1

Šiais ieškiniais Europos Komisija atitinkamai reikalauja panaikinti 2015 m. rugsėjo 11 d. Europos Sąjungos Tarybos sprendimą, suformuluotą Nuolatinių atstovų komiteto pirmininko išvadoje (toliau – 2015 m. sprendimas), kuriame pritarta, kad diskusijoms skirtas dokumentas dėl būsimo pasiūlymo Vedelio jūroje sukurti saugomą jūrų rajoną (toliau – diskusijoms skirtas dokumentas) Antarkties jūrų gyvųjų išteklių apsaugos komisijai (toliau – CCAMLR arba CAMLR komisija) būtų pateiktas Sąjungos ir jos valstybių narių vardu (byla C‑626/15), ir 2016 m. spalio 10 d. Tarybos sprendimą (toliau – 2016 m. sprendimas), kuriame pritarta, kad trys pasiūlymai sukurti saugomus jūrų rajonus ir vienas pasiūlymas sukurti specialius rajonus, skirtus atitinkamų jūrinių teritorijų, klimato kaitos ir tirpstančių ledynų moksliniams tyrimams, CCAMLR 35‑ajame metiniame posėdyje šiai komisijai būtų pateikti Sąjungos ir jos valstybių narių vardu (byla C‑659/16).

2

1959 m. gruodžio 1 d. Vašingtone pasirašyta Antarkties sutartis įsigaliojo 1961 m. birželio 23 d. Šios sutarties VI straipsnyje nustatyta:

„Šios Sutarties nuostatos taikomos teritorijai į pietus nuo 60o pietų platumos, įskaitant visus ledgūbrius; <…>“

3

Minėtos sutarties IX straipsnyje taip pat numatyta:

„1.   „Praėjus dviem mėnesiams po Sutarties įsigaliojimo Susitariančiųjų Šalių <…> atstovai susitinka Kanberoje [(Australija)], o vėliau – atitinkamais intervalais ir tinkamose vietose, kad pasikeistų informacija, konsultuotųsi bendrai rūpimais klausimais dėl Antarkties ir parengtų priemones, kuriomis siekiama laikytis šios Sutarties principų ir tikslų, jas aptartų ir rekomenduotų savo vyriausybėms, įskaitant priemones:

<…>

2.   Visos Susitariančiosios Šalys, prie šios Sutarties prisijungusios pagal XIII straipsnio nuostatas, turi teisę paskirti atstovus, kurie šio straipsnio 1 dalyje paminėtuose susitikimuose dalyvautų tol, kol Antarktyje vykdydamos reikšmingą mokslinių tyrimų veiklą, pavyzdžiui, įsteigdamos mokslinių tyrimų stotį arba siųsdamos mokslinę ekspediciją, rodo savo susidomėjimą Antarktimi.“

4

Iki šiol dvidešimt valstybių narių yra prisijungusios prie Antarkties sutarties. 1959 m. gruodžio 1 d. trys valstybės narės buvo šios Sutarties signatarės ir šiuo pagrindu turi „ratifikavusiųjų“ konsultacinių šalių statusą (Belgijos Karalystė, Prancūzijos Respublika ir Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė). Kitos devynios prie Antarkties sutarties prisijungė vėliau ir turi „prisijungusiųjų“ konsultacinių šalių statusą (Bulgarijos Respublika, Čekijos Respublika, Vokietijos Federacinė Respublika, Ispanijos Karalystė, Italijos Respublika, Nyderlandų Karalystė, Lenkijos Respublika, Suomijos Respublika ir Švedijos Karalystė). Aštuonios valstybės narės turi nekonsultacinių šalių statusą (Danijos Karalystė, Estijos Respublika, Graikijos Respublika, Vengrija, Austrijos Respublika, Portugalijos Respublika, Rumunija ir Slovakijos Respublika). Tik konsultacinės šalys gali dalyvauti per susitariančiųjų šalių posėdžius priimant sprendimus.

5

Konvencija dėl Antarkties jūrų gyvųjų išteklių apsaugos pasirašyta 1980 m. gegužės 20 d. Kanberoje, o įsigaliojo 1982 m. balandžio 7 d. (toliau – Kanberos konvencija). Kanberos konvencijos preambulėje, be kita ko, nurodyta, kad Susitariančiosios Šalys:

„pripaž[įsta] Antarktidą supančių jūrų ekosistemos aplinkos išsaugojimo ir vientisumo apsaugos svarbą;

atkreip[ia] dėmesį į Antarkties vandenyse esančią jūrų gyvųjų išteklių gausą ir padidėjusį susidomėjimą galimybėmis šiuos išteklius panaudoti kaip proteinų šaltinį;

supra[nta] neatidėliotiną būtinumą užtikrinti Antarkties jūrų gyvųjų išteklių apsaugą;

man[o], jog svarbu didinti Antarkties jūrų ekosistemos ir jos sudedamųjų dalių pažinimą, kad sprendimus dėl gaudymo būtų galima grįsti patikima moksline informacija;

[yra] įsitikinusios, jog tam, kad būtų apsaugoti Antarkties jūrų gyvieji ištekliai, reikia bendradarbiauti tarptautiniu mastu <…> aktyviai dalyvaujant visoms valstybėms, Antarkties vandenyse atliekančioms mokslinius tyrimus arba plėtojančioms gaudymo veiklą;

pripaž[įsta] Antarkties sutarties Konsultacinių Šalių pagrindinę atsakomybę už Antarkties aplinkos apsaugą ir išsaugojimą, ypač jų atsakomybę pagal Antarkties sutarties IX straipsnio 1 dalies f punktą už gyvųjų išteklių išsaugojimą ir apsaugą Antarktidoje;

prisim[ena] veiksmus, kurių jau ėmėsi Antarkties sutarties Konsultacinės Šalys, visų pirma įskaitant sutartas Antarkties faunos ir floros apsaugos priemones, taip pat Konvencijos dėl Antarkties ruonių apsaugos nuostatas;

atsižvelg[ia] į Antarkties sutarties devintame konsultaciniame pasitarime Konsultacinių Šalių pareikštą susirūpinimą dėl Antarkties jūrų gyvųjų išteklių apsaugos ir Rekomendacijos IX‑2, kuria vadovaujantis buvo parengta ši Konvencija, nuostatų svarbą;

<…>

pripaž[įsta], kad, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, tikslinga sudaryti tinkamą organizacinę struktūrą, kuria remiantis būtų rekomenduojamos, skatinamos, priimamos ir koordinuojamos priemonės ir moksliniai tyrimai, reikalingi Antarkties jūrų gyvųjų organizmų apsaugai užtikrinti.“

6

Kanberos konvencijos I straipsnio 1–3 dalyse numatyta:

„1.   Ši Konvencija taikoma Antarkties jūrų gyviesiems ištekliams regione į pietus nuo 60o pietų platumos ir regione tarp tos platumos ir Antarkties konvergencijos zonos esantiems Antarkties jūrų gyviesiems ištekliams, kurie yra Antarkties jūrų ekosistemos sudedamoji dalis.

2.   Antarkties jūrų gyvieji ištekliai – tai pelekinių žuvų, moliuskų, vėžiagyvių ir visų kitų gyvųjų organizmų rūšių populiacijos, įskaitant į pietus nuo Antarkties konvergencijos zonos pasitaikančius paukščius.

3.   Antarkties jūrų ekosistema – tai kompleksas tarpusavio ryšių, kurie sieja Antarkties jūrų gyvuosius išteklius vienus su kitais ir su jų fizine aplinka.“

7

Kanberos konvencijos II straipsnyje nustatyta:

„1.   Šios Konvencijos tikslas – Antarkties jūrų gyvųjų išteklių apsauga.

2.   [Kanberos konvencijoje] terminas „apsauga“ apima ir racionalų naudojimą.

3.   Bet kokia gaudymo ir su juo susijusi veikla regione, kuriai taikoma [Kanberos konvencija], yra plėtojama laikantis [Kanberos konvencijos] nuostatų ir šių apsaugos principų:

8

Konvencijos V straipsnyje nurodyta:

„1.   Susitariančiosios Šalys, kurios nėra Antarkties sutarties Šalys, patvirtina Antarkties sutarties Konsultacinių Šalių specialius įsipareigojimus ir atsakomybę už Antarkties sutarties regiono aplinkos apsaugą ir išsaugojimą.

2.   Susitariančiosios Šalys, kurios nėra Antarkties sutarties Šalys, sutinka, kad savo veikloje Antarkties sutarties taikymo regione atitinkamomis aplinkybėmis deramai laikysis sutartų Antarkties faunos ir floros apsaugos priemonių ir kitų tokių priemonių, kurias yra rekomendavusios Antarkties sutarties Konsultacinės Šalys įgyvendindamos savo atsakomybę už Antarkties aplinkos apsaugą nuo visų formų kenksmingo žmonių kišimosi.

3.   Šioje Konvencijoje „Antarkties sutarties Konsultacinės Šalys“ – tai Antarkties sutarties Susitariančiosios Šalys, kurių atstovai dalyvauja pasitarimuose pagal Antarkties sutarties IX straipsnį.“

9

Kanberos konvencijos VII straipsnyje nustatyta:

„1.   Susitariančiosios Šalys įsteigia ir susitaria išlaikyti Antarkties jūrų gyvųjų išteklių apsaugos [CAMLR komisiją].

2.   Narystė [CAMLR komisijoje] nustatoma taip:

<…>

<…>“

10

Šios konvencijos IX straipsnio 1 ir 2 dalys suformuluotos taip:

„1.   [CAMLR komisijos] funkcija – įgyvendinti šios Konvencijos II straipsnyje išdėstytą tikslą ir principus. To siekdama, ji:

<…>

<…>

2.   Šio straipsnio 1 dalies f punkte nurodytos apsaugos priemonės apima:

<…>

11

Kanberos konvencijos XXIX straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Prie šios Konvencijos gali prisijungti suverenių valstybių sudarytos regioninės ekonominės integracijos organizacijos, tarp kurių narių yra viena ar daugiau [CAMLR komisijos] valstybių narių ir kurioms organizacijos valstybės narės yra visiškai arba iš dalies perdavusios įgaliojimus spręsti klausimus, kuriems taikoma ši Konvencija. Tokios regioninės ekonominės integracijos organizacijos prisijungia po [CAMLR komisijos] narių tarpusavio konsultacijų.“

12

Kanberos konvenciją Sąjunga patvirtino 1981 m. rugsėjo 4 d. Tarybos sprendimu 81/691/EEB (OL L 252, 1981, p. 26; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 14 t., p. 251), o jos šalimi tapo 1982 m. balandžio 21 d.

13

Iki šiol dvylika valstybių narių yra Kanberos konvencijos šalys, šešios iš jų (Belgijos Karalystė, Bulgarijos Respublika, Vokietijos Federacinė Respublika, Prancūzijos Respublika, Lenkijos Respublika ir Didžioji Britanija) prie jos prisijungė iki Sąjungos prisijungimo, o šešios (Ispanijos Karalystė, Graikijos Respublika, Italijos Respublika, Nyderlandų Karalystė, Suomijos Respublika ir Švedijos Karalystė) – po Sąjungos prisijungimo.

14

Per 2011 m. spalio 24 d.–lapkričio 4 d. vykusią sesiją CAMLR komisija priėmė apsaugos priemonę „Bendra saugomų jūrų rajonų sukūrimo tvarka“; jos 1 ir 6 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

„[CAMLR komisija],

primindama, kad pritarė Mokslo komiteto darbo programai, kuria siekiama parengti reprezentacinę saugomų Antarkties jūrų rajonų [SJR] sistemą, kad būtų išsaugota jūrų biologinė įvairovė į Konvencijos taikymo sritį patenkančiuose rajonuose ir, remiantis 2002 m. pasauliniame aukščiausiojo lygio susitikime darnaus vystymosi klausimais priimtu sprendimu, iki 2012 m. sukurtas reprezentacinis SJR tinklas,

<…>

pripažindama, kad [CAMLR komisijos] SJR siekiama prisidėti prie ekosistemos struktūros ir veikimo išlaikymo, be kita ko, už SJR ribų esančiose zonose, taip pat išsaugoti prisitaikomumą atsižvelgiant į klimato kaitą ir sumažinti galimą svetimų rūšių invaziją dėl antropogeninės veiklos.“

15

Bendros saugomų jūrų rajonų įsteigimo tvarkos 2 punkte nurodyta:

„[CAMLR komisijos] SJR įsteigiami vadovaujantis geriausia turima mokslo informacija ir visapusiškai atsižvelgiant į [Kanberos konvencijos] II straipsnį, pagal kurį apsauga apima ir racionalų naudojimą; jie padeda pasiekti šiuos tikslus:

16

2009 m. spalio 19 d. Taryba priėmė Sprendimą 13908/1/09 REV 1 dėl pozicijos, kurios Sąjungos vardu turi būti laikomasi CAMLR komisijoje 2009–2014 m. laikotarpiu. Šis sprendimas 2014–2019 m. laikotarpiui buvo pakeistas 2014 m. birželio 11 d. Sprendimu Nr. 10840/14 (toliau – daugiametė pozicija).

17

Iš daugiametės pozicijos 1 straipsnio matyti, kad joje nustatytos taisyklės taikomos tuomet, „kai [CAMLR komisijai] reikia priimti teisinę galią turinčius sprendimus, kiek tai susiję su klausimais, susijusiais su bendra žuvininkystės politika“.

18

Šio sprendimo 2 straipsnyje nurodyta, kad pozicijos, kurios Sąjunga turi laikytis metiniame CAMLR komisijos susitikime, tikslinimas atliekamas pagal šio sprendimo II priedą. Šiame priede nustatyta supaprastinta procedūra, pagal kurią:

„<…> Europos Komisija, likus pakankamai laiko iki kiekvieno metinio [CAMLR komisijos] susitikimo, perduoda Tarybai arba jos parengiamiesiems organams rašytinį dokumentą, kuriame išdėstoma išsami informacija apie siūlomą Sąjungos pozicijos patikslinimą, kad būtų apsvarstyti ir patvirtinti pozicijos, kuri bus pareikšta Sąjungos vardu, elementai.

Jei kituose susitikimuose, įskaitant vietoje rengiamus susitikimus, neįmanoma pasiekti susitarimo, kad Sąjungos pozicijoje būtų atsižvelgta į naujus elementus, klausimas perduodamas Tarybai arba jos parengiamiesiems organams.“

19

2004 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 600/2004, nustatančio tam tikras technines priemones, taikytinas žvejybos veiklai Konvencijos dėl Antarkties jūrų gyvųjų išteklių apsaugos taikymo zonoje (OL L 97, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 4 sk., 7 t., p. 43), 4 ir 5 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

20

Reglamento Nr. 600/2004 1 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Šis reglamentas nustato technines priemones dėl [Sąjungos] žvejybos laivų, kurie sugauna ir laiko jūrų organizmus iš jūrų gyvųjų išteklių, esančių [Kanberos konvencijos] taikymo zonoje, veiklos.“

21

2004 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 601/2004, nustatančio tam tikras žvejybos kontrolės priemones pagal Konvenciją dėl Antarkties jūrų gyvųjų išteklių apsaugos ir panaikinančio [r]eglamentus (EEB) Nr. 3943/90, (EB) Nr. 66/98 ir (EB) Nr. 1721/1999 (OL L 97, 2004, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 51 t., p. 52), 6 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Siekiant įgyvendinti [CAMLR komisijos] patvirtintas naująsias apsaugos priemones, [reglamentai (EB) Nr. 3943/90, (EB) Nr. 66/98 ir 1999 m. liepos 29 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1721/1999, nustatantis tam tikras kontrolės priemones laivams, plaukiojantiems su [Kanberos konvencijos] nepasirašiusių šalių vėliava (OL L 203, 1999, p. 14)], turėtų būti panaikinami ir pakeičiami vienu reglamentu, apjungiančiu specialias žvejybos kontrolės, kylančios iš [Sąjungos] kaip Konvenciją pasirašiusios šalies įsipareigojimų, priemones.“

22

Reglamento Nr. 601/2004 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Reglamentas nustato bendrąsias taisykles ir sąlygas, kuriomis remdamasi [Sąjunga] taiko:

23

2013 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1380/2013 dėl bendros žuvininkystės politikos, kuriuo iš dalies keičiami Tarybos reglamentai (EB) Nr. 1954/2003 ir (EB) Nr. 1224/2009 bei panaikinami Tarybos reglamentai (EB) Nr. 2371/2002 ir (EB) Nr. 639/2004 bei Tarybos sprendimas 2004/585/EB (OL L 354, 2013, p. 22, ir klaidų ištaisymai OL L 44, 2018, p. 9, OL L 122, 2018, p. 37), 13 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„[Kadangi] reikia įgyvendinti ekosisteminį žuvininkystės valdymo metodą, turėtų būti ribojamas žvejybos poveikis aplinkai, turėtų būti vengiama nepageidaujamos priegaudos ir ji turėtų būti kiek įmanoma sumažinama.“

24

Šio reglamento 2 straipsnio 1–3 dalyse numatyta:

„1.   Vykdant [bendrą žuvininkystės politiką (BŽP)] užtikrinama, kad žvejybos ir akvakultūros veikla būtų aplinkosauginiu požiūriu tvari ilguoju laikotarpiu ir būtų valdoma tokiu būdu, kuris dera su tikslais užtikrinti naudą ekonominėje, socialinėje ir užimtumo srityse ir padėti užtikrinti maisto tiekimą.

2.   Pagal [BŽP] žuvininkystės valdymui taikomas atsargumo metodas ir siekiama užtikrinti, kad gyvieji jūrų biologiniai ištekliai būtų naudojami taip, kad atkurti ir išlaikyti žvejojamų rūšių populiacijų dydžiai viršytų dydžius, kuriais gali būti užtikrintas didžiausias galimas tausios žvejybos laimikis.

<…>

3.   Pagal [BŽP] žuvininkystės valdymui taikomas ekosisteminis metodas, kuriuo užtikrinama, kad žvejybos veiklos neigiamas poveikis jūrų ekosistemai būtų kuo labiau sumažintas, ir šia politika siekiama užtikrinti, kad akvakultūros ir žvejybos veikla būtų vengiama pabloginti jūrų aplinką.“

25

Šio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Šiame reglamente vartojamų terminų apibrėžtys:

<…>

26

CAMLR komisija užsibrėžė tikslą sukurti Antarkties SJR tinklą; Sąjunga šiam tikslui aiškiai pritarė.

27

Todėl Taryba 2014 m., siekdama parengti Sąjungą dalyvavimui būsimuose metiniuose CAMLR komisijos posėdžiuose, remdamasi SESV 218 straipsnio 9 dalimi, apibrėžė daugiametę poziciją, kurioje, be kita ko, numatyta supaprastinta Tarybos sprendimų dėl pozicijos, kurios BŽP klausimais Sąjunga turi laikytis CAMLR komisijoje, priėmimo procedūra. Vadovaudamosi šia procedūra, Komisijos tarnybos iš anksto prieš kiekvieną metinį CAMLR komisijos posėdį pateikia Tarybos parengiamosioms darbo grupėms visus reikšmingus dokumentus. Praktiškai Komisijos tarnybos pateikia šiuos dokumentus Tarybos Žuvininkystės darbo grupei arba Nuolatinių atstovų komitetui (COREPER).

28

2015 m. rugpjūčio 31 d. Komisijos tarnybos pagal Tarybos nustatytą supaprastintą procedūrą Tarybos Žuvininkystės darbo grupei pateikė neformalų dokumentą (vadinamąjį neoficialų dokumentą), prie kurio buvo pridėtas diskusijoms skirto dokumento projektas. Šio diskusijoms skirto dokumento 4 ir 5 puslapiuose, be kita ko, buvo nurodyta būtinybė saugoti Vedelio jūros ekosistemą, ypač šią ekosistemą sudarančius gyvūnus, kaip antai jūrų žinduolius, pingvinus ir jūrų paukščius.

29

Komisijos tarnybos pasiūlė pateikti moksliniam komitetui prie CAMLR komisijos šį diskusijoms skirtą dokumentą vien Sąjungos vardu, nes šis dokumentas, jų manymu, priskirtinas BŽP sričiai.

30

2015 m. rugsėjo 3 d. posėdyje Tarybos darbo grupė pritarė diskusijoms skirto dokumento turiniui, tačiau priskyrė dokumentą ne BŽP, o aplinkos politikai, todėl nusprendė, kad šį dokumentą būtina pateikti Sąjungos ir jos valstybių narių vardu. Dėl šio nuomonių skirtumo buvo nuspręsta perduoti klausimą svarstyti COREPER.

31

COREPER šį klausimą svarstė 2015 m. rugsėjo 11 d. posėdyje. Po pasikeitimo nuomonėmis COREPER pirmininkas konstatavo, kad COREPER pritarė diskusijoms skirtam dokumentui, ir nusprendė, kad šis dokumentas per 34‑ąjį metinį posėdį turi būti pateiktas CAMLR komisijai Sąjungos ir jos valstybių narių vardu.

32

Pareiškime, kurį prašė įtraukti į 2015 m. rugsėjo 11 d. susitikimo protokolą, Komisija pareiškė su tuo nesutinkanti. Nors ji nurodė esanti pasirengusi teikti diskusijoms skirtą dokumentą CAMLR komisijai, kaip nusprendė COREPER, Sąjungos ir jos valstybių narių vardu, tačiau aiškiai pasiliko teisę imtis teisinių veiksmų.

33

2015 m. lapkričio 23 d. Komisija pareiškė ieškinį dėl 2015 m. sprendimo panaikinimo tiek, kiek šiuo sprendimu pritarta, kad diskusijoms skirtą dokumentą CAMLR komisijai reikia pateikti Sąjungos ir jos valstybių narių vardu.

34

2016 m. rugpjūčio 30 d. Komisijos tarnybos, taip pat remdamosi supaprastinta procedūra, pateikė Tarybos Žuvininkystės darbo grupei neformalų dokumentą (vadinamąjį neoficialų dokumentą). Šis dokumentas 2016 m. rugsėjo 6 d. buvo papildytas trimis pasiūlymų sukurti saugomus jūrų rajonus Antarktyje arba paremti jų sukūrimą, t. y. SJR Vedelio jūroje, SJR Roso jūroje ir SJR rytinėje Antarkties dalyje, projektais ir vienu pasiūlymo sukurti specialius rajonus, skirtus atitinkamų jūrinių teritorijų, klimato kaitos ir tirpstančių ledynų moksliniams tyrimams, projektu (toliau – planuojamos priemonės).

35

Komisijos tarnybos pasiūlė teikti šias planuojamas priemones CAMLR komisijai vien Sąjungos vardu, nes, jų manymu, tos priemonės priskirtinos BŽP. Siekdama nepraleisti terminų, per kuriuos pasiūlymai gali būti pateikti per metinį CAMLR komisijos posėdį, Komisija tuo pačiu metu minėtas priemones Sąjungos vardu nusiuntė CAMLR komisijai.

36

Per 2016 m. rugsėjo 15 ir 22 d. posėdžius Tarybos Žuvininkystės darbo grupė apsvarstė planuojamų priemonių turinį. Jos nuomone, tos priemonės priklauso aplinkos politikos sričiai, o ne BŽP, todėl, pirma, CAMLR komisijai turi būti pateiktos Sąjungos ir jos valstybių narių vardu ir, antra, negali būti patvirtintos pagal Tarybos nustatytą supaprastintą procedūrą, kadangi ji skirta tik su BŽP susijusiems klausimams. Tuomet šis klausimas pirmiausia buvo perduotas COREPER, o vėliau – Tarybai.

37

2016 m. spalio 10 d. per 3 487‑ąją sesiją Taryba pritarė tam, kad planuojamos priemonės CAMLR komisijai būtų pateiktos Sąjungos ir jos valstybių narių vardu. Be to, Taryba nusprendė, kad šiose priemonėse apibrėžta Sąjungos pozicija, kurios ji turės laikytis CAMLR komisijos 35‑ajame metiniame posėdyje.

38

Komisija pareiškime, kurį prašė užfiksuoti šio susitikimo protokole, tvirtino, kad minėtos priemonės priklauso išimtinei Sąjungos kompetencijai biologinių jūrų išteklių apsaugos srityje, numatytoje SESV 3 straipsnio 1 dalies d punkte, todėl nepagrįsta jas teikti Sąjungos ir jos valstybių narių vardu.

39

2016 m. 35‑ajame metiniame posėdyje CAMLR komisija nusprendė patvirtinti dvi iš priemonių, kurias pateikė ar kurioms pritarė Sąjunga, t. y. dėl SJR nustatymo Roso jūroje ir kelių specialių rajonų, skirtų atitinkamų jūrinių teritorijų, klimato kaitos ir tirpstančių ledynų moksliniams tyrimams, sukūrimo. Be to, CAMLR komisija nusprendė toliau svarstyti kitus du Sąjungos pasiūlymus.

40

2016 m. gruodžio 20 d. Komisija pareiškė ieškinį dėl 2016 m. sprendimo panaikinimo tiek, kiek šiuo sprendimu pritarta, kad planuojamas priemones CAMLR komisijai jos 35‑ajame metiniame posėdyje reikia pateikti Sąjungos ir jos valstybių narių vardu.

41

Byloje C‑626/15 Komisija Teisingumo Teismo prašo:

42

Taryba savo ruožtu Teisingumo Teismo prašo:

43

2016 m. balandžio 7, 14 ir 29 d. ir gegužės 2 ir 3 d. sprendimais Teisingumo Teismo pirmininkas leido įstoti į šią bylą palaikyti Tarybos reikalavimų, pirma, Vokietijos Federacinei Respublikai, antra, Ispanijos Karalystei ir Nyderlandų Karalystei, trečia, Prancūzijos Respublikai ir Suomijos Respublikai, ketvirta, Portugalijos Respublikai ir, penkta, Graikijos Respublikai, Švedijos Karalystei ir Jungtinei Karalystei.

44

Triplike, remdamasi Teisingumo Teismo procedūros reglamento 60 straipsnio 1 dalimi, Taryba paprašė, kad bylą nagrinėtų didžioji kolegija.

45

2017 m. vasario 10 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu buvo sustabdytas bylos C‑626/15 nagrinėjimas, kol byloje C‑659/16 bus užbaigta rašytinė proceso dalis.

46

Byloje C-659/16 Komisija Teisingumo Teismo prašo:

47

Taryba savo ruožtu Teisingumo Teismo prašo:

48

2017 m. balandžio 25 d. sprendimu Teisingumo Teismo pirmininkas leido Belgijos Karalystei, Vokietijos Federacinei Respublikai, Graikijos Respublikai, Ispanijos Karalystei, Prancūzijos Respublikai, Liuksemburgo Didžiajai Hercogystei, Nyderlandų Karalystei, Portugalijos Respublikai, Suomijos Respublikai, Švedijos Karalystei ir Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei įstoti į šią bylą palaikyti Tarybos reikalavimų.

49

2017 m. vasario 10 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu bylos C‑626/15 ir C-659/16 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas galutinis sprendimas.

50

2016 m. rugsėjo 16 d. pasibaigus rašytinei proceso daliai, 2016 m. lapkričio 16 d., remdamasi Procedūros reglamento 128 straipsnio 2 dalimi, Taryba paprašė leisti jai byloje C‑626/15 pateikti tris naujus įrodymus, t. y. CAMLR komisijos 35‑ajam metiniam posėdžiui skirtą pranešimą dėl Sąjungos pozicijos dėl planuojamų priemonių nustatymo, pasiūlymo tekstą ir su tuo susijusį Komisijos sprendimą ir pareiškimą.

51

2017 m. sausio 10 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu, priimtu išklausius generalinę advokatę, byloje C‑626/15 buvo leista užbaigus rašytinę procedūros dalį pateikti tris naujus įrodymus.

52

Raštu (jį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2018 m. birželio 27 d.) Taryba paprašė atnaujinti žodinę proceso dalį. Grįsdama savo prašymą ji iš esmės teigė, kad generalinės advokatės išvadoje nurodytu argumentu dėl tariamo visapusiško Sąjungos kompetencijos įgyvendinimo aplinkos srityje priimant 2015 ir 2016 m. sprendimus Komisija nesirėmė nei savo rašytinėse pastabose, nei per teismo posėdį, taigi dėl jo šalys per procesą nepateikė savo nuomonės.

53

Šiuo klausimu primintina, kad pagal Procedūros reglamento 83 straipsnį Teisingumo Teismas, išklausęs generalinį advokatą, gali nutarti atnaujinti žodinę proceso dalį, be kita ko, jeigu nagrinėjant bylą reikia remtis argumentu, dėl kurio šalys ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje nurodyti suinteresuotieji asmenys nepateikė nuomonės (šiuo kausimu žr. 2018 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Belastingdienst / Toeslagen (Sustabdomasis poveikis apeliaciniame procese), C‑175/17, EU:C:2018:776, 20 punktą).

54

Šiuo atveju, išklausęs generalinę advokatę, Teisingumo Teismas nusprendė, kad nagrinėjant bylą nereikia remtis argumentu, dėl kurio šalys Teisingumo Teisme nebuvo pateikusios nuomonės.

55

Todėl reikia atmesti Tarybos prašymą atnaujinti žodinę proceso dalį.

56

Taryba, palaikoma Vokietijos Federacinės Respublikos, Graikijos Respublikos, Ispanijos Karalystės, Prancūzijos Respublikos, Suomijos Respublikos, Švedijos Karalystės ir Jungtinės Karalystės, ginčija byloje C‑626/15 pareikšto ieškinio priimtinumą motyvuodama tuo, kad 2015 m. sprendimas nėra aktas, kurį galima ginčyti.

57

Ji teigia, pirma, kad šį sprendimą priėmė ne institucija, o COREPER, kuriam nesuteikti sprendimų priėmimų įgaliojimai. Antra, minėtas sprendimas negali sukelti „teisinių padarinių“, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį, nes juo patvirtinamas paprastas diskusijoms skirtas dokumentas, kuriuo siekiama sužinoti nuomones dėl SJR nustatymo Vedelio jūroje. Šis sprendimas negali būti kvalifikuojamas kaip Sąjungos pozicijos patvirtinimas, kaip tai suprantama pagal SESV 218 straipsnio 9 dalį, nes toks kvalifikavimas reikštų, jog aptariama tarptautinė institucija ketina priimti teisinius padarinius sukeliantį aktą. Nagrinėjamu atveju priimant 2015 m. sprendimą dar nebuvo žinomas tikslus pasiūlymo nustatyti SJR Vedelio jūroje turinys ir nebuvo aišku, ar toks pasiūlymas bus suformuluotas.

58

Komisija savo ruožtu mano, kad byloje C‑626/15 pareikštas ieškinys yra priimtinas. Jos nuomone, 2015 m. sprendimas priskirtinas Tarybai, o ši yra institucija. Be to, sprendimu siekta sukelti teisinių padarinių, nes pagal jį Komisija buvo įpareigota pateikti diskusijoms skirtą dokumentą Sąjungos ir valstybių narių, o ne vien Sąjungos vardu. Galiausiai, tai buvo pozicijos nustatymas, kaip tai suprantama pagal SESV 218 straipsnio 9 dalį.

59

Remiantis suformuota jurisprudencija, aktas, kurį galima ginčyti, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį, yra bet koks Sąjungos institucijos, įstaigos ar organo sprendimas, neatsižvelgiant į jo pobūdį ar formą, kuriuo siekiama sukelti teisinių padarinių (žr., be kita ko, 2015 m. balandžio 28 d. Sprendimo Komisija / TarybaC‑28/12, EU:C:2015:282, 14 punktą).

60

Visų pirma pažymėtina, kad pagal SESV 240 straipsnio 1 dalį COREPER yra sudarytas iš valstybių narių vyriausybių nuolatinių atstovų ir yra atsakingas už Tarybos darbo rengimą ir Tarybos jam pavestų užduočių atlikimą. Taigi konstatuotina, kad Sutarčių autoriai siekė, jog COREPER būtų pagalbinis Tarybos organas, atsakingas už Tarybos darbo rengimą ir jam pavestų užduočių atlikimą (šiuo klausimu žr. 1996 m. kovo 19 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑25/94, EU:C:1996:114, 25 ir 26 punktus).

61

Nors COREPER funkcija parengti Tarybos darbą ir atlikti Tarybos jam pavestas užduotis nesuteikia jam teisės įgyvendinti sprendimų priėmimo įgaliojimus, kurie pagal Sutartis priklauso Tarybai (šiuo klausimu žr. 1996 m. kovo 19 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑25/94, EU:C:1996:114, 27 punktą), vis dėlto, kadangi Sąjunga yra teisinė sąjunga, turi būti galima atlikti COREPER priimto akto teisėtumo kontrolę tuomet, kai juo savaime siekiama sukelti teisinių padarinių, todėl jis viršija šios rengimo ir atlikimo funkcijos ribas.

62

Dėl padarinių, kurių siekiama 2015 m. sprendimu, nustatymo toliau pasakytina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją reikia remtis jo esme, kuri turi būti vertinama pagal objektyvius kriterijus, kaip antai, aplinkybes, kuriomis šis aktas buvo priimtas, jo turinį ir autoriaus ketinimą, jeigu jį galima objektyviai nustatyti (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 17 d. Sprendimo Athinaïki Techniki / Komisija, C‑521/06 P, EU:C:2008:422, 42 punktą).

63

Pirma, dėl 2015 m. sprendimo priėmimo aplinkybių konstatuotina, kad jis buvo priimtas siekiant įtikinti CAMLR komisiją nustatyti SJR Vedelio jūroje.

64

Antra, dėl minėto sprendimo turinio pažymėtina, kad, nusprendęs diskusijoms skirtą dokumentą teikti Sąjungos ir jos valstybių narių vardu, COREPER įpareigojo Komisiją nenukrypti nuo šios pozicijos įgyvendinant savo kompetenciją atstovauti Sąjungai išorės santykiuose 34‑ajame metiniame CAMLR komisijos posėdyje.

65

Trečia, kiek tai susiję su akto autoriaus ketinimu, iš 2015 m. rugsėjo 11 d. COREPER posėdžio protokolo, kuris leidžia objektyviai nustatyti šį ketinimą, matyti, kad 2015 m. sprendimo tikslas buvo galutinai nustatyti Tarybos ir atitinkamai Sąjungos poziciją dėl diskusijoms skirto dokumento pateikimo CAMLR komisijai Sąjungos ir jos valstybių narių, o ne vien Sąjungos vardu.

66

Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, 2015 m. sprendimu siekta sukelti teisinių padarinių, todėl tai yra aktas, kurį galima ginčyti.

67

Šiomis aplinkybėmis reikia atmesti Tarybos byloje C‑626/15 pareikštą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą.

68

Grįsdama abu ieškinius Komisija abiem atvejais nurodo du pagrindus. Pirmasis – pagrindinis – grindžiamas tuo, kad 2015 ir 2016 m. sprendimai (toliau – ginčijami sprendimai) buvo priimti nepaisant išimtinės kompetencijos, kuri pagal SESV 3 straipsnio 1 dalies d punktą Sąjungai suteikta biologinių jūrų išteklių apsaugos srityje. Antrasis – papildomas – grindžiamas tuo, kad šie sprendimai buvo priimti pažeidžiant išimtinę kompetenciją, kurią Sąjunga turi tuo tikslu pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį.

69

Komisija tvirtina, kad diskusijų dokumentas ir planuojamos priemonės turėjo būti pateikti CAMLR komisijai vien Sąjungos, o ne Sąjungos ir jos valstybių narių vardu, nes šie aktai visiškai arba bet kuriuo atveju daugiausia priklauso išimtinei kompetencijai, kurią pagal SESV 3 straipsnio 1 dalies d punktą Sąjunga turi biologinių jūrų išteklių apsaugos srityje.

70

Grįsdama šį pagrindą Komisija teigia, pirma, kad ši kompetencija apima ne vien apsaugos priemones, priimtas siekiant išsaugoti žuvininkystės galimybes, bet ir visas biologinių jūrų išteklių apsaugos priemones. Iš esmės SESV 3 straipsnio 1 dalies d punkte pateikta nuoroda į BŽP turėtų būti suprantama kaip skirta pabrėžti, kad biologinių jūrų išteklių apsauga yra speciali kompetencija, įeinanti į bendresnę kompetenciją, kurią Sąjunga turi žuvininkystės srityje, o ne kaip ribojanti iš šios nuostatos kylančią išimtinę kompetenciją iki biologinių jūrų išteklių apsaugos priemonių, priimtų pagal žuvininkystės politiką.

71

Antra, nors SJR sukūrimas iš dalies yra atsakas į susirūpinimą keliančius aplinkos klausimus, šios aplinkybės nepakanka, kad tokio pobūdžio priemonė būtų laikoma priskiriama prie aplinkos politikos. Kadangi SESV 11 straipsnyje numatyta, kad nustatant ir įgyvendinant Sąjungos politikos ir veiklos kryptis turi būti atsižvelgiama į aplinkos apsaugos reikalavimus, vien tai, kad tam tikra priemonė siekia tikslo, susijusio su aplinkos apsauga, arba apima elementą, susijusį su aplinkos apsauga, nebūtinai reiškia, kad ji priskiriama kompetencijai, kurią Sąjunga ir valstybės narės dalijasi aplinkos srityje. Iš esmės tokios priemonės esmę taip pat turėtų sudaryti aplinkos politikos aspektai. Šiuo atveju diskusijoms skirto dokumento ir planuojamų priemonių, taigi atitinkamai ir ginčijamų sprendimų, esmė labiau orientuoja išimtinės kompetencijos, kurią Sąjunga turi biologinių jūrų išteklių apsaugos srityje, link.

72

Bet kuriuo atveju net ir darant prielaidą, kad ši išimtinė kompetencija apima vien apsaugos priemones, patenkančias į BŽP sritį, t. y. priemones, kuriomis siekiama išsaugoti žuvininkystės galimybes, diskusijoms skirtas dokumentas ir planuojamos priemonės vis tiek priskiriami tokiai kompetencijai, nes minėta BŽP, kaip aiškiai nurodyta Reglamente Nr. 1380/2013, yra pagrįsta ekosisteminiu valdymo metodu.

73

Taryba, kaip ir visos į bylą įstojusios valstybės narės, teigia, kad ieškinio pirmasis pagrindas nepagrįstas. Iš tiesų, SESV 3 straipsnio 1 dalies d punkte vartojama fraze „pagal [BŽP]“ siekiama apriboti išimtinę kompetenciją, kurią Sąjunga turi šioje srityje, iki apsaugos priemonių, priimamų siekiant išsaugoti žuvininkystės paliestas rūšis. Nors diskusijoms skirtu dokumentu ir planuojamomis priemonėmis iš tiesų siekta priimti apsaugos priemones, vis dėlto jos patenka ne į žuvininkystės, o į aplinkos apsaugos sritį, kuri pati priklauso Sąjungos ir valstybių narių pasidalijamajai kompetencijai.

74

Kai kurios į bylą įstojusios valstybės narės papildomai tvirtina, kad diskusijoms skirtas dokumentas ir planuojamos priemonės priskiriami kompetencijai, kuria mokslinių tyrimų srityje pagal SESV 4 straipsnio 3 dalį Sąjunga ir valstybės narės gali naudotis lygiagrečiai, ir vadovaujantis šiuo pagrindu tie aktai turėjo būti pateikti CAMLR komisijai Sąjungos ir jos valstybių narių vardu.

75

Pirmiausia pažymėtina, kad nors ginčijamuose sprendimuose tik nurodyta, jog diskusijoms skirtas dokumentas ir planuojamos priemonės turi būti pateikti CAMLR komisijai Sąjungos ir jos valstybių narių vardu, vis dėlto, kadangi tie aktai be jokių pakeitimų patvirtina šį dokumentą ir šias priemones, kompetenciją priimti tokius sprendimus lemia minėto dokumento ir tų priemonių pobūdis ir turinys, taip pat jų tikslas ir kontekstas.

76

Primintina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją norint nustatyti kompetenciją, su kuria turi būti siejami sprendimai, reikia vadovaujantis objektyviais kriterijais, įskaitant aptariamų sprendimų kontekstą, turinį ir jais siekiamus tikslus, tiksliai išsiaiškinti reikšmingą jų teisinį pagrindą (2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Jungtinė Karalystė / Taryba, C‑81/13, EU:C:2014:2449, 35 punktas).

77

Be to, pagal suformuotą jurisprudenciją, jeigu išnagrinėjus Sąjungos teisės aktą matyti, kad juo siekiama kelių tikslų arba jis turi kelias sudedamąsias dalis, ir jeigu vieną iš šių tikslų arba vieną iš šių dalių galima išskirti kaip pagrindinį (‑ę) arba svarbiausią, o kitą tik kaip papildomą, toks teisės aktas turi būti grindžiamas tik vienu teisiniu pagrindu – tuo, kuris atitinka šį pagrindinį tikslą arba pagrindinę sudedamąją dalį (šiuo klausimu žr. 2014 m. birželio 24 d. Sprendimo Parlamentas / Taryba, C‑658/11, EU:C:2014:2025, 43 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2018 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Komisija / Taryba (Susitarimas su Kazachstanu), C‑244/17, EU:C:2018:662, 37 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

78

Tik išimties tvarka Sąjungos aktas turi būti kartu grindžiamas keliais teisiniais pagrindais, t. y. tuomet, kai šiuo aktu vienu metu siekiama kelių tikslų arba jis turi kelias neatsiejamas sudedamąsias dalis ir nė vienas iš šių aspektų nėra papildomas, palyginti su kitu (šiuo klausimu žr. 2003 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑211/01, EU:C:2003:452, 40 punktą).

79

Šiuo atveju visos šalys sutinka, kad diskusijoms skirtas dokumentas ir planuojamos priemonės gali priklausyti kelioms Sąjungos kompetencijos sritims. Tačiau jos nesutaria dėl to, pagal kokį teisinį pagrindą turėjo būti priimti ginčijami sprendimai. Todėl diskusijoms skirtam dokumentui ir planuojamoms priemonėms reikia taikyti šio sprendimo 76–78 punktuose primintą jurisprudenciją.

80

Šiuo klausimu Komisija tvirtina, kad pagrindinis diskusijoms skirto dokumento ir planuojamų priemonių tikslas ir sudedamosios dalys patenka į išimtinę kompetenciją, kurią pagal SESV 3 straipsnio 1 dalies d punktą Sąjunga turi biologinių jūrų išteklių apsaugos pagal BŽP srityje. Ši nuostata, jos nuomone, taikytina priimant visus dokumentus ar priemones, skirtus su jūra susijusių išteklių apsaugai, neatsižvelgiant į tai, kokio tikslo siekiama.

81

Todėl norint nustatyti, ar minėtas pagrindas pagrįstas, pirmiausia reikia aiškiai apibrėžti Sąjungos išimtinės kompetencijos biologinių jūrų išteklių apsaugos srityje pagal SESV 3 straipsnio 1 dalies d punktą apimtį, o vėliau nustatyti, ar, kaip teigia Komisija, išimtinis arba pagrindinis diskusijoms skirto dokumento ir planuojamų priemonių tikslas ir sudedamoji dalis priklauso šiai kompetencijos sričiai.

82

Pirma, dėl išimtinės kompetencijos, kurią Sąjunga turi pagal SESV 3 straipsnio 1 dalies d punktą, taikymo srities primintina, kad šioje nuostatoje numatyta, jog minėta kompetencija apima biologinių jūrų išteklių apsaugą „pagal [BŽP]“.

83

Atsižvelgiant į įprastą šių žodžių prasmę, laikytina, kad SESV 3 straipsnio 1 dalies d punkte numatyta tik biologinių jūrų išteklių apsauga, užtikrinama įgyvendinant BŽP, taigi ir nuo jos neatsiejama.

84

Taigi biologinių jūrų išteklių apsauga priklauso išimtinei Sąjungos kompetencijai tik tiek, kiek ji vykdoma įgyvendinant BŽP, todėl ji neįeina į Sąjungos ir jos valstybių narių pasidalijamąją kompetenciją žemės ūkio ir žuvininkystės srityje, kaip aiškiai nurodyta SESV 4 straipsnio 2 dalies d punkte.

85

Tokią išvadą pagrindžia ir SESV 3 straipsnio 1 dalies d punktas.

86

Primintina, kad iš pradžių Sutartyse, kalbant apie Sąjungos kompetencijas, buvo numatyta sukurti bendrą žemės ūkio politiką, apimančią žuvininkystę, tačiau atskirai neminint jūrų išteklių apsaugos. Įgyvendindama šią kompetenciją Sąjunga 1970 m. spalio 20 d. priėmė Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 2141/70, nustatantį bendrą žvejybos pramonės struktūrinę politiką (OL L 236, 1970, p. 1), kurio 5 straipsnyje Taryba buvo konkrečiai įgaliota priimti žuvininkystės išteklių apsaugos priemones. Šis įgaliojimas vėliau buvo perkeltas į Aktą dėl Danijos Karalystės, Airijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės stojimo sąlygų (OL L 73, 1972, p. 14), dėl kurio Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad pasibaigus šiame akte numatytam pereinamajam laikotarpiui valstybės narės nebeturi kompetencijos šioje srityje (šiuo klausimu žr. 1976 m. liepos 14 d. Sprendimo Kramerir kt., 3/76, 4/76 ir 6/76, EU:C:1976:114, 40 punktą ir 1981 m. gegužės 5 d. Sprendimo Komisija / Jungtinė Karalystė, 804/79, EU:C:1981:93, 17 ir 27 punktus).

87

Antra, kalbant apie išimtinio arba pagrindinio diskusijoms skirto dokumento ir planuojamų priemonių tikslo ir sudedamosios dalies nustatymą, reikia pasakyti, kad toks nustatymas, kaip priminta šio sprendimo 76 punkte, turi būti pagrįstas objektyviais elementais, kuriems gali būti taikoma teisminė kontrolė, kaip antai aptariamų sprendimų kontekstu, turiniu ir jais siekiamais tikslais.

88

Kalbant apie kontekstą, pažymėtina, kad turint omenyje tai, jog diskusijoms skirtas dokumentas ir planuojamos priemonės turi būti pateikti CAMLR komisijai, reikia išsiaiškinti, kokios užduotys pagal Kanberos konvenciją pavestos šiai tarptautinei institucijai ir kokias teises ir pareigas turi valstybės, kurioms atstovaujama šioje komisijoje.

89

Iš Kanberos konvencijos IX straipsnio, siejamo su jos II straipsniu, šiuo klausimu aiškiai matyti, kad tam tikros CAMLR komisijai pavestos užduotys yra susijusios su žvejojamų Antarkties jūrų gyvųjų išteklių išsaugojimu.

90

Vis dėlto šios konvencijos preambulės įžanginėje dalyje nurodyta, kad ši konvencija priimta atsižvelgiant į Antarktidą supančių jūrų aplinkos apsaugos ir ekosistemos vientisumo išsaugojimo svarbą.

91

Be to, Kanberos konvencijos taikymo sritis apima ne tik su žuvininkyste susijusius išteklius, bet ir, remiantis jos 1 straipsnio 1 ir 2 dalimis, visas gyvųjų organizmų rūšis, sudarančias Antarkties jūrų ekosistemą, įskaitant paukščius.

92

Kanberos konvencijos V straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad susitariančiosios šalys, kurios nėra Antarkties sutarties šalys, įsipareigoja taikyti pagal šią sutartį sutartas priemones faunos ir floros apsaugai užtikrinti ir kitas priemones, kurias yra rekomendavusios Antarkties sutarties konsultacinės šalys, įgyvendindamos savo atsakomybę už Antarkties aplinkos apsaugą nuo visų formų kenksmingo žmonių kišimosi, o tai gerokai viršija įprastus įsipareigojimus pagal žuvininkystės valdymo susitarimą.

93

Galiausiai pažymėtina, kad Bendroje saugomų jūrų rajonų sukūrimo tvarkos apraše žuvininkystė ir jūrų išteklių išsaugojimas nenurodyti kaip pagrindiniai tų rajonų tikslai. Atvirkščiai, pirma, iš šios tvarkos 1 ir 6 konstatuojamųjų dalių matyti, kad SJR CAMLR komisija gali sukurti siekdama išlaikyti „biologin[ę] įvairov[ę]“, „ekosistemos struktūr[ą] ir veikim[ą]“ ir jos „prisitaikomumą atsižvelgiant į klimato kaitą“, taip pat sumažinti „galimą svetimų rūšių invaziją dėl antropogeninės veiklos“. Antra, šios tvarkos 2 punkte, kuriame siekiama tiksliau apibrėžti minėtus tikslus, nurodyta, kad SJR turi padėti „apsaugoti reprezentacinius jūrų ekosistemų, biologinės įvairovės ir jūrų buveinių pavyzdžius tokiu mastu, kad ilgainiui būtų galima palaikyti jų gyvybingumą ir vientisumą“, „apsaugoti pagrindinius ekosistemų procesus, buveines ir rūšis“, „apsaugoti dėl antropogeninės veiklos pažeidžiamus rajonus“ arba „apsaugoti objektus, turinčius esminę reikšmę vietos ekosistemų veikimui“.

94

Tai reiškia ne tik tai, kad CAMLR komisija įgaliota priimti įvairias aplinkos apsaugos priemones, bet ir kad tokia apsauga laikytina pagrindiniu šių priemonių tikslu ar jų sudedamąja dalimi.

95

Kalbant apie diskusijoms skirto dokumento ir planuojamų priemonių turinį, pasakytina, pirma, kad, kaip generalinė advokatė pažymėjo išvados 94 punkte, jame daug dėmesio skiriama žvejybos laivų veiklos reglamentavimui. Tačiau, kaip matyti iš pasiūlymo sukurti Vedelio jūros SJR 5.3 ir 5.4 punktų, pasiūlymo sukurti Roso jūros SJR 3 ir 7 punktų ir pasiūlymo sukurti specialius rajonus, skirtus atitinkamų jūrinių teritorijų, klimato kaitos ir tirpstančių ledynų moksliniams tyrimams, įvadinės dalies ir 10 punkto, šiuo reglamentavimu siekiama nustatyti dalinį, bet svarbų žvejybos draudimą, leidžiant žvejoti tik išimties tvarka, kad būtų išsaugotos atitinkamos ekosistemos, arba paskutinės priemonės atveju – kad būtų leista ištirti klimato kaitos poveikį jūros ekosistemai, dėl kurios numatyta ši priemonė. Tai reiškia, kad labai ribotos žvejybos galimybės rajonuose, dėl kurių numatytos priemonės ir pirmiau nurodytas diskusijoms skirtas dokumentas, yra išimtinai pateisinamos aplinkos apsaugos sumetimais.

96

Antra, kai kuriose diskusijoms skirto dokumento ir planuojamų priemonių nuostatose, kaip antai pasiūlymo sukurti Vedelio jūros SJR 5.5 punkte, pasiūlymo sukurti Roso jūros SJR 10 punkte ir pasiūlymo sukurti specialius rajonus, skirtus atitinkamų jūrinių teritorijų, klimato kaitos ir tirpstančių ledynų moksliniams tyrimams, 14 punkte, taip pat draudžiama kaupti ar išpilti atliekas ir jie nesusiję su pačiu žvejybos laivų veiklos reglamentavimu.

97

Tad, nors diskusijoms skirtas dokumentas ir planuojamos priemonės iš dalies reglamentuoja žvejybos laivų veiklą ir dėl to savo turiniu siekia daugiau nei vien aplinkos apsaugos, vis dėlto aplinkos apsauga yra jų pagrindinė sudedamoji dalis.

98

Kiek tai susiję su tikslais, kurių siekiama diskusijoms skirtu dokumentu ir planuojamomis priemonėmis, tiek iš minėto dokumento ir minėtų priemonių konstatuojamųjų dalių, tiek iš jų nuostatų matyti, kad jais siekiama išsaugoti, ištirti ir apsaugoti Antarkties ekosistemas, biologinę įvairovę ir buveines, taip pat kovoti su žalingu klimato kaitos poveikiu šiam pasaulio klimatui nepaprastai svarbiam regionui. Taigi taikant apsaugos priemones neapsiribojama tokiomis gyvūnų rūšimis, kurios žvejojamos komerciniais tikslais, atvirkščiai, kaip paminėta diskusijoms skirto dokumento 4 ir 5 puslapiuose, pasiūlymo sukurti Vedelio jūros SJR 3.1 punkto b papunktyje ir pasiūlymo sukurti Roso jūros SJR 3 punkto i papunktyje, įtraukiami ir tam tikri paukščiai ir jūrų žinduoliai.

99

Taigi tikslai, kurių siekiama diskusijoms skirtu dokumentu ir planuojamomis priemonėmis ir kurie padeda pasiekti nemažai Sąjungos aplinkos politikos tikslų, išvardytų SESV 191 straipsnio 1 dalyje, patvirtina šio sprendimo 94 ir 97 punktuose padarytas išvadas.

100

Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, priešingai, nei teigia Komisija, kad žuvininkystė yra tik vienas papildomas diskusijoms skirto dokumento ir planuojamų priemonių tikslas. Kadangi šio dokumento ir šių priemonių pagrindinis tikslas ir pagrindinė sudedamoji dalis yra aplinkos apsauga, konstatuotina, kad ginčijami sprendimai priklauso ne išimtinei Sąjungos kompetencijai, įtvirtintai SESV 3 straipsnio 1 dalies d punkte, o kompetencijai, kuria ji pagal SESV 4 straipsnio 2 dalies e punktą iš esmės dalijasi su valstybėmis narėmis aplinkos apsaugos srityje.

101

Šios išvados negali paneigti aplinkybė, kad pagal SESV 11 straipsnį nustatant ir įgyvendinant Sąjungos politikos ir veiklos kryptis, įskaitant ir BŽP, turi būti atsižvelgiama į aplinkos apsaugos reikalavimus. Iš tiesų, nors Sąjunga turi paisyti šios nuostatos įgyvendindama kurią nors savo kompetenciją, vis dėlto aplinkos apsaugos politika Sutartyse yra aiškiai paminėta kaip autonominė kompetencijos sritis ir todėl tais atvejais, kai tam tikros priemonės pagrindinės tikslas ir pagrindinė sudedamoji dalis yra susijusi su šia kompetencijos sritimi, ta priemonė taip pat gali būti laikoma priklausančia minėtai kompetencijos sričiai (šiuo klausimu žr. 2001 m. gruodžio 6 d. Nuomonės 2/00 (Kartachenos biosaugos protokolas), EU:C:2001:664, 34 ir 42–44 punktus).

102

Lygiai taip pat nors Sąjunga gali savo nuožiūra įtraukti į BŽP elementus, kuriais ta politika įgyvendinama pagal ekosisteminį metodą, kuriuo siekiama kuo labiau sumažinti neigiamą žvejybos poveikį jūrų ekosistemai ir išvengti jūros aplinkos pabloginimo dėl šios veiklos, kaip matyti iš Reglamento 1380/2013 13 konstatuojamosios dalies ir jo 2 straipsnio 3 dalies ir 4 straipsnio, vis dėlto tokiu metodu siekiama gerokai siauresnio tikslo nei diskusijoms skirto dokumento ir planuojamų priemonių tikslai, išvardyti šio sprendimo 98 punkte, todėl juo negali būti pateisinamas priemonių įtraukimas į BŽP.

103

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, visą pirmąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti kaip nepagristą.

104

Papildomai Komisija teigia, kad, jei diskusijoms skirto dokumento ir planuojamų priemonių pateikimas CAMLR komisijai nebūtų priskirtas Sąjungos kompetencijai, numatytai SESV 3 straipsnio 1 dalies d punkte, Sąjunga privalėjo pasiūlyti šį dokumentą ir šias priemones vien savo vardu, remdamasi SESV 3 straipsnio 2 dalimi.

105

Šiuo klausimu Komisija primena, kad pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį Sąjunga naudojasi išimtine kompetencija tarptautiniams susitarimams sudaryti, jei jų sudarymas gali daryti poveikį bendroms taisyklėms ar pakeisti jų taikymo sritį. Anot jos, ši kompetencija apima ne tik tarptautinių susitarimų priėmimą, bet ir, kaip nagrinėjamu atveju, įgyvendinimo priemonių priėmimą pagal šiuos susitarimus įsteigtose institucijoje. Taigi darant prielaidą, kad dalyvavimas balsavime, kuris turi baigtis planuojamų priemonių priėmimu CAMLR komisijoje, priklauso pasidalijamajai kompetencijai, ši tampa išimtine dėl dviejų priežasčių. Pirma, minėtos priemonės prieštarauja daugiametei pozicijai, pagal kurią pozicijos šioje tarptautinėje institucijoje turi būti apibrėžiamos veikiant vien Sąjungai. Antra, siūlomų SJR ir specialiųjų mokslinių tyrimų rajonų nustatymas gali paveikti reglamentuose Nr. 600/2004 ir 601/2004 nustatytas taisykles.

106

Be to, Komisijos nuomone, Taryba klaidingai vadovavosi nuostata, kad pasidalijamoji kompetencija neišvengiamai reiškia, kad išorės santykiuose Sąjunga ir jos valstybės narės veikia kartu. Anot Komisijos, iš tiesų Taryba nepaiso fakto, kad srityje, kurioje numatyta pasidalijamoji kompetencija, Sąjunga gali veiksmingai veikti viena ir gali tai daryti taikydama Sutartyse numatytą sprendimų priėmimo procedūrą.

107

Atsiliepime į ieškinį Taryba, palaikoma visų į bylą įstojusių valstybių narių, tvirtina, kad planuojamos priemonės (jeigu jos būtų priimtos) negali paveikti daugiametės pozicijos taikymo srities, nes, kaip matyti iš jos 1 straipsnio ir I priedo 2 punkto, į minėtos daugiametės pozicijos taikymo sritį Taryba tikslingai įtraukė tik BŽP klausimus. Taigi planuojamos priemonės nepatenka į šią politikos sritį.

108

Kiek tai susiję su Komisijos argumentu dėl dviejų nurodytų reglamentų, jis, Tarybos nuomone, neatitinka iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos kylančių įrodinėjimo reikalavimų. Kaip Teisingumo Teismas nusprendė 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendime Komisija / Taryba (C‑114/12, EU:C:2014:2151, 75 punktas), šalis, kuri remiasi išimtiniu Sąjungos išorės kompetencijos pobūdžiu, turi pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Tačiau Komisija nepateikė informacijos, galinčios įrodyti išimtinį Sąjungos išorės kompetencijos pobūdį, kuriuo ji remiasi pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį. Bet kuriuo atveju planuojamose priemonėse nėra jokios nuostatos, galinčios neigiamai paveikti reglamentų Nr. 600/2004 ir 601/2004 taikymą, nes jais reglamentuojama žvejybos veikla, o ne, kaip nagrinėjamu atveju, biologinių išteklių apsaugos veikla.

109

Galiausiai Taryba nusprendė neatsakinėti į argumentą, kad ji supainiojo pasidalijamąją kompetenciją su mišriu veikimu, nors Komisija šį argumentą buvo nurodžiusi savo ieškiniuose.

110

Dėl argumento, susijusio su SESV 3 straipsnio 2 dalies taikymu, pirmiausia primintina, kad pagal šią nuostatą Sąjunga naudojasi išimtine kompetencija tarptautiniams susitarimams sudaryti, jeigu jų sudarymas gali daryti poveikį bendroms taisyklėms ar pakeisti jų taikymo sritį.

111

Taigi, suteikdamas Sąjungai išimtinę kompetenciją priimti susitarimą SESV 3 straipsnio 2 dalyje nustatytomis sąlygomis, Sąjungos teisės aktų leidėjas šia nuostata siekia, kad valstybės narės negalėtų vienašališkai arba kolektyviai prisiimti įsipareigojimų trečiosioms valstybėms, galinčių daryti poveikį bendroms taisyklėms arba pakeisti jų taikymo sritį (šiuo klausimu žr. 2017 m. gegužės 16 d. Nuomonės 2/15 (Laisvosios prekybos susitarimas su Singapūru), EU:C:2017:376, 170 punktą).

112

Tad atsižvelgiant į tokį tikslą, SESV 3 straipsnio 2 dalį, kad būtų išsaugotas jos veiksmingas, reikia aiškinti taip, kad nors jos tekste nurodomas tik tarptautinių susitarimų sudarymas, ji taip pat taikoma ankstyvuoju etapu, kai dėl tokio susitarimo vyksta derybos, ir vėliau, kai pagal minėtą susitarimą įsteigta institucija turi priimti jo įgyvendinimo priemones.

113

Toliau iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad pavojus, jog valstybių narių prisiimtais tarptautiniais įsipareigojimais bus pažeistos Sąjungos bendros taisyklės ar pakeista jų taikymo sritis, kuris pateisintų išimtinę Sąjungos išorės kompetenciją, egzistuoja, jeigu tokie įsipareigojimai susiję su minėtų taisyklių taikymo sritimi, tačiau tokiam pavojui konstatuoti nebūtina, kad sritis, kurioje prisiimami tarptautiniai įsipareigojimai, visiškai sutaptų su Sąjungos teisės aktų reglamentuojama sritimi. Konkrečiai kalbant, tarptautiniai įsipareigojimai gali daryti poveikį Sąjungos bendrų taisyklių taikymo sričiai ar ją pakeisti tuo atveju, kai jie prisiimami srityje, kuri daugiausia reglamentuojama šių taisyklių (2014 m. spalio 14 d. Nuomonės 1/13 (Valstybių narių prisijungimas prie Hagos konvencijos), EU:C:2014:2303, 71–73 punktai).

114

Be to, tokio poveikio pavojus gali būti konstatuotas tuomet, kai konkretūs tarptautiniai įsipareigojimai, kurie nebūtinai turi prieštarauti bendroms Sąjungos taisyklėms, gali daryti įtaką šių taisyklių prasmei, taikymo sričiai ir veiksmingumui (šiuo klausimu žr. 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑114/12, EU:C:2014:2151, 102 punktą ir 2014 m. spalio 14 d. Nuomonės 1/13 (Valstybių narių prisijungimas prie Hagos konvencijos), EU:C:2014:2303, 85 punktą).

115

Atitinkama šalis turi pateikti įrodymų, kad buvo nepaisyta Sąjungos išorės kompetencijos išimtinio pobūdžio, kuriuo ji ketina remtis (šiuo klausimu žr. 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑114/12, EU:C:2014:2151, 75 punktą).

116

Nagrinėjamu atveju Komisija tokių įrodymų nepateikė.

117

Pirmiausia konstatuotina, kad norėdama įrodyti, jog aptariami tarptautiniai įsipareigojimai priskiriami sričiai, kuri jau reglamentuojama Sąjungos taisyklėmis, Komisija tik nurodo daugiametės pozicijos ir reglamentų Nr. 600/2004 ir 601/2004 turinį, neišanalizavusi, ar jų taikymo sritis „daugiausia“ sutampa su minėtų tarptautinių įsipareigojimų sritimi.

118

Iš šio sprendimo 89–92 punktuose atliktos analizės aišku, kad Kanberos konvencijoje CAMLR komisija, kuriai buvo adresuotas diskusijoms skirtas dokumentas ir planuojamos priemonės, įgaliojama priimti priemones, kurių pagrindinė sudedamoji dalis ir pagrindinis – taigi ir esminis taikymo sričiai – tikslas yra aplinkos apsauga.

119

Vis dėlto matyti, kad sritis, reglamentuojama daugiametės pozicijos ir reglamentais Nr. 600/2004 ir 601/2004, iš esmės apsiriboja žuvininkyste. Pirma, iš daugiametės pozicijos 1 straipsnio ir jos I priedo 2 punkto išplaukia, kad ji taikoma pozicijoms, kurių Sąjungos vardu reikia laikytis CAMLR komisijoje, kai ši institucija turi priimti sprendimus, sukeliančius teisinių padarinių su BŽP susijusiose srityse. Antra, iš Reglamento 600/2004 4 ir 5 konstatuojamųjų dalių ir iš Reglamento Nr. 601/2004 6 konstatuojamosios dalies ir iš abiejų šių reglamentų 1 straipsnio formuluočių matyti, kad jais iš esmės siekiama reglamentuoti žuvininkystės veiklą rajonuose, kuriuose taikoma Kanberos konvencija.

120

Taigi atitinkamų tarptautinių įsipareigojimų taikymo sritis bet kuriuo atveju negali būti laikoma „daugiausia“ priskirtina sričiai, kurią jau reglamentuoja daugiametė pozicija arba reglamentai Nr. 600/2004 ir 601/2004.

121

Antra, Komisija nepateikė pakankamai įrodymų dėl to, kokio pobūdžio yra tariamas poveikio pavojus.

122

Kiek tai susiję su daugiamete pozicija, Komisija tik nurodo, kad joje nenumatyta Sąjungos pareiga veikti kartu su valstybėmis narėmis. Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad daugiametės pozicijos 1 straipsnyje aiškiai nurodyta, kad ji taikoma tik Sąjungos pozicijos nustatymui metiniame CAMLR komisijos posėdyje, kai ši institucija turi priimti sprendimus, sukeliančius teisinių padarinių BŽP klausimams. Vadinasi, ši daugiametė pozicija bet kuriuo atveju niekaip iš anksto nenustatė, ar ginčijamus sprendimus, kurių pagrindinė sudedamoji dalis ir pagrindinis tikslas priskiriami aplinkos politikai, turėjo priimti vien Sąjunga ar Sąjunga, veikdama kartu su valstybėmis narėmis.

123

Kiek tai susiję su reglamentais Nr. 600/2004 ir 601/2004, Komisija, pažymėtina, nurodė nemažai bendrų taisyklių, kurioms, anot jos, planuojamos priemonės (jeigu būtų priimtos) galėtų daryti poveikį, taigi pateikė tam tikrų įrodymų, galinčių patvirtinti, kad planuojamos priemonės bent iš dalies patenka į reglamentų Nr. 600/2004 ir 601/2004 taikymo sritį. Vis dėlto siekdama įrodyti, kad tos pačios priemonės gali daryti poveikį šių reglamentų prasmei, nuostatoms ir veiksmingumui, ji nenurodė, kurios šių priemonių nuostatos galėtų sukelti tokį poveikį, ir nesukonkretino to poveikio esmės.

124

Todėl Komisijos argumentas, kad ginčijami sprendimai buvo priimti pažeidžiant SESV 3 straipsnio 2 dalį, turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

125

Negalima pritarti Komisijos argumentui, kad Taryba supainiojo sąvokas „pasidalijamoji kompetencija“ ir „mišrus veikimas išorės santykiuose“ ir todėl nepripažino, kad irpasidalijamosios kompetencijos srityje Sąjunga gali veiksmingai veikti viena.

126

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę aiškiai nurodyti, kad vien aplinkybė, jog Sąjungos veikimas tarptautinėje arenoje priskiriamas kompetencijai, kuria ji dalijasi kartu su valstybėmis narėmis, neužkerta kelio Tarybos galimybei surinkti reikalaujamą balsų daugumą, kad Sąjunga viena įgyvendintų šią išorės kompetenciją (šiuo klausimu žr. 2017 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Vokietija / Taryba, C‑600/14, EU:C:2017:935, 68 punktą, kuriame cituojamas 2017 m. gegužės 16 d. Nuomonės 2/15 (Laisvosios prekybos susitarimas su Singapūru), EU:C:2017:376, 244 punktas).

127

Be to, pagal suformuotą jurisprudenciją tais atvejais, kai Sąjunga nusprendžia įgyvendinti savo kompetenciją, ji turi būti įgyvendinama laikantis tarptautinės teisės (šiuo klausimu žr., be kita ko, 2008 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation / Taryba ir Komisija, C‑402/05 P ir C‑415/05 P, EU:C:2008:461, 291 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

128

Specifinėje Antarkties sutarčių sistemoje aptariamos Sąjungos išorės kompetencijos įgyvendinimas nagrinėjamose bylose neįtraukiant valstybių narių būtų nesuderinamas su tarptautine teise.

129

Iš Kanberos konvencijos VII straipsnio 2 dalies c punkto kartu su jos XXIX straipsnio 2 dalimi išplaukia, kad regioninės ekonominės integracijos organizacija, kaip antai Sąjunga, gali prie šios konvencijos prisijungti ir tapti CAMLR komisijos nare tik jeigu tai yra padariusios jos valstybės narės. Tačiau nenumatyta jokia analogiška sąlyga, siejanti šių valstybių narių dalyvavimą CAMLR komisijoje su aplinkybe, kad atitinkama regioninė organizacija taip pat yra šios komisijos narė.

130

Todėl konstatuotina, kad Kanberos konvencijoje regioninės integracijos organizacijoms, kaip antai Sąjungai, nesuteikiama papildomo autonominio statuso CAMLR komisijoje.

131

Taip yra juo labiau dėl to, kad visos Antarkčiai taikomos tarptautinės sutartys ir konvencijos sudaro organizuotą ir nuoseklią sistemą, kurios pagrindą sudaro seniausia ir bendriausia iš jų sutartis, t. y. Antarkties sutartis, o tai atsispindi Kanberos konvencijos V straipsnio nuostatose. Iš jų matyti, kad šios konvencijos šalys, kurios nėra Antarkties sutarties šalys, patvirtina Antarkties sutarties konsultacinių šalių specialius įsipareigojimus ir atsakomybę ir atitinkamai taiko jų rekomenduojamas priemones. Taigi Antarkties sutarties konsultacinėms šalims tenka pirminė atsakomybė už minėtą Antarkties sutarčių rinkinio plėtojimą ir jo nuoseklumo užtikrinimą.

132

Sąjunga yra viena iš Kanberos konvencijos susitariančiųjų šalių, kurioms skirtos šios konvencijos V straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, nes ji nėra Antarkties sutarties susitariančioji šalis. Tai visų pirma reiškia, kad ji privalo patvirtinti Antarkties sutarties susitariančiųjų šalių specialius įsipareigojimus ir atsakomybę, tarp jų ir tokį statusą turinčių savo valstybių narių, neatsižvelgiant į tai, ar jos yra CAMLR komisijos narės.

133

Šiomis aplinkybėmis leidus Sąjungai CAMLR komisijoje pasinaudoti galimybe pasidalijamosios kompetencijos srityje veikti be savo valstybių narių, nors kai kurios iš jų, kitaip nei Sąjunga, turi Antarkties sutarties konsultacinių šalių statusą, kiltų pavojus, turint galvoje ypatingą Kanberos konvencijos vietą Antarkties sutarčių sistemoje, kad bus pakenkta šių konsultacinių šalių atsakomybei ir prerogatyvoms, o tai galėtų susilpninti minėtos sutarčių sistemos nuoseklumą ir galiausiai pažeistų Kanberos konvencijos V straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

134

Taigi papildomai pateiktą ieškinio antrąjį pagrindą reikia atmesti.

135

Kadangi nepritarta nė vienam iš dviejų pagrindų, reikia atmesti visą ieškinį.

136

Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija bylą pralaimėjo, ji turi padengti savo ir Tarybos bylinėjimosi išlaidas pagal šios institucijos pateiktus reikalavimus.

137

Be to, Procedūros reglamento 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad į bylą įstojusios valstybės narės ir institucijos pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Todėl Belgijos Karalystė, Vokietijos Federacinė Respublika, Graikijos Respublika, Ispanijos Karalystė, Prancūzijos Respublika, Liuksemburgo Didžioji Hercogystė, Nyderlandų Karalystė, Portugalijos Respublika, Suomijos Respublika, Švedijos Karalystė ir Jungtinė Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: