1. 

Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas, Lenkija) Teisingumo Teismo prašo išaiškinti, kiek ir kokiomis sąlygomis pagal Direktyvą 2002/19/EB (toliau – Prieigos direktyva) ( 2 ) nacionalinėms reguliavimo institucijoms (toliau – NRI) suteikti įgaliojimai kontroliuoti ryšių operatorių už prieigos arba sujungimo paslaugas taikomas kainas.

2. 

Šioje byloje aptariama didmeninė balso skambučių užbaigimo judriojo ryšio tinkluose paslauga. Kai vieno judriojo ryšio tinklo abonentas paskambina kito judriojo ryšio tinklo abonentui, skambinantis asmuo paskambina į asmens, kuriam jis skambina, tinklą. Didmeninis balso skambučių užbaigimas yra paslauga, skirta tokiam skambučiui „užbaigti“ asmens, kuriam skambinama, tinkle. ES skambučių užbaigimo mokestis nustatomas tinkle, į kurį skambinama, o jį sumoka tinklo, iš kurio skambinama, operatorius. Todėl kyla pagrindinė konkurencijos problema, susijusi su dideliais skambučių užbaigimo tarifais, kurių našta per dideles skambučių kainas vėliau perkeliama galutiniams vartotojams ( 3 ).

3. 

Taigi Prieigos direktyvos 13 straipsnis NRI suteikia teisę taikyti sujungimo paslaugų kainų kontrolės priemones. Tačiau kainų kontrolės priemones galima taikyti tik jeigu atlikus rinkos analizę pagal Direktyvos 2002/21/EB (toliau – Pagrindų direktyva) ( 4 ) 16 straipsnį nustatoma, kad operatorius turi didelę įtaką rinkoje, ir tik jeigu toks operatorius „gali išlaikyti pernelyg dideles kainas ar taikyti kainų spaudimą, tuo darant [darydamas] žalą galutiniams paslaugų gavėjams“. Prieigos direktyvos 13 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kainų kontrolės priemonės visų pirma gali būti susijusios su „reikalavimais, kad kainos būtų pagrįstos sąnaudomis“.

4. 

Šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą keliamas pagrindinis klausimas susijęs su tuo, ar kai NRI didelę įtaką rinkoje turinčiam operatoriui numato įpareigojimą nustatyti kainas pagal patiriamas sąnaudas, ji gali jį įpareigoti nustatyti kainas, kurios yra mažesnės už tokio operatoriaus patiriamas skambučių užbaigimo paslaugų teikimo sąnaudas. Teisingumo Teismo taip pat klausiama, kaip dažnai NRI gali reikalauti koreguoti tokias pagal patiriamas sąnaudas nustatytas kainas ir kokia tvarka tai turi būti daroma.

5.

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 16 straipsnyje nurodyta:

„Laisvė užsiimti verslu pripažįstama pagal Sąjungos teisę ir nacionalinius teisės aktus bei praktiką.“

6.

Pagrindų direktyvos 8 straipsnyje nurodyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad, vykdydamos šioje Direktyvoje ir specifinėse [specialiosiose] direktyvose nurodytas reguliavimo užduotis, nacionalinės reguliavimo institucijos imtųsi visų reikiamų priemonių, skirtų šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nurodytiems tikslams pasiekti. Tokios priemonės turi būti proporcingos tiems tikslams.

<…>

2.   Nacionalinės reguliavimo institucijos skatina konkurenciją elektroninių ryšių tinklų, elektroninių ryšių paslaugų ir susijusių priemonių bei paslaugų teikimo srityje, inter alia:

<…>

<…>“

7.

Pagrindų direktyvos 16 straipsnyje nurodyta:

„1.   Po to, kai priimama ar atnaujinama rekomendacija, nacionalinės reguliavimo institucijos kuo skubiau atlieka atitinkamų rinkų analizę atidžiai atsižvelgdamos į gaires. Valstybės narės užtikrina, kad šis tyrimas atitinkamais atvejais būtų atliekamas kartu su nacionalinėmis konkurencijos institucijomis.

2.   Tais atvejais, kai pagal Direktyvos 2002/22/EB (Universaliųjų paslaugų direktyva) 16, 17, 18 ar 19 straipsnius arba [Prieigos direktyvos] 7 ar 8 straipsnius reikalaujama, kad nacionalinė reguliavimo institucija nustatytų, ar įmonėms reikia skirti, palikti galioti, pakeisti ar panaikinti įpareigojimus, ji, remdamasi šio straipsnio 1 dalyje nurodyta analize, turi nustatyti, ar konkurencija atitinkamoje rinkoje yra veiksminga.

3.   Jei nacionalinė reguliavimo institucija padaro išvadą, kad konkurencija rinkoje yra veiksminga, ji neskiria ir nepalieka galioti jokių šio straipsnio 2 dalyje minėtų specifinių įpareigojimų. Tais atvejais, kai įpareigojimai konkretiems sektoriams jau paskirti, nacionalinė reguliavimo institucija atitinkamos rinkos įmonėms tokius įpareigojimus panaikina. Apie tokį panaikinimą šalims, kurioms jis turi įtakos, pranešama iš anksto.

4.   Jei nacionalinė reguliavimo institucija nustato, kad atitinkamoje rinkoje nėra veiksmingos konkurencijos, ji pagal 14 straipsnį nustato įmones, turinčias didelę įtaką toje rinkoje, ir joms nustato atitinkamus specifinius šio straipsnio 2 dalyje minėtus reglamentuoja[mojo] pobūdžio įpareigojimus, arba jei jie jau nustatyti, juos palieka ar iš dalies pakeičia.

<…>“

8.

Prieigos direktyvos 8 straipsnyje numatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų įgaliojimus nustatyti 9–13 straipsniuose nurodytus įpareigojimus.

2.   Kai, atlikus rinkos analizę pagal [Pagrindų direktyvos] 16 straipsnį, nustatoma, kad operatorius turi didelę įtaką tam tikroje rinkoje, nacionalinės reguliavimo institucijos atitinkamai skiria šios direktyvos 9–13 straipsniuose nurodytus įpareigojimus.

<…>

4.   Pagal šį straipsnį nustatyti įpareigojimai turi būti pagrįsti nustatytos problemos pobūdžiu, turi būti proporcingi ir pateisinami atsižvelgiant į [Pagrindų direktyvos] 8 straipsnyje nustatytus tikslus. Tokius įpareigojimus galima skirti tik po įvykusių pagal tos direktyvos 6 ir 7 straipsnius konsultacijų.

<…>“

9.

Prieigos direktyvos 13 straipsnyje numatyta:

„1.   Nacionalinė reguliavimo institucija pagal 8 straipsnio nuostatas gali nustatyti įpareigojimus, susijusius su sąnaudų padengimu ir kainų kontrole, įskaitant reikalavimus, kad kainos būtų pagrįstos sąnaudomis, ir reikalavimus dėl sąnaudų apskaitos sistemų, reikalavimus, susijusius su konkrečiu sujungimo ir (arba) prieigos tipu, kai rinkos analizė rodo, kad veiksmingos konkurencijos nebuvimas reiškia, jog atitinkamas operatorius gali išlaikyti pernelyg dideles kainas ar taikyti kainų spaudimą, tuo darant žalą galutiniams paslaugų gavėjams. Nacionalinės reguliavimo institucijos atsižvelgia į operatoriaus investicijas, tam tikrą pagrįstą panaudoto kapitalo grąžos normą ir investicijų riziką.

2.   Nacionalinės reguliavimo institucijos užtikrina, kad privalomai nustatytas sąnaudų padengimo mechanizmas ar kainų nustatymo metodika tarnautų veiklos efektyvumo bei subalansuotos konkurencijos skatinimui ir kiek įmanoma padidintų vartotojams teikiamą naudą. Nacionalinė reguliavimo institucija taip pat gali atsižvelgti į kainas, siūlomas palyginamose konkurencingose rinkose.

3.   Kai operatorius įpareigojamas kainas pagrįsti sąnaudomis, prievolė įrodyti, kad kainos nustatytos pagal sąnaudas ir pagrįstą investicijų grąžos normą, tenka atitinkamam operatoriui. Siekdama apskaičiuoti veiksmingų paslaugų teikimo sąnaudas, nacionalinė reguliavimo institucija gali taikyti sąnaudų apskaitos metodus nepriklausomai nuo įmonės taikomų metodų. Nacionalinės reguliavimo institucijos gali reikalauti, kad operatorius visiškai pagrįstų savo kainas, ir prireikus gali reikalauti kainas koreguoti.

<…>“

10.

Šiai bylai aktualios redakcijos 2004 m. liepos 16 d. Telekomunikacijų įstatymo (toliau – PT) ( 5 ) 40 straipsnyje numatyta:

„1.   [Elektroninių ryšių tarnybos] pirmininkas 24 straipsnio 2 dalies a punkte nustatytomis sąlygomis gali sprendimu įpareigoti didelę įtaką rinkoje turintį operatorių nustatyti prieigos prie telekomunikacijų mokesčius pagal patiriamas sąnaudas.

2.   Operatorius, kuriam nustatytas šio straipsnio 1 dalyje nurodytas įpareigojimas, pateikia [Elektroninių ryšių tarnybos] pirmininkui pagal patiriamas sąnaudas nustatytų mokesčių dydžio pagrindimą.

3.   Siekdamas įvertinti operatoriaus pagal šio straipsnio 1 dalį nustatytų mokesčių dydžio tinkamumą [Elektroninių ryšių tarnybos] pirmininkas gali atsižvelgti į mokesčių dydį ar nustatymo metodus panašiose konkurencinėse rinkose arba į kitus šių mokesčių dydžio tinkamumo įvertinimo būdus.

4.   Jeigu atlikus šio straipsnio 3 dalyje nurodytą vertinimą padaroma išvada, kad operatorius nustatė netinkamo dydžio mokesčius, [Elektroninių ryšių tarnybos] pirmininkas nustato mokesčių dydį arba jų maksimalų ar minimalų lygį, taikydamas šio straipsnio 3 dalyje nurodytus metodus, atsižvelgdamas į efektyvumo ir subalansuotos konkurencijos skatinimą ir maksimalios naudos galutiniams vartotojams užtikrinimą.“

11.

2006 m. liepos 19 d. sprendimu ( 6 ), priimtu pagal PT 40 straipsnį, Prezes Urzędu Komunikacji Elektronicznej (Elektroninių ryšių tarnybos pirmininkas, toliau – UKE pirmininkas) pripažino ryšių operatorę Polkomtel Sp. z o.o. (toliau – Polkomtel) įmone, turinčia didelę įtaką balso skambučių užbaigimo savo viešajame judriojo ryšio tinkle paslaugų rinkoje. Todėl šiuo sprendimu Polkomtel buvo įpareigota nustatyti skambučių užbaigimo savo judriojo ryšio tinkle paslaugos teikimo mokestį (toliau – MTR mokestis) pagal patiriamas šių paslaugų teikimo sąnaudas. Šis sprendimas tebegalioja.

12.

Atsakydamas į Teisingumo Teismo per žodinį bylos nagrinėjimą užduotą klausimą UKE pirmininkas paaiškino, kad 2007 m. priėmė sprendimą, kuriuo Polkomtel nustatytas trejus metus, t. y. iki 2010 m. gegužės mėn., taikytinas MTR mokestis. Tuo sprendimu Polkomtel nustatytas 0,44 Lenkijos zloto (PLN) / min. dydžio MTR mokestis. Tačiau per tą trejų metų laikotarpį jis turėjo būti laipsniškai mažinamas.

13.

Per žodinį bylos nagrinėjimą UKE pirmininkas taip pat nurodė, kad 2008 m. jis vis dėlto priėmė dar vieną sprendimą, kuriuo nustatė Polkomtel taikytiną MTR mokestį (toliau – 2008 m. sprendimas dėl MTR mokesčio). Šiuo sprendimu nustatytas tokio dydžio MTR mokestis: 2008 m. trečiajam ketvirčiui –0,33 PLN / min., 2009 m. pirmajam pusmečiui –0,21 PLN / min. ir nuo 2009 m. trečiojo ketvirčio –0,1677 PLN / min.

14.

UKE pirmininkas ir Polkomtel per žodinį bylos nagrinėjimą nurodė, kad Polkomtel pareikalavo Lenkijos teismų panaikinti 2008 m. sprendimą dėl MTR mokesčio ir jis buvo panaikintas.

15.

Galiausiai po to, kai Polkomtel pateikė patiriamų sąnaudų pagrindimą, 2009 m. gruodžio 9 d. UKE pirmininkas priėmė sprendimą, kuriuo Polkomtel nustatytas 0,1677 PLN / min. dydžio MTR mokestis ( 7 ) (toliau – 2009 m. sprendimas dėl MTR mokesčio). Taigi, šiuo sprendimu nustatytas MTR mokestis sutampa su 2008 m. sprendimu 2009 m. trečiajam ketvirčiui nustatytu MTR mokesčiu.

16.

2009 m. sprendime dėl MTR mokesčio UKE pirmininkas patikrino Polkomtel pateiktą patiriamų sąnaudų pagrindimą. Jis pabrėžė, kad pagal PT 40 straipsnį visos operatoriaus patiriamos sąnaudos gali būti padengtos (o kitoje PT nuostatoje, 39 straipsnyje, numatytas leidimas padengti tik operatoriaus pagrįstas sąnaudas). Jis nustatė, kad Polkomtel, teikdama aptariamą paslaugą, patiria 0,1690 PLN / min. dydžio sąnaudas.

17.

Vis dėlto UKE pirmininkas nenustatė Polkomtel 0,1690 PLN / min. dydžio MTR mokesčio. Taip nutiko todėl, kad jis pagal PT 40 straipsnio 3 ir 4 dalis nusprendė apskaičiuoti Polkomtel MTR mokestį atsižvelgdamas į trijų rinkoje įsitvirtinusių operatorių, būtent – Polkomtel, Orange ir T‑Mobile, MTR mokesčių vidurkį. Orange taikė 0,1676 PLN / min. MTR mokestį, o T‑Mobile –0,1667 / min. MTR mokestį. Todėl 2009 m. sprendimu dėl MTR mokesčio UKE pirmininkas Polkomtel nustatė 0,1677 PLN / min. MTR mokestį.

18.

Polkomtel apskundė 2009 m. sprendimą dėl MTR mokesčio Sąd Okręgowy w Warszawie (Varšuvos apygardos teismas, Lenkija). 2013 m. gegužės 27 d. sprendimu Sąd Okręgowy w Warszawie (Varšuvos apygardos teismas) pakeitė ginčijamą sprendimą. Jis nustatė Polkomtel 0,1690 PLN / min. dydžio, t. y. atitinkantį Polkomtel teikiant aptariamą skambučių užbaigimo paslaugą patiriamas sąnaudas, MTR mokestį. Sąd Okręgowy w Warszawie (Varšuvos apygardos teismas) nurodė, kad kai UKE pirmininkas nustato didelę įtaką rinkoje turinčiai įmonei PT 40 straipsnyje numatytą įpareigojimą, jis negali koreguoti šio operatoriaus pateikto MTR mokesčio taip, kad jo dydis pasidarytų mažesnis už aptariamos paslaugos teikimo sąnaudas.

19.

Polkomtel ir UKE pirmininkas apskundė Sąd Okręgowy w Warszawie (Varšuvos apygardos teismas) sprendimą Sąd Apelacyjny w Warszawie (Varšuvos apeliacinis teismas, Lenkija). 2014 m. gegužės 7 d. sprendimu Sąd Apelacyjny w Warszawie (Varšuvos apeliacinis teismas) patenkino UKE pirmininko apeliacinį skundą ir atmetė Polkomtel apeliacinį skundą. Sąd Apelacyjny w Warszawie (Varšuvos apeliacinis teismas) nurodė, jog kai UKE pirmininkas nustato didelę įtaką rinkoje turinčiai įmonei PT 40 straipsnyje numatytą įpareigojimą, jis gali nustatyti MTR mokestį, mažesnį už to operatoriaus patiriamas sąnaudas, jeigu taip skatinamas veiklos efektyvumas ir subalansuota konkurencija, taip pat užtikrinama kuo didesnė galutiniams vartotojams teikiama nauda. Šį klausimą Sąd Apelacyjny w Warszawie (Varšuvos apeliacinis teismas) išsprendė remdamasis Prieigos direktyvos 13 straipsnio 3 dalimi, kurioje numatyta, kad prievolė įrodyti, jog kainos nustatytos pagal visas patiriamas sąnaudas, tenka operatoriui. Todėl, jeigu operatorius šios prievolės neįvykdo, atitinkama NRI gali nustatyti MTR mokestį sprendimu. Be to, kaip nurodė Sąd Apelacyjny w Warszawie (Varšuvos apeliacinis teismas), UKE pirmininkas gali įpareigoti Polkomtel kasmet pagrįsti savo taikomą MTR mokestį, kad UKE pirmininkas galėtų įgyvendinti su reguliavimu susijusius įgaliojimus.

20.

Polkomtel apskundė Sąd Apelacyjny w Warszawie (Varšuvos apeliacinis teismas) sprendimą Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas).

21.

Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas) sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

22.

Rašytines pastabas pateikė Polkomtel, UKE pirmininkas, Italijos Respublika, Nyderlandų Karalystė, Lenkijos Respublika ir Europos Komisija. Polkomtel, UKE pirmininkas, Lenkijos Respublika ir Europos Komisija taip pat buvo išklausyti per 2017 m. gegužės 11 d. teismo posėdį.

23.

Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Prieigos direktyvos 13 straipsnį, siejamą su šios direktyvos 8 straipsnio 4 dalimi, reikia aiškinti taip, kad NRI gali įpareigoti didelę įtaką rinkoje turintį operatorių nustatyti kainas, mažesnes už operatoriaus patiriamas aptariamos paslaugos teikimo sąnaudas, kurias patikrino tokia institucija.

24.

Reikėtų pažymėti, kad 2009 m. sprendime dėl MTR mokesčio UKE pirmininkas patikrino Polkomtel pateiktą jos MTR mokesčio pagrindimą ir nustatė, jog Polkomtel patirtos balso skambučių užbaigimo jos judriojo ryšio tinkle paslaugų teikimo sąnaudos buvo 0,1690 PLN / min. Tačiau, atsižvelgiant į siekį skatinti veiklos efektyvumą ir subalansuotą konkurenciją, tame sprendime Polkomtel numatytas 0,1677 PLN / min. dydžio, t. y. mažesnis už tos operatorės patiriamas sąnaudas, MTR mokestis. Kadangi kitų dviejų rinkoje įsitvirtinusių operatorių, Orange ir T‑Mobile, MTR mokesčiai buvo atitinkamai 0,1676 PLN / min. ir 0,1667 PLN / min. dydžio, Polkomtel MTR mokestis buvo nustatytas atsižvelgiant į trims rinkoje įsitvirtinusiems operatoriams nustatytų MTR mokesčių vidurkį.

25.

Polkomtel teigia, kad didelę įtaką rinkoje turinčio operatoriaus negalima įpareigoti nustatyti kainų, mažesnių už patiriamas aptariamos paslaugos teikimo sąnaudas. Prieigos direktyvos 13 straipsnyje nenurodyta, kad gali būti nustatytos mažesnės už sąnaudas kainos. Šios nuostatos 1 dalyje pareiga nustatyti sąnaudomis pagrįstas kainas numatyta tiesiog siekiant išvengti pernelyg didelių kainų. Be to, Polkomtel nurodo, kad Prieigos direktyvos 13 straipsnio 3 dalyje numatyta operatoriaus pareiga įrodyti konkrečių sąnaudų ir teikiamų paslaugų priežastinį ryšį. Joje nenumatyta reikalavimo operatoriui įrodyti, kad jo patiriamos sąnaudos yra efektyviai veikiančio operatoriaus sąnaudos.

26.

UKE pirmininkas teigia, kad NRI gali įpareigoti didelę įtaką rinkoje turintį operatorių nustatyti kainas, mažesnes už aptariamos paslaugos teikimo sąnaudas. Pagal Prieigos direktyvos 13 straipsnio 1 dalį NRI leidžiama įpareigoti nustatyti sąnaudomis pagrįstas kainas. Tos direktyvos 13 straipsnio 2 ir 3 dalyse kalbama apie atitinkamai veiklos efektyvumo bei subalansuotos konkurencijos skatinimą ir veiksmingo paslaugų teikimo sąnaudas. Pagrindų direktyvos 8 straipsnyje taip pat kalbama apie konkurencijos skatinimą. Taigi, didelę įtaką rinkoje turintis operatorius gali būti įpareigotas nustatyti mažesnes už patiriamas sąnaudas kainas, jeigu tokios sąnaudos viršija efektyviai veikiančio operatoriaus patiriamas tokios paslaugos teikimo sąnaudas.

27.

Italijos vyriausybė, Lenkijos vyriausybė ir Komisija pritaria UKE pirmininkui. Nyderlandų vyriausybė nepateikė pastabų dėl pirmojo prejudicinio klausimo.

28.

Manau, jog Prieigos direktyvos 13 straipsnį, siejamą su šios direktyvos 8 straipsnio 4 dalimi, reikia aiškinti taip, kad NRI, siekdama skatinti veiklos efektyvumą, gali įpareigoti operatorių, kuris pripažintas turinčiu didelę įtaką rinkoje, nustatyti konkrečios paslaugos teikimo kainą, mažesnę už tokio operatoriaus patiriamas šios paslaugos teikimo sąnaudas.

29.

Prieigos direktyvos 13 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad NRI gali nustatyti didelę įtaką rinkoje turinčiam operatoriui „įpareigojimus, susijusius su sąnaudų padengimu ir kainų kontrole, įskaitant reikalavimus, kad kainos būtų pagrįstos sąnaudomis“.

30.

Prieigos direktyvos 13 straipsnio 1 dalyje sąvoka „pagrįstos sąnaudomis“ neapibrėžta. Įpareigojimas užtikrinti, kad kainos būtų „pagrįstos sąnaudomis“, galėtų būti įpareigojimas nustatyti kainas, kurios būtų tokio paties dydžio kaip operatoriaus patiriamos aptariamos paslaugos teikimo sąnaudos (tokiu atveju kainos būtų „pagrįstos sąnaudomis“ tuo požiūriu, kad jos būtų lygios patiriamoms sąnaudoms). Tai taip pat gali būti įpareigojimas nustatyti tokio dydžio kainas, kad jos ne tik padengtų visas patiriamas sąnaudas, bet ir būtų galima uždirbti šiek tiek pelno (tokiu atveju kainos būtų „pagrįstos sąnaudomis“ tuo požiūriu, kad jos būtų tik šiek tiek didesnės už patiriamas sąnaudas). Galiausiai tai galėtų būti įpareigojimas nustatyti tokio dydžio kainas, kad nebūtų padengtos visos atitinkamo operatoriaus patiriamos tam tikros paslaugos teikimo sąnaudos, tačiau būtų padengtos efektyviai veikiančio operatoriaus patiriamos tokios paslaugos teikimo sąnaudos ir dar būtų arba nebūtų taikoma nedidelė pelno marža (tokiu atveju kainos būtų „pagrįstos sąnaudomis“, kurios patiriamos efektyviai teikiant tam tikrą paslaugą).

31.

Pirma, pažymėtina, jog Prieigos direktyvos 13 straipsnio 1 dalyje numatyto įpareigojimo užtikrinti, kad kainos būtų „pagrįstos sąnaudomis“, negalima vertinti kaip įpareigojimo nustatyti tokio dydžio kainas, kad būtų padengtos visos atitinkamo operatoriaus patiriamos tam tikros paslaugos teikimo sąnaudos.

32.

Taip yra todėl, kad Prieigos direktyvos 13 straipsnio 1 dalyje numatytas įpareigojimas užtikrinti, kad kainos būtų „pagrįstos sąnaudomis“. Joje nenumatyta įpareigojimo „padengti“ visas patirtas sąnaudas.

33.

Iš tiesų 13 straipsnio 1 dalyje kalbama apie įpareigojimus, „susijusius su sąnaudų padengimu“, o reikalavimą, kad kainos būtų „pagrįstos sąnaudomis“, galima vertinti kaip vieną iš tokių įpareigojimų pavyzdžių. Tačiau reikalavimą, kad kainos būtų „pagrįstos sąnaudomis“, taip pat galima vertinti kaip „kainų kontrolės“ priemonių, apie kurias taip pat kalbama 13 straipsnio 1 dalyje, pavyzdį (nes toje nuostatoje nurodyta, kad NRI gali „nustatyti įpareigojimus, susijusius su sąnaudų padengimu ir kainų kontrole, įskaitant reikalavimus, kad kainos būtų pagrįstos sąnaudomis“) ( 8 ).

34.

Antra, net jeigu Prieigos direktyvos 13 straipsnio 1 dalyje numatytas reikalavimas, kad kainos būtų „pagrįstos sąnaudomis“, turėtų būti vertinamas kaip įpareigojimas padengti visas atitinkamo operatoriaus patiriamas tam tikros paslaugos teikimo sąnaudas, NRI vis tiek galėtų nustatyti tokį įpareigojimą didelę įtaką rinkoje turintiems operatoriams. Iš NRI negalėtų būti reikalaujama nustatyti tokį įpareigojimą tokiems operatoriams esant tam tikroms aplinkybėms, būtent, kai taikomos pernelyg didelės kainos arba kainų spaudimas.

35.

Taip yra todėl, kad Prieigos direktyvos 13 straipsnio 1 dalyje aiškiai numatyta, jog NRI „gali“ nustatyti įpareigojimus pagrįsti kainas sąnaudomis.

36.

Kai atlikus rinkos analizę pagal Pagrindų direktyvos 16 straipsnį nustatoma, kad konkurencija atitinkamoje rinkoje nėra veiksminga, NRI turi didelę diskreciją pasirinkti, kokias priemones taikyti operatoriui, kuris pripažintas turinčiu didelę įtaką rinkoje ( 9 ). Pagal Pagrindų direktyvos 16 straipsnio 4 dalį ir Prieigos direktyvos 8 straipsnio 2 dalį atitinkama NRI „skiria“ („nustato“) įpareigojimus tokiam operatoriui. Tačiau ji gali pasirinkti bet kurį iš įpareigojimų, konkrečiai išvardytų Prieigos direktyvos 9–13 straipsniuose. „Išimtinėmis aplinkybėmis“ ji net gali nuspręsti nustatyti Prieigos direktyvoje nenurodytą priemonę, jeigu Komisija leidžia taikyti tokią priemonę ( 10 ).

37.

Dėl kainų kontrolės priemonių Prieigos direktyvos 20 konstatuojamojoje dalyje numatyta, jog reguliavimo priemonės „gali būti palyginti švelnios, pavyzdžiui, įpareigojimas, kad kainos už operatoriaus pasirinkimą būtų pagrįstai nustatytos <…>, arba daug griežtesnės, pavyzdžiui, įpareigojimas, kad kainos būtų nustatomos pagal sąnaudas“, ir taip pripažįstama, kad NRI turi didelę diskreciją pasirinkti, kokias kainų kontrolės priemones taikyti konkrečiu atveju. Šią diskreciją pasirinkti kainų kontrolės priemones yra pripažinęs Teisingumo Teismas ( 11 ).

38.

Taigi, manau, kad Prieigos direktyvos 13 straipsnio 1 dalis nedraudžia taikyti įpareigojimo nustatyti kainas, mažesnes už operatoriaus, kuris pripažintas turinčiu didelę įtaką rinkoje, patiriamas sąnaudas.

39.

Trečia, mano manymu, nors NRI turi didelę diskreciją pasirinkti, kokias kainų kontrolės priemones taikyti, paprastai jos turėtų nustatyti kainas atsižvelgdamos į efektyviai veikiančio operatoriaus, o ne atitinkamo operatoriaus, patiriamas sąnaudas. Tai reiškia, kad reguliavimo institucijos nustatytos kainos gali būti mažesnės už atitinkamo operatoriaus patiriamas sąnaudas.

40.

Pažymėtina, kad Prieigos direktyvos 13 straipsnio 1 dalyje nėra apibrėžtos „sąnaudos“, pagal kurias turėtų būti nustatomos kainos.

41.

Vis dėlto šios direktyvos 13 straipsnio 3 dalyje, susijusioje su įpareigojimu nustatyti sąnaudomis pagrįstas kainas, nurodyta, kad tokiu atveju NRI, be kita ko, „siekia“„apskaičiuoti veiksmingų [veiksmingo] paslaugų teikimo sąnaudas“ ( 12 ).

42.

Be to, Rekomendacijos dėl skambučių užbaigimo tarifų 1 punkte nurodyta, kad „nacionalinės reguliavimo institucijos <…> turėtų nustatyti skambučių užbaigimo tarifus, pagrįstus efektyviai veikiančio operatoriaus patirtomis sąnaudomis“ ( 13 ). Dėl šio klausimo svarbu pabrėžti, kad, nors NRI, kaip jau nurodyta šioje išvadoje, turi didelę diskreciją pasirinkti priemones, Pagrindų direktyvos 19 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad NRI turėtų „su didžiausiu atidumu atsižvelgti“ į Komisijos rekomendacijas ir, jeigu nuspręstų rekomendacijų nesilaikyti, turėtų apie tai „pranešti Komisijai, pagrįsdama savo poziciją“. Todėl Sprendime Koninklijke KPN Teisingumo Teismas konstatavo, kad „nustatydama kainų kontrolės ir sąnaudų apskaitos įpareigojimus pagal Prieigos direktyvos 13 straipsnį NRI iš principo turi laikytis [Rekomendacijoje dėl skambučių užbaigimo tarifų] pateiktų nurodymų. Ji gali netaikyti šios rekomendacijos tik tuo atveju, jei įvertinusi konkrečią situaciją mano, kad joje siūlomas <…> modelis netinkamas tomis aplinkybėmis; tokiu atveju ji turi pagrįsti savo poziciją“ ( 14 ).

43.

Rekomendacijoje dėl skambučių užbaigimo tarifų numatyta, jog skambučių užbaigimo tarifai turėtų būti pagrįsti efektyviai veikiančio operatoriaus sąnaudomis, nes, kaip jau nurodyta šioje išvadoje, „pernelyg didelė kaina yra pagrindinis su konkurencija susijęs reguliavimo institucijų rūpestis“, ypač atsižvelgiant į tai, kad su didelėmis skambučių užbaigimo kainomis susijusią naštą galima perkelti galutiniams vartotojams ir jos „galiausiai kompensuojamos <…> nustačius didesnius skambučių mokesčius“ ( 15 ).

44.

Šios nuostatos atitinka Prieigos direktyvos 13 straipsnio 2 dalį, kurioje numatyta, kad „privalomai nustatytas sąnaudų padengimo mechanizmas ar kainų nustatymo metodika tarnau[ja] veiklos efektyvumo bei subalansuotos konkurencijos skatinimui ir kiek įmanoma padidin[a] vartotojams teikiamą naudą“ ( 16 ). Jos taip pat atitinka Prieigos direktyvos 8 straipsnio 4 dalį, kurioje numatyta, kad visų pirma pagal šios direktyvos 13 straipsnį nustatyti įpareigojimai turi būti „pateisinami atsižvelgiant į [Pagrindų direktyvos] 8 straipsnyje nustatytus tikslus“. Tarp tokių tikslų numatytas tikslas užtikrinti, kad nebūtų „konkurencijos iškraipymų ir ribojimo“, taip pat „veiksmingų investicijų į infrastruktūrą“ skatinimas ( 17 ).

45.

Taigi, jeigu atitinkamo operatoriaus patiriamos sąnaudos yra didesnės už efektyviai veikiančio operatoriaus patiriamas sąnaudas, atsižvelgiant į pastarąsias nustatyta kaina gali būti mažesnė nei kaina, nustatyta atsižvelgiant į pirmąsias. Manau, kad tai nėra nesuderinama su Prieigos direktyvos 13 straipsniu, nes, kaip jau paaiškinta šioje išvadoje, siekiant pagal tą nuostatą nustatyti sąnaudomis pagrįstas kainas „iš principo“ reikėtų atsižvelgti į efektyviai veikiančio operatoriaus patiriamas sąnaudas. Vis dėlto, kaip Teisingumo Teismas konstatavo Sprendime Koninklijke KPN, tai neriboja NRI diskrecijos tam tikrais atvejais remtis Rekomendacijoje dėl skambučių užbaigimo tarifų nurodytu modeliu, jeigu ji mano, kad jis tinkamas, ir jeigu pagrindžia savo poziciją ( 18 ).

46.

Vis dėlto reikėtų pažymėti, kad, mano manymu, sąnaudomis pagrįstos kainos, nustatytos pagal Prieigos direktyvos 13 straipsnį, negali būti mažesnės už efektyviai veikiančio operatoriaus patiriamas aptariamos sujungimo paslaugos teikimo sąnaudas ( 19 ). Taip yra todėl, kad jeigu būtų nustatytos kainos, mažesnės už veiksmingo tam tikros paslaugos teikimo sąnaudas, tai galėtų atgrasyti atitinkamą operatorių nuo tinklo techninės priežiūros ir naujos kartos infrastruktūros kūrimo. Be to, tai galėtų atgrasyti konkurentus nuo savos tinklo infrastruktūros kūrimo – vieno iš Pagrindų direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje išvardytų tikslų. Taip yra ir todėl, kad pagal Prieigos direktyvos 13 straipsnio 1 ir 3 dalis atitinkamam operatoriui turėtų būti sudarytos galimybės gauti „pagrįstą [panaudoto kapitalo arba investicijų] grąžos normą“.

47.

Šioje byloje pažymėtina, kad, kaip nurodyta nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nenustatyta, jog Polkomtel patyrė didesnių nei efektyviai veikiančio operatoriaus sąnaudų. Todėl MTR mokestis Polkomtel buvo nustatytas atsižvelgiant į trijų rinkoje įsitvirtinusių operatorių, būtent pačios Polkomtel ir jos konkurenčių Orange bei T‑Mobile, taikomų MTR mokesčių, kurie buvo vertinami kaip lyginamasis standartas, vidurkį ( 20 ). Teisingumo Teismui nepateikta informacijos apie tai, kaip apskaičiuoti Orange ir T‑Mobile MTR mokesčiai. Visų pirma nepateikta jokios informacijos apie tai, ar Orange ir T‑Mobile MTR mokesčiai nustatyti šių įmonių nuožiūra, ar juos nustatė UKE pirmininkas ( 21 ). Jeigu juos nustatė UKE pirmininkas, gali būti, kad jie patys buvo apskaičiuoti atsižvelgiant į efektyviai veikiančio operatoriaus sąnaudas.

48.

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės patikrinti, ar Polkomtel MTR mokestis grindžiamas efektyviai veikiančio operatoriaus patiriamomis didmeninių balso skambučių užbaigimo paslaugų teikimo judriojo ryšio tinkle sąnaudomis. Jeigu taip nėra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų patikrinti, ar pagrįstai nukrypta nuo Rekomendacijoje dėl skambučių užbaigimo tarifų nurodyto modelio ir ar toks požiūris pagrįstas 2009 m. sprendime dėl MTR mokesčio. Šiuo klausimu pažymėtina, kad per žodinį bylos nagrinėjimą UKE pirmininko atstovas nurodė, jog 2009 m. sprendime dėl MTR mokesčio lyginamosios analizės metodas taikytas todėl, kad Rekomendacijoje dėl skambučių užbaigimo tarifų NRI numatytas pereinamasis laikotarpis, per kurį turi būti pradėti taikyti efektyvios veiklos sąnaudomis pagrįsti skambučių užbaigimo tarifai, ir jog 2009 m. sprendimas dėl MTR mokesčių buvo priimtas tuo pereinamuoju laikotarpiu, kuris tęsėsi iki 2012 m. gruodžio 31 d. ( 22 )

49.

Taigi, į pirmąjį klausimą reikėtų atsakyti taip: Prieigos direktyvos 13 straipsnį, siejamą su šios direktyvos 8 straipsnio 4 dalimi, reikia aiškinti taip, kad jeigu NRI įpareigoja operatorių, pripažintą turinčiu didelę įtaką rinkoje, nustatyti kainas pagal patiriamas sąnaudas, tokios kainos iš principo gali būti nustatytos mažesnės už atitinkamo operatoriaus patiriamas aptariamos paslaugos teikimo sąnaudas, jeigu šios kainos nenustatomos mažesnės už efektyviai veikiančio operatoriaus patiriamas tokios paslaugos teikimo sąnaudas. Tačiau tai neriboja NRI diskrecijos tam tikrais atvejais nustatyti kainų, didesnių už efektyviai veikiančio operatoriaus patiriamas tokios paslaugos teikimo sąnaudas, jeigu ji mano, kad tokia metodika tinkama, ir pagrindžia tokios metodikos taikymą.

50.

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Prieigos direktyvos 13 straipsnio 3 dalį, siejamą su šios direktyvos 8 straipsnio 4 dalimi ir Chartijos 16 straipsniu, reikia aiškinti taip, kad, kai NRI įpareigoja operatorių, pripažintą turinčiu didelę įtaką rinkoje, nustatyti kainas pagal patiriamas sąnaudas, ji gali įpareigoti tokį operatorių kasmet koreguoti nustatytas kainas pagal naujausius sąnaudų duomenis ir prieš pradedant taikyti šias naujas kainas pateikti jas NRI.

51.

Polkomtel nurodo, kad jeigu didelę įtaką rinkoje turintis operatorius įpareigotas nustatyti kainas pagal patiriamas sąnaudas, iš jo negalima reikalauti kasmet koreguoti tokių kainų ir pateikti pakoreguotų kainų atitinkamai NRI, kuri jas prieš taikant patikrintų. Įpareigojimas nustatyti kainas pagal patiriamas sąnaudas gali būti taikomas tik atlikus sudėtingą procedūrą, kuri apima rinkos analizę, kaip tai suprantama pagal Pagrindų direktyvos 16 straipsnį. Pagal Pagrindų direktyvos 16 straipsnio 6 dalį, iš dalies pakeistą Direktyva 2009/140/EB ( 23 ) (kuri, kaip pripažįsta Polkomtel, nebuvo taikytina šiai bylai aktualiu laikotarpiu), tokią rinkos analizę (rinkos tyrimą) būtina atlikti kas trejus metus, o pagal nacionalinę teisę – kas dvejus metus. Tačiau niekas netrukdo atitinkamai NRI atlikti rinkos analizės dažniau. Priešingai, atitinkama NRI negali reikalauti operatoriaus koreguoti anksčiau pagal patiriamas sąnaudas nustatytų kainų neatlikusi naujos rinkos analizės. Priešingu atveju konkurencinga tapusioje rinkoje galėtų išlikti reguliuojamos kainos. Visų pirma Prieigos direktyvos 13 straipsnio 3 dalies negalima aiškinti taip, kad pagal ją atitinkamas operatorius įpareigojamas sąnaudomis pagrįstas kainas koreguoti kasmet.

52.

Nyderlandų vyriausybė pritaria Polkomtel. Ji visų pirma pabrėžia, kad NRI privalo atlikti balso skambučių užbaigimo judriojo ryšio tinkluose rinkos analizę kas trejus metus. Todėl NRI turėtų nustatyti didžiausias kainas ateinantiems trejiems metams. Jeigu NRI reikalautų tokias kainas koreguoti kasmet, jos pažeistų proporcingumo reikalavimą, numatytą Prieigos direktyvos 8 straipsnio 4 dalyje, neužtikrintų operatoriams teisinio tikrumo ir taip atbaidytų investuotojus.

53.

UKE pirmininkas teigia, kad iš operatoriaus, kuris įpareigotas nustatyti kainas pagal patiriamas sąnaudas, gali būti reikalaujama kasmet koreguoti tokias kainas ir jas prieš taikant pateikti patikrinti atitinkamai NRI. Taip yra todėl, kad pagal Prieigos direktyvos 13 straipsnio 3 dalį NRI suteikti įgaliojimai bet kuriuo metu reikalauti, kad operatorius pagrįstų savo taikomas kainas ir prireikus jas koreguotų. Pagal PT UKE pirmininkas gali pareikalauti pagrįsti kainas ir prireikus jas koreguoti tik kartą per metus. Todėl PT atitinka Prieigos direktyvos 13 straipsnio 3 dalį ir juo operatoriams užtikrintas teisinis tikrumas. Be to, jis atitinka Prieigos direktyvos 8 straipsnio 4 dalyje numatytą proporcingumo reikalavimą.

54.

Italijos vyriausybė, Lenkijos vyriausybė ir Komisija pritaria UKE pirmininkui.

55.

Manau, kad Prieigos direktyvos 13 straipsnio 3 dalį, siejamą su šios direktyvos 8 straipsnio 4 dalimi, reikia aiškinti taip, kad jeigu operatorius įpareigotas nustatyti kainas pagal patiriamas sąnaudas, iš tokio operatoriaus gali būti reikalaujama kasmet koreguoti kainas pagal naujausius sąnaudų duomenis ir šias kainas pateikti tikrinti atitinkamai NRI.

56.

Prieigos direktyvos 13 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad „kai operatorius įpareigojamas kainas pagrįsti sąnaudomis“ ( 24 ), t. y. kai toks įpareigojimas operatoriui jau nustatytas, „[NRI] gali reikalauti, kad [toks] operatorius visiškai pagrįstų savo kainas, ir prireikus gali reikalauti kainas koreguoti“.

57.

Pažymėtina, kad, kaip nurodo Komisija, Prieigos direktyvos 13 straipsnio 3 dalyje nenurodyta, kaip dažnai atitinkama NRI gali reikalauti pagrindimo ir prireikus – koreguoti anksčiau nustatytas kainas ( 25 ).

58.

Taigi, reikia remtis Prieigos direktyvos 8 straipsnio 4 dalimi, kurioje numatyta, kad įpareigojimai, kaip antai įpareigojimas pagrįsti kainas sąnaudomis, „turi būti pagrįsti nustatytos problemos pobūdžiu, turi būti proporcingi ir pateisinami atsižvelgiant į [Pagrindų direktyvos] 8 straipsnyje nustatytus tikslus“. Manau, kad Prieigos direktyvos 8 straipsnio 4 dalis turėtų būti taikoma ne tik tais atvejais, kai pirmą kartą nustatomas įpareigojimas nustatyti kainas pagal patiriamas sąnaudas, bet ir kai tokios kainos koreguojamos pagal Prieigos direktyvos 13 straipsnio 3 dalį. Todėl periodiškumas, kuriuo gali būti prašoma pagrįsti ir koreguoti anksčiau pagal patiriamas sąnaudas nustatytas kainas, turi būti tinkamas konkrečiu atveju („pagrįstas nustatytos problemos pobūdžiu“), proporcingas ir nustatytas siekiant Pagrindų direktyvoje numatytų tikslų.

59.

Pažymėtina, kad vienas iš elektroninių ryšių rinkų požymių yra jų sparti raida dėl technologijų plėtros. Per žodinį bylos nagrinėjimą Komisija paaiškino, kad tokioms rinkoms „būdinga sparti raida ir technologijų pažanga“, o UKE pirmininkas nurodė, kad „technologijos staiga patobulinamos ir dėl to iš esmės pakinta atitinkamos rinkos veikimas“ ( 26 ). Atsižvelgdamas į šiuos rinkos požymius, manau, kad įpareigojimo kasmet koreguoti anksčiau nustatytas kainas negalima laikyti pernelyg griežtu arba neproporcingu.

60.

Be to, svarbu pabrėžti, kad tais atvejais, kai pagal patiriamas sąnaudas nustatytos kainos laiku nepakoreguojamos, gali būti iškraipyta arba ribojama konkurencija, o pagal Pagrindų direktyvos 8 straipsnio 2 dalies b punktą to reikia vengti. Iš tiesų, jeigu nustačius sąnaudomis pagrįstas kainas sąnaudos labai sumažėtų, laiku nepakoregavus operatoriaus taikomų kainų jos galėtų tapti pernelyg didelės. Ir atvirkščiai – jeigu nustačius sąnaudomis pagrįstas kainas sąnaudos padidėtų, atitinkamam operatoriui galėtų kilti sunkumų dėl infrastruktūros priežiūros arba investicijų į naujas technologijas.

61.

Taigi, manau, kad iš operatoriaus, kuris anksčiau buvo įpareigotas nustatyti kainas pagal patiriamas sąnaudas, galima kasmet reikalauti pagrįsti kainas ir prireikus jas koreguoti.

62.

Dabar išnagrinėsiu, ar prieš taip kasmet koreguodamos sąnaudomis pagrįstas kainas NRI privalo atlikti rinkos analizę, kaip tai suprantama pagal Pagrindų direktyvos 16 straipsnį.

63.

Pirmiausia reikėtų nurodyti, kad įpareigojimas nustatyti kainas pagal patiriamas sąnaudas gali būti tik trijų etapų proceso trečiasis etapas ( 27 ).

64.

Pirmajame etape reikia nustatyti ir apibrėžti rinkas, kurioms gali būti taikomas ex ante reguliavimas, t. y. rinkas, kuriose gali būti pateisinamas reguliavimo įpareigojimų nustatymas. ES lygmeniu Komisija priima rekomendaciją pagal Pagrindų direktyvos 15 straipsnio 1 dalį. Toje rekomendacijoje pateikiamas rinkų, kurioms gali būti taikomas ex ante reguliavimas, sąrašas ( 28 ). Tuomet NRI turi nustatyti ir apibrėžti atitinkamas rinkas savo nacionalinėse teritorijose. Pagrindų direktyvos 15 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jos tai turi padaryti „su didžiausiu atidumu atsižvelgdamos“ į Komisijos rekomendaciją.

65.

Antrajame etape pagal Pagrindų direktyvos 16 straipsnio 1 ir 2 dalis NRI atlieka atitinkamos rinkos analizę, kad nustatytų, ar konkurencija toje rinkoje yra veiksminga, t. y. ar operatorius (vienas arba kartu su kitais) turi didelę įtaką toje rinkoje ( 29 ).

66.

Trečiajame etape, jeigu NRI nustato, kad operatorius turi didelę įtaką atitinkamoje rinkoje, ji turi tokiam operatoriui nustatyti atitinkamus įpareigojimus pagal Pagrindų direktyvos 16 straipsnio 2 ir 4 dalis. Vienas iš tokių įpareigojimų yra Prieigos direktyvos 13 straipsnio 1 dalyje numatytas įpareigojimas užtikrinti, kad kainos būtų pagrįstos sąnaudomis.

67.

Manau, kad NRI gali kasmet reikalauti koreguoti sąnaudomis pagrįstas kainas neatlikusi rinkos analizės, kaip tai suprantama pagal Pagrindų direktyvos 16 straipsnį.

68.

Pirma, Pagrindų direktyvos 16 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, „kai pagal <…> [Prieigos direktyvos] <…> 8 straipsn[į] reikalaujama, kad [NRI] nustatytų, ar įmonėms reikia skirti, palikti galioti, pakeisti ar panaikinti įpareigojimus, ji, remdamasi šio straipsnio 1 dalyje nurodyta analize, turi nustatyti, ar konkurencija atitinkamoje rinkoje yra veiksminga“. Pagrindų direktyvos 16 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad po to, kai Komisija priima rekomendaciją dėl atitinkamų produktų ir paslaugų rinkų, kurioms gali būti taikomas ex ante reguliavimas (iki šiol Komisija tai yra dariusi tris kartus) ( 30 ), NRI turi atlikti Komisijos toje rekomendacijoje nurodytų rinkų analizę. Todėl manau, kad pagal Pagrindų direktyvos 16 straipsnio 2 dalį iš NRI nereikalaujama atlikti naujos rinkos analizės tais atvejais, kai jos sprendžia, ar „pakeisti“ anksčiau nustatytą įpareigojimą. Priešingai, pagal 16 straipsnio 2 dalį iš NRI tik reikalaujama remtis pirmine rinkos analize, į kurią atsižvelgiant nustatytas, pavyzdžiui, įpareigojimas pagrįsti kainas sąnaudomis, ir patikrinti, ar, atsižvelgiant į naujausius sąnaudų duomenis, šis įpareigojimas vis dar tikslingas.

69.

Antra, Prieigos direktyvos 15 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad, skiriant operatoriui, kuris, kaip jau nustatyta atsižvelgiant į rinkos analizę, turi didelę įtaką rinkoje, konkrečius įpareigojimus, „papildomos rinkos analizės“ atlikti nereikia, tik būtina „pagrįsti, kad būtent toks įpareigojimas yra tikslingas ir pagal nustatytos problemos pobūdį proporcingas“. Todėl vienintelis pagal Pagrindų direktyvos 16 straipsnį atliekamos rinkos analizės tikslas yra nustatyti, ar rinkoje konkurencija yra veiksminga. Veiksmingos konkurencijos nebuvimas gali reikšti skirtingus dalykus, pavyzdžiui, kaip nurodyta Prieigos direktyvos 13 straipsnio 1 dalyje, „operatorius gali išlaikyti pernelyg dideles kainas ar taikyti kainų spaudimą, tuo darant [darydamas] žalą galutiniams paslaugų gavėjams“. Kai nustatytos tokios aplinkybės, tam, kad būtų galima nustatyti reguliavimo įpareigojimus, nebūtina atlikti papildomos rinkos analizės. Kitaip tariant, rinkos analizės, kaip ji suprantama pagal Pagrindų direktyvos 16 straipsnį, tikslas – ne nustatyti, ar konkreti priemonė tikslinga. Todėl, jeigu rinkos analizės nereikalaujama tam, kad būtų galima nustatyti, ar reikia įpareigoti nustatyti sąnaudomis pagrįstas kainas, rinkos analizės negalima reikalauti ir tais atvejais, kai po vienų metų siekiama nustatyti, ar tokias kainas reikia koreguoti (arba palikti galioti, arba panaikinti).

70.

Žinoma, tai nereiškia, kad anksčiau pagal sąnaudas nustatytas kainas galima keisti neįvertinus jų tikslingumo ir proporcingumo. Manau, kad Prieigos direktyvos 15 konstatuojamojoje dalyje numatytas reikalavimas „pagrįsti“ tikslingumą ir proporcingumą pirmą kartą nustatant įpareigojimą taikomas ir tais atvejais, kai šis įpareigojimas keičiamas. Toks požiūris atitinka Prieigos direktyvos 8 straipsnio 4 dalį, kurioje numatyta, kad reikalavimai turi būti „proporcingi“.

71.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad, nors Prieigos direktyvos 13 straipsnio 3 dalyje atitinkamam operatoriui nustatyta „prievolė įrodyti, kad kainos nustatytos pagal sąnaudas“, vis dėlto šioje nuostatoje kalbama apie „veiksmingų [veiksmingo] paslaugų teikimo sąnaudų“ apskaičiavimą, kurį atlikti pavesta NRI. Manau, kad tai reiškia, jog NRI turėtų patikrinti atitinkamo operatoriaus pateiktą informaciją ir išsiaiškinti, ar pagal pirminę rinkos analizę apskaičiuotos sąnaudos ( 31 ) pakito ir ar todėl kainas reikėtų koreguoti.

72.

Mano manymu, toks požiūris suderinamas su Chartijos 16 straipsnyje numatyta laisve užsiimti verslu.

73.

Pagal Chartijos 16 straipsnį suteikta apsauga apima laisvę užsiimti ekonomine ar komercine veikla, laisvę sudaryti sutartis ir laisvą konkurenciją. Laisvė sudaryti sutartis apima laisvę nustatyti paslaugos kainą ( 32 ). Manau, kad įpareigojimas nustatyti sąnaudomis pagrįstas kainas neabejotinai yra trukdymas naudotis laisve užsiimti verslu. Todėl įpareigojimas kasmet koreguoti tokias kainas NRA neatlikus rinkos analizės taip pat yra trukdymas naudotis šia laisve.

74.

Vis dėlto Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje pripažįstama, kad ja suteikiamoms teisėms ir laisvėms gali būti taikomi apribojimai, jei šie apribojimai numatyti įstatymo, nekeičia minėtų teisių ir laisvių esmės ir jei, remiantis proporcingumo principu, jie yra būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendruosius interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti ( 33 ). Visų pirma svarbu pažymėti, kad įpareigojimas nustatyti sąnaudomis pagrįstas kainas ir įpareigojimas kasmet koreguoti tokias kainas NRI neatlikus rinkos analizės numatyti nacionalinėje teisėje, būtent PT. Antra, šiais įpareigojimais nekeičiama laisvės užsiimti verslu esmė, nes operatoriai vis tiek gali teikti aptariamą sujungimo paslaugą (nes NRI negali nustatyti kainų, mažesnių už veiksmingai veikiančio operatoriaus sąnaudas). Trečia, PT 39 ir 40 straipsniai, kuriais į nacionalinę teisę perkeltas Prieigos direktyvos 13 straipsnis, atitinka Europos Sąjungos pripažintus bendruosius interesus, kaip antai Pagrindų direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje numatytą tikslą skatinti konkurenciją. Visų pirma pagal Prieigos direktyvos 13 straipsnio 1 dalį įpareigojimu nustatyti sąnaudomis pagrįstas kainas ir kasmet koreguoti tokias kainas turėtų būti užkirstas kelias operatoriams taikyti pernelyg dideles kainas arba kainų spaudimą. Ketvirta, įpareigojimas kasmet koreguoti kainas po to, kai atitinkama NRI patikrina tokios korekcijos tikslingumą, atsižvelgdama į sąnaudų pokytį, atitinka Prieigos direktyvos 8 straipsnio 4 dalyje numatytą proporcingumo reikalavimą.

75.

Taigi į antrąjį prejudicinį klausimą reikėtų atsakyti, kad Prieigos direktyvos 13 straipsnio 3 dalį, siejamą su šios direktyvos 8 straipsnio 4 dalimi ir Chartijos 16 straipsniu, reikia aiškinti taip, kad jeigu NRI įpareigoja operatorių, kuris pripažintas turinčiu didelę įtaką rinkoje, nustatyti kainas pagal patiriamas sąnaudas, tokia NRI gali reikalauti, kad atitinkamas operatorius visiškai pagrįstų kainas ir prireikus jas kasmet koreguotų. Tam, kad galėtų reikalauti tokios kainos korekcijos, NRI neprivalo atlikti rinkos analizės, kaip tai suprantama pagal Pagrindų direktyvos 16 straipsnį. Tačiau jos privalo užtikrinti, kad kainos būtų koreguojamos tikslingai ir proporcingai, atsižvelgiant į sąnaudų pokytį.

76.

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar iš operatoriaus, kuris pagal Prieigos direktyvos 13 straipsnio 1 dalį įpareigotas nustatyti kainas pagal patiriamas sąnaudas, gali būti reikalaujama koreguoti kainas pagal šios direktyvos 13 straipsnio 3 dalį tik tada, kai jis ima taikyti tokias sąnaudomis pagrįstas kainas, ar ir prieš jam pradedant taikyti tokias kainas ( 34 ).

77.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad Prieigos direktyvos 13 straipsnio 3 dalies versijoje lenkų kalba numatyta, jog „[NRI] gali reikalauti, kad įmonė visiškai pagrįstų taikomas kainas, ir prireikus gali reikalauti kainas koreguoti“ ( 35 ). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, atsižvelgiant į šios nuostatos versiją lenkų kalba, NRI gali reikalauti, kad operatorius, įpareigotas nustatyti kainas pagal patiriamas sąnaudas, koreguotų tokias kainas tik po to, kai pradeda taikyti tokias sąnaudomis pagrįstas kainas, nustatytas pagal 13 straipsnio 1 dalį. Tačiau, kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kitaip nei 13 straipsnio 3 dalies paskutinio sakinio versijoje lenkų kalba, jo versijose anglų, vokiečių ir prancūzų kalbomis nekalbama apie jau „taikomas“ kainas. Todėl, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo manymu, NRI gali reikalauti, kad operatorius, kuris įpareigotas nustatyti kainas pagal patiriamas sąnaudas, koreguotų tokias kainas pagal 13 straipsnio 3 dalį ne tik po to, kai toks operatorius pradeda taikyti tokias sąnaudomis pagrįstas kainas, bet ir prieš tai, kai jis pradeda jas taikyti.

78.

Pažymėtina, kad, pavyzdžiui, Prieigos direktyvos 13 straipsnio 3 dalies paskutinio sakinio versijose danų, vokiečių, prancūzų, vengrų, italų ir švedų kalbomis ( 36 ) numatyta, jog NRI gali reikalauti, kad operatorius visiškai pagrįstų „savo kainas“. Šiose versijose nekalbama apie „taikomas“ kainas. Tačiau versijoje ispanų kalba nurodytos „taikomos“ kainos ( 37 ).

79.

Pagal nusistovėjusią jurisprudenciją, esant ES teisės nuostatos teksto įvairių kalbinių versijų neatitikimų, nagrinėjama nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į bendrą teisės akto, kurio dalis ji yra, struktūrą ir tikslą ( 38 ). Šioje byloje Prieigos direktyvos 13 straipsnio 3 dalis užtikrina, kad operatorius, pagal 13 straipsnio 1 dalį įpareigotas nustatyti kainas pagal patiriamas sąnaudas, faktiškai taikytų sąnaudomis pagrįstas kainas. 13 straipsnio 3 dalis užtikrina, kad pagal 13 straipsnio 1 dalį nustatytas įpareigojimas būtų faktiškai įgyvendintas. Manau, kad šio įpareigojimo nebūtų galima faktiškai įgyvendinti, jeigu atitinkama NRI negalėtų reikalauti, kad atitinkamas operatorius pakoreguotų savo kainas prieš pradėdamas jas taikyti ir po to, kai pradėjo jas taikyti. Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad Pagrindų direktyvos 8 straipsnio 1 dalyje NRI suteikti įgaliojimai imtis „visų reikiamų priemonių“, skirtų šio straipsnio 2 dalyje nurodytiems tikslams, visų pirma tikslui skatinti konkurenciją, pasiekti, jeigu tokios priemonės yra proporcingos ( 39 ).

80.

Taigi į trečiąjį klausimą reikėtų atsakyti, kad Prieigos direktyvos 13 straipsnio 3 dalis aiškintina taip, kad kai operatorius pagal šios direktyvos 13 straipsnio 1 dalį įpareigotas nustatyti kainas pagal patiriamas sąnaudas, galima reikalauti, kad toks operatorius pakoreguotų savo kainas prieš pradėdamas jas taikyti arba po to, kai pradėjo jas taikyti.

81.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas, Lenkija) pateiktus klausimus: