1

2015 m. sausio 23 d. ieškovė Biogena Naturprodukte GmbH & Co. KG pagal 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 207/2009 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 78, 2009, p. 1) pateikė Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybai (EUIPO) paraišką įregistruoti Europos Sąjungos prekių ženklą.

2

Prekių ženklas, kurį buvo prašoma įregistruoti, yra šis vaizdinis žymuo:

3

Prekės ir paslaugos, kurioms buvo prašoma registracijos, priklauso prie peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 29, 30, 32 ir 43 klasių ir pagal kiekvieną iš šių klasių atitinka tokį aprašymą:

4

2015 m. liepos 31 d. sprendimu ekspertas, remdamasis Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b ir c punktais, atsisakė įregistruoti prašomą prekių ženklą 3 punkte aptariamoms prekėms ir paslaugoms.

5

2015 m. rugsėjo 30 d. ieškovė pagal Reglamento Nr. 207/2009 58–64 straipsnius dėl eksperto sprendimo pateikė apeliaciją EUIPO.

6

2016 m. vasario 23 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas) pirmoji EUIPO apeliacinė taryba atmetė apeliaciją. Visų pirma ji pažymėjo, kad atitinkamą visuomenę sudaro tiek plačioji, tiek specialių žinių turinti visuomenė, kuri kalba vokiškai arba turi bent jau pakankamai vokiečių kalbos žinių (ginčijamo sprendimo 13 ir 14 punktai). Toliau Apeliacinė taryba teigė, kad prašomas įregistruoti prekių ženklas apibūdina nurodytas prekes ir paslaugas, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies c punktą, nes vokiečių kalba žodžių junginį „zum Wohl“ atitinkama visuomenė iš karto supranta taip, kad šios prekės ir paslaugos prisideda prie tikslinių vartotojų geros savijautos ir kad prašomo įregistruoti prekių ženklo vaizdiniai elementai neleidžia atitraukti vartotojo dėmesio nuo šiuo žodžių junginiu perduodamo pagiriamąjį pobūdį turinčio aiškaus reklaminio pranešimo (ginčijamo sprendimo 15–23 punktai). Ji taip pat pažymėjo, kad prašomas įregistruoti prekių ženklas neturi skiriamojo požymio, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punktą (ginčijamo sprendimo 25–32 punktai).

7

Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

8

EUIPO Bendrojo Teismo prašo:

9

Per teismo posėdį ieškovė pareiškė atsisakanti savo antrojo reikalavimo, ir tai buvo pažymėta teismo posėdžio protokole.

10

Ieškinyje ieškovė daro nuorodą į pastabas raštu, kuriose pateikti EUIPO apeliacinės tarybos nagrinėtos apeliacijos motyvai; argumentuojama tuo, kad šis raštas „yra neatskiriama šios apeliacijos pagrindimo dalis“.

11

Šiuo klausimu primintina, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio pirmą pastraipą ir pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 177 straipsnio 1 dalies c punktą ieškinyje turi būti nurodyti pagrindai ir argumentai, kuriais remiamasi, ir tokių pagrindų santrauka. Ši informacija turi būti nurodyta pakankamai aiškiai ir tiksliai, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Bendrasis Teismas – priimti sprendimą dėl ieškinio, jei reikia, be papildomos informacijos (žr. 2010 m. liepos 9 d. Sprendimo Exalation / VRDT (Vektor‑Lycopin), T‑85/08, EU:T:2010:303, 33 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją, 2015 m. lapkričio 12 d. Sprendimo CEDC International / VRDT – Fabryka Wódek Polmos Łańcut (WISENT), T‑449/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:839, 16 punktą ir nurodytą jurisprudenciją; taip pat šiuo klausimu žr. 2006 m. liepos 18 d. Sprendimo Rossi / VRDT, C‑214/05 P, EU:C:2006:494, 37 punktą).

12

Be to, nors ieškinio turinys gali būti pagrįstas pateikiant nuorodas į prie jo pridedamų dokumentų ištraukas, Bendrasis Teismas neprivalo prieduose ieškoti ir nustatyti pagrindų ir argumentų, kuriuos galėtų pripažinti pagrindžiančiais ieškinį, nes priedai turi vien įrodomąją ir pagalbinę funkciją (žr. 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo MasterCard ir kt. / Komisija, C‑382/12 P, EU:C:2014:2201, 40 ir 41 punktus ir nurodytą jurisprudenciją; 2016 m. balandžio 14 d. Nutarties Best‑Lock (Europa) / EUIPO, C‑452/15 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2016:270, 14 punktą ir nurodytą jurisprudenciją, 2015 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Kenzo / VRDT – Tsujimoto (KENZO ESTATE), T‑528/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:921, 38 punktą ir nurodytą jurisprudenciją). Todėl ieškinys, kuriame pateikiama nuoroda į rašytinius dokumentus, kuriuos ieškovė pateikė EUIPO, yra nepriimtinas tiek, kiek jame esanti bendra nuoroda nesusijusi su šiame ieškinyje išdėstytais pagrindais ir argumentais (šiuo klausimu žr. 2007 m. vasario 13 d. Sprendimo Mundipharma / VRDT– Altana Pharma (RESPICUR), T‑256/04, EU:T:2007:46, 14 ir 15 punktus ir 2015 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Masafi / VRDT – Hd1 (JUICE masafi), T‑248/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:880, 14 punktą).

13

Tas pats taikoma, kai remiamasi nuoroda į aktą, kuris, be kita ko, įvardytas pačiame ieškinyje, nenurodant nei konkrečių ieškinio pagrindų vietų, kurias ieškovas siekia papildyti, nei nagrinėjamo akto ištraukų, kuriose būtų galimų aspektų ieškinio pagrindams pagrįsti ar papildyti, nes tokios nuorodos įtraukimas šiuo atveju visiškai nesiskiria nuo bendros nuorodos į ieškinio priedą (šiuo klausimu viešosios tarnybos srityje, kalbant apie nuorodą į ieškinyje pakartotą reikalavimą, žr. 1993 m. balandžio 28 d. Nutarties De Hoe / Komisija, T‑85/92, EU:T:1993:39, apeliacine tvarka patvirtintos 1994 m. kovo 7 d. Nutartimi De Hoe / Komisija, C‑338/93 P, EU:C:1994:85, 29 punktas, 23 punktą). Jei būtų kitaip, ieškovai, paprastai nurodę priedus pačiame ieškinyje, galėtų laisvai apeiti jurisprudenciją, susijusią su prieduose pateiktų bendrųjų nuorodų nesuderinamumu su formaliaisiais reikalavimais, įtvirtintais 11 punkte nurodytose Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto ir procedūros reglamento nuostatose.

14

Taigi šiuo atveju, net jei Apeliacinei tarybai pateiktos pastabos raštu yra visiškai pakartotos ieškinyje aprašant ginčo aplinkybes, nei tame rašte, nei šį raštą pakartotose ieškinio ištraukose Bendrasis Teismas nėra įpareigotas ieškoti argumentų, kuriais ieškovė galėtų remtis, ir juos išnagrinėti, nes tokie argumentai yra nepriimtini. Tai dar labiau patvirtina ta aplinkybė, kad minėtos pastabos raštu buvo parengtos siekiant užginčyti eksperto sprendimą ir negali būti laikomos svarbiomis, galinčiomis pagrįsti ieškinį dėl ginčijamo sprendimo.

15

Prie prašymo surengti teismo posėdį, kurį pagal Procedūros reglamento 106 straipsnį ieškovė pateikė per tris savaites nuo šalims pateikto pranešimo apie rašytinės proceso dalies užbaigimą, ieškovė pridėjo prašomu įregistruoti prekių ženklu pažymėtų prekių fotografijų, spaudos pranešimų, susijusių su nakvynės namais „Zum wohl“, kopijas ir spaudos leidinių iš interneto svetainės Wikipedia ištraukų kopijas.

16

Reikėtų priminti, kad pagal Procedūros reglamento 85 straipsnio 1 ir 3 dalis įrodymai pateikiami pirmą kartą pasikeičiant pareiškimais; išimties tvarka pagrindinės šalys dar gali pateikti įrodymų prieš baigiantis žodinei proceso daliai su sąlyga, kad vėlavimas juos pateikti yra pagrįstas.

17

Vis dėlto, remiantis jurisprudencija, pateikiant paneigiančius įrodymus ir papildant įrodymus po to, kai kita šalis atsiliepime į ieškinį pateikė paneigiančius įrodymus, netaikoma Procedūros reglamento 85 straipsnio 1 dalyje numatyta teisės praradimo taisyklė. Iš tiesų ši nuostata susijusi su naujais įrodymais ir turi būti suprantama atsižvelgiant į minėto reglamento 92 straipsnio 7 dalį, kuri aiškiai numato, kad galima pateikti paneigiančius įrodymus, o anksčiau pateikti įrodymai gali būti papildomi (pagal analogiją žr. 1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Baustahlgewebe / Komisija, C‑185/95 P, EU:C:1998:608, 72 punktą ir 2012 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Komisija / Italija, T‑394/06, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:417, 45 punktą).

18

Šioje byloje baigus rašytinę proceso dalį prašymo surengti teismo posėdį priede ieškovė pirmą kartą pateikė šio sprendimo 15 punkte minėtus įrodymus, nenurodydama nė menkiausių šio vėlavimo paaiškinimų. Per posėdį atsakydama į Bendrojo Teismo pateiktą klausimą (šiuo klausimu žr. 2013 m. vasario 6 d. Sprendimo Bopp / VRDT (Žalio aštuonkampio atvaizdas) T‑263/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:61, 31 punktą ir nurodytą jurisprudenciją) ji paaiškino, kad ieškinio pateikimo momentu negalėjo pateikti tokių įrodymo dėl personalo pokyčių jos teisės skyriuje ir dėl vienos savo vadovės motinystės atostogų.

19

Negalima laikyti, kad tokie nepagrįsti tvirtinimai, kurie grindžiami visiškai vidaus problemomis, susijusiomis net su bendrove, turinčia savo teisės skyrių, pateisina pavėluotą nagrinėjamų įrodymų pateikimą.

20

Be to, nei atsiliepime į ieškinį, nei šio atsiliepimo priede EUIPO nepateikė jokių argumentų, galinčių pagrįsti, jog ieškovei buvo leista pateikti įrodymų šiame procedūros etape, siekiant užtikrinti rungimosi principo laikymąsi.

21

Darytina išvada, kad ieškovės prašymo surengti teismo posėdį priede pateikti įrodymai turi būti pripažinti nepriimtinais, juo labiau kad šie įrodymai nebuvo įtraukti į Apeliacinės tarybos išnagrinėtos bylos medžiagą ir kad Bendrojo Teismo funkcija nėra peržiūrėti faktines aplinkybes pagal pirmą kartą jam pateiktus dokumentus (žr. 2011 m. rugsėjo 13 d. Nutarties Wilfer / VRDT, C‑546/10 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2011:574, 41 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

22

Ieškinyje ieškovė nurodo du pagrindus, susijusius, pirma, su Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies c punkto pažeidimu ir, antra, su to paties reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimu. Per posėdį atsakydama į Bendrojo Teismo klausimą ji pažymėjo, kad savo argumentais, pateiktais prašyme surengti teismo posėdį, papildomai neteigia, jog buvo pažeista Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 3 dalis, tai buvo pažymėta posėdžio protokole.

23

Per teismo posėdį ieškovė pridūrė, jog ketina pateikti trečiąjį ieškinio pagrindą, susijusį su pareigos motyvuoti pažeidimu, jį reikia išnagrinėti pirmiausia.

24

Per teismo posėdį ieškovė teigė, jog ginčijamas sprendimas nepakankamai motyvuotas, nes Apeliacinė taryba, vertindama prašomo įregistruoti prekių ženklo apibūdinamąjį pobūdį ir tai, ar jis turi skiriamųjų požymių, nepateikė motyvų konkrečiai dėl kiekvienos nagrinėjamos prekės ir paslaugos.

25

Vis dėlto, nesant reikalo priimti sprendimo dėl šio pagrindo priimtinumo ir rungimosi principo reikalavimų, reikia konstatuoti, kad ginčijamo sprendimo motyvai bet kuriuo atveju yra pakankami.

26

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 207/2009 75 straipsnio pirmą sakinį EUIPO sprendimuose turi būti nurodomi juos pagrindžiantys motyvai. Pagal jurisprudenciją šios pareigos apimtis yra tokia pati kaip ir įtvirtintos SESV 296 straipsnyje, o jos tikslas yra, pirma, leisti suinteresuotiesiems asmenims sužinoti teisės akto priėmimo pagrindus tam, kad galėtų ginti savo teises, ir, antra, leisti Europos Sąjungos teismui vykdyti sprendimo teisėtumo kontrolę (žr. 2004 m. balandžio 28 d. Sprendimo Sunrider / VRDT – Vitakraft‑Werke Wührmann ir Friesland Brands (VITATASTE ir METABALANCE 44), T‑124/02 ir T‑156/02, EU:T:2004:116, 72 ir 73 punktus ir nurodytą jurisprudenciją).

27

Taip pat primintina, kad, nors kompetentingos institucijos sprendimas atsisakyti įregistruoti prekių ženklą iš esmės turi būti motyvuojamas dėl kiekvienos iš nurodytų prekių ar paslaugų, kompetentinga institucija gali pateikti bendrus motyvus tuo atveju, kai tuo pačiu atmetimo pagrindu remiamasi prekių ar paslaugų kategorijos ar grupės atžvilgiu ir tarp tokių prekių ar paslaugų yra tokia tiesioginė ir konkreti sąsaja, kad jos sudaro pakankamai vienodų prekių ar paslaugų kategoriją ar grupę (2014 m. spalio 16 d. Sprendimo Larrañaga Otaño / VRDT (GRAPHENE), T‑458/13, EU:T:2014:891, 26 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 2010 m. kovo 18 d. Nutarties CFCMCEE / VRDT, C‑282/09 P, EU:C:2010:153, 37–40 punktus ir pagal analogiją 2007 m. vasario 15 d. Sprendimo BVBA Management, Training en Consultancy, C‑239/05, EU:C:2007:99, 34–38 punktus).

28

Šiuo atveju Apeliacinė taryba manė, kad prašomas įregistruoti prekių ženklas, pirma, apibūdina prie 29, 30 ir 32 klasių priklausančius maisto produktus ir paslaugas, susijusias su 43 klasės maisto produktais, nes vokiečių kalba žodžių junginys „zum Wohl“ suprantamas taip, kad nurodytos prekės ir paslaugos prisideda prie geros savijautos ir kad šį žodžių junginį papildančių vaizdinių elementų nepakanka dėmesiui nuo tokio pranešimo nukreipti, ir, antra, prašomas įregistruoti prekių ženklas, kaip šioms prekėms ir paslaugoms įprasta pagiriamoji nuoroda, neturi skiriamųjų požymių (žr. 6 punktą). Tiesa, dėl kalbos supaprastinimo ir nesant ginčo konkrečiai dėl vienos iš nurodytų prekių ar paslaugų Apeliacinė taryba ne kartą darė bendrą nuorodą į minėtas prekes ir paslaugas, pabrėždama, be kita ko, „maisto sektoriaus prekes ir paslaugas“ (ginčijamo sprendimo 18 ir 28 punktai). Tačiau ji, kaip buvo reikalaujama pagal analizę, pritaikė savo motyvus pagal tai, ar buvo nagrinėtos prekės ar paslaugos, ir sukonkretino su minėtomis prekėmis susijusius motyvus, sugrupuodama juos pagal maisto produktų ar gėrimų rūšį ir atskirai nurodydama tuos, kurie negali būti sugrupuoti (ginčijamo sprendimo 20 ir 21 punktai).

29

Reikia pridurti, jog nagrinėjamos prekės ir paslaugos dėl to, kad jos visos yra kasdienio vartojimo maisto produktai arba kad paslaugos, tiesiogiai susijusios su tokiais produktais, gali būti laikomos turinčiomis pakankamai tiesioginę ir konkrečią sąsaja, t. y. sudaro gana vientisą kategoriją; taigi visi ginčijamo sprendimo motyvus sudarantys faktiniai ir teisiniai paaiškinimai, pirma, pakankamai aiškiai atspindi Apeliacinės tarybos argumentus dėl kiekvienos iš šių prekių ir paslaugų, priskiriamų prie šios kategorijos, ir, antra, gali būti neišskiriant taikomi kiekvienai iš atitinkamų prekių ir paslaugų (šiuo klausimu žr. 2007 m. spalio 25 d. Sprendimo Develey / VRDT, C‑238/06 P, EU:C:2007:635, 92 punktą).

30

Iš to matyti, kad negalima kaltinti Apeliacinės tarybos tuo, jog šiuo atveju ji iš esmės pateikė bendrus motyvus vertindama absoliučius atsisakymo registruoti aptariamą prekių ženklą pagrindus.

31

Pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies c punktą neregistruojami „prekių ženklai, sudaryti tiktai iš žymenų arba nuorodų, kurie prekyboje gali būti naudojami žymėti rūšiai, kokybei, kiekiui, paskirčiai, vertei, geografinei kilmei arba prekių pagaminimo ar paslaugų suteikimo laikui, ar kitoms prekių ar paslaugų charakteristikoms“.

32

Pagal jurisprudenciją Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies c punktas trukdo tam, kad teisę į jame nurodytus žymenis arba nuorodas turėtų tik viena juos kaip prekių ženklą įregistravusi bendrovė. Taip šia nuostata siekiama bendrojo tikslo – kad tokius žymenis ar nuorodas visi galėtų laisvai naudoti (2003 m. spalio 23 d. Sprendimo VRDT / Wrigley, C‑191/01 P, EU:C:2003:579, 31 punktas; 2002 m. vasario 27 d. Sprendimo Ellos / VRDT (ELLOS), T‑219/00, EU:T:2002:44, 27 punktas ir 2012 m. gegužės 2 d. Sprendimo Universal Display / VRDT (UniversalPHOLED), T‑435/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:210, 14 punktas).

33

Be to, žymenys ar nuorodos, kurie prekyboje gali būti naudojami prekės ar paslaugos, kuriai prašoma įregistruoti prekių ženklą, charakteristikoms žymėti, pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies c punktą laikomi negalinčiais atlikti pagrindinės prekių ženklo funkcijos, t. y. nurodyti prekės ar paslaugos komercinės kilmės, kad taip vartotojas, įsigyjantis prekių ženklu pažymėtą prekę arba paslaugą, ir vėliau ją įsigydamas galėtų pasirinkti tą pačią prekę ar paslaugą, jeigu patirtis buvo teigiama, arba kitą, jeigu ji buvo neigiama (2003 m. spalio 23 d. Sprendimo VRDT / Wrigley, C‑191/01 P, EU:C:2003:579, 30 punktas ir 2012 m. gegužės 2 d. Sprendimo UniversalPHOLED, T‑435/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:210, 15 punktas).

34

Iš to matyti, jog tam, kad žymeniui būtų taikomas šioje nuostatoje nustatytas draudimas, reikia, kad tarp jo ir nagrinėjamų prekių ar paslaugų būtų pakankamai tiesioginė ir konkreti sąsaja, leidžianti atitinkamai visuomenei iš karto ir nesvarstant suvokti nagrinėjamų prekių ir paslaugų arba vienos iš jų požymių apibūdinimą (žr. 2014 m. spalio 16 d. Sprendimo GRAPHENE, T‑458/13, EU:T:2014:891, 16 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

35

Galiausiai reikia priminti, kad žymens apibūdinamasis pobūdis gali būti vertinamas tik atsižvelgiant į tai, kaip žymenį supranta atitinkama visuomenė, ir į atitinkamas prekes ar paslaugas (žr. 2005 m. birželio 7 d. Sprendimo Münchener Rückversicherungs‑Gesellschaft / VRDT (MunichFinancial Services), T‑316/03, EU:T:2005:201, 26 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

36

Nagrinėjamu atveju Apeliacinė taryba padarė išvadą, kad atitinkamą visuomenę, kuriai turi reikšmės prašomo įregistruoti prekių ženklo apibūdinamasis pobūdis, sudaro tiek plačioji, tiek specialių žinių turinti visuomenė, kuri kalba vokiškai arba turi bent jau pakankamai vokiečių kalbos žinių (ginčijamo sprendimo 13 ir 14 punktai).

37

Ieškovė neginčija Apeliacinės tarybos išvados, jog atitinkamą visuomenę sudaro tiek plačioji, tiek specialių žinių turinti visuomenė, tačiau kritikuoja, kad ji vertino prašomo įregistruoti prekių ženklo apibūdinamąjį pobūdį, atsižvelgdama tik į vokiškai kalbančią arba vokiečių kalbos žinių turinčią visuomenę. Be to, ieškovė kritikuoja ginčijamą sprendimą dėl prašomo įregistruoti prekių ženklo pasirinkto žodinio elemento reikšmės dėl to, kad buvo nepakankamai atsižvelgta į minėto prekių ženklo vaizdinius elementus, ir dėl apibūdinamojo ryšio tarp šio prekių ženklo ir nurodytų prekių ir paslaugų.

38

Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad žymens, kurį sudaro žodinis elementas, apibūdinamąjį pobūdį reikia vertinti atsižvelgiant į vartotojus, turinčius pakankamai kalbos, kuria parašytas nagrinėjamas žodinis elementas, žinių (šiuo klausimu žr. 2009 m. birželio 11 d. Sprendimo ERNI Electronics / VRDT (MaxiBridge), T‑132/08, nepaskelbtas Rink., EU:T:2009:200, 34 punktą ir nurodytą jurisprudenciją, 2014 m. liepos 9 d. Sprendimo Pågen Trademark / VRDT (gifflar), T‑520/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:620, 19 ir 20 punktus). Iš tiesų, Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 2 dalis, kurioje numatyta, kad 1 dalis taikoma, net jeigu prekių ženklo neregistravimo pagrindai galioja tik dalyje Sąjungos, reiškia, kad, jei prekių ženklo žodinis elementas turi apibūdinamąjį pobūdį vienoje iš kalbų, vartojamų prekyboje Sąjungos viduje, šios išvados gali pakakti, kad prekių ženklas nebūtų įregistruotas kaip ES prekių ženklas (dėl žodinio prekių ženklo žr. 2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Procter & Gamble / VRDT, C‑383/99 P, EU:C:2001:461, 41 punktą). O jei, visų pirma, vartotojas, turintis kalbos, kuria žodinis elementas turi prasmę, žinių, nesuvokia jo kaip apibūdinančio, tai juo labiau kiti Sąjungos vartotojai, nesuprantantys šios kalbos, nesuvoks šio žodinio elemento kaip apibūdinančio, ir nagrinėjamam prekių ženklui negalės būti taikomas absoliutus atmetimo pagrindas, grindžiamas apibūdinamuoju pobūdžiu.

39

Darytina išvada, kad ieškovės kaltinimas, jog prašomo įregistruoti prekių ženklo apibūdinamasis pobūdis buvo įvertintas atsižvelgiant tik į vokiškai kalbančią arba vokiečių kalbos žinių turinčią visuomenę, turi būti atmestas.

40

Apeliacinė taryba manė, kad vokiečių kalba junginys „zum Wohl“ yra įprasta formuluotė, kuri vartojama siekiant asmeniui „palinkėti sveikatos“, ir kad prašomas įregistruoti prekių ženklas iš karto suprantamas taip, jog prekės ir paslaugos prisideda prie tikslinių vartotojų sveikatos. Vokiečių kalba žodžių junginio „zum Wohl“ ir prašomo įregistruoti prekių ženklo skirtumai, susiję su rašyba didžiosiomis ir mažosiomis raidėmis, negali turėti įtakos šio prekių ženklo suvokimui (ginčijamo sprendimo 16–18 punktai).

41

Ieškovė tvirtina, kad prašomo įregistruoti prekių ženklo žodinis elementas negali būti suprantamas kaip reiškiantis „į sveikatą“, nes elementas „zum“ parašytas didžiosiomis raidėmis, o elementas „wohl“ – mažosiomis raidėmis, taigi pastaruoju elementu daroma nuoroda į prieveiksmį, o ne į daiktavardį vokiečių kalba „Wohl“, kuris rašomas didžiąja raide „W“ ir reiškia „gerovę [gerą savijautą]“.

42

Reikia priminti, jog iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad neteisingos žymens gramatinės struktūros nepakanka, kad būtų galima daryti išvadą, jog nėra šio žymens apibūdinamojo pobūdžio, jeigu galimas skirtumas, kylantis lyginant atitinkamos kalbos gramatikos taisykles atitinkantį žodį, negali suteikti prašomam įregistruoti prekių ženklui reikšmės, kuri gana daug skiriasi nuo šio žodžio reikšmės (šiuo klausimu žr. 2005 m. birželio 7 d. Sprendimo MunichFinancialServices, T‑316/03, EU:T:2005:201, 36 punktą ir 2015 m. gruodžio 2 d. Sprendimo adp Gauselmann / VRDT (Multi Win), T‑529/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:919, 32 punktą).

43

Kadangi ši byla susijusi su žodžių junginiu vokiečių kalba, kuris, beje, įprastai rašant „zum Wohl“, reiškia „į sveikatą“, t. y. asmeniui „linkima sveikatos“ geriant arba nusičiaudėjus, ir kuris neturi tokios reikšmės, kai prieveiksmis „wohl“, reiškiantis „tikriausiai“, rašomas kartu su žodžiu „zum“, atitinkama vokiškai kalbanti visuomenė vis dėlto atskirs klaidą ir šiuo atveju klaidingai parašytą žodį „wohl“ pakeis į žodį „Wohl“ (šiuo klausimu žr. 2007 m. birželio 12 d. Sprendimo MacLean‑Fogg / VRDT (LOKTHREAD), T‑339/05, nepaskelbtas Rink., EU:T:2007:172, 55 punktą).

44

Tai dar labiau patvirtina ta aplinkybė, kad, kaip ginčijamo sprendimo 18 punkte teisingai nurodė Apeliacinė taryba, prašomas įregistruoti prekių ženklas yra vaizdinis prekių ženklas, o didžiosios ir mažosios raidės suvokiamos labiau kaip minėto prekių ženklo žodinio elemento stilizavimas ir kaip galinčios pakeisti šio žodinio elemento reikšmę.

45

Taigi Apeliacinė taryba teisingai nusprendė, kad prašomo įregistruoti prekių ženklo žodinis elementas turi būti suprantamas kaip reiškiantis „būti geros savijautos [sveikatos]“.

46

Apeliacinė taryba, apibūdinusi prašomo įregistruoti prekių ženklo vaizdinius elementus, manė, kad šie elementai negalėjo atitraukti vartotojo dėmesio nuo vokiečių kalba žodžių junginiu „zum Wohl“ perduodamo pagiriamojo pobūdžio ir aiškaus reklaminio pranešimo. Grįsdama šį teiginį ji pažymėjo, kad apskritas juodas fonas su baltais kontūriniais apskritimais, naudojami šriftai ir žodinių elementų dydis yra įprasti grafiniai elementai (ginčijamo sprendimo 15 ir 19 punktai).

47

Atvirkščiai, ieškovė mano, kad vaizdinių elementų (šriftai, fonas, spalvų sistema) dėl jų neįprasto ir kūrybinio pobūdžio pakanka, jog visam žymeniui būtų suteiktas ne tik apibūdinamasis požymis. Ji taip pat pažymi, kad Apeliacinė taryba nepakankamai motyvavo prašomo įregistruoti prekių ženklo vaizdinių elementų vertinimą.

48

Iš jurisprudencijos matyti, kad, siekiant įvertinti žymens, sudaryto iš žodinių ir vaizdinių elementų, apibūdinamąjį pobūdį, svarbu išsiaiškinti, ar vaizdiniai elementai atitraukia atitinkamo vartotojo dėmesį nuo žinios, kurią perteikia prašomo įregistruoti prekių ženklo žodinis elementas, kalbant apie atitinkamas prekes ir paslaugas (šiuo klausimu žr. 2014 m. liepos 9 d. Sprendimo gifflar, T‑520/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:620, 24 punktą ir nurodytą jurisprudenciją ir 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Laverana / VRDT (BIO PROTEINREICHER PFLANZENKOMPLEX AUS EIGENER HERSTELLUNG), T‑571/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:626, 20 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

49

Vis dėlto šioje byloje Apeliacinė taryba ginčijamo sprendimo 19 punkte tiksliai atliko tokią analizę, nagrinėdama įprastą ar neįprastą kiekvieno prašomo įregistruoti prekių ženklo vaizdinį elementą, tam, kad padarytų išvadą, kad jie negali atitraukti vartotojo dėmesio nuo žinios, kurią perteikia minėtas prekių ženklas (žr. 46 punktą). Todėl jos negalima kaltinti motyvavimo stoka šiuo požiūriu.

50

Be to, Apeliacinė taryba teisingai manė, jog vaizdiniai elementai neatitraukia atitinkamos vokiškai kalbančios visuomenės dėmesio nuo žinios apie gerą savijautą, kuri kyla iš prašomo įregistruoti prekių ženklo žodinio elemento.

51

Iš tiesų apskritas juodas fonas ir kontūriniai apskritimai atitinka pagrindinę geometrinę formą ir įprastą rėmą (šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo BIO PROTEINREICHER PFLANZENKOMPLEX AUS EIGENER HERSTELLUNG, T‑571/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:626, 20 punktą). Be to, dviejų žodinių elementų skirtingas dydis ir šiems abiem elementams naudojami skirtingi šriftai lemia tai, kad vartotojo dėmesys skiriamas žodžiui „Wohl“, taigi geros savijautos vizijai. Galiausiai, juoda ir balta spalvos yra dažnai naudojamas, siekiant pritraukti vartotojų dėmesį (2015 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Infusion Brands / VRDT (DUALTOOLS), T‑648/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:930, 30 punktas), ir šioje byloje padeda išskirti pabrėžiamą baltos ir juodos spalvų fone parašytą žodinį elementą „ZUM wohl“. Todėl prašomo įregistruoti prekių ženklo vaizdiniai elementai – net vertinami kartu – neatitraukia atitinkamos visuomenės dėmesio nuo žinios, kurią perteikia vokiškas žodžių junginys „zum Wohl“.

52

Taigi kaltinimai, susiję su motyvavimo stoka ir vertinimo klaida, atsižvelgiant į prašomo įregistruoti prekių ženklo vaizdinius elementus, turi būti atmesti.

53

Apeliacinė taryba manė, kad prašomas įregistruoti prekių ženklas yra nagrinėjamų prekių ir paslaugų „kokybinė, taigi ir apibūdinamoji nuoroda“, nes atitinkama visuomenė iš karto ir be papildomų svarstymų suvokia, kad nagrinėjami maisto produktai prisideda prie geros vartotojų savijautos ir kad nagrinėjamos paslaugos siūlomos siekiant geros vartotojų savijautos (ginčijamo sprendimo 20–23 punktai).

54

Ieškovė teigia, kad pranešimas „į sveikatą“ nepateikia jokios konkrečios informacijos apie taip identifikuojamų prekių ir paslaugų kokybę, todėl neaprašo jokių minėtų prekių ir paslaugų savybių.

55

Reikia priminti, kad iš jurisprudencijos matyti, jog Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies c punkte minėta „kokybė“ taip pat susijusi su pagiriamojo pobūdžio frazėmis aprašant prekėms ar paslaugoms būdingas savybes, tačiau jeigu yra pakankamai tiesioginė ir konkreti sąsaja tarp šios kokybės nuorodos ir nagrinėjamų prekių ir paslaugų (šiuo klausimu žr. 2009 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Earle Beauty / OHMI (SUPERSKIN), T‑486/08, nepaskelbtas Rink., EU:T:2009:487, 33, 37 ir 38 punktus ir 2015 m. balandžio 28 d. Sprendimo Saferoad RRS / OHMI (MEGARAIL), T‑137/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:232, 47 ir 48 punktus).

56

Vis dėlto šiuo atveju, kaip mano Apeliacinė taryba (ginčijamo sprendimo 22 punktas), reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad prašomo įregistruoti prekių ženklo paraiškoje nurodyti prie 29, 30 ir 32 klasių priklausantys maisto produktai ir gėrimai, nes jie naudojami maistui, gali „suteikti sveiką kūną ir išgydyti dvasią“, tai yra jie prisideda prie geros sveikatos, taigi prie fizinės ir psichologinės vartotojų savijautos. Tas pats taikoma ir paslaugoms, susijusioms su prašomo įregistruoti prekių ženklo paraiškoje nurodytais 43 klasės maisto produktais, nes, teikiant maisto produktus ir gėrimus ar suteikiant informaciją apie šiuos maisto produktus ir gėrimus, jos taip pat gali prisidėti prie tokių paslaugų gavėjų geros sveikatos ir geros savijautos.

57

Darytina išvada, kad 56 punkte nurodyta nagrinėjamų prekių ir paslaugų kokybė gali būti laikoma šių prekių ir paslaugų, dėl kurių pateikta registracijos paraiška, savybe, lengvai atpažįstama tikslinės auditorijos, ir kad pagrįsta manyti, jog prašomą įregistruoti prekių ženklą iš tikrųjų atpažins minėta auditorija kaip vieną iš nagrinėjamų prekių ir paslaugų savybių aprašymą.

58

Priešingai, nei teigia ieškovė, šiuo klausimu aplinkybė, kad ne visi maisto produktai ir ne visi gėrimai prisideda prie vartotojų geros savijautos, nėra svarbi, net jeigu ji ir būtų įrodyta. Iš tiesų tai, kad žymuo yra apibūdinamasis tik dalies prekių ar paslaugų, priklausančių prie prekių ženklo paraiškoje nurodytos kategorijos, atžvilgiu, netrukdo tam, kad būtų atsisakyta įregistruoti šį žymenį, nes, jei tokiu atveju nagrinėjamas žymuo būtų įregistruotas kaip Europos Sąjungos prekių ženklas nurodytai kategorijai, niekas nekliudytų jo savininkui naudoti jo ir toms prie šios kategorijos priklausančioms prekėms ar paslaugoms, kurių atžvilgiu jis yra apibūdinamasis (žr. 2008 m. liepos 9 d. Sprendimo Reber / VRDT – Chocoladefabriken Lindt & Sprüngli (Mozart), T‑304/06, EU:T:2008:268, 92 punktą ir nurodytą jurisprudenciją). Todėl taip pat negalima Apeliacinės tarybos kaltinti tuo, kad ginčijamo sprendimo 22 punkte ji sau prieštarauja teigdama, jog, pirma, prašomas įregistruoti prekių ženklas apibūdina nurodytas prekes ir paslaugas, ir, antra, ne visi maisto produktai ir gėrimai prisideda prie geros savijautos.

59

Taip pat neturi reikšmės ieškovės teiginys, kad žinia apie gerą savijautą susijusi su visomis prekėmis ir paslaugomis, kurias perka vartotojas, nes jis perka tik tas prekes ir paslaugas, kurios suteikia jam naudos ir prisideda prie jo geros savijautos. Nurodyta aplinkybe, jog visos prekės ir paslaugos perkamos dėl to, kad prisideda prie vartotojų geros savijautos, neatmetama galimybė, kad prašomas įregistruoti prekių ženklas, kuris konkrečiai perteikia tokią žinią apie gerą savijautą, gali apibūdinti nagrinėjamas maisto sektoriaus prekes ir paslaugas.

60

Galiausiai prašomo įregistruoti prekių ženklo apibūdinamojo pobūdžio nebegalima ginčyti per posėdį pateiktu ieškovės teiginiu, kad prekių ženklas, tapatus šioje byloje prašomam įregistruoti prekių ženklui, buvo užregistruotas Austrijoje. Iš tiesų, nepaisant to, kad ieškovė neįrodė savo teiginio realumo ir pripažino, jog Austrijos prekių ženklas buvo įregistruotas priėmus ginčijamą sprendimą, reikia priminti, kad EUIPO ir atitinkamu atveju Sąjungos teismui nėra privalomi valstybėse narėse priimti sprendimai (net jeigu jie ir gali į juos atsižvelgti) ir kad jokia Reglamento Nr. 207/2009 nuostata neįpareigoja EUIPO arba ieškinio atveju Bendrojo Teismo priimti tokių pačių spendimų, kokius panašioje situacijoje priėmė nacionalinės administracinės institucijos ar teismai (žr. 2015 m. liepos 15 d. Sprendimo Australian Gold / VRDT – Effect Management & Holding (HOT), T‑611/13, EU:T:2015:492, 60 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

61

Darytina išvada, kad kaltinimas, kuriuo kritikuojama tarp prašomo įregistruoti prekių ženklo ir nurodytų prekių ir paslaugų egzistuojanti pakankamai tiesioginė ir konkreti sąsaja, turi būti atmestas, sykiu atmetant visą ieškinio pagrindą, susijusį su Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies c punkto pažeidimu.

62

Kaip matyti iš Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies, pakanka taikyti tik vieną iš absoliučių atmetimo pagrindų, nurodytų šioje nuostatoje, kad prašomas įregistruoti žymuo negalėtų būti įregistruotas kaip Europos Sąjungos prekių ženklas (2002 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo DKV / VRDT, C‑104/00 P, EU:C:2002:506, 29 punktas; 2015 m. spalio 7 d. Sprendimo Chypre / VRDT (XAΛΛOYMI ir HALLOUMI), T‑292/14 ir T‑293/14, EU:T:2015:752, 74 punktas).

63

Taigi, kadangi, kalbant apie nagrinėjamas prekes ir paslaugas, iš ankstesnio pagrindo vertinimo matyti, kad pateiktas registruoti prekių ženklas turi apibūdinamąjį pobūdį, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies c punktą, ir kad vien dėl šios priežasties pateisinamas ginčijamas atsisakymas įregistruoti, bet kuriuo atveju nereikia nagrinėti ieškinio pagrindo, susijusio su minėto reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimu, pagrįstumo (šiuo klausimu žr. 2008 m. vasario 13 d. Nutarties Indorata‑Serviços e Gestão / VRDT, C‑212/07 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2008:83, 28 punktą).

64

Iš viso to, kas išdėstyta, reikia daryti išvadą, kad ieškinys turi būti atmestas.

65

Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė bylą pralaimėjo, reikia iš jos priteisti bylinėjimosi išlaidas pagal EUIPO pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (devintoji kolegija)

nusprendžia: