1. 

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, susijęs su Reglamento (EB) Nr. 44/2001 ( 2 ) (toliau – reglamentas „Briuselis I“) 5 straipsnio 3 dalies išaiškinimu, pateiktas nagrinėjant Prancūzijoje įsteigtos bendrovės Concurrence SARL ginčą su Prancūzijoje įsteigta bendrove Samsung SAS ir Liuksemburge įsteigta bendrove Amazon Services Europe Sàrl dėl draudimų perparduoti prekyvietėje (market place) už pasirinktinės distribucijos tinklo ribų tariamo pažeidimo pateikiant pasiūlymus sudaryti pardavimo sandorius internetu įvairiose valstybės narėse eksploatuojamose interneto svetainėse (t. y. Amazon.fr, Amazon.de, Amazon.co.uk, Amazon.es ir Amazon.it).

2. 

Internete padarytų pažeidimų (vadinamųjų elektroninių pažeidimų) klausimas nėra paprastas, nes kalbant apie tinklą, kuris laikomas universaliu, labai sunku nustatyti šių pažeidimų padarymo vietą, nesvarbu, ar reikėtų nustatyti žalą sukėlusį įvykį, ar patirtą žalą. Be to, internetiniai pažeidimai yra ne tik tie pažeidimai, kurie aptinkami spaudoje, radijuje ar televizijoje (šmeižtas, privataus gyvenimo pažeidimas), bet ir, kaip rodo šioje išvadoje minima Teisingumo Teismo praktika, kitų rūšių pažeidimai, pavyzdžiui, padirbtų produktų pardavimas internete arba draudimo perparduoti už pasirinktinės distribucijos tinklo ribų, kaip antai nagrinėjamo pagrindinėje byloje, pažeidimas. Kaip nurodo kai kurie autoriai, pozityvioji teisė dar nėra pritaikyta šiems internetiniams pažeidimams ( 3 ).

3.

Reglamento Nr. 44/2001 11, 12 ir 15 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

4.

Jurisdikcijos taisyklės išdėstytos Reglamento Nr. 44/2001 II skyriuje. Šio reglamento minėto II skyriaus 1 skirsnyje „Bendrosios nuostatos“ esančio 2 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Pagal šį reglamentą valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose.“

5.

Šio reglamento minėtame 1 skirsnyje esančio 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims bylos gali būti keliamos kitos valstybės narės teismuose tik pagal šio skyriaus 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles.“

6.

Minėto reglamento II skyriaus 2 skirsnyje „Speciali jurisdikcija“ esančio 5 straipsnio 3 punkte nustatyta:

„Valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl:

<…>

7.

Reglamentas Nr. 44/2001 buvo panaikintas Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 ( 4 ) (toliau – reglamentas „Briuselis Ia“) 80 straipsniu. Vis dėlto pagal jo 81 straipsnio antrą pastraipą šis reglamentas taikytinas tik nuo 2015 m. sausio 10 d. Kadangi pagrindinė byla buvo iškelta dar iki šios datos, šioje byloje reikia taikyti Reglamentą Nr. 44/2001.

8.

Reglamento (EB) Nr. 864/2007 ( 5 ) 6 straipsnis „Nesąžininga konkurencija ir konkurencijos laisvę ribojantys veiksmai“ suformuluotas taip:

„1.   Dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų atsirandančioms nesutartinėms prievolėms taikoma šalies, kurioje konkurenciniams ryšiams ar bendriems vartotojų interesams yra arba gali būti padarytas poveikis, teisė.

2.   Jei nesąžiningos konkurencijos veiksmai turi įtakos tik konkretaus konkurento interesams, taikomas 4 straipsnis.

<…>“

9.

Bylos faktinių aplinkybių laikotarpiu Prekybos kodekso L. 442‑6 straipsnio 1 dalies 6 punkte buvo numatyta, kad „jeigu gamintojas, prekiautojas (pramonės subjektas) arba prekybos registre įregistruotas asmuo tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvavo pažeidžiant draudimą perparduoti už distributoriaus, kuriam yra privaloma pasirinktinės ar išimtinės distribucijos sutartis, kuriai pagal taikytinas konkurencijos taisykles taikoma išimtis, tinklo ribų, jam atsiranda vykdytojo atsakomybė ir pareiga atlyginti dėl to atsiradusią žalą“.

10.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Concurrence verčiasi plačiajai visuomenei skirtų elektronikos prekių mažmeninės prekybos veikla ir parduoda jas Paryžiaus place de la Madeleine (Prancūzija) esančioje parduotuvėje ir internetinėje parduotuvėje concurrence.fr. 2012 m. kovo 16 d. ji sudarė pasirinktinės distribucijos sutartį su Samsung„Mažmeninė prekyba ELITE“ dėl Samsung prekių ženklo aukštos kokybės produktų (ELITE). Šioje sutartyje, be kita ko, buvo numatytas draudimas parduoti nagrinėjamus produktus internetu.

11.

Taigi tarp šalių kilo ginčas. Samsung kaltino Concurrence pasirinktinės distribucijos sutarties pažeidimu, parduodant ELITE serijos produktus savo interneto svetainėje. Concurrence savo ruožtu ginčijo sutarties sąlygų teisėtumą, be kita ko, teigdama, kad jos nėra vienodai taikomos visiems platintojams, iš kurių kai kurie prekiauja nagrinėjamais produktais Amazon interneto svetainėse, o Samsung į tai niekaip nereaguoja.

12.

2012 m. kovo 20 d. laišku Samsung pranešė Concurrence, kad nuo 2013 m. birželio 30 d. jų komerciniai santykiai nutraukiami.

13.

2012 m. balandžio mėn., remdamasi Samsung atsisakymu pristatyti jai ELITE serijos produktus pažeidžiant prisiimtus įsipareigojimus, Concurrence padavė Samsung į tribunal de commerce de Paris (Paryžiaus komercinių bylų teismas) (Prancūzija) dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

14.

2012 m. balandžio 18 d. nutartimi minėtas teismas atmetė Concurrence ieškinius. Ši nutartis buvo patvirtinta laikinąsias apsaugos priemones taikančio cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas, Prancūzija) 2012 m. spalio 25 d. sprendimu.

15.

2012 m. gruodžio 3 d. dokumentu Concurrence padavė Samsung ir Amazon į Paryžiaus komercinių bylų teismą, prašydama pripažinti pasirinktinės distribucijos sutartimi nustatytą draudimą pardavinėti ELITE serijos produktus internetu negaliojančiu, įpareigoti Samsung toliau tiekti jai produktus, kuriems taikoma ši sutartis, ir įpareigoti Amazon iš savo interneto svetainių Amazon.fr, Amazon.de, Amazon.co.uk, Amazon.es ir Amazon.it atšaukti visus tam tikro modelio Samsung produktų pasiūlymus.

16.

2013 m. vasario 8 d. nutartimi laikinąsias apsaugos priemones taikantis Paryžiaus komercinių bylų teismo teisėjas nusprendė, kad neturi jurisdikcijos dėl Amazon interneto svetainių užsienyje, kad nėra reikalo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių pagal Concurrence prašymus dėl Samsung, ir atmetė Concurrence reikalavimus dėl Amazon France.

17.

2013 m. birželio 27 d.Concurrence apskundė šį sprendimą cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas). 2014 m. vasario 6 d. sprendimu šis teismas iš dalies pakeitė Paryžiaus komercinių bylų teismo sprendimą, palikdamas galioti sprendimą dėl Concurrence reikalavimų Samsung nepriimtinumo ir sprendimą atmesti Concurrence reikalavimus Amazon Services Europe.

18.

Tada Concurrence padavė kasacinį skundą dėl tokio sprendimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

19.

Kasaciniame skunde Concurrence, be kita ko, teigia, kad skundžiamu patvirtinamuoju sprendimu Prancūzijos teismas klaidingai pripažintas neturinčiu jurisdikcijos dėl Amazon interneto svetainių užsienyje, nes jos nėra skirtos Prancūzijos visuomenei. Tačiau net darant prielaidą, kad interneto svetainės prieinamumo kriterijaus nepakanka, cour d’appel de Paris neteisėtai neanalizavo, ar Amazon interneto svetainių pardavimo sistema leido išsiųsti parduodamus produktus ne tik į interneto svetainės kilmės šalį, bet ir į kitas Europos šalis, be kita ko, į Prancūziją, nes tai suteiktų pagrindą Prancūzijos teismo jurisdikcijai.

20.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, jo nagrinėjama byla ypatinga tuo, kad ji neatitinka nė vieno iš atvejų, jau nagrinėtų Teisingumo Teismo praktikoje, susijusioje su Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 dalimi. Iš tiesų pareikštu ieškiniu siekiama nutraukti Prancūzijoje įsteigto patvirtinto platintojo, eksploatuojančio prekybos internetu svetainę, tariamai daromą žalą, nes tiekėjas pažeidė pasirinktinės distribucijos sutartyje numatytą draudimą perparduoti produktus už pasirinktinės distribucijos tinklo, kuriam jis priklauso, ribų ir skelbti pasiūlymus sudaryti pardavimo sandorius elektroninėje prekyvietėje įvairiose Prancūzijoje ir kitose valstybėse narėse eksploatuojamose interneto svetainėse.

21.

Šiomis aplinkybėmis Cour de cassation nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, kad jeigu tariamai pažeidžiami draudimai perparduoti už pasirinktinės distribucijos tinklo ribų interneto prekyvietėje, pateikiant pasiūlymus sudaryti produktų pardavimo sandorius internetu įvairiose valstybėse narėse eksploatuojamose interneto svetainėse, įgaliotasis platintojas, manydamas, kad patyrė žalą, turi teisę pareikšti ieškinį dėl tokiomis aplinkybėmis susiklosčiusios neteisėtos veiklos nutraukimo teisme tos šalies, kurios teritorijoje yra arba buvo prieinamas internetu pateikiamas turinys, o gal turi būti kitas siejamasis veiksnys?“

22.

Rašytines pastabas pateikė Concurrence, Amazon Services Europe, Prancūzijos, Italijos ir Liuksemburgo vyriausybės ir Europos Komisija. Šalys neprašė surengti žodinės proceso dalies, ir Teisingumo Teismas jos nerengė savo iniciatyva.

23.

Concurrence teigia turinti teisę pareikšti ieškinį dėl neteisėtos veiklos, susijusios su tariamu pažeidimu, nutraukimo teisme, kurio jurisdikcijai priklauso ar priklausė teritorija, kurioje prieinamas internetu pateikiamas turinys, ir nebūtina nustatyti kito siejamojo veiksnio. Tam, kad paskelbus pasiūlymus užsienio interneto svetainėse Prancūzijoje būtų patirta žala, pakanka, kad šie pasiūlymai galėtų dominti potencialų klientą iš Prancūzijos, t. y. kad produktą būtų galima įsigyti Prancūzijoje. Šioje byloje nagrinėjami televizoriai galėjo būti parduodami keliose šalyse ir rinka neapsiribojo vien Prancūzija.

24.

Concurrence teigimu, paprastai pasirinktinė sutartis apima iš Europos Sąjungos šalių ir dažnai Šveicarijos susidedančią rinką ir ja suteikiama teisė arba nustatomas draudimas pardavinėti visų šių šalių teritorijoje. Samsung televizorių rinka perpardavėjui iš Prancūzijos yra Europos rinka. Jis gali prekiauti joje, tačiau jį taip pat gali nukonkuruoti perpardavėjai iš užsienio, vežantys prekes iš savo šalies, skelbdamiesi apie tai užsienyje esančiose ir Prancūzijoje matomose interneto svetainėse (pavyzdžiui, Amazon.it) arba reklamuodamiesi prancūziškoje interneto svetainėje (Amazon.fr), jeigu jie turi teisę juos pardavinėti. Šioje byloje Samsung ELITE televizorius buvo galima nusipirkti ir parsisiųsti iš bet kurios šalies.

25.

Vis dėlto, kaip nurodo Amazon Services Europe, reikia, kad internetu prieinamas turinys būtų ne tik prieinamas teritorijoje, kuri priklauso teismo, kuriame nagrinėjama byla, jurisdikcijai, bet ir nukreiptas į šioje teritorijoje gyvenančią visuomenę, o tam reikėtų kumuliatyviai apibrėžti keletą požymių, pavyzdžiui, pirma, teisės specifiką, produktų, kuriais prekiaujama, pristatymo vietą, skelbimuose vartojamą kalbą, valiutą, kuria nurodyta pardavimo sandorio kaina, taip pat taikomas reklamos priemones.

26.

Skirtingai nei tais atvejais, kai pažeidžiamos asmeninės arba autorių teisės, kurių atveju žala atsiranda tiesiog išplatinus ginčijamą turinį, žala, kilusi pažeidus pasirinktinės distribucijos tinklo uždarumą, gali pakenkti kai kuriems patvirtintiems platintojams tik jeigu potencialūs jų klientai gali būti paskatinti įsigyti šiose interneto svetainėse siūlomus pirkti produktus. Taigi teismas, kuris gali geriausiai įvertinti šią žalą, yra tas, kurio veiklos teritorijoje yra visuomenė, į kurią nukreipti šių produktų pardavimo reklamos skelbimai.

27.

Kaip nurodo Prancūzijos vyriausybė, byla dėl tokio pažeidimo kaip nagrinėjamas šioje byloje turėtų būti nagrinėjama Prancūzijos teismuose tik jeigu kitoje valstybėje narėje padarytas veiksmas sukėlė arba gali sukelti žalą teritorijoje, kuri priklauso bylą nagrinėjančio teismo jurisdikcijai.

28.

Ši vyriausybė teigia, kad byloje dėl siūlymo Sąjungos vartotojams skirtoje internetinėje prekyvietėje pirkti prekių ženklais pažymėtus gaminius, kuriuos savininkas siekė parduoti trečiosiose šalyse, Teisingumo Teismas pripažino, kad vien interneto svetainės prieinamumo teritorijoje, kur prekių ženklas registruotas, nepakanka, kad būtų galima padaryti išvadą, jog joje pateikiami pasiūlymai skirti šioje teritorijoje esantiems vartotojams. Taigi nacionaliniai teismai turi kiekvienu atveju įvertinti, ar yra svarbūs rodikliai, į kuriuos atsižvelgiant galima daryti išvadą, kad teritorijoje, kur prekių ženklas registruotas, prieinamoje elektroninėje prekyvietėje paskelbtas siūlymas pirkti skirtas joje esantiems vartotojams, visų pirma atsižvelgdami į tai, kad pasiūlyme pirkti nurodomos geografinės zonos, į kurias pardavėjas gali išsiųsti prekę ( 6 ).

29.

Italijos vyriausybė iš esmės teigia, kad byla, kurioje priimtas 2013 m. spalio 3 d. Sprendimas Pinckney (C‑170/12, EU:C:2013:635), skiriasi nuo šios bylos, nes joje, atsižvelgdama į tariamą žalą, pagrindinės bylos ieškovė pareiškė ieškinį dėl neteisėtos veiklos nutraukimo, reikalaudama, kad ginčijamas pasiūlymas būtų išimtas iš prekyvietės. Minėtos vyriausybės teigimu, tokiu atveju, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo nustatytus principus, susijusius su internetu padarytų pažeidimų plitimo galimybe, pažeistos teisės pobūdžiu ir jos apsaugos priemonėmis, ir atsižvelgiant į nuspėjamumo ir gero teisingumo vykdymo tikslus, kuriais remiantis atsiranda pagrindas kreiptis į kitą teismą, reikia manyti, kad galima kreiptis į vietos, kurioje ginčijamas pasiūlymas buvo pateiktas prekyvietėje naudojantis interneto svetaine, kurioje ši prekyvietė yra, valstybės narės teismus arba į valstybės narės, kurioje nagrinėjamas pasiūlymas visais atvejais yra prieinamas ir gali leisti nusipirkti produktą, teismus.

30.

Kaip teigia Liuksemburgo vyriausybė, kadangi pagrindinė byla susijusi su įgaliotuoju platintoju, kuris teigia patyręs žalą dėl to, kad buvo pažeistas draudimas pardavinėti už atrankinės distribucijos tinklo, kuriam jis priklauso, ribų, tariama žala pasireiškė jo užimamų rinkos dalių sumažėjimu, todėl, norint nustatyti jurisdikciją, reikia atsižvelgti į atitinkamą šio įgaliotojo platintojo rinką. Todėl kriterijus, susijęs su galimybe įsigyti produktą bylą nagrinėjančio teismo veiklos teritorijoje, yra labai reikšmingas.

31.

Toji vyriausybė primena, kad, skirtingai nei sprendimuose, kuriuos Teisingumo Teismas priėmė asmeninių teisių apsaugos srityje (2011 m. spalio 25 d. Sprendimas eDate Advertising ir kt., C‑509/09 ir C‑161/10, EU:C:2011:685), prekių ženklų teisės srityje (2012 m. balandžio 19 d. Sprendimas Wintersteiger (C‑523/10, EU:C:2012:220) arba autorių teisių srityje (2013 m. spalio 3 d. Sprendimas Pinckney (C‑170/12, EU:C:2013:635), pagrindinėje byloje nurodomas pažeidimas pasireiškė kai kurių produktų „perpardavimu“ už pasirinktinės distribucijos tinklo ribų. Taigi žala buvo sukelta ne tik dėl turinio sklaidos internete, nes reikėjo atlikti tam tikrus papildomus veiksmus, dėl kurių atsirastų žala.

32.

Komisijos siūlymu, Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, kad jeigu tariamai pažeidžiamas draudimas prekiauti už išimtinės distribucijos tinklo ribų, internetu siūlant produktus, kuriems taikoma išimtinė teisė, įvairiose valstybėse narės veikiančiose interneto svetainėse, žalos atsiradimo vieta reikia laikyti tą vietą, kurioje išimtinio platinimo teisės turėtojui sumažėjo pardavimo sandorių ir kuri sutampa su teritorija, kurioje jis turi tokią teisę.

33.

Pirmiausia reikia pažymėti, ir tai yra savaime įdomu, kad teisės aktuose –Reglamente Nr. 1215/2012, Reglamente (EB) Nr. 593/2008 ( 7 ) ir reglamente „Roma II“ – nėra nė vienos konkrečios nuostatos, susijusios su internetiniais pažeidimais (be to, nereikia pamiršti, kad internetas egzistuoja jau daugiau kaip 25 metus). Tai galima paaiškinti dviem būdais: arba Europos teisės aktų leidėjas laikėsi nuomonės, kad šie pažeidimai nėra tokie ypatingi, kad jiems reikėtų skirti specialiąsias nuostatas, arba šis klausimas pasirodė pernelyg keblus ir buvo nuspręsta geriau palaukti Teisingumo Teismo praktikos ( 8 ) (be kita ko, pažymiu 2011 m. spalio 25 d. Sprendimą eDate Advertising ir kt. (C‑509/09 ir C‑161/10, EU:C:2011:685), 2012 m. balandžio 19 d. Sprendimą Wintersteiger (C‑523/10, EU:C:2012:220), 2013 m. spalio 3 d. Sprendimą Pinckney (C‑170/12, EU:C:2013:635) arba 2015 m. sausio 22 d. Sprendimą Hejduk (C‑441/13, EU:C:2015:28)).

34.

Reikia priminti, kad Reglamento Nr. 44/2001 nuostatos turi būti aiškinamos autonomiškai, atsižvelgiant į jo sistemą ir tikslus ( 9 ).

35.

Reikėtų pabrėžti, kad „tik remiantis nuostata, leidžiančia nukrypti nuo Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalyje nustatyto pagrindinio principo, pagal kurį jurisdikcija priskiriama valstybės narės, kurios teritorijoje atsakovas turi gyvenamąją vietą, teismui, šio reglamento II skyriaus 2 skirsnyje numatyti tam tikri specialiosios jurisdikcijos priskyrimo atvejai, tarp kurių yra ir nustatytasis minėto reglamento 5 straipsnio 3 punkte“ ( 10 ).

36.

Kadangi vietos, kurioje įvyko arba gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismų jurisdikcija grindžiama specialiosios jurisdikcijos taisykle, ji turi būti aiškinama siaurai, neleidžiant įtraukti daugiau atvejų, nei aiškiai numatyta Reglamente Nr. 44/2001 ( 11 ).

37.

Vis dėlto Reglamente Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkte pateikta formuluotė „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti“ turi būti aiškinama laikantis šių ribų, kaip reiškianti „ir [žalos atsiradimo vietą], ir tą vietą, kurioje atsirado žalą lėmusi aplinkybė, todėl ieškinys atsakovui ieškovo nuožiūra gali būti pareikštas vienos iš šių dviejų vietų teisme“ ( 12 ).

38.

Šiuo klausimu nusistovėjusioje teismo praktikoje nustatyta, kad jurisdikcijos taisyklė, numatyta Reglamente Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkte, pagrįsta ypač glaudžia sąsaja tarp ginčo ir vietos, kurioje įvyko arba gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismų, o tai pateisina jurisdikcijos priskyrimą pastariesiems dėl gero teisingumo vykdymo ir veiksmingo proceso organizavimo priežasčių ( 13 ).

39.

Nustačius vieną iš pirmesniuose punktuose nurodytoje teismo praktikoje pripažintų siejamųjų veiksnių, turėtų būti galima pagrįsti teismo, kuris objektyviai gali geriausiai įvertinti, ar įvykdytos asmens, kuriam iškelta byla, atsakomybę pagrindžiančios sąlygos, jurisdikciją, šis reikšmingas siejamasis veiksnys turi priklausyti teismo, į kurį kreiptasi, jurisdikcijai ( 14 ).

40.

Šiuo atveju kyla klausimas, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi jurisdikciją vien dėl tariamos žalos atsiradimo vietos. Kaip pažymėjo Komisija, iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad prejudicinis klausimas susijęs žalos atsiradimo vieta, o ne su žalą sukėlusio įvykio vieta. Manau (kaip ir Prancūzijos vyriausybė), kad žalą sukėlusiu įvykiu, dėl kurio buvo pažeistas draudimas perparduoti už pasirinktinės distribucijos tinklo ribų, gali būti laikomas kiekvienos interneto svetainės valdytojo elgesys. Iš to darytina išvada, kad toks žalą sukėlęs įvykis gali būti lokalizuojamas įvairiose vietose pagal vieno ar kito iš šių valdytojų buveinę. Taigi šioje byloje žalą sukėlęs įvykis neleidžia nustatyti teismo, kuriame iškelta byla, jurisdikcijos.

41.

Pagal teismo praktiką tai yra vieta, kur atsitiko įvykis, dėl kurio gali kilti deliktinė arba kvazideliktinė atsakomybė ir atsirasti žala ( 15 ).

42.

Teisingumo Teismas jau aiškino Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 dalį, kai buvo kaltinama dėl žalos, patirtos interneto svetainėje paskelbus turinį, kuri dėl to galėjo kilti įvairiose vietose ( 16 ).

43.

Konkrečiai kalbant apie tariamą intelektinės nuosavybės teisių pažeidimą, Teisingumo Teismas daugelyje sprendimų pažymėjo ( 17 ), kad teismo jurisdikciją lemia nagrinėjamos teisės apsaugos teritorija. Iš tiesų valstybės narės, kurioje taikoma apsauga, teismai gali patys geriausiai išnagrinėti kaltinimą saugomos teisės pažeidimu.

44.

Byloje Wintersteiger (2012 m. balandžio 19 d. Sprendimas C‑523/10, EU:C:2012:220), susijusioje su kaltinimu teisių į nacionalinį prekių ženklą pažeidimu, Teisingumo Teismas nusprendė, kad ir nuspėjamumo tikslas, ir tinkamo teisingumo vykdymo tikslas patvirtina, jog dėl žalos atsiradimo jurisdikcija priskirtina valstybės narės, kurioje saugomos nagrinėjamos teisės, teismams, nes jie gali geriausiai įvertinti, ar ši teisė tikrai yra pažeidžiama, ir pagal reglamento „Roma II“ 8 straipsnį gali taikyti savo nacionalinę teisę.

45.

Iš tiesų Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad „Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktas turi būti aiškinamas taip, kad ginčas dėl teisių į valstybėje narėje įregistruotą prekių ženklą pažeidimo, kai raktinį žodį, kuris tapatus kitoje valstybėje narėje įregistruotam prekių ženklui, skelbėjas vartoja paieškos sistemos interneto svetainėje su kitos valstybės narės aukščiausio lygio nacionaliniu domenu, gali būti nagrinėjamas valstybės narės, kurioje prekių ženklas įregistruotas, teismuose arba valstybės narės, kurioje įsisteigęs skelbėjas, teismuose“ ( 18 ).

46.

2013 m. spalio 3 d. Sprendime Pinckney (C‑170/12, EU:C:2013:635) Teisingumo Teismas pažymėjo, kad, kalbant apie tariamą autoriaus turtinių teisių pažeidimą, jurisdikcija nagrinėti bylas dėl deliktų arba kvazideliktų nustatyta teismui, į kurį kreiptasi, jeigu valstybė narė, kurios teritorijoje yra šis teismas, saugo šias turtines teises, kuriomis remiasi ieškovas, ir nurodoma žala gali atsirasti teismo, į kurį kreiptasi, veiklos teritorijoje. Be to, šie teismai pagal reglamento „Roma II“ 8 straipsnį gali taikyti savo nacionalinę teisę. 2014 m. balandžio 3 d. Sprendime Hi Hotel HCF (C‑387/12, EU:C:2014:215) Teisingumo Teismas pritaikė minėtą Sprendimu Pinckney suformuluotą teismo praktiką tariamam teisės pažeidimui ne internete.

47.

Be kita ko, 2013 m. spalio 3 d. Sprendimo Pinckney (C‑170/12, EU:C:2013:635) 41 ir 42 punktuose Teisingumo Teismas nusprendė, kad, „nagrinėjant teismo, kompetentingo nagrinėti padarytos žalos atlyginimo klausimą, šios žalos atsiradimo vietos, kaip tai suprantama pagal [Reglamento Nr. 44/2001] 5 straipsnio 3 punktą, nustatymas negali priklausyti nuo kriterijų, priskirtinų ieškinio nagrinėjimui iš esmės, kurie šioje nuostatoje nenurodyti. Iš tikrųjų joje kaip vienintelė sąlyga numatyta, kad įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti <…> Taigi, priešingai nei [šio reglamento] 15 straipsnio 1 dalies c punkte, kuris išaiškintas [2010 m. gruodžio 7 d. Sprendime Pammer ir Hotel Alpenhof (C‑585/08 ir C‑144/09, EU:C:2010:740], pagal minėto Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą nereikalaujama, be kita ko, kad aptariama veikla„būtų nukreipta į“ valstybę narę, į kurios teismus kreiptasi.“ (pažymėta mano)

48.

Iš tiesų Teisingumo Teismas niekada neteigė, kad nustatant „vietą, kurioje įvykis, dėl kurio galėjo kilti deliktinė arba kvazideliktinė atsakomybė, sukėlė žalą“, svarbu tai, kad žalą nulėmusi veikla būtų specialiai nukreipta į nagrinėjamą vietą ( 19 ).

49.

Galiausiai iš 2015 m. sausio 22 d. Sprendimo Hejduk (C‑441/13, EU:C:2015:28, 38 punktas) matyti, kad jeigu tariamai pažeidžiamos teismo, į kurį kreiptasi, valstybės narės užtikrinamos autorių ir gretutinės teisės, jis dėl žalos atsiradimo vietos turi jurisdikciją nagrinėti ieškinį dėl atsakomybės už šių teisių pažeidimą dėl to, kad saugomos nuotraukos buvo skelbiamos jo veiklos teritorijoje prieinamoje interneto svetainėje. Šis teismas turi jurisdikciją nagrinėti tik žalą, padarytą valstybės narės, kurioje jis yra, teritorijoje. Pagal reglamento „Roma II“ 8 straipsnį šis teismas gali taikyti savo nacionalinę teisę.

50.

Nors 2013 m. spalio 3 d. Sprendimas Pinckney (C‑170/12, EU:C:2013:635) susijęs su ieškiniu dėl žalos, patirtos dėl autoriaus turtinių teisių pažeidimo internete, atlyginimo, šios išvados 47 punkte nurodytame to sprendimo 42 punkte yra bendro pobūdžio teiginys.

51.

Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad sąvoka „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“ negali būti aiškinamai taip plačiai, kad apimtų bet kurią vietą, kurioje pasireiškė aplinkybės, dėl kurios žala atsirado faktiškai kitoje vietoje, žalingos pasekmės ( 20 ).

52.

Atsižvelgdamas į šią savo praktiką, Teisingumo Teismas taip pat patikslino, kad minėta formuluotė neapima ieškovo gyvenamosios vietos, kur yra pagrindinė jo turto buvimo vieta, vien dėl to, kad joje jis patyrė finansinių nuostolių, susidariusių dėl turto dalies praradimo kitoje valstybėje narėje ( 21 ).

53.

2015 m. sausio 28 d. Sprendime Kolassa (C‑375/13, EU:C:2015:37, 49 punktas) Teisingumo Teismas priminė, jog „vien aplinkybė, kad ieškovas patyrė finansinių nuostolių, nepateisina jurisdikcijos skyrimo ieškovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismams, jei, kaip ir byloje, kurioje priimtas [2004 m. birželio 10 d. Sprendimas Kronhofer (C‑168/02, EU:C:2004:364)], tiek žalą sukėlusio įvykio vieta, tiek žalos atsiradimo vieta yra kitos valstybės narės teritorijoje (šiuo klausimu žr. 2004 m. birželio 10 d. Sprendimo Kronhofer, C‑168/02, EU:C:2004:364, 20 punktą)“.

54.

Vis dėlto 2015 m. sausio 28 d. Sprendimo Kolassa (C‑375/13, EU:C:2015:37) 50 punkte jis patikslino: „Tačiau toks jurisdikcijos priskyrimas pateisinamas, kai ieškovo nuolatinė gyvenamoji vieta iš tiesų yra vieta, susijusi su žalą sukėlusiu įvykiu, arba žalos atsiradimo vieta.“

55.

Tęsdamas savo argumentavimą, Teisingumo Teismas minėto sprendimo 55 punkte pripažino atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismų jurisdikciją atsiradus žalai, jeigu ji atsiranda tiesiogiai ieškovo banko sąskaitoje, esančioje banke, kuris priklauso šių teismų jurisdikcijai.

56.

Bylose, kuriose buvo keliamas intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo arba konkurencijos teisės pažeidimo naudojantis internetu klausimas, žalos atsiradimo vieta iš esmės yra kiekviena vieta, kurioje yra prieinama interneto svetainė. Kadangi internetas yra visur ( 22 ), žalos atsiradimo vietų yra daugybė.

57.

Iš tiesų, siekiant išvengti universalios teismų jurisdikcijos net kalbant apie „Minimum Contacts“ ( 23 ), teismų praktikoje ir teisės literatūroje jau seniai raginama nustatyti galimų žalos dėl tokių internetu padarytų pažeidimų atsiradimo vietų atribojimo kriterijus. Todėl tam, kad jurisdikciją turėtų žalos atsiradimo vietos teismai, nagrinėjamas konkurencijos teisės pažeidimas turi sukelti tam tikrų pasekmių ( 24 ). Iš tiesų žalą galima atmesti, jeigu skundo pateikėjo nurodyta konkurencija tikrai negalėjo sukelti jokių ekonominių pasekmių nagrinėjamoje (‑se) rinkoje (‑se). Pavyzdžiui, akivaizdu, kad tiekėjo, kuris žinomas tik vietos lygmeniu, internetinė paslaugų reklama gali sukelti žalą tik šioje vietos rinkoje ( 25 ).

58.

Galima būtų sugretinti su tariamais intelektinės nuosavybės teisės pažeidimais. Iš tiesų „bylose dėl teisių pažeidimo tiesioginė žalinga pasekmė paprastai yra finansiniai teisės turėtojo nuostoliai toje (‑ose) vietoje (‑ose), kur buvo parduodamas ar reklamuojamas produktas, kuris yra pažeidimo objektas, arba kur jis buvo naudojamas. Savo vadovėlyje šia tema profesoriai Fawcett ir Torremans pažymėjo, kad „daugeliu atvejų pažeidimo veiksmas sukelia tiesioginių ekonominių nuostolių ieškovui <…> Paprastai kilusius nuostolius nesunku nustatyti. Jeigu, pavyzdžiui, atsakovas parduoda padirbtą produktą, [ieškovas] praranda galimybę sudaryti pardavimo sandorius. Taigi žala patiriama toje vietoje, kur buvo prarastos galimybės sudaryti produktų pardavimo sandorius. Tai yra ta vieta, kurioje parduodamas padirbtas produktas.“ <…> Reikia pažymėti, kad ši analizė visiškai atitinka Teisingumo Teismo praktiką ir gali būti pritaikoma kitų rūšių ieškiniams dėl pažeidimo. Taigi, kalbant apie autorių teises, paprastai finansiniai nuostoliai patiriami ten, kur parduodamos arba visuomenei platinamos padirbto produkto kopijos; kalbant apie prekių ženklus, tai yra ta vieta, kur žymuo naudojamas siekiant palaikyti prekybą produktais arba jų pasiūlą“ ( 26 ).

59.

Iš Teisingumo Teismo praktikos aiškiai matyti, kad jeigu pažeidimas padaromas internetu, „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 dalį, „gali skirtis, atsižvelgiant į tai, kokia teisė buvo tariamai pažeista“ ( 27 ).

60.

Manau (kaip ir Komisija), kad šioje byloje siekiant nustatyti vietą, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, pirmiausia reikia kelti klausimą, kokio pobūdžio žalą dėl ginčijamų produktų pardavimo už pasirinktinės distribucijos tinklo ribų galėjo patirti Concurrence. Šiuo tikslu reikia priminti, kad sudarant išimtinės distribucijos sutartis tiekėjas suteikia platintojui išimtinę teisę platinti jo produktus konkrečioje teritorijoje ir įsipareigoja neplatinti atitinkamų produktų už platintojo prekybos tinklo ribų. Platintojas savo ruožtu įsipareigoja vystyti ir skatinti tiekėjo produktų pardavimą atitinamoje teritorijoje. Jeigu interneto svetainė pažeidžia sutartimi suteiktas išimtines teises, kaip yra šioje byloje, žala, kuria platintojas gali remtis, pasireiškia jo sudaromų pardavimo sandorių skaičiaus mažėjimu dėl pardavimo sandorių, sudarytų pažeidžiant jo išimtinę teisę, ir su tuo susijusiu negautu pelnu. Tačiau atsižvelgiant į ribotą išimtinės distribucijos teisės teritorinę taikymo sritį, vieta, kur sumažėja sudaromų pardavimo sandorių skaičius ir negaunamas nagrinėjamas pelnas, gali tik sutapti su valstybės narės teritorija, kurios atžvilgiu platintojui užtikrinamas išimtinumas.

61.

Iš bylos medžiagos lyg ir matyti, kad, kadangi šioje byloje nagrinėjamu atveju platintojas turi išimtinę teisę tik Prancūzijos teritorijoje, sudaromų pardavimo sandorių skaičius gali sumažėti ir pelnas gali būti negautas būtent Prancūzijoje. Iš to darytina išvada, kad žalą sukėlusio įvykio atsiradimo vieta yra Prancūzija ir kad pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 dalį jurisdikciją turi Prancūzijos teismas.

62.

Iš tiesų, kadangi interneto svetainės Amazon.de, Amazon.co.uk, Amazon.es ir Amazon.it iš esmės yra prieinamos Prancūzijoje, Concurrence nurodomą žalą sudaro rinkos dalių praradimas parduodant ELITE serijos produktus jos parduotuvėje Paryžiuje ir jos interneto svetainėje, kurios valdymą ji užtikrina iš savo buveinės Paryžiuje. Iš to darytina išvada, kad jos žala gali atsirasti tik Prancūzijoje ir niekur kitur. Dėl šios priežasties Prancūzijos teismas taip pat turi turėti jurisdikciją dėl šioje byloje nagrinėjamų Amazon interneto svetainių užsienyje ( 28 ).

63.

Žalos atsiradimo vieta turi nurodyti forum delicti, kuri yra „labai glaudus siejamasis veiksnys“ ir „pateisina jurisdikcijos priskyrimą šiems teismams [t. y. ne atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismams] dėl gero teisingumo vykdymo ir veiksmingo proceso organizavimo priežasčių“ ( 29 ).

64.

Pažymėtina, kad „kiekvienas asmuo, kuris padaro informaciją prieinamą konkrečiu būdu, tai daro žinodamas, kiek ši informacija aprėps. Visų pirma kiekvienas asmuo, skelbiantis informaciją [internete], tai daro žinodamas, kad informacija, kurią jis padaro prieinamą, yra prieinama visiems be jokių geografinių apribojimų.“ ( 30 )

65.

Todėl šioje byloje būtent Prancūzijos teismas gali geriausiai išnagrinėti bendrovės Concurrence rinkos dalių praradimo klausimą, kai ji verčiasi ELITE serijos produktų prekyba jos parduotuvėje Paryžiuje ir interneto svetainėje, kurios valdymą ji užtikrina iš savo buveinės Paryžiuje.

66.

Be to, reikia turėti omenyje, kad vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, nustatymas turi atitikti kompetentingo teismo nuspėjamumo tikslą, nes tai yra kitas pagrindinis Reglamento Nr. 44/2001 principas (matyti iš jo 11 konstatuojamosios dalies). 2012 m. balandžio 19 d. Sprendime Wintersteiger (C‑523/10, EU:C:2012:220) Teisingumo Teismas nusprendė panašiai, kad nuspėjamumo tikslas patvirtina, jog dėl žalos atsiradimo jurisdikcija priskirtina valstybės narės, kurioje saugomos nagrinėjamos teisės (šiuo atveju – išimtinė platintojo teisė), teismams.

67.

Galiausiai Amazon Services Europe teigia, kad su prieinamumo teorija negalima sutikti, nes ja skatinamas palankesnio teisinio reglamentavimo ieškojimas (forum shopping), kuris, atsižvelgiant į nacionalinės teisės ypatybes, gali paskatinti law shopping reiškinį. Tačiau pakanka konstatuoti, pirma, kad Teisingumo Teismas nesivadovavo šiuo argumentu, kurį generalinis advokatas N. Jääskinen iškėlė savo išvadoje byloje Pinckney (C‑170/12, EU:C:2013:400, 68 punktas), priimdamas sprendimą šioje byloje, ir, antra, laikausi nuomonės, kad šis nuogąstavimas man atrodo perdėtas, visų pirma todėl, kad nacionalinis teismas galėtų priteisti tik valstybės narės, kuriai jis priklauso, teritorijoje padarytą žalą ( 31 ).

68.

Manau, kad šioje išvadoje siūlomas sprendimas yra pagrįstas, nes, pirma, jis atitinka Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 dalies tikslus (be kita ko, tikslą suteikti jurisdikciją teismui, kuris gali geriausiai išnagrinėti kaltinimą) ir, antra, jis yra pagrįstas net ir tuo atveju, jei šioje byloje nenagrinėjama intelektinės nuosavybės teisė.

69.

Be to, laikausi nuomonės, kad šioje byloje išimtinė distribucijos tam tikroje teritorijoje teisė yra panaši į intelektinės nuosavybės teises.

70.

Iš tiesų yra pagrįsta vadovautis analogiškais argumentais kaip 2014 m. birželio 5 d. Sprendime Coty Germany (C‑360/12, EU:C:2014:1318), atsižvelgiant į tai, kad suteiktos apsaugos teritoriškumas minėtoje byloje nagrinėtomis aplinkybėmis taip pat nebuvo susijęs su jau nebesaugomos intelektinės nuosavybės teisės apimtimi, nes tuo atveju tai buvo Bendrijos prekių ženklas.

71.

Nors 2014 m. birželio 5 d. Sprendimas Coty Germany (C‑360/12, EU:C:2014:1318) nebuvo konkrečiai susijęs su internetu, jame patikslinta, kad jeigu kaltinama neteisėta lyginamąja reklama arba nesąžiningu Bendrijos prekių ženklu saugomo žymens imitavimu, draudžiamu pagal valstybės narės, kuriai priklauso teismas, kuriame iškelta byla, įstatymą dėl kovos su nesąžininga konkurencija, pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 dalį, atsižvelgiant į žalos atsiradimo vietą, galima nustatyti teismo jurisdikciją nagrinėti minėta nacionaline teise grindžiamą ieškinį, pareikštą kitoje valstybėje narėje įsisteigusiam asmeniui, kaltinant, kad jis šioje valstybėje narėje atliko veiksmą, dėl kurio teismo, kuriame iškelta byla, jurisdikcijoje atsirado ar gali atsirasti žala. Be to, pagal reglamento „Roma II“ 6 straipsnio 1 dalį arba jo 6 straipsnio 2 ir 4 dalis šis teismas taiko savo nacionalinę teisę.

72.

Mano nuomone, interneto svetainių, kuriose buvo siūlomi nagrinėjami produktai, kilmė neturi reikšmės nustatant jurisdikciją turintį teismą.

73.

Iš tiesų, kaip pažymėjo Komisija, jurisdikciją turintį teismą reikia nustatyti remiantis rinka, kurioje parduodami produktai, kurie yra išimtinio platinimo teisės objektas, ir kurioje dėl to atsirado žala. Šioje byloje nagrinėjamu atveju, kaip jau pažymėjau, atrodo, kad platintojas turi išimtinę teisę, taikomą tik Prancūzijos teritorijoje, todėl jo sudaromų pardavimo sandorių skaičius sumažėjo, taigi pelnas buvo negautas Prancūzijoje. Tai, kad šį sumažėjimą ir praradimą lėmė Prancūzijoje ar kitur įkurtos parduotuvės, turi reikšmę tik nustatant platintojo prašomo draudimo taikymo sritį, t. y. nustatant interneto svetaines, kurioms gali būti taikomas šis draudimas.

74.

Kitaip tariant, jurisdikciją turinčio teismo nustatymas yra viena, o draudimo, kuris gali būti taikomas pagrindinės bylos atsakovei, apimtis, t. y. interneto svetainių, kuriose ji nebegalėtų teikti pasiūlymų sudaryti ginčijamų produktų pardavimo sandorius, nustatymas yra kita. Akivaizdu, kad jeigu pagrindinės bylos ieškovas gali prima facie įrodyti, kad Prancūzijoje sumažėjo sudaromų pardavimo sandorių skaičius ir negautą pelną lėmė ne tik Amazon.fr veikla, bet ir Amazon užsienio interneto svetainių veikla, jis taip pat turi galėti iš Prancūzijos teismų gauti draudimą, taikomą šioms interneto svetainėms. Tačiau tai yra bylos esmės klausimas, kuris nėra susijęs su jurisdikciją turinčio teismo nustatymu. Kaip nurodyta pirmiau, galima daryti prielaidą, kad Concurrence turima išimtinio platinimo teisė turi ribotą teritorinę taikymo sritį ir taikoma tik Prancūzijos rinkoje ( 32 ). Todėl Prancūzijos teismui reikės nustatyti, kiek produktų, kuriems taikoma ši teisė, pasiūla užsienio interneto svetainėse galėjo apriboti Concurrence teises Prancūzijos rinkoje.

75.

Atsižvelgiant į tai, reikia pažymėti, kad tai, ar tokiomis aplinkybėmis kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje yra faktiškai pažeista išimtinės distribucijos teisė, yra esmės klausimas, kurio Teisingumo Teismo šioje byloje neprašoma nagrinėti. Iš tiesų žalos atsiradimo vietos ar žalą sukėlusio įvykio nustatymas negali priklausyti nuo aspektų, kuriuos reikia nagrinėti vėliau, pavyzdžiui, analizuojant bylos esmę.

76.

Todėl siūlau Teisingumo Teismui į Cour de cassation (Prancūzija) pateiktą prejudicinį klausimą atsakyti taip:

2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo 5 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, kad jeigu tariamai pažeidžiamas draudimas pardavinėti už išimtinės distribucijos tinklo ribų, įvairiose valstybėse narėse veikiančiose interneto svetainėse internetu siūlant produktus, kuriems taikoma išimtinė teisė, žalos atsiradimo vieta reikia laikyti tą vietą, kur sumažėja išimtinės platinimo teisės turėtojo sudaromų pardavimo sandorių skaičius ir kuri sutampa su teritorija, kurioje yra saugoma jo teisė. Nustatant jurisdikciją turintį teismą šių interneto svetainių, kuriose buvo siūlomi atitinkami produktai, kilmė neturi reikšmės.