1

Europos draudimo ir profesinių pensijų institucija (EIOPA) buvo įsteigta 2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1094/2010, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas Nr. 716/2009/EB ir panaikinamas Komisijos sprendimas 2009/79/EB (OL L 331, 2010, p. 48).

2

Pagal 2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1092/2010 dėl Europos Sąjungos finansų sistemos makrolygio rizikos ribojimo priežiūros ir Europos sisteminės rizikos valdybos įsteigimo (OL L 331, 2010, p. 1) 1 straipsnio 2 ir 3 dalis EIOPA yra Europos finansų priežiūros institucijų sistemos (EFPIS), kurios tikslas – užtikrinti Europos Sąjungos finansų sistemos priežiūrą, dalis.

3

EFPIS taip pat apima dvi kitas Europos priežiūros institucijas, t. y. Europos bankininkystės instituciją (EBI), įsteigtą 2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1093/2010, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas Nr. 716/2009/EB ir panaikinamas Komisijos sprendimas 2009/78/EB (OL L 331, 2010, p. 12), ir Europos vertybinių popierių ir rinkų instituciją (ESMA), įsteigtą 2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1095/2010, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas Nr. 716/2009/EB bei panaikinamas Komisijos sprendimas 2009/77/EB (OL L 331, 2010, p. 84). EFPIS taip pat sudaro Europos priežiūros institucijų jungtinis komitetas ir valstybių narių kompetentingos arba priežiūros institucijos.

4

Reglamento Nr. 1094/2010 1 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad EIOPA veikia šiuo reglamentu suteiktų įgaliojimų srityje ir šiame reglamente nurodytų teisės aktų, visų pirma 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyvos 92/49/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginiu draudimu, išskyrus gyvybės draudimą, derinimo, iš dalies keičiančios direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB (trečioji ne gyvybės draudimo direktyva) (OL L 228, 1992, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 346), taikymo srityje. Remiantis šio reglamento 1 straipsnio 6 dalimi, EIOPA tikslas – apsaugoti viešąjį interesą prisidedant prie trumpalaikio, vidutinės trukmės ir ilgalaikio finansų sistemos stabilumo ir veiksmingumo Sąjungos ekonomikos, jos piliečių ir verslo labui.

5

Reglamento Nr. 1094/2010 17 straipsnyje numatytas mechanizmas, leidžiantis EIOPA nagrinėti atvejus, kai nacionalinės institucijos, vykdydamos priežiūros funkcijas, pažeidžia Sąjungos teisę. Tuo tikslu Reglamento Nr. 1094/2010 17 straipsnio 2, 3 ir 6 dalyse numatytas mechanizmas iš trijų etapų. Šio reglamento 17 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Kai kompetentinga institucija netaiko 1 straipsnio 2 dalyje nurodytų aktų arba juos taiko taip, kad pažeidžia Sąjungos teisę, įskaitant pagal 10–15 straipsnius nustatytus techninius reguliavimo standartus ir techninius įgyvendinimo standartus, visų pirma neužtikrindama, kad finansų įstaiga atitiktų tuose aktuose nustatytus reikalavimus, [EIOPA] turi imtis veiksmų pagal įgaliojimus, nustatytus šio straipsnio 2, 3 ir 6 dalyse.

2.   Vienos ar daugiau kompetentingų institucijų, Europos Parlamento, Tarybos, Komisijos ar suinteresuotųjų subjektų grupės prašymu arba savo iniciatyva [EIOPA] gali ištirti tariamą Sąjungos teisės pažeidimą arba jos netaikymą, apie tai pranešusi atitinkamai kompetentingai institucijai.

Nedarant poveikio 35 straipsnyje nustatytiems įgaliojimams, kompetentinga institucija nedelsdama pateikia [EIOPA] visą informaciją, kuri, [EIOPA] nuomone, yra būtina šiam tyrimui atlikti.“

6

Reglamento Nr. 1094/2010 60 straipsnyje reglamentuojami apeliaciniai skundai, kurie gali būti pateikti Europos priežiūros institucijų apeliacinei tarybai (toliau – Apeliacinė taryba). Šiame straipsnyje numatyta:

„1.   Bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, įskaitant kompetentingas institucijas, gali pateikti apeliacinį skundą dėl 17, 18 ir 19 straipsniuose nurodyto [EIOPA] sprendimo ir dėl bet kurio kito [EIOPA] pagal 1 straipsnio 2 dalyje nurodytus Sąjungos aktus priimto sprendimo, skirto tam asmeniui, arba dėl sprendimo, kuris, nors ir skirtas kitam asmeniui, tačiau yra tiesiogiai ir asmeniškai susijęs su tuo asmeniu.

<...>

4.   Jeigu apeliacinis skundas yra priimtinas, Apeliacinė taryba nagrinėja, ar jis yra pagrįstas. Ji kviečia apeliacinio proceso šalis per nustatytus terminus pateikti pastabas dėl savo pranešimų arba dėl kitų apeliacinio proceso šalių pateiktų pranešimų. Apeliacinio proceso šalys turi teisę pateikti paaiškinimus žodžiu.

<...>“

7

Reglamento Nr. 1094/2010 61 straipsnio 1–3 dalyse nurodyta:

„1.   Pagal SESV 263 straipsnį Europos Sąjungos Teisingumo Teisme gali būti inicijuotas procesas ginčijant Apeliacinės tarybos priimtą sprendimą arba tais atvejais, kai teisė kreiptis apeliacine tvarka į Apeliacinę tarybą nesuteikta, – [EIOPA] priimtą sprendimą.

2.   Pagal SESV 263 straipsnį valstybės narės ir Sąjungos institucijos, taip pat bet kuris fizinis ar juridinis asmuo gali inicijuoti procesą Europos Sąjungos Teisingumo Teisme dėl [EIOPA] sprendimų.

3.   Jeigu [EIOPA] yra įpareigota veikti, bet nepriima sprendimo, Europos Sąjungos Teisingumo Teisme gali būti pareikštas ieškinys dėl neveikimo pagal SESV 265 straipsnį.“

8

Ieškovė Onix Asigurări SA yra pagal Rumunijos teisę įsteigta draudimo bendrovė, turinti buveinę Rumunijoje. Savo veiklą ji vykdo keliose Sąjungos valstybėse narėse, tarp kurių yra Italijos Respublika.

9

2013 m. gruodžio 20 d. sprendimu Istituto per la Vigilanza sulle Assicurazioni (IVASS, Italijos draudimo sektoriaus priežiūros institucija) neribotam laikui uždraudė ieškovei sudaryti naujas draudimo sutartis Italijoje (toliau – IVASS sprendimas). Šis sprendimas, priimtas remiantis Codice delle assicurazioni private (Privataus draudimo kodeksas) 193 straipsnio 4 dalimi, kuria įgyvendintas trečiosios ne gyvybės draudimo direktyvos 40 straipsnis, buvo motyvuotas dideliu IVASS susirūpinimu vienintelio ieškovės akcininko reputacija.

10

2014 m. vasario 5 d. ieškovė parašė raštą EIOPA. Šiame rašte ji minėtą instituciją informavo visų pirma apie IVASS sprendimą ir nurodė priežastis, dėl kurių tas sprendimas, jos manymu, neatitinka Sąjungos teisės. Ji iš esmės teigė, kad IVASS neturi kompetencijos vertinti jos akcininko reputacijos ir kad trečiosios ne gyvybės draudimo direktyvos 40 straipsnio 6 dalis netaikytina. Šį raštą EIOPA išnagrinėjo kaip skundą, pateiktą pagal Reglamento Nr. 1094/2010 17 straipsnį.

11

2014 m. kovo–gegužės mėn. ieškovei ir EIOPA pasikeitus elektroninio pašto žinutėmis, 2014 m. birželio 6 d. EIOPA pirmininkas priėmė du sprendimus.

12

Pirma, Sprendimu EIOPA‑14‑266 dėl pagal Reglamento Nr. 1094/2010 17 straipsnį pateikto prašymo priimtinumo ieškovės skundas pripažintas priimtinu.

13

Antra, Sprendimu EIOPA‑14‑267 dėl tyrimo pagal Reglamento Nr. 1094/2010 17 straipsnį inicijavimo EIOPA pirmininkas nusprendė nepradėti tyrimo dėl to, ar IVASS nepažeidė Sąjungos teisės (toliau – sprendimas nepradėti tyrimo). Iš to sprendimo motyvų matyti, kad, nors pagal trečiosios ne gyvybės draudimo direktyvos 40 straipsnio 6 dalį kompetentingos valstybių narių institucijos gali imtis skubių priemonių, kurios užkirstų kelią pažeidimams jų teritorijose, šių įgaliojimų apimtis ir ribos, kontroliuojant nacionaliniams teismams, apibrėžtos nacionalinėje teisėje. Be to, tame sprendime buvo nurodyta, kad nėra jokio pagrindo tvirtinti, jog IVASS pažeidžia trečiosios ne gyvybės draudimo direktyvos nuostatas.

14

Šie sprendimai ieškovei buvo pateikti 2014 m. birželio 12 d. elektroninio pašto žinute.

15

2014 m. birželio 18 d. ieškovė, atsakydama į sprendimą nepradėti tyrimo, EIOPA pirmininkui išsiuntė raštą, kuriame paprašė panaikinti tą sprendimą ir pradėti tyrimą pagal Reglamento Nr. 1094/2010 17 straipsnį dėl to, kad IVASS pažeidė Sąjungos teisę. Ieškovė iš esmės pakartojo savo poziciją, kad IVASS neturi kompetencijos vertinti jos akcininko reputacijos, nes tokį vertinimą gali atlikti tik Rumunijos valdžios institucijos.

16

2014 m. birželio–lapkričio mėn. ieškovė ir EIOPA pasikeitė keliomis elektroninio pašto žinutėmis. Visų pirma 2014 m. spalio 2 d. elektroninio pašto žinute EIOPA atsakė į ieškovės pateiktus esminius argumentus ir paaiškino savo poziciją, išreikštą sprendime nepradėti tyrimo. Ieškovė atsakė 2014 m. spalio 8 d. raštu.

17

2014 m. lapkričio 3 d. elektroninio pašto žinute ieškovė nurodė EIOPA, kad ji tuo atveju, jeigu iki 2014 m. lapkričio 15 d. negaus atsakymo dėl procedūros pagal Reglamento Nr. 1094/2010 17 straipsnį inicijavimo, pagal šio reglamento 61 straipsnį kreipsis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.

18

2014 m. lapkričio 24 d. rašte EIOPA, darydama nuorodą į 2014 m. spalio 8 d. ieškovės raštą, „dar kartą patvirtino, kad [jos] pozicija <...> dėl [sprendimo nepradėti tyrimo] nesikeičia“.

19

2014 m. gruodžio 22 d. ieškovė, remdamasi Reglamento Nr. 1094/2010 60 straipsniu, Apeliacinei tarybai pateikė apeliacinį skundą. Šio apeliacinio skundo dalykas buvo „2014 m. lapkričio 24 d. EIOPA [raštas], kuriuo patvirtintas sprendimas [nepradėti tyrimo]“. Grįsdama apeliacinį skundą ieškovė iš esmės tvirtino, kad EIOPA turėjo pradėti tyrimą, nes IVASS, išreiškusi poziciją dėl vienintelio jos akcininko reputacijos, pažeidė Sąjungos teisę. Jos teigimu, taip IVASS pažeidė Rumunijos valdžios institucijų kompetenciją. Be to, IVASS sprendimas negalėjo būti teisėtai pagrįstas trečiosios ne gyvybės draudimo direktyvos 40 straipsnio 6 dalimi. Siekiant inicijuoti procedūrą Apeliacinėje taryboje pateikto pareiškimo priede buvo nurodytas visų pirma 2014 m. birželio 18 d. ieškovės raštas.

20

2015 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu (toliau – Apeliacinės tarybos sprendimas, o kartu su sprendimu nepradėti tyrimo – ginčijami sprendimai) Apeliacinė taryba atmetė ieškovės apeliacinį skundą motyvuodama tuo, kad jis nepriimtinas, nes pateiktas ne dėl jos kompetencijos sričiai priklausančio akto. Ji iš esmės nusprendė, kad 2014 m. lapkričio 24 d. EIOPA raštas yra tik sprendimą nepradėti tyrimo patvirtinantis aktas ir dėl to nėra sprendimas, kurį galima jai apskųsti. Ji taip pat pažymėjo, kad ieškovė nepateikė apeliacinio skundo dėl sprendimo nepradėti tyrimo ir kad bet kuriuo atveju, kadangi apeliacinis skundas pateiktas 2014 m. gruodžio 22 d., ieškovė praleido terminą apskųsti tą sprendimą.

21

Apie Apeliacinės tarybos sprendimą ieškovei pranešta tą pačią dieną. Ieškovės prašymu tame sprendime buvo ištaisyta korektūros klaida, apie tai ieškovė buvo informuota 2015 m. rugpjūčio 13 d.

22

Ieškovė pareiškė nagrinėjamą ieškinį; Bendrojo Teismo kanceliarija jį gavo 2015 m. spalio 12 d.

23

2015 m. sausio 18 d. EIOPA Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė atsiliepimą į ieškinį.

24

Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

25

EIOPA Bendrojo Teismo prašo:

26

Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 126 straipsnį tuo atveju, kai ieškinys akivaizdžiai nepriklauso Bendrojo Teismo jurisdikcijai arba jeigu ieškinys yra akivaizdžiai nepriimtinas arba akivaizdžiai nepagrįstas teisiškai, teisėjo pranešėjo siūlymu Bendrasis Teismas gali bet kada nuspręsti priimti sprendimą motyvuota nutartimi ir netęsti proceso.

27

Nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas mano, kad iš bylos dokumentų gavo pakankamai informacijos, ir nusprendžia priimti sprendimą netęsdamas proceso.

28

Ieškovė Bendrojo Teismo iš esmės prašo pripažinti, kad EIOPA nepagrįstai atsisakė priimti sprendimą, susijusį su jos prašymu pradėti procedūrą pagal Reglamento Nr. 1094/2010 17 straipsnį. Dėl priimtinumo savo ieškinyje ji pažymi, kad SESV 265 straipsnio 2 dalyje numatytas terminas pradėjo eiti 2015 m. rugpjūčio 3 d., t. y. tuomet, kai jai buvo praneštas Apeliacinės tarybos sprendimas. Iš tiesų tik tuo sprendimu buvo išsklaidytas netikrumas dėl EIOPA atsakymo į jos 2014 m. birželio 18 d. raštą, kuriuo ji kreipėsi į EIOPA su prašymu priimti sprendimą ir pradėti tyrimą, ar IVASS nepažeidė Sąjungos teisės.

29

EIOPA atsikerta, kad tas prašymas yra nepriimtinas.

30

Pažymėtina, kad, remiantis Reglamento Nr. 1094/2010 61 straipsnio 3 dalimi, jeigu EIOPA yra įpareigota veikti, bet nepriima sprendimo, pagal SESV 265 straipsnį gali būti pareikštas ieškinys dėl neveikimo.

31

Primintina, kad SESV 265 straipsnyje numatyta apskundimo galimybė pagrįsta idėja, jog neteisėtas institucijos neveikimas leidžia suinteresuotiesiems asmenims kreiptis į Sąjungos teismą tam, kad šis pripažintų, jog atsisakymas veikti prieštarauja ESV sutarčiai. Tame straipsnyje numatytas neveikimas – sprendimo nepriėmimas ar pozicijos neapibrėžimas, o ne akto, kuris skiriasi nuo to, kurio ieškovas pageidavo ar kurį laikė būtinu, priėmimas (2013 m. lapkričio 19 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑196/12, EU:C:2013:753, 22 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 1992 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Buckl ir kt. / Komisija, C‑15/91 ir C‑108/91, EU:C:1992:454, 17 punktą ir 1993 m. vasario 16 d. Sprendimo ENU / Komisija, C‑107/91, EU:C:1993:56, 10 punktą).

32

Remiantis SESV 265 straipsnio antra pastraipa, ieškinys dėl neveikimo priimtinas tik tuo atveju, jeigu atitinkama institucija pirmiau buvo paraginta imtis veiksmų. Šis institucijai skirtas oficialus pranešimas yra esminis formalumas, o jo tikslas yra, pirma, kad pradėtų eiti dviejų mėnesių terminas, per kurį institucija turi išreikšti poziciją, ir, antra, nubrėžti ribas, kurių laikantis galės būti pareikštas ieškinys tuo atveju, jeigu institucija atsisakys išreikšti poziciją. Nors ir netaikoma konkreti formos sąlyga, vis dėlto būtina, kad oficialus pranešimas būtų pakankamai aiškus ir tikslus tam, kad institucija, kuri yra atsakovė, galėtų konkrečiai žinoti sprendimo, kurį jos prašoma priimti, turinį ir parodytų, kad juo siekiama priversti ją išreikšti poziciją (žr. 1999 m. birželio 3 d. Sprendimo TF1 / Komisija, T‑17/96, EU:T:1999:119, 41 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką ir 2012 m. lapkričio 27 d. Nutarties H‑Holding / Parlamentas, T‑672/11, nepaskelbta Rink., EU:T:2012:628, 12 punktą ir joje nurodytą teismo praktiką; 2014 m. liepos 10 d. Nutarties Kafetzakis ir kt. / Parlamentas ir kt., T‑38/14, nepaskelbta Rink., EU:T:2014:685, 26 punktą).

33

Remiantis SESV 265 straipsnio antra pastraipa, jei per du mėnesius po tokio paraginimo ta institucija neapibrėžia savo pozicijos, ieškinys gali būti pateikiamas per kitus du mėnesius. Remiantis Procedūros reglamento 60 straipsnio nuostatomis, šis terminas dėl atstumo pratęsiamas dešimčia dienų.

34

Nagrinėjamu atveju ieškovė iš esmės teigia, kad savo 2014 m. birželio 18 d. raštu paragino EIOPA imtis veiksmų (žr. šios nutarties 28 punktą). Tačiau rašytiniuose dokumentuose ji nenurodo jokio kito akto (galbūt naujesnio), kuriuo būtų paraginusi EIOPA imtis veiksmų, netgi netvirtina, kad taip būtų dariusi.

35

Primintina, kad savo 2014 m. birželio 18 d. rašte ieškovė paprašė EIOPA pirmininko panaikinti sprendimą nepradėti tyrimo ir pradėti tyrimą pagal Reglamento Nr. 1094/2010 17 straipsnį.

36

Viena vertus, jeigu ieškovės 2014 m. birželio 18 d. raštas turėtų būti laikomas raginimu imtis veiksmų, kaip tai suprantama pagal 32 punkte primintą teismo praktiką, reikėtų pažymėti, kad nei iš bylos medžiagos, nei iš pačių ieškovės teiginių nematyti, jog EIOPA būtų apibrėžusi savo poziciją per SESV 265 straipsnyje nurodytą dviejų mėnesių terminą. Taigi tik pasibaigus šiam terminui, t. y. 2014 m. rugpjūčio 18 d., pradėjo eiti dviejų mėnesių ir dešimties dienų terminas, per kurį ieškovė turėjo pareikšti ieškinį Bendrajame Teisme. Kadangi šis ieškinys buvo pareikštas tik 2015 m. spalio 12 d., konstatuotina, kad jis akivaizdžiai pavėluotas.

37

Kita vertus, bet kuriuo atveju konstatuotina, kad 2014 m. spalio 2 d. elektroninio pašto žinute EIOPA iš esmės atsakė į ieškovės visų pirma 2014 m. birželio 18 d. rašte pateiktus argumentus. 2014 m. lapkričio 24 d. rašte ji dar kartą patvirtino savo poziciją. Be to, šiuo klausimu ieškovė ieškinyje, prie ginčo aplinkybių pažymi, kad EIOPA savo 2014 m. spalio 2 d. rašte „paaiškino“ savo poziciją ir 2014 m. lapkričio 24 d. rašte „nurodė konkrečius sprendimo [nepradėti tyrimo] motyvus“. Taigi paaiškėja, kad, nors ir pasibaigus dviejų mėnesių terminui, per kurį EIOPA turėjo apibrėžti poziciją, ieškovės nurodytas neveikimas bet kuriuo atveju pasibaigė. Atsižvelgiant į 31 punkte nurodytą teismo praktiką, ši išvada taikytina, net jeigu EIOPA minėtoje elektroninio pašto žinutėje ir minėtame rašte pakartojo atsisakymą pradėti tyrimą pagal Reglamento Nr. 1094/2010 17 straipsnio 2 dalį.

38

Iš to matyti, kad su neveikimu susijęs prašymas yra akivaizdžiai nepriimtinas.

39

Šios išvados nepaneigia ieškovės argumentas, kad ieškinio dėl neveikimo terminas pradėjo eiti 2015 m. rugpjūčio 3 d., t. y. tuomet, kai jai buvo praneštas Apeliacinės tarybos sprendimas. Ieškovės teigimu, tuo sprendimu buvo išsklaidytas netikrumas dėl EIOPA atsakymo į jos 2014 m. birželio 18 d. raštą (žr. šios nutarties 28 punktą).

40

Viena vertus, pažymėtina, kad ieškovės argumentai grindžiami prielaida, jog prieš Apeliacinei tarybai priimant sprendimą EIOPA atsakė į ieškovės 2014 m. birželio 18 d. raštą, tačiau reikia nurodyti, kad, kaip tvirtina ieškovė, tas atsakymas buvo netikrumo priežastis. Pagal teismo praktiką atsisakymas imtis veiksmų pagal raginimą imtis veiksmų, pateiktą remiantis SESV 265 straipsniu, yra pozicijos apibrėžimas, kuriuo užbaigiamas neveikimas ir dėl kurio galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo (šiuo klausimu žr. 2005 m. gegužės 4 d. Nutarties Holcim (France) / Komisija, T‑86/03, EU:T:2005:157, 36 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

41

Kita vertus, primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką procesiniai terminai yra imperatyvūs, nustatyti siekiant užtikrinti teisinių situacijų aiškumą ir tikrumą ir išvengti bet kokios diskriminacijos ar savivalės vykdant teisingumą, ir Sąjungos teismas turi savo iniciatyva patikrinti, ar jų buvo laikytasi (2006 m. gruodžio 14 d. Nutarties Smanor ir Ségaud / Komisija, T‑150/06, nepaskelbta Rink., EU:T:2006:402, 14 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 2000 m. gruodžio 13 d. Nutarties Sodima / Komisija, C‑44/00 P, EU:C:2000:686, 51 punktą).

42

Todėl konstatuotina, kad ieškovė po to, kai leido praeiti ieškinio dėl neveikimo pareiškimo terminui (žr. šios nutarties 36 punktą), negali pasinaudoti nauju terminu, skaičiuojamu nuo dienos, kurią, jos teigimu, buvo išsklaidytos abejonės dėl EIOPA pozicijos atsakant į ieškovės 2014 m. birželio 18 d. raštą. Tuo labiau ji negali apeiti savo su neveikimu susijusio reikalavimo nepriimtinumo (dėl to, kad šis reikalavimas buvo pareikštas per vėlai ir kad yra apibrėžta pozicija) siųsdama EIOPA visus raštus ir prieštaravimus dėl jos išreikštos pozicijos.

43

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti su neveikimu susijusį reikalavimą kaip akivaizdžiai nepriimtiną.

44

Toliau reikia išnagrinėti reikalavimus panaikinti, pirma, sprendimą nepradėti tyrimo ir, antra, Apeliacinės tarybos sprendimą.

45

Grįsdama reikalavimą panaikinti sprendimą nepradėti tyrimo, ieškovė iš esmės nurodo vienintelį ieškinio pagrindą, susijusį su nemotyvavimu. Dėl šio reikalavimo priimtinumo ji ieškinyje pabrėžia, kad terminas pareikšti ieškinį pradėjo eiti tik 2015 m. rugpjūčio 13 d., t. y. tuomet, kai Apeliacinės tarybos sprendimas, ištaisius korektūros klaidas, tapo nebekeičiamas. Viena vertus, procedūra Apeliacinėje taryboje vyko neatsižvelgiant į 2014 m. birželio 18 d. raštą. Kita vertus, ieškinio dėl neveikimo pareiškimo terminas buvo sustabdytas vykstant procedūrai Apeliacinėje taryboje.

46

EIOPA tvirtina, kad reikalavimas panaikinti sprendimą nepradėti tyrimo yra nepriimtinas. Viena vertus, šis reikalavimas pateiktas pavėluotai. Kita vertus, sprendimas nepradėti tyrimo nėra aktas, dėl kurio gali būti pareikštas ieškinys, kaip jis suprantamas pagal SESV 263 straipsnį. Grindžiant reikalavimą panaikinti sprendimą nepradėti tyrimo nurodytas vienintelis ieškinio pagrindas bet kuriuo atveju yra nepagrįstas.

47

Nepaisant to, ar, atsižvelgiant visų pirma į šios nutarties 45 punkte apibendrintus ieškovės argumentus, reikalavimas panaikinti sprendimą nepradėti tyrimo buvo pateiktas pavėluotai, ir nepaisant procedūros Apeliacinėje taryboje galimos įtakos galimybei ginčyti minėtą sprendimą Bendrajame Teisme, pirmiausia reikia patikrinti, ar tas sprendimas yra aktas, dėl kurio gali būti pareikštas ieškinys, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį.

48

Šiuo klausimu pirmiausia primintina, kad pagal teismo praktiką aktais, dėl kurių gali būti pareikštas ieškinys, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį, laikomi visi Sąjungos institucijų, įstaigų ir organų priimti aktai, nepaisant jų formos, galintys turėti privalomų teisinių padarinių (1971 m. kovo 31 d. Sprendimo Komisija / Taryba, 22/70, EU:C:1971:32, 42 punktas; taip pat žr. 2011 m. spalio 13 d. Sprendimo Deutsche Post ir Vokietija / Komisija, C‑463/10 P ir C‑475/10 P, EU:C:2011:656, 36 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

49

Tokiais atvejais, kai ieškinį dėl Sąjungos institucijos, įstaigos ar organo priimto akto panaikinimo pareiškia fizinis ar juridinis asmuo, Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad ieškinį galima pareikšti tik tada, jei šio akto sukeliami privalomi teisiniai padariniai gali daryti įtaką ieškovo interesams, iš esmės pakeisdami jo teisinę padėtį (1981 m. lapkričio 11 d. Sprendimo IBM / Komisija, 60/81, EU:C:1981:264, 9 punktas; taip pat žr. 2011 m. spalio 13 d. Sprendimo Deutsche Post ir Vokietija / Komisija, C‑463/10 P ir C‑475/10 P, EU:C:2011:656, 37 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Ši teismo praktika suformuota nagrinėjant ieškinius, kuriuos Sąjungos teismuose fiziniai ar juridiniai asmenys pareiškė dėl jiems skirtų aktų. Jei ieškinį dėl jam neskirto akto panaikinimo pareiškia neprivilegijuotas ieškovas, reikalavimas, kad ginčijamos priemonės privalomi teisiniai padariniai darytų įtaką ieškovo interesams, iš esmės pakeisdamos jo teisinę padėtį, sutampa su SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje įtvirtintomis sąlygomis (2011 m. spalio 13 d. Sprendimo Deutsche Post ir Vokietija / Komisija, C‑463/10 P ir C‑475/10 P, EU:C:2011:656, 38 punktas).

50

Galiausiai pagal analogiją pažymėtina, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog sprendimas nepareikšti ieškinio pagal SESV 106 straipsnio 3 dalį nėra aktas, dėl kurio gali būti pareikštas ieškinys, nes iš šios 3 dalies teksto ir visų šio straipsnio nuostatų bendros struktūros matyti, kad Komisija neprivalėjo pareikšti ieškinio. Todėl privatūs asmenys negali reikalauti, kad ji laikytųsi tam tikros pozicijos. Tuo remdamasis, Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad raštas, kuriuo Komisija informavo skundo autorių apie savo ketinimą nesiimti priemonių, negali būti laikomas keliančiu privalomų teisinių padarinių, todėl jis nėra aktas, dėl kurio gali būti pareikštas ieškinys, ir šiam sprendimui neturi įtakos tai, kad privatus asmuo tam tikrais atvejais gali turėti teisę pareikšti ieškinį dėl sprendimo, kurį Komisija skiria valstybei narei pagal SESV 106 straipsnio 3 dalį, panaikinimo, jeigu įvykdytos SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje numatytos sąlygos (šiuo klausimu žr. 2005 m. vasario 22 d. Sprendimo Komisija / max.mobil, C‑141/02 P, EU:C:2005:98, 68–70 punktus).

51

Nagrinėjamu atveju aišku, kad ieškovė kreipėsi į EIOPA su prašymu, pateiktu pagal Reglamento Nr. 1094/2010 17 straipsnį. Šiame straipsnyje numatytas mechanizmas, leidžiantis EIOPA nagrinėti atvejus, kai nacionalinės institucijos, vykdydamos priežiūros funkcijas, pažeidžia Sąjungos teisę. Taigi, remiantis minėto straipsnio 1 dalimi, „[k]ai kompetentinga institucija netaiko 1 straipsnio 2 dalyje nurodytų aktų arba juos taiko taip, kad pažeidžia Sąjungos teisę, įskaitant pagal 10–15 straipsnius nustatytus techninius reguliavimo standartus ir techninius įgyvendinimo standartus, visų pirma neužtikrindama, kad finansų įstaiga atitiktų tuose aktuose nustatytus reikalavimus, [EIOPA] turi imtis veiksmų pagal įgaliojimus, nustatytus šio straipsnio 2, 3 ir 6 dalyse“.

52

Reglamento Nr. 1094/2010 17 straipsnio 2, 3 ir 6 dalyse apibrėžti trys šio mechanizmo etapai. Konkrečiai kalbant, minėto reglamento 17 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad „[v]ienos ar daugiau kompetentingų institucijų, Europos Parlamento, Tarybos, Komisijos ar suinteresuotųjų subjektų grupės prašymu arba savo iniciatyva [EIOPA] gali ištirti tariamą Sąjungos teisės pažeidimą arba jos netaikymą, apie tai pranešusi atitinkamai kompetentingai institucijai“.

53

Taigi iš šios nuostatos, visų pirma veiksmažodžio „galėti“ vartojimo, matyti, kad EIOPA turi diskreciją tyrimų srityje ir tuomet, kai į ją su prašymu kreipiasi vienas iš Reglamento Nr. 1094/2010 17 straipsnio 2 dalyje aiškiai nurodytų subjektų, ir tuomet, kai ji veikia savo pačios iniciatyva (pagal analogiją žr. 2015 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo SV Capital / ABE, T‑660/14, pateiktas apeliacinis skundas, EU:T:2015:608, 47 punktą).

54

Vadinasi, priešingai, nei tvirtina ieškovė pateikdama su neveikimu susijusį reikalavimą, EIOPA visiškai neprivalo imtis veiksmų pagal Reglamento Nr. 1094/2010 17 straipsnį.

55

Be to, toks aiškinimas atitinka EIOPA tikslus ir užduotis, taip pat Reglamento Nr. 1094/2010 17 straipsniu nustatyto mechanizmo bendrą struktūrą. Iš tiesų, remiantis šio reglamento 1 straipsnio 6 dalimi, EIOPA tikslas – apsaugoti viešąjį interesą prisidedant prie trumpalaikio, vidutinės trukmės ir ilgalaikio finansų sistemos stabilumo ir veiksmingumo Sąjungos ekonomikos, jos piliečių ir verslo labui. Be to, iš minėto reglamento 26 konstatuojamosios dalies matyti, kad to paties reglamento 17 straipsnyje nustatytu mechanizmu siekiama užtikrinti finansų rinkų vientisumą, skaidrumą, veiksmingumą ir sklandų veikimą, finansų sistemos stabilumą ir neutralias finansų įstaigų konkurencijos Sąjungoje sąlygas. Teisingo ir visiško Sąjungos teisės taikymo garantija yra būtina išankstinė to sąlyga. Kitaip tariant ir, be to, kaip pažymi EIOPA, minėto mechanizmo tikslas nėra suteikti individualią apsaugą ar žalos atlyginimą fizinių ar juridinių asmenų ginčuose su kompetentinga valdžios institucija nacionaliniu lygmeniu.

56

Atsižvelgiant į šias aplinkybes pažymėtina, kad tokio prašymo, kokį nagrinėjamu atveju yra suformulavusi ieškovė, pateikimas nesukuria jokių konkrečių teisinių santykių tarp ieškovės ir EIOPA ir negali įpareigoti ETIOPA atlikti tyrimą pagal Reglamento Nr. 1094/2010 17 straipsnio 2 dalį.

57

Šiomis aplinkybėmis pagal analogiją su šios nutarties 50 punkte nurodyta teismo praktika manytina, kad sprendimas nepradėti tyrimo nesukelia privalomų teisinių padarinių. Konkrečiai kalbant, kadangi ieškovė negali reikalauti, kad EIOPA pradėtų tyrimą pagal Reglamento Nr. 1094/2010 17 straipsnio 2 dalį, pastarosios atsisakymas savo iniciatyva pradėti tokią procedūrą negali paveikti ieškovės interesų taip, kad jos teisinė padėtis pasikeistų iš esmės.

58

Todėl sprendimas nepradėti tyrimo negali būti laikomas aktu, dėl kurio gali būti pareikštas ieškinys.

59

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikalavimą panaikinti sprendimą nepradėti tyrimo reikia atmesti kaip akivaizdžiai nepriimtiną ir nereikia nagrinėti šalių argumentų dėl termino pareikšti ieškinį laikymosi.

60

Grįsdama reikalavimą panaikinti Apeliacinės tarybos sprendimą, kuris yra priimtinas dėl turimos teisės pareikšti ieškinį ir dėl termino pareikšti ieškinį laikymosi, ieškovė iš esmės nurodo vienintelį ieškinio pagrindą, susijusį su esminių formos reikalavimų pažeidimu, nes minėta taryba priėmė sprendimą ne dėl viso ginčo dalyko. Pažymėjusi, kad apeliacinis skundas šiai tarybai buvo pateiktas tik dėl 2014 m. lapkričio 24 d. EIOPA rašto, ieškovė mano, kad tai dar nereiškia, jog minėta taryba neturėjo atsižvelgti į argumentus, kuriuos ieškovė išdėstė 2014 m. birželio 18 d. rašte, kuriuo pareikalavo panaikinti prie to apeliacinio skundo pridėtą sprendimą nepradėti tyrimo.

61

EIOPA iš esmės atsikerta, kad reikalavimas panaikinti Apeliacinės tarybos sprendimą yra nepriimtinas, nes tas sprendimas nėra aktas, dėl kurio gali būti pareikštas ieškinys, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį, ir ieškovės nurodytas vienintelis ieškinio pagrindas bet kuriuo atveju yra netinkamas.

62

Primintina, kad pagal teismo praktiką Bendrasis Teismas turi įvertinti, ar geras teisingumo vykdymas nagrinėjamos bylos aplinkybėmis pateisina ieškovės argumentų, susijusių su Apeliacinės tarybos sprendimo pagrįstumu, atmetimą iš esmės, nepriėmus sprendimo dėl šio reikalavimo panaikinti priimtinumo (šiuo klausimu žr. 2002 m. vasario 26 d. Sprendimo Taryba / Boehringer, C‑23/00 P, EU:C:2002:118, 52 punktą).

63

Siekiant proceso ekonomiškumo, nagrinėjamu atveju reikia pasinaudoti šia galimybe, nes ieškovės nurodytas vienintelis ieškinio pagrindas dėl toliau išdėstytų motyvų akivaizdžiai neleidžia įrodyti, kad Apeliacinės tarybos sprendimas yra neteisėtas.

64

Primintina, kad pagal Reglamento Nr. 1094/2010 60 straipsnio 4 dalį, „[j]eigu apeliacinis skundas yra priimtinas, Apeliacinė taryba nagrinėja, ar jis yra pagrįstas“. Pagal Apeliacinės tarybos procedūros reglamento 9 straipsnio 1 dalį ši taryba, prieš nagrinėdama apeliacinio skundo pagrįstumą, vertina jo priimtinumą, jeigu atsakovas teigia, kad apeliacinis skundas yra nepriimtinas.

65

Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad EIOPA Apeliacinei tarybai pateikė 2015 m. birželio 25 d. atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuris apsiribojo priimtinumo klausimais. Tame atsiliepime ji prašė atmesti apeliacinį skundą dėl nepriimtinumo.

66

Savo sprendimu Apeliacinė taryba atmetė ieškovės apeliacinį skundą kaip nepriimtiną, motyvuodama iš esmės tuo, kad jis pateiktas ne dėl jos kompetencijos sričiai priklausančio akto. Jos teigimu, 2014 m. lapkričio 24 d. EIOPA raštas yra tik sprendimą nepradėti tyrimo patvirtinantis aktas. Be to, ji pažymėjo, kad ieškovė nepateikė apeliacinio skundo dėl sprendimo nepradėti tyrimo ir kad bet kuriuo atveju, kadangi apeliacinis skundas pateiktas 2014 m. gruodžio 22 d., ieškovė praleido terminą apskųsti tą sprendimą.

67

Nors Apeliacinė taryba atmetė apeliacinį skundą dėl nepriimtinumo, ji nepriėmė jokio sprendimo dėl ieškovės pateikto apeliacinio skundo pagrįstumo. Tai darydama ji vadovavosi savo Procedūros reglamento 9 straipsnio 1 dalimi – beje, ieškovė to neginčija.

68

Viena vertus, konstatuotina, kad Bendrajame Teisme ieškovė nenurodė nė vieno ieškinio pagrindo ar argumento, kuriuo remiantis būtų galima suabejoti Apeliacinės tarybos atlikto vertinimo, ar jai pateiktas apeliacinis skundas priimtinas, pagrįstumu.

69

Iš tiesų vieninteliu ieškinio pagrindu ieškovė iš esmės priekaištauja Apeliacinei tarybai, kad ši nepriėmė sprendimo dėl argumentų, kuriuos ieškovė pateikė savo 2014 m. birželio 18 d. rašte. Iš šio rašto matyti, kad tais argumentais buvo siekiama įrodyti, jog IVASS pažeidė Sąjungos teisę, o tai, ieškovės teigimu, yra pagrindas pradėti tyrimą pagal Reglamento Nr. 1094/2010 17 straipsnį.

70

Vadinasi, vienintelis ieškinio pagrindas, nurodytas grindžiant šį reikalavimą, susijęs tik su atsisakymo pradėti tyrimą pagal Reglamento Nr. 1094/2010 17 straipsnį pagrįstumo vertinimu, kurio Apeliacinė taryba vis dėlto neatliko.

71

Todėl vienintelis ieškinio pagrindas turi būti atmestas kaip akivaizdžiai netinkamas.

72

Kita vertus, bet kuriuo atveju pažymėtina, kad ieškovė savo rašytiniuose dokumentuose pripažįsta, „kad 2014 m. gruodžio 22 d. pateiktame apeliaciniame skunde [ji] paminėjo tik 2014 m. lapkričio 24 d. [EIOPA raštą] kaip ginčijamą sprendimą“. Manytina, kad taip ieškovė sutinka su tuo, jog 2014 m. gruodžio 22 d. Apeliacinei tarybai pateikto apeliacinio skundo dalykas buvo tik 2014 m. lapkričio 24 d. EIOPA raštas. Tokia išvada darytina ir dėl bylos dokumentų, visų pirma atsižvelgiant į Apeliacinei tarybai pateiktą ieškovės apeliacinį skundą, kurio dalykas buvo aiškiai nurodytas (tai „2014 m. lapkričio 24 d. EIOPA [raštas], kuriuo patvirtintas sprendimas [nepradėti tyrimo]“), ir į Apeliacinei tarybai pateiktą ieškovės pareiškimą, kuriame ieškovė padarė išvadą, kad minėtas raštas, kuriuo patvirtintas sprendimas nepradėti tyrimo, prieštarauja Sąjungos teisei.

73

Yra aišku, kad Apeliacinė taryba priėmė sprendimą dėl apeliacinio skundo, pateikto dėl 2014 m. lapkričio 24 d. EIOPA rašto, ir atmetė jį kaip nepriimtiną. Tai padariusi, ji apibrėžė ginčo dalyką, kurį, kaip matyti iš ankstesnių svarstymų, sudaro tik šio rašto teisėtumas.

74

Todėl ieškovė akivaizdžiai nepagrįstai teigia, kad Apeliacinė taryba sprendimą dėl ginčo dalyko priėmė tik iš dalies, nes nepriėmė sprendimo dėl 2014 m. birželio 18 d. ieškovės rašto.

75

Ši išvada darytina, net jeigu 2014 m. birželio 18 d. ieškovės raštas buvo pridėtas kaip pareiškimo, kurį ji buvo pateikusi procedūros Apeliacinėje taryboje tikslais, priedas ir net jeigu tame pareiškime ieškovė nurodė, kad priedai yra sudėtinė jos argumentų dalis. Iš tiesų, neatsižvelgiant į tai, ar, vertindama apeliacinį skundą iš esmės, Apeliacinė taryba turi priimti sprendimą ne tik dėl pateiktuose pareiškimuose nurodytų argumentų, bet ir dėl vien tų pareiškimų prieduose esančių argumentų, manytina, jog tai, kad minėtas raštas buvo pridėtas prie ieškovės pareiškimo, negali pakeisti Apeliacinėje taryboje nagrinėjamo ginčo dalyko, kurį aiškiai sudarė tik 2014 m. lapkričio 24 d. EIOPA raštas.

76

Be to, net ir darant prielaidą, kad ieškovė priekaištauja EIOPA, jog ši 2014 m. birželio 18 d. ieškovės rašto nelaikė pagal Reglamento Nr. 1094/2010 60 straipsnį pateiktu apeliaciniu skundu arba nepriėmė sprendimo dėl tuo raštu pateikto apeliacinio skundo, dar reikia pridurti, kad iš minėto rašto visiškai nematyti, jog ieškovė būtų ketinusi kreiptis į Apeliacinę tarybą su tokiu apeliaciniu skundu. Tame rašte, kuris buvo adresuotas EIOPA pirmininkui ir kuriame buvo pateikti argumentai, kuriais ieškovė ginčijo sprendimą nepradėti tyrimo, daugių daugiausia buvo suformuluotas prašymas, kad EIOPA pirmininkas panaikintų minėtą sprendimą ir pagal to paties reglamento 17 straipsnį nuspręstų pradėti tyrimą.

77

Tai reiškia, kad vienintelis ieškinio pagrindas, nurodytas grindžiant reikalavimą panaikinti Apeliacinės tarybos sprendimą, turi būti atmestas kaip akivaizdžiai netinkamas ir bet kuriuo atveju kaip akivaizdžiai nepagrįstas.

78

Todėl šį reikalavimą reikia atmesti kaip akivaizdžiai nepagrįstą teisiškai.

79

Ieškovė Bendrojo Teismo prašo „pripažinti, kad [EIOPA] yra atsakinga“ už žalą, kurią ieškovei padarė nepriėmusi sprendimo ir priėmusi ginčijamus sprendimus. Darydama nuorodas, be kita ko, į argumentus, pateiktus grindžiant reikalavimus dėl neveikimo ir panaikinimo, ji teigia, kad EIOPA pakankamai šiurkščiai pažeidė Reglamento Nr. 1094/2010 17 ir 60 straipsnius ir trečiosios ne gyvybės draudimo direktyvos nuostatas, kuriomis siekiama suteikti jai teisių. Šiais pažeidimais jai buvo padaryta tiek materialinės žalos, nes 2013–2014 m. jos apyvarta iš Italijoje išduodamų draudimo polisų sumažėjo 59 %, nebuvo gauta pelno ir patirta išlaidų, susijusių su draudimu Italijoje atidaryti filialą, tiek žalos reputacijai ar įvaizdžiui. Dėl priežastinio ryšio ieškovė mano, kad priežastingumo grandinę pradėjo IVASS sprendimas, vis dėlto EIOPA svariai prisidėjo prie to, kad išliktų to sprendimo padariniai.

80

EIOPA atsikerta, kad reikalavimas atlyginti žalą yra akivaizdžiai nepriimtinas ir, be to, akivaizdžiai nepagrįstas.

81

Reikia priminti, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnį ir Procedūros reglamento 76 straipsnio d punktą ieškinyje visų pirma turi būti nurodytas ginčo dalykas ir teisinių pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka. Tam, kad būtų tenkinami šie reikalavimai, ieškinio pareiškime dėl Sąjungos institucijos tariamai padarytos žalos atlyginimo turi būti nurodytos aplinkybės, leidžiančios nustatyti veiksmus, kuriais ieškovas kaltina instituciją, motyvai, kodėl jis mano, jog tarp veiksmų ir tariamai patirtos žalos egzistuoja priežastinis ryšys, ir šios žalos pobūdis ir dydis (1996 m. rugsėjo 18 d. Sprendimo Asia Motor France ir kt. / Komisija, T‑387/94, EU:T:1996:120, 106 ir 107 punktai ir 1997 m. gegužės 6 d. Sprendimo Guérin automobiles / Komisija, T‑195/95, EU:T:1997:66, 20 ir 21 punktai). Vis dėlto reikalavimui atlyginti neapibrėžtą žalą trūksta reikiamo tikslumo, todėl jis laikytinas nepriimtinu (1971 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Zuckerfabrik Schöppenstedt / Taryba, 5/71, EU:C:1971:116, 9 punktas).

82

Žinoma, ieškovas gali būti neįvardijęs žalos, kurią jis mano patyręs, sumos skaičiais, tačiau aiškiai nurodęs aplinkybes, leidžiančias įvertinti jos pobūdį ir dydį, todėl atsakovas turi priemonių užtikrinti savo gynybą. Tokiomis aplinkybėmis tai, kad ieškinyje nenurodyta tikslių skaičių, neturi įtakos kitos šalies teisei į gynybą (2005 m. liepos 22 d. Nutarties Polyelectrolyte Producers Group / Taryba ir Komisija, T‑376/04, EU:T:2005:297, 55 punktas).

83

Tačiau nagrinėjamu atveju ieškovė tik neapibrėžtai nurodė tiek tariamą materialinę žalą, patirtą dėl 2013–2014 m. apyvartos iš Italijoje išduotų draudimo polisų sumažėjimo 59 %, negauto pelno ir išlaidų, susijusių su draudimu Italijoje atidaryti filialą, tiek žalą reputacijai ar įvaizdžiui, bet niekaip nepagrindė savo teiginių. Todėl ieškovė nepateikė pakankamai duomenų, leidžiančių Bendrajam Teismui ir EIOPA įvertinti patirtos žalos pobūdį ir dydį.

84

Be to, ieškovė taip pat nurodė nepakankamai priežasčių, kodėl mano, kad tarp kritikuojamų EIOPA veiksmų ir tariamai patirtos žalos egzistuoja priežastinis ryšys. Iš tiesų ji tik pažymėjo, kad, „nors priežastingumo grandinę, kuri lėmė [jos] patirtą žalą, pradėjo IVASS sprendimas, vis dėlto EIOPA, atsisakydama priimti sprendimą arba priimdama esminių trūkumų turinčius sprendimus, svariai prisidėjo prie to, kad išliktų to sprendimo padariniai <...> ir kad nebūtų imtasi šį apribojimą kompensuojančios priemonės“. Manytina, kad tokie neapibrėžti ir nepagrįsti teiginiai neatitinka šios nutarties 81 punkte primintų reikalavimų.

85

Šiomis aplinkybėmis reikalavimą atlyginti žalą reikia atmesti kaip akivaizdžiai nepriimtiną.

86

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, visų pirma į šios nutarties 43, 59, 78 ir 85 punktuose padarytas išvadas, šį ieškinį reikia atmesti kaip iš dalies akivaizdžiai nepriimtiną ir iš dalies akivaizdžiai nepagrįstą teisiškai.

87

Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, reikia iš jos priteisti bylinėjimosi išlaidas, kaip to reikalavo EIOPA.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija),

nutaria: