–

Air Berlin plc, atstovaujamos QC S. Grodzinski bei baristerio M. Jones ir solisitorių M. Whitehouse, D. Pickstone ir M. Greene,

–

Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos D. Robertson, padedamo QC R. Baldry,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos R. Lyal ir W. Roels,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1969 m. liepos 17 d. Tarybos direktyvos 69/335/EEB dėl netiesioginių mokesčių, taikomų kapitalui pritraukti [dėl netiesioginių pritraukto kapitalo mokesčių] (OL L 249, 1969, p. 25; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 11), 10 ir 11 straipsnių, 2008 m. vasario 12 d. Tarybos direktyvos 2008/7/EB dėl netiesioginių mokesčių, taikomų kapitalo pritraukimui [dėl netiesioginių pritraukto kapitalo mokesčių] (OL L 46, 2008, p. 11; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 11), 4 ir 5 straipsnių bei EB 12, 43, 48, 49 ar 56 straipsnių (dabar – SESV 18, 49, 54, 56 ir 63 straipsniai) išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Air Berlin plc ir Commissioners for Her Majesty’s Revenue & Customs (Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų administratorius, toliau – HMRC) ginčą dėl mokesčio už akcijų perleidimą taikymo 2006 ir 2009 m. pagal Finance Act 1986 (1986 m. Finansų įstatymas, toliau – FA 1986) 70 straipsnį.

3

Remiantis pirma konstatuojamąja dalimi, Direktyvos 69/335 tikslas yra skatinti laisvą kapitalo judėjimą, kad būtų sukurta ekonominė sąjunga, kurios savybės būtų panašios į vidaus rinkos. Siekiant šio tikslo, kaip tai išplaukia iš šeštos–aštuntos konstatuojamųjų dalių, ši direktyva skirta suderinti mokestį, taikomą kapitalo įnašams į bendroves Europos bendrijoje, nustatant vieną mokestį už pritrauktą kapitalą, kuris bendrojoje rinkoje gali būti taikomas tik vieną kartą, ir panaikinant visus kitus netiesioginius mokesčius, kurie yra panašūs kaip ir šis kapitalo mokestis.

4

Direktyvos 69/335 4 straipsnio 1 dalyje išvardijami sandoriai, kurie turi būti apmokestinami kapitalo mokesčiu. Tarp šių sandorių, be kita ko, minimi kapitalo bendrovės steigimas ir jos kapitalo padidinimas.

5

Direktyvos 69/335 10 straipsnyje draudžiama taikyti kitą, turintį tokių pačių požymių kapitalo mokestį 4 straipsnyje išvardytiems sandoriams.

6

Pagal Direktyvos 69/335 11 straipsnį:

„Valstybės narės neapmokestina jokios rūšies mokesčiais:

7

Vis dėlto pagal šios direktyvos 12 straipsnio 1 dalies a punktą valstybės narės, nukrypdamos nuo 10 ir 11 straipsnių, gali taikyti „vienodos arba nevienodos normos [vienodo arba nevienodo tarifo] vertybinių popierių perleidimo mokesčius“.

8

Direktyva 2008/7 yra Direktyvos 69/335 nauja redakcija ir joje iš esmės pakartojamas Direktyvos 69/335 tekstas. Vis dėlto, kaip matyti iš 4–6 konstatuojamųjų dalių, ja siekiama laipsniškai atsisakyti kapitalo mokesčio.

9

Šios direktyvos 4 straipsnyje reguliuojami restruktūrizacijos sandoriai.

10

Tos pačios direktyvos 5 straipsnyje „Sandoriai, kuriems netaikomi netiesioginiai mokesčiai“ nustatyta:

„1.   Valstybės narės kapitalo bendrovių neapmokestina jokios formos netiesioginiais mokesčiais, renkamais už:

<…>

2.   Valstybės narės neapmokestina jokios formos netiesioginiais mokesčiais:

<…>.“

11

Vis dėlto pagal tos pačios direktyvos 6 straipsnio 1 dalies a punktą, nepaisant 5 straipsnio, valstybės narės gali rinkti „vertybinių popierių perleidimo proporcinio tarifo [vienodo arba nevienodo tarifo] mokesčius“.

12

Jungtinė Karalystė netaiko kapitalo mokesčio. Tačiau ji renka žyminį mokestį už tam tikrus sandorius, kuriuos sudaro akcijų perleidimas. Pagal Finance Act 1999 (1999 m. Finansų įstatymas) 13 priedo 1 dalį perleidžiant akcijas pardavimo būdu rašytiniu dokumentu taikomas 0,5 % už perleidimą mokamo atlygio sumos arba vertės dydžio žyminis mokestis. Jeigu akcijos perleidžiamos ne pardavimo būdu, pagal 1999 m. Finansų įstatymo 13 priedo 16 dalį žyminis mokestis yra lygus 5 GBP (apie 7 EUR). Šis 5 GBP žyminis mokestis buvo panaikintas 2008 m.

13

Kai perleidžiamos akcijos ne rašytiniu dokumentu, pavyzdžiui, elektroninio perleidimo atveju, pagal FA 1986 87 straipsnį taikomas papildomas žyminis mokestis (Stamp Duty Reserve Tax, toliau – SDRT), kuris lygus 0,5 % už perleidimą mokamo atlygio sumos arba vertės.

14

Dėl sunkumų surinkti mokestį kiekvieno nuosavybės perleidimo tarpuskaitos sistemoje atveju taikomos specialios nuostatos. Teisės nuostatose, konkrečiu atveju FA 1986 70 straipsnyje arba 96 straipsnyje, numatytas 1,5 % žyminis mokestis arba SDRT po pirminio verčių įtraukimo į tarpuskaitos sistemą, o vėlesni perleidimo atvejai šios sistemos viduje neapmokestinami. Vis dėlto HMRC leidus tarpuskaitos paslaugų teikėjas gali pasirinkti alternatyvią schemą, numatytą FA 1986 97A straipsnyje, kuriame nustatyta, kad netaikomas 1,5 % mokestis įtraukiant akcijas į tarpuskaitos sistemą, bet vėliau visais akcijų perleidimo šioje sistemoje atvejais taikomas 0,5 % SDRT nuo perleidimo vertės sumos.

15

Air Berlin yra Jungtinėje Karalystėje įsteigta komercinė oro transporto bendrovė. 2006 m. gegužės 11 d. Frankfurto vertybinių popierių biržoje buvo įvykdytas pradinis viešas jos akcijų platinimas.

16

Pagal Vokietijos teisę siekdama kotiruotis Frankfurto biržoje Air Berlin turėjo įtraukti į kotiravimo sistemą visas tos pačios kategorijos akcijas, įskaitant tas, kurių nebuvo ketinama parduoti per pradinį platinimą biržoje. Siekdama įvykdyti šį reikalavimą oro transporto bendrovė buvo priverta perleisti savo esamų paprastųjų akcijų, kurios sudarė visą jos kapitalą, teisinę nuosavybę Clearstream Banking AG (toliau – Clearstream Frankfurt), kaip Frankfurto biržos atsiskaitymo ir tarpuskaitos sistemos patikėtinei.

17

Esamų akcininkų turimų 40177604 paprastųjų akcijų, kurių teisinę nuosavybę Air Berlin perdavė Clearstream Frankfurt, sudarė:

18

Pagal FA 1986 70 straipsnį dėl šių akcijų perleidimo Clearstream Frankfurt sandorių reikėjo sumokėti Jungtinėje Karalystėje numatytą 4971410 GBP (apie 7282100 EUR), t. y. 1,5 % akcijų rinkos vertės perleidimo momentu, žyminį mokestį.

19

Dėl pradinio viešo akcijų platinimo buvo išleista 19565217 naujų akcijų, neįskaitant 40177604 perleistų akcijų, kurioms, remiantis Jungtinės Karalystės pastabomis, nebuvo taikoma jokio žyminio mokesčio.

20

2009 m. birželio 10 d.Air Berlin išleido 4500000 papildomų paprastųjų akcijų, kurių kiekvienos suma buvo lygi 3,50 EUR (t. y. 15,75 mln. EUR iš viso), trims skirtingiems akcininkams. 2009 m. spalio 7 d. šių akcijų teisinė nuosavybė buvo perleista Clearstream Frankfurt, nes tai buvo būtina siekiant įtraukti akcijas į Frankfurto biržos prekybos sąrašą, ir dėl to reikėjo sumokėti 241010 GBP (apie 260580 EUR), t. y. 1,5 % akcijų rinkos vertės perleidimo momentu, žyminį mokestį.

21

HMRC paprastai pritartų pasirinkimui taikyti FA 1986 97A straipsnyje nurodytą tvarką su sąlyga, kad tarpuskaitos paslaugų teikėjas užtikrintų HMRC, jog surinks 0,5 % SDRT už kiekvieną vėlesnį perleidimo sandorį tarpuskaitos sistemoje ir imsis kitų svarbių SDRT reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų.

22

Nors pagal Jungtinės Karalystės teisę Clearstream Frankfurt galėjo pasirinkti taikyti FA 1986 97A straipsnyje įtvirtintą tvarką, kalbant apie du 2006 ir 2009 m. akcijų perleidimo sandorius, kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, ji to nepadarė. Be to, Air Berlin negalėjo reikalauti iš Clearstream Frankfurt, kad ji tai padarytų.

23

Jungtinės Karalystės teisės aktuose nenurodyta, kas atsako už žyminio mokesčio sumokėjimą. Tačiau, jeigu už akcijų perleidimą tinkamai nesumokamas žyminis mokestis, negalima įregistruoti akcijų įgijėjo nuosavybės teisių ir akcijų perleidimo faktas negali būti laikomas įrodymu per teismo procesą. Todėl žyminio mokesčio sumokėjimu paprastai pasirūpina akcijų įgijėjas. Tačiau pagal įprastą komercinę praktiką tarpuskaitos paslaugų srityje žyminį mokestį mokėjo bendrovė, kurios akcijos įtrauktos į tarpuskaitos sistemą. Taigi Air Berlin sumokėjo žyminį mokestį už du 2006 ir 2009 m. akcijų perleidimo sandorius.

24

2010 m. kovo 23 d.Air Berlin paprašė HMRC grąžinti už nurodytus sandorius priskaičiuotą žyminį mokestį. 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimu HMRC atmetė šį prašymą.

25

Gavęs ieškinį dėl šio sprendimo High Court of Justice (England & Wales), Chancery Division [Aukštasis teisingumo teismas (Anglija ir Velsas) Kanclerio skyrius, Jungtinė Karalystė] nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

26

Pirmąjį ir antrąjį klausimus reikia nagrinėti kartu. Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teiraujasi, ar Direktyvos 69/335 10 arba 11 straipsnį, Direktyvos 2008/7 4 arba 5 straipsnį ir EB sutarties 12, 43, 48, 49 arba 56 straipsnį (dabar – SESV 18, 49, 54, 56 ir 63 straipsniai) reikia aiškinti taip, kad pagal juos valstybei narei draudžiama rinkti 1,5 % žyminį mokestį už akcijų perleidimo tarpuskaitos sistemai sandorį. Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teiraujasi, ar atsakymas į pirmąjį klausimą būtų kitoks tuo atveju, jeigu perleisti akcijas tarpuskaitos paslaugų teikėjui buvo reikalaujama siekiant palengvinti bendrovės įtraukimą į vertybinių popierių biržos prekybos sąrašą toje arba kitoje valstybėje narėje.

27

Pirmiausia reikia priminti, kad Direktyva 69/335 ir Direktyva 2008/7, kuria pirmoji buvo panaikinta ir pakeista, išsamiai suderina atvejus, kada valstybės narės gali taikyti netiesioginius pritraukto kapitalo mokesčius (šiuo klausimu žr. 2007 m. birželio 7 d. Sprendimo Komisija / Graikija, C‑178/05, EU:C:2007:317, 31 punktą ir 2009 m. spalio 1 d. Sprendimo HSBC Holdings ir Vidacos Nominees, C‑569/07, EU:C:2009:594, 25 punktą).

28

Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad tuo atveju, kai klausimo reglamentavimas yra suderintas Sąjungos lygiu, visos su juo susijusios nacionalinės priemonės turi būti vertinamos atsižvelgiant į tokį suderinimo aktą, o ne į SESV nuostatas (šiuo klausimu žr. 2009 m. spalio 1 d. Sprendimo HSBC Holdings ir Vidacos Nominees, C‑569/07, EU:C:2009:594, 26 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

29

Taigi tam, kad atsakytų į pirmąjį ir antrąjį prejudicinius klausimus, Teisingumo Teismui reikia išaiškinti tik direktyvas 69/335 ir 2008/7.

30

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad Direktyvos 2008/7 4 straipsnyje reguliuojami restruktūrizacijos sandoriai ir jis neatrodo esąs susijęs su ginču pagrindinėje byloje. Vadinasi, reikia aiškinti Direktyvos 69/335 10 ir 11 straipsnius ir Direktyvos 2008/7 5 straipsnį, kuriuose draudžiama, be kita ko, apmokestinti bet kokiais netiesioginiais mokesčiais pritrauktą kapitalą ir akcijų arba kitų tokios pat rūšies vertybinių popierių sukūrimą, išleidimą, kotiravimą vertybinių popierių biržoje, jų pateikimą į rinką arba sandorių dėl jų sudarymą.

31

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos aiškiai matyti, kad, atsižvelgiant į minėtomis direktyvomis siekiamus tikslus, Direktyvos 69/335 10 ir 11 straipsniai ir Direktyvos 2008/7 5 straipsnis turi būti aiškinami plačiai tam, kad šiose nuostatose numatyti draudimai neprarastų savo veiksmingo poveikio (šiuo klausimu žr. 2004 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Belgija, C‑415/02, EU:C:2004:450, 33 punktą; 2007 m. birželio 28 d. Sprendimo Albert Reiss Beteiligungsgesellschaft, C‑466/03, EU:C:2007:385, 39 punktą ir 2009 m. spalio 1 d. Sprendimo HSBC Holdings ir Vidacos Nominees, C‑569/07, EU:C:2009:594, 34 punktą).

32

Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad atsižvelgiant į Direktyvos 69/335 11 straipsnio ir Direktyvos 2008/7 5 straipsnio 2 dalies tikslus draudimas apmokestinti kapitalo pritraukimo sandorius taikomas ir sandoriams, kurie aiškiai nenurodyti, kalbant apie šį draudimą, nes toks apmokestinimas reiškia sandorio, kuris yra viso kapitalo pritraukimo sandorio sudėtinė dalis, apmokestinimą (šiuo klausimu žr. 2014 m. spalio 9 d. Sprendimo Gielen, C‑299/13, EU:C:2014:2266, 24 punktą).

33

Pagrindinėje byloje apmokestinimo SDRT momentas atsiranda sudarius du skirtingus sandorius. Pirmasis – tai 2006 m. Air Berlin įvykdytas 40177604 paprastųjų akcijų, kurias turėjo esami akcininkai, teisinės nuosavybės perleidimas Clearstream Frankfurt. Antrasis – 2009 m. įvykdytas 4500000 papildomas paprastųjų akcijų, kurių teisinė nuosavybė vėliau buvo perleista Clearstream Frankfurt, išleidimas trims skirtingiems akcininkams. Direktyvos 69/335 aiškinimas yra reikšmingas pirmajam sandoriui, o Direktyvos 2008/7 – antrajam.

34

Dėl 2006 m. sudaryto sandorio Jungtinė Karalystė nurodo, kad jį sudarė esamų akcijų perdavimo tarpuskaitos sistemai sandoris ir nebuvo įnešta naujo kapitalo į bendrovę, todėl už šį sandorį buvo galima imti žyminį mokestį pagal Direktyvos 69/335 12 straipsnio 1 dalies a punktą, kuriame numatyta, jog nukrypdamos nuo šios direktyvos 10 ir 11 straipsnių valstybės narės gali taikyti vertybinių popierių perleidimo mokesčius. Ji ginčija Air Berlin aiškinimą, pagal kurį šios direktyvos 12 straipsnis turi būti ribojamas vien situacijų, kai keičiasi asmenys, kuriems priklauso nuosavybės teisė ir kurie veikia kaip investuotojai, todėl perleidimas tarpuskaitos sistemai nepatenka į šios nuostatos taikymo sritį. Anot Jungtinės Karalystės, šiame 12 straipsnyje įtvirtinta sąvoka „vertybinių popierių perleidimas“ apima visus sandorius, kuriais nuosavybės teisė arba reikalavimo teisė į vertybinius popierius yra vieno asmens perduodama kitam ir ji nepriklauso nuo perleidėjo arba gavėjo šiame perleidimo sandoryje statuso arba pajėgumo. Toks atvejis yra akcijų perleidimas tarpuskaitos sistemai, kuris daro įtaką vertybinių popierių nuosavybei ir iš esmės pakeičia atitinkamas šalių teises, neatsižvelgiant į tai, kad faktinė nuosavybė neperduodama tarpuskaitos sistemai.

35

Šiuo klausimu, nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas išsamiai neaprašė tarpuskaitos sistemos veikimo ir akcijų teisinės nuosavybės perleidimo Clearstream Frankfurt teisinių, formalių ir faktinių pasekmių, Jungtinė Karalystė pripažino, kad dėl šio perleidimo nebuvo perduota faktinė nuosavybės teisė į akcijas. Atrodo, kad šis teisinės nuosavybės perleidimas, kurio reikalaujama pagal Vokietijos teisę, buvo tik tarpuskaitos sistemos veikimo sąlyga ir neturėjo įtakos teisei disponuoti akcijomis ir jomis naudotis. Šiuo klausimu iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad 2177604 darbuotojų turimų paprastųjų akcijų, kurių nebuvo galima laisvai parduoti, galėjo būti įtrauktos į Frankfurto biržos prekybos sąrašą, nors jų teisinė nuosavybė buvo perleista tarpuskaitos sistemai.

36

Darytina išvada, kad toks teisinės nuosavybės perleidimas, kuriuo nedaroma įtaka faktinei nuosavybei, negali būti laikomas vertybinių popierių perleidimu, galinčiu sudaryti atskirą sandorį, kuris galėtų būti apmokestintas pagal Direktyvos 69/335 12 straipsnio 1 dalies a punktą. Šis perleidimas turi būti laikomas tik papildomu sandoriu, kurį apima akcijų įtraukimo į Frankfurto biržos prekybos sąrašą sandoris, ir pagal Direktyvos 69/335 11 straipsnį jis negali būti jokia forma apmokestinamas.

37

Dėl Vokietijos teisėje numatyto reikalavimo įtraukti į kotiravimo sistemą visas tos pačios kategorijos akcijas, įskaitant tas, kurių nebuvo ketinama parduoti per pradinį platinimą biržoje, kad bendrovė galėtų būti kotiruojama Frankfurto biržoje, pažymėtina, jog šis reikalavimas gali būti bendro sandorio, kuriuo siekiama, kad bendrovė būtų įtraukta į Frankfurto biržą ir kuris taip pat apima akcijų teisinės nuosavybės perleidimą Clearstream Frankfurt, požymis. Vis dėlto teisinės pareigos buvimas nėra būtinas tuomet, kai reikia nustatyti, ar paties sandorio pakanka, ar kaip tik jis turi būti laikomas sudarančiu dalį bendro sandorio siekiant pritraukti kapitalo.

38

Dėl 2009 m. sudaryto sandorio Jungtinė Karalystė pažymi, kad 2009 m. spalio 7 d. akcijų perleidimas yra atskiras sandoris, įvykęs vėliau, nei buvo padidintas kapitalas, 2009 m. birželio 10 d. išleidžiant 4500000 akcijų naujiems jas pasirašiusiems asmenims, todėl šiam sandoriui galėjo būti taikomas mokestis už vertybinių popierių perleidimą pagal Direktyvos 2008/7 6 straipsnio 1 dalies a punktą.

39

Vis dėlto reikia konstatuoti, kad Air Berlin akcijos, perleistos tarpuskaitos sistemai, buvo naujos akcijos, kurios atitiko kapitalo padidinimą.

40

Taigi reikia priminti, kad pirmojo naujai išleisto vertybinio popieriaus įsigijimo apmokestinimas iš tikrųjų prilygsta šio vertybinio popieriaus paties išleidimo apmokestinimui, nes tai yra sudedamoji viską apimančio kapitalo pritraukimo sandorio dalis. Vien vertybinių popierių išleidimo savaime nepakanka ir jis įgyja prasmę tik tada, kai jų įsigyja pirkėjai (2004 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Belgija, C‑415/02, EU:C:2004:450, 32 punktas ir 2009 m. spalio 1 d. Sprendimo HSBC Holdings ir Vidacos Nominees, C‑569/07, EU:C:2009:594, 32 punktas).

41

Direktyvos 2008/7 5 straipsnio 2 dalies a punkto veiksmingumui užtikrinti būtina, kad „išleidimas“, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, apimtų pirmąjį vertybinių popierių įsigijimą po jų išleidimo (pagal analogiją žr. 2004 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Belgija, C‑415/02, EU:C:2004:450, 33 punktą ir 2009 m. spalio 1 d. Sprendimo HSBC Holdings ir Vidacos Nominees, C‑569/07, EU:C:2009:594, 33 punktą).

42

Taigi į pirmąjį ir antrąjį klausimus reikia atsakyti taip:

43

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar atsakymas į pirmąjį ir antrąjį klausimus būtų kitoks, jeigu pagal valstybės narės nacionalinę teisę tarpuskaitos paslaugų teikėjas galėtų, gavęs mokesčių administratoriaus pritarimą, pasirinkti, kad už pirminį akcijų įtraukimą į tarpuskaitos sistemą nebūtų mokamas žyminis mokestis, tačiau vietoj jo kiekvienas vėlesnis akcijų pardavimas tarpuskaitos sistemoje būtų apmokestinamas. Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar atsakymas būtų kitoks, jeigu būtų nustatyta, kad negalima pasinaudoti tokio pasirinkimo teikiama nauda.

44

Konstatuotina, kad atrodo, jog šie klausimai yra pagrįsti prielaida, kad kiekvienas akcijų pardavimas po pirminio akcijų perleidimo tarpuskaitos sistemai gali būti apmokestintas pagal Direktyvą 2008/7. Kadangi prejudiciniai klausimai nėra susiję su šiuo argumentų elementu, šiuo klausimu Direktyvos 2008/7 aiškinti nereikia.

45

Dėl FA 1986 97A straipsnyje įtvirtinto pasirinkimo konstatuotina, kad pagal jį tarpuskaitos sistemoms suteikiama galimybė išvengti 1,5 % SDRT mokėjimo per pirminį verčių įtraukimą į tarpuskaitos sistemą su sąlyga, kad tarpuskaitos paslaugų teikėjas užtikrintų HMRC, jog surinks 0,5 % SDRT už kiekvieną vėlesnį perleidimo sandorį tarpuskaitos sistemoje ir imsis kitų svarbių SDRT reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų.

46

Nagrinėjamu atveju iš atsakymų į pirmąjį ir antrąjį klausimus matyti, kad direktyvose 69/335 ir 2008/7 draudžiama imti mokestį už akcijų perleidimą tarpuskaitos sistemai, kuris sudaro dalį šių akcijų įtraukimo į biržos prekybos sąrašą sandorio, arba už naujų akcijų išleidimą.

47

Šiuo klausimu atsižvelgiant, pirma, į tai, kad nagrinėjamas pasirinkimo mechanizmas reiškia aktyvų veiksmą ir kad nesiėmus šio veiksmo taikomi Sąjungos teisei prieštaraujantys teisės aktai, ir, antra, į tai, kad, anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, pagrindinėje byloje Air Berlin, kuri sumokėjo žyminį mokestį, neleidžiama pasinaudoti šia pasirinkimo galimybe, kad ji negalėjo įpareigoti tarpuskaitos paslaugų teikėjo pasinaudoti šia galimybe, o šis neturėjo jokio intereso ja pasinaudoti, pažymėtina, kad pasirinkimo galimybė neturi jokios reikšmės Direktyvos 69/335 10 ir 11 straipsniuose ir Direktyvos 2008/7 5 straipsnyje įtvirtintų draudimų taikymui (pagal analogiją žr. generalinio advokato P. Mengozzi išvados byloje HSBC Holdings ir Vidacos Nominees (C‑569/07, EU:C:2009:163, 71 punktą).

48

Taigi nereikia atsižvelgti į šią pasirinkimo galimybę.

49

Į trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus reikia atsakyti, kad atsakymas į pirmuosius du klausimus nebūtų kitoks, jeigu pagal valstybės narės nacionalinę teisę, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, tarpuskaitos paslaugų teikėjas galėtų, gavęs mokesčių administratoriaus pritarimą, pasirinkti, kad už pirminį akcijų įtraukimą į tarpuskaitos sistemą nebūtų mokama žyminio mokesčio, tačiau vietoj jo kiekvienas vėlesnis akcijų pardavimas tarpuskaitos sistemoje būtų apmokestinamas papildomu žyminiu mokesčiu.

50

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (septintoji kolegija) nusprendžia: