—

J. Webb-Sämann, atstovaujamo R. Buschmann ir J. Schubert,

—

C. Seagon, veikiančio kaip Baumarkt Praktiker DIY GmbH bankroto administratorius, atstovaujamo advokatų E. Hess ir L. Hinkel,

—

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos R. Kanitz ir T. Henze,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Kellerbauer ir T. Maxian Rusche,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/94/EB dėl darbuotojų apsaugos jų darbdaviui tapus nemokiam (OL L 283, 2008, p. 36) išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant J. Webb-Sämann ir C. Seagon, veikiančio kaip Baumarkt Praktiker DIY GmbH (toliau – Baumarkt Praktiker) bankroto administratorius, ginčą dėl teisės atskirti nuo bankrutuojančios bendrovės turto šios bendrovės, prieš jai tampant nemokiai, nesumokėtas pensijų įmokas.

3

Direktyvos 2008/94 3 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Būtina apsaugoti darbuotojus jų darbdaviui tapus nemokiam ir suteikti darbuotojams minimalų apsaugos lygį, ypač siekiant garantuoti neįvykdytų reikalavimų sumokėjimą, tuo pat metu atsižvelgiant į [Sąjungos] subalansuotos ekonominės ir socialinės plėtros poreikį. <…>“

4

Šios direktyvos 3 straipsnis suformuluotas taip:

„Valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad garantijų institucijos, laikantis 4 straipsnio reikalavimų, užtikrintų darbuotojams nesumokėtų reikalavimų, kylančių dėl darbo sutarčių ar darbo santykių, patenkinimą, įskaitant, jeigu numatyta nacionalinės teisės aktais, išeitines išmokas dėl nutrauktų darbo santykių.

Reikalavimai, kuriuos perėmė garantijų institucija, yra neįvykdyti su darbo užmokesčiu susiję reikalavimai už laikotarpį iki valstybių narių nustatytos datos ir (arba), kai kuriais atvejais, po jos.“

5

Minėtos direktyvos 4 straipsnyje nustatyta:

„1.   Valstybės narės turi teisę apriboti 3 straipsnyje nurodytų garantijų institucijų atsakomybę.

2.   Jeigu valstybės narės pasinaudoja 1 dalyje nurodyta galimybe, jos nurodo laikotarpio, už kurį garantijų institucija turi patenkinti neapmokėtus reikalavimus, trukmę. Tačiau jis negali būti trumpesnis nei laikotarpis, apimantis paskutinių trijų mėnesių darbo santykių iki ir (arba) po 3 straipsnio antroje pastraipoje nurodytos datos, darbo užmokestį.

<…>

3.   Valstybės narės gali nustatyti maksimalų garantijų institucijos mokėjimų dydį. Šis dydis negali būti mažesnis už tą, kuris socialiniu atžvilgiu atitinka šioje direktyvoje nustatytą socialinį tikslą.

Jeigu valstybės narės pasinaudoja šia galimybe, jos apie metodus, taikomus maksimaliam dydžiui nustatyti, praneša Komisijai.“

6

Tos pačios direktyvos 6 straipsnyje nustatyta:

„Valstybės narės gali nustatyti, kad 3, 4 ir 5 straipsniai netaikomi įmokoms, mokamoms pagal įstatymų numatytas valstybines socialinės apsaugos sistemas arba pagal papildomas bendrovės arba kelių bendrovių pensijų sistemas, nepriklausančias įstatymų numatytoms valstybinėms socialinės apsaugos sistemoms.“

7

Direktyvos 2008/94 8 straipsnyje nustatyta:

„Valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad būtų apsaugoti darbuotojų ir asmenų, kurie iki darbdavio nemokumo pradžios nebedirbo darbdavio įmonėje arba versle, interesai, susiję su jų neatidėliotina teise arba būsima teise gauti senatvės išmokas, įskaitant maitintojo netekimo išmokas, mokėtinas pagal papildomas bendrovės arba kelių bendrovių pensijų sistemas, nepriklausančias įstatymų numatytoms valstybinėms socialinės apsaugos sistemoms.“

8

Šios direktyvos 11 straipsnio pirma pastraipa suformuluota taip:

„Ši direktyva nepažeidžia valstybių narių teisės taikyti arba priimti darbuotojams palankesnius įstatymus ir kitus teisės aktus.“

9

Insolvenzordnung (Bankroto įstatymas) 47 straipsnyje nurodyta:

„Kiekvienas asmuo, kuris remdamasis daiktine arba asmenine teise gali teigti, kad turtas nepriklauso prie bankrutuojančio asmens turto, negali būti kreditorius per bankroto procedūrą. Jo teisė į turto atskyrimą reglamentuojama įstatymais, kurie taikomi ne per bankroto procedūrą.“

10

Sozialgesetzbuch (Socialinės apsaugos kodeksas) III knygos 165 straipsnis išdėstytas taip:

„1.   Darbuotojai turi teisę gauti išmoką bendrovės nemokumo atveju, jeigu jie buvo įdarbinti šalies teritorijoje ir jeigu tris mėnesius iki bankroto bylos iškėlimo tebeturėjo reikalavimo teisę į darbo užmokestį.

<…>

2.   Reikalavimo teisė į darbo užmokestį apima bet kokią darbo santykiais grindžiamą teisę į darbo užmokestį. <…> Jei darbuotojas dalį savo darbo užmokesčio atideda pagal Betriebsrentengesetz (Profesinių senatvės pensijų įstatymas) 1 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jei ši darbo užmokesčio dalis sumokama į pensijų fondą, pensijų kasą arba už tiesioginio draudimo paslaugų produktą, laikoma, kad, apskaičiuojant išmoką bendrovės nemokumo atveju, tokios įmokos nebuvo atidėtos, jeigu darbdavys nėra sumokėjęs tokių įmokų į atitinkamą pensijų fondą arba draudimo bendrovei.“

11

Nuo 1996 m. lapkričio 18 d. J. Webb-Sämann ne visą darbo dieną dirbo Praktiker DIY GmbH. 2013 m. spalio 1 d. buvo pradėta šios įmonės bankroto procedūra. C. Seagon buvo paskirtas bankroto administratoriumi.

12

J. Webb-Sämann kreipėsi su ieškiniu į Arbeitsgericht Darmstadt (Darmštato darbo teismas, Vokietija) ir paprašė įpareigoti C. Seagon, kaip Baumarkt Praktiker bankroto administratorių, pervesti jam 1017,56 EUR sumą ir palūkanas. Ieškovas pagrindinėje byloje paaiškino, kad ši suma atitinka su darbo užmokesčiu susijusius reikalavimus ir ją, kaip profesinės senatvės pensijos įmokas, Baumarkt Praktiker turėjo pervesti į jo asmeninę pensijos sąskaitą, esančią Hamburger Pensionskasse.

13

Garantijų institucija apmokėjo reikalavimus, apimančius trijų mėnesių laikotarpį prieš pradedant bankroto procedūrą, įskaitant tuos, kurie susiję su įmokomis į profesinių pensijų sistemą. Šiuo metu šalys pagrindinėje byloje nesutaria tik dėl to, ar profesinės pensijų įmokos, apskaičiuotos už laikotarpį nuo 2013 m. sausio mėn. iki birželio mėn. imtinai, turi būti atskirtos.

14

Šiomis aplinkybėmis J. Webb-Sämann teigė, kad, remiantis Bankroto įstatymo 47 straipsniu, jis turi teisę atskirti reikalaujamos sumokėti sumos dydžio turtą nuo nemokios tapusios bendrovės turto. Jis pridūrė, kad ši suma pagal patikėjimo susitarimą buvo išskaičiuota, todėl ji neturi būti įskaičiuota į nemokios tapusios bendrovės turtą. J. Webb-Sämann taip pat pasirėmė Direktyvos 2008/94 8 straipsniu ir teigė, kad jeigu jam nebūtų pripažinta teisė atskirti mokėtinas sumas nuo nemokios tapusios bendrovės turto, ši nuostata šioje byloje būtų pažeista.

15

C. Seagon teigė, kad J. Webb-Sämann reikalaujama išmokėti suma niekuomet nebuvo atskirta nuo Baumarkt Praktiker turto ir kad, konkrečiai kalbant, J. Webb-Sämann ir Baumarkt Praktiker dėl šios sumos nesudarė jokios patikėjimo sutarties. Taigi, C. Seagon teigimu, J. Webb-Sämann, kad įrodytų, jog turėjo teisę atskirti, negalėjo pasiremti Bankroto įstatymo 47 straipsniu.

16

Arbeitsgericht Darmstadt (Darmštato darbo teismas) atmetė J. Webb-Sämann ieškinį. Šis teismas pirmiausia pažymėjo, jog jis neturi teisės reikalauti, kad pensijų įmokos būtų sumokėtos į jo paties sąskaitą, o tegali reikalauti atlikti pavedimą į atskirą pensijų fondo sąskaitą. Toliau minėtas teismas pažymėjo, kad J. Webb-Sämann nepateikė įrodymo, kad su Baumarkt Praktiker buvo sudaryta patikėjimo sutartis. Galiausiai jis teigė, kad net darant prielaidą, jog tokia sutartis buvo sudaryta, teisė atskirti neįgyjama, nes neįmanoma patikėto turto palyginti su kitomis nemokios tapusios bendrovės turtui priklausančiomis sumomis.

17

J. Webb-Sämann dėl šio teismo sprendimo pateikė apeliacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Atsižvelgdamas į besitęsiančius šalių ginčus, kaip apibendrinta šio sprendimo 14 ir 15 punktuose, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar Direktyvos 2008/94 8 straipsnis draudžia Bankroto įstatymo 47 straipsnį aiškinti taip, kad J. Webb-Sämann neturi teisės atskirti įmokų, kurių Baumarkt Praktiker nesumokėjo Hamburger Pensionskass, sumos.

18

Esant tokioms aplinkybėmis, Hessisches Landesarbeitsgericht (Heseno apygardos darbo teismas, Vokietija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

19

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2008/94 8 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo, darbdaviui tapus nemokiam, įpareigojama buvusio darbuotojo darbo užmokesčio atidėjimus pensijų įmokų mokėjimams, kuriuos šis darbdavys turėjo sumokėti į pensijos sąskaitą šio darbuotojo naudai, atskirti nuo nemokios tapusios bendrovės turto.

20

Pirmiausia reikia atsakyti į C. Seagon ir Komisijos rašytinėse pastabose keliamą klausimą, ar Direktyvos 2008/94 8 straipsnis taikomas pagrindinėje byloje arba ar jai išimtinai taikomas minėtos direktyvos 3 straipsnis; dėl to reikia apibrėžti kiekvienos iš šių nuostatų taikymo sritį.

21

Direktyvos 2008/94 3 straipsnis įpareigoja valstybes nares imtis priemonių, būtinų užtikrinti, kad garantijų institucijos garantuotų, laikydamosi 4 straipsnio reikalavimų, darbuotojams neįvykdytų reikalavimų sumokėjimą.

22

Remiantis šios direktyvos 6 straipsniu, valstybės narės gali nustatyti, kad minėtos direktyvos 3, 4 ir 5 straipsniai netaikomi įmokoms, mokamoms pagal įstatymų numatytas papildomas pensijų sistemas. Galimybė šių straipsnių netaikyti šioms įmokoms reiškia, kad joms iš principo taikomas tos pačios direktyvos 3 straipsnis.

23

Vis dėlto iš to, kas pasakyta, negalima daryti išvados, kad nesumokėtoms pensijų įmokoms netaikomas Direktyvos 2008/94 8 straipsnis. Iš šio straipsnio formuluotės matyti, kad valstybės narės turi imtis priemonių, būtinų užtikrinti, kad būtų apsaugoti darbuotojų ir asmenų, kurie iki darbdavio nemokumo pradžios nebedirbo darbdavio įmonėje arba versle, interesai, susiję su jų neatidėliotina teise arba būsima teise gauti senatvės išmokas, įskaitant maitintojo netekimo išmokas, mokėtinas pagal papildomas bendrovės arba kelių bendrovių pensijų sistemas, nepriklausančias įstatymų numatytoms valstybinėms socialinės apsaugos sistemoms.

24

Nors pensijų įmokos nėra aiškiai paminėtos Direktyvos 2008/94 8 straipsnyje, jos glaudžiai susijusios su neatidėliotina teise arba būsima teise gauti senatvės išmokas, kurias pagal šią nuostatą siekiama apsaugoti. Iš tiesų šiomis įmokomis siekiama finansuoti darbuotojo neatidėliotinas teises gauti senatvės išmokas, kurias jis įgijo išeidamas į pensiją. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad, darbdaviui nesumokėjus įmokų, papildoma profesinių pensijų kaupimo sistema gali pritrūkti lėšų, o tokiu atveju taikomas minėtos direktyvos 8 straipsnis (šiuo klausimu žr. 2013 m. balandžio 25 d. Sprendimo Hogan ir kt., C‑398/11, EU:C:2013:272, 37–40 punktus). Darytina išvada, kad tiek šios direktyvos 3 straipsnis, tiek jos 8 straipsnis taikomi tuomet, kai nesumokamos pensijų įmokos.

25

Vis dėlto pagal Direktyvos 2008/94 3 straipsnį ir 8 straipsnį siekiama skirtingų tikslų ir juose nustatytos dvi skirtingos apsaugos formos.

26

Kiek tai susiję su minėtos direktyvos 3 straipsniu, jis įpareigoja, kad garantijų institucijos garantuotų neįvykdytų reikalavimų, įskaitant ne tik reikalavimus dėl darbo užmokesčio, bet taip pat, laikantis šios direktyvos 6 straipsnio, tam tikrų įmokų, kaip reikalavimų dėl darbo užmokesčio, sumokėjimą. Be to, Direktyvos 2008/94 4 straipsnio 2 ir 3 dalys suteikia valstybėms narėms teisę apriboti šios direktyvos 3 straipsnio taikymo sritį. Toks apribojimas gali būti susijęs tiek su laikotarpio, už kurį garantijų institucija turi patenkinti nesumokėtus reikalavimus, trukme, tiek su maksimaliu šios institucijos mokėjimams nustatytu dydžiu. Be to, kaip išvados 46 punkte nurodė generalinis advokatas, šios direktyvos 3 straipsnyje nustatyta apsauga iš principo taikoma trumpalaikiams reikalavimams.

27

Taigi, Direktyvos 2008/94 8 straipsnio materialinė taikymo sritis yra labiau apribota ta prasme, kad juo siekiama apsaugoti darbuotojų interesą, kad jiems būtų išmokėtos pensijų išmokos. Be to, šiame straipsnyje, priešingai, nei nustatyta šios direktyvos 3 ir 4 straipsniuose, aiškiai nenumatyta valstybių narių teisė apriboti apsaugos lygį (2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Robins ir kt., C‑278/05,EU:C:2007:56, 43 punktas). Pagaliau, skirtingai nei nustatyta šios direktyvos 3 straipsnyje, pagal jos 8 straipsnį siekiama užtikrinti darbuotojų interesų apsaugą ilguoju laikotarpiu, nes tokie interesai, kiek tai susiję su jų teise arba būsima teise gauti senatvės išmokas, iš principo išlieka svarbūs visu pensijos laikotarpiu.

28

Iš to, kas pasakyta, matyti, kad Direktyvos 2008/94 8 straipsnis taikomas nesumokėtoms senatvės įmokoms, jeigu jos nėra kompensuotos remiantis šios direktyvos 3 straipsniu. Kaip savo išvados 37 punkte nurodė generalinis advokatas, pagal minėtos direktyvos 8 straipsnį užtikrinama apsauga papildo tą, kuri garantuojama pagal šios direktyvos 3 straipsnį, ir abi šioje direktyvoje garantuojamas apsaugas galima taikyti kartu vienam ir tam pačiam atvejui.

29

Šiuo atveju iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad J. Webb‑Sämann gavo išmoką bendrovei tapus nemokia pagal Socialinės apsaugos kodekso III knygos 165 straipsnį, atsižvelgiant į jo reikalavimus dėl nesumokėtų darbo užmokesčių už tris darbo mėnesius iki bankroto bylos iškėlimo Baumarkt Praktiker. Be to, kadangi Vokietijos Federacinė Respublika nepasinaudojo jai pagal Direktyvos 2008/94 6 straipsnį suteikta galimybe netaikyti senatvės pensijų įmokoms šios direktyvos 3 straipsnio, ieškovui pagrindinėje byloje taip pat buvo kompensuotos senatvės pensijos įmokos už tuos pačius tris mėnesius. Tačiau pagrindinė byla yra susijusi su senatvės pensijų įmokomis, kurios turėjo būti sumokėtos už laikotarpį, trukusį nuo 9 mėn. iki 3 mėn. iki minėto bankroto proceso pradžios. Kadangi šios nesumokėtos įmokos nesuteikė teisės į jokią išmoką, kuri buvo išmokėta kaip kompensacija, ir kadangi neįvykdytas mokėjimas neišvengiamai padarė poveikį būsimų teisių sumoms, joms taikomas direktyvos 8 straipsnis.

30

Taigi klausimą reikia nagrinėti atsižvelgiant vien į Direktyvos 2008/94 8 straipsnį.

31

Pagal šios direktyvos 3 konstatuojamąją dalį šia direktyva siekiama „apsaugoti darbuotojus jų darbdaviui tapus nemokiam“ ir „suteikti darbuotojams minimalų apsaugos lygį <…> kartu atsižvelgiant į [Sąjungos] subalansuotos ekonominės ir socialinės plėtros poreikį“.

32

Taigi, minėta direktyva, kuria siekiama suderinti darbuotojų interesus su subalansuotos ekonominės ir socialinės plėtros poreikiu, norima Sąjungos teisėje užtikrinti minimalią apsaugą šiems darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam, nepažeidžiant valstybių narių taikomų arba priimtų darbuotojams palankesnių teisės aktų, kaip numatyta jos 11 straipsnyje. Kiekvienos šioje direktyvoje įtvirtintos specialios garantijos atžvilgiu reikalaujamą apsaugos lygį reikia nustatyti atsižvelgiant į atitinkamoje nuostatoje vartojamas sąvokas, kurias prireikus būtina aiškinti atsižvelgiant į pirma pateiktus vertinimus (šiuo klausimu žr. 2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Robins ir kt., C‑278/05, EU:C:2007:56, 39–41 punktus).

33

Kiek tai susiję su Direktyvos 2008/94 8 straipsnio formuluote, bendrai skelbiama, kad valstybės narės „imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad būtų apsaugoti darbuotojų <…> interesai“.

34

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad valstybės narės turi didelę diskreciją nustatyti teisių į senatvės išmokas, įgytų pagal papildomą profesinių pensijų kaupimo sistemą darbdaviui tapus nemokiam, apsaugos būdą ir lygį, o tai reiškia, kad jos neturi pareigos suteikti visišką garantiją (2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Robins ir kt., C‑278/05, EU:C:2007:56, 36 ir 42–45 punktai ir 2013 m. balandžio 25 d. Sprendimo Hogan ir kt., C‑398/11, EU:C:2013:272, 42 punktas).

35

Nors įgyvendindamos Direktyvos 2008/94 8 straipsnį valstybės narės ir turi didelę vertinimo diskreciją, vis dėlto jos, atsižvelgiant į šia direktyva siekiamą tikslą, turi darbuotojams užtikrinti minimalų apsaugos lygį, kurio reikalaujama pagal šią nuostatą. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog tam, kad šios direktyvos 8 straipsnis būtų tinkamai perkeltas į nacionalinę teisę, būtina, kad darbuotojas darbdavio nemokumo atveju gautų mažiausiai pusę senatvės išmokų, kurias lemia įgytos teisės į pensiją, dėl kurių jis mokėjo įmokas pagal papildomą profesinių pensijų kaupimo sistemą (šiuo klausimu žr. 2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Robins ir kt., C‑278/05, EU:C:2007:56,57 punktą ir 2013 m. balandžio 25 d. Sprendimo Hogan ir kt., C‑398/11, EU:C:2013:272, 51 punktą), tačiau negalima atmesti galimybės, kad, esant kitoms aplinkybėms, patirti nuostoliai, net jeigu jų procentinis dydis būtų kitoks, taip pat galėtų būti laikomi akivaizdžiai neproporcingais, atsižvelgiant į tos pačios direktyvos 8 straipsnyje nustatytą įpareigojimą saugoti darbuotojų interesus.

36

Šiuo atveju iš bylos medžiagos, ypač iš J. Webb-Sämann pateiktų duomenų, matyti, kad jo pensijų išmokos, kadangi pagrindinėje byloje nagrinėjamu laikotarpiu pensijų įmokos nebuvo pervestos, kas mėnesį buvo mažinamos nuo 5 iki 7 EUR dydžio suma. Šiomis aplinkybėmis, kurių tikslumą dar turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, reikia daryti išvadą, kad pagal Direktyvos 2008/94 8 straipsnį nereikalaujama apsaugos, kuri viršytų šiuo atveju ieškovui pagrindinėje byloje jau suteiktą apsaugą.

37

Taigi, jeigu valstybė narė įvykdo pareigą užtikrinti minimalų apsaugos lygį, reikalaujamą pagal Direktyvos 2008/94 8 straipsnį, jos vertinimo diskrecija, kiek tai susiję su teisių į senatvės išmokas, įgytų pagal papildomą profesinių pensijų kaupimo sistemą darbdaviui tapus nemokiam, apsaugos būdu, negali būti pažeista.

38

Atsižvelgiant į prieš tai išdėstytus svarstymus, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2008/94 8 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį, darbdaviui tapus nemokiam, neįpareigojama buvusio darbuotojo darbo užmokesčio atidėjimų pensijų įmokų mokėjimams, kuriuos šis darbdavys turėjo sumokėti į pensijos sąskaitą šio darbuotojo naudai, atskirti nuo nemokios tapusios bendrovės turto.

39

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/94/EB dėl darbuotojų apsaugos jų darbdaviui tapus nemokiam 8 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį, darbdaviui tapus nemokiam, neįpareigojama buvusio darbuotojo darbo užmokesčio atidėjimų pensijų įmokų mokėjimams, kuriuos šis darbdavys turėjo sumokėti į pensijos sąskaitą šio darbuotojo naudai, atskirti nuo nemokios tapusios bendrovės turto.