1.

2016 m. birželio 14 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2016 m. birželio 16 d., Oberlandesgericht Düsseldorf (Diuseldorfo aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo ( 2 ) (toliau – reglamentas „Briuselis I“) 22 straipsnio 4 punkto išaiškinimo.

2.

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą tarp Hanssen Beleggingen BV ir Tanja Prast-Knipping dėl Beniliukso prekių ženklo, kuris oficialiai priklauso pastarajai.

3.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar jo nagrinėjamam ginčui taikoma reglamento „Briuselis I“ 22 straipsnio 4 punkte nustatyta išimtinės jurisdikcijos taisyklė, taikoma byloms, „susijusio[ms] su prekės ženklų registracija arba galiojimu“, o tai reikštų, kad Vokietijos teismai, įskaitant prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, neturi jurisdikcijos nagrinėti šio ginčo. Tačiau jei šiai bylai nebūtų taikoma minėta išimtinės jurisdikcijos taisyklė, Vokietijos teismai turėtų jurisdikciją pagal šio reglamento 2 straipsnio 1 punkte nustatytą bendrosios jurisdikcijos taisyklę.

4.

Toliau šioje išvadoje nurodysiu priežastis, dėl kurių manau, kad tokiam ieškiniui, kuris pareikštas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme ir kuriuo siekiama, kad asmuo, oficialiai įregistruotas kaip prekių ženklo savininkas, kompetentingai institucijai pareikštų, kad neturi teisių į šį prekių ženklą ir kad prašo išbraukti registro įrašą, kuriame jis nurodytas kaip savininkas, netaikoma reglamento „Briuselis I“ 22 straipsnio 4 punkte nustatyta išimtinės jurisdikcijos taisyklė.

5.

Reglamento „Briuselis I“ 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji jurisdikcijos taisyklė: „Pagal šį reglamentą valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose.“

6.

Šio reglamento 22 straipsnio, kuris yra jo II skyriaus 6 skirsnyje „Išimtinė jurisdikcija“, 4 punkto pirmoje pastraipoje numatyta, kad išimtinę jurisdikciją, neatsižvelgiant į nuolatinę gyvenamąją vietą, „teismo procesuose, susijusiuose su patentų, prekės ženklų, dizainų [dizaino] arba kitų panašių teisių registracija arba galiojimu, kurias reikalaujama deponuoti arba registruoti (arba kitų panašių teisių, kurias reikalaujama deponuoti arba registruoti, registracija arba galiojimu)“, turi valstybės narės, kurioje buvo kreiptasi dėl deponavimo arba registravimo, deponavimas arba registravimas buvo atliktas arba pagal Bendrijos dokumento arba tarptautinės konvencijos sąlygas yra laikomas atliktu, teismai.

7.

Pagrindinė byla susijusi su teisėmis į Beniliukso prekių ženklą. T. Prast‑Knipping, atsakovė pagrindinėje byloje, gyvena Hamminkelne (Vokietija). Beniliukso intelektinės nuosavybės tarnybos (BINT) ji registruota kaip vaizdinio prekių ženklo Nr. 361604, kuris pavaizduotas toliau, savininkė.

8.

Prašymas įregistruoti šį prekių ženklą buvo pateiktas 1979 m. rugsėjo 7 d. įmonės Helmut Knipping vardu. Pateikus paveldėjimo pažymėjimą, patvirtinantį, kad T. Prast-Knipping yra vienintelė H. Knipping įpėdinė, 2003 m. lapkričio 14 d. BINT perregistravo ginčijamą prekių ženklą jos vardu.

9.

Hanssen Beleggingen BV (toliau – Hanssen Beleggingen), ieškovė pagrindinėje byloje, yra bendrovė, kurios buveinė yra Nyderlanduose.

10.

Hanssen Beleggingen prašo T. Prast-Knipping pareikšti BINT, kad ji neturi teisių į ginčijamą prekių ženklą ir kad būtų išbrauktas įrašas, jog ji yra prekių ženklo savininkė. Savo prašymą Hanssen Beleggingen motyvuoja tuo, kad ginčijamas prekių ženklas buvo kelis kartus perduotas ir galiausiai tikrąja teisių į jį turėtoja tapo ši bendrovė. Šios bendrovės nuomone, ji turi teisės aktuose numatytą teisę iš T. Prast-Knipping reikalauti, kad ji BINT pateiktų atitinkamus pareiškimus.

11.

Landgericht Düsseldorf (Diuseldorfo apygardos teismas, Vokietija) 2015 m. birželio 24 d. sprendimu šį prašymą atmetė, motyvuodamas tuo, kad Hanssen Beleggingen negali prieš T. Prast-Knipping remtis nepagrįstu praturtėjimu grindžiama teise, nes T. Prast-Knipping kaip oficiali ginčijamo prekių ženklo savininkė Beniliukso prekių ženklų registre buvo įregistruota pagrįstai. Šio teismo nuomone, ginčijamas prekių ženklas Helmut Knipping mirties dieną buvo jo turtas, todėl atiteko T. Prast-Knipping kaip vienintelei paveldėtojai ir visų teisių perėmėjai. Minėtas teismas nepriėmė sprendimo dėl Vokietijos teismų tarptautinės jurisdikcijos, o T. Prast-Knipping jos neginčijo.

12.

Hanssen Beleggingen apskundė tokį sprendimą apeliacine tvarka Oberlandesgericht Düsseldorf (Diuseldorfo aukštesnysis apygardos teismas). Šiam teismui kilo abejonių dėl Vokietijos teismų tarptautinės jurisdikcijos. Šiuo klausimu jis pabrėžia, kad ši jurisdikcija galėtų būti grindžiama reglamento „Briuselis I“ 2 straipsnio 1 dalimi, nes T. Prast-Knipping nuolatinė gyvenamoji vieta yra Vokietijoje. Tačiau dėl reglamento „Briuselis I“ 22 straipsnio 4 punktu grindžiamos išimtinės tarptautinės Nyderlandų teismų jurisdikcijos Vokietijos teismai galėtų neturėti tarptautinės jurisdikcijos.

13.

Minėtas teismas taip pat patikslino, kad pagal Reglamento Nr. 1215/2012 66 straipsnio 1 dalį reglamentas „Briuselis I“ taikytinas pagrindinei bylai ratione temporis, nes ieškinys buvo pareikštas iki 2015 m. sausio 10 d.

14.

Šiomis aplinkybėmis Oberlandesgericht Düsseldorf (Diuseldorfo aukštesnysis apygardos teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar pagal [reglamento „Briuselis I“] 22 straipsnio 4 punktą ginčo, susijusio su „prek[ių] ženklų <…> registracija arba galiojimu“, sąvoka apima ir ieškinį, kuriuo reikalaujama, kad asmuo, kuris Beniliukso prekių ženklų registre įregistruotas kaip oficialus Beniliukso prekių ženklo savininkas, [BINT] pateiktų pareiškimą, jog jis nėra teisių į atitinkamą prekių ženklą turėtojas ir prašo išbraukti įrašą, kad jis yra prekių ženklo savininkas?“

15.

Rašytines pastabas pateikė T. Prast-Knipping ir Europos Komisija. Teismo posėdis nebuvo surengtas.

16.

Savo prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia Teisingumo Teismo, ar tokiam ieškiniui, kuris pareikštas pagrindinėje byloje ir kuriuo prašoma, kad asmuo, oficialiai registruotas kaip Beniliukso prekių ženklo savininkas, BINT pateiktų pareiškimą, kad neturi teisių į šį prekių ženklą, ir prašymą išbraukti registro įrašą, kad jis yra šio prekių ženklo savininkas, taikomas reglamento „Briuselis I“ 22 straipsnio 4 punktas.

17.

Ir T. Prast-Knipping, ir Komisija mano, kad į šį klausimą reikia atsakyti neigiamai. Dėl toliau nurodytų motyvų pritariu šiai pozicijai.

18.

Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę priimti sprendimą dėl reglamento „Briuselis I“ 22 straipsnio 4 punkte nustatytos išimtinės jurisdikcijos taisyklės taikymo srities, visų pirma, Sprendime Duijnstee ( 3 ). Vienas iš klausimų, kuriuos Teisingumo Teismas nagrinėjo tame sprendime, buvo susijęs su sąvokos „byla dėl patentų registracijos arba galiojimo“, kaip tai suprantama pagal 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo ( 4 ) 16 straipsnio 4 dalį, išaiškinimu. Manau, kad minėtas sprendimas, priimtas pagrindinei bylai analogiškoje byloje, turi lemiamą reikšmę pagrindinei bylai. Pažymėtina, kad Teisingumo Teismas Sprendime GAT ( 5 ) iš esmės patvirtino tame sprendime išreikštą poziciją.

19.

Byla Duijnstee buvo susijusi su ieškiniu, kurį J. J. Duijnstee, bendrovės Schroefboutenfabriek BV bankroto administratorius, pareiškė L. Goderbauer, buvusiam šios įmonės direktoriui, siekdamas įpareigoti jį perduoti bankrutuojančiai bendrovei 22 šalyse paduotus prašymus įregistruoti L. Goderbauer išradimo, kurį jis padarė dirbdamas šioje bendrovėje, patentą ir išduotus šio išradimo patentus ( 6 ).

20.

Teisingumo Teismas nusprendė, kad tai yra savarankiška sąvoka, kuri turi būti taikoma vienodai visose susitariančiosiose valstybėse ( 7 ).

21.

Siekdamas išaiškinti šią sąvoką, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad išimtinės jurisdikcijos ieškiniams dėl patentų registravimo ar galiojimo suteikimas susitariančiųjų valstybių, kuriose prašoma deponuoti ar įregistruoti patentą arba jis buvo deponuotas ar įregistruotas, teismams pateisinamas ta aplinkybe, kad šių teismų padėtis yra palankiausia nagrinėti aplinkybes, kuriomis ginčijamas patento galiojimas arba jo deponavimo ar įregistravimo faktas ( 8 ).

22.

Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad šios išimtinės jurisdikcijos taisyklės, aiškinamos siaurai, atsižvelgiant į pirmiau nurodytą artumo tikslą, taikymo sritis apsiriboja bylomis dėl patento galiojimo, buvimo ar pabaigos arba pirmumo teisės gynimo dėl ankstesnio deponavimo ( 9 ).

23.

Pabaigoje Teisingumo Teismas konstatavo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjama byla nepateko į šitaip apibrėžtą Briuselio konvencijos 16 straipsnio 4 dalies taikymo sritį, nes ji buvo susijusi ne su ginčijamų patentų galiojimu ar registracija, o tik su klausimu, ar teisės į patentą savininkas yra L. Goderbauer, ar bankrutuojanti bendrovė Schroefboutenfabriek BV, o tai turėjo būti nustatyta remiantis buvusiais suinteresuotųjų asmenų tarpusavio teisiniais santykiais ( 10 ).

24.

Man atrodo, kad šiuos visus motyvus galima pritaikyti šiai bylai, ir taip yra dėl toliau nurodytų priežasčių.

25.

Pirma, Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę nuspręsti, kad, atsižvelgiant į šių dviejų nuostatų lygiavertiškumą, svarbu užtikrinti reglamento „Briuselis I“ 22 straipsnio 4 punkto ir Briuselio konvencijos 16 straipsnio 4 punkto aiškinimo tęstinumą pagal šio reglamento 19 konstatuojamąją dalį ( 11 ). Iš tiesų minėto reglamento 22 straipsnio 4 punktas atspindi tą pačią sistemą kaip ir Briuselio konvencijos 16 straipsnio 4 punktas, be to, jų formuluotės beveik nesiskiria ( 12 ). Pagal suformuotą jurisprudenciją Teisingumo Teismo pateiktas Briuselio konvencijos nuostatų išaiškinimas taikomas ir reglamento „Briuselis I“ nuostatoms, jeigu šių teisės aktų nuostatas galima laikyti lygiavertėmis ( 13 ).

26.

Antra, nesuprantu, kodėl kriterijaus, kurį Teisingumo Teismas patentų srityje nustatė Sprendime Duijnstee ( 14 ), negalima būtų pritaikyti byloms dėl prekių ženklų. Iš tiesų, pirma, reglamento „Briuselis I“ 22 straipsnio 4 punkto tekste nedaromas joks skirtumas tarp bylų dėl patentų ir bylų dėl prekių ženklų. Antra, sąvokos „galiojimas“, „buvimas“, „galiojimo pabaiga“ ar „pirmumo teisės, įgytos dėl ankstesnio deponavimo, gynimas“ taip pat yra reikšmingos prekių ženklų srityje.

27.

Trečia, taikant kriterijų, kurį Teisingumo Teismas nustatė Sprendime Duijnstee ( 15 ), pažymėtina, kad pagrindinė byla nėra susijusi su prekių ženklo galiojimu, buvimu ar galiojimo pabaiga arba pirmumo teisės gynimu dėl ankstesnio deponavimo. Iš tiesų ši byla susijusi tik su tuo, ar ginčijamas prekių ženklas priklauso T Prast-Knipping, ar Hanssen Beleggingen, o tai reikia nustatyti remiantis suinteresuotuosius asmenis siejusiais teisiniais santykiais, kaip ir pagrindinėje byloje, nagrinėtoje byloje Duijnstee. Kitaip tariant, kaip teisingai pažymi Komisija, ši byla susijusi ne su pačiu prekių ženklu, o su jo savininko nustatymu, o šis klausimas nesusijęs su šio prekių ženklo registracija ar galiojimu, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis I“ 22 straipsnio 4 punktą.

28.

Šiuo klausimu tai, kad Hanssen Beleggingen pareikštu ieškiniu siekiama, be kita ko, kad T. Prast-Knipping paprašytų išbraukti įrašą, kad ji yra ginčijamo prekių ženklo savininkė, nereiškia, kad pagrindinė byla patenka į sąvoką „teismo procesuose, susijusiuose su <…> prekės ženklų <…> registracija arba galiojimu“, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą. Iš tiesų šis prašymas yra tik papildomas ir pateiktas su pagrindiniu prašymu, kuriuo siekiama pripažinimo, kad ginčijamas prekių ženklas nepriklauso T. Prast-Knipping dėl privačių susitarimų, kuriuose buvo numatyta, kad šis prekių ženklas perleidžiamas Hanssen Beleggingen ( 16 ). Kaip jau paaiškinau pirmesniame punkte, ši byla nesusijusi nei su minėto prekių ženklo galiojimu, buvimu ar galiojimo pabaiga, nei su pirmumo teisės reikalavimu dėl ankstesnio deponavimo.

29.

Ketvirta, pridurčiau, kad, kaip teigia T. Prast-Knipping ir Komisija, šia nuostata siekiamas artumo tikslas nedraudžia pagrindinei bylai netaikyti šioje nuostatoje įtvirtintos išimtinės jurisdikcijos taisyklės ( 17 ). Iš tiesų pagrindinėje byloje nagrinėjami argumentai dėl, be kita ko, nepagrįsto praturtėjimo buvimo ir privačių asmenų tarpusavio susitarimų taikymo srities ( 18 ) nesusiję su ginčijamo prekių ženklo galiojimo ar registracijos klausimu. Todėl valstybės, kurios teritorijos buvo įregistruotas prekių ženklas, teismų padėtis nėra palankiausia nagrinėti šiuos argumentus.

30.

Iš to, kas nurodyta pirmiau, darau išvadą, kad pagrindinei bylai netaikoma reglamento „Briuselis I“ 22 straipsnio 4 punkte nustatyta išimtinės jurisdikcijos taisyklė. Todėl Vokietijos teismai, įskaitant prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, kaip valstybės narės, kurioje yra atsakovės pagrindinėje byloje T. Prast-Knipping nuolatinė gyvenamoji vieta, teismai, turi tarptautinę jurisdikciją nagrinėti šią bylą pagal šio reglamento 2 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendrąją jurisdikcijos taisyklę.

31.

Šiuo klausimu patikslinu, jog tai, kad minėtai bylai potencialiai gali būti taikomas šio reglamento 5 straipsnio 3 punktas, motyvuojant tuo, kad Hanssen Beleggingen pareikštas ieškinys yra pagrįstas, be kita ko, nepagrįsto praturtėjimo buvimu, neturi poveikio Vokietijos teismų jurisdikcijai pagal to paties reglamento 2 straipsnio 1 dalį. Iš tiesų pirmojoje iš šių nuostatų nustatytas papildomos, o ne išimtinės jurisdikcijos pagrindas antrojoje nuostatoje numatyto pagrindo atžvilgiu.

32.

Tuo atveju, jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad pagrindinei bylai taikomas reglamento „Briuselis I“ 22 straipsnio 4 punktas, jurisdikciją nagrinėti šią bylą turėtų tik valstybės narės, kurios teritorijoje buvo įregistruotas prekių ženklas, teismai. Iš tiesų šioje nuostatoje nustatytas išimtinės jurisdikcijos pagrindas, pagal kurį šio reglamento 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendrosios jurisdikcijos taisyklė netaikoma.

33.

Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta informacija, reglamento „Briuselis I“ 22 straipsnio 4 punkto taikymas reikštų, kad Vokietijos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti pagrindinę bylą ( 19 ).

34.

Šiomis aplinkybėmis dar norėčiau pažymėti Sprendimo Brite Strike Technologies ( 20 ) taikymo sritį. Tame sprendime Teisingumo Teismas konstatavo, kad reglamento „Briuselis I“ 71 straipsnis, aiškinamas atsižvelgiant į SESV 350 straipsnį, nedraudžia šioms byloms taikyti Beniliukso konvencijos dėl intelektinės nuosavybės (prekių ženklai ir pramoninis dizainas) ( 21 ) (toliau – Beniliukso konvencija) 4.6 straipsnyje įtvirtintos jurisdikcijos taisyklės.

35.

Vis dėlto man atrodo, kad ši jurisprudencija neturi reikšmės nustatant tarptautinę Vokietijos teismų jurisdikciją (tai yra pagrindinės bylos klausimas), nes Vokietijos Federacinė Respublika nėra Beniliukso konvencijos šalis. Iš tiesų man atrodo sunkiai suvokiama, kad konvencija, kurios šalis nėra Vokietijos Federacinė Respublika, galėtų sukelti privalomų pasekmių Vokietijos teismams. Pažymėtina, kad Sprendimas Brite Strike Technologies ( 22 ), skirtingai nuo šios bylos, buvo susijęs su Nyderlandų teisme iškelta byla.

36.

Šį aiškinimą prireikus patvirtina reglamento „Briuselis I“ 71 straipsnio 2 dalies a punkto formuluotė, pagal kurią šis reglamentas taikomas „valstybės narės, kuri dalyvauja konvencijoje dėl konkrečios bylos, teismui“ ( 23 ).

37.

Todėl, jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad pagrindinei bylai taikomas reglamento „Briuselis I“ 22 straipsnio 4 punktas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pagal šio reglamento 25 straipsnį turėtų savo iniciatyva pripažinti, kad neturi jurisdikcijos. Norėdamas pasitikrinti dėl savo jurisdikcijos, šis teismas, remdamasis Sprendimu Brite Strike Technologies ( 24 ), galėtų atsižvelgti į Beniliukso konvencijos 4.6 straipsnį tik jeigu pagrindinė byla būtų iškelta Beniliukso valstybės narės teisme.

38.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Oberlandesgericht Düsseldorf (Diuseldorfo aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) pateiktą prejudicinį klausimą atsakyti taip:

Pagrindinėje byloje pareikštas ieškinys, kuriuo siekiama, kad asmuo, oficialiai įregistruotas kaip Beniliukso prekių ženklo savininkas, Beniliukso intelektinės nuosavybės tarnybai (BINT) pateiktų pareiškimą, kad jis nėra teisių į šį prekių ženklą turėtojas, ir paprašytų išbraukti įrašą, kad jis yra prekių ženklo savininkas, nepatenka į 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 22 straipsnio 4 punkto taikymo sritį.

a)

pagal šį reglamentą valstybės narės, kuri dalyvauja konvencijoje dėl konkrečios bylos, teismui nedraudžiama prisiimti jurisdikcijos pagal minėtą konvenciją, netgi jei atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje narėje, kuri toje konvencijoje nedalyvauja. Bet kuriuo atveju, teismas, nagrinėjantis ieškininį pareiškimą, taiko šio reglamento 26 straipsnį.