–

Bundesanstalt für Finanzdienstleistungsaufsicht, atstovaujamos R. Wiegelmann,

–

E. Baumeister, atstovaujamo Rechtsanwalt P. A. Gundermann,

–

F. Schmitt, Phoenix Kapitaldienst GmbH bankroto administratoriaus, atstovaujamo Rechtsanwalt A. J. Baumert,

–

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze, J. Möller ir D. Klebs,

–

Estijos vyriausybės, atstovaujamos K. Kraavi-Käerdi ir N. Grünberg,

–

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. K. Bulterman ir B. Koopman,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna, B. Majerczyk-Graczykowska ir A. Kramarczyk-Szaładzińska,

–

Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos S. Simmons ir Z. Lavery, padedamų baristerių V. Wakefield ir S. Ford,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos I. V. Rogalski, J. Rius ir K.‑P. Wojcik,

–

Autorité de surveillance AELE, atstovaujamos C. Zatschler, M. Schneider, I. O. Vilhjálmsdóttir ir M. L. Hakkebo,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvas 85/611/EEB, 93/6/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/12/EB bei panaikinančios Tarybos direktyvą 93/22/EEB (OL L 145, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 263), 54 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Bundesanstalt für Finanzdienstleistungsaufsicht (Federalinė finansinių paslaugų priežiūros institucija, Vokietija) ir Ewald Baumeister ginčą dėl šios institucijos sprendimo atsisakyti leisti susipažinti su tam tikrais dokumentais, susijusiais su Phoenix Kapitaldienst GmbH (toliau – Phoenix).

3

Direktyvos 2004/39 2 ir 63 konstatuojamosiose dalyse skelbiama:

<…>

4

Šios direktyvos 17 straipsnio „Bendra nuolatinės priežiūros pareiga“ 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad kompetentingos institucijos prižiūrėtų investicinių įmonių veiklą, siekdamos įvertinti, ar laikomasi šioje direktyvoje numatytų veiklos sąlygų. Valstybės narės užtikrina, kad būtų patvirtintos atitinkamos priemonės, leidžiančios kompetentingoms institucijoms gauti informaciją, būtiną norint įvertinti, kaip investicinės įmonės laikosi šių įsipareigojimų.“

5

Minėtos direktyvos 50 straipsnyje „Kompetentingoms institucijoms suteiktini įgaliojimai“ numatyta:

„1.   Kompetentingoms institucijoms suteikiami visi priežiūros ir tyrimo įgaliojimai, reikalingi siekiant užtikrinti, kad būtų vykdomos jų funkcijos. <…>

2.   Straipsnio 1 dalyje nurodyti įgaliojimai vykdomi vadovaujantis nacionaline teise ir apima mažiausiai:

<…>“

6

Direktyvos 2004/39 54 straipsnyje „Profesinė paslaptis“ nustatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad [kompetentingos institucijos,] visi kompetentingose institucijose dirbantys ar dirbę asmenys ar subjektai, kuriems, vadovaujantis 48 straipsnio 2 dalimi, buvo perduotos užduotys, taip pat kompetentingų institucijų vardu [veikiantys auditoriai ir ekspertai būtų įpareigoti laikytis profesinės paslapties]. Jokia slapta informacija, kurią jie gali gauti atlikdami savo pareigas, išskyrus informacijos santraukas ar bendrą informaciją, iš kurių nebūtų galima nustatyti duomenų apie atskiras investicines įmones, rinkos operatorius, reguliuojamas rinkas ar bet kokį kitą asmenį, negali būti perduota jokiam asmeniui ar institucijai, jeigu tai nesusiję su baudžiamojoje teisėje ar kitose šios direktyvos nuostatose numatytais atvejais.

2.   Jeigu yra paskelbtas investicinės įmonės, rinkos operatoriaus ar reguliuojamos rinkos bankrotas arba ji priverstinai likviduojama, konfidenciali informacija, nesusijusi su šiame procese dalyvaujančiomis trečiosiomis šalimis, gali būti atskleista civilinio teismo proceso ar arbitražo metu, jei tai būtina bylos nagrinėjimui.

3.   Nepažeisdamos atvejų, kuriuos apima baudžiamoji teisė, kompetentingos institucijos, įstaigos arba fiziniai ar juridiniai asmenys, išskyrus pagal šią direktyvą konfidencialią informaciją gaunančias kompetentingas institucijas, gali naudoti ją tik vykdydamos savo pareigas ir funkcijas; kompetentingos institucijos ją naudoja šios direktyvos taikymo srities mastu, o kitos institucijos, įstaigos arba fiziniai ar juridiniai asmenys ją naudoja tais tikslais, kuriais ši informacija jiems buvo suteikta, ir (ar) administracinio ar teismo proceso, kuris konkrečiai siejasi su jų vykdomomis funkcijomis. Tačiau informaciją gaunanti institucija ją gali naudoti kitais tikslais, jeigu informaciją perduodanti kompetentinga institucija, kita institucija, įstaiga ar asmuo leidžia tai daryti.

4.   Bet kokiai pagal šią direktyvą gautai ar perduotai konfidencialiai informacijai taikomos šiame straipsnyje nustatytos profesinę paslaptį reglamentuojančios nuostatos. Nepaisant to, šis straipsnis neužkerta kompetentingoms institucijoms kelio keistis arba perduoti informaciją laikantis šios ir kitų direktyvų, taikomų investicinėms įmonėms, kredito įstaigoms, pensijų fondams, [kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektams (KIPVPS)], draudimo ir perdraudimo tarpininkams, draudimo įmonėms, reguliuojamoms rinkoms ar rinkos operatoriams, arba kitaip, gavus informaciją perdavusios kompetentingos institucijos, kitos institucijos ar įstaigos arba fizinio ar juridinio asmens sutikimą.

5.   Šis straipsnis neužkerta kelio kompetentingoms institucijoms, laikantis nacionalinės teisės, apsikeisti ar perduoti konfidencialią informaciją, gautą iš kitos valstybės narės kompetentingos institucijos.“

7

Šios direktyvos 56 straipsnio „Pareiga bendradarbiauti“ 1 dalyje nustatyta:

„Skirtingų valstybių narių kompetentingos institucijos viena su kita bendradarbiauja, jeigu to reikia vykdant šioje direktyvoje nustatytas pareigas ir šioje direktyvoje ar nacionalinėje teisėje nustatytus įgaliojimus.

Kompetentingos institucijos teikia pagalbą kitų valstybių narių kompetentingoms institucijoms. Visų pirma, jos keičiasi informacija ir bendradarbiauja vykdydamos tyrimus ir priežiūrą.

<…>“

8

Minėtos direktyvos 58 straipsnio „Informacijos mainai“ 1 dalyje nustatyta:

„Šioje direktyvoje kontaktiniais punktais, laikantis šios direktyvos 56 straipsnio 1 dalies, paskirtos valstybių narių kompetentingos institucijos nedelsdamos perduoda viena kitai informaciją, leidžiančią kompetentingoms institucijoms, paskirtoms laikantis 48 straipsnio 1 dalies, vykdyti pagal šią direktyvą nustatytose nuostatose numatytas pareigas.

Informacijos mainus su kitomis kompetentingomis institucijomis pagal šią direktyvą vykdančios kompetentingos institucijos perduodama informacija gali nurodyti, kad tos informacijos negalima atskleisti be aiškaus ją suteikusių kompetentingų institucijų sutikimo ir tokia informacija gali būti atskleidžiama tik tiems tikslams, kuriems tos institucijos davė sutikimą.“

9

2005 m. rugsėjo 5 d.Informationsfreiheitsgesetz (Informacijos laisvės įstatymas; BGBl. 2005 I, p. 2722), iš dalies pakeisto 2013 m. rugpjūčio 7 d. įstatymu (BGBl. 2013 I, p. 3154; toliau – IFG), 1 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Kiekvienas turi teisę reikalauti, kad federalinės institucijos leistų susipažinti su tarnybine informacija šiame įstatyme nustatytomis sąlygomis.“

10

IFG 3 straipsnio „Specialių viešųjų interesų apsauga“ 4 punkte nustatyta:

„Susipažinti su informacija neleidžiama:

<…>

4.   jei informacijai taikoma teisės normoje arba bendrose administracinėse nuostatose, susijusiose su įslaptintos informacijos materialine ir organizacine apsauga, reglamentuota slaptumo ar konfidencialumo pareiga arba jei ši informacija yra profesinė ar tarnybinė paslaptis.“

11

1998 m. rugsėjo 9 d.Kreditwesengesetz (Kredito sektoriaus įstatymas, BGBl. 1998 I, p. 2776), iš dalies pakeisto 2013 m. liepos 4 d. įstatymu (BGBl. 2013 I, p. 1981, toliau – KWG), 9 straipsnio „Konfidencialumo pareiga“ 1 dalyje nustatyta:

„[Federalinės finansinių paslaugų priežiūros institucijos] tarnautojai, kurie vykdydami savo funkcijas įgyvendina šį įstatymą, neturi teisės be leidimo paviešinti arba naudoti vykdant funkcijas sužinotos faktinės informacijos (ypač komercinių ir verslo paslapčių), kurios slaptumu [suinteresuoti šiuo įstatymu apmokestinami asmenys] arba trečioji šalis, net jeigu jie nebedirba arba jų funkcijos pasibaigusios. <…>“

12

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Phoenix bankroto procedūra pradėta 2005 m. Tuomet šios bendrovės veikla buvo nutraukta ir nuo tol ji likviduojama. Phoenix verslo modelis buvo grindžiamas nesąžininga piramidės sistema.

13

E. Baumeister yra vienas iš investuotojų, nukentėjusių dėl Phoenix veiklos. Federalinėje finansinių paslaugų priežiūros institucijoje jis rėmėsi IFG 1 straipsnio 1 dalimi tam, kad galėtų susipažinti su dokumentais, susijusiais su Phoenix, kaip antai specialiojo audito ataskaita, auditorių ataskaitomis, vidaus dokumentais, ataskaitomis ir susirašinėjimu, kuriuos ši institucija gavo arba parengė vykdydama Phoenix priežiūrą. Federalinė finansinių paslaugų priežiūros institucija atsisakė patenkinti šį prašymą.

14

Atmetus jo skundą, E. Baumeister pareiškė ieškinį dėl Federalinės finansinių paslaugų priežiūros institucijos sprendimo atmesti prašymą Verwaltungsgericht Frankfurt am Main (Frankfurto prie Maino administracinis teismas, Vokietija). 2008 m. kovo 12 d. sprendimu pastarasis įpareigojo šią instituciją leisti susipažinti su prašomais dokumentais, išskyrus pramonines ir komercines paslaptis ir dokumentus, susijusius su Jungtinės Karalystės finansinių paslaugų institucija.

15

2013 m. lapkričio 29 d. sprendimu Hessischer Verwaltungsgerichtshof (Heseno vyriausiasis administracinis teismas, Vokietija), išnagrinėjęs apeliacinį skundą dėl minėto sprendimo, nusprendė, pirma, kad pagal IFG 1 straipsnio 1 dalį E. Baumeister turėjo teisę susipažinti su prašomais dokumentais ir, antra, kad jo prašymo leisti susipažinti su dokumentais nebuvo galima atmesti bendrai remiantis IFG 3 straipsnio 4 punktu, siejamu su KWG 9 straipsnio 1 dalimi. Jis nusprendė, kad buvo galima atsisakyti leisti susipažinti su nagrinėjamais dokumentais tik dėl pramoninių ir komercinių paslapčių, kurios turėjo būti nustatytos kiekvienu konkrečiu atveju; tas pats taikoma ir trečiųjų asmenų asmeninei informacijai. Joks kitas sprendimas negalimas pagal Sąjungos teisę.

16

Federalinė finansinių paslaugų priežiūros institucija pareiškė kasacinį skundą dėl šio sprendimo Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Vokietija).

17

Pastarasis teismas iš esmės nurodo, kad Hessischer Verwaltungsgerichtshof (Heseno vyriausiasis administracinis teismas) pernelyg susiaurino pagal KWG 9 straipsnio 1 dalį suteikiamos apsaugos apimtį dviem apsektais. Pirma, ši nuostata skirta tam, kad būtų bendrai apsaugota bet kokia informacija, kurios konfidencialumą išsaugoti teisiškai suinteresuota prižiūrima įmonė arba tretieji asmenys, įskaitant informaciją, turinčią materialinę vertę, kuri gali būti realizuota vykstant nemokumo procedūrai, neatsižvelgiant į tai, ar tai yra pramoninė, ar komercinė paslaptis. Antra, minėta nuostata taip pat saugo nuo informacijos, kurios konfidencialumą išsaugoti teisiškai suinteresuota Federalinė finansinių paslaugų priežiūros institucija, atskleidimo. Bet kuriuo atveju reikia išnagrinėti aptariamos informacijos turinį tam, kad būtų galima padaryti išvadą dėl tokio teisėto intereso buvimo. Be to, informacijos saugojimo poreikis paprastai ilgainiui turėtų mažėti.

18

Vis dėlto, remdamasis Direktyvos 2004/39 54 straipsnio 1 dalimi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar KWG 9 straipsnio 1 dalyje numatytos konfidencialumo pareigos apimtį reikėtų aiškinti plačiau.

19

Šiuo klausimu minėtas teismas iš esmės pirmiausia primena kai kurias Sąjungos teismo pastabas dėl 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL L 145, 2001, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 331) ir 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [SESV 101] ir [102] straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) (žr., be kita ko, 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo ClientEarth / Komisija, C‑612/13 P, EU:C:2015:486, 68, 69 ir 77 punktus ir 2015 m. sausio 28 d. Sprendimo Evonik Degussa / Komisija, T‑341/12, EU:T:2015:51, 84 ir 94 punktus). Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad dėl finansų rinkos priežiūros veiklos specifikos galima pateisinti itin plačios, taip pat ir laiko požiūriu, apimties KWG 9 straipsnio 1 daliai suteikimą.

20

Šiomis aplinkybėmis Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

Jei į antrąjį klausimą bus atsakyta neigiamai:

21

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2004/39 54 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad bet kokia informacija, susijusi su prižiūrima įmone ir jos pateikta kompetentingai institucijai, taip pat bet kokie šios institucijos pareiškimai, esantys jos priežiūros byloje, įskaitant jos susirašinėjimą su kitomis tarnybomis, besąlygiškai yra slapta informacija, kuriai dėl to taikoma šioje nuostatoje numatyta pareiga saugoti profesinę paslaptį. Jei atsakymas į šį klausimą neigiamas, jis iš esmės siekia išsiaiškinti kriterijus, kuriais reikia remtis nustatant, kokia valstybių narių paskirtų institucijų, kurioms pavesta vykdyti šioje direktyvoje numatytas funkcijas (toliau – kompetentingos institucijos), turima informacija turi būti laikoma atitinkančia šią kvalifikaciją.

22

Šiuo aspektu reikia konstatuoti, kad nei Direktyvos 2004/39 54 straipsnyje, nei jokioje kitoje jos nuostatoje aiškiai nenurodyta, kokia kompetentingų valdžios institucijų turima informacija turi būti pripažinta „slapta“ ir todėl privalomai saugoma kaip profesinė paslaptis.

23

Be to, nors reikšmingos šios srities nacionalinės teisės nuostatos labai įvairios, Direktyvos 2004/39 tekste nėra nuorodos į nacionalinę teisę, kiek tai susiję su šios direktyvos 54 straipsnio 1 dalyje esančios sąvokos „slapta informacija“ prasme ir apimtimi.

24

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją iš vienodo Sąjungos teisės taikymo reikalavimo matyti, kad jeigu jos nuostatoje nėra jokios nuorodos į valstybių narių teisę dėl konkrečios sąvokos, ji visoje Europos Sąjungoje turi būti aiškinama autonomiškai ir vienodai. Šis aiškinimas turi būti vertinamas atsižvelgiant ne tik į nagrinėjamos nuostatos tekstą, bet ir į jos kontekstą ir nagrinėjamo reglamentavimo tikslą (šiuo klausimu žr. 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Fish Legal ir Shirley, C‑279/12, EU:C:2013:853, 42 punktą ir 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo A, C‑184/14, EU:C:2015:479, 31 ir 32 punktus).

25

Dėl Direktyvos 2004/39 54 straipsnio formuluotės reikia pažymėti, kad tai, jog joje ne kartą nurodoma „slapta informacija“, o ne apskritai „informacija“, reiškia, kad reikia atskirti slaptą ir kitą (neslaptą) informaciją, kurią kompetentingos valdžios institucijos turi vykdydamos savo funkcijas.

26

Dėl konteksto, kuriame taikytinas Direktyvos 2004/39 54 straipsnis, ir dėl šia direktyva siekiamų tikslų reikia pažymėti, kad iš minėtos direktyvos 2 konstatuojamosios dalies matyti, kad ja siekiama užtikrinti atitinkamo laipsnio suderinamumą, norint pasiūlyti investuotojams aukšto lygio apsaugą, ir leisti investicinėms įmonėms su jų buveinės valstybių narių priežiūra teikti paslaugas visoje Sąjungoje (2014 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Altmann ir kt., C‑140/13, EU:C:2014:2362, 26 punktas).

27

Be to, iš Direktyvos 2004/39 63 konstatuojamosios dalies antro sakinio matyti, kad atsižvelgdamos į besiplečiančią tarpvalstybinę veiklą skirtingų valstybių narių kompetentingos institucijos, siekdamos užtikrinti tinkamą šios direktyvos įgyvendinimą, turėtų teikti viena kitai atitinkamą informaciją, leidžiančią joms vykdyti savo funkcijas (2014 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Altmann ir kt., C‑140/13, EU:C:2014:2362, 27 punktas).

28

Pagal Direktyvos 2004/39 17 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas valstybės narės užtikrina, kad kompetentingos institucijos nuolat prižiūrėtų investicinių įmonių veiklą, siekdamos užtikrinti, kad jos vykdytų savo pareigas (2014 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Altmann ir kt., C‑140/13, EU:C:2014:2362, 28 punktas).

29

Tos pačios direktyvos 50 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta, kad kompetentingoms institucijoms suteikiami visi priežiūros ir tyrimo įgaliojimai, reikalingi siekiant užtikrinti, kad būtų vykdomos jų funkcijos, įskaitant galimybę susipažinti su bet kokios formos dokumentu ir teisę pareikalauti iš kiekvieno asmens informacijos (2014 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Altmann ir kt., C‑140/13, EU:C:2014:2362, 29 punktas).

30

Be to, Direktyvos 2004/39 56 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kompetentingos institucijos teikia pagalbą kitų valstybių narių kompetentingoms institucijoms, visų pirma jos keičiasi informacija ir bendradarbiauja vykdydamos tyrimus ir priežiūrą (2014 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Altmann ir kt., C‑140/13, EU:C:2014:2362, 30 punktas).

31

Kad investicinių įmonių priežiūros sistema, pagrįsta valstybės narės viduje vykdoma priežiūra ir informacijos tarp kelių valstybės narių kompetentingų institucijų pasikeitimu, kaip tai glaustai apibūdinta ankstesniuose punktuose, būtų veiksminga, reikia, kad ir prižiūrimos įmonės, ir kompetentingos institucijos galėtų būti tikros, jog suteikta konfidenciali informacija iš esmės ir liktų konfidenciali (2014 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Altmann ir kt., C‑140/13, EU:C:2014:2362, 31 punktas).

32

Iš Direktyvos 2004/39 63 konstatuojamosios dalies paskutinio sakinio, be kita ko, matyti, kad nesant tokio pasitikėjimo būtų pakenkta sklandžiam konfidencialios informacijos, kuri būtina vykdant priežiūrą, perdavimui (2014 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Altmann ir kt., C‑140/13, EU:C:2014:2362, 32 punktas).

33

Taigi, Direktyvos 2004/39 54 straipsnio 1 dalyje kaip bendroji taisyklė nustatyta pareiga saugoti profesinę paslaptį, kuria siekiama apsaugoti ne tik tiesiogiai susijusių įmonių specifinius interesus, bet ir bendrąjį interesą, susijusį su tinkamu Sąjungos finansinių priemonių rinkos veikimu (2014 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Altmann ir kt., C‑140/13, EU:C:2014:2362, 33 punktas).

34

Atsižvelgiant į visus prieš tai išdėstytus argumentus reikia pažymėti, kad nei iš Direktyvos 2004/39 54 straipsnio formuluotės, nei iš to straipsnio konteksto, nei iš šia direktyva siekiamų tikslų negalima daryti išvados, kad visą informaciją, susijusią su prižiūrima įmone ir jos perduota kompetentingai valdžios institucijai, taip pat visus šios institucijos pareiškimus, esančius jos priežiūros byloje, įskaitant susirašinėjimą su kitomis tarnybomis, reikia laikyti slaptais.

35

Iš tiesų, iš tų pačių argumentų matyti, kad bendras draudimas atskleisti slaptą informaciją, įtvirtintas minėtos direktyvos 54 straipsnio 1 dalyje, apima kompetentingų valdžios institucijų turimą informaciją, kuri, pirma, nėra vieša ir, antra, kurios atskleidimas keltų pavojų fizinio ar juridinio asmens, kuris pateikė ją, ar trečiųjų asmenų interesams arba geram investicinių įmonių veiklos priežiūros sistemos, kurią Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė priimdamas Direktyvą 2004/39, veikimui.

36

Vis dėlto reikia priminti, kad ankstesniame punkte nustatytos sąlygos neturi pažeisti kitų Sąjungos teisės nuostatų, skirtų tam, kad būtų griežčiau saugomas tam tikros informacijos slaptumas.

37

Tarp šių nuostatų yra Direktyvos 2004/39 58 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, kurioje reglamentuojamas kompetentingų valdžios institucijų keitimasis informacija, pagal kurią „[i]nformacijos mainus su kitomis kompetentingomis institucijomis pagal šią direktyvą vykdančios kompetentingos institucijos perduodam[os] informacij[ą] gali nurodyti, kad tos informacijos negalima atskleisti be aiškaus ją suteikusių kompetentingų institucijų sutikimo ir [kad] tokia informacija gali būti atskleidžiama tik tiems tikslams, kuriems tos institucijos davė sutikimą“.

38

Dar reikia pažymėti, kad Direktyvos 2004/39 54 straipsnyje numatytas bendras draudimas atskleisti kompetentingų valdžios institucijų turimą konfidencialią informaciją ir išsamiai išvardyti konkretūs atvejai, kada šis bendras draudimas išimtinai nekliudo jos perduoti ar naudoti (šiuo klausimu žr. 2014 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Altmann ir kt., C‑140/13, EU:C:2014:2362, 34 ir 35 punktus).

39

Minėtu straipsniu nesiekiama sukurti prieigos prie kompetentingų valdžios institucijų turimos informacijos arba išsamiai reglamentuoti naudojimosi tokia prieigos teise, prireikus pripažįstama pagal nacionalinę teisę.

40

Šiuo aspektu Direktyvos 2004/39 54 straipsniu siekiama kitokio tikslo nei Reglamentu Nr. 1049/2001.

41

Iš tiesų pastaruoju siekiama suteikti visuomenei kuo platesnę teisę susipažinti su Sąjungos institucijų dokumentais (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 1 d. Sprendimo Švedija ir Turco / Taryba, C‑39/05 P ir C‑52/05 P, EU:C:2008:374, 33 punktą ir 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo ClientEarth / Komisija, C‑612/13 P, EU:C:2015:486, 57 punktą).

42

Būtent atsižvelgdamas į tokį tikslą Teisingumo Teismas nusprendė, kad Reglamentu Nr. 1049/2001 iš principo įpareigojama Sąjungos institucija, kuri siekia atsisakyti leisti susipažinti su dokumentu, pateikti paaiškinimus dėl to, kaip viena iš prieigos teisės išimčių konkrečiai gali kelti pavojų saugomam interesui, nepažeidžiant šios institucijos galimybės šiuo kausimu remtis bendrąja dokumentų kategorijai taikoma konfidencialumo prielaida, nes panašūs bendro pobūdžio pagrindai gali būti taikomi prašymams leisti susipažinti su tokio paties pobūdžio dokumentais (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 1 d. Sprendimo Švedija ir Turco / Taryba, C‑39/05 P ir C‑52/05 P, EU:C:2008:374, 48–50 punktus ir 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo ClientEarth / Komisija, C‑612/13 P, EU:C:2015:486, 68, 69 ir 77 punktus).

43

Vis dėlto, kai kompetentingos valdžios institucijos, gavusios iš fizinio asmens prašymą leisti susipažinti su informacija, susijusia su prižiūrima įmone, mano, kad, atsižvelgiant į kumuliacines sąlygas, nurodytas šio sprendimo 35 punkte, prašoma informacija yra slapta, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/39 54 straipsnio 1 dalį, jos tokį prašymą gali patenkinti tik šiame 54 straipsnyje išsamiai išvardytais atvejais.

44

Galiausiai reikia pažymėti, jog, kadangi Direktyvos 2004/39 54 straipsnio 1 dalies vienintelis tikslas yra įpareigoti kompetentingas valdžios institucijas iš principo atsisakyti atskleisti slaptą informaciją, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, valstybės narės gali laisvai nuspręsti išplėsti apsaugą nuo atskleidimo ir taikyti ją visam kompetentingų valdžios institucijų priežiūros bylose esančiam turiniui arba, atvirkščiai, leisti susipažinti su kompetentingų valdžios institucijų turima informacija, kuri nėra slapta, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą.

45

Šiuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visus prieš tai išdėstytus argumentus, privalo patikrinti, ar Federalinės finansinių paslaugų priežiūros institucijos, kurios prašoma atskleisti informaciją, turimai informacijai taikoma pareiga saugoti profesinę paslaptį, kurios ši institucija privalo laikytis pagal Direktyvos 2004/39 54 straipsnio 1 dalį.

46

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 2004/39 54 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad bet kokia informacija, susijusi su prižiūrima įmone ir jos pateikta kompetentingai institucijai, taip pat bet kokie šios institucijos pareiškimai, esantys jos priežiūros byloje, įskaitant jos susirašinėjimą su kitomis tarnybomis, nėra besąlygiškai slapta informacija, kuriai dėl to taikoma šioje nuostatoje numatyta pareiga saugoti profesinę paslaptį. Šis kvalifikavimas taikomas kompetentingų valdžios institucijų turimai informacijai, kuri, pirma, nėra vieša ir, antra, kurios atskleidimas keltų pavojų fizinio ar juridinio asmens, kuris ją pateikė, ar trečiųjų asmenų interesams arba geram investicinių įmonių veiklos priežiūros sistemos, kurią Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė priimdamas Direktyvą 2004/39, veikimui.

47

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2004/39 54 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad su prižiūrima įmone susijusios informacijos, pateiktos kompetentingoms valdžios institucijoms, konfidencialumo vertinimas priklauso nuo to, kada ta informacija pateikta, ir nuo to, kaip ta informacija kvalifikuota jos pateikimo metu.

48

Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad kompetentingos valdžios institucijos iš principo privalo laikytis pareigos saugoti profesinę paslaptį, kuri joms tenka pagal šią nuostatą, per visą laikotarpį, kuriuo jų turima informacija turi būti laikoma konfidencialia; priešingu atveju kiltų pavojus Direktyvos 2004/39 54 straipsnio 1 dalimi siekiamiems tikslams, nurodytiems šio sprendimo 33 punkte (šiuo klausimu žr. 2014 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Altmann ir kt., C‑140/13, EU:C:2014:2362, 31 ir 34 punktus).

49

Tokiu būdu, kaip iš esmės tvirtina prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir Europos Komisija, prabėgęs laikas yra aplinkybė, kuri paprastai gali turėti įtakos klausimui, ar sąlygos, nuo kurių priklauso tam tikros informacijos konfidencialumas, buvo įvykdytos tam tikru momentu (šiuo klausimu žr. 2010 m. sausio 26 d. Sprendimo Internationaler Hilfsfonds / Komisija, C‑362/08 P, EU:C:2010:40, 56 ir 57 punktus ir 2017 m. kovo 14 d. Sprendimo Evonik Degussa / Komisija, C‑162/15 P, EU:C:2017:205, 64 punktą).

50

Todėl laikytina, kad bendras draudimas atskleisti slaptą informaciją, įtvirtintas Direktyvos 2004/39 54 straipsnio 1 dalyje, taikomas kompetentingų valdžios institucijų turimai informacijai, kurią, nagrinėjant prašymą dėl atskleidimo, reikia pripažinti „slapta“, neatsižvelgiant į tai, kaip ši informacija kvalifikuojama tuo metu, kai ji buvo pateikta šioms valdžios institucijoms.

51

Į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 2004/39 54 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad su prižiūrima įmone susijusios informacijos, pateiktos kompetentingoms valdžios institucijoms, konfidencialumas turi būti vertinamas tuo metu, kai šios valdžios institucijos atlieka nagrinėjimą, siekdamos priimti sprendimą dėl prašymo atskleisti minėtą informaciją, nepriklausomai nuo to, kaip ji kvalifikuojama pateikimo minėtoms valdžios institucijoms momentu.

52

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2004/39 54 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad kompetentingų valdžios institucijų turima informacija, kuri yra senesnė nei penkerių metų, iš principo nebelaikoma komercine paslaptimi ar kitų rūšių slapta informacija, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

53

Konkrečiai kalbant apie informaciją, priskirtiną prie komercinių paslapčių, reikia priminti, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog tokių paslapčių apsauga yra bendrasis Sąjungos teisės principas (šiuo klausimu žr. 2008 m. vasario 14 d. Sprendimo Varec, C‑450/06, EU:C:2008:91, 49 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

54

Be to, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad buvusi slapta, tačiau senesnė nei penkerių metų informacija dėl prabėgusio laiko iš principo privalo būti laikoma istorine ir dėl šios aplinkybės praradusia slaptumą, nebent išimtinai šalis, kuri remiasi šiuo slaptumu, įrodo, kad, nepaisant senumo, ši informacija tebėra laikoma esminiais duomenimis apie jos arba trečiųjų suinteresuotųjų šalių komercinę padėtį (šiuo klausimu žr. 2017 m. kovo 14 d. Sprendimo Evonik Degussa / Komisija, C‑162/15 P, EU:C:2017:205, 64 punktą).

55

Ankstesniame punkte pateikti argumentai galioja ir taikant Direktyvos 2004/39 54 straipsnio 1 dalį, jei jie susiję su tam tikros informacijos svarbos aptariamų įmonių komercinei padėčiai pasikeitimu laiko atžvilgiu.

56

Vis dėlto, šie argumentai netaikytini kompetentingų valdžios institucijų turimai informacijai, kurios konfidencialumas galėtų būti pateisinamas dėl kitų priežasčių, o ne dėl jos svarbos aptariamų įmonių komercinei padėčiai, kaip antai, pirmiausia informacijai, susijusiai su kompetentingų valdžios institucijų priežiūros metodologija ir strategija.

57

Todėl į trečiąjį klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 2004/39 54 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad kompetentingų valdžios institucijų turima buvusi slapta, tačiau senesnė nei penkerių metų informacija dėl praėjusio laiko iš principo privalo būti laikoma istorine ir dėl šios aplinkybės praradusia slaptumą, nebent išimtinai šalis, kuri remiasi šiuo slaptumu, įrodo, kad, nepaisant senumo, ši informacija tebėra laikoma esminiais duomenimis apie jos arba trečiųjų suinteresuotųjų šalių komercinę padėtį. Šie argumentai netaikytini šių valdžios institucijų turimai informacijai, kurios konfidencialumas galėtų būti pateisinamas dėl kitų priežasčių, o ne dėl jos svarbos aptariamų įmonių komercinei padėčiai.

58

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: