1.

Noria Distribution SARL (toliau – Noria) kaltinama Prancūzijoje prekiavusi maisto papildais, kurių sudėtyje esančių vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekis viršija Prancūzijos įstatymuose nustatytus didžiausius leistinus kiekius. Noria to neneigia. Tačiau ji aiškina, kad tie didžiausi leistini kiekiai negalioja, nes buvo nustatyti pažeidžiant ES teisę. Noria priduria, kad teisėtai gamina ir parduoda tokius pačius produktus kitose valstybėse narėse. Jos nuomone, Prancūzijos teisės aktai pažeidžia ES teisę dar ir todėl, kad juose nenumatyta jokios supaprastintos tarpusavio pripažinimo procedūros, pagal kurią Noria galėtų importuoti savo gaminius į Prancūziją.

2.

Bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas klausia, ar supaprastintos tarpusavio pripažinimo procedūros nebuvimas iš tikrųjų suderinamas su ES teise. Nacionalinis teismas taip pat teiraujasi, ar su ES teise suderinami tam tikri aspektai, susiję su tuo, kaip buvo nustatyti didžiausi leistini kiekiai. Konkrečiai jis nori sužinoti: a) ar nustatant didžiausius leistinus kiekius turėtų būti atsižvelgiama ne tik į nacionalinius, bet ir į tarptautinius mokslinius tyrimus; ir b) ar maistines medžiagas galima grupuoti ir didžiausius leistinus kiekius išreikšti kaip rekomenduojamų paros dozių kartotinius.

3.

Direktyvos 2002/46/EB ( 2 ) (toliau – direktyva) 13 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad per didelis suvartojamų vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekis gali pakenkti sveikatai, todėl būtina nustatyti didžiausius leistinus jų kiekius. 14 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„Todėl nustatant didžiausią koncentracijos vertę, turėtų būti atsižvelgiama į aukščiausią vitaminų ir mineralinių medžiagų koncentracijos vertę, kuri nustatyta remiantis moksliniu rizikos įvertinimu, pagrįstu plačiai prieinamais mokslo duomenimis, bei į šių maistinių medžiagų įsisavinimą iš įprastinio raciono. Be to, nustatant didžiausias koncentracijos vertes, deramas dėmesys turėtų būti skiriamas orientaciniams įsisavinamo [įsisavinamiems] kiekiams.“

4.

Direktyvos 2 straipsnyje apibrėžiami šie terminai:

5.

3 straipsnyje numatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad Bendrijoje maisto papildais gali būti prekiaujama tik tada, kai jie atitinka šioje direktyvoje nustatytas taisykles.“

6.

4 straipsnyje nustatyta:

„1.   Tik I priede išvardyti vitaminai ir mineralinės medžiagos II priede išvardyta forma gali būti naudojami maisto papildams gaminti, taikant šio straipsnio 6 dalį.

<…>

6.   Nukrypstant nuo 1 dalies, valstybės narės iki 2009 m. gruodžio 31 d. savo teritorijoje gali leisti naudoti vitaminus ir mineralines medžiagas, neišvardytus I priede, arba kita forma nei nurodyta II priede, jeigu:

7.   Nepaisant 6 dalies, valstybės narės, laikydamosi Sutarties taisyklių, gali toliau taikyti esamus nacionalinius apribojimus ar draudimus prekybai maisto papildais, turinčiais I priede neišvardytų vitaminų ir mineralinių medžiagų, bei tokiomis formomis, kurios neišvardytos II priede.“

7.

5 straipsnyje numatyta:

„1.   Didžiausi maisto papilduose esančių vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekiai, suvartojami per dieną, kaip rekomenduoja jų gamintojas, nustatomi atsižvelgiant į:

2.   Nustatant 1 dalyje nurodytas didžiausias koncentracijos vertes, deramas dėmesys turėtų būti skiriamas orientaciniams vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekiams, kuriuos įsisavina gyventojai.

3.   Siekiant užtikrinti, kad maisto papilduose būtų didelis vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekis, atitinkamai nustatomi mažiausi gamintojo rekomenduojami dienos suvartojimo kiekiai.

4.   Šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nurodytus didžiausius ir mažiausius vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekius tvirtina Komisija. Šios priemonės, skirtos neesminėms šios direktyvos nuostatoms iš dalies keisti ją papildant, tvirtinamos laikantis 13 straipsnio 3 dalyje nustatytos reguliavimo procedūros su tikrinimu.“

8.

11 straipsnyje numatyta:

„1.   Nepažeisdamos 4 straipsnio 7 dalies, valstybės narės dėl priežasčių, susijusių su produktų sudėtimi, gamybos specifikacijomis, pateikimu ar ženklinimu, negali uždrausti arba apriboti prekybos 1 straipsnyje nurodytais produktais, kurie atitinka šią direktyvą ir tam tikrais atvejais Bendrijos aktus, priimtus įgyvendinant šią direktyvą.

2.   Nepažeidžiant Sutarties, ypač jos 28 ir 30 straipsnių, 1 dalis neturi įtakos nacionalinėms nuostatoms, kurios taikytinos, kai nėra Bendrijos aktų, priimtų pagal šią direktyvą.“

9.

2006 m. kovo 20 d.Décret no2006-352 relatif aux compléments alimentaires (Nutarimas Nr. 2006‑352 dėl maisto papildų, toliau – nutarimas) direktyva perkelta į Prancūzijos teisę. Pagal jo 5 straipsnį vitaminai ir mineralinės medžiagos gali būti naudojamos gaminant maisto papildus ministro įsakymu nustatytomis sąlygomis.

10.

Nutarimo 6 straipsnyje numatyta, kad medžiagos, turinčios maistinį arba fiziologinį poveikį, iš esmės gali būti naudojamos maisto papilduose, jeigu jos patvirtintos pagal tam tikras nacionalines procedūras, be kita ko, pagal nutarimo 16 straipsnį.

11.

Nutarimo 7 straipsnyje nustatyta, kad augalai ir augalų preparatai, iš esmės gali būti naudojami maisto papilduose, jeigu jie tradiciškai laikomi maisto produktais arba yra patvirtinti pagal tam tikras nacionalines procedūras, be kita ko, pagal nutarimo 16 straipsnį.

12.

Nutarimo 16 straipsnis susijęs su maisto papildais, kurių sudėtyje yra medžiagų, turinčių maistinį arba fiziologinį poveikį, ar augalų arba augalų preparatų, kuriais teisėtai prekiaujama kitose valstybėse narėse ir kurie Prancūzijos rinkai pateikiami pirmą kartą ( 3 ). Jame numatyta tam tikra tokių medžiagų patvirtinimo procedūra, jeigu jos dar nepatvirtintos pagal 6 ar 7 straipsnį (toliau – 16 straipsnyje nustatyta vertinimo procedūra).

13.

Pagal 16 straipsnyje nustatytą vertinimo procedūrą importuotojas turi, be kita ko, teikti turimus duomenis, naudingus vertinant tam tikrą medžiagą ( 4 ). Per du mėnesius, remdamasi pateiktais dokumentais, kompetentinga nacionalinė institucija priima sprendimą, ar suteikti produktui leidimą. Atsisakius suteikti leidimą turi būti nurodomi motyvai: atsisakyta dėl dokumentų neišsamumo arba dėl mokslo priežasčių, pirmiausia dėl pavojaus žmonių sveikatai.

14.

17 ir 18 straipsniuose įtvirtinta procedūra, pagal kurią peržiūrimi didžiausi leistini maisto papildų sudėtyje esančių vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekiai, nustatyti pagal 5 straipsnį priimtu nutarimu ( 5 ). Prašymus teikia kompetentinga nacionalinė institucija, kuri priima sprendimus pasikonsultavusi su atitinkama nacionaline mokslo institucija.

15.

Pagal nutarimo 5 straipsnį buvo priimtas 2006 m. gegužės 9 d. ministro įsakymas (toliau – įsakymas). To įsakymo I ir II prieduose pateikiamas vitaminų ir mineralinių medžiagų, kurios gali būti naudojamos gaminant maisto papildus, sąrašas ir nurodomos formos, kuriomis jos gali būti naudojamos. III priede nustatytos didžiausios tų vitaminų ir mineralinių medžiagų paros dozės, kurios negali būti viršijamos.

16.

Noria prekiauja keliais maisto papildais ES valstybėse narėse ( 6 ). Kai kurie gaminiai buvo eksportuojami ir parduodami Prancūzijoje. Tarp jų buvo papildų, kuriuose paros dozė viršija tam tikrus didžiausius leistinus dydžius, nustatytus nacionalinės teisės aktuose (kaip numatyta įsakyme).

17.

Tribunal de grande instance de Perpignan (Perpinjano apygardos teismas, Prancūzija, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas) vykstančiame baudžiamajame procese Noria kaltinama Prancūzijoje prekiavus maisto papildais, kuriuose rekomenduojamos paros dozės viršijo tuos didžiausius leistinus kiekius.

18.

Kaip pažymėta nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, Noria jau kreipėsi į nacionalinę kompetentingą instituciją dėl leidimo parduoti maisto papildus Prancūzijoje. Tas prašymas buvo atmestas. Noria apskundė tą sprendimą nacionaliniams administraciniams teismams. Pirmosios instancijos teismas atmetė tą apeliacinį skundą 2009 m. lapkričio mėn. 2014 m. gegužės mėn. Cour administrative d’appel de Marseille (Marselio administracinis apeliacinis teismas, Prancūzija) pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko galioti.

19.

Vienu metu su pirma aprašytais įvykiais įvairūs gamintojai pradėjo įsakymo panaikinimo procesą Prancūzijos Conseil d’Etat (Valstybės Taryba). Nagrinėjant tą bylą Teisingumo Teismui buvo pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą įvairiais klausimais dėl to įsakymo suderinamumo su ES teise (byla Solgar ( 7 )). 2011 m. balandžio mėn. Teisingumo Teismui priėmus Sprendimą Solgar, Conseil d’Etat nusprendė, kad Komisijai nenustačius didžiausių maisto papildų sudėtyje esančių vitaminų ir mineralinių medžiagų paros dozių, jos iš principo galėtų būti nustatomos nacionalinės teisės aktais. Tačiau Conseil d’Etat panaikino įsakymo dalį, konkrečiai susijusią su didžiausiomis šešių vitaminų dozėmis, kurios, kaip ji manė, buvo neproporcingos ( 8 ).

20.

Nacionaliniame teisme vykstančiame procese, kuriame teikiamas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, Noria tvirtina, kad įsakymas nesuderinamas su ES teise. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašyme pažymi, kad jam kyla abejonių dėl „teisinio elemento, laikomo teisiniu kaltinimų pagrindu, patikimumo“ ( 9 ).

21.

Šiuo požiūriu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad nutarime, pagal kurį buvo priimtas įsakymas, įtvirtinta „supaprastinta“ tarpusavio pripažinimo procedūra ( 10 ), atitinkanti 16 straipsnyje nustatytą vertinimo procedūrą (žr. šios išvados 12 ir 13 punktus). Tačiau ta procedūra netaikoma maisto papildams, kurių sudėtyje yra vitaminų ir mineralinių medžiagų. Nacionalinis teismas konstatuoja, kad panašios procedūros, taikytinos maisto papildams, kurių sudėtyje yra vitaminų ir mineralinių medžiagų, nebuvimas yra „nukrypimas nuo [tarpusavio pripažinimo] principo“, kuriuo gali būti pažeidžiama ES teisė.

22.

Nacionalinis teismas taip pat abejoja dėl būdo, kuriuo didžiausios paros dozės nustatytos įsakyme, suderinamumo su ES teisės reikalavimais, susijusiais su rizikos vertinimo pakankamumu ir patvirtinamaisiais mokslo įrodymais.

23.

Šiomis aplinkybėmis Tribunal de grande instance de Perpignan (Perpinjano apygardos teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

24.

Rašytines pastabas pateikė Noria, Prancūzijos vyriausybė, ELPA priežiūros institucija (toliau – EPI) ir Europos Komisija.

25.

Ar pagal SESV 34 ir 36 straipsnius, laisvo prekių judėjimo ir tarpusavio pripažinimo principus ir (arba) Direktyvą 2002/46 valstybės narės privalo numatyti „(supaprastintas) tarpusavio pripažinimo procedūras“ ( 11 ), norėdamos savo teritorijoje leisti prekiauti maisto papildais, kurių sudėtyje yra vitaminų ir mineralinių medžiagų ir kuriais teisėtai prekiaujama kitose valstybėse narėse? Tai pirmojo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimo esmė.

26.

Dėl toliau nurodytų priežasčių manau, kad valstybės narės iš principo privalo savo teritorijoje leisti prekiauti maisto papildais, kurių sudėtyje yra vitaminų ir mineralinių medžiagų ir kuriais teisėtai prekiaujama kitose valstybėse narėse. Tačiau galima neleisti vykdyti tokios prekybos, jeigu tai pagrįsta, pavyzdžiui, siekiant apsaugoti visuomenės sveikatą. Iš esmės toks atsisakymas ir atitinkamas pagrindimas bet kuriuo atveju turi būti grindžiami išsamiu rizikos vertinimu, atliktu remiantis naujausiais mokslo duomenimis. Procedūriniu požiūriu konkrečias priemones, kuriomis tai pasiekiama, iš principo paliekama nustatyti valstybėms narėms.

27.

Prieš pradėdamas konkrečiai nagrinėti su „tarpusavio pripažinimo procedūromis“ susijusį klausimą (šios išvados 2 skirsnis), priminsiu bendrąją taisyklę, kad valstybės narės gali pačios nustatyti didžiausius vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekius maisto papilduose, jeigu tai pagrįsta remiantis išsamiu rizikos vertinimu (šios išvados 1 skirsnis).

28.

Direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad maisto papildams gaminti galima naudoti tik I priede išvardytus vitaminus ir mineralines medžiagas II priede išvardytomis formomis. Direktyvos 5 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad didžiausius maisto produktuose naudojamų vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekius turėtų tvirtinti Komisija. Tačiau ji to dar nepadarė.

29.

Komisijai nesiimant veiksmų, valstybės narės ir toliau yra kompetentingos patvirtinti tokius didžiausius kiekius, laikydamosi Sutartyje įtvirtintų taisyklių, be kita ko, dėl laisvo prekių judėjimo ( 12 ).

30.

Sprendime Solgar Teisingumo Teismas pirmiausia patvirtino, kad valstybės narės privalo laikytis SESV 34 ir 36 straipsnių ir „taip pat turi atsižvelgti į [direktyvos] 5 straipsn[io 1 ir 2 dalyse] numatytus kriterijus“ ( 13 ). Tie kriterijai susiję su bendruoju reikalavimu teisės aktus, kuriais reglamentuojami maisto produktai, priimti remiantis rizikos vertinimu ( 14 ). Pagal juos reikalaujama, kad nustatant didžiausius kiekius būtų atsižvelgiama į įvairius veiksnius, pirmiausia į: i) didžiausią leistiną saugią vitaminų ir mineralinių medžiagų koncentraciją (toliau – didžiausia leistina saugi koncentracija); ii) įsisavinimą iš kitų maisto šaltinių; iii) orientacinius įsisavinamus kiekius (toliau kartu – 5 straipsnyje nustatyti kriterijai).

31.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad valstybių narių sprendimai nustatyti didžiausius vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekius, naudojamus maisto papilduose, turi būti priimami prieš tai atlikus išsamų rizikos vertinimą ir atsižvelgiant pirmiausia į 5 straipsnyje nustatytus kriterijus.

32.

Atrodo, visose Teisingumo Teismui pateiktose rašytinėse pastabose dėl teisės klausimų, minėtų ankstesniuose šios išvados punktuose, gana plačiai sutariama. Pirmiausia neginčijama, kad valstybės narės gali priimti teisės aktus, kuriuose nustatomi didžiausi vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekiai, naudojami maisto papilduose, remdamosi išsamiu rizikos vertinimu.

33.

Vis dėlto nesutariama dėl to, ar išsamus tam tikrų vitaminų ir mineralinių medžiagų rizikos vertinimas buvo atliktas prieš priimant įsakymą. Pirmajame klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šio aspekto nemini. Patikrinti, ar buvo atliktas išsamus rizikos vertinimas, turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Kol kas darysiu prielaidą, jog išsamus rizikos vertinimas buvo atliktas (tokia yra Prancūzijos vyriausybės pozicija), nors prie šio klausimo dar grįšiu, kai atsakysiu į antrąjį ir trečiąjį klausimus.

34.

Šiuo atveju svarbiau tai, kad nesutariama, ar reikia procedūros, pagal kurią tam tikrais atvejais galima atlikti kokį nors papildomą (supaprastintą) vertinimą. Tai pirmojo prejudicinio klausimo esmė.

35.

Atsakydamos į jį Prancūzijos vyriausybė ir EPI iš esmės tvirtina, kad, atlikus išsamų rizikos vertinimą ir nacionalinės teisės aktuose nustačius didžiausius leistinus kiekius, tie didžiausi kiekiai gali būti naudojami siekiant užkirsti kelią importui. Pagal ES teisę nereikalaujama specialios procedūros, kad būtų galima vertinti atskirus gaminius, dėl kurių nustatyta, jog tam tikrų medžiagų kiekiai viršija didžiausius leistinus kiekius.

36.

Noria ir Komisija teigia, kad, neatsižvelgiant į bendrai taikytinų didžiausių leistinų kiekių nustatymą nacionalinės teisės aktais, turi būti procedūra, pagal kurią importuotojas gali prašyti toje valstybėje narėje leidimo prekiauti tam tikrais gaminiais, net jeigu jais viršijami tie didžiausi leistini kiekiai.

37.

Ar pagal ES teisę reikalaujama tokios „supaprastintos tarpusavio pripažinimo procedūros“? ( 15 )

38.

Direktyvoje toks reikalavimas nenurodomas ir neapibrėžiamas. Taip pat neįžvelgiu pagrindo numanyti tokį procedūrinį reikalavimą iš direktyvos. Ar tokį reikalavimą galima numanyti iš SESV 34 ir 36 straipsnių ir laisvo prekių judėjimo ir tarpusavio pripažinimo principų? Norint atsakyti į šį klausimą būtina išsiaiškinti termino „(supaprastinta) tarpusavio pripažinimo procedūra“ prasmę.

39.

Tarpusavio pripažinimo principas susijęs su draudimu taikyti kiekybinius importo apribojimus tarp valstybių narių ir lygiaverčio poveikio priemones, kaip nustatyta SESV 34 straipsnyje ( 16 ). Pagal tą principą, jeigu gaminys teisėtai gaminamas ir (arba) parduodamas vienoje valstybėje narėje, kita valstybė narė paprastai turi leisti to gaminio importą į savo teritoriją ( 17 ).

40.

Vis dėlto draudimas taikyti laisvo prekių judėjimo apribojimus nėra absoliutus. Valstybės narės vis dėlto gali pagrįsti atsisakymą leisti importuoti kitose valstybėse teisėtai gaminamus arba parduodamus gaminius. Tai gali būti daroma, pavyzdžiui, siekiant apsaugoti visuomenės sveikatą, atsižvelgiant į būtinumo ir proporcingumo reikalavimus ( 18 ).

41.

Vadinasi, tokiomis aplinkybėmis „tarpusavio pripažinimo procedūra“ nėra procedūra, pagal kurią valstybės narės privalėtų automatiškai pripažinti ir leisti importuoti bet kokius kitose valstybėse narėse teisėtai gaminamus ar parduodamus maisto papildus. Valstybės narės turi turėti galimybę patikrinti, kad nebūtų tikrų pavojų visuomenės sveikatai, ir neleisti importuoti, jeigu manoma, jog toks pavojus vis dėlto yra ( 19 ).

42.

Tad tokiu atveju „tarpusavio pripažinimo procedūra“ būtų procedūra, pagal kurią valstybė narė iš esmės tikrina, ar kyla tikras pavojus visuomenės sveikatai ir atitinkamai ar tai pakankamas atsisakymo leisti importuoti pagrindimas. Jeigu tokio pavojaus ir pagrįsto pateisinimo nėra, pagal teisės aktus neleisti importuoti negalima ( 20 ).

43.

Kaip yra tuo atveju, jeigu pavojus jau išsamiai ištirtas ir pagrindimas visiškai parengtas? Šioje byloje tvirtinama būtent tai. Prancūzijos vyriausybė iš esmės teigia, kad pagrindė savo reikalavimus, susijusius su konkrečiomis maisto medžiagomis, remdamasi išsamiu rizikos vertinimu pagal ES teisės reikalavimus dėl išsamumo ir atsižvelgimo į tam tikrus veiksnius.

44.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, kokiu konkrečiu tikslu būtų praktiškai naudojama tarpusavio pripažinimo procedūra? Kokių veiksmų pagal ją turėtų imtis valstybė narė?

45.

Ar būtų kartojamas toks pat tos pačios maisto medžiagos (medžiagų) vertinimas, kaip jau atliktasis? ( 21 ) Jeigu klausiama būtent to, mano nuomone, akivaizdu, kad atsakymas neigiamas.

46.

Jeigu valstybė narė atitinka ES teisės reikalavimus dėl išsamaus maisto medžiagos rizikos vertinimo ir juo remdamasi patvirtino bendrai taikytinus didžiausius leistinus kiekius, ji neprivalo vėl pradėti procedūros dėl tos savo išvados nei pagal SESV 34 straipsnį, nei pagal laisvo judėjimo ar tarpusavio pripažinimo principus tik todėl, kad koks nors importuotojas nepatenkintas rezultatu. Kita vertus, derėtų pridurti, jog pagal ES teisėje įtvirtintą veiksmingos teisminės apsaugos principą reikalaujama, kad dėl pirminio teisės akto, kuriuo nustatomi bendrai taikytini didžiausi leistini kiekiai, žinoma, turi būti įmanoma atlikti teisminę peržiūrą (pirmiausia) pagal nacionalines procesines taisykles.

47.

Savo pastabose ir Noria, ir Komisija nurodo Teisingumo Teismo praktiką dėl išankstinių leidimų pagrįsdamos argumentą, kad valstybės narės privalo numatyti supaprastintas procedūras, pagal kurias būtų galima prekiauti importuojamais gaminiais.

48.

Pagal tą teismo praktiką, jeigu valstybėje narėje reikalaujama išankstinio leidimo, leidimo suteikimo procedūra turi atitikti būtiniausius reikalavimus. Taigi ji turi būti „lengvai prieinama, gali būti atlikta per protingą terminą ir, jei atsisakoma suteikti leidimą, sprendimas gali būti užginčytas teismine tvarka“. Atsisakyti galima „tik jeigu tokia medžiaga kelia tikrą pavojų visuomenės sveikatai“ ( 22 ).

49.

Vis dėlto tos bylos labai skiriasi nuo nagrinėjamosios. Jose tirtos situacijos, kai valstybės narės reikalavo iš importuotojų gauti leidimą prieš prekiaujant savo gaminiu, kaip paaiškėjo, pirma neatlikusios išsamaus rizikos vertinimo, kuriuo būtų grindžiamas vėliau priimtas sprendimas neleisti importuoti. Teisingumo Teismas išdėstė reikalavimą, kad tokiose bylose importuotojai turėtų galimybę pradėti procedūrą, pagal kurią valstybės narės tinkamai apsvarstytų bet kokių apribojimų pagrindimus. Tokia procedūra turi būti veiksminga, o sprendimus turi būti galima apskųsti.

50.

Teisingumo Teismas laikėsi panašaus požiūrio ankstesnėse bylose, susijusiose su bendrais draudimais naudoti priedus nesivadovaujant išsamiu poveikio vertinimu. Tose bylose Teisingumo Teismas vėl reikalavo, kad importuotojai turėtų galimybę prašyti leidimo ir kad tokius prašymus būtų galima atmesti tik atlikus išsamų rizikos vertinimą ( 23 ).

51.

Tos situacijos visiškai skiriasi nuo tų, kuriose jau atliktas išsamus vertinimas dėl tam tikro su visuomenės sveikatos priežastimis susijusio apribojimo, ir atitinka ES teisėje įtvirtintus mokslinius reikalavimus.

52.

Pirma nurodytose „išankstinio leidimo“ ir „bendro draudimo“ bylose esminis dalykas buvo ne tai, ar valstybės narės yra numačiusios konkrečius procesinius sprendimus nacionalinės teisės aktuose, bet veikiau tai, kad galiausiai jos turėjo taikomus apribojimus pagrįsti mokslo duomenimis.

53.

Jei atliktas mokslinis rizikos vertinimas, pagal ES teisę nereikalaujama, kad valstybės narės kurtų tokio vertinimo kartojimo remiantis tais pačiais įrodymais procedūras.

54.

Pirma atliktoje analizėje daroma prielaida, kad pagal „tarpusavio pripažinimo procedūrą“ valstybių narių iš esmės prašoma dar kartą išnagrinėti tuos pačius dokumentus ir patikrinti, ar nebus kitoks rezultatas. Mano nuomone, ES teisės aktai to nereikalauja.

55.

Atsakymas, žinoma, galėtų būti kitoks, jeigu valstybės narės iš tikrųjų būtų prašoma ką nors daryti kitaip. Į faktinį klausimą, ar tokių skirtumų yra nagrinėjamoje byloje, turi atsakyti nacionalinis teismas. Tačiau vertėtų pabrėžti vieną konkrečią galimybę.

56.

Mano nuomone, importuotojams tikrai turi būti suteikiama galimybė pateikti naujus mokslo įrodymus, dėl kurių gali atsirasti poreikis peržiūrėti pirminius apribojimus. Vartodamas žodžius „nauji mokslo įrodymai“ turiu omenyje įrodymus, atsiradusius po apribojimų nustatymo arba dėl kitų priežasčių neįvertintus, kai buvo atliekamas pirminis vertinimas. Valstybės narės privalo tinkamai išnagrinėti tokius įrodymus.

57.

Tokios procedūros neapibūdinčiau kaip „tarpusavio pripažinimo procedūros“. Man atrodo, ji labiau panaši į standartinę naują administracinę peržiūrą, paprastai numatytą nacionalinėse administracinių procedūrų sistemose: paaiškėjo naujų faktinių aplinkybių, dėl kurių anksčiau priimtą administracinį sprendimą buvo sunku palikti toliau galioti. Vis dėlto, neatsižvelgiant į procedūros pavadinimą, importuotojams turi būti suteikiama galimybė pateikti naujų įrodymų ( 24 ).

58.

Tokio reikalavimo buvimą patvirtina keli veiksniai. Teisės aktai, kurie reglamentuoja maisto produktus, turi būti grindžiami išsamia mokslo rizikos analize ( 25 ). Tas reikalavimas savaime reiškia, kad turi būti naudojami naujausi mokslo duomenys. Mano nuomone, jo negalima suprasti taip, kad tai gali būti „išsamus, nors ir pasenusiais mokslo duomenimis pagrįstas rizikos vertinimas“. Be to, ši išvada patvirtinama teismo praktikoje daromomis nuorodomis į vertinimus, atliekamus remiantis „naujausiais“ mokslo tyrimų rezultatais ( 26 ). Tai taip pat sistemiškai patvirtinama tuo, kad direktyvoje (ir daugelyje kitų ES teisės aktų) nustatyti mechanizmai ir procedūros, kurių tikslas – užtikrinti, kad būtų atsižvelgiama į naujus mokslo tyrimus ( 27 ).

59.

Procedūriniu požiūriu dėl būdo, kaip įvykdomas reikalavimas apsvarstyti naujus mokslo įrodymus, sprendžia valstybės narės. Tačiau tai darydamos valstybės narės privalo užtikrinti, kad tos procedūros būtų veiksmingos. Šiuo požiūriu, mano nuomone, būtiniausias sąlygas, jau aiškiai nustatytas Teisingumo Teismo praktikoje, susijusioje su išankstinių leidimų maisto medžiagoms maisto papilduose sistemomis, ir jau minėtas šioje išvadoje, galima taikyti mutatis mutandis. Taigi valstybės narės privalo užtikrinti, kad naujų mokslo įrodymų vertinimo procedūra būtų lengvai prieinama, galėtų būti atlikta per protingą terminą ( 28 ) ir, jei atsisakoma suteikti leidimą, sprendimas galėtų būti užginčytas teismine tvarka ( 29 ).

60.

Ar šioje byloje Noria galėjo pateikti tokių naujų įrodymų, bet jai nepavyko to veiksmingai padaryti, kaip aprašyta pirma, turi nustatyti nacionalinis teismas.

61.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį nacionalinio teismo klausimą siūlau atsakyti taip:

Pagal SESV 34 straipsnį ir tarpusavio pripažinimo principą neleidžiama nacionalinė taisyklė, kuri draudžia importuoti kitoje valstybėje narėje teisėtai gaminamus arba parduodamus maisto papildus dėl to, kad jų sudėtyje esančios maisto medžiagos kiekis viršija tam tikrą didžiausią leistiną kiekį, kai toks didžiausias leistinas kiekis nustatytas prieš tai neatlikus mokslinio rizikos vertinimo pagal Direktyvos 2002/46 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintus kriterijus. Pagal SESV 34 straipsnį ir tarpusavio pripažinimo principą valstybės narės turi užtikrinti, kad importuotojai turėtų galimybę siekti to ankstesnio rizikos vertinimo peržiūros remdamiesi mokslo įrodymais, į kuriuos valstybė narė anksčiau nebuvo atsižvelgusi. Tokių naujų mokslo įrodymų peržiūros procedūra turi būti lengvai prieinama, atliekama per protingą terminą ir priimamas sprendimas gali būti užginčytas teismine tvarka nacionaliniuose teismuose.

62.

Nei nacionalinis teismas, nei kuri nors šalis neminėjo Reglamento (EB) Nr. 764/2008 ( 30 ), vadinamo Tarpusavio pripažinimo reglamentu (toliau – reglamentas). Todėl darytina prielaida, kad pagrindinėje byloje dėl jo klausimų nekyla, ir išsamiai jis nebus svarstomas.

63.

Vis dėlto bent jau sisteminiu požiūriu reglamentas gana įdomus, nes, kaip yra pažymėjusi Komisija, jis taikomas sprendimams, grindžiamiems nacionalinėmis taisyklėmis, pagal kurias nustatomi didžiausi leistini maisto medžiagų kiekiai maisto papilduose ( 31 ). Šia prasme reglamente patvirtinamas bendrasis požiūris į šiame skirsnyje pateiktą pirmąjį klausimą.

64.

Pagal reglamentą vienas iš veiksmų, kurių turi imtis valstybė narė, ketinanti priimti sprendimą uždrausti importuoti kitose valstybėse narėse teisėtai gaminamus ar parduodamus gaminius, yra informuoti suinteresuotąjį veiklos vykdytoją apie su visuomenės sveikata susijusį atsisakymo pagrindimą nurodant patvirtinamuosius mokslo įrodymus ir suteikiant veiklos vykdytojui galimybę teikti pastabas (žr. 6 straipsnį).

65.

Taigi ES antrinėje teisėje kodifikuojant tai, ką būtų galima apibūdinti kaip „tarpusavio pripažinimo procedūrą“, valstybėms narėms siekiama nustatyti gana ribotus procedūrinius reikalavimus. Faktiškai, jeigu priimamas sprendimas neleisti importuoti, jis turi būti motyvuotas ir veiklos vykdytojas turi turėti galimybę pateikti pastabas. Pagal reglamentą nereikalaujama kartoti jau atliktų rizikos vertinimų. Jame aiškiai nenustatomas joks laiko terminas, iki kurio turi būti priimtas galutinis sprendimas. Nėra prievolės nacionalinės teisės aktuose numatyti specialiąją nuostatą, kuria būtų įtvirtinta procedūra.

66.

Tad, mano nuomone, reglamente toliau patvirtinama, kad pirmine ES teise laisvo judėjimo srityje ir bendruoju tarpusavio pripažinimo principu savaime negalima nustatyti išsamių procedūrinių reikalavimų valstybėms narėms dėl konkrečių tarpusavio pripažinimo nuostatų ar pakartotinės mokslo įrodymų peržiūros procedūrų tvirtinimo. Tačiau nacionalinė teisė turi atitikti išvardytus bendruosius reikalavimus, susijusius su pirminiu vertinimu, ir turi būti numatyta galimybė tą vertinimą atnaujinti remiantis naujais mokslo įrodymais (žr. šios išvados 56 punktą).

67.

Antruoju klausimu nacionalinis teismas teiraujasi, ar didžiausią vitaminų ir mineralinių medžiagų paros dozę galima nustatyti proporcingai rekomenduojamoms paros normoms, iš esmės kaip orientacinio įsisavinamo kiekio kartotinius ( 32 ). Nacionalinis teismas taip pat klausia, ar tuo tikslu vitaminus ir mineralines medžiagas galima suskirstyti į grupes pagal jų keliamos rizikos lygį, pavyzdžiui, nedidelę riziką keliančių maisto medžiagų didžiausias leistinas kiekis būtų triskart didesnis už orientacinį pasisavinamą kiekį.

68.

Nuo pat pradžių reikėtų atskirti pateikimą ir esmę.

69.

Kaip pažymėta šios išvados 29 punkte, valstybės narės gali pačios nustatyti didžiausius vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekius maisto papilduose, kol to nepadarys Komisija.

70.

Tikrasis esminis klausimas – ar kiekvienu konkrečiu atveju atliktas išsamus rizikos vertinimas, pirmiausia atsižvelgiant į 5 straipsnyje nustatytus kriterijus ( 33 ). Jeigu tai padaryta, ES teisėje nėra konkrečių taisyklių, kaip tie didžiausi leistini kiekiai turi būti pateikiami.

71.

Nėra reikalavimo nurodyti didžiausio leistino kiekio kiekvienai maisto medžiagai. Nėra reikalavimo, kad didžiausi leistini kiekiai būtų pristatomi kaip absoliutūs kiekiai (pavyzdžiui, miligramais), priešingai nei rekomenduojamos paros normos kartotiniai.

72.

Atsakydamos į šį klausimą Noria ir EPI iš esmės tvirtina, kad išsamus mokslo vertinimas nebuvo atliktas, ir tai įrodo (arba bent jau patvirtina) didžiausių leistinų kiekių pateikimo būdas.

73.

Ar buvo atliktas toks išsamus mokslo vertinimas ir kaip tai įrodoma, yra faktiniai klausimai ir su įrodymais susijusios taisyklės, dėl kurių turėtų spręsti nacionalinis teismas. Tačiau, mano nuomone, konkretaus pristatymo būdo pasirinkimas savaime negali būti nepaneigiamas įrodymas, kad buvo ar nebuvo atliktas išsamus vertinimas.

74.

Be to, ši išvada aiškiai patvirtinama Teisingumo Teismo sprendime Komisija / Vokietija ( 34 ). Toje byloje Komisija užginčijo Vokietijos taisyklę, pagal kurią gaminiai, kurių sudėtyje tris kartus viršijama rekomenduojama vitaminų paros dozė, laikomi vaistais (taisyklė, taikytina tam tikriems vitaminams). Teisingumo Teismas nepalankiai įvertino tai, ką jis vadino „trigubo kiekio taisykle“, nes prieš ją nustatant nebuvo atliktas kiekvieno vitamino arba vitaminų grupės farmakologinis vertinimas. Tad Teisingumo Teismas pripažino, jog atlikus vertinimą „gali būti teisingai gautas toks pat rezultatas“. Tačiau iš tikrųjų tokia analizė kiekvienu konkrečiu atveju nebuvo atlikta ( 35 ).

75.

Derėtų pridurti šias pastabas dėl rizikos vertinimo pakankamumo.

76.

Pirma, kaip jau minėta, rizikos vertinimas iš principo turi būti atliekamas dėl kiekvienos maisto medžiagos. Negalima visiškai atmesti tam tikro bendro vertinimo, bet jis turi būti tinkamai pagrįstas ( 36 ). Savo pastabose Prancūzijos vyriausybė patvirtino, kad didžiausi leistini kiekiai buvo nustatyti remiantis tam tikros Prancūzijos institucijos mokslininkų rekomendacijomis, ir pridėjo jų kopijas. Pažymėtina, kad tos rekomendacijos, atrodo, aprėpia kai kurias, bet ne visas maisto medžiagas, kurioms buvo nustatyti didžiausi leistini kiekiai ir kurių yra Noria gaminiuose (remiantis Noria pastabose pateiktais gaminių aprašymais).

77.

Antra, rizikos vertinimas turi būti pagrįstas tam tikros kokybės duomenimis. Pavyzdžiui, direktyvos 5 straipsnyje minimi tik „visuotinai priimti mokslo duomenys“. Ką tai reiškia, pirmiausia ar reikia atsižvelgti į tarptautinius mokslo tyrimus, aptariama išsamiau nagrinėjant trečiąjį klausimą.

78.

Trečia, Noria, Komisijos ir EPI pastabose šiais klausimais nurodomas vienas iš 5 straipsnyje nustatytų kriterijų, t. y. didžiausia leistina saugi koncentracija. Neaišku, ar visoms atitinkamoms maisto medžiagoms nustatytos didžiausios leistinos saugios koncentracijos.

79.

Į faktinį klausimą, ar šios koncentracijos faktiškai nustatytos, turi atsakyti nacionalinis teismas. Tos koncentracijos iš tikrųjų yra vienas iš 5 straipsnyje nustatytų kriterijų, todėl į jas iš principo turi būti atsižvelgiama nustatant didžiausius leistinus kiekius ( 37 ).

80.

Vis dėlto, net jeigu didžiausia leistina saugi koncentracija nėra nustatyta, valstybės narės gali pateisinti apsaugos priemones atsargumo principu. Taigi, kaip Teisingumo Teismas patvirtino Sprendime Solgar, jeigu „atlikus mokslo įvertinimą paaiškėja, kad išlieka abejonių dėl visuomenės sveikatai gresiančio realaus pavojaus buvimo ar jo masto <…> pagal atsargumo principą valstybė narė gali imtis apsaugos priemonių, nelaukdama, kol bus visiškai įrodyti tų pavojų tikrumas ir mastas. Tačiau rizikos vertinimo negalima pagrįsti tik hipotetiniais svarstymais“ ( 38 ).

81.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, į antrąjį nacionalinio teismo klausimą siūlau atsakyti taip:

Pagal SESV 34 straipsnį ir tarpusavio pripažinimo principą draudžiama nacionalinė taisyklė, kuri draudžia importuoti kitoje valstybėje narėje teisėtai gaminamus arba parduodamus maisto papildus, nes jų sudėtyje esančios maisto medžiagos kiekis viršija tam tikrą didžiausią leistiną kiekį, kai toks didžiausias leistinas kiekis nustatytas prieš tai neatlikus mokslinio rizikos vertinimo pagal Direktyvos 2002/46 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintus kriterijus. Jeigu atliktas išankstinis rizikos vertinimas, pagal minėtus principus ir ES teisės nuostatas nedraudžiama atitinkamų didžiausių leistinų kiekių pateikti: a) dviejų ar kelių maisto medžiagų grupei; arba b) kaip orientacinių pasisavinamų kiekių kartotinių.

82.

Trečiuoju klausimu nacionalinis teismas teiraujasi, ar didžiausios maisto medžiagų dozės maisto papilduose gali būti nustatomos remiantis tik nacionalinėmis mokslininkų rekomendacijomis. Nacionaliniam teismui ypač rūpi situacijos, kai pagal tarptautines mokslininkų rekomendacijas numatomas didžiausias saugus kiekis, kuris yra didesnis už siūlomą pagal nacionalines mokslininkų rekomendacijas.

83.

Dėl toliau išdėstytų priežasčių manau, kad didžiausios maisto medžiagų dozės maisto papilduose turi būti nustatomos atsižvelgiant į svarbiausius ir naujausius mokslo duomenis, kurie gali būti nacionaliniai ar tarptautiniai arba ir tokie, ir tokie. Valstybės narės neprivalo automatiškai derinti pagal nacionalinės teisės aktus nustatytų didžiausių leistinų kiekių su nurodytaisiais tarptautinėse rekomendacijose tik todėl, kad pastarieji didesni už nacionalinėse rekomendacijose pateiktus kiekius. Tačiau jeigu yra svarbių ir ypač prieštaringų tarptautinių mokslo įrodymų, jų negalima nepaisyti: valstybės narės privalo į juos atsižvelgti atlikdamos savo vertinimą ir paaiškinti, kodėl nusprendė laikytis kitokio požiūrio.

84.

Jokiuose taikytinuose ES teisės aktuose aiškiai nenurodyta, ar mokslo įrodymų šaltiniai, naudojami nustatant didžiausius leistinus vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekius maisto papilduose, gali būti tik nacionaliniai, ar būtinai turi aprėpti ir tarptautines rekomendacijas.

85.

Direktyvoje galimai svarbių nuostatų yra tik 5 straipsnyje ir 14 konstatuojamojoje dalyje ( 39 ), kuriuose didžiausią leistiną saugią koncentraciją reikalaujama nustatyti remiantis „mokslinės rizikos įvertinimu, pagrįstu visuotinai priimtais mokslo duomenimis“ ( 40 ). Nenurodoma, ar „visuotinai priimti mokslo duomenys“ turi būti nacionaliniai, ar tarptautiniai.

86.

Reglamente Nr. 178/2002 (Bendrųjų maisto teisės aktų reglamentas) taip pat aiškiai nereikalaujama, kad rizikos vertinimas būtų grindžiamas tarptautiniais mokslo duomenimis. Bendrųjų maisto teisės aktų reglamento 6 straipsnio 2 dalyje ir 18 konstatuojamojoje dalyje numatyta: „Rizikos vertinimas remiasi turima moksline informacija, o vertinama laikantis savarankiškumo, objektyvumo ir skaidrumo principų“ ( 41 ).

87.

Pagal Teisingumo Teismo praktiką nustatydamos didžiausius vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekius valstybės narės privalo atlikti mokslinį rizikos žmonių sveikatai vertinimą, grindžiamą svarbiais mokslo duomenimis, o ne tik hipotetiniais svarstymais ( 42 ). Taip pat minimas „visapusiško rizikos sveikatai vertinimo pagrindimas prieinamais patikimiausiais mokslo duomenimis ir naujausių tarptautinių tyrimų rezultatais“ ( 43 ). Taigi Teisingumo Teismo praktikoje, atrodo, yra pagrindas teigti, jog didžiausi leistini kiekiai turi būti grindžiami tarptautinėmis mokslininkų rekomendacijomis.

88.

Mano nuomone, šio reikalavimo nereikėtų vertinti kaip absoliutaus, kaip de facto prievolės remtis tarptautinėmis mokslininkų rekomendacijomis. Taip iš dalies yra todėl, kad tokio reikalavimo nėra išsamiuose antrinės teisės aktuose (pirmiausia bendruosiuose ES maisto teisės aktuose, kaip antai Reglamente Nr. 178/2002), o teismo praktikoje siūlomi duomenų, nuorodų ir (arba) įrodymų, į kuriuos būtina atsižvelgti, aprašymai šiuo požiūriu nevienodi ( 44 ). Dar svarbiau tai, kad bendriau aiškinant teismo praktiką yra gana aišku, jog pagrindinį susirūpinimą kelia ne bibliografijos išsamumas. Mat apribojimai grindžiami patikimais mokslo duomenimis, kuriais įrodomas tikras pavojus, arba tuo, kad, nesant pakankamų mokslo duomenų, pavojaus bent jau negalima atmesti. Toks požiūris nesuderinamas su apribojimais, grindžiamais pasenusiais ar neišsamiais vertinimais arba hipotetine rizika ( 45 ).

89.

Kitaip tariant, man atrodo, kad teismo praktikoje pirmiausia rūpinamasi duomenų, kuriais remiamasi, kokybe (kalbant apie jų patikimumą, tikslumą ir svarbą), bet nebūtinai duomenų kilme (nacionaline ar tarptautine). Tai, ar išsamus rizikos vertinimas praktiškai grindžiamas šaltiniais iš vienos, dviejų ar dešimties šalių, savaime, atrodo, gana nesvarbu. Svarbu tai, ar duomenys, kuriais remiamasi, yra įtikinami ir ar jiems neprieštarauja kiti svarbūs mokslo tyrimų duomenys.

90.

Ar atskiras nacionalinis administracinis sprendimas tenkina šiuos reikalavimus, yra faktinis klausimas, kurį turi nagrinėti nacionaliniai teismai, vertindami jiems pateiktus mokslo įrodymus. Tačiau derėtų pripažinti, jog praktiškai būtų sunku įsivaizduoti, kad tokioje itin specializuotoje mokslo tyrimų srityje – vitaminų ir mineralinių medžiagų poveikis žmonių sveikatai – visi naujausi ir svarbiausi mokslo tyrimai sietųsi su viena valstybe nare ir juos būtų galima apibūdinti kaip „nacionalinę nuomonę“. Dėl to, žinoma, kyla klausimas, ką reikštų ši sąvoka dabartiniame vis glaudžiau susijusiame mokslo tyrimų pasaulyje ( 46 ).

91.

Vis dėlto negalima visiškai atmesti tokios galimybės. Jeigu ji egzistuotų, mano nuomone, būtų tiesiog neteisinga vien dėl to teigti, kad valstybė narė neatliko išsamaus rizikos vertinimo. Mat pats faktas, jog rizikos vertinime daroma nuoroda į nenacionalines mokslininkų rekomendacijas, akivaizdžiai neturėtų būti laikomas pagrindimu, kad atliktas vertinimas yra išsamus. Be to, praktiškai tai faktinis konkrečių mokslo tyrimų, kurie gali būti nacionaliniai arba nenacionaliniai, kokybės ir išsamumo vertinimas.

92.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, nemanau, jog ES teisėje įtvirtintas absoliutus reikalavimas, kad rizikos vertinimai būtų visada grindžiami tarptautine nuomone.

93.

Galiausiai tai, kad tarptautiniuose mokslo tyrimuose pažymima, jog maisto papilduose priimtini didesni maisto medžiagų kiekiai be jokio pavojaus žmonių sveikatai nėra lemiamas veiksnys sprendžiant, kiek rizikos vertinimas yra išsamus ir kiek jame atsižvelgiama į svarbiausius ir naujausius nacionalinius arba tarptautinius įrodymus ( 47 ).

94.

Pagal ES teisę valstybės narės privalo užtikrinti, kad prieš nustatant apribojimus būtų atliktas išsamus rizikos vertinimas. Bet kokie remiantis tuo vertinimu nustatomi apribojimai turi būti būtini ir proporcingi. Tačiau pagal ES teisę atlikdamos vertinimą valstybės narės neprivalo prieiti prie vienodų išvadų arba taikyti tų pačių apribojimų. A fortiori taip pat nereikalaujama, kad valstybės narės derintų savo išvadas ir apribojimus su išvadomis ir apribojimais, nustatytais „nuolankiausioje“ valstybėje narėje. Jeigu būtų kitaip, valstybės narės negalėtų pasinaudoti joms suteikta diskrecija šioje srityje ( 48 ). Tarpusavio pripažinimas iš pagrindinio principo faktiškai virstų absoliučia valstybių narių pareiga.

95.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, į trečiąjį nacionalinio teismo klausimą siūlau atsakyti taip:

Pagal SESV 34 straipsnį ir Direktyvą 2002/46 iš principo nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriais didžiausi leistini vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekiai maisto papilduose nustatomi remiantis tik nacionalinėmis mokslininkų rekomendacijomis. Pagal SESV 34 straipsnį ir Direktyvą 2002/46 valstybės narės neprivalo derinti tokių didžiausių kiekių pagal naujausias tarptautines mokslininkų rekomendacijas vien todėl, kad tose rekomendacijose numatyti saugūs didžiausi kiekiai, kurie yra didesni nei kiekiai, nustatyti nacionalinėse mokslo nuomonėse ir susiję su tomis pačiomis naudojimo sąlygomis. Būtent nacionalinis teismas turi nuspręsti, ar atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes nagrinėjama nacionalinė priemonė patvirtinta remiantis išsamiu rizikos vertinimu, grindžiamu nacionaliniais arba tarptautiniais naujausiais ir svarbiausiais turimais mokslo duomenimis.

96.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, į Tribunal de grande instance de Perpignan (Perpinjano apygardos teismas) pateiktus klausimus siūlau atsakyti taip:

Pirmasis klausimas

Pagal SESV 34 straipsnį ir tarpusavio pripažinimo principą, vertinamus atsižvelgiant į 2002 m. birželio 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/46/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su maisto papildais, suderinimo, neleidžiama nacionalinė taisyklė, kuri draudžia importuoti kitoje valstybėje narėje teisėtai gaminamus arba parduodamus maisto papildus todėl, kad jų sudėtyje esančios maisto medžiagos kiekis viršija tam tikrą didžiausią leistiną kiekį, kai toks didžiausias leistinas kiekis nustatytas prieš tai neatlikus mokslinio rizikos vertinimo, pirmiausia pagal direktyvos 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintus kriterijus. Jeigu toks išankstinis rizikos vertinimas atliktas, pagal SESV 34 straipsnį ir tarpusavio pripažinimo principą, vertinamus atsižvelgiant į Direktyvą 2002/46, valstybės narės turi suteikti importuotojams galimybę siekti to ankstesnio rizikos vertinimo peržiūros remiantis mokslo įrodymais, į kuriuos valstybė narė anksčiau nebuvo atsižvelgusi. Tokių naujų mokslo įrodymų peržiūros procedūra turi būti lengvai prieinama, atliekama per protingą terminą ir priimamas sprendimas gali būti užginčytas teismine tvarka nacionaliniuose teismuose.

Antrasis klausimas

Pagal SESV 34 straipsnį ir tarpusavio pripažinimo principą, vertinamus atsižvelgiant į Direktyvą 2002/46, neleidžiama nacionalinė taisyklė, kuri draudžia importuoti kitoje valstybėje narėje teisėtai gaminamus arba parduodamus maisto papildus todėl, kad jų sudėtyje esančios maisto medžiagos kiekis viršija tam tikrą didžiausią leistiną kiekį, kai toks didžiausias leistinas kiekis nustatytas prieš tai neatlikus mokslinio rizikos vertinimo, pirmiausia pagal direktyvos 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintus kriterijus. Jeigu atliktas išankstinis rizikos vertinimas, pagal tuos principus ir ES teisės nuostatas nedraudžiama atitinkamų didžiausių leistinų kiekių pateikti: a) dviejų ar kelių maisto medžiagų grupei; arba b) kaip rekomenduojamų paros normų kartotinių.

Trečiasis klausimas

Pagal SESV 34 straipsnį ir Direktyvą 2002/46 iš principo nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose didžiausi leistini vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekiai maisto papilduose nustatomi remiantis tik nacionalinėmis mokslininkų rekomendacijomis. Pagal SESV 34 straipsnį ir Direktyvą 2002/46 valstybės narės neprivalo derinti tokių didžiausių kiekių pagal naujausias tarptautines mokslininkų rekomendacijas vien todėl, kad tose rekomendacijose numatyti saugūs didžiausi kiekiai, kurie yra didesni nei kiekiai, nustatyti nacionalinėse mokslo nuomonėse ir susiję su tomis pačiomis naudojimo sąlygomis. Būtent nacionalinis teismas turi nuspręsti, ar atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes nagrinėjama nacionalinė priemonė patvirtinta remiantis išsamiu rizikos vertinimu, grindžiamu nacionaliniais arba tarptautiniais naujausiais ir svarbiausiais turimais mokslo duomenimis.