–

Deichmann SE, atstovaujamos Rechtsanwälte D. Ehle ir C. Zimmermann, advocaat S. De Knopir ir advokato A. Willems,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos L. Armati, K. Blanck‑Putz, L. Grønfeldt, N. Kuplewatzky ir T. Maxian Rusche,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2016 m. vasario 17 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2016/223, kuriuo nustatoma tam tikrų rinkos ekonomikos režimo ir individualaus režimo prašymų, pateiktų Kinijos ir Vietnamo eksportuojančių gamintojų, vertinimo tvarka ir kuriuo įgyvendinamas Teisingumo Teismo sprendimas sujungtose bylose C‑659/13 ir C‑34/14 (OL L 41, 2016, p. 3, toliau – ginčijamas reglamentas), galiojimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Deichmann SE ir Hauptzollamt Duisburg (Duisburgo pagrindinė muitinė, Vokietija) (toliau – muitinė) ginčą dėl prašymo grąžinti antidempingo muitus, sumokėtus importuojant avalynę su batviršiais iš odos į Europos Sąjungą.

3

Pagrindinėje byloje nagrinėjamos faktinės aplinkybės susiklostė ir ginčijamas reglamentas buvo priimtas laikotarpiu, kai antidempingo priemonių priėmimas Sąjungoje buvo reguliuojamas 1995 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 56, 1996, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 10 t., p. 45), iš dalies pakeistu 2005 m. gruodžio 21 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2117/2005 (OL L 340, 2005, p. 17) (toliau – Reglamentas Nr. 384/96), vėliau 2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1225/2009 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 343, 2009, p. 51; klaidų ištaisymai OL L 7, 2010, p. 22 ir OL L 44, 2016, p. 20), iš dalies pakeistu 2014 m. sausio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 37/2014 (OL L 18, 2014, p. 1) (toliau – Reglamentas Nr. 1225/2009).

4

Reglamento Nr. 384/96 9 straipsnio „Tyrimo nutraukimas, netaikant priemonių ir galutinių muitų nustatymas“ 4 dalyje buvo numatyta:

„Kai galutinai nustatyti faktai įrodo, kad yra dempingas ir jo padaryta žala bei dėl Bendrijos interesų reikia įsikišti pagal 21 straipsnį, Taryba <…> nustato galutinį antidempingo muitą.“

5

Reglamento Nr. 1225/2009 9 straipsnio „Tyrimo nutraukimas, netaikant priemonių ir galutinių muitų nustatymas“ 4 dalyje buvo nustatyta:

„Kai galutinai nustatyti faktai rodo, kad yra dempingas ir jo padaryta žala bei pagal 21 straipsnį reikia imtis priemonių, kad būtų apsaugoti Sąjungos interesai, Komisija <…> nustato galutinį antidempingo muitą.“

6

Reglamento Nr. 384/96 10 straipsnio ir Reglamento Nr. 1225/2009 10 straipsnio, pavadintų atitinkamai „Taikymas praėjusiam laikotarpiui“ ir „Taikymas atgal“, 1 dalyje (abiejuose reglamentuose ji suformuluota identiškai) buvo numatyta:

„<…> Laikinosios priemonės ir galutiniai antidempingo muitai taikomi tik tiems produktams, kurie išleidžiami į laisvą apyvartą po to, kai įsigalioja <…> pagal 9 straipsnio 4 dalį priimtas sprendimas, išskyrus atvejus, numatytus šiame reglamente.“

7

Reglamento Nr. 1225/2009 14 straipsnio „Bendrosios nuostatos“ 1 dalyje buvo numatyta:

„Laikinieji ar galutiniai antidempingo muitai nustatomi reglamentu ir valstybių narių renkami tokia forma pagal nurodytą tarifą ir pagal tokius kitus kriterijus, kurie yra išdėstyti tokius muitus nustatančiuose reglamentuose. <…>“

8

Reglamento Nr. 1225/2009 23 straipsnyje „Panaikinimas“ nurodyta:

„Reglamentas (EB) Nr. 384/96 panaikinamas.

Tačiau Reglamento (EB) Nr. 384/96 panaikinimas neįtakoja [nedaro įtakos] pagal jį inicijuotų procedūrų galiojim[ui].

<…>“

9

Kaip matyti iš Reglamento Nr. 1225/2009 24 straipsnio, šis reglamentas įsigaliojo dvidešimtą dieną po paskelbimo 2009 m. gruodžio 22 d.Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, t. y. 2010 m. sausio 11 d. Vėliau šis reglamentas buvo panaikintas 2016 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2016/1036 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos Sąjungos narėmis nesančių valstybių (OL L 176, 2016, p. 21); šis įsigaliojo dvidešimtą dieną po paskelbimo 2016 m. birželio 30 d.Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

10

Pagrindinėje byloje nagrinėjamos faktinės aplinkybės susiklostė ir ginčijamas reglamentas buvo priimtas laikotarpiu, kai muitų srityje buvo taikomos nuostatos, įtvirtintos 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamente (EEB) Nr. 2913/92, nustatančiame Bendrijos muitinės kodeksą (OL L 302, 1992, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 4 t., p. 307), iš dalies pakeistame 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 952/2013 (OL L 269, 2013, p. 1) (toliau – Muitinės kodeksas). Šis kodeksas jau panaikintas.

11

Šio kodekso VII antraštinė dalis „Skola muitinei“ apėmė 189–242 straipsnius.

12

Šios antraštinės dalies 3 skirsnis „Skolos muitinei išieškojimas“ apėmė, be kita ko, šio kodekso 217 ir 221 straipsnius.

13

Muitinės kodekso 217 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta:

„Kiekvieną importo muito arba eksporto muito sumą, sudarančią skolą muitinei (toliau – muito suma), muitinė apskaičiuoja tuojau pat, kai gauna reikiamus duomenis, ir įregistruoja ją apskaitos registruose arba bet kuriose kitose jiems lygiavertėse duomenų laikmenose (įtraukimas į apskaitą).“

14

Šio kodekso 221 straipsnio 1-3 dalyse buvo nustatyta:

„1.   Įtraukus muito sumą į apskaitą, apie ją taikant atitinkamas procedūras turi būti pranešama skolininkui.

<…>

3.   Pranešimas skolininkui [apie muitų sumą] nebegali būti pateikiamas pasibaigus trejų metų laikotarpiui nuo skolos muitinei atsiradimo dienos. Šis laikotarpis sustabdomas nuo 243 straipsnyje nustatyto skundo pateikimo dienos per visą laikotarpį, kol jis nagrinėjamas teisme.“

15

Tos pačios VII antraštinės dalies 5 skirsnyje „Muito grąžinimas ir atsisakymas jį išieškoti“ esančio 236 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta:

„Importo arba eksporto muitai grąžinami nustačius, kad tada, kai jie buvo sumokėti, tokių muitų suma nebuvo teisiškai privaloma sumokėti <…>

<…>“

16

2006 m. spalio 5 d. Taryba priėmė Reglamentą (EB) Nr. 1472/2006, nustatantį galutinį antidempingo muitą ir laikinojo muito, nustatyto Kinijos Liaudies Respublikos ir Vietnamo kilmės tam tikros avalynės su batviršiais iš odos importui, galutinį surinkimą (OL L 275, 2006, p. 1, toliau – galutinis reglamentas).

17

Galutinio reglamento 1 straipsnio 1 dalyje buvo nustatytas galutinis antidempingo muitas ir išvardytos įvairios avalynės su batviršiais iš odos kategorijos, kurioms šis muitas buvo taikomas. Šio reglamento 1 straipsnio 3 dalyje avalynei su batviršiais iš odos, gaminamai visų Kinijoje įsteigtų bendrovių, buvo nustatytas 16,5 % šio muito tarifas, išskyrus Golden Step, kurios gaminamai avalynei nustatytas 9,7 % tarifas, ir 10 % tarifas visų Vietname įsteigtų bendrovių gaminamai avalynei.

18

Be to, galutinio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad, „[j]eigu nenurodyta kitaip, [buvo] taikomos galiojančios muitus reglamentuojančios nuostatos“.

19

Galiausiai šio reglamento 3 straipsnyje buvo numatyta, kad jis įsigalioja kitą dieną po paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, t. y. 2006 m. spalio 6 d., ir bus taikomas dvejus metus, t. y. nuo 2006 m. spalio 7 d. iki 2008 m. spalio 6 d.

20

2009 m. gruodžio 22 d. Taryba priėmė Įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 1294/2009, kuriuo, pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 384/96 11 straipsnio 2 dalį atlikus priemonių galiojimo termino peržiūrą, tam tikrai importuojamai Vietnamo ir Kinijos Liaudies Respublikos kilmės avalynei su batviršiais iš odos nustatomas galutinis antidempingo muitas, kurio taikymas išplėstas tam tikrai importuojamai iš Ypatingojo Administracinio Kinijos Regiono Makao siunčiamai avalynei su batviršiais iš odos, deklaruojamai kaip Ypatingojo Administracinio Kinijos Regiono Makao kilmės arba ne (OL L 352, 2009, p. 1; toliau – pratęsimo reglamentas).

21

Pratęsimo reglamento 1 straipsnio 1 dalyje buvo nustatytas šis muitas ir išvardytos įvairios avalynės su batviršiais iš odos kategorijos, kurioms šis muitas buvo taikomas. Šio reglamento 1 straipsnio 3 ir 4 dalyse avalynei su batviršiais iš odos, gaminamai visų Kinijoje įsteigtų bendrovių arba atgabentai iš Makao, nustatytas 16,5 % šio muito tarifas, išskyrus Golden Step, kurios gaminamai avalynei nustatytas 9,7 % tarifas, ir 10 % tarifas visų Vietname įsteigtų bendrovių gaminamai avalynei.

22

Be to, pratęsimo reglamento 5 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad, „[j]eigu nenurodyta kitaip, [buvo] taikomos galiojančios muitus reglamentuojančios nuostatos“.

23

Galiausiai pratęsimo reglamento 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad jis įsigalioja kitą dieną po paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, t. y. 2009 m. gruodžio 30 d., ir kad galios 15 mėnesių, t. y. nuo 2009 m. gruodžio 31 d. iki 2011 m. kovo 30 d.

24

2016 m. vasario 4 d. Sprendime C & J Clark International ir Puma (C‑659/13 ir C‑34/14, EU:C:2016:74) Teisingumo Teismas pripažino galutinį ir pratęsimo reglamentus negaliojančiais tiek, kiek jais pažeistas Reglamento Nr. 384/96 2 straipsnio 7 dalies b punktas ir 9 straipsnio 5 dalis.

25

Kaip matyti iš ginčijamo reglamento pavadinimo ir 13 konstatuojamosios dalies, juo siekiama imtis priemonių įvykdyti 2016 m. vasario 4 d. Sprendimą C & J Clark International ir Puma (C‑659/13 ir C‑34/14, EU:C:2016:74).

26

Šiuo klausimu ginčijamo reglamento 13–16, 21 ir 24 konstatuojamosiose dalyse Komisija iš esmės nurodė, kad siekia ištaisyti Teisingumo Teismo nustatytus teisės pažeidimus, atnaujindama procedūras, dėl kurių buvo priimti galutinis ir pratęsimo reglamentai nuo to momento, kai buvo padaryti šie teisės pažeidimai, su tikslu priimti naujus reglamentus, kuriuose būtų iš naujo nustatyti tinkami tarifų antidempingo muitai. Ji taip pat patikslino, kad šie antidempingo muitai bus taikomi nuo galutinio ir pratęsimo reglamentų įsigaliojimo dienos.

27

Be to, ginčijamo reglamento 18 ir 22 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė, kad reikėjo „įpareigoti nacionalines muitines, kurios sprendžia dėl prašymų kompensuoti antidempingo muitus pagal [Muitinės kodekso] 236 straipsnį, <…> palaukti, kol [ji] įvertins [prašymus suteikti rinkos ekonomikos režimą] ir [individualaus režimo prašymą] ir tinkamais atvejais prieš kompensuojant muitą iš naujo nustatyti tinkamos normos [tinkamo tarifo] antidempingo muitą“. Komisija taip pat pridūrė, kad „tokios prievolės teisinis pagrindas yra [Reglamento Nr. 1225/2009] 14 straipsni[o] 1 dalies pirmas sakinys, kuriame nustatyta, kad reglamente, kuriuo nustatomi muitai, išsamiai nurodomos sąlygos, pagal kurias valstybės renka tokius muitus“.

28

Šiuo pagrindu ginčijamo reglamento 1 straipsnyje numatyta:

„1.   Nacionalinės muitinės, gavusios prašymą kompensuoti, remiantis [Muitinės kodekso] 236 straipsniu, antidempingo muitus, nustatytus [galutiniu ir pratęsimo reglamentais] ir surinktus nacionalinių muitinių, kuris grindžiamas tuo, kad neatrinktas eksportuojantis gamintojas pateikė [rinkos ekonomikos režimo] arba individualaus režimo prašymą, persiunčia Komisijai tą prašymą ir bet kokius patvirtinamuosius dokumentus.

2.   Komisija per aštuonis mėnesius nuo prašymo ir bet kokių patvirtinamųjų dokumentų gavimo patikrina, ar eksportuojantis gamintojas iš tikrųjų buvo pateikęs [rinkos ekonomikos režimo] arba individualaus režimo prašymą. Jeigu taip, Komisija įvertina tą prašymą ir po informacijos atskleidimo <…> iš naujo nustato atitinkamą muitą priimdama Komisijos įgyvendinimo reglamentą.

3.   Nacionalinės muitinės, prieš priimdamos sprendimą dėl prašymo grąžinti arba atsisakyti išieškoti antidempingo muitus, palaukia, kol bus paskelbtas atitinkamas Komisijos įgyvendinimo reglamentas, kuriuo iš naujo nustatomi muitai.“

29

2010 m. gegužės 10 d. raštu, apie kurį vėliau pranešta ieškovei pagrindinėje byloje, muitinė nustatė 11181,92 EUR antidempingo muitų sumą, kurią ji turėjo sumokėti pagal galutinį ir pratęsimo reglamentus, nes į laisvą apyvartą Sąjungoje buvo išleista tam tikra avalynė su batviršiais iš odos iš Kinijos ir Vietnamo. Šią avalynę pagamino Kinijos bendrovė ir Vietnamo bendrovė, kurios per procedūras, pradėtas pagal galutinį ir pratęsimo reglamentus, abi prašė joms taikyti rinkos ekonomikos režimą arba, jo nesuteikus, individualų režimą. Vis dėlto Komisija nepriėmė sprendimo dėl šių dviejų prašymų, nes juos pateikusios įmonės nebuvo atrinktos kaip gamintojos-eksportuotojos vykdant tyrimą, po kurio buvo priimti minėti reglamentai.

30

2012 m. birželio 12 d. ieškovė pagrindinėje byloje paprašė, kad, vadovaujantis Muitinės kodekso 236 straipsniu, muitinė grąžintų remiantis galutiniu ir pratęsimo reglamentais jos sumokėtus antidempingo muitus, ir nurodė, kad šie muitai negalėjo būti laikomi teisėtai mokėtinais tuomet, kai buvo mokami, dėl minėtų reglamentų negaliojimo. Šis prašymas buvo atmestas 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimu. Ieškovė pagrindinėje byloje pateikė skundą dėl šio sprendimo (jį muitinė taip pat atmetė) ir vėliau pareiškė ieškinį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme.

31

Šiuo klausimu Finanzgericht Düsseldorf (Diuseldorfo finansų teismas, Vokietija) nurodo, kad, pirma, atsižvelgiant į ieškovės pagrindinėje byloje padėtį, ji pagrįstai rėmėsi galutinio ir pratęsimo reglamentų negaliojimu iš dalies, kurį Teisingumo Teismas pripažino 2016 m. vasario 4 d. Sprendime C & J Clark International ir Puma (C‑659/13 ir C‑34/14, EU:C:2016:74), ir kad dėl šios priežasties jis turėtų patenkinti jos ieškinį ir nurodyti muitinei pagal Muitinės kodekso 236 straipsnį grąžinti sumokėtus antidempingo muitus.

32

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad ginčijamas reglamentas, kuris priimtas jau pareiškus šį ieškinį, vis dėlto jam kliudo priimti tokį nurodymą, atsižvelgiant į jo tiesioginį taikymą. Vis dėlto jis priduria dėl kelių priežasčių turįs abejonių dėl šio reglamento galiojimo.

33

Pirma, minėtam teismui kyla abejonių, kad galbūt šis reglamentas turėjo būti grindžiamas Reglamentu Nr. 384/96, o ne Reglamentu Nr. 1225/2009 ir kad dėl to įgaliojimas nustatyti antidempingo muitą galbūt turėjo būti patikėtas ne Komisijai, bet Tarybai, kuriai šie įgaliojimai buvo suteikti Reglamento Nr. 384/96 9 straipsnio 4 dalyje.

34

Antra, darant prielaidą, kad ginčijamame reglamente Komisija teisingai taikė Reglamentą Nr. 1225/2009, minėtas teismas siekia išsiaiškinti, ar Komisija buvo įgaliota priimti ginčijamo reglamento 1 straipsnyje įtvirtintus nurodymus, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1225/2009 14 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio ir Muitinės kodekso 236 straipsnio 1 dalies tekstą.

35

Trečia, minėtam teismui kyla abejonių dėl to, kad ginčijamame reglamente galima buvo atnaujinti procedūrą, lėmusią galutinio ir pratęsimo reglamentų priėmimą, siekiant iš naujo nustatyti pirmaisiais dviem reglamentais nustatytus antidempingo muitus, atsižvelgiant į netaikymo atgal taisyklę, numatytą Reglamento Nr. 384/96 10 straipsnio 1 dalyje, vėliau – Reglamento Nr. 1225/2009 10 straipsnio 1 dalyje, ir į senaties taisyklę, įtvirtintą Muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalyje.

36

Ketvirta, jis iš esmės siekia išsiaiškinti, ar ginčijamame reglamente numatyti nurodymai gali būti laikomi viršijančiais įgaliojimus tiek, kiek jais įpareigojamos nacionalinės muitinės institucijos perduoti Komisijai prašymus dėl grąžinimo, kurie joms buvo pateikti pagal Muitinės kodekso 236 straipsnį.

37

Tokiomis aplinkybėmis Finanzgericht Düsseldorf (Diuseldorfo finansų teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar [ginčijamas reglamentas] galioja?“

38

Komisija nurodo, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą turi būti atmestas kaip nepriimtinas, nes ieškovė pagrindinėje byloje neabejodama galėjo prašyti Sąjungos teismo panaikinti ginčijamą reglamentą, bet to nepadarė per SESV 263 straipsnio šeštoje pastraipoje numatytą terminą, dėl to negalima leisti apeiti šį terminą remiantis šio reglamento negaliojimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme.

39

Kaip matyti iš šiuo klausimu suformuotos jurisprudencijos, jei asmuo, kuris neabejodamas gali prašyti Sąjungos teismo panaikinti aktą, to nepadaro per SESV 263 straipsnio šeštoje pastraipoje numatytą terminą, darytina išvada, kad toks asmuo negali remtis tokio akto negaliojimu nacionaliniame teisme pareikštame ieškinyje dėl nacionalinės priemonės, priimtos remiantis minėtu aktu (1994 m. kovo 9 d. Sprendimo TWD Textilwerke Deggendorf, C‑188/92, EU:C:1994:90, 23 punktas ir 2016 m. vasario 4 d. Sprendimo C & J Clark International ir Puma, C‑659/13 ir C‑34/14, EU:C:2016:74, 56 punktas).

40

Taigi susiklosčius tokiai situacijai, kokia nurodyta šio sprendimo pirmesniame punkte, jei atitinkamas nacionalinis teismas kreipiasi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl galiojimo šiuo klausimu, šis prašymas turi būti atmestas kaip nepriimtinas.

41

Vis dėlto nagrinėjamu atveju nebūtina nustatyti, ar ieškovė pagrindinėje byloje neabejodama galėjo prašyti Sąjungos teismo panaikinti ginčijamą reglamentą, nes jos padėtis nėra tokia, kaip nurodytoji šio sprendimo 39 punkte minėtoje jurisprudencijoje. Iš tiesų šis reglamentas buvo priimtas jau pareiškus ieškinį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme ir jį nagrinėjant, anot šio teismo, šiuo reglamentu remiamasi prieš ieškovę pagrindinėje byloje. Taigi pastaroji siekia apsiginti, o ne apeiti terminą, per kurį ji galėjo apskųsti minėtą reglamentą Europos Sąjungos Bendrajam Teismui.

42

Vadinasi, prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

43

Nors pateikto klausimo formuluotėje nenurodytos negaliojimo priežastys, dėl kurių prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimų, atsižvelgiant į sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodytą informaciją reikia manyti, kad minėtas teismas iš esmės siekia sužinoti, ar ginčijamas reglamentas negalioja dėl kelių pagrindų, susijusių su tuo, kad: juo įgyvendinamas Reglamentas Nr. 1225/2009, o ne Reglamentas Nr. 384/96; jo teisinis pagrindas yra pirmojo iš dviejų šių reglamentų 14 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys; juo nesilaikyta taisyklių dėl netaikymo atgal ir senaties; ir galbūt dėl jame numatytų nurodymų viršijami įgaliojimai.

44

Reikia iš eilės įvertinti šiuos įvairius negaliojimo pagrindus.

45

Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1225/2009 23 straipsnio antros pastraipos tekstą ir datas, kada buvo atitinkamai pradėtos procedūros pagal galutinį ir pratęsimo reglamentus, ginčijamas reglamentas turėjo būti pagrįstas Reglamentu Nr. 384/96, ne Reglamentu Nr. 1225/2009. Be to, jis pažymi, kad, jeigu taip būtų, ginčijamas reglamentas taip pat negaliotų atitinkamai dėl to, kad jame įgaliojimai nustatyti antidempingo muitus nepagrįstai suteikiami Komisijai, o ne Tarybai, nors Reglamento Nr. 384/96 9 straipsnio 4 dalyje šie įgaliojimai suteikiami būtent Tarybai.

46

Šiuo klausimu pažymėtina, kad Reglamento Nr. 384/96 ir Reglamento Nr. 1225/2009 santykis reglamentuotas pastarojo reglamento 23 straipsnyje.

47

Šis straipsnis pavadintas „Panaikinimas“. Jo pirmoje pastraipoje nustatyta, kad „[Reglamentas Nr. 384/96] panaikinamas“. Jo antroje pastraipoje nurodytos šio panaikinimo pasekmės procedūroms, pradėtoms pagal tą reglamentą.

48

Konstatuotina, kad yra neatitikimų tarp šios antros pastraipos kalbinių versijų. Iš tiesų, nors kai kuriose iš jų ir, be kita ko, versijoje vokiečių kalba, nurodoma, kad Reglamentas Nr. 384/96 ir toliau taikomas procedūroms, pradėtoms pagal šį reglamentą, visose kitose versijose numatyta, jog šio reglamento panaikinimas nedaro įtakos pagal jį pradėtų procedūrų galiojimui.

49

Kaip matyti iš suformuotos jurisprudencijos, dėl būtinumo Sąjungos teisės nuostatą aiškinti vienodai, kilus abejonei, nuostatos teksto negalima vertinti izoliuotai; atvirkščiai, reikalaujama jį aiškinti remiantis tikrąja jo rengėjo valia ir jo siektu tikslu, atsižvelgiant, be kita ko, į versijas visomis kalbomis (2016 m. vasario 4 d. Sprendimo C & J Clark International ir Puma, C‑659/13 ir C‑34/14, EU:C:2016:74, 122 punktas ir 2017 m. sausio 25 d. Sprendimo Vilkas, C‑640/15, EU:C:2017:39, 47 punktas).

50

Nagrinėjamu atveju iš Reglamento Nr. 1225/2009 1 konstatuojamosios dalies matyti, kad šiuo reglamentu siekiama iš esmės kodifikuoti Reglamentą Nr. 384/96, nedarant esminių pakeitimų.

51

Be to, iš Reglamento Nr. 1225/2009 23 straipsnio pavadinimo ir formuluotės matyti, kad priimdamas šį straipsnį Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo panaikinti Reglamentą Nr. 384/96 ir kartu aiškiai užtikrinti, jog pagal šį reglamentą pradėtos procedūros ir toliau galios, kad kompetentingos institucijos galėtų jas atnaujinti. Vis dėlto daugelyje Reglamento Nr. 1225/2009 versijų kitomis kalbomis Sąjungos teisės aktų leidėjas nenumatė, kad Reglamento Nr. 384/96 nuostatos ir toliau galioja minėtoms procedūroms.

52

Galiausiai iš jurisprudencijos matyti, kad Sąjungos aktai turi iš esmės būti priimti pagal juos priimant galiojusias procedūros taisykles (šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 14 d. Sprendimo Komisija / McBride ir kt., C‑361/14 P, EU:C:2016:434, 40 punktą). Tuo remiantis darytina išvada, kad būtent dėl Reglamento Nr. 384/96 panaikinimo ir, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1225/2009 tikslą, pagal pirmąjį iš šių reglamentų pradėtos procedūros nuo šio reglamento panaikinimo galėjo būti tęsiamos tik remiantis antruoju iš jų.

53

Nagrinėjamu atveju ginčijamas reglamentas buvo priimtas 2016 m. vasario 17 d., t. y. kai Reglamentu Nr. 1225/2009 – jis įsigaliojo 2010 m. sausio 11 d. – jau buvo panaikintas Reglamentas Nr. 384/96.

54

Taigi Komisijai teisingai grindė ginčijamą reglamentą Reglamentu Nr. 1225/2009.

55

Be to, pažymėtina, kad ginčijamame reglamente teisingai suteikti įgaliojimai Komisijai, o ne Tarybai, skirti antidempingo muitus, nes šie įgaliojimai iš tiesų suteikti pirmajai institucijai pagal Reglamento Nr. 1225/2009, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 37/2014, 9 straipsnio 4 dalį.

56

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar Reglamento Nr. 1225/2009 14 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys yra teisinis pagrindas, kuriuo remiantis galima priimti ginčijamo reglamento 1 straipsnyje numatytus nurodymus. Jis šiuo klausimu pažymi, kad iš šio 14 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio neįmanoma padaryti išvados, jog Komisija jame įgaliota, pirma, imtis parengiamųjų priemonių siekiant iš naujo nustatyti antidempingo muitus ir, antra, priimti nurodymus, galinčius prieštarauti Muitinės kodekso 236 straipsnio 1 daliai tiek, kiek jais nacionalinės muitinės institucijoms kliudoma grąžinti antidempingo muitus, gautus taikant galutinį ir pratęsimo reglamentus.

57

Dėl pirmo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimo aspekto pažymėtina, kad pagal Reglamento Nr. 1225/2009 14 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį antidempingo muitai nustatomi reglamentu ir valstybių narių renkami taikant tokius muitus nustatančiame reglamente nurodytą formą, tarifą ir kitus kriterijus.

58

Iš šios nuostatos teksto matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas neketino nustatyti su antidempingo muitų rinkimu susijusių kriterijų, kuriuos gali numatyti Komisija, išsamaus sąrašo.

59

Taigi ginčijamo reglamento 1 straipsnyje numatytais nurodymais siekiama išsaugoti galutiniu ir pratęsimo reglamentais numatytų antidempingo muitų rinkimą ir nacionalinės muitinės institucijos, prieš priimdamos sprendimą dėl ūkio subjektų, sumokėjusių minėtus muitus, pateiktų prašymų, buvo įpareigotos juos grąžinti ir laukti, kol vykdydama 2016 m. vasario 4 d. Sprendimą C & J Clark International ir Puma (C‑659/13 ir C‑34/14, EU:C:2016:74) Komisija nustatys šių muitų tarifus.

60

Taigi, kadangi minėti nurodymai buvo susiję su valstybių narių vykdomu atitinkamų antidempingo muitų rinkimu, Reglamento Nr. 1225/2009 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto pirmame sakinyje Komisija buvo įgaliota juos priimti.

61

Dėl šio sprendimo 56 punkte nurodyto antro aspekto primintina, kad ginčijamu reglamentu siekiama imtis būtinų priemonių įvykdyti 2016 m. vasario 4 d. Sprendimą C & J Clark International ir Puma (C‑659/13 ir C‑34/14, EU:C:2016:74), kuriame Teisingumo Teismas pripažino, jog galutinis ir pratęsimo reglamentai negalioja, kaip tai nurodyta šio sprendimo 24 punkte.

62

Žinoma, kaip matyti iš suformuotos jurisprudencijos, kai Teisingumo Teismas pripažįsta negaliojančiu antidempingo muitus nustatantį reglamentą, kaip antai galutinį ir pratęsimo reglamentus, šie muitai turi būti laikomi teisiškai neprivalomais mokėti, kaip tai suprantama pagal Muitinės kodekso 236 straipsnį, ir turi būti laikoma, kad iš esmės nacionalinės muitinės institucijos juos turi grąžinti tuo tikslu numatytomis sąlygomis (2007 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Ikea Wholesale, C‑351/04, EU:C:2007:547, 66–69 punktai ir 2017 m. sausio 18 d. Sprendimo Wortmann, C‑365/15, EU:C:2017:19, 34 punktas).

63

Vis dėlto Teisingumo Teismo sprendimo dėl negaliojimo pripažinimo ir pagal jį kylančių pareigų apimtis kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatoma atsižvelgiant ne tik į šio sprendimo rezoliucinę dalį, bet ir į motyvus, kurie yra būtinas jos pagrindas (šiuo klausimu žr. 2016 m. sausio 28 d. Sprendimo CM Eurologistik ir GLS, C‑283/14 ir C‑284/14, EU:C:2016:57, 49 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

64

Šiomis aplinkybėmis nagrinėjamu atveju būtina nustatyti tikslią 2016 m. vasario 4 d. Sprendimo C & J Clark International ir Puma (C‑659/13 ir C‑34/14, EU:C:2016:74) rezoliucinėje dalyje esančio reglamentų pripažinimo negaliojančiais apimtį atsižvelgiant į šio sprendimo motyvus, kurie yra būtinas šios dalies pagrindas.

65

Pirmiausia iš minėto sprendimo 79, 112, 135 ir 177 punktų matyti, kad Teisingumo Teismo pripažintas galutinio ir pratęsimo reglamentų negaliojimas bet kuriuo atveju yra atskirų, bet susijusių, teisės pažeidimų padarinys. Pirma, Taryba ir Komisija priėmė šiuos reglamentus prieš tai neišnagrinėjusios rinkos ekonomikos režimo prašymų, kuriuos pateikė tam tikri gamintojai-eksportuotojai, susiję su tyrimu, kuriuo remiantis buvo priimti šie reglamentai, ir taip pažeidė Reglamento Nr. 384/96 2 straipsnio 7 dalies b punktą. Antra, Taryba ir Komisija neišnagrinėjo tų pačių gamintojų-eksportuotojų pateiktų individualaus režimo prašymų ir dėl to pažeidė Reglamento Nr. 384/96 9 straipsnio 5 dalį.

66

Be to, iš minėto sprendimo 39, 108, 120 ir 131 punktų matyti, kad visais šiais prašymais buvo siekiama leisti juos pateikusiems gamintojams-eksportuotojams pasinaudoti individualiu režimu atliekant prieš nustatant antidempingo muitus įvairias parengiamąsias operacijas, dėl kurio Taryba ir Komisija būtų galėjusi nustatyti šiems gamintojams-eksportuotojams mažesnius antidempingo muitų tarifus, palyginti su numatytaisiais galutiniame ir pratęsimo reglamentuose.

67

Galiausiai iš 2016 m. vasario 4 d. Sprendimo C & J Clark International ir Puma (C‑659/13 ir C‑34/14, EU:C:2016:74) 174 ir 177 punktų matyti, kad šiame sprendime atlikęs analizę Teisingumo Teismas nenustatė jokio kito elemento, kuris galėjo turėti įtakos galutinio ir pratęsimo reglamentų galiojimui.

68

Atsižvelgiant į šiuos argumentus, reikia pripažinti, kad siekdama įgyvendinti pareigą įvykdyti 2016 m. vasario 4 d. Sprendimą C & J Clark International ir Puma (C‑659/13 ir C‑34/14, EU:C:2016:74) Komisija galėjo pagrįstai manyti, jog privalėjo išnagrinėti atitinkamų gamintojų-eksportuotojų pateiktus prašymus, kad nustatytų, ar pagal galutinį ir pratęsimo reglamentus jiems taikyti antidempingo muitai turi būti nustatyti mažesni už numatytuosius šiuos dviejuose reglamentuose.

69

Iš tiesų tik pagal minėtus reglamentus gautų antidempingo muitų dalis, atitinkanti galimą tarifų, kurie buvo nustatyti šiuose reglamentuose, ir tarifų, kurie turėjo būti nustatyti, jeigu nebūtų padaryta 2016 m. vasario 4 d. Sprendime C & J Clark International ir Puma (C‑659/13 ir C‑34/14, EU:C:2016:74) Teisingumo Teismo konstatuotų teisės pažeidimų, skirtumą, buvo surinkta nepagrįstai ir dėl to turėjo būti grąžinta suinteresuotiesiems asmenims. Šiomis aplinkybėmis Muitinės kodekso 236 straipsnis negali būti aiškinamas kaip draudžiantis Komisijai nurodyti priimti sprendimą dėl prašymų grąžinti minėtus antidempingo muitus po procedūros, kurios tikslas būtent ir buvo jai padėti apskaičiuoti tokį skirtumą.

70

Šiomis aplinkybėmis atsižvelgiant į šio sprendimo 62 ir 63 punktuose nurodytą jurisprudenciją nebuvo privaloma nedelsiant grąžinti visų antidempingo muitų.

71

Taigi, kadangi ginčijamo reglamento 1 straipsnyje numatyti nurodymai neprieštarauja Muitinės kodekso 236 straipsniui, Komisija buvo įgaliota juos priimti, remdamasi Reglamento Nr. 1225/2009 14 straipsnio 1 dalies pirmu sakiniu.

72

Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar ginčijamu reglamentu galėjo būti pagrįstai atnaujinta procedūra, dėl kurios priimti galutinis ir pratęsimo reglamentai, siekiant iš naujo nustatyti juose numatytus antidempingo muitus pirminiam jų taikymo laikotarpiui. Iš tiesų jis siekia išsiaiškinti, ar atsižvelgiant į tai, kad šie antidempingo muitai nustojo galioti priėmus ginčijamą reglamentą, toks nustatymas iš naujo neprieštarauja, pirma, Reglamento Nr. 384/96 10 straipsnio 1 dalyje, vėliau Reglamento Nr. 1225/2009 10 straipsnio 1 dalyje numatytoms netaikymo atgal taisyklėms ir, antra, Muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalyje įtvirtintai senaties taisyklei.

73

Šiuo klausimu, pirmiausia kalbant apie galimybę atnaujinti procedūrą, dėl kurios priimti galutinis ir pratęsimo reglamentai, siekiant iš naujo nustatyti juose įtvirtintus antidempingo muitus pirminiam jų taikymo laikotarpiui, pažymėtina, kad kai Teisingumo Teismo sprendimu panaikinamas antidempingo muitus nustatantis reglamentas arba jis pripažįstamas negaliojančiu, institucija, kuriai nurodoma imtis priemonių šiam sprendimui įvykdyti, turi galimybę atnaujinti procedūrą, dėl kurios minėtas reglamentas priimtas, net jei ši galimybė taikomuose teisės aktuose aiškiai nenumatyta (šiuo klausimu žr. 2016 m. sausio 28 d. Sprendimo CM Eurologistik ir GLS, C‑283/14 ir C‑284/14, EU:C:2016:57, 51 ir 52 punktus).

74

Be to, iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad, išskyrus atvejus, kai dėl nustatyto pažeidimo visa procedūra tampa niekinė, atitinkama institucija, siekdama pakeisti ankstesnį aktą, kuris buvo panaikintas arba pripažintas negaliojančiu, gali šią procedūrą atnaujinti tik etape, kuriame tas pažeidimas buvo padarytas (2016 m. sausio 28 d. Sprendimo CM Eurologistik ir GLS, C‑283/14 ir C‑284/14, EU:C:2016:57, 51 punktas).

75

Tuo remiantis darytina išvada, kad ginčijamame reglamente galėjo būti pagrįstai atnaujinta procedūra, dėl kurios priimti galutinis ir pratęsimo reglamentai.

76

Dėl klausimo, ar atsižvelgiant į netaikymo atgal taisykles toks procedūros atnaujinimas leistinas, kai nagrinėjamų antidempingo muitų galiojimas pasibaigė, pažymėtina, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog kai Sąjungos institucija naudojasi galimybe atnaujinti procedūrą, nurodyta šio sprendimo 73 ir 74 punktuose, pagal teisės aktų taikymo laiko atžvilgiu principus ji privalo laikytis materialinių teisės normų, galiojusių tuo metu, kai klostėsi faktinės aplinkybės, dėl kurių priimtas reglamentas, kuris buvo panaikintas arba pripažintas negaliojančiu (šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 14 d. Sprendimo Komisija / McBride ir kt., C‑361/14 P, EU:C:2016:434, 40 punktą).

77

Taigi, kaip matyti iš Reglamento Nr. 384/96 10 straipsnio 1 dalies, nagrinėjamu atveju pradėtos procedūros atnaujinimas ginčijamu reglamentu negali lemti to, kad reglamente, kuris bus priimtas šios procedūros pabaigoje ir kuriuo bus pakeičiami galutinis ir pratęsimo reglamentai, bus iš naujo nustatyti antidempingo muitai, taikomi prieš šiems reglamentams įsigaliojant į laisvą apyvartą išleistiems produktams.

78

Vis dėlto, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 384/96 10 straipsnio 1 dalies tekstą, nedraudžiamas toks procedūros atnaujinimas, jeigu atitinkami antidempingo muitai nustojo galioti po šios datos, su sąlyga, kad jie iš naujo nustatomi pirminiam jų taikymo laikotarpiui, taigi nagrinėjamu atveju – produktams, išleistiems į laisvą apyvartą įsigaliojus galutiniam ir pratęsimo reglamentams.

79

Taigi nagrinėjamu atveju atliktas procedūros atnaujinimas negali būti laikomas prieštaraujančiu Reglamento Nr. 384/96 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai netaikymo atgal taisyklei, nes galutiniu ir pratęsimo reglamentais nustatyti antidempingo muitai buvo nustoję galioti ginčijamo reglamento priėmimo dieną.

80

Dėl Muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos taisyklės primintina, kad ja iš tikrųjų siekiama ne tik užkirsti kelią tam, kad apie muitų sumą skolininkui būtų pranešama praėjus trejiems metams nuo jo skolos muitinei atsiradimo, bet ir nustatyti, kad, pasibaigus minėtam terminui, pasibaigia skolos senaties terminas (šiuo klausimu žr. 2006 m. vasario 23 d. Sprendimo Molenbergnatie, C‑201/04, EU:C:2006:136, 39 ir 41 punktus).

81

Vis dėlto, kaip jau pažymėjo Teisingumo Teismas, pagal Muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalį ši taisyklė taikoma tik pranešimui skolininkui apie muitų sumą ir ją įgyvendinti privalo tik nacionalinės muitinės institucijos, kompetentingos siųsti tokius pranešimus (šiuo klausimu žr. 2003 m. kovo 13 d. Sprendimo Nyderlandai / Komisija, C‑156/00, EU:C:2003:149, 63 ir 64 punktus).

82

Be to, iš Muitinės kodekso 221 straipsnio 1 dalies matyti, kad skolininkui apie muitų sumą gali būti pranešama tik po tokios sumos įtraukimo į apskaitą, kuris savo ruožtu Muitinės kodekso 217 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas kaip operacija, kurią atlikdama kompetentinga muitinės institucija turi apskaičiuoti minėtą sumą, kai tik turi visą būtiną informaciją (šiuo klausimu žr. 2006 m. vasario 23 d. Sprendimo Molenbergnatie, C‑201/04, EU:C:2006:136, 46 punktą ir 2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Snauwaert ir kt., C‑124/08 et C‑125/08, EU:C:2009:469, 21 ir 23 punktus).

83

Taigi Muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta senaties taisykle negali būti kliudoma nei tam, kad Komisija priimtų reglamentą, kuriuo nustatomas arba iš naujo nustatomas antidempingo muitas, nei juo labiau tam, kad ši institucija pradėtų procedūrą arba atnaujintų anksčiau prieš priimant šį reglamentą pradėtą procedūrą, nes bet kuriuo atveju prieš kiekvieną iš šių operacijų kompetentingos nacionalinės muitinės institucijos turės apskaičiuoti pagal nagrinėjamą reglamentą surinktinus muitus ir vėliau pranešti apie šią sumą skolininkui.

84

Vadinasi, nagrinėjamu atveju, tik kai Komisija baigs ginčijamu reglamentu atnaujintą procedūrą ir iš naujo nustatys tinkamus galutiniame ir pratęsimo reglamentuose numatytų antidempingo muitų tarifus, nacionalinės muitinės institucijos galės nustatyti atitinkamus muitus ir apie juos pranešti skolininkams. Taigi būtent šios institucijos turės – kompetentingi teismai tai turi patikrinti – įsitikinti, kad kiekvienu konkrečiu atveju laikytasi Muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalies, patikrinant, ar toks pranešimas vis dar gali būti siunčiamas atsižvelgiant į šios nuostatos pirmame sakinyje numatytą trejų metų senaties terminą ir minėtos nuostatos antrame sakinyje numatytą galimą šio termino sustabdymą.

85

Darytina išvada, kad minėtas procedūros atnaujinimas neprieštarauja Muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalyje įtvirtintai senaties taisyklei.

86

Galiausiai, ketvirta, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl to, kad ginčijamame reglamente nustatant nurodymus galbūt viršyti įgaliojimai, ir jis teigia, kad būtų pakakę mažesnės apimties priemonių 2016 m. vasario 4 d. Sprendimui C & J Clark International ir Puma (C‑659/13 ir C‑34/14, EU:C:2016:74) įvykdyti.

87

Šiuo klausimu iš jurisprudencijos matyti, kad jeigu pripažinus Sąjungos aktą negaliojančiu kyla teisinė pasekmė nurodyti šį aktą priėmusiai institucijai imtis būtinų priemonių konstatuotam teisės pažeidimui ištaisyti, atsižvelgiant į tai, kad pagal analogiją taikoma pareiga, numatyta SESV 266 straipsnyje sprendimo dėl panaikinimo atveju, ši institucija vis dėlto turi didelę diskreciją pasirinkti priemones su sąlyga, kad jos turi būti suderinamos su atitinkamo teismo sprendimo rezoliucine dalimi ir motyvais, kurie yra būtinas jos pagrindas (šiuo klausimu žr. 2016 m. sausio 28 d. Sprendimo CM Eurologistikir GLS, C‑283/14 ir C‑284/14, EU:C:2016:57, 48 ir 76 punktus bei nurodytą jurisprudenciją).

88

Atsižvelgiant į šią didelę diskreciją tik akivaizdžiai netinkamas minėtų priemonių pobūdis, palyginti su siekiamu tikslu, gali turėti įtakos tokios priemonės teisėtumui (pagal analogiją žr. 2000 m. vasario 8 d. Sprendimo Emesa Sugar, C‑17/98, EU:C:2000:70, 53 punktą ir 2017 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Vengrija / Taryba, C‑643/15 ir C‑647/15, EU:C:2017:631, 207 punktą).

89

Taigi nagrinėjamu atveju pirmiausia pažymėtina, kad iš to, kas išdėstyta, matyti, jog išnagrinėjus ginčijamo reglamento 1 straipsnyje įtvirtintus nurodymus nenustatyta, kad jie būtų nesuderinami su 2016 m. vasario 4 d. Sprendimo C & J Clark International ir Puma (C‑659/13 ir C‑34/14, EU:C:2016:74) rezoliucine dalimi ir motyvais.

90

Antra, negalima konstatuoti, kad pasirinkdama šias priemones Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą. Iš tiesų nacionalinės muitinės institucijoms numatyta pareiga perduoti Komisijai prašymus dėl grąžinimo, joms pateiktus pagal Muitinės kodekso 236 straipsnį, padeda užtikrinti, kad ši institucija turėtų visą reikšmingą informaciją, kad būtų ištaisyti 2016 m. vasario 4 d. Sprendime C & J Clark International ir Puma (C‑659/13 ir C‑34/14, EU:C:2016:74) konstatuoti teisės pažeidimai, ir jokios papildomos administracinės naštos atitinkamiems ūkio subjektams nenustatoma ir aptariamų prašymų nagrinėjimas nepagrįstai neatidedamas. Galiausiai pažymėtina, kad, pirma, ginčijamo reglamento 1 straipsnio 2 dalyje numatytas šio nagrinėjimo apribojimas laiko atžvilgiu ir, antra, galimas vėlavimas gali būti kompensuotas palūkanomis (šiuo klausimu žr. 2017 m. sausio 18 d. Sprendimo Wortmann, C‑365/15, EU:C:2017:19, 37 punktą).

91

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip, kad jį išnagrinėjus nenustatyta nieko, kas galėtų daryti poveikį ginčijamo reglamento galiojimui.

92

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

Išnagrinėjus pateiktą klausimą nenustatyta nieko, kas galėtų daryti poveikį 2016 m. vasario 17 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2016/223, kuriuo nustatoma tam tikrų rinkos ekonomikos režimo ir individualaus režimo prašymų, pateiktų Kinijos ir Vietnamo eksportuojančių gamintojų, vertinimo tvarka ir kuriuo įgyvendinamas Teisingumo Teismo sprendimas sujungtose bylose C‑659/13 ir C‑34/14, galiojimui.