–

Malta Dental Technologists Association ir J. S. Reynaud, atstovaujamų advokato T. Azzopardi,

–

Kunsill tal-Professjonijiet Kumplimentari għall-Mediċina, atstovaujamos advokatų S. Bailey ir V. Cuschieri,

–

Maltos vyriausybės, atstovaujamos A. Buhagiar,

–

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos J. Vláčil ir M. Smolek,

–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos A. Rubio González ir A. Gavela Llopis,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato M. Russo,

–

Austrijos vyriausybės, atstovaujamos G. Eberhard,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos H. Støvlbæk ir J. Aquilina,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 49, 52 ir 56 straipsnių bei 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo (OL L 255, 2005, p. 22), iš dalies pakeistos 2013 m. lapkričio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/55/ES (OL L 354, 2013, p. 132, toliau – Direktyva 2005/36), išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Malta Dental Technologists Association (Maltos dantų technikų asociacija, toliau – MDTA) bei John Salomone Reynaud ginčą su Superintendent tas-Saħħa Pubblika (visuomenės sveikatos direktorius, Malta, toliau – direktorius) ir Kunsill tal-Professjonijiet Kumplimentari għall-Mediċina (Papildomosios medicinos profesijų taryba, Malta, toliau – PMPT) dėl klinikinių dantų technologų (toliau – KDT) kvalifikacijos pripažinimo Maltoje prašymo.

3

Direktyvos 2005/36 3 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„Šia direktyva asmenims, įgijusiems savo profesinę kvalifikaciją valstybėje narėje, suteikiama garantija, [būtent] užsiimti ta pačia profesija ir dirbti pagal ją kitoje valstybėje narėje tokiomis pačiomis teisėmis kaip ir tos šalies piliečiai, neturėtų panaikinti atvykusio darbuotojo prievolės laikytis bet kokių nediskriminuojančių veiklos reikalavimų, kuriuos gali nustatyti pastaroji valstybė narė, jei tokie reikalavimai yra objektyviai pagrįsti ir proporcingi.“

4

Šios direktyvos 1 straipsnis „Tikslas“ suformuluotas taip:

„Ši direktyva nustato taisykles, pagal kurias valstybė narė, suteikianti galimybę savo teritorijoje užsiimti reglamentuojama profesija atsižvelgiant į specifinės profesinės kvalifikacijos turėjimą (toliau – priimančioji valstybė narė), pripažįsta vienoje ar keliose kitose valstybėse narėse (toliau – kilmės valstybė narė) įgytą profesinę kvalifikaciją, ir kurios leidžia turinčiajam minėtą kvalifikaciją užsiimti ta profesija.

Šia direktyva taip pat nustatomos taisyklės dėl teisės iš dalies užsiimti reglamentuojama profesija ir kitoje valstybėje narėje atliktos profesinės praktikos pripažinimo.“

5

Minėtos direktyvos 3 straipsnio „Apibrėžimai“ 1 dalyje numatyta:

„Šioje direktyvoje taikomi tokie sąvokų apibrėžimai:

<…>

6

Šios direktyvos 4 straipsnyje „Pripažinimo reikalavimai“ nustatyta:

„1.   Priimančiajai valstybei narei pripažinus profesinę kvalifikaciją asmenys įgyja teisę užsiimti toje valstybėje narėje ta pačia profesija, kuriai jie laikomi turinčiais kvalifikaciją kilmės valstybėje narėje, ir užsiimti ja priimančiojoje valstybėje narėje tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos šalies piliečiai.

2.   Taikant šią direktyvą, profesija, kuria pareiškėjas pageidauja užsiimti priimančiojoje valstybėje narėje, yra ta pati, kuriai jis laikomas turinčiu kvalifikaciją kilmės valstybėje narėje, jei apimama veikla yra panaši.

3.   Nukrypstant nuo 1 dalies, teisė iš dalies užsiimti profesine veikla priimančiojoje valstybėje narėje suteikiama laikantis 4f straipsnyje nustatytų sąlygų.“

7

Direktyvos 2005/36 4f straipsnyje „Teisė iš dalies užsiimti profesine veikla“ nurodyta:

„1.   Priimančiosios valstybės narės kompetentinga institucija suteikia teisę iš dalies užsiimti profesine veikla jos teritorijoje tik tuo atveju, kai įvykdomos visos šios sąlygos:

8

Šios direktyvos III antraštinės dalies I skyrius pavadintas „Rengimo įrodymo pripažinimo bendroji sistema“. Jis apima minėtos direktyvos 10–14 straipsnius.

9

Tos pačios direktyvos 10 straipsnyje „Taikymo sritis“ numatyta:

„Šis skyrius taikomas visoms profesijoms, kurių nereglamentuoja šios antraštinės dalies II ir III skyriai <…>“

10

Direktyvos 2005/36 11 straipsnyje „Kvalifikacijos lygiai“ 13 straipsnio ir 14 straipsnio 6 dalies taikymo tikslais profesinės kvalifikacijos sugrupuojamos į lygius.

11

Minėtos direktyvos 13 straipsnio „Pripažinimo reikalavimai“ 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Jei įgyti reglamentuojamą profesiją ar ja užsiimti priimančiojoje valstybėje narėje leidžiama tik turint tam tikrą profesinę kvalifikaciją, tos valstybės narės kompetentinga institucija pareiškėjams, jeigu jie turi kompetencijas patvirtinantį dokumentą ar 11 straipsnyje nurodytos formalios kvalifikacijos įrodymą, kurio kita valstybė narė reikalauja iš asmens, norinčio įgyti teisę užsiimti ta profesija ir ja užsiimti jos teritorijoje, leidžia tą daryti tokiomis pačiomis sąlygomis, kokios taikomos jos piliečiams.“

12

Direktyvos 2005/36 III antraštinės dalies III skyrius pavadintas „Pripažinimas remiantis būtiniausių rengimo reikalavimų derinimu“. Jis apima šios direktyvos 21–49 straipsnius.

13

Direktyvos 2005/36 34 straipsnyje „Pagrindinis odontologinis rengimas“ numatyta:

„1.   Į pagrindinį odontologinį rengimą leidžiama priimti tik turint diplomą ar pažymėjimą, suteikiantį galimybę pradėti atitinkamas studijas valstybės narės universitetuose ar jiems lygiavertėse aukštojo mokslo institucijose.

<…>

3.   Pagrindinis odontologinis rengimas turi užtikrinti, kad asmuo įgytų tokių žinių ir įgūdžių:

14

Šios direktyvos 36 straipsnyje „Gydytojų odontologų profesinė veikla“ numatyta:

„1.   Taikant šią direktyvą, gydytojų odontologų profesinė veikla – tai šio straipsnio 3 dalyje apibrėžta profesinė veikla, vykdoma pagal V priedo 5.3.2 punkte nurodytą profesinę kvalifikaciją.

2.   Gydytojo odontologo profesija turi būti grindžiama 34 straipsnyje nurodytu odontologiniu rengimu ir tai yra savita profesija, skirtinga nuo kitų bendrojo pobūdžio ar specializuotų medicinos profesijų. Norint užsiimti gydytojo odontologo veikla, būtina turėti V priedo 5.3.2 punkte nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą. <…>

3.   Valstybės narės užtikrina, kad gydytojai odontologai paprastai galėtų užsiimti dantų, burnos, žandikaulių ir gretimų audinių anomalijų ir ligų profilaktikos, diagnostikos ir gydymo veikla, reikiamai atsižvelgus į normines nuostatas ir profesinės etikos taisykles V priedo 5.3.2 punkte nurodytomis atskaitos datomis.“

15

Att dwar il-Professjonijiet tas- Saħħa (Kapitolu 464 tal-Liġijiet ta’ Malta) [Sveikatos priežiūros profesijų įstatymas (Maltos įstatymų 464 skyrius)] 2 straipsnyje „pildomosios medicinos specialistas“ apibrėžiamas kaip „sveikatos priežiūros specialistas, kurio pavardė įrašyta į 28 straipsnyje numatytus Papildomosios medicinos profesijų registrus“.

16

Šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Asmenys gali užsiimti papildomosios medicinos profesine veikla tik tuo atveju, jeigu jų pavardė įrašyta į atitinkamą registrą, kurį, vadovaudamasi šio įstatymo nuostatomis, tvarko [PMPT].“

17

Minėto įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„[PMPT] sudaro III priede nurodytus atskirus registrus kiekvienai papildomosios medicinos profesijai, <…> į kuriuos, atitinkamam asmeniui pateikus paraišką, įrašoma bet kurio Maltos ar kitos valstybės narės piliečio pavardė. Šis pilietis privalo turėti:

18

Sveikatos priežiūros profesijų įstatymo (Maltos įstatymų 464 skyrius) III priede, kuriame išvardytos papildomos medicinos profesijos, daroma nuoroda į dantų protezuotojo, bet ne į KDT profesiją.

19

MDTA ir J. S. Reynaud kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą su pareiškimu, susijusiu su KDT kvalifikacijos pripažinimo Maltoje prašymu. Pareiškime jie reikalavo įpareigoti PMPT ir direktorių įregistruoti Maltoje kitose valstybėse narėse pripažįstamus KDT ir leisti šiems protezuotojams vykdyti savo profesinę veiklą šioje valstybėje narėje. MDTA ir J. S. Reynaud taip pat siekė, kad būtų pripažinta, jog KDT gali vykdyti savo profesinę veiklą be odontologo siuntimo.

20

KDT yra odontologijos įtaisų srities, įskaitant protezų arba dirbtinių dantų gamybą, taip pat protezų taisymą ir keitimą, ekspertai.

21

MDTA ir J. S. Reynaud pabrėžia, kad KDT veikla nekelia pavojaus, kad klientams bus padaryta nepataisoma žala, nes jeigu dantų protezas turėtų trūkumų, vienintelė pasekmė būtų tai, kad jį reikėtų pataisyti arba pakeisti.

22

Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad KDT nepripažįstami Maltoje, vadinasi, jie negali užsiimti savo profesija; šioje valstybėje narėje pripažįstami ir registruojami vien dantų protezuotojai.

23

Taigi MDTA ir J. S. Reynaud reikalauja ne pripažinti klinikinius dantų technologus sveikatos priežiūros specialisto profesija, kuri yra atskira ir skiriasi nuo dantų techniko, bet įtraukti klinikinius dantų technologus į PMPT tvarkomą dantų protezuotojų registrą.

24

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad MDTA ir J. S. Reynaud pareiškimas susijęs su galimybe asmenims, norintiems pagal savo profesiją dirbti Maltoje, užsiimti profesine veikla įvairiose valstybėse. Jis patikslina, kad šioje byloje akivaizdu, jog nėra jokios diskriminacijos tarp Maltos piliečių ir kitų valstybių narių piliečių, nes klinikinio dantų technologo profesija apskritai nepripažįstama „reglamentuojama profesija“, nepaisant to, kokia yra su tuo susijusių asmenų pilietybė.

25

Manydamas, kad ginčo pagrindinėje byloje išsprendimui būtinas SESV 49, 52 ir 56 straipsnių ir Direktyvos 2005/36 išaiškinimas, Prim’Awla tal-Qorti Ċivili (Civilinių bylų teismo pirmoji kolegija, Malta) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

26

Maltos vyriausybė savo rašytinėse pastabose teigia, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai nepriimtini, nes, pirma, jie buvo suformuluoti pernelyg ankstyvoje nacionalinio proceso stadijoje, kurioje šalys neturi galimybės pateikti įrodymų, antra, jie pagrįsti klaidinga prielaida, kad KDT veikla nekelia pavojaus žmogaus sveikatai, ir, trečia, jie paremti klaidinga išvada, kad KDT iš kitų valstybių narių negali užsiimti savo profesine veikla Maltoje.

27

Austrijos vyriausybė savo rašytinėse pastabose abejoja, ar Teisingumo Teismas turi jurisdikciją atsakyti į pateiktus klausimus: jos nuomone, pagrindinėje byloje nagrinėjamame ginče nėra tarpvalstybinio aspekto, nes pareiškimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikusi MDTA yra Maltoje įsteigta asociacija.

28

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės išaiškinimo, atsižvelgiant į tai, kad jis atsakingas už savo nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atmesti nacionalinio teismo pateiktą prašymą, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba jeigu Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinas tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (žr., be kita ko, 2016 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Petruhhin, C‑182/15, EU:C:2016:630, 20 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

29

Be to, nacionalinis teismas sprendžia, kokioje bylos stadijoje tinkamiausia Teisingumo Teismui pateikti prejudicinį klausimą (2007 m. balandžio 17 d. Sprendimo AGM-COS.MET, C‑470/03, EU:C:2007:213, 45 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

30

Kalbant apie tarpvalstybinio aspekto ginče pagrindinėje byloje trūkumą, kuriuo remiasi Austrijos vyriausybė, reikia pažymėti, kad klausimai susiję ne tik su SESV, bet ir su Direktyvos 2005/36 nuostatomis, o prašymą priimti prejudicinį sprendimą priėmęs teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą nagrinėdamas bylą, pradėtą dantų protezuotojų asociacijos, t. y. MDTA, dėl nacionalinių nuostatų, kurios taikomos ne tik Maltos piliečiams, bet ir kitų valstybių narių piliečiams, teisėtumo. Todėl sprendimas, kurį šis nacionalinis teismas priims paskelbus Teisingumo Teismo sprendimą, turės poveikį šiems piliečiams (šiuo klausimu žr. 2013 m. gegužės 8 d. Sprendimo Libert ir kt., C‑197/11 ir C‑203/11, EU:C:2013:288, 35 punktą ir 2016 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Ullens de Schooten, C‑268/15, EU:C:2016:874, 51 punktą).

31

Vadinasi, prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

32

Savo klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar pagrindines laisves reglamentuojančios SESV nuostatos ir Direktyva 2005/36 turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiami tokie valstybės narės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, kuriuose numatyta, kad dantų protezuotojai veiklą turi vykdyti bendradarbiaudami su odontologais, kiek pagal minėtus teisės aktus toks reikalavimas taikomas KDT, įgijusiems profesinę kvalifikaciją kitoje valstybėje narėje, ir siekiantiems pagal šią profesiją dirbti pirmojoje valstybėje narėje.

33

Pirmiausia reikia pažymėti, kad, remiantis Direktyvos 2005/36 1 straipsniu, ši direktyva nustato taisykles, pagal kurias valstybė narė, t. y. priimančioji valstybė narė, suteikianti galimybę savo teritorijoje užsiimti reglamentuojama profesija atsižvelgiant į specifinės profesinės kvalifikacijos turėjimą, pripažįsta vienoje ar keliose kitose valstybėse narėse, t. y. kilmės valstybėje narėje ar valstybėse narėse, įgytą profesinę kvalifikaciją, ir kurios leidžia turinčiajam minėtą kvalifikaciją užsiimti ta profesija.

34

Pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies a punktą „reglamentuojama profesija“ apibrėžiama kaip profesinės veiklos rūšis arba profesinės veiklos rūšių grupė, kuria verčiantis arba verčiantis vienu iš jos būdų pagal įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas tiesiogiai arba netiesiogiai reikalaujama turėti specifinę profesinę kvalifikaciją. Taigi, sąvokos „reglamentuojama profesija“, kaip ji suprantama pagal minėtą direktyvą, apibrėžčiai taikoma Sąjungos teisė (2015 m. spalio 6 d. Sprendimo Brouillard, C‑298/14, EU:C:2015:652, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

35

Iš Direktyvos 2005/36 3 straipsnio 1 dalies b, c ir e punktų matyti, kad šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies a punkte minima „specifinė profesinė kvalifikacija“ apima kvalifikaciją, kurią įgiję asmenys specialiai parengiami užsiimti konkrečia profesija (šiuo klausimu žr. 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo Brouillard, C‑298/14, EU:C:2015:652, 38 punktą).

36

Kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, Sveikatos priežiūros profesijų įstatymo (Maltos įstatymų 464 skyrius) 28 straipsnyje nustatytu reikalavimu turėti universitete įgytą kvalifikaciją, kad būtų galima pradėti verstis papildomos medicinos profesijomis, būtent siekiama parengti ją turinčius asmenis verstis tokia profesija. Minėto įstatymo III priede kaip viena iš papildomų medicinos profesijų nurodoma dantų protezuotojo profesija.

37

Todėl su sąlyga, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikrins ir nustatys, kad Maltos teisėje numatyti dantų protezuotojų profesinės kvalifikacijos reikalavimai atitinka Direktyvos 2005/36 3 straipsnio 1 dalies b, c ir e punktus, reikia konstatuoti, kad dantų protezuotojo profesija Maltoje yra reglamentuojama profesija, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies a punktą.

38

Dantų protezuotojo profesijai netaikomos Direktyvos 2005/36 III antraštinės dalies II ir III skyrių nuostatos, vadinasi, jai taikoma rengimo įrodymo pripažinimo bendroji sistema, numatyta šios direktyvos šios antraštinės dalies I skyriuje, būtent 10–14 straipsniuose.

39

Pagal minėtos direktyvos 13 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą, jei įgyti reglamentuojamą profesiją ar ja užsiimti priimančiojoje valstybėje narėje leidžiama tik turint tam tikrą profesinę kvalifikaciją, tos valstybės narės kompetentinga institucija pareiškėjams, jeigu jie turi kompetencijas patvirtinantį dokumentą ar 11 straipsnyje nurodytos formalios kvalifikacijos įrodymą, kurio kita valstybė narė reikalauja iš asmens, norinčio įgyti teisę užsiimti ta profesija ir ja užsiimti jos teritorijoje, leidžia tą daryti tokiomis pačiomis sąlygomis, kokios taikomos jos piliečiams.

40

Direktyvos 2005/36 13 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos a punkte esanti formuluotė „ta pati profesija“ turi būti suprantama kaip apimanti profesijas, kurios kilmės valstybėje narėje ir priimančiojoje valstybėje narėje yra identiškos, analogiškos ar tam tikrais atvejais paprasčiausiai lygiavertės veiklos rūšių, kurias jos apima, atžvilgiu (šiuo klausimu žr. 2006 m. sausio 19 d. Sprendimo Colegio de Ingenieros de Caminos, Canales y Puertos, C‑330/03, EU:C:2006:45, 20 punktą).

41

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi atsižvelgti į visą pagal šią profesiją vykdomą veiklą abiejose atitinkamose valstybėse narėse, t. y. dantų protezuotojo profesiją Maltoje ir KDT profesiją kitoje valstybėje narėje, siekdamas nustatyti, ar iš tiesų jos yra „ta pati profesija“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/36 13 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą (šiuo klausimu žr. 2006 m. sausio 19 d. Sprendimo Colegio de Ingenieros de Caminos, Canales y Puertos, C‑330/03, EU:C:2006:45, 20 punktą).

42

Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kad iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad pagrindinėje byloje kompetentingos Maltos valdžios institucijos neužkerta kelio KDT užsiimti dantų protezuotojų profesija todėl, kad mano, jog KDT veikla ir jų profesinė kvalifikacija atitinka dantų protezuotojų Maltoje veiklą ir profesinę kvalifikaciją.

43

Šiomis aplinkybėmis, su sąlyga, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikrins, ar tenkinami šio sprendimo 41 punkte nurodyti kriterijai, negalima atmesti galimybės, kad dantų protezuotojo ir KDT profesijos bus pripažintos „ta pa[čia] profesija“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/36 13 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą.

44

Be to, sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodyta aplinkybė, kad kilmės valstybėje narėje nustatyti KDT kvalifikacijos reikalavimai griežtesni už dantų protezuotojų, kurių profesija yra reglamentuojama priimančiojoje valstybėje narėje, kvalifikacijos reikalavimus, nesvarbi nagrinėjant šį klausimą.

45

Padarius šią išvadą, reikia išnagrinėti Maltos teisės aktuose nustatytą reikalavimą, kad dantų protezuotojų veikla Maltoje turi būti verčiamasi tarpininkaujant odontologams, nes šie protezuotojai negali patys dirbti su pacientais, odontologams netarpininkaujant.

46

Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kad dantų protezuotojų ar KDT profesinės veiklos reikalavimai nėra suderinti Direktyva 2005/36.

47

Iš tiesų, kaip generalinis advokatas iš esmės pažymėjo savo išvados 13 punkte, iš Direktyvos 2005/36 4 straipsnio, kaip jis aiškintinas atsižvelgiant į jos 3 konstatuojamąją dalį, matyti, kad priimančioji valstybė narė turi nustatyti užsiėmimo reglamentuojama profesija reikalavimus, dėl kurių neturi būti pažeidžiama Sąjungos teisė.

48

Taigi, asmuo, užsiimantis KDT profesija savo kilmės valstybėje narėje, negali remtis Direktyva 2005/36 siekdamas, kad būtų netaikomas reikalavimas protezuotojui užsiimti profesija tarpininkaujant odontologui, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje.

49

Kaip generalinis advokatas iš esmės pažymėjo savo išvados 13 punkte, jei būtų nuspręsta kitaip, reikštų, kad valstybė privalo nukopijuoti akivaizdžiai palankesnius profesinės veiklos vykdymo reikalavimus, taikomus kitose valstybėse narėse, ir leistų šia direktyva pasinaudoti kaip priemone vertimosi reglamentuojamomis profesijomis reikalavimams, kurie nebuvo suderinti, apeiti.

50

Tiesa, kad tam tikra KDT veikla gali sutapti su odontologo profesine veikla, o Direktyvos 2005/36 4f straipsnyje numatyta teisė tam tikromis sąlygomis profesine veikla užsiimti iš dalies, tačiau bet kuriuo atveju svarbu priminti, kad pareiškėjai pagrindinėje byloje niekada neprašė remdamiesi šio straipsnio a punktu suteikti jiems teisę iš dalies užsiimti odontologo profesine veikla.

51

Taigi, net nėra būtina priimti sprendimo dėl to, ar tokia daline teise nagrinėjamu atveju būtų galima teisėtai pasinaudoti; reikia konstatuoti, kad pagrindinės bylos aplinkybėmis Direktyvos 2005/36 4f straipsnis netaikytinas.

52

Be to, reikia įvertinti, ar, kalbant apie protezuotojo ir KDT profesinės veiklos reikalavimų aspektus, nesuderintus Direktyva 2005/36, reikalavimas protezuotojui užsiimti profesine veikla tarpininkaujant odontologui atitinka SESV.

53

Šiuo klausimu reikia priminti, kad valstybės narės turi įgyvendinti savo kompetenciją nustatyti ankstesniame šio sprendimo punkte nurodytus reikalavimus laikydamosi SESV garantuojamų pagrindinių laisvių (pagal analogiją žr. 2013 m. birželio 27 d. Sprendimo Nasiopoulos, C‑575/11, EU:C:2013:430, 20 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

54

Žinoma, pagal SESV 168 straipsnio 7 dalį, išaiškintą Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, Sąjungos teisė nepažeidžia valstybių narių kompetencijos tvarkyti savo socialinės apsaugos sistemas. Vis dėlto naudodamosi šia kompetencija valstybės narės turi laikytis Sąjungos teisės, ypač SESV nuostatų, susijusių su įsisteigimo laisve, kurios draudžia valstybėms narėms nustatyti arba išlaikyti nepagrįstus šios laisvės apribojimus sveikatos priežiūros srityje (2013 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Ottica New Line, C‑539/11, EU:C:2013:591, 24 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

55

Šiuo atžvilgiu svarbu konstatuoti, kad jeigu KDT kilmės valstybėje narėje gali tiesiogiai netarpininkaujant odontologams dirbti su pacientais, priimančiosios valstybės narės teisės aktuose protezuotojams nustatytas tokio tarpininkavimo reikalavimas gali padaryti mažiau patraukliu naudojimąsi įsisteigimo laisve, užtikrintą SESV 49 straipsnyje.

56

Pagal suformuotą jurisprudenciją įsisteigimo laisvės apribojimai, taikomi nediskriminuojant dėl pilietybės, gali būti pateisinami privalomais bendrojo intereso pagrindais su sąlyga, kad jie gali užtikrinti tikslo, kurio jais siekiama, įgyvendinimą ir neviršija to, kas būtina šiam tikslui pasiekti (2013 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Ottica New Line, C‑539/11, EU:C:2013:591, 33 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

57

Pagrindinėje byloje privalomo tarpininkavimo reikalavimas paremtas prielaida, kad tik asmenys, baigę Direktyvos 2005/36 34 straipsnyje numatytą odontologinį rengimą ir turintys pagrindinio odontologinio rengimo pažymėjimą, turi pakankamą kvalifikaciją užsiimti šios direktyvos 36 straipsnio 3 dalyje išvardytomis veiklomis, įskaitant anomalijų ir ligų, susijusių su dantų, burnos, žandikaulių ir kitų audinių profilaktika, diagnostika ir gydymu.

58

Šiomis aplinkybėmis privalomu odontologo dalyvavimu protezuotojui gydant pacientą siekiama užtikrinti visuomenės sveikatos apsaugą, kuri šiuo atveju yra bendrojo intereso privalomasis pagrindas, kuriuo galima pateisinti minėtą įsisteigimo laisvės ribojimą.

59

Todėl reikia patikrinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamas draudimas tinkamas siekiant įgyvendinti nustatytą tikslą ir ar jis neviršija to, kas būtina tam tikslui pasiekti.

60

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, vertinant, ar valstybė narė laikėsi proporcingumo principo visuomenės sveikatos srityje, reikia atsižvelgti į tai, kad žmonių sveikata ir gyvybė tarp ESV sutartimi saugomų interesų užima svarbiausią vietą ir kad būtent valstybės narės turi nuspręsti, kokio lygio visuomenės sveikatos apsaugą jos ketina suteikti ir kaip šį lygį pasiekti. Kadangi šis apsaugos lygis įvairiose valstybėse narėse gali skirtis, reikia valstybėms narėms suteikti diskreciją šioje srityje (šiuo klausimu žr. 2016 m. spalio 19 d. Sprendimo Deutsche Parkinson Vereinigung, C‑148/15, EU:C:2016:776, 30 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

61

Taip pat visuomenės sveikata reikalauja ypatingo apdairumo vertinant jos apsaugai skirtas nacionalines priemones (šiuo klausimu žr. 2013 m. birželio 27 d. Sprendimo Nasiopoulos, C‑575/11, EU:C:2013:430, 27 punktą).

62

Atsižvelgiant į pavojų paciento sveikatai, būdingą visoms šio sprendimo 57 punkte nurodytoms veikloms, visuomenės sveikatos apsaugos tikslo svarbą bei valstybių narių įgyvendinant šį tikslą turimą diskreciją, apie kurią primintą šio sprendimo 60 punkte, reikia konstatuoti, kad, kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 26–30 punktuose, privalomo odontologo tarpininkavimo reikalavimas yra tinkamas siekiant minėto tikslo ir neviršija to, kas būtina šiam tikslui pasiekti.

63

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti, kad SESV 49 straipsnis ir Direktyvos 2005/36 4 straipsnio 1 dalis bei 13 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiamas toks valstybės narės teisės aktas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriame numatyta, kad dantų protezuotojai veiklą turi vykdyti bendradarbiaudami su odontologais, kiek pagal minėtus teisės aktus toks reikalavimas taikomas KDT, įgijusiems profesinę kvalifikaciją kitoje valstybėje narėje ir siekiantiems pagal šią profesiją dirbti pirmojoje valstybėje narėje.

64

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

SESV 49 straipsnis ir 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo, iš dalies pakeistos 2013 m. lapkričio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/55/ES, 4 straipsnio 1 dalis bei 13 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiamas toks valstybės narės teisės aktas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriame numatyta, kad dantų protezuotojai veiklą turi vykdyti bendradarbiaudami su odontologais, kiek pagal minėtus teisės aktus toks reikalavimas taikomas klinikiniams dantų technologams, įgijusiems profesinę kvalifikaciją kitoje valstybėje narėje ir siekiantiems pagal šią profesiją dirbti pirmojoje valstybėje narėje.