1

Savo apeliaciniu skundu Bank Mellat prašo panaikinti 2016 m. birželio 2 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Bank Mellat / Taryba (T‑160/13, toliau – skundžiamas sprendimas, EU:T:2016:331), kuriuo Bendrasis Teismas atmetė šio banko ieškinį dėl 2012 m. gruodžio 21 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 1263/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 267/2012 dėl ribojamųjų priemonių Iranui (OL L 356, 2012, p. 34, toliau – ginčijamas reglamentas), 1 straipsnio 15 punkto panaikinimo arba dėl šios nuostatos panaikinimo tiek, kiek joje nenumatyta Bank Mellat atveju taikytina išimtis, taip pat šio banko prašymą pripažinti, kad 2012 m. spalio 15 d. Tarybos sprendimo 2012/635/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2010/413/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Iranui (OL L 282, 2012, p. 58), 1 straipsnio 6 punktas jam netaikytinas.

2

Irano komerciniam bankui Bank Mellat pagal kelis Sąjungos teisės aktus, kuriais įgyvendintos Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijos, buvo pritaikytas lėšų ir ekonominių išteklių įšaldymas nusprendus, kad šis bankas palaiko Irano branduolinių ginklų platinimą. Šiuo tikslu šio banko pavadinimas buvo įtrauktas į sąrašus, pridėtus prie minėtų teisės aktų.

3

2013 m. sausio 29 d. Sprendimu Bank Mellat / Taryba (T‑496/10, EU:T:2013:39) Bendrasis Teismas išbraukė Bank Mellat pavadinimą iš 2010 m. liepos 26 d. Tarybos sprendimo 2010/413/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Iranui, kuriuo panaikinama Bendroji pozicija 2007/140/BUSP (OL L 195, 2010, p. 39), II priede, 2007 m. balandžio 19 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 423/2007 dėl ribojančių priemonių Iranui (OL L 103, 2007, p. 1) V priede, 2010 m. spalio 25 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 961/2010 dėl ribojamųjų priemonių Iranui, kuriuo panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 423/2007 (OL L 281, 2010, p. 1), VIII priede ir 2012 m. kovo 23 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 267/2012 dėl ribojamųjų priemonių Iranui, kuriuo panaikinamas Reglamentas (ES) Nr. 961/2010 (OL L 88, 2012, p. 1), IX priede pateiktų sąrašų (toliau, kalbant apie visus nagrinėjamus įtraukimus į sąrašą, – individualios ribojamosios priemonės).

4

2016 m. vasario 18 d. Sprendimu Taryba / Bank Mellat (C‑176/13 P, EU:C:2016:96) Teisingumo Teismas atmetė apeliacinį skundą dėl šio Bendrojo Teismo sprendimo.

5

Ši byla susijusi su lėšų pervedimo ir finansinių paslaugų apribojimų sistema, iš esmės vienodai reglamentuota Sprendimo 2010/413 2 skyriuje ir iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 267/2012 V skyriuje, ir taip pat iš esmės vienodai reglamentuota atitinkamai Sprendime 2012/635 ir ginčijamame reglamente (toliau – ginčijama sistema).

6

Visų pirma Sprendimo 2012/635 1 straipsnio 6 punktu buvo iš dalies pakeistas Sprendimo 2010/413 10 straipsnis. Ginčijamo reglamento 1 straipsnio 15 punktu buvo iš dalies pakeistas Reglamento Nr. 267/2012 30 straipsnis ir šis reglamentas papildytas 30a ir 30b straipsniais.

7

Šiais pakeitimais ginčijama sistema siekta sustiprinti pagal sektorių taikomą apribojimų sistemą, jau numatytą Sprendimo 2010/413 II skyriuje ir Reglamento Nr. 267/2012 V skyriuje.

8

Sprendimo 2012/635 12 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„siekiant užkirsti kelią finansinio arba kito turto ar išteklių, kurie galėtų būti panaudoti Irano branduolinėje veikloje, susijusioje su didesne ginklų platinimo rizika, arba kuriant branduolinių ginklų siuntimo į taikinį sistemas, perdavimui, turėtų būti uždrausti Sąjungos ir Irano bankų ir finansinių įstaigų sandoriai, išskyrus atvejus, kai jiems iš anksto leidimą suteikia atitinkama valstybė narė. Tai neturėtų užkirsti kelio prekybos, kuri nedraudžiama pagal Sprendimą [2010/413], tęsimui.“

9

Reglamento Nr. 267/2012, iš dalies pakeisto ginčijamu reglamentu (toliau – iš dalies pakeistas Reglamentas Nr. 267/2012) 30 straipsnyje buvo numatyti finansinių sandorių apribojimai tarp, viena vertus, Irane įsteigtų finansų ir kredito įstaigų bei valiutos keityklų, taip pat jų filialų arba patronuojančiųjų įmonių, kredito, finansų įstaigų ir valiutos keityklų, kontroliuojamų asmenų, subjektų arba įstaigų, kurių buveinė yra Irane, ir, kita vertus, Sąjungos finansų įstaigų.

10

Konkrečiai kalbant, pagal iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 267/2012 30 straipsnio 2 dalį galima atlikti tik, pirma, humanitarinius pervedimus, antra, pervedimus, susijusius su asmeninėmis perlaidomis, trečia, pervedimus, susijusius su konkrečiomis prekybos sutartimis, jeigu toks pervedimas nedraudžiamas pagal Reglamentą Nr. 267/2012, ketvirta, pervedimus, susijusius su diplomatinėmis atstovybėmis, konsulinėmis įstaigomis arba tarptautinėmis organizacijomis, penkta, pervedimus, susijusius su mokėjimu Irano asmenų, subjektų ar įstaigų ieškiniams arba ieškiniams prieš juos patenkinti arba panašaus pobūdžio pervedimus, ir, šešta, pervedimus, būtinus iš Reglamento Nr. 267/2012 12 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytų sutarčių kylantiems įsipareigojimams vykdyti.

11

Pagal iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 267/2012 30 straipsnio 3–5 dalis lėšų pervedimams, kurie gali būti leidžiami pagal šio reglamento 30 straipsnio 2 dalį, buvo taikomas įpareigojimas iš anksto pranešti kompetentingai nacionalinei institucijai ir įpareigojimas gauti tokios institucijos leidimą, atsižvelgiant į konkretų atvejį ir sandorio dalyką, taip pat į skirtingas ribines vertes.

12

Iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 267/2012 30a straipsnyje, be kita ko, buvo numatyti šio reglamento 30 straipsnyje nereglamentuoti tam tikri lėšų pervedimo apribojimai tarp, viena vertus, Irano asmenų, subjektų ir organizacijų ir, kita vertus, Sąjungos piliečių.

13

Pagal iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 267/2012 30b straipsnio 1 dalį šio reglamento 30 ir 30a straipsniuose numatyti apribojimai nebuvo taikomi, jeigu buvo suteiktas leidimas pagal minėto reglamento 24, 25, 26, 27, 28 arba 28a straipsnius.

14

Iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 267/2012 30b straipsnio 3 dalyje buvo nurodyta, kad, taikant šio reglamento 30 straipsnio 3 dalies b ir c punktus ir 30a straipsnio 1 dalies c punktą, kompetentingos valdžios institucijos tokiomis sąlygomis, kurias laiko tinkamomis, suteikia leidimą pervesti lėšas, nebent turi pagrįstų priežasčių manyti, kad dėl lėšų pervedimo, kuriam prašoma leidimo, gali būti pažeistas kuris nors iš minėtame reglamente nustatytų draudimų ar pareigų.

15

Siekiant įgyvendinti 2015 m. liepos 14 d. bendrą visapusišką veiksmų planą, sudarytą su Irano Islamo Respublika branduolinėje srityje (toliau – bendras visapusiškas veiksmų planas), kuriame numatytas įsipareigojimas panaikinti visas ribojamąsias Sąjungos priemones, susijusias su branduoline sritimi, 2015 m. spalio 18 d. Tarybos sprendimo (BUSP) 2015/1863, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2010/413 dėl ribojamųjų priemonių Iranui (OL L 274, 2015, p. 174), 1 straipsnio 17 punkte numatyta, kad, be kita ko, Sprendimo 2010/413 10 straipsnyje nustatytų priemonių taikymas sustabdomas.

16

Tuo pačiu tikslu 2015 m. spalio 18 d. Tarybos reglamento (ES) 2015/1861, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas Nr. 267/2012 (OL L 274, 2015, p. 1), 1 straipsnio 15 punkte, be kita ko, numatyta, kad Reglamento Nr. 267/2012 30, 30a ir 30b straipsniai panaikinami.

17

Galiausiai iš 2016 m. sausio 16 d. Tarybos sprendimo (BUSP) 2016/37 dėl Sprendimo (BUSP) 2015/1863, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2010/413, taikymo pradžios datos (OL L 11 I, 2016, p. 1), ir iš Tarybos informacinio pranešimo (OL C 15 I, 2016, p. 1) matyti, kad ginčijama sistema nuo 2016 m. sausio 16 d. nebetaikoma.

18

2013 m. kovo 15 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo Bank Mellat ieškinį, jame buvo pateikti trys reikalavimai, iš kurių pirmasis susijęs su ginčijamo reglamento 1 straipsnio 15 punkto panaikinimu, antrasis – su tos pačios nuostatos panaikinimu tiek, kiek joje nenumatyta šio banko atveju taikoma išimtis, ir trečiasis – su prašymu, kad Bendrasis Teismas pripažintų, kad Sprendimo 2012/635 1 straipsnio 6 punktas netaikytinas Bank Mellat.

19

Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas atmetė šį ieškinį.

20

Pirmiausia skundžiamo sprendimo 38 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad pagal SESV 275 straipsnį neturi jurisdikcijos priimti sprendimo dėl trečiojo reikalavimo, motyvuodamas tuo, kad pateikiant šį trečiąjį reikalavimą pagal SESV 277 straipsnį iškeltas neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas nebuvo pateiktas siekiant pagrįsti ieškinį dėl panaikinimo, pareikštą dėl „sprendimo, patvirtinančio ribojamąsias priemones, nukreiptas prieš fizinius ar juridinius asmenis“, kaip tai suprantama pagal SESV 275 straipsnio antrą pastraipą, nes Sprendimo 2012/635 1 straipsnio 6 punkte nustatytos priemonės yra bendro pobūdžio priemonės, kurių taikymo sritis nustatyta remiantis objektyviais kriterijais.

21

Be to, pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 59–61 punktuose atmetė ieškinį kaip nepriimtiną tiek, kiek jis buvo susijęs, pirma, su Reglamento Nr. 267/2012 30a straipsniu, įtrauktu ginčijamo reglamento 1 straipsnio 15 punktu, motyvuodamas tuo, kad ši nuostata netaikoma Bank Mellat kaip Irane įsteigtai finansų įstaigai, ir, antra, su Reglamento Nr. 267/2012 30b straipsnio 3 dalies pirma pastraipa, motyvuodamas tuo, kad ši nuostata nėra tiesiogiai susijusi su Bank Mellat ir kad dėl jos, be to, reikia patvirtinti įgyvendinimo priemones.

22

Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 68–78 punktuose atmetė Europos Sąjungos Tarybos pateiktą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą, susijusį su tuo, kad ieškinio pareiškimo dieną Bank Mellat nebuvo suinteresuotas ginčyti ginčijamo reglamento 1 straipsnio 15 punkte numatytos sistemos teisėtumo, nes jam jau buvo taikomos individualios lėšų įšaldymo priemonės, nustatytos pagal Reglamentą Nr. 267/2012, iš esmės todėl, kad, kai paskelbus 2016 m. vasario 18 d. Sprendimą Taryba / Bank Mellat (C‑176/13 P, EU:C:2016:96) šios individualios priemonės buvo panaikintos, ginčijama sistema buvo iš tiesų taikoma Bank Mellat su visais iš jos kylančiais apribojimais, taikomais automatiškai, nepriėmus jokio papildomo teisės akto, taigi Bank Mellat išlaikė suinteresuotumą ginčyti šią sistemą.

23

Galiausiai, kalbant apie esmę, Bendrasis Teismas atmetė keturis Bank Mellat ieškinio pagrindus, skirtus pirmajam ir antrajam reikalavimui pagrįsti.

24

Bank Mellat Teisingumo Teismo prašo:

25

Taryba ir Europos Komisija Teisingumo Teismo prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš Bank Mellat bylinėjimosi išlaidas.

26

Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė prašo Teisingumo Teismo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti jai bylinėjimosi išlaidas.

27

Taryba pirmiausia teigia, kad Bank Mellat nepagrindžia savo suinteresuotumo pareikšti ieškinį, nes 2016 m. sausio 16 d. ginčijama sistema buvo paskelbta nebetaikoma.

28

Nurodydamas suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, primintą 2013 m. gegužės 28 d. Sprendimo Abdulrahim / Taryba ir Komisija (C‑239/12 P, EU:C:2013:331) 61 punkte, Taryba teigia, kad Bank Mellat negautų jokios naudos iš to, jeigu Teisingumo Teismas panaikintų ginčijamą sistemą.

29

Iš tiesų dėl šios sistemos panaikinimo nebūtų atkurta pradinė Bank Mellat padėtis, nes šios priemonės buvo taikomos visuotinai ir visoms Irano finansų įstaigoms. Be to, panaikinus ginčijamą sistemą, Tarybai taip pat nereikėtų ateityje atlikti atitinkamų pakeitimų, nes šios priemonės jau yra panaikintos.

30

Taryba taip pat teigia, kad, priešingai situacijai, nagrinėtai byloje, kurioje priimtas 2007 m. birželio 7 d. Sprendimas Wunenburger / Komisija (C‑362/05 P, EU:C:2007:322), ginčijama sistema buvo paskelbta nebetaikoma ir nebevykdoma jokia kita jai reikšminga procedūra, kuria būtų galima remtis ar kurią būtų galima numatyti ateityje.

31

Be to, kadangi Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime patvirtino ginčijamos sistemos teisėtumą, jeigu Teisingumo Teismas ją panaikintų, tai negalėtų suteikti jokio pagrindo pareikšti ieškinį dėl Sąjungos atsakomybės, nes nebūtų įvykdyta sąlyga, susijusi su pakankamai akivaizdaus teisės normos pažeidimo buvimu.

32

Galiausiai Taryba, remdamasi 2013 m. gegužės 28 d. Sprendimu Abdulrahim / Taryba ir Komisija (C‑239/12 P, EU:C:2013:331, 70–74 punktai), pabrėžia, kad ginčijama sistema neturėjo poveikio Bank Mellat reputacijai, nes, priešingai nei individualios ribojamosios priemonės, ji buvo vienodai taikoma visoms Irano finansų įstaigoms.

33

Šiuo klausimu ši sistema nereiškė, jog buvo teigiama, kad apeliantas ar kiti Irano bankai ir finansų įstaigos palaikė Irano Islamo Respublikos veiklą branduolinių ginklų platinimo srityje. Iš tiesų, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 171–173 punktų, minėta sistema buvo pateisinama būtinybe užkirsti kelią rizikai, kad Irano bankai ir finansų įstaigos, galbūt net ir jiems nežinant, būtų naudojami šiai veiklai skatinti.

34

Komisija abejoja, ar apeliantas šio apeliacinio skundo padavimo dieną turėjo kokį nors suinteresuotumą jį paduoti.

35

Iš tiesų per visą laikotarpį, kai Bank Mellat buvo taikoma ginčijama sistema, jam taip pat buvo taikomos griežtesnės individualios ribojamosios priemonės, o tai, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 75 punkto, reiškė, kad ginčijamos sistemos nustatymas neturėjo jam iškart juntamo faktinio poveikio. Taigi ginčijamos sistemos panaikinimas neturėtų jokio realaus poveikio Bank Mellat padėčiai.

36

Be to, apeliantas neįrodė, kad nurodomas neteisėtumas galėtų pasikartoti ateityje, neatsižvelgiant į aplinkybes, dėl kurių buvo pareikštas jo ieškinys, todėl 2007 m. birželio 7 d. Sprendime Wunenburger / Komisija (C‑362/05 P, EU:C:2007:322) įtvirtintas principas netaikytinas.

37

Komisija teigia, kad apeliacinio skundo padavimas negali lemti to, kad apeliantas gaus žalos atlyginimą, viršijantį tai, ką jis jau gavo pagal 2016 m. vasario 18 d. Sprendimą Taryba / Bank Mellat (C‑176/13 P, EU:C:2016:96), atsižvelgiant į tai, kad tame sprendime nagrinėtos individualios ribojamosios priemonės buvo griežtesnės. Bank Mellat būtų sunku pateisinti žalą jo reputacijai, patirtą dėl ginčijamos sistemos per laikotarpį, kai jam taip pat buvo taikomos individualios ribojamosios priemonės.

38

Bank Mellat nurodo, kad išlaikė suinteresuotumą pareikšti ieškinį dėl ginčijamos sistemos, nes ginčijamos sistemos panaikinimas būtų jam naudingas.

39

Visų pirma Bank Mellat, pagal analogiją remdamasis 2007 m. birželio 7 d. Sprendimu Wunenburger / Komisija (C‑362/05 P, EU:C:2007:322, 50–60 punktai), teigia, kad nereikia leisti Tarybai iš naujo taikyti nagrinėjamas sankcijas arba ateityje priimti panašų neteisėtą aktą, jei kartais ji nuspręstų ir vėl taikyti šias sankcijas, kol jų panaikinimas dar netapo galutinis 2023 m. spalio 20 d., nes būtų galima taikyti bendrą visapusišką veiksmų planą, jeigu Irano Islamo Respublika nesilaikytų tam tikrų sąlygų.

40

Be to, finansinio embargo panaikinimas galėtų suteikti pagrindą pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo priteisiant kompensaciją.

41

Taip pat tai, kad aktas paskelbiamas nebetaikomu ar pasibaigia jo galiojimas, nepanaikina ieškovo suinteresuotumo nustatyti jo neteisėtumą, nes akto paskelbimas nebetaikomu arba jo galiojimo pabaiga neprilygsta panaikinimui.

42

Galiausiai ginčijama sistema turėtų neigiamą poveikį Bank Mellat reputacijai ir jos panaikinimas būtų tam tikra nekompensacinio žalos atlyginimo forma, nes Tarybos kaltinimai, kad Irano bankai, tarp kurių neišvengiamai yra ir vienas iš svarbiausių Irano bankų Bank Mellat, dalyvauja palaikant branduolinių ginklų platinimą, yra ypač žalingi, visų pirma šiam bankui, nes per procedūrą dėl pritaikytų individualių ribojamųjų priemonių šiam bankui pavyko įrodyti, kad nepalaikė branduolinių ginklų platinimo.

43

Taryba, palaikoma Komisijos, iš esmės teigia, kad Bank Mellat prarado suinteresuotumą pareikšti ieškinį dėl ginčijamos sistemos po jos panaikinimo nuo 2016 m. sausio 16 d. siekiant įgyvendinti bendrą visapusišką veiksmų planą.

44

Šiuo klausimu reikėtų priminti, jog Taryba Bendrajame Teisme teigė, kad ieškinio pareiškimo dieną Bank Mellat nebuvo suinteresuotas ginčyti ginčijamo reglamento 1 straipsnio 15 punkto teisėtumą, nes jam jau buvo taikomos individualios lėšų ir turto įšaldymo priemonės.

45

Skundžiamo sprendimo 74–77 punktuose Bendrasis Teismas atmetė šį nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą, pateikdamas tokius motyvus:

46

Vis dėlto skundžiamo sprendimo 76 punkto antrajame sakinyje esantis teiginys yra akivaizdžiai netikslus, nes nuo 2016 m. vasario 18 d., kai, paskelbus 2016 m. vasario 18 d. Sprendimą Taryba / Bank Mellat (C‑176/13 P, EU:C:2016:96), buvo panaikintos Bank Mellat taikomos individualios ribojamosios priemonės, ginčijama sistema nebuvo jam taikoma „iš tiesų ir automatiškai“, nes nuo 2016 m. sausio 16 d. ji jau buvo panaikinta.

47

Taigi, priešingai, nei nurodyta skundžiamo sprendimo 77 punkte, negalima teigti, kad Bank Mellat išlaikė suinteresuotumą pareikšti ieškinį dėl ginčijamos sistemos, motyvuojant tuo, kad jam turėtų būti suteikta galimybė pareikšti ieškinį dėl šios sistemos panaikinimo, nes ji buvo pradėta jam taikyti nuo 2016 m. vasario 18 d.

48

Ginčijama sistema paskelbta nebetaikoma prieš paskelbiant skundžiamą sprendimą, tad kilo klausimas, ar dėl to išnyko Bank Mellat suinteresuotumas pareikšti ieškinį dėl šios sistemos panaikinimo.

49

Kadangi klausimą dėl poreikio priimti sprendimą nebuvimo nebelikus suinteresuotumo pareikšti ieškinį pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 131 straipsnį ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 149 straipsnį Sąjungos teismai gali iškelti savo iniciatyva, Teisingumo Teismas, nagrinėdamas šį apeliacinį skundą, gali prireikus savo iniciatyva išnagrinėti, ar dėl šio ginčijamos sistemos paskelbimo nebetaikoma išnyko Bank Mellat suinteresuotumas pareikšti ieškinį Bendrajame Teisme (pagal analogiją žr. 2009 m. balandžio 23 d. Sprendimo Sahlstedt ir kt. / Komisija, C‑362/06 P, EU:C:2009:243, 22 punktą ir 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Stichting Woonpunt ir kt. / Komisija, C‑132/12 P, EU:C:2014:100, 45 punktą).

50

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją suinteresuotumas pareikšti ieškinį, atsižvelgiant į jo dalyką, turi egzistuoti pareiškiant ieškinį, antraip jis būtų nepriimtinas. Šis ieškinio dalykas ir suinteresuotumas pareikšti ieškinį turi išlikti iki teismo sprendimo priėmimo, antraip nebūtų pagrindo priimti sprendimą. Tai reiškia, kad dėl savo rezultato ieškinys turi galėti suteikti naudos jį pareiškusiai šaliai (2013 m. gegužės 28 d. Sprendimo Abdulrahim / Taryba ir Komisija, C‑239/12 P, EU:C:2013:331, 61 punktas ir 2017 m. lapkričio 9 d. Sprendimo HX / Taryba, C‑423/16 P, EU:C:2017:848, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

51

Šiomis aplinkybėmis pirmiausia reikia išnagrinėti, ar tai, kas konstatuota 2013 m. gegužės 28 d. Sprendime Abdulrahim / Taryba ir Komisija (C‑239/12 P, EU:C:2013:331), gali būti pritaikyta tokioms priemonėms, kurios buvo nustatytos ginčijamoje sistemoje.

52

Byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas, iš esmės buvo keliamas klausimas, ar apeliantas išlaikė teisę pareikšti ieškinį dėl reglamento, pagal kurį jo pavardė buvo įrašyta į asmenų ir subjektų, įtariamų ryšiais su teroristine organizacija, sąrašą ir dėl to visos jų lėšos ir turtas buvo įšaldytas, panaikinimo, jeigu šis įtraukimas į sąrašą buvo panaikintas reglamentu, priimtu po ieškinio pareiškimo Bendrajame Teisme dėl pirmojo iš šių reglamentų.

53

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nusprendė, kad apeliantas išlaikė suinteresuotumą pareikšti ieškinį, nes dėl pavardės įrašymo į minėtą sąrašą pagal ginčijamą aktą jis patyrė tam tikrą neturtinę žalą, susijusią su žala jo reputacijai, atsižvelgiant į tai, „kokią negarbę ir nepasitikėjimą užtraukia viešas paskelbimas, kad atitinkami asmenys susiję su teroristine organizacija“, be to, galimas šio akto panaikinimas galėjo duoti jam naudos, t. y. jį reabilituoti, taigi tam tikra prasme atlyginti šią neturtinę žalą.

54

Vis dėlto šios išvados, padarytos 2013 m. gegužės 28 d. Sprendime Abdulrahim / Taryba ir Komisija (C‑239/12 P, EU:C:2013:331), negali būti pritaikytos pagal sektorių taikomoms ribojamosioms priemonėms, kurios nustatytos ginčijamoje sistemoje.

55

Iš tiesų šios pagal sektorių taikomos ribojamosios priemonės, kadangi jos bendrai taikomos visiems Irano Islamo Respublikos bankams ir finansų įstaigoms, labai skiriasi nuo byloje, kurioje priimtas pastarasis sprendimas, nagrinėtų individualių lėšų ir turto įšaldymo priemonių.

56

Šiuo klausimu primintina, kad visuotinai taikomos ribojamosios priemonės, kaip antai nagrinėjamos pagal sektorių taikomos priemonės, nėra skirtos identifikuotiems fiziniams ar juridiniams asmenims, nes šių priemonių taikymo sritis nustatyta remiantis objektyviais kriterijais (šiuo klausimu žr. 2017 m. kovo 28 d. Sprendimo Rosneft, C‑72/15, EU:C:2017:236, 97 punktą).

57

Nagrinėjamu atveju pagal ginčijamą sistemą numatytas ribojamąsias priemones iš esmės sudarė sandorių tarp Sąjungos bankų ir finansų įstaigų ir Irano Islamo Respublikos bankų ir finansų įstaigų draudimas, nebent atitinkama valstybė narė būtų iš anksto davusi tokiam sandoriui leidimą, kad prireikus būtų sutrukdyta pervedimams bet kokių lėšų, kito turto ar ekonominių išteklių, galintiems prisidėti prie šios valstybės branduolinės veiklos, keliančios branduolinių ginklų platinimo ir branduolinių ginklų siuntimo į taikinį kūrimo riziką, atitinkamais atvejais net šiems bankams ir įstaigoms to nežinant.

58

Vis dėlto, kaip generalinis advokatas pažymėjo savo išvados 41 punkte, tai, kad nagrinėjamos pagal sektorių taikomos priemonės galėjo turėti poveikį banko ar finansų įstaigos, kaip antai Bank Mellat veiklai, nereiškia, kad šios priemonės buvo sankcija už šiam subjektui priskiriamą konkretų elgesį, nes šios visuotinai taikomos priemonės buvo taikomos neatsižvelgiant į galimą šio subjekto dalyvavimą Iranui platinant branduolinius ginklus.

59

Taigi, skirtingai nuo individualiai taikomų ribojamųjų priemonių, negalima teigti, kad nagrinėjamos visuotinai taikomos ribojamosios priemonės gali konkrečiam subjektui sukelti tam tikrą neturtinę žalą, susijusią su žala jo reputacijai, panašią į žalą, kuri jam yra padaroma dėl negarbės ir nepasitikėjimo, užtraukiamo viešai paskelbus, kad atitinkami asmenys yra susiję, pavyzdžiui, su teroristine organizacija (šiuo klausimu žr. 2013 m. gegužės 28 d. Sprendimo Abdulrahim / Taryba ir Komisija, C‑239/12 P, EU:C:2013:331, 70 punktą) arba kad galimas šių priemonių panaikinimas duotų naudos Bank Mellat, jį reabilituojant, taigi tam tikru požiūriu atlygintų jam šią neturtinę žalą.

60

Antra, kalbant apie poveikį, kurį pagal ginčijamą sistemą numatytos ribojamosios priemonės gali turėti tam tikroms teisėms ir laisvėms, kuriomis galėtų remtis atitinkami bankai ir finansų įstaigos, nes dėl šių priemonių gali, be kita ko, būti neįmanoma sudaryti tam tikrus finansinius sandorius, reikia priminti, kad, kaip yra ne kartą nusprendęs Teisingumo Teismas, ribojamosios priemonės dėl savo esmės turi poveikį, be kita ko, teisei į nuosavybę ir laisvei užsiimti profesine veikla, taip sukeldamos žalos šalims, kurios visiškai nėra atsakingos dėl padėties, lėmusios sankcijas (šiuo klausimu žr. 1996 m. liepos 30 d. Sprendimo Bosphorus, C‑84/95, EU:C:1996:312, 22 punktą ir 2017 m. kovo 28 d. Sprendimo Rosneft, C‑72/15, EU:C:2017:236, 149 punktą).

61

Vis dėlto, net darant prielaidą, kad egzistuoja atlygintina žala, reikia konstatuoti, kaip Bendrasis Teismas teisingai pažymėjo skundžiamo sprendimo 75 punkte, kad ginčijamos sistemos nustatymas neturėjo atskiro faktinio poveikio Bank Mellat, nes jam nustatytose individualiose ribojamosiose priemonėse per visą ginčijamos sistemos taikymo laikotarpį buvo numatyti griežtesni apribojimai. Taigi tiek, kiek šiuos apribojimus sudarė bendras Bank Mellat lėšų ir turto įšaldymas, šis bankas bet kuriuo atveju negalėjo atlikti jokios finansinės operacijos, draudžiamos ginčijamoje sistemoje numatytomis pagal sektorių taikomomis priemonėmis.

62

Taigi po to, kai ginčijama sistema 2016 m. sausio 16 d. buvo paskelbta nebetaikoma įgyvendinant bendrą visapusišką veiksmų planą, jos panaikinimas Sąjungos teismuose nebegalėjo Bank Mellat suteikti naudos, kuri galėtų pateisinti suinteresuotumo pareikšti ieškinį išlaikymą.

63

Šios išvados negali paneigti Bank Mellat argumentas, kad jo suinteresuotumo pareikšti ieškinį išlikimas galėtų būti grindžiamas principu, kurį Teisingumo Teismas įtvirtino 2007 m. birželio 7 d. Sprendime Wunenburger / Komisija (C‑362/05 P, EU:C:2007:322), nes Tarybai reikėtų neleisti iš naujo taikyti ribojamąsias priemones, kurios buvo nustatytos ginčijamoje sistemoje ir kurias Bank Mellat laiko neteisėtomis, jeigu Irano Islamo Respublika nesilaikytų tam tikrų jam pagal bendrą visapusišką veiksmų planą nustatytų sąlygų.

64

Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad tam tikromis aplinkybėmis ieškovas gali išsaugoti suinteresuotumą reikalauti panaikinti aktą, kuris nagrinėjant bylą buvo paskelbtas nebetaikomu, kad jo rengėjas būtų priverstas ateityje padaryti atitinkamus pakeitimus, ir taip būtų išvengta šiam aktui tariamai būdingo neteisėtumo pasikartojimo pavojaus (2013 m. gegužės 28 d. Sprendimo Abdulrahim / Taryba ir Komisija, C‑239/12 P, EU:C:2013:331, 63 punktas).

65

Vis dėlto, kaip generalinis advokatas pažymėjo savo išvados 44 punkte, šitaip jurisprudencijoje įtvirtintas principas turi būti taikomas tik esant toms situacijoms, kai ieškovas tiksliai ir konkrečiai įrodo nurodomo neteisėtumo pasikartojimo riziką.

66

Beje, Bank Mellat tik bendrai teigė, kad tokia pasikartojimo rizika yra, ir nepateikė tikslių įrodymų, kurie patvirtintų šios rizikos atsiradimo tikimybę.

67

Iš tiesų, nors, kaip teigia Bank Mellat, negalima kategoriškai atmesti, kad ateityje Irano Islamo Respublikai ir vėl bus taikomos ribojamosios priemonės, tokiu atveju tai būtų nauja situacija, dėl kurios atitinkamu atveju būtų taikomos ribojamosios priemonės, kurios būtų arba panašios į nustatytąsias pagal ginčijamą sistemą, arba kitokio pobūdžio. Vis dėlto, net darant prielaidą, kad ginčijama sistema yra neteisėta (o Teisingumo Teismas to nenustatė), paprastos hipotezės, kad toks nurodomas neteisėtumas gali pasikartoti ateityje nustatant į šią sistemą panašias ribojamąsias priemones, atsižvelgiant, be kita ko, į didelę diskreciją, kurią Taryba turi apibrėždama ribojamųjų priemonių dalyką (2017 m. kovo 28 d. Sprendimo Rosneft, C‑72/15, EU:C:2017:236, 88 punktas), nepakanka siekiant pakankamai tiksliai ir konkrečiai įrodyti tokio pasikartojimo riziką, kad Bank Mellat galėtų išlaikyti suinteresuotumą pareikšti ieškinį šioje byloje.

68

Remiantis tuo darytina išvada, kad, atsižvelgiant į šio sprendimo 50 punkte minėtoje jurisprudencijoje įtvirtintus principus, Bendrasis Teismas nebeprivalėjo priimti sprendimo dėl Bank Mellat ieškinio dėl ginčijamos sistemos panaikinimo, nes nagrinėjant bylą ir prieš paskelbiant skundžiamą sprendimą Bank Mellat prarado bet kokį suinteresuotumą pareikšti ieškinį dėl ginčijamos sistemos. Iš tiesų dėl šios sistemos panaikinimo nuo 2016 m. sausio 16 d. ir atsižvelgiant į tai, kas konstatuota šio sprendimo 51–67 punktuose, šio ieškinio rezultatas negalėjo duoti naudos Bank Mellat.

69

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas.

70

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą, jei Teisingumo Teismas Bendrojo Teismo sprendimą panaikina, jis gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti. Taip yra šioje byloje.

71

Kadangi skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas dėl to, kad Bank Mellat kaip ieškovas Bendrajame Teisme neišlaikė suinteresuotumo pareikšti ieškinį, reikia konstatuoti, kad Teisingumo Teismui nebereikia priimti sprendimo dėl Bendrajame Teisme pareikšto jo ieškinio.

72

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 142 straipsnį, taikomą apeliacinėse bylose pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, jeigu byloje nereikia priimti sprendimo, Teisingumo Teismas bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia savo nuožiūra.

73

Panaikinus skundžiamą sprendimą, Bank Mellat prarado suinteresuotumą pareikšti ieškinį kaip ieškovas Bendrajame Teisme, todėl turi būti nuspręsta, kad Bank Mellat ir Taryba padengia savo bylinėjimosi išlaidas, patirtas ir apeliacinėje, ir pirmojoje instancijose.

74

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 4 dalį Teisingumo Teismas gali nuspręsti, kad pirmojoje instancijoje į bylą įstojusi šalis, kuri dalyvauja Teisingumo Teisme vykusio proceso rašytinėje arba žodinėje dalyje, pati padengia savo išlaidas.

75

Taigi Jungtinė Karalystė ir Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia: