1

Pagal Partnerystės susitarimą tarp Afrikos, Karibų jūros bei Ramiojo vandenyno grupės valstybių ir Europos bendrijos bei jos valstybių narių, pasirašytą 2000 m. birželio 23 d. Kotonu (OL L 317, 2000, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 35 t., p. 3) ir Bendrijos vardu patvirtintą 2002 m. gruodžio 19 d. Tarybos sprendimu 2003/159/EB (OL L 65, 2003, p. 27; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 46 t., p. 121), devintuoju Europos plėtros fondu (EPF) sukurta penkioms Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno valstybėms (AKR), t. y. Afrikos šalims, kuriose oficialioji kalba yra portugalų (toliau – PALOP), skirta kultūrinių iniciatyvų rėmimo programa.

2

PALOP yra Angolos Respublika, Žaliojo Kyšulio Respublika, Bisau Gvinėjos Respublika, Mozambiko Respublika ir San Tomė ir Principės Demokratinė Respublika.

3

Pagal jiems skirtą kultūrinių iniciatyvų rėmimo programą Europos Komisijos sprendimu PALOP skirtas 3 mln. EUR finansavimas, įgyvendintas finansavimo susitarimu Nr. 9888/REG (toliau – finansavimo susitarimas), kurį Komisija pasirašė 2007 m. gruodžio 19 d., o PALOP, atstovaujamos Bisau Gvinėjos Respublikos regioninio įgaliojimus suteikiančio pareigūno, pasirašė 2008 m. vasario 29 d. ir kuris įsigaliojo tą pačią dieną. Minėtas susitarimas baigė galioti 2013 m. gruodžio 31 d.

4

Pagal finansavimo susitarimą 2009 m. liepos 20 d. buvo pasirašyta paslaugų sutartis FED/2009/210‑646 (toliau – paslaugų sutartis) tarp perkančiajai organizacijai atstovaujančio atitinkamo nacionalinio įgaliojimus suteikiančio pareigūno, t. y. Bisau Gvinėjos ekonomikos ir finansų ministro (toliau – nacionalinis įgaliojimus suteikiantis pareigūnas), ir ieškovės Transtec, kuri yra vystymo konsultacijas teikianti firma, kurios veikla orientuota į techninio bendradarbiavimo paslaugų teikimą valstybės institucijoms, privataus sektoriaus subjektams ir kitoms besiformuojančios rinkos ekonomikos šalių organizacijoms.

5

Paslaugų sutartį laidavimo tikslais taip pat pasirašė Bisau Gvinėjos švietimo, kultūros ir mokslo ministras, kaip paramos gavėjas, ir patvirtino Europos Sąjungos delegacijos Bisau Gvinėjos Respublikoje vadovas (toliau – delegacijos vadovas), kaip finansavimo teikėjas.

6

Kai kurios paslaugų sutarties nuostatos ir priedai buvo papildyti 2011 ir 2012 m. Minėtos sutarties, remiantis jos 3 straipsniu, vertė buvo 344992 EUR, o trukmė – 24 mėnesiai; galiausiai, vadovaujantis įvairiais papildymais, jos vertė išaugo iki 484787 EUR, o trukmė tapo kiek ilgesnė nei 36 mėnesių laikotarpis, t. y. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Papildymai buvo skirti padengti išlaidoms, susijusioms su įvairių šios sutarties II ir III prieduose nurodytų ieškovės užduočių, susijusių su techninės pagalbos paslaugų teikimu PALOP kultūrinių iniciatyvų rėmimo programos valdymo padaliniui, vykdymu.

7

Vykdydama paslaugų sutartį ieškovė parengė ir pasirašė dokumentą FED/2010/249-005 „Orçamento-programa de cruzeiro e de encerramento“ (vykdymo ir užbaigimo programos sąmata, toliau – programos sąmata), jį patvirtino nacionalinis įgaliojimus suteikiantis pareigūnas, laidavimo tikslais pasirašė paramos gavėjas ir parašu patvirtino delegacijos vadovas.

8

Programos sąmatai taikyti ir visiems jos veiklos aspektams įvykdyti ieškovei buvo patikėta valdyti 2531560 EUR finansinių asignavimų.

9

Pagal paslaugų sutartį ir programos sąmatą ieškovė atliko jai priskirtas užduotis per nustatytus terminus. 2012 m. rugpjūčio 31 d., pasibaigus iš dalies pakeistai minėtai sutarčiai, ji deklaravo 475108,25 EUR išlaidas pagal paslaugų sutartį ir 1679933,71 EUR programos sąmatos įgyvendinimo išlaidas.

10

Vėliau Komisija paprašė atlikti du auditus, vieną dėl paslaugų sutarties, kitą dėl programos sąmatos. Abiejų auditų ataskaitų projektuose, kurie buvo parengti atitinkamai 2014 m. gegužės 12 ir 25 d., buvo nustatytos įvairios netinkamomis finansuoti pripažintos išlaidos, kurių bendra suma buvo 607072,24 EUR, kuri po apskaitos pataisymų siekė 607096,08 EUR pagal programos sąmatą ir 10151,17 EUR pagal paslaugų sutartį.

11

2014 m. birželio 11 d. ieškovė pateikė pastabas dėl audito ataskaitų projektų. Į galutinę šių ataskaitų versiją, priimtą 2014 m. liepos 25 d., buvo įtraukti auditoriaus komentarai dėl ieškovės pastabų.

12

Priėmus šias ataskaitas, Europos Sąjungos delegacija Bisau Gvinėjos Respublikoje pritarė auditoriaus išvadoms. Vis dėlto, prieš priimant sprendimą dėl su programos sąmata susijusios sumos, t. y. 607096,08 EUR, susigrąžinimo, 2014 m. spalio 29 d. raštu ieškovė buvo pakviesta pateikti savo pastabas Komisijai. 2014 m. lapkričio 7 d. ieškovė atsakė į šį raštą.

13

2014 m. gruodžio 12 d. raštu, kurį kartu pasirašė delegacijos vadovas ir nacionalinis įgaliojimus suteikiantis pareigūnas, ieškovės prieštaravimai ir argumentai buvo atmesti. 2014 m. gruodžio 14 d. ieškovė užginčijo šio rašto turinį ir dar kartą pakartojo savo poziciją.

14

2015 m. kovo 26 d. Europos Sąjungos delegacija Bisau Gvinėjos Respublikoje nusiuntė ieškovei debeto avizą Nr. 4940150201 dėl 607096,08 EUR sumos, pavadintą „Išlaidų grąžinimas pagal audito ataskaitą“. Po debeto avizos buvo išsiųstas 2015 m. kovo 30 d. raštas, kuriame nurodyta:

„Atsižvelgiant į [p]rogramos [s]ąmatą <…>, dėl kurios audito ataskaitoje nustatyta 607072,24 EUR netinkamų finansuoti išlaidų suma, atskiru raštu teikiame debeto avizą dėl minėtos sumos. [Paslaugų sutarties I priedo dėl ginčų sprendimo] 40 straipsnis [p]rogramos sąmatai netaikomas. Norėtume Jus informuoti, kad atliekamas techninis vertinimas ir jo išvados bus pridėtos prie atvejo tyrimo medžiagos.“

15

2015 m. gegužės 6 d. raštu ieškovė užginčijo debeto avizą ir 2015 m. kovo 30 d. lydraštį. Ji dar kartą parašė Komisijai 2015 m. birželio 22 d. Ieškovė gavo 2015 m. birželio 24 d. Komisijos raštą, kad jai atsakymas bus pateiktas kuo greičiau.

16

Ieškovei pareikalavus kitų iš Komisijos gautinų sumų, pastaroji nusprendė padengti mokėtinas sumas atlikdama priešpriešinį Komisijos debitorinių įsiskolinimų ir neįvykdytų kreditorinių įsiskolinimų įskaitymą, tačiau reikia pažymėti, kad pagal programos sąmatą galiausiai mokėtina Komisijos nustatyta suma buvo 624388,73 EUR, siekiant į ją įtraukti 17292,65 EUR delspinigių.

17

Iš Komisijos Biudžeto generalinio direktorato (GD) ieškovė gavo šešis sprendimus dėl įskaitymo, kuriais siekta susigrąžinti gautinas sumas, kurias sudaro programos sąmatos audito ataskaitoje „netinkamomis“ pripažintos išlaidos (toliau – ginčijama gautina suma). Minėti sprendimai yra šie:

18

Vos gavusi 2015 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą, ieškovė Europos Sąjungos delegacijai Bisau Gvinėjos Respublikoje 2015 m. rugpjūčio 26 d. pateikė raštą, kuriame ji priminė 2015 m. gegužės 6 d. rašto turinį ir paprašė sustabdyti visas debeto avizos vykdymo priemones, kol Komisijos tarnybos išnagrinės jos argumentus.

19

2015 m. spalio 2 d. raštu, kuris elektroniniu paštu išsiųstas 2015 m. spalio 5 d., delegacijos vadovas atmetė ieškovės prašymą, raštą užbaigdamas šiuo sakiniu:

„Vis dėlto, atsižvelgiant į ginčijamos sumos dydį, atliksime papildomus tyrimus, apie kuriuos Jūs būsite informuoti.“

20

EPF buvo įkurtas bendradarbiavimui su AKR valstybėmis finansuoti, iš pradžių jį numatant priede prie EEB sutarties, o vėliau – sudarant vidaus susitarimus su Taryboje posėdžiaujančiomis valstybėmis narėmis. Iki šiol vienas po kito buvo sudaryta vienuolika EPF ir su šiais EPF susijusių vidaus susitarimų ir jų trukmė atitiko įvairių susitarimų ir konvencijų, kuriais Europos Sąjunga ir jos valstybės narės užmezgė šią ypatingą partnerystę su AKR valstybėmis, trukmę. EPF skirtos lėšos nebuvo įtrauktos į bendrąjį Sąjungos biudžetą, o tai buvo padaryta todėl, kad kiekvieno EPF valdymo taisyklės buvo nustatytos specialiu finansiniu reglamentu.

21

Šis ieškinys patenka į 2003 m. kovo 27 d. finansinio reglamento, taikomo devintajam EPF (OL L 83, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 46 t., p. 131), iš dalies pakeisto 2007 m. kovo 19 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 309/2007 (OL L 82, 2007, p. 1) (toliau – devintajam EPF taikomas finansinis reglamentas), taikymo sritį.

22

Vis dėlto, kaip matyti iš 2008 m. vasario 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 215/2008 dėl dešimtajam Europos plėtros fondui taikomo finansinio reglamento (OL L 78, 2008, p. 1), iš dalies pakeisto 2011 m. balandžio 11 d. Tarybos reglamentu (ES) Nr. 370/2011 (OL L 102, 2011, p. 1) (toliau – dešimtajam EPF taikomas finansinis reglamentas), 156 straipsnio, be kita ko, devintuoju EPF finansuojamoms operacijoms taikomos nuo jo įsigaliojimo 2008 m. kovo 20 d. dešimtajam EPF taikomo finansinio reglamento nuostatos, susijusios su finansų pareigūnais, įplaukų operacijomis, išlaidų patvirtinimu, leidimo išlaidoms išdavimu ir mokėjimu, IT sistemomis, ataskaitų pateikimu, taip pat išorės auditu ir biudžeto įvykdymo patvirtinimu.

23

Vėliau, nuo 2015 m. kovo 6 d., 2015 m. kovo 2 d. Tarybos reglamento (ES) 2015/323 dėl 11-ajam Europos plėtros fondui taikomo finansinio reglamento (OL L 58, 2015, p. 1) nuostatos taikomos ankstesnių EPF lėšomis finansuojamoms operacijoms, nedarant poveikio esamiems teisiniams įsipareigojimams. Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į tai, kad operacijos Komisijos buvo finansuotos pagal finansinį susitarimą, kuris buvo dalis teisinių įsipareigojimų iki Reglamento 2015/323 įsigaliojimo, joms nebuvo taikytos minėto reglamento nuostatos.

24

Paslaugų sutartis buvo pasirašyta vadovaujantis finansavimo susitarimo 5 straipsniu, pagal kurį atitinkamas nacionalinis įgaliojimus suteikiantis pareigūnas turėjo sudaryti sutartis su pasirinktais subjektais, įpareigotais parengti tinkamas programų sąmatas (pirmiausia „pradėjimo“, tada „vykdymo“, galiausiai – „užbaigimo“), ir visas – iki 2010 m. gruodžio 18 d.

25

Pagal devintajam EPF taikomo finansinio reglamento 80 straipsnio 4 dalį programos sąmata buvo apibrėžta kaip „dokumentas, nustatantis reikalingus žmogiškuosius ir materialius išteklius, biudžetą ir išsamias <…> vykdomo projekto technines bei administracines priemones <…>“.

26

Ši apibrėžtis taip pat pateikta EPF finansuojamoms programų sąmatoms taikomos tvarkos praktinio vadovo 2.4.1 punkte ir 2009 m. Europos Sąjungos bendrajame biudžete (toliau – Vadovas).

27

Devintajam EPF taikomo finansinio reglamento 12 ir 13 straipsniai susiję su Komisijos atliekamais iš minėto EPF finansuojamų projektų ir programų finansinio vykdymo patikrinimais.

28

Devintajam EPF taikomo finansinio reglamento 13 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nustatyta:

„AKR valstybių <…> veiklos, finansuojamos iš EPF išteklių, įgyvendinimą prižiūri Komisija; tai ji gali atlikti išankstiniais patvirtinimais, ex post patikrinimais arba mišria procedūra <…>“

29

Šiomis aplinkybėmis finansavimo susitarimo I priedo 18 straipsnyje buvo nustatytos kelios sistemos, pagal kurias tikrinama ir kontroliuojama, kaip panaudotos skirtos lėšos; šiomis sistemomis gali naudotis Komisija. Jos, be kita ko, apėmė galimybę iki septintųjų metų pabaigos po paskutinio mokėjimo, esant reikalui, atlikti išsamų auditą remiantis patvirtinamaisiais dokumentais, sąskaitomis, apskaitos dokumentais ir bet kuriais kitais dokumentais, susijusiais su projekto ar programos finansavimu. Pagal minėto priedo 18.4 straipsnį tikrinami ir audituojami galėjo būti „rangovai ir subrangovai, kurie gavo Bendrijos lėšų“. Teisė atlikti finansinius auditus taip pat numatyta minėto susitarimo II priedo 4.5 straipsnyje ir paslaugų sutarties I priedo 25.1 straipsnyje.

30

Be to, pagal programos sąmatos 4.15 straipsnį taip pat gali būti atliktas pagal programos sąmatą patirtų išlaidų finansinis auditas, kurį atlikdami auditoriai galėjo atlikti, kaip patys manė, naudingus arba būtinus apskaitos, techninius, administracinius ir teisinius patikrinimus.

31

Galimai Komisijos arba nacionalinio įgaliojimus suteikiančio pareigūno nustatytoms gautinoms sumoms pirmiausia buvo taikyti devintajam EPF taikomo finansinio reglamento 41–47 straipsniai, vėliau, 2008 m. kovo 20 d. įsigaliojus dešimtajam EPF taikomam finansiniam reglamentui, pastarojo reglamento 63–65 straipsniai.

32

Dešimtajam EPF taikomo finansinio reglamento 65 straipsnio 2 dalyje pakartotas devintajam EPF taikomo finansinio reglamento 46 straipsnio 3 dalies turinys. Šiomis nuostatomis, kaip ir 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES, Euratomas) Nr. 966/2012 dėl Sąjungos bendrajam biudžetui taikomų finansinių taisyklių ir kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EB, Euratomas) Nr. 1605/2002 (OL L 298, 2012, p. 1) 80 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, Komisijos apskaitos pareigūnui suteikiama teisė susigrąžinti sumas, į EPF arba Sąjungos reikalavimus skolininkui įskaitant tolygią, nustatytą, fiksuoto dydžio ir mokėtiną sumą, kurią pačiam skolininkui turi grąžinti EPF arba Sąjunga.

33

Vadovo 3.3.2 punkte į programų sąmatas ir į paslaugų sutartis įtrauktų išlaidų rūšys buvo atskirtos taip:

„Vykdant decentralizuotas netiesiogines privačių subjektų operacijas (tik pagal EPF), atitinkamo subjekto personalo išlaidos ir paties subjekto veiklos išlaidos, reikalingos finansiniam įvairių programų sąmatų biudžeto dalies įvykdymui, negali būti finansuotos iš programų sąmatų biudžeto dalies, nes šios išlaidos yra įtrauktos į su šiuo subjektu pasirašytos paslaugų sutarties biudžetą.“

34

Kiek tai susiję, pirma, su pagal paslaugų sutartį, dėl kurios pateiktas šis ieškinys, skirtų sumų susigrąžinimu, minėtos sutarties I priedo 31.1 straipsnyje nustatyta:

„Subjektas [, su kuriuo sudaryta paslaugų sutartis,] įsipareigoja ne vėliau kaip iki debeto avizoje nurodyto termino pabaigos, t. y. per 45 dienas nuo šios debeto avizos priėmimo dienos, perkančiajai organizacijai grąžinti jam [pagal paslaugų sutartį] sumokėtas sumas, viršijančias galutinę mokėtiną sumą.“

35

Šiuo klausimu paslaugų sutarties 31.3 straipsnyje buvo nustatyta, kad perkančioji organizacija galėjo susigrąžinti jai mokėtinas sumas, atlikdama bet kokiu pagrindu paramos gavėjui mokėtinų sumų įskaitymą, o, esant reikalui, Komisija, kaip finansavimo teikėja, galėjo perimti perkančiosios organizacijos teises.

36

Kiek tai susiję, antra, su pagal programos sąmatą skirtų sumų susigrąžinimu, programos sąmatos 4.14 straipsnyje pažymėta, kad avansinių lėšų administratorius ir apskaitos pareigūnas arba, esant reikalui, programos sąmatos 4.2 punkte nurodytas subjektas, t. y. ieškovė, netinkamų finansuoti išlaidų sumas turi grąžinti nedelsiant.

37

Vadovaujantis programos sąmatos 4 punkto įžangine dalimi, su programos sąmatos įvykdymu susijusios techninės nuostatos turėjo atitikti Vadove aprašytas taisykles ir tvarką. Pastarojo 3.4.1 punkte, be kita ko, nustatyta:

„Kad programos sąmata būtų patvirtinta, delegacijos vadovas turi pritarti finansavimui <…>, jeigu bus laikomasi šiame vadove nustatytų taisyklių ir tvarkos. Jeigu šių taisyklių ir tvarkos nesilaikoma, su atitinkamomis operacijomis susijusios išlaidos bus netinkamos finansuoti iš Europos Sąjungos išteklių.“

38

Be to, Vadovo 4.1.2 punkte nustatyta, jog „tam, kad būtų tinkamos finansuoti, išlaidos prival[ėj]o būti susijusios su tinkamai patvirtintoje ir iki to laiko pasirašytoje programos sąmatoje numatytais veiksmais“.

39

2015 m. lapkričio 3 d. ieškovė Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė šį ieškinį.

40

2016 m. sausio 22 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai Komisija pateikė atskirą dokumentą, kuriuo pareiškė prieštaravimą pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 130 straipsnio 1 dalį. 2016 m. kovo 21 d. ieškovė pateikė pastabas dėl šio prieštaravimo.

41

2016 m. gegužės 30 d. nutartimi Bendrojo Teismo aštuntoji kolegija (ankstesniosios sudėties) nutarė nagrinėti prieštaravimą nagrinėjant bylą iš esmės.

42

Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

43

Komisija Bendrojo Teismo prašo:

44

Prieštaravime Komisija pirmiausia teigia, kad šio ieškinio dalykas turėtų apimti tik prašymą panaikinti penkis iš šešių jos sprendimų dėl įskaitymo, nurodytų šio sprendimo 17 punkte, nes savo ieškinyje ieškovė neginčijo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimo. Ji tvirtina, kad reikia daryti išvadą, jog suma, kurią reikia vertinti nagrinėjant ieškinį, turi būti tik 560096,51 EUR.

45

Savo pastabose dėl prieštaravimo ieškovė neginčija ieškinyje pateiktuose reikalavimuose nenurodžiusi 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimo. Vis dėlto ji nurodo, kad suma, kurią ji reikalauja sumokėti, rodo, kad šį sprendimą būtina įtraukti į ieškinio dalyką. Be to, pareiškime šis sprendimas aiškiai nurodytas kaip vienas iš sprendimų, į kuriuos yra nukreiptas šis ieškinys.

46

Pagal procedūros reglamento 76 straipsnio d punktą kiekviename ieškinyje turi būti nurodytas ginčo dalykas, pagrindai ir argumentai, kuriais remiamasi, ir šių pagrindų santrauka. Tai reikia išdėstyti pakankamai aiškiai ir tiksliai, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Teisingumo Teismas – vykdyti savo kontrolę. Tuo remiantis, pagrindinės faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis pagrįstas ieškinys, turi būti nuosekliai išdėstytos ir suprantamos iš paties ieškinio teksto (žr. 2015 m. balandžio 16 d. Sprendimo Parlamentas / Taryba, C‑317/13 ir C‑679/13, EU:C:2015:223, 17 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

47

Šiuo atveju ieškinyje ieškovė aiškiai ir nedviprasmiškai nurodo sumą, kurią prašo grąžinti, kuri apima 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendime nurodytą sumą. Be to, jame šis sprendimas bent kartą nurodytas kaip vienas iš „sprendimų, į kurį nukreiptas šis ieškinys“.

48

Todėl tai, kad 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimas nenurodytas ieškinio dalyse, kuriuose išdėstyti ieškovės reikalavimai, neturi reikšmės ieškinio dalykui.

49

(Ištaisyta 2018 m. spalio 3 d. nutartimi) Išties, iš ieškinio teksto aiškiai matyti, kad ieškovės argumentais siekiama, be kita ko, kad būtų panaikinti visi šio sprendimo 17 punkte nurodyti sprendimai dėl įskaitymo, kuriais visais siekiama, kad būtų sugrąžinta ginčijama gautina suma, o tai ne tik leidžia Bendrajam Teismui vykdyti savo kontrolę, bet taip pat Komisijai pasirengti gynybai. Be to, savo pastabose pastaroji atsakė į minėtus argumentus, paminėdama visą minėtą gautiną sumą.

50

Darytina išvada, kad šis ieškinys pateiktas dėl visų šio sprendimo 17 punkte nurodytų sprendimų dėl įskaitymo (toliau – ginčijami sprendimai).

51

Taigi reikia atmesti pirminius Komisijos pateiktus argumentus dėl prieštaravimo, pagal kurį ieškiniu turėtų būti prašoma panaikinti penkis iš šešių ginčijamų sprendimų.

52

Prieštaravimui pagrįsti Komisija pateikia tris argumentus.

53

Pirma, Komisija remiasi ieškinio nepriimtinumu, nes ieškinyje nėra konkrečių pagrindų dėl ginčijamų sprendimų. Šiuo klausimu ji tvirtina, kad ieškovės pateiktais pagrindais siekiama tik užginčyti ginčijamos gautinos sumos pagrįstumą, o ne įskaitymo veiksmų, dėl kurio priimti minėti sprendimai, teisėtumą ir finansinį pagrįstumą.

54

Antra, Komisija prašo Bendrojo Teismo pripažinti, kad jo jurisdikcijai nepriklauso nagrinėti šio ieškinio, atsižvelgiant į tai, kad ji nėra atsakinga dėl ginčijamų sprendimų. Ji tvirtina, pirma, kad ji įsikišo tam, kad būtų užtikrintas programos finansavimas, ir, antra, kad jos apskaitos pareigūnas perėmė nacionalinio įgaliojimus suteikiančio pareigūno, kuris išlieka atsakingas dėl minėtų sprendimų, teises.

55

Trečia, Komisija mano, kad ieškovė piktnaudžiavo procedūra. Ji mano, kad ginčijami sprendimai iš esmės yra susiję su ieškovės ir kompetentingų Bisau Gvinėjos Respublikos institucijų sutartiniais santykiais, todėl, nesant arbitražinės išlygos, ieškovė negali pareikšti ieškinio Bendrajame Teisme.

56

Pastabose dėl prieštaravimo ieškovė tvirtina, kad ginčijami sprendimai tikrai yra skirti jai. Pastarieji nėra priskirtini sutartiniams santykiams ir yra priimti Komisijos, vykdančios savo viešuosius įgaliojimus.

57

Kiek tai susiję su Komisijos argumentais, kad ieškovė piktnaudžiavo procedūra, reikia pažymėti, kad šis ieškinys pateiktas remiantis iš dalies SESV 263 straipsniu ir juo, be kita ko, prašoma panaikinti ginčijamus sprendimus. Ieškiniui pagrįsti ieškovė iš esmės pateikė penkis pagrindus, t. y. pagrindą, grindžiamą „teisinio pagrindo nebuvimu“, pagrindą, grindžiamą nepagrįsto praturtėjimo draudimo principo pažeidimu, pagrindą, grindžiamą vertinimo laisvės pagal devintajam EPF taikomo finansinio reglamento 42, 44, 45 ir 47 straipsnius ir proporcingumo principo pažeidimu, pagrindą, grindžiamą gero administravimo principo pažeidimu, ir pagrindą, grindžiamą akivaizdžiomis Komisijos vertinimo klaidomis, susijusiomis su daugeliu programos sąmatos audito ataskaitoje esančių teiginių.

58

Atsižvelgdamas į tai, kad ieškinys yra aiškiai pareikštas pagal SESV 263 straipsnį, ir į ieškinio pagrindų antraštes, Bendrasis Teismas įgyvendins savo jurisdikciją ginčijamo sprendimo teisėtumo kontrolės srityje. Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal jurisprudenciją aktas, kuriuo Komisija neteismine tvarka įskaito, kaip kiekvienu iš minėtų sprendimų, iš skirtingų teisinių santykių su tuo pačiu asmeniu atsiradusias skolas ir skolinius reikalavimus, yra aktas, kurį galima ginčyti, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą. Būtent nagrinėdamas tokį ieškinį dėl panaikinimo Bendrasis Teismas turi patikrinti sprendimo dėl įskaitymo teisėtumą, atsižvelgdamas į jo padarinius, susijusius su faktiniu mokėtinų sumų neišmokėjimu ieškovei (žr. 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo Technion et Technion Research & Development Foundation / Komisija, T‑216/12, EU:T:2015:746, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

59

Vis dėlto, pateikdama pagrindą, grindžiamą teisinio pagrindo nebuvimu, ir pagrindą, grindžiamą akivaizdžia Komisijos vertinimo klaida dėl daugelio programos sąmatos audito ataskaitos teiginių, ieškovė iš esmės prašo, kad Bendrasis Teismas konstatuotų, jog ginčijami sprendimai negalėjo būti grindžiami ginčijama gautina suma. Išties, pateikdama pagrindą, grindžiamą „teisinio pagrindo nebuvimu“, ji visų pirma kaltina Komisiją ją nurodžius kaip minėtos gautinos sumos mokėtoją; ji ginčija, kad gautina suma yra mokėtina.

60

Taigi iš tikrųjų šiuo ieškiniu siekiama ne tik kad būtų panaikinti ginčijami sprendimai, iš Komisijos būtų priteista sumokėti 624388,73 EUR sumą ir ieškovei atlyginta neturtinė žala, bet taip pat kad Bendrasis Teismas nuspręstų, jog ieškovė neskolinga ginčijamos Sąjungos gautinos sumos (pagal analogiją žr. 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo Technion et Technion Research & Development Foundation / Komisija, T‑216/12, EU:T:2015:746, 54 ir 55 punktus).

61

Tačiau, pirma, kalbant apie ginčijamos gautinos sumos pobūdį, reikia pažymėti, kad tarp Komisijos atstovaujamos Sąjungos ir ieškovės nėra sutartinių santykių. Kita paslaugų sutarties, pagal kurią ieškovė parengė programos sąmatą, šalis yra ne Komisijos atstovaujama Sąjunga, o Bisau Gvinėjos Respublikos ekonomikos ir finansų ministras. Kiek tai susiję su programos sąmata, savo pastabose dėl prieštaravimo ieškovė pažymėjo, kad tai yra ne sutartis, o programavimo dokumentas, kuriuo siekiama panaudoti Komisijos pagal jos pačios parengtą biudžetą paskirtas lėšas ir kuriuo nesukuriami tarpusavio įsipareigojimai su Komisija. Per teismo posėdį Komisija nurodė, kad ji pritaria ieškovės nuomonei šiuo klausimu. Ji programos sąmatą kvalifikavo kaip vienašališką aktą, kurį galima palyginti su ieškovės valios pareiškimu, pagal kurį pastaroji tapo atsakinga už teisingą projekto įvykdymą.

62

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad iš devintajam EPF taikomo finansinio reglamento 54 straipsnio 4 dalies matyti, kad programos sąmata yra „Individualūs teisiniai įsipareigojimai“, kuriuos prisiima AKR valstybė arba užjūrio šalis ar teritorija paramos gavėja (UŠT) arba Komisija, veikdama jų vardu ir jų naudai. Todėl vien dėl to, kad delegacijos vadovas „patvirtinimo tikslu“ pasirašė programos sąmatą, negalima daryti išvados, kad tai yra sutartis tarp ieškovės ir Komisijos atstovaujamos Sąjungos; priešingu atveju būtų prieštaraujama minėtos nuostatos tekstui.

63

Be to, programos sąmatai Komisijos skirtais finansiniais asignavimais buvo įgyvendinama mokėjimo pareiga, kuri jai tenka pagal devintajam EPF taikomo finansinio reglamento 54 straipsnio 3 dalies a punktą, nors tokia pareiga nenumatyta programos sąmatoje. Šiomis aplinkybėmis Komisijos teisės, susijusios su skolomis, kildinamomis iš tų pačių finansinių asignavimų, taip pat negali būti grindžiamos programos sąmata ir yra taikomos tik vykdant pagal Sąjungos teisę suteiktus įgaliojimus, kurie Komisijai buvo suteikti pagal įvairius finansinius reglamentus, reglamentuojančius EPF skiriamus išteklius.

64

Pirma, reikia pažymėti, kad ginčijama gautina suma buvo grindžiama tik programos sąmatos audito ataskaitos, parengtos vadovaujantis programos sąmatos 4.15 straipsniu ir finansavimo susitarimo 4.5 straipsniu, išvadomis, tačiau nesiremiant paslaugų sutarties nuostatomis. Be to, iš šios atskaitos 2.5 punkto matyti, kad minėtoje ataskaitoje kalbama tik apie netinkamas finansuoti išlaidas, nustatytas Sąjungos finansinių įnašų, suteiktų avansinių sąskaitų forma, pagrindu sudaryto biudžeto valdymo srityje. Taigi ji neapėmė minėtoje sutartyje numatytų išlaidų, t. y. ieškovės personalo išlaidų ir jos pačios veiklos išlaidų, reikalingų programos sąmatos valdomos biudžeto dalies finansiniam įvykdymui.

65

Darytina išvada, kad klausimas dėl ginčijamos gautinos sumos buvimo nesusijęs nei su sutartiniais santykiais, susijusiais su paslaugų sutarties sudarymu tarp ieškovės ir nacionalinio įgaliojimus suteikiančio pareigūno, nei su sutarties ar kokio nors susitarimo dėl negrąžinamos paramos, sudarytų tarp ieškovės ir Komisijos atstovaujamos Sąjungos, nuostatų išaiškinimu.

66

Šiomis aplinkybėmis, priešingai, nei tvirtina Komisija, ieškovė, Bendrajam Teismui pateikdama prašymą panaikinti ginčijamus sprendimus, nepiktnaudžiavo procedūra. Išties, pagal jurisprudenciją į Sąjungos teismus su ieškiniu pagal SESV 263 straipsnį galima kreiptis, jei ginčijamu aktu siekiama privalomų teisinių pasekmių, kurios viršija šalis saistančių sutartinių santykių ribas ir kurios lemia tai, kad susitariančioji institucija, kaip administracinė institucija, įgyvendina viešosios valdžios prerogatyvas (2016 m. rugsėjo 29 d. Nutarties Investigación y Desarrollo en Soluciones y Servicios IT / Komisija, C‑102/14 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2016:737, 55 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 2015 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Lito Maieftiko Gynaikologiko kai Cheirourgiko Kentro / Komisija, C‑506/13 P, EU:C:2015:562, 20 punktą).

67

Be to, kalbant apie Komisijos argumentus, kad ji nėra atsakinga dėl ginčijamų sprendimų, nes ji juos priėmė perėmusi nacionalinio įgaliojimus suteikiančio pareigūno teises, reikia pažymėti, kad EPF ištekliams taikomose finansinėse nuostatose, t. y. devintajam EPF taikomo finansinio reglamento 46 straipsnio 3 dalyje ir dešimtajam EPF taikomo finansinio reglamento 80 straipsnio 1 dalyje, kurios yra susijusios su gautinų sumų susigrąžinimu taikant įskaitymą, nebuvo numatyta teisių perėmimo tvarka. Tokia tvarka buvo numatyta tik pagal paslaugų sutarties 31.1 straipsnio nuostatas. Iš šio sprendimo 64 punkto matyti, kad minėtos sutarties nuostatos nebuvo taikomos ginčijamos gautinos sumos susigrąžinimo srityje. Bet kuriuo atveju, kadangi teisių perėmimas leidžia gautiną sumą perduoti teisių perėmėjui, kuris tampa su gautina suma susijusių teisių turėtoju, reikia konstatuoti, kad net ir įvykus teisių perėmimui Komisija išlieka atsakinga už ginčijamus sprendimus.

68

Galiausiai negalima sutikti su Komisijos argumentu, susijusiu su ieškovės reikalavimo dėl panaikinimo nepriimtinumu. Vadovaujantis dešimtajam EPF taikomo finansinio reglamento 63 straipsnio 2 ir 3 dalimis atsakingų įgaliojimus suteikiančio pareigūno ir apskaitos pareigūno patikrinimas, kad gautina suma yra tolygi, tikra ir tiksliai nustatyta, yra sąlyga, kuri turi būti įvykdyta prieš priimant sprendimą dėl susigrąžinimo ir a fortiori galioja sprendimui dėl gautinų sumų įskaitymo pagal dešimtajam EPF taikomo finansinio reglamento 65 straipsnį. Todėl iš ieškovės negali būti atimta teisė ginčyti Komisijos turimą skolinį reikalavimą jai, nes ji ir yra ginčijamų sprendimų teisinis pagrindas.

69

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, Bendrasis Teismas turi jurisdikciją nagrinėti šią bylą. Komisijos prieštaravimą reikia atmesti ir visą ieškinį pripažinti priimtinu.

70

Pirmiausia reikia išnagrinėti pirmąjį, trečiąjį ir penktąjį pagrindus, nes jie susiję su Komisijos reikalavimų „teisinio pagrindo nebuvimu“ ir jos diskrecijos, kuri jai suteikta pagal finansines nuostatas, taikomas naudojant EPF išteklius, apimtimi ir jais siekiama, kad būtų nustatyta, jog ji, pritardama kai kurioms programos sąmatos audito ataskaitos išvadoms, padarė akivaizdžių vertinimo klaidų, tada nagrinėti ketvirtą pagrindą, grindžiamą procesinių garantijų pažeidimu.

71

Antrąjį pagrindą reikia išnagrinėti analizuojant reikalavimus, kuriais siekiama iš Komisijos susigrąžinti sumas, tariamai susijusias su nepagrįstu praturtėjimu, su palūkanomis už pavėluotą mokėjimą, apskaičiuotomis pagal ECB taikomą pagrindinę palūkanų normą, padidintą dviem procentiniais punktais. Minėtas reikalavimas bus išnagrinėtas išnagrinėjus reikalavimą panaikinti.

72

Pirma, ieškovė tvirtina, kad ginčijamuose sprendimuose Komisija nenurodė konkretaus savo reikalavimų teisinio pagrindo ir todėl pažeidė teisinio saugumo principą. Šiuo požiūriu ji remiasi 2014 m. spalio 29 d., gruodžio 12 d. ir 2015 m. spalio 2 d. raštais, kuriuose tam, kad pagrįstų jos skolą Sąjungai, Komisija rėmėsi tik paslaugų sutarties bendrųjų sąlygų 28–31 straipsniais ir „[devintajam] EPF taikomomis finansinėmis taisyklėmis“, tačiau išsamesnės informacijos nepateikė.

73

Antra, ieškovė tvirtina, kad ji negalėtų būti laikoma ginčijamos gautinos sumos mokėtoja, nes ji veikė kaip Komisijos ir Bisau Gvinėjos Respublikos, kuriai ji teisiškai nepriklauso, tarpininkė. Ji tvirtina, kad pagal devintajam EPF taikomo finansinio reglamento 46 straipsnį nebuvo leidžiama susigrąžinti gautinos sumos iš privataus subjekto, dalyvaujančio vykdant decentralizuotą netiesioginę operaciją, kuris nebuvo numatytų lėšų gavėjas. Ji tvirtina, kad iš finansavimo susitarimo I priedo 3 straipsnio matyti, kad paramą gaunanti valstybė išlieka atsakinga Komisijai už programos įgyvendinimą. Šiuo klausimu ji pažymi, kad pagal programos sąmatą netinkamomis finansuoti pripažintos sumos nebuvo naudojamos jos kaštams padengti ir nebuvo panaudotos kokiai nors pelno maržai gauti.

74

Komisija ginčija ieškovės argumentus. Ji tvirtina, kad devintajam EPF taikomo finansinio reglamento 13 straipsnio 3 dalis ir 42–47 straipsniai suteikia jos apskaitos pareigūnui teisę susigrąžinti ginčijamą sumą ir todėl jie yra ginčijamų sprendimų teisinis pagrindas. Be to, ji tvirtina, kad ieškovė negali būti laikoma paprasta finansine tarpininke ir buvo visiškai atsakinga už pagal programos sąmatą asignuotų lėšų valdymą taikant minėto reglamento 80 straipsnį, kurio 3 dalyje buvo nustatyta, kad „<…> atsakomybę už programos ar projekto valdymą <…> prisi[ėmė] <…> atitinkama organizacija [, kurios veiklą reglamentuoja privatinė teisė]“.

75

Pirmiausia reikia priminti, kad teisinio saugumo principas yra vienas iš bendrųjų Sąjungos teisės principų, kurio laikymąsi turi užtikrinti Bendrasis Teismas. Reikalaujama, kad kiekvieno akto, kuriuo siekiama sukelti teisinių pasekmių, privalomasis pobūdis kiltų iš Sąjungos teisės normos, kuri turi būti aiškiai nurodyta kaip šio akto teisinis pagrindas ir apibrėžti jo teisinę formą (žr. 2007 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Italija / Komisija, T‑308/05, EU:T:2007:382, 123 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Ši pareiga a fortiori taikoma SESV 288 straipsnio ketvirtoje pastraipoje nurodytiems fiziniams arba juridiniams asmenims.

76

Vis dėlto, jeigu aiškiai nenurodomas akto arba sprendimo teisinis pagrindas, tai nėra esminė klaida, jei jis gali būti nustatytas remiantis kitomis nagrinėjamo akto arba sprendimo sudedamosiomis dalimis. Tačiau būtina pateikti aiškią nuorodą, nes, jos nesant, suinteresuotieji asmenys ir kompetentingas Sąjungos teismas negali tiksliai ir aiškiai nustatyti teisinio pagrindo (1987 m. kovo 26 d. Sprendimo Komisija / Taryba, 45/86, EU:C:1987:163, 9 punktas ir 2007 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Italija / Komisija, T‑308/05, EU:T:2007:382, 124 punktas).

77

Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad ginčijamų sprendimų atitinkamose išnašose pateikta aiški nuoroda į dešimtajam EPF taikomo finansinio reglamento 65 straipsnį ir Reglamento Nr. 966/2012 80 straipsnį.

78

Kaip matyti iš dešimtajam EPF taikomo finansinio reglamento 65 straipsnio formuluotės, ši nuostata, remiantis jos 2 dalimi, Komisijai suteikia galimybę susigrąžinti sumas, jas įskaitant į EPF reikalavimus.

79

Kalbant apie Reglamento Nr. 966/2012 80 straipsnį, reikia pažymėti, kad šios nuostatos 1 dalies antra pastraipa pakeitė 2002 m. gruodžio 23 d. Komisijos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 2342/2002, nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 1605/2002 dėl Europos Bendrijų bendrajam biudžetui taikomo finansinio reglamento įgyvendinimo taisykles (OL L 357, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 4 t., p. 145), 83 straipsnį, kuris mutatis mutandis buvo taikomas įgyvendinant dešimtajam EPF taikomo finansinio reglamento 65 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis pastarojo reglamento 65 straipsnio 7 dalimi.

80

Darytina išvada, kad atsižvelgiant į tai, jog ginčijami sprendimai buvo grindžiami dešimtajam EPF taikomo finansinio reglamento 65 straipsniu ir Reglamento Nr. 966/2012 80 straipsniu, Komisija negali būti kaltinama neįvykdžiusi savo pareigos aiškiai nurodyti teisinį pagrindą, kad ginčijamuose sprendimuose galėtų atlikti įskaitymus.

81

Kiek tai susiję su klausimu, ar Komisija, imdamasi įskaitymo veiksmų, dėl kurių buvo priimti ginčijami sprendimai, galėjo pagrįstai remtis ginčijama gautina suma, nes, kaip teigia ieškovė, ji nenurodė šių pretenzijų aiškaus teisinio pagrindo, reikia priminti, kad, kaip aiškiai matyti iš ginčijamų sprendimų ir debeto avizos, ginčijama gautina suma grindžiama programos sąmatos audito ataskaita. Minėtos ataskaitos 2.2 punkte aiškiai nurodytos visos nuostatos, kuriomis remiantis buvo nustatyta ginčijama gautina suma.

82

Be to, kiek tai susiję su ieškovės argumentais dėl jos, kaip Komisijos ir Bisau Gvinėjos Respublikos tarpininkės, statuso, jais Komisija kaltinama priėmusi ginčijamus sprendimus be jokio teisinio pagrindo, kuris jai leistų ieškovę nurodyti kaip ginčijamos sumos mokėtoją, taigi ir kaip minėtų sprendimų adresatę.

83

Šiuo požiūriu pirmiausia reikia pažymėti, kad iš dešimtajam EPF taikomo finansinio reglamento 64 straipsnio 2 dalies matyti, jog, nepažeisdama AKR valstybių pareigų, Komisija gali „oficialiai nustatyti sumą, gautiną iš subjektų, kurie nėra valstybės, priėmusi sprendimą, kuris vykdomas pagal tas pačias sąlygas, kokios yra nustatytos Sutarties [299] straipsnyje“.

84

Darytina išvada, kad, priešingai, nei tvirtina ieškovė, Komisija, remdamasi dešimtajam EPF taikomo finansinio reglamento 64 straipsnio 2 dalimi, turėjo teisinį pagrindą, jai leidžiantį nustatyti sumą, gautiną iš ieškovės kaip subjekto, kurio veiklą reglamentuoja privatinė teisė, nepriklausomo nuo paramą gaunančios valstybės, šiuo atveju – Bisau Gvinėjos Respublikos.

85

Paskui reikia išnagrinėti, ar šiuo atveju ginčijama gautina suma, kurią turi grąžinti ieškovė, buvo mokėtina, kaip tai suprantama pagal dešimtajam EPF taikomo finansinio reglamento 63 straipsnio 2 ir 3 dalis.

86

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad programos sąmatos 4.14 straipsnyje aiškiai numatyta, kad ieškovės paskirtas avansinių sąskaitų administratorius arba apskaitos pareigūnas, arba ji pati turi grąžinti netinkamas finansuoti lėšas ir kad tik tuo atveju, jei jie nebuvo paskirti ir nepateikta jokia banko garantija iki pradinio asignavimo, gali būti reikalaujama, kad šias lėšas grąžintų paramą gavusi šalis, t. y. nacionalinis įgaliojimus suteikiantis pareigūnas.

87

Darytina išvada, kad, vadovaujantis programos sąmatos 4.14 punktu, ieškovė, parengdama programos sąmatą, vienašališkai įsipareigojo grąžinti Komisijos galimai netinkamomis pripažintas išlaidas. Todėl Komisija pagrįstai nusprendė, kad ji yra ginčijamos gautinos sumos mokėtoja.

88

Šios išvados negali paneigti Vadovo 2.5 ir 4.1.5 punktai, kuriuose atitinkamai nustatyta, kad, „neatsižvelgiant į suteiktų įgaliojimų ir atsakomybės apimtį, finansinė atsakomybė Komisijai dėl programos sąmatos įvykdymo <…> visada tenka atitinkamam paramą gavusios šalies atstovui“ ir kad „vykdomojo rašto išdavimo atveju atitinkamos (-ų) paramą gavusios (-ių) šalies (-ių) atstovas turi užtikrinti, kad mokėtina suma būtų faktiškai grąžinta“.

89

Išties, iš programos sąmatos įžanginio punkto matyti, kad šiame punkte išdėstyta informacija siekta sukonkretinti ir papildyti programos sąmatai taikomas Vadovo nuostatas, todėl jomis negalima remtis, siekiant subjektams pritaikyti specifinėse programos sąmatos nuostatose nustatytą finansinę sankciją.

90

Atsižvelgiant į tai, kad finansinis susitarimas buvo taikomas visoms programoms ir projektams, kurie nebūtinai yra decentralizuotai netiesiogiai valdomi privataus subjekto, juo taip pat negalima remtis, siekiant paneigti konkrečių pagal programos sąmatą ieškovės prisiimtų įsipareigojimų prasmę.

91

Galiausiai negalima pritarti ieškovės argumentui, kad netinkamomis finansuoti pagal programos sąmatą pripažintos lėšos nebuvo naudojamos jos sąnaudoms padengti ir nebuvo skirtos kokiai nors pelno maržai gauti. Kaip matyti iš dešimtajam EPF taikomo finansinio reglamento 65 straipsnio 2 dalies, lėšos gali būti išieškotos įskaitant „skolininkui <…> išmokėtiną sumą“. Taigi gali būti išieškoti bet kokie Komisijos finansiniai asignavimai, suteikti valdant EPF išteklius, neatsižvelgiant į tai, ar tai yra lėšos, pervestos skolininko sąnaudoms ar atlyginimui padengti, ar jomis siekiama užtikrinti, kad jis gautų pelno maržą.

92

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, pirmąjį pagrindą reikia atmesti.

93

Pirma, trečiuoju pagrindu ieškovė tvirtina, kad Komisija nesinaudojo savo diskrecija, jai suteikta pagal devintajam EPF taikomo finansinio reglamento nuostatas, susijusias su mokėtinų sumų nustatymu ir susigrąžinimu, aiškinamas kartu su Vadovu, nes ji tik patvirtino auditoriaus išvadas, bet nebuvo priėmusi savo sprendimo po programos sąmatos audito ataskaitos pateikimo.

94

Antra, ieškovė teigia, kad Komisija pažeidė proporcingumo principą, neįvertindama gautinos sumos poveikio ir paslaugų sutarties vertės ir neatsižvelgdama į tai, kad paslaugų sutartyje buvo numatytos sankcijos, jeigu ieškovė nevykdo pagal minėtą sutartį jai nustatytų pareigų. Ji tvirtina, kad Komisija taip pat neatsižvelgė į tai, kad netinkamomis pripažintas išlaidas ji patyrė ir pervedė galutiniams paramos gavėjams ir kad ginčijama gautina suma siekia iki 97 proc. sumos, kurią ji sumokėjo minėtiems paramos gavėjams.

95

Komisija ginčija ieškovės argumentus. Ji mano, kad programos sąmatos audito ataskaita buvo teisinga ir gerai argumentuota, todėl ji galėjo jai pritarti nepateikdama papildomų pastabų. Dėl atsižvelgimo į su paslaugų sutarties verte ir joje numatytomis sankcijomis susijusius aspektus ji primena, kad minėta sutartis ir programos sąmata turi būti vertinamos kaip atskiri dokumentai.

96

Penktuoju pagrindu ieškovė tvirtina, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kadangi ji, be kita ko, patvirtino programos sąmatos audito ataskaitos finansines išvadas Nr. 1, 2 ir 8.

97

Šiuo požiūriu reikia pažymėti, kad minėtos audito ataskaitos finansinėje išvadoje Nr. 1 „Biudžeto eilučių vykdymo viršijimas“ auditorius nustatė 200779,27 EUR netinkamų finansuoti išlaidų, nes buvo viršyta daug programos sąmatos biudžeto kategorijų perskirsčius ieškovės iš pradžių neteisingai priskirtas išlaidas.

98

Finansinėje išvadoje Nr. 2 „Su subsidijų sutartimis susijusios išlaidos laikotarpiu po papildymų Nr. 1“ auditorius nusprendė, kad 312265,42 EUR išlaidos, patirtos įgyvendinant įvairių subsidijų sutarčių papildymus Nr. 2, buvo netinkamos finansuoti, nes tarp papildymų Nr. 1 galiojimo pabaigos (nuo 2012 m. sausio 24 d. ir balandžio 16 d.) ir papildymų Nr. 2 įsigaliojimo (2012 m. gegužės 23 d.) nebuvo tęstinumo.

99

Finansinėje išvadoje Nr. 8 „Sutarčiai pasibaigus patirtos išlaidos“ auditorius konstatavo, kad tam tikros išlaidos, iš viso 32585 EUR, buvo patirtos po programos sąmatos galiojimo pabaigos, taigi jos buvo netinkamos finansuoti.

100

Kiek tai susiję su finansine išvada Nr. 1, ieškovė tvirtina, kad pagal Vadovo 3.5.2 punktą, finansavimo susitarimo I priedo 2.1 straipsnį ir programos sąmatos 4.12 straipsnį lėšas buvo leidžiama perskirstyti tik tarp pagrindinių biudžeto kategorijų arba toje pačioje pagrindinėje biudžeto kategorijoje, todėl lėšų perskirstymas tarp biudžeto subkategorijų nebuvo galimas. Dėl tam tikrų perskirstytų lėšų auditorius nepateikė pakankamų motyvų. Be to, ieškovė tvirtina, kad auditoriui perskirsčius 390000 biudžeto eilutėje nurodytas išlaidas, jas priskiriant 177000 biudžeto eilutei, ji buvo priversta padengti kaštus, būtinus, pirma, pirmoms dviem finansinėms garantijoms pratęsti ir, antra, sutarčiai dėl trečiosios finansinės garantijos sudaryti.

101

Komisija tvirtina, kad programos sąmatos biudžetas turi būti vertinamas kaip bendra jį sudarančių elementų visuma ir kad auditoriaus atlikti perskirstymai ir apskaitos patikslinimai buvo padaryti remiantis išsamia patvirtinamųjų dokumentų originalų analize.

102

Kiek tai susiję su finansine išvada Nr. 2, ieškovė pripažįsta, kad tarp papildymų Nr. 1 galiojimo pabaigos ir papildymų Nr. 2 įsigaliojimo nėra tęstinumo. Vis dėlto ji iš esmės kaltina Komisiją atsisakius subsidijų sutarčių papildymus taikyti atgaline data, ką ji sutiko padaryti dėl paslaugų sutarties papildymo Nr. 2 atveju, kad ištaisytų savo vėlavimą papildyti minėtą sutartį, o tai ją privertė toliau vykdyti savo funkcijas be sutarties laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki vasario 10 d.

103

Komisija tvirtina, kad vadovaujantis subsidijų sutarčių, sudarytų vykdant Europos Sąjungos išorės veiksmus, bendrųjų sąlygų, kurios pakartotos programos sąmatoje ir pridėtos prie kiekvienos subsidijų sutarties, 11 ir 14.1 straipsniais atitinkamų veiksmų įgyvendinimo laikotarpis negalėjo būti teisėtai pratęstas.

104

Dėl finansinės išvados Nr. 8 ieškovė tvirtina, kad patirtos išlaidos yra susijusios su programos sąmatos vykdymo laikotarpiu suteiktomis paslaugomis, t. y. pagal subsidijų sutartis atliktais stebėsenos ir peržiūros darbais 2012 m. birželio 30 d.

105

Komisija tvirtina, kad ieškovė negali tvirtinti suteikusi visas atitinkamas paslaugas, iki nustatytos datos nepateikdama galutinių ataskaitų dėl šių paslaugų ir nepateikdama įrodymų savo reikalavimui pagrįsti.

106

Reikia priminti, kad patikimo Sąjungos finansinių išteklių valdymo principas yra nurodytas devintajam EPF taikomo finansinio reglamento 4 straipsnyje ir dešimtajam EPF taikomo finansinio reglamento 6 straipsnio d punkte. Kaip matyti iš pastarojo reglamento 11 straipsnio, jis apima ekonomiškumo, efektyvumo ir veiksmingumo principus.

107

Komisijos pareiga pagal SESV 317 straipsnį užtikrinti patikimą Sąjungos finansinių išteklių valdymą ir būtinybė kovoti su sukčiavimu Sąjungos teikiamo finansavimo srityje suteikia esminę reikšmę įsipareigojimams, susijusiems su finansavimo sąlygomis (2010 m. birželio 17 d. Sprendimo CEVA / Komisija, T‑428/07 ir T‑455/07, EU:T:2010:240, 126 punktas).

108

Darytina išvada, kad šiuo atveju ieškovės pareiga pateikti projekto įgyvendinimo laikotarpiu patirtas išlaidas laikantis programos sąmatoje, Vadove ir finansiniame susitarime nustatytų reikalavimų yra esminis įsipareigojimas, kuriuo siekiama sudaryti sąlygas Komisijai turėti duomenis, būtinus patikrai, ar visos pervestos lėšos atitinka finansavimo iš EPF reikalavimus, ir, esant reikalui, reikalauti sugrąžinti nustatytas gautinas sumas.

109

Be to, atsižvelgiant į patikimo finansų valdymo principą ir visų pirma į veiksmingumo principą, Komisija negalėtų būti kaltinama tuo, kad rėmėsi programos sąmatos audito ataskaitos išvadomis, kad pareikalautų jai, kaip finansavimo teikėjai, priklausančių gautinų sumų, jeigu ji mano, kad jos yra teisingos ir pagrįstos.

110

Neatsižvelgiant į šį argumentą, iš dešimtajam EPF taikomo finansinio reglamento 63 straipsnio 1 dalies ir 65 straipsnio 2 dalies matyti, kad Komisijos paskirtas atsakingas leidimus duodantis pareigūnas privalėjo patikrinti skolos tikrumą ir jos sumą, taip pat sąlygas, kuriomis skola turi būti sumokėta, ir galėjo panaikinti arba koreguoti nustatytą gautiną sumą.

111

Todėl, kai susigrąžindama gautinas sumas Komisija naudojasi savo diskrecija, ji negali išvengti teismo kontrolės taikymo. Jeigu taip būtų, Komisijos atsakingas leidimus duodantis pareigūnas diskrecija faktiškai naudotųsi beveik savo nuožiūra, išvengdamas Sąjungos teismo kontrolės (šiuo klausimu žr. 2011 m. liepos 13 d. Sprendimo Graikija / Komisija, T‑81/09, nepaskelbta Rink., EU:T:2011:366, 142 punktą).

112

Atsižvelgiant į šiuos argumentus reikia išnagrinėti, ar pagal dešimtajam EPF taikomą finansinį reglamentą buvo atliktas savarankiškas ir pakankamas vertinimas ir, esant reikalui, ar pagrįstai Komisija nusprendė, kad ieškovės padaryti finansiniai pažeidimai buvo tokie šiurkštūs, kad, atsižvelgiant į proporcingumo principą, reikėtų susigrąžinti visas programos sąmatos audito ataskaitoje nustatytas netinkamas išlaidas.

113

Šiuo požiūriu reikia priminti, kad pagal jurisprudenciją proporcingumo principu reikalaujama, kad Sąjungos institucijų veiksmai neviršytų to, kas tinkama ir būtina nagrinėjamų teisės aktų teisėtiems tikslams pasiekti, todėl, esant galimybei rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai ribojančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi nurodytiems tikslams (žr. 2016 m. vasario 26 d. Sprendimo Bodson ir kt. / EIB, T‑240/14 P, EU:T:2016:104, 116 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

114

Šiuo atveju reikia įvertinti, ar įskaitymo veiksmai neviršija to, kas būtina patikimo finansų valdymo ir kovos su sukčiavimu Sąjungos teikiamo finansavimo srityje tikslams, kurie pakartoti šio sprendimo 105 ir 106 punktuose, pasiekti, kadangi jie buvo grindžiami ginčijama gautina suma, kurią, be kita ko, sudaro programos sąmatos audito ataskaitos išvadose Nr. 1, 2 ir 8 nustatytos netinkamos finansuoti išlaidos.

115

Pirmiausia, kiek tai susiję su audito ataskaitos finansine išvada Nr. 1, reikia konstatuoti, kad ieškovės argumentas, kad ji turėjo patirti visas banko garantijų išlaidas ir kitas su subsidijomis ir biudžete nurodytomis garantijomis susijusias išlaidas, grindžiamas neteisingais teiginiais. Išties, auditoriui atliktus perskirstymą biudžeto eilutėje 177000 „Kitos subsidijų ir garantijų išlaidos“, ji buvo sumažinta 53279,17 EUR suma, todėl bendra patirtų išlaidų suma, atlikus koregavimus, siekė 2672,17 EUR. Todėl auditoriui atlikus šiuos koregavimus ieškovė nebuvo atsakinga dėl jokių netinkamų finansuoti išlaidų pagal biudžeto eilutę 177000.

116

(Ištaisyta 2018 m. spalio 3 d. nutartimi) Galiausiai, auditoriui atlikus koregavimus įvairiose biudžeto eilutėse nustatyta 80988,96 EUR netinkamų finansuoti išlaidų, nes dėl jų tam tikrose biudžeto subkategorijose išlaidų padaugėjo arba jos buvo viršytos (biudžeto eilutės 250000, 320000, 340000, 350000, 370000, 112000 ir 172000). Vis dėlto po auditoriaus atlikto perskirstymo išlaidų viršijimas kitose biudžeto subkategorijose sumažėjo (biudžeto eilutės 154000, 174000 ir 360000) arba buvo panaikintas (biudžeto eilutės 152000, 156000, 177000 ir 390000).

117

Todėl po auditoriaus koregavimų bendra ieškovės viršyta biudžeto suma vykdant programos sąmatos galutinį biudžetą buvo sumažinta 50554,75 EUR. Todėl auditorius perskirstė tik 30434,22 EUR (t. y. 80988,96 EUR ir 50554,74 EUR skirtumą) iš 200779,27 EUR bendros finansinėje išvadoje Nr. 1 nustatytos netinkamų finansuoti išlaidų sumos.

118

Darytina išvada, jog Komisija negalėtų būti kaltinama, kad pritarė auditoriaus koregavimams, nes jie sudarė tik nedidelę bendros ieškovės viršytos biudžeto sumos, kurios fakto ir masto ji neginčijo. Be to, atsižvelgiant į tai, kad šiuos koregavimus auditorius atliko remdamasis patikrinimo metu ieškovės pateiktais dokumentais ir sąskaitomis, Komisija bet kuriuo atveju negalėjo tinkamai išanalizuoti išsamios informacijos dėl sumų, kurias reikia priskirti kiekvienai biudžeto eilutei.

119

Todėl Komisija, patvirtindama audito ataskaitos finansinę išvadą Nr. 1, nepažeidė proporcingumo principo. Be to, ji negalėtų būti kaltinama, kad pati neįvertinto auditoriaus išvadų, nes ji neturėjo visų dokumentų, į kuriuos atsižvelgė auditorius.

120

Taip pat, kiek tai susiję su audito ataskaitos finansine išvada Nr. 8, reikia manyti, kad atsižvelgiant į tai, kad iki nustatytos datos ieškovė negalėjo Komisijai pateikti galutinių ataskaitų dėl iki sutarties galiojimo pabaigos suteiktų paslaugų ir turėjo tik pasibaigus programos sąmatos vykdymo laikotarpiui išrašytas sąskaitas, ji nepateikė jokio įrodymo, kuris leistų daryti išvadą, jog Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą arba pažeidė proporcingumo principą.

121

Kita vertus, kiek tai susiję su audito ataskaitos finansine išvada Nr. 2, reikia konstatuoti, kad, kaip pagrįstai teigia ieškovė, savo rašytinėse pastabose ir per teismo posėdį Komisija neatsižvelgė į aplinkybę, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. iki vasario 10 d. taip pat buvo vėluojama sudaryti paslaugų sutarties papildymą Nr. 2.

122

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad iš 2012 m. sausio 23 d. Komisijos atstovo elektroninio laiško, pateikto ieškinio priede ir nusiųsto ieškovei, matyti, jog tuo metu paslaugų sutarties pratęsimas vis dar nebuvo patvirtintas. Šiame elektroniniame laiške Komisijos atstovas, Europos Sąjungos delegacijos Bisau Gvinėjos Respublikoje politinių reikalų ir ryšių su žiniasklaida atašė, apgailestavo dėl vėlavimo ir užtikrino, kad „nekelia abejonių dėl“ minėtos sutarties pratęsimo atgaline data.

123

Darytina išvada, kad, nurodydama susigrąžinti audito ataskaitos finansinėje išvadoje Nr. 2 nustatytas išlaidas, Komisija iš esmės atsisakė subsidijų sutartims taikyti galiojimo atgaline data taisyklę, kurią ji pritaikė paslaugų sutarčiai, puikiai žinodama, kad vėluojama ją pratęsti.

124

Šis atsisakymas teisiškai galėjo būti pagrįstas subsidijų sutarčių, sudarytų vykdant Europos Sąjungos išorės veiksmus, bendrųjų sąlygų tekstu, nes, pirma, vadovaujantis minėtų bendrųjų sąlygų 11.1 straipsniu dėl kiekvieno subsidijų sutarčių įgyvendinimo laikotarpio pratęsimo subsidijos gavėjas turėjo pateikti prašymą pagal 9 straipsnį, kuriame numatyta, kad „[subsidijų] sutartis gali būti keičiama tik jos vykdymo laikotarpiu“, ir, antra, vadovaujantis tų pačių bendrųjų sąlygų 14.1 straipsniu tinkamomis finansuoti gali būti pripažintos tik faktiškai „veiksmo vykdymo laikotarpiu“ patirtos išlaidos.

125

Tačiau šiuo atsisakymu galėjo būti pažeistas proporcingumo principas, nes 2012 m. sausio 23 d. elektroniniu laišku Komisijos atstovas aiškiai skatino ieškovę tęsti veiksmingą bendradarbiavimą iki programos pabaigos ir gyrė jos atkaklumą „neatsižvelgiant į visas iškilusias kliūtis ir painiavą <…>“.

126

Šiomis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į tai, kad, vadovaujantis programos sąmatos nuostatomis ir visų pirma jos 1.5.4.3 punktu, projektas įgyvendinamas tada, kai ieškovė skiria subsidijas galutiniams paramos gavėjams, projektas, kaip nurodyta Komisijos pateiktame užtikrinime dėl paslaugų sutarties papildymo galiojimo atgaline data, negalėjo būti toliau įgyvendinamas, jeigu ieškovė, savo ruožtu, neužtikrintų tolimesnio subsidijų sutarčių įgyvendinimo.

127

Be to, šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad finansinėje išvadoje Nr. 2 nustatytos netinkamos finansuoti išlaidos yra 312265,42 EUR suma, kuri sudaro pusę ginčijamos gautinos sumos ir kuri buvo pervesta galutiniams paramos gavėjams, su kuriais ieškovė sudarė subsidijų sutartis.

128

Atsižvelgiant į šiuos argumentus reikia daryti išvadą, kad, pirma, Sąjungos teikiamo finansavimo srityje nebuvo sukčiavimo ir, antra, šiuo atžvilgiu nebuvo labai pakenkta Sąjungos interesams, susijusiems su būtinybe užtikrinti patikimo finansų valdymo principo laikymąsi.

129

Darytina išvada, kad Komisija, atsižvelgusi į ypatingas šio atvejo aplinkybes ir, be kita ko, į vėlavimą sudaryti paslaugų sutarties papildymą, už kurį ji buvo atsakinga, taip pat į sprendimo susigrąžinti lėšas pasekmes ieškovei, turėjo konstatuoti, kad susigrąžinimas pagal audito ataskaitos finansinėje išvadoje Nr. 2 pateiktas auditoriaus išvadas yra neproporcinga priemonė.

130

Bendrasis Teismas taip pat primena, kad kalbant apie aktus ar sprendimus, kurių rengimas apima keletą etapų, pirmiausia tokius, kuriais baigiama vidaus procedūra, aktais, dėl kurių galima pareikšti ieškinį, iš esmės laikytinos tik priemonės, išreiškiančios galutinę institucijos poziciją šios procedūros pabaigoje, o ne tarpinės priemonės, reikalingos galutiniam sprendimui priimti (žr. 2010 m. vasario 8 d. Nutarties Alisei / Komisija, T‑481/08, EU:T:2010:32, 48 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

131

Kaip ieškovė pagrįstai teigė per teismo posėdį, audito ataskaita nėra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį. Audito ataskaitoje gali būti nustatyti tik jau padaryti pažeidimai ir dėl to atsiradusios skolos, taigi auditas niekaip nepakeičia šias skolas privalančio grąžinti skolininko teisinės padėties (šiuo klausimu žr. 2010 m. vasario 8 d. Nutarties Alisei / Komisija, T‑481/08, EU:T:2010:32, 67 punktą).

132

Būtent dėl šios priežasties, kaip matyti iš šio sprendimo 107 punkto ir jurisprudencijos (šiuo klausimu žr. 2010 m. vasario 8 d. Nutarties Alisei / Komisija, T‑481/08, EU:T:2010:32, 53 punktą), Komisija, priimdama įskaitymo aktą, kuriuo išreiškiama galutinė jos pozicija, audito išvadomis gali remtis tik jeigu mano, kad jos yra teisingos ir pagrįstos. Šiomis aplinkybėmis ji negali nevertinti audito išvadų atsižvelgdama į proporcingumo principą, nors šiuo atveju ji būtent taip ir pasielgė.

133

Todėl reikia pritarti ieškiniui pagal trečiąjį ir penktąjį pagrindus tiek, kiek jis susijęs su programos sąmatos audito ataskaitos finansine išvada Nr. 2.

134

Ieškovė iš esmės teigia, kad Komisija pažeidė Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 41 straipsnyje numatytas procesines garantijas.

135

Pirma, ieškovė teigia, kad Komisija nepateikė motyvų, kuriais remdamasi ji nusprendė nekeisti savo pozicijos, nurodytos 2014 m. spalio 29 d. rašte, po to, kai ieškovė išdėstė išsamias pastabas 2014 m. lapkričio 7 d. rašte ir 2014 m. gruodžio 14 d. elektroniniame laiške.

136

Antra, ieškovė kaltina Komisiją, kad į jos 2015 m. gegužės 6 d. raštą Komisija atsakė vos dviem puslapiais, nors ieškovės rašte buvo pateikta septyni puslapiai išsamių argumentų. Ji priduria, kad minėtas atsakymas buvo pateiktas tik 2015 m. spalio 2 d. raštu, t. y. praėjus penkių mėnesių terminui, todėl ji buvo palikta nežinioje. Be to, pastarajame rašte buvo nurodyta, kad buvo atliekami „papildomi tyrimai“, o tai reiškė, kad Komisija ketino toliau nagrinėti šį atvejį.

137

Trečia, ieškovė tvirtina, kad audito ataskaita ir visų pirma jos finansinė išvada Nr. 1 nebuvo pakankamai motyvuota. Ji mano negalėjusi suprasti šios išvados ir ginčijamų sprendimų taikymo apimties ir pasinaudoti savo teise būti išklausytai.

138

Komisija tvirtina, kad ieškovės pastabos dėl to, kaip vyko procedūra, po kurios ginčijama gautina suma buvo nustatyta ir įskaityta į ieškovės pateiktas mokėtinas sumas, yra neteisingos. Šiuo klausimu ji primena, kad 2014 m. lapkričio 7 d. ieškovės raštas ir jos 2014 m. gruodžio 14 d. elektroninis laiškas buvo išsiųsti atsakant į 2014 m. spalio 29 d. Komisijos raštą, kuriuo ji informavo ketinanti susigrąžinti minėtą gautiną sumą ir pasiūlė ieškovei pateikti savo pastabas.

139

Komisija mano, kad ieškovė nepateikia jokio įrodymo, kad 2015 m. spalio 2 d. raštu nebuvo tinkamai atsakyta į jos 2015 m. gegužės 6 d. pastabas. Be to, vykdomi „papildomi tyrimai“ paminėti tik tam atvejui, jeigu dėl naujų priežasčių būtų pagrindas atnaujinti atvejo tyrimą.

140

Reikia priminti, kad vadovaujantis Chartijos 41 straipsnio 1 dalimi „kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai jo reikalus tvarkytų nešališkai, teisingai ir per kiek įmanomai trumpesnį laiką“. Chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punkte pažymėta, kad ši teisė apima „kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę“.

141

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją teisės į gynybą užtikrinimo principas reikalauja, kad asmenys, kuriems skirti sprendimai, turintys reikšmingą poveikį jų interesams, privalo turėti galimybę veiksmingai pateikti savo nuomonę (žr. 2000 m. rugsėjo 21 d. SprendimoMediocurso / Komisija, C‑462/98 P, EU:C:2000:480, 36 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2013 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Texdata Software, C‑418/11, EU:C:2013:588, 83 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

142

Nagrinėjamu atveju 2014 m. spalio 29 d. raštu Komisija pasiūlė ieškovei per dvi savaites nuo minėto rašto gavimo dienos pateikti pastabas dėl jos ketinimo pradėti ginčijamos gautinos sumos susigrąžinimo procesą. Prieš Komisijai priimant ginčijamus sprendimus, ieškovė sugebėjo pateikti Komisijai keturis raštus: 2014 m. lapkričio 7 d. ir gruodžio 14 d., taip pat 2015 m. gegužės 6 d. ir birželio 22 d. Be to, nuo 2015 m. gegužės 6 d. išsiųsto ieškovės rašto iki ginčijamų sprendimų priėmimo, skaičiuojant nuo 2015 m. rugpjūčio 25 d., Komisija laukė protingą laikotarpį.

143

Darytina išvada, kad ieškovei buvo suteikta galimybė veiksmingai išreikšti savo poziciją, taigi ir pasinaudoti savo teise būti išklausytai iki ginčijamų sprendimų priėmimo.

144

Šios išvados negali paneigti aplinkybė, kad į 2015 m. gegužės 6 d. raštą ieškovė atsakymą gavo tik po ginčijamų sprendimų priėmimo.

145

Išties, teisė būti išklausytam neapima teisės į rungimusi grindžiamas ginčijamų aktų priėmėjo ir jų adresato diskusijas, tačiau užtikrina, kad kiekvienam asmeniui bus suteikta galimybė deramai ir realiai pareikšti savo nuomonę per administracinę procedūrą ir iki sprendimo, galinčio neigiamai paveikti jo interesus, priėmimo (šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Boudjlida, C‑249/13, EU:C:2014:2431, 36 punktą ir 2017 m. vasario 9 d. Sprendimo M, C‑560/14, EU:C:2017:101, 25 ir 31 punktus).

146

Atsižvelgiant į viską, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Komisija nepažeidė ieškovės teisės būti išklausytai, numatytos Chartijos 41 straipsnio 2 dalyje.

147

Be to, kiek tai susiję su ieškovės argumentais, kad Komisija, atsakydama į 2015 m. gegužės 6 d. ieškovės raštą, pateikė vos dviejų puslapių raštą ir trumpai atsakė į jos 2014 m. lapkričio 7 d. ir gruodžio 14 d. išsamius paaiškinimus, pažymėtina, kad jie veikiau susiję su Chartijos 41 straipsnio 2 dalyje ir SESV 296 straipsnyje nurodytos Komisijos pareigos pateikti motyvus nagrinėjimu.

148

Šiuo klausimu iš jurisprudencijos matyti, kad motyvavimas, reikalaujamas pagal SESV 296 straipsnio antrą pastraipą, turi atitikti nagrinėjamo teisės akto pobūdį ir aiškiai bei nedviprasmiškai parodyti institucijos, priėmusios šį aktą, argumentus taip, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priimtos priemonės motyvus, o kompetentingas teismas – vykdyti kontrolę (šiuo klausimu žr. 1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo Komisija / Sytraval ir Brink's France, C‑367/95 P, EU:C:1998:154, 63 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

149

Individualiuose sprendimuose pareiga motyvuoti siekiama ne tik sudaryti sąlygas atlikti teisminę kontrolę, bet ir suteikti suinteresuotajam asmeniui pakankamai informacijos, kuri leistų žinoti, ar sprendimas galėtų turėti trūkumų, dėl kurių jo galiojimas gali būti ginčijamas (žr. 2011 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Elf Aquitaine / Komisija, C‑521/09 P, EU:C:2011:620, 148 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

150

Vis dėlto šiuo atveju ieškovė negali remtis tik Komisijos atsakymo į jos 2015 m. gegužės 6 d. raštą trukme, nes vien trukmės, kaip pakankamo įrodymo pripažinti, kad pareiga nurodyti motyvus, kaip tai suprantama pagal SESV 296 straipsnio antrą pastraipą, buvo neįvykdyta, nepakanka. Be to, ieškovė negali neatsižvelgti į aplinkybę, kad, kaip aiškiai matyti iš ginčijamų sprendimų, Komisijos argumentai buvo grindžiami programos sąmatos audito ataskaita, kuri, kaip ir joje esantys finansų auditoriaus paaiškinimai, buvo pateikta ieškovei.

151

Bet kuriuo atveju ieškovė negali teigti, kad 2014 m. lapkričio 7 d. rašte ir 2014 m. gruodžio 14 d. elektroniniame laiške pateikė išsamius paaiškinimus, nes iš pastarojo aiškiai matyti, kad juo visų pirma buvo prašoma, kad paslaugų sutarties 40 straipsnis, kuriame numatyta galimybė ginčą išspręsti draugiškai, būtų pritaikytas ginčijamai gautinai sumai. Ji tik nurodė, kad audito ataskaitų išvados buvo „neteisingos, nepriimtinos teisiniu požiūriu, šališkos ir grindžiamos vienašališkais argumentais“, tačiau nepateikė įrodymų ar papildomų argumentų.

152

Todėl Komisija pagrįstai nusprendė, kad gali nekeisti savo pozicijos, jeigu ieškovė, gavusi nagrinėjamus raštus ar elektroninius laiškus, nepateiks papildomų motyvų.

153

Todėl ketvirtąjį pagrindą reikia atmesti.

154

(Ištaisyta 2018 m. spalio 3 d. nutartimi) Antruoju pagrindu, kuriuo grindžiamas reikalavimas grąžinti ginčijamą gautiną sumą sudarančias lėšas, ieškovė teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog ginčijami sprendimai neturi teisinio pagrindo ir jais Komisijos turtinė padėtis buvo pagerinta iš viso 624388,73 EUR – t. y. ginčijama gautina suma, kuri siekia 607096,08 EUR, su palūkanomis, – jos prašymas grąžinti su šiuo nepagrįstu praturtėjimu susijusias sumas yra pagrįstas.

155

Komisija tvirtina įrodžiusi, kad ginčijama gautina suma buvo pagrįsta tvirtu teisiniu pagrindu ir dėl jos yra atsakinga ieškovė. Ji tvirtina, kad šiuo atveju negalima teigti, kad kaip nors buvo pažeistas nepagrįsto praturtėjimo draudimo principas.

156

Pagal suformuotą jurisprudenciją tam, kad ieškinys dėl grąžinimo, pagrįstas nepagrįstu Sąjungos praturtėjimu, būtų priimtinas, reikia įrodyti Sąjungos praturtėjimą be galiojančio teisinio pagrindo ir tai, kad dėl šio praturtėjimo ieškovas patyrė nuostolių (žr. 2011 m. liepos 28 d. Sprendimo Agrana Zucker, C‑309/10, EU:C:2011:531, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

157

Iš tiesų pagal valstybių narių teisės sistemoms taikomus bendrus principus teisė susigrąžinti iš praturtėjusio asmens gali būti įgyvendinama, jei nėra tokio praturtėjimo teisinio pagrindo (šiuo klausimu žr. 2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Masdar (UK) / Komisija, C‑47/07 P, EU:C:2008:726, 44–46 ir 49 punktus).

158

Šiuo atveju negalima teigti, kad Komisija gautinas sumas įskaitė be teisinio pagrindo, nes, kaip matyti iš šiame sprendime pateiktos pirmojo pagrindo analizės, ginčijami sprendimai buvo priimti vadovaujantis dešimtajam EPF taikomo finansinio reglamento ir Reglamento Nr. 966/2012 nuostatomis. Be to, pagal programos sąmatą ieškovė vienašališkai įsipareigojo grąžinti Komisijai finansavimo EPF lėšomis reikalavimų neatitinkančias išlaidas.

159

Darytina išvada, kad dėl nepagrįsto Sąjungos praturtėjimo Komisijai negali būti taikoma pareiga grąžinti ginčijamą gautiną sumą, kurią sudaro programos sąmatos audito ataskaitoje nustatytos netinkamos finansuoti išlaidos.

160

Kita vertus, Komisija turės padaryti išvadas dėl sprendimų dėl įskaitymo panaikinimo iš dalies, grindžiamo proporcingumo principo pažeidimu.

161

Todėl reikia atmesti antrąjį pagrindą ir reikalavimą grąžinti ginčijamą gautiną sumą sudarančias lėšas su palūkanomis, apskaičiuotinomis pagal ECB taikomą pagrindinę palūkanų normą, padidintą dviem procentiniais punktais.

162

Ieškovė mano, kad ji patyrė neturtinę žalą dėl nežinios, kurią lėmė pavėluotas Komisijos atsakymas į 2015 m. gegužės 6 d. raštą, ir dėl neigiamo poveikio jos geram vardui ir reputacijai. Ji tvirtina, kad ginčijamais sprendimais buvo sukelta abejonių dėl jos, kaip ūkio subjekto ir įprastinės Komisijos partnerės, patikimumo.

163

Komisija teigia, kad ieškovės prašymas atlyginti žalą yra tik simbolinis ir neatitinka trijų SESV 268 ir 340 straipsniuose numatytų sąlygų, kuriomis remiantis reikia įrodyti elgesio, kuriuo Komisija kaltinama, neteisėtumą, realią žalą ir priežastinį ryšį tarp nagrinėjamo elgesio ir patirtos žalos.

164

Kalbant apie simbolinį neturtinės žalos atlyginimą, iš SESV 340 straipsnio antros pastraipos matyti, kad deliktinė Bendrijos atsakomybė ir teisė į patirtos žalos atlyginimą priklauso nuo to, ar įvykdytas sąlygų visetas, susijęs su neteisėtais institucijų veiksmais, žalos realumu ir priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir tariamos žalos egzistavimu. Ši atsakomybė negali atsirasti, jei neįvykdytos visos sąlygos, kuriomis pagrįsta minėtoje nuostatoje apibrėžta pareiga atlyginti žalą (žr. 2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Heli-Flight / AESA, T‑102/13, EU:T:2014:1064, 116 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

165

Be to, vien neteisėto akto panaikinimas gali būti teisingas ir iš principo pakankamas bet kokios neturtinės žalos, kurią galėjo sukelti šis aktas, atlyginimas, nebent ieškovas įrodo, kad patyrė neturtinę žalą, kuri gali būti atskirta nuo neteisėtumo, dėl kurio panaikinamas aktas, ir kuri negali būti visiškai atlyginta panaikinant tą aktą (žr. 2017 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Bodson ir kt. / EIB, T‑504/16 ir T‑505/16, EU:T:2017:603, 77 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

166

(Ištaisyta 2018 m. spalio 3 d. nutartimi) Šiuo atveju reikia pažymėti, pirma, kiek tai susiję su elgesio, kuriuo kaltinama Komisija, neteisėtumu, kad ieškovė nepateikia jokių kitų įrodymų, išskyrus pagrindus, pateiktus ieškiniui dėl panaikinimo pagrįsti, antra, kad iš dalies buvo pritarta tik trečiajam ir penktajam pagrindams, ir, trečia, kad ginčijamų sprendimų panaikinimas savaime yra teisingas nurodytos neturtinės žalos atlyginimas, nes ieškovė nepateikė jokio įrodymo, kad buvo patirta neturtinė žala, galinti būti atskirta nuo neteisėtumo, kuriuo grindžiamas ginčijamų sprendimų panaikinimas iš dalies.

167

Atsižvelgiant į viską, kas išdėstyta, reikia atmesti ieškovės reikalavimus atlyginti žalą.

168

Pagal procedūros reglamento 134 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

169

Šiuo atveju atsižvelgdamas į tai, kad ginčijami sprendimai turi būti panaikinti tik iš dalies, Bendrasis Teismas nusprendžia, kad kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija)

nusprendžia: