1

Apeliaciniu skundu Prancūzijos Respublika prašo panaikinti 2015 m. balandžio 16 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Schlyter / Komisija (T‑402/12, EU:T:2015:209, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo panaikintas 2012 m. birželio 27 d. Europos Komisijos sprendimas dėl atsisakymo per status quo laikotarpį leisti susipažinti su jos išsamia nuomone, susijusia su reglamento dėl nano dalelių būsenos medžiagų metinės deklaracijos turinio ir pateikimo sąlygų projektu (2011/673/F; toliau – ginčijamas sprendimas), apie kurį Prancūzijos valdžios institucijos jai pranešė pagal 1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 98/34/EB, nustatančią informacijos apie techninius standartus, reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarką (OL L 204, 1998, p. 37; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 20 t., p. 337), iš dalies pakeistą 1998 m. liepos 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/48/EB (OL L 217, 1998, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 21 t., p. 8; toliau – Direktyva 98/34).

2

Direktyvos 98/34 3 6, 7 ir 9 konstatuojamosiose dalyse numatyta:

<…>

<…>

<…>“

3

Direktyvos 98/34 8 straipsnyje numatyta:

„1.   Laikydamosi 10 straipsnio nuostatų, valstybės narės nedelsdamos pateikia Komisijai kiekvieno techninio reglamento projektą, išskyrus tuos atvejus, kai jis tik perima visą tarptautinio ar Europos standarto tekstą, kuomet užtenka pateikti informaciją apie atitinkamą standartą; jos taip pat pateikia Komisijai pagrindimą, kodėl būtina priimti tokį techninį reglamentą, jei priežastys nėra aiškios iš projekto.

<…>

Komisija nedelsdama praneša kitoms valstybėms narėms apie projektą ir visus jai atsiųstus dokumentus; <…>

Komisijos arba valstybių narių pastabos ar išsamiai išdėstyta nuomonė dėl techninių specifikacijų <…> gali būti susijusi tik su prekybą trukdančiais aspektais arba kalbant apie paslaugų taisykles – su laisvu paslaugų judėjimu arba paslaugų verslo [paslaugas teikiančių ūkio subjektų] įsisteigimo laisve, bet ne su fiskaliniais ar finansiniais priemonės aspektais.

2.   Komisija ir valstybės narės gali pateikti pastabas techninio reglamento projektą atsiuntusiai valstybei narei; ši valstybė narė kiek galima atsižvelgia į tokias pastabas toliau rengdama techninį reglamentą.

3.   Valstybės narės nedelsdamos praneša Komisijai galutinę techninio reglamento redakciją.

4.   Pagal šį straipsnį pateikta informacija neturi būti slapta, išskyrus jeigu to aiškiai prašo pranešanti valstybė narė. Bet kuris toks prašymas privalo būti pagrįstas.

<…>“

4

Šios direktyvos 9 straipsnyje numatyta:

„1.   Valstybės narės trims mėnesiams atideda techninio reglamento priėmimą nuo tos dienos, kai Komisija gauna 8 straipsnio 1 dalyje nurodytą pranešimą.

2.   Valstybės narės nuo dienos, kai Komisija gauna 8 straipsnio 1 dalyje minėtą pranešimą:

<…>

priėmimą, jeigu Komisija ar kita valstybė narė per tris mėnesius nuo šios datos pateikia išsamiai išdėstytą nuomonę, kad numatyta priemonė gali kliudyti laisvam prekių judėjimui vidaus rinkoje.

<…>

Atitinkama valstybė narė praneša Komisijai apie veiksmus, kurių ji siūlo imtis dėl tokių išsamiai išdėstytų nuomonių. Komisija pateikia pastabas dėl šios nuomonės.

<…>

3.   Išskyrus paslaugų taisyklių projektus, valstybės narės atideda techninio reglamento projekto priėmimą 12 mėnesių nuo dienos, kai Komisija gauna 8 straipsnio 1 dalyje minėtą pranešimą, jeigu Komisija per tris mėnesius nuo tos datos paskelbia savo ketinimą pasiūlyti ar priimti direktyvą, reglamentą ar sprendimą šiuo klausimu [SESV 288] straipsnyje nustatyta tvarka.“

5

2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL L 145, 2001, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 331) 6 konstatuojamojoje dalyje nurodyta: „Platesnė susipažinimo su dokumentais galimybė turėtų būti numatyta tais atvejais, kai institucijos atlieka įstatymų leidimo funkcijas, įskaitant ir tuos atvejus, kai joms ši teisė suteikta pagal įgaliojimą, tačiau tuo pačiu išsaugant institucijų sprendimų priėmimo proceso veiksmingumą. Galimybė tiesiogiai susipažinti su tokiais dokumentais turėtų būti kaip galima platesnė.“

6

Reglamento Nr. 1049/2001 1 straipsnyje „Tikslas“ nurodyta:

„Šio reglamento tikslas yra:

7

Šio reglamento 2 straipsnyje „Naudos gavėjai ir taikymo sritis“ nurodyta:

„1.   Bet kuris [Europos] Sąjungos pilietis ir bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, gyvenantis ar turintis registruotą buveinę valstybėje narėje, turi teisę, laikydamasis šiame reglamente nustatytų principų, sąlygų ir apribojimų, susipažinti su institucijų dokumentais.

<…>

3.   Šis reglamentas taikomas visiems institucijos turimiems dokumentams, tai yra, jos parengtiems arba gautiems ir esantiems jos žinioje, susijusiems su visomis Europos Sąjungos veiklos sritimis.

<…>“

8

Minėto reglamento 4 straipsnyje „Išimtys“ numatyta:

„1.   Institucijos nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentais, dėl kurių atskleidimo nukentėtų apsauga:

2.   Institucijos nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentais, dėl kurių atskleidimo nukentėtų apsauga:

nebent atskleidimo reikalautų viršesnis viešasis interesas.

<…>

6.   Jei kuri nors iš išimčių yra taikoma tiktai kai kurioms dokumento dalims, likusios dokumento dalys yra išduodamos [atskleidžiamos].

7.   Šio straipsnio 1–3 dalyse numatytos išimtys yra taikomos tiktai tokiam laikotarpiui, kai toks draudimas yra pateisinamas, atsižvelgiant į dokumento turinį. Išimtys gali galioti ne ilgiau kaip 30 metų. Kalbant apie dokumentus, kuriems išimtys galioja dėl privatumo ar komercinių interesų, taip pat slapto pobūdžio dokumentų atveju, išimtys, jei reikia, gali būti taikomos ir pasibaigus šiam laikotarpiui.“

9

2011 m. gruodžio 29 d. Prancūzijos valdžios institucijos, laikydamosi Direktyvos 98/34 8 straipsnio 1 dalies, pranešė Komisijai apie reglamento dėl nano dalelių būsenos medžiagų metinės deklaracijos turinio ir pateikimo sąlygų projektą.

10

2012 m. kovo 30 d. Komisija pateikė išsamią nuomonę, dėl kurios, kaip numatyta Direktyvos 98/34 9 straipsnio 2 dalies antroje įtraukoje, pradinis status quo laikotarpis buvo papildomai pratęstas trimis mėnesiais (toliau – nagrinėjama išsami nuomonė).

11

2012 m. balandžio 16 d., t. y. per status quo arba atidėjimo laikotarpį, C. Schlyter pateikė raštą, kuriame išdėstytas prašymas leisti susipažinti su nagrinėjama išsamia nuomone. Kai Komisija atmetė šį prašymą 2012 m. gegužės 7 d. raštu, C. Schlyter 2012 m. gegužės 29 d. jai pateikė kartotinį prašymą, kuriuo prašė peržiūrėti savo poziciją.

12

2012 m. birželio 27 d. ginčijamu sprendimu Komisija atmetė C. Schlyter kartotinį prašymą.

13

2012 m. rugsėjo 6 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškinį, kuriame C. Schlyter prašė panaikinti ginčijamą sprendimą. Savo ieškinį jis grindė trimis pagrindais.

14

Pirmuoju ieškinio pagrindu C. Schlyter kaltino Komisiją, kad ji padarė teisės ir akivaizdžių vertinimo klaidų, taikydama Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečią įtrauką ir 2006 m. rugsėjo 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1367/2006 dėl Orhuso konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais nuostatų taikymo Bendrijos institucijoms ir organams (OL L 264, 2006, p. 13) 6 straipsnio 1 dalį. Antruoju ieškinio pagrindu C. Schlyter kaltino Komisiją, kad ji padarė teisės klaidą, akivaizdžią vertinimo klaidą ir nenurodė pakankamai motyvų, taikydama viršesnio viešojo intereso kriterijų, kurio reikalaujama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies in fine formuluotę ir Reglamento Nr. 1367/2006 6 straipsnio 1 dalį. Trečiuoju ieškinio pagrindu C. Schlyter teigė, kad ginčijamame sprendime padaryta teisės klaida, akivaizdi vertinimo klaida ir nenurodyta pakankamai motyvų taikant Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 6 dalį.

15

Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas visų pirma konstatavo, kad Komisijos pagal Direktyvoje 98/34 numatytą procedūrą pateikta išsami nuomonė nėra tyrimas, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečią įtrauką, ir kad tokios išsamios nuomonės turinio atskleidimas per status quo laikotarpį nebūtinai pakenkia šios procedūros tikslui.

16

Todėl Bendrasis Teismas panaikino ginčijamą sprendimą.

17

Apeliaciniame skunde Prancūzijos Respublika prašo Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamą sprendimą, grąžinti bylą Bendrajam Teismui ir priteisti iš C. Schlyter bylinėjimosi išlaidas.

18

Komisija prašo Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamą sprendimą, atmesti pirmojoje instancijoje pareikštą ieškinį ir priteisti iš C. Schlyter bylinėjimosi išlaidas.

19

C. Schlyter prašo Teisingumo Teismo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš Prancūzijos Respublikos šiame procese patirtas bylinėjimosi išlaidas.

20

Suomijos Respublika prašo Teisingumo Teismo atmesti apeliacinį skundą.

21

Švedijos Karalystė prašo Teisingumo Teismo palikti galioti skundžiamą sprendimą ir atmesti apeliacinį skundą.

22

2015 m. spalio 29 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu Čekijos Respublikai leista įstoti į bylą palaikyti Prancūzijos Respublikos reikalavimų. Čekijos Respublika prašo Teisingumo Teismo priimti Prancūzijos Respublikos ir prireikus Komisijos siūlomą sprendimą.

23

Pirmiausia reikia išnagrinėti C. Schlyter pareikštus nepriimtinumu grindžiamus prieštaravimus dėl kai kurių apeliacinio skundo argumentų ir tada iš esmės išnagrinėti vienintelį apeliacinio skundo pagrindą.

24

C. Schlyter pateikia nepriimtinumu grindžiamus prieštaravimus dėl kelių apeliacinio skundo argumentų.

25

Visų pirma, jis mano, kad Prancūzijos Respublikos argumentas, susijęs su tuo, jog skundžiamame sprendime pateikta „tyrimo“ sąvokos apibrėžtis neatitinka pozicijos, kurios laikytasi 2014 m. rugsėjo 25 d. Sprendime Spirlea / Komisija (T‑306/12, EU:T:2014:816) dėl „ES Pilot“ procedūrų, yra nepriimtinas, nes šis argumentas yra naujas pagrindas, kurį reikėjo nurodyti Bendrajame Teisme. C. Schlyter nuomone, „ES Pilot“ procedūros naudotos jau nuo 2008 m., todėl minėtą argumentą, grindžiamą šių skirtingų procedūrų palyginimu, reikėjo pateikti Bendrajame Teisme.

26

Toliau C. Schlyter teigia, kad Prancūzijos Respublikos nurodytas argumentas, jog tam, kad būtų įvertinta, ar techninio reglamento projektas suderinamas su vidaus rinkos taisyklėmis, Komisijai dažnai tenka rinkti faktus, yra nepriimtinas, nes toks Bendrojo Teismo nustatytų faktinių aplinkybių ginčijimas negali būti nagrinėjamas apeliacinėje instancijoje.

27

Be to, C. Schlyter teigia, kad argumentas, jog nagrinėjamos išsamios nuomonės atskleidimas pakenktų Komisijos ir susijusios valstybės narės dialogo kokybei, nes gali paveikti visas derybas ir sukurti visuomenės spaudimą, yra nepriimtinas apeliacinėje instancijoje, nes C. Schlyter Bendrajame Teisme jau prašė, kad Prancūzijos Respublika pagrįstų tokio neigiamo poveikio buvimą. Tačiau ši valstybė narė į tai neatsakė ir tik nurodė generalinės advokatės J. Kokott išvadą byloje Komisija / Technische Glaswerke Ilmenau (C‑139/07 P, EU:C:2009:520), nepaaiškinusi, kodėl ji reikšminga šioje byloje. Visos aplinkybės, kuriomis siekiama pagrįsti šį argumentą, turėjo būti išdėstytos Bendrajame Teisme.

28

Prancūzijos Respublika mano, kad visi trys nurodyti argumentai yra priimtini.

29

Dėl šių nepriimtinumu grindžiamų prieštaravimų, pirma, reikia pažymėti, kad iš skundžiamo sprendimo 52 punkto matyti, jog Prancūzijos Respublika Bendrajame Teisme tvirtino, kad Direktyvoje 98/34 numatyta procedūra turi būti laikoma „tyrimu“ ir kad Komisijos išsamios nuomonės pateikimas vykstant tokiai procedūrai yra su tyrimu susijusi veikla, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečią įtrauką. Apeliaciniame skunde ši valstybė narė, remdamasi tariama skundžiamo sprendimo neatitiktimi 2014 m. rugsėjo 25 d. Sprendimui Spirlea / Komisija (T‑306/12, EU:T:2014:816), siekia įrodyti, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes Direktyvoje 98/34 numatytos procedūros nepripažino „tyrimu“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečią įtrauką. Šis argumentas nėra naujas pagrindas, jis papildo Bendrajam Teismui jau nurodytą pagrindą.

30

Antra, konstatuotina, kad Prancūzijos Respublikos argumentu, jog tam, kad būtų įvertinta, ar techninio reglamento projektas suderinamas su vidaus rinkos taisyklėmis, Komisijai dažnai tenka rinkti faktus, neprieštaraujama Bendrojo Teismo konstatuotoms faktinėms aplinkybėms dėl konkrečios Komisijos vykdytos procedūros; šis argumentas yra dėl Direktyvoje 98/34 nustatytos procedūros pripažinimo „tyrimu“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečią įtrauką, ir tai yra teisės klausimas.

31

Trečia, pažymėtina, kad, viena vertus, kaip nurodyta skundžiamo sprendimo 40 punkte, ginčijamame sprendime Komisija nurodė, jog nagrinėjamu atveju pagrįsta taikyti Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečią įtrauką, nes, per status quo laikotarpį atskleidus nagrinėjamos išsamios nuomonės turinį visuomenei, sumažėtų Prancūzijos Respublikos noras bendradarbiauti su Komisija abipusio pasitikėjimo pagrindu. Kita vertus, iš Prancūzijos Respublikos pirmojoje instancijoje pateiktų įstojimo į bylą paaiškinimų matyti, kad Bendrajame Teisme ji iš esmės teigė, jog Komisija ėmėsi inkvizitorinio pobūdžio veiksmų per Direktyvoje 98/34 numatytą dvišalį dialogą, kuriam taikomas konfidencialumo reikalavimas, palengvinantis taikų šios institucijos ir susijusios valstybės narės nesutarimų išsprendimą be visuomenės spaudimo. Būtent tokiomis aplinkybėmis, netiesiogiai remdamasi šios bylos ir bylos, kurioje priimtas 2010 m. birželio 29 d. Sprendimas Komisija /Technische Glaswerke Ilmenau (C‑139/07 P, EU:C:2010:376), analogija, Prancūzijos Respublika nurodė generalinės advokatės J. Kokott išvadą toje byloje, siekdama paremti savo argumentą, jog būtina išlaikyti tam tikro lygio konfidencialumą, kad nebūtų sutrikdytos Komisijos ir susijusios valstybės narės derybos. Toks Bendrajame Teisme pateiktų argumentų papildymas apeliacinėje instancijoje yra priimtinas.

32

Šiomis aplinkybėmis reikia atmesti C. Schlyter pateiktus nepriimtinumu grindžiamus prieštaravimus.

33

Prancūzijos Respublika savo apeliacinį skundą grindžia vieninteliu pagrindu. Šį vienintelį pagrindą sudaro dvi dalys.

34

Prancūzijos Respublika, palaikoma Čekijos Respublikos ir Komisijos, kaltina Bendrąjį Teismą, kad šis padarė teisės klaidą, nes nusprendė, jog Direktyvoje 98/34 nustatyta procedūra nėra „tyrimas“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečią įtrauką.

35

C. Schlyter, palaikomas Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės, teigia, pirma, kad Prancūzijos Respublika nepagrįstai prieštarauja tam, jog skundžiamame sprendime vartojama „tyrimo“ sąvoka nėra paremta jokia Reglamente Nr. 1049/2001, Direktyvoje 98/34 ar jurisprudencijoje įtvirtinta apibrėžtimi.

36

Antra, C. Schlyter mano, kad Prancūzijos Respublikos argumentas, susijęs su skundžiamame sprendime vartojamos „tyrimo“ sąvokos neatitiktimi pozicijai, kurios laikytasi 2014 m. rugsėjo 25 d. Sprendime Spirlea / Komisija (T‑306/12, EU:T:2014:816) dėl „ES Pilot“ procedūros, yra nereikšmingas ir nepagrįstas.

37

Trečia, C. Schlyter nuomone, Prancūzijos Respublika yra neteisi, teigdama, kad, jeigu Teisingumo Teismas patvirtintų skundžiamo sprendimo 53 punkte pateiktą „tyrimo“ sąvokos apibrėžtį, ji apimtų Direktyvoje 98/34 numatytą procedūrą.

38

Galiausiai, ketvirta, C. Schlyter teigia, kad 2015 m. liepos 16 d. Sprendime ClientEarth / Komisija (C‑612/13 P, EU:C:2015:486) nenurodyta, jog „tyrimo“ sąvoka negali būti apibrėžiama siaurai. Be to, iš šio sprendimo neišplaukia, kad bet kuri priemonė, susijusi su Komisijos, kaip Sutarčių sergėtojos, užduotimi, yra tyrimas.

39

Skundžiamo sprendimo 83 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad, remdamasi Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečia įtrauka ir neleisdama susipažinti su ginčijama išsamia nuomone dėl to, kad jos atskleidimas pakenktų tyrimo tikslams, Komisija padarė teisės klaidą, nes išsami nuomonė, kurią Komisija pateikia vykstant Direktyvoje 98/34 numatytai procedūrai, atsižvelgiant į tokios nuomonės turinį ir parengimo aplinkybes, nėra tyrimo, kaip jis suprantamas pagal Reglamentą Nr. 1049/2001, dalis.

40

Prieš padarydamas šią išvadą, Bendrasis Teismas išnagrinėjo, ar Direktyvoje 98/34 numatyta procedūra ir vykstant tokiai procedūrai pateikiamos išsamios nuomonės atitinka „tyrimo“ sąvoką, skundžiamo sprendimo 53 punkte apibrėžtą kaip apimančią „tiek visas paieškas, kurias kompetentinga valdžios institucija atlieka, kad nustatytų pažeidimą, tiek procedūrą, per kurią, prieš priimdama sprendimą, administracija surenka informaciją ir patikrina tam tikras faktines aplinkybes“.

41

Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje nustatyta, kad institucijos nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentais, dėl kurių atskleidimo nukentėtų, be kita ko, tyrimo tikslų apsauga, tačiau „tyrimo“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, šiame reglamente neapibrėžta.

42

Be to, pažymėtina, kad bendra šios sąvokos apibrėžtis nenustatyta ir Teisingumo Teismo jurisprudencijoje.

43

Prancūzijos Respublika ir Komisija ginčija Bendrojo Teismo nustatytą šios sąvokos apibrėžtį ir teigia, kad ji per siaura. Jos iš esmės teigia, kad nereikia tyrimo sąvokos susiaurinti taip, kad ji apimtų, pirma, tik paieškas, kurias valdžios institucija atlieka, kad nustatytų pažeidimą ar nusižengimą, ir, antra, tik procedūras, kuriomis siekiama surinkti ir patikrinti faktus ir informaciją, kad būtų priimtas sprendimas.

44

Su šiuo argumentu reikia sutikti.

45

Šiuo klausimu pažymėtina, kad Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje pavartota tyrimo sąvoka yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, kurią reikia aiškinti atsižvelgiant ne tik į jos formuluotę ir siekiamus tikslus, bet ir įprastą jos reikšmę ir kontekstą (pagal analogiją žr. 2010 m. kovo 9 d. Sprendimo Komisija / Vokietija, C‑518/07, EU:C:2010:125, 18 punktą ir 2013 m. spalio 3 d. Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑583/11 P, EU:C:2013:625, 50 punktą).

46

Nereikia nustatyti išsamios „tyrimo“ sąvokos, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečią įtrauką, apibrėžties, tačiau reikia konstatuoti, kad toks tyrimas yra struktūrizuota ir formalizuota Komisijos procedūra, kurios tikslas yra surinkti ir išanalizuoti informaciją, kad ši institucija galėtų užimti poziciją, vykdydama savo funkcijas, numatytas ES sutartyje ir SESV.

47

Šia procedūra nebūtinai turi būti siekiama nustatyti pažeidimą ar nusižengimą ar dėl jo persekioti. „Tyrimo“ sąvoka taip pat gali apimti Komisijos veiklą, kuria siekiama nustatyti faktus, kad būtų galima įvertinti tam tikrą situaciją.

48

Be to, tam, kad procedūrą būtų galima laikyti „tyrimu“, nebūtina, kad vykdant savo funkcijas Komisijos pozicija būtų įforminta sprendimu, kaip jis suprantamas pagal SESV 288 straipsnio ketvirtą pastraipą. Tokia pozicija, be kita ko, gali būti ataskaitos ar rekomendacijos formos.

49

Šiuo atveju pažymėtina, kad Direktyvos 98/34 8 ir 9 straipsniuose numatyta tokia procedūrinė seka: valstybė narė praneša apie techninio reglamento projektą ir Komisija priima dėl jo išsamią nuomonę. Taigi šioje direktyvoje numatyta struktūrizuota ir formalizuota procedūra.

50

Be to, ir iš šios direktyvos pavadinimo, ir iš nuostatų matyti, kad joje nustatyta procedūra taikoma informacijos rinkimui ir analizei. Konkrečiai kalbant, jos 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės pateikia Komisijai ne tik techninių reglamentų projektus, bet prireikus ir pagrindimą, kodėl būtina priimti tokį techninį reglamentą, taip pat tiesiogiai ir iš esmės susijusių pagrindinių įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatų tekstą.

51

Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad, priešingai, nei Bendrasis Teismas konstatavo skundžiamo sprendimo 56 ir 57 punktuose, tai, ar Komisija pati prašo informacijos iš valstybių narių, ar gauna ją pagal teisės aktus, neturi reikšmės nustatant, ar reikia procedūrą laikyti „tyrimu“.

52

Galiausiai išsami nuomonė, kurią Komisija pateikia pagal Direktyvos 98/34 9 straipsnio 2 dalį, yra oficiali priemonė, kurioje paaiškinama šios institucijos teisinė pozicija dėl valstybės narės pateikto techninio reglamento projekto atitikties, be kita ko, laisvam prekių judėjimui ir ūkio subjektų įsisteigimo laisvei.

53

Todėl tokios nuomonės pateikimas laikomas „tyrimo“ procedūra.

54

Šiomis aplinkybėmis Prancūzijos Respublikos apeliacinio skundo pagrindo pirmoje dalyje pareikštas kaltinimas, kad skundžiamame sprendime padaryta teisės klaida, nes Bendrasis Teismas pripažino, kad Komisijos vykdyta procedūra atitiko Direktyvos 98/34 nuostatas, o šios institucijos pateikta išsami nuomonė nėra tyrimas, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečią įtrauką, yra pagrįstas.

55

Taigi apeliacinio skundo vienintelio pagrindo pirmai daliai reikia pritarti.

56

Prancūzijos Respublika teigia, kad skundžiamo sprendimo 84–88 punktuose Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes papildomai nurodė, kad net jeigu Komisijos pateikta išsami nuomonė yra tyrimo, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečią įtrauką, dalis, šios išsamios nuomonės atskleidimas nebūtinai daro neigiamą poveikį Direktyvoje 98/34 numatytos procedūros tikslui.

57

Ši valstybė narė tvirtina, pirma, kad C. Schlyter, kaip ieškovas pirmojoje instancijoje, nepateikė argumentų, kodėl tuo atveju, jeigu Direktyvoje 98/34 numatyta procedūra yra tyrimas, šios išsamios nuomonės atskleidimas nepakenktų šio tyrimo tikslui. Minėtos valstybės narės teigimu, tokiu argumentu paremto pagrindo negalima iškelti savo iniciatyva, taigi Bendrasis Teismas neteisingai pagrindė savo sprendimą.

58

Antra, Prancūzijos Respublika teigia, kad skundžiamo sprendimo 85 punkte Bendrasis Teismas nepagrįstai siaurai aiškino Direktyvoje 98/34 numatytos procedūros tikslą, nes šia procedūra taip pat siekiama Komisijos ir susijusios valstybės narės kokybiško dialogo. Konfidencialumo reikalavimu vykstant Direktyvoje 98/34 numatytai procedūrai, kaip ir atitinkamu reikalavimu, taikomu įsipareigojimų neįvykdymo procedūros ikiteisminiame etape, siekiama užtikrinti minėto dialogo kokybę, kad būtų pasiektas taikus sprendimas.

59

Komisijos teigimu, konfidencialus Komisijos ir susijusios valstybės narės derybų po išsamios nuomonės pateikimo pobūdis yra būdingas pagal Direktyvą 98/34 vykdomai procedūrai ir analogiškas per kitas panašias procedūras, konkrečiau kalbant – per įsipareigojimų neįvykdymo procedūrą, vedamų derybų konfidencialiam pobūdžiui. Ji mano, kad argumentas, kuriuo remiamasi skundžiamo sprendimo 87 punkte, yra klaidingas ir minėtos derybos turi būti apsaugotos nuo bet kokio išorinio poveikio, nes Komisija siekia įtikinti susijusią valstybę narę, kad jos nacionalinio teisės akto projektas gali prieštarauti Sąjungos teisei, ir dažnai siūlo alternatyvius sprendimus. Jeigu ši institucija turėtų laukti įsipareigojimų neįvykdymo procedūros oficialios pradžios, kad toks dialogas galėtų būti laikomas konfidencialiu, tai sumažintų galimybes vykdyti prevencinę kontrolę ir galėtų padaryti neigiamą poveikį vidaus rinkai. Be to, Komisija teigia, kad tokia situacija sustiprintų šalių pozicijas ir atitolintų Sąjungos teisei palankaus sprendimo perspektyvą.

60

C. Schlyter, Suomijos Respublika ir Švedijos Karalystė nesutinka su šiais argumentais.

61

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją atsisakymui leisti susipažinti su prašomu atskleisti dokumentu pagrįsti iš principo nepakanka to, kad dokumentas yra susijęs su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 ir 3 dalyse minima veikla. Susijusi institucija taip pat privalo pateikti paaiškinimus, kaip susipažinimas su šiuo dokumentu galėtų konkrečiai ir realiai pakenkti šiame straipsnyje numatyta išimtimi saugomiems interesams (2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Komisija / EnBW, C‑365/12 P, Rink., EU:C:2014:112, 64 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

62

Šiuo atveju, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 14 ir 40 punktų, Komisija nurodė, jog nagrinėjamu atveju pagrįsta taikyti Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečią įtrauką, nes, per status quo laikotarpį atskleidus nagrinėjamos išsamios nuomonės turinį visuomenei, sumažėtų Prancūzijos Respublikos noras bendradarbiauti su Komisija abipusio pasitikėjimo pagrindu. Taigi, dėl tokio atskleidimo nukentėtų tyrimo tikslų apsauga, kaip numatyta Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje.

63

Pirma, priešingai, nei teigia Prancūzijos Respublika, skundžiamo sprendimo 84–88 punktuose nurodydamas, kad darant prielaidą, jog Direktyvoje 98/34 numatyta procedūra yra tyrimas, nagrinėjamos išsamios nuomonės atskleidimas nebūtinai kenkia šios procedūros tikslui, Bendrasis Teismas atsakė į argumentą, kuris jam buvo pateiktas įvertinti.

64

Iš tiesų, kaip generalinis advokatas pažymėjo savo išvados 132 punkte, iš skundžiamo sprendimo 76 punkto matyti, kad Prancūzijos Respublika Bendrajame Teisme teigė, jog nereikia nuvertinti aplinkybės, kad Komisijos galimos kritikos dėl techninio reglamento projekto, apie kurį pranešta, atskleidimas visuomenei anksčiau, nei valstybė narė turi galimybę į tokią kritiką atsakyti, gali destabilizuoti.

65

Šiuo argumentu Prancūzijos Respublika siekė paremti Komisijos poziciją, nurodytą skundžiamo sprendimo 77 punkte ir išdėstytą ginčijamo sprendimo 3 punkte, kad nagrinėjamos išsamios nuomonės turinio atskleidimas per status quo laikotarpį neigiamai paveiktų paskesnes šalių diskusijas.

66

Todėl negalima teigti, kad aptariamą argumentą Bendrasis Teismas iškėlė savo iniciatyva.

67

Antra, taip pat negalima sutikti su Prancūzijos Respublikos apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, kad nagrinėjamos išsamios nuomonės atskleidimas būtinai pakenktų Komisijos ir susijusios valstybės narės dialogo, kuriuo siekiama taikaus sprendimo, kokybei.

68

Kaip Bendrasis Teismas pažymėjo skundžiamo sprendimo 85 punkte, Direktyvoje 98/34 numatytos procedūros ir ypač išsamios nuomonės, kurią Komisija pateikia vykstant tokiai procedūrai, tikslas yra neleisti nacionalinės teisės aktų leidėjui priimti techninio reglamento, kuris vidaus rinkoje sukeltų kliūčių laisvam prekių ir paslaugų judėjimui arba paslaugas teikiančių ūkio subjektų įsisteigimo laisvei.

69

Dėl Direktyvos 98/34 tikslo Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 37 ir 85 punktuose priminė, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją šioje direktyvoje numatyta prevencine kontrole siekiama apsaugoti laisvą prekių ir paslaugų judėjimą ir ūkio subjektų įsisteigimo laisvę, kurie yra sudedamoji Sąjungos pagrindų dalis, ir kad ši kontrolė naudinga, nes techniniai reglamentai, kuriems taikoma ši direktyva, valstybių narių tarpusavio prekybai prekėmis ir paslaugomis gali sukelti kliūčių, kurios gali būti pateisinamos tik tuomet, kai yra būtinos bendrojo intereso tikslu grindžiamiems imperatyviems reikalavimams patenkinti (šiuo klausimu žr. 2014 m. liepos 10 d. Sprendimą Ivansson ir kt., C‑307/13, EU:C:2014:2058, 41 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

70

Skundžiamo sprendimo 87 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad tai, jog Komisija atskleidžia savo išsamią nuomonę, kurioje nurodyta, kad dėl kai kurių techninio reglamento projekto, apie kurį pranešė valstybė narė, aspektų vidaus rinkoje gali kilti kliūčių laisvam prekių ir paslaugų judėjimui ar paslaugas teikiančių ūkio subjektų įsisteigimo laisvei, nebūtinai turi neigiamą poveikį šios procedūros tikslui.

71

Aplinkybės, kuriomis remiasi Prancūzijos Respublika ir Komisija, neįrodo, kad šis teiginys yra teisiškai klaidingas.

72

Priešingai, pažymėtina, kad Direktyvoje 98/34 nustatytoje sistemoje įtvirtintas skaidrumo reikalavimas ir tai leidžia patvirtinti minėto teiginio pagrįstumą.

73

Primintina, kad Direktyvoje 98/34 nustatyta sistema, kaip nurodyta šios direktyvos 7 konstatuojamojoje dalyje, siekiama leisti ūkio subjektams geriau pasinaudoti vidaus rinkai būdingais pranašumais, numatant, kad bus reguliariai skelbiami valstybių narių techninių reglamentų projektų, apie kuriuos buvo pranešta, pavadinimai, ir suteikiant galimybę šiems subjektams įvertinti jų poveikį.

74

Pati Komisija ginčijamo sprendimo 5 punkte nurodė, kad ūkio subjektai ir visuomenės organizacijos gali būti aktyvūs ir, pateikdami nuomones, prisidėti prie Direktyvoje 98/34 nustatytos sistemos veikimo. Be to, šiuo klausimu ginčijamame sprendime Komisija priminė, kad tokiam dalyvavimui reikia didelio skaidrumo, todėl savo interneto svetainėje (TRIS) ji reguliariai skelbia valstybių narių techninių reglamentų projektus.

75

Be to, kaip numatyta šios direktyvos 3 ir 6 konstatuojamosiose dalyse, siekiant sklandaus vidaus rinkos veikimo, reikėtų užtikrinti kuo didesnį nacionalinių iniciatyvų dėl techninių standartų ir reglamentų rengimo skaidrumą, ir visos valstybės narės privalo būti informuotos apie techninius reglamentus, kuriuos numato priimti bet kuri valstybė narė. Minėtos direktyvos 9 konstatuojamojoje dalyje patikslinta, kad, kiek tai yra susiję su gaminiams taikomais techniniais reglamentais, priemonės, skirtos tinkamam rinkos veikimui ar jos plėtojimui užtikrinti, apima didesnį nacionalinių ketinimų skaidrumą ir siūlomų reglamentų galimo poveikio rinkai įvertinimo kriterijų ir sąlygų išplėtimą.

76

Kaip matyti iš Direktyvos 98/34 8 straipsnio 1 dalies pirmos ir penktos pastraipų, iš esmės valstybės narės nedelsdamos pateikia Komisijai kiekvieno techninio reglamento projektą, o ši nedelsdama praneša kitoms valstybėms narėms apie šį projektą ir visus jai atsiųstus dokumentus. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Komisija ir valstybės narės gali pateikti pastabas techninio reglamento projektą atsiuntusiai valstybei narei.

77

Šiuo klausimu iš šios direktyvos 8 straipsnio 4 dalies matyti, kad pagal šį straipsnį pateikta informacija nelaikoma konfidencialia, nebent pranešanti valstybė narė aiškiai prašo ją tokia laikyti.

78

Dėl Komisijos ar valstybės narės pagal šios direktyvos 9 straipsnio 2 dalį teikiamų išsamių nuomonių reikia pažymėti, kad jokioje šios direktyvos nuostatoje nenumatyta, kad jos konfidencialios. Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad šioms išsamioms nuomonėms įprastai taikomas skaidrumo reikalavimas, kuriuo pagrįsta Direktyva 98/34.

79

Tokią išvadą patvirtina Teisingumo Teismo jurisprudencija, pagal kurią šia direktyva siekiama, jog ūkio subjektai galėtų žinoti pareigų, kurios jiems gali būti taikomos, apimtį ir numatyti techninių reglamentų priėmimą, prireikus per tinkamą laikotarpį priderindami savo produktus arba paslaugas (šiuo klausimu žr. 2016 m. vasario 4 d. Sprendimo Ince, C‑336/14, EU:C:2016:72, 83 punktą).

80

Be to, tai, kad šie subjektai gali susipažinti ne tik su pranešančios valstybės narės techninio reglamento projektu, bet ir su dėl šio techninio reglamento Komisijos ir kitų valstybių narių pateiktose išsamiose nuomonėse išreikšta pozicija, iš principo padeda siekti tikslo, kad nebūtų priimami techniniai reglamentai, neatitinkantys Sąjungos teisės.

81

Tačiau skaidrumo reikalavimas, kuriuo pagrįsta Direktyva 98/34, nedraudžia Komisijai, atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes, remtis Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečia įtrauka ir neleisti susipažinti su jos pačios ar valstybės narės pagal šios direktyvos 9 straipsnio 2 dalį pateikta išsamia nuomone, jeigu ji įrodo, kad susipažinimas su aptariama išsamia nuomone gali konkrečiai ir realiai pakenkti tikslui, kad nebūtų priimami techniniai reglamentai, neatitinkantys Sąjungos teisės.

82

Iš to išplaukia, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, atmesdamas Prancūzijos Respublikos ir Komisijos argumentus, kad mažesnio valstybių narių bendradarbiavimo rizika, kaip aprašyta ginčijamame sprendime, yra pakankamas pagrindas, remiantis Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečia įtrauka, atmesti prašymą leisti susipažinti su nagrinėjama išsamia nuomone.

83

Taigi Bendrasis Teismas teisingai panaikino ginčijamą sprendimą, kiek jame neleidžiama susipažinti su nagrinėjama išsamia nuomone remiantis Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečia įtrauka.

84

Todėl reikia atmesti Prancūzijos Respublikos apeliacinio skundo vienintelio pagrindo antrą dalį.

85

Kadangi skundžiamo sprendimo motyvai, kuriems nepagrįstai prieštarauta vienintelio apeliacinio skundo pagrindo antroje dalyje, pakankamai pagrindžia to sprendimo rezoliucinę dalį, šį apeliacinio skundo pagrindą ir visą apeliacinį skundą reikia atmesti.

86

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas.

87

Pagal šio Procedūros reglamento 138 straipsnio 3 dalį, taikytiną apeliaciniame procese pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Šią nuostatą reikia taikyti nagrinėjamoje byloje, nes dalis Prancūzijos Respublikos, C. Schlyter ir Komisijos reikalavimų buvo atmesta.

88

Pagal Procedūros reglamento 140 straipsnio 1 dalį, taikytiną apeliaciniame procese pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, Čekijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

89

Pagal to paties reglamento 184 straipsnio 4 dalį Suomijos Respublika ir Švedijos Karalystė taip pat padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia: