1.

Šioje byloje Teisingumo Teismas turi galimybę patikslinti Sąjungos teisėje įtvirtinto pagalbos draudimo apimtį. Mat Asociación Nacional de Grandes Empresas de Distribución (Nacionalinė didžiųjų prekybos įmonių asociacija, toliau – ANGED) pagrindinėje byloje ginčija Katalonijoje didiesiems prekybos centrams taikomą specialųjį mokestį (toliau – IGEC).

2.

ANGED ir Komisija dėl šio mokesčio įžvelgia įsisteigimo laisvės apribojimą ir neleistiną pagalbą, visų pirma mažiesiems prekybos centrams, nes iš jų mokestis nerenkamas. Todėl šiame ir dar dviejuose procesuose ( 2 ) Teisingumo Teismo vėl prašoma pateikti nuomonę dėl valstybių narių fiskalinės autonomijos ir pagrindinių laisvių bei pagalbos teisės dilemos.

3.

Dar 2005 m. Teisingumo Teismas didesnio kaip 400 m2 prekybos ploto savininkams Prancūzijoje taikytą panašų mokestį pripažino nereikšmingu pagalbos teisės požiūriu ( 3 ). Vis dėlto nuo to laiko Teisingumo Teismas išplėtojo pagalbos sąvoką. Todėl jis vėl turės nuspręsti, ar mokesčio netaikymas nedidelių parduotuvių savininkams turi būti nagrinėjamas pagalbos teisės aspektu ir kokiu mastu.

4.

Bylos pagrindas pagal Sąjungos teisę yra SESV 49 straipsnis, siejamas su 54 straipsniu, SESV 107 bei paskesni straipsniai ir Reglamentas (EB) Nr. 659/1999 ( 4 ) (nauja redakcija išdėstytas Reglamentu [ES] 2015/1589 ( 5 )).

5.

Pagrindinėje byloje nagrinėjamo mokesčio pagrindas yra Ley del Parlament de Catalunya 16/2000, de 29 de diciembre, del Impuesto sobre Grandes Establecimientos Comerciales (2000 m. gruodžio 29 d. Katalonijos parlamento įstatymas Nr. 16/2000 dėl didiesiems prekybos centrams taikomo mokesčio, toliau – Įstatymas 16/2000).

6.

Kaip nurodyta konstatuojamosiose dalyse, IGEC nustatomas visoje Katalonijos teritorijoje kaip nefiskalinio pobūdžio mokestis, siekiant kompensuoti poveikį teritorijai ir aplinkai, kuris gali būti susijęs su didžiųjų prekybos centrų koncentracija, ir atsižvelgti į poreikį modernizuoti ir skatinti integruotą prekybą miestų teritorijose. Mokesčiu taip pat siekiama suderinti dviejų tipų įmonių konkurencinę padėtį.

7.

IGEC objektas (2 straipsnis) – „ypatingo ekonominio pajėgumo, kurį tam tikri prekybos centrai įgyja dėl to, kad įsikuria dideliame plote,“ apmokestinimas. Apmokestinimo momentas (4 straipsnis) susietas su didelių plotų naudojimu komerciniais tikslais. Tokių plotų naudojimas komerciniais tikslais reiškia didžiųjų individualių mažmeninės prekybos centrų turimų prekybos plotų naudojimą. Tokiais laikomi 2500 m2 arba didesnį prekybos plotą turintys prekybos centrai.

8.

Pagal 5 straipsnį („Išimtys“) nuo IGEC atleidžiami didelius plotus naudojantys didieji individualūs prekybos centrai, kuriuose prekiaujama sodo reikmenimis, automobiliais, statybos prekėmis, įranga ir pramonei tiekiamomis prekėmis. IGEC mokėtojai yra fiziniai arba juridiniai asmenys, kurie yra didžiųjų individualių prekybos centrų savininkai, neatsižvelgiant į tai, ar didysis individualus prekybos centras yra didžiojo kolektyvinio prekybos centro dalis (6 straipsnis).

9.

Apmokestinamoji vertė (7 straipsnis) yra bendras didžiojo individualaus prekybos centro plotas, išreikštas kvadratiniais metrais. Bendras plotas yra šių plotų suma: a) prekybos ploto, kuris gaunamas atėmus 2499 m2 kaip minimalų neapmokestinamąjį plotą; b) sandėlių, cechų, darbo ir gamybos ploto; c) daugiausia klientams skirtų automobilių stovėjimo aikštelių ploto, dar koreguojamo taikant tam tikrą koeficientą.

10.

Pagal Įstatymo 16/2000 8 straipsnį daugiausia baldais, santechnikos prekėmis arba langais ir durimis prekiaujantiems apmokestinamiesiems asmenims ir meistravimo reikmenimis prekiaujantiems prekybos centrams mokestis sumažinamas 60 %. Pagal 11 straipsnį didiesiems individualiems prekybos centrams gali būti taikoma 40 % mokėtinos mokesčio sumos nuolaida, kai juos galima pasiekti, neskaitant nuosavo automobilio, trijų ar daugiau rūšių viešuoju transportu. Pagal Įstatymo 16/2000 12 straipsnį IGEC yra periodiškai mokamas mokestis. Apmokestinamasis laikotarpis – kalendoriniai metai.

11.

Ley del Parlament de Catalunya 31/2002, de 30 de diciembre, de medidas fiscales y administrativas (2002 m. gruodžio 30 d. Katalonijos parlamento įstatymas Nr. 31/2002 dėl mokestinių ir administracinių priemonių) 17 straipsniu priėmus pataisas, Ley del Parlament de Catalunya 15/2000, de 29 de diciembre, de medidas fiscales y administrativas (2000 m. gruodžio 29 d. Katalonijos parlamento Įstatymas 15/2000 dėl mokestinių ir administracinių priemonių) penktojoje papildomoje nuostatoje nurodyta:

„Iš [IGEC] gautos pajamos, kurios jokiomis aplinkybėmis negali būti naudojamos konkrečiai pagalbai prekybos centrams, turi būti skirstomos laikantis šių kriterijų: a) ne mažiau kaip 40 % – komunalinės įrangos infrastruktūrai ir miesto prekybos vietų planavimui; b) ne mažiau kaip 30 % – prekybos skatinimo vietovėse, kurioms dėl didžiųjų prekybos centrų įsikūrimo daromas neigiamas poveikis, veiksmų planams rengti; c) ne mažiau kaip 10 % – aplinkos apsaugos vietovėse, kurioms dėl didžiųjų prekybos centrų įsikūrimo daromas neigiamas poveikis, veiksmų planams rengti.“

12.

2002 m. vasario 21 d. ANGED, Nacionalinė didžiųjų prekybos įmonių asociacija, padavė administracinį skundą dėl IGEC, nes, jos nuomone, padaryta Ispanijos konstitucinės teisės nuostatų ir kitų teisės aktų pažeidimų.

13.

Ispanijos Karalystei skirtame 2003 m. spalio 2 d. rašte Komisijos Konkurencijos generalinio direktorato (toliau – Konkurencijos GD) Valstybės pagalbos skyriaus direktorius pranešė, kad pagal EB 87 straipsnį (dabar – SESV 107 straipsnis) išnagrinėjus dėl IGEC gautą skundą buvo padaryta išvada, jog iš šio mokesčio gautos pajamos skiriamos ne konkrečiai pagalbai prekybos įmonėms, o komunalinės įrangos infrastruktūrai ir miesto prekybos vietų planavimui finansuoti ir prekybos skatinimo ir aplinkos apsaugos veiksmų planams rengti. Atmestina tai, kad iš gautų pajamų galėtų būti remiama konkreti įmonė ar konkrečios pramonės šakos (būtent smulkieji miesto prekybininkai), nes jos naudojamos bendrojo intereso tikslui siekti ir naudingos visai visuomenei.

14.

2012 m. rugsėjo 27 d. teismo sprendimu ANGED administracinis skundas buvo atmestas. 2012 m. gruodžio 12 d. ANGED dėl šio sprendimo padavė kasacinį skundą Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija).

15.

2013 m. vasario ir gegužės mėn. ANGED apskundė Ispanijos Karalystę Komisijai ir nurodė, kad šešiose autonominėse srityse taikomos nuostatos dėl IGEC pažeidžia Sąjungos teisę. Ispanijos Karalystei skirtame 2014 m. lapkričio 28 d. rašte Komisija pranešė, kad svarsto galimybę mažiesiems mažmenininkams ir tam tikroms specializuotoms įmonėms taikomas mokesčio išimtis pripažinti neteisėta valstybės pagalba. Komisijos manymu, atrodo, kad šiomis mokesčio taikymo išimtimis suteikiamas atrankusis pranašumas tam tikroms įmonėms, nes jos yra bendros mokesčio sistemos (mokestis prekybos centrams taikomas pagal plotą) išimtys.

16.

Taigi Ispanijos Aukščiausiasis Teismas nutarė inicijuoti procedūrą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

17.

Teisingumo Teismui jis pateikė šiuos prejudicinius klausimus:

18.

Procese Teisingumo Teisme ANGED, Katalonija ir Europos Komisija dėl šių klausimų pateikė rašytines pastabas ir jų atstovai dalyvavo 2017 m. liepos 6 d. surengtame teismo posėdyje.

19.

Katalonija mano, kad klausimai iš dalies nepriimtini, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikė teisiniam vertinimui atlikti būtinos informacijos, be to, klausimas susijęs išimtinai su nacionaline situacija. Katalonijos manymu, visų pirma nepaaiškinta, kokiu mastu mokestis iš tikrųjų daro diskriminacinį poveikį tarpvalstybiniu mastu veikiančioms Europos įmonėms.

20.

Abu argumentai neįtikinami. Teisiniam vertinimui pagal Sąjungos teisę atlikti yra esminių elementų (žr. pirmiau). Faktinio neigiamo poveikio vertinimas yra teisinis klausimas, kuris turi būti nagrinėjamas nesiejant su prejudicinių klausimų priimtinumu. Tiek, kiek tai susiję su klausimu, ar mokesčio taikymas didiesiems mažmenininkams visų pirma paveikia užsienio įmones, todėl sulaiko jas nuo naudojimosi įsisteigimo laisve Ispanijoje, taip pat negali būti preziumuojama, kad esama išimtinai nacionalinės situacijos.

21.

Nors ANGED pirmiausia yra Nacionalinė Ispanijos mažmenininkų asociacija, Įstatymas 16/2000 yra mokesčių reglamentavimo nuostatos, taikomos ir kitų valstybių narių įmonėms. Kadangi, akivaizdu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nagrinėja šios nuostatos galiojimo klausimą, galutinis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimas turės poveikį ir joms. Dėl tokio atvejo Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad atsako į jam pateiktus klausimus dėl pagrindines laisves reglamentuojančių Sutarties nuostatų ( 6 ).

22.

Vis dėlto didesnė problema yra tai, kad pareiškėja pagrindinėje byloje yra didžiųjų mažmenininkų asociacija, kurios nariai negalėtų atsisakyti mokėti nagrinėjamo mokesčio net ir tuomet, jei mokesčio netaikymas mažųjų prekybos centrų savininkams būtų laikytinas neleistina valstybės pagalba. Tai matyti iš jurisprudencijos, pagal kurią mokesčių mokėtojas negali remtis tuo, kad mokesčių priemonė, kuria naudojasi kitos įmonės, yra valstybės pagalba, siekdamas išvengti šio mokesčio mokėjimo ( 7 ).

23.

Vis dėlto, kadangi įprastai (kaip ir šiuo atveju) iš tokio mokesčio gaunamos pajamos yra asignuotosios, visuomet turi būti tikrinama (apie tai – 63 ir 64 punktuose), ar dėl jų naudojimo nekyla abejonių pagalbos teisės aspektu ( 8 ). Tad mokesčio mokėtojas taip pat gali būti suinteresuotas mokesčio patikrinimu. Taigi prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

24.

Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teiraujasi, ar toks mokestis kaip IGEC prieštarauja įsisteigimo laisvei. Todėl reikia nuspręsti, ar, pirma, esama įsisteigimo laisvės apribojimo, kuris, antra, nėra pateisinamas.

25.

Tyrimo pagrindas – IGEC veikimo būdas. Atsižvelgiant į apmokestinimo momentą, šis mokestis siejamas su didžiojo individualaus prekybos centro buvimu. Tokiais laikomi prekybos centrai, turintys 2500 m2 ir didesnį prekybos plotą. Kiekvienas prekybos ploto, viršijančio Įstatymo 16/2000 7 straipsnyje nustatytą 2499 m2 dydžio „neapmokestinamąjį plotą“, kvadratinis metras apmokestinamas 17,429 EUR mokesčio tarifu. Taigi individualus mažmenininkas, naudojantis 2500 m2 plotą (be dar proporcingai priskaičiuotinų sandėlių ir automobilių stovėjimo aikštelių plotų), su 1 m2 jau patektų į mokesčio taikymo sritį.

26.

Šis plotas dar koreguojamas taikant koeficientą, kuris didėja didėjant plotui (iki 10000 m2). Dėl to atsiranda tam tikras mokesčio progresyvumas. Tam tikrų rūšių didiesiems individualiems prekybos centrams dar taikomos mokesčio lengvatos arba jie atleidžiami nuo mokesčio. Galiausiai didesniems individualiems prekybos centrams tiek absoliučiai, tiek santykinai tenka didesnė mokesčio našta negu mažesnio ploto prekybos centrams, turint omenyje tai, kad visiems prekybos centrams numatytas 2499 m2„neapmokestinamasis plotas“.

27.

Pagal SESV 49 straipsnį, siejamą su 54 straipsniu, įsisteigimo laisvė apima valstybės narės piliečių teisę imtis savarankiškai dirbančių asmenų veiklos ir ja verstis kitos valstybės narės teritorijoje ( 9 ). Pagal suformuotą jurisprudenciją įsisteigimo laisvės apribojimai yra visos priemonės, dėl kurių naudotis šia laisve draudžiama, sunku ar ne taip patrauklu ( 10 ).

28.

Mokesčių ir rinkliavų atveju taip yra per se. Todėl, mano manymu ( 11 ), tiriant tokius pagrindinių laisvių suvaržymus lemiamą reikšmę turi tai, ar tarpvalstybinė situacija vertinama nepalankiau negu nacionalinė situacija ( 12 ).

29.

Vis dėlto šiuo atveju net nėra skirtingo vertinimo. Kalbant apie 1–2 499 m2 dydžio prekybos plotą, dėl Įstatymo 16/2000 7 straipsnio a punkto mažieji ir didieji, nacionaliniai ir užsienio prekybos centrai nėra vertinami skirtingai. Tokio dydžio prekybos plotą naudojantiems prekybos centrams mokestis netaikomas. Ribinis dydis šiuo atveju yra tarsi bazinė neapmokestinamoji suma, kuria naudojasi visi mažmenininkai. Mažiesiems prekybos centrams (turintiems mažesnį kaip 2500 m2 prekybos plotą) mokestis netaikomas apskritai, o didiesiems taikomas, tačiau mokestis nerenkamas nuo mažesnio nei 2499 m2 jų prekybos ploto. Kadangi ši „bazinė neapmokestinamoji suma“ taikoma ir didiesiems, ir mažiesiems prekybos centrams, jau vien dėl to nėra nepalankaus kurio nors prekybos centro vertinimo. Taigi įsisteigimo laisvės apribojimo nėra.

30.

Klausimas, ar mokesčio netaikymas mažiesiems prekybos centrams laikytinas atvira, ar paslėpta diskriminacija, apskritai galėtų kilti tik jei minėtos aplinkybės būtų vertinamos kitaip.

31.

Atviros užsienio įmonių diskriminacijos šiuo atveju negalima įžvelgti. Priešingai, šis mokestis taikomas kiekvienam „didžiojo individualaus prekybos centro“ savininkui, naudojančiam 2499 m2 ribinį dydį viršijantį prekybos plotą (Įstatymo 16/2000 4 straipsnis). Kaip Teisingumo Teismas jau nusprendė ( 13 ), faktas, kad užsienio investuotojai labiau linkę atidaryti didesnius prekybos centrus siekdami užtikrinti masto ekonomiją, kuri būtina siekiant įsiskverbti į naujų teritorijų rinkas, veikiau susijęs su patekimu į naują rinką, o ne su ūkio subjekto „nacionaline priklausomybe“ ( 14 ).

32.

Tačiau draudžiamos ir bet kokios kitos paslėptos diskriminacijos formos, kuriomis, pritaikius kitus diferencijavimo kriterijus, pasiekiamas toks pat rezultatas ( 15 ) (vadinamoji paslėpta arba netiesioginė diskriminacija).

33.

Sprendime Hervis Sport Teisingumo Teismas nusprendė, kad, kai mokestis apskaičiuojamas pagal įmonės apyvartos dydį, tam tikromis aplinkybėmis įmonės, kurių buveinė yra kitoje valstybėje narėje, iš tikrųjų gali patekti į nepalankesnę padėtį ( 16 ). Konkrečiai buvo nagrinėjamas mažmeninės prekybos įmonėms taikomas specialusis mokestis, kurio tarifas buvo ypač progresinis ir nustatomas pagal apyvartą. Be to, jei įmonės priklausė grupei, prie tam tikros mokesčio pakopos buvo priskiriama ne pagal atskiros įmonės, o pagal konsoliduotą apyvartą. Teisingumo Teismas nusprendė, kad gali būti netiesioginė diskriminacija, kai įmonės, kurioms dėl didelės apyvartos taikomas ypač progresinis mokestis, daugeliu atvejų priklauso bendrovių grupei, susijusiai su kita valstybe nare ( 17 ).

34.

Vis dėlto šis atvejis į minėtąjį nepanašus. IGEC nėra ypač progresinis, o bendrovių grupės veiklos rezultatai nekonsoliduojami. Priešingai, atsižvelgiama į atitinkamo prekybos ploto vietoje dydį.

35.

Mano manymu, tam, kad būtų galima patvirtinti paslėptą diskriminaciją pagrindinių laisvių požiūriu, nepakanka vien fakto, jog mokestis daugiausia paveikia užsienio įmones – toks Komisijos ir ANGED požiūris ( 18 ). Tai reikštų, kad, pavyzdžiui, valstybė narė negali nustatyti verslo mokesčio, jei istoriškai daugiau kaip 50 % joje veikiančių įmonių yra užsienio įmonės. Todėl vien fakto, kad (daugiau ar mažiau atsitiktinai) didelė arba netgi didžioji dalis asmenų, kuriuos paveikia taikomas mokestis, yra iš kitos valstybės narės, dar negalima laikyti paslėpta diskriminacija.

36.

Todėl reikia išsiaiškinti tikslias paslėptos diskriminacijos sąlygas. Dėl to, viena vertus, kyla klausimas, kokio stiprumo turi būti pasirinkto diferencijavimo kriterijaus ir bendrovės buveinės sąsaja, kad būtų galima preziumuoti nevienodą požiūrį dėl buveinės. Teisingumo Teismas šiuo klausimu iki šiol orientavosi ir į sutapimą daugeliu atvejų ( 19 ), ir į faktą, kad nagrinėjama aplinkybė daugiausia susijusi su nerezidentais ( 20 ), arba tiesiog nurodė, jog yra pavojus, kad kai kurie subjektai pateks į nepalankią padėtį ( 21 ). Kol kas galima konstatuoti tik tai, kad neturi būti reikalaujama visiškos diferencijavimo kriterijaus ir bendrovės buveinės sutapties ( 22 ).

37.

Kita vertus, neaiškus ne tik pagal jurisprudenciją reikalingas sąsajos mastas, bet ir klausimas, ar ši sąsaja paprastai turi egzistuoti savaime ( 23 ), ar kilti iš diferencijavimo kriterijaus esmės, kaip matyti iš daugelio sprendimų ( 24 ), ar taip pat gali būti pagrįsta greičiau atsitiktinėmis faktinėmis aplinkybėmis ( 25 ).

38.

Mano nuomone, paslėptos diskriminacijos mokesčių teisės srityje prezumpcijai daryti būtinos siauresnės prielaidos. Ji turėtų apimti tik tokius atvejus, kurie, vertinant vien formaliai, nėra diskriminacija, tačiau daro diskriminacinį poveikį ( 26 ). Todėl, mano manymu, paslėptą diskriminaciją implikuojanti reglamentavimo nuostata pagal savo esmę ( 27 ) arba ypač dideliu mastu paveikia visų pirma užsienio įmones, kaip galbūt buvo bylos Hervis Sport ( 28 ) aplinkybėmis.

39.

Vis dėlto tokiu atveju, kai mokestis siejamas su tam tikru prekybos plotu, kurio ribinis dydis lemia tik tai, kad, kaip nurodyta 2004 m. Komisijos rašte, per vienus metus (iš galimo 15 metų laikotarpio) Katalonijoje apie 61,5 % turinčių mokėti mokestį mažmenininkų valdomi kitų valstybių narių įmonių (arba akcininkų iš kitų valstybių narių), tokios prezumpcijos daryti negalima.

40.

Be to, neaišku, kaip buvo nustatyta šių įmonių „kilmė“ ( 29 ). Visų pirma mokesčių teisės srityje įmonės kilmė nustatoma iš esmės pagal jos buveinę, t. y. įsisteigimo vietą, o ne pagal akcininkų pilietybę. Kadangi ANGED yra Nacionalinė Ispanijoje veikiančių didžiųjų prekybos įmonių asociacija, jos nariai taip pat galėtų būti laikomi Ispanijos įmonėmis. Net jei būtų orientuojamasi į bendrovės akcininkus, būtų gaunama tokia pat išvada. Visų pirma iš ANGED pateiktos medžiagos matyti, kad kitų valstybių narių įmonių sumokėtas mokestis sudarė „tik“ 52,03 % visų mokesčio pajamų, o jų turima viso „apmokestinamojo“ prekybos ploto dalis – „tik“ 46,77 %. Visi šie faktai nerodo, kad šiuo atveju kitų valstybių narių įmonės de facto pirmiausia arba struktūriškai patektų į nepalankesnę padėtį, palyginti su Ispanijos įmonėmis.

41.

Vis dėlto, jei, neatsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, būtų daroma paslėptos diskriminacijos prezumpcija, reikėtų ištirti, ar ji pateisinama. Tačiau šis tyrimas apimtų tik mokesčio netaikymą mažiesiems prekybos centrams. Mat iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą nematyti, kad IGEC taikymo išimtys ir lengvatos (Įstatymo 16/2000 5 straipsnis ir 8 straipsnis) būtų naudingos daugiausia nacionalinėms įmonėms.

42.

Pagrindinių laisvių apribojimas gali būti pateisinamas privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, jei jis tinkamas juo užsibrėžtam tikslui pasiekti ir neviršija to, kas būtina šiam tikslui pasiekti ( 30 ).

43.

IGEC siekiama teritorijų planavimo ir aplinkos apsaugos tikslų (žr. šios išvados 6 punktą). Tai reiškia, kad prekybos centrus siekiama įtraukti į neigiamų išorinių padarinių išlaidų, kurios neproporcingai patiriamos dėl jų veiklos (pavyzdžiui, specialių infrastruktūros išlaidų), padengimą, nes jie patys jų pakankamai nepadengia. Teritorijų planavimo ( 31 ) ir aplinkos apsaugos tikslai ( 32 ) Teisingumo Teismo jurisprudencijoje pripažinti kaip pateisinimo pagrindas.

44.

Be to, siekiama mokestį sieti su ypatingu ekonominiu pajėgumu, kuris tiesiogiai susijęs su didelių prekybos plotų naudojimu, ir jį išnaudoti. Tuo taip pat siekiama šiek tiek sušvelninti dėl prekybos ploto dydžio įgytą konkurencinį pranašumą, palyginti su mažaisiais prekybos centrais. Į klausimą, ar skirtingas ekonominis pajėgumas (taigi skirtingos galimybės prisiimti finansinę naštą) taip pat gali būti laikomas pagrindinės laisvės apribojimo pateisinimo pagrindu, kiek žinau, Teisingumo Teismas kol kas neturėjo atsakyti. Vis dėlto nenorėčiau atmesti to, kad, kaip progresinio tarifo atveju, skirtingas ekonominis pajėgumas taip pat galėtų būti skirtingo vertinimo mokesčių teisės aspektu pateisinimo pagrindas ( 33 ).

45.

Apribojimas taip pat turi būti tinkamas užtikrinti, kad būtų pasiektas tikslas – šiuo atveju kompensuoti teritorijai ir aplinkai daromą poveikį, kuris gali būti susijęs su didžiųjų prekybos centrų įsikūrimu, ir negali viršyti to, kas būtina norint jį pasiekti ( 34 ).

46.

Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją nacionalinė nuostata yra tinkama nurodytam tikslui pasiekti tik jei ja iš tikrųjų nuosekliai ir sistemiškai siekiama šio tikslo ( 35 ).

47.

Sąjungos teisės aktų leidėjas turi plačią diskreciją srityje, kurioje iš jo reikalaujama priimti politinius, ekonominius ir socialinius sprendimus ir kurioje jis turi atlikti kompleksiškus tyrimus. Taigi priemonė, kurios imtasi šioje srityje, yra neteisėta tik tuomet, kai ji akivaizdžiai netinkama kompetentingų institucijų užsibrėžtam tikslui pasiekti ( 36 ).

48.

Teisingumo Teismas taip pat atsižvelgia į valstybių narių turimą sprendimų priėmimo diskreciją leidžiant bendrojo pobūdžio įstatymus ( 37 ). Visų pirma ir iš mokesčių srities teisės aktų leidėjo reikalaujama priimti politinius, ekonominius ir socialinius sprendimus. Jis taip pat ( 38 ) turi atlikti kompleksinius tyrimus. Nesant suderinimo Sąjungos teisės lygmeniu, nacionalinis teisės aktų leidėjas mokesčių srityje turi tam tikrą diskreciją nustatant mokestį prekybos centrams. Taigi, jei IGEC nėra akivaizdžiai netinkamas tikslui pasiekti, nuoseklumo principas tenkinamas.

49.

Didžiausia IGEC našta tenka pagal plotą dideliems prekybos centrams. Tai aiškiai grindžiama prielaida, kad jie sutelkia didesnius klientų ir tiekėjų eismo srautus. Tikėtina, kad šie didesni klientų ir tiekėjų eismo srautai gali lemti didesnę triukšmo sklaidą ir oro taršą, taigi – didesnę naštą aplinkai. Tad įstatymas, pagal kurį didesnę triukšmo sklaidą ir oro taršą lemiančios prekybos įmonės turi mokėti didesnį mokestį, atrodo tinkamas kurti paskatai valdyti mažesnes mažmeninės prekybos įmones, kurios – kiekviena atskirai – lemtų mažesnę taršą.

50.

Kadangi mažesnes įmones paprasčiau integruoti ir teritorijų planavimo aspektu, tai taip pat suderinama su prasmingo ir teisingo ribotos teritorijos paskirstymo idėja. Taigi įstatymas taip pat tinkamas tam, kad būtų nuosekliai ir sistemiškai siekiama aplinkos apsaugos ir teritorijų planavimo tikslų ( 39 ).

51.

Tai, kad taikant IGEC neskiriama, ar mažmeninės prekybos įmonė steigiama miesto, ar kaimo vietovėje, šiuo požiūriu nereikšminga. Didieji prekybos centrai, nesvarbu, kokia jų padėtis, pritraukia didesnius tiekėjų ir klientų eismo srautus negu nedideli prekybos centrai. Tas pats pasakytina apie mokesčio netaikymą kolektyviniams prekybos centrams, kurių individualūs prekybos centrai neviršija prekybos ploto ribinio dydžio. Dėl to mokestis netampa netinkamas, tai tik reiškia, kad juo atsižvelgiama į skirtingą organizavimo formą, – skiriami keli mažieji prekybos centrai ir vienas didysis prekybos centras.

52.

Individualių ir kolektyvinių prekybos centrų diferencijavimas ir prekybos centrų miesto ir kaimo vietovėse nediferencijavimas tik rodo, kad aplinkos apsaugos aspektais mokestis galbūt galėtų būti veiksmingiau pritaikytas tam, kad dar geriau būtų pasiekti nuodyti tikslai. Tačiau tai nereiškia, kad šis mokestis akivaizdžiai netinkamas nurodytiems tikslams siekti.

53.

Todėl reikia išsiaiškinti, ar mokestis, siejamas su 2500 m2 dydžio prekybos plotu, taip pat yra reikalingas šiems tikslams pasiekti.

54.

Remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, kai atliekant priemonės proporcingumo tyrimą vertinamas jos reikalingumas, turi būti atsižvelgiama į tai, kad, esant galimybei rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai ribojančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams ( 40 ).

55.

Šiuo klausimu taip pat reikia priminti, jog valstybė narė, kuri, siekdama pateisinti pagrindinės laisvės apribojimą, remiasi privalomuoju bendrojo intereso pagrindu, turi įrodyti, kad jos teisės nuostata yra tinkama ir reikalinga teisėtam tikslui pasiekti. Vis dėlto ši įrodinėjimo pareiga dar per valstybės įsipareigojimų neįvykdymo procedūrą nėra tokia plati, kad ši valstybė narė turėtų aiškiai įrodyti, jog jokia kita galima priemone neįmanoma pasiekti šio tikslo tokiomis pačiomis sąlygomis ( 41 ). Tai juo labiau turi galioti per prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą.

56.

Ribinių dydžių ypatumas yra tas, kad visada galima abejoti, kodėl, pavyzdžiui, įstatyme nustatyta 2500 m2, o ne 2000 m2 ar 3000 m2 riba. Tačiau šį klausimą galima kelti dėl bet kokio ribinio dydžio ir, mano manymu, į jį gali atsakyti tik demokratiškai įteisintas teisės aktų leidėjas. Priešingai, negu mano Komisija, teisės aktų leidėjas neturi empiriškai įrodyti, kaip nustatė šį ribinį dydį, ir nėra reikšminga tai, ar Komisija jį laiko pagrįstu, ar netgi „teisingu“, jei jis nėra akivaizdžiai klaidingas. Kad šiuo atveju taip būtų, nematyti.

57.

Didesnis ribinis dydis galbūt būtų švelnesnė priemonė, bet valstybės narės požiūriu nebūtinai vienodai tinkama. Nėra akivaizdžiai atmestina, kad didieji mažmenininkai kelia didesnių problemų dėl miesto teritorijų planavimo ir atsižvelgimo į aplinkos teisės klausimus. Taip pat neatmestina tai, kad prekybos centrų dydis rodo didesnę apyvartą, taigi didesnį ekonominį pajėgumą (taip pat galimybę prisiimti didesnę finansinę naštą). Prielaidos, kad didieji mažmenininkai daugiau negu mažieji naudojasi ir miesto infrastruktūra, taip pat negalima vertinti kaip akivaizdžiai klaidingos. Taigi prekybos centrų prekybos plotas yra svarbus veiksnys siekiant įstatymo tikslų.

58.

Galiausiai – priešingai, negu mano Komisija ir ANGED, – statybos teisės reikalavimai įrengiant prekybos centrus nėra vienodai tinkami pasiekti, kad apmokestinamieji asmenys finansiškai prisidėtų prie didžiųjų prekybos centrų sukeliamų išorinių padarinių mažinimo arba kad būtų sukurta finansinė paskata steigti nedidelius prekybos centrus.

59.

Pagrindinės laisvės apribojimai taip pat turi būti adekvatūs siekiamam tikslui ( 42 ). Vadinasi, apribojimas ir jo poveikis neturi būti neproporcingi siekiamiems (saugotiniems) tikslams ( 43 ). Taigi dėl to turi būti konkrečiai pasvertos pasekmės atsižvelgiant į saugomo teisinio gėrio (šiuo atveju – aplinkos apsauga ir teritorijų planavimas) ir pažeisto teisinio gėrio ( 44 ) (šiuo atveju hipotetiškai – naudojimasis pagrindine laisve) abstrakčią reikšmę.

60.

Šiuo atveju mokestis nėra neproporcingas siekiamiems tikslams. Viena vertus, našta nėra tokia didelė, kad nebebūtų galima ekonominė veikla (vadinamasis varžomasis poveikis). Visų pirma pirmieji 2499 m2 visai neapmokestinami ir, kaip nurodė Katalonijos institucijos, mokestis gali būti atskaitomas iš Ispanijos pelno mokesčio apmokestinamosios vertės. Kita vertus, taikomos mokesčio lengvatos, kai prekybos centrus galima pasiekti dviejų ar daugiau rūšių viešuoju transportu (žr. Įstatymo 16/2000 11 straipsnį). Be to, aplinkos apsauga ir teritorijų planavimas yra didelę, o kalbant apie aplinkos apsaugą (tai aiškiai matyti iš SESV 11 straipsnio, ESS 3 straipsnio 3 dalies ir Chartijos 37 straipsnio) – labai didelę reikšmę visuomenės sambūviui turintis teisinis gėris ( 45 ). Galiausiai tuo būtų pateisinamas netgi (paslėptas) įsisteigimo laisvės apribojimas.

61.

Dėl antrojo klausimo reikia ištirti, ar Įstatymo 16/2000 nuostatose galima įžvelgti pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį neleistiną pagalbą.

62.

Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad Teisingumo Teismas jau ne kartą nusprendė, jog mokesčių mokėtojai, siekdami išvengti šio mokesčio mokėjimo, negali remtis tuo, kad mokesčių priemonė, kuria naudojasi kitos įmonės, yra valstybės pagalba ( 46 ).

63.

Vis dėlto būtų kitaip, jei mokestis ir numatytas atleidimas nuo jo būtų sudėtinė pagalbos priemonės dalis. Tam pagal atitinkamą nacionalinės teisės nuostatą turi būti nustatytas privalomas mokesčio ir pagalbos paskirties ryšys: iš mokesčio gautos pajamos turi būti būtinai naudojamos pagalbai finansuoti ir turi daryti tiesioginę įtaką pagalbos dydžiui, taigi taip pat – jos suderinamumo su vidaus rinka vertinimui ( 47 ).

64.

Šiuo klausimu galima konstatuoti, kaip nurodė ir Komisija 2003 m. spalio 2 d. rašte, kad iš šio mokesčio gautos pajamos nenaudojamos konkrečiai pagalbai prekybos įmonėms. Priešingai, jos naudojamos komunalinės įrangos infrastruktūrai ir miesto prekybos vietų planavimui finansuoti ir prekybos skatinimo ir aplinkos apsaugos veiksmų planams rengti. Taigi, pritariant tuometinei Komisijos nuomonei, atmestina, jog gautomis pajamomis galėtų būti remiama konkreti įmonė arba konkreti ekonomikos šaka, nes jos naudojamos bendrojo intereso tikslui siekti ir naudingos visai visuomenei.

65.

Taigi reikia konstatuoti, kad šį mokestį turinčios mokėti įmonės negali nacionaliniuose teismuose remtis „atleidimo nuo mokesčio“ neteisėtumu, siekdamos išvengti mokesčio mokėjimo arba jo kompensavimo. Tad jei jos negali tuo remtis, bet kokie kiti argumentai dėl galimo pagalbos buvimo neturi prasmės. Tokiu atveju Komisijai suteikta teisė per įprastą pagalbos tyrimo procedūrą pagal SESV 108 straipsnį atlikti pagalbos, t. y. mokesčio netaikymo mažiesiems mažmenininkams, leistinumo kontrolę.

66.

Vis dėlto kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tikrina ne sprendimus dėl mokesčio, o įstatymą, kuriuo remiantis jie priimami, tokiais aspektais, kurie gali turėti reikšmės, be ANGED, kitiems asmenims, tolesni argumentai dėl SESV 107 straipsnio galėtų būti bent jau naudingi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

67.

Vadovaujantis tokia prezumpcija reikia ištirti, ar, pirma, mokesčio netaikymas mažiesiems mažmenininkams, antra, tam tikrų didžiųjų mažmenininkų atleidimas nuo mokesčio arba, trečia, tam tikriems didiesiems mažmenininkams taikoma mokesčio lengvata yra pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

68.

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją norint priemonę kvalifikuoti kaip „valstybės pagalbą“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, reikia, kad, pirma, tai būtų valstybės priemonė arba priemonė, kuriai naudojami valstybės ištekliai. Antra, ji turi galėti daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai. Trečia, ji turi suteikti atrankųjį pranašumą gavėjui. Ketvirta, dėl jos turi arba gali būti iškraipoma konkurencija ( 48 ).

69.

Aiškinantis, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamomis nuostatomis gavėjui suteikiamas pranašumas, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją valstybės pagalba laikomos priemonės, kuriomis, kad ir kokia būtų jų forma, gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai palaikomos įmonės arba kurios laikytinos ekonominiu pranašumu, kurio įmonė gavėja nebūtų įgijusi įprastomis rinkos sąlygomis ( 49 ).

70.

Mokesčių lengvata, kuri nėra susijusi su valstybės išteklių suteikimu, bet lengvatos gavėjams sudaro finansiškai palankesnę padėtį negu kitiems apmokestinamiesiems asmenims, taip pat gali patekti į SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo sritį ( 50 ).

71.

Taigi pagalba visų pirma laikomos priemonės, kuriomis įvairia forma sumažinama įprastai įmonei tenkanti našta ir kurios, nebūdamos subsidija tiesiogine žodžio prasme, yra tokio paties pobūdžio ir turi tokį patį poveikį ( 51 ).

72.

Dėl mokesčio netaikymo mažiesiems prekybos centrams reikia konstatuoti, kad, kaip nustatyta Įstatymo 16/2000 4 straipsnyje, prievolę mokėti mokestį turi tik prekybos centrai, naudojantys 2500 m2 ir didesnį prekybos plotą. Vadovaujamasi nuostata, kad nuo šio dydžio (labai apibendrinant) preziumuojamas tam tikras ekonominis pajėgumas (žr. Įstatymo 16/2000 2 straipsnį). Įprastomis rinkos sąlygomis ir Ispanijos regiono teisės aktų leidėjo valia mažieji (neviršijantys Įstatymo 16/2000 4 straipsnio 3 dalyje nustatyto 2500 m2 ribinio dydžio) prekybos centrai prievolės mokėti mokestį neturi. Taigi mažiesiems prekybos centrams nesumažinama ir jokia našta, kuri jiems įprastai tektų. Net ir didieji prekybos centrai neturi mokėti mokesčio už pirmuosius 2499 m2 savo prekybos ploto. Tad nėra nepalankesnio vertinimo (apie tai – jau šios išvados 29 ir 30 punktuose) ir nėra ekonominio pranašumo, kurio mažieji prekybos centrai nebūtų įgiję įprastomis rinkos sąlygomis.

73.

Todėl mokesčio netaikymas mažiesiems prekybos centrams negali būti pagalba. Mažesnis mokesčio tarifas arba tam tikrų didžiųjų prekybos centrų atleidimas nuo mokėtino mokesčio (pagal Įstatymo 16/2000 5 straipsnį tai taikoma, be kitų, statybos prekėmis prekiaujantiems prekybos centrams, o pagal Įstatymo 16/2000 8 straipsnį – dar ir meistravimo reikmenimis prekiaujantiems prekybos centrams) gali būti laikomas tokiu pranašumu. Tokiu atveju jis turėtų būti atrankus.

74.

Šiuo klausimu reikia ištirti, ar, pirma, tam tikrų didžiųjų mažmenininkų atleidimas nuo mokesčio arba, antra, mažesnio mokesčio tarifo taikymas tam tikriems didiesiems mažmenininkams yra „[tam tikrų įmonių arba tam tikrų prekių gamybos palaikymas]“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, t. y. „atrankusis pranašumas“ pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją.

75.

Papildomai – jei Teisingumo Teismas mokesčio netaikymo mažiesiems prekybos centrams aplinkybėje taip pat įžvelgtų pranašumą, kurio jie įprastomis rinkos sąlygomis nebūtų įgiję – reikia ištirti, ar, trečia, mokesčio netaikymas mažiesiems mažmenininkams laikytinas tokiu „atrankiuoju pranašumu“.

76.

Valstybėse narėse taikomų visų rūšių mokesčių nuostatų atrankumo tyrimas kelia nemažai sunkumų ( 52 ).

77.

Teisingumo Teismo jurisprudencijoje kaip atspirties taškas nuolat pažymima, kad mokesčių nuostata nėra atrankioji, kai ji taikoma visiems ūkio subjektams nedarant skirtumo ( 53 ). Tačiau ir jurisprudencijoje pripažįstama, jog remiantis vien aplinkybe, kad mokesčių nuostata suteikiamas pranašumas tik toms įmonėms, kurios tenkina jos sąlygas, dar negalima konstatuoti nuostatos atrankumo ( 54 ).

78.

Todėl Teisingumo Teismas nustatė konkrečias pagal mokesčių teisę suteiktų pranašumų atrankumo konstatavimo sąlygas. Pagal jas lemiamą reikšmę galiausiai turi tai, ar pranašumo mokesčių teisės požiūriu sąlygos pagal nacionalinės mokesčių sistemos kriterijus yra parinktos nediskriminuojant ( 55 ). Šiuo tikslu pirmiausia turi būti išnagrinėtos atitinkamoje valstybėje narėje taikomos bendrosios arba „įprastos“ mokesčių reglamentavimo nuostatos. Tuomet pagal šias bendrąsias arba įprastas mokesčių nuostatas turi būti vertinama, ar nagrinėjama mokestine priemone suteiktas pranašumas yra atrankus.

79.

Taip gali būti, kai šia priemone nuo bendros sistemos nukrypstama taip, kad pagal ją diferencijuojami ūkio subjektai, kurių faktinė ir teisinė padėtis, atsižvelgiant į šios valstybės narės mokesčių reglamentavimo nuostatomis siekiamą tikslą, yra panaši ( 56 ). Net jei šios sąlygos tenkinamos, lengvata gali būti pateisinama sistemos, kuriai ji priklauso, esme ar bendru tikslu, ypač jei mokesčių nuostata tiesiogiai grindžiama nacionalinės mokesčių sistemos pagrindiniais ar svarbiausiais principais ( 57 ).

80.

Toks specialus tyrimas mokesčių nuostatų atrankumui nustatyti yra būtinas, nes pranašumų mokesčių teisės požiūriu – kitaip negu subsidijų siaurąja prasme, t. y. piniginių išmokų, – atsiranda mokesčių sistemoje, kurioje bendrai, nuolat ir privalomai dalyvauja įmonės. Mokesčių sistemoms būdingas įvairus diferencijavimas, paprastai skirtas tik tam, kad būtų įgyvendinta tiksli mokesčio paskirtis. Tačiau, remiantis jurisprudencija, toks „pranašumą suteikiantis“ diferencijavimas, kuris nėra subsidija siaurąja prasme, pagalba gali būti laikomas tik tuomet, kai pagal pobūdį ir poveikį yra jai tapatus ( 58 ).

81.

Taigi tik tada, kai valstybė narė savo esamą sistemą naudoja kaip priemonę, skirtą piniginėms išmokoms paskirstyti pagal tikslus, kurie viršija mokesčių sistemos tikslus, yra pagrindas šiuos mokestinius pranašumus prilyginti subsidijoms siaurąja prasme ( 59 ).

82.

Teisingumo Teismas tam atlieka darnos tyrimą – darnos nebuvimas galiausiai rodo piktnaudžiavimą. Vis dėlto šį kartą neklausiama, ar apmokestinamasis asmuo piktnaudžiauja naudodamasis schemomis, leidžiančiomis išvengti mokesčio. Priešingai, klausiama, ar valstybė narė – objektyviai vertinant – „piktnaudžiauja“ savo mokesčių teise, siekdama subsidijuoti atskiras įmones apeidama pagalbos teisę.

83.

Iš šių teiginių aišku, kad, norint konstatuoti mokestinio pranašumo, kaip jis suprantamas pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, atrankumą, pirmiausia turi būti konstatuotas nepateisinamas nevienodas požiūris, įtvirtintas valstybės narės mokesčių sistemoje. Lemiamą reikšmę turi tai, ar šis diferencijavimas kyla iš reglamentavimo nuostatų pobūdžio, ar iš vidaus struktūros ( 60 ).

84.

Be to, esant šiam nepateisinamam skirtingam požiūriui, pagal SESV 107 straipsnio 1 dalies formuluotę diferencijavimas turėtų būti naudingas tam tikrai įmonei arba tam tikrų prekių gamybai. Todėl Teisingumo Teismas visų pirma Sprendime Gibraltar konstatavo, kad pagal mokesčių reglamentavimo nuostatas naudą gaunančios įmonės, remiantis joms būdingais požymiais, turi būti apibūdintos kaip privilegijuota grupė ( 61 ).

85.

Sprendime World Duty Free Group ( 62 ) ši išvada iš pirmo žvilgsnio atrodo šiek tiek reliatyvinama ( 63 ). Jame mokesčių teisės nuostata, pagal kurią visiems apmokestinamiesiems asmenims, kurie įsigyja prestižą turinčių užsienio įmonių, buvo suteikiama mokesčių teisės pranašumų (trumpas amortizacijos laikas), buvo kvalifikuota kaip atrankioji dėl to, kad kiti apmokestinamieji asmenys, kurie įsigyja nacionalinių įmonių, prestižą galėdavo amortizuoti tik per ilgesnį laikotarpį. Kadangi apmokestinamieji asmenys savaime neatitinka tam tikrų įmonių arba tam tikrų prekių gamybos požymio, SESV 107 straipsnio 1 dalyje nustatytas kriterijus nereikšmingas ( 64 ). Vis dėlto šis sprendimas buvo susijęs su konkrečiu vietos įmonių „eksporto skatinimo“ siekiant investuoti užsienyje atveju, kai tai nepalanku užsienio įmonėms ir prieštarauja SESV 111 straipsnio teisinei idėjai. Todėl konkrečios eksporto subsidijos gali atitikti atrankumo kriterijų net tuomet, kai taikomos visiems apmokestinamiesiems asmenims.

86.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo manymu, atrankusis pranašumas pagal nagrinėjamą nuostatą gali būti suteikiamas įvairiais aspektais: pagal dydį skirtingai vertinant individualius prekybos centrus, taikant mokesčio lengvatą tam tikriems individualiems prekybos centrams arba atleidžiant juos nuo mokesčio ir netaikant mokesčio kolektyviniams prekybos centrams.

87.

Taigi galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kaip pagrindą nurodė įvairias „įprastas“ mokesčių nuostatas. Preziumuodamas mokesčio netaikymo mažiesiems individualiems prekybos centrams atrankumą, jis remiasi atskaitos sistema, pagal kurią mokestis turėtų būti taikomas visiems individualiems prekybos centrams. Kai kalbama apie mokesčio netaikymą individualiems prekybos centrams, atskaitos sistema yra visų tam tikro pobūdžio prekybos centrų apmokestinimas. Kalbant apie didžiuosius individualius prekybos centrus, kurie atleidžiami nuo mokesčio arba kuriems taikoma mokesčio lengvata, atskaitos sistema būtų visi didieji individualūs prekybos centrai.

88.

Taigi atsižvelgiant į nagrinėjamą nevienodą požiūrį taikoma vis kita atskaitos sistema. Iš to aišku, kad, kaip Teisingumo Teismas jau konstatavo Sprendime Gibraltar ( 65 ), „įprasto“ apmokestinimo nustatymas negali būti lemiamas. Lemiamą reikšmę, kaip Teisingumo Teismas dar kartą pabrėžė Sprendime World Duty Free ( 66 ), turi vien atitinkamo nevienodo požiūrio tyrimas atsižvelgiant į įstatymu siekiamą tikslą.

89.

Tad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją reikia išsiaiškinti, ar Įstatymo 16/2000 nuostatos lemia nevienodą požiūrį, kurio pagrindas yra ne konkretus mokesčio įstatymas, o kuriuo siekiama įstatymui nebūdingų tikslų ( 67 ).

90.

Pirmiausia reikia išsamiau įvertinti įstatymo tikslą. Kaip nurodyta šios išvados 43 punkte, įstatymo tikslai – aplinkos apsauga, teritorijų planavimas ir įmonių įtraukimas į išlaidų padengimą, kai dėl didelių prekybos plotų naudojimo apibendrinant preziumuojamas ypatingas ekonominis pajėgumas. Taip pat atliekama tam tikra „perskirstymo funkcija“, kai ekonomiškai stipresniems subjektams tenka didesnė finansinė našta negu ekonomiškai silpnesniems.

91.

Dėl Įstatymo 16/2000 8 straipsnyje nustatytos mokesčio lengvatos (grynoji apmokestinamoji vertė sumažinama 60 %) reikia atsižvelgti į aplinkybę, kad baldų, langų, durų ir meistravimo reikmenų pardavėjams dėl savo prekių pasiūlos paprastai reikalingi didesni prekybos ir sandėliavimo plotai. Todėl, palyginti su didžiaisiais prekybos centrais, siūlančiais mažesnių gabaritų prekes, apibendrinanti didesnio ekonominio pajėgumo, kai naudojamas didesnis prekybos plotas, prezumpcija nevisiškai pagrįsta.

92.

Taip pat svarbus faktas, kad tokie prekybos centrai yra ypač priklausomi nuo didesnio ploto, taigi mokestis juos paveikia labiausiai. Kadangi visų pirma mokesčių teisės srityje turi būti laikomasi proporcingumo principo, nacionalinio teisės aktų leidėjo atsižvelgimas į šią ypatingą naštą ( 68 ) visiškai suprantamas ir nelaikytinas akivaizdžiai nebūdingu tikslui apmokestinti ypatingą ekonominį pajėgumą.

93.

Dėl aplinkos apsaugos tikslo – priešingai, negu, atrodo, mano ANGED, – taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad minėti apmokestinamieji asmenys dėl savo prekių pasiūlos pritraukia ne tokio pat dydžio klientų srautus (skaičiuojant vienam kvadratiniam metrui) kaip kiti prekybos centrai. Paprastai klientas langų ir durų parduotuvėje lankosi rečiau negu tokio pat ploto mažų kainų maisto prekių parduotuvėje. Mažesnis klientų lankomumas tikriausiai lemia mažesnį tiekėjų srautą. Ar iš tikrųjų taip yra, galima neatsakyti. Kadangi nacionalinis teisės aktų leidėjas šiuo klausimu turi priimti prognozėmis paremtą sprendimą, tėra tik galimybė patikrinti, ar jis nėra akivaizdžiai klaidingas (dėl tikrinimo kriterijaus žr. šios išvados 48 punktą). Tokios akivaizdžios klaidos šiuo atveju nematyti.

94.

Kalbant apie teritorijų planavimo tikslą iš pirmo žvilgsnio neaišku, kodėl meistravimo reikmenimis prekiaujantiems prekybos centrams turėtų būti taikoma mokesčio lengvata. Vis dėlto tai nėra reikšminga, nes pakanka, kad nevienodas požiūris būtų pateisinamas vienu iš įstatymo tikslų. Šiuo atveju taip yra dėl apmokestinimo pagal ekonominį pajėgumą ir atsižvelgimo į neigiamus aplinkos veiksnius.

95.

Įstatymo 16/2000 5 straipsnyje nurodyto sodo reikmenimis, automobiliais, statybos prekėmis, įranga ir pramonei tiekiamomis prekėmis prekiaujančių prekybos centrų atleidimo nuo mokesčio klausimu reikia atsižvelgti į panašius argumentus. Šios įmonės dėl savo prekių pasiūlos yra priklausomos nuo ypač didelio ploto.

96.

Taigi šiuo atveju ypatingo ekonominio pajėgumo esant didesniam plotui prezumpcija dar labiau abejotina. Tokius prekybos centrus mokestis paveikia dar labiau negu kitus apmokestinamuosius asmenis. Todėl ir šiuo atveju atsižvelgimas į šią ypatingą naštą yra suprantamas ir nėra nebūdingas įstatymo tikslui. Tas pats pasakytina apie klientų lankomumą ir tiekėjų srautą, palyginti su „paprastai“ dažnai lankomais didžiaisiais prekybos centrais, kaip antai maisto prekių mažų kainų parduotuvėmis. Įstatymo 16/2000 5 straipsnyje nurodyti prekybos centrai paprastai prekes parduoda kitiems verslininkams, kurie perka didesniais kiekiais, tačiau rečiau lankosi prekybos vietoje.

97.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat kelia klausimą dėl mokesčio netaikymo mažesnį kaip 2500 m2 prekybos plotą naudojantiems individualiems prekybos centrams. Tačiau, remiantis jurisprudencija, atrankusis pranašumas yra tik tuomet, kai šia priemone nuo bendros sistemos nukrypstama tuo aspektu, kad pagal ją diferencijuojami ūkio subjektai, kurių faktinė ir teisinė padėtis, atsižvelgiant į šios valstybės narės mokesčių reglamentavimo nuostatomis siekiamą tikslą, yra panaši ( 69 ).

98.

Šiuo atveju požiūris į mažuosius ir didžiuosius prekybos centrus nėra skirtingas jau dėl to, kad ir didiesiems prekybos centrams už pirmuosius 2499 m2 prekybos ploto mokestis netaikomas (šiuo klausimu žr. šios išvados 72 punktą). Taigi šis neapmokestinimo „pranašumas“ suteikiamas visiems prekybos centrams. Net jei mažieji prekybos centrai būtų įtraukti į mokesčio taikymo sritį, jų 1–2 499 m2 dydžio prekybos plotas būtų neapmokestinamas kaip ir didžiųjų mažmeninės prekybos įmonių. Be to, mažieji ir didieji prekybos centrai nėra panašioje padėtyje (šiuo klausimu žr. šios išvados 100 ir paskesnius punktus). Net jei preziumuojama, kad taikomas nevienodas požiūris, šis diferencijavimas yra pateisinamas (šiuo klausimu žr. šios išvados 103 ir paskesnius punktus).

99.

Visų pirma Sprendime World Duty Free Group Teisingumo Teismas pabrėžė, kad faktinė ir teisinė pagalbos gavėjų padėtis atsižvelgiant į atitinkama nuostata siekiamą tikslą turi būti panaši, jie turi būti vertinami skirtingai ir tokį vertinimą iš esmės turi būti galima laikyti diskriminaciniu ( 70 ).

100.

Taigi mokesčio netaikymas smulkiesiems mažmenininkams (atskirai arba kaip kolektyvinio prekybos centro daliai) jiems nėra atrankusis pranašumas, kaip jis suprantamas pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Mat šis diferencijavimas būdingas įstatymo tikslui. Įstatymo tikslas – sukuriant paskatą steigti mažesnius prekybos centrus, kuriems mokestis netaikomas, sumažinti didžiųjų prekybos centrų daromą neigiamą poveikį aplinkai ir teritorijų planavimui.

101.

Mat didieji ir mažieji prekybos centrai skiriasi prekybos plotu ir dėl to įgyjamu ekonominiu pajėgumu bei klientų ir tiekėjų srautais, tenkančiais kvadratiniam metrui. Valstybės narės požiūriu (jis šiuo atveju nėra akivaizdžiai klaidingas), jų teisinė ir faktinė padėtis nėra panaši.

102.

Mano manymu, tas pats pasakytina apie mokesčio netaikymą šiuo metu ir vadinamiesiems kolektyviniams prekybos centrams. Kadangi nei atskiro prekybos centro savininko individualus ekonominis pajėgumas, nei jo daromas neigiamas poveikis aplinkai nedidėja vien dėl to, kad tas prekybos centras yra kolektyvinio prekybos centro dalis, tai – priešingai, negu mano Komisija, taip pat atitinka įstatymo tikslą, kai kol kas orientuojamasi į atskirą prekybos centro savininką. Kadangi parduotuvių plotų dideliame prekybos centre valdytojai ar nuomotojai savo ruožtu nėra prekybos įmonės, tai, kad kol kas jiems mokestis netaikomas, neprieštarauja įstatymo logikai.

103.

Vis dėlto jei Teisingumo Teismas preziumuotų faktinį ir teisinį mažųjų ir didžiųjų prekybos centrų padėties panašumą, reikėtų ištirti, ar gali būti pateisinamas dėl to įžvelgtinas diferencijavimas.

104.

Mano manymu, dėl prekybos ploto dydžio tai galima patvirtinti. Prekybos ploto dydis rodo (bet kokiu atveju tokia prielaida nėra akivaizdžiai klaidinga) tam tikrą prekių ir klientų skaičių, kartu – tam tikrus klientų ir tiekėjų eismo srautus ir jų nulemtą triukšmo sklaidą, oro taršą ir kitą poveikį, kuris yra ypatinga našta bendruomenei. Prekybos centro dydį taip pat turbūt galima laikyti (apytiksliu) didesnės apyvartos, kartu ir didesnio ekonominio pajėgumo, taigi ir galimybės prisiimti didesnę finansinę naštą rodikliu.

105.

Administracinės procedūros aspektais taip pat nėra kritikuotina tai, kad prekybos centrų, kuriems mokestis būtų taikytinas ir kurie tuomet turėtų būti kontroliuojami, skaičius sumažinamas taikant ribinį dydį. Tuo taip pat siekiama supaprastinti administravimą. Net ir Sąjungos PVM teisės srityje vadinamieji smulkieji verslininkai (t. y. verslininkai, kurių apyvarta neviršija tam tikros „neapmokestinamosios sumos“) neapmokestinami ir iki šiol tai nebuvo laikoma pagalbos teisės pažeidimu. Be to, atsižvelgiant į įstatymo tikslus, visiškai suprantama, kad orientuojamasi į individualų prekybos plotą, o ne į individualią apyvartą arba individualų pelną, nes prekybos plotą lengva nustatyti (paprastas ir veiksmingas administravimas) ir dėl to susidaro mažiau įstatymo apėjimo galimybių, palyginti su, pavyzdžiui, pelno kriterijumi.

106.

Ar mokestis galėtų būtų taikomas ir „kolektyviniams prekybos centrams“ ir ar taip būtų galima geriau pasiekti įstatymo tikslus (arba netgi būtų „logiškiau“, kaip galiausiai, atrodo, mano Komisija), turi nuspręsti nacionalinis teisės aktų leidėjas, Teisingumo Teismas į šį klausimą negali atsakyti. Bet kuriuo atveju mokesčio netaikymas „kolektyviniams prekybos centrams“ (greta arba vietoj individualių prekybos centrų) Sąjungos teisės aspektu nėra akivaizdžiai klaidingas (visų pirma tai nėra „piktnaudžiavimas“ – žr. šios išvados 82 punktą).

107.

Galiausiai mokesčio netaikymas mažiesiems prekybos centrams (taip pat kolektyviniams prekybos centrams) nėra šių įmonių atrankusis pranašumas. Taigi nėra pranašumo arba nepateisinamo nevienodo požiūrio. Mokesčio netaikymas mažiesiems prekybos centrams objektyviai pateisinamas Įstatymo 16/2000 tikslais.

108.

Mokesčio naštos sumažinimas tam tikroms didelį plotą naudojančioms įmonėms taip pat objektyviai paaiškinamas atsižvelgiant į įstatymo tikslus. Tas pats pasakytina apie atleidimą nuo mokesčio, nes įmonės, kurios atleidžiamos nuo mokesčio ir kurioms taikoma mokesčio lengvata, taikant apibendrinamąjį vertinimą ir atsižvelgiant į teisės aktų leidėjo diskreciją priimti prognozėmis paremtus sprendimus, skiriasi aplinkai tenkančia našta arba ekonominiu pajėgumu pagal plotą.

109.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas trečiuoju klausimu siekia išsiaiškinti, koks yra priemonės pripažinimo pagalba galiojimas laiko atžvilgiu. Akivaizdu, kad teismui svarbus klausimas, ar pagalbos buvimo konstatavimas galioja ex nunc, ar ex tunc. Vis dėlto atsižvelgiant į pirmesnius klausimus į trečiąjį klausimą nebereikia atsakyti.

110.

Net darant prielaidą, kad mokesčio netaikymas mažiesiems prekybos centrams yra neteisėta pagalba, šio pranašumo vis tiek nebūtų įmanoma susigrąžinti. Iš jurisprudencijos matyti, kad mokestinės pagalbos susigrąžinimas reiškia, jog atitinkamos pagalbos gavėjų faktiškai įvykdytiems sandoriams turi būti taikoma apmokestinimo tvarka, kuri būtų buvusi jiems taikoma nesant neteisėtos pagalbos ( 71 ). Net ir taikant IGEC mažosioms mažmeninės prekybos įmonėms, pirmieji 2499 m2 jų prekybos ploto būtų neapmokestinami, taigi jau vien dėl to neįmanoma mažosioms mažmeninės prekybos įmonėms taikyti apmokestinimo tvarkos atgaline data.

111.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo trečiasis klausimas apskritai kyla tik dėl atleidimo nuo mokesčio ir mokesčio lengvatos atitinkamai pagal Įstatymo 16/2000 5 straipsnį ir 8 straipsnį. Šiuo atveju reikėtų išnagrinėti, ar 2003 m. spalio 2 d. Konkurencijos GD raštas turi tokį poveikį, kad egzistuoja esama pagalba, kuri gali būti panaikinama tik ex nunc.

112.

Reglamento (EB) Nr. 659/1999 17 ir paskesniuose straipsniuose (dabar – Reglamento (ES) 2015/1589 21 ir paskesni straipsniai) numatyta konkreti sistema, pagal kurią išieškojimas atgaline data neįmanomas. Taigi tuomet galimas tik atitinkamos pagalbos schemos panaikinimas ex nunc (Reglamento (EB) Nr. 659/1999 18 straipsnis, dabar – Reglamento (ES) 2015/1589 22 straipsnis).

113.

Esama pagalba apibrėžta Reglamento (EB) Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkte (turinio požiūriu tapačiame Reglamento (ES) 2015/1589 1 straipsnio b punktui). Tai – patvirtinta pagalba (ii papunktis) arba pagalba, kuri pagal 15 straipsnį laikoma esama pagalba (iv papunktis). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta Reglamento (EB) Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto v papunktyje įtvirtinta nuostata, priešingai (kaip vienodai teigia ANGED ir Komisija) – nereikšminga, nes neįrodyta, kad IGEC, kada jis buvo nustatomas, nebuvo pagalba ir tik vėliau, vystantis bendrai rinkai, tapo pagalba.

114.

Taip pat nėra patvirtintos pagalbos pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto ii papunktį, nes 2003 m. spalio 2 d. Konkurencijos GD raštas nėra pagalbos patvirtinimas, jame tik informuojama, kad Komisija, išnagrinėjusi skundą, padarė išvadą, jog mokesčio pajamos nenaudojamos konkrečiai pagalbai.

115.

Šioje aplinkybėje, kaip teigia ir Komisija, negalima įžvelgti pagalbos patvirtinimo. Iš Reglamento (EB) Nr. 659/1999 3 straipsnio (turinio požiūriu tapataus Reglamento (ES) 2015/1589 3 straipsniui) matyti, kad pagalba, apie kurią reikia pranešti, neskiriama tol, kol Komisija nepriima tokią pagalbą patvirtinančio sprendimo. Iš Reglamento (EB) Nr. 659/1999 4 straipsnio (taip pat iš Reglamento (ES) 2015/1589 4 straipsnio) aišku, kad Komisija sprendimą priima remdamasi valstybės narės pranešimu apie pagalbą. Šiuo atveju tokio pranešimo nebuvo. Tad Komisija neturėjo pagrindo patvirtinti pagalbą, o Ispanijos Karalystė – remtis tokiu patvirtinimu. Tai matyti ir iš rašto formuluotės.

116.

Taigi reikia išnagrinėti tik Reglamento (EB) Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto iv papunktį. Jame nustatyta, kad pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 15 straipsnio 3 dalį (dabar – Reglamento (ES) 2015/1589 17 straipsnio 3 dalis) pagalba laikoma esama pagalba pasibaigus Reglamento (EB) Nr. 659/1999 15 straipsnio 1 dalyje (dabar – Reglamento (ES) 2015/1589 17 straipsnio 1 dalis) nurodytam dešimties metų senaties terminui. Pagal šio straipsnio 2 dalį senaties terminas prasideda tą dieną, kurią buvo suteikta neteisėta pagalba. Jei atleidimas nuo mokesčio yra pagalba, tai laikoma, kad pagalba teikiama nuo to momento, kai atsiranda per mažas mokestis.

117.

Kiekvienų metų mokestis atsiranda pasibaigus apmokestinamajam laikotarpiui (pagal Įstatymo 16/2000 12 straipsnį tai yra kalendoriniai metai), taigi 2001 m. mokestis – pasibaigus 2001 m., t. y. 2002 m. Senaties terminas iš esmės yra dešimt metų ir kiekviena priemonė, kurios imasi Komisija, nutraukia šį senaties terminą. Darant prielaidą, kad skundo nagrinėjimas 2002 m. yra tokia senaties terminą nutraukianti priemonė, tai ir 2001, ir 2002 m. mokesčio senaties terminas prasideda tik 2003 m. Taigi šio tų metų „sumažinto“ mokesčio senaties terminas baigėsi 2013 m., o 2003 m. mokesčio prasidėjo 2004 m. pradžioje ir baigėsi 2013 m. pabaigoje. 2004 m. mokesčio senaties terminas būtų pasibaigęs 2014 m. pabaigoje. Vis dėlto dėl 2014 m. Komisijos rašto vėl skaičiuojamas naujas terminas. Taigi esama pagalba yra tik 2001–2003 m. Nuo 2004 m. esamos pagalbos nėra.

118.

Pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 13 konstatuojamąją dalį ir 14 straipsnį (dabar – Reglamento (ES) 2015/1589 16 straipsnis) ir pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją ( 72 ) šią pagalbą iš esmės būtina susigrąžinti iš jos gavėjų – tai būtų didieji prekybos centrai, kuriems taikoma mokesčio lengvata arba kurie atleidžiami nuo mokesčio, ir mažieji prekybos centrai, kuriems mokestis kol kas netaikomas.

119.

Jei Teisingumo Teismas mokesčio lengvatą ir atleidimą nuo mokesčio arba mokesčio netaikymą mažiesiems prekybos centrams laikytų neleistina pagalba, tokia lengvata ir toks atleidimas tik 2001–2003 m. laikotarpiu laikytinas esama pagalba, kaip tai suprantama pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 17 ir paskesnius straipsnius.

120.

Taigi į Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) prejudicinius klausimus siūlau atsakyti taip: