—

SIA Private Equity Insurance Group, atstovaujamos advokato N. Šlitke,

—

AS Swedbank, atstovaujamos R. Rubenis ir advokatų R. Vonsovičs, D. Lasmanis ir I. Balmaks,

—

Latvijos vyriausybės, atstovaujamos I. Kalniņš ir J. Treijs-Gigulis,

—

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos M. García-Valdecasas Dorrego ir V. Ester Casas,

—

Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos J. Kraehling, padedamos baristerio J. Holmes ir QC B. Kenelly,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos J. Rius, A. Sauka ir K. Ph. Wojcik,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2002 m. birželio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/47/EB dėl susitarimų dėl finansinio įkaito (OL L 168, 2002, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 10 sk., 3 t., p. 89) išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas sprendžiant SIA Private Equity Insurance Group ir AS Swedbank ginčą dėl ieškinio dėl žalos atlyginimo, kurį pirmoji bendrovė pareiškė antrajai bendrovei.

3

Vadovaujantis 1998 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/26/EB dėl atsiskaitymų baigtinumo mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymų sistemose (OL L 166, 1998, p. 45; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 3 t., p. 107) 1 straipsniu:

„Šios direktyvos nuostatos taikomos:

4

Pagal šios direktyvos 2 straipsnio a punkto pirmą pastraipą:

„Šioje direktyvoje:

5

Direktyvos 2002/47 1, 3–5, 9, 10, 17 ir 18 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

<…>

<…>

6

Šios direktyvos 1 straipsnyje „Objektas ir taikymo sritis“ nustatyta:

„1.   Ši direktyva nustato Bendrijos tvarką, taikomą susitarimams dėl finansinio įkaito, atitinkantiems 2 ir 5 dalyse išdėstytus reikalavimus, bei finansiniam įkaitui pagal 4 ir 5 dalyse išdėstytas sąlygas.

2.   Tiek įkaito gavėjas, tiek įkaito davėjas turi priklausyti vienai iš šių kategorijų:

3.   Valstybės narės gali netaikyti šios direktyvos tiems finansiniams įkeitimo susitarimams, kuriuose viena iš šalių yra 2 dalies e punkte paminėtas asmuo.

<…>

4.   a) Pateikiamas finansinis įkaitas turi būti sudarytas iš pinigų arba finansinių priemonių.

<…>

5.   Ši direktyva taikoma finansiniam įkaitui, kai tik jis pateikiamas ir jeigu jo pateikimas gali būti įrodytas raštu.

Finansinio įkaito pateikimo įrodymas turi sudaryti galimybę identifikuoti tą finansinį įkaitą, kuriam tas įrodymas taikomas. Šiuo tikslu pakanka įrodyti, kad įkaitas nematerialiais vertybiniais popieriais buvo įskaitytas į atitinkamą sąskaitą ar sudaro joje kreditinį likutį ir kad piniginis įkaitas buvo įskaitytas ar sudaro kreditinį likutį nurodytoje sąskaitoje.

<…>“

7

Šios direktyvos 2 straipsnis „Apibrėžimai“ suformuluotas taip:

„1.   Šioje direktyvoje [vart]ojamų sąvokų apibrėžimai:

<…>

<…>

<…>

2.   Šioje direktyvoje nuorodos į pateiktą finansinį įkaitą arba į finansinio įkaito pateikimą prilygsta nuorodoms į tą finansinį įkaitą, kuris buvo duotas, perduotas, laikomas, užregistruotas ar kitais būdais priskirtas tam, kad būtų įkaito gavėjo ar asmens, veikiančio įkaito gavėjo vardu, valdomas ar kontroliuojamas. Visos substitucijos teisės ar teisė atsiimti finansinio įkaito perteklių finansinio įkaito davėjo naudai nepažeidžia finansinio įkaito, pateikto įkaito gavėjui, kaip numatyta šioje direktyvoje.

3.   Šioje direktyvoje nuoroda į žodį „raštu“ apima įrašymą elektroninių priemonių ar kitokių ilgalaikių laikmenų pagalba.“

8

Vadovaujantis tos pačios direktyvos 3 straipsniu „Formos reikalavimai“:

„1.   Valstybė narė nereikalauja, kad susitarimo dėl finansinio įkaito sudarymas, galiojimas, tinkamumas, įgyvendinamumas ar leistinumas kaip įrodymo arba finansinio įkaito pateikimas pagal susitarimą dėl finansinio įkaito būtų priklausomas nuo kurio nors formalaus akto veikimo [atlikimo].

2.   Šio straipsnio 1 dalis nepažeidžia šios direktyvos taikymo finansiniam įkaitui, jei tik jis buvo pateiktas ir jei toks pateikimas gali būti įrodytas raštu, ir jei susitarimas dėl finansinio įkaito gali būti įrodytas raštu ar kitu lygiaverčiu teisiniu būdu.“

9

Direktyvos 2002/47 4 straipsnyje „Susitarimo dėl finansinio įkaito vykdymas“ nustatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad, kilus vykdymo įvykiui, įkaito gavėjas galės realizuoti bet kokį finansinį įkaitą, pateiktą pagal sutartį, ir, priklausomai nuo sutartų sąlygų, įgyvendinti susitarimą dėl finansinio įkaito, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo, šiais būdais:

<…>

<…>

4.   Šio straipsnio 1 dalyje minėti finansinio įkaito realizavimo būdai, priklausomai nuo susitarime dėl finansinio įkaito sutartų sąlygų, negali būti vykdomi netenkinant tokių reikalavimų [Šio straipsnio 1 dalyje minėtiems finansinio įkaito realizavimo būdams, atsižvelgiant į susitarime dėl finansinio įkaito sutartas sąlygas, netaikomas reikalavimas, kad]:

5.   Valstybės narės turi užtikrinti, kad susitarimas dėl finansinio įkaito gali būti vykdomas nustatytomis sąlygomis, nepaisant įkaito davėjo ar įkaito gavėjo likvidavimo ar reorganizavimo proceso pradėjimo ar tęsimo.

<…>“

10

Šios direktyvos 8 straipsnyje „Tam tikros netaikomos nemokumo sąlygos“ nustatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad susitarimas dėl finansinio įkaito, taip pat finansinio įkaito pateikimas pagal tokį susitarimą, negalėtų būti paskelbtas negaliojančiu ar niekiniu arba būti panaikintas vien tuo pagrindu, kad susitarimas dėl finansinio įkaito buvo sudarytas ar finansinis įkaitas buvo pateiktas:

2.   Valstybės narės užtikrina, kad tais atvejais, kai susitarimas dėl finansinio įkaito buvo sudarytas ar atitinkamas finansinis įsipareigojimas arba finansinis įkaitas pateikiamas likvidavimo bylos ar reorganizavimo priemonių dieną, tačiau jau prasidėjus minėtoms priemonėms, toks susitarimas juridiškai įsigalioja ir yra privalomas trečiosioms šalims tada, jei įkaito gavėjas gali įrodyti, kad jis nežinojo ar neturėjo žinoti apie likvidavimo bylos ar reorganizavimo priemonių pradžią.

3.   Tais atvejais, kai susitarimas dėl finansinio įkaito numato:

valstybės narės užtikrina, kad finansinio įkaito pateikimas, papildomo finansinio įkaito pateikimas arba finansinio įkaito substitucija ar pakeitimas pagal tokią pareigą ar teisę neturi būti laikomas negaliojančiu ar naikintinu, ar niekiniu, vien tik tuo pagrindu, kad:

<…>“

11

Siekiant į Latvijos teisę perkelti Direktyvą 2002/47, buvo priimtas Finanšu nodrošinājuma likums (Finansinio įkaito įstatymas).

12

2007 m. balandžio 14 d. SIA „Izdevniecība Stilus“, kurios teises perėmė Private Equity Insurance Group, sudarė tipinę atsiskaitomosios sąskaitos sutartį su Swedbank. Šioje sutartyje yra finansinio įkaito sąlyga, pagal kurią į Izdevniecība Stilus atsiskaitomąją sąskaitą įneštos lėšos pateikiamos kaip finansinis įkaitas, siekiant užtikrinti visus Swedbank reikalavimus Izdevniecība Stilus.

13

2010 m. spalio 25 d. paskelbtas Izdevniecība Stilus bankrotas. Vėliau bankroto administratorius su Swedbank sudarė naują atsiskaitomosios sąskaitos sutartį su identiška finansinio įkaito sąlyga.

14

2011 m. birželio 8 d.Swedbank iš Izdevniecība Stilus atsiskaitomosios sąskaitos nuskaitė 192,30 Latvijos latų (apie 274 EUR) sumą kaip mokestį už sąskaitos aptarnavimą, apskaičiuotą už laikotarpį iki bankroto paskelbimo.

15

Izdevniecība Stilus, atstovaujama bankroto administratoriaus, teisme pareiškė ieškinį Swedbank dėl šios sumos grąžinimo, remdamasi nacionalinėje teisėje įtvirtintu principu, užtikrinančiu kreditorių lygybę vykstant bankroto procedūrai, ir draudimu atskiram kreditoriui atlikti veiksmus, kuriais daroma žala kitiems kreditoriams.

16

Latvijos teismai (pirmosios instancijos ir apeliacinis) šį reikalavimą atmetė, remdamiesi, be kita ko, Finansinio įkaito įstatymu, pagal kurio nuostatas finansiniam įkaitui netaikoma bankroto teisė. Todėl Augstākās tiesas Civillietu departaments (Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyrius, Latvija) buvo pateiktas kasacinis skundas.

17

Šiuo klausimu minėtas teismas pažymi, kad Direktyva 2002/47 buvo priimta, be kita ko, atsižvelgiant į Direktyvą 98/26, susijusią su mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymų sistemomis. Dėl to jam kyla klausimas, pirma, dėl to, ar Direktyva 2002/47 taikoma ir į paprastą banko sąskaitą, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, naudojamą nedalyvaujant Direktyvos 98/26 1 ir 2 straipsniuose nurodytose mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymų sistemose, įneštoms lėšoms.

18

Antra, Augstākās tiesas Civillietu departaments (Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyrius) kyla abejonių dėl finansiniam įkaitui taikomos pirmenybės, palyginti su visais kitais užtikrinimo būdais, be kita ko, įrašytais į viešąjį registrą, kaip antai hipoteka, atitikties vienodo požiūrio į kreditorius vykstant bankroto procedūrai principui. Jam, be kita ko, kyla klausimas, ar tokia pirmenybė yra pateisinama ir proporcinga atsižvelgiant į pagal Direktyvą 2002/47 siekiamus tikslus.

19

Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Finansinio įkaito įstatymas taikomas ir Direktyvos 2002/47 1 straipsnio 2 dalies e punkte nurodytiems asmenims, ir fiziniams asmenims. Todėl jam kyla klausimas, pirma, ar ši nuostata leidžia šioje direktyvoje numatytas taisykles taikyti ir asmenims, kurie aiškiai nepatenka į jos taikymo sritį, antra, jeigu atsakymas būtų teigiamas, ar minėta nuostata yra taikoma tiesiogiai. Pripažindamas, kad sprendžiant pagrindinę bylą tai yra hipotetiniai klausimai, minėtas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad gali paaiškėti, jog šie klausimai yra svarbūs, jeigu Latvijas Republikas Satversmes tiesa (Konstitucinis Teismas, Latvija) atliktų Finansinio įkaito įstatymo konstitucingumo kontrolę.

20

Tokiomis aplinkybėmis Augstākās tiesas Civillietu departaments (Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyrius) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

21

Pirmuoju ir antruoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar Direktyva 2002/47 turi būti aiškinama taip, kad ji finansinio įkaito, kaip antai nagrinėjamo pagrindinėje byloje, pagal kurį į banko sąskaitą įneštos lėšos pateikiamos kaip finansinis įkaitas bankui, siekiant užtikrinti visus jo reikalavimus sąskaitos turėtojui, gavėjui suteikia teisę realizuoti šį įkaitą neatsižvelgiant į bankroto bylos iškėlimą įkaito davėjui.

22

Šiuo klausimu pažymėtina, kad, vadovaujantis Direktyvos 2002/47 3 konstatuojamąja dalimi, pagal šią direktyvą siekiama skatinti finansinės rinkos integraciją ir efektyvumą, taip pat Europos Sąjungos finansinės sistemos stabilumą.

23

Dėl to šioje direktyvoje nustatyta tvarka, kurios tikslas, kaip matyti iš jos 5, 9, 10 ir 17 konstatuojamųjų dalių, yra apriboti administracinius formalumus, su kuriais turi susidurti į šios direktyvos taikymo sritį patenkančiais finansiniais įkaitais besinaudojančios šalys, sustiprinti šio įkaito teisinį saugumą nustatant, kad įkaitui netaikomos tam tikros nacionalinės teisės nuostatos bankroto srityje, ir numatyti greitą ir neformalistinę vykdymo tvarką, siekiant apsaugoti finansinį stabilumą ir sumažinti blogos įtakos poveikį tuo atveju, kai viena sandorio šalis nevykdo įsipareigojimų pagal susitarimą dėl finansinio įkaito.

24

Taigi, viena vertus, šios direktyvos 3 straipsnyje valstybėms narėms iš esmės uždraudžiama susitarimo dėl finansinio įkaito sudarymą, galiojimą, tinkamumą, įgyvendinamumą ar leistinumą kaip susitarimo dėl finansinio įkaito įrodymą arba finansinio įkaito pateikimą pagal susitarimą dėl finansinio įkaito susieti su kurio nors formalaus akto atlikimu.

25

Kita vertus, Direktyvos 2002/47 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad finansinio įkaito, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo, gavėjas turi galėti realizuoti finansinį įkaitą, pateiktą pagal susitarimą, šioje dalyje aprašytais būdais. Remiantis šios direktyvos 4 straipsnio 5 dalimi, valstybės narės turi užtikrinti, kad susitarimas dėl finansinio įkaito galėtų būti vykdomas jame nustatytomis sąlygomis, nepaisant įkaito davėjo ar įkaito gavėjo likvidavimo ar reorganizavimo proceso pradėjimo ar tęsimo.

26

Todėl pagal Direktyvoje 2002/47 nustatytą tvarką nors ir neleidžiama naudojimosi finansiniu įkaitu susieti su formalių aktų atlikimu, šio įkaito gavėjams suteikiama teisė realizuoti įkaitą nepaisant to, kad įkaito davėjui iškelta bankroto byla.

27

Tokiomis aplinkybėmis reikia nustatyti, ar toks įkaitas, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, patenka į šios direktyvos taikymo sritį.

28

Yra aišku, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas įkaitas patenka į šios direktyvos taikymo ratione personae sritį, kaip nurodyta jos 1 straipsnio 2 dalyje.

29

Dėl Direktyvos 2002/47 taikymo ratione materiae srities pirmiausia konstatuotina, kad įkaitu užtikrinti įsipareigojimai turi būti „atitinkami finansiniai įsipareigojimai“, kaip jie suprantami pagal šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies f punktą. Remiantis šioje nuostatoje pateikta apibrėžtimi, „atitinkami finansiniai įsipareigojimai“ reiškia tokius įsipareigojimus, kuriuos užtikrina susitarimas dėl finansinio įkaito ir kurie suteikia teisę reikalauti išmokėti pinigus ir (arba) pateikti finansines priemones. Visus juos arba jų dalį gali sudaryti esami ar būsimi įsipareigojimai, įskaitant įsipareigojimus, atsirandančius pagal pagrindų sutartį ar panašų susitarimą, kito asmens nei įkaito davėjas įsipareigojimai įkaito gavėjui arba specifinio tipo ar rūšies įsipareigojimai, kurių kartkartėmis gali kilti.

30

Kaip nurodė visos šalys, pateikusios pastabas Teisingumo Teismui, Direktyvos 2002/47 2 straipsnio 1 dalies f punkte esanti „atitinkamų finansinių įsipareigojimų“ apibrėžtis apima tokią situaciją, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, kai įkaitas apima visus banko reikalavimus sąskaitos turėtojui.

31

Viena vertus, Direktyvos 2002/47 tekste nesant aiškaus atribojimo, Direktyvos 2002/47 2 straipsnio 1 dalies f punkte pateiktoje apibrėžtyje esanti frazė „įsipareigojimai, kurie suteikia teisę reikalauti išmokėti pinigus“ turi būti suprantama kaip apimanti bet kokį įsipareigojimą, kuris suteikia teisę reikalauti išmokėti pinigus, taigi ir sąskaitos turėtojo paprastas piniginio pobūdžio skolas savo bankui, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjamą mokestį už sąskaitos aptarnavimą.

32

Kita vertus, kadangi atitinkamus finansinius įsipareigojimus, remiantis pačiais Direktyvos 2002/47 2 straipsnio 1 dalies f punkte pateiktos apibrėžties žodžiais, visus arba jų dalį gali sudaryti esami ar būsimi įsipareigojimai, įskaitant įsipareigojimus, atsirandančius pagal pagrindų sutartį ar panašų susitarimą, ši apibrėžtis apima ir tokią situaciją, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, kai įkaitas apima ne tik individualų įsipareigojimą, bet ir visus banko reikalavimus sąskaitos turėtojui.

33

Toliau pažymėtina, kad pagal Direktyvos 2002/47 1 straipsnio 4 dalies a punktą šioje direktyvoje nurodytas įkaitas turi būti sudarytas iš pinigų arba finansinių priemonių. Sąvoka „pinigai“ Direktyvos 2002/47 2 straipsnio 1 dalies d punkte apibrėžta kaip reiškianti į sąskaitą įskaitytus pinigus ar panašius reikalavimus, suteikiančius teisę reikalauti pinigų, kaip antai pinigų rinkos indėlių, išmokėjimo. Be to, iš tos pačios direktyvos 18 konstatuojamosios dalies matyti, kad ši apibrėžtis neapima banknotų. Kadangi Direktyvoje 2002/47 nenumatyta jokių kitų išimčių, konstatuotina, kad, kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 29 punkte, minėta apibrėžtis apima į banko sąskaitą, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, įneštas lėšas.

34

Dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo iškelto klausimo, ar Direktyvos 2002/47 taikymo ratione materiae sritis, atsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis priimta ši direktyva, turėtų apsiriboti lėšomis, įneštomis į sąskaitas, naudojamas dalyvaujant Direktyvos 98/26 1 ir 2 straipsniuose nurodytose mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymų sistemose, pažymėtina, kad tokio apribojimo Direktyvos 2002/47 tekste nėra. Priešingai, nors, kaip matyti iš šios direktyvos 1 ir 4 konstatuojamųjų dalių, ji priimta kaip sistemos, sudarytos, be kita ko, iš Direktyvos 98/26, dalis, ir Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė, kad yra naudinga pagal šioje direktyvoje nurodytas mokėjimų ir atsiskaitymų sistemas pateiktiems įkaitams taikyti bendras taisykles, Direktyva 2002/47, kaip priminta ir jos 4 konstatuojamojoje dalyje, papildė jau galiojančius teisės aktus, nes reglamentuoja kitus klausimus ir plačiau. Be to, kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 31 punkte, Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl susitarimų dėl finansinio įkaito (OL C 180 E, 2001, p. 312) motyvai taip pat patvirtina, kad Direktyva 2002/47 priimta siekiant reglamentuoti platesnę sritį nei Direktyvos 98/26 taikymo sritis.

35

Vadinasi, Direktyvos 2002/47 taikymo ratione materiae sritis negali būti laikoma apsiribojančia lėšomis, įneštomis į sąskaitas, naudojamas dalyvaujant Direktyvoje 98/26 nurodytose mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymų sistemose.

36

Tokiomis aplinkybėmis pažymėtina, kad Direktyva 2002/47, remiantis jos 1 straipsnio 5 dalies pirma pastraipa, taikoma, kai tik finansinis įkaitas pateikiamas ir jeigu jo pateikimas gali būti įrodytas raštu; pagal šios direktyvos 2 straipsnio 3 dalį tai gali būti ir elektroninės formos dokumentai, taip pat bet kurioje fizinėje laikmenoje esantys dokumentai. Savo ruožtu minėtos direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje aiškiai nurodyta, kad šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje numatytas draudimas susitarimo dėl finansinio įkaito sudarymą susieti su formalių aktų atlikimu nepažeidžia šios direktyvos taikymo, tik jei finansinis įkaitas buvo pateiktas ir jo pateikimas yra įrodytas raštu.

37

Pagal Direktyvos 2002/47 2 straipsnio 2 dalies pirmame sakinyje pateiktą apibrėžtį finansinio įkaito pateikimas reiškia šio įkaito davimą, perdavimą, laikymą, užregistravimą ar priskyrimą kitais būdais tam, kad jis būtų įkaito gavėjo ar asmens, veikiančio įkaito gavėjo vardu, valdomas ar kontroliuojamas.

38

Vis dėlto minėtoje direktyvoje nenurodyta, kokiomis sąlygomis yra įvykdomas kriterijus, kad įkaito gavėjas turi įgyti jo „valdymą ar kontrolę“, tokio neturtinio įkaito, susijusio su į banko sąskaitą įneštomis lėšomis, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, atveju.

39

Nesant aiškios nuorodos į valstybių narių teisę, minėtas kriterijus visoje Sąjungoje turi būti aiškinamas savarankiškai ir vienodai, atsižvelgiant į jo tekstą, kontekstą ir tikslą (šiuo klausimu žr. 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo A, C‑184/14, EU:C:2015:479, 31 ir 32 punktus ir juose minėtą teismo praktiką).

40

Iš Direktyvos 2002/47 10 konstatuojamosios dalies matyti, kad šia direktyva siekiama subalansuoti rinkos veiksmingumą, išvengiant su finansinio įkaito pateikimu susijusio formalizmo, ir susitarimo dėl finansinio įkaito šalių ir trečiųjų šalių saugumą, reikalaujant, kad finansinio įkaito pateikimas materializuotųsi tam tikra nuosavybės teisių netekimo forma.

41

Su finansinio įkaito pateikimu susijusiu reikalavimu siekiama užtikrinti, kad susitarime dėl finansinio įkaito nurodytas įkaito gavėjas faktiškai galėtų juo pasinaudoti tuo atveju, jei atsitiktų įvykis, dėl kurio būtų realizuojamas šis įkaitas.

42

Reikia pridurti, kad iš Direktyvos 2002/47 17 konstatuojamosios dalies matyti, jog ši direktyva numato greitą ir neformalistinę vykdymo tvarką, siekiant apsaugoti finansinį stabilumą ir sumažinti blogos įtakos poveikį tuo atveju, kai viena sandorio šalis nevykdo įsipareigojimų pagal susitarimą dėl finansinio įkaito. Su finansinio įkaito pateikimu susijęs reikalavimas tiek, kiek juo užtikrinama, kad įkaito gavėjas iš tiesų galės juo pasinaudoti, gali prisidėti prie tokio tikslo pasiekimo.

43

Be to, Direktyvos 2002/47 2 straipsnio 2 dalies antro sakinio tekste numatyta, kad substitucijos teisė ar teisė atsiimti finansinio įkaito perteklių finansinio įkaito davėjo naudai nepažeidžia finansinio įkaito, pateikto įkaito gavėjui. Ši teisė nebūtų veiksminga, jeigu įkaito, susijusio su į banko sąskaitą įneštomis lėšomis, gavėjas būtų laikomas įgijusiu šių lėšų „valdymą ar kontrolę“ ir tuo atveju, kai sąskaitos turėtojas gali laisvai jomis disponuoti.

44

Vadinasi, tokio įkaito, susijusio su į paprastą banko sąskaitą įneštomis lėšomis, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, gavėjas gali būti laikomas įgijusiu šių lėšų „valdymą ar kontrolę“, tik jei įkaitą pateikęs asmuo negali juo disponuoti.

45

Dar reikia pridurti, kad finansinis įkaitas iš esmės nepatenka į Direktyvos 2002/47 taikymo sritį, jeigu buvo pateiktas iškėlus bankroto bylą.

46

Šios direktyvos 8 straipsnio 1 ir 3 dalys iš esmės draudžia, kad bankroto byla galėtų daryti atgalinį poveikį finansiniam įkaitui, pateiktam prieš bankroto bylos iškėlimą. Tačiau, remiantis minėtos direktyvos 8 straipsnio 2 dalimi, tuo atveju, kai įkaitas buvo pateiktas po tokios bylos iškėlimo, susitarimas dėl įkaito sukelia teisinių padarinių ir prieš trečiuosius asmenis juo galima remtis tik išimtiniais atvejais, t. y. tik jei įkaitas buvo pateiktas bankroto bylos iškėlimo dieną ir jei įkaito gavėjas įrodo, kad jis nežinojo ar negalėjo pagrįstai žinoti apie tai, kad tokia byla buvo iškelta. Kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 63 ir 64 punktuose, tai reiškia, kad ši direktyva, išskyrus jos 8 straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus, netaikoma įkaitams, pateiktiems iškėlus bankroto bylą.

47

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į šio sprendimo 44 ir 46 punktuose padarytas išvadas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi, be kita ko, patikrinti, pirma, ar Swedbank iš Izdevniecība Stilus sąskaitos nuskaitytos lėšos į šią sąskaitą buvo pervestos prieš bankroto bylos iškėlimą, ar jos į ją buvo pervestos šios bylos iškėlimo dieną, nes Swedbank įrodė, kad nežinojo, jog buvo iškelta bankroto byla, arba pagrįstai negalėjo to žinoti, ir, antra, ar Izdevniecība Stilus buvo kliudoma disponuoti šiomis lėšomis po to, kai jos buvo pervestos į minėtą sąskaitą.

48

Atrodo, kad šios sąlygos nagrinėjamu atveju neįvykdytos, tačiau tai turės patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Per Teisingumo Teisme vykusį posėdį pagrindinės bylos šalys sutarė, pirma, kad Swedbank iš minėtos sąskaitos nuskaitytos lėšos į ją buvo pervestos tik po bankroto bylos iškėlimo, ir, antra, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamame susitarime dėl finansinio įkaito nėra sąlygos, pagal kurią Izdevniecība Stilus buvo kliudoma disponuoti šiomis lėšomis po to, kai jos buvo pervestos į šią sąskaitą.

49

Galiausiai, kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas dėl Direktyva 2002/47 nustatytos tvarkos atitikties vienodo požiūrio į kreditorius vykstant bankroto procedūrai principui, dar reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 20 straipsnyje nurodyta lygybė prieš įstatymą yra bendrasis Sąjungos teisės principas, pagal kurį reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, nebent toks skirtingas vertinimas būtų objektyviai pateisinamas. Skirtingas vertinimas yra pateisinamas, jeigu jis pagrįstas objektyviu ir protingu kriterijumi, t. y. jei jis susijęs su nagrinėjamu teisės aktu siekiamu teisėtu tikslu ir jei toks skirtingas vertinimas yra proporcingas tokiu vertinimu siekiamam tikslui (2013 m. spalio 17 d. Sprendimo Schaible, C‑101/12, EU:C:2013:661, 76 ir 77 punktai ir juose nurodyta teismo praktika).

50

Kaip matyti iš šio sprendimo 26 punkto, pagal Direktyva 2002/47 nustatytą tvarką nors ir neleidžiama finansinio įkaito pateikimo susieti su formalių aktų atlikimu, šio įkaito gavėjams suteikiama teisė realizuoti įkaitą, nepaisant to, kad įkaito davėjui iškelta bankroto byla. Todėl pagal šią tvarką finansiniam įkaitui suteikiama lengvata, palyginti su kitomis įkaito rūšimis, kurios nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį.

51

Konstatuotina, kad toks skirtingas požiūris pagrįstas objektyviu kriterijumi, susijusiu su teisėtu Direktyvos 2002/47 tikslu – stiprinti finansinio įkaito teisinį saugumą ir veiksmingumą, siekiant užtikrinti finansinės sistemos stabilumą.

52

Be to, prašyme priimti prejudicinį sprendimą nėra jokios informacijos, kuri leistų manyti, kad minėtas skirtingas požiūris yra neproporcingas siekiamam tikslui. Reikia atsižvelgti, be kita ko, į tai, kad Direktyvos 2002/47 taikymas ratione materiae priklauso nuo įkaito pateikimo, ir, nepažeidžiant šios direktyvos 8 straipsnio 2 dalies, reikalaujama, kad šis pateikimas būtų įvykęs prieš bankroto bylos iškėlimą. Vadinasi, kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 65 punkte, Direktyvoje 2002/47 nustatyta tvarka iš esmės negali būti taikoma į įkaito davėjo sąskaitą po bankroto bylos iškėlimo pervestoms sumoms. Be to, kiek tai susiję su minėtos direktyvos taikymu ratione personae, pažymėtina, kad pagal jos 1 straipsnio 3 dalį valstybėms narėms suteikiama teisė netaikyti šios direktyvos tiems finansiniams įkeitimo susitarimams, kuriuose viena iš šalių yra tos pačios direktyvos 1 straipsnio 2 dalies e punkte paminėtas asmuo. Galiausiai primintina, kad Direktyvoje 2002/47 nustatyta tvarka skirta tik tai įkaito davėjo turto daliai, dėl kurios jis sutiko su tam tikra nuosavybės teisių atėmimo forma.

53

Šiomis aplinkybėmis manytina, kad išnagrinėjus pirmąjį ir antrąjį prejudicinius klausimus nenustatyta nieko, kas galėtų paveikti Direktyvos 2002/47 galiojimą vienodo požiūrio principo atžvilgiu.

54

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį ir antrąjį klausimus reikia atsakyti, kad Direktyva 2002/47 turi būti aiškinama taip, kad ji finansinio įkaito, kaip antai nagrinėjamo pagrindinėje byloje, pagal kurį į banko sąskaitą įneštos lėšos pateikiamos kaip finansinis įkaitas bankui, siekiant užtikrinti visus jo reikalavimus sąskaitos turėtojui, gavėjui suteikia teisę realizuoti šį įkaitą neatsižvelgiant į bankroto bylos iškėlimą įkaito davėjui, tik jeigu, pirma, lėšos, kurios yra minėtas įkaitas, į atitinkamą sąskaitą buvo pervestos prieš iškeliant šią bylą arba jeigu šios lėšos į tą sąskaitą buvo pervestos tos bylos iškėlimo dieną, o bankas turi įrodyti, kad nežinojo, jog buvo iškelta minėta byla, arba pagrįstai negalėjo to žinoti, ir jeigu, antra, šios sąskaitos turėtojui buvo kliudoma disponuoti šiomis lėšomis po to, kai jos buvo pervestos į šią sąskaitą.

55

Trečiuoju ir ketvirtuoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar Direktyvos 2002/47 1 straipsnio 2 dalies e punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį valstybei narei leidžiama išplėsti šios direktyvos taikymo ratione personae sritį taip, kad direktyva būtų taikoma ir fiziniams asmenims, ir ar ši nuostata yra taikoma tiesiogiai.

56

Primintina, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateisinamas ne galimybe pateikti konsultacines nuomones bendrais ar hipotetiniais klausimais, bet poreikiu veiksmingai išspręsti su Sąjungos teise susijusį ginčą (šiuo klausimu žr. 2013 m. lapkričio 7 d. Sprendimo Romeo, C‑313/12, EU:C:2013:718, 40 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

57

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pripažįsta, kad jo trečiasis ir ketvirtasis klausimai sprendžiant pagrindinę bylą yra vien hipotetiniai, nes ta byla nesusijusi su jokiu fiziniu asmeniu.

58

Kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 71 punkte, tai, kad Latvijas Republikas Satversmes tiesa (Konstitucinis Teismas) atliekant galimą Finansinio įkaito įstatymo konstitucingumo kontrolę galėtų paaiškėti, jog šie klausimai yra svarbūs, negali pašalinti šių klausimų hipotetinio pobūdžio pagrindinėje byloje.

59

Tokiomis aplinkybėmis trečiasis ir ketvirtasis klausimai yra nepriimtini.

60

Penktuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar tuo atveju, jei Direktyvos 2002/47 tikslas ir taikymo sritis būtų siauresni nei šią direktyvą perkeliančio nacionalinio įstatymo tikslas ir taikymo sritis, galima naudotis minėtos direktyvos išaiškinimu, siekiant pripažinti, kad nacionaliniu įstatymu pagrįsta sąlyga dėl finansinio įkaito, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, negalioja.

61

Remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, prašymo priimti prejudicinį sprendimą turiniui keliami reikalavimai aiškiai išdėstyti Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnyje, kuris prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui turi būti žinomas bendradarbiaujant pagal SESV 267 straipsnį ir kurio jis privalo tiksliai laikytis (2016 m. gegužės 12 d. Nutarties Security Service ir kt., C‑692/15–C‑694/15, EU:C:2016:344, 18 punktas ir 2016 m. rugsėjo 8 d. Nutarties Google Ireland ir Google Italy, C‑322/15, EU:C:2016:672, 15 punktas).

62

Taigi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nurodyti tikslias priežastis, paskatinusias jį iškelti klausimą dėl tam tikrų Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimo ir manyti esant būtina pateikti Teisingumo Teismui prejudicinius klausimus. Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog yra būtina, kad nacionalinis teismas pateiktų minimalius paaiškinimus dėl prašomų išaiškinti Sąjungos teisės nuostatų pasirinkimo priežasčių ir ryšio, kuris, kaip jis mano, egzistuoja tarp šių nuostatų ir jo nagrinėjamam ginčui taikomų nacionalinės teisės aktų (2016 m. kovo 10 d. Sprendimo Safe Interenvíos, C‑235/14, EU:C:2016:154, 115 punktas ir 2016 m. gegužės 12 d. Nutarties Security Service ir kt., C‑692/15–C‑694/15, EU:C:2016:344, 20 punktas).

63

Šiuo klausimu pažymėtina, kad prašymuose priimti prejudicinį sprendimą pateikta informacija ne tik turi leisti Teisingumo Teismui pateikti naudingus atsakymus į nacionalinio teismo pateiktus klausimus, bet ir suteikti valstybių narių vyriausybėms ir kitiems suinteresuotiesiems asmenims galimybę pateikti pastabas pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2016 m. liepos 5 d. Sprendimo Ognyanov, C‑614/14, EU:C:2016:514, 20 punktą ir 2016 m. rugsėjo 8 d. Nutarties Google Ireland ir Google Italy, C‑322/15, EU:C:2016:672, 17 punktą).

64

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tik pateikia penktąjį klausimą, tačiau daugiau nepaaiškina prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvų. Kalbant apie šio klausimo tekstą, pažymėtina, kad jame tik bendrai pateikiama nuoroda į atvejį, kai Direktyvos 2002/47 tikslas ir taikymo sritis būtų siauresni nei nacionalinio įstatymo tikslas ir taikymo sritis, tačiau nenurodoma konkrečių šios direktyvos ir nacionalinio įstatymo straipsnių ar nuostatų, paskatinusių nacionalinį teismą pateikti šį klausimą.

65

Vadinasi, užtikrintai negalima suprasti atvejo, į kurį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas daro nuorodą penktajame klausime. Konkrečiai kalbant, prašymas priimti prejudicinį sprendimą neleidžia Teisingumo Teismui nustatyti, ar nacionalinis teismas nurodo visiškai hipotetinę pagrindinės bylos situaciją, kuriai esant Direktyvos 2002/47 taikymo ratione personae sritis būtų siauresnė nei atitinkama nacionalinio įstatymo taikymo sritis, ar kitus atvejus.

66

Dėl tokių trūkumų prašymas priimti prejudicinį sprendimą neleidžia valstybių narių vyriausybėms ir kitoms suinteresuotosioms šalims, kaip jos suprantamos pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį, pateikti naudingų pastabų dėl penktojo klausimo, o Teisingumo Teismui – pateikti naudingo atsakymo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, kad šis galėtų išnagrinėti pagrindinę bylą.

67

Šiomis aplinkybėmis penktasis klausimas yra nepriimtinas.

68

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti tas teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

2002 m. birželio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/47/EB dėl susitarimų dėl finansinio įkaito turi būti aiškinama taip, kad ji finansinio įkaito, kaip antai nagrinėjamo pagrindinėje byloje, pagal kurį į banko sąskaitą įneštos lėšos pateikiamos kaip finansinis įkaitas bankui, siekiant užtikrinti visus jo reikalavimus sąskaitos turėtojui, gavėjui suteikia teisę realizuoti šį įkaitą neatsižvelgiant į bankroto bylos iškėlimą įkaito davėjui, tik jeigu, pirma, lėšos, kurios yra minėtas įkaitas, į atitinkamą sąskaitą buvo pervestos prieš iškeliant šią bylą arba jeigu šios lėšos į tą sąskaitą buvo pervestos šios bylos iškėlimo dieną, o bankas turi įrodyti, kad nežinojo, jog buvo iškelta minėta byla, arba pagrįstai negalėjo to žinoti, ir jeigu, antra, šios sąskaitos turėtojui buvo kliudoma disponuoti šiomis lėšomis po to, kai jos buvo pervestos į šią sąskaitą.