1.

Ginčas, kurį nagrinėjant buvo pateiktas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, kilo tarp dviejų prekybininkų, prekiaujančių panašiomis, bet ne tapačiomis prekėmis (žoliniai preparatai, skirti mirkyti stipriuose alkoholiniuose gėrimuose), kurios žymimos vienodu pavadinimu „Baucherlwärmer“. Be to, viena iš prekių saugoma Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnyboje (toliau – EUIPO) ( 2 ) įregistruotu Sąjungos prekių ženklu.

2.

Šio skiriamojo žymens savininkas (Hansruedi Raimund) pareiškė ieškinį dėl teisių į jo prekių ženklą pažeidimo dėl to, kad Michaela Aigner, kuri prekiavo tokio paties pavadinimo prekėmis, pažeidė su apsauga, kurią suteikia registracija, susijusias teises.

3.

M. Aigner ginčijo šį ieškinį, remdamasi prekių ženklo registracijos negaliojimu pagrįstu prieštaravimu ( 3 ), ir po dvejų metų pareiškė priešpriešinį ieškinį ( 4 ). Abiem atvejais ji kaltino H. Raimund nesąžiningai prašius įregistruoti žymenį „Baucherlwärmer“, nes ji jau buvo jį naudojusi dar iki to laiko, kol H. Raimund įgijo pramoninės nuosavybės teisę.

4.

Dėl šio ginčo buvo pradėti du procesai: pirmojoje instancijoje Sąjungos prekių ženklų teisme Austrijoje (Handelsgericht Wien, Vienos komercinių bylų teismas, Austrija) ir apeliacinėje instancijoje Oberlandesgericht Wien (Vienos aukštesnysis apygardos teismas, Austrija). Kol priešpriešinis ieškinys buvo nagrinėjamas pirmojoje instancijoje, procese dėl teisių į prekių ženklą pažeidimo buvo priimti sprendimai pirmojoje ir antrojoje instancijose. Dėl pastarojo turi būti priimtas sprendimas kasaciniame procese Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija).

5.

Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas) turi konkrečiai nuspręsti, ar sprendimas, priimtas procese dėl teisių į prekių ženklą pažeidimo, gali būti teisėtai paskelbtas, kol dar nenuspręsta dėl priešpriešinio ieškinio. Siekiant išsklaidyti abejones šiuo klausimu, pateikiami prejudiciniai klausimai Teisingumo Teismui, kuris turi nuspręsti dėl Reglamento (EB) Nr. 207/2009 ( 5 ) taikymo srities, atsižvelgdamas į du svarbius veiksnius: a) Sąjungos prekių ženklų registracijos galiojimo prezumpciją; ir b) ieškinių dėl teisių į šiuos prekių ženklus pažeidimo ir galimų priešpriešinių ieškinių dėl registracijos pripažinimo negaliojančia, kuriuos atsakovai galėtų pareikšti ieškovams, tarpusavio santykį.

6.

Jo 16 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:

„Sprendimai [Sąjungos] prekių ženklų pažeidimo ir galiojimo klausimais turi galioti ir aprėpti visą Bendrijos teritoriją, nes tai yra vienintelis būdas išvengti vienas kitam prieštaraujančių teismų bei Tarnybos sprendimų ir pasiekti, kad nebūtų pakenkta vieningam [Sąjungos] prekių ženklų pobūdžiui. <…>“

7.

17 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„Teismo procesuose dėl tų pačių faktų ir dalyvaujant toms pačioms šalims, pradėtuose [Sąjungos] prekių ženklo ir lygiagrečiai egzistuojančių nacionalinių prekių ženklų pagrindu, reikia vengti prieštaringų sprendimų. <…>“

8.

I dalies 1 straipsnio 2 dalyje numatyta:

9.

VI dalies „Atsisakymas nuo teisinės apsaugos, panaikinimas ir negaliojimas“ 3 skyriuje reglamentuojami Europos Sąjungos prekių ženklų registracijos negaliojimo pagrindai, o jo 52 straipsnyje nurodyti absoliutūs negaliojimo pagrindai:

10.

53 straipsnyje nurodyti santykiniai negaliojimo pagrindai (kurie apima ir nagrinėjamus šioje byloje):

11.

X dalies („Su Sąjungos prekių ženklais susijusių teisinių ginčų teismingumas ir procesas“) 2 skyriaus, susijusio su ginčais dėl teisių į Sąjungos prekių ženklus pažeidimo ir registracijos galiojimo, 95 straipsnio 1 dalyje numatyta:

12.

96 straipsnyje („Teismingumas teisių pažeidimo ir galiojimo atvejais“) numatyta:

„Išskirtinai [Sąjungos] prekių ženklų teismams teismingos:

<…>

13.

99 straipsnyje („Galiojimo prezumpcija – Atsakovo argumentai dėl bylos esmės“) nustatyta:

14.

100 straipsnis išdėstytas taip:

15.

Kai bylos, kurias nagrinėja teismai arba Sąjungos prekių ženklų teismas ir EUIPO, yra susijusios, 104 straipsnyje numatyta:

16.

Praėjusio amžiaus aštuntajame ir devintajame dešimtmečiais M. Aigner tėvas vertėsi, be kita ko, žolelių ir prieskoninių bei žolinių preparatų prekyba; minėtomis prekėmis jis prekiavo savo įmonėje, mugėse, turguose ir gatvėse.

17.

2000 m. M. Aigner perėmė tėvo verslą pavadinimu „Kräuter Paul“ („Žolininkas Paul“) ir parduodavo žolių mišinį, skirtą mirkyti stipriame alkoholyje, pavadinimu „Baucherlwärmer“ ( 8 ).

18.

H. Raimund dirbo su M. Aigner tėvu iki 1998 m., o vėliau ėmė su juo konkuruoti. Naudodamasis įmonės pavadinimu „Bergmeister“ jis parduodavo prieskoninį preparatą, kuris maždaug nuo 2000-ųjų taip pat vadinamas „Baucherlwärmer“, turi tokią pačią paskirtį ir pasižymi tokiomis pačiomis savybėmis bei poveikiu, kaip ir jo konkurento preparatas.

19.

2006 m. balandžio 28 d. H. Raimund, siekdamas užsitikrinti išimtines teises į žymenį, įregistravo (žodinį) Sąjungos prekių ženklą „Baucherlwärmer“, skirtą Nicos sutarties 5, 29, 30 ir 33 klasėms ( 9 ), kurio prioriteto data yra 2005 m. gegužės 17 d., t. y. registracijos paraiškos padavimo diena.

20.

H. Raimund tvirtina, kad per mugę, vykusią Valdfyrtelyje (Žemutinė Austrija), ir dviejuose turguose, esančiuose Aukštutinėje Austrijoje bei Zalcburge, 2006 m. liepos mėn. jis nustatė, kad M. Aigner prekiavo prekėmis, kurių pavadinimas „Baucherlwärmer“.

21.

Manydamas, kad M. Aigner pažeidė jo teises į Sąjungos prekių ženklą, H. Raimund pareiškė jai ieškinį dėl teisių į prekių ženklą pažeidimo Handelsgericht Wien (Vienos komercinių bylų teismas), kuris veikia šioje valstybėje kaip pirmosios instancijos Sąjungos prekių ženklų teismas.

22.

Procese dėl jo teisių į prekių ženklą pažeidimo H. Raimund prašė įpareigoti M. Aigner: i) nebenaudoti žymens „Baucherlwärmer“ nurodytų klasių prekėms ir paslaugoms (ieškinys dėl nutraukimo); ii) išimti iš prekybos visas prekes ar nutraukti visus veiksmus, kuriais buvo pažeistos teisės į prekių ženklą (ieškinys dėl pašalinimo); ( 10 ) ir iii) paskelbti sprendimą (ieškinys dėl paviešinimo).

23.

M. Aigner savo atsakymus į ieškinius, be kita ko, grindė tuo, jog H. Raimund Sąjungos prekių ženklą įsigijo nesąžiningai ir pažeisdamas moralės principus. Remdamasi tais pačiais argumentais ji po tam tikro laiko pateikė priešpriešinį ieškinį dėl H. Raimund prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia.

24.

Pirmojoje instancijoje Handelsgericht Wien (Vienos komercinių bylų teismas) sustabdė priešpriešinio ieškinio nagrinėjimą, kol bus priimtas aiškus sprendimas dėl teisių pažeidimo.

25.

Sustabdymą atšaukė Oberlandesgericht Wien (Vienos aukštesnysis apygardos teismas) dėl atitinkamo apeliacinio skundo, todėl priešpriešinis ieškinys vis dar nagrinėjamas pirmojoje instancijoje ( 11 ), tačiau sprendimas dėl jo iki šiol nėra priimtas. Ieškinys dėl teisių pažeidimo buvo atmestas 2015 m. gegužės 17 d. pirmosios instancijos teismo sprendimu, pripažinus, kad, kaip tvirtino M. Aigner, H. Raimund buvo nesąžiningas, kai pateikė paraišką įregistruoti prekių ženklą.

26.

Apeliacinės instancijos teismas patvirtino pirmosios instancijos teismo sprendimą 2015 m. spalio 5 d. sprendimu. Jo nuomone, pagal Reglamento Nr. 207/2009 99 straipsnį bylose dėl teisių į prekių ženklą pažeidimo atsakovas gali remtis minėto žymens savininko (pareiškėjo) nesąžiningumu, jei pats atsakovas ginčija registruoto prekių ženklo registracijos galiojimą, pareikšdamas priešpriešinį ieškinį, dėl kurio sprendimas dar nepriimtas. Taigi Reglamento Nr. 207/2009 99 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas įvykdytas.

27.

Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad daug metų, kol H. Raimund pateikė paraišką įregistruoti prekių ženklą, žymenį „Baucherlwärmer“ naudojo M. Aigner, o prieš tai dar ir jos tėvas, prekėms, kurios labai panašios į H. Raimund prekes. Pateikdamas registracijos paraišką H. Raimund siekė uždrausti M. Aigner toliau naudoti šį skiriamąjį žymenį.

28.

Oberlandesgericht Wien (Vienos aukštesnysis apygardos teismas) galutinai patvirtino, kad H. Raimund įregistruoto prekių ženklo registracija negalioja pagal Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies b punktą, nes pateikdamas registracijos paraišką jis buvo nesąžiningas. Todėl šiuo prekių ženklu nebuvo galima remtis prieš M. Aigner.

29.

Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas) turi nuspręsti dėl kasacinio skundo, pateikto dėl minėto apeliacinėje instancijoje priimto sprendimo, kuris buvo priimtas per procesą dėl teisių į prekių ženklą pažeidimo. Šio prekių ženklo savininkas H. Raimund kasacinės instancijos teismui nurodo, kad žemesnės instancijos teismai negali spręsti dėl nesąžiningumu grindžiamo prieštaravimo procese dėl teisių į prekių ženklą pažeidimo tol, kol nebus sujungti abu procesai (ieškinys dėl teisių į prekių ženklą pažeidimo ir priešpriešinis ieškinys dėl registracijos pripažinimo negaliojančia), arba kol nebus priimtas galutinis sprendimas procese, susijusiame su priešpriešiniu ieškiniu.

30.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą teikiantis teismas paaiškina, kad pagal Reglamento Nr. 207/2009 99 straipsnio 1 dalį negaliojimu grindžiamu prieštaravimu galima remtis tik jei atsakovas procese dėl teisių pažeidimo ginčija prekių ženklo registracijos galiojimą paduodamas priešieškinį. Pagal pažodinį šios nuostatos aiškinimą reikalavimas įvykdomas tik tada, jei pateikiamas priešpriešinis ieškinys. Tačiau šia norma siekiama, pasinaudojant priešpriešiniu ieškiniu, išvengti inter partes teisinių situacijų, kylančių iš proceso dėl teisių pažeidimo, ir situacijų, susijusių su sprendimui, kuriuo prekių ženklo registracija pripažįstama negaliojančia, būdingu veiksmingumu erga omnes, skirtumų.

31.

Teismo a quo nuomone, nors Sąjungos teisės aktų leidėjas įtvirtino principą, jog ieškinys dėl teisių pažeidimo gali būti atmestas tik jei tinkamai konstatuota, jog egzistuoja prekių ženklo registracijos negaliojimo pagrindas, sukeliantis erga omnes poveikį, nacionalinėje teisėje taip nėra. Nacionalinius procesus dėl teisių į prekių ženklus pažeidimo reglamentuojančiuose teisės aktuose nenumatyta jų registracijos pripažinimo negaliojančia erga omnes remiantis priešpriešiniu ieškiniu. ( 12 ) Be to, ieškinio dėl teisių į tą patį nacionalinį prekių ženklą pažeidimo atveju registracijos pripažinimas negaliojančia galimas tik kaip „išankstinis klausimas“, sukeliantis inter partes poveikį.

32.

Sąjungos prekių ženklų atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog tam, kad procese dėl teisių pažeidimo būtų galima veiksmingai remtis prieštaravimu dėl negaliojimo, šio prekių ženklo registracija tuo pačiu metu turi būti pripažinta negaliojančia kitame procese.

33.

Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas) taip išdėsto jam nurodytas tris galimybes ir su jomis susijusias abejones:

34.

Šiomis aplinkybėmis Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

35.

Nutartis dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo kanceliarijoje gauta 2016 m. rugpjūčio 1 d.

36.

Abi pagrindinės bylos šalys pateikė rašytines pastabas.

37.

Buvo nuspręsta, kad nebūtina surengti teismo posėdžio pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 76 straipsnio 2 dalį.

38.

Iš trijų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytų galimybių H. Raimund pritaria paskutiniajai, t. y. susijusiai su reikalavimu, jog tam, kad ieškinys dėl teisių į prekių ženklą pažeidimo būtų atmestas, prekių ženklo registracija turi būti galutinai pripažinta negaliojančia remiantis priešpriešiniu ieškiniu (arba per administracinę procedūrą).

39.

Pirmosios galimybės (kuria patvirtinama, jog vien priešpriešinio ieškinio pateikimo pakanka, kad būtų laikomasi Reglamento Nr. 207/2009 99 straipsnio) atmetimą jis grindžia nesuderinamumu su minėta nuostata siekiamu tikslu. Jis pritaria prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomonei, kad tais atvejais, kai kalbama apie prekių ženklo registracijos pripažinimą negaliojančia, pagal Reglamento Nr. 207/2009 sistemą, vertinamą atsižvelgiant ir į šio reglamento 104 straipsnį, pirmenybė teikiama priešpriešiniams ieškiniams, grindžiamiems per procesą dėl teisių pažeidimo pateiktais prieštaravimais. Ši pirmenybė išplaukia iš sprendimų, priimtų per procesus dėl priešpriešinių ieškinių, kuriais siekiama pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia, erga omnes pobūdžio, nes sprendimai, priimti nagrinėjant ieškinius dėl teisių pažeidimo, yra inter partes pobūdžio.

40.

Jis nurodo, jog neįsivaizduojama tai, kad Sąjungos teisės aktų leidėjui gali pakakti paprasčiausio priešpriešinio ieškinio pateikimo. Jeigu šiam tvirtinimui būtų pritarta ir būtų manoma, jog laikomasi Reglamento Nr. 207/2009 99 straipsnio 1 dalies, Reglamento Nr. 207/2009 100 straipsnio 7 dalis prarastų prasmę.

41.

Antrąją galimybę (susijusią su reikalavimu, kad tuo pačiu metu būtų priimti sprendimai procese dėl teisių pažeidimo ir procese dėl priešpriešinio ieškinio), H. Raimund atmeta dėl to, kad negalima užtikrinti, kad nebus priimti vienas kitam prieštaraujantys sprendimai; tai pripažino pats Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas) nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ( 14 ).

42.

Taigi H. Raimund pritaria prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytai trečiajai galimybei (pagal kurią sprendimo dėl ieškinio dėl teisių į prekių ženklą pažeidimo nepriimama tol, kol nepaskelbiamas galutinis sprendimas procese dėl priešpriešinio ieškinio), nes ši galimybė užtikrina sprendimų, kuriais prekių ženklų registracija pripažįstama negaliojančia pateikus priešpriešinį ieškinį, erga omnes veiksmingumą. Tokiam aiškinimui pagrįsti jis remiasi proceso ekonomijos priežastimis.

43.

Savo ruožtu M. Aigner pritaria pirmajai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytai galimybei. Savo nuomonę ji grindžia pažodiniu Reglamento Nr. 207/2009 99 straipsnio 1 dalies aiškinimu. Jos nuomone, šiuo straipsniu reikalaujama tik to, kad priešpriešinis ieškinys būtų pateiktas (pakanka „ginčyti“ prekių ženklo registracijos galiojimą), ir nebūtina, kad dėl jo būtų priimtas sprendimas ar juo labiau kad sprendimas būtų galutinis.

44.

Be to, pagal Reglamento Nr. 207/2009 99 straipsnio 3 dalį remtis prekių ženklo registracijos negaliojimu dėl jo savininko nesąžiningumo galima ginčijant ieškinį dėl teisių pažeidimo, nes šio prekių ženklo registracija „gali būti pripažinta negaliojančia“, jei egzistuoja ankstesnė atsakovo teisė; minėtame straipsnyje visiškai neužsimenama apie galutinį sprendimą pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia.

45.

M. Aigner pažymi, kad nei Reglamento Nr. 207/2009 99 straipsnio 1 dalies tekstas, nei juo siekiamas tikslas nepateisina suinteresuotumo išvengti nesuderinamų sprendimų, priimtų per procesą dėl teisių pažeidimo (inter partes poveikis) ir per procesą dėl prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia (erga omnes poveikis). Ši problema turi būti sprendžiama pagal nacionalinę teisę, nes Sąjungos teisės aktų leidėjas apie šią problemą jau žinojo ir paliko ją neišspręstą, o tai patvirtina aplinkybė, kad vėlesniu Reglamentu 2015/2424 atitinkamos nuostatos nebuvo pakeistos.

46.

Galiausiai, jei Teisingumo Teismas nepritartų jos pozicijai, M. Aigner siūlo į antrąjį prejudicinį klausimą atsakyti taip, kad ieškinio dėl teisių į prekių ženklą pažeidimo atmetimas lemia bent jau vienalaikį prekių ženklo registracijos pripažinimą negaliojančia pagal priešpriešinį ieškinį, o tam bylos turi būti sujungtos. Priešingu atveju nebūtų galima išvengti skirtingų sprendimų priėmimo rizikos.

47.

Šios bylos ypatumai gali klaidinti asmenis, įpratusius prie civilinio proceso sistemos, pagal kurią priešpriešinis ieškinys pateikiamas (ir ne tik prekių ženklų teisės kontekste) tame pačiame procese ir tam pačiam teismui, kuriam paduotas pagrindinis ieškinys, ir kuris tuo pačiu metu priima vieną sprendimą dėl dviejų ieškinių ( 15 ).

48.

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Austrijos civilinio proceso teisėje nebūtinai laikomasi tokios tvarkos, todėl, manau, reikia atlikti analizę, kuri padėtų geriau suvokti nagrinėjamus klausimus.

49.

Pirmiausia Oberster Gerichsthof (Aukščiausiasis Teismas) nurodo, jog pagal Austrijos civilinio proceso kodeksą „tuo atveju, kai pateikiamas ieškinys dėl teisių pažeidimo, [teismas pirmiausiai turi išnagrinėti] nacionalinio prekių ženklo registracijos negaliojimu grindžiamą prieštaravimą, net jeigu atsakovas nepateikė Austrijos patentų ir prekių ženklų tarnybai jokio prašymo dėl registracijos pripažinimo negaliojančia (nacionalinių prekių ženklų atveju priešpriešiniai ieškiniai nenumatyti)“. ( 16 ) Vis dėlto jis pripažįsta, kad taip nėra tuo atveju, kai ginčas susijęs su Sąjungos prekių ženklais.

50.

Antra, jeigu priešpriešinis reikalavimas bendrai laikomas priešpriešiniu ieškiniu, atsakovo pareikštu procese, kurį prieš jį pradėjo ieškovas tame pačiame teisme ( 17 ), tai, formaliu požiūriu, M. Aigner nesuklydo, kai pateikė priešpriešinį ieškinį, nes jį pateikė kompetentingam Sąjungos prekių ženklų teismui Austrijoje ( 18 ).

51.

Trečia, reikia atsižvelgti į tai, kad teismas a quo klausimus kelia darydamas prielaidą, jog ieškinys dėl teisių į prekių ženklą pažeidimo šioje byloje negali būti atmestas dėl kitokių pagrindų nei prekių ženklo paraišką pateikusio asmens nesąžiningumas (pavyzdžiui, dėl galimybės supainioti bylos šalių prekes nebuvimo). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad jeigu būtų šių kitų aplinkybių, nereikėtų pirmiausiai nuspręsti dėl priešpriešinio ieškinio.

52.

Ar pagal Reglamento Nr. 207/2009 99 straipsnio 1 dalį leidžiama atmesti ieškinį dėl teisių į prekių ženklą pažeidimo, grindžiamą paraišką pateikusio asmens nesąžiningumu, jei atsakovas pareiškė priešpriešinį ieškinį (taip pat grindžiamą nesąžiningumu), siekdamas, kad prekių ženklo registracija būtų pripažinta negaliojančia, ir jei sprendimas dėl šio priešpriešinio ieškinio dar nebuvo priimtas? Taip trumpai galima būtų pristatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pirmąjį klausimą.

53.

Manau, kad būtų pernelyg paprasta atsakyti į jį remiantis tik Reglamento Nr. 207/2009 99 straipsnio 1 dalies formuluote. Nesant kitų nuorodų į jurisprudenciją (kadangi, jei neklystu, Teisingumo Teismas iki šiol dar nėra pateikęs šio straipsnio išaiškinimo), atsakymas turėtų būti grindžiamas dviem pagrindiniais analizuojamo straipsnio elementais, taip pat kitais to paties teisinio reglamentavimo elementais.

54.

Pirmasis iš šių elementų yra vieningas Sąjungos prekių ženklo pobūdis, kurio svarbos negalima ignoruoti. Kaip matyti iš Reglamento Nr. 207/2009 3 konstatuojamosios dalies, šio reglamento tikslas yra įtvirtinti Sąjungos prekių ženklams skirtą tvarką, kuri jiems suteiktų vienodą apsaugą, galiojančią visoje Sąjungos teritorijoje.

55.

Šis tikslas įtvirtintas Reglamento Nr. 207/2009 1 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią Sąjungos prekių ženklas turi vieningą statusą. Jis turi vienodą galią visoje Sąjungoje: jis negali būti registruojamas, perleidžiamas, nuo jo atsisakoma, jis negali būti savininko teises anuliuojančio ar paskelbiančio negaliojančiu sprendimo dalykas, jo naudojimas negali būti uždraustas kitaip nei visos Sąjungos mastu. Šis principas yra taikomas, jeigu šiame reglamente nenumatyta kitaip ( 19 ).

56.

To paties reglamento 16 ir 17 konstatuojamosiose dalyse taip pat nurodomas vieningas teisės į Sąjungos pramoninę nuosavybę pobūdis. Pagal jas, pirma, būtina, kad sprendimai dėl Sąjungos prekių ženklų registracijos galiojimo ir teisių į juos pažeidimo sukeltų pasekmių visoje Sąjungoje, kad būtų išvengta vienas kitam prieštaraujančių teismų bei Tarnybos sprendimų, ir pasiekti, kad nebūtų pakenkta vieningam tokių prekių ženklų pobūdžiui. Antra, pažymima būtinybė vengti prieštaringų sprendimų teismo procesuose tarp tų pačių šalių ir dėl tų pačių faktų, pradėtuose Sąjungos prekių ženklo ir lygiagrečiai egzistuojančių nacionalinių prekių ženklų pagrindu ( 20 ).

57.

Antras svarbus elementas yra Sąjungos prekių ženklų registracijos galiojimo prezumpcija, kai EUIPO atlieka kontrolę, nagrinėdama registracijos paraišką. Teisėtumo principas reikalauja, kad būtų pripažintas visiškas šių prekių ženklų registracijos galiojimas (jeigu jų registraciją atliko Sąjungos institucija), jeigu apie jų registracijos negaliojimą nebuvo paskelbta kitu priešingu įsigaliojusiu aktu, kurį priėmė kompetentinga institucija ( 21 ).

58.

Ši prezumpcija įtvirtinta Reglamento Nr. 207/2009 99 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, jog suinteresuotieji asmenys, įskaitant nacionalinius teismus, turi laikyti, jog iš principo Sąjungos prekių ženklų registracija galioja.

59.

Šio galiojimo ginčijimo mechanizmas numatytas to paties reglamento 52 straipsnio 1 dalyje ir jis apima dvi galimybes: a) administracinę procedūrą EUIPO, pradėtą šalies prašymu ( 22 ); ir b) priešpriešinį ieškinį, kuriuo prieštaraujama ieškiniui dėl teisių į prekių ženklą pažeidimo, kitaip tariant, procesą nacionaliniuose Sąjungos prekių ženklų teismuose.

60.

Iš šių susijusių nuostatų matyti, pirma, kad Sąjungos prekių ženklų teismams draudžiama savo iniciatyva tirti prekių ženklo registracijos galiojimą, ir, antra, kad šių teismų nagrinėjamose bylose atsakovas turi, pasinaudodamas priešpriešiniu ieškiniu, remtis prekių ženklo ( 23 ), dėl teisių į kurį pažeidimo jis kaltinamas pagrindinėje byloje, registracijos negaliojimu ( 24 ).

61.

Vis dėlto Reglamento Nr. 207/2009 99 straipsnio 3 dalimi procese dėl teisių į prekių ženklą pažeidimo atsakovui ( 25 ) leidžiama remtis prieštaravimu dėl negaliojimo, nepateikiant priešpriešinio ieškinio, tik jeigu jis remiasi ankstesne teise į ginčijamą žymenį ( 26 ). Tačiau šioje byloje taip nėra.

62.

Iš Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies ir 53 straipsnio 1 dalies, siejamų su 99 straipsnio 1 ir 3 dalimis bei 100 straipsnio 1 dalimi, matyti, kad prašyti teismo pripažinti Sąjungos prekių ženklo registraciją negaliojančia galima tik pateikiant priešpriešinį ieškinį. Pastarasis turi būti grindžiamas vienu ar keliais minėto reglamento 52 straipsnyje (absoliutūs negaliojimo pagrindai) ir 53 straipsnyje (santykiniai negaliojimo pagrindai) nurodytais pagrindais. Vienintelė šios taisyklės išimtis, įtvirtinta 99 straipsnio 3 dalyje, kurią buvau nurodęs anksčiau, šiuo atveju netaikoma.

63.

Toks Sąjungos teisės aktų leidėjo pasirinkimas suderinamas su prekių ženklo vieningu pobūdžiu ir tikslu išvengti to, kad dėl to paties skiriamojo žymens būtų priimti du vienas kitam prieštaraujantys sprendimai.

64.

Sprendimams, priimtiems per procesą dėl teisių į Sąjungos prekių ženklus pažeidimo, būdingas inter partes poveikis, t. y. tapę galutiniai, jie saisto tik atitinkamo proceso šalis. Kai patenkinamas priešpriešinis ieškinys, sprendimams, kuriais prekių ženklo registracija pripažįstama negaliojančia, būdingas erga omnes poveikis. Todėl Reglamento Nr. 207/2009 100 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad EUIPO turi įrašyti į Sąjungos prekių ženklų registrą teismo „sprendimą“ (dėl panaikinimo), kuriam būdingas galiojimas atgaline data, kitaip tariant ex tunc ( 27 ).

65.

Jei būtų pripažinta, kad kiekvienas atsakovas byloje dėl teisių į prekių ženklą pažeidimo gali išimties tvarka remtis to prekių ženklo registracijos negaliojimo pagrindais (absoliučiais arba santykiniais), kiltų rizika, kad dėl panašių ieškinių, kuriuos skirtingų valstybių teismuose pareikštų teisės turėtojas, tam tikrais atvejais būtų priimtas sprendimas pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia, o kitais atvejais gali būti priimtas priešingas sprendimas. Reikia atsižvelgti į tai, kad pagal Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalį ieškinius dėl teisių pažeidimo teisės turėtojas gali nuspręsti pareikšti tos valstybės narės, kurioje įvyko ar grėsė įvykti teisių pažeidimas, teismuose, o ne atsakovo gyvenamosios vietos teismuose ( 28 ).

66.

Taigi Sąjungos teisės aktų leidėjas pageidavo, kad tokį prekių ženklų registracijos galiojimą būtų galima ginčyti tik pateikiant priešpriešinį ieškinį. Be to, jis įtvirtino apsaugos nuo galimų kelių ieškinių, nesvarbu, ar kalbama apie ieškinius dėl teisių pažeidimo, ar apie priešpriešinius ieškinius, mechanizmą, t. y. Reglamento Nr. 207/2009 104 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta galimybė sustabdyti bylos nagrinėjimą.

67.

Šiomis aplinkybėmis negalima pritarti M. Aigner pasiūlytam Reglamento Nr. 207/2009 99 straipsnio 1 dalies aiškinimui, kad byloje dėl teisių pažeidimo prekių ženklo registracijos negaliojimu grindžiamam prieštaravimui gali būti pritarta, jeigu buvo pateiktas priešpriešinis ieškinys (tačiau sprendimas dėl jo dar nepriimtas).

68.

Kaip teisingai nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, toks sprendimas nesuderinamas su nurodyto straipsnio tikslu. Neaišku, kodėl Sąjungos teisės aktų leidėjas, siekdamas išvengti skirtingų sprendimų dėl to paties dalyko, turėtų įpareigoti sustabdyti bylos nagrinėjimą lis pendens dviejuose prekių ženklų teismuose atveju, jei šios pareigos jis nenumato tuo atveju, kai ieškinį dėl teisių pažeidimo ir priešpriešinį ieškinį nagrinėja tas pats Sąjungos prekių ženklų teismas (nors iš tikrųjų tai atlieka dvi skirtingos to teismo kolegijos).

69.

Pagal proceso autonomijos principą kiekviena valstybė narė turi nustatyti joje esančių Sąjungos prekių ženklų teismų organizacinę tvarką ir jų procesines taisykles, nepažeisdama Reglamente Nr. 207/2009 įtvirtintų taisyklių ( 29 ). Tačiau nacionalinių Sąjungos prekių ženklų teismų kompetencijų paskirstymo (ir bylų paskirstymo tarp to paties teismo skirtingų kolegijų) sistema turi būti suderinama su siekiu išvengti to, kad dėl to paties prekių ženklo nebūtų priimama vienas kitam prieštaraujančių sprendimų.

70.

Sąjungos prekių ženklų registracijos galiojimo ginčijimo teismuose sistemoje išskiriami esminiai gynybos argumentai (prieštaravimai) ir priešpriešiniai ieškiniai. Ieškinio dėl teisių pažeidimo atveju atsakovas gali remtis prekių ženklo registracijos negaliojimu grindžiamu prieštaravimu tik jei turi ankstesnę teisę į tą patį žymenį (minėta Reglamento Nr. 207/2009 99 straipsnio 3 dalis) ( 30 ).

71.

Kitais atvejais bet kuris asmuo, kuris kaltinamas teisių į Sąjungos prekių ženklą pažeidimu ir tvirtina, kad šio prekių ženklo registracija negalioja, privalo pareikšti priešpriešinį ieškinį. Taip suformuluotas reikalavimas pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia, palyginti su ieškiniu dėl teisių pažeidimo, neišvengiamai tampa prejudicinis, nes suabejojama prekių ženklo registracijos galiojimo prezumpcija. Prieš analizuojant, ar buvo pažeistos su prekių ženklu susijusios teisės, pirmiausiai reikia atsakyti į klausimą sine qua non dėl šio skiriamojo žymens registracijos galiojimo; būtent tai atsakovas ginčijo priešpriešiniame ieškinyje.

72.

Procedūriniu požiūriu būtų logiška atmesti ieškinį dėl teisių pažeidimo (išskyrus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytu atveju), neatmetus priešpriešiniame ieškinyje nurodytų abejonių dėl prekių ženklo registracijos galiojimo. Logikos trūkumas atsiranda tada, kai bylas nagrinėja skirtingi Sąjungos prekių ženklų teismai arba kai jas atskirai nagrinėja skirtingos to paties teismo (šiuo atveju Handelsgericht Wien (Vienos komercinių bylų teismas) kolegijos.

73.

Taigi į pirmąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 207/2009 99 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad kai priešpriešinis ieškinys pateikiamas prašant pripažinti Sąjungos prekių ženklo registraciją negaliojančia dėl jo savininko nesąžiningumo pateikiant tokio prekių ženklo paraišką, teismas, kompetentingas priimti sprendimą dėl pagrindinio ieškinio, susijusio su teisių į minėtą prekių ženklą pažeidimu, negali pritarti registracijos negaliojimu grindžiamam prieštaravimui, kol nepriimtas sprendimas dėl priešpriešinio ieškinio.

74.

Antrąjį prejudicinį klausimą Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas) pateikia tuo atveju, jei į pirmąjį klausimą būtų pateiktas, kaip siūlau, neigiamas atsakymas.

75.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas yra kaip prielaida, kad išdėstytomis aplinkybėmis Sąjungos prekių ženklų teismas turi palaukti sprendimo dėl priešpriešinio ieškinio, kad galėtų nuspręsti dėl teisių į prekių ženklą pažeidimo. Keliamas klausimas, ar pakanka, kad šis sprendimas būtų priimtas, o gal būtina, kad jis būtų galutinis?

76.

Jei sprendimas dėl priešpriešinio ieškinio būtų palankus atsakovui (kitaip tariant, jeigu teismas pripažintų skiriamojo žymens registraciją negaliojančia), prekių ženklų teismas galėtų, kaip numatyta jo nacionalinėje teisėje, atmesti ieškinį dėl teisių pažeidimo arba pripažinti jį neturinčiu objekto, nes neįmanoma pažeisti teisių į prekių ženklą, kuris praradęs ex tunc registracijos suteiktą apsaugą ( 31 ).

77.

Teismas, priimdamas sprendimą byloje dėl teisių pažeidimo tik po to, kai priimamas sprendimas dėl priešpriešinio ieškinio, išvengtų vienas kitam prieštaraujančių sprendimų, dėl kurių kiltų pavojus Sąjungos prekių ženklo vienodam pobūdžiui.

78.

Vis dėlto Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas) baiminasi, kad proceso dėl teisių pažeidimo ir proceso dėl priešpriešinių ieškinių šalių procesinis elgesys gali pakenkti tuo pačiu metu priimtais sprendimais pasiektam nuoseklumui, jeigu jos, pavyzdžiui, aukštesnės instancijos teismui apskųstų tik vieną iš šių sprendimų ( 32 ).

79.

Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar, siekiant išvengti tokio galimo prieštaravimo, reikia reikalauti, kad pirmasis teismas dėl ginčo, susijusio su teisių į prekių ženklą pažeidimu, spręstų tik tada, kai sprendimas, kuriuo patenkinamas priešpriešinis ieškinys, taptų galutinis.

80.

Manau, kad Reglamente Nr. 207/2009 nėra konkrečios taisyklės, pagal kurią kompetentingas teismas turi palaukti, kol sprendimas, kuriuo patenkinamas priešpriešinis ieškinys, taps galutinis. Jame nėra ir tai draudžiančios nuostatos.

81.

Iš visų Reglamento Nr. 207/2009 straipsnių, kuriuose nurodomas „galutinio“ teismo sprendimo veiksmingumas ( 33 ), būtent 56 straipsnio 3 dalyje jis susiejamas su tuo, kad ieškinys dėl tokio pat dalyko ir tokiu pačiu pagrindu, dalyvaujant toms pačioms šalims, turi būti išnagrinėtas valstybės narės teisme ir turi būti įgijęs galutinio sprendimo galią (t. y. jis turi būti neatšaukiamas ir nebegali būti apskundžiamas) ( 34 ).

82.

Tačiau šiuose straipsniuose neaptariami atitinkamose bylose priimti teismų sprendimai, neįgiję galutinio sprendimo galios. Toks reglamentavimo nebuvimas atsiranda veikiausiai dėl to, kad pagal Reglamentą Nr. 207/2009 galutinis sprendimų pobūdis vertinamas atsižvelgiant į Tarnybos sprendimų ir nacionalinių Sąjungos prekių ženklų teismų sprendimų nuoseklumą. Reikia trumpai aptarti šį aspektą.

83.

Kitaip nei Sąjungos prekių ženklų registracijos procedūros atveju, kuri Reglamento Nr. 207/2009 sistemoje buvo numatyta kaip išimtinė EUIPO funkcija, kuriai negali daryti įtakos nacionaliniai teismai ( 35 ), kompetencija pripažinti Sąjungos prekių ženklo registraciją negaliojančia buvo padalyta nacionaliniams prekių ženklų teismams ir Tarnybai.

84.

Vis dėlto ši kompetencija turi būti įgyvendinama alternatyviai ir išimtinai, t. y. tik pirmoji iš dviejų institucijų, į kurią buvo kreiptasi pirmiausia ( 36 ) (nesvarbu, ar kalbama apie Sąjungos prekių ženklų teismą, kuriam pateiktas priešpriešinis ieškinys, ar apie EUIPO, kuriai pateiktas prašymas pripažinti registraciją negaliojančia), gali priimti sprendimą dėl intelektinės nuosavybės teisių galiojimo. Be to, siekiant išvengti vienas kitam prieštaraujančių sprendimų, kitas organas turi sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus užbaigtas pirmasis procesas pagal Reglamento Nr. 207/2009 104 straipsnį.

85.

Taigi toks sustabdymas ( 37 ) ir Sąjungos prekių ženklo teismo pareiga (to paties reglamento 100 straipsnio 6 dalis) informuoti EUIPO apie tai, kad įsiteisėjo sprendimas dėl priešpriešinio ieškinio, kuriuo vieno iš šių prekių ženklų registracija buvo pripažinta negaliojančia, yra mechanizmai, kuriais teisės aktų leidėjas užtikrina sprendimų dėl negaliojimo nuoseklumą ir tai, kad Sąjungos prekių ženklų registras atspindi realią su į jį įtrauktais žymenimis susijusią situaciją.

86.

Kai tas pats teismas skirtingais laikotarpiai turi nuspręsti dėl ieškinio dėl teisių pažeidimo ir dėl priešpriešinio ieškinio dėl skiriamojo žymens registracijos pripažinimo negaliojančia, suderinamumo su sprendimu, kurį jis priėmė dėl priešpriešinio ieškinio, reikalavimas jam neleis priimti minėtam sprendimui priešingo sprendimo dėl ieškinio, susijusio su teisių pažeidimu. Tačiau remdamasis Reglamentu Nr. 207/2009 nematau pagrindo reikalauti, kad šis teismas sustabdytų bylos nagrinėjimą antrajame procese tam, kad galėtų atsižvelgti į galimus su byla susijusius pasikeitimus aukštesnės instancijos teismuose.

87.

Dėl Sąjungos prekių ženklų teismo pareigos, kurią minėjau nagrinėdamas pirmąjį prejudicinį klausimą, minėtas teismas turi palaukti sprendimo dėl priešpriešinio ieškinio, kad galėtų (tuo pačiu metu arba vėliau, atsižvelgdamas į vidines procesines nuostatas) priimti sprendimą dėl ieškinio, susijusio su teisių pažeidimu. Jei sprendimas dėl priešpriešinio ieškinio priimtas, nemanau, kad šią pareigą gali neišvengiamai paveikti procesinė šalių strategija, daugiau ar mažiau priklausanti nuo jų galimybės laimėti pasinaudojant vėlesnėmis teisių gynimo priemonėmis.

88.

Pritariu Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas) nuomonei, kad labai tikėtina, jog susiejus proceso dėl teisių pažeidimo baigtį su šalių elgesiu pateikiant vėlesnes teisių gynimo priemones dėl sprendimo, kuriuo patenkinamas priešpriešinis ieškinys, procedūra labai užsitęstų. Tikslas išvengti vienas kitam prieštaraujančių sprendimų dėl to paties prekių ženklo pasiekiamas suteikiant prioritetą sprendimui dėl priešpriešinio ieškinio, kuriuo remiantis bus nagrinėjamas ieškinys dėl teisių pažeidimo.

89.

Kadangi abiejuose procesuose šalys yra tos pačios, nors jų procesinė padėtis priešinga, jos gali naudotis tomis pačiomis teisių gynimo priemonėmis ir privalo prisiimti atsakomybę už savo veiksmų pasekmes. Bet kuri iš jų gali, pasinaudodama tolesnėmis teisių gynimo priemonėmis, atitolinti šiame procese priimtų sprendimų įsiteisėjimą, tačiau ši galimybė negali nusverti teismo pareigos priimti sprendimą jam pateiktoje nagrinėti byloje.

90.

Taigi norėčiau pažymėti, jog net jeigu pagal Reglamentą Nr. 207/2009 nereikalaujama, kad teismas, kuriam pateiktas ieškinys dėl teisių pažeidimo, palauktų, kol sprendimas dėl priešpriešinio ieškinio taps galutinis, nė viename šio reglamento straipsnyje toks bylos nagrinėjimo sustabdymas nedraudžiamas. Kiekvienos valstybės narės procesinėse nuostatose gali būti pasirinktas, remiantis jos aukščiausiosios instancijos teismo pateiktu išaiškinimu, vienoks arba kitoks sprendimas, jei Sąjungos teisėje nėra šį klausimą reglamentuojančių nuostatų.

91.

Gali nutikti taip, kad sprendimas dėl priešpriešinio ieškinio nebus ginčijamas; tokiu atveju jį priėmęs teismas turi informuoti EUIPO apie savo įsiteisėjusį sprendimą. Kadangi terminas prieštaravimams pareikšti nebūtų labai ilgas, nemanau, kad nacionaliniam teismui būtų sudėtinga palaukti, prieš nusprendžiant dėl ieškinio dėl teisių pažeidimo, kol sprendimas dėl priešpriešinio ieškinio taps galutinis. Tačiau jei šis sprendimas būtų ginčijamas, teismas turėtų įvertinti proceso dėl teisių pažeidimo ypatumus ir bylos nagrinėjimo sustabdymo tinkamumą, kol sprendimas dėl priešpriešinio ieškinio taps galutinis ( 38 ).

92.

Atsižvelgdamas į pateiktus paaiškinimus manau, kad į antrąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip: Sąjungos prekių ženklų teismas gali atmesti ieškinį dėl teisių į prekių ženklą pažeidimo, remdamasis asmens, pateikusio jo registracijos paraišką, nesąžiningumu, jeigu bent jau tuo pačiu metu remdamasis tuo pačiu pagrindu jis patenkina priešpriešinį ieškinį dėl prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia. Pagal Sąjungos teisę tam, kad prekių ženklų teismas galėtų nuspręsti dėl ieškinio dėl teisių pažeidimo, jis neprivalo laukti, kol sprendimas dėl priešpriešinio ieškinio taps galutinis, tačiau pagal ją tai ir nedraudžiama.

93.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija) pateiktus klausimus: