1. 

Šioje byloje Teisingumo Teismui suteikta galimybė išreikšti savo poziciją dėl esminių baudžiamosios teisės sąvokų. To prašo Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotas baudžiamųjų bylų teismas, Bulgarija), kad galėtų priimti sprendimą, ar Sąjungos teisę reikėtų aiškinti taip, kad ji draudžia nacionalinius teisės aktus, kuriais teismas, į kurį šiuo klausimu kreipėsi atitinkamas asmuo, įpareigojamas nutraukti baudžiamąją bylą prieš jį, jeigu praėjo daugiau kaip dveji metai nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, neatsižvelgiant į atvejo sudėtingumą ir nesant galimybės užkirsti kelią kaltinamiesiems tyčia trukdyti. Teisingumo Teismo prašoma išnagrinėti, kokios šiomis aplinkybėmis būtų pasekmės, jeigu šios nacionalinės teisės nuostatos būtų nesuderinamos su Sąjungos teise.

2. 

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismui užduoda kelis klausimus, susijusius su tuo, kada kaltinamasis turi būti informuojamas apie jam keliamus kaltinimus ir kada jis arba jo advokatas turi turėti teisę susipažinti su bylos dokumentais. Galiausiai Teisingumo Teismas turės išnagrinėti, ar Sąjungos teisei prieštarauja nacionalinė nuostata, kurioje nustatoma, kad kaltinamuosius, kurių interesai toje pačioje byloje yra priešingi, ginantis advokatas turi būti atšaukiamas ir pakeičiamas teismo paskirtu advokatu.

3.

SESV 325 straipsnyje nustatyta:

„1.   [Europos] Sąjunga ir valstybės narės Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiam sukčiavimui ir kitoms neteisėtoms veikoms priešinasi taikydamos pagal šį straipsnį nustatytinas priemones, kurių paskirtis yra atgrasinti ir užtikrinti veiksmingą apsaugą valstybėse narėse ir Sąjungos institucijose, įstaigose ir organuose.

2.   Valstybės narės prieš Sąjungos finansiniams interesams kenkiantį sukčiavimą imasi tų pačių priemonių, kurių jos imasi prieš savo pačių finansiniams interesams kenkiantį sukčiavimą.

<…>

4.   Europos Parlamentas ir Taryba, spręsdami pagal įprastą teisėkūros procedūrą ir pasikonsultavę su Audito Rūmais, nustato būtinas priemones Sąjungos finansiniams interesams kenkiančio sukčiavimo prevencijos ir kovos su juo srityse, kad valstybėse narėse, taip pat Sąjungos institucijose, įstaigose ir organuose sudarytų veiksmingos ir lygiavertės apsaugos galimybes.

<…>“

4.

Pagal 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 450/2008, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (Modernizuotas muitinės kodeksas) ( 2 ), 21 straipsnio 1 dalį „[k]iekviena valstybė narė nustato sankcijas, taikomas už Bendrijos muitų teisės aktų nesilaikymą. Sankcijos turėtų būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.“

5.

Konvencijos dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos, parengtos vadovaujantis Europos Sąjungos sutarties K.3 straipsniu, pasirašytos 1995 m. liepos 26 d. Liuksemburge ( 3 ), konstatuojamosiose dalyse nurodyta, kad šios konvencijos susitariančiosios šalys, Europos Sąjungos valstybės narės, yra įsitikinusios, „jog, siekiant apsaugoti Europos Bendrijų finansinius interesus, tuos interesus pažeidžiančiam sukčiavimui reikia taikyti baudžiamąjį persekiojimą“ ( 4 ) ir „būtina, kad už tokį elgesį būtų baudžiama veiksmingomis, proporcingomis ir atgrasančiomis baudžiamosiomis sankcijomis, neatmetant galimybės atitinkamais atvejais taikyti kitas bausmes, o bent labai pavojingais atvejais būtina, kad už tokį elgesį būtų baudžiama laisvės atėmimu“ ( 5 ).

6.

PIF konvencijos 1 straipsnio 1 dalies b punkto pirmoje įtraukoje ir 2 dalyje numatyta:

„Šioje Konvencijoje Europos Bendrijų finansiniams interesams kenkiantis sukčiavimas – tai:

<…>

– <…>

2.   Kiekviena valstybė narė imasi būtinų ir tinkamų priemonių šio straipsnio 1 dalį perkelti į savo nacionalinę baudžiamąją teisę taip, kad ten apibūdintos veikos būtų laikomos nusikaltimais.“

7.

Šios konvencijos 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Kiekviena valstybė narė imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad už 1 straipsnyje nurodytą veiką ir dalyvavimą 1 straipsnio 1 dalyje nurodytoje veikoje, jos kurstymą ar kėsinimąsi ją padaryti būtų baudžiama veiksmingomis, proporcingomis ir atgrasančiomis baudžiamosiomis sankcijomis, įskaitant bent stambaus sukčiavimo atvejais laisvės atėmimą apimančias bausmes, dėl kurių gali būti taikoma ekstradicija, suprantant, kad stambiu sukčiavimu yra laikomas toks sukčiavimas, kuris yra susijęs su tam tikra mažiausia suma, kurią turi nustatyti kiekviena valstybė narė. Ši mažiausia suma negali būti nustatyta didesnė kaip 50000 [eurų].“

8.

Europos Sąjungos sutarties K.3 straipsnio pagrindu parengto konvencijos, susijusios su Europos Bendrijų finansinių interesų apsauga ( 6 ), protokolo 2 straipsnis „Pasyvioji korupcija“ suformuluotas taip:

„1.   Šiame Protokole tyčiniai kurio nors pareigūno veiksmai, kai jis savo ar trečiojo asmens naudai tiesiogiai arba per tarpininkus prašo arba priima bet kokį nepagrįstą atlygį, arba kai jam pažadamas toks atlygis už teisėtą ar neteisėtą veikimą arba neveikimą einant pareigas arba vykdant funkcijas, dėl kurio jis neįvykdo savo tarnybinių pareigų, šitaip kenkdamas ar galėdamas pakenkti Europos Bendrijų finansiniams interesams, yra laikomi pasyviąja korupcija.

2.   Kiekviena valstybė narė imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti veiksmai būtų laikomi nusikaltimu.“

9.

PIF konvencijos pirmojo protokolo 3 straipsnyje „Aktyvioji korupcija“ nustatyta:

„1.   Šiame Protokole tyčiniai bet kurio asmens veiksmai, kai jis tiesiogiai ar per tarpininkus žada arba duoda bet kokį nepagrįstą atlygį pareigūnui, skirtą jam pačiam arba bet kuriam trečiajam asmeniui, už jo teisėtą ar neteisėtą veikimą arba neveikimą einant pareigas arba vykdant funkcijas, dėl kurio jis neįvykdo savo tarnybinių pareigų, šitaip kenkdamas ar galėdamas pakenkti Europos Bendrijų finansiniams interesams, yra laikomi aktyviąja korupcija.

2.   Kiekviena valstybė narė imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti veiksmai būtų laikomi nusikaltimu.“

10.

Pagal 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/13/ES dėl teisės į informaciją baudžiamajame procese ( 7 ) 1 straipsnį ja „nustatomos taisyklės, susijusios su įtariamųjų ar kaltinamųjų teise į informaciją apie jų teises baudžiamajame procese ir apie jiems pareikštus kaltinimus“.

11.

Pagal šios direktyvos 6 straipsnį:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad įtariamiesiems arba kaltinamiesiems būtų pateikta informacija apie nusikalstamą veiką, kurios įvykdymu jie yra įtariami arba kaltinami. Ta informacija suteikiama nedelsiant ir yra tiek išsami, kiek tai yra būtina užtikrinti teisingą procesą ir veiksmingą naudojimąsi teise į gynybą.

<…>

3.   Valstybės narės užtikrina, kad ne vėliau kaip iki kaltinimų esmės perdavimo teismui būtų suteikta išsami informacija apie kaltinimą, įskaitant nusikalstamos veikos pobūdį ir teisinį kvalifikavimą bei kaltinamųjų dalyvavimo vykdant tą nusikalstamą veiką pobūdį.

4.   Valstybės narės užtikrina, kad įtariamieji arba kaltinamieji būtų nedelsiant informuoti apie bet kokius informacijos, pateiktos pagal šį straipsnį, pasikeitimus, kai tai yra būtina užtikrinti teisingą procesą.“

12.

Minėtos direktyvos 7 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Tais atvejais, kai asmuo yra suimamas ir sulaikomas bet kuriuo baudžiamojo proceso etapu, valstybės narės užtikrina, kad suimtiesiems arba sulaikytiesiems, arba jų advokatams būtų pateikti su konkrečia byla susiję kompetentingų valdžios institucijų turimi dokumentai, kurie yra svarbūs siekiant veiksmingai apskųsti pagal nacionalinę teisę suėmimo ar sulaikymo teisėtumą.

2.   Valstybės narės užtikrina, kad įtariamiesiems arba kaltinamiesiems, arba jų advokatui būtų suteikta teisė susipažinti bent su visais kompetentingų valdžios institucijų turimais įtariamuosius arba kaltinamuosius kaltinančiais ar išteisinančiais daiktiniais įrodymais, kad būtų užtikrintas teisingas procesas ir pasirengta gynybai.

3.   Nedarant poveikio 1 daliai, galimybė susipažinti su 2 dalyje nurodyta medžiaga turi būti suteikta laiku, kad būtų galima veiksmingai pasinaudoti teise į gynybą, ir ji suteikiama ne vėliau kaip iki kaltinimų esmės perdavimo teismui. Jei kompetentingos valdžios institucijos gauna papildomų daiktinių įrodymų, laiku suteikiama teisė susipažinti su ta medžiaga, kad į ją būtų galima atsižvelgti.

<…>“

13.

2013 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/48/ES dėl teisės turėti advokatą vykstant baudžiamajam procesui ir Europos arešto orderio vykdymo procedūroms ir dėl teisės reikalauti, kad po laisvės atėmimo būtų informuota trečioji šalis, ir teisės susisiekti su trečiaisiais asmenimis ir konsulinėmis įstaigomis laisvės atėmimo metu ( 8 ) 1 straipsnyje nustatyta:

„Šia direktyva nustatomos būtiniausios taisyklės, reglamentuojančios įtariamųjų ir kaltinamųjų baudžiamajame procese ir asmenų, dėl kurių vyksta procesas pagal Pagrindų sprendimą 2002/584/TVR <…>, teises turėti advokatą, reikalauti, kad apie laisvės atėmimą būtų informuota trečioji šalis, ir susisiekti su trečiaisiais asmenimis ir konsulinėmis įstaigomis laisvės atėmimo metu.“

14.

Remiantis šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalimi:

„Valstybės narės užtikrina, kad įtariamieji ir kaltinamieji turėtų teisę turėti advokatą tokiu laiku ir būdu, kad atitinkami asmenys galėtų praktiškai ir veiksmingai pasinaudoti savo teisėmis į gynybą.“

15.

Ikiteisminiame tyrime prokuroro vaidmuo yra lemiamas. Iš tiesų jis vadovauja tyrimui, kuris patikėtas tyrimo įstaigoms, ir vienas nusprendžia, kaip procesas vykdomas toliau.

16.

Dėl tyrimo pažymėtina, kad pagal Nakazatelno-protsesualen kodeks (Baudžiamojo proceso kodeksas, toliau – NPK) 234 straipsnį prokuroras turi du mėnesius tyrimui atlikti ir atitinkamo prokuroro administracijos vadovas terminą gali pratęsti keturiais mėnesiais vieną kartą, o generalinės prokuratūros administracijos vadovas išimtiniais atvejais šį terminą taip pat gali pratęsti neribotam laikui neribotą skaičių kartų. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pastarąja pratęsimo galimybe plačiai naudojamasi tokiose sudėtingose bylose, kokia yra pagrindinė.

17.

Pagal NPK 219, 221 ir 246 straipsnius, surinkus pakankamai įrodymų prieš įtariamąjį nusikaltimu, tyrimo įstaiga parengia ir pasirašo kaltinamąjį aktą. Tai rašytinės formos aktas, atitinkantis aiškiai nustatytas sąlygas. Jame visų pirma turi būti nurodytos pagrindinės nusikaltimo faktinės aplinkybės ir teisinis šių aplinkybių kvalifikavimas. Būtent tada nusikaltimo padarymu įtariamas asmuo ir jo advokatas yra informuojami apie kaltinimą įteikiant minėtą aktą. Tada jie turi susipažinti su kaltinamojo akto turiniu ir jį pasirašyti. Vėliau kaltinamasis apklausiamas ir jis gali arba pateikti paaiškinimų, arba tylėti; taip pat jis, kaip ir jo advokatas, gali pateikti prašymus.

18.

Susipažinimo su tyrimo medžiaga klausimą reglamentuoja NPK 226–230 straipsniai. Todėl kaltinamasis ir jo advokatas, pateikę prašymą, gali susipažinti su procesine medžiaga. Jeigu prašymai pateikiami, prokuroras priima sprendimą, ar juos tenkinti.

19.

Jeigu pateikiamas prašymas susipažinti su tyrimo medžiaga, kaltinamasis ir jo advokatas yra pakviečiami susipažinti ne vėliau kaip prieš tris dienas. Jeigu jie neatvyksta nurodytą dieną be pateisinamų motyvų, pareiga leisti supažindinti medžiaga išnyksta. Supažindinant su medžiaga tyrimą atliekantis asmuo skiria pakankamai laiko kaltinamajam ir jo advokatui susipažinti su visa šio tyrimo medžiaga.

20.

Po to, kai su tyrimo medžiaga yra supažindinta ir prireikus priimti sprendimai dėl kaltinamojo ir jo advokato prašymų, tyrimas užbaigiamas.

21.

Pradedamas kitas etapas – pateikiamas prokuroro kaltinamasis aktas, t. y. pradedamas teisminio nagrinėjimo etapas. Kaltinamajame akte, kuris, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, yra „galutinis detalus kaltinamasis aktas“, išsamiai pateikiamos faktinės kaltinimo aplinkybės ir jų teisinis kvalifikavimas. Jį sudaro dvi dalys – vienoje pateikiamos faktinės aplinkybės, o kita yra baigiamoji – joje pateikiamas teisinis aplinkybių kvalifikavimas. Kaltinamasis aktas, kurio kopija persiunčiama kaltinamajam ir jo advokatui, pateikiamas teismui, o šis per penkiolika dienų privalo išnagrinėti, ar buvo padaryta esminių proceso pažeidimų.

22.

Šiuo klausimu NPK 348 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodyta, kad proceso pažeidimai yra esminiai, kai jais reikšmingai pažeidžiama įstatymu nustatyta procesinė teisė. Šiame straipsnyje pažymima, kad „esminis“ padaryto proceso pažeidimo pobūdis išnyksta tik tada, kai pašalinamas pažeidimas.

23.

Kaltinamojo akto turiniui taikomi griežti formalūs reikalavimai. Todėl esminiais pažeidimais laikomi kaltinamojo akto ir paskutinio kaltinamojo akto, su kuriuo kaltinamąjį supažindino tyrimo įstaiga, prieštaravimai. Taip pat esminiu pažeidimu laikomas prieštaravimas pačiame kaltinamajame akte. Pagrindinėje byloje buvo nuspręsta, kad esminiu proceso pažeidimu laikytina tai, kad savo kaltinamojo akto motyvuose prokuroras nurodė, kad du kaltinamieji pagrindinėje byloje grimasomis rodė nepasitenkinimą dėl per mažos kyšio pinigų sumos, o baigiamojoje kaltinamojo akto dalyje prokuroras pažymėjo, kad kaltinamieji šį nepasitenkinimą išreiškė žodžiu.

24.

Be to, nesupažindinimas su šiuo tyrimo įstaigos parengtu kaltinamuoju aktu laikomas esminių proceso pažeidimu, neatsižvelgiant šiuo atveju į nesupažindinimo priežastis, net jeigu tai lėmė, pavyzdžiui, kaltinamųjų sąmoningas noras tam sutrukdyti. Reikia priminti, kad tyrimo institucija su medžiaga supažindinti privalo tiesiogiai patį kaltinamąjį ir jo advokatą.

25.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad absoliučiai visose baudžiamosiose bylose Bulgarijoje gynyba susipažįsta su kaltinamojo akto turiniu, taigi ir su kaltinimo informacija, po to, kai jis pateikiamas teismui, tačiau prieš nagrinėjant pačius kaltinimus.

26.

Lygiagrečiai minėtoms nuostatoms NPK 368 ir 369 straipsniuose nustatyta, kad jeigu ikiteisminis tyrimas nėra užbaigiamas per dvejus metus, kaltinamasis arba kaltinamieji turi teisę teismo prašyti nurodyti prokurorui per tris mėnesius užbaigti ikiteisminį tyrimą arba medžiagą pateikti teismui. Prokuroras turi papildomai penkiolika dienų kaltinamajam aktui parengti. Jeigu jis per nurodytą terminą neužbaigia ikiteisminio tyrimo, teismas išreikalauja bylos medžiagą ir nutraukia baudžiamąją bylą.

27.

Vis dėlto, jeigu prokuroras teismui pateikia kaltinamąjį aktą, šis jį išnagrinėja ir patikrina, ar procesas vyko pagal reikalavimus. Jeigu nustatomi esminiai proceso pažeidimai, teismas iš naujo grąžina bylą prokurorui, kuris turi vieną mėnesį šiems pažeidimams ištaisyti. Jeigu per šį terminą prokuroras neperduoda bylos teismui arba jeigu byla teismui perduodama, bet šis vėl nustato esminius proceso pažeidimus, baudžiamoji byla nutraukiama.

28.

Baudžiamosios bylos nutraukimas yra galutinis aktas, kuris negali būti skundžiamas ir kurio teisėtumą galima nagrinėti tik išimtiniais atvejais. Taigi prokuratūra praranda bet kokią teisę vykdyti asmens, įtariamo padarius nusikaltimą, baudžiamąjį persekiojimą.

29.

Dėl teisės turėti advokatą pažymėtina, jog NPK 91 straipsnio 3 dalyje ir 92 straipsnyje numatyta, kad teismas turi nušalinti kaltinamojo advokatą, kuris atstovauja arba atstovavo kitam kaltinamajam, jeigu vieno iš kaltinamųjų gynyba prieštarauja kito kaltinamojo gynybai. Pagal suformuotą Bulgarijos teismų jurisprudenciją interesai yra priešingi, jeigu vienas iš kaltinamųjų pateikia parodymus, kurie yra įrodymai prieš kitą kaltinamąjį, o šis savo ruožtu nepateikia jokių parodymų. Tokiu atveju šie asmenys negali turėti bendro advokato. Taigi advokatas privalo nusišalinti pats, o jeigu jis to nepadaro, jį nušalinti turi prokuroras arba teismas. Priešingu atveju jie padaro esminį procedūrinių reikalavimų pažeidimą, kuris lemia prokuroro arba teismo akto panaikinimą.

30.

Nikolay Kolev ir Stefan Kostadinov (toliau – kaltinamieji pagrindinėje byloje) kaltinami tuo, kad būdami muitinės pareigūnais Svilengrado (Bulgarija) muitinėje prie sienos su Turkijos Respublika laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. gegužės 2 d. dalyvavo nusikalstamame susivienijime. Iš tiesų jie reikalavo kyšių iš Turkijos ir Bulgarijos sieną kertančių krovininių ir lengvųjų automobilių vairuotojų už tai, kad nebūtų atliekamas muitinės patikrinimas, o nustatyti pažeidimai nebūtų patvirtinti dokumentais. Gautas pinigų sumas kaltinamieji pagrindinėje byloje pasibaigus pamainai pasidalydavo.

31.

Visi šiame nusikalstamame susivienijime dalyvavę asmenys, įskaitant kaltinamuosius pagrindinėje byloje, buvo sulaikyti naktį iš 2012 m. gegužės 2 d. į gegužės 3 d. Nedelsiant po to, kai sulaikymo metu buvo atlikta krata, šie asmenys buvo apkaltinti dalyvavimu nusikalstamame susivienijime – trys iš jų, įskaitant vieną kaltinamąjį pagrindinėje byloje, buvo apkaltinti darbo vietoje ir pas vieną iš šių asmenų rastų pinigų sumos slėpimu.

32.

2013 m. vasario ir kovo mėnesiais kaltinimai aštuoniems asmenims, dalyvavusiems minėtame nusikalstamame susivienijime, buvo apibrėžti ir visi šie asmenys apie tai informuoti. Tiksliau tariant, kaltinamieji pagrindinėje byloje ir jų atstovai 2013 m. kovo 21 d. buvo informuoti apie šiuos kaltinimus, apie surinktus įrodymus ir apie visą kitą bylos medžiagą. N. Kolev kaltinimai dar kartą buvo apibrėžti vėliau, jis apie tai informuotas 2013 m. liepos 17 d.

33.

Keturi iš aštuonių asmenų, dalyvavusių nusikalstamame susivienijime, sudarė susitarimą su prokuratūra, kad būtų nutraukta byla dėl kaltinimo dalyvavus nusikalstamame susivienijime. Du kartus šis susitarimas buvo pateiktas Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotas baudžiamųjų bylų teismas) patvirtinti ir du kartus šis teismas atmetė prašymą, motyvuodamas tuo, kad kaltinamieji aktai nebuvo priimti kompetentingos įstaigos ir buvo pažeisti formalūs reikalavimai. Taigi teismas nurodė grąžinti bylą kompetentingam prokurorui, kad šis iš naujo suformuluotų kaltinimus.

34.

2013 m. lapkričio 7 d. byla perduota specialiųjų bylų prokurorui. Tyrimui atlikti skirti terminai buvo pratęsti daug kartų. Savo iniciatyva prokuroras ėmėsi veiksmų, kaip antai bylos perdavimo ikiteisminio tyrimo institucijoms pateikiant nurodymus arba prašymus pratęsti tyrimo terminus ir prašymus pateikti informacijos.

35.

Manydami, kad NPK 368 straipsnio 1 dalyje nurodyti terminai baigėsi, kaltinamieji pagrindinėje byloje inicijavo bylą pagal NPK 369 straipsnį. Teismas nustatė, kad dvejų metų terminas, skaičiuojant nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, iš tikrųjų pasibaigė, taigi perdavė bylą prokurorui, įpareigodamas jį užbaigti tyrimą per tris mėnesius pagal NPK 369 straipsnį, supažindinti kaltinamuosius su kaltinimais ir tyrimo medžiaga. Termino pradžia buvo 2014 m. spalio 29 d., o baigėsi jis 2015 m. sausio 29 d. Taigi būtent tą dieną turėjo būti baigti visi tyrimo veiksmai, įskaitant kaltinimų formulavimą ir kaltinamųjų pagrindinėje byloje supažindinimą su jais. Tada prokuroras turėjo dar penkiolika dienų kaltinamajam aktui parengti ir kreiptis į teismą.

36.

Buvo neįmanoma užtikrinti, kad su naujais kaltinamaisiais aktais, parengtais teismui priėmus sprendimą, būtų supažindinti kaltinamieji ir jų advokatai. Iš tiesų 2015 m. sausio 13 d. N. Kolev gavo kvietimą atvykti 2015 m. sausio 19 d. Tą pačią dieną jo advokatas faksu nurodė, kad negali keliauti dėl sveikatos. Telefonu N. Kolev buvo dar kartą pakviestas atvykti 2015 m. sausio 22 d. Tačiau nei jis, nei jo advokatas neatvyko; pastarasis nurodė, kad jo klientas yra ligoninėje, o jis pats negali atvykti dėl su darbu susijusių priežasčių. N. Kolev buvo dar kartą pakviestas atvykti 2015 m. sausio 27 ir 28 d., tačiau neatvyko, o jo advokatas nurodė, kad jis guli ligoninėje. Jie dar kartą buvo pakviesti atvykti 2015 m. sausio 29 d., bet vėl neatvyko, o N. Kolev advokatas nurodė esąs užimtas kitos bylos reikalais. Taigi N. Kolev nebuvo pranešta apie jam pateiktus kaltinimus.

37.

S. Kostadinov nebuvo rastas nurodytu adresu. Jo advokatas nurodė su juo nebendraujantis. Todėl buvo nuspręsta jį atvesdinti. Vis dėlto S. Kostadinov advokatas pateikė medicinos pažymą, kurioje pažymėta, kad jis guli ligoninėje. Taigi jis taip pat nebuvo informuotas apie jam pateiktus kaltinimus.

38.

Taigi ikiteisminis tyrimas buvo baigtas per teismo nurodytą terminą, o prokuroras parengė kaltinamąjį aktą.

39.

2015 m. vasario 20 d. nutartimi teismas nusprendė, kad per ikiteisminį tyrimą buvo padaryta esminių proceso pažeidimų. Viena vertus, esminiai proceso reikalavimai buvo pažeisti todėl, kad su paskutine kaltinimų versija nebuvo supažindinti kaltinamieji ir jų advokatai. Kita vertus, buvo prieštaravimų tarp kaltinimų ir kaltinamojo akto, nes su pačia paskutine kaltinimų versija nebuvo supažindinti kaltinamieji pagrindinėje byloje, todėl kaltinamajame akte negalėjo būti pateiktos informacijos iš šios paskutinės kaltinimų versijos. Kaltinamajame akte galėjo būti tik tai, kas buvo nurodyta paskutinėje kaltinimų versijoje, su kuria supažindintos bylos šalys.

40.

Be to, teismas nusprendė, kad kliūtys N. Kolev ir S. Kostadinov susipažinti su naujais kaltinimais nepateisina jų procesinių teisių pažeidimo.

41.

Taigi šis teismas nustatė vieno mėnesio terminą prokurorui, kad pašalintų šiuos pažeidimus, ir nurodė, kad, to nepadarius, baudžiamoji byla prieš kaltinamuosius iš principo būtų nutraukta. Prokurorui byla perduota 2015 m. balandžio 7 d., o terminas baigėsi 2015 m. gegužės 7 d.

42.

Vis dėlto prokurorui nebuvo galimybių supažindinti kaltinamųjų pagrindinėje byloje ir jų advokatų su naujais kaltinimais ir tyrimo medžiaga, nes jie nurodė medicinines ir profesines priežastis, siekdami išvengti, kad jiems apie tai būtų pranešta.

43.

Taigi 2015 m. gegužės 22 d. nutartimi Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotas baudžiamųjų bylų teismas) nusprendė, kad prokuroras nepašalino esminių proceso pažeidimų ir padarė naujų pažeidimų, taip pat nustatė, kad kaltinamųjų pagrindinėje byloje procesinės teisės buvo pažeistos ir nebuvo pašalinti prieštaravimai iš kaltinamojo akto.

44.

Nors teismas nurodė, kad du kaltinamieji pagrindinėje byloje ir jų advokatai galimai piktnaudžiavo savo teisėmis siekdami, kad baigtųsi terminai ir prieš juos pradėta baudžiamoji byla būtų nutraukta, jis vis dėlto konstatavo, kad šio proceso nutraukimo sąlygos įvykdytos. Vis dėlto jis priėmė sprendimą ne nutraukti šią baudžiamąją bylą, bet nesiimti jokių tolesnių veiksmų.

45.

Prokuroras, laikydamasis nuomonės, kad nebuvo padaryta jokių esminių proceso pažeidimų, apskundė 2015 m. gegužės 22 d. nutartį.

46.

2015 m. spalio 12 d. nutartimi apeliacinės instancijos teismas perdavė bylą nagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, t. y. Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotas baudžiamųjų bylų teismas), motyvuodamas tuo, kad šis pagal NPK 368 ir 369 straipsnius turėjo nutraukti baudžiamąją bylą, pradėtą prieš kaltinamuosius pagrindinėje byloje.

47.

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė kreiptis į Teisingumo Teismą ir pateikti toliau išdėstytus prejudicinius klausimus.

48.

Pagrindinėje byloje Spetsializirannakazatelen sad (Specializuotas baudžiamųjų bylų teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

Jeigu atsakymas būtų teigiamas, ar šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje numatyta teisė turėti advokatą bus užtikrinta, jeigu teismas, leidęs dalyvauti teisminio nagrinėjimo etape advokatui, gynusiam priešingų interesų turinčius du kaltinamuosius, kiekvienam jų ex officio paskiria naują atskirą gynėją?“

49.

Prieš pasiūlydamas kitą prejudicinių klausimų formuluotę noriu pateikti dvi pastabas

50.

Pirma, siekiant panaikinti bet kokias abejones dėl to, ar Sąjungos teisė taikoma pagrindinėje byloje, reikia priminti, kad SESV 325 straipsnyje nurodyta, jog Sąjunga ir valstybės narės priešinasi Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiam sukčiavimui ir kitoms neteisėtoms veikoms ( 9 ).

51.

Šiuo klausimu PIF konvencijos 1 straipsnio 1 dalies b punkto pirmoje įtraukoje nustatyta, kad sukčiavimas pajamų srityje yra bet koks tyčinis veikimas ar neveikimas, susijęs su neteisingų, suklastotų ar neišsamių pareiškimų arba dokumentų naudojimu ar pateikimu, kurio padariniai yra neteisėtas Europos Bendrijų bendrojo biudžeto arba Europos Bendrijų ar jų vardu valdomų biudžetų išteklių mažinimas. Pagal šios konvencijos 1 straipsnio 2 dalį šios veikos nacionalinėje teisėje turi būti laikomos nusikaltimais.

52.

Minėtos konvencijos 2 straipsnio 1 dalyje pažymėta, kad kiekviena valstybė narė imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad už tos pačios konvencijos 1 straipsnyje nurodytą veiką ir dalyvavimą minėtos konvencijos 1 straipsnio 1 dalyje nurodytoje veikoje, jos kurstymą ar kėsinimąsi ją padaryti būtų baudžiama veiksmingomis, proporcingomis ir atgrasančiomis baudžiamosiomis sankcijomis. Be to, pagal PIF konvencijos pirmą protokolą ir pasyvioji, ir aktyvioji korupcija ( 10 ) kiekvienos valstybės narės nacionalinėje teisėje turi būti laikomos nusikaltimais.

53.

Nagrinėjamu atveju kaltinamieji pagrindinėje byloje yra kaltinami korupciniais nusikaltimais, kai iš Turkijos ir Bulgarijos sieną kertančių krovininių ir lengvųjų automobilių vairuotojų reikalavo kyšio už tai, kad nebūtų atliekamas muitinės patikrinimas. Pagal NPK 301 straipsnį šis nusikaltimas baudžiamas šešerių metų laisvės atėmimo bausme ir 5000 Bulgarijos levų (BGN) (apie 2500 EUR) bauda. Tokia kaltinamųjų pagrindinėje byloje veika galėjo pakenkti Sąjungos finansiniams interesams, iš jos pasisavinant dalį nuosavų išteklių. Todėl nėra jokios abejonės, kad Sąjungos teisė yra taikytina pagrindinėje byloje.

54.

Antra, reikia pažymėti, kad 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartimi, kuri Teisingumo Teismui pateikta 2016 m. spalio 25 d., prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pranešė, kad vienas iš kaltinamųjų pagrindinėje byloje M. Hristov mirė 2016 m. rugsėjo 9 d. ir prieš jį pradėta baudžiamoji byla buvo nutraukta. Todėl manau, kad su M. Hristov padėtimi susiję klausimai jau nėra reikšmingi sprendžiant ginčą pagrindinėje byloje.

55.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismui pateikia apie dvidešimt klausimų, kurie, manau, gali būti nagrinėjami kaip dvi didelės klausimų grupės.

56.

Iš tiesų pirmasis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas yra tiesiogiai susijęs su baudžiamojo proceso eiga, kurio pertekliniai formalūs reikalavimai galėtų, kaip jis mano, prieštarauti Sąjungos teisei. Todėl NPK 368 ir 369 straipsniuose nustatytas procesas, vertinamas kartu su griežtu formaliu teisės būti informuotam apie pareikštą kaltinimą ir susipažinti su bylos medžiaga reikalavimu, galėtų lemti, kad baudžiamoji byla bus nutraukta nepersekiojant asmenų, įtariamų pakenkus Sąjungos finansiniams interesams.

57.

Taigi atsižvelgiant į šių klausimų visumą reikės išnagrinėti, pirma, ar nacionalinės teisės nuostatos, kaip antai NPK 368 ir 369 straipsniai, pagal kuriuos nacionalinis teismas įpareigojamas nutraukti baudžiamąją bylą, jeigu nesilaikoma naikinamojo termino, neatsižvelgiant į tai, kad vėlavimo priežastis susijusi su kaltinamo asmens tyčiniu trukdymu, nepažeidžia Sąjungos teisės. Jeigu pažeidžia, reikės nustatyti tokio pažeidimo pasekmes.

58.

Antra, antrojo klausimo b punkte prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia iš esmės išsiaiškinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama nacionalinė praktika, pagal kurią kaltinamajam informacija dėl kaltinimų pateikiama po kaltinamojo akto pateikimo teismui, tačiau prieš jam pradedant nagrinėti kaltinimus, pažeidžia Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 3 dalį. Jis taip pat kelia klausimą, ar ta pati nacionalinė praktika, pagal kurią galutinis kaltinamasis aktas perduodamas kompetentingam teismui, nepaisant to, kad gynyba, kuri turėjo galimybę susipažinti su bylos medžiaga, šia teise nepasinaudojo dėl profesinio užimtumo arba kaltinamojo sveikatos priežasčių, pažeidžia šios direktyvos 7 straipsnio 3 dalį.

59.

Kita klausimų dalis susijusi konkrečiai su Direktyva 2013/48. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori iš esmės sužinoti, ar šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad ja draudžiami tokie nacionalinės teisės aktai, kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, kuriuose nustatyta, kad nacionalinis teismas privalo nuo teisminio nagrinėjimo etapo nušalinti kaltinamojo advokatą, kuris atstovauja arba atstovavo kitam kaltinamajam, jeigu vieno iš kaltinamųjų gynyba prieštarauja kito gynybai. Jeigu taip yra, ar minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 dalį reikėtų aiškinti taip, kad teisė turėti advokatą yra užtikrinama, jeigu šis teismas savo iniciatyva paskiria naujus advokatus atstovauti šiems kaltinamiesiems?

60.

Taigi toliau pateikiamoje analizėje nagrinėsiu šiuos klausimus paeiliui.

61.

Savo pirmuoju ir trečiuoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš tikrųjų siekia sužinoti, ar Sąjungos teisę reikėtų aiškinti taip, kad ji draudžia nacionalinės teisės nuostatas, kaip antai NPK 368 ir 369 straipsnius, pagal kuriuos nacionalinis teismas įpareigojamas nutraukti baudžiamąją bylą, jeigu nesilaikoma naikinamojo termino, neatsižvelgiant į tai, kad vėlavimo priežastis susijusi su kaltinamo asmens tyčiniu trukdymu.

62.

Naikinamasis terminas apibrėžiamas kaip „įstatymo nustatytas terminas, kuris, priešingai nei senaties atveju, negali būti nei sustabdytas, nei pertrauktas“ ( 11 ).

63.

Teisingumo Teismui pateiktas procesinis atvejis tiksliai atitinka šią apibrėžtį. Bylos aplinkybės rodo, kad yra sisteminė nebaudžiamumo už nusikaltimus, kenkiančius Sąjungos finansiniams interesams, rizika.

64.

Iš įvairių raštu ir žodžiu Teisingumo Teismui pateiktų paaiškinimų matyti, kad Bulgarijos Respublikos priimtos šios teisės nuostatos yra noro sumažinti procedūrinius vėlavimus, dėl kurių daug kartų ši valstybė narė Europos Žmogaus Teisių Teismo buvo pripažinta kalta pažeidusi protingą terminą ( 12 ), pasekmė.

65.

Šioje byloje pateiktas klausimas yra priešingas, t. y. ar naikinamųjų terminų nustatymas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo aprašytomis aplinkybėmis nelemia to, kad nustatomas teismo sprendimo priėmimo terminas taip pat yra neprotingas, nes jis per trumpas ir per griežtas, o tai lemia nebaudžiamumą?

66.

Iš tiesų protingo termino pažeidimu paprastai remiamasi siekiant užtikrinti gynybos teises, kai terminas būna neprotingai ilgas. Nagrinėjamu atveju labiau kalbama apie pažeidimo nagrinėjimą, kai terminas yra neprotingas, nes per trumpas, dėl to nesudaroma galimybės už padarytas veikas skirti normalią sankciją, kuri pagal jas yra tikslinga.

67.

Kaip pažymėjau šios išvados 50–53 punktuose, Sąjungos teisė yra taikytina ir čia keliamas klausimas iš tiesų yra susijęs su šios teisės, ypač pirminės teisės, veiksmingumu.

68.

Vadinasi, pagrįstai reikia kelti klausimą, ar nagrinėjami teisės aktai yra pritaikyti prie šios pareigos, kildinamos iš ES sutarčių, pagal kurią valstybės narės įpareigojamos atgrasančiomis ir veiksmingomis priemonėmis kovoti su finansiniams interesams kenkiančiomis neteisėtoms veikomis ir imtis tų pačių priemonių, siekiant pasipriešinti finansiniams interesams kenkiančiam sukčiavimui ( 13 ).

69.

Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas turi išnagrinėti nacionalinę teisę, tiek, kiek jo nagrinėjamoje situacijoje tos pačios nuostatos taikytinos kalbant ir apie nacionalinę, ir apie Sąjungos teisę, lygiavertiškumo principo tobulai laikomasi ir būtent dėl šio lygiavertiškumo kildinamas neveiksmingumas.

70.

Visi Sąjungos finansinių interesų pažeidimai yra pagal savo pobūdį sudėtingi, taigi juos sunku įrodyti. Nors bylos aplinkybės atrodo gana paprastos, vis dėlto jos apima daugelį bendraautorių ir bendrininkų, o tai visada yra sunku ir dėl to reikia daug apklausų ir akistatų.

71.

Be to, būtų nesuvokiama, jeigu tyrimais nebūtų siekiama nustatyti kontrabandos masto, atsižvelgiant į jos trukmę ir iš jos gautą pelną. Vėlesnio pavogtų pinigų plovimo paieškos taip pat reikalingos, nes iš nusikalstamu būdu gautų pajamų įsigyto turto konfiskavimas paprastai yra vienintelis būdas sumažinti padarytą žalą.

72.

Tokio pobūdžio byloje akivaizdu, kad tyrimui nustatytų terminų tikrai nepakanka. Iš tiesų įprastas terminas yra du mėnesiai su galimybe jį pratęsti, tačiau ilgiausias galimas terminas yra dveji metai, tai galutinis terminas.

73.

Pavyzdžiui, kaip galima manyti, kad bus užbaigtas tyrimas byloje dėl karuselinio sukčiavimo PVM srityje, kai įtraukiamos fiktyvios bendrovės, išdėstytos daugelyje šalių, ir reikia atlikti techninius tyrimus, pavyzdžiui, apskaitos ekspertizę ir naudotis tarptautinio teismų ir policijos bendradarbiavimo priemonėmis?

74.

Jeigu dar pridursime, kad kaltinamųjų nesąžiningumo ir atstovų trukdymo – kurį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas apibūdina kaip tyčinį – pakanka tam, kad būtų visiškai sutrikdytas procesas ir pasiekta, kad baudžiamoji byla būtų nutraukta, manau, kad konstatuotas sisteminis bejėgiškumas tikrai yra įrodytas. Be to, iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikto įvairių šio proceso etapų aprašymo matyti, kad nėra galimybės išvengti šių privalomų terminų, o teismo bandymas tą padaryti greitai baigėsi nesėkme, kai sprendimą priėmė apeliacinės instancijos teismas ( 14 ).

75.

Taigi vienintelis galimas sprendimas – daryti išvadą, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nukrypti nuo nacionalinės teisės nuostatų, dėl kurių susiklosto tokia padėtis, nes šiuo atveju, kaip tai pripažįsta pats teismas, negali būti užtikrintas Sąjungos teisę atitinkantis nuostatų aiškinimas.

76.

Be to, šis sprendimas kildinamas iš bendrojo Sąjungos teisės principo, t. y. proporcingumo principo.

77.

Šiuo metu šis bendrasis Sąjungos teisės principas įtvirtintas ESS 5 straipsnio 1 ir 4 dalyse, remiantis Lisabonos sutarties redakcija.

78.

ESS 5 straipsnio 1 dalyje jam, kaip ir subsidiarumo principui, priskiriamas pagrindinis vaidmuo – reglamentuoti naudojimąsi Sąjungos kompetencija, kurios ribos yra nustatytos taikant tą pačią nuostatą pagal paskyrimo principą.

79.

Atsižvelgiant į savo kompetencijos ribas Sąjunga veikia tik siekdama Sutartyse nustatytų tikslų.

80.

Pagal ESS 5 straipsnio 4 dalį šie veiksmai turi būti vykdomi laikantis proporcingumo principo, pagal kurį nustatyta, kad minėtais veiksmais negalima nei iš esmės, nei formaliai daryti daugiau, nei reikia aptariamiems tikslams pasiekti.

81.

Vis dėlto proporcingumo principu nesiekiama susilpninti arba suvaržyti Sąjungos veiksmų, net jeigu juo dažniausiai ir yra remiamasi siekiant išvengti Sąjungos normos arba priemonės, kurie laikomi keliančiais grėsmę nacionalinei teisei, taikymo.

82.

Aišku, pagal šį principą tikrai draudžiama peržengti ribas, palyginti su tuo, ko reikia Sąjungos nurodytam tikslui pasiekti, tačiau juo negali būti trukdoma, kad laikantis šių ribų būtų padaryta viskas, kas būtina.

83.

Taigi, pavyzdžiui, nors 2014 m. balandžio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/41/ES dėl Europos tyrimo orderio baudžiamosiose bylose ( 15 ) 11 konstatuojamoje dalyje vykdančiajai valstybei pripažįstama galimybė prašomą priemonę pakeisti kita, nacionaline teise grindžiama priemone, kuria būtų mažiau pažeidžiamas privatumas, tai daroma su sąlyga, kad aptariama nacionalinė priemonė būtų tokia pat veiksminga.

84.

Manau, kad atlikus šį palyginimą reikia pateikti kitą pastabą, t. y. kad: šiuo atveju valstybės narės turi užtikrinti, kad visoje Sąjungos teritorijoje pagal Reglamentą Nr. 450/2008 ir PIF konvenciją pasirašiusių valstybių narių teritorijoje būtų vienodai užkirstas kelias Sąjungos finansiniams interesams kenksmingiems veiksmams.

85.

Šiais tekstais – visų pirma Reglamentu Nr. 450/2008 – atitinkamoms valstybėms narėms nustatoma pareiga nustatyti proporcingas, atgrasančias ir veiksmingas baudžiamąsias sankcijas. Todėl pareiga užtikrinti veiksmingumą nebus įvykdyta, jeigu procesinės nuostatos iš tikrųjų trukdytų pritaikyti šias sankcijas.

86.

Kaip jau nurodyta, nagrinėjama nacionalinė nuostata dėl savo naikinamojo pobūdžio yra akivaizdžiai nepritaikyta atsižvelgiant į taikomomis Sąjungos teisės nuostatomis siekiamą tikslą. Proporcingumo principu, kaip bendruoju teisės principu, pateisinamas sprendimas netaikyti nagrinėjamų nacionalinės teisės nuostatų, prireikus – jis yra to pagrindas ( 16 ) ir kartu nurodo, kuo jas pakeisti.

87.

Iš tiesų jis negali būti pagrindas peržengti ribas kita prasme. Bendrasis teisės principas – proporcingumo principas – kuris pripažintas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, taip pat yra pagrindinė laisvė, šiuo atveju turinti būti taikoma šiuo papildomu aspektu.

88.

Taigi nacionalinis teismas yra saistomas būtinybės laikytis protingo termino taisyklių, kuris, beje, yra tik vienas iš daugelio iš proporcingumo principo kildinamų normų, ir šiuo atveju ji kildinama konkrečiai procesinių veiksmų srityje.

89.

Bylos išnagrinėjimo termino protingumą reikia vertinti pagal kiekvienos bylos aplinkybes, kaip antai bylos sudėtingumą ir šalių elgesį ( 17 ). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat daug kartų nusprendė, kad „baudžiamojo proceso trukmės pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant į bylos aplinkybes ir vadovaujantis jurisprudencijoje įtvirtintais kriterijais ir visų pirma bylos sudėtingumu ir ieškovo bei kompetentingų institucijų elgesiu“ ( 18 ).

90.

Taigi, jeigu nėra naikinamojo termino, nustatyto Sąjungos teisei prieštaraujančiuose nacionaliniuose teisės aktuose, nacionalinis teismas turi įsitikinti, kad baudžiamojo proceso ikiteisminis tyrimas buvo vykdomas laikantis protingo termino. Todėl, kaip jau minėta, jis turi atlikti proporcingumo vertinimą, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, pavyzdžiui, ginčo sudėtingumą ir šalių bei teisminių institucijų elgesį.

91.

Šiuo požiūriu, dėl pagrindinės bylos sudėtingumo manau, kad turi būti atsižvelgta į tai, kad tyrimas susijęs su aštuoniais kaltinamaisiais, kaltinamais dalyvavimu nusikalstamame susivienijime, kurį pagrindžiančios faktinės aplinkybės klostėsi ilgiau kaip metus. Todėl tyrimą atliekančios įstaigos turi turėti pakankamai laiko reikalingiems įrodymams, liudijimams arba visai kitai reikalingai informacijai surinkti. Be to, kaltinamųjų pagrindinėje byloje elgesys taip pat gali būti aspektas, pagrindžiantis papildomą terminą, nes nekyla abejonių, kad jie sąmoningai prisidėjo prie to, kad prokuroras negalėtų įvykdyti jam nustatytų pareigų baudžiamojo proceso ikiteisminio tyrimo metu, visų pirma pareigos supažindinti su kaltinimu ir tyrimo medžiaga.

92.

Reikia pridurti, kad pernelyg trumpas terminas tyrimui atlikti gali lemti tai, kad tyrimas visų pirma gali būti orientuotas į kaltę patvirtinančią informaciją, neieškant visos informacijos, kuri galėtų paneigti kaltę arba būtų tokia, kad, gavus paaiškinimų dėl motyvų ir veikos, galėtų sušvelninti bausmę, taip išvengiant, kad bausmės griežtumas nebūtų neproporcingas atsižvelgiant į nusikalstamą veiką, kaip tai teigiama Pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnio 3 dalyje, kur kalbama apie proporcingumo principą.

93.

Atsižvelgdamas į visas išdėstytas aplinkybes manau, kad SESV 325 straipsnis, PIF konvencijos 2 straipsnio 1 dalis ir jos pirmojo protokolo 2 straipsnio 2 dalis, taip pat 3 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinamos kaip draudžiančios nacionalines teisės nuostatas, kaip antai NPK 368 ir 369 straipsnius, pagal kuriuos nacionalinis teismas įpareigojamas nutraukti baudžiamąją bylą, jeigu nesilaikoma naikinamojo termino, neatsižvelgiant į tai, kad vėlavimo priežastis susijusi su kaltinamo asmens tyčiniu trukdymu. Nacionalinis teismas turi užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą, atsisakydamas taikyti nacionalinės teisės nuostatas, kurios trukdo atitinkamai valstybei narei vykdyti jai pagal minėtas nuostatas nustatytas pareigas.

94.

Antrojo klausimo b punkte prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės klausia, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama nacionalinė praktika, pagal kurią kaltinamajam informacija dėl kaltinimų pateikiama po kaltinamojo akto pateikimo teismui, bet prieš jam pradedant nagrinėti kaltinimus, pažeidžia Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 3 dalį. Jis taip pat kelia klausimą, ar ta pati nacionalinė praktika, pagal kurią galutinis kaltinamasis aktas perduodamas kompetentingam teismui, nepaisant to, kad gynyba, kuri turėjo galimybę susipažinti su bylos medžiaga, šia teise nepasinaudojo dėl profesinio užimtumo arba kaltinamojo sveikatos priežasčių, pažeidžia šios direktyvos 7 straipsnio 3 dalį.

95.

Manau, kad į šį klausimą galima atsakyti tik neigiamai. Kokia būtų prasmė nukrypti nuo naikinamojo termino ir prokurorui suteikti net ir labai ilgus papildomus terminus, jeigu nebūtų galimybės įveikti kaltinamųjų keliamų kliūčių?

96.

Manau, kad būtent siekiant panaikinti šias kliūtis, kurios trukdytų kreiptis į teismą, susiformavo praktika, apie kurią kalba prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir kuri turi būti patvirtinta būtent siekiant laikytis veiksmingumo principo.

97.

Be to, manau, kad ši praktika užtikrina Direktyvoje 2012/13 aptariamų teisių į gynybą įgyvendinimą.

98.

Šios direktyvos 6 straipsnio 3 dalyje ir 7 straipsnio 3 dalyje tiksliai nenurodoma konkretus proceso momento, kada ši medžiaga, t. y. informacija apie asmeniui pareikštą kaltinimą ir susipažinimą su bylos medžiaga, turi būti pateikta nusikaltimo padarymu įtariamam asmeniui. Iš tiesų jose tik atitinkamai nurodyta, kad išsami informacija apie kaltinimą turi būti suteikta „ne vėliau kaip iki kaltinimų esmės perdavimo teismui“ ir kad galimybė susipažinti su bylos medžiaga turi būti „suteikta laiku, kad būtų galima veiksmingai pasinaudoti teise į gynybą, ir ji suteikiama ne vėliau kaip iki kaltinimų esmės perdavimo teismui“.

99.

Kaltinamuoju aktu, taip pat susipažinimu su bylos medžiaga siekiama tiksliai informuoti įtariamąjį apie jam keliamus kaltinimus ir sudaryti jam galimybę pasirengti gynybai bei veiksmingai gintis, tai – teisės į teisingą bylos nagrinėjimą sąlyga ( 19 ).

100.

Pažymėtina, kad Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 3 dalies versija prancūzų kalba yra daugiareikšmė. Iš tiesų, griežtai kalbant, būtent nagrinėdamas bylą teismas išsako nuomonę dėl kaltinimo pagrįstumo. Ši nuostata būtent ir suprantama taip, kad ji reikalauja leisti susipažinti su kaltinimo esme, kvalifikavimu, kaltinimais ir įrodymais vėliausiai tada, kai teisme prasideda ginčai. Manau, kad šį aiškinimą patvirtina šios direktyvos versijos kitomis kalbomis ( 20 ).

101.

Siekiant užtikrinti teisingą procesą akivaizdu, kad susipažinimui turi būti skirtas pakankamas terminas, kad kaltinamasis galėtų pasirengti veiksmingai gynybai; prireikus šis reikalavimas reiškia, kad šiuo tikslu byla turi būti perduota.

102.

Reikia priminti, kad, pavyzdžiui, kalbant apie supažindinimą su bylos medžiaga, ši visų pirma leidžia kaltinamajam ir jo advokatui pateikti labai tikslius prašymus dėl įrodymų arba paprašyti papildyti tyrimą. Taigi su šia medžiaga turi būti supažindinama tokiu metu, kad kaltinamasis arba jo advokatas galėtų veiksmingai parengti gynybą; bet kuriuo atveju su medžiaga negali būti supažindinama bylos nagrinėjimo stadijoje. Jeigu teismas nustato, kad buvo pateiktas prašymas susipažinti su medžiaga, tačiau nuo kaltinamojo arba jo advokato valios nepriklausančių priežasčių jie negalėjo su ja susipažinti, manau, kad ir tokiu atveju teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir suteikti pakankamai laiko ir galimybę susipažinti, o prireikus – tam asmeniui ir jo advokatui leisti pateikti prašymus, kuriuos jie turi teisę pateikti.

103.

Taigi atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes manau, kad Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 3 dalį reikėtų aiškinti taip, kad jos nepažeidžia nacionalinė praktika, pagal kurią kaltinamajam informacija dėl kaltinimų pateikiama po kaltinamojo akto pateikimo teismui, nes proceso eiga bylos metu leidžia jam susipažinti ir suprasti iškeltus kaltinimus, taip pat suteikia pakankamai laiko juos aptarti.

104.

Be to, manome, kad šios direktyvos 7 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad jos nepažeidžia nacionalinė praktika, pagal kurią numatyta, kad šalių prašymu su bylos medžiaga susipažįstama ikiteisminio tyrimo metu prieš parengiant galutinį kaltinamąjį aktą. Šiuo atveju atsakymas paremtas tiesiog praktiniais sumetimais. Kitoks sprendimas reikštų, kad kaltinamajam arba jo advokatui būtų skirtas procesas, kurio metu dėl to kiltų praradimo arba sunaikinimo grėsmė. Be to, atsižvelgiant į tai, kad kalbama apie bylos medžiagą, ji gali būti itin didelės apimties ir, pavyzdžiui, tokių nusikaltimų atveju joje gali būti apskaitos dokumentų poėmių.

105.

Vis dėlto šiuo atžvilgiu svarbu, kad nacionalinis teismas įsitikintų, kad kaltinamas asmuo arba jo advokatas galėtų iš tiesų susipažinti su ta medžiaga, kad jiems būtų suteikta galimybė veiksmingai parengti šio asmens gynybą.

106.

Ketvirtuoju savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama kaip draudžianti nacionalinės teisės aktus, kaip antai nagrinėjamus pagrindinėje byloje, kuriuose nustatyta, kad nacionalinis teismas privalo nuo teisminio nagrinėjimo nušalinti kaltinamojo advokatą, kuris atstovauja arba atstovavo kitam kaltinamajam, jeigu vieno iš kaltinamųjų gynyba prieštarauja kito gynybai, ir kuriuose numatyta, kad šis teismas savo iniciatyva privalo paskirti naujus advokatus atstovauti šiems kaltinamiesiems.

107.

Pirmiausia reikia pažymėti, kad pagal šios direktyvos 15 straipsnį valstybės narės ne vėliau kaip 2016 m. lapkričio 27 d. priima įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus, kad būtų laikomasi šios direktyvos. Taigi pagrindinės bylos faktinių aplinkybių susiklostymo metu šis terminas dar nebuvo pasibaigęs. Vis dėlto, nors teisės norma netaikoma galiojant ankstesniam įstatymui atsiradusioms ir galutinai susidariusioms teisinėms situacijoms, ji taikoma būsimoms jų pasekmėms ir naujoms teisinėms situacijoms ( 21 ). Be to, Direktyvoje 2013/48 nėra jokios konkrečios nuostatos, kuri specialiai reglamentuotų jos taikymą laiko požiūriu. Darytina išvada, kad ši direktyva, mano nuomone, yra taikytina kaltinamųjų pagrindinėje byloje padėčiai.

108.

Reikia priminti, kad minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog „[v]alstybės narės užtikrina, kad įtariamieji ir kaltinamieji turėtų teisę turėti advokatą tokiu laiku ir būdu, kad atitinkami asmenys galėtų praktiškai ir veiksmingai pasinaudoti savo teisėmis į gynybą“. Taigi teisė turėti advokatą yra esminis teisės į teisingą bylos nagrinėjimą aspektas ( 22 ).

109.

Iš tiesų Direktyva 2013/48 siekiama tik nustatyti būtiniausias taisykles, susijusias su teise turėti advokatą vykstant baudžiamajam procesui ( 23 ). Kadangi joje nekalbama apie galimybę teismui iš baudžiamojo proceso nušalinti advokatą, ginantį priešingų interesų toje pačioje byloje turinčius klientus, šiuo atveju sprendimas grindžiamas pagrindine kiekvieno asmens teise gauti objektyvią, visapusišką ir nedviprasmišką savo interesų gynybą.

110.

Šis principas yra toks akivaizdus, kad jo net nereikia aprašyti. Šiuo atveju manau, kad būtent nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos leidžiama nuo baudžiamojo proceso nušalinti advokatą, ginantį kaltinamuosius, turinčius priešingų interesų toje pačioje byloje, būtent ir gali užtikrinti šią teisę, nes sunku įsivaizduoti, kaip vienas ir tas pats advokatas galėtų visapusiškai ir veiksmingai ginti du kaltinamuosius, turinčius skirtingų interesų, juo labiau kad nagrinėjamu atveju vieno kaltinamojo parodymai apkaltina kitą kaltinamąjį. Iš tiesų tai reikštų, kad vienas arba net ir abu kaltinamieji tiesiog netektų pagrindinės teisės turėti advokatą ir jiems būtų neleista praktiškai ir veiksmingai pasinaudoti teisėmis į gynybą ( 24 ).

111.

Dėl advokato paskyrimo teismo iniciatyva manau, kad nušalinęs advokatą, supainiojusį interesus, teismas turėtų tinkamai užtikrinti teisę turėti kitą advokatą, kaip ji aprašyta ankstesniuose šios išvados punktuose.

112.

Vis dėlto nacionalinis teismas turi užtikrinti, kad jo iniciatyva paskirtas advokatas turėtų pakankamai laiko susipažinti su bylos medžiaga ir veiksmingai ginti savo klientą. Todėl jis turi, jeigu reikia, sustabdyti bylos nagrinėjimą, kad jo iniciatyva paskirtas advokatas galėtų paprašyti atlikti visus procesinius veiksmus – pavyzdžiui, pateikti ikiteisminio tyrimo medžiagą arba atlikti ekspertizę – ir toks prašymas aiškiai numatytas nacionalinėje teisėje, kad būtų galima kuo geriau parengti kliento gynybą.

113.

Atsižvelgdamas į visas išdėstytas aplinkybes manau, kad Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama kaip nedraudžianti nacionalinės teisės aktų, kaip antai nagrinėjamų pagrindinėje byloje, kuriuose nustatyta, kad nacionalinis teismas privalo nuo teisminio nagrinėjimo nušalinti kaltinamojo advokatą, atstovaujantį arba atstovavusį kitam kaltinamajam, jeigu vieno iš kaltinamųjų gynyba prieštarauja kito gynybai, ir kuriuose numatyta, kad šis teismas savo iniciatyva privalo skirti naujus advokatus atstovauti šiems kaltinamiesiems.

114.

Atsižvelgdamas į šiuos argumentus siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotas baudžiamųjų bylų teismas) klausimus: