1.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą, kurį pateikė Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių ginčų taryba (Belgija)), pateiktas dėl 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau – Vizų kodeksas) ( 2 ), 25 straipsnio 1 dalies a punkto ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 4 ir 18 straipsnių išaiškinimo.

2.

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant dviejų Sirijos piliečių ir jų trijų mažamečių vaikų, gyvenančių Alepe (Sirija), ginčą su Belgijos valstybe dėl šios atsisakymo jiems išduoti riboto teritorinio galiojimo vizą, kaip ji suprantama pagal Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalies a punktą, prašytą išduoti dėl humanitarinių priežasčių.

3.

Kaip įrodysiu šioje išvadoje, nepaisant prieštaravimų, kuriuos pateikė vyriausybės, dalyvavusios 2017 m. sausio 30 d. įvykusiame teismo posėdyje, ir Europos Komisija, ši byla, viena vertus, suteikia Teisingumo Teismui progą patikslinti, kad valstybė narė, priimdama sprendimą dėl prašymo išduoti riboto teritorinio galiojimo vizą, įgyvendina Sąjungos teisę, o tai ją įpareigoja užtikrinti Chartijoje įtvirtintų teisių paisymą. Kita vertus, išnagrinėjęs šią bylą Teisingumo Teismas, mano nuomone, turėtų patvirtinti, kad šių teisių, visų pirma Chartijos 4 straipsnyje įtvirtintos teisės, paisymas reiškia, kad valstybėms narėms tenka pozityvi pareiga, kurią vykdydamos jos privalo išduoti riboto teritorinio galiojimo vizą, jei pagrįstai galima manyti, kad atsisakymo išduoti šį dokumentą tiesioginė pasekmė bus ta, jog asmenys, siekiantys tarptautinės apsaugos, patirs kankinimų arba nežmonišką ar žeminantį jų orumą elgesį, kurie draudžiami šiuo straipsniu.

4.

Mano manymu, svarbiausia, kad tuo metu, kai užsidaro sienos ir kyla barjerai, valstybės narės nevengtų atsakomybės, kuri joms tenka pagal Sąjungos teisę ar, norėčiau pasakyti, jų ir mūsų Sąjungos teisę.

5.

Nepaprastai sunerimusi Čekijos vyriausybė per posėdį įspėjo Teisingumo Teismą dėl „pragaištingų“ pasekmių Sąjungai, kurias lemtų sprendimas, nustatantis valstybėms narėms pareigą išduoti humanitarines vizas pagal Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalies a punktą.

6.

Nors Sąjunga išgyvena sunkų laikotarpį, šiems būgštavimams nepritariu. Priešingai, atsisakymas pripažinti teisėtą būdą pasinaudoti teise į tarptautinę apsaugą valstybių narių teritorijose, kaip pagrindinėje byloje, deja, dažnai paskatinantis trečiųjų šalių piliečius, siekiančius tokios apsaugos, rizikuojant gyvybe įsilieti į nelegalių imigrantų, atvykstančių į Sąjungą, srautą, mano manymu, kelia didelį nerimą, atsižvelgiant pirmiausia į humanitarines vertybes ir žmogaus teisių paisymą, kuriais paremta Europos sistema. Ar reikia priminti, kad, kaip tvirtinama atitinkamai ES sutarties 2 ir 3 straipsniuose, Sąjunga „yra grindžiama šiomis vertybėmis: pagarba žmogaus orumui <…> ir pagarba žmogaus teisėms“, o jos „tikslas – skatinti <…> savo vertybes“, taip pat ir palaikant santykius su platesniu pasauliu?

7.

Šiuo atžvilgiu apgailestaujant tenka konstatuoti, kad iš keturiolikos vyriausybių atstovų, ilgai ir panašiai kalbėjusių 2017 m. sausio 30 d. įvykusiame teismo posėdyje, nė vienas nepriminė šių vertybių susiklosčius situacijai, kurią tenka patirti pareiškėjams pagrindinėje byloje ir dėl kurios Teisingumo Teismas pradėjo sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą.

8.

Kaip toliau įrodysiu šioje išvadoje, priešingai, nei per Teisingumo Teismo posėdį siūlė kai kurios vyriausybės, neverta laukti Vizų kodekso spėjamo dalinio pakeitimo, kad būtų galima pripažinti teisėtą būdą pasinaudoti teise į tarptautinę apsaugą, atsižvelgiant į Europos Parlamento pasiūlytus šiuo metu svarstomo pasiūlymo pakeitimus ( 3 ).

9.

Iš tikrųjų toks būdas jau yra, tai – rėmimasis Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalies a punktu, kaip, beje, pripažino Parlamento Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto pranešėjas ( 4 ). Dėl priežasčių, kurias nurodysiu toliau, savo analizėje, siūlysiu Teisingumo Teismui konstatuoti, kad toks teisėtas būdas yra ir konkrečiai pasireiškia pareiga tam tikromis aplinkybėmis išduoti humanitarines vizas pagal Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalies a punktą.

10.

1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 1 straipsnyje „Pareiga gerbti žmogaus teises“ nustatyta: „Aukštosios Susitariančiosios Šalys kiekvienam jų jurisdikcijai priklausančiam asmeniui garantuoja šios Konvencijos I skyriuje apibrėžtas teises bei laisves.“

11.

EŽTK 3 straipsnyje „Kankinimo uždraudimas“ nurodyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

12.

1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašytos Konvencijos dėl pabėgėlių statuso, iš dalies pakeistos 1967 m. sausio 31 d. Niujorko protokolu (toliau – Ženevos konvencija), 1 straipsnio A skirsnio 2 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad pabėgėliu laikomas asmuo, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religinių įsitikinimų, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių pažiūrų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl šios baimės nenori prašyti šios šalies apsaugos.

13.

Ženevos konvencijos 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nė viena susitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų.

14.

Chartijos 1 straipsnyje nurodyta, kad žmogaus orumas yra neliečiamas ir kad jį reikia gerbti ir saugoti.

15.

Chartijos 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į gyvybę.

16.

Chartijos 3 straipsnio 1 dalyje pažymima, kad kiekvienas asmuo turi teisę į fizinę ir psichinę neliečiamybę.

17.

Pagal Chartijos 4 straipsnį niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį arba būti taip baudžiamas.

18.

Chartijos 18 straipsnyje nustatyta, kad teisė į prieglobstį užtikrinama pagal Ženevos konvenciją, taip pat Europos Sąjungos sutartį ir Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo.

19.

Chartijos 24 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad valstybės ar privačioms institucijoms atliekant veiksmus, susijusius su vaikais, pirmiausia turi būti vadovaujamasi vaiko interesais.

20.

Chartijos 51 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Chartijos nuostatos skirtos Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams, tinkamai atsižvelgiant į subsidiarumo principą, ir valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę.

21.

Chartijos 52 straipsnio 3 dalyje pažymima, kad šioje Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių EŽTK užtikrinamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta šioje konvencijoje. Ši nuostata nekliudo Sąjungos teisėje numatyti didesnės apsaugos.

22.

Vizų kodekso 29 konstatuojamojoje dalyje pažymima, kad šiuo kodeksu gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, visų pirma pripažintų EŽTK ir Chartijoje.

23.

Vizų kodekso 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šiuo kodeksu nustatomos procedūros ir sąlygos, taikomos išduodant vizas vykti tranzitu per valstybių narių teritoriją arba numatomam buvimui joje, neviršijančiam 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį.

24.

Vizų kodekso 19 straipsnio „Priimtinumas“ 4 dalyje numatyta, kad taikant nukrypti leidžiančias nuostatas priimtinumo reikalavimų neatitinkantis prašymas gali būti laikomas priimtinu dėl humanitarinių priežasčių arba atsižvelgiant į nacionalinius interesus.

25.

Vizų kodekso 23 straipsnio „Sprendimas dėl prašymo“ 4 dalyje patikslinama, kad jei prašymas nepanaikinamas, priimamas sprendimas pirmiausia išduoti vienodą vizą pagal šio kodekso 24 straipsnį, išduoti riboto teritorinio galiojimo vizą pagal šio kodekso 25 straipsnį arba atsisakyti išduoti vizą pagal jo 32 straipsnį.

26.

Vizų kodekso 25 straipsnyje „Riboto teritorinio galiojimo vizos išdavimas“ nustatyta:

„1.   Riboto teritorinio galiojimo viza išduodama išimties tvarka šiais atvejais:

2.   Riboto teritorinio galiojimo viza galioja vizą išduodančiosios valstybės narės teritorijoje. Išimties tvarka ji gali galioti daugiau nei vienos valstybės narės teritorijoje esant kiekvienos tokios valstybės narės pritarimui.

3.   Jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo turi kelionės dokumentą, kuris nėra pripažįstamas vienos ar kelių, bet ne visų valstybių narių, išduodama viza, kuri galioja valstybių narių, pripažįstančių išduotą kelionės dokumentą, teritorijoje. Jei vizą išduodančioji valstybė narė nepripažįsta prašymą išduoti vizą pateikusio asmens kelionės dokumento, išduota viza galioja tik toje valstybėje narėje.

4.   Jei riboto teritorinio galiojimo viza išduota 1 dalies a punkte nurodytais atvejais, vizą išduodančiosios valstybės narės centrinės valdžios institucijos nedelsdamos išplatina atitinkamą informaciją kitų valstybių narių centrinės valdžios institucijoms, taikydamos [2008 m. liepos 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 767/2008 dėl Vizų informacinės sistemos (toliau – VIS) ir apsikeitimo duomenimis apie trumpalaikes vizas tarp valstybių narių ( 5 )] 16 straipsnio 3 dalyje nurodytą procedūrą.

5.   Priėmus sprendimą dėl tokios vizos išdavimo, [Reglamento Nr. 767/2008] 10 straipsnio 1 dalyje nurodyti duomenys įvedami į VIS.“

27.

Vizų kodekso 32 straipsnyje „Atsisakymas išduoti vizą“ nustatyta:

„1.   Nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma:

<…>

28.

2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija) ( 6 ) 3 straipsnyje išdėstyta:

„1.   Ši direktyva taikoma visiems tarptautinės apsaugos prašymams, pateiktiems valstybių narių teritorijoje, įskaitant pasienį, teritorinius vandenis arba tranzito zonas, ir tarptautinės apsaugos panaikinimui.

2.   Ši direktyva netaikoma diplomatinio arba teritorinio prieglobsčio prašymams, kurie pateikiami valstybių narių atstovybėms. <…>“

29.

2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) ( 7 ) 4 straipsnyje nustatyta, kad taikydamos šį reglamentą valstybės narės veikia visapusiškai laikydamosi atitinkamos Sąjungos teisės, įskaitant Chartiją, taikytinos tarptautinės teisės, įskaitant Ženevos konvenciją, su galimybe gauti tarptautinę apsaugą susijusių įpareigojimų, visų pirma negrąžinimo principo, ir pagrindinių teisių.

30.

Šengeno sienų kodekso 6 straipsnyje „Trečiųjų šalių piliečių atvykimo sąlygos“ nustatyta:

„Numatomam buvimui valstybių narių teritorijoje, kurio bendra trukmė neviršija 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį, kai laikoma, kad kiekviena tokio buvimo diena įeina į 180 dienų laikotarpį, trečiųjų šalių piliečių atvykimo sąlygos yra tokios:

31.

Pareiškėjai pagrindinėje byloje, sutuoktinių pora ir jų trys mažamečiai vaikai, yra Sirijos piliečiai, kurie gyvena Alepe ir teigia išpažįstantys krikščionių ortodoksų tikėjimą. 2016 m. spalio 12 d. Belgijos konsulate Beirute (Libanas) jie pateikė prašymus išduoti vizą ir 2016 m. spalio 13 d. grįžo į Siriją.

32.

Šiais prašymais siekiama taikant Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalį skubiai gauti riboto teritorinio galiojimo vizas. Pareiškėjų pagrindinėje byloje teigimu, gavę prašomas vizas jie galės išvykti iš apgulto Alepo miesto ir pateikti prieglobsčio prašymus Belgijoje. Vienas iš pareiškėjų pagrindinėje byloje, be kita ko, nurodė, kad buvo pagrobtas teroristų grupuotės, sumuštas ir kankintas, vėliau paleistas už išpirką. Jie pabrėžia blogėjančią saugumo padėtį Sirijoje apskritai ir ypač Alepe, taip pat aplinkybę, kad kaip krikščionys ortodoksai jie gali būti persekiojami dėl savo religinių įsitikinimų. Jie priduria, kad negali įsiregistruoti kaip pabėgėliai kaimyninėse šalyse, be kita ko, dėl uždarytos Sirijos ir Libano sienos.

33.

Šie prašymai buvo atmesti 2016 m. spalio 18 d.Office des étrangers (Užsieniečių reikalų tarnyba, Belgija) sprendimais (toliau – ginčijami sprendimai), remiantis Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punktu. Iš tikrųjų, Office des étrangers teigimu, prašydami išduoti riboto teritorinio galiojimo vizą, kad paprašytų prieglobsčio Belgijoje, pareiškėjai pagrindinėje byloje akivaizdžiai ketina būti Belgijoje ilgiau nei 90 dienų. Be to, Office des étrangers sprendimuose pabrėžiama, viena vertus, kad EŽTK 3 straipsnio negalima aiškinti taip, kad pagal jį iš šią konvenciją pasirašiusių valstybių reikalaujama įsileisti į savo teritoriją visus asmenis, kurių padėtis labai bloga, ir, kita vertus, kad pagal Belgijos teisės aktus Belgijos diplomatinės atstovybės nepriskiriamos prie valdžios institucijų, kurioms užsienietis gali pateikti prieglobsčio prašymą. Taigi leidimas išduoti atvykimo vizą pareiškėjams pagrindinėje byloje tam, kad jie galėtų pateikti prieglobsčio prašymą Belgijoje, reikštų leidimą pateikti savo prašymą diplomatinėje atstovybėje.

34.

Kreipęsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą su prašymu nacionalinėje teisėje nustatyta ypatingos skubos tvarka sustabdyti sprendimų dėl atsisakymo išduoti riboto teritorinio galiojimo vizą vykdymą, pareiškėjai pagrindinėje byloje iš esmės teigia, kad Chartijos 18 straipsnyje nustatyta pozityvi valstybių narių pareiga užtikrinti teisę į prieglobstį ir kad tarptautinės apsaugos suteikimas yra vienintelis būdas išvengti EŽTK 3 straipsnio ir Chartijos 4 straipsnio pažeidimo rizikos. Šiuo atžvilgiu jie pažymi, kad atmetant jų prašymus išduoti vizą nebuvo atsižvelgta į EŽTK 3 straipsnio pažeidimo riziką. Tačiau, kadangi Belgijos valdžios institucijos pačios buvo tos nuomonės, kad pareiškėjų pagrindinėje byloje padėtis laikytina išimtine humanitarine padėtimi atsižvelgiant į humanitarines priežastis ir tarptautinius įsipareigojimus, tenkančius Belgijos Karalystei, „būtinumo sąlyga“, nustatyta Vizų kodekso 25 straipsnyje, yra įvykdyta. Taigi teisė į pareiškėjų pagrindinėje byloje prašomų vizų išdavimą pripažįstama remiantis Sąjungos teise. Šiuo atžvilgiu pareiškėjai pagrindinėje byloje remiasi 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimu Koushkaki (C‑84/12, EU:C:2013:862).

35.

Belgijos valstybė, atsakovė pagrindinėje byloje, priešingai, mano, kad ji neprivalo pagal EŽTK 3 straipsnį ar Ženevos konvencijos 33 straipsnį leisti užsieniečiui atvykti į jos teritoriją, šiuo atžvilgiu vienintelė jai tenkanti pareiga – tai pareiga negrąžinti.

36.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką tam, kad pareiškėjai pagrindinėje byloje galėtų remtis EŽTK 3 straipsniu, jie turi būti priskirti Belgijos jurisdikcijai, kaip nustatyta EŽTK 1 straipsnyje. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra patikslinęs, kad sąvoką „jurisdikcija“ iš esmės reikia suprasti kaip teritorinę jurisdikciją, praktiškai įgyvendinamą visoje valstybės teritorijoje. Tačiau neaišku, ar vizų politikos vykdymas ir sprendimų dėl prašymų išduoti vizas priėmimas gali būti laikomi faktiniu jurisdikcijos įgyvendinimu. Taip pat kyla klausimas, ar teisė atvykti į šalį, kaip negrąžinimo principo taikymo ir pareigos imtis prevencinių priemonių vykdymo pasekmė, galėtų kilti pirmiausia iš Ženevos konvencijos 33 straipsnio.

37.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat teigia, kad Chartijos 4 straipsnis, kuris atitinka EŽTK 3 straipsnį, priklauso ne nuo jurisdikcijos įgyvendinimo, o nuo Sąjungos teisės įgyvendinimo. Kadangi aptariami prašymai išduoti vizą buvo pateikti remiantis Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalimi, ginčijami sprendimai buvo priimti taikant Europos Sąjungos reglamentą ir jais įgyvendinta Sąjungos teisė. Tačiau Chartijos 18 straipsnyje įtvirtintos prieglobsčio teisės teritorinė taikymo sritis, atsižvelgiant į Direktyvos 2013/32 3 straipsnį, ginčytina.

38.

Galiausiai, atsižvelgiant į Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalies formuluotę, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas dėl valstybių narių turimos diskrecijos apimties. Iš tikrųjų atsižvelgiant į privalomą tarptautinių įsipareigojimų pobūdį, siejamą su Chartijos nuostatomis, šiuo atžvilgiu bet kuri diskrecija gali būti paneigta.

39.

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

40.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymu paskirta kolegija remdamasi Teisingumo Teismo procedūros reglamento 108 straipsnio 1 dalimi nusprendė nagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pagal sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą. Be to, taikydama šio procedūros reglamento 113 straipsnio 2 dalį paskirta kolegija paprašė perduoti bylą didžiajai kolegijai.

41.

Dėl prejudicinių klausimų rašytines pastabas pateikė pareiškėjai pagrindinėje byloje, Belgijos vyriausybė ir Komisija.

42.

Šios suinteresuotosios šalys, taip pat Čekijos, Danijos, Vokietijos, Estijos, Prancūzijos, Vengrijos, Maltos, Nyderlandų, Austrijos, Lenkijos, Slovėnijos, Slovakijos ir Suomijos vyriausybės buvo išklausytos per 2017 m. sausio 30 d. įvykusį teismo posėdį.

43.

Belgijos vyriausybė pirmiausia teigia, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos atsakyti į pateiktus prejudicinius klausimus, nes pareiškėjų pagrindinėje byloje padėtis nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį.

44.

Ši vyriausybė pažymi, pirma, kad Vizų kodeksu reglamentuojamos tik vizos dėl buvimo šalyje, kurio trukmė ne ilgesnė kaip trys mėnesiai per šešis mėnesius („trumpalaikės vizos“) ( 8 ), ir kad pagal šio kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punktą valstybės narės privalo atsisakyti išduoti vizą, jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijų iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui. Belgijos vyriausybės teigimu, Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalis – tai paprasčiausiai nuo pareigos atsisakyti išduoti vizą remiantis šio kodekso 32 straipsnio 1 dalimi nukrypti leidžianti nuostata, kurioje išsamiai išvardyti atsisakymo pagrindai, į kuriuos valstybės narės gali neatsižvelgti. Šie atsisakymo pagrindai susiję vien su atvejais, kai prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo neatitinka atvykimo sąlygų, nustatytų Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose, į kuriuos daroma nuoroda Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje, ir yra nurodyti šio kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto i, ii, iii ir vi papunkčiuose. Belgijos vyriausybės manymu, tai reiškia, kad nors Vizų kodekso 32 straipsnis pagal jo formuluotę taikomas „nepažeidžiant [šio kodekso] 25 straipsnio 1 dalies“, ši išimtis netaikoma minėto kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytam atsisakymo pagrindui ( 9 ). Todėl riboto teritorinio galiojimo viza gali būti išduota tik ne ilgesniam kaip trijų mėnesių buvimo šalyje laikotarpiui. Remdamasi 2012 m. lapkričio 8 d. Sprendimu Iida (C‑40/11, EU:C:2012:691) ir 2013 m. gegužės 8 d. Sprendimu Ymeraga ir kt. (C‑87/12, EU:C:2013:291) Belgijos vyriausybė mano, kad pareiškėjai pagrindinėje byloje neatitinka trumpalaikės vizos išdavimui nustatytų sąlygų, nes jų padėties nereglamentuoja Sąjungos teisė.

45.

Antra, ši vyriausybė tvirtina, kad nei prieglobsčio srities teisės aktų, nei Chartijos nuostatos neleidžia susieti pareiškėjų pagrindinėje byloje padėties su Sąjungos teise. Iš tikrųjų, pirma, bendra Europos prieglobsčio sistema pagal Direktyvos 2013/32 3 straipsnio 1 ir 2 dalis taikoma tik prašymams, pateiktiems valstybių narių teritorijose ar pasienyje, išskyrus diplomatinio arba teritorinio prieglobsčio prašymus, kurie pateikiami valstybių narių atstovybėms. Antra, kadangi Sąjungos teisė nereglamentuoja pareiškėjų pagrindinėje byloje padėties, Chartija negali būti taikoma. Galiausiai Belgijos vyriausybė pažymi, kad nėra jokio Sąjungos akto, priimto teisėkūros procedūra, kuris būtų susijęs su trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir buvimo šalyje ilgiau kaip tris mėnesius dėl humanitarinių priežasčių sąlygomis. Todėl valstybės narės išlaiko savo kompetenciją šioje srityje.

46.

Netvirtindama, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos, Komisija pateikia argumentus, analogiškus išdėstytiems šios išvados 44 punkte. Jos teigimu, prašymas išduoti vizą siekiant atvykti į valstybės narės teritoriją ir prašyti joje tarptautinės apsaugos negali būti suprantamas kaip prašymas išduoti trumpalaikę vizą. Toks prašymas laikytinas prašymu išduoti ilgalaikę vizą pagal nacionalinę teisę.

47.

Dauguma vyriausybių, dalyvavusių Teisingumo Teismo posėdyje, pritarė Belgijos ir Komisijos požiūriui, pagal kurį pagrindinėje byloje susiklosčiusiomis aplinkybėmis Vizų kodeksas netaikytinas.

48.

Mano nuomone, visus šiuos prieštaravimus reikia atmesti.

49.

Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos bylos medžiagos matyti – tai per teismo posėdį patvirtino ir Belgijos vyriausybė, – kad pareiškėjai pagrindinėje byloje, remdamiesi Vizų kodeksu, prašė išduoti trumpalaikę riboto teritorinio galiojimo vizą, t. y. leidimą atvykti į Belgijos teritoriją laikotarpiui, kurio bendra trukmė ne ilgesnė kaip 90 dienų. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad kompetentingos valdžios institucijos pareiškėjų pagrindinėje byloje pateiktus prašymus viso proceso metu kvalifikavo, nagrinėjo ir tvarkė kaip prašymus išduoti vizą remiantis Vizų kodeksu. Šie prašymai būtinai buvo pripažinti priimtinais pagal šio kodekso 19 straipsnį ( 10 ), nes sprendimai dėl atsisakymo išduoti prašomas vizas buvo priimti pagal minėto kodekso 23 straipsnio 4 dalies c punktą. Be to, ginčijami sprendimai buvo parengti naudojant „sprendimo dėl trumpalaikės vizos formą“, o atsisakymas išduoti vizas pagrįstas vienu iš pagrindų, nurodytų Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte.

50.

Dėl to, kad pareiškėjai pagrindinėje byloje ketino atvykę į Belgijos teritoriją prašyti suteikti jiems pabėgėlio statusą, negali pasikeisti nei jų prašymų pobūdis, nei dalykas. Pirmiausia dėl šio ketinimo šie prašymai negali nei tapti prašymais išduoti ilgalaikę vizą, nei būti atsieti nuo Vizų kodekso ir Sąjungos teisės taikymo srities, priešingai, nei per Teisingumo Teismo posėdį tvirtino įvairios valstybės narės.

51.

Pagal Vizų kodekso 25 straipsnio ir jo sąryšio su šio kodekso 32 straipsniu ( 11 ) išaiškinimą, kurį turi pateikti Teisingumo Teismas, toks ketinimas gali būti nebent atsisakymo patenkinti pareiškėjų pagrindinėje byloje pateiktus prašymus pagrindas taikant minėtame kodekse nustatytas taisykles, bet tikrai ne šio kodekso netaikymo pagrindas.

52.

Taigi būtent tokio atsisakymo teisėtumas ir yra pagrindinės bylos dalykas ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduotų prejudicinių klausimų, kuriais siekiama gauti paaiškinimų dėl Vizų kodekso 25 straipsnio taikymo sąlygų esant pagrindinėje byloje susiklosčiusioms aplinkybėms, pagrindas.

53.

Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjai pagrindinėje byloje visai neprivalėjo prašyti išduoti ilgalaikes vizas. Iš tikrųjų, jeigu jiems būtų buvę leista atvykti į Belgijos teritoriją, darant prielaidą, kad jiems pateikus prieglobsčio prašymus šie nebūtų buvę išnagrinėti iki jų trumpalaikių vizų galiojimo pabaigos, teisę likti šioje teritorijoje ilgiau kaip 90 dienų jiems būtų suteikęs prieglobsčio prašytojo statusas pagal Direktyvos 2013/32 9 straipsnio 1 dalį. Vėliau šią teisę jie būtų turėję pagal asmenų, kuriems suteikta tarptautinė apsauga, statusą.

54.

Todėl akivaizdu, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją atsakyti į Conseil du contentieux des étrangers pateiktus klausimus.

55.

2012 m. lapkričio 8 d. Sprendimu Iida (C‑40/11, EU:C:2012:691) ir 2013 m. gegužės 8 d. Sprendimu Ymeraga ir kt. (C‑87/12, EU:C:2013:291), kuriuos nurodo Belgijos vyriausybė, negalima paremti šios vyriausybės pateikto prieštaravimo dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos.

56.

Visų pirma šiuose sprendimuose Teisingumo Teismas nekonstatavo, kad jis neturi jurisdikcijos, jis atsakė į jam pateiktus klausimus.

57.

Be to, ši byla aiškiai skiriasi nuo bylų, kuriose priimti minėti sprendimai, nes juose Teisingumo Teismas nusprendė, kad pareiškėjų pagrindinėje byloje padėtis, kuri buvo tų bylų dalykas, nėra reglamentuojama Sąjungos teisės ir neturi jokios sąsajos su šia teise ( 12 ). Konkrečiau kalbant, šiuose sprendimuose Teisingumo Teismas konstatavo, kad minėti pareiškėjai negali būti laikomi asmenimis, kuriems taikoma Direktyva 2004/38/EB ( 13 ), arba, kiek tai susiję su pareiškėjais pagrindinėje byloje, dėl kurios priimtas 2013 m. gegužės 8 d. Sprendimas Ymeraga ir kt. (C‑87/12, EU:C:2013:291), asmenimis, kuriems taikoma Direktyva 2003/86 ( 14 ), taigi, šie teisės aktai jiems netaikytini ( 15 ).

58.

Nagrinėjamoje byloje, priešingai, pareiškėjai pagrindinėje byloje pateikė prašymus išduoti trumpalaikę vizą pagal Sąjungos reglamentą, suderinantį šių vizų išdavimo procedūras ir sąlygas, kuris jiems taikytinas. Iš tikrųjų jų padėtį Vizų kodeksas apima tiek ratione personae, tiek ratione materiae.

59.

Viena vertus, Vizų kodeksas pagal jo 1 straipsnio 2 dalį taikomas „trečiųjų šalių piliečiams, kurie kirsdami valstybių narių išorės sienas turi turėti vizą pagal <…> [R]eglamentą <…> Nr. 539/2001“ ( 16 ), kuriame, be kita ko, pateikiamas trečiųjų šalių, kurių piliečiai privalo turėti vizas, sąrašas. Sirija yra viena iš šių trečiųjų šalių ( 17 ). Taigi pareiškėjai pagrindinėje byloje, kaip Sirijos piliečiai, privalėjo turėti vizą, kad galėtų atvykti į valstybes nares.

60.

Kita vertus, nei Vizų kodekso 1 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodytas šiuo kodeksu siekiamas tikslas, nei jo 2 straipsnio 2 punkte, kuriame apibrėžiama sąvoka „viza“, neminimi motyvai, dėl kurių prašoma išduoti vizą. Šiose nuostatose minėtas tikslas nurodomas ir minėta sąvoka apibrėžiama atsižvelgiant vien į leidimo būti šalyje, kurį išduoti galima prašyti ir kuris gali būti išduotas, trukmę. Į prašymo motyvus atsižvelgiama tik siekiant taikyti Vizų kodekso 25 straipsnį ir vertinant, ar esama atsisakymo pagrindų, nurodytų šio kodekso 32 straipsnyje, t. y. tolesniame prašymo išduoti vizą nagrinėjimo etape. Šį aiškinimą patvirtina Vizų kodekso 19 straipsnis. Pagal šio straipsnio 2 dalį prašymas išduoti vizą „yra priimtinas“, jei kompetentingas konsulatas nustato, kad įvykdytos minėto straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos. Tačiau tarp šių sąlygų nėra sąlygos, kad pareiškėjas turi pateikti patvirtinamuosius dokumentus, išvardytus Vizų kodekso 14 straipsnyje, pirmiausia nurodytus šio straipsnio a ir d punktuose, t. y. atitinkamai dokumentus, iš kurių matyti kelionės tikslas, ir informaciją, leidžiančią įvertinti, ar prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijų iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Tai reiškia, kad pareiškėjų pagrindinėje byloje prašymai, kuriais siekiama gauti 90 dienų trukmės vizą, patenka į Vizų kodekso materialinę taikymo sritį, neatsižvelgiant į jų pateikimo motyvus, ir Belgijos konsulinės įstaigos teisingai pripažino juos priimtinais pagal šio kodekso 19 straipsnį.

61.

Todėl pareiškėjų pagrindinėje byloje padėtis reglamentuojama Vizų kodekso, taigi Sąjungos teisės, įskaitant ir atvejį, jei turėtų būti konstatuota, kad buvo pagrįstai atsisakyta patenkinti jų prašymus. Iš tikrųjų, kaip Teisingumo Teismas patikslino 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendime Koushkaki (C‑84/12, EU:C:2013:862), atsisakymo išduoti vizą pagrindai yra išsamiai išvardyti Vizų kodekse ( 18 ) ir jais turi būti remiamasi laikantis atitinkamų šio kodekso nuostatų.

62.

Šios išvados nepaneigia Belgijos vyriausybės teiginys, kurį per teismo posėdį taip pat išdėstė ir Komisija bei kelios valstybės narės, kad pagal Vizų kodeksą negalima pateikti prašymo išduoti vizą remiantis šio kodekso 25 straipsniu.

63.

Visų pirma, toks argumentas yra ne tik pernelyg formalus, bet ir prieštarauja Vizų kodekso 23 straipsnio 4 dalies b punktui, pagal kurį prie sprendimų, kuriuos galima priimti dėl „prašymo“ išduoti vizą, pripažinto nepriimtinu pagal šio kodekso 19 straipsnį, priskiriamas sprendimas išduoti riboto teritorinio galiojimo vizą pagal minėto kodekso 25 straipsnį.

64.

Be to, pažymėtina, kad Vizų kodekso I priede pateikiama vienintelė suderinta prašymo forma. Ši forma pavadinta bendrai –„Prašymas išduoti Šengeno vizą“, nepatikslinant, dėl kokios rūšies vizos iš tų, kurios reglamentuojamos šiuo kodeksu – vienodos, tranzitinės ar riboto teritorinio galiojimo vizos, – pateikiamas prašymas. Tik užpildydamas šios formos 21 skiltį „Pagrindinis (-iai) kelionės tikslas (-ai)“, kurioje yra keli langeliai, kiekvienas atitinkantis kelionės tikslą (studijos, turizmas, oficialus vizitas, medicininės priežastys ir t. t.), prašymą pateikiantis asmuo patikslina prašomos išduoti vizos rūšį (pavyzdžiui, pažymėdamas langelį „Tranzitas per oro uostą“, jei prašo išduoti šios rūšies vizą). Kadangi kelionės tikslų sąrašas nėra išsamus (prie paskutinio langelio pažymėta „Kita (nurodykite)“), prašymą pateikiantis asmuo gali, kaip tai padarė pareiškėjai pagrindinėje byloje, nurodyti, kad jo prašymas grindžiamas humanitarinėmis priežastimis pagal Vizų kodekso 25 straipsnį. Tai patvirtina ir aplinkybė, kad administracijai skirtoje minėtos formos dalyje „Sprendimas dėl vizos“ vienas iš galimų atvejų, jei prašymas tenkinamas, yra sprendimas išduoti riboto teritorinio galiojimo vizą.

65.

Apskritai pažymėtina, kad Vizų kodekse nėra jokios nuostatos, pagal kurią būtų draudžiama prašymą išduoti vizą pateikiančiam asmeniui teikiant šį prašymą remtis šio kodekso 25 straipsnio taikymu savo paties atžvilgiu, jeigu jis neatitinka atvykimo sąlygų, nustatytų Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose, arba mano, kad jo padėtis patenka į pirmosios nuostatos taikymo sritį.

66.

Dėl pagrindinėje byloje susiklosčiusių aplinkybių primintina, jog iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos bylos medžiagos matyti, kad – tą per teismo posėdį patvirtino ir Belgijos vyriausybė – pareiškėjai pagrindinėje byloje pateikė prašymus išduoti vizą pagal Vizų kodekse nurodytus reikalavimus ir užpildydami suderintą formą, kurios pavyzdys pateikiamas šio kodekso I priede, ir prie jos pridėdami reikalaujamus patvirtinamuosius dokumentus.

67.

Galiausiai net darant prielaidą, kad, kaip teigia pirmiausia Belgijos vyriausybė ir Komisija, pagal Vizų kodeksą negalima pateikti prašymo išduoti vizą remiantis šio kodekso 25 straipsniu, tokios aplinkybės nepakaktų, kad būtų galima atsieti pareiškėjus pagrindinėje byloje nuo Vizų kodekso taikymo srities, nes jie prašė išduoti vizą, kurios išdavimo procedūras ir sąlygas reglamentuoja šis kodeksas, ir jų prašymai buvo išnagrinėti ir atmesti remiantis minėto kodekso nuostatomis.

68.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad nebūtina atsakyti į Belgijos vyriausybės argumentus, išdėstytus šios išvados 45 punkte, susijusius su prieglobsčio srities nuostatų nereikšmingumu pagrindinėje byloje susiklosčiusių aplinkybių atžvilgiu ( 19 ).

69.

Priešingai, per teismo posėdį pateikti Belgijos vyriausybės, Komisijos ir valstybių narių argumentai, susiję su Chartijos taikymu pagrindinėje byloje susiklosčiusiomis aplinkybėmis, bus išnagrinėti analizuojant pirmąjį prejudicinį klausimą. Šiuo atžvilgiu norėčiau patikslinti, kad būtent siekdamas aiškumo ir net norėdamas truputį pasikartoti nusprendžiau atskirai nagrinėti argumentus, susijusius su Teisingumo Teismo jurisdikcijos nebuvimu ir Vizų kodekso netaikymu, kurie iš esmės susipina su pirmaisiais, susijusiais su Chartijos taikymu ir Sąjungos teisės įgyvendinimu.

70.

Iš pateiktų pastabų matyti, kad, priešingai, nei teigia Belgijos vyriausybė, pareiškėjų pagrindinėje byloje padėtis patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį. Todėl Teisingumo Teismas turi jurisdikciją atsakyti į Conseil du contentieux des étrangers pateiktus klausimus.

71.

Pirmąjį prejudicinį klausimą sudaro dvi dalys. Pirmąja dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės klausia, ar formuluotė „tarptautiniai įsipareigojimai“ Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalies a punkte apima pagal Chartiją užtikrinamas teises, pirmiausia jos 4 ir 18 straipsniuose įtvirtintas teises. Antrąja dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar ši formuluotė susijusi su įsipareigojimais, tenkančiais valstybėms narėms pagal EŽTK ir Ženevos konvencijos 33 straipsnį.

72.

Mano manymu, dėl to, kaip atsakyti į pirmąją klausimo dalį, didelių abejonių nekyla.

73.

Sąjunga turi savo teisės sistemą, kuri skiriasi nuo tarptautinės sistemos. Pagal ESS 6 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą Chartija yra Sąjungos pirminės teisės dalis, taigi Sąjungos teisės šaltinis. Jeigu jos taikymo sąlygos įvykdytos, valstybės narės privalo ją taikyti pagal jų stojimo į Sąjungą sutartis. Taigi pagal Chartiją tenkantys įsipareigojimai nepriskirtini prie „tarptautinių įsipareigojimų“, nurodytų Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalies a punkte, neatsižvelgiant į tai, kokia prasmė suteiktina šiai formuluotei.

74.

Tačiau tai nereiškia, kad sprendimai, kuriuos valstybės narės priima remdamosi šia nuostata, neturi būti priimami vadovaujantis Chartijoje nustatytais reikalavimais.

75.

Chartijos taikymo sritis, kalbant apie valstybių narių veiksmus, apibrėžta jos 51 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią Chartijos nuostatos valstybėms narėms yra skirtos tik jeigu pagal jas įgyvendinama Sąjungos teisė. Taigi Chartija užtikrinamų pagrindinių teisių turi būti paisoma, jei nacionalinės teisės aktai – ir apskritai atitinkamos valstybės narės veiksmai – patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį ( 20 ).

76.

Todėl reikia patikrinti, ar valstybė narė, kuri tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, priima sprendimą, kuriuo atsisako išduoti riboto teritorinio galiojimo vizą, prašytą išduoti dėl humanitarinių priežasčių pagal Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalies a punktą, įgyvendina Sąjungos teisę, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį.

77.

Šiuo atžvilgiu pažymėtina, pirma, kad tokių vizų išdavimo sąlygos ir tvarka nustatytos Sąjungos reglamente, kuriuo siekiama, sukuriant „bendrą teisės aktų visumą“, vykdyti bendrą vizų politiką, skirtą „supaprastinti teisėt[am] keliavim[ui] ir sustabdyti neteisėt[ai] imigracij[ai] toliau vienodinant nacionalinius teisės aktus ir aptarnavimo praktiką vietos konsulinėse misijose“ ( 21 ).

78.

Vizų kodekso 1 straipsnio 1 ir 2 dalys, kuriose nustatytos „procedūros ir sąlygos, taikomos išduodant vizas vykti tranzitu per valstybių narių teritoriją [teritorijas] arba numatomam buvimui joje [jose], neviršijančiam 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį“, kaip minėta, taikomos trečiųjų šalių piliečiams, kurie kirsdami valstybių narių išorės sienas privalo turėti vizą pagal Reglamentą Nr. 539/2001 ( 22 ).

79.

Pagal Vizų kodekso 2 straipsnio 2 punkto a papunktį šiame kodekse vartojama sąvoka „viza“ apibrėžiama kaip „valstybės narės išduotas leidimas <…> vykti tranzitu per valstybių narių teritoriją [teritorijas] arba numatomam buvimui joje [jose], kurio bendra trukmė neviršija 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį nuo pirmo atvykimo į valstybių narių teritoriją [teritorijas] datos“. Ši sąvoka apima ir „riboto teritorinio galiojimo vizą“, kurią reglamentuoja Vizų kodekso 25 straipsnis. Neatsižvelgiant į išdavimo (ir atsisakymo išduoti) sąlygas ši viza nuo „vienodos vizos“, apibrėžtos šio kodekso 2 straipsnio 3 punkte, skiriasi tik tiek, kiek tai susiję su jos suteikiamo leidimo atvykti į šalį ir būti joje teritorine taikymo sritimi, apsiribojančia, kaip patikslinta minėto 2 straipsnio 4 punkte, vienos ar kelių valstybių narių teritorija.

80.

Tai reiškia, kad, išduodamos ar atsisakydamos išduoti riboto teritorinio galiojimo vizą pagal Vizų kodekso 25 straipsnį, valstybių narių valdžios institucijos priima sprendimą dėl dokumento, leidžiančio kirsti valstybių narių išorės sienas, kuriam taikoma suderinta sistema, taigi jos veikia pagal Sąjungos teisę ir ją taikydamos.

81.

Šios išvados negalima paneigti galimu atitinkamos valstybės narės diskrecijos pripažinimu taikant Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalies a punktą.

82.

Iš tikrųjų aplinkybė, kad pagal Sąjungos reglamentą pripažįstama valstybių narių diskrecija, neprieštarauja, kaip Teisingumo Teismas yra patikslinęs 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendime N. S. ir kt. (C‑411/10 ir C‑493/10, EU:C:2011:865, 68 ir 69 punktai), tam, kad teisės aktai, priimti naudojantis šia diskrecija, yra siejami su Sąjungos teisės įgyvendinimu, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį, jei nustatyta, kad minėta diskrecija yra neatskiriama norminės sistemos, numatytos pagal atitinkamą reglamentą, dalis ir turi būti įgyvendinama laikantis kitų šio reglamento nuostatų ( 23 ).

83.

Tačiau net darant prielaidą, kad pagal Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalies a punktą valstybės narės išlaiko diskreciją, kiek tai susiję su vizų išdavimu dėl humanitarinių priežasčių – šis klausimas bus išnagrinėtas analizuojant antrąjį prejudicinį klausimą, – reikia konstatuoti, kad tokios vizos patenka į bendros vizų politikos vykdymo sritį ir yra reglamentuojamos Sąjungos reglamentu, kuriame nustatytos su jomis susijusios kompetencijos taisyklės, jų išdavimo sąlygos ir tvarka, taikymo sritis ir panaikinimo ar atšaukimo priežastys ( 24 ). Taigi remiantis minėta nuostata priimti valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų sprendimai reiškia Vizų kodekse nurodytų procedūrų taikymą ir galimą diskreciją, kurią šios institucijos turi įgyvendinti priimdamos šiuos sprendimus, sudarančius neatskiriamą norminės sistemos, nustatytos šiuo kodeksu, dalį.

84.

Šiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad priimdamos sprendimą pagal Vizų kodekso 25 straipsnį valstybės narės valdžios institucijos įgyvendina Sąjungos teisę, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį, taigi ir privalo paisyti šiuo teisės aktu užtikrinamų teisių.

85.

Tokia išvada išplaukia ir iš paties Vizų kodekso teksto: šio kodekso 29 konstatuojamojoje dalyje pažymima, kad jame nustatoma pagrindinių teisių paisymo ir Chartijoje nustatytų principų laikymosi sąlyga ( 25 ). Prašymų išduoti vizą tvarkymo ir išduotų vizų keitimo vadovo ( 26 ) – kuriuo siekiama užtikrinti pirmiausia Vizų kodekso nuostatų darnų įgyvendinimą – įžangoje Komisija patvirtina šį reikalavimą paisyti pagrindinių teisių, pabrėždama, kad šios teisės, įtvirtintos pirmiausia Chartijoje, turi būti užtikrinamos kiekvienam asmeniui, pateikiančiam prašymą išduoti vizą, ir kad „tvarkant prašymus išduoti vizą <…> turi būti visapusiškai atsižvelgiama į nežmoniško ar orumą žeminančio elgesio draudimą ir bet kurios diskriminacijos draudimą, nustatytus atitinkamai [EŽTK] 3 ir 14 straipsniuose ir [Chartijos] 4 ir 21 straipsniuose“.

86.

Antra, dėl pagrindinėje byloje susiklosčiusių aplinkybių jau minėta tai, kad iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjai pagrindinėje byloje pateikdami prašymą išduoti vizą pageidavo, kad jiems būtų taikomas Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalies a punktas, tai, kad ginčijami sprendimai grindžiami atsisakymo išduoti vizą pagrindu, numatytu Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkto pabaigoje, ir tai, kad atsisakyta išduoti vizą konstatavus, jog nėra įvykdytos vizų išdavimo dėl humanitarinių priežasčių sąlygos pagal šio kodekso 25 straipsnį, susijusios pirmiausia su išimtiniu procedūros pobūdžiu ir laikinu numatomo buvimo šalyje pobūdžiu.

87.

Taigi aišku, kad pagrindinėje byloje į Belgijos valdžios institucijas buvo kreiptasi remiantis Vizų kodekso nuostatomis ir jos veikė taikydamos šias nuostatas.

88.

Todėl ginčijami sprendimai reiškia šio kodekso įgyvendinimą, taigi ir Sąjungos teisės įgyvendinimą, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį. Priimdamos šiuos sprendimus minėtos valdžios institucijos privalėjo paisyti Chartija užtikrinamų teisių.

89.

Taip pat pabrėžtina, kad Chartijoje įtvirtintos pagrindinės teisės, kurių paisyti privalo bet kuri valstybės narės institucija, veikdama pagal Sąjungos teisę, asmenims, kuriems skirti tokios institucijos priimti teisės aktai, užtikrinamos neatsižvelgiant į teritorinį kriterijų.

90.

Kaip įrodyta šios išvados 49–70 ir 76–88 punktuose, pareiškėjų pagrindinėje byloje padėtis patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį ir jų atžvilgiu priimti teisės aktai reiškia šios teisės įgyvendinimą, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį. Todėl pareiškėjų pagrindinėje byloje padėtis patenka į Chartijos taikymo sritį, neatsižvelgiant į tai, kad jie nėra valstybės narės teritorijoje ir neturi sąsajų su tokia teritorija.

91.

Teisingumo Teismas savo praktikoje šiuo atžvilgiu yra labai aiškiai nurodęs, kad „Sąjungos teisės taikymas lemia Chartija garantuojamų pagrindinių teisių taikymą“, ir „negali būti atvejų, kurie priskirtini Sąjungos teisei, tačiau netaikomos minėtos pagrindinės teisės“ ( 27 ). Taigi yra ryšys tarp Sąjungos veiksmų – ar tarpininkaujant jos institucijoms, ar jos valstybėms narėms – ir Chartijos taikymo. Posėdyje Teisingumo Teismo šiuo atžvilgiu paklausta Komisija pritarė tokiai išvadai ( 28 ).

92.

Tačiau jei reikėtų manyti, kad Chartija netaikoma, kai institucija ar valstybė narė, įgyvendindama Sąjungos teisę, veikia eksteritorialiai, tai reikštų tvirtinimą, kad atvejams, kuriuos apima Sąjungos teisė, netaikomos Sąjungos pagrindinės teisės, taip susilpninant minėtą ryšį. Aišku, kad toks aiškinimas lemtų pasekmes, kuriomis būtų peržengtos vien vizų politikos srities ribos.

93.

Be to, ir apsiribojant šia sritimi, jei Chartijos taikymui, be sąsajos su Sąjungos teise kriterijaus, būtų nustatytas ir teritorinės sąsajos su Sąjunga (ar veikiau su kuria nors iš jos valstybių narių) kriterijus, visa bendra vizų sistema, nustatyta Vizų kodekse, veikiausiai būtų įgyvendinama nepaisant Chartijoje įtvirtintų teisių, o taip būtų ne tik pažeidžiamas jos taikymą grindžiantis principas, bet ir neatsižvelgiama į aiškią Sąjungos teisės aktų leidėjo valią, išreikštą Vizų kodekso 29 konstatuojamojoje dalyje tuo metu, kai Chartija dar nebuvo įgijusi privalomosios teisinės galios.

94.

Dėl tų pačių priežasčių Chartijos taikymas pareiškėjų pagrindinėje byloje padėčiai nepriklauso ir nuo Belgijos valstybės bet kurios formos valdžios funkcijų ir (arba) kontrolės vykdymo jų atžvilgiu, priešingai, nei numatyta EŽTK 1 straipsnyje, pagal kurį valstybės, šios konvencijos šalys, užtikrina teises ir laisves, apibrėžtas jos I antraštinėje dalyje, „kiekvienam jų jurisdikcijai priklausančiam asmeniui“ ( 29 ).

95.

Belgijos vyriausybė tvirtina – jai per teismo posėdį pritarė ir kelios valstybės narės, – kad EŽTK 1 straipsniui analogiška nuostata taikytina ir Chartijoje nustatytoje sistemoje, bent jau tiek, kiek tai susiję su Chartijoje įtvirtintomis teisėmis, atitinkančiomis EŽTK užtikrinamas teises. Belgijos vyriausybė primena, kad pagal Chartijos 52 straipsnio 3 dalį, skaitomą kartu su šio straipsnio išaiškinimais ( 30 ), Chartijoje nustatytų teisių, atitinkančių EŽTK užtikrinamas teises, esmė ir taikymo sritis, įskaitant leidžiamus apribojimus, yra tokios pačios, kaip nustatyta šioje konvencijoje. Belgijos vyriausybės teigimu, EŽTK 1 straipsnyje nustatytas principas yra šių apribojimų dalis ir pagal jį apribojama pirmiausia Chartijos 4 straipsnio, atitinkančio EŽTK 3 straipsnį, taikymo sritis. Tai reiškia, jog, kadangi pareiškėjai pagrindinėje byloje nepriklauso Belgijos valstybės jurisdikcijai, jų padėtis nepatenka į šios nuostatos taikymo sritį.

96.

Belgijos vyriausybės pateiktam aiškinimui dėl įvairių priežasčių negalima pritarti.

97.

Pirma, EŽTK 1 straipsnyje nustatyta „jurisdikciją suteikianti sąlyga“, kuri taikoma kaip valstybių EŽTK šalių atsakomybės už galimus šios konvencijos nuostatų pažeidimus kildinimo kriterijus. Tačiau Chartijoje tokia sąlyga nenustatyta. Kaip minėta, vienintelis Chartijos taikymo kriterijus, kiek tai susiję su valstybių narių veiksmais, yra nurodytas jos 51 straipsnio 1 dalyje. Be to, nors minėta sąlyga apibrėžia EŽTK taikymą, ji nėra susijusi su tuo, kas laikytina EŽTK nuostatų „esme“ ir „taikymo sritimi“, į kurias daroma nuoroda Chartijos 52 straipsnio 3 dalyje.

98.

Antra, Chartijos 52 straipsnio 3 dalies išaiškinimuose daromą nuorodą į Chartijoje įtvirtintų teisių „apribojimus“ reikia suprasti taip, kad Sąjungos teisė negali Chartijoje nustatytoms teisėms, atitinkančioms EŽTK nustatytas teises, taikyti apribojimų, kurie nenumatyti pagal pastarosios sistemą ( 31 ). Kitaip tariant, šioje nuostatoje įtvirtinta taisyklė, pagal kurią EŽTK nustatyta teisė yra viršesnė, nes ja aukštesniu lygiu užtikrinama pagrindinių teisių apsauga.

99.

Trečia, Chartijos 52 straipsnio 3 dalies pabaigoje patikslinama, kad Chartijoje nustatytų teisių ir EŽTK įtvirtintų atitinkamų teisių esmės ir taikymo srities lygiavertiškumas „nekliudo Sąjungos teisėje numatyti didesnę apsaugą“. Tai reiškia, kad EŽTK užtikrinamos apsaugos lygis yra tik minimali riba, žemiau kurios Sąjunga nusileisti negali, tačiau ji gali nustatyti platesnę Chartijoje įtvirtintų teisių, atitinkančių EŽTK nustatytas teises, taikymo sritį ( 32 ). Tačiau Belgijos vyriausybė pateikdama savo argumentus iš esmės teigia, kad Sąjunga privalo taikyti šioms teisėms tokius pačius apribojimus, kurie pagal EŽTK sistemą numatyti dėl šia konvencija užtikrinamų teisių. Akivaizdu, kad pritarus tokiam teiginiui Chartijos 52 straipsnio 3 dalies paskutinis sakinys visiškai netektų veiksmingumo.

100.

Ketvirta, negalima nustatyti jokio apribojimo, susijusio su Chartijos 4 straipsnyje nurodytų asmenų teritorine ar teisine padėtimi, remiantis šio straipsnio formuluote, nes jis suformuluotas bendrai.

101.

Galiausiai Belgijos vyriausybės siūlomame išaiškinime painiojamas Chartijos taikymo, kaip valstybės narės pagal Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalies b punktą priimtų teisės aktų teisėtumo kriterijaus, klausimas ir šiai valstybei narei pagal Chartijos nuostatas tenkančių įsipareigojimų turinio ir apimties tvarkant prašymą išduoti vizą ir atsižvelgiant į šią nuostatą klausimas ( 33 ).

102.

Šiame etape pereinu prie pirmojo prejudicinio klausimo antros dalies, kuria prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismą patikslinti, ar formuluotė „tarptautiniai įsipareigojimai“ Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalies a punkte apima įsipareigojimus, tenkančius valstybėms narėms pagal EŽTK ir Ženevos konvencijos 33 straipsnį.

103.

Mano manymu, sprendimui pagrindinėje byloje priimti Teisingumo Teismo atsakymas į šį klausimą nereikalingas. Iš tikrųjų, neatsižvelgiant į tai, kaip reikia aiškinti šios formuluotės prasmę ir apimtį, neginčijama, kad EŽTK ir Ženevos konvencija reiškia tiek Sąjungos teisės atvykimo, buvimo šalyje ir prieglobsčio srityje aiškinimo kriterijų, tiek valstybių narių veiksmų įgyvendinant šią teisę teisėtumo kriterijų.

104.

Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių ir dėl EŽTK, ir dėl Ženevos konvencijos taikymo pareiškėjų pagrindinėje byloje padėčiai, nes jie neatitinka teritorinio kriterijaus, nustatyto šių dviejų teisės aktų taikymui ( 34 ). Ir Belgijos vyriausybė, ir Komisija savo rašytinėse pastabose pritaria tokiam netaikymui.

105.

Remdamasis argumentais, išdėstytais nagrinėjant pirmojo prejudicinio klausimo pirmą dalį, manau, kad Teisingumo Teismas neturi atsakyti ir į šį klausimą.

106.

Iš tikrųjų iš minėtų argumentų matyti, kad Belgijos institucijos, priimdamos ginčijamus sprendimus, privalėjo laikytis Chartijos nuostatų, pirmiausia jos 4 ir 18 straipsnių, kaip nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

107.

Kadangi pagal Chartijos 4 ir 18 straipsnius užtikrinama apsauga, kuri yra bent lygiavertė pagal EŽTK 3 straipsnį ir Ženevos konvencijos 33 straipsnį suteikiamai apsaugai, nebūtina išsiaiškinti, ar šie teisės aktai taikytini pareiškėjų pagrindinėje byloje padėčiai.

108.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, siūlau į Conseil du contentieux des étrangers pateiktą pirmąjį prejudicinį klausimą atsakyti taip: Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalies a punktą reikia aiškinti taip, kad šioje nuostatoje vartojama formuluotė „tarptautiniai įsipareigojimai“ nesusijusi su Chartija, bet valstybės narės privalo jos laikytis, kai, remdamosi šia nuostata, nagrinėja prašymą išduoti vizą, grindžiamą humanitarinėmis priežastimis, ir priima sprendimą dėl tokio prašymo.

109.

Pripažindamas, kad valstybė narė, į kurią kreipiamasi su prašymu išduoti vizą dėl humanitarinių priežasčių pagal Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalies a punktą, turi diskreciją vertinti kiekvienos bylos faktines aplinkybes, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas antruoju klausimu siekia išsiaiškinti, ar tokiu atveju, kai pagrįstai manoma, kad gali būti pažeistas Chartijos 4 ir (arba) 18 straipsnis, ši valstybė narė privalo išduoti minėtą vizą. Minėtas teismas taip pat klausia, ar saitų tarp asmens, siekiančio, kad būtų taikomas Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalies a punktas, ir valstybės narės, kuriai šis prašymas pateiktas (pavyzdžiui, šeimos ryšiai, priimančios šeimos, laiduotojai ir globėjai), buvimas turi įtakos atsakymui į šį klausimą.

110.

Dėl priežasčių, kurios bus išvardytos toliau, manau, kad į šį klausimą reikia atsakyti teigiamai, neatsižvelgiant į tai, ar esama saitų tarp asmens ir valstybės narės, kuriai pateiktas prašymas.

111.

Pagal Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalies a punktą riboto teritorinio galiojimo viza išduodama išimties tvarka, jei, valstybės narės manymu, dėl humanitarinių priežasčių būtina nukrypti nuo principo, pagal kurį turi būti įvykdytos atvykimo sąlygos, nustatytos Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose ( 35 ).

112.

Kaip minėta, Belgijos vyriausybė teigia, kad pagal šią nuostatą a priori leidžiama neatsižvelgti iš esmės tik į atsisakymo pagrindus, nurodytus Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto i, ii, iii ir vi papunkčiuose, o ne į pagrindus, išvardytus šio kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte. Ji iš to daro išvadą, kad pagal Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalies a punktą negali būti leidžiama išduoti riboto teritorinio galiojimo vizą asmenims, kurie neketina išvykti iš jos teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo pabaigos.

113.

Šį prieštaravimą, mano nuomone, reikia atmesti.

114.

Kaip pripažįsta Belgijos vyriausybė, iš Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, kad ši nuostata taikoma „nepažeidžiant“ šio kodekso 25 straipsnio 1 dalies. Taigi pats atsisakymo išduoti vizą pagrindas, nurodytas Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte, nėra kliūtis tam, kad valstybė narė taikytų Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalį.

115.

Tai logiška. Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punktas susijęs su atveju, kai atsisakoma išduoti vizą, jei „kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimų arba jo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo [pareiškimų patikimumo arba jo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijų iki prašomos išduoti vizos galiojimo pabaigos]“. Tačiau visai nebūtina aiškiai nurodyti, kad pagal Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalies a punktą leidžiama nukrypti nuo atvejo, kai atsisakoma išduoti vizą, jei „kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo“, kai pagal šį straipsnį valstybei narei aiškiai leidžiama išduoti riboto teritorinio galiojimo vizą, jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo net neturi galiojančio kelionės dokumento, leidžiančio asmeniui, kuriam jis išduotas, kirsti sieną (Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga). Be to, jei valstybė narė gali taikyti Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalies a punktą, nors atitinkamos trečiosios šalies pilietis niekaip nepagrindžia numatomo buvimo šalyje tikslo ir sąlygų (žr. Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytą sąlygą ir Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktyje nurodytą atsisakymo pagrindą) ar net yra laikomas keliančiu grėsmę viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui (žr. Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies e punkte nustatytą sąlygą ir Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunktyje nurodytą atsisakymo pagrindą), nematau jokios priežasties, dėl kurios būtų būtina šiame straipsnyje nurodyti, kad šis nukrypimas apima ir atvejus, kai esama „pagrįstų abejonių“ dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimų patikimumo ar jo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijų iki prašomos išduoti vizos galiojimo pabaigos. Iš esmės kalbama apie rėmimąsi principu a maiore ad minus.

116.

Vadovaujantis tokia pačia logika taip pat pažymėtina, kad pagal Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalį valstybė narė gali taikyti šio kodekso 25 straipsnio 1 dalį neatsižvelgdama į atsisakymo pagrindą, nurodytą minėto kodekso 32 straipsnio 1 dalis a punkto iv papunktyje, t. y. neatsižvelgdama į tai, kad atitinkamas asmuo jau buvo Sąjungos teritorijoje 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį. Jei valstybės narės gali taikyti Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalį tuo atveju, kai asmuo buvo šalyje ilgiau kaip 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį, jos juo labiau gali išduoti riboto teritorinio galiojimo vizą trečiosios šalies piliečiui, kai esama pagrįstų abejonių dėl jo ketinimo išvykti iš teritorijos iki vizos galiojimo pabaigos.

117.

Kaip minėta, tai nekeičia išduotos vizos pobūdžio: ji išlieka trumpalaikė viza pagal Vizų kodeksą ( 36 ). Ši viza automatiškai nesuteikia teisės atvykti, kaip nurodyta Vizų kodekso 30 straipsnyje.

118.

Be to, Prašymų išduoti vizą tvarkymo ir išduotų vizų keitimo vadove ( 37 ) Komisija pati pripažįsta, kad Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalis – tai teisinis pagrindas, leidžiantis valstybėms narėms per 180 dienų laikotarpį išduoti riboto teritorinio galiojimo vizą 90 dienų laikotarpiui po to, kai buvo išduota vienoda viza, taigi sušvelninti griežtą atsisakymo pagrindų, nurodytų Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje, taikymą.

119.

Todėl pagal Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalį valstybės narės gali, laikydamosi konkrečių joje apibrėžtų sąlygų, be kita ko, dėl humanitarinių priežasčių nesivadovauti atsisakymo pagrindais, išvardytais šio kodekso 32 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose. Sąjungos teisės aktų leidėjo siekis, atsispindintis šiose nuostatose, yra aiškus. Vizų kodekso 32 straipsnio formuluotė „nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies“ gali reikšti tik viena: leidžiama taikyti šio kodekso 25 straipsnio 1 dalies a punktą, taigi išduoti riboto teritorinio galiojimo vizą, nepaisant atsisakymo pagrindų, išvardytų minėto kodekso 32 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose.

120.

Tai patikslinus reikia atsakyti į klausimą, ar Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalies a punktą reikia aiškinti taip, kad jis tik numato paprasčiausią galimybę valstybėms narėms nesivadovauti atsisakymo pagrindais, išvardytais Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose, ar taip, kad tam tikromis aplinkybėmis įpareigoja jas taip elgtis, taigi ir išduoti riboto teritorinio galiojimo vizą dėl humanitarinių priežasčių.

121.

Dėl priežasčių, kurias nurodysiu toliau, esu tos nuomonės, kad pagal Sąjungos teisę draudžiama Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalies a punktą aiškinti taip, kad juo valstybėms narėms tik suteikiama paprasčiausia galimybė išduoti tokias vizas. Mano požiūris grindžiamas tiek Vizų kodekso nuostatų tekstu ir sistema, tiek tuo, kad valstybės narės, įgyvendindamos savo diskreciją, turi paisyti Chartija užtikrinamų teisių, kai taiko minėtas nuostatas.

122.

Iš Vizų kodekso 23 straipsnio 4 dalies matyti, kad šiuo kodeksu išsamiai reglamentuojamos teisės aktų, kuriuos reikia priimti, kai valstybėms narėms pateikiamas prašymas išduoti vizą, rūšys. Kalbant apie pagrindinę bylą turi būti priimtas arba sprendimas išduoti riboto teritorinio galiojimo vizą pagal šio kodekso 25 straipsnį, arba sprendimas atsisakyti išduoti tokią vizą pagal minėto kodekso 32 straipsnį.

123.

Taigi sprendimai atsisakyti išduoti vizą turi būti priimami remiantis Vizų kodekso 32 straipsnio nuostatomis ( 38 ), o sprendimai išduoti riboto teritorinio galiojimo vizą – remiantis šio kodekso 25 straipsnio 1 dalimi.

124.

Atsižvelgiant ir į minėtą Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalies bei 32 straipsnio 1 dalies sąryšį, tai reiškia, kad valstybė narė, į kurią kreipiasi trečiosios šalies pilietis, prašydamas išduoti riboto teritorinio galiojimo vizą dėl humanitarinių priežasčių, negali išvengti pareigos išnagrinėti nurodytus pagrindus, galinčius lemti Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje išvardytų atsisakymo pagrindų netaikymą.

125.

Šį aiškinimą patvirtina Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalies formuluotė, patikslinanti, kad riboto teritorinio galiojimo viza „išduodama“, jeigu yra įvykdytos šioje nuostatoje nurodytos sąlygos. Šiuo atveju veiksmažodžio vartojimas tiesioginės nuosakos esamuoju laiku (liet. – pusdalyvio), kaip ir kitose Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalies kalbinėse versijose ( 39 ), reiškia, kad valstybė narė turi išduoti prašomą riboto teritorinio galiojimo vizą.

126.

Taigi šiame analizės etape, mano nuomone, akivaizdu, kad pagal Vizų kodeksą valstybė narė privalo bent išnagrinėti humanitarines priežastis, kurias nurodė trečiosios šalies pilietis, siekdamas, kad nebūtų remiamasi atsisakymo pagrindais, išvardytais Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje, ir kad jam būtų taikomas šio kodekso 25 straipsnio 1 dalies a punktas.

127.

Jei, išnagrinėjusi šias priežastis, valstybė narė mano, kad jos pagrįstos, pagal Vizų kodeksą reikalaujama, kad ji išduotų šiam piliečiui riboto teritorinio galiojimo vizą.

128.

Tiesa, negalima paneigti, kad atsižvelgiant į Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalies a punkto formuluotę valstybė narė, į kurią kreiptasi, išlaiko diskreciją vertinti humanitarines priežastis, lemiančias privalomą atsisakymo pagrindų, išvardytų Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje, netaikymą, taigi ir riboto teritorinio galiojimo vizos išdavimą.

129.

Tačiau, kaip jau minėta ( 40 ), ši diskrecija, patenkanti į Vizų kodekso nuostatų taikymo sritį, būtinai yra apribota Sąjungos teisės.

130.

Viena vertus, pačios formuluotės „humanitarinės priežastys“ apibrėžtis ir apimtis, mano manymu, negali būti palikta visiškai valstybių narių diskrecijai. Nors Vizų kodekse ji nėra apibrėžta, kalbama apie Sąjungos teisės sąvoką, nes šio kodekso 25 straipsnio 1 dalyje nėra jokios nuorodos į valstybių narių nacionalinę teisę. Be to, tai, kad pagal Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalį išduota viza iš esmės galioja vien ją išdavusioje valstybėje narėje ( 41 ), nereiškia, kad humanitarinės priežastys turi būti susijusios vien su šia valstybe nare. Reikia pripažinti, kad formuluotė „humanitarinės priežastys“ yra labai plačios reikšmės ir, mano manymu, negali apimti tik tokių medicininės ar sveikatos priežiūros pagalbos atitinkamos trečiosios šalies piliečiui arba jo giminaičiui atvejų, kaip nurodyti pagrindinėje byloje priimtuose ginčijamuose sprendimuose ir Belgijos vyriausybės per Teisingumo Teismo posėdį. Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalies formuluotė nepatvirtina tokio aiškinimo, be to, sieti humanitarines priežastis tik su prasta sveikatos būkle ar liga, reikštų be galo siaurai mąstyti. Nesiimdamas šioje išvadoje apibrėžti tokių priežasčių, šiame etape manau, kad bet kuriuo atveju nėra jokios abejonės, kad pareiškėjų pagrindinėje byloje Belgijos valdžios institucijoms nurodytos priežastys, susijusios su būtinybe išvengti ginkluoto konflikto ir nesirenkamojo smurto, siautėjančio Sirijoje, ypač Alepo mieste, taip pat minėtų kankinimų ir persekiojimo, pirmiausia dėl jų priklausymo religinei mažumai, patenka į sąvokos „humanitarinės priežastys“, kaip tai suprantama ir pagal Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalies a punktą, taikymo sritį. Jei taip nebūtų, ši formuluotė neturėtų jokios prasmės. Be to, jei reikėtų pritarti „minimalistiniam“ Belgijos vyriausybės teiginiui, tektų daryti paradoksalią išvadą, kad kuo akivaizdesnės humanitarinės priežastys, tuo mažiau jos patenka į Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalies a punkto taikymo sritį.

131.

Kita vertus, kaip jau buvo patikslinta šioje išvadoje, valstybė narė, priimdama sprendimą atsisakyti išduoti riboto teritorinio galiojimo vizą, motyvuojamą tuo, kad dėl suinteresuotojo asmens nurodytų humanitarinių priežasčių nebūtina neatsižvelgti į Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje išvardytus atsisakymo pagrindus, neabejotinai įgyvendina Sąjungos teisę. Taigi valstybės narės, į kurią kreiptasi, diskrecija turi būti įgyvendinama paisant Chartija užtikrinamų teisių.

132.

Kitaip tariant, tam, kad neperžengtų savo diskrecijos ribų, valstybė narė, į kurią kreiptasi, turi padaryti išvadą, kad atsisakydama taikyti Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalies a punktą, kad ir kokios būtų atitinkamos trečiosios šalies piliečio nurodytos humanitarinės priežastys, ji nepažeidžia Chartijoje įtvirtintų teisių. Jei valstybė narė padaro priešingą išvadą, ji turi neatsižvelgti į atsisakymo pagrindus, išvardytus Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje, ir išduoti riboto teritorinio galiojimo vizą pagal šio kodekso 25 straipsnio 1 dalies a punktą.

133.

Reikalavimas paisyti Chartija užtikrinamų teisių iš esmės nesukelia jokių ypatingų sunkumų, jei valstybė narė, atsižvelgdama į humanitarines priežastis, susijusias su padėtimi, dėl kurios ji turi priimti sprendimą, nusprendžia pradėti Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalies a punkte numatytą procedūrą.

134.

Tačiau gali būti kitaip, jei atsisakoma išduoti vizą, taigi, jei taikomas vienas ar keli atsisakymo pagrindai, išvardyti Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje.

135.

Tokiu atveju reikia nustatyti, ar neatsižvelgimas arba atsisakymas atsižvelgti į humanitarines priežastis, susijusias su atitinkama padėtimi, arba atsisakymas išduoti riboto teritorinio galiojimo vizą lemia tai, kad valstybė narė neįvykdo jai pagal Chartiją tenkančių įsipareigojimų.

136.

Pabrėžtina, kad šis reikalavimas nepanaikina valstybės narės diskrecijos. Pavyzdžiui, mano nuomone, atmestina galimybė, kad atsisakymas patenkinti prašymą leisti dalyvauti valstybėje narėje mirusio artimojo laidotuvėse, kad ir koks skaudus jis būtų suinteresuotajam asmeniui, lemtų Chartija užtikrinamos teisės pažeidimą.

137.

Kitaip, mano manymu, yra tuo atveju, jei atsižvelgiant į atitinkamas aplinkybes ir humanitarines priežastis atsisakymas išduoti vizą lemia tai, kad prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo susiduria su realia Chartijoje įtvirtintų teisių, visų pirma absoliutaus pobūdžio teisių, kaip antai susijusių su žmogaus orumu (Chartijos 1 straipsnis), teise į gyvybę (Chartijos 2 straipsnis), fizine ir psichine neliečiamybe (Chartijos 3 straipsnis), kankinimo ir nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimu (Chartijos 4 straipsnis) ( 42 ), pažeidimo rizika, juo labiau kai kyla grėsmė, kad bus pažeistos tokios labiausiai pažeidžiamų asmenų, kaip antai mažamečių vaikų, teisės, o pagal Chartijos 24 straipsnio 2 dalį veikiant valdžios institucijoms jų interesais turi būti vadovaujamasi pirmiausia. Šiuo atžvilgiu taip pat primintina, kad 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendime N. S. ir kt. (C‑411/10 ir C‑493/10, EU:C:2011:865, 94 ir 98 punktai), susijusiame su valstybės narės, atsakingos už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymu, Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs, kad paprasta galimybė, suteikiama valstybei narei Sąjungos antrinės teisės aktu, gali virsti tikra šios valstybės narės pareiga siekiant užtikrinti Chartijos 4 straipsnio laikymąsi.

138.

Taigi, jei apsiribojama Chartijos 4 straipsnio, kuris konkrečiai minimas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo antrajame klausime, nagrinėjimu, primintina, kad, kaip minėta, šiame straipsnyje įtvirtinta teisė atitinka EŽTK 3 straipsniu, kurio formuluotė tokia pati, užtikrinamą teisę ( 43 ). Šiose dviejose nuostatose įtvirtinta viena pagrindinių Sąjungos ir jos valstybių narių vertybių, todėl pagal jas bet kuriomis aplinkybėmis draudžiamas kankinimas, baudimas ir nežmoniškas ar žeminamas elgesys ( 44 ). Tai reiškia, kad Chartijos 4 straipsnyje nustatytas draudimas taikomas net esant pačioms sudėtingiausioms aplinkybėms, pavyzdžiui, kovojant su terorizmu ir organizuotu nusikalstamumu ( 45 ), arba vis didėjant migrantų ir asmenų, siekiančių tarptautinės apsaugos, srautui į valstybes nares, juo labiau ekonominės krizės sąlygomis ( 46 ).

139.

Pagal analogiją su Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, susijusia su EŽTK 3 straipsniu, Chartijos 4 straipsniu valstybėms narėms, kai jos įgyvendina Sąjungos teisę, nustatyta ne tik negatyvi pareiga asmenų atžvilgiu, t. y. pagal jį draudžiamas kankinimas ir nežmoniškas ar žeminamas elgesys, bet ir pozityvi pareiga, t. y. pagal jį valstybės narės turi imtis priemonių, kuriomis būtų neleista, kad šie asmenys būtų kankinami arba patirtų nežmonišką ar žeminamą elgesį, pirmiausia, jei kalbama apie pažeidžiamus asmenis, įskaitant atvejus, kai taip žiauriai elgtis įsako privatūs asmenys ( 47 ). Taigi valstybės narės atsakomybė gali kilti būtent dėl to, kad jos pačios valdžios institucijos nesiėmė tinkamų priemonių, kad sutrukdytų konkrečiai pasireikšti kankinimo arba nežmoniško ar žeminamo elgesio, apie kurį jos žinojo arba turėjo žinoti, rizikai ( 48 ). Teisingumo Teismas 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendime N. S. ir kt. (C‑411/10 ir C‑493/10, EU:C:2011:865, 94, 106 ir 113 punktai) ir 2016 m. balandžio 5 d. Sprendime Aranyosi ir Căldăraru (C‑404/15 ir C‑659/15 PPU, EU:C:2016:198, 90 ir 94 punktai) jau yra nusprendęs, kad, kaip ir pagal EŽTK 3 straipsnį, pagal Chartijos 4 straipsnį valstybėms narėms tam tikromis aplinkybėmis tenka pozityvi pareiga.

140.

Sprendžiant klausimą, ar valstybė narė neįvykdė savo pozityvios pareigos priimti tinkamas priemones, leidžiančias išvengti to, kad asmeniui kiltų reali grėsmė patirti elgesį, kuris draudžiamas Chartijos 4 straipsniu, mano manymu, reikia pagal analogiją su Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, susijusia su EŽTK 3 straipsniu, patikrinti, kokios yra numatomos šio neįvykdymo ar šio atsisakymo veikti atitinkamo asmens atžvilgiu pasekmės ( 49 ). Šiomis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į dokumentus, kuriuos prašyta išduoti pagrindinėje byloje, reikia atsižvelgti į bendrą padėtį atitinkamo asmens kilmės šalyje ir (arba) padėtį šalyje, kurioje šis asmuo būtų priverstas likti, taip pat į konkrečias suinteresuotojo asmens padėties aplinkybes ( 50 ). Nors šią padėtį ir šias aplinkybes būtina išnagrinėti atsižvelgiant į Chartijos 4 straipsnį ir nustatyti, ar konkrečiu atveju valstybė narė įvykdė pozityvią pareigą, kuri jai tenka atsižvelgiant į šiame straipsnyje nustatytą draudimą, nereikia konstatuoti ar įrodyti atitinkamų trečiųjų šalių arba grupuočių ar kitų šiose šalyse veikiančių subjektų atsakomybės pagal bendrąją tarptautinę teisę ar kokiu nors kitu pagrindu ( 51 ).

141.

Siekdamas patikrinti, ar esama rizikos, kad asmuo patirs pagal Chartijos 4 straipsnį draudžiamą elgesį, nes valstybė narė nesiėmė arba atsisakė imtis tinkamų priemonių tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, Teisingumo Teismas, mano manymu, turi remtis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikta informacija, pirmiausia aplinkybėmis, apie kurias valstybė narė žinojo arba turėjo žinoti, kai nusprendė taikyti atsisakymo pagrindus, nurodytus Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje, nes prireikus paskesnė informacija galėtų patvirtinti ar paneigti tai, kaip valstybė narė įvertino suinteresuotojo asmens baimės pagrįstumą ( 52 ).

142.

Pagal SESV 267 straipsnyje nustatytą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo ir Teisingumo Teismo kompetencijų pasidalijimą būtent pirmasis turi taip pat patikrinti, kokią informaciją turėjo arba privalėjo turėti Belgijos valstybė, priimdama ginčijamus sprendimus. Tuo tikslu ir siekdamas išnagrinėti bendrą padėtį suinteresuotojo asmens kilmės šalyje arba šalyje, kurioje jis būtų priverstas likti, ir jam gresiančią realią riziką šis teismas, mano manymu, turi skirti dėmesį informacijai, gautai iš patikimų ir objektyvių šaltinių, kaip antai Sąjungos institucijų, Jungtinių Tautų organų ir agentūrų arba vyriausybių dokumentų, taip pat iš rimtų nevyriausybinių organizacijų (NVO), pirmiausia informacijai, pateiktai nepriklausomų tarptautinių žmogaus teisių gynimo organizacijų, pavyzdžiui, Amnesty International arba Human Rights Watch, paskiausiose ataskaitose ( 53 ). Siekiant įvertinti šių ataskaitų patikimumą taikytini kriterijai – tai jų rengėjų reputacija, tyrimų, kuriais jos pagrįstos, rimtumas, išvadų nuoseklumas ir jų patvirtinimas kitais šaltiniais ( 54 ).

143.

Tačiau, mano manymu, reikia atsižvelgti į įvairius sunkumus, su kuriais susiduria vyriausybės ir nevyriausybinės organizacijos, siekdamos gauti informaciją esant pavojingoms ir nestabilioms situacijoms. Ne visada įmanoma atlikti tyrimus arčiausiai konflikto vietos. Tokiu atveju, kaip ir reporteriams, gali tekti remtis informacija, gauta iš šaltinių, tiesiogiai susipažinusių su padėtimi ( 55 ).

144.

Nors išsamiau išnagrinėti šią informaciją, atsižvelgdamas į minėtus patikimus ir objektyvius šaltinius, turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, mano manymu, svarbu – atsižvelgiant į tai, kad kai kurios aplinkybės yra visuotinai žinomos, taip pat į tai, kad daugelis šaltinių, susiję su padėtimi Sirijoje, jos gyventojų padėtimi ir padėtimi šios valstybės kaimyninėse šalyse, yra lengvai prieinami, ir siekiant naudingai ir greitai atsakyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui ir pateikti Teisingumo Teismui jo būsimo sprendimo gaires – išryškinti pagrindinius dalykus, kuriuos, priimdama ginčijamus sprendimus, žinojo arba turėjo žinoti Belgijos valstybė ( 56 ).

145.

Visų pirma iš paties sprendimo dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Belgijos valstybė neginčijo pareiškėjų pagrindinėje byloje pateikto išsamaus Sirijoje siautėjančio nesirenkamojo smurto, represijų ir šiurkščių žmogaus teisių pažeidimų šioje šalyje, pirmiausia Alepe, mieste, iš kurio jie kilę, aprašymo. Kompetentingos Belgijos valdžios institucijos tikrai negalėjo nežinoti apie siaubingą, arba „katastrofišką“, kaip rašoma ginčijamuose sprendimuose, bendrą padėtį Sirijoje, juo labiau kad, kaip prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme teigė ir pareiškėjai pagrindinėje byloje, šis teismas dar prieš ginčijamų sprendimų priėmimą yra pabrėžęs, jog „visuotinai žinoma“, kad saugumo padėtis Sirijoje tragiška, atsižvelgiant į jam pateiktą nerimą keliančią informaciją ( 57 ).

146.

Visuotinį humanitarinės nelaimės ir siaubingos civilių gyventojų padėties Sirijoje žinomumą, jei dar būtina tai įrodyti, patvirtina daugybė šaltinių ir oficialių dokumentų. Pavyzdžiui, 2016 m. rugsėjo mėn., t. y. maždaug prieš mėnesį iki ginčijamų sprendimų priėmimo, paskelbtame dokumente ( 58 ) Komisija pati pažymėjo, kad Sirijos konfliktas „lėmė didžiausią humanitarinę krizę pasaulyje po [Antrojo] pasaulinio karo“, ir nurodė, kad humanitarinė padėtis Sirijoje ir toliau blogėja, nes intensyvėja susirėmimai, didėja smurtas, apskritai nesilaikoma tarptautinės teisės normų ir šiurkščiai pažeidžiamos žmogaus teisės. Komisija taip pat susirūpinusi pabrėžė nepaprastai pažeidžiamą Sirijos gyventojų padėtį, nes civiliai gyventojai yra pirmosios aukos jau „įprastais“ tapusių veiksmų, kaip antai „žaginimo ir kitokio seksualinio smurto, priverstinio dingimo ar persikėlimo, vaikų ėmimo į kariuomenę, neteisminių egzekucijų ir sąmoningai į [juos] nukreiptų bombardavimų“. Be to, dėl Alepo Komisija pažymėjo, kad intensyviai vykstant bombardavimams ir susirėmimams žuvo daugybė civilių gyventojų, o daugiau kaip du milijonai žmonių liko be vandens ir elektros, bijomasi apgulties, be to, nuolat vykdomi oro antpuoliai.

147.

Praėjus kelioms savaitėms Jungtinių Tautų Saugumo Taryba išreiškė „susirūpinimą tuo, kad katastrofiška humanitarinė padėtis Alepe ir toliau blogėja“ ( 59 ), pasipiktino „vis didėjančiu smurtu, pasiekusiu nepriimtiną lygį, ir tuo, kad žūsta <…> dešimtys tūkstančių vaikų“, taip pat pažymėjo, kad „yra labai sunerimusi dėl nuolat blogėjančios siaubingos humanitarinės padėties Sirijoje ir augančio skaičiaus žmonių, kuriems reikalinga skubi humanitarinė, pirmiausia medicininė, pagalba“ ( 60 ). Jungtinių Tautų Saugumo Taryba taip pat pabrėžė būtinybę „nutraukti antpuolius, nukreiptus į civilius gyventojus ir visuomeninės paskirties pastatus, pirmiausia mokyklas ir gydymo įstaigas, <…> beatodairišką bombardavimą, automobilių sprogdinimus, savižudžių išpuolius <…>, liautis naudoti civilių gyventojų privertimo badauti taktiką kaip kovos priemonę ir apgulti gyvenamuosius rajonus, nutraukti dažną kankinimą <…>, priverstinį dingimą, seksualinę prievartą <…>, taip pat šiurkščius vaikų teisių pažeidimus“ ( 61 ).

148.

Be to, tuo metu, kai Belgijos valstybė turėjo priimti ginčijamus sprendimus, Belgijos valdžios institucijos buvo ne tik informuotos apie pirmiau aprašytą ypač pažeidžiamą bendrą Sirijos piliečių padėtį, bet ir akivaizdžiai negalėjo nežinoti, kaip matyti iš pagrindinės bylos medžiagos, būtent su pareiškėjais pagrindinėje byloje susijusių aplinkybių. Iš tikrųjų neginčijama, kad pareiškėjai pagrindinėje byloje a) visi penki gyvena apgultame Alepo mieste ( 62 ), trys iš jų yra mažamečiai vaikai, kurių vyriausiajam tėra dešimt metų, b) išpažįsta krikščionių tikėjimą, o vaikai yra pakrikštyti pagal krikščionių ortodoksų apeigas, taigi c) jie priklauso asmenų grupei, kuri, kaip pagrįstai galima manyti, buvo ir yra įvairių ginkluotų grupuočių Sirijoje taikinys ir net šių grupuočių persekiojama ( 63 ), ir kad jie pateikė prašymą išduoti vizą pagrindžiančius dokumentus ir šie dokumentai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme nebuvo ginčijami, be to, jais konkrečiai patvirtinama tai, kad ši šeima nukentėjo nuo Alepe veikiančių ginkluotų grupuočių smurtinių veiksmų, pirmiausia tai, kad tėvas buvo vienos šių grupuočių pagrobtas, sumuštas ir kankintas, o vėliau paleistas už išpirką.

149.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, neginčijama, kad pareiškėjams pagrindinėje byloje Sirijoje tikrai grėsė bent jau visiškai nežmoniškas elgesys, aiškiai patenkantis į Chartijos 4 straipsnyje nustatyto draudimo taikymo sritį.

150.

Be to, priimdama ginčijamus sprendimus Belgijos valstybė žinojo arba turėjo žinoti, kad numatomos šių sprendimų pasekmės leidžia pareiškėjams pagrindinėje byloje tik pasirinkti arba susidurti su pavojais, kančiomis ir minėtu nežmonišku elgesiu, galinčiu lemti netgi jų mirtį, arba patirti kitą panašų elgesį mėginant neteisėtai atvykti į valstybę narę, kad ten pateiktų tarptautinės apsaugos prašymą. Iš tikrųjų įvairiausi šaltiniai patvirtina, kad Sirijos piliečiai, tarp jų ir siekiantys tarptautinės apsaugos, kurie, iš nevilties sumokėję suktiems tarpininkams ( 64 ), rizikuodami gyvybe perplaukia jūrą ir pasiekia, jei nenuskęsta ar nežūva dėl kitų priežasčių, Sąjungą, būna sumušti, patyrę smurtą ir (arba) palikti palaikėse valtyse ( 65 ) iki tol, kol geriausiu atveju juos suranda pakrantės apsaugos darbuotojai arba nevyriausybinės organizacijos, nuomojančios paieškos ir gelbėjimo jūroje laivus ( 66 ).

151.

Mano manymu, nėra jokių abejonių, kad toks elgesys draudžiamas Chartijos 4 straipsniu.

152.

Taigi buvo galima pagrįstai manyti, kad Belgijos valstybės atsisakymas išduoti riboto teritorinio galiojimo vizą tiesiogiai lems tai, kad pareiškėjai, negalėdami pasilikti Sirijoje, iš nevilties turės patirti fizines ir moralines kančias rizikuodami savo gyvybe, kad galėtų pasinaudoti teise į tarptautinę apsaugą, kurią suteikti jie prašė ( 67 ). Tai, kad valstybė narė tokiomis aplinkybėmis pagal savo diskreciją nesiima priemonių, kurios užkirstų kelią tam, kad trečiosios šalies piliečiai, siekiantys tarptautinės apsaugos, patirtų tokią riziką, mano nuomone, taip pat reiškia Chartijos 4 straipsnio pažeidimą.

153.

Atsižvelgiant į pagrindinės bylos aplinkybes šio vertinimo, mano manymu, negali paneigti argumentas, kad pareiškėjai pagrindinėje byloje būtų galėję gauti prieglobstį Libane, Sirijos kaimyninėje šalyje, kurioje yra Belgijos Karalystės konsulatas, kuriame jie pateikė prašymą išduoti vizą pagal Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalį.

154.

Iš tikrųjų nuo konflikto Sirijoje pradžios Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuras (UNHCR) užregistravo kaip pabėgėlius daugiau kaip milijoną Sirijos piliečių, kuriems buvo suteiktas prieglobstis Libane ( 68 ). Tačiau 2015 m. gegužės mėn. Libano vyriausybė pranešė UNHCR, kad naujų pabėgėlių iš Sirijos registravimą reikia sustabdyti ( 69 ). Kaip prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme priminė pareiškėjai pagrindinėje byloje, tuo metu, kai Belgijos valstybė turėjo priimti ginčijamus sprendimus, šis sustabdymas tebegaliojo. Libano Respublika nėra Ženevos konvencijos susitariančioji šalis ( 70 ), ir nauji, neregistruoti, pabėgėliai, neturintys galimybės gauti prieglobsčio prašytojo statuso šioje šalyje, rizikavo būti sulaikyti ir suimti už neteisėtą buvimą šalyje ( 71 ), kaip, beje, teigė pareiškėjai pagrindinėje byloje tiek prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, tiek Teisingumo Teisme. Taigi šios grupės, kuriai galėjo priklausyti pareiškėjai pagrindinėje byloje, jei būtų atvykę į Libaną pažeisdami šios šalies įstatymus, asmenų padėtis yra dar nesaugesnė nei registruotų pabėgėlių, kurie labai dažnai gyvena itin prastomis sąlygomis, pavyzdžiui, garažuose ar paprastose palapinėse, šalyje, kurioje nėra įkurtų oficialių pabėgėlių stovyklų ( 72 ), o gauti maisto ir vandens, gydytis ar mokytis yra nepaprastai sudėtinga ar net nesaugu ( 73 ). Be to, tarptautinė spauda ir įvairios nevyriausybinės organizacijos 2016 m. ne kartą atkreipė dėmesį į besikartojantį smurtą pabėgėlių iš Sirijos atžvilgiu, pirmiausia dėl didėjančių nesutarimų su vietos gyventojais, ypač skurdžiausiuose šalies rajonuose ( 74 ). Taip pat pažymėtina, kad kai kurie žmogaus teisių stebėtojai 2016 m. net pabrėžė, jog visose priimančiosiose šalyse, esančiose Sirijos kaimynystėje, padėtis tapo tokia nepakeliama, kad daugelis sirų rizikuodami gyvybe grįžo į Siriją, įskaitant rajonus, kuriuose ir toliau vyko žiaurūs susirėmimai ( 75 ). Galiausiai, kalbant būtent apie krikščionių, kaip antai pareiškėjų pagrindinėje byloje, padėtį, tarpvyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų atstovai vieningai išreiškė būgštavimus dėl ostrakizmo, bauginimo ir didelio smurto šios religinės mažumos atžvilgiu tiek Libane, tiek kitose kaimyninėse šalyse, kaip antai Jordanijoje, net pačiose pabėgėlių stovyklose ( 76 ).

155.

Taigi atsižvelgiant į šias aplinkybes, kurias Belgijos valstybė žinojo arba turėjo žinoti priimdama ginčijamus sprendimus, ši valstybė narė negalėjo remtis hipotetiniu argumentu, kad ji neprivalėjo išduoti riboto teritorinio galiojimo vizos, nes pareiškėjai pagrindinėje byloje galėjo pasinaudoti teise prašyti suteikti tarptautinę apsaugą Libane ir ją gauti. Mano manymu, aiškiai matyti, kad sirai, pabėgę iš Sirijos po 2015 m. gegužės mėn., negalėjo konkrečiai Libane veiksmingai pasinaudoti šia teise. Taigi, net darant prielaidą, kad Belgijos valstybė teisingai numatė galimybę pareiškėjams pagrindinėje byloje nuvykti į Libaną, mano manymu, atsižvelgdama į informaciją apie padėtį šioje šalyje Belgijos valstybė negalėjo nuspręsti, kad ji neprivalo vykdyti jai tenkančios pozityvios pareigos pagal Chartijos 4 straipsnį ( 77 ).

156.

Todėl priimdama ginčijamus sprendimus Belgijos valstybė turėjo padaryti išvadą, kad jei taikytų atsisakymo pagrindus, išvardytus Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje, ir atsisakytų pripažinti būtinybę išduoti riboto teritorinio galiojimo vizą remiantis pareiškėjų pagrindinėje byloje nurodytomis humanitarinėmis priežastimis, būtų labai rimtas pagrindas manyti, kad pareiškėjai pagrindinėje byloje susidurtų su realia rizika patirti Chartijos 4 straipsniu draudžiamą elgesį.

157.

Iš tikrųjų, siekiant visiško aiškumo, panagrinėkime, kokį pasirinkimą turėjo pareiškėjai pagrindinėje byloje? Pasilikti Sirijoje? Neįsivaizduojama. Susitarti su suktais tarpininkais ir rizikuojant gyvybe mėginti pasiekti Italiją ar Graikiją? Nepakeliama. Sutikti tapti nelegaliais pabėgėliais Libane, negalint gauti tarptautinės apsaugos ir net rizikuojant būti grąžintiems į Siriją? Nepriimtina.

158.

Perfrazuojant Europos Žmogaus Teisių Teismą, Chartija siekiama apsaugoti ne teorines ar iliuzines, o konkrečias ir veiksmingas teises ( 78 ).

159.

Tačiau neginčijama, kad atsižvelgiant į pagrindinės bylos medžiagoje pateikiamą informaciją pareiškėjai pagrindinėje byloje būtų gavę tarptautinę apsaugą, kurią suteikti jie prašė, jeigu jiems būtų pavykę įveikti kliūtis neteisėtoje kelionėje, tiek pavojingoje, tiek sekinančioje, ir vis dėlto atvykti į Belgiją ( 79 ). Taigi atsisakymas išduoti prašomą vizą lemia tiesioginę pasekmę skatinti pareiškėjus pagrindinėje byloje rizikuoti savo pačių ir savo trijų mažamečių vaikų gyvybe, kad galėtų įgyvendinti savo teisę į tarptautinę apsaugą.

160.

Atsižvelgiant į Vizų kodeksą ir valstybių narių prisiimtus įsipareigojimus, ši pasekmė netoleruotina. Ji yra mažų mažiausia prieštaraujanti Chartijos 4 straipsniu užtikrinamai teisei ( 80 ).

161.

Atsižvelgiant į absoliutų šios teisės pobūdį akivaizdu, jog tai, kad pareiškėjai pagrindinėje byloje neturi šeimos ar kitokių saitų Belgijoje, neturi reikšmės siekiant atsakyti į antrąjį prejudicinį klausimą.

162.

Neatmesdamas galimybės, kad, Belgijos valdžios institucijoms atsisakius patenkinti pareiškėjų pagrindinėje byloje pateiktą prašymą, buvo pažeista ir Chartijos 18 straipsnyje įtvirtinta teisė, ir atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad dėl šio klausimo nuspręsti nebūtina.

163.

Todėl siūlau Teisingumo Teismui į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo antrąjį klausimą atsakyti taip: Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalies a punktą reikia aiškinti taip, kad atsižvelgiant į pagrindinėje byloje susiklosčiusias aplinkybes valstybė narė, į kurią kreipiasi trečiosios šalies pilietis su prašymu išduoti riboto teritorinio galiojimo vizą dėl humanitarinių priežasčių, privalo išduoti tokią vizą, jei pagrįstai galima manyti, kad atsisakymas išduoti šią vizą tiesiogiai lems tai, kad iš šio piliečio bus atimta galimybė teisėtai pasinaudoti savo teise prašyti tarptautinės apsaugos šioje valstybėje narėje ir todėl šis pilietis patirs Chartijos 4 straipsniu draudžiamą elgesį.

164.

Savaime suprantama, kad šis siūlymas yra gerai apgalvotas.

165.

Visų pirma jis, mano manymu, yra vienintelis, tinkamai atspindintis „vertyb[es], kurias sudaro neliečiamos ir prigimtinės žmogaus teisės“ ( 81 ), kuriomis grindžiama Europos sistema ir kurias gina ir puoselėja Sąjunga ir jos valstybės narės, tiek savo teritorijose, tiek palaikydamos santykius su trečiosiomis šalimis ( 82 ). Savo praktikoje Teisingumo Teismas daug prisidėjo prie šių vertybių puoselėjimo, dažnai atlikdamas asmenų, ypač labiausiai pažeidžiamų, įskaitant trečiųjų šalių piliečius, kuriems būtina tarptautinė apsauga, pagrindinių teisių gynėjo vaidmenį ( 83 ). Šios vertybės turi turėti prasmę, konkrečiai reikštis ir orientuoti Sąjungos teisės taikymą, kai ši sudaro sąlygas jas išaukštinti, kaip yra šiuo atveju kalbant apie Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalies a punktą. Mano manymu, tai lemia pasitikėjimą Sąjunga ir jos valstybėmis narėmis.

166.

Yra dalykas, kuris mane sukrėtė, kai skaičiau, siekdamas išnagrinėti šią bylą, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką: šio teismo konstatavimas, susijęs su situacijomis, visada siaubingomis ir tragiškomis, kai nustatyta valstybės, kuri yra EŽTK šalis, atsakomybė neįvykdžius jai tenkančios pozityvios pareigos pagal EŽTK 3 straipsnį, – tai nuolatinis konstatavimas a posteriori, dažniausiai po to, kai atitinkamas elgesys aukoms turėjo lemiamų pasekmių. Tai veikiausiai bent jau iš dalies susiję su proceso, vykstančio Europos Žmogaus Teisių Teisme, pobūdžiu ir būtinybe prieš kreipiantis į šį teismą būti išnaudojus visas nacionalines teisių gynimo priemones. Šiaip ar taip, kiek tai susiję su šiomis bylomis, prevencinių priemonių niekada nebūdavo imtasi ir, deja, būdavo įvykę tai, kas nepataisoma.

167.

Šioje byloje, priešingai, – akivaizdu, kad tai viena priežasčių, dėl kurių Teisingumo Teismas nusprendė taikyti prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą, – pareiškėjai pagrindinėje byloje šiandien dar turi vilčių. Be to, pasiūlymas, kurį pateikiau Teisingumo Teismui, įrodo, kad Sąjungos teisės sistemoje yra humanitarinių būdų, įpareigojančių valstybes nares užkirsti kelią akivaizdiems asmenų, siekiančių tarptautinės apsaugos, absoliučių teisių pažeidimams, kol dar nėra per vėlu.

168.

Taigi Teisingumo Teismas turi progą ne tik priminti, kaip labai tikiuosi, jog reikia paisyti humanitarinių vertybių ir žmogaus teisių, kurias Sąjunga ir jos valstybės narės įsipareigojo ginti, bet ir pirmiausia suteikti pareiškėjams pagrindinėje byloje viltį, kad jiems neteks vėl patirti kančių ir nežmoniško elgesio.

169.

Tokia kryptis nereiškia, kad, kaip ginčijamuose sprendimuose teigia Belgijos valstybė, valstybės narės bus priverstos leisti atvykti į jų teritorijas „visiems asmenims, kurių padėtis labai bloga“, nes tai reikštų reikalavimą priimti „visus besivystančių šalių, šalių, kuriose vyksta karas arba kurios yra nuniokotos gamtos stichijos, gyventojus“.

170.

Priešingai, ir norėčiau tai pabrėžti, kalbama apie tai, kad dėl neginčijamų humanitarinių priežasčių reikia išaukštinti, pačia kilniausia šio žodžio prasme, įsipareigojimus, kylančius iš Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalies a punkto ir Chartijos 4 straipsnio, kad pareiškėjai pagrindinėje byloje, iš kurių, primenu, trys yra mažamečiai vaikai, galėtų pasinaudoti savo teise į tarptautinę apsaugą, antraip jiems tektų tiesiogiai patirti Chartijos 4 straipsniu draudžiamą elgesį, apie kurį aptariama valstybė narė žinojo arba turėjo žinoti, priimdama sprendimus neišduoti prašomos vizos.

171.

Tiesa, suinteresuotųjų asmenų ratas gali tapti didesnis, nei yra dabar pagal valstybių narių praktiką. Tačiau šis argumentas neturi reikšmės atsižvelgiant į įsipareigojimą bet kuriomis aplinkybėmis paisyti absoliučių pagrindinių teisių, tarp jų ir Chartijos 4 straipsnyje įtvirtintos teisės. Išimtinis tvarkos pobūdis atsižvelgiant į principus nėra nesuderinamas su asmenų srautu, net labai dideliu. To pavyzdys – 2001 m. liepos 20 d. Tarybos direktyva 2001/55/EB dėl minimalių normų, suteikiant perkeltiesiems asmenims laikiną apsaugą esant masiniam srautui, ir dėl priemonių, skatinančių valstybių narių tarpusavio pastangų priimant tokius asmenis ir atsakant už tokio veiksmo padarinius pusiausvyrą ( 84 ). Šiuo teisės aktu nustatyta sistema iš tikrųjų yra ir „išimtinio pobūdžio“ tvarka, kuria siekiama asmenims, pabėgusiems iš ginkluoto konflikto vietų, ar armenims, nukentėjusiems dėl to, kad buvo nuolat arba apskritai pažeidžiamos žmogaus teisės, nedelsiant suteikti laikiną apsaugą valstybių narių teritorijose ( 85 ).

172.

Taip pat pažymėtina, kad daugelio vyriausybių, dalyvavusių Teisingumo Teismo posėdyje, pateiktą informaciją dėl valstybių narių konsulines atstovybes užplūdusio nevaldomo prašymų išduoti humanitarinę vizą, pateikiamų remiantis Vizų kodeksu, srauto, mano nuomone, reikia truputį patikslinti. Šis argumentas akivaizdžiai nėra teisinio pobūdžio, be to, reikia atsižvelgti į praktines tokių prašymų pateikimo kliūtis, nors dėl jų nelaiduoju. Tai puikiai iliustruoja pareiškėjų pagrindinėje byloje padėtis. Iš tikrųjų jie turėjo pasiekti, kad jiems būtų paskirtas susitikimas Belgijos Karalystės konsulate Libane, nes po 2015 m. gegužės mėn. tai būtina sąlyga, norint gauti 48 val. saugaus judėjimo Libano teritorijoje leidimą ( 86 ), nuvažiuoti kelis šimtus kilometrų šalyje, kurioje vyksta karas ir tvyro suirutė, kad pasiektų Beirutą ir asmeniškai atvyktų į minėtą konsulatą, laikydamiesi pastarojo nustatytų reikalavimų ( 87 ), galiausiai grįžti į Siriją ir laukti, kol Belgijos valdžios institucijos priims sprendimą! Be to, labai tikėtina, kad pareiškėjai pagrindinėje byloje kreipėsi į Belgijos Karalystės konsulatą Beirute, sužinoję apie žiniasklaidos plačiai nušviestą priemonę, kai 2015 m. vasarą keliems šimtams Sirijos piliečių, išpažįstančių krikščionių tikėjimą ir kilusių iš Alepo, Belgijos valdžios institucijos išdavė riboto teritorinio galiojimo vizas ( 88 ), įvykdžius šią priemonę Belgijos vyriausybė negavo daugybės šios rūšies prašymų, nors didelis srautas tokių prašymų galėjo užplūsti šios valstybės diplomatines atstovybes Sirijos kaimyninėse šalyse.

173.

Be to, pasiūlymas, kurį pateikiau Teisingumo Teismui šios išvados 163 punkte, visiškai atitinka ir kovos su prekyba žmonėmis, neteisėtu migrantų įvežimu, neteisėtos imigracijos ir organizuoto nusikalstamumo tinklų išardymo tikslus ( 89 ). Iš tikrųjų, suteikiant teisėtą galimybę esant tam tikroms aplinkybėms gauti tarptautinę apsaugą, valstybių narių valdžios institucijoms vykdant kontrolę – pagal mano siūlomą Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalies a punkto aiškinimą, – galima bent iš dalies išvengti to, kad asmenys, siekiantys tokios apsaugos, pirmiausia moterys ir vaikai, įkliūtų į žmonėmis prekiaujančius ir neteisėtai migrantus įvežančius kriminalinius tinklus ir būtų jų išnaudojami ( 90 ). Priešingai, kaip jau esu pabrėžęs, atsisakyti išduoti riboto teritorinio galiojimo vizą pagrindinėje byloje susiklosčiusiomis aplinkybėmis galiausiai reiškia tiesiogiai skatinti pareiškėjus pagrindinėje byloje, kad jie, siekdami pasinaudoti teise į tarptautinę apsaugą valstybės narės teritorijoje, patikėtų savo gyvybę tiems, su kuriais kovodamos Sąjunga ir valstybės narės dabar, visų pirma Viduržemio jūros regione, vykdo daugybę operacijų ir skiria didelį finansavimą, kad užkirstų kelią nusikalstamai veikai!

174.

Galiausiai pagal mano siūlomą Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalies a punkto aiškinimą atitinkamai užtikrinamas „solidarumo ir teisingo atsakomybės pasidalijimo tarp valstybių narių principo“, kuris pagal SESV 80 straipsnį taikomas visai Sąjungos politikai, susijusiai su sienų kontrole, prieglobsčiu ir imigracija, laikymasis ( 91 ). Šiuo atžvilgiu, ir apsiribojant tik vienu punktu, pažymėtina, kad Belgijos vyriausybės prieštaravimas, pagal kurį pripažinti, kad valstybė narė privalo tam tikromis aplinkybėmis išduoti vizą pagal Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalies a punktą, reikštų leisti asmeniui pasirinkti valstybę narę, kurioje jis norėtų, kad būtų nagrinėjamas jo prašymas suteikti apsaugą, mano manymu, yra tiesiog netaktiškas. Tokiomis ekstremaliomis sąlygomis, kokiomis turi išgyventi pareiškėjai pagrindinėje byloje, jų galimybė pasirinkti yra tokia pat ribota, kaip ir Viduržemio jūros baseino valstybių narių galimybė tapti prieigos prie jūros neturinčiomis šalimis. Bet kuriuo atveju Belgijos vyriausybės argumentas negali būti reikšmingesnis už absoliutų Chartijos 4 straipsniu užtikrinamos teisės pobūdį ir pozityvią pareigą, kuri pagal šį straipsnį tenka valstybėms narėms.

175.

Prieš baigdamas norėčiau priminti tai, kaip visas pasaulis ir ypač mes Europoje prieš dvejus metus buvome pasipiktinę ir sukrėsti, matydami mažąjį Alaną, be gyvybės žymių gulintį ant kranto, jo šeimai bandžius per tarpininkus palaike valtimi, pilna pabėgėlių iš Sirijos, iš Turkijos nuplaukti į Koso salą Graikijoje. Iš keturių šeimos narių nenuskendo tik tėvas. Yra kuo piktintis, ir reikia piktintis. Tačiau šioje byloje Teisingumo Teismas turi progą žengti toliau, kaip ir siūlau, nustatydamas teisėtą būdą gauti tarptautinę apsaugą, grindžiamą Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalies a punktu. Bet nereikia apsigauti: ne todėl, kad taip diktuoja emocijos, o todėl, kad to reikalauja Sąjungos teisė.

176.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Conseil du contentieux des étrangers (Belgija) pateiktus klausimus atsakyti taip: