1

Savo apeliaciniu skundu Xellia Pharmaceuticals ApS ir Alpharma LLC prašo panaikinti 2016 m. rugsėjo 8 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Xellia Pharmaceuticals ir Alpharma / Komisija (T‑471/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:460, toliau – skundžiamas sprendimas) atmesti jų ieškinį, kuriuo jos prašė, pirma, iš dalies panaikinti 2013 m. birželio 19 d. Europos Komisijos sprendimą C(2013) 3803 final dėl procedūros pagal [SESV] 101 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla AT/39226 – Lundbeck) (toliau – ginčijamas sprendimas) ir, antra, sumažinti tuo sprendimu joms skirtos baudos dydį.

2

2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [EB 101] ir [102] straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 17 straipsnio „Įvairių ūkio sektorių ir susitarimų rūšių tyrimai“ 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta:

„Jei valstybių narių tarpusavio prekybos tendencijos, kainų tvirtumas ar kitos aplinkybės rodo, kad konkurencija [vidaus] rinkoje gali būti ribojama ar iškraipoma, Komisija gali atlikti tam tikro ūkio sektoriaus ar tam tikros rūšies susitarimų įvairiuose sektoriuose tyrimus. Tokio tyrimo metu Komisija gali prašyti, kad įmonės ar įmonių asociacijos pateiktų informaciją, būtiną [SESV] 101 ir 102 straipsniams įgyvendinti, ir gali atlikti tam tikslui būtinus patikrinimus.“

3

Šio reglamento 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta:

„Pagal 1 dalį priimtas sprendimas negali būti vykdomas prieš tai negavus suinteresuotos valstybės narės teisminės institucijos leidimo. Nacionalinė teisminė institucija tikrina, ar Komisijos sprendimas autentiškas ir ar numatytos prievartos priemonės nėra savavališkos ar perdėtos atsižvelgiant į įtariamo pažeidimo sunkumą, siekiamų gauti įrodymų svarbą, įmonės dalyvavimą pažeidime ir tikimybę, kad veiklos knygos ir dokumentai, susiję su patikrinimo objektu, yra laikomos patalpose, dėl kurių prašoma leidimo. Nacionalinė teisminė institucija gali tiesiogiai ar per valstybės narės konkurencijos instituciją prašyti Komisiją išsamių paaiškinimų apie elementus, būtinus numatomų prievartos priemonių proporcingumo kontrolei įgyvendinti.

Nacionalinė teisminė institucija neturi teisės abejoti dėl patikrinimo būtinumo ar reikalauti, kad jai būtų pateikta Komisijos byloje saugoma informacija. Komisijos sprendimo teisėtumą turi teisę tikrinti tik Teisingumo Teismas.“

4

To reglamento 23 straipsnio 2 dalyje nurodyta:

„Komisija savo sprendimu gali skirti baudas įmonėms ar įmonių asociacijoms, jei jos tyčia ar dėl neatsargumo:

<…>

Vienai įmonei ar įmonių asociacijai – pažeidimo dalyvei skiriama bauda negali viršyti 10 % jos bendrosios apyvartos praėjusiais ūkiniais metais.

<…>“

5

Pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairių (OL C 210, 2006, p. 2, toliau – 2006 m. baudų apskaičiavimo gairės) 19–22 ir 37 punktuose nustatyta:

<…>

6

2008 m. sausio 15 d. Komisijos sprendimo pradėti farmacijos sektoriaus tyrimą pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2003 17 straipsnį (byla COMP/D 2/39.514) (toliau – 2008 m. sausio 15 d. sprendimas pradėti farmacijos sektoriaus tyrimą) 3–5 ir 8 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

<…>

7

Ši byla susijusi su šešiais tarpusavyje susijusiais apeliaciniais skundais, pateiktais dėl šešių Bendrojo Teismo sprendimų, priimtų išnagrinėjus ieškinius dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo, t. y. ne tik šiuo apeliaciniu skundu, bet ir tais, kurie pateikti byloje C‑586/16 P (Sun Pharmaceutical Industries ir Ranbaxy (UK) / Komisija) dėl 2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Sun Pharmaceutical Industries ir Ranbaxy (UK) / Komisija (T‑460/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:453), byloje C‑588/16 P (Generics (UK) / Komisija) dėl 2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Generics (UK) / Komisija (T‑469/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:454), byloje C‑591/16 P (Lundbeck / Komisija) dėl 2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Lundbeck / Komisija (T‑472/13, EU:T:2016:449), byloje C‑601/16 P (Arrow Group ir Arrow Generics / Komisija) dėl 2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Arrow Group ir Arrow Generics / Komisija (T‑467/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:450), taip pat byloje C‑614/16 P (Merck / Komisija) dėl 2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Merck / Komisija (T‑470/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:452).

8

Skundžiamo sprendimo 1–38 punktuose ginčo aplinkybės yra išdėstytos taip:

„Su šia byla susijusios bendrovės

Nagrinėjamas produktas ir su juo susiję patentai

„Lundbeck“ sudarytas susitarimas su „Alpharma“ grupe ir kiti konteksto elementai

<…>

Ginčijamas sprendimas

9

2013 m. rugpjūčio 28 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo Xellia Pharmaceuticals (toliau – Xellia) ir Zoetis (dabar – Alpharma LCC) ieškinį dėl ginčijamo sprendimo dalinio panaikinimo ir Komisijos joms skirtos baudos sumažinimo.

10

Grįsdamos savo ieškinį Xellia ir Zoetis nurodė aštuonis pagrindus, iš esmės grindžiamus, pirma, akivaizdžia vertinimo klaida, susijusia su tuo, kaip Komisija aiškina ginčijamo sprendimo apimtį, antra, teisės ir vertinimo klaidomis, susijusiomis su Alpharma grupės pripažinimu potencialia Lundbeck konkurente, trečia, akivaizdžia vertinimo klaida, susijusia su ginčijamo susitarimo pripažinimu „konkurencijos ribojimu dėl tikslo“, ketvirta, teisės klaida, susijusia su tokio ribojimo konstatavimu, nors šio susitarimo taikymo sritis atspindi galią pašalinti iš rinkos, būdingą naujiems Lundbeck proceso patentams, penkta, teisės į gynybą pažeidimu, šešta, nediskriminavimo principo pažeidimu dėl to, kad Zoetis yra ginčijamo sprendimo adresatė, septinta, joms skirtos baudos dydžio apskaičiavimo klaidomis ir, aštunta, akivaizdžia vertinimo klaida, susijusia su baudos dalies, už kurios sumokėjimą solidariai atsakinga A.L. Industrier, viršutinės ribos nustatymu.

11

Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas atmetė visą šį ieškinį.

12

2016 m. lapkričio 25 d. Teisingumo Teismo kanceliarija gavo Xellia ir Alpharma LLC (toliau – apeliantės) apeliacinį skundą.

13

2017 m. liepos 28 d. Teisingumo Teismo kanceliarija gavo dokumentus, kuriais Jungtinė Karalystė paprašė leisti įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų šioje byloje ir bylose C‑586/16 P (Sun Pharmaceutical Industries ir Ranbaxy (UK) / Komisija), C‑588/16 P (Generics (UK) / Komisija), C‑601/16 P (Arrow Group ir Arrow Generics / Komisija) ir C‑614/16 P (Merck / Komisija), paminėtose šio sprendimo 7 punkte. 2017 m. spalio 25 d. nutartimis Sun Pharmaceutical Industries ir Ranbaxy (UK) / Komisija (C‑586/16 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2017:831), Generics (UK) / Komisija (C‑588/16 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2017:829), Arrow Group ir Arrow Generics / Komisija (C‑601/16 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2017:826), Xellia Pharmaceuticals ir Alpharma / Komisija (C‑611/16 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2017:825) ir Merck / Komisija (C‑614/16 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2017:828) Teisingumo Teismo pirmininkas patenkino šiuos prašymus. Vis dėlto, atsižvelgdamas, be kita ko, į 2017 m. liepos 5 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartį Lundbeck / Komisija (C‑591/16 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2017:532), visose šiose bylose šios valstybės narės atžvilgiu jis nusprendė užtikrinti, be kita ko, ginčijamo sprendimo konfidencialios versijos konfidencialumą, todėl Jungtinei Karalystei buvo įteikta tik nekonfidenciali to sprendimo versija.

14

2018 m. lapkričio 27 d. Teisingumo Teismas nusprendė, kad ši byla bus paskirta ketvirtajai kolegijai, kuri turi priimti sprendimą po bendro šios bylos ir bylų C‑586/16 P (Sun Pharmaceutical Industries ir Ranbaxy (UK) / Komisija), C‑588/16 P (Generics (UK) / Komisija), C‑591/16 P (Lundbeck / Komisija), C‑601/16 P (Arrow Group ir Arrow Generics / Komisija) ir C‑614/16 P (Mcker / Komisija) teismo posėdžio ir generaliniam advokatui pateikus išvadą.

15

Remdamasis Teisingumo Teismo procedūros reglamento 61 straipsnio 2 dalimi, 2018 m. lapkričio 29 d. Teisingumo Teismas perdavė šios bylos šalims tam tikrus rašytinius klausimus, kad į juos būtų atsakyta žodžiu per teismo posėdį, ir preliminarų teismo posėdžio planą, kuriame išsamiai paaiškinta jo eiga. Šioms šalims pateikus pastabas, 2019 m. sausio 22 d. joms buvo pateiktas galutinis teismo posėdžio planas.

16

Bendras šios bylos ir šio sprendimo 14 punkte nurodytų bylų posėdis įvyko 2019 m. sausio 24 d.

17

2020 m. vasario 6 d. generalinė advokatė, remdamasi Procedūros reglamento 62 straipsniu, pateikė šios bylos šalims klausimą, į kurį turėjo būti atsakyta raštu ir kuriuo ji paprašė jų išdėstyti savo poziciją dėl 2020 m. sausio 30 d. Sprendimo Generics (UK) ir kt. (C‑307/18, EU:C:2020:52) galimo poveikio šioje byloje nurodytiems pagrindams, susijusiems su potencialios Lundbeck ir generinių vaistų gamintojų konkurencijos buvimu ir su susitarimų, kuriuos Lundbeck sudarė su šiais gamintojais, kvalifikavimu kaip konkurencijos „ribojimo dėl tikslo“. Teisingumo Teismas gavo atsakymus į šį klausimą 2020 m. kovo 6 d.

18

Paskelbus 2020 m. sausio 30 d. Sprendimą Generics (UK) ir kt. (C‑307/18, EU:C:2020:52), 2020 m. kovo 10 d. Teisingumo Teismas nutarė šioje byloje priimti sprendimą be generalinio advokato išvados.

19

Savo apeliaciniu skundu apeliantės Teisingumo Teismo prašo:

20

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

21

Jungtinė Karalystė prašo Teisingumo Teismo atmesti visą apeliacinį skundą.

22

Grįsdamos apeliacinį skundą apeliantės remiasi devyniais pagrindais.

23

Pirmasis pagrindas grindžiamas naujų Lundbeck proceso patentų galiojimo prezumpcijos pažeidimu nagrinėjant Lundbeck ir Alpharma grupės potencialios konkurencijos buvimą, o antrasis – įrodinėjimo pareigos perkėlimu ir tuo, kad atlikdamas minėtą analizę Bendrasis Teismas atsižvelgė į ginčijamame sprendime nenurodytas aplinkybes.

24

Trečiasis ir ketvirtasis pagrindai atitinkamai grindžiami klaidingu ginčijamo susitarimo kvalifikavimu kaip konkurencijos „ribojimo dėl tikslo“ ir tuo, kad nebuvo išnagrinėtas klausimas, ar Komisija įrodė savo teiginius dėl ginčijamame susitarime Alpharma grupei nustatytų apribojimų apimties.

25

Penktasis–devintasis pagrindai atitinkamai grindžiami, pirma, teisės klaida, padaryta vertinant Komisijos atlikto tyrimo trukmę, ir apeliančių teisės į gynybą pažeidimu, antra, Alpharma LLC diskriminavimu, trečia, teisinio konteksto neapibrėžtumu, dėl kurio Alpharma grupei neturėjo būti skirta bauda, ketvirta, tuo, kad nebuvo atsižvelgta į šio pažeidimo sunkumą ginčijamame sprendime nustatant Alpharma grupei skirtos baudos dydį ir, penkta, teisės klaida, nes Bendrasis Teismas taikė klaidingą teisinį kriterijų nustatydamas, kurie finansiniai metai yra reikšmingi siekiant nustatyti baudos, kuri gali būti skirta A.L. Industrier, maksimalų dydį.

26

Pirmiausia reikia kartu išnagrinėti pirmąjį ir antrąjį pagrindus, paskui kartu – trečiąjį ir ketvirtąjį pagrindus, o galiausiai vieną po kito – penktąjį–devintąjį pagrindus.

27

Antrajame pagrinde, pateiktame ieškinyje dėl panaikinimo, apeliantės tvirtino, kad Komisija padarė kelias teisės ir vertinimo klaidas, kiek tai susiję su Alpharma grupės pripažinimu potencialia Lundbeck konkurente.

28

Bendrasis Teismas šį pagrindą atmetė skundžiamo sprendimo 49–156 punktuose.

29

Iš pradžių Bendrasis Teismas apibendrino ginčijamame sprendime atliktą potencialios konkurencijos analizę skundžiamo sprendimo 51–58 punktuose pažymėdamas:

<…>

<…>

30

Nagrinėdamas Alpharma grupės galimybę patekti į rinką Bendrasis Teismas įvertino du galimus būdus.

31

Kalbėdamas apie pirmą būdą, t. y. patekimą į rinką naudojant tabletes, pagamintas pagal Cipla citalopramo gamybos procesą (toliau – Cipla procesas), kurių Alpharma grupė jau buvo gavusi ar užsakiusi, skundžiamo sprendimo 85 punkte Bendrasis Teismas priminė ginčijamo sprendimo 1027 konstatuojamojoje dalyje paminėtą 2002 m. vasario 19 d. šios grupės generalinio direktoriaus elektroninį laišką (toliau – 2002 m. vasario 19 d. elektroninis laiškas), kuriame šis kalba, be kita ko, apie prašymus pripažinti negaliojančiais naujus Lundbeck proceso patentus (buvo pagrindo manyti, kad šie prašymai būtų patenkinti) ir mini galimybę pasitelkti citalopramą, gaminamą pagal Matrix naudojamą procesą, kurio šis direktorius nelaikė probleminiu atsižvelgiant į naujus Lundbeck proceso patentus. Tuo remdamasis to sprendimo 88 punkte Bendrasis Teismas padarė išvadą, jog pati Alpharma grupė pripažino turinti pagrįstų galimybių pasiekti, kad būtų panaikintas Lundbeck patentas, saugantis kristalizacijos procesą, kiek tai susiję su Jungtine Karalyste.

32

Minėto sprendimo 91 ir 92 punktuose Bendrasis Teismas pažymėjo, kad Alpharma grupė ėmėsi daug jo aprašytų veiksmų ir padarė didelių investicijų, kad patektų į rinką.

33

To paties sprendimo 108 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad iš 2002 m. vasario 14 d.Alpharma grupės vidaus elektroninio laiško ir iš 2002 m. vasario 19 d. šios grupės elektroninio laiško matyti, kad ši grupė, žinodama apie galimas patekimo į rinką grėsmes, nebūtinai būtų atsisakiusi savo planų, jeigu nebūtų galėjusi sudaryti pakankamai naudingo susitarimo su Lundbeck.

34

Skundžiamo sprendimo 123 punkte Bendrasis Teismas pridūrė, kad nors tai, kad 2002 m. sausio 30 d.Lundbeck gavo patentą, kuriuo saugomas kristalizacijos procesas, kiek tai susiję su Jungtine Karalyste, nustebino Alpharma grupę, nes ji tikėjosi, kad Lundbeck prašymas bus atmestas, ši grupė ir toliau manė, kad, nepaisant tam tikros rizikos buvimo, ji turėjo pagrįstų galimybių pasiekti, kad šis patentas būtų panaikintas, ir kad, atsižvelgiant, be kita ko, į veiksmus, kurių jau buvo imtasi, ir investicijas, kurios jau buvo padarytos, išliko reali ir konkreti tikimybė patekti į rinką, o tai buvo kita galimybė nei pakankamai naudingo susitarimo su Lundbeck sudarymas.

35

To sprendimo 132 punkte Bendrasis Teismas laikėsi nuomonės, kad, kaip manė Lundbeck, Alpharma grupė turėjo realių ir konkrečių galimybių patekti į rinką.

36

Galiausiai minėto sprendimo 136 punkte jis nusprendė, jog tai, kad Cipla procesas veikiausiai pažeidžia Lundbeck patentą, kuriuo saugomas kristalizacijos procesas, kiek tai susiję su Jungtine Karalyste, Alpharma grupei nėra tokia didelė patekimo į rinką kliūtis, kad ji negalėtų būti laikoma potencialia Lundbeck konkurente.

37

Dėl antrojo patekimo į rinką būdo pasitelkiant citalopramą, pagamintą pagal Matrix naudojamą procesą, Bendrasis Teismas atitinkamai skundžiamo sprendimo 139, 143 ir 154 punktuose pažymėjo, kad Tiefenbacher ir Alpharma grupės sudaryta sutartis leido šiai grupei gauti citalopramo, pagaminto pagal procesus, kuriuos naudojo Cipla ir Matrix, kad Alpharma grupė manė, jog procesas, kurį tuo metu Matrix naudojo citalopramui gaminti, galėjo leisti jai patekti į rinką nepažeidžiant Lundbeck patento, kuriuo saugomas kristalizacijos procesas, kiek tai susiję su Jungtine Karalyste, ir kad todėl ginčijamo susitarimo sudarymo momentu netgi perėjimas prie citalopramo, gaminamo pagal Matrix procesą, Alpharma grupei reiškė realią ir konkrečią galimybę patekti į rinką.

38

Todėl skundžiamo sprendimo 155 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad Alpharma grupė turėjo bent dvi realias ir konkrečias galimybes patekti į rinką ir kad dėl šių galimybių ji darė konkurencinį spaudimą Lundbeck.

39

Galiausiai, atsakydamas į ketvirtąjį pagrindą, kurį apeliantės nurodė grįsdamos savo ieškinį dėl panaikinimo ir kuris susijęs su teisės klaida konstatuojant „ribojimo dėl tikslo“ buvimą, nors ginčijamo susitarimo taikymo sritis atspindi naujiems Lundbeck proceso patentams būdingą galią pašalinti iš rinkos, skundžiamo sprendimo 339 punkte Bendrasis Teismas, be kita ko, nusprendė:

40

Pirmajame pagrinde, pateiktame, be kita ko, dėl skundžiamo sprendimo 54 ir 339 punktų, apeliantės kritikuoja Bendrąjį Teismą dėl to, kad jis nusprendė, jog Alpharma grupė buvo potenciali Lundbeck konkurentė, nepaisydamas įrodymų, aiškiai rodančių, kad šios grupės produktai pažeidė naujus Lundbeck proceso patentus, kurių galiojimas turėjo būti preziumuojamas.

41

Apeliančių teigimu, Bendrasis Teismas turėjo įsitikinti, kad Komisija pateikė įrodymų, teisiškai pakankamai patvirtinančių, jog nauji Lundbeck proceso patentai buvo silpni, nes priešingu atveju šie patentai turėtų būti laikomi galiojančiais, o patentą pažeidžiančių produktų įvežimas neteisėtu. To nepadaręs jis pažeidė elementarų patentų galiojimo prezumpcijos principą ir neatsižvelgė į tai, kad patentas jo savininkui suteikia išimtinę teisę, o ne tik teisę įrodinėti šį išimtinumą teisme. Taip elgdamasis jis „atskyrė“ savo vertinimą pagal SESV 101 straipsnį nuo iš patentų teisės kylančių principų.

42

Šiuo aspektu apeliantės teigia, kad konkurento statusas priklauso nuo atitinkamo patento galiojimo, dėl kurio nėra aiškumo iki galutinio teismo sprendimo priėmimo, ir tvirtina, kad patentų galiojimo prezumpcija yra taikoma konkurencijos teisėje ir įpareigoja Komisiją, kuri nori nustatyti konkurencijos ribojimo buvimą, įrodyti atitinkamo patento silpnumą. Be to, jos priduria, kad jei patentų galiojimo prezumpcija nebūtų pripažįstama, bet kokia taikos sutartis visada ribotų konkurenciją.

43

Šiuo atveju Bendrasis Teismas neišnagrinėjo Komisijos pateikto Lundbeck patento, kuriuo saugomas kristalizacijos procesas, kiek tai susiję su Jungtine Karalyste, silpnumo įrodymo, o šis silpnumas negali būti įrodytas tiesiog pateikiant nuorodą į Alpharma grupės elektroninį laišką arba į Lundbeck pareiškimus. Šiuo aspektu, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 54 punkto, Komisija tik nusprendė, kad proceso patentai yra labiau pažeidžiami nei kitų rūšių patentai.

44

Be to, Komisija neatsižvelgė į to paties laikotarpio įrodymus, kad abi ginčijamo susitarimo šalys manė, jog Alpharma grupės produktai pažeidžia naujus Lundbeck proceso patentus.

45

Antrajame pagrinde apeliantės kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis nepatikrino, ar Komisija įrodė, kad ginčijamo susitarimo sudarymo dieną Alpharma grupė iš tikrųjų turėjo realių galimybių patekti į rinką pasitelkdama patentus pažeidžiančias tabletes, kurias ji buvo nusipirkusi, ir taip perkėlė įrodinėjimo pareigą.

46

Remiantis 2012 m. birželio 29 d. Sprendimu E.ON Ruhrgas ir E.ON / Komisija (T‑360/09, EU:T:2012:332, 114 punktas), kai šalis rengiasi įeiti į rinką ir susiduria su nenumatytomis kliūtimis (šiuo atveju – tuo, kad jos produktai pažeidžia patentus), Komisija turi įrodyti, kad, nepaisant šios kliūties, įėjimas į rinką išlieka ekonomiškai perspektyvi strategija. Taigi apeliantės teigia, kad šiuo atveju Komisija privalėjo įrodyti, jog tikimybė, kad Alpharma grupė teisme nelaimėtų bylos dėl naujų Lundbeck proceso patentų, buvo palyginti maža, kad patekimas į rinką išliktų ekonomiškai perspektyvi strategija. Komisija to neįrodė, o tik pažymėjo, kad nebuvo aišku, ar Lundbeck galėtų naudoti savo naujus proceso patentus, kad užkirstų kelią Alpharma grupei patekti į rinką, kaip tai matyti iš ginčijamo sprendimo 1039 konstatuojamosios dalies.

47

Be to, Bendrasis Teismas perkėlė įrodinėjimo pareigą, kai įpareigojo apeliantes įrodyti, kad nauji Lundbeck proceso patentai užkirto kelią tam, kad patekimas į rinką būtų ekonomiškai perspektyvi strategija, o tai įrodyti yra dar sunkiau, atsižvelgiant į tai, kad Komisija laukė šešerius–septynerius metus, kol pateikė kaltinimus Alpharma grupei.

48

Be to, skundžiamo sprendimo 108 punkte Bendrasis Teismas rėmėsi įrodymais, kurių nebuvo ginčijamame sprendime, neleisdamas apeliantėms paneigti jų svarbos ir taip pažeisdamas jų teisę į gynybą.

49

Komisija mano, kad pirmąjį ir antrąjį pagrindus reikia atmesti.

50

Tam, kad įmonių elgesys patektų į SESV 101 straipsnio 1 dalyje numatyto principinio draudimo taikymo sritį, jis turi ne tik atskleisti jų slaptą susitarimą, t. y. įmonių susitarimą, įmonių asociacijos sprendimą ar suderintus veiksmus, bet ir šis slaptas susitarimas turi daryti didelį neigiamą poveikį konkurencijai vidaus rinkoje (2020 m. sausio 30 d. Sprendimo Generics (UK) ir kt., C‑307/18, EU:C:2020:52, 31 punktas).

51

Pastarasis reikalavimas reiškia, kad, kalbant apie įmonių, veikiančių tuo pačiu gamybos ar platinimo grandinės lygiu, horizontalaus bendradarbiavimo susitarimus, minėtą slaptą susitarimą turi būti sudariusios įmonės, kurios, jei ne faktiškai, tai bent potencialiai konkuruoja (2020 m. sausio 30 d. Sprendimo Generics (UK) ir kt., C‑307/18, EU:C:2020:52, 32 punktas).

52

Siekiant įvertinti, ar įmonė, kurios nėra rinkoje, potencialiai konkuruoja su viena ar keliomis šioje rinkoje jau veikiančiomis įmonėmis, reikia nustatyti, ar yra realių ir konkrečių galimybių šiai įmonei patekti į tą rinką ir konkuruoti su pastarosiomis, turint omenyje tai, kad pagal šį kriterijų visiškai nereikalaujama, kad būtų tiksliai įrodyta, kad ši įmonė iš tikrųjų pateks į atitinkamą rinką ir juo labiau kad paskui galės joje pasilikti (2020 m. sausio 30 d. Sprendimo Generics (UK) ir kt., C‑307/18, EU:C:2020:52, 36 ir 38 punktai).

53

Kai nagrinėjami tokie susitarimai, kaip ginčijamas susitarimas, dėl kurių už rinkos ribų laikinai paliekamos kelios įmonės, reikia nustatyti, ar, atsižvelgiant į rinkos struktūrą ir jos veikimą lemiančias ekonomines ir teisines aplinkybes, nesant šių susitarimų šios įmonės būtų turėjusios realių ir konkrečių galimybių patekti į minėtą rinką ir konkuruoti su joje veikiančiomis įmonėmis (šiuo klausimu žr. 2020 m. sausio 30 d. Sprendimo Generics (UK) ir kt., C‑307/18, EU:C:2020:52, 37 ir 39 punktus).

54

Kalbant konkrečiau apie tokius susitarimus, sudarytus atveriant vaisto, kurio sudėtyje yra neseniai viešai pradėtos naudoti veikliosios medžiagos, rinką generinių vaistų gamintojams, reikia, tinkamai atsižvelgus į teisinius apribojimus, būdingus vaistų sektoriui, ir į intelektinės nuosavybės teises, visų pirma originalių vaistų gamintojo turimus patentus, susijusius su vienu ar keliais viešai pradėtos naudoti veikliosios medžiagos gamybos procesais (šiuo klausimu žr. 2020 m. sausio 30 d. Sprendimo Generics (UK) ir kt., C‑307/18, EU:C:2020:52, 40 ir 41 punktus), nustatyti, ar generinių vaistų gamintojas iš tikrųjų yra tvirtai apsisprendęs ir turi galimybių patekti į rinką ir nesusiduria su neįveikiamomis patekimo į ją kliūtimis (šiuo klausimu žr. 2020 m. sausio 30 d. Sprendimo Generics (UK) ir kt., C‑307/18, EU:C:2020:52, 58 punktą).

55

Tam reikia išsiaiškinti, pirma, ar tokių susitarimų sudarymo dieną minėtas gamintojas ėmėsi pakankamų parengiamųjų veiksmų, leidžiančių patekti į atitinkamą rinką per tokį laikotarpį, kad galėtų daryti konkurencinį spaudimą originalių vaistų gamintojui. Antra, turi būti patikrinta, ar įeidamas į rinką toks generinių vaistų gamintojas nesusiduria su neįveikiamomis patekimo į ją kliūtimis (šiuo klausimu žr. 2020 m. sausio 30 d. Sprendimo Generics (UK) ir kt., C‑307/18, EU:C:2020:52, 43 ir 45 punktus). Be to, potencialią generinių vaistų gamintojo ir originalių vaistų gamintojo konkurenciją gali patvirtinti papildomos aplinkybės, kaip antai susitarimo tarp jų sudarymas, nors generinių vaistų gamintojas nevykdė veiklos atitinkamoje rinkoje (šiuo klausimu žr. 2020 m. sausio 30 d. Sprendimo Generics (UK) ir kt., C‑307/18, EU:C:2020:52, 54–56 punktus).

56

Būtent dėl neįveikiamų patekimo į rinką kliūčių buvimo atitinkamoje rinkoje vertinimo Teisingumo Teismas nurodė, kad patento, kuriuo saugomas viešai pradėtos naudoti veikliosios medžiagos gamybos procesas, buvimas savaime negali būti laikomas neįveikiama kliūtimi, nepaisant šiam patentui taikomos galiojimo prezumpcijos, nes, taikant SESV 101 ir 102 straipsnius, tai nesuteikia jokios informacijos apie galimo ginčo dėl šio patento galiojimo baigtį (šiuo klausimu žr. 2020 m. sausio 30 d. Sprendimo Generics (UK) ir kt., C‑307/18, EU:C:2020:52, 46–51 punktus).

57

Taigi tokio patento egzistavimas netrukdo atitinkamo originalių vaistų gamintojo „potencialiu konkurentu“ pripažinti generinių vaistų gamintojo, kuris iš tikrųjų yra tvirtai apsisprendęs ir turi galimybių patekti į rinką ir kuris savo veiksmais parodo, kad yra pasirengęs ginčyti šio patento galiojimą ir prisiimti riziką, jog jam įėjus į rinką šio patento savininkas gali pareikšti jam ieškinį dėl patento pažeidimo (2020 m. sausio 30 d. Sprendimo Generics (UK) ir kt., C‑307/18, EU:C:2020:52, 46 punktas).

58

Be to, Teisingumo Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad atitinkama konkurencijos institucija neturi nagrinėti atitinkamo patento galios ar tikimybės, kad patento savininko ir generinių vaistų gamintojo ginčas gali baigtis išvada, jog patentas galioja ir buvo pažeistas (2020 m. sausio 30 d. Sprendimo Generics (UK) ir kt., C‑307/18, EU:C:2020:52, 50 punktas).

59

Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo sprendimo, būtent iš jo 58, 85, 91, 92, 123, 139, 143 ir 154 punktų, matyti tai, jog Alpharma grupė ėmėsi daug veiksmų, kad gautų LPR, ir padarė didelių investicijų, kad patektų į generinio citalopramo rinką, taip pat tai, jog ginčijamo susitarimo sudarymo momentu ji turėjo bent dvi realias ir konkrečias galimybes patekti į rinką. Pirmos galimybės, t. y. įėjimo į rinką pasitelkiant tabletes, pagamintas pagal Cipla procesą, kurių Alpharma grupė buvo gavusi ar užsakiusi iš Tiefenbacher, nepaneigė nauji įrodymai, susiję su tuo, kad Cipla procesas galimai pažeidžia patentus (apie šiuos įrodymus Alpharma grupei buvo pranešta 2002 m. sausio ir vasario mėnesiais). Antra galimybė buvo patekti į rinką pasitelkiant pagal Matrix procesą, dėl kurio nekilo patentų pažeidimo rizikos, gaminamas citalopramo tabletes, kurių Alpharma grupė neturėjo, tačiau galėjo gauti per trumpą laikotarpį pagal jos su Tiefenbacher sudarytą sutartį.

60

Be to, skundžiamo sprendimo 88 ir 136 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad Alpharma grupė manė, jog Lundbeck patentas, kuriuo saugomas kristalizacijos procesas, kiek tai susiję su Jungtine Karalyste, nėra kliūtis jai patekti į rinką, ir kad kilus ginčui ši grupė turėjo pagrįstų galimybių pasiekti, kad šis proceso patentas būtų panaikintas.

61

Be to, to sprendimo 132 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad, kaip teigė pati Lundbeck, Alpharma grupė buvo potenciali konkurentė.

62

Atsižvelgiant į šias išvadas, Bendrasis Teismas nepažeisdamas naujiems Lundbeck proceso patentams taikomos galiojimo prezumpcijos ir neperkeldamas įrodinėjimo pareigos teisingai nusprendė, kad ginčijamo susitarimo sudarymo momentu Alpharma grupė ir Lundbeck buvo potencialios konkurentės.

63

Šios išvados negali paneigti apeliančių teiginys, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į ginčijamo susitarimo laikotarpio įrodymus, susijusius su tuo, kad Alpharma grupė ir Lundbeck manė, jog šios grupės produktai pažeidžia naujus Lundbeck proceso patentus. Iš tiesų šis teiginys yra nepriimtinas, nes, priešingai, nei reikalaujama pagal Procedūros reglamento 169 straipsnio 2 dalį, nebuvo tiksliai nurodytas skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies punktas ir nebuvo nurodyti ginčijamo susitarimo laikotarpio įrodymai, į kuriuos Bendrasis Teismas neatsižvelgė.

64

Galiausiai dėl apeliančių teiginio, kad skundžiamo sprendimo 108 punkte Bendrasis Teismas rėmėsi įrodymais, kurių nebuvo ginčijamame sprendime, neleisdamas joms paneigti jų svarbos ir taip pažeisdamas jų teisę į gynybą, pakanka pažymėti, kad, kaip rodo skundžiamo sprendimo 108 punkto pradžioje pavartotas žodžių junginys „bet kuriuo atveju“, šiame punkte yra pateiktas perteklinis skundžiamo sprendimo motyvas, palyginti su apeliančių neginčytais ir to sprendimo 104–106 punktuose išdėstytais motyvais, kuriais grindžiamas jų argumento, apibendrinto to sprendimo 103 punkte, atmetimas. Todėl apeliančių argumentas, susijęs su skundžiamo sprendimo 108 punktu, turi būti atmestas kaip nereikšmingas (šiuo klausimu žr. 2016 m. gruodžio 14 d. Sprendimo SV Capital / ABE, C‑577/15 P, EU:C:2016:947, 65 punktą).

65

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmąjį pagrindą reikia atmesti kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą, o antrąjį – kaip iš dalies nereikšmingą ir iš dalies nepagrįstą.

66

Atmesdamas antrąjį pagrindą, kurį apeliantės nurodė grįsdamos savo ieškinį dėl panaikinimo ir kuris susijęs su teisės ir vertinimo klaidomis pripažįstant Alpharma grupę potencialia Lundbeck konkurente, skundžiamo sprendimo 119 ir 120 punktuose Bendrasis Teismas pažymėjo:

67

Pirmajame ieškinio dėl panaikinimo pagrinde apeliantės teigė, kad Komisija, manydama, jog ginčijamu susitarimu Alpharma grupė įsipareigojo reikšmingu laikotarpiu nepardavinėti jokio generinio citalopramo, padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kiek tai susiję su šio susitarimo taikymo srities aiškinimu.

68

Atmesdamas šį pagrindą Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 164–243 punktuose vieną po kito atmetė apeliančių argumentus, susijusius su ginčijamo susitarimo 1.1 punkto formuluote, jo preambule, jo sudarymo aplinkybėmis, nutartimi dėl sutikimo, priimta sudarius ginčijamą susitarimą, siekiant, kad būtų atsiimtas ieškinys RU dėl patentų pažeidimo, ir Alpharma grupės įėjimo į rinką diena.

69

To sprendimo 244–247 punktuose Bendrasis Teismas galiausiai nusprendė, jog apeliantės nepaneigė įrodymų, kuriais remdamasi Komisija galėjo įrodyti, kad ginčijamu susitarimu buvo nustatyti didesni apribojimai nei tie, kuriuos Lundbeck būtų galėjusi pasiekti remdamasi naujais savo patentais ir laimėdama bylą, jeigu šioje srityje kiltų ginčas.

70

Ieškinio dėl panaikinimo trečiajame pagrinde apeliantės teigė, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą kvalifikuodama ginčijamą susitarimą kaip „konkurencijos ribojimą dėl tikslo“.

71

Bendrasis Teismas šį pagrindą atmetė skundžiamo sprendimo 248–333 punktuose.

72

Šiuo tikslu Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 251–257 punktuose iš pradžių išdėstė pirmines pastabas, kuriose priminė Teisingumo Teismo jurisprudenciją, susijusią su kvalifikavimu kaip „ribojimo dėl tikslo“.

73

Toliau, primindamas konkurencijos ribojimo dėl tikslo buvimo analizę, atliktą ginčijamame sprendime, jis, be kita ko, pažymėjo:

74

Galiausiai Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 266–333 punktuose įvertino, ar šiuo atveju buvo nustatytas „ribojimas dėl tikslo“.

75

Tai darydamas to sprendimo 268 punkte jis, be kita ko, nusprendė, kad net darant prielaidą, jog ginčijamo susitarimo taikymo sritis sutampa su naujų Lundbeck proceso patentų taikymo sritimi, reikėtų daryti išvadą, kad Alpharma grupė mainais už kompensacinį mokėjimą atsisakė galimybės patekti į rinką pasitelkiant citalopramą, pagamintą pagal Cipla procesą, kuris buvo laikomas pažeidžiančiu patentą, kuris, kaip buvo pagrįstai tikimasi, galėjo būti panaikintas, o ši galimybė Alpharma grupei buvo reali ir konkreti, todėl toks mokėjimas jai turėjo lemiamą reikšmę jos atsisakant.

76

To sprendimo 277–279 punktuose Bendrasis Teismas atsisakė ginčijamą susitarimą kvalifikuoti kaip taikų susitarimą. Šiuo tikslu jis, pirma, priminė Teisingumo Teismo jurisprudenciją, pagal kurią susitarimui nėra netaikoma konkurencijos teisė vien dėl to, kad jis susijęs su patentu arba kad juo siekiama taikiai išspręsti ginčą dėl patentų. Antra, jis nusprendė, kad ginčijamo susitarimo taikymo sritis buvo platesnė nei ieškinio RU dėl patentų pažeidimo ir kad to ieškinio nagrinėjimas buvo sustabdytas tik šio susitarimo galiojimo laikotarpiu, o tai nereiškia, kad tuo susitarimu buvo išspręstas ginčas.

77

Minėto sprendimo 287 punkte atmesdamas apeliančių argumentus, jog Komisija patikimai neįrodė, kad Alpharma grupė laimėtų bylą kilus galimam ginčui dėl naujų Lundbeck proceso patentų, Bendrasis Teismas nusprendė, jog visiškai nebūtina, kad Komisija patikimai įrodytų, jog Alpharma grupė laimėtų bylą, jeigu nuspręstų iškelti ją teisme.

78

Dėl Lundbeck mokėjimo Alpharma grupei dydžio Bendrasis Teismas, be kita ko, to paties sprendimo 296 ir 298 punktuose atitinkamai nurodė, kad Komisija teisingai pažymėjo, jog šio mokėjimo dydis susijęs su pelnu, kurio tikėjosi Alpharma grupė, ir kad šis mokėjimas jai reiškė garantuotą pelną, o dėl pelno, kurį galėjo lemti patekimas į rinką, nebuvo tikrumo.

79

Skundžiamo sprendimo 301–310 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisija šios bylos aplinkybes teisingai prilygino aplinkybėms byloje, kurioje buvo priimtas 2008 m. lapkričio 20 d. Sprendimas Beef Industry Development Society ir Barry Brothers (C‑209/07, EU:C:2008:643).

80

To sprendimo 311–326 punktuose Bendrasis Teismas taip pat atsisakė pritarti apeliančių argumentui, kad ginčijamas susitarimas negali būti kvalifikuojamas kaip „ribojimas dėl tikslo“ dėl to, kad nėra precendento, ir dėl teisinio nesaugumo, susijusio su šios rūšies susitarimais.

81

Minėto sprendimo 315–317 punktuose iš pradžių jis priminė Teisingumo Teismo jurisprudenciją, susijusią su konkurencijos teisės taikymu konkrečioje intelektinės nuosavybės teisių srityje. Paskui to paties sprendimo 318 punkte jis konstatavo, kad ir Lundbeck, ir Alpharma grupė žinojo, jog jų elgesys galėjo bent jau kelti problemų konkurencijos teisės požiūriu. Skundžiamo sprendimo 319 ir 320–325 punktuose jis atitinkamai nusprendė, kad nereikalaujama, kad už tokios rūšies susitarimus, kaip ginčijamas susitarimas, Komisija jau būtų nubaudusi, kad jį galima būtų pripažinti „konkurencijos ribojimu dėl tikslo“, ir kad 2004 m. sausio 28 d. KFST pranešimas spaudai (toliau – KFST pranešimas spaudai), kuriuo remiasi apeliantės, šiuo atveju neužkerta kelio tokiam kvalifikavimui šioje byloje. Paskui skundžiamo sprendimo 326 punkte jis padarė išvadą, kad „jau ginčijamo susitarimo sudarymo metu buvo nustatyta, kad patento savininkas neturi teisės sumokėti potencialiam konkurentui, kad šis atsisakytų kai kurių ar net visų realių ir konkrečių galimybių patekti į rinką mainais už šio savininko mokamą sumą, nustatytą atsižvelgiant į pelną, kurio tikisi šis konkurentas įėjimo į rinką atveju“.

82

Trečiajame pagrinde, pateiktame dėl skundžiamo sprendimo 248–333 punktų, apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai, pažeisdamas 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimą CB / Komisija (C‑67/13 P, EU:C:2014:2204), patvirtino, kad ginčijamas susitarimas yra „ribojimas dėl tikslo“.

83

Pirma, to sprendimo 57 ir 58 punktuose Teisingumo Teismas nurodė, kad kvalifikuojant kaip „ribojimą dėl tikslo“ reikia, kad būtų didelė žalos konkurencijai tikimybė, ir kad šis kvalifikavimas turi būti vertinamas siaurai, nes atima iš atsakovų elementarias procesines garantijas ir negali lemti to, kad būtų uždrausti susitarimai, kurie galėtų būti naudingi konkurencijai. Šioje byloje apeliantės kritikuoja skundžiamo sprendimo 287 punktą, kuriame Bendrasis Teismas, remdamasis tuo, kad Alpharma grupė buvo potenciali Lundbeck konkurentė (nors taip nebuvo), padarė išvadą, kad ginčijamas susitarimas galėjo riboti konkurenciją ir buvo didelė to tikimybė. Net jeigu Alpharma grupė būtų potenciali Lundbeck konkurentė, tai leistų daryti išvadą ne kad ginčijamas susitarimas galėjo riboti konkurenciją ir buvo didele to tikimybė, o tik kad buvo tikėtina, jog jis riboja konkurenciją.

84

Šiuo aspektu apeliantės teigia, kad buvo būtina nustatyti „priešingą scenarijų“, t. y. nustatyti, kas būtų nutikę, jei nebūtų ginčijamo susitarimo. Taigi, siekdama įrodyti, kad ginčijamas susitarimas galėjo sukelti neigiamų pasekmių konkurencijai ir buvo didelė to tikimybė, Komisija turėjo nustatyti, kad, nesant ginčijamo susitarimo, būtų labai tikėtina, jog Alpharma grupė laimėtų bylą dėl naujų Lundbeck proceso patentų arba kad ji sudarytų mažiau ribojantį susitarimą nei ginčijamas susitarimas, leidžiantį jai anksčiau patekti į rinką. Net jeigu būtų pripažinta Lundbeck numatyta Alpharma grupės sėkmės tikimybė, t. y. 50–60 %, kad būtų panaikintas Lundbeck patentas, kuriuo saugomas kristalizacijos procesas, kiek tai susiję su Jungtine Karalyste, tai neleistų daryti išvados, kad ginčijamas susitarimas galėjo riboti konkurenciją ir buvo didelė to tikimybė, juo labiau kad Alpharma grupė vėlai sužinojo apie tai, kad jos produktas pažeidžia patentą, kaip tai matyti iš skundžiamo sprendimo 119–121 punktų.

85

Be to, apeliančių teigimu, Bendrojo Teismo pasirinktas sprendimas galėtų lemti absurdišką situaciją, jei vėliau būtų įrodyta, kad nauji Lundbeck proceso patentai buvo galiojantys. Iš tiesų nagrinėjami susitarimai vis dar būtų ribojimas dėl tikslo, nors atitinkamas patentas vėliau būtų pripažintas galiojančiu, o patentus pažeidžiančių produktų pardavimas – neteisėtu.

86

Antra, apeliantės teigia, kad 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendime CB / Komisija (C‑67/13 P, EU:C:2014:2204) Teisingumo Teismas pabrėžė įgytos patirties, susijusios su ginčijamam susitarimui analogiškų susitarimų rūšimis, svarbą. Skundžiamo sprendimo 311–326 punktuose Bendrasis Teismas klaidingai atmetė argumentą, kad buvo netinkama ginčijamą susitarimą kvalifikuoti kaip „ribojimą dėl tikslo“, nesant patirties dėl susitarimų dėl taikaus ginčų dėl patentų sprendimo, kuriuose numatyti kompensaciniai mokėjimai. Taip jis paneigė bet kokį ginčijamo susitarimo išskirtinumą, palyginti su ES sprendimų priėmimo praktika ir jurisprudencija dėl konkurencijos teisės, susijusios su intelektinės nuosavybės teisėmis, taip pat neatsižvelgė į labai paplitusias mokslininkų nuomones dėl šios rūšies susitarimų. Be to, apeliantės tvirtina, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 318 punkte negalėjo padaryti išvados, jog ginčijamas susitarimas yra „ribojimas dėl tikslo“, nes Lundbeck ir Alpharma grupė žinojo, kad jų susitarimas gali kelti problemų konkurencijos teisės požiūriu arba kad dėl jo buvo vykdomos teisinės konsultacijos. Apeliantės taip pat teigia, kad skundžiamo sprendimo 319 punkte Bendrasis Teismas negalėjo laikytis nuomonės (nes kitaip būtų pažeidęs sąvokos „ribojimas dėl tikslo“ siauro aiškinimo reikalavimą), kad patirtis, susijusi su bendra slaptų susitarimų forma, šiuo atveju leidžia pritarti tokiam kvalifikavimui, atsižvelgiant į susitarimų dėl taikaus ginčų dėl patentų sprendimo, kuriuose numatyti kompensaciniai mokėjimai, išskirtinumą, nes šie susitarimai patenka į sritį, kurioje susikerta konkurencijos teisė ir patentų teisė, ir jie, beje, labai skiriasi nuo susitarimų, apie kuriuos kalbama 2008 m. lapkričio 20 d. Sprendime Beef Industry Development Society ir Barry Brothers (C‑209/07, EU:C:2008:643), kurį Bendrasis Teismas cituoja skundžiamo sprendimo 301–310 punktuose. Iš tiesų ginčijamą susitarimą galima paaiškinti teisėtu Lundbeck noru apsisaugoti nuo patentus pažeidžiančio patekimo į jos vaistų rinką ir nuo iš to kylančių pasekmių, taip pat Alpharma grupės teisėtu noru išvengti finansinių ir teisinių jos įėjimo į rinką, kurio neteisėtumas buvo nustatytas vėlai, pasekmių ir valdyti dideles patentus pažeidžiančių produktų atsargas. Apeliantės taip pat kritikuoja Bendrąjį Teismą dėl to, kad skundžiamo sprendimo 320, 321 ir 325 punktuose jis neatsižvelgė į KFST pranešimą spaudai, pagal kurį nagrinėjami susitarimai patenka į „teisinio šešėlio zoną“, ir Komisijos abejones dėl šių susitarimų kvalifikavimo, kuriomis buvo grindžiamas sektoriaus tyrimas, kurį atlikusi ji priėjo prie išvados, kad tokie susitarimai turi būti nagrinėjami kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į visas reikšmingas faktines aplinkybes. Tai neleidžia daryti išvados, kaip tai skundžiamo sprendimo 326 punkte padarė Bendrasis Teismas, kad ginčijamas susitarimas gali būti kvalifikuojamas kaip „ribojimas dėl tikslo“.

87

Ketvirtajame pagrinde, pateiktame dėl skundžiamo sprendimo 160–247 punktų, apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą ir pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, kai nenagrinėjo, ar Komisija įrodė savo teiginius, kad, viena vertus, ginčijamame susitarime numatytas apribojimas viršijo naujų Lundbeck proceso patentų taikymo sritį ir, kita vertus, Alpharma grupė pagal sutartį įsipareigojo neparduoti citalopramo, pagaminto pagal procesą, kuriuo nepažeidžiami šie patentai, nors apeliantės tuo rėmėsi pirmajame panaikinimo pagrinde. Taigi skundžiamo sprendimo 162 punkte Bendrasis Teismas atleido Komisiją nuo jai tenkančios įrodinėjimo pareigos, todėl perkėlė šią pareigą, kai to sprendimo 162–243 punktuose įpareigojo apeliantes įrodyti, kad nebuvo jokio ribojimo parduoti patentų nepažeidžiantį citalopramą.

88

Pirmiausia reikia pažymėti, kad ketvirtajame pagrinde apeliantės kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą ir perkėlė įrodinėjimo pareigą, kai atmetė pirmąjį jų ieškinio dėl panaikinimo pagrindą, grindžiamą akivaizdžia vertinimo klaida, kiek tai susiję su tuo, kaip Komisija aiškino ginčijamo susitarimo taikymo sritį.

89

Šiuo aspektu iš skundžiamo sprendimo 157 punkto matyti, kad pateikdamos šį pirmąjį pagrindą apeliantės tvirtino, jog Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai nusprendė, kad ginčijamu susitarimu Alpharma grupė įsipareigojo reikšmingu laikotarpiu nepardavinėti jokio generinio citalopramo, nes ji neturėjo tokių įrodymų.

90

Iš to sprendimo 244–247 punktų taip pat matyti, jog Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisija teisiškai pakankamai įrodė, jog pažodinis, kontekstinis ir teleologinis ginčijamo susitarimo aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad Alpharma grupės įsipareigojimai pagal šio susitarimo 1.1 punktą neapsiribojo citalopramu, pagamintu pagal procesus, kurie, kaip pripažino ši grupė ir Lundbeck, pažeidžia naujus Lundbeck proceso patentus, to sprendimo 162–243 punktuose vieną po kito atmesdamas visus apeliančių argumentus, susijusius su ginčijamo susitarimo formuluote, jo sudarymo aplinkybėmis ir įvykiais po šio sudarymo.

91

Todėl ketvirtajame pagrinde apeliantės tik prašo Teisingumo Teismo iš naujo įvertinti visas Bendrajam Teismui pateiktas faktines aplinkybes ir įrodymus dėl ginčijamo susitarimo taikymo srities.

92

Šiuo aspektu, kaip matyti iš SESV 256 straipsnio ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmos pastraipos, apeliaciją galima paduoti tik teisės klausimais. Todėl tik Bendrasis Teismas yra kompetentingas nustatyti ir vertinti bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir įrodymus. Tokių faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimas, išskyrus tai, kai jie buvo iškraipyti, nėra teisės klausimas, dėl kurio galima pateikti apeliacinį skundą Teisingumo Teismui.

93

Apeliantės neteigė ir juo labiau neįrodė, kad Bendrasis Teismas iškraipė faktines aplinkybes ar įrodymus.

94

Be to, aplinkybė, kad Bendrasis Teismas atmetė jų argumentus, reiškia ne tai, kad, kaip teigia apeliantės, jis pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą ar perkėlė įrodinėjimo pareigą, o tik tai, kad jis nusprendė, jog apeliančių pateikti argumentai nėra pakankamai įtikinami.

95

Todėl ketvirtasis pagrindas turi būti atmestas kaip nepriimtinas.

96

Kalbant apie trečiąjį pagrindą, reikia priminti, kad Teisingumo Teismas jau yra nurodęs, kad, kaip Bendrasis Teismas pažymėjo skundžiamo sprendimo 252–254 ir 256 punktuose, sąvoka „ribojimas dėl tikslo“ turi būti aiškinama siaurai ir gali būti taikoma tik tam tikriems įmonių susitarimams, kurie patys, atsižvelgiant į jų nuostatų turinį, jais siekiamus tikslus ir teisinį bei ekonominį jų kontekstą, yra pakankamai žalingi konkurencijai, kad būtų galima teigti, jog jų poveikio tyrimas nereikalingas, nes tam tikras įmonių veiksmų derinimo formas dėl paties jų pobūdžio galima laikyti žalingomis normaliai konkurencijai (2020 m. sausio 30 d. Sprendimo Generics (UK) ir kt., C‑307/18, EU:C:2020:52, 67 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

97

Dėl panašių susitarimų dėl taikaus ginčų, susijusių su viešai pradėtos naudoti veikliosios medžiagos gamybos proceso patentu, sprendimo, kuriuos originalių vaistų gamintojas sudarė su keliais generinių vaistų gamintojais ir kuriais buvo atidėtas generinių vaistų patekimas į rinką mainais už pirmojo antriesiems perduotas pinigines arba nepinigines vertes, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad šių susitarimų negalima visais atvejais laikyti „ribojimu dėl tikslo“, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį (2020 m. sausio 30 d. Sprendimo Generics (UK) ir kt., C‑307/18, EU:C:2020:52, 84 ir 85 punktai).

98

Vis dėlto reikia pripažinti, kad „ribojimas dėl tikslo“ turi būti pripažįstamas, kai išnagrinėjus atitinkamą susitarimą dėl taikaus ginčo sprendimo paaiškėja, jog jame numatyti vertės perdavimai gali būti paaiškinami vien patento savininko ir įtariamo jo pažeidėjo komerciniu interesu nekonkuruoti pranašumais, nes susitarimai, kuriais konkurentai konkurencijos riziką sąmoningai pakeičia praktiniu tarpusavio bendradarbiavimu, akivaizdžiai gali būti kvalifikuojami kaip „ribojimas dėl tikslo“ (šiuo klausimu žr. 2020 m. sausio 30 d. Sprendimo Generics (UK) ir kt., C‑307/18, EU:C:2020:52, 83 ir 87 punktus).

99

Atliekant šį nagrinėjimą kiekvienu konkrečiu atveju reikia įvertinti, ar originalių vaistų gamintojo generinių vaistų gamintojui perduotų verčių grynasis teigiamas balansas buvo pakankamai didelis, kad generinių vaistų gamintojas būtų iš tikrųjų paskatintas atsisakyti įeiti į atitinkamą rinką, taigi ir nekonkuruoti savo pranašumais su originalių vaistų gamintoju, nereikalaujant, kad grynasis teigiamas balansas būtinai būtų didesnis už pelną, kurį generinių vaistų gamintojas būtų gavęs, jeigu būtų laimėjęs bylą dėl patentų (šiuo klausimu žr. 2020 m. sausio 30 d. Sprendimo Generics (UK) ir kt., C‑307/18, EU:C:2020:52, 93 ir 94 punktus).

100

Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo sprendimo, visų pirma iš jo 261, 263, 268, 296, 298 ir 326 punktų, matyti, kad ginčijamame susitarime buvo numatytas Alpharma grupės įsipareigojimas neįeiti į rinką šio susitarimo galiojimo laikotarpiu mainais už Lundbeck jos naudai atliktus mokėjimus, kurių suma buvo susieta su pelnu, kurio tikėjosi Alpharma grupė. Bendrasis Teismas taip pat nurodė, kad net darant prielaidą, jog ši suma turi būti mažesnė nei Komisijos nurodyti 10 mln. JAV dolerių, ji vis dėlto reikštų garantuotą pelną Alpharma grupei, nes dėl pelno, kurį galėjo lemti jos patekimas į rinką, nebuvo tikrumo.

101

Paskui to sprendimo 278 ir 279 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad ginčijamo susitarimo taikymo sritis yra platesnė nei ieškinio RU dėl patentų pažeidimo, kuris buvo konkrečiai susijęs su Alpharma grupės jau gautomis ar užsakytomis tabletėmis ir kurio nagrinėjimas, beje, ginčijamu susitarimu buvo tik sustabdytas, o tai patvirtina ginčijamame sprendime pateiktas Lundbeck pareiškimas, kad šiuo susitarimu ginčas nebuvo išspręstas.

102

Taip Bendrasis Teismas pritaria ginčijamame sprendime Komisijos atliktam ir skundžiamo sprendimo 262 punkte primintam vertinimui, kad ginčijamu susitarimu netikrumas dėl ieškinių, susijusių su naujais Lundbeck proceso patentais, baigties iš esmės buvo pakeistas tikrumu, kad Alpharma grupė neįeis į rinką, nors šis susitarimas buvo sudarytas ne šiai grupei išanalizavus atitinkamų proceso patentų pranašumus, bet veikiau dėl numatyto kompensacinio mokėjimo dydžio, kuris skatino ją nedėti pastangų patekti į rinką.

103

Todėl, nesant reikalo nustatyti, ar Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 301–310 punktuose pagrįstai galėjo ginčijamą susitarimą prilyginti susitarimams, nagrinėtiems byloje, kurioje priimtas 2008 m. lapkričio 20 d. Sprendimas Beef Industry Development Society ir Barry Brothers (C‑209/07, EU:C:2008:643), reikia konstatuoti, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai priėjo prie išvados, kad ginčijamas susitarimas turi būti kvalifikuojamas kaip „ribojimas dėl tikslo“, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį.

104

Šios išvados negali paneigti apeliančių nurodyti argumentai.

105

Pirma, jos nepagrįstai priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad jis skundžiamo sprendimo 287 punkte nenusprendė, jog Komisija privalėjo objektyviai įvertinti realias Alpharma grupės galimybes laimėti bylą dėl naujų Lundbeck proceso patentų.

106

Šiuo aspektu, kaip matyti iš šią dieną byloje C‑591/16 P paskelbto Sprendimo Lundeck / Komisija 60 punkto ir byloje C‑588/16 P paskelbto Sprendimo Generics (UK) / Komisija 80 punkto, kaip ir vertinimas, ar susitarimo dėl taikaus ginčo sprendimo, kaip antai ginčijamo susitarimo (šiuo klausimu žr. 2020 m. sausio 30 d. Sprendimo Generics (UK) ir kt., C‑307/18, EU:C:2020:52, 50 punktą), šalis siejo potencialūs konkurenciniai santykiai, nagrinėjamų proceso patentų galios vertinimas kaip ir vienos ar kitos atitinkamo susitarimo dėl taikaus ginčų sprendimo šalies galimybių laimėti bylą nėra reikšmingas šį susitarimą kvalifikuojant kaip „ribojimą dėl tikslo“, nes, kaip iš esmės matyti iš skundžiamo sprendimo 346 punkto, konstatuota, kad būtent tai, jog originalių vaistų gamintojas perduos tam tikrą vertę, paskatino generinių vaistų gamintoją atsisakyti įeiti į rinką (šiuo klausimu žr. 2020 m. sausio 30 d. Sprendimo Generics (UK) ir kt., C‑307/18, EU:C:2020:52, 89 punktą).

107

Iš tikrųjų, kaip matyti iš šio sprendimo 98 punkto, ginčijamo susitarimo kvalifikavimas kaip „ribojimo dėl tikslo“ priklauso tik nuo to, ar šio susitarimo šalys konkurencijos keliamą riziką sąmoningai pakeitė praktiniu tarpusavio bendradarbiavimu.

108

Antra, apeliantės taip pat negali kaltinti Bendrojo Teismo tuo, kad jis ginčijamą susitarimą kvalifikavo kaip „ribojimą dėl tikslo“, kai juo buvo atsižvelgta į teisėtą Alpharma grupės ir Lundbeck susirūpinimą, nes jis leido šiai grupei išvengti neteisėto patekimo į rinką finansinių ir teisinių pasekmių ir patentus pažeidžiančių produktų didelių atsargų valdymo, o Lundbeck – apsisaugoti nuo proceso patentų savininko ir generinių vaistų gamintojų patiriamos rizikos asimetrijos.

109

Kaip Bendrasis Teismas teisingai nusprendė skundžiamo sprendimo 277 ir 317 punktuose, viena vertus, susitarimui negali būti netaikoma konkurencijos teisė vien dėl to, kad jis susijęs su patentu arba kad juo siekiama taikiai išspręsti ginčą dėl patentų (šiuo klausimu žr. 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Bayer ir Maschinenfabrik Hennecke, 65/86, Rink., EU:C:1988:448, 15 punktą), ir, kita vertus, jis gali būti laikomas turinčiu ribojamąjį tikslą net jeigu juo siekiama ne tik apriboti konkurenciją, bet ir kitų teisėtų tikslų (2008 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Beef Industry Development Society ir Barry Brothers, C‑209/07, EU:C:2008:643, 21 punktas).

110

Be to, aplinkybė, kad antikonkurenciniai veiksmai gali būti pelningiausias ar mažiausiai rizikingas įmonės sprendimas, taip pat negali užkirsti kelio kvalifikavimui kaip „ribojimo dėl tikslo“.

111

Konkrečiai kalbant, Teisingumo Teismas jau yra atsisakęs atmesti tokių susitarimų, kaip ginčijamas susitarimas, kvalifikavimą kaip „ribojimo dėl tikslo“ dėl motyvų, susijusių su tuo, kad žala, kurios atlyginimo originalių vaistų gamintojai gali reikalauti neteisėto generinių vaistų patekimo į rinką atveju, dažnai yra daug mažesnė už žalą, kurią jie patyrė, nes būtent valdžios institucijos, o ne privačios įmonės turi užtikrinti, kad būtų laikomasi teisės aktuose nustatytų reikalavimų (2020 m. sausio 30 d. Sprendimo Generics (UK) ir kt., C‑307/18, EU:C:2020:52, 88 punktas).

112

Todėl apeliančių nurodyti interesai negali leisti susitarimui, kuris, kaip konstatuota šio sprendimo 103 punkte, yra pakankamai kenksmingas konkurencijai, kad jį būtų galima kvalifikuoti kaip „ribojimą dėl tikslo“, netaikyti tokio kvalifikavimo.

113

Trečia, apeliantės negali pagrįstai kaltinti Bendrojo Teismo tuo, kad jis pripažino ginčijamo susitarimo antikonkurencinį tikslą neišnagrinėjęs „kitokio scenarijaus“.

114

Iš tiesų, kaip matyti iš šią dieną byloje C‑591/16 P paskelbto Sprendimo Lundbeck / Komisija 139 punkto, šis nagrinėjimas leidžia įvertinti slaptų veiksmų poveikį pagal SESV 101 straipsnį, kai šių veiksmų analizė neparodo pakankamos žalos konkurencijai, kad juos būtų galima kvalifikuoti kaip „ribojimą dėl tikslo“ (2020 m. sausio 30 d. Sprendimo Generics (UK) ir kt., C‑307/18, EU:C:2020:52, 115 ir 118 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

115

Todėl, kaip Teisingumo Teismas nusprendė šią dieną byloje C‑591/16 P paskelbtame Sprendime Lundbeck / Komisija (140 punktas), „kitokio scenarijaus“ nagrinėjimo, kuriuo siekiama įrodyti konkrečių slaptų veiksmų poveikį, negalima reikalauti tam, kad slapti veiksmai būtų kvalifikuoti kaip „ribojimas dėl tikslo“, nes tokiu atveju būtų paneigtas aiškus skirtumas tarp sąvokų „ribojimas dėl tikslo“ ir „ribojimas dėl poveikio“, išplaukiantis iš pačios SESV 101 straipsnio 1 dalies formuluotės (2020 m. sausio 30 d. Sprendimo Generics (UK) ir kt., C‑307/18, EU:C:2020:52, 63 punktas).

116

Be to, kaip matyti iš šią dieną byloje C‑601/16 P priimto Sprendimo Arrow Group ir Arrow Generics / Komisija (86 punktas), vertinimu, kurį reikia atlikti pagal šio sprendimo 98 ir 99 punktus nustatant, ar susitarimas, kaip antai ginčijamas susitarimas, gali būti kvalifikuojamas kaip „ribojimas dėl tikslo“, siekiama ne identifikuoti ir kiekybiškai įvertinti veiksmų antikonkurencinį poveikį, o tik nustatyti objektyvų jų sunkumą, galintį pateisinti tai, kad jų poveikis neturi būti vertinamas.

117

Kaip nurodyta šią dieną byloje C‑591/16 P paskelbto Sprendimo Lundbeck / Komisija 131 punkte ir byloje C‑601/16 P paskelbto Sprendimo Arrow Group ir Arrow Generics / Komisija 87 punkte, tai, kad šis vertinimas prireikus turi būti atliktas išsamiai išanalizavus atitinkamą susitarimą ir ypač jame numatyto verčių perdavimo skatinamąjį poveikį, taip pat jo tikslus ir ekonominį bei teisinį kontekstą, juo labiau nereiškia antikonkurencinio šio susitarimo poveikio rinkoje vertinimo. Jis reiškia tik visapusišką ir kruopštų pačių sudėtingų susitarimų vertinimą siekiant ne tik atmesti kvalifikavimą kaip „ribojimo dėl tikslo“, kai kyla abejonių dėl jų pakankamos žalos konkurencijai, bet ir išvengti to, kad susitarimai nebūtų taip kvalifikuoti vien dėl jų sudėtingumo, nors jų analizė rodytų, kad objektyviai jie pakankamai kenksmingi konkurencijai.

118

Ketvirta, apeliantės negali pagrįstai remtis tuo, kad šiuo atveju nebuvo jurisprudencijoje reikalaujamos patirties, kad ginčijamą susitarimą būtų galima kvalifikuoti kaip „ribojimą dėl tikslo“.

119

Šiuo aspektu, kaip skundžiamo sprendimo 319 punkte teisingai pažymėjo Bendrasis Teismas, visiškai nereikalaujama, kad už tokios rūšies susitarimus, kaip ginčijamas susitarimas, Komisija jau būtų nubaudusi, kad jį būtų galima laikyti ribojančiu konkurenciją dėl tikslo, net jeigu jis priimtas specialioje, pavyzdžiui, intelektinės nuosavybės teisių, srityje.

120

Kvalifikuojant konkretų susitarimą kaip „ribojimą dėl tikslo“ svarbios yra vien jo savybės (šiuo klausimu žr. 2020 m. sausio 30 d. Sprendimo Generics (UK) ir kt., C‑307/18, EU:C:2020:52, 84 ir 85 punktus), iš kurių galima spręsti apie galimą ypatingą žalą konkurencijai, jei reikia atlikus išsamią šio susitarimo, jo tikslų ir ekonominio bei teisinio konteksto analizę.

121

Ginčijamas susitarimas, kuris leido pavėlinti Alpharma grupės patekimą į rinką ir kuriame buvo numatyti Lundbeck mokėjimai šiai grupei, kurie dėl savo dydžio skatino šią grupę nebedėti pastangų įeiti į rinką, priskiriamas prie šios kategorijos veiksmų, darančių ypatingą žalą konkurencijai.

122

Penkta, apeliantės negali pagrįstai kritikuoti Bendrojo Teismo dėl to, kad jis nusprendė, jog KFST pranešimas spaudai nekliudė kvalifikuoti ginčijamo susitarimo kaip „ribojimo dėl tikslo“.

123

Iš tiesų, kaip skundžiamo sprendimo 320–324 punktuose pažymėjo Bendrasis Teismas, nors šiame pranešime yra išdėstyta Komisijos pozicija dėl nagrinėjamų susitarimų antikonkurencinio pobūdžio, ši pozicija, be to, kad buvo priimta atlikus tik preliminarų vertinimą, buvo išreikšta ne tiesiogiai Komisijos ar jos tarnybų paskelbtame pranešime, o nacionalinės konkurencijos institucijos pranešime, kuris negalėjo sukelti įmonėms teisėtų lūkesčių, kad jų veiksmai nepažeidžia SESV 101 straipsnio.

124

Be to, iš tų pačių skundžiamo sprendimo punktų matyti, kad tame pranešime KFST nurodė, jog minėta Komisijos pozicija, be kita ko, buvo susijusi su Lundbeck atliktų mokėjimų dydžiu, ir kad visi susitarimai, kuriais perkamas konkurento pašalinimas iš rinkos, yra antikonkurenciniai.

125

Todėl, atsižvelgiant į šias išvadas, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 326 punkte pagrįstai galėjo nuspręsti ginčijamą susitarimą kvalifikuoti kaip „ribojimą dėl tikslo“, nepaisant KFST pranešimo spaudai.

126

Šešta, apeliantės klaidingai kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis skundžiamo sprendimo 318 punkte nurodė, jog tai, kad Alpharma grupė ir Lundbeck žinojo, jog ginčijamas susitarimas gali kelti problemų konkurencijos teisės požiūriu, ir tai, kad dėl šio susitarimo buvo teisiškai konsultuojamasi, yra aplinkybės, pateisinančios šio susitarimo kvalifikavimą kaip „ribojimo dėl tikslo“.

127

Iš tikrųjų šis argumentas pagrįstas klaidingu skundžiamo sprendimo 318 punkto supratimu. Šiame punkte išdėstytas Bendrojo Teismo vertinimas pateiktas nagrinėjant apeliančių argumentus, susijusius su tariamu teisiniu nesaugumu dėl tokių susitarimų, kaip ginčijamas susitarimas, antikonkurencinio pobūdžio. Jame Bendrasis Teismas iš esmės tik konstatavo, kad, nepaisant nurodyto teisinio nesaugumo, tiek Lundbeck, tiek Alpharma grupė žinojo, kad jų elgesys galėjo bent jau kelti problemų konkurencijos teisės požiūriu.

128

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, trečiąjį ir ketvirtąjį pagrindus reikia atmesti atitinkamai kaip nepriimtiną ir nepagrįstą.

129

Pateikdamos penktąjį ieškinio dėl panaikinimo pagrindą apeliantės tvirtino, kad Komisija pažeidė jų teisę į gynybą, nes per protingą terminą jų neinformavo apie su jomis susijusį tyrimą ir joms teikiamus prieštaravimus, todėl jos nepateikė kaltę paneigiančių įrodymų.

130

Atmesdamas šį pagrindą Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 353–358 punktuose priminė jurisprudenciją, susijusią su protingo termino laikymusi per administracinę procedūrą konkurencijos politikos srityje, taip pat su teisės į gynybą pažeidimo, padaryto dėl šio termino nesilaikymo, nustatymo sąlygomis, ir priminė, be kita ko, 2006 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Technische Unie / Komisija (C‑113/04 P, EU:C:2006:593) 42, 43 ir 54 punktus ir 2011 m. kovo 29 d. Sprendimo ArcelorMittal Luxembourg / Komisija ir Komisija / ArcelorMittal Luxembourg ir kt. (C‑201/09 P ir C‑216/09 P, EU:C:2011:190) 118 ir 120–122 punktus.

131

Skundžiamo sprendimo 360 ir 361 punktuose Bendrasis Teismas pirmiausia nusprendė, kad nei pirmasis, nei antrasis administracinės procedūros, per kurią buvo priimtas ginčijamas sprendimas, etapas neviršijo protingos trukmės.

132

Toliau to sprendimo 362 punkte jis nutarė: „kiek [apeliantės] savo ieškinio pagrindą grindžia data, kai Komisija pirmą kartą sužinojo apie ginčijamą susitarimą, kad įrodytų, jog ji nesilaikė pareigos priimti sprendimą per protingą terminą ir taip pažeidė jų teisę į gynybą, reikia pabrėžti, kad tokio požiūrio visiškai nesilaikoma jurisprudencijoje, kurioje atskaitos tašku laikoma data, kai buvo priimtos pirmosios priemonės, kuriomis kaltinama pažeidimo padarymu“.

133

Galiausiai, atmesdamas bet kokį administracinės procedūros protingos trukmės viršijimą, skundžiamo sprendimo 367–371 punktuose jis nusprendė:

134

Penktajame pagrinde, pateiktame dėl skundžiamo sprendimo 361–364 ir 366–371 punktų, apeliantės tvirtina, pirma, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą vertindamas tyrimo trukmę ir pažeidė jų teisę į gynybą, taip pažeisdamas 2015 m. liepos 15 d. Sprendimo SLM ir Ori Martin / Komisija (T‑389/10 ir T‑419/10, EU:T:2015:513) 341 punktą. Jis klaidingai atsižvelgė tik į laikotarpį po to, kai Alpharma grupei buvo pranešta apie priemones, kuriose nurodoma, kad ji kaltinama pažeidimo padarymu, t. y. 2010 m. Alpharma LLC atveju ir 2011 m. Xellia atveju, o ne į datą, kai Komisija gavo informacijos apie pažeidimą, t. y. 2003 m. spalio mėn., kai KFST pateikė Komisijai informacijos apie nagrinėjamus susitarimus. Taip jis nenusprendė, kad Komisija privalėjo nurodyti priežastis, dėl kurių ši trukmė nebuvo pernelyg ilga. Antra, Bendrasis Teismas neteisingai nustatė Alpharma grupei griežtesnę pareigą saugoti dokumentus iki to momento, kai ji buvo informuota apie su ja susijusį tyrimą, o tai prieštarauja 2011 m. birželio 16 d. Sprendimui Heineken Nederland ir Heineken / Komisija (T‑240/07, EU:T:2011:284, 301 punktas). Konkrečiai kalbant, jis negalėjo padaryti išvados, kad Alpharma grupė turėjo tokią pareigą, motyvuodamas tuo, kad Komisija tyrė Lundbeck veiklą ir ėmėsi sektoriaus tyrimo, nors neįrodyta, kad ši grupė žinojo apie šiuos tyrimus.

135

Apeliacinio skundo penktąjį pagrindą iš esmės sudaro dvi dalys.

136

Pirmoje dalyje apeliantės ginčija Bendrojo Teismo nustatytą, siekiant įvertinti Komisijos pradėtos procedūros, per kurią buvo priimtas ginčijamas sprendimas, trukmės pagrįstumą, šios procedūros pradžios datą.

137

Šio pagrindo antroje dalyje apeliantės kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis atsisakė konstatuoti jų teisės į gynybą pažeidimą dėl nepagrįstai ilgos šios procedūros trukmės, motyvuodamas tuo, kad jos neįvykdė rūpestingumo pareigos, dėl kurios jos turėjo saugoti visus dokumentus, reikalingus jų gynybai per tą pačią procedūrą užtikrinti.

138

Dėl pirmos šio pagrindo dalies reikia pažymėti, kad, kaip skundžiamo sprendimo 356 punkte priminė Bendrasis Teismas, taikant protingo termino principą reikia atskirti dvi Komisijos vykdomos administracinės procedūros stadijas, t. y. stadiją iki pranešimo apie prieštaravimus ir stadiją, kurią sudaro likusi administracinės procedūros dalis: pirmoji tęsiasi nuo Komisijos priimtų pirmųjų priemonių, kuriomis įmonė kaltinama pažeidimo padarymu, iki pranešimo apie prieštaravimus, o antroji – nuo šio pranešimo iki tada, kai Komisija priima galutinį sprendimą (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Technische Unie / Komisija, C‑113/04 P, Rink., EU:C:2006:593, 42 ir 43 punktus).

139

Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo sprendimo 359 ir 361 punktų matyti, kad pirmosios priemonės, kuriomis Komisija pateikė kaltinimus Zoetis, tapusiai Alpharma LLC, ir Xellia, buvo priimtos atitinkamai 2010 m. kovo 19 d. ir 2011 m. kovo 14 d. Apeliantės neteigia ir juo labiau neįrodo, kad šias datas lėmė iškraipytos faktinės aplinkybės, be kita ko, dėl to, kad Komisijai 2003 m. spalio mėn. KFST pateikta informacija, susijusi su nagrinėjamais susitarimais ar bet kokiais vėlesniais Komisijos veiksmais, nurodytais skundžiamo sprendimo 359 punkte, reiškia pastarosios kaltinimus Alpharma grupei.

140

Todėl Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 361 punkte nusprendė, kad pirmoji procedūros dėl Zoetis ir Xellia stadija prasidėjo atitinkamai 2010 m. kovo 19 d. ir 2011 m. kovo 14 d.

141

Kalbant apie šio pagrindo antrą dalį, reikia pažymėti, kad Bendrasis Teismas dėl dviejų priežasčių atsisakė pritarti apeliančių teiginiams, susijusiems su jų teisės į gynybą pažeidimu dėl ilgo laikotarpio, praėjusio nuo ginčijamo susitarimo sudarymo iki ginčijamo sprendimo priėmimo, dėl kurio jos neturėjo galimybės rasti tam tikrų dokumentų, kurie, kaip jos manė, turėjo lemiamą reikšmę jų gynybai.

142

Viena vertus, skundžiamo sprendimo 367 punkte jis nusprendė, kad, pirma, apeliantės nurodė tik trijų kategorijų dokumentų, t. y. su ginčijamu susitarimu susijusių projektų ir komentarų, pavyzdžiui, 2002 m. vasario 20 d.Alpharma grupės darbuotojo elektroniniame laiške minėto projekto, veiklos planų, susijusių su citalopramu, ir šios grupės išorės konsultanto dokumentų, praradimą. Antra, to sprendimo 370 punkte Bendrasis Teismas laikėsi nuomonės, kad apeliantės nepateikė paaiškinimų dėl įvykusių ypatingų įvykių (išskyrus paprasčiausiai praėjusį laiką), kurie pateisintų nagrinėjamų dokumentų praradimą. Trečia, minėto sprendimo 371 punkte jis nusprendė, kad, kiek tai susiję su Alpharma grupės išorės konsultanto dokumentais, kuriuos 2007 m. jis sunaikino pagal Danijos advokatūros taisykles, apeliantės nepateikė daugiau paaiškinimų dėl šių teisės aktų ir bet kuriuo atveju, jei jos būtų buvusios rūpestingos, būtų galėjusios pačios išsaugoti šių dokumentų kopijas.

143

Kita vertus, skundžiamo sprendimo 368 ir 369 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad apeliantės negali remtis savo teisės į gynybą pažeidimu dėl tariamai neprotingos procedūros trukmės, nes jos neįvykdė rūpestingumo pareigos, primintos 2011 m. kovo 29 d. Sprendime ArcelorMittal Luxembourg / Komisija ir Komisija / ArcelorMittal Luxembourg ir kt. (C‑201/09 P ir C‑216/09 P, EU:C:2011:190, 120–122 punktai), kuris cituojamas skundžiamo sprendimo 358 punkte. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į KFST pranešimą spaudai ir į Komisijos pradėtą sektoriaus tyrimą, rūpestinga įmonė turėjo saugoti visus dokumentus, kurie būtų reikalingi jos gynybai per galimą procedūrą dėl konkurencijos teisės pažeidimo, bent jau iki Sąjungos teisėje numatyto maksimalaus senaties termino pabaigos.

144

Dėl šio Bendrojo Teismo nurodyto antrojo motyvo reikia pažymėti, kad skundžiamo sprendimo 368 ir 369 punktuose Bendrasis Teismas remiasi jurisprudencija, nesusijusia su apeliančių pateiktu prieštaravimu, ir dėl to joms nustato rūpestingumo pareigą, įtvirtintą jurisprudencijoje, kuri netaikoma jų situacijai.

145

Nors, viena vertus, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 361 punkte teisingai konstatavo, kad administracinė procedūra dėl Zoetis ir Xelli buvo pradėta atitinkamai 2010 m. kovo 19 d. ir 2011 m. kovo 14 d. ir jos trukmė nebuvo neprotinga, ir, kita vertus, apeliantės, kaip matyti iš šio sprendimo 349 punkto ir jų ieškinio dėl panaikinimo, kaltina Komisiją tuo, kad ši institucija jas informavo apie tyrimą, kurį ji dėl nagrinėjamų susitarimų pradėjo 2003 m. gruodžio mėn., tik praėjus aštuoneriems–devyneriems metams nuo jo pradžios, dėl ko jos nebeturėjo galimybės gauti jų gynybai reikalingų įrodymų, Bendrasis Teismas tiesiogiai taikė jurisprudenciją, susijusią su teisės į gynybą pažeidimu dėl Komisijos vykdytos administracinės procedūros pirmosios stadijos neprotingos trukmės, visų pirma 2006 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Technische Unie / Komisija (C‑113/04 P, EU:C:2006:593) 43, 54 ir 60–71 punktus ir 2011 m. kovo 29 d. Sprendimo ArcelorMittal Luxembourg / Komisija ir Komisija / ArcelorMittal Luxembourg ir kt. (C‑201/09 P ir C‑216/09 P, EU:C:2011:190) 118–122 punktus, minimus skundžiamo sprendimo 357, 358, 362 ir 369 punktuose.

146

Net jeigu nebuvo ginčijama Komisijos vykdytos administracinės procedūros trukmė, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 368 ir 369 punktuose nusprendė, kad, vertindamas Zoetis ir Xellia teisės į gynybą pažeidimą, jis turėjo įsitikinti, kad šios bendrovės iš tikrųjų įvykdė rūpestingumo pareigą, kuri pagal pirmesniame punkte minėtus sprendimus taikoma visoms įmonėms, kurios buvo informuotos apie prieš jas pradėtą procedūrą.

147

Taigi, nors apeliantės kaltino Komisiją tuo, kad ši pakankamai anksti nepradėjo administracinės procedūros dėl Zoetis ir Xellia, dėl ko buvo pažeista jų teisė į gynybą, Bendrasis Teismas joms taikė rūpestingumo pareigą, kylančią iš jurisprudencijos, taikytinos tik laikotarpiui po to, kai Komisija pradėjo administracinę procedūrą.

148

Todėl, kaip teisingai tvirtina apeliantės, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą.

149

Vis dėlto, jei Bendrojo Teismo sprendimo motyvuose kalbama apie Sąjungos teisės pažeidimą, o to sprendimo rezoliucinė dalis grindžiama kitais teisiniais motyvais, dėl tokio pažeidimo šis sprendimas neturi būti panaikintas, tačiau reikia pakeisti jo motyvus (2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Scuola Elementare Maria Montessori / Komisija, Komisija / Scuola Elementare Maria Montessori ir Komisija / Ferracci, C‑622/16 P–C‑624/16 P, EU:C:2018:873, 48 punktas).

150

Taip yra šiuo atveju.

151

Nors Bendrasis Teismas, žinoma, negalėjo apeliantėms taikyti rūpestingumo pareigos, taikytinos įmonėms, kurių padėtis kitokia, kaip nagrinėta šio sprendimo 145 punkte minėtuose sprendimuose, vis dėlto šis teismas galėjo bent jau šioje byloje joms taikyti specialią rūpestingumo pareigą, pagal kurią jos privalo užtikrinti, kad jų knygose ir archyvuose būtų tinkamai saugoma informacija, leidžianti atsekti jų veiklą, visų pirma tam, kad turėtų įrodymų, kurių reikėtų, jei vėliau būtų vykdomos administracinės ar teisminės procedūros.

152

Iš tiesų 2008 m. sausio 15 d. pagal Reglamento Nr. 1/2003 17 straipsnį pradėtas sektoriaus tyrimas, kuriuo, kaip iš esmės matyti iš skundžiamo sprendimo 22 punkto, ginčijamo sprendimo 12 konstatuojamosios dalies ir 2008 m. sausio 15 d. sprendimo pradėti tyrimą dėl farmacijos sektoriaus 3–5 konstatuojamųjų dalių, siekiama išnagrinėti farmacijos bendrovių sudarytus susitarimus, kaip antai susitarimus dėl draugiško ginčų dėl proceso patentų sprendimo, tam, kad būtų nustatyta, ar jie pažeidžia SESV 101 ir 102 straipsnius, yra, viena vertus, aplinkybė, kurios negalėjo nežinoti generinių vaistų gamintojai, pavyzdžiui, Zoetis ir Xellia, kurie, kaip Bendrasis Teismas pažymėjo skundžiamo sprendimo 189 punkte, yra informuoti ir patirties farmacijos sektoriuje turintys subjektai, ir kita vertus, aplinkybė, dėl kurios jie turėjo imtis priemonių, kad bėgant laikui nebūtų prarasti įrodymai, kurie galėtų būti jiems reikalingi, jei vėliau būtų vykdomos administracinės ar teisminės procedūros.

153

Iš tikrųjų tiek iš Reglamento Nr. 1/2003 parengiamojo darbo, tiek iš šio reglamento 17 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos aiškiai matyti, kad sektoriaus tyrimai yra priemonė, skirta konkurencijos ribojimo sektoriuje, dėl kurio atliekami šie tyrimai, prezumpcijai patvirtinti.

154

Taigi, kai Komisija pradeda tokius tyrimus, atitinkamam sektoriui priklausančios įmonės, ypač tos, kurios sudarė susitarimus, aiškiai nurodytus sprendime pradėti atitinkamą tyrimą, o taip buvo Zoetis ir Xelli atveju, turi tikėtis, kad ateityje prieš jas gali būti pradėtos individualios procedūros, juo labiau kad 2008 m. sausio 15 d. sprendimo pradėti tyrimą dėl farmacijos sektoriaus 8 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodyta, kad „jeigu atlikus tyrimą farmacijos sektoriuje paaiškėtų, kad buvo sudaryti antikonkurenciniai susitarimai ar vykdomi antikonkurenciniai veiksmai arba buvo piktnaudžiaujama dominuojančia padėtimi, Komisija <…> galėtų <…> pradėti tyrimus dėl atskirų subjektų, kuriuos atlikus gali būti priimti sprendimai pagal [SESV 101 ir (arba) 102 straipsnį]“.

155

Todėl, nesant reikalo nustatyti, ar Zoetis ir Xellia žinojo apie KFST pranešimą spaudai, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir į tai, kad tyrimą dėl farmacijos sektoriaus Komisija pradėjo 2008 m. sausio 15 d., t. y. praėjus mažiau nei ketveriems su puse metų nuo ginčijamo susitarimo galiojimo pabaigos, reikia manyti, kad apeliantės negali pagrįstai teigti, jog vėluodama pradėti administracinę procedūrą dėl Zoetis ir Xellia Komisija pažeidė jų teisę į gynybą ir dėl to turi būti panaikintas ginčijamas sprendimas.

156

Juo labiau kad skundžiamo sprendimo 371 punkte Bendrasis Teismas nurodė, o apeliantės šiame apeliaciniame skunde to neginčija, kad, „kiek tai konkrečiai susiję su Alpharma grupės išorės konsultanto dokumentais, kuriuos 2007 m. (t. y. prieš Komisijai pradedant sektoriaus tyrimą) jis sunaikino pagal Danijos advokatūros teisės aktus, reikia pažymėti, kad apeliantės nepateikė jokių patikslinimų dėl šių teisės aktų ir bet kuriuo atveju, jei jos būtų buvusios rūpestingos, būtų galėjusios išsaugoti šių dokumentų kopijas“.

157

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, penktąjį pagrindą reikia atmesti.

158

Šeštajame ieškinio dėl panaikinimo pagrinde apeliantės teigė, kad Komisija pažeidė nediskriminavimo principą, nes už ginčijamą susitarimą ji nubaudė tiek Alpharma grupės patronuojančiąją bendrovę A. L. Industrier ir šios grupės patronuojamąją bendrovę Xellia, tiek Alpharma grupės tarpinę patronuojančiąją bendrovę Alpharma LLC, nors, kiek tai susiję su susitarimu, kurį sudarė, viena vertus, Lundbeck ir, kita vertus, Merck KGaA ir Generics (UK) Ltd, ji nubaudė tik Merck grupės patronuojančiąją bendrovę Merck ir šios grupės patronuojamąją bendrovę Generics (UK), tačiau nenubaudė Merck grupės tarpinės patronuojančiosios bendrovėsMerck Generics Holding GmbH.

159

Atmesdamas šį pagrindą skundžiamo sprendimo 387–392 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė:

<…>

160

Šeštajame pagrinde, pateiktame dėl skundžiamo sprendimo 378–394 punktų, apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė vienodo požiūrio principą, kai patvirtino ginčijamą sprendimą, kiek jis skirtas Zoetis, tapusiai Alpharma LLC, o ne Merck Generics Holding, nors tame sprendime nenurodytas joks pagrindas, pateisinantis šių dviejų įmonių situacijų atskyrimą. Be to, apeliantės priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad jis pakeitė motyvus ir pažeidė jurisprudenciją, pagal kurią motyvų nebuvimo negali ištaisyti tai, kad suinteresuotasis asmuo sužino apie nagrinėjamo sprendimo motyvus vykstant procesui Sąjungos teismuose, pateikdamos nuorodą į 2012 m. liepos 19 d. Sprendimo Alliance One International ir Standard Commercial Tobacco / Komisija (C‑628/10 P ir C‑14/11 P, EU:C:2012:479) 74 punktą.

161

Komisija mano, kad šis pagrindas nepagrįstas.

162

Apeliacinio skundo šeštojo pagrindo pirmoje dalyje apeliantės iš esmės kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis pažeidė vienodo požiūrio principą, kai atmetė jų ieškinio dėl panaikinimo šeštąjį pagrindą.

163

Šiuo aspektu reikia priminti, kad kai įmonė pažeidžia Sąjungos konkurencijos taisykles, ji pagal asmeninės atsakomybės principą turi atsakyti už šį pažeidimą (2017 m. balandžio 27 d. Sprendimo Akzo Nobel ir kt. / Komisija, C‑516/15 P, EU:C:2017:314, 49 punktas).

164

Kai tokią įmonę sudaro keli fiziniai ar juridiniai asmenys, Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punkte nenustatyta, kurį juridinį ar fizinį asmenį Komisijos privalo pripažinti atsakingu už pažeidimą ir nubausti skirdama baudą (2017 m. balandžio 27 d. Sprendimo Akzo Nobel ir kt. / Komisija, C‑516/15 P, EU:C:2017:314, 50 ir 51 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

165

Vis dėlto, kaip Bendrasis Teismas pažymėjo skundžiamo sprendimo 386 punkte, naudodamasi įgaliojimais skirti sankcijas, apibrėžtais pirmesniame punkte primintoje jurisprudencijoje, Komisija negali pažeisti vienodo požiūrio principo, pagal kurį reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, nebent toks vertinimas būtų objektyviai pagrįstas (2020 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Prysmian ir Prysmian Cavi e Sistemi / Komisija, C‑601/18 P, EU:C:2020:751, 101 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

166

Be to, reikia priminti, kad jeigu įmonė savo elgesiu pažeidė SESV 101 straipsnį, ji negali išvengti sankcijų dėl to, kad kitam ūkio subjektui nebuvo skirta bauda (2017 m. kovo 9 d. Sprendimo Samsung SDI ir Samsung SDI (Malaysia) / Komisija, C‑615/15 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2017:190, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Konkrečiai kalbant, įmonė, kuriai už dalyvavimą kartelyje pažeidžiant konkurencijos taisykles buvo skirta bauda, negali prašyti panaikinti arba sumažinti šios baudos dėl to, kad kitam to paties kartelio dalyviui nebuvo skirta sankcija už visą jo dalyvavimo kartelyje laikotarpį arba jo dalį (2017 m. kovo 9 d. Sprendimo Samsung SDI ir Samsung SDI (Malaysia) / Komisija, C‑615/15 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2017:190, 38 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

167

Šioje byloje Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 387–392 punktuose bet kuriuo atveju konstatavo, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu Alpharma LLC ir Merck Generics Holding situacijos buvo skirtingos, pirma, dėl to, kad Xellia, Zoetis, tapusi Alpharma LLC, ir A.L. Industrier priklausė skirtingoms įmonėms, o Merck ir Merck Generics Holding, atitinkamai kontroliuojančioji bendrovė ir Generics (UK) patronuojančioji bendrovė, kuri išėjo iš Merck grupės po to, kai nustojo galioti nagrinėjami susitarimai, sudarė tą pačią įmonę, ir, antra, dėl sudarant nagrinėjamus susitarimus dalyvavusių bendrovių konkrečios finansinės padėties.

168

Todėl, kadangi apeliančių situacija nebuvo panaši į Merck Generics Holding situaciją, jos negali pagrįstai kaltinti Bendrojo Teismo tuo, kad jis pažeidė vienodo požiūrio principą.

169

Šios išvados negali paneigti šio pagrindo antroje dalyje apeliančių nurodyta aplinkybė, kad, siekdamas pateisinti skirtingą požiūrį į Zoetis, tapusią Alpharma LLC, ir Merck Generics Holding, Bendrasis Teismas papildė ginčijamo sprendimo motyvus nurodydamas, kad priimant ginčijamą sprendimą Zoetis nesudarė su A.L. Industrier tos pačios įmonės.

170

Turint omenyje, kad šis skundžiamo sprendimo 387 punkto antrame sakinyje Bendrojo Teismo pateiktas patikslinimas yra tik vienas iš dviejų apeliančių ir Merck Generics Holding situacijų atskyrimo motyvų, o antrojo motyvo, susijusio su konkrečia su nagrinėjamais susitarimais susijusių bendrovių finansine padėtimi, nurodyto skundžiamo sprendimo 392 punkte, apeliantės neginčija, reikia pažymėti, kad, kaip Bendrasis Teismas nurodė skundžiamo sprendimo 387 punkte, šis patikslinimas išplaukia iš paties ginčijamo sprendimo.

171

Kadangi akto motyvavimas turi būti vertinamas atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir į jo kontekstą bei atitinkamą sritį reglamentuojančių teisės normų visumą (šiuo klausimu žr. 1990 m. vasario 14 d. Sprendimo Delacre ir kt. / Komisija, C‑350/88, EU:C:1990:71, 16 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), prireikus atsižvelgiant į tai, kad šis aktas priimtas jo adresatui žinomomis aplinkybėmis (šiuo klausimu žr. 2020 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Rosneft ir kt. / Taryba, C‑732/18 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2020:727, 77 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), tai, kad paaiškinimas, kurį Komisija pateikė Bendrajam Teismui skirtose rašytinėse pastabose, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 379 punkto, nėra aiškiai ir išsamiai pateiktas ginčijamame sprendime, nebūtinai užkerta kelią Bendrajam Teismui atsižvelgti į šį paaiškinimą ir tame sprendime nurodytą informaciją, siekiant atsakyti į ieškovo argumentus (pagal analogiją žr. 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Freistaat Sachsen ir kt. / Komisija, C‑57/00 P ir C‑61/00 P, EU:C:2003:510, 62 ir 63 punktus).

172

Taip visų pirma turi būti tuo atveju, kai Bendrasis Teismas turi atsakyti į tokį kaip apeliančių argumentą, kad rengdama ginčijamą sprendimą Komisija pažeidė vienodo požiūrio principą, nors, kaip priminta šio sprendimo 164 punkte, kai įmonę sudaro keli fiziniai ar juridiniai asmenys, Komisija iš principo gali laisvai pasirinkti tą, kurį laiko atsakingu už pažeidimą, ir negali būti reikalaujama, kad priimdama sprendimą ji dėl kiekvienos bendrovės, kuriais jis skirtas, paaiškintų priežastis, dėl kurių atsakingais laiko visus fizinius ar juridinius asmenis, sudarančius įmonę ar įmones, vykdžiusias SESV 101 ar 102 straipsniui prieštaraujančius veiksmus, ar tik dalį šių asmenų.

173

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šeštąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

174

Skundžiamo sprendimo 401–407 punktuose Bendrasis Teismas atmetė apeliančių ieškinio dėl panaikinimo septintojo pagrindo antrą dalį, kurioje jos teigė, kad apskaičiuodama joms skirtą baudą Komisija neatsižvelgė į teisinio nesaugumo situaciją, kiek tai susiję su ginčijamo susitarimo vertinimu konkurencijos teisės požiūriu.

175

Pirmiausia skundžiamo sprendimo 403–405 punktuose jis priminė Teisingumo Teismo jurisprudenciją, susijusią su pažeidimų nuspėjamumo reikalavimu ir su sąlyga, kad SESV 101 ir 102 straipsnių pažeidimas turi būti padarytas „tyčia ar dėl neatsargumo“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą. To sprendimo 407 punkte Bendrasis Teismas taip pat nusprendė, kad Alpharma grupė žinojo, jog ginčijamo susitarimo sudarymas gali kelti problemų konkurencijos teisės požiūriu.

176

Paskui Bendrasis Teismas nurodė, kad iš skundžiamo sprendimo 314 ir 318 punktų matyti, jog nėra teisinio netikrumo dėl galimybės susitarimą, kuris turi ginčijamo susitarimo požymių ir kuris sudarytas jo aplinkybėmis, kvalifikuoti kaip „ribojimą dėl tikslo“.

177

Septintajame apeliacinio skundo pagrinde, pateiktame dėl skundžiamo sprendimo 401–407 punktų, apeliantės priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad jis pažeidė teisinio saugumo principą, kai nusprendė, kad nėra teisinio netikrumo dėl ginčijamo susitarimo kvalifikavimo kaip ribojimo dėl tikslo, todėl leido Komisijai joms skirti labai didelę baudą. Šią teisinio nesaugumo situaciją įrodo KFST pareiškimai, taip pat sektoriaus tyrimo, kurį atlikus buvo pradėta procedūra, per kurią buvo priimtas ginčijamas sprendimas, trukmė ir šio sprendimo ilgis.

178

Komisija mano, kad šis pagrindas nepagrįstas.

179

Kaip skundžiamo sprendimo 405 punkte teisingai priminė Bendrasis Teismas, įmonė gali būti nubausta už veiksmus, patenkančius į SESV 101 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, jeigu ji negalėjo nežinoti apie savo veiksmų antikonkurencinį pobūdį, nesvarbu, ar ji žinojo, kad pažeidžia Sutarties konkurencijos taisykles, ar ne (šiuo klausimu žr. 2013 m. birželio 18 d. Sprendimo Schenker & Co. ir kt., C‑681/11, EU:C:2013:404, 37 punktą).

180

Tuo remiantis darytina išvada, kad, kaip Bendrasis Teismas priminė skundžiamo sprendimo 404 punkte ir kaip Teisingumo Teismas nusprendė šią dieną byloje C‑588/16 P paskelbtame Sprendime Generics (UK) / Komisija (137 punktas), dėl to, kad tokia įmonė teisiškai klaidingai kvalifikavo veiksmus, kuriais grindžiamas pažeidimo konstatavimas, ji negali būti atleista nuo baudos skyrimo, jeigu ji galėjo objektyviai nustatyti, kad šie veiksmai yra antikonkurenciniai, prireikus pasitelkdama atitinkamus konsultantus (šiuo klausimu žr. 2013 m. birželio 18 d. Sprendimo Schenker & Co. ir kt., C‑681/11, Rink., EU:C:2013:404, 38 punktą).

181

Nagrinėjamu atveju skundžiamo sprendimo 315–317 punktuose, į kuriuos daroma nuoroda to paties sprendimo 406 punkte, Bendrasis Teismas teisingai pažymėjo, kad, kaip priminta šio sprendimo 109 punkte, pagal suformuotą jurisprudenciją susitarimui negali būti netaikoma konkurencijos teisė vien dėl to, kad jis susijęs su patentu arba kad juo siekiama taikiai išspręsti ginčą dėl patentų.

182

Be to, skundžiamo sprendimo 318 punkte, kuris taip pat nurodytas to paties sprendimo 406 punkte, Bendrasis Teismas iš esmės pažymėjo, kad, tiek Lundbeck, tiek Alpharma grupės manymu, ginčijamas susitarimas bent jau galėjo kelti problemų konkurencijos teisės požiūriu, nes Lundbeck laikėsi nuomonės, kad „susitarimų su generinių [vaistų gamintojais] sudarymas buvo laikomas „sudėtingu“ konkurencijos teisės atžvilgiu“, o Alpharma grupė buvo perdavusi ginčijamo susitarimo projektą konsultantui konkurencijos teisės klausimais, kad jis pateiktų nuomonę.

183

Todėl skundžiamo sprendimo 407 punkte Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, kad Alpharma grupė žinojo, jog ginčijamo susitarimo sudarymas galėjo kelti problemų konkurencijos teisės požiūriu. Todėl apeliantės negali kaltinti Bendrojo Teismo tuo, kad jis pažeidė teisinio saugumo principą, nes leido Komisijai skirti joms baudą už ginčijamo susitarimo sudarymą.

184

Šios išvados nepaneigia KFST pranešimas spaudai dėl tų pačių motyvų, kokie nurodyti šio sprendimo 123 ir 124 punktuose.

185

Iš tiesų, jei minėtas pranešimas netrukdo kvalifikuoti ginčijamo susitarimo kaip „ribojimo dėl tikslo“, juo labiau jis negali užkirsti kelio už jį nubausti, netgi skiriant baudą, kurią apeliantės laiko labai didele.

186

Tokiai sankcijai taip pat negali užkirsti kelio apeliančių nurodyta aplinkybė, kad teisinį netikrumą, susijusį su tokiais susitarimais, kaip ginčijamas susitarimas, patvirtina sektoriaus tyrimo, kurį atlikus buvo pradėta procedūra, per kurią buvo priimtas ginčijamas sprendimas, trukmė ir šio sprendimo ilgis.

187

Be to, kad, remiantis skundžiamu sprendimu, apeliantės nenurodė šių aplinkybių nei pateikdamos trečiąjį panaikinimo pagrindą, susijusį su SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimu dėl to, kad ginčijamas susitarimas buvo kvalifikuotas kaip „ribojimas dėl tikslo“, nei pateikdamos septintąjį panaikinimo pagrindą, susijusį su klaidomis, padarytomis apskaičiuojant joms skirtos baudos dydį, pakanka pažymėti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 153 ir 154 punktų, toks tyrimas pradedamas siekiant patvirtinti arba paneigti konkurencijos apribojimo sektoriuje, dėl kurio jis atliekamas, prezumpcijas ir kad nėra pagrindo pritarti teiginiui, jog jo trukmė leidžia išsklaidyti Komisijos išreikštas abejones dėl konkrečių susitarimų, su kuriais jis susijęs.

188

Be to, sprendimo ilgis šiuo klausimu neturi reikšmės, nes šio sprendimo 120 punkte jau buvo priminta, kad susitarimo kvalifikavimas kaip „ribojimo dėl tikslo“ gali reikšti susitarimo, jo tikslų ir ekonominio bei teisinio konteksto išsamią analizę. Konkrečiai kalbant apie ginčijamą sprendimą, reikia pažymėti, kad jis buvo susijęs su penkiomis atskiromis įmonėmis ir šešiais skirtingais susitarimais, kuriuos visus reikėjo konkrečiai įvertinti, ir buvo skirtas dvylikai bendrovių.

189

Todėl septintąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

190

Atmesdamas apeliančių ieškinio dėl panaikinimo septintąjį pagrindą, susijusį su klaidomis apskaičiuojant joms skirtos baudos dydį, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 398 punkte pirmiausia nusprendė, kad Komisija padarė teisingą išvadą, jog nagrinėjamas pažeidimas yra sunkus. Toliau dėl bazinio baudos dydžio nustatymo skundžiamo sprendimo 414–433 punktuose jis pažymėjo, kad Komisija rėmėsi 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 37 punktu, nukrypdama nuo šiose gairėse numatyto bendro baudų apskaičiavimo metodo, ir kaip bazinį dydį nurodė mokėjimų, kuriuos Alpharma grupė gavo iš Lundbeck, vertę, o dėl to apeliantės Komisijai nepriekaištavo.

191

Aštuntajame pagrinde apeliantės kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis atmetė jų argumentus, susijusius su tuo, kad nustatydama joms skirtos baudos dydį Komisija neatsižvelgė į pažeidimo sunkumą. Bendrasis Teismas pažeidė Reglamento Nr. 1/2003 21 straipsnio 3 dalį, kai pritarė tam, kad, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 1361 punkto, Komisija nustatytų generinių vaistų gamintojams skirtų baudų dydį, nedarydama skirtumo tarp pažeidimų pagal jų pobūdį ar geografinę aprėptį arba pagal šių gamintojų rinkos dalis, ypač atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pranešime apie prieštaravimus pažeidimas buvo kvalifikuotas kaip „labai sunkus“, o paskui ginčijamame sprendime – tik kaip „sunkus“.

192

Komisija mano, kad aštuntąjį pagrindą reikia atmesti.

193

Reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 419 ir 421 punktų, Alpharma grupei skirtos baudos dydis buvo apskaičiuotas ne pagal 2006 m. baudų apskaičiavimo gairėse numatytą bendrą metodą, bet pagal nuo jo nukrypstantį metodą, kaip leidžiama jų 37 punkte, ir apeliantės to neginčijo. Iš tikrųjų Komisija neprivalo laikytis šių gairių ir ypač jų 19–22 punktų, pagal kuriuos bazinį baudos dydį ji turi nustatyti atsižvelgdama į tikslų atitinkamo pažeidimo sunkumo laipsnį.

194

Todėl aštuntasis apeliacinio skundo pagrindas turi būti suprantamas taip, kad juo siekiama ginčyti ne Komisijos taikytą ir Bendrojo Teismo patvirtintą metodą, bet patį baudos, skirtos ginčijamu sprendimu už padarytą pažeidimą, kurio sunkumą Bendrasis Teismas teisingai konstatavo skundžiamo sprendimo 398 punkte, dydį.

195

Šiuo aspektu, remiantis suformuota jurisprudencija, apeliacinėje byloje priimdamas sprendimą teisės klausimais Teisingumo Teismas negali teisingumo sumetimais savo vertinimu pakeisti Bendrojo Teismo įgyvendinant neribotą jurisdikciją pateikto vertinimo dėl įmonėms už Sąjungos teisės pažeidimą skirtų baudų dydžio (2018 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Philips ir Philips France / Komisija, C‑98/17 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2018:774, 107 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

196

Tik tuo atveju, jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad sankcijos dydis yra ne tik netinkamas, bet ir toks didelis, kad jį būtų galima laikyti neproporcingu, reikėtų konstatuoti, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą dėl to, kad baudos dydis yra netinkamas (2018 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Philips ir Philips France / Komisija, C‑98/17 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2018:774, 107 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

197

Taigi pagrindas, kuriuo ginčijamas Bendrojo Teismo įvertintas baudos dydis, tačiau nenurodytos priežastys, dėl kurių ši bauda yra tokia didelė, kad ją būtų galima laikyti neproporcinga, yra nepriimtinas (2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Orange Polska / Komisija, C‑123/16 P, EU:C:2018:590, 115 punktas).

198

Nagrinėjamu atveju apeliantės visiškai neteigė ir juo labiau neįrodė, kad bauda, kuri joms buvo skirta ginčijamu sprendimu ir kurią patvirtino Bendrasis Teismas, yra tokia didelė, kad ją būtų galima laikyti neproporcinga.

199

Vadinasi, aštuntąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti kaip nepriimtiną.

200

Atmesdamas aštuntąjį apeliančių ieškinio dėl panaikinimo pagrindą, grindžiamą akivaizdžia vertinimo klaida, susijusia su maksimaliu baudos dydžiu, už kurio sumokėjimą solidariai atsakinga pripažinta A.L. Industrier, kuri ginčijamo susitarimo sudarymo metu buvo Alpharma grupės patronuojančioji bendrovė, nes Komisija atsižvelgė į 2011 m. apyvartą, o ne į didesnę 2012 m. apyvartą, dėl ko A.L. Industrier teko didesnė dalis baudos, kuri solidariai skirta A.L. Industrier, Alpharma LLC ir Xellia Pharmaceuticals, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 449–456 punktuose, pirma, pažymėjo, kad Komisija atsižvelgė ne į paskutinius ištisus mokestinius metus, ėjusius prieš priimant ginčijamą sprendimą, t. y. 2012 m., bet dar ankstesnius mokestinius metus, t. y. 2011 m., motyvuodama tuo, kad šie metai buvo paskutiniai ištisi įprastos veiklos mokestiniai metai, ir, antra, padarė išvadą, kad Komisija pagrįstai taip pasielgė, nes 2012 mokestiniai metai buvo metai, kai buvo parduotas A.L. Industrier turtas ir kai buvo gautos pajamos, nesusijusios su įprasta ekonomine veikla.

201

Skundžiamo sprendimo 458 ir 459 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė:

202

Devintuoju pagrindu, pateiktu dėl skundžiamo sprendimo 458 ir 459 punktų, apeliantės kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis pažeidė Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį ir 2007 m. birželio 7 d. Sprendimą Britannia Alloys &mp; Chemicals / Komisija (C‑76/06 P, EU:C:2007:326, 20 punktas) bei 2014 m. gegužės 15 d. Sprendimą 1. garantovaná / Komisija (C‑90/13 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2014:326, 15–17 punktai), nes nustatydamas finansinius metus, reikšmingus apskaičiuojant baudos, kuri gali būti skirta A.L. Industrier, viršutinę ribą, taikė klaidingą kriterijų.

203

Bendrasis Teismas pernelyg siaurai aiškino Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį, nes rėmėsi tik tikslu išvengti to, kad baudos viršytų įmonių finansines galimybes, tačiau jo nepalygino su kitu tikslu – užtikrinti pakankamai atgrasantį skirtų baudų poveikį. Taip, remdamasis šios bendrovės apyvarta 2011 m., jis skyrė A.L. Industrier netinkamą baudą, atsižvelgiant į jos finansines galimybes ir realią ekonominę situaciją pažeidimo laikotarpiu. Dublike apeliantės patikslina, kad skundžiamo sprendimo 459 punkte Bendrasis Teismas atmetė 2005 m. kaip referencinius metus vien dėl to, kad jie nėra paskutiniai įprastos A.L. Industrier veiklos finansiniai metai, ėję prieš 2012 m.

204

Komisija savo ruožtu mano, kad devintasis pagrindas nepriimtinas, nes išvada, kad paskutiniai ištisi metai, atspindintys A.L. Industrier įprastą ekonominę veiklą, – tai 2011 m., yra fakto klausimas, ir bet kuriuo atveju jis nepagrįstas.

205

Pirmiausia reikia pažymėti, kad šiame pagrinde apeliantės kritikuoja ne Bendrojo Teismo vertinimą, susijusį su 2011 ar 2005 finansinių metų įprastiniu pobūdžiu, o tai yra faktinių aplinkybių vertinimas, kuris apeliaciniame procese negali būti ginčijamas, jeigu apeliantės neteigia ir juo labiau neįrodo, kad buvo iškraipytos faktinės aplinkybės ar įrodymai, bet kriterijų, kurį Bendrasis Teismas naudojo atmesdamas galimybę atsižvelgti į 2012 finansinius metus.

206

Priešingai, nei teigia Komisija, šis pagrindas yra priimtinas.

207

Jis priimtinas dėl to, kad galimai konstatavus Bendrojo Teismo padarytą teisės klaidą dėl kriterijaus, taikyto pasirenkant finansinius metus, kuriais remiantis apskaičiuojama A.L. Industrier solidariai skirtos baudos dalies viršutinė riba, nepadidėtų šios bendrovės, kurios atžvilgiu ginčijamas sprendimas tapo galutinis, baudos dalis, už kurios sumokėjimą ji solidariai atsakinga (apeliantės, beje, to ir neprašo), ir tai turėtų pasekmių tik apeliantėms.

208

Dėl esmės reikia priminti, kad Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje yra numatytas baudos, kurią Komisija skiria įmonėms už SESV 101 ir 102 straipsnių pažeidimą, viršutinės ribos nustatymo mechanizmas siekiant išvengti šių baudų neproporcingumo atitinkamų įmonių dydžiui (2007 m. birželio 7 d. Sprendimo Britannia Alloys &mp; Chemicals / Komisija (C‑76/06 P, EU:C:2007:326, 24 punktą) ir to, kad jos viršytų 10 % visos jų apyvartos finansiniais metais, ėjusiais prieš metus, kuriais Komisija priėmė sprendimą jas nubausti.

209

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, kad apibrėždama sąvoką „praėję finansiniai metai“ Komisija kiekvienu atveju ir atsižvelgdama į situaciją bei į Reglamentu Nr. 1/2003 nustatyta sankcijų sistema siekiamus tikslus turi įvertinti siekiamą baudos poveikį atitinkamai įmonei, remdamasi apyvarta, kuri atspindi jos realią ekonominę situaciją laikotarpiu, kai buvo padarytas pažeidimas (2007 m. birželio 7 d. Sprendimo Britannia Alloys & Chemicals / Komisija, C‑76/06 P, EU:C:2007:326, 25 punktas).

210

Taigi ji gali neatsižvelgti į paskutinius finansinius metus, ėjusius prieš tuos, kuriais buvo priimtas Komisijos sprendimas, jeigu jie neatitinka ištiso dvylikos mėnesių įprastos ekonominės veiklos laikotarpio (2007 m. birželio 7 d. Sprendimo Britannia Alloys & Chemicals / Komisija, C‑76/06 P, EU:C:2007:326, 26 punktas).

211

Tačiau, atsižvelgiant į Reglamente Nr. 1/2003 nustatytos sankcijų sistemos tekstą, kontekstą ir tikslus, ji turi remtis pirmaisiais ankstesniais ištisais įprastos ekonominės veiklos finansiniais metais.

212

Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo sprendimo 451 ir 459 punktų matyti, jog Bendrasis Teismas nusprendė, pirma, kad paskutiniai finansiniai metai, ėję prieš priimant ginčijamą sprendimą, t. y. 2012 m., nebuvo įprastos ekonominės veiklos finansiniai metai, nes tai buvo turto pardavimo metai, ir, antra, kad 2011 finansiniai metai yra įprastos ekonominės veiklos metai.

213

Atsižvelgiant į šias išvadas, Bendrojo Teismo padarytas savarankiškai vertinant faktines aplinkybes, kurių iškraipymu apeliantės nesirėmė, Bendrasis Teismas, nesant reikalo įvertinti galimybės remtis ankstesnių finansinių metų, šiuo atveju 2005 m., apyvarta, teisėtai galėjo atsižvelgti į 2011 finansinių metų apyvartą apskaičiuodamas A.L. Industrier pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą skirtos baudos viršutinę ribą.

214

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinio skundo devintąjį pagrindą, taigi ir visą apeliacinį skundą reikia atmesti kaip nepagrįstus.

215

Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniame procese pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

216

Kadangi Komisija reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas iš apeliančių, o šios pralaimėjo bylą, jos turi padengti ne tik savo, bet ir Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

217

Pagal Procedūros reglamento 140 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniame procese pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, į bylą įstojusios valstybės narės ir institucijos padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

218

Todėl Jungtinė Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia: