelgdamas į visus šiuos samprotavimus, manau, kad IEPS 8 skyriaus F skirsnyje numatytas investuotojų ir valstybių tarpusavio ginčų sprendimo mechanizmas nepažeidžia Sąjungos teisės autonomijos ir visų pirma nedaro poveikio išimtinės Teisingumo Teismo jurisdikcijos pateikti galutinį Sąjungos teisės išaiškinimą principui.

185.

Šioje savo prašymo pateikti nuomonę dalyje Belgijos Karalystė pirmiausia pažymi, kad IEPS Kanados investuotojams numatomas privilegijuotas teisminis teisių gynimo būdas. Iš tiesų Sąjungoje investuojančios Kanados įmonės galėtų dėl ginčo kreiptis į Sąjungos vidaus teismą arba į IEPS kolegiją, o Sąjungoje investuojančios Sąjungos įmonės tokio pasirinkimo neturėtų.

186.

Reikėtų patikrinti, ar tokia situacija atitinka Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos ( 147 ) 20 straipsnį, pagal kurį „[p]rieš įstatymą visi lygūs“, ir Chartijos 21 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad „Sutarčių taikymo srityje ir nepažeidžiant konkrečių jų nuostatų draudžiama bet kokia diskriminacija dėl asmens pilietybės“.

187.

Belgijos Karalystė toliau pažymi, kad IEPS 8.39 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta, kad, jeigu Kanados investuotojas kreiptųsi į IEPS kolegiją „vietoje įsteigtos įmonės“ (t. y. Sąjungoje įsteigtos įmonės, kuri priklauso šiam Kanados investuotojui ar kurią jis tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuoja) vardu ( 148 ), galimai šios Ginčų sprendimo kolegijos priteistas žalos atlyginimas turėtų būti išmokėtas šiai vietos įmonei.

188.

Žinoma, ši taisyklė galėtų būti pateisinama tarptautiniams susitarimams, kuriais siekiama apsaugoti investicijas, būdingu tikslu skatinti susitariančiosios šalies, kurioje yra įsteigta ši įmonė, ekonomiką. Vis dėlto reikia patikrinti, ar ši taisyklė yra suderinama su Chartijos 20 ir 21 straipsniais.

189.

Galiausiai Belgijos Karalystei kyla klausimas, ar tuo atveju, jeigu IEPS kolegija nuspręstų, kad Komisijos ar vienos iš valstybių narių konkurencijos institucijos paskirta bauda Kanados investuotojui (ar vietoje įsteigtai įmonei) pažeidžia IEPS 8 skyriaus C arba D skirsnio nuostatą, ir jeigu ji paskirtų šiai baudai lygiavertę kompensaciją, šios baudos pasekmių išnykimas būtų suderinamas su vienodo požiūrio principu ir su Sąjungos teisės veiksmingumo reikalavimu.

190.

Iš IEPS 8.9 straipsnio 3 ir 4 dalių matyti, kad, jeigu Sąjunga pripažino valstybės pagalbą nesuderinama su SESV 108 straipsniu ir nurodė ją grąžinti, IEPS kolegija negali pripažinti šio sprendimo prieštaraujančiu IEPS, taigi ji negalėtų priteisti ir žalos atlyginimo, kurio suma prilygtų šios valstybės pagalbos sumai. Vis dėlto IEPS nebūtų panašios taisyklės, kuria būtų siekiama apsaugoti Komisijos ar valstybių narių konkurencijos institucijų pagal SESV 101 ir 102 straipsnius priimtus sprendimus. Taigi negalima atmesti, kad Kanados investuotojas išvengtų Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimo finansinių pasekmių, o Sąjungos investuotojai negalėtų jų išvengti.

191.

Taigi Belgijos Karalystė nori sužinoti, ar Ginčų sprendimo kolegijos sprendimai tam tikromis aplinkybėmis galėtų pažeisti Chartijos 20 ir 21 straipsnius ir Sąjungos teisės veiksmingumo reikalavimą. Šiuo klausimu ši valstybė narė nurodo dvi situacijas, t. y. pirma, jeigu žalos atlyginimas išmokamas vietoje įsteigtai įmonei pagal IEPS 8.39 straipsnio 2 dalies a punktą ir, antra, jeigu Ginčų sprendimo kolegija galėtų priteisti žalos atlyginimą dėl baudos, paskirtos taikant Sąjungos konkurencijos teisę.

192.

Pirmoji Belgijos Karalystės keliamų klausimų dalis grindžiama tuo, kad pagal IEPS 8.23 straipsnio 1 dalį pretenziją susitariančiosios šalies investuotojas gali pateikti savo paties vardu arba vietoje įsteigtos įmonės, kuri jam priklauso arba yra jo tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojama, vardu. Pastaruoju atveju iš IESP 8.39 straipsnio 2 dalies a punkto matyti, kad sprendime nustatyta kompensacija turėtų būti išmokama vietoje įsteigtai įmonei. Mano nuomone, ši išvada negalėtų lemti diskriminacijos Sąjungos investuotojų, kurie joje investuoja, atžvilgiu.

193.

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad minėtose dviejose nuostatose nurodyta vietoje įsteigta įmonė pati yra investavimo forma. Iš tiesų pagal IEPS 8.1 straipsnį „investicija pagal šį Susitarimą“ – susitariančiosios šalies atžvilgiu – tai investicija, kuri, be kita ko, „tiesiogiai ar netiesiogiai nuosavybės teise priklaus[o] kitos Šalies investuotojui ar [yra] jo tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojama“, o „investicija“ – tai „tiesiogiai ar netiesiogiai investuotojui nuosavybės teise priklausantis ar jo tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojamas bet koks turtas“, kuris gali būti ir įmonė. Atsižvelgiant į vienos šalies investuotojo šitaip įgyvendinamą kitos šalies teritorijoje įsteigtos įmonės kontrolę, net jei IEPS kolegijos paskirta kompensacija būtų išmokėta vietoje įsteigtai įmonei, galiausiai ji būtų naudinga pirmosios šalies investuotojui, kuris, be kita ko, pagal IEPS 8.23 straipsnio 1 dalį vienintelis yra įgaliotas pateikti pretenziją Ginčų sprendimo kolegijoje.

194.

Jei susitariančiosios šalies investuotojas ir kitos šalies teritorijoje įsteigta įmonė iš tikrųjų turi būti tapatinami ( 149 ), Belgijos Karalystės klausimas yra: ar užsienio investuotojai, kuriems taikoma speciali materialinė ir procedūrinė apsauga, ir vietos investuotojai, kuriems tokia apsauga netaikoma, yra diskriminuojami.

195.

Dėl šio klausimo reikia patikslinti, kad pagal SESV 207 straipsnio 1 dalies antrą sakinį, aiškinamą kartu su ESS 21 straipsniu, Sąjunga, įgyvendindama jai pagal ES ir ESV sutartis suteiktą kompetenciją, įskaitant kompetenciją bendros prekybos politikos srityje, turi laikytis pagrindinių teisių, tarp jų ir vienodo požiūrio principo ( 150 ). Sąjunga yra teise grindžiama sąjunga, kurioje jos institucijoms taikoma jų aktų atitikties būtent Sutartims, bendriesiems teisės principams ir pagrindinėmis teisėms kontrolė ( 151 ). Tai taip pat taikoma Sąjungos išorės veiksmams ( 152 ). Šiuo klausimu primenu, kad pagal suformuotą jurisprudenciją Sąjungos sudaryti tarptautiniai susitarimai „nuo įsigaliojimo dienos yra neatsiejama Sąjungos teisinės sistemos dalis <…>. Dėl šios priežasties jų nuostatos turi būti visiškai suderinamos su Sutarčių nuostatomis ir su iš jų išplaukiančiais konstituciniais principais.“ ( 153 ) Žinoma, pagal jos 51 straipsnį tarp jų yra ir Chartija, kuri, kaip nurodyta ESS 6 straipsnio 1 dalyje, turi „tokią pat teisinę galią, kaip ir Sutartys“. Dar prieš oficialiai įsigaliojant Chartijai Teisingumo Teismas jau buvo nustatęs principą, pagal kurį Sąjungos išorės santykiai turi būti puoselėjami laikantis Sąjungos pagrindinių teisių ( 154 ).

196.

Žinoma, su Chartija susijusiuose išaiškinimuose ( 155 ) nurodyta, kad jos 21 straipsnio 2 dalis „atitinka [SESV] 18 straipsnio pirmąją pastraipą ir turi būti taikoma laikantis šio straipsnio“. Be to, pagal Chartijos 52 straipsnio 2 dalį šios Chartijos pripažintos teisės, reglamentuojamos Sutarčių nuostatose, įgyvendinamos jose nustatytomis sąlygomis ir neperžengiant jose nustatytų ribų. Tuo remiantis darytina išvada, kad Chartijos 21 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama kaip turinti tą pačią taikymo sritį kaip ir SESV 18 straipsnio pirma pastraipa.

197.

SESV 18 straipsnio pirmoje pastraipoje nurodyta: „Sutarčių taikymo srityje, nepažeidžiant jose esančių specialių nuostatų, draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės.“ Ši nuostata yra antrojoje šios Sutarties dalyje „Nediskriminavimas ir Sąjungos pilietybė“. Ji taikoma situacijoms, patenkančioms į Sąjungos teisės taikymo sritį, kai vienos valstybės narės pilietis diskriminuojamas, palyginti su kitos valstybės narės piliečiu, vien dėl pilietybės. Taigi, kaip nurodė Teisingumo Teismas, minėta nuostata netaikoma esant galimai skirtingam požiūriui į valstybių narių piliečius ir trečiųjų valstybių piliečius ( 156 ).

198.

Vis dėlto, mano nuomone, tai nereiškia, kad tokiame tarptautiniame susitarime, kaip IEPS, neturi būti laikomasi vienodo požiūrio principo, kuris yra bendrasis Sąjungos teisės principas, įtvirtintas Chartijos 20 straipsnyje ( 157 ).

199.

Šiuo klausimu reikėtų pridurti, kad šiuo aspektu čia nekvestionuojama jurisprudencija, kuria siekiama išlaikyti Sąjungos institucijų ir organų gebėjimą imtis politinių veiksmų tarptautinėje srityje, leidžiant jiems taikyti skirtingą vertinimą trečiosioms valstybėms ( 158 ).

200.

Dėl investicijų apsaugos pažymiu, jog Bendro aiškinamojo dokumento 6 straipsnio a punkte nurodyta, kad „[p]agal IEPS užsienio investuotojams nebus sudarytas palankesnis režimas nei nacionaliniams investuotojams“.

201.

Kalbant apie patikrinimą, ar nustatant ITS yra laikomasi bendrojo vienodo požiūrio principo, reikia priminti, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją vienodo požiūrio principas reikalauja, jog panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, jeigu toks vertinimas nėra objektyviai pateisinamas ( 159 ).

202.

Dauguma pastabas pateikusių vyriausybių, taip pat Taryba ir Komisija mano, kad Belgijos Karalystė klaidingai remiasi prielaida, kad Sąjungoje investuojančios Kanados įmonės ir Sąjungoje investuojančios Sąjungos įmonės yra toje pačioje padėtyje.

203.

Taip visų pirma nėra todėl, kad vienos kategorijos minėtos įmonės atlieka tarptautines investicijas, o kitos kategorijos įmonės – investicijas Bendrijos viduje, ir tai nėra panašūs atvejai. Investicijoms Bendrijos viduje tam tikru mastu neišvengiamai taikomos kitokios taisyklės nei tarptautinėms investicijoms. Panašūs atvejai yra tik tie, kai Kanados įmonės investuoja Sąjungoje, o Sąjungos įmonės – Kanadoje.

204.

Taigi skirtumas, pasireiškiantis tuo, kad Sąjungoje investuojančios Kanados įmonės galėtų perduoti ginčus IEPS kolegijai, o Sąjungoje investuojančios Sąjungos įmonės neturėtų tokios galimybės, negali būti laikomas „diskriminaciniu“. Šiuo klausimu minėtos suinteresuotosios šalys pagal analogiją nurodo Teisingumo Teismo jurisprudenciją, pagal kurią skirtingas požiūris į teisės subjektus, kuriems taikomos tarp valstybių narių sudarytame susitarime dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo nustatytos taisyklės, ir į teisės subjektus, kuriems šios taisyklės netaikomos, nėra diskriminacija, nes šių dviejų kategorijų asmenų padėtis nėra panaši ( 160 ).

205.

Bet kuriuo atveju klaidinga manyti, kad Sąjungoje investuojančios Kanados įmonės dėl joms suteiktos galimybės kreiptis į IEPS kolegiją yra privilegijuotoje padėtyje, palyginti su Sąjungoje investuojančiomis Sąjungos įmonėmis. Ši galimybė tiesiog kompensuoja tai, kad IEPS negali būti tiesiogiai remiamasi šalių vidaus teismuose.

206.

Kaip ir dauguma pastabas pateikusių suinteresuotųjų šalių, laikausi nuomonės, kad panašioje padėtyje yra tik kiekvienos susitariančiosios šalies investuotojai, investuojantys kitos susitariančiosios šalies teritorijoje.

207.

Kaip teisingai per teismo posėdį pažymėjo Vokietijos vyriausybė, Sąjungoje investuojančių Kanados investuotojų padėtis nėra panaši į savo ekonominėje erdvėje investuojančių Europos investuotojų padėtį. Kanados ir Europos investuotojus galima lyginti tik investicijų, kurias jie atlieka kitos šalies teritorijoje, požiūriu. Remiantis šiuo palyginimu, visi investuotojai, kurių padėtis yra panaši, vertinami panašiai. Žinoma, kiekvienos susitariančiosios šalies investuotojai negali kreiptis į IEPS kolegiją dėl susitariančiosios šalies, nuo kurios jie priklauso, teritorijoje atliktų investicijų. Kaip nurodė Vokietijos vyriausybė, tai paaiškinama tuo, kad šie investuotojai neprisiima investavimo svetimoje ekonominėje erdvėje rizikos ir išlaidų ir veikia jiems pažįstamoje teisinėje aplinkoje.

208.

Taip pat primenu, kad tokių susitariančiųjų šalių, kaip, viena vertus, Sąjunga ir jos valstybės narės ir, kita vertus, Kanada, tarpusavio santykiai nėra grindžiami tarpusavio pasitikėjimu ir dėl šios priežasties šios šalys ketina abipusiškumo pagrindu apibrėžti materialinės ir procedūrinės apsaugos lygį numatytame sudaryti susitarime. Taigi ta aplinkybė, kad EIPS numatytos tarpusavio teisės ir pareigos taikomos tik vienai iš dviejų susitariančiųjų šalių priklausantiems investuotojams, yra pasekmė, neišvengiamai kylanti iš šio susitarimo, kuriuo kiekvienos šalies investuotojus siekiama apsaugoti nuo nepatogumų, kurių jie gali patirti investuodami kitoje šalyje, dvišalio pobūdžio ( 161 ). Iš to darytina išvada, kad Sąjungos investuotojo padėtis nėra tokia pati kaip Kanados investuotojo, kiek tai susiję su Sąjungos teritorijoje atlikta investicija.

209.

Bet kuriuo atveju, net jei Kanados investuotojai, kurie investuoja Sąjungoje, ir Sąjungos investuotojai, kurie investuoja Sąjungoje, turėtų būti laikomi esančiais panašioje padėtyje, ta aplinkybė, kad IEPS numatytu investuotojų ir valstybių ginčų sprendimo mechanizmu gali pasinaudoti tik Sąjungoje investuojantys Kanados investuotojai, yra objektyviai pateisinama tikslu skatinti užsienio investicijas kiekvienos susitariančiosios šalies teritorijoje.

210.

Šiuo klausimu reikėtų nurodyti, kad Teisingumo Teismas yra konstatavęs: „Kai konstatuojamas dviejų panašių situacijų skirtingas vertinimas, vienodo požiūrio principas nėra pažeidžiamas, jeigu šis skirtingas vertinimas yra tinkamai pateisinamas.“ ( 162 ) Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją taip yra tais atvejais, „kai toks skirtingas vertinimas yra susijęs su nagrinėjamu teisės aktu siekiamu teisėtu tikslu ir jei toks skirtingas vertinimas yra proporcingas tokiu vertinimu siekiamam tikslui“ ( 163 ).

211.

Kaip jau minėjau, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad „Sąjungos institucijos ir įstaigos, palaikydamos išorės santykius, turi didelę politinio sprendimo laisvę“ ir kad „palaikant išorės santykius neišvengiamai priimami politinio pobūdžio sprendimai“ ( 164 ). Taigi šioje srityje Sąjungos institucijoms reikia pripažinti didelę diskreciją, ir teismo kontrolė tuo aspektu, ar skirtingas požiūris yra susijęs su teisėtu tikslu, kurio yra siekiama priemone, kuria nustatomas toks skirtumas, ir ar ji yra proporcinga šiam tikslui, turi apsiriboti akivaizdžios klaidos kontrole ( 165 ).

212.

Vis dėlto tikslo, kurio siekiama nustatant ITS, teisėtumu negalima pagrįstai abejoti. Šiuo klausimu darau nuorodą į šios išvados 173–178 punktus, kuriuose nurodžiau, kad ITS nustatymas atitinka tikslus, kurie Sąjungai nustatyti jos išorės veiksmų srityje, visų pirma jai įgyvendinant bendrą prekybos politiką, tarp kurių yra ir tikslas skatinti užsienio investicijas abipusiškumo pagrindu. IEPS nustatytas investuotojų ir valstybių ginčų sprendimo mechanizmas yra šiame susitarime numatytos apsauginės sistemos sudedamoji dalis, todėl šio susitarimo derybininkai, naudodamiesi diskrecija, kurią jiems reikia pripažinti, galėjo teisėtai manyti, kad, nesant tokio mechanizmo, IEPS nebūtų vienodai veiksmingai pasiektas jo tikslas skatinti ir pritraukti užsienio investicijas.

213.

Iš to, kas nurodyta pirmiau, darytina išvada, kad, kaip manau, IEPS 8 skyriaus nuostatos nepažeidžia bendrojo vienodo požiūrio principo ( 166 ).

214.

Dėl antrosios Belgijos Karalystės klausimų dalies, iš esmės susijusios su tuo, ar IEPS kolegija galėtų neutralizuoti Komisijos ar vienos iš valstybių narių konkurencijos institucijos paskirtą baudą, nuspręsdama priteisti lygiavertę žalos atlyginimo sumą Kanados investuotojui, kaip ir dauguma pastabas pateikusių suinteresuotųjų šalių, manau, kad nemažai taisyklių riboja riziką, jog IEPS kolegijai, neviršijant savo kompetencijos, gali tekti priimti sprendimą, kad Kanados investuotojui pagal Sąjungos konkurencijos teisę paskirta bauda pažeidžia IEPS 8 skyriuje nustatytą investicijų apsaugos taisyklę.

215.

Reikia priminti, kad IEPS 8.9 straipsnio 1 ir 2 dalyse susitariančiosioms šalims pripažįstama teisė savo teritorijoje vykdyti reglamentavimo veiklą siekiant teisėtų viešojo intereso tikslų. Kaip Taryba teisingai pažymėjo savo pastabose, ši teisė apima teisę palaikyti ir įgyvendinti politiką, kuria siekiama kovoti su antikonkurenciniu elgesiu Sąjungos vidaus rinkoje ( 167 ).

216.

Be to, IEPS 17 skyriuje „Konkurencijos politika“ esančio 17.2 straipsnio 1 dalyje nurodyta: „Šalys pripažįsta, kad jų prekybos santykiams svarbi laisva ir neiškraipyta konkurencija. Šalys pripažįsta, kad antikonkurencinė verslo praktika gali iškraipyti tinkamą rinkų veikimą ir mažinti prekybos liberalizavimo naudą.“ To paties straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta: „Šalys tinkamomis priemonėmis uždraudžia antikonkurencinę verslo praktiką ir pripažįsta, kad tokiomis priemonėmis bus padedama siekti šio Susitarimo tikslų.“

217.

Atsižvelgiant į IEPS 8.9 straipsnio 1 ir 2 dalyse, taip pat šio susitarimo 17 skyriuje esančias nuostatas, sprendimų, kuriuos susitariančiosios šalys priėmė siekdamos nubausti už antikonkurencinį elgesį, neutralizavimo rizika man atrodo griežtai apribota.

218.

Prie šių materialinio pobūdžio garantijų prisideda procedūrinės garantijos, kurias jau minėjau ir kurias sudaro, pirma, IEPS kolegijos pareiga pagal šio susitarimo 8.31 straipsnio 2 dalį vadovautis atitinkamos susitariančiosios šalies teismų ir institucijų pateikiamu vidaus teisės aiškinimu ir, antra, pareiga prireikus pataisyti šios Ginčų sprendimo kolegijos pateiktą klaidingą aiškinimą, taikant apeliacinį mechanizmą arba suteikiant Jungtiniam komitetui galimybę priimti privalomus IEPS išaiškinimus.

219.

Iš šių samprotavimų matyti, kad, kaip manau, ITS nustatymas nedaro poveikio Sąjungos konkurencijos teisės veiksmingumo reikalavimui.

220.

Belgijos Karalystei kyla klausimas, ar EIPS 8 skyriaus F skirsnis yra suderinamas su Chartijos 47 straipsniu, vertinamu atskirai arba kartu su Chartijos 20 ir 21 straipsniuose įtvirtintu vienodo požiūrio principu. Šioje savo prašymo pateikti nuomonę dalyje ši valstybė narė taip pat nurodo Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją dėl EŽTK 6 straipsnio.

221.

Šiuo klausimu Belgijos Karalystė pažymi, pirma, kad šiame F skirsnyje numatytas režimas galėtų pernelyg apsunkinti mažųjų ir vidutinių įmonių galimybę kreiptis į IEPS kolegiją, nes IEPS 8.27 straipsnio 14 dalyje numatyta, kad sumokėti Ginčų sprendimo kolegijos narių, įgaliotų nagrinėti ginčą, honorarus ir apmokėti jų išlaidas turi ginčo šalys, o IEPS 8.39 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad proceso išlaidas, į kurias įeina TIGSC sekretoriato išlaidos, taip pat atstovavimo ir teisinės pagalbos išlaidas, išskyrus išimtines aplinkybes, padengia pralaimėjusioji šalis.

222.

Be to, šiuo metu IEPS nenumatyta galimybė suteikti teisinę pagalbą, nors Chartijos 47 straipsnio trečioje pastraipoje aiškiai įtvirtinta teisė į tokią pagalbą, jei tai reikalinga teisei į veiksmingą teisingumą užtikrinti, o Teisingumo Teismas 2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimo DEB ( 168 ) 59 punkte patikslino, kad ši teisė taikoma ir įmonėms.

223.

Rizika, kad gali tekti padengti visas labai brangios procedūros išlaidas, gali atgrasyti investuotoją, kurio finansiniai ištekliai yra tik riboti, pateikti pretenziją. Taigi galima teigti, kad IEPS pažeidžiama teisė kreiptis į teismą.

224.

Belgijos Karalystei taip pat kyla klausimas, ar tokios numatytų kolegijų narių užmokesčio sąlygos, kokios nustatytos IEPS 8.27 straipsnio 12–15 dalyse ir 8.28 straipsnio 7 dalies d punkte, yra suderinamos su Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje įtvirtinta teise kreiptis į „pagal įstatymą įsteigtą nepriklausomą ir nešališką teismą“.

225.

Kadangi šios užmokesčio sąlygos nėra iš esmės nustatytos pačiame IEPS tekste ir iš esmės paliktos IEPS įsteigto Jungtinio komiteto diskrecijai, galima kelti abejonių dėl jų suderinamumo su valdžių atskyrimo srityje taikomais principais.

226.

Belgijos Karalystė šiuo klausimu mano, kad teisėjų užmokesčio tvarka turi būti iš anksto nustatyta teisės aktų leidėjo ir jos negali nustatyti vykdomoji valdžia. Šiomis aplinkybėmis ši valstybė narė nurodo Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją ir Didžiąją teisėjų chartiją, kurią 2010 m. lapkričio 17 d. priėmė Konsultacinė Europos teisėjų taryba (KETT).

227.

Tai, kad IEPS numatyta, jog numatytų kolegijų narių užmokestį sudarys (arba kol kas sudarys) ne fiksuotas ir reguliarus darbo užmokestis, o mėnesinis honoraras, prie kurio bus pridedami honorarai už ginčui spręsti skirtas darbo dienas, taip pat galėtų būti nesuderinama su teise kreiptis į nepriklausomą ir nešališką teismą.

228.

Šiuo klausimu Belgijos Karalystė nurodo 1998 m. liepos 8–10 d. Europos Tarybos priimtos Europos chartijos dėl teisėjų statuso 6.1 straipsnį, pagal kurį teisėjų darbo užmokestis turi būti nustatomas „taip, kad jie būtų apsaugoti nuo spaudimo, kuriuo siekiama paveikti jų sprendimus ir apskritai jų, kaip teisėjų, elgesį, taip paveikiant jų nepriklausomumą ir nešališkumą“. Belgijos Karalystė taip pat nurodo įvairias Europos Taryboje priimtas rekomendacijas, pagal kurias teisėjų darbo užmokestis turi būti nustatomas pagal bendrą skalę, o ne pagal jų veiklos rezultatus.

229.

Pagal šiuo metu IEPS numatytas darbo užmokesčio sąlygas šis užmokestis iš dalies priklausytų nuo investuotojų pateikiamų pretenzijų skaičiaus. Taigi investuotojams palankios jurisprudencijos formavimas galėtų turėti teigiamą poveikį darbo užmokesčiui.

230.

Trečia, Belgijos Karalystė kelia klausimą, ar toks numatomų kolegijų narių skyrimo mechanizmas, koks numatytas IEPS 8.27 straipsnio 2 ir 3 dalyse, 8.28 straipsnio 3 dalyje ir 7 dalies c punkte, yra suderinamas su Chartijos 47 straipsnio antra pastraipa.

231.

Ji pažymi, kad šiuos narius skirtų Jungtinis komitetas, t. y. IEPS vykdomasis organas, kuriam bendrai pirmininkauja Kanados tarptautinės prekybos ministras ir Komisijos narys, atsakingas už prekybą (arba atitinkami jų pavaduotojai) ( 169 ).

232.

Vis dėlto pagal Europos chartiją dėl teisėjų statuso, kuria jau rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismas ir kuri taip pat nurodyta kitose KETT rekomendacijose, jeigu teisėjus skiria vykdomoji valdžia, tai privalomai turėtų būti daroma gavus nepriklausomos institucijos, kurios daugumą sudaro teismų valdžios nariai, rekomendaciją.

233.

Ketvirta, Belgijos Karalystė kelia klausimą, ar tokios numatomų kolegijų narių atleidimo iš pareigų sąlygos, kokios numatytos IEPS 8.28 straipsnio 4 dalyje ir 8.30 straipsnio 4 dalyje, yra suderinamos su Chartijos 47 straipsnio antra pastraipa.

234.

Pažymėtina, kad šios nuostatos leidžia Jungtinio komiteto sprendimu atleisti narį iš pareigų, esant bendrai šalių iniciatyvai ir nenumatant apskundimo galimybės. Vis dėlto iš Europos chartijos dėl teisėjų statuso ir KETT rekomendacijų matyti, kad bet kokį sprendimą atšaukti teisėją iš pareigų turi priimti nepriklausomas organas, kad šis sprendimas turi būti priimamas pagal teisingą procedūrą, kurioje paisoma teisės į gynybą ir kurią galima apskųsti aukštesnei teisminio pobūdžio instancijai. Bet kuriuo atveju, siekiant užtikrinti teisėjų nepriklausomumą, jų neturi būti leidžiama atšaukti vykdomajai valdžiai.

235.

Galiausiai, penkta, Belgijos Karalystė kelia klausimą, ar su Chartijos 47 straipsnio antra pastraipa yra suderinamos etikos normos, kurių numatomų kolegijų nariai turėtų laikytis pagal IEPS 8.28 straipsnio 4 dalį, 8.30 straipsnio 1 dalį ir 8.44 straipsnio 2 dalį.

236.

Ji pažymi, kad šiose nuostatose iš esmės numatyta, kad šie nariai turės laikytis Tarptautinės advokatų asociacijos (International Bar Association, toliau – IBA) gairių dėl interesų konfliktų tarptautiniame arbitraže, kurias 2004 m. gegužės 22 d. patvirtino IBA taryba (toliau – gairės), kol Paslaugų ir investicijų komitetas dar nėra priėmęs elgesio kodekso.

237.

Vis dėlto pagal KETT rekomendacijas ir Didžiąją teisėjų chartiją teisėjams taikytinas profesinio elgesio taisykles turi priimti patys teisėjai. Teisėjai bent turėtų atlikti svarbų vaidmenį priimant šias taisykles.

238.

Belgijos Karalystė pažymi, kad gairės yra skirtos arbitražo nariams, o ne teisėjams. Vis dėlto nepriklausomumo ir nešališkumo standartai arbitražo nariams ir teisėjams gali būti skirtingi.

239.

Taip pat reikėtų pažymėti, kad nors IEPS 8.30 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nariai „nebegali būti patarėjais ar šalies paskirtais ekspertais ar liudytojais jokiuose pradėtuose ar naujuose investiciniuose ginčuose pagal šį ar kitus tarptautinius susitarimus“, joje vis dėlto nereikalaujama, kad jie deklaruotų savo papildomą veiklą ar juo labiau kad šiai veiklai būtų iš anksto pritarta. Tačiau reikšminguose tarptautiniuose dokumentuose, kaip antai Europos chartijoje dėl teisėjų statuso, nurodyta, kad išorinės veiklos vykdymas už užmokestį turi būti deklaruotas ir dėl jos turi būti reikalaujama išankstinio leidimo.

240.

Siekdamas atsakyti į Belgijos Karalystės iškeltus klausimus, norėčiau priminti, kad, jeigu Sąjunga pagal savo kompetenciją numato sudaryti tarptautinį susitarimą, ji privalo paisyti pagrindinių teisių ( 170 ), tarp jų – Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintų teisių. Taigi, jei Taryba ketina sudaryti tarptautinį susitarimą, kuriame nustatomas toks ginčų sprendimo mechanizmas, koks numatytas IEPS 8 skyriaus F skirsnyje, ji privalo užtikrinti, kad prisijungimo prie jo sąlygos ir veikimo tvarka atitiktų Sąjungoje užtikrinamas pagrindines teises.

241.

Teisingumo Teismas dėl instancijų, kurios kaip „teismas“, remiantis Sąjungos teisėje apibrėžiama šios sąvokos reikšme, Sąjungos teisės apimamose srityse priskiriamos kiekvienos valstybės narės teisių gynimo būdų sistemai, yra pažymėjęs, kad „itin svarbu, kad šios institucijos išliktų nepriklausomos, kaip tai patvirtinta Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje, kurioje, be kitų su pagrindine teise į veiksmingą gynybą susijusių reikalavimų, numatytas reikalavimas užtikrinti teisę į tai, kad bylą išnagrinėtų „nepriklausomas“ teismas“ ( 171 ).

242.

Atsižvelgiant į tai, pirmiausia reikėtų pabrėžti, kad, manau, vertinimas, kurį Belgijos Karalystė prašo Teisingumo Teismo atlikti ir kuris susijęs su skirtingais ITS organizavimo ir veikimo aspektais, negali būti atsietas nuo to, kad IEPS derybininkų pasirinktam modeliui būdingi įvairūs saviti bruožai, dėl kurių tai yra mišrus modelis, tam tikras kompromisinis variantas tarp arbitražo teismo ir tarptautinio teismo. Taigi IEPS nustatytas ginčų sprendimo mechanizmas apims ne tik teismui būdingus aspektus, bet ir iš tarptautinio arbitražo kylančius aspektus. Nors numatytame sudaryti susitarime vartojama „ginčų sprendimų kolegijos“ („tribunal“) sąvoka, kuri gali leisti manyti, kad tai yra tikras teismas, vis dėlto tai yra mechanizmas, kuris kol kas išlieka paremtas arbitražo srityje galiojančiomis taisyklėmis. IEPS 8 skyriaus F skirsnyje taisyklių, susijusių su investiciniu arbitražu, požymiai aiškiai matyti, be kita ko, 8.23 straipsnyje dėl pretenzijos pateikimo Ginčų sprendimo kolegijai, 8.25 straipsnyje dėl sutikimo, kad ginčus spręstų Ginčų sprendimo kolegija, 8.36 straipsnyje dėl procedūrų skaidrumo ir 8.41 straipsnyje dėl sprendimų vykdymo. Be to, kalbant apie Ginčų sprendimo kolegijos narių užmokestį ir etikos normas, nuoroda į taisykles, taikytinas arbitražo srityje, atitinkamai pateikiama IEPS 8.27 straipsnio 14 dalyje ir 8.30 straipsnio 1 dalyje. Galiausiai reikia pažymėti, kad IEPS kolegija priima ne teismo sprendimus, o tiesiog sprendimus.

243.

Žinoma, susitariančiosios šalys išreiškė valią pereiti prie naujos sistemos, kuri yra inspiruota šių šalių teisinėse sistemose galiojančių teismų sistemų ( 172 ). Kaip teisingai Komisija nurodė per teismo posėdį, visgi rėmimasis teismų sistema nereiškia, kad šis organas tampa teismu tikrąja šios sąvokos prasme, tačiau jis nėra ir vien tradicinė arbitražo institucija.

244.

Vis dėlto Belgijos Karalystės suformuluoti klausimai grindžiami prielaida, kad IEPS 8 skyriaus F skirsnyje numatytas investuotojų ir valstybių ginčų sprendimo mechanizmas turi būti tapatinamas su tikru teismu. Remdamasi tokia prielaida, ši valstybė narė kvestionuoja keletą aspektų, susijusių su šio mechanizmo organizavimu ir veikimu, atsižvelgiant į standartus, nustatytus ir taikomus teismams. Visgi, atsižvelgiant į mišrų šio mechanizmo pobūdį, ši prielaida man atrodo klaidinga. Iš to darytina išvada, kad nepriklausomumo ir nešališkumo lygis, kurio reikalaujama iš tokio pobūdžio organo, turi atitikti minėtus ypatumus.

245.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes manau, kad Teisingumo Teismo vertinimas turi būti grindžiamas išvada, jog numatyto sudaryti susitarimo derybininkai susitarė dėl tokio modelio, kuris daugeliu aspektų yra patobulintas, palyginti su klasikiniame investiciniame arbitraže galiojančiomis taisyklėmis, nesvarbu, ar tai būtų procedūrų skaidrumas, ar nepriklausomumas nagrinėjant skundus. Nors, žinoma, toks modelis visada gali būti tobulinamas, manau, kad Teisingumo Teismas turėtų atsižvelgti į tai, kad tai yra modelis, dėl kurio suderėta dvišaliu pagrindu, remiantis abipusiškumu, ir, turėdamas tai omenyje, įvertinti, ar šis modelis numato pakankamo lygio garantijas.

246.

Atsižvelgiant į sąsają su tuo, kas nurodyta pirmiau, Belgijos Karalystės prašomas vertinimas turėtų būti atliekamas atsižvelgiant ir į tai, kad IEPS 8 skyriaus F skirsnyje nustatytas modelis yra tik vienas iš etapų kuriant daugiašalį investicinį teismą ir susijusį apeliacijų mechanizmą, kaip tai rodo susitariančiųjų šalių šiuo klausimu IEPS 8.29 straipsnyje išreikšta valia ( 173 ). Taigi, mano nuomone, reikia atsižvelgti į tai, kad nagrinėjamas mechanizmas yra ir eksperimentinis, ir evoliucionuojantis.

247.

Be to, reikėtų pažymėti, jog pagal IEPS 8 skyriaus F skirsnyje esančias procedūrines nuostatas daugeliu aspektų reikalaujama, kad Jungtinis komitetas arba Paslaugų ir investicijų komitetas priimtų šių nuostatų įgyvendinimo taisykles. Per šią nuomonės pateikimo procedūrą Komisija nurodė Teisingumo Teismui, kad ji ėmėsi darbų, pirma, susijusių su Apeliacinės ginčų sprendimo kolegijos darbo organizavimu ir veikla, antra, su privalomuoju elgesio kodeksu, kuris sustiprintų kolegijos narių ir tarpininkų nešališkumo ir nepriklausomumo garantijas, ir, trečia, su tarpininkavimo taisyklėmis, kuriomis naudosis ginčo šalys. Mano nuomone, Teisingumo Teismas turėtų atsižvelgti į susitariančiųjų šalių prisiimtus įsipareigojimus patikslinti procedūrines garantijas, numatytas IEPS 8 skyriaus F skirsnyje, kuriame negali būti numatytos visos detalės, susijusios su ITS organizavimu ir veikimu.

248.

Taip pat, atsakydamas į Belgijos Karalystės prašyme pateikti nuomonę ne kartą keliamą klausimą, manau, kad, atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintas teises, tai, kad tokiame tarptautiniame susitarime, kaip IEPS, instancijai, kurią pariteto principu sudaro Sąjungos ir Kanados atstovai ir kurios sprendimai priimami tarpusavio sutarimu ( 174 ), kaip antai IEPS Jungtiniam komitetui, numatytam šio susitarimo 26 straipsnyje ( 175 ), yra pavesta įgyvendinti tam tikras nuostatas, susijusias su ITS organizavimu ir veikimu, nes IEPS 8 skyriaus F skirsnyje nustatyti bendrieji mechanizmo pagrindai, nėra savaime kritikuotina.

249.

Kaip pažymėjo kelios suinteresuotosios šalys, dvišalė ir pariteto principu organizuojama Jungtinio komiteto sudėtis, taip pat jo sprendimų priėmimas tarpusavio sutarimu skatina, kad šis komitetas priimtų sprendimus laikydamasis IEPS 8 skyriaus F skirsnyje nustatytų taisyklių. Iš tiesų, kad minėtas komitetas priimtų sprendimą, jis turi turėti, pirma, Sąjungos ir jos valstybių narių ir, antra, Kanados palaikymą, nes kiekviena susitariančioji šalis gali prieštarauti sprendimui, jei mano, kad juo nukrypstama nuo nepriklausomumo ir nešališkumo principų ar nuo teisės į veiksmingą teisinę gynybą. Šiuo klausimu reikėtų pažymėti, kad dėl abipusiškumo, kuris yra numatyto sudaryti susitarimo esmė, kiekviena susitariančioji šalis turės sudaryti palankias sąlygas savo sprendimams, siekdama užtikrinti savo investuotojams, kad tuo metu, kai jie veikia kitos susitariančiosios šalies teritorijoje, ginčų sprendimas atitiktų spartumo, profesionalumo, nepriklausomumo ir nešališkumo reikalavimus. Be to, kiekviena susitariančioji šalis yra tuo suinteresuota, jeigu taptų atsakove kilus ginčui.

250.

Reikėtų pridurti, kad Sąjungos palaikomos pozicijos IEPS Jungtiniame komitete turės būti priimamos pagal SESV 218 straipsnio 9 dalį, o tai reiškia, kad jos turės atitikti Sąjungos teisės reikalavimus, įskaitant pagrindines teises, ir bus taikoma Teisingumo Teismo kontrolė ( 176 ).

251.

Būtent remdamasis šiais motyvais toliau nurodysiu, kokios yra procedūrinės garantijos, kurios, mano nuomone, leidžia, kalbant apie kiekvieną Belgijos Karalystės akcentuotą aspektą, užtikrinti pakankamą Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintos teisės kreiptis į nepriklausomą ir nešališką teismą apsaugos lygį.

252.

Primenu, kad IEPS kolegija neturi išimtinės jurisdikcijos priimti sprendimus dėl užsienio investuotojų ieškinių, pareikštų investicijų apsaugos srityje. Tai yra tik alternatyvus šios srities ginčų sprendimo būdas, susijęs su IEPS taikymu, papildantis kitus susitariančiųjų šalių siūlomus teisių gynimo būdus. Taigi, jeigu susitariančiųjų šalių vidaus teisėje esama tinkamų apsaugos normų ( 177 ), ITS nustatymas nekliudo užsienio investuotojams siekti jų investicijų apsaugos kreipiantis į šių šalių teismus, siekiant, kad būtų taikoma šių šalių vidaus teisė. Taigi šiems investuotojams galėtų būti taikomos procedūrinės garantijos, be kita ko, susijusios su teisine pagalba, prieinamos susitariančiųjų šalių teismuose.

253.

Be to, užsienio investuotojai, pasirinkdami priešingai, t. y. kreiptis į IEPS kolegiją, savanoriškai atsisako ( 178 ) kreiptis į susitariančiųjų šalių teismus, taigi ir juose taikomų procedūrinių garantijų.

254.

Bet kuriuo atveju susitariančiosios šalys atsižvelgė į Belgijos Karalystės išreikštą susirūpinimą dėl atsižvelgimo į investuotojų, norinčių pateikti pretenziją IEPS kolegijai, finansinę padėtį, visų pirma jeigu tai yra mažosios ir vidutinės įmonės, siekdamos pateikti atsakymus, leidžiančius užtikrinti veiksmingą galimybę pasinaudoti šiuo ginčų sprendimo būdu.

255.

Taigi, nors IEPS 8.39 straipsnio 5 dalyje nustatyta taisykle, pagal kurią proceso išlaidas ir kitas pagrįstas išlaidas, įskaitant atstovavimo ir teisinės pagalbos išlaidas, padengia ginčą pralaimėjusi šalis, siekiama teisėto tikslo atgrasyti nuo piktnaudžiavimų procedūromis, ta pačia nuostata Ginčų sprendimo kolegijai leidžiama nukrypti nuo šios taisyklės, jeigu tai pateisina „pretenzijos aplinkybės“, tad, mano nuomone, būtų galima suprasti, kad šios aplinkybės apima ieškovo (pretenzijos pateikėjo) finansinę padėtį ( 179 ). Taigi Ginčų sprendimo kolegija turi tam tikrą diskreciją netaikyti mechaniškai principo, pagal kurį procedūros išlaidas ir kitas išlaidas turi padengti ginčą pralaimėjusi šalis ir kuris tam tikrais atvejais gali būti per griežtas.

256.

Kaip priemonė, leidžianti sumažinti procedūros išlaidas, taip pat paminėtina IEPS 8.27 straipsnio 9 dalis, pagal kurią ginčo šalys gali „susitarti, kad bylą nagrinėtų vienas Ginčų sprendimo kolegijos narys, paskiriamas atsitiktine tvarka iš trečiųjų šalių piliečių. Atsakovas ieškovo prašymą, kad bylą nagrinėtų vienas Ginčų sprendimo kolegijos narys, palankiai [geranoriškai] apsvarsto, ypač jei ieškovas yra mažoji arba vidutinė įmonė arba jei prašoma kompensacija ar atlygintina žala yra palyginti nedidelė <…>“ Taip pat reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš IEPS 8.19 straipsnio, ginčus skatinama išspręsti taikiai, šiuo tikslu numatant šalių tarpusavio konsultacijų tvarką ( 180 ). Šiuo klausimu IEPS 8.19 straipsnio 3 dalyje nurodyta: „Ginčo šalys gali konsultuotis per vaizdo konferencijas ar, kai tinkama, kitomis priemonėmis, pavyzdžiui, tais atvejais, kai investuotojas yra mažoji ar vidutinė įmonė.“

257.

Galiausiai IEPS 8.39 straipsnio 6 dalyje numatyta: „IEPS jungtinis komitetas svarsto priimti papildomas taisykles, skirtas sumažinti ieškovams, kurie yra fiziniai asmenys ar mažosios ir vidutinės įmonės, tenkančią finansinę naštą. Šiose papildomose taisyklėse gali būti visų pirma atsižvelgiama į šių ieškovų finansinius išteklius ir prašomos kompensacijos sumą.“

258.

Į šį klausimą buvo atsižvelgta Pareiškime Nr. 36, kuriame buvo prisiimti tokie įsipareigojimai:

„Bus sudarytos geresnės ir palankesnės sąlygos kreiptis į šį naują teismą patiems pažeidžiamiausiems naudotojams, t. y. [mažoms ir vidutinėms įmonėms] ir privatiems asmenims. Tuo tikslu:

259.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, manau, kad IEPS 8 skyriaus F skirsnis nepažeidžia Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintos teisės kreiptis į teismą.

260.

Pažymėtina, kad IEPS 8.27 straipsnio 12–15 dalyse nustatomi esminiai IEPS kolegijos narių užmokesčio tvarkos aspektai, t. y. pirmiausia – mėnesinis honoraras, kurį po lygiai moka abi šalys, tada – honorarai ir išlaidos, nustatytos pagal TIGSC administracinių ir finansinių taisyklių 14 straipsnio 1 dalį, kurias Ginčų sprendimo kolegija paskirsto ginčo šalims pagal IEPS 8.39 straipsnio 5 dalį. Šios dvi Ginčų sprendimo kolegijos narių užmokesčio dalys, iš kurių viena dalis yra fiksuota, o kita priklauso nuo jos nagrinėjamų ginčų skaičiaus ir sudėtingumo, dera su mišriu nustatyto ginčų sprendimo mechanizmo pobūdžiu ir su tuo, kad bent jau iš pradžių šie nariai Ginčų sprendimo kolegijoje nedirbs visą darbo dieną. Be to, nemanau, kad Ginčų sprendimo kolegijos narių nepriklausomumą ir nešališkumą paveikia IEPS 8.27 straipsnio 12 dalyje nustatyta taisyklė, pagal kurią mėnesinio honoraro sumą nustato IEPS jungtinis komitetas ( 181 ).

261.

Manau, tas pats pasakytina apie IEPS 8.27 straipsnio 15 dalį, kurioje leidžiama pradėti antrąjį etapą ir pagal kurią „IEPS jungtinis komitetas gali nuspręsti pakeisti minėtą honorarą ir kitus honorarus bei išlaidas nuolatiniu atlyginimu ir nustatyti taikytinas nuostatas ir sąlygas“. Ši taisyklė atitinka Pareiškime Nr. 36 išreikštą valią „pereiti prie visą darbo dieną dirbančių teisėjų“ ir atspindi evoliucinį susitariančiųjų šalių numatyto mechanizmo pobūdį, nes laipsniškai jis turėtų įgyti tikro teismo savybes.

262.

Ginčų sprendimo kolegijos ir Apeliacinės ginčų sprendimo kolegijos narių skyrimo tvarka numatyta IEPS 8.27 straipsnio 2 ir 3 dalyse bei 8.28 straipsnio 3 ir 7 dalyse, iš kurių, be kita ko, matyti, kad šie nariai yra skiriami IEPS Jungtinio komiteto sprendimu.

263.

IEPS 8 skyriaus F skirsnyje nustatytos esminės taisyklės, leidžiančios apibrėžti šiuos IEPS jungtiniam komitetui suteiktus vykdomuosius įgaliojimus siekiant užtikrinti skiriamų narių nepriklausomumą ir nešališkumą.

264.

Taigi iš IEPS 8.27 straipsnio 4 dalies matyti, kad Jungtinis komitetas turi būti sudaromas iš kandidatų, kurie „yra tinkamai kvalifikuoti, kaip reikalaujama jų atitinkamose šalyse norint būti paskirtam eiti teisėjo pareigas, arba yra pripažintos kompetencijos teisininkai“. Toje pat nuostatoje taip pat numatyta, kad „jie turi turėti įrodomų viešosios tarptautinės teisės žinių“ ir „pageidautina, kad jie visų pirma turėtų tarptautinės investicijų teisės, tarptautinės prekybos teisės ir ginčų, susijusių su tarptautiniais investicijų ar tarptautiniais prekybos susitarimais, žinių“ ( 182 ).

265.

Po paskyrimo Ginčų sprendimo kolegijos ir Apeliacinės ginčų sprendimo kolegijos nariai privalo laikytis IEPS 8.30 straipsnio „Etikos normos“, kurio 1 dalis yra konkrečiai skirta jų nepriklausomumui ir nešališkumui užtikrinti ( 183 ).

266.

IEPS 8.30 straipsnio 4 dalyje nurodyta: „Ginčų sprendimo kolegijos pirmininkui pateikus pagrįstą rekomendaciją arba bendra Šalių iniciatyva IEPS jungtinis komitetas gali savo sprendimu pašalinti Ginčų sprendimo kolegijos narį, jei jo elgesys neatitinka 1 dalyje nustatytų prievolių ir yra nesuderinamas su tolesne naryste Ginčų sprendimo kolegijoje.“

267.

Mano nuomone, pirmiau nurodytos garantijos, kurias lemia dvišalė pariteto pagrindu sudaromo Jungtinio komiteto sudėtis ir jo sprendimų priėmimo būdas tarpusavio sutarimu, leidžia teigti, kad Ginčų sprendimo kolegijos ar Apeliacinės ginčų sprendimo kolegijos nario paskyrimas ar galimas atšaukimas turi būti vykdomi laikantis tik tų sąlygų, kurios atitinkamai nustatytos IEPS 8.27 straipsnio 4 dalyje ir 8.30 straipsnio 1 dalyje.

268.

Reikia pacituoti IEPS 8.30 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatytos tikslios taisyklės, skirtos Ginčų sprendimo kolegijos ir Apeliacinės ginčų sprendimo kolegijos narių nepriklausomumui ir nešališkumui užtikrinti:

„Ginčų sprendimo kolegijos nariai yra nepriklausomi. Jie nėra susiję su jokia vyriausybe[ ( 184 )]. Jie taip pat nevykdo jokių organizacijų ar vyriausybių nurodymų, susijusių su ginčo klausimais. Jie nedalyvauja svarstant bet kokius ginčus, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai sukeltų interesų konfliktą. Jie laikosi [gairių] arba bet kokių papildomų taisyklių, priimtų pagal 8.44 straipsnio 2 dalį. Be to, paskyrus juos nariais jie nebegali būti patarėjais ar šalies paskirtais ekspertais ar liudytojais jokiuose pradėtuose ar naujuose investiciniuose ginčuose pagal šį ar kitus tarptautinius susitarimus“.

269.

Siekiant užtikrinti, kad šių reikalavimų būtų laikomasi, reikėtų paminėti ne tik IEPS 8.30 straipsnio 4 dalį, kurią jau minėjau, bet ir šio susitarimo 8.30 straipsnio 2 dalį, kurioje numatyta galimybė ginčo šaliai, manančiai, kad dėl Ginčų sprendimo kolegijos nario kyla interesų konfliktas, „paraginti [prašyti] Tarptautinio Teisingumo Teismo pirmininką priimti sprendimą dėl prieštaravimo tokio nario paskyrimui“.

270.

Be to, IEPS 8 skyriaus F skirsnio nuostatos dėl nepriklausomumo ir nešališkumo bus papildytos elgesio kodeksu, o IEPS 8.44 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jį turi priimti Paslaugų ir investicijų komitetas ( 185 ). Pagal šią nuostatą šiame elgesio kodekse bus reglamentuojami klausimai, apimantys pareigas informacijos atskleidimo, narių nepriklausomumo ir nešališkumo bei konfidencialumo srityse. Taigi šiame elgesio kodekse bus patikslintos ir sustiprintos garantijos, kurios jau aiškiai numatytos IEPS 8.30 straipsnio 1 dalyje, kad būtų išvengta interesų konfliktų, be kita ko, kiek tai susiję su išorine narių veikla ir išankstiniu jos leidimu ( 186 ).

271.

Dėl visų pirmiau nurodytų priežasčių, deramai atsižvelgdamas į pateiktus bendruosius argumentus, laikausi nuomonės, kad IEPS 8 skyriaus F skirsnyje esančiomis nuostatomis nepažeidžiama Chartijos 47 straipsnyje įtvirtinta teisė kreiptis į nepriklausomą ir nešališką teismą, nes jomis užtikrinamas toks šios teisės apsaugos lygis, kuris yra pritaikytas prie konkrečių šiame skirsnyje numatyto investuotojų ir valstybių ginčų sprendimo mechanizmo ypatybių.

272.

Atsižvelgdamas į tai, kas pirmiau išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui pateikti tokią nuomonę:

Kanados ir Europos Sąjungos bei jos valstybių narių išsamaus ekonomikos ir prekybos susitarimo (IEPS) 8 skyriaus F skirsnis, kuriame nustatomas investuotojų ir valstybių ginčų, susijusių su investicijomis, sprendimo mechanizmas, yra suderinamas su Europos Sąjungos sutartimi, Sutartimi dėl Europos Sąjungos veikimo ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija.