1

Per 2014 m. gegužės 25 d. vykusius rinkimus Udo Voigt, ieškovas byloje, kuri Bendrojo Teismo kanceliarijoje užregistruota numeriu T‑618/15, buvo išrinktas į Europos Parlamentą pagal Vokietijos partijos – Nationaldemokratische Partei Deutschlands (NPD) – sąrašą. Nuo tada jis posėdžiauja Parlamente kaip į jokios politinės grupės sąrašą neįrašytas parlamentaras.

2

2015 m. kovo 22 d. Sankt Peterburge (Rusija) vyko politinis forumas „Rusijos nacionalinis forumas“, į kurį U. Voigt pakvietė Rusijos partija Rodina; tame forume taip pat dalyvavo trys ieškovai – Andrei Petrov, Fedor Biryukov ir Alexander Sotnichenko.

3

Po šio forumo 2015 m. birželio 3 d. elektroniniu laišku U. Voigt asistentas Parlamento Spaudos skyrių informavo apie parlamentaro ketinimą 2015 m. birželio 16 d. organizuoti spaudos konferenciją „Mūsų veiksmai siekiant išvengti šaltojo ir karštojo karo Europoje“ (toliau – spaudos konferencija). Šioje spaudos konferencijoje turėjo dalyvauti 6 dalyviai, t. y. U. Voigt, Graikijos parlamentaras, du buvę parlamentarai italas ir britas, taip pat Rusijos piliečiai ir Rusijos partijos Rodina nariai A. Petrov ir F. Biryukov. Šiuo tikslu U. Voigt asistentas paprašė skirti Parlamento salę ir užtikrinti vertimą žodžiu.

4

Be to, kiek tai susiję su forumu „Rusijos nacionalinis forumas“, 2015 m. birželio 9 d. U. Voigt asistentas Parlamento Saugumo generalinio direktorato (GD), atsakingo už akreditavimą, dėl numatomo antro renginio – darbo susitikimo „Susitikimas Europos bendradarbiavimo tema“, taip pat planuoto surengti birželio 16 d. (toliau – darbo susitikimas), paprašė išduoti leidimus įeiti į patalpas 21 asmeniui, įskaitant penkis Rusijos piliečius, būtent tris ieškovus, taip pat E. N. ir P. E.

5

2015 m. birželio 9 d. Saugumo GD elektroniniu laišku patvirtino apie akreditacijos prašymo gavimą. Šiame patvirtinimo apie gavimą laiške buvo nurodytas referencinis numeris, kurį nurodžius 2015 m. birželio 16 d. buvo galima atsiimti įėjimo leidimus, kartu prie jo pridėtas priedas, patvirtinantis, kad renginys atitinka saugumo reikalavimus, taip pat pažymėta, kad organizatorius nėra atleistas nuo įprastos leidimo išdavimo procedūros.

6

Tą pačią 2015 m. birželio 9 d. Spaudos tarnyba elektroniniu laišku informavo U. Voigt asistentą, kad politinė valdžia jai nurodė nesuteikti U. Voigt prašomos infrastruktūros spaudos konferencijai (toliau – Spaudos tarnybos elektroninis laiškas). Šiame laiške pažymėta, kad institucija yra nustačiusi apribojimus Rusijos politikams ir diplomatams patekti į patalpas, ir nurodyta, kad A. Petrov ir F. Biryukov dalyvavimas gali sutrikdyti institucijos veiklą.

7

2015 m. birželio 10 d. Parlamentas priėmė Rezoliucija dėl ES ir Rusijos santykių padėties (2015/2001(INI)) (OL C 407, 2016, p. 35, toliau – 2015 m. birželio 10 d. rezoliucija), dėl kuriuos vyko diskusijos nuo tų pačių metų sausio 15 d.

8

2015 m. birželio 16 d. U. Voigt asistentas atsiėmė jo kviestiems asmenims skirtus leidimus atvykti į darbo susitikimą. Vis dėlto tą patį rytą Saugumo GD Akreditacijų skyrius jį elektroniniu laišku informavo, kad, atsižvelgiant į šiame susitikime dalyvaujančių asmenų sąrašą ir remiantis Parlamento pirmininko kabineto nurodymais, patekti į institucijos patalpas buvo atsisakyta leisti penkiems Rusijos piliečiams, tarp jų – ieškovams (toliau – ginčijamas sprendimas).

9

2015 m. rugpjūčio 10 d. ieškovai Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė ieškinį prieš Parlamentą ir jo pirmininką.

10

2015 m. rugsėjo 18 d. Nutartimi Petrov ir kt. / Parlamentas ir Parlamento pirmininkas (T‑452/15, nepaskelbta Rink., EU:T:2015:709) Bendrasis Teismas atmetė ieškinį tiek, kiek jis pareikštas Parlamento pirmininkui.

11

2016 m. sausio 12 d. ieškovai pateikė dubliką, o tų pačių metų vasario 25 d. Parlamentas pateikė tripliką.

12

Ieškovai Bendrojo Teismo prašo:

– panaikinti ginčijamą sprendimą,

– priteisti iš Parlamento bylinėjimosi išlaidas.

13

Parlamentas Bendrojo Teismo prašo:

– atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,

– priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas.

14

2016 m. gruodžio 7 d. laišku Bendrasis Teismas Parlamentui pranešė apie proceso organizavimo priemones; dėl jų Parlamentas atsakė tų pačių metų gruodžio 21 d.

15

Triplike Parlamentas išreiškė abejones dėl dubliko priimtinumo, nes jame yra nenuoseklių svarstymų ir tvirtinimų, kurių sąsaja su ieškinyje išdėstytais pagrindais yra abejotina.

16

Šiuo atžvilgiu Bendrojo Teismo procedūros reglamento 83 straipsnyje numatyta, kad ieškinį galima papildyti dubliku. Be to, iš šio reglamento praktinių vykdymo nuostatų 142 punkto matyti, kad „bylos esmę sudarančios aplinkybės, pagrindai ir kaltinimai išsamiai išdėstyti <…> ieškinyje <…> dublikas skirt[as] tik tam, kad būtų sudaryta galimybė ieškovui <…> patikslinti savo poziciją arba pateikti išsamesnių argumentų dėl svarbaus klausimo ir pareikšti nuomonę dėl naujų atsiliepime į ieškinį <…> pateiktų argumentų“.

17

Nagrinėjamu atveju, nors dublike yra dviprasmybių, apskritai jis atitinka pirmiau apibūdintus tikslus. Be to, netgi darant prielaidą, kad jame yra kaltinimų, kurie galėtų būti laikomi naujais pagrindais, ši aplinkybė nepateisintų to, kad šis dublikas būtų neįtrauktas į bendras diskusijas. Ši aplinkybė tik gali iškelti abejonių dėl nagrinėjamų kaltinimų priimtinumo, o tai reikia patikrinti nagrinėjant kiekvieną atitinkamą pagrindą.

18

Todėl dubliką reikia laikyti priimtinu.

19

Ieškinyje ieškovai nurodo du pagrindus, susijusius, pirma, su „Sutarčių pažeidimu“ ir, antra, piktnaudžiavimu įgaliojimais.

20

Pagal SESV 263 straipsnio antrą pastraipą, siejamą su tos pačios sutarties 256 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa, Bendrojo Teismo jurisdikcijai priklauso nagrinėti ieškinius dėl Sutarčių pažeidimo.

21

Bendrojo Teismo procedūros reglamento 76 straipsnio d punkte nustatyta, kad ieškinyje turi būti pateikta pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka. Pagal suformuotą jurisprudenciją, siekiant užtikrinti teisinį saugumą ir gerą teisingumo vykdymą, pačiame ieškinio tekste, be kita ko, turi būti nuosekliai ir suprantamai išdėstytos pagrindinės teisinės aplinkybės ar bent jų santrauka (2016 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Bach Flower Remedies / EUIPO – Durapharma (RESCUE), T‑337/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:578, 50 ir 51 punktai). Be to, ieškovas neprivalo tiesiogiai nurodyti konkrečios teisės normos, kuria grindžiamas jo kaltinimas, tik jei jo argumentai pakankamai aiškūs, kad kita šalis ir Sąjungos teismas galėtų šią taisyklę nesunkiai identifikuoti (šiuo klausimu žr. 2006 m. gegužės 10 d. Sprendimo Galileo International Technology ir kt. / Komisija, T‑279/03, EU:T:2006:121, 47 punktą ir 2008 m. lapkričio 13 d. Sprendimo SPM / Taryba ir Komisija, T‑128/05, nepaskelbtas Rink., EU:T:2008:494, 65 punktą).

22

Iš pirmiau nurodytų nuostatų matyti, kad „Sutarčių pažeidimas“ yra tik bendras atvejis, kai galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, kurį gali nagrinėti Bendrasis Teismas, bet jo negalima nurodyti kaip ieškinio pagrindo teisinio pagrindimo (šiuo klausimu žr. 1997 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Tremblay ir kt. / Komisija, T‑224/95, EU:T:1997:187, 80 ir 81 punktus).

23

Taigi reikia išnagrinėti, ar pirmasis ieškinio pagrindas paremtas tikslesniu teisiniu pagrindu nei tik pareiškimas, kad „pažeistos Sutartys“.

24

Nagrinėjamu atveju iš ieškinio ir prie jo pridėtos santraukos, į kurią galima atsižvelgti aiškinant ieškinį (2007 m. spalio 25 d. Sprendimo Komninou ir kt. / Komisija, C‑167/06 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2007:633, 25 ir 26 punktai ir 2016 m. balandžio 12 d. Sprendimas CP / Parlamentas, F‑98/15, EU:F:2016:76, 16 punktas), matyti, kad iš tiesų ieškovai pirmąjį ieškinio pagrindą grindžia Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 21 straipsnio pažeidimu. Konkrečiai kalbant, jie jame mini diskriminaciją dėl tautinės kilmės ir teigia, kad neatsižvelgta į draudimą diskriminuoti dėl pilietybės.

25

Dublike ieškovai taip pat tvirtina, kad jie diskriminuoti dėl jų politinių pažiūrų. Be to, jie nurodo bendrojo lygybės principo pažeidimą, nes jie buvo kitaip traktuojami nei kiti Parlamento lankytojai ir svečiai.

26

Galiausiai tiek ieškinyje, tiek dublike yra užsiminta apie tai, kad ginčijamas sprendimas neproporcingas; šiuo atžvilgiu pirmiausia reikia patikrinti, ar tai savarankiškas pagrindas, ar ne.

27

Šiuo klausimu pažymėtina, kad, priešingai, nei teigia Parlamentas, nors proporcingumo principas yra savarankiškas principas, jis taip pat gali būti sudedamoji vienodo požiūrio ir diskriminacijos draudimo principų dalis. Teismas yra nusprendęs, kad pagal vienodo požiūrio ir diskriminacijos draudimo principus reikalaujama, kad skirtingas požiūris būtų pateisintas objektyviu ir pagrįstu kriterijumi, t. y. jis turi būti susijęs su teisėtu tikslu, ir toks skirtingas vertinimas būtų proporcingas tokiu vertinimu siekiamam tikslui (2013 m. spalio 17 d. Sprendimo Schaible, C‑101/12, EU:C:2013:661, 77 punktas; 1994 m. kovo 23 d. Sprendimo Huet / Audito Rūmai, T‑8/93, EU:T:1994:35, 45 punktas ir 2003 m. sausio 30 d. Sprendimo C / Komisija, T‑307/00, EU:T:2003:21, 49 punktas). Per teismo posėdį ieškovai šiuo aspektu paaiškino, kad tvirtinimas dėl ginčijamo sprendimo neproporcingo pobūdžio nėra atskiras ieškinio pagrindas.

28

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia išnagrinėti:

– pirma, ieškinio pagrindą dėl Chartijos 21 straipsnio pažeidimo, susijusio su tuo, kad ginčijamame sprendime diskriminuojama dėl ieškovų tautinės kilmės arba pilietybės,

– antra, ieškinio pagrindą dėl Chartijos 21 straipsnio 1 dalies pažeidimo, susijusio su tuo, kad ginčijamame sprendime diskriminuojama dėl ieškovų politinių pažiūrų ir jame pažeistas bendrasis lygybės principas,

– trečia, ieškinio pagrindą dėl įgaliojimų viršijimo.

29

Be to, atsakydami į Bendrojo Teismo klausimą, ieškovai pripažino, kad iš esmės žinojo, koks politinis kontekstas buvo jų atvykimo į Parlamentą momentu, ir kad U. Voigt jiems pateikė paaiškinimų dėl ginčijamo sprendimo. Ieškovai, beje, prie ieškinio kaip priedą pateikė šio sprendimo kopiją ir Spaudos skyriaus elektroninį laišką, kuriuo U. Voigt asistentas informuojamas apie tai, kad spaudos konferencijai prašyta infrastruktūra ir paslaugos nebus suteiktos dėl Parlamento rusų politikams ir diplomatams nustatytų patekimo į instituciją apribojimų ir dėl rizikos, kad A. Petrov ir F. Biryukov dalyvavimas gali sutrikdyti institucijos veiklą.

30

Taigi ieškinį reikia nagrinėti remiantis visa tuo, kas išdėstyta pirmiau.

31

Ieškovai tvirtina, kad jie visiškai nekėlė rizikos Parlamento sklandžiam darbui arba saugumui. Nesant objektyvaus motyvo, ginčijamame sprendime diskriminuojama dėl jų pilietybės ar tautinės kilmės, todėl juo pažeistas Chartijos 21 straipsnis. Be to, net jeigu tam tikri Rusijos piliečiai iš tiesų kėlė riziką sklandžiam Parlamento darbui, būtų pakakę tik jiems uždrausti patekti į instituciją.

32

Parlamentas mano, kad šis ieškinio pagrindas nepagrįstas.

33

Pagal Chartijos 21 straipsnio 1 dalį draudžiama bet kokia diskriminacija, be kita ko, dėl tautinės kilmės. Remiantis to paties straipsnio 2 dalimi, Sutarčių taikymo srityje ir nepažeidžiant konkrečių jų nuostatų taip pat draudžiama bet kokia diskriminacija dėl asmens pilietybės.

34

Kadangi ieškovai aiškiai neatskiria dviejų jų nurodomų diskriminacijos rūšių, primintina, kad kai bendrojo taikymo dokumente vartojamos dvi skirtingos sąvokos, paisant nuoseklumo ir teisinio saugumo šios dvi sąvokos negali turėti tokios pačios reikšmės. Taip juo labiau teigtina tuomet, kai, kaip nagrinėjamu atveju, šie žodžiai turi skirtingas reikšmes bendrinėje kalboje (2013 m. rugsėjo 25 d. Sprendimo Marques / Komisija, F‑158/12, EU:F:2013:135, 28 punktas ir 2014 m. gegužės 14 d. Sprendimo Cocco / Komisija, F‑17/13, EU:F:2014:92, 33 punktas).

35

Taigi, jeigu pilietybė yra teisinis ir politinis ryšys, kuris egzistuoja tarp asmens ir suverenios valstybės, tautinės priklausomybės sąvoka kildinama iš to, kad visuomenės grupes sieja priklausymo tai pačiai tautai jausmas arba religiniai įsitikinimai, kalba, kultūra, tradicijos ir gyvenimo būdas (šiuo klausimu žr. 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo CHEZ Razpredelenie Bulgaria, C‑83/14, EU:C:2015:480, 46 punktą).

36

Dėl draudimo diskriminuoti dėl tautinės kilmės Parlamentas nurodė, kad Rusijoje yra daugiau kaip 185 skirtingų tautinių grupių. Tačiau ieškovai, kurie remiasi tik savo Rusijos pilietybe, nenurodo, kad priklauso kokiai nors konkrečiai tautinei grupei. Juo labiau jie visiškai neįrodė, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas dėl priklausymo konkrečiai tautai.

37

Tuo remiantis darytina išvada, jog ieškovai neįrodė, kad įvykdytos Chartijos 21 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos, todėl jie negali tvirtinti buvę diskriminuoti dėl konkrečios tautinės kilmės.

38

Dėl draudimo diskriminuoti dėl pilietybės reikia priminti, kad, remiantis ESS 6 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa ir Chartijos 52 straipsnio 7 dalimi, norint išaiškinti Chartiją, reikia atsižvelgti į į jos nuostatų išaiškinimus (OL C 303, 2007, p. 17).

39

Su Chartija susijusiuose išaiškinimuose nurodyta, kad jos 21 straipsnio 2 dalis „atitinka [SESV] 18 straipsnio pirmąją pastraipą ir turi būti taikoma laikantis šio straipsnio“. Be to, pagal Chartijos 52 straipsnio 2 dalį šios Chartijos pripažintos teisės, reglamentuojamos Sutartyse, įgyvendinamos jose nustatytomis sąlygomis ir neperžengiant jose nustatytų ribų. Tuo remiantis darytina išvada, kad Chartijos 21 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama kaip turinti tą pačią reikšmę kaip SESV 18 straipsnio pirma pastraipa.

40

SESV 18 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta: „Sutarčių taikymo srityje, nepažeidžiant jose esančių specialių nuostatų, draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės.“ Ši nuostata yra šios sutarties antroje dalyje „Nediskriminavimas ir Sąjungos pilietybė“. Ji taikoma situacijoms, patenkančioms į Sąjungos teisės taikymo sritį, kai vienos valstybės narės pilietis diskriminuojamas, palyginti su kitos valstybės narės piliečiu, vien dėl pilietybės. Taigi, šis straipsnis netaikytinas tuo atveju, kai trečiųjų valstybių piliečiai vertinami skirtingai, palyginti su valstybių narių piliečiais (šiuo klausimu žr. 2009 m. birželio 4 d. Sprendimo Vatsouras ir Koupatantze, C‑22/08 ir C‑23/08, EU:C:2009:344, 51 ir 52 punktus ir 2011 m. balandžio 7 d. Sprendimo Francesco Guarnieri & Cie, C‑291/09, EU:C:2011:217, 20 punktą).

41

Todėl ieškovai, kurie yra Rusijos piliečiai, negali remtis Chartijos 21 straipsnio 2 dalimi.

42

Remiantis tuo, kas išdėstyta, ieškinio pagrindą, kuriuo nurodomas Chartijos 21 straipsnio pažeidimas, susijęs su tuo, kad ginčijamame sprendime diskriminuojama dėl ieškovų tautinės kilmės arba pilietybės, reikia atmesti. Bet kuriuo atveju dėl, kaip teigiama, ginčijamo sprendimo neproporcingo pobūdžio, nes jame nedaromas skirtumas tarp Rusijos piliečių pagal jų keliamą riziką, reikia pateikti nuorodą į šio sprendimo 75–78 punktus.

43

Dublike ieškovai tvirtina, kad jie diskriminuoti dėl jų politinių pažiūrų. Jie taip pat teigia, kad „galiausiai [ginčijamas sprendimas] bet kuriuo atveju turi būti vertinamas atsižvelgiant į bendrąjį lygybės principą“. Iš tiesų dėl šio sprendimo jie buvo vertinami skirtingai nei kiti Parlamento lankytojai ir svečiai. Iš esmės ieškovai tvirtina, kad ginčijamu sprendimu siekta jiems sukliudyti Parlamente išreikšti politinę nuomonę, kuriai nepritaria institucijos pirmininkas ir kuri prieštarauja 2015 m. birželio 10 d. rezoliucijai.

44

Parlamentas teigia, kad šie kaltinimai nepriimtini, nes tai yra ieškinio pagrindai, kurie pirmą kartą nurodyti – ir per vėlai – dublike.

45

Tačiau ieškovai tvirtina, kad tik skaitydami atsiliepimą į ieškinį jie suprato, jog buvę diskriminuoti politiniu pagrindu.

46

Remiantis Procedūros reglamento 84 straipsnio 1 dalimi, per procesą negalima pateikti naujų ieškinio pagrindų, išskyrus tuos atvejus, kai jie pagrindžiami teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui. Tačiau pagrindas, kuris papildo anksčiau tiesiogiai ar netiesiogiai ieškinyje nurodytą pagrindą ir yra glaudžiai su juo susijęs, turi būti pripažintas priimtinu. Tam, kad naujas argumentas būtų laikomas papildančiu anksčiau pateiktą pagrindą arba kaltinimą, jis turi būti pakankamai glaudžiai susijęs su ieškinyje iš pradžių pateiktais pagrindais ir kaltinimais, kad jį būtų galima laikyti įprastos per teismo procesą išplėtotos diskusijos dalimi (šiuo klausimu žr. 2011 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Groupe Gascogne / Komisija, T‑72/06, nepaskelbtas Rink., EU:T:2011:671, 23 ir 27 punktus).

47

Pirma, dėl bet kokios diskriminacijos, pagrįstos politinėmis pažiūromis, draudimo reikia nurodyti, kad šis draudimas įtvirtintas Chartijos 21 straipsnio 1 dalyje, o šia nuostata ieškovai rėmėsi jų ieškinio pagrinde, susijusiame su „Sutarčių pažeidimu“. Vis dėlto ieškinyje ieškovai šia nuostata pagrįstus savo argumentus pateikė tik dėl tariamo bet kokios diskriminacijos dėl jų tautinės kilmės draudimo pažeidimo. Be to, jie nurodė diskriminaciją dėl pilietybės remdamiesi Chartijos 21 straipsnio 2 dalimi. Savo ieškinyje jie visiškai netvirtino, kad pažeistas draudimas diskriminuoti dėl jų politinių pažiūrų.

48

Tai, kad ieškovai nenurodė ieškinyje tokios diskriminacijos, nagrinėjamu atveju turi ypatingą reikšmę. Iš tiesų ginčijamo sprendimo negalima vertinti neatsižvelgiant į jo kontekstą. Konkrečiai kalbant, pažymėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, kad, pateikdami ieškinį, ieškovai turėjo Spaudos tarnybos elektroninį laišką, kuriuo Parlamentas atsisakė U. Voigt suteikti spaudos konferencijai, taip pat numatytai 2015 m. birželio 16 d., reikalingą infrastruktūrą ir paslaugas. Šis atsisakymas pagrįstas dviem motyvais. Pirmiausia, Spaudos tarnybos elektroniniame laiške primenama apie institucijos nustatytus apribojimus patekti į pastatą, pirma, Rusijos diplomatams ir, antra, Rusijos politikams, būtent Gosudarstvennaya Duma Federal’nogo Sobrania Rossiskoï Federatsii (Rusijos Federacijos Valstybės Dūma) ir Soviet Federatsii Federal’nogo Sobrania Rossiskoï Federatsii (Rusijos Federacijos Taryba) nariams, kaip tai matyti iš Parlamento atsakymo į proceso organizavimo priemones, nurodytas šio sprendimo 14 punkte. Antra, tame pačiame elektroniniame laiške nurodyta rizika, kad A. Petrov ir F. Biryukov dalyvavimas gali sutrikdyti institucijos veiklą. Be to, ginčijamu sprendimu siekta uždrausti ieškovams patekti į Parlamento, politinės instancijos, patalpas, kad jie deputato kvietimu dalyvautų susitikime politine tema „Europos bendradarbiavimas“. Reikia pridurti, kad pirmiems dviem ieškovams priskirtos svarbios pareigos Rusijos politinėje partijoje Rodina, o trečias ieškovas pristatytas kaip politinių santykių universiteto dėstytojas. Taip pat pažymėtina, kad aptariamas susitikimas buvo susijęs su politiniu forumu „Rusijos nacionalinis forumas“, kuriame dalyvavo trys ieškovai ir kurį Parlamentas sukritikavo savo 2015 m. birželio 10 d. rezoliucijoje. Galiausiai, per teismo posėdį ieškovai patvirtino, kad 2015 m. birželio 16 d. renginių, į kuriuos jie buvo pakviesti, tikslas – leisti jiems išsakyti savo politinę nuomonę apie „Europos bendradarbiavimą“, siekiant, pirma, forumą „Rusijos nacionalinis forumas“ nušviesti priešingai nei 2015 m. birželio 10 d. rezoliucijoje ir, antra, pratęsti jame pradėtą darbą. Tokiomis aplinkybėmis ieškovas, kuriam žinoma politinė virtuvė ir kuris yra įprastai apdairus, turėjo atidžiai sekti su ginčijamu sprendimu susijusį politinį kontekstą.

49

Taip pat reikia konstatuoti, kad dublike nurodytas draudimo diskriminuoti dėl ieškovų politinių pažiūrų pažeidimas nėra ieškinyje pateikto pagrindo papildymas, kurį būtų galima laikyti įprastos per teismo procesą išplėtotos diskusijos dalimi, bet yra naujas ieškinio pagrindas. Todėl šis pagrindas pripažintinas nepriimtinu, nes jis nėra pagrįstas teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, paaiškėjusiomis per teismo procesą.

50

Antra, dėl argumento, taip pat pateikto dublike, susijusio su bendrojo lygybės principo pažeidimu, pažymėtina, kad dėl ieškinio pagrindo, susijusio su piktnaudžiavimu įgaliojimais, ieškovai, visų pirma, ieškinyje tvirtino, kad ginčijamas sprendimas buvo „visiškai savavališkas ir radikaliai priešingas pirminėje teisėje įtvirtintam diskriminacijos draudimui“. Tačiau taip tvirtinant buvo daroma nuoroda į „prieš tai išdėstytus motyvus“, t. y. į argumentus dėl nurodomos diskriminacijos dėl pilietybės ar tautinės kilmės. Ieškovai, pateikdami ieškinį, niekada konkrečiai nenurodė bendrojo lygybės principo pažeidimo atsižvelgiant į visiems kitiems Parlamento lankytojams ir svečiams taikomą požiūrį.

51

Todėl jeigu dublike ieškovai siekė išplėsti jų pirmojo ieškinio pagrindo – kaltinimų dėl pažeisto bet kokios diskriminacijos dėl pilietybės ar tautinės kilmės draudimo – apimtį bendrai nurodydami bendrąjį lygybės principą, remdamiesi visiems kitiems Parlamento lankytojams ir svečiams taikomu požiūriu, ieškinio pagrindas, susijęs su minėto principo pažeidimu, laikytinas nauju pagrindu, kurio negalima laikyti įprastos per teismo procesą išplėtotos diskusijos dalimi. Todėl šis pagrindas pripažintinas nepriimtinu, nes jis nėra pagrįstas teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, paaiškėjusiomis per teismo procesą.

52

Tiesa, kad, siekdamas išsaugoti savo teisę į gynybą, Parlamentas atsiliepime į ieškinį subsidiariai numatė galimybę, kad Bendrasis Teismas pagrindą, susijusį su bet kokios diskriminacijos dėl pilietybės ar tautinės kilmės draudimu, perkvalifikuos į pagrindą dėl bendrojo lygybės principo pažeidimo. Tačiau šio fakto nepakanka, kad būtų galima laikyti, jog aplinkybės, pagrindžiančios šio principo nurodymą dublike, paaiškėjo tik vykstant teismo procesui. Atsižvelgiant į šio sprendimo 48 punkte primintą kontekstą, iš šio Parlamento gynybos argumento ieškovams nepaaiškėjo ginčijamo sprendimo motyvų, kurių iki tol jie galėjo teisėtai nežinoti.

53

Reikia pridurti, kad Chartijos 21 straipsnis, kuriuo grindžiamas pagrindas dėl draudimo diskriminuoti dėl pilietybės arba tautinės kilmės, yra konkreti vienodo požiūrio principo išraiška (šiuo klausimu žr. 2015 m. balandžio 29 d. Sprendimo Léger, C‑528/13, EU:C:2015:288, 48 punktą), ir tiek šis principas, tiek bet kokios diskriminacijos draudimas yra dvi to paties bendrojo teisės principo, kuris draudžia, pirma, skirtingai vertinti vienodas situacijas ir, antra, vienodai vertinti skirtingas situacijas, išskyrus tuos atvejus, kai tai pateisinama objektyviomis priežastimis, formos (2005 m. sausio 27 d. Sprendimo Europe Chemi-Con (Deutschland) / Taryba, C‑422/02 P, EU:C:2005:56, 33 punktas).

54

Be to, kadangi atsižvelgiant į šią jurisprudenciją dublike nurodytą bendrąjį lygybės principą reikia laikyti kitaip suformuluota ieškinio pagrindo, susijusio su bet kokios diskriminacijos dėl pilietybės ar tautinės kilmės draudimu, išraiška, nagrinėjamas kaltinimas turi būti atmestas kaip nepagrįstas dėl tų pačių priežasčių, kurios išdėstytos šio sprendimo 33 punkte.

55

Bet kuriuo atveju ieškinio pagrindas dėl, pirma, Chartijos 21 straipsnio 1 dalies pažeidimo, susijusio su tuo, kad ginčijamame sprendime ieškovai diskriminuojami dėl jų politinių pažiūrų, ir, antra, bendrojo lygybės principo pažeidimo yra nepagrįstas, nes iš šio sprendimo 63–78 punktų matyti, kad ginčijamo sprendimo motyvai yra objektyvūs ir pagrįsti atsižvelgiant į teisėtą tikslą ir šis sprendimas proporcingas šiam siekiamam tikslui.

56

Ieškovai tvirtina, kad ginčijamas sprendimas priimtas piktnaudžiaujant įgaliojimais, tačiau Parlamentas su tuo nesutinka.

57

Pagal suformuotą jurisprudenciją piktnaudžiavimo įgaliojimais sąvoka turi tiksliai apibrėžtą reikšmę ir apima situaciją, kai administracinės valdžios institucija naudojasi savo įgaliojimais kitu tikslu nei tas, dėl kurio tie įgaliojimai buvo suteikti. Sprendimas tik tuomet laikomas priimtu piktnaudžiaujant įgaliojimais, jei remiantis objektyviais, svarbiais ir neprieštaringais įrodymais paaiškėja, kad jis buvo priimtas siekiant kitų tikslų nei nurodytieji. Šiuo atžvilgiu grindžiant reikalavimus nepakanka tik remtis tam tikromis faktinėmis aplinkybėmis, dar būtina pateikti jų tikrumą ar bent tikėtinumą įrodančių pakankamai tikslių, objektyvių ir neprieštaringų įrodymų. To nepadarius, negalima ginčyti, kad atitinkamos institucijos teiginiai faktiškai neteisingi. Taigi bendras požymių, kad buvo piktnaudžiauta įgaliojimais, vertinimas neturi būti grindžiamas paprasčiausiais tvirtinimais, nepakankamai tikslia arba neobjektyvia ar nesusijusia informacija (žr. 2013 m. gruodžio 19 d. Nutarties da Silva Tenreiro / Komisija, T‑32/13 P, EU:T:2013:721, 31–33 punktus ir nurodytą jurisprudenciją).

58

Pirmiausia ieškovai tvirtina, kad „dėl prieš tai išdėstytų motyvų“ ginčijamas sprendimas priimtas piktnaudžiaujant įgaliojimais, nes jis „visiškai savavališkas ir radikaliai priešingas diskriminacijos draudimui“.

59

Vis dėlto, kadangi ieškovai remiasi pagrinduose, susijusiuose su „Sutarčių pažeidimu“, nurodytais pažeidimais, reikia priminti, jog atsižvelgiant į tai, kad šie pagrindai jau buvo pirmiau atmesti, tokia teikiama nuoroda negalioja.

60

Antra, ieškovai pripažįsta, kad Parlamento saugumas ir sklandus darbas yra teisėti tikslai, kurie gali pateisinti sprendimą atsisakyti leisti tretiesiems asmenims patekti į institucijos patalpas. Tačiau jie ginčija tai, kad ginčijamu sprendimu iš tikrųjų siekta tokių tikslų.

61

Iš tiesų ieškovai tvirtina, kad jie nekėlė grėsmės Parlamento saugumui ir sklandžiam darbui. Nors tai keitimosi politinėmis nuomonėmis vieta, ginčijamo sprendimo tikrasis tikslas – atriboti juos dėl jų politinių įsitikinimų ir jų priklausymo partijai, nes nei viena, nei kita nepriimtina asamblėjos daugumai.

62

Būtina pažymėti, kad šiuo argumentu ieškovai siekia įrodyti piktnaudžiavimą įgaliojimais nurodydami, kad motyvai, pagrindžiantys ginčijamą sprendimą, klaidingi.

63

Šiuo aspektu pažymėtina, kad iš šio sprendimo 48 punkto matyti, kad nors ieškovai nebuvo Rusijos Federacijos Valstybės Dūmos ar Rusijos Federacijos Tarybos nariai, ginčijamas sprendimas buvo pagrįstas aplinkybe, kad jų buvimas Parlamente gali pakenkti institucijos tvarkai, saugumui ir sklandžiam darbui atsižvelgiant į bendrą įvykių, dėl kurių buvo nustatyti minėti patekimo į Parlamentą apribojimai, kontekstą.

64

Konkrečiai kalbant, Parlamentas remiasi, kaip atsispindi iš 2015 m. birželio 10 d. rezoliucijos, konkrečiu Rusijos Federacijos ir Sąjungos politinių santykių kontekstu klostantis nagrinėjamoms aplinkybėms. Jis nurodė situaciją Ukrainoje ir Rusijos Federacijos paskelbtą juodąjį sąrašą, į kurį įtraukti dabartiniai ir buvę Parlamento nariai ir Sąjungos pareigūnai, dėl ko Parlamentas nustatė ribojimus Rusijos politikams ir diplomatams patekti į jo pastatus.

65

Atsižvelgdamas į, pirma, tuometinių Rusijos Federacijos ir Sąjungos politinių santykių konkretų kontekstą ir, antra, kaip teigia Parlamentas, suintensyvėjusius santykius tarp Europos partijų, kurios laikomos populistinėmis, ir Rusijos jėgų, kurios apibūdinamos kaip nacionalistinės, Parlamentas pabrėžė, kad ieškovai dalyvavo forume „Rusijos nacionalinis forumas“, o jis ką tik buvo labai griežtai pasmerktas asamblėjos. Parlamentas taip pat pažymėjo, kad pirmi du ieškovai buvo aktyvūs Rusijos partijos, kuri laikoma nacionalistine, nariai. Jis pridūrė, kad trys ieškovai buvo veikėjai, kurie, pirma, buvo pakviesti išdėstyti šioje institucijoje visiškai kitokios nuomonės, nei įtvirtinta 2015 m. birželio 10 d. rezoliucijoje dėl forumo „Rusijos nacionalinis forumas“, ir, antra, čia tęsti minėtame forume pradėto darbo, tai ieškovai patvirtino per teismo posėdį (žr. šio sprendimo 48 punktą).

66

Vis dėlto ieškovai pažymėjo, kad Parlamento nurodyta Parlamento pirmininko, kaip „šių namų šeimininko, teise“ negali būti naudojamasi siekiant sukliudyti rengti susitikimus, kurių tema piktina daugumą, nes parlamentai yra būtent keitimosi politine nuomone vieta.

67

Tačiau Parlamento darbo tvarkos taisyklių 22 straipsniu institucijos pirmininkui suteikiami įgaliojimai, kurie būtini siekiant užtikrinti bendrą Parlamento pastatų saugumą, išvengti bet kokio trukdymo sklandžiam Parlamento darbui ir jo nutraukimo ir apsaugoti institucijos garbę. Be to, Parlamentas pagrįstai tvirtina, kad jis neprivalo savo patalpose skatinti trečiosios šalies partijos politinės veiklos. Ieškovai su tuo sutinka savo rašytiniuose pareiškimuose. Todėl Parlamentas neįpareigotas priimti tokios partijos narių ar šalininkų tam, kad jie galėtų pareikšti nuomonę jo patalpose. Bendrai kalbant nurodytina, kad iš ESS 14 straipsnio matyti, kad teisė dalyvauti vykdant teisėkūros, biudžetines, politinės kontrolės ir konsultavimo funkcijas Parlamente suteikiama tik Sąjungos piliečių atstovams, išrinktiems remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise laisvu ir slaptu balsavimu, o specialiosiomis nuostatomis, kaip antai ESS 15 straipsnio 6 dalies d punktu ir SESV 230 straipsnio pirma pastraipa, konkrečiai užtikrinama Europos Vadovų Tarybos pirmininko ir Europos Komisijos teisė jame būti išklausytiems. Beje, nors Parlamento darbo tvarkos taisyklių 115 straipsnyje numatyta, kad Parlamente vykstančios diskusijos yra viešos ir kad paprastai komitetų posėdžiai yra vieši, šių taisyklių 157 straipsnyje patikslinama, kad asmenys, esantys lankytojams skirtose vietose, turi sėdėti ir laikytis tylos. Be to, Sutarčių ir jas įgyvendinančių aktų struktūra ir būtinybė užtikrinti Parlamentui suteiktų įgaliojimų įgyvendinimo laisvę lemia, kad Parlamentas nėra ta vieta, kur visi turi visišką teisę reikšti savo nuomonę.

68

Ieškovai taip pat teigia, kad Parlamentas įpareigotas nesudaryti kliūčių parlamentarų, taigi ir U. Voigt, darbui. Tačiau šis argumentas nagrinėjamu atveju nereikšmingas, nes ieškovai šiuo aspektu negali pasiremti asmeniniu ir tiesioginiu suinteresuotumu. Atsakydami į Bendrojo Teismo klausimą, jie, beje, per posėdį patvirtino, kad šis argumentas nesudarė kaltinimo.

69

Ieškovai dar teigia, kad leidimai jiems patekti į pastatus buvo išduoti, todėl tai U. Voigt leido manyti, kad net jei spaudos konferencija neįvyks, darbo susitikimas, kuriame jie dalyvautų, galėtų būti surengtas institucijos patalpose. Šių leidimų išdavimas, anot jų, įrodo, kad jie nekėlė konkrečios rizikos, o Parlamento elgesio pasikeitimas parodo, kad ginčijamu sprendimu tiesiog ieškoma priekabių.

70

Vis dėlto, nors tiesa, kad Parlamentas 2015 m. birželio 9 d. Saugumo GD elektroniniu laišku patvirtino apie akreditacijos rengti darbo susitikimą prašymo gavimą ir kad šiame laiške buvo pateiktas referencinis numeris, kurį nurodžius buvo galima atsiimti ieškovams skirtus įėjimo leidimus, primintina, kad šį elektroninį laišką atsiuntė Saugumo GD, tačiau sprendimas, kuriuo atsisakyta ieškovus įleisti į pastatus, buvo pagrįstas politinėmis aplinkybėmis, kurių vertinti pagal savo kompetenciją Parlamento administracinės tarnybos negalėjo, nes tai daryti priklausė tik institucijos politinėms instancijoms. Be to, 2015 m. birželio 9 d. Saugumo GD elektroniniame laiške buvo priedas, kuriame patikslinta, kad renginio organizatorius nėra atleistas nuo institucijoje galiojančios įprastos leidimo išdavimo procedūros. Taigi, prieštaravimą tarp suteikto referencinio numerio, leidžiančio atsiimti įėjimo leidimus, ir atsisakymo galiausiai ieškovus įleisti į Parlamentą galima paaiškinti tuo, kad administracinėms tarnyboms ir politinėms instancijoms patikėti skirtingi vaidmenys. Todėl negalima teigti, kad Parlamentas vien tik ieškodamas priekabių leido manyti, kad susitikimas – dėl jo kilo ginčas – galėjo būti rengiamas jo patalpose.

71

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kadangi imantis tokių priemonių, pavyzdžiui, atsisakant įleisti asmenis į Parlamentą siekiant išvengti, kad būtų pakenkta sklandžiam jo darbui, reikia atlikti su ateitimi siejamą rizikos įvertinimą remiantis visa turima informacija, o tai neišvengiamai reiškia tam tikrą nežinomybę, neatrodo, kad tikslas užtikrinti Parlamento saugumą ir sklandų darbą buvo nepagrįstas, palyginti su jo nurodytais motyvais.

72

Galiausiai ieškovai tvirtina, kad yra įrodymų dėl piktnaudžiavimo įgaliojimais, nes ginčijamas sprendimas bet kuriuo atveju viršijo tai, kas būtina. Jie šiuo aspektu pažymi, kad Parlamento pirmininkas naudojasi saugumo tarnybos, kuri gali užkirsti kelią bet kokios formos provokacijoms, paslaugomis. Be to, tai, kad ginčijamas sprendimas buvo skirtas visiems į renginį pakviestiems Rusijos piliečiams, nors, remiantis Spaudos skyriaus elektroniniu laišku, tik pirmieji du ieškovai kėlė grėsmę institucijos saugumui ir sklandžiam darbui, įrodo, kad ginčijamas sprendimas buvo tarsi „kolektyvinė bausmė“.

73

Vis dėlto primintina, kad ieškovai neįrodė ir netgi netvirtino, kad bet kuris asmuo turi besąlyginę teisę patekti į Parlamento patalpas, siekdamas politinės propagandos tikslų ar norėdamas ten diskutuoti dėl asamblėjos politinės orientacijos. Priešingai, kaip pažymėta šio sprendimo 67 punkte, Parlamentas nurodė, ir jam nebuvo prieštarauta, kad Sąjungos teisė nesuteikia visuomenei neribotos teisės patekti į jo pastatus ar jais naudotis, kad galėtų ten pareikšti savo nuomonę.

74

Tokiomis aplinkybėmis tai, kad Parlamento pirmininkas nusprendė sukliudyti ieškovams patekti į institucijos patalpas tam, kad ten jie galėtų kalbėti per politinį susitikimą, užuot pasitikėjęs saugumo tarnybų gebėjimu prireikus reaguoti, negali būti laikoma įrodymu, kad piktnaudžiauta įgaliojimais, ypač turint omenyje šio sprendimo 64 ir 65 punktuose apibūdintą tarptautinį kontekstą. Taip yra juo labiau todėl, kad Parlamentas per teismo posėdį patvirtino, jog ginčijamas sprendimas buvo susijęs su nagrinėjamu kontekstu, todėl jis buvo tik laikino pobūdžio.

75

Ieškovai taip pat negali remtis tuo, kad ginčijamas sprendimas priimtas dėl „visos Rusijos lankytojų grupės“, t. y. ir prieš E. N. ir P. E., siekdami įrodyti, kad iš tiesų jis buvo kolektyvinė neproporcinga bausmė. Iš tikrųjų atsisakymas leisti šiems dviem asmenims patekti į Parlamentą paaiškinamas tuo, kad tai buvo lydintieji asmenys: viena – antrojo ieškovo sutuoktinė, kita – vertėja, tai paaiškėjo iš per teismo posėdį vykusių diskusijų.

76

Galiausiai ieškovai lygiai taip pat nesėkmingai teigia, kad ginčijamas sprendimas yra kolektyvinis, remdamiesi tuo, kad iš Spaudos tarnybos elektroninio laiško matyti a contrario, kad trečiasis ieškovas A. Sotnichenko nekėlė konkrečios rizikos pačiam Parlamentui.

77

Vis dėlto negalima remtis aplinkybe, kad Spaudos tarnybos elektroniniame laiške, kuriuo atsisakyta suteikti salę U. Voigt organizuojamai spaudos konferencijai, Parlamentas nusprendė, kad pirmųjų dviejų ieškovų dalyvavimas kėlė riziką institucijos sklandžiam darbui, nenurodydamas A. Sotnichenko. Iš tiesų iš 2015 m. birželio 3 d. U. Voigt asistento Parlamento Spaudos tarnybai adresuoto elektroninio laiško dėl šios konferencijos organizavimo matyti, kad šis suinteresuotasis asmuo neturėjo joje dalyvauti.

78

Be to, Parlamentas paaiškino, kad A. Sotnichenko, kaip ir pirmieji du ieškovai, dalyvavo forume „Rusijos nacionalinis forumas“, tai nebuvo ginčyta, ir kad būtent šis dalyvavimas buvo pagrindas taip pat atsisakyti leisti jam patekti į institucijos patalpas siekiant dalyvauti darbo susitikime aplinkybėmis, aprašytomis šio sprendimo 64 ir 65 punktuose.

79

Iš visa to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškovai nepateikė pakankamai tikslių, objektyvių ir neprieštaringų įrodymų, kurie leistų manyti, kad Parlamento saugumas ir sklandus darbas nebuvo tikrasis tikslas, kurio siekė jo pirmininkas, priimdamas ginčijamą sprendimą. Taigi reikia atmesti ieškinio pagrindą, susijusį su piktnaudžiavimu įgaliojimais.

80

Kadangi nė vienas ieškinio pagrindas nėra pagrįstas, turi būti atmestas visas ieškinys.

81

Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

82

Kadangi ieškovai pralaimėjo bylą, o Parlamentas reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas, ieškovai padengia visas bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija)

nusprendžia: