1.

Pagal Reglamentą (EB) Nr. 1924/2006 ( 2 ) (toliau – reglamentas) Europos Komisija turėjo pasikonsultuoti su Europos maisto saugos tarnyba (toliau – EFSA) ir iki 2010 m. sausio 31 d. patvirtinti teiginių apie sveikumą, kuriuos leidžiama nurodyti ant maisto produktų, sąrašą. Tačiau 2010 m. rugsėjo mėn. ji sustabdė EFSA atliekamą teiginių apie augalinius maisto produktus (toliau – botaninės medžiagos) vertinimą. Jis tebėra sustabdytas.

2.

Bionorica SE (toliau – Bionorica) ir Diapharm GmbH (toliau – Diapharm) (toliau kartu – apeliantės) apeliacine tvarka skundžia Bendrojo Teismo nutartis bylose T‑619/14 ir T‑620/14 (toliau – skundžiamos nutartys) ( 3 ). Skundžiamomis nutartimis apeliančių ieškiniai Komisijai dėl neveikimo buvo atmesti kaip nepriimtini. Tariamas Komisijos neveikimas susijęs su tuo, kad ji nepateikė EFSA nurodymų įvertinti sveikumo teiginių, skirtų vartoti ženklinant botanines medžiagas, siekiant patvirtinti sveikumo teiginių, kuriuos galima vartoti ant tokių maisto produktų, sąrašą (toliau – teiginių apie botanines medžiagas sąrašas).

3.

Bendrasis Teismas nusprendė, kad ieškiniai nepriimtini, nes Komisija nutraukė neveikimą atsiliepdama į apeliančių raginimą pareikšti ieškinį ir taip „pareiškė savo poziciją“. Be to, Bendrasis Teismas nusprendė, kad nei Bionorica, nei Diapharm nebuvo suinteresuotos reikšti ieškinius. Galiausiai jis konstatavo, jog Diapharm taip pat neįvykdė tiesioginės sąsajos reikalavimo, kad galėtų pareikšti tokį ieškinį.

4.

Šiais apeliaciniais skundais keliama svarbių ir sudėtingų su priimtinumu susijusių klausimų. Pirma, jie suponuoja reikalavimą, kad Teisingumo Teismas išsamiai apsvarstytų sąvokos „suinteresuotumas pareikšti ieškinį“ prasmę ir pirmiausia išaiškintų, kuo ta sąvoka skiriasi nuo sąvokų „aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį“ ir „tiesioginė sąsaja“. Apeliaciniai skundai taip pat suponuoja reikalavimą sąvoką „tiesioginė sąsaja“ taikyti kalbant apie neveikimą ir atitinkamai apie būsimą apeliančių padėtį, jeigu aktas, kurio priėmimo siekiama, būtų priimtas. Galiausiai apeliaciniais skundais keliamas klausimas dėl analogijų išlaikymo (po Lisabonos sutarties įsigaliojimo) tarp ieškinių dėl panaikinimo ir ieškinių dėl neveikimo priimtinumo sąlygų.

5.

Reglamento Nr. 1924/2006 2 straipsnio 2 dalies 5 punkte teiginys apie sveikumą apibrėžiamas kaip „teiginys, kuriuo tiesiogiai ar netiesiogiai teigiama ar užsimenama, kad esama ryšio tarp maisto produkto kategorijos, maisto produkto ar vienos jo sudėtinių dalių ir sveikatos“.

6.

Pagal 13 straipsnį valstybės narės teikia Komisijai teiginių sąrašus kartu su jiems taikomomis sąlygomis. Pagal taikytiną komitologijos procedūrą pasitarusi su EFSA Komisija turėjo patvirtinti leistinų teiginių sąrašą ir su jais susijusias sąlygas iki 2010 m. sausio 31 d. Vėliau sąrašai gali būti keičiami laikantis paskesnėse reglamento nuostatose išdėstytos tvarkos.

7.

Remiantis 10 straipsniu pagal reglamentą neleidžiamų teiginių naudojimas draudžiamas.

8.

17 straipsnio 5 dalyje numatyta: „Bet kuris maisto verslo operatorius gali vartoti į 13 ir 14 straipsniuose numatytus sąrašus įtrauktus teiginius apie sveikatingumą [sveikumą] laikydamasis jiems taikomų sąlygų <…>“

9.

28 straipsnio 5 ir 6 dalyse numatytos pereinamojo laikotarpio priemonės, taikomos, kol bus patvirtintas galutinis teiginių sąrašas:

„5.   13 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyti teiginiai apie sveikatingumą [sveikumą] maisto verslo operatorių atsakomybe gali būti vartojami nuo šiame reglamente nurodytos įsigaliojimo datos iki 13 straipsnio 3 dalyje nurodyto sąrašo patvirtinimo, jei jie atitinka šį reglamentą ir jiems taikomas nacionalines nuostatas bei nepažeidžia 24 straipsnyje nurodytų apsaugos priemonių patvirtinimo.

6.   Kitiems teiginiams apie sveikatingumą [sveikumą], nenurodytiems 13 straipsnio 1 dalies a punkte ir 14 straipsnio 1 dalies a punkte, kurie buvo vartojami laikantis nacionalinių nuostatų iki šio reglamento įsigaliojimo datos, taikomos šios sąlygos:

10.

Remiantis skundžiamose nutartyse išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, Bionorica yra įmonė, gaminanti ir parduodanti farmacijos produktus ir maisto papildus Europoje. Jos produktų etiketėse ir reklamose vartojami tam tikri sveikumo teiginiai. Diapharm teikia įvairias tarptautines paslaugas ir, be kita ko, konsultuoja dėl sveikumo teiginių vartojimo ženklinant maisto produktus ir pirmiausia maisto papildus ( 4 ).

11.

Reglamento 13 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad iki 2010 m. sausio 31 d. Komisija turi patvirtinti leistinų sveikumo teiginių, kuriuos galima vartoti ženklinant maisto produktus, sąrašą. Tam Komisija turėjo pirma surinkti valstybių narių siūlomus teiginius ir nurodyti EFSA juos įvertinti. Komisija nurodė EFSA atlikti būtinus vertinimus. Tačiau 2010 m. rugsėjo mėn. Komisija sustabdė su teiginiais apie botanines medžiagas susijusį darbą, bet patvirtino leistinų teiginių apie kitus maisto produktus sąrašą pagal Reglamentą (ES) Nr. 432/2012 ( 5 ).

12.

2014 m. balandžio 22 d.Bionorica ir Diapharm raštu kreipėsi į Komisiją ir paragino ją nurodyti EFSA nedelsiant atlikti sustabdytą sveikumo teiginių vertinimą siekiant patvirtinti reglamento 13 straipsnio 3 dalyje numatytą sąrašą. 2014 m. birželio 19 d. Komisija apeliantėms pateikė tokį atsakymą (toliau – raštas):

„Kaip žinote, Komisija pradėjo svarstymus dėl teiginių apie vadinamųjų botaninių medžiagų sveikumą, nes kai kurios valstybės narės ir suinteresuotieji subjektai išreiškė susirūpinimą dėl skirtingo produktų, kurių sudėtyje yra tokių medžiagų, traktavimo pagal teisės aktus dėl sveikumo teiginių ir teisės aktus dėl tradicinių augalinių vaistinių preparatų.

Laukdama svarstymų rezultatų, Komisija paprašė Europos maisto saugos tarnybos (EFSA) nutraukti jos vykdomą mokslinį teiginių apie botaninių medžiagų sveikumą vertinimą. Komisija pripažįsta šio sudėtingo klausimo svarbą vartotojams ir verslo subjektams. Tačiau norint apsispręsti, kokių veiksmų geriausia imtis, Komisijai reikia laiko ir informacijos apie sprendimui priimti būtinas bendrąsias aplinkybes.“

13.

2014 m. rugpjūčio 19 d.Bionorica ir Diapharm Bendrajame Teisme pareiškė ieškinius Komisijai dėl neveikimo (atitinkamai T‑619/14 ir T‑620/14).

14.

2014 m. lapkričio 20 d. Komisija pareiškė ieškinių nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą, o apeliantės į jį pateikė atsiliepimą 2014 m. gruodžio 19 d.

15.

2015 m. rugsėjo 16 d. nutartimis Bendrasis Teismas atmetė ieškinius kaip nepriimtinus.

16.

Bendrasis Teismas nusprendė, kad rašte buvo išdėstyta Komisijos pozicija, tad neveikimas buvo nutrauktas.

17.

Be to, Bendrasis Teismas papildomai nusprendė, kad nė viena apeliantė neturėjo suinteresuotumo pareikšti ieškinio. Šiuo klausimu jis pateikė keturis argumentus.

18.

Pirma, kol Komisija patvirtins teiginių sąrašą pagal reglamento 13 straipsnio 3 dalį, taikomos 28 straipsnio 5 ir 6 dalyse numatytos pereinamojo laikotarpio priemonės. Vadinasi, teiginius galima vartoti, jeigu laikomasi reglamento ir taikytinų nacionalinės teisės nuostatų ( 6 ). Tad, jeigu sąrašas būtų patvirtintas, apeliantės galėtų tikėtis nebent toliau turėti teisę vartoti tam tikrus teiginius. Faktiškai padėtis galėtų būti dar prastesnė, jeigu sąrašas būtų patvirtintas, nes teiginiai galėtų būti neleistini ( 7 ).

19.

Antra, nepatvirtinus sąrašo jokiu būdu nesudaromos nevienodos konkurencijos sąlygos. Pagal pereinamojo laikotarpio tvarką teiginius galima vartoti toliau. Bet kokia nelygybė dėl nepatvirtinto sąrašo padarytų neigiamą poveikį tik tų veiklos vykdytojų, kurių teiginiai jau įvertinti ir atmesti, interesams. Tad apeliantės negalėtų teigti, jog buvo suinteresuotos, kad sąrašas būtų patvirtintas. Be to, Diapharm faktiškai negamina maisto produktų, kuriems taikomi nagrinėjami teiginiai ( 8 ).

20.

Trečia, nepatvirtinus sąrašo nekilo jokio teisinio nesaugumo (kuris, apeliančių teigimu, reiškė, jog jos buvo suinteresuotos), nes buvo aišku, kurios taisyklės taikytinos per pereinamąjį laikotarpį. Be to, kaip ir pagal Reglamentą Nr. 432/2012, Komisija gali nustatyti papildomas pereinamojo laikotarpio nuostatas net galutiniame jos patvirtintame sąraše ( 9 ).

21.

Ketvirta, nei Bionorica, nei Diapharm neįrodė, kad Komisijos neveikimas sukėlė joms kokią nors finansinę žalą arba kaip patvirtinus teiginių apie botanines medžiagas sąrašą tokia žala nebebūtų daroma ( 10 ).

22.

Be to, Bendrasis Teismas nusprendė, kad Diapharm ne tik neturėjo suinteresuotumo pareikšti ieškinio, bet ir neatitiko tiesioginės sąsajos reikalavimo, nes negamina ir neparduoda maisto produktų Europos rinkoje ( 11 ).

23.

Savo apeliaciniu skundu apeliantės Teisingumo Teismo prašo panaikinti Bendrojo Teismo nutartis bylose T‑619/14 ir T‑620/14 ir priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

24.

Bionorica savo apeliacinį skundą grindžia dviem pagrindais. Pirma, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą nuspręsdamas, jog Komisija buvo išdėsčiusi savo poziciją. Antra, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą darydamas išvadą, kad ji neturėjo suinteresuotumo pareikšti ieškinio. Diapharm taip pat nurodo šiuos du pagrindus ir pateikia trečiąjį: Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą nuspręsdamas, kad ji neatitiko tiesioginės sąsajos kriterijaus ( 12 ).

25.

Komisija atmeta šiuos argumentus. Ji tvirtina, jog išdėstė savo poziciją ir bet kuriuo atveju nė viena apeliantė neturėjo suinteresuotumo pareikšti ieškinio. Komisija taip pat teigia, kad Diapharm neatitinka tiesioginės sąsajos reikalavimo. Galiausiai Komisija atmeta bet kokią analogiją tarp ieškinių dėl panaikinimo ir dėl neveikimo, kai nepriimami „reglamentuojančio pobūdžio teisės aktai“, „dėl kurių nereikia patvirtinti įgyvendinančių priemonių“, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą.

26.

Rašytines pastabas pateikė ir 2017 m. sausio 19 d. vykusiame posėdyje savo argumentus išdėstė apeliantės ir Komisija.

27.

Abiejose bylose, dėl kurių pateiktas apeliacinis skundas, Bendrasis Teismas padarė išvadą, jog ieškiniai buvo nepriimtini dėl to, kad a) Komisija buvo išdėsčiusi savo poziciją ir b) nei Bionorica, nei Diapharm neturėjo suinteresuotumo pareikšti ieškinių. Dėl Diapharm Bendrasis Teismas taip pat nusprendė, kad ieškinys nepriimtinas, nes nėra tiesioginės sąsajos.

28.

Dėl toliau išdėstytų priežasčių manau, kad dėl pirmųjų dviejų dalykų (pozicijos išdėstymo ir suinteresuotumo pareikšti ieškinį) abiejose Bendrojo Teismo nutartyse yra teisės klaidų.

29.

Todėl, mano nuomone, Bendrojo Teismo nutartį dėl Bionorica reikėtų panaikinti. Be to, Teisingumo Teismui siūlau priimti sprendimą dėl Bionorica ieškinio priimtinumo klausimo apskritai ir, jeigu Teisingumo Teismas pripažintų, jog ieškinys priimtinas, grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad jis priimtų sprendimą iš esmės.

30.

Nors Bendrojo Teismo nutartyje dėl Diapharm taip pat yra teisės klaidų, kaip nurodyta pirmuosiuose dviejuose Diapharm apeliacinio skundo pagrinduose, Diapharm ieškinį galiausiai reikia atmesti kaip nepriimtiną, nes ji neturi suinteresuotumo pareikšti ieškinio, nors ir dėl kitokių priežasčių, tad trečiojo pagrindo dėl tiesioginės sąsajos nebuvimo svarstyti nereikia.

31.

Pirmuoju apeliacinio skundo pagrindu apeliantės tvirtina, jog Bendrasis Teismas suklydo nuspręsdamas, kad rašte buvo išdėstyta Komisijos pozicija.

32.

Pritariu.

33.

Kaip matyti iš šios išvados 12 punkto, pirmoje Komisijos rašto pastraipoje tiesiog apibūdinama dabartinė padėtis. Iš antros pastraipos pirmo sakinio matyti, kad Komisija paprašė EFSA sustabdyti savo darbą, kol laukiama Komisijos svarstymų rezultatų. Antros pastraipos antrame sakinyje pripažįstama, kad padėtis sudėtinga. Trečiame sakinyje Komisija tiesiog konstatuoja, jog jai reikia laiko ir susipažinti su bendrosiomis aplinkybėmis, kad būtų priimtas sprendimas, ką daryti.

34.

Visa antra pastraipa reiškia, kad šio sudėtingo klausimo nagrinėjimas dar vyksta ir kad Komisija negali pareikšti ieškinio nedelsdama. Kitaip tariant, apeliantės verčiamos laukti. Komisija tikrai neteigia, jog atsisako pareikšti ieškinį.

35.

Iš jurisprudencijos matyti, kad veiklos vykdytojui skirtas prašymas apsišarvuoti kantrybe arba palaukti, kol institucija nagrinėja tam tikrą klausimą, nėra pozicijos išdėstymas ( 13 ). Raštas yra būtent toks atsakymas, kuriuo prašoma palaukti. Tad jame neišdėstoma Komisijos pozicija.

36.

Komisija teigia, jog atsižvelgiant į bendrąsias aplinkybes buvo aišku, kad jos pozicija buvo atmesti apeliančių prašymą pareikšti ieškinį.

37.

Nepritariu tam. Raštas geriausiu atveju dviprasmiškas. Komisijos formuluočių dviprasmiškumas dėl pozicijos išdėstymo buvimo turėtų būti sprendžiamas ieškovo naudai. Iš ieškovo negali būti reikalaujama iš konteksto spėlioti dėl Komisijos pranešimo turinio ir faktiškai jo aiškinti savo nenaudai. Žinoma, Komisijos pranešimo aiškumas dėl paties jos funkcijų pobūdžio, ko gero, niekada nepasieks Biblijos idealo, pagal kurį „sakykite: „Taip“, jei taip, „Ne“, jei ne“ ( 14 ). Tačiau Komisija tikrai turėjo bendrauti tiesiau ir nedviprasmiškai, jeigu iš tikrųjų norėjo pristatyti „aiškią“ institucinę poziciją.

38.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad pirmasis apeliančių skundo pagrindas yra pagrįstas.

39.

Antruoju apeliacinio skundo pagrindu apeliantės teigia, jog Bendrasis Teismas suklydo nuspręsdamas, kad jos neturi pakankamo suinteresuotumo pareikšti ieškinį. Šiuo klausimu jos ginčija Bendrojo Teismo išvadas dėl a) leistinų teiginių padėties panašumo į teiginių, kuriems galioja pereinamojo laikotarpio tvarka, padėtį, b) nepalankios konkurencinės padėties nebuvimo ir c) tvirtinimo, jog teisinio nesaugumo nebuvo ( 15 ).

40.

Be to, Bionorica tvirtina, jog Bendrasis Teismas padarė faktinę klaidą konstatuodamas, kad ji gamina maisto papildus. Bionorica teigia, jog dėl šios klaidos Bendrasis Teismas nepripažino, kad Bionorica turėjo suinteresuotumą pareikšti ieškinį ( 16 ).

41.

Pirma aptarsiu tariamą Bionorica paminėtą faktinį netikslumą (1), išnagrinėsiu jurisprudenciją dėl suinteresuotumo pareikšti ieškinį apskritai ir materialines sąlygas (2) ir galiausiai pritaikysiu tai šiems apeliaciniams skundams (3).

42.

Tik Bendrasis Teismas kompetentingas nustatyti faktines aplinkybes. Teisingumo Teismas naudojasi tik savo peržiūros funkcija, kai iš jam pateiktų dokumentų matyti, kad jo išvados materialiniu požiūriu netikslios arba įrodymai iškraipyti ( 17 ).

43.

Nutartyje byloje T‑619/14 Bendrasis Teismas konstatuoja, jog Bionorica yra įmonė, gaminanti ir parduodanti farmacijos produktus ir maisto papildus Europos rinkoje, ir yra „maisto gamintoja“ ( 18 ). Tačiau iš Bendrojo Teismo bylos medžiagos aišku, kad Bionorica yra įmonė, gaminanti ir parduodanti farmacijos produktus, o ne maisto papildus ar maisto produktus apskritai. Rašytinėse pastabose ir Teisingumo Teismo posėdyje tai patvirtino ir Bionorica.

44.

Tad šiuo požiūriu Bendrojo Teismo nutartyje byloje T‑619/14 akivaizdžiai esama materialinių netikslumų.

45.

Tačiau ar dėl to reikėtų abejoti Bendrojo Teismo išvada dėl suinteresuotumo pareikšti ieškinį – jau kitas klausimas. Iš tikrųjų, kaip teisingai pažymi Komisija, bendrovei Bionorica būtų lengviau nustatyti savo locus standi šioje byloje, jeigu ji faktiškai vykdytų veiklą maisto papildų rinkoje.

46.

Prieš nagrinėdamas suinteresuotumo pareikšti ieškinį šiuo specifiniu atveju klausimą trumpai priminsiu pagrindinius jurisprudencijos aspektus šioje srityje.

47.

Suinteresuotumas pareikšti ieškinį yra būtinoji sąlyga norint pareikšti Teisingumo Teismui tiesioginį ieškinį ( 19 ). Bendrasis šios sąlygos tikslas – užtikrinti, kad į Teisingumo Teismą nebūtų kreipiamasi su ieškiniais, kuriais prašoma pateikti teisinę nuomonę bendrais ar hipotetiniais klausimais ( 20 ). Teisės akto priėmimas (arba panaikinimas) turi suteikti ieškovui naudą arba pranašumą ( 21 ). Be to, tokia nauda arba pranašumas turi būti asmeninis. Kitaip tariant, ieškovas negali pareikšti ieškinio siekdamas trečiojo asmens arba bendrųjų interesų (t. y. actio popularis) ( 22 ).

48.

Tad „suinteresuotumas“ suponuoja, kad patenkinus ieškinį ieškovas įgis pranašumą. Jeigu bylos baigtis ieškovui būtų nesvarbi ar neigiama, jis neturi suinteresuotumo pareikšti ieškinio ( 23 ).

49.

Ar toks asmeninis pranašumas gali būti faktinis, ar jis privalo būti teisinis (t. y. turėti teigiamą poveikį ieškovo juridinėms teisėms ir pareigoms), kad būtų įrodytas suinteresuotumas pareikšti ieškinį? Mano nuomone, galimas pirmasis arba antrasis variantas ar abu kartu. Bet kuriuo atveju vieno iš dviejų akivaizdžiai pakanka. Pavyzdžiui, jeigu panaikinus aktą pagerėja ieškovo konkurencinė padėtis, jis gali turėti suinteresuotumą pareikšti ieškinį.

50.

Atsižvelgiant į ankstesnę jurisprudenciją, vis dėlto būtų naudinga, kad Teisingumo Teismas tai aiškiai patvirtintų. Mat esama sprendimų, kuriais iš pirmo žvilgsnio, atrodo, reikalaujama, jog norint įrodyti suinteresuotumą pareikšti ieškinį turėtų būti daromas poveikis ieškovo teisinei padėčiai ( 24 ). Kai kuriose nutartyse netgi atrodo, kad pranašumo ir teisinių pasekmių sąvoka vartojama kaip alternatyvūs būdai išreikšti tą patį reikalavimą ( 25 ).

51.

Tačiau išnagrinėjus tuos sprendimus išsamiau paprastai paaiškėja, kad Teisingumo Teismas tiesiog išdėsto akto, dėl kurio galima pareikšti ieškinį, ir suinteresuotumo pareikšti ieškinį buvimo sąlygas viename sakinyje arba pastraipoje ( 26 ). Žinoma, aktas turi turėti privalomą teisinį poveikį, kad būtų ieškinio dėl panaikinimo arba neveikimo dalykas ( 27 ). Tad bylos baigtis turi galėti sukelti teisinių pasekmių, pavyzdžiui, aktas pašalinimas iš ES teisės sistemos arba įtraukimas į ją. Tačiau tai ne tas pats, kas suinteresuotumas pareikšti ieškinį ( 28 ).

52.

Be to, ta išvada patvirtinta jurisprudencijoje, kurioje ieškovų ieškiniai pripažįstami priimtinais, jeigu aišku, kad priėmus ieškovui palankų sprendimą dėl ieškinio jo teisinė padėtis liks nepakitusi. Vienas iš akivaizdžių pavyzdžių – tai, kad priimtinais laikomi konkurentų pareiškiami ieškiniai dėl Komisijos sprendimų, kuriais leidžiami susijungimai, panaikinimo ( 29 ).

53.

Jurisprudencijoje taip pat patvirtinta, kad suinteresuotumas turi būti pagrįstas ir tikras ( 30 ). Tad hipotetinio suinteresuotumo nepakanka ( 31 ). Suinteresuotumas turi būti, kai reiškiamas ieškinys, ir turi išlikti iki pat galutinio sprendimo paskelbimo ( 32 ). Iš tikrųjų, jei suinteresuotumas, kuriuo remiasi ieškovas, susijęs su būsima teisine padėtimi, jis turi įrodyti, kad šiai padėčiai jau tikrai kyla grėsmė ( 33 ).

54.

Dėl aiškumo reikėtų pažymėti, jog šie precedentai nereiškia, kad norint nustatyti suinteresuotumą visi svarbūs būsimi įvykiai turi tikrai įvykti. Pirmiausia gali būti, jog patenkintas ieškovo ieškinys suteiks jam pranašumą daugiausia todėl, kad atsivers tam tikra tikimybė ar galimybė. Tikimybės buvimas tikras, o rezultatas – ne. Sukantis ruletei yra nedidelė tikimybė laimėti, bet nėra jokių garantijų.

55.

Akivaizdžių pavyzdžių galima rasti viešųjų pirkimų srityje. Ieškovas, ginčijantis sutarties sudarymą su konkurentu, neužtikrintas, kad laimėjus bylą sutartis būtų sudaryta su juo. Tačiau jam neretai atsiveria tokia tikimybė, tad jis suinteresuotas, kad sprendimas dėl sutarties sudarymo būtų panaikintas. Kai dėl kokių nors priežasčių tokios tikimybės nėra, tuomet tikrai gali nebūti ir jokio intereso ( 34 ).

56.

Teisingumo Teismo sprendimuose Flaherty ( 35 ) ir Gordon ( 36 ) pateikiama daugiau tokių „tikimybės pranašumo“ arba „atvertų durų“ intereso pavyzdžių. Byloje Flaherty apeliantės prašė galimybės padidinti jų žvejybos laivyno pajėgumus. Komisija teigė, jog viena apeliančių grupė neturėjo suinteresuotumo pareikšti ieškinio, nes dar nepradėjo laivų statybos, o kita grupė jau buvo pradėjusi. Teisingumo Teismas nusprendė, kad abi grupės turėjo suinteresuotumą, nors antrosios grupės suinteresuotumas buvo didesnis ( 37 ). Byloje Gordon apeliantas ginčijo savo tarnybinės veiklos vertinimo ataskaitą. Nors jis išėjo iš darbo dėl nuolatinio neįgalumo, jis vis dar galėjo pakartotinai įsidarbinti, tad buvo suinteresuotas užginčyti ataskaitą ( 38 ).

57.

Apibendrinant reikėtų pažymėti, kad ieškovas turi suinteresuotumą pareikšti ieškinį, kai skundžiamo akto priėmimas jam suteikia asmeninį teisinį ar faktinį pranašumą. Apskritai tas pranašumas turėtų būti pagrįstas ir tikras arba turėtų būti bent jau aiški tikimybė ar galimybė įgyti tokį pranašumą. Tačiau jeigu suinteresuotumas pareikšti ieškinį būtų atmestas, nes pranašumas yra tik „faktinis“ arba yra tik „pranašumo tikimybė“, o ne visiškas tikrumas, neatsižvelgiant į būsimus įvykius, tai tiesiog neatitiktų šios Teisingumo Teismo jurisprudencijos.

58.

Taikydamas pirmiau minėtą sąvoką „suinteresuotumas pareikšti ieškinį“, kaip ji vartojama jurisprudencijoje, toliau paaiškinsiu, kodėl manau, kad Bionorica turi faktinį suinteresuotumą pareikšti ieškinį. Šiuo požiūriu Bendrojo Teismo nutartyje byloje T‑619/14 padaryta teisės klaida. Tačiau pradinės grandies paslaugų teikėja Diapharm suinteresuotumo pareikšti ieškinį neturi, tad Bendrojo Teismo nutartį byloje T‑620/14 reikėtų palikti galioti.

59.

Šį klausimą sudaro keli aspektai, kuriuos reikėtų išsamiai aptarti. Bendrojo Teismo argumentai grindžiami bendru reglamento 28 straipsnyje numatytos pereinamojo laikotarpio tvarkos ir nuolatinės tvarkos (t. y. teiginių apie botanines medžiagas sąrašo patvirtinimo) palyginimu. Tad pirmiausia apsvarstysiu, kokios naudos ar pranašumų paprastai galima gauti pereinant nuo pereinamojo laikotarpio tvarkos prie nuolatinės tvarkos, t. y. kai yra patvirtintas teiginių apie botanines medžiagas sąrašas (i). Toliau nagrinėsiu teisinio saugumo klausimą kaip suinteresuotumo pareikšti ieškinį pagrindą (ii). Galiausiai apsvarstysiu specifinę Bionorica (iii) ir Diapharm (iv) padėtį.

60.

Skundžiamų nutarčių 39 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad apeliantės negalėtų įgyti jokių pranašumų patvirtinus teiginių apie botanines medžiagas sąrašą. Iš esmės Bendrasis Teismas taip nusprendė todėl, kad, kol nepatvirtintas sąrašas, galioja pereinamojo laikotarpio tvarka. Tam tikro teiginio padėtis pagal pereinamojo laikotarpio tvarką praktiškai tokia pat gera, kaip būtų tuo atveju, jeigu teiginys būtų patvirtintas. Iš tikrųjų, jeigu teiginys nebūtų patvirtintas, padėtis pagal pereinamojo laikotarpio tvarką būtų palankesnė.

61.

Nepritariu tam.

62.

Teisiniu požiūriu pereinamojo laikotarpio tvarka ir patvirtinimas nėra lygiaverčiai. Kaip pažymėjo apeliantės, padėtis taikant pereinamojo laikotarpio tvarką objektyviai mažiau palanki nei patvirtinimas dėl akivaizdžios priežasties, nes tolesniam teiginių vartojimui pagal pereinamojo laikotarpio tvarką taikomos nacionalinės teisės aktuose nustatytos sąlygos ( 39 ), tad jam gali galioti 28 skirtingos tvarkos. Jeigu teiginiai konkrečiai patvirtinti pagal ES taisykles, yra kitaip ( 40 ). Šiuo požiūriu iš principo patvirtinti teiginiai suteiktų aiškų pranašumą, palyginti su pereinamojo laikotarpio tvarka ( 41 ).

63.

Bendrasis Teismas konstatavo, kad pereinamojo laikotarpio tvarka vis dėlto galėtų būti palankesnė nei atsisakymas patvirtinti teiginį. Tačiau nemanau, jog atsisakymo patvirtinti galimybės savaime pakanka norint įrodyti, kad apeliantės neturi suinteresuotumo pareikšti ieškinio.

64.

Pirma, šiuo požiūriu pateikčiau pirmiau nurodytą viešųjų pirkimų pavyzdį. Tokiais atvejais ieškovai siekia ne pranašumų garantijos, o tik tikimybės. Toks galimas pranašumas tikrai egzistuoja ir šioje byloje ( 42 ).

65.

Antra, tikriausiai dar svarbiau tai, kad ši byla šiek tiek kitokia. Viešųjų pirkimų srityje galimi rezultatai iš pirmo žvilgsnio yra arba teigiami (sprendimas panaikintas ir sutartis sudaroma su ieškovu), arba neutralūs (sprendimas panaikintas, ieškovas pralaimi konkursą dėl sutarties). Šioje byloje galimi rezultatai iš pirmo žvilgsnio yra arba teigiami (patvirtinamas sąrašas ir teiginys), arba neigiami (sąrašas patvirtinamas, o teiginys atmetamas). Tačiau abiem atvejais yra aiški pranašumo tikimybė, dėl kurios atsiranda suinteresuotumas.

66.

Trečia, taip pat manau, kad požiūris, jog atsisakymas patvirtinti teiginį yra neigiamas dalykas“, pernelyg supaprastintas. Atsisakymas patvirtinti teiginį irgi gali suteikti aiškių pranašumų. Pavyzdžiui, kaip pažymėjo Bionorica, taip gali būti užtikrintas didesnis teisinis saugumas veiklos vykdytojui: konkretus sveikumo teiginys gali būti nepatvirtintas, bet tai taip pat reiškia, kad tas veiklos vykdytojas gali pritaikyti savo verslo strategiją ateityje. Vertinant ciniškiau, jeigu teiginys nepatvirtintas, tai gali apsunkinti gyvenimą konkurentams, norintiems vartoti tą teiginį. Visais šiais atvejais veiklos vykdytojas turi asmeninį faktinį pranašumą.

67.

Iš esmės įžvelgiu tam tikrų rimtų problemų Bendrojo Teismo pozicijoje, jeigu būtų visiškai vadovaujamasi jo logika. Taikant tokį požiūrį galimybės, kad teiginys bus atmestas ir ieškovas gali atsidurti prastesnėje padėtyje nei pagal pereinamojo laikotarpio tvarką, pakanka ieškovo suinteresuotumui paneigti. Man atrodo, kad taikant tokį požiūrį ieškovas turėtų suinteresuotumą pareikšti ieškinį dėl neveikimo tik jeigu pati blogiausia įmanoma to ieškinio baigtis būtų vis tiek geresnė nei dabartinė padėtis.

68.

Tokia prielaida man atrodo abejotina dėl įvairių aspektų. Didžiausią nerimą kelia du praktiniai padariniai.

69.

Pirma, ne tik Bionorica, bet ir joks kitas veiklos vykdytojas praktiškai niekada negalėtų nustatyti, kad patvirtinus galutinį sąrašą jų padėtis būtų geresnė. Tad iš šių argumentų darant logišką išvadą joks veiklos vykdytojas niekada negalėtų pareikšti ieškinio dėl neveikimo.

70.

Antra, taikant tokį požiūrį daugeliu atvejų, kai Komisija turi tam tikrą diskreciją dėl rezultato, ji galėtų blokuoti galutinių aktų tvirtinimą neribotą laiką ( 43 ). Kaip apeliantės pažymėjo pradiniame ieškinyje Bendrajam Teismui, tai turėtų neigiamą poveikį ieškovui neveikimo atveju, nes jis negalėtų pareikšti jokio ieškinio ( 44 ).

71.

Man taip pat atrodo, kad tai itin siauras sąvokos „suinteresuotumas pareikšti ieškinį“ aiškinimas, nes ta sąvoka pirmiausia yra priemonė atsikratyti nerimtų ar nepagrįstų ieškinių arba ieškinių, pateiktų remiantis bendruoju interesu. Paprastai tariant, suinteresuotumas reiškia, kad suinteresuotasis asmuo kažką „pastato ant kortos“. Tai reiškia, kad kautynėse dalyvauja tavo šuo; jis gali laimėti arba pralaimėti. Aišku, kodėl šioje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje reikalaujama, kad pareiškęs ieškinį ieškovas turėtų galimybę įgyti pranašumą. Jeigu rezultatas gali būti tik nepalankus, suinteresuotumo nėra.

72.

Tačiau pranašumo reikalavimas neturėtų būti apverčiamas aukštyn kojomis sukuriant sąlygą, kad pranašumą turi suteikti bet koks įmanomas rezultatas. Taikant tokį požiūrį ieškinys dėl neveikimo pagal SESV 265 straipsnį netenka prasmės.

73.

Galiausiai yra nedaug jurisprudencijos dėl neveikimo ir tuo labiau dėl parengiamųjų teisės aktų nepriėmimo ( 45 ). Mano žiniomis, nėra nė vieno Teisingumo Teismo sprendimo, kuriame būtų išsamiai išnagrinėta sąvoka „suinteresuotumas pareikšti ieškinį“ kalbant apie tokius ieškinius. Kyla pagrįstas klausimas, ar sąvoka „suinteresuotumas pareikšti ieškinį“ susijusi su galutine normine priemone (šiuo atveju – teiginių apie botanines medžiagas sąrašu), ar parengiamaisiais etapais (šiuo atveju – nurodymu EFSA įvertinti teiginius) ( 46 ).

74.

Šiame skirsnyje pasirinkti argumentai pateikti dėl suinteresuotumo, kad būtų priimta galutinė priemonė. Pripažįstama, jog šiuo atveju galutinis sąrašas galėtų teikti pranašumų (jei leidimas suteikiamas) arba ne (jei suteikti leidimą atsisakoma) ( 47 ).

75.

Tačiau kai pareiškiami ieškiniai dėl neveikimo, kuriais siekiama parengiamųjų aktų priėmimo, ir galutinis aktas gali būti teigiamas arba neigiamas, parengiamasis aktas akivaizdžiai būtinas, kad būtų bent kokia nors tikimybė, jog pranašumų teikiantis galutinis aktas bus priimtas. Šia prasme tiesioginis suinteresuotumas pareikšti ieškinį tokiais atvejais susijęs su tuo, kad reguliavimo procesas vyktų. Kita vertus, yra dar vienas, mano nuomone, pagrįstas būdas nagrinėti suinteresuotumo pareikšti ieškinį klausimą, kai kalbama apie ieškinius dėl parengiamųjų aktų nepriėmimo. Tai taip pat atitiktų Teisingumo Teismo argumentus keliose bylose dėl neveikimo, kaip antai Sprendime Pioneer Hi‑Bred, kuriame sprendimo priėmimo proceso baigtis buvo neaiški, bet Bendrasis Teismas vis dėlto buvo padaręs išvadą, kad buvo locus standi pareikšti ieškinį dėl parengiamojo akto nepriėmimo ir taip išjudinti procedūrą ( 48 ).

76.

Apeliantės Bendrajame Teisme ir Teisingumo Teisme ne kartą pažymėjo, kad patvirtinus teiginių apie botanines medžiagas sąrašą būtų užtikrintas didesnis teisinis saugumas. Šiuo klausimu jos, pavyzdžiui, nurodė, kad nacionaliniu lygmeniu paplito skirtingų požiūrių, ir trumpai pristatė neaiškios baigties bylinėjimosi nacionaliniuose teismuose atvejus, kai iš esmės siekiama užkirsti kelią veiklos vykdytojams vartoti teiginius.

77.

Mano nuomone, bendro pobūdžio nuorodos į palankų teisinio saugumo poveikį savaime negali būti tinkamas suinteresuotumo pareikšti ieškinį pagrindas. Kaip paaiškinta šios išvados 47 punkte, suinteresuotumas pareikšti ieškinį turi būti asmeninis. Tad ieškinys negali pareiškiamas dėl bendrojo intereso, susijusio su teisinės valstybės viešpatavimu, dėl hipotetinių ginčų, akademiniais sumetimais arba tiesiog iš smalsumo.

78.

Tačiau yra akivaizdus skirtumas tarp bendrųjų būgštavimų ir atvejų, kai ilgainiui neribotą laiką taikant pereinamojo laikotarpio priemones įsitvirtina teisinis nesaugumas, darantis poveikį pačios šalies konkurencinei padėčiai ir jos pačios prekybos ir investavimo strategijai. Tokių atvejų tiesiog negalima atmesti kaip actio popularis. Jie gali būti susiję su asmeniniu interesu. Klausimas, ar tokie interesai sukelia suinteresuotumą pareikšti ieškinį kalbant apie šiuos apeliacinius skundus, svarstomas paskesniuose skirsniuose dėl kiekvienos ieškovės atskirai.

79.

Bionorica gamina ir parduoda farmacijos produktus ES. Kaip paaiškinta šios išvados 43 punkte, priešingai, nei teigiama skundžiamoje nutartyje, Bionorica šiuo metu nevykdo veiklos ES maisto papildų rinkoje. Atsižvelgiant į tokias aplinkybes, Bionorica interesas būtų susijęs su galimu jos patekimu į augalinių maisto papildų, žymimų sveikumo teiginiais, rinką.

80.

Tačiau Bionorica taip pat aktyviai vykdo veiklą gretimoje augalinių farmacijos produktų rinkoje, kurioje, kaip ji pati teigia, konkuruojama su maisto papildais. Ieškinyje Bendrajam Teismui Bionorica pirmiausia išvardijo kelis savo parduodamus farmacijos produktus, kurių sudėtyje yra veikliųjų medžiagų, a) kurios taip pat naudojamos maisto papilduose ir b) kurios yra tokios pat kaip veikliosios medžiagos, dėl kurių pagal reglamentą siekiama gauti leidimą vartoti sveikumo teiginius.

81.

Iš esmės Bionorica tvirtina, jog ji turėtų pranašumų neatsižvelgiant į reguliavimo proceso rezultatą (teiginių patvirtinimą arba atmetimą).

82.

Bionorica teigia, kad jeigu būtų suteiktas leidimas, ji galėtų patekti į maisto papildų, kurių sudėtyje yra atitinkamų medžiagų ir dėl kurių patvirtinti tam tikri susiję teiginiai, rinką. Tada ji galėtų prekiauti savo produkcija tiesiogiai konkuruodama su dabar savo parduodamos rūšies farmacijos produktais, bet nepatirdama daugelio su jais susijusių išlaidų, pavyzdžiui, klinikiniams tyrimams ir farmakologinio budrumo tikslams. Kita vertus, jeigu teiginiai būtų atmesti, jai šiuo klausimu būtų bent jau užtikrintas teisinis saugumas. Ji galėtų atitinkamai prisitaikyti. Be to, iš Bionorica pastabų labai aiškiai matyti, jog atmetus teiginius ji taip pat turėtų pranašumų iš to, kad tų teiginių savo produktams reklamuoti nebegalės vartoti ir jos dabartiniai konkurentai, prekiaujantys maisto papildais.

83.

Savo išvadoje, jog Bionorica neturi suinteresuotumo pareikšti ieškinio, Bendrasis Teismas sutelkia dėmesį į bendrąją prielaidą, kad iš principo pereinamojo laikotarpio tvarka suteikia bent jau tiek pat teisių kaip ir leistinų teiginių sąrašas. Todėl patvirtinus teiginių apie botanines medžiagas sąrašą pranašumų iš to negali gauti nei Bionorica, nei kas nors kitas ( 49 ).

84.

Manau, kad šis Bendrojo Teismo argumentų aspektas yra ydingas. Kalbant apie poveikį konkurencijai, Bendrasis Teismas pažymi, kad nepalanki padėtis susiklostytų veiklos vykdytojams, kurių prašymai suteikti leidimą vartoti teiginius buvo atmesti ir kuriems uždrausta vartoti tuos teiginius. Veiklos vykdytojams, kurių prašymų nagrinėjimas sustabdytas ir kurie gali toliau vartoti teiginius pereinamojo laikotarpio tvarka, nepalanki padėtis nesusiklostytų. Tačiau ir toks argumentavimas grindžiamas klaidingu pereinamojo laikotarpio tvarkos ir nuolatinės tvarkos pranašumų ir trūkumų palyginimu.

85.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių manau, jog sąvoka „suinteresuotumas pareikšti ieškinį“ turi būti suprantama taip, kad ji apima atvejus, kai ieškovas gali įgyti asmeninių faktinių ar teisinių pranašumų, jeigu tam tikras aktas būtų panaikintas arba priimtas.

86.

Mano manymu, priešingai, nei konstatavo Bendrasis Teismas, Bionorica pateikė pakankamai tokio asmeninio pranašumo ir suinteresuotumo pareikšti ieškinį įrodymų.

87.

Pirma, Bionorica tvirtina, kad jos farmacijos produktai konkuruoja su maisto papildais, kurių sudėtyje kartais būna tų pačių medžiagų kaip ir jos produktuose, ir kad teiginių apie tas medžiagas vertinimas buvo sustabdytas. Tas konkurencinis santykis neginčijamas ( 50 ).

88.

Antra, Bionorica tvirtina, jog atsižvelgiant į tai, kad ji vykdo veiklą farmacijos produktų, kurių sudėtyje yra šių medžiagų, rinkoje, ji pasirengusi pradėti veikti maisto papildų rinkoje, jei vartoti atitinkamus teiginius bus suteiktas leidimas. Toks galimas patekimas į rinką neginčijamas ( 51 ).

89.

Trečia, Bionorica konstatavo, jog pereinamojo laikotarpio tvarka ne tokia tikra kaip nuolatinė, ir pažymėjo, kad santykinis netikrumas trukdo jai pačiai patekti į rinką. Kitaip tariant, nesant teisinio saugumo daromas poveikis jos pačios konkurenciniams ir investavimo sprendimams.

90.

Atsižvelgdamas į visus šiuos aspektus manau, jog šie veiksniai – pirmiausia dėl Bionorica buvimo gretimose produktų, kurių sudėtyje yra panašių medžiagų, rinkose – įrodo, kad Bionorica gali įgyti asmeninių pranašumų, tad ji turi suinteresuotumą pareikšti ieškinį šioje byloje. Be to, dėl Bendrojo Teismo konstatuoto fakto, jog Bionorica neįrodė finansinės žalos buvimo, šia išvada neabejojama. Nors nustatyta žala padėtų pagrįsti suinteresuotumą, akivaizdu, kad jos nustatyti neprivaloma ( 52 ).

91.

Tad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą konstatuodamas, jog Bionorica neturi suinteresuotumo pareikšti ieškinio. Antrasis Bionorica apeliacinio skundo pagrindas yra pagrįstas.

92.

Vykdydama veiklą Diapharm konsultuoja įmones sveikumo teiginių klausimais, be kita ko, dėl maisto produktų, pirmiausia maisto papildų. Ji pati nevykdo veiklos maisto produktų arba gretimose rinkose. Ji veikiau veikia grandies pradžioje.

93.

Diapharm iš esmės tvirtina, jog tai, kad Komisija nepatvirtina teiginių apie botanines medžiagas sąrašo, daro jai neigiamą poveikį, nes mažėja jos paslaugų paklausa ir patiriama didelių nuostolių dėl negautų pajamų. Šiuo požiūriu, jos teigimu, dėl mažesnio teisinio saugumo, susijusio su sveikumo teiginių vartojimu, augalinių vaistų rinka tampa mažiau patraukli. Taip yra todėl, kad patekimas į rinką daug kainuoja ir įmonės gali patekti į maisto papildų rinką naudodamosi pereinamojo laikotarpio priemonėmis – vartoti teiginius mažesne kaina ir išvengti su prekyba vaistiniais preparatais susijusių sąnaudų.

94.

Bendrajame Teisme Diapharm taip pat tvirtino, jog ji glaudžiai susijusi su sektoriaus asociacijos vykdyta procedūra, kurios pabaigoje Vokietijos valdžios institucijoms buvo pateiktas tvirtintinų sveikumo teiginių sąrašas, vėliau perduotas Komisijai tvirtinti pagal reglamentą. Atsižvelgdama į tai, į Bendrajame Teisme pareikštą ieškinį Diapharm įtraukė medžiagų, dėl kurių, kaip teigia, ji pasiūlė sektoriaus asociacijai sveikumo teiginius, kurie per Vokietijos valdžios institucijas buvo perduoti Komisijai, sąrašą.

95.

Nuspręsdamas, kad Diapharm neturi suinteresuotumo pareikšti ieškinio, Bendrasis Teismas vadovaujasi beveik tokiais pat argumentais kaip Bionorica atveju. Dėl tų pačių priežasčių, išvardytų šios išvados i dalyje, manau, kad tokie argumentai yra ydingi.

96.

Vis dėlto pritariu galutinei Bendrojo Teismo išvadai, jog Diapharm nepateikė pakankamų įrodymų, kad būtų galima nustatyti jos suinteresuotumą pareikšti ieškinį šioje byloje, bet dėl kitokių priežasčių. Diapharm interesai tiesiog pernelyg nutolę ir todėl neatitinka asmeninio pranašumo ieškovui sąlygų.

97.

„Suinteresuotumas pareikšti ieškinį“ suponuoja, kad turi būti asmeninis pranašumas. Tiesa, Diapharm buvo glaudžiai susijusi su procedūra, kuriai pasibaigus Komisijai buvo pateiktas siūlomų teiginių sąrašas. Mano nuomone, tai svarbus elementas, bet pagal jį negalima nustatyti asmeninio suinteresuotumo kalbant apie pranašumą, kurį, patvirtinus teiginių apie botanines medžiagas sąrašą, įgytų pati Diapharm. Neatsižvelgiant į dalyvavimo lygį, teikiant teiginių sąrašą Vokietijos valdžios institucijoms Diapharm dalyvavo tik netiesiogiai. Ji nevartos tų teiginių (arba nekonkuruos su veiklos vykdytojais, kurie juos vartos). Diapharm argumentai dėl didesnio teisinio saugumo, kuris iš principo teiktų pranašumą daugiausia įmonėms, vykdančioms veiklą atitinkamose ar su jomis konkuruojančiose rinkose, taip pat pernelyg silpni ir netiesioginiai, kad padarytų kokį nors poveikį šiai analizei.

98.

Darydamas šią išvadą atsižvelgiu į Bendrojo Teismo nustatytą faktinę aplinkybę, kad Diapharm nepateikė pakankamų Komisijos neveikimo sukeltos finansinės žalos buvimo įrodymų ( 53 ). Ta nustatyta faktinė aplinkybė, kurios Teisingumo Teismas tikrinti nebegali, mano nuomone, svarbi, nes finansinė žala dėl negautų pajamų buvo vienas iš pagrindinių Diapharm pateiktų argumentų. Pabrėžiu, jog Diapharm neprivalėjo įrodyti finansinės žalos, kad pademonstruotų, jog patvirtinus aktą ji faktiškai įgytų pranašumą, tad turi suinteresuotumą pareikšti ieškinį. Tačiau šiuo atveju, jeigu ji būtų tai įrodžiusi, jai galbūt būtų lengviau sėkmingai pasiekti finišo liniją nustatant jos suinteresuotumą pareikšti ieškinį.

99.

Užuot darius išvadą, reikėtų pažymėti vieną gana praktinį dalyką. Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją suinteresuotumą pareikšti ieškinį turi nustatyti ieškovas ( 54 ). Šiuo požiūriu, manau, būtų naudinga priminti, jog reikia laikytis praktiško ir proporcingo požiūrio į patvirtinamųjų įrodymų kiekį, kurį šiuo tikslu tikimasi gauti iš ieškovo jo paties iniciatyva. Taigi vis dėlto ieškinio pareiškimo etape tikėtis, kad bus išsamiai pademonstruotas poveikis prekybai, pavyzdžiui, pateikiant didelės apimties ekonomines ar finansines ataskaitas, mano nuomone, būtų nerealistiška ieškovo požiūriu (pirmiausia kalbant apie sąnaudas ir leistiną ribotą puslapių skaičių) ir neatitiktų Teisingumo Teismo veiksmingo proceso interesų. Tačiau prireikus būtų galima pateikti papildomų įrodymų atsiliepimo pateikimo etape arba, jeigu tai būtų iš tikrųjų svarbu Bendrojo Teismo argumentavimui, Bendrasis Teismas turėtų pareikalauti juos pateikti taikydamas tyrimo priemones.

100.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir nepaisydamas Bendrojo Teismo argumentų trūkumų, manau, kad jis nepadarė teisės klaidos pateikdamas išvadą, jog Diapharm neturėjo suinteresuotumo pareikšti ieškinio. Tad antrasis Diapharm apeliacinio skundo pagrindas turėtų būti pripažintas nepagrįstu ir turėtų būti paliktas galioti Bendrojo Teismo sprendimas dėl intereso pareikšti ieškinį nebuvimo.

101.

Todėl Bendrojo Teismo išvados, kad Diapharm ieškinys taip pat nepriimtinas dėl tiesioginės sąsajos nebuvimo, galima nenagrinėti.

102.

Kadangi abu nepriimtinumo pagrindai Bendrojo Teismo nutartyje dėl Bionorica susiję su teisės klaidomis, Teisingumo Teismas galėtų priimti sprendimą panaikinti nutartį ir grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad šis priimtų galutinį sprendimą. Tokiu atveju Bionorica turėtų įrodyti Bendrajam Teismui, kad atitinka kitas priimtinumo sąlygas ir, jei jai pavyktų tai padaryti, tik tada pristatyti savo argumentus iš esmės ( 55 ).

103.

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą, kai Bendrojo Teismo sprendimas panaikinamas, Teisingumo Teismas gali pats priimti galutinį sprendimą, jeigu toje bylos stadijoje tai galima daryti.

104.

Šioje byloje šioje proceso stadijoje Teisingumo Teismas negali priimti sprendimo dėl Bendrajame Teisme pareikšto ieškinio esmės. Komisija nepateikė argumentų dėl bylos esmės.

105.

Tačiau, mano nuomone, Teisingumo Teismas turi visą būtiną medžiagą, kad galėtų priimti sprendimą atmesti preliminarų Komisijos reikalavimą pirmosios instancijos teisme pripažinti ieškinį nepriimtinu. Siekdamas užtikrinti proceso veiksmingumą ir ekonomiškumą ir laiku pateikti Bionorica atsakymą į klausimą, ar jos byla bus nagrinėjama iš esmės, Teisingumo Teismui siūlau pasirinkti būtent šį kelią.

106.

Bionorica apeliaciniu skundu iš esmės siekiama, kad būtų priimtas reglamentas, kuriame būtų pateiktas leistinų teiginių sąrašas.

107.

Pagal suformuotą jurisprudenciją ieškovas gali pareikšti ieškinį dėl neveikimo, kai nepriimtas jam skirtas arba su juo tiesiogiai ir konkrečiai susijęs aktas ( 56 ).

108.

Bionorica neteigia, jog teiginių apie botanines medžiagas sąrašas būtų skirtas jai. Tad ji turi įrodyti, kad toks reglamentas būtų tiesiogiai ir konkrečiai su ja susijęs.

109.

Šis antrasis, alternatyvus, priimtinumo pagrindas SESV 265 straipsnyje aiškiai nenumatytas. Jis kyla iš jurisprudencijoje nustatytos analogijos su SESV 263 straipsniu, pagal kurį neprivilegijuotieji ieškovai gali skųsti tiesiogiai ir konkrečiai su jais susijusius aktus. Patvirtindamas tokią analogiją tarp sąlygų pagal abi Sutarties nuostatas, byloje T. Port Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad „galimybė asmenims apginti savo teises neturėtų priklausyti nuo to, ar atitinkama institucija ėmėsi veiksmų, ar ne“ ( 57 ).

110.

Šioje byloje keliamas klausimas, ar minėtai analogijai daro poveikį įsigaliojus Lisabonos sutarčiai pasikeitusi SESV 263 straipsnio formuluotė. Iš tikrųjų, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje numatyta, kad ieškovai gali pareikšti ieškinį dėl panaikinimo dėl „reglamentuojančio pobūdžio teisės aktų, tiesiogiai su juo susijusių ir dėl kurių nereikia patvirtinti įgyvendinančių priemonių“.

111.

Ar toks pakeitimas kartu su šioje išvadoje jau aptarta jurisprudencija byloje T. Port taip pat reiškia, kad dabar ieškovai taip pat gali reikšti ieškinius dėl neveikimo, kai nepriimamas „reglamentuojančio pobūdžio teisės aktas, tiesiogiai su jais susijęs ir dėl kurio nereikia patvirtinti įgyvendinančių priemonių“?

112.

Posėdyje Komisija pareiškė, jog į tą klausimą reikėtų atsakyti neigiamai. Ji tvirtino, kad Lisabonos sutartimi buvo siekiama užpildyti konkrečią ir specifinę teisinės apsaugos spragą, susijusią su buvusio EB sutarties 230 straipsnio ketvirta pastraipa. Tačiau turint omenyje visą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, susijusią su minėta analogija, pakeitimas buvo padarytas tik buvusio EB sutarties 230 straipsnio ketvirtoje pastraipoje (dabar SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa), o buvusio EB sutarties 232 straipsnio (dabar SESV 265 straipsnis) tekstas liko nepakitęs.

113.

Nepritariu tam. Mano nuomone, atsakymas turėtų būti teigiamas, pirmiausia, dėl šių trijų priežasčių.

114.

Pirma, iki įsigaliojant Lisabonos sutarčiai analogija tarp SESV 263 ir 265 straipsnių sąlygų kyla iš noro užtikrinti teisių gynimo priemonių sistemos nuoseklumą, o ne iš SESV 265 straipsnio formuluotės. Tad Komisijos argumentas dėl nepasikeitusios SESV 265 straipsnio formuluotės nėra labai pagrįstas, nes net iki įsigaliojant Lisabonos sutarčiai pagrindinis argumentas dėl lygiagretumo buvo kitoks. Kartu tas pagrindinis argumentas ir būgštavimai, dėl kurių Teisingumo Teismas nukrypsta nuo griežtos SESV 265 straipsnio formuluotės, taikomi ir įsigaliojus Lisabonos sutarčiai.

115.

Antra, Lisabonos sutartimi padarytų SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos pakeitimų tikslas buvo išplėsti galimybes kreiptis į Sąjungos teismus dėl tam tikrų rūšių aktų ( 58 ), pirmiausia atsižvelgiant į jurisprudenciją bylose Jégo-Quéré ( 59 ) ir UPA ( 60 ). Galimybės priimti sprendimus ribojimas pagal SESV 265 straipsnį neigiant analogiją tarp dviejų ieškinių, mano nuomone, aiškiai prieštarautų pagrindiniam tų Sutarties pakeitimų tikslui ir dvasiai.

116.

Trečia, iš esmės ieškinio dėl neveikimo tikslas gana kuklus: kovoti su institucijų skleroze. Priešingai nei ieškinių dėl panaikinimo atveju, tokiais ieškiniais nesuponuojama, kad darbas buvo atliktas prastai, o tiesiog atkreipiamas dėmesys į tai, kad darbas nebuvo padarytas visai. Ieškinio dėl neveikimo tikslas yra ne sulėtinti procesą, o jį paspartinti atsižvelgiant į Sąjungos institucijų prisiimtus įsipareigojimus. Tad jeigu Komisijos argumentui būtų pritarta, tai gana paradoksaliai sukurtų griežtesnes locus standi sąlygas pagal SESV 265 straipsnį nei pagal SESV 263 straipsnį. Iš tikrųjų, net jeigu nebūtų atsižvelgiama į analogiją tarp dviejų nuostatų, mano nuomone, visa tai turėtų vykti visiškai priešinga kryptimi: locus standi sąlygos ieškiniuose dėl neveikimo švelnesnės nei ieškiniuose dėl panaikinimo.

117.

Dėl tokių priežasčių, mano nuomone, reikėtų išlaikyti Teisingumo Teismo darytą analogiją tarp SESV 263 ir 265 straipsnių. Tad neprivilegijuotųjų ieškovų ieškiniai dėl neveikimo turėtų būti priimtini trimis atvejais, t. y. kai atitinkamas aktas iš esmės:

118.

Gana aišku, kad Bionorica nebūtų konkrečiai susijusi su aktu, kurį prašoma priimti, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją. Ji niekuo nesiskiria nuo bet kokio kito veiklos vykdytojo, kuriam toks aktas galėtų turėti poveikį ( 61 ). Pirmiausia neteigta, kad Bionorica konkrečiai prašė patvirtinti kuriuos nors teiginius, kurių vertinimas buvo sustabdytas ( 62 ).

119.

Darant prielaidą, kad Teisingumo Teismas išlaikys savo jurisprudencijoje įtvirtintą analogiją su SESV 263 straipsniu, kyla klausimas, ar prašomas priimti aktas vis tiek būtų laikomas „reglamentuojančio pobūdžio aktu“, dėl kurio „nereikia patvirtinti įgyvendinančių priemonių“.

120.

Manau, kad taip. Nagrinėjamas aktas būtų ne teisėkūros aktas, o aktas, kurį Komisija priima pagal komitologijos procedūrą ( 63 ). Tad jis akivaizdžiai būtų „reglamentuojančio pobūdžio aktas“, kaip tai suprantama pagal suformuotą jurisprudenciją ( 64 ).

121.

Kalbant apie įgyvendinamųjų priemonių nebuvimą, reikėtų tiesiog pažymėti, kad aktu, kurį prašoma priimti, iš karto sukuriama teisė vartoti leistinus teiginius ženklinant maisto produktus pagal visas tų teiginių vartojimui taikytinas sąlygas arba, jeigu leidimą suteikti atsisakoma, automatiškas draudimas juos vartoti. Norint patvirtinti tas teises ar pradėti taikyti draudimą nereikia jokių valstybių narių ar institucijų veiksmų. Iš tikrųjų Bendrasis Teismas jau padarė panašią išvadą, kai nusprendė, jog dėl Reglamento Nr. 432/2012 nereikia patvirtinti jokių įgyvendinamųjų priemonių ( 65 ).

122.

Taigi aktas, kurį prašoma priimti, laikytinas reglamentuojamojo pobūdžio aktu, dėl kurio nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių. Tad lieka atsakyti į klausimą, ar toks reglamentuojamojo pobūdžio aktas būtų tiesiogiai susijęs su Bionorica.

123.

Kad ieškinys dėl neveikimo būtų priimtinas, ieškovas taip pat turi įrodyti tiesioginę sąsają. Vadovaujantis jurisprudencijoje dažnai taikoma taisykle ( 66 ), sąlyga dėl tiesioginės sąsajos reiškia, kad nagrinėjamas aktas turi daryti tiesioginį poveikį individo teisinei padėčiai ir nepalikti diskrecijos adresatams, atsakingiems už jos įgyvendinimą, vykstantį savaime ir išplaukiantį tik iš Sąjungos teisės normų, netaikant kitų tarpinių taisyklių ( 67 ).

124.

Kalbant apie antrąjį to kriterijaus dėmenį (savaiminis pobūdis ar diskrecijos nebuvimas), šioje byloje ypatingų sunkumų nekyla. Pritardamas Bendrojo Teismo išvadoms dėl Reglamento Nr. 432/2012 ( 68 ), manau, kad šioje byloje įgyvendinimas akivaizdžiai vyktų savaime ir valstybės narės neturėtų jokios diskrecijos.

125.

Kalbant apie pirmąjį dėmenį (tiesioginį poveikį ieškovo teisinei padėčiai), Bionorica iš esmės tvirtina, jog jos teisinei padėčiai būtų padarytas tiesioginis poveikis, pirmiausia, dėl to, kad aktu, kurį prašoma priimti, jai būtų suteikta juridinė teisė vartoti tam tikrus teiginius ženklinant maisto papildus arba tai būtų uždrausta ir jai, ir jos konkurentams.

126.

Draudimas konkurentams vartoti teiginius gali turėti tiesioginį poveikį tų konkurentų teisinei padėčiai, bet ne Bionorica.

127.

Likusi ieškinio dalis, atrodo, sudėtingesnė. Man atrodo, būtų sunku teigti, kad priėmus prašomą priimti aktą Bionorica neįgytų teisės vartoti leistinus teiginius ( 69 ) arba bent jau jai būtų uždrausta vartoti kitus. Tokia teise Bionorica galėtų naudotis tiesiogiai. Toks jai skirtas draudimas būtų taikytinas nedelsiant. Dėl to jos teisinė padėtis tiesiogiai pasikeistų.

128.

Dėl tokių argumentų galima pareikšti vieną prieštaravimą – kad Bionorica šiuo metu nevykdo veiklos maisto produktų rinkoje arba bent jau nevykdė jos, kai buvo pareikštas ieškinys.

129.

Reikalavimas faktiškai būti atitinkamoje rinkoje minimas su tiesiogine sąsaja susijusioje precedentinėje jurisprudencijoje ( 70 ). Tačiau tai nėra sisteminis požiūris. Tiesioginė sąsaja buvo nustatyta, pavyzdžiui, galimo (tikriausiai teorinio) patekimo į pradinės grandies rinką ( 71 ) ir buvimo joje atveju ( 72 ).

130.

Tačiau, kalbant labiau iš esmės, manau, kad toks reikalavimas nekyla iš pačios tiesioginės sąsajos sąvokos. Toje sąvokoje įžvelgus tokį reikalavimą, kiltų bent dviejų rūšių klausimų: praktinių ir sisteminių.

131.

Pirma, praktiniu požiūriu visiškai neaišku, ką reiškia buvimas rinkoje tokioje byloje kaip nagrinėjamoji. Ar tai reikštų, kad turi būti faktiškai vartojami atitinkami teiginiai apie maisto produktus, kuriais prekiaujama, kai pareiškiamas ieškinys dėl neveikimo (arba panaikinimo)? Jeigu tie teiginiai praktiškai negali būti vartojami dėl nacionalinės teisės aktų taikymo (tai įmanoma taikant pereinamojo laikotarpio priemones)? Ar tai reikštų, kad rinkoje esama maisto produktų, kuriuose naudojamos sudedamosios dalys arba medžiagos, su kuriomis susiję teiginiai, nors pačių teiginių faktiškai nebūtina vartoti? Jeigu produktai parduodami (pateikiant teiginius), bet veikla netęstinė ir kurį laiką nebuvo vykdoma? Jeigu patekimas į rinką tuoj įvyks, bet dar faktiškai neįvyko? Jeigu patekimas į rinką ir teiginių vartojimas turi prasmę tik jeigu yra aiški teisinė padėtis ir teiginiai patvirtinti, kad būtų galima pateisinti būtinas investicijas (iš esmės tai vienas iš Bionorica argumentų)?

132.

Apskritai kalbant, kaip, reiškiant ieškinius dėl neveikimo, atsižvelgti į faktą, jog vyksta tik hipotetinė diskusija apie tiesioginį poveikį teisinei padėčiai, kuri galbūt susiklostys po daugelio metų, bet taikytina dabar esančioms faktinėms aplinkybėms?

133.

Sudėtingi buvimo rinkoje aspektai (nuolatinis buvimas, netęstinis buvimas, minimalus buvimas, tuoj prasidėsiantis buvimas) gali būti svarbūs, pavyzdžiui, sprendžiant dėl suinteresuotumo pareikšti ieškinį. Iš tikrųjų, mano nuomone, jie yra lemiami, kalbant apie pradinės grandies paslaugų teikėją Diapharm. Tačiau, mano nuomone, jie negali būti formali sąlyga tiesioginei sąsajai nustatyti.

134.

Antra, manau, kad toks metodas iš esmės prieštarautų sisteminiam požiūriui. Aktu nustatomos arba nenustatomos asmeniui tiesiogiai taikytinos juridinės teisės ar draudimai. Vertinant tiesioginę sąsają, kaip ji apibrėžiama pagal standartinę jurisprudencijoje taikomą taisyklę, reikia išsiaiškinti tai, kokios teisės ar draudimai taikomi asmeniui, o ne tai, ar tas asmuo tam tikru momentu aktyviai naudojasi tomis teisėmis arba laikosi draudimų. Vėlgi siekiant nustatyti suinteresuotumą pareikšti ieškinį gali būti svarbi konkreti faktinė ieškovo padėtis pareiškiant ieškinį ( 73 ), bet ji nėra lemiama sprendžiant tiesioginės sąsajos klausimą.

135.

Be to, reikėtų pažymėti ir kitą sisteminį argumentą. Pagal suformuotą jurisprudenciją vertindamas konkrečią ieškovo padėtį, kad nustatytų konkrečią sąsają, Teisingumo Teismas buvimą rinkoje laiko visiškai nesvarbiu. Tokiais atvejais ne vieną kartą konstatuota, kad teoriškai bet kas bet kada gali patekti į rinką. Man atrodytų keista, jeigu tas pats veiksnys (faktinis buvimas rinkoje), laikomas nesvarbiu kalbant apie vieną priimtinumo dėmenį, staiga taptų lemiamas atliekant tariamai objektyvesnį ieškovo juridinių teisių ir pareigų vertinimą siekiant nustatyti jo tiesioginę sąsają.

136.

Apibendrindamas manau, kad iš tiesioginės sąsajos sąvokos negalima įžvelgti buvimo rinkoje reikalavimo.

137.

Ar buvimo rinkoje reikalavimas vis dėlto galėtų kilti iš paties reglamento?

138.

Apskritai reglamentu, žinoma, gali būti numatyta apribojimų asmenims, kuriems juo suteikiamos teisės arba nustatomos pareigos. Tačiau šioje byloje, kalbant apie šį konkretų reglamentą, ribojamojo buvimo rinkoje reikalavimo šiuo aspektu nėra.

139.

Reglamento 10 straipsnyje nustatyti draudimai vartoti teiginius taikomi visuotinai. Tai reiškia, kad jie nėra taikomi tik kuriai nors konkrečiai grupei. Poveikis daromas bet kokiam subjektui, parduodančiam maisto produktus, kurių sudėtyje yra tam tikrų sudedamųjų dalių, arba svarstančiam tokią galimybę, tiesiogiai teisiškai užkertant jam kelią vartoti konkrečius sveikumo teiginius. Faktinis buvimas rinkoje nėra svarbus.

140.

Kalbant apie leidimo vartoti teiginius suteikimą pagal reglamento 17 straipsnio 5 dalį, toje nuostatoje numatyta, kad „[b]et kuris maisto verslo operatorius gali vartoti į 13 ir 14 straipsniuose numatytus sąrašus įtrauktus teiginius apie sveikatingumą [sveikumą]<…>“ ( 74 ). Ar tai reiškia, kad aktu, kurį prašo priimti apeliantės, juridinės teisės vartoti teiginius būtų suteiktos tik tam tikru momentu apibrėžtai ribotai asmenų grupei („maisto verslo operatoriams“)?

141.

Tai tikrai galėtų būti vienas iš tos nuostatos aiškinimo variantų. Tačiau nemanau, kad jis teisingas. Terminas „maisto verslo operatoriai“ apibrėžtas kaip „fiziniai arba juridiniai asmenys, atsakingi už tai, kad jų kontroliuojamame maisto versle būtų garantuotai laikomasi maisto produktus reglamentuojančių įstatymų reikalavimų“ ( 75 ). Vadinasi, tai ne aiški apibrėžtis; taip apibūdinama didelė ir itin nevienoda grupė, į kurią įeina visi – nuo žiedinių kopūstų platintojų iki energinių gėrimų ir maisto papilduose naudojamų aminorūgščių gamintojų. Be to, grupė yra atvira, tad jos sudėtis nuolat kinta. Taigi, kaip jau paaiškinta šios išvados 134 ir 135 punktuose, leistinų arba draudžiamų sveikumo teiginių sąrašas bus iš karto taikomas visiems, kas užsiima tokia veikla, tiesiog todėl, kad jie ja užsiima ( 76 ).

142.

Tad būtų tiesiog nelogiška mėginti aiškiai atskirti uždarą grupę, kuriai ta nuostata tiesiogiai suteikiamos juridinės teisės, nuo visų kitų ( 77 ).

143.

Tai, kad 17 straipsnio 5 dalyje nurodytu terminu „maisto verslo operatoriai“ neketinama apibrėžti uždaros grupės, kuri naudojasi tam tikromis juridinėmis teisėmis, o visi kiti į ją nepatenka, matyti a contrario iš bylų, kuriose buvo laikomasi tokio požiūrio. Taigi, pavyzdžiui, byloje T & L Sugars ( 78 ) Teisingumo Teismas atmetė ieškinį dėl reglamento, kuriuo buvo suteiktos teisės cukraus gamintojams (labai aiškiai apibrėžtai ir uždarai grupei, kuri atskiriama pateikiant nuorodą į leidimų suteikimo procedūrą) ( 79 ), panaikinimo cukraus sektoriuje remdamasis tuo, kad ieškovai nebuvo tos grupės nariai ir reglamentu nebuvo daromas poveikis jų teisinei padėčiai ( 80 ).

144.

Apibendrindamas manau, jog Bionorica tiesiogiai susijusi su aktu, kurį prašoma priimti, t. y. leistinų teiginių apie botanines medžiagas sąrašu, ir tai reiškia, kad tuo aktu daromas tiesioginis poveikis jos teisinei padėčiai.

145.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismui siūlau padaryti išvadą, kad Bionorica ieškinys dėl neveikimo yra priimtinas.

146.

Norint padaryti tokią išvadą nereikia niekaip keisti galiojančių priimtinumo sąlygų aiškinimo. Tačiau vis dėlto reikia aiškiai patvirtinti galiojančias sąlygas ir jų ryšius. Pirmiausia reikia dar kartą patvirtinti skirtumą tarp sąvokų „suinteresuotumas pareikšti ieškinį“ ir „tiesioginė sąsaja“, kuris tikriausiai gali būti nelabai aiškus tam tikrais atvejais ( 81 ).

147.

Pagal suformuotą jurisprudenciją suinteresuotumas pareikšti ieškinį suponuoja, kad ieškovas įgis asmeninį pranašumą, jeigu bus priimtas (arba panaikintas) tam tikras aktas, arba bus bent jau tikimybė ar galimybė įgyti tokį pranašumą ( 82 ). Tas pranašumas gali būti faktinis arba teisinis.

148.

Tiesioginė sąsaja yra, kai aktas daro „tiesioginį poveikį asmens teisinei padėčiai ir nepalieka diskrecijos šios priemonės adresatams, atsakingiems už jos įgyvendinimą, vykstantį savaime ir kylantį tik iš Bendrijos teisės normų, netaikant kitų tarpinių taisyklių“ ( 83 ).

149.

Žinoma, suinteresuotumo pareikšti ieškinį ir tiesioginės sąsajos sąlygos iš dalies sutampa. Tačiau jų turinys ir tikslai skiriasi ir juos būtina atskirti. Tai daroma ne tik teorinio svarstymo tikslais. Tai turi aiškią praktinę svarbą, pavyzdžiui, ieškovams, kurie pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją turi įrodyti abiejų tų sąlygų buvimą, antraip jų ieškinys bus atmestas.

150.

Tad suinteresuotumas pareikšti ieškinį orientuotas į faktinę arba teisinę ieškovo padėtį ir poveikį, kurį tai padėčiai turėtų ieškinio baigtis. Juo, kaip priimtinumo sąlyga, siekiama užkirsti kelią remiantis bendruoju interesu reiškiamiems ieškiniams ir ieškiniams, kurie negali suteikti ieškovui jokios naudos. Todėl būtinas asmeninis pranašumas. Tam tikra prasme tai gali būti vertinama kaip pirminis ieškinių patikrinimas, kai laikomasi žemesnės asmeninio poveikio kartelės nei pagal pagrindines tiesioginės ir konkrečios sąsajos sąlygas.

151.

Tiesioginė sąsaja grindžiama pirmiausia ginčijamo teisės akto pobūdžiu ir iš jo kylančių juridinių teisių ar pareigų tipu. Ja atsižvelgiama į akto leidėjo diskreciją ir bet kokių susijusių aktų buvimą, dėl kurio gali nutrūkti ES aktą ir ieškovą jungianti grandinė. Kalbant apie reikalavimą, kad tiesioginė sąsaja turi turėti tiesioginį poveikį ieškovo teisinei padėčiai ( 84 ), reikia atsakyti į klausimą, ar aktu sukuriamos juridinės teisės ar pareigos, kuriomis ieškovas gali remtis arba kuriomis gali būti ribojami jo veiksmai. Šiuo požiūriu neturi reikšmės, ar atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes pareikšdamas ieškinį ieškovas aktyviai naudojasi teisėmis.

152.

Teisingumo Teismui siūlau: