1

2004 m. vasario 13 d. ieškovė Basil BV, remdamasi 2001 m. gruodžio 12 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 6/2002 dėl Bendrijos dizaino (OL L 3, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 27 t., p. 142), pateikė Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybai (EUIPO) paraišką įregistruoti Bendrijos dizainą.

2

Registracijos paraiška buvo pateikta dėl šio dizaino (toliau – ginčijamas dizainas):

3

Ginčijamas dizainas buvo įregistruotas numeriu 142245‑0001. Apie jo registraciją buvo paskelbta 2004 m. birželio 15 d.Bendrijos dizainų biuletenyje Nr. 47/2004. Ši registracija vėliau buvo pratęsta iki 2019 m. vasario 13 d.

4

Ginčijamas dizainas skirtas iš dalies pakeistos 1968 m. spalio 8 d. Lokarno sutarties dėl tarptautinės pramoninio dizaino klasifikacijos 03-01 klasės „dviračių krepšeliams“.

5

2013 m. birželio 17 d.Artex SpA, įstojusi į bylą šalis, pateikė EUIPO prašymą pripažinti ginčijamo dizaino registraciją negaliojančia pagal Reglamento Nr. 6/2002 52 straipsnį. Šis prašymas dėl registracijos pripažinimo negaliojančia grindžiamas Reglamento Nr. 6/2002 25 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytu pagrindu.

6

Prašyme pripažinti registraciją negaliojančia įstojusi į bylą šalis, be kita ko, teigė, kad ginčijamas dizainas neturi individualių savybių, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 6/2002 6 straipsnį, ir, grįsdama savo teiginius, pateikė kelis dokumentus, turinčius įrodyti, kad visuomenei tapo prieinamas ankstesnis dizainas (toliau – ankstesnis dizainas), įskaitant:

7

Prašymą pripažinti registraciją negaliojančia paskelbęs priimtinu, Anuliavimo skyrius 2015 m. sausio 13 d. sprendimu pripažino ginčijamo dizaino registraciją negaliojančia dėl to, kad jis neturi individualių savybių.

8

2015 m. kovo 11 d. ieškovė dėl Anuliavimo skyriaus sprendimo pateikė apeliaciją.

9

2016 m. liepos 7 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas) EUIPO trečioji apeliacinė taryba atmetė apeliaciją. Iš esmės jis nurodė, pirma, kad įstojusios į bylą šalies prašymas pripažinti registraciją negaliojančia, priešingai, nei teigia ieškovė, yra priimtinas, antra, kad prieš pateikiant paraišką įregistruoti ginčijamą dizainą, t. y. 2004 m. vasario 13 d., ankstesnis dizainas buvo prieinamas visuomenei ir, trečia, kad Anuliavimo skyrius teisingai pripažino ginčijamo dizaino registraciją negaliojančia, nes šis dizainas neturi individualių savybių.

10

Taikydamas proceso organizavimo priemonę Bendrasis Teismas pateikė šalims klausimus; šalys į juos atsakė per nustatytą terminą.

11

Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

12

EUIPO ir įstojusi į bylą šalis Bendrojo Teismo prašo:

13

Grįsdama ieškinį ieškovė remiasi trimis pagrindais: pirma, Reglamento Nr. 6/2002 52 straipsnio 3 dalies, susijusios su prašymų pripažinti registraciją negaliojančia nepriimtinu esant tam tikroms sąlygoms, pažeidimu, antra, Reglamento Nr. 6/2002 7 straipsnio, susijusio su dizaino prieinamumu visuomenei, pažeidimu ir, trečia, Reglamento Nr. 6/2002 6 straipsnio, susijusio su dizaino individualiomis savybėmis, pažeidimu.

14

Ieškovė iš esmės teigia, kad EUIPO turėjo paskelbti nepriimtinu įstojusios į bylą šalies prašymą pripažinti registraciją negaliojančia pagal Reglamento Nr. 6/2002 52 straipsnio 3 dalį arba pagal to paties reglamento 86 straipsnio 5 dalį.

15

Šiuo klausimu ieškovė nurodo, kad dar prieš priimdama ginčijamą sprendimą Apeliacinė taryba buvo priėmusi sprendimą, kuriuo buvo atmestas prašymas pripažinti ginčijamo dizaino registraciją negaliojančia. Ji pabrėžia, kad šią ankstesnę registracijos pripažinimo negaliojančia procedūrą pradėjo kartu su įstojusia į bylą šalimi prašymą pateikusi įmonė.

16

EUIPO ir įstojusi į bylą šalis ginčija šiuos argumentus.

17

Šiuo atžvilgiu primintina, pirma, kad Reglamento Nr. 6/2002 52 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog EUIPO pateiktas prašymas pripažinti registraciją negaliojančia atmetamas, jeigu byloje tuo pačiu pagrindu, dėl to paties dalyko ir dalyvaujant toms pačioms šalims Bendrijos dizaino teismo priimtas sprendimas jau tapo galutinis.

18

Vis dėlto reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 6/2002 52 straipsnio 3 dalies nuostatos šioje byloje netaikytinos.

19

Pirma, Reglamento Nr. 6/2002 80 straipsnio „Bendrijos dizainų teismai“ 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės savo teritorijoje paskiria pirmosios ir antrosios instancijų nacionalinius teismus, Bendrijos dizainų teismus, kurie atliktų šiuo reglamentu jiems numatytas funkcijas. Taigi iš šio straipsnio nuostatų matyti, kad Bendrijos dizaino teismas turi būti valstybės narės nacionalinis teismas.

20

Taigi, Reglamento Nr. 6/2002 52 straipsnio 3 dalis taikoma ne tada, kai sprendimą jau priėmė EUIPO, o tik tuomet, kai tai padarė nacionalinis teismas.

21

Antra, ieškovė neįrodė, kad šalis, kuri šioje byloje pateikė prašymą pripažinti ginčijamo dizaino registraciją negaliojančia, yra ta pati kaip ir ankstesnėje byloje prašymą pripažinti ginčijamo dizaino registraciją negaliojančia pateikusi šalis.

22

Iš tikrųjų tai, kad abi aptariamos bylos yra labai susijusios, o jose prašymus pripažinti registraciją negaliojančia pateikusios šalys glaudžiai bendradarbiauja, –tai matyti iš jų atstovų ir jų argumentų sutapimo, – neleidžia daryti išvados, jog šalys tapačios.

23

Šiuo klausimu įstojusi į bylą šalis nurodė, o per teismo posėdį tai nebuvo ginčijama, kad įmonė, pateikusi ankstesnį prašymą pripažinti registraciją negaliojančia, tebuvo jos klientė, o to nepakanka, kad ji ir ši įmonė būtų laikomos viena ir ta pačia šalimi.

24

Be to, šio sprendimo 22 punkte minėta aplinkybė neleidžia daryti išvados, kad piktnaudžiauta pateikiant aptariamus prašymus pripažinti registraciją negaliojančia.

25

Galiausiai dėl argumento, kad Apeliacinė taryba pažeidė ieškovės teisę būti tinkamai išklausytai, kiek tai susiję su įstojusios į bylą šalies tariamu piktnaudžiavimu, pažymėtina, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog Apeliacinė taryba neleido jai pateikti savo pastabų šiuo klausimu.

26

Maža to, nors ieškovė nurodo, remdamasi Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu ir Romoje 1950 m. lapkričio 4 d. pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, kad pažeista teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, reikia pažymėti, jog Bendrasis Teismas nusprendė, kad tokia teisė netaikoma EUIPO apeliacinėms taryboms, nes jose vykdomos procedūros yra administracinės, o ne teisminės (2005 m. balandžio 20 d. Sprendimo Krüger / VRDT – Calpis (CALPICO), T‑273/02, EU:T:2005:134, 62 punktas ir 2014 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Comptoir d’Épicure / VRDT– A-Rosa Akademie (da rosa), T‑405/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:1072, 71 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Procter & Gamble / VRDT (Muilo gabaliuko forma), T‑63/01, EU:T:2002:317, 23 punktą).

27

Antra, Reglamento Nr. 6/2002 86 straipsnio 5 dalies nuostatos, pagal kurias negalima pateikti priešpriešinio reikalavimo pripažinti Bendrijos dizaino registraciją negaliojančia, jeigu EUIPO jau išnagrinėjo tuo pačiu pagrindu, dėl to paties dalyko ir dalyvaujant toms pačioms šalims paduotą paraišką ir jos priimtas sprendimas jau tapo galutinis, reglamentuoja ne procedūrą EUIPO, įskaitant jos apeliacines tarybas, o procesą Bendrijos dizainų teismuose; kaip buvo nurodyta šio sprendimo 19 punkte, šie teismai yra nacionaliniai teismai.

28

Nors Reglamento Nr. 6/2002 52 straipsnio 3 dalies ir Reglamento Nr. 6/2002 86 straipsnio 5 dalies nuostatomis siekiama išvengti galimos EUIPO sprendimų ir Bendrijos dizainų teismų sprendimų kolizijos, kiek tai susiję su registracijos pripažinimu negaliojančia, remiantis šiomis nuostatomis negalima daryti išvados, kad Reglamente Nr. 6/2002 įtvirtinta lygiavertė EUIPO sprendimų tarpusavio kolizijos prevencija.

29

Trečia, Reglamento Nr. 6/2002 52 straipsnio 3 dalies negalima taikyti pagal analogiją tais atvejais, kai EUIPO jau yra priėmusi sprendimą dėl prašymo pripažinti registraciją negaliojančia.

30

Iš tiesų neįrodyta, kad šioje nuostatoje būtų su bendruoju teisės principu nesuderinama spraga, kurią būtų galima panaikinti taikant analogiją (šiuo klausimu žr. 1985 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Krohn, 165/84, EU:C:1985:507, 13 ir 14 punktus).

31

Tiesa, iš dalies pakeistame 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 207/2009 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 2009, 78, p. 1) (jį pakeitė 2017 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2017/1001 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 154, 2017, p. 1)) ir ypač minėto reglamento 56 straipsnio 3 dalyje (dabar – Reglamento Nr. 2017/1001 63 straipsnis), į kurią ieškovė ieškinyje daro nuorodą (nurodydama Reglamento Nr. 6/2002 60 straipsnio 3 dalį, nors ši nuoroda klaidinga, kaip ji patvirtino per posėdį), su pakeitimais, padarytais 2015 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 2424/2015 (OL L 341, 2015, p. 21), numatyta, kad prašymas pripažinti registraciją negaliojančia nepriimamas, jeigu prašymas dėl tokio pat dalyko, tokiu pat pagrindu ir dalyvaujant toms pačioms šalims buvo išnagrinėtas iš esmės EUIPO arba ES prekių ženklų teisme ir EUIPO arba to teismo sprendimas dėl to prašymo įgijo galutinio sprendimo galią.

32

Vis dėlto, jeigu Europos Sąjungos prekių ženklų srityje teisės aktų leidėjui atrodė būtina numatyti aiškią nuostatą tam, kad ankstesni EUIPO sprendimai turėtų tokią galią, dėl kurios prašymas pripažinti registraciją negaliojančia turi būti atmestas neatliekant nagrinėjimo iš esmės, tokia aiški nuostata būtų reikalinga ir dizaino srityje. Todėl tokios nuostatos nebuvimo negalima kompensuoti pagal analogiją EUIPO sprendimams taikant Reglamento Nr. 6/2002 52 straipsnio 3 dalį.

33

Be to, norint pagal analogiją EUIPO sprendimams taikyti nuostatas, skirtas teismų sprendimams, įgijusiems galutinio sprendimo galią, aiški teksto nuostata yra dar labiau būtina dėl to, kad pagal suformuotą jurisprudenciją procedūros EUIPO yra administracinės, o ne teisminės (2015 m. liepos 15 d. Sprendimo TVRAutomotive / VRDT– TVR Italia (TVR ITALIA), T‑398/13, EU:T:2015:503, 38 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Muilo gabaliuko forma, T‑63/01, EU:T:2002:317, 22 ir 23 punktus).

34

Reikia pridurti, kad Bendrijos dizainų srityje registracijos paraiškos nagrinėjimas iš esmės pagal Reglamento Nr. 6/2002 47 straipsnio 1 dalį apsiriboja patikrinimu, ar ši paraiška atitinka dizaino apibrėžtį pagal to paties reglamento 3 straipsnio a punktą ir ar ji neprieštarauja viešajai tvarkai. Toliau taikomi Reglamento Nr. 6/2002 45 straipsnyje numatyti formalūs reikalavimai. Reglamento Nr. 207/2009 7 ir 8 straipsniuose (dabar – Reglamento (EB) Nr. 2017/1001 7 ir 8 straipsniai), priešingai, prieš įregistruojant priekių ženklą numatytas jo galiojimo patikrinimas iš esmės, grindžiamas, kiek tai susiję su Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsniu, protesto procedūra. Taigi, atsižvelgiant į dizaino galiojimo kontrolės iki jo registracijos laipsnį, jo registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra, leidžianti užtikrini tokią kontrolę jau po registracijos, Reglamento Nr. 6/2002 sistemoje neišvengiamai užima kitokią vietą nei Reglamento Nr. 207/2009 sistemoje, kurioje toks kontrolės laipsnis yra kitoks. Dėl to bet koks Reglamento Nr. 6/2002 52 straipsnio 3 dalies taikymas pagal analogiją EUIPO sprendimams, pagrįstiems Reglamento Nr. 207/2009 56 straipsnio 3 dalies nuostatomis, yra dar keblesnis.

35

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, reikia atmesti šį pagrindą.

36

Pateikdama antrąjį ieškinio pagrindą ieškovė teigia, kad Apeliacinė taryba pažeidė Reglamento Nr. 6/2002 7 straipsnį, kai pripažino, kad ankstesnis dizainas tapo prieinamas visuomenei. Šį ieškinio pagrindą sudaro keli kaltinimai: pirmasis kaltinimas grindžiamas tuo, kad EUIPO buvo pavėluotai pateiktas įstojusios į bylą šalies pateiktų ankstesnio dizaino prieinamumą visuomenei įrodančių dokumentų vertimas, antrasis – grindžiamas įrodymų, kuriais remdamasi Apeliacinė taryba padarė išvadą, kad ankstesnis dizainas tapo prieinamas visuomenei anksčiau nei ginčijamas dizainas, įrodomosios galios nebuvimu ir trečiasis – grindžiamas tuo, kad Apeliacinė taryba padarė klaidą nustatydama atitinkamos srities specialistus.

37

Ieškovė, kuri ieškinyje teigė, jog dokumentai, kuriuos įstojusi į bylą šalis pateikė siekdama įrodyti ankstesnio dizaino prieinamumą visuomenei, į proceso kalbą buvo išversti tik pasibaigus 2002 m. spalio 21 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2245/2002, įgyvendinančio Tarybos reglamentą (EB) Nr. 6/2002 dėl Bendrijos dizaino (OL L 341, 2002, p. 28; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 31 t., p. 14), 29 straipsnio 5 dalyje nustatytam terminui, kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, atsisakė šio kaltinimo, todėl dėl jo nebereikia priimti sprendimo.

38

Ieškovė iš esmės tvirtina, kad įrodymai, kuriais rėmėsi Apeliacinė taryba, neleido daryti išvados, kad ankstesnis dizainas buvo prieinamas visuomenei prieš pateikiant paraišką įregistruoti ginčijamą dizainą, t. y. 2004 m. vasario 13 d. Ji teigia, kad įstojusios į bylą šalies katalogas, sąskaitos faktūros, įmonės stendo atvaizdas ir kiti įstojusios į bylą šalies pateikti katalogai negalėjo užtikrintai patvirtinti ankstesnio atskleidimo.

39

EUIPO ir įstojusi į bylą šalis prašo atmesti šį kaltinimą.

40

Reglamento Nr. 6/2002 7 straipsnyje nurodyta, kad, taikant 5 ir 6 straipsnius, dizainas laikomas prieinamu visuomenei, jeigu jis buvo paskelbtas po registracijos ar kitaip arba eksponuotas, naudotas versle ar kitaip atskleistas iki registracijos paraiškos pateikimo dienos, nebent šie įvykiai negalėjo pagrįstai tapti įprastu būdu žinomi Europos Sąjungoje veikiantiems atitinkamos srities specialistams. Vis dėlto, remiantis Reglamento Nr. 6/2002 7 straipsniu, dizainas nelaikomas prieinamu visuomenei vien dėl to, kad jis buvo atskleistas trečiajam asmeniui išreikštomis arba neišreikštomis konfidencialumo sąlygomis.

41

Reglamente Nr. 2245/2002 nėra jokios nuostatos dėl įrodymų, kuriuos prašymą pripažinti registraciją negaliojančia pateikęs asmuo turi pateikti dėl ankstesnio dizaino prieinamumo visuomenei. Konkrečiau tariant, Reglamento Nr. 2245/2002 28 straipsnio 1 dalies b punkto v papunktyje tik numatyta, kad tuo atveju, kai prašymas pripažinti registraciją negaliojančia grindžiamas, be kita ko, Bendrijos dizaino, kurio apsaugos prašoma, individualių savybių nebuvimu, turi būti nurodytas šį prašymą pateikusio asmens ankstesnis dizainas, kuris galėtų tapti kliūtimi pripažinti Bendrijos dizaino, kurio apsaugos prašoma, individualias savybes, ir pateiktas jo atvaizdas, taip pat dokumentai, įrodantys ankstesnio dizaino ankstesnį atskleidimą. Be to, nei Reglamente Nr. 6/2002, nei Reglamente Nr. 2245/2002 nenurodyta, kokia privaloma forma įrodymus turi pateikti prašymą pripažinti registraciją negaliojančia pateikęs asmuo, kad pagrįstų už paraiškos įregistruoti dizainą, kurio apsaugos prašoma, pateikimą ankstesnį savo dizaino prieinamumą visuomenei. Reglamento Nr. 2245/2002 28 straipsnio 1 dalies b punkto v ir vi papunkčiuose tik reikalaujama, kad prašyme pripažinti registraciją negaliojančia būtų pateikti „dokumentai, įrodantys [ankstesnio dizaino] buvimą“, ir „[jam] paremti pateikti fakt[ai], įrodym[ai] ir argument[ai]“. Be to, Reglamento Nr. 6/2002 65 straipsnio 1 dalyje pateikiamas tik nebaigtinis procedūrose EUIPO galimų tyrimo priemonių sąrašas. Vadinasi, prašymą pripažinti registraciją negaliojančia pateikęs asmuo gali laisvai pasirinkti, kokius įrodymus, kaip jis pats mano, naudinga pateikti EUIPO prašymui pripažinti registraciją negaliojančia pagrįsti (2016 m. liepos 14 d. Sprendimo Thun 1794/EUIPO – Adekor (Dekoratyviniai grafiniai simboliai), T‑420/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:410, 26 punktas).

42

Be to, tam, kad būtų įrodyta, jog ankstesnis dizainas buvo prieinamas visuomenei, negalima remtis tikimybėmis ar prielaidomis; turi būti remiamasi konkrečiais ir objektyviais įrodymais, patvirtinančiais, kad rinkoje ankstesnis dizainas buvo iš tikrųjų prieinamas. Be to, įrodymai, kuriuos pateikė prašymą pripažinti registraciją negaliojančia pateikęs asmuo, turi būti vertinami lyginant vienus su kitais. Iš tiesų, nors kai kurie iš šių įrodymų patys savaime gali būti nepakankami, kad įrodytų ankstesnio dizaino prieinamumą, vis dėlto, susieti ar aiškinami kartu su kitais dokumentais ar informacija, jie gali padėti sudaryti prieinamumo įrodymą. Galiausiai, vertinant dokumento įrodomąją galią reikia patikrinti jame nurodytos informacijos įtikimumą ir tikrumą. Reikia atsižvelgti, be kita ko, į dokumento kilmę, jo parengimo aplinkybes, adresatą ir atsakyti į klausimą, ar tokio dokumento turinys atrodo pagrįstas ir patikimas (žr. 2016 m. liepos 14 d. Sprendimo Dekoratyviniai grafiniai simboliai, T‑420/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:410, 27 punktą).

43

Nagrinėjamu atveju Apeliacinė taryba nurodė, kad įstojusi į bylą šalis pateikė katalogo originalą. Šiame kataloge pavaizduotas dviračio krepšelis pavadinimu Speedy. Kartu su šiuo vaizdu pateiktas gaminio numeris 34.54.50. Įstojusi į bylą šalis taip pat pateikė per 100 sąskaitų faktūrų, skirtų įvairioms įmonėms, įsteigtoms, be kita ko, Italijoje. Šių sąskaitų faktūrų išrašymo data buvo nuo 2000 m. iki 2002 m. ir jos buvo susijusios su daugiau kaip 25000 krepšelių pardavimu nurodant tiek gaminio numerį 34.54.50, tiek pavadinimą Speedy.

44

Apeliacinė taryba nurodė, kad į keturis kitų įmonių 2001 m. ir 2002 m. katalogus taip pat buvo įtrauktas krepšelis, panašus į nurodytąjį šio sprendimo 43 punkte, ir jis buvo matyti vienos įmonės stendo 2002 m. parodoje Kelne atvaizde.

45

Remdamasi šiais įrodymais, vertinamais kaip visuma, Apeliacinė taryba teisingai galėjo nuspręsti, kad nagrinėjamas ankstesnis dizainas buvo prieinamas visuomenei.

46

Šios išvados negali paneigti ieškovės nurodyti argumentai.

47

Iš tikrųjų, ieškovė tik išreiškė abejones arba nurodė išlygas visų pirma dėl šio sprendimo 43 punkte nurodyto katalogo datos ir sklaidos, taip pat dėl paties šio sprendimo 44 punkte nurodytų katalogų egzistavimo, dėl ryšio tarp gaminio numerio, nurodyto šio sprendimo 43 punkte minėtame kataloge, ir identiško numerio, nurodyto tame pačiame 43 punkte minėtose sąskaitose faktūrose, arba dar dėl to, ar šie katalogai buvo išplatinti ir ar juose pavaizduoti krepšeliai buvo gaminami.

48

Tokių abejonių nepakanka siekiant paneigti įstojusios į bylą šalies pateiktų sutampančių įrodymų visumą, kuria remdamasi Apeliacinė taryba padarė išvadą dėl prieinamumo visuomenei egzistavimo.

49

Be to, dėl ieškovės argumento, grindžiamo liudytojo apklausos nebuvimu, reikia priminti, kad prašymą pripažinti registraciją negaliojančia pateikęs asmuo gali laisvai pasirinkti, kokius įrodymus, kaip jis pats mano, naudinga pateikti EUIPO savo prašymui pagrįsti (žr. šio sprendimo 42 punktą).

50

Be to, kiek tai susiję su argumentais dėl nepakankamos vieno ar kito Apeliacinės tarybos naudoto įrodymo įrodomosios galios, reikia priminti, kad, nagrinėjant dizaino prieinamumą, reikia atlikti visapusišką vertinimą, atsižvelgiant į visas nagrinėjamos bylos aplinkybes (žr. šio sprendimo 42 punktą).

51

Taip pat reikia pažymėti, kad ieškovės teiginys, jog atitinkamame sektoriuje įprasta naudoti tą patį gaminio numerį ankstesniam ir paskesniam modeliui, nebuvo niekaip įrodytas.

52

Dar daugiau, EUIPO įtikinamai nurodė, kad nors toks teiginys tikėtinas kalbant apie gaminio pavadinimą, jis yra nerealistiškas kalbant apie gaminio numerį, nes to paties gaminio numerio naudojimas ankstesnio ir vėlesnio modelių gaminiams darytų neįmanomą bet kokį šių gaminių atskyrimą pardavimų stebėsenos, apskaitos ar garantijos srityje.

53

Be to, ieškovės kaltinimai dėl galimo manipuliavimo įstojusios į bylą šalies pateiktais dokumentais nėra įrodyti.

54

Galiausiai, dėl ieškovės užuominos apie ankstesnį vienos EUIPO apeliacinės tarybos sprendimą reikia pasakyti, kad tiek, kiek toks kaltinimas susijęs ne su pirmuoju ieškinio pagrindu, kuris buvo atmestas šio sprendimo 35 punkte, o su nuoroda į apeliacinių tarybų sprendimų priėmimo praktiką, iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad pagal Reglamentą Nr. 207/2009 tokių tarybų priimami sprendimai dėl žymens įregistravimo kaip Europos Sąjungos prekių ženklo priskiriami ribotai kompetencijai, o ne diskrecijai. Todėl tokių sprendimų teisėtumas turi būti vertinamas remiantis tik šiuo reglamentu, o ne ankstesnių sprendimų praktika. Jau buvo nuspręsta, kad, atsižvelgdama į vienodo požiūrio ir gero administravimo principus, EUIPO turi, nagrinėdama paraišką įregistruoti Europos Sąjungos prekių ženklą, atsižvelgti į sprendimus, kurie jau buvo priimti dėl panašių paraiškų, ir ypatingą dėmesį skirti klausimui, ar reikia priimti tokį patį sprendimą. Vis dėlto buvo papildomai pažymėta, kad vienodo požiūrio ir gero administravimo principai turi būti derinami su teisėtumo užtikrinimu. Todėl asmuo, prašantis įregistruoti žymenį kaip prekių ženklą, negali savo labui remtis kitų naudai padarytais galbūt neteisėtais veiksmais, siekdamas, kad būtų priimtas tapatus sprendimas. Be to, dėl priežasčių, susijusių su teisiniu saugumu, ir, konkrečiai kalbant, su geru administravimu, visos registracijos paraiškos turi būti nagrinėjamos griežtai ir išsamiai, siekiant, kad prekių ženklai nebūtų įregistruoti nepagrįstai. Šis nagrinėjimas turi būti atliekamas kiekvienu konkrečiu atveju. Iš tikrųjų žymens registracija kaip prekių ženklo priklauso nuo konkrečių kriterijų, kurie taikomi atsižvelgiant į faktines nagrinėjamo atvejo aplinkybes ir kurie skirti patikrinti, ar nagrinėjamam žymeniui taikomas kuris nors atmetimo pagrindas (žr. 2017 m. vasario 16 d. Sprendimo Antrax It / EUIPO – Vasco Group (Radiatorių termosifonai), T‑828/14 ir T‑829/14, EU:T:2017:87, 93 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

55

Reikia pažymėti, kad šio sprendimo 54 punkte nurodyta jurisprudencija, susijusi su Europos Sąjungos prekių ženklų sistema, pagal analogiją taikytina prašymų pripažinti dizainų registraciją negaliojančia nagrinėjimui (2017 m. vasario 16 d. Sprendimo Radiatorių termosifonai, T‑828/14 ir T‑829/14, EU:T:2017:87, 93 punktas).

56

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš šio sprendimo 43–45 punktų, Apeliacinė taryba teisingai nusprendė, kad ankstesnis dizainas buvo prieinamas visuomenei. Taigi ieškovė negali veiksmingai remtis ankstesniu EUIPO sprendimu siekdama paneigti tokią išvadą.

57

Bet kuriuo atveju ši byla skiriasi nuo ieškovės nurodytos bylos keliais aspektais. Įstojusi į bylą šalis pateikė kur kas daugiau sąskaitų faktūrų nei prašymą pripažinti registraciją negaliojančia pateikęs asmuo toje byloje. Be to, šios sąskaitos faktūros buvo susijusios su ankstesniu dizainu ir gaminio numeriu, nurodytais originaliame kataloge, kuriame šis dizainas pristatytas. Galiausiai, buvo pateikta kitų įmonių kitų katalogų.

58

Todėl Apeliacinė taryba ginčijamo sprendimo 29 punkte padarė teisingą išvadą, kad dėl šių įrodymų buvo galima pakankamai atskirti abi bylas, ir tai pateisino skirtingas šiose bylose jos padarytas išvadas.

59

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad reikia atmesti šį kaltinimą.

60

Ieškovė iš esmės tvirtina, kad Apeliacinė taryba suklydo nustatydama atitinkamos srities specialistus.

61

Kaip pirmąjį argumentą ieškovė nurodo tai, kad Apeliacinė taryba klaidingai nusprendė, jog prekybininkai buvo atitinkamos srities specialistai.

62

Ieškovė taip pat nurodo antrąjį argumentą, grindžiamą tuo, kad Apeliacinė taryba nepakankamai išnagrinėjo, ar reikšminga dalis specialistų turėjo galimybę susipažinti su ginčijamu dizainu, todėl pažeidė jos teisę būti išklausytai.

63

EUIPO ir įstojusi į bylą šalis Bendrojo Teismo prašo atmesti visą kaltinimą.

64

Kalbant apie pirmąjį ieškovės argumentą, reikia pažymėti, jog Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad Reglamento Nr. 6/2002 11 straipsnio 2 dalis, kurioje numatyta, kad dizainas laikomas prieinamu visuomenei Europos Sąjungoje, jeigu jis buvo paskelbtas, eksponuotas, naudotas versle arba kaip kitaip atskleistas taip, kad įprastu būdu šie įvykiai galėjo pagrįstai tapti žinomi atitinkamos srities specialistams, veikiantiems Sąjungoje, turi būti aiškinama taip, kad gali būti laikoma, jog neregistruotasis dizainas vykdant įprastą verslo praktiką galėjo pagrįstai būti žinomas Sąjungoje veikiantiems atitinkamos srities specialistams, jei šio dizaino atvaizdas buvo atskleistas toje srityje veikiantiems prekybininkams (2014 m. vasario 13 d. Sprendimo H. Gautzsch Großhandel, C‑479/12, EU:C:2014:75, 30 punktas). Toks aiškinimas pagal analogiją galioja ir aiškinant Reglamento Nr. 6/2002 7 straipsnio 1 dalį, kurios formuluotė panaši į minėto reglamento 11 straipsnio 2 dalies formuluotę ir kurioje taip pat nustatomi elementai, turintys reikšmės pripažįstant prieinamumą visuomenei, dėl kurio neregistruotas dizainas gali būti saugomas.

65

Todėl reikia atmesti pirmąjį argumentą.

66

Taigi, remiantis jurisprudencija, dizainas laikomas prieinamu visuomenei, kai šalis, nurodanti prieinamumą, įrodo tokio atskleidimo visuomenei faktą. Tam, kad ši prezumpcija būtų paneigta, prieinamumą visuomenei ginčijanti šalis turi teisiškai pakankamai įrodyti, kad dėl konkrečios bylos aplinkybių šie įvykiai negalėjo pagrįstai tapti įprastu būdu žinomi atitinkamos srities specialistams (2015 m. gegužės 21 d. Sprendimo Senz Technologies / VRDT– Impliva (Parapluies), T‑22/13 ir T‑23/13, EU:T:2015:310, 26 punktas).

67

Nagrinėjamu atveju, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 45 punkte, įstojusi į bylą šalis teisiškai pakankamai įrodė, kad ankstesnis dizainas buvo prieinamas visuomenei. Pažymėtina, kad ieškovė neįrodė, jog šios bylos aplinkybėmis apie atskleidimo visuomenei faktą negalėjo būti žinoma atitinkamos srities specialistams. Kadangi tai įrodyti turi ieškovė, o ji neįrodė, kad ji tai padarė per procedūrą Apeliacinėje taryboje, ji negali veiksmingai remtis aplinkybe, kad ši taryba neišnagrinėjo šio klausimo ir nepaisė jos teisės būti išklausytai.

68

Papildomai pažymėtina, kad argumentas dėl teisės būti išklausytai pažeidimo nėra pakankamai išsamus, kad būtų galima įvertinti jo pagrįstumą. Taigi, šį argumentą bet kuriuo atveju reikia atmesti.

69

Be to, nors ieškovė, remdamasi Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, nurodo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, toks argumentas, atsižvelgiant į šio sprendimo 26 punkte išdėstytus argumentus, turi būti atmestas.

70

Todėl reikia atmesti antrąjį argumentą ir visą trečiąjį kaltinimą.

71

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia daryti išvadą, kad Apeliacinė taryba teisingai konstatavo, kad ankstesnis dizainas buvo prieinamas visuomenei iki paraiškos įregistruoti ginčijamą dizainą pateikimo dienos, t. y. 2004 m. vasario 13 d.

72

Todėl reikia atmesti visą šį ieškinio pagrindą.

73

Ieškovė tvirtina, kad Apeliacinė taryba pažeidė Reglamento Nr. 6/2002 6 straipsnį, kai nusprendė, kad ginčijamas dizainas neturi individualių savybių.

74

Ji teigia, kad informuotas vartotojas pastebi elementus, kuriais skiriasi abu dizainai, dėl kurių kilo ginčas, būtent – horizontalias juosteles krepšelio dugne ir stačiakampį ant galinės sienelės, ir jie yra vyraujantys ginčijamo dizaino sukuriamo bendro įspūdžio šiam vartotojui elementai.

75

EUIPO ir įstojusi į bylą šalis prašo atmesti šį ieškinio pagrindą.

76

Pagal Reglamento Nr. 6/2002 6 straipsnio 1 dalies b punktą individualios savybės registruoto Bendrijos dizaino atveju turi būti vertinamos atsižvelgiant į informuotam vartotojui sukuriamą bendrą įspūdį. Toks įspūdis turi skirtis nuo įspūdžio, kuriamo bet kurio dizaino, kuris visuomenei tapo prieinamas iki registracijos paraiškos pateikimo dienos arba, jei prašoma prioriteto, iki prioriteto datos. Reglamento Nr. 6/2002 6 straipsnio 2 dalyje patikslinama, kad atliekant šį vertinimą turi būti atsižvelgiama į dizainerio laisvės mastą kuriant tą dizainą (2015 m. spalio 29 d. Sprendimo Roca Sanitario / VRDT – Villeroy & Boch (Vienos svirties vandens maišytuvas), T‑334/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:817, 15 punktas).

77

Remiantis jurisprudencija, informuoto vartotojo atveju dizaino individualios savybės išplaukia iš bendro įspūdžio, kurį sukuria skirtumai arba „déjà vu“ nebuvimas atsižvelgiant į visus ankstesnius dizainus, nekreipiant dėmesio į skirtumus, kurie nepakankamai ryškūs, kad darytų įtaką minėtam bendram įspūdžiui, nors ir su daug nereikšmingų detalių, tačiau atsižvelgiant į skirtumus, kurie pakankamai ryškūs, kad sukurtų skirtingą visumos įspūdį (2015 m. spalio 29 d. Sprendimo Vienos svirties vandens maišytuvas, T‑334/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:817, 16 punktas).

78

Vertinant dizaino individualias savybes, palyginti su visais iki šiol buvusiais dizainais, reikia atsižvelgti į gaminio, kuriam dizainas taikomas arba kuriame jis panaudotas, pobūdį ir, be kita ko, į pramonės sektorių, kuriam jis priskiriamas (Reglamento Nr. 6/2002 14 konstatuojamoji dalis), dizainerio laisvės mastą kuriant dizainą, galimą technologinių sprendimų gausą, dėl kurios informuotas vartotojas gali greičiau pastebėti lyginamų dizainų skirtumus, ir į tai, kaip nagrinėjamas gaminys yra naudojamas, ypač į jį naudojant atliekamus veiksmus (2015 m. spalio 29 d. Sprendimo Vienos svirties vandens maišytuvas, T‑334/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:817, 17 punktas).

79

Galiausiai, vertinant dizaino individualias savybes reikia atsižvelgti ir į informuoto vartotojo požiūrį. Remiantis suformuota jurisprudencija, informuotas vartotojas yra itin pastabus ir turi tam tikrų žinių apie ankstesnius technologinius sprendimus, t. y. apie su nagrinėjamu gaminiu susijusių dizainų, kurie buvo prieinami paraiškos registruoti ginčijamą dizainą pateikimo dieną, visumą arba tam tikru atveju prašomo prioriteto dieną (2015 m. spalio 29 d. Sprendimo Vienos svirties vandens maišytuvas, T‑334/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:817, 18 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

80

Nagrinėjamoje byloje Apeliacinė taryba teisingai apibrėžė informuotą vartotoją, – šio apibrėžimo ieškovė, beje, neginčijo, – kaip asmenį, kuris įpratęs matyti dviračių krepšelius, ir, nors nebūdamas kūrėjas ar techninis ekspertas, jis žino įvairius toje srityje egzistuojančius dizainus ir modelius ir turi tam tikro lygio žinių apie minėtiems dizainams paprastai būdingus požymius (ginčijamo sprendimo 32 punktas).

81

Be to, Apeliacinė taryba teisingai konstatavo, ir to neginčijo ieškovė, kad dizainerio laisvė kuriant dviračių krepšelius buvo ribota atsižvelgiant į techninius apribojimus, nes dviračių krepšeliai turi būti pritvirtinti prie dviračio ir juose turi būti galima laikyti daiktus, kurie dviračiui važiuojant turi neiškristi, tačiau dizaineris galėjo rinktis iš labai įvairių spalvų, medžiagų (pvz., metalo, plastiko, vytelių ar audeklo) ir formų (apvalios, ovalo, stačiakampio arba kvadrato) (ginčijamo sprendimo 33 punktas).

82

Nepadarydama klaidos Apeliacinė taryba taip pat nurodė, kad nagrinėjami krepšeliai turi bent kelias bendras charakteristikas (ginčijamo sprendimo 35 konstatuojamoji dalis), būtent:

83

Apeliacinė taryba taip pat teisingai konstatavo, kad dizainai, dėl kurių kilo ginčas, skiriasi tuo, kad ginčijamam dizainui būdingi du elementai, t. y. dvi horizontalios juostelės dugne ir stačiakampis ant mažosios galinės sienelės, kurių neturi ankstesnis dizainas (ginčijamo sprendimo 36 punktas).

84

Apeliacinė taryba nusprendė, kad dvi horizontalias juosteles ginčijamo dizaino dugne informuotas vartotojas suvokia kaip krepšelio sutvirtinimą. Ji taip pat nusprendė, kad stačiakampis ant mažosios galinės ginčijamo dizaino sienelės suvokiamas kaip vardui skirta lentelė, kad tai nėra dviračio krepšelio sukuriamo bendro įspūdžio vyraujantys elementai, todėl vartotojas abu dizainus, dėl kurių kilo ginčas, vertins kaip tos pačios formos, padarytus iš tos pačios medžiagos ir turinčius tas pačias estetines savybes. Ji padarė išvadą, kad dizainai, dėl kurių kilo ginčas, sukuria tokį patį bendrą įspūdį, o jų riboti skirtumai nėra tokie, kad būtų galima konstatuoti ginčijamo dizaino individualias savybes (ginčijamo sprendimo 37 punktas).

85

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta pirmesniuose šio sprendimo punktuose, o tai reikia patvirtinti, darytina išvada, kad Apeliacinė taryba galėjo pagrįstai nuspręsti, remdamasi nurodytais elementais, kad nagrinėjami dizainai informuotam vartotojui sukuria tokį patį bendrą įspūdį ir kad ginčijamas dizainas neturi individualių savybių.

86

Ieškovė ieškinyje nepateikia jokių argumentų, galinčių paneigti šio sprendimo 85 punkte padarytą išvadą.

87

Todėl šį ieškinio pagrindą reikia atmesti.

88

Be to, kalbant apie argumentus, pateiktus per procedūrą EUIPO, į kuriuos ieškovė pateikia nuorodą visų pirma 61, 66 ir 82 ieškinio punktuose, reikia pridurti, kad nors konkretūs ieškinio teiginiai gali būti pagrįsti ir papildyti darant nuorodas į konkrečias prie jo pridėtų dokumentų teksto dalis, priedai turi tik įrodomąją ir pagalbinę reikšmę. Priedai negali būti pateikti siekiant plačiau apibūdinti ieškinyje glaustai nurodytą ieškinio pagrindą, nurodant jame nepateiktus kaltinimus ar argumentus (2007 m. sausio 30 d. Sprendimo France Télécom / Komisija, T‑340/03, EU:T:2007:22, 167 punktas). Todėl šie argumentai turi būti atmesti kaip nepriimtini.

89

Iš viso to, kas išdėstyta, reikia daryti išvadą, kad ieškinys turi būti atmestas.

90

Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, iš jos priteisiamos bylinėjimosi išlaidos pagal EUIPO ir įstojusios į bylą šalies pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (devintoji kolegija)

nusprendžia: