1.

Šioje byloje nagrinėjamas Kammergericht Berlin (Berlyno aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą dėl SESV 18 straipsnio, susijusio su nediskriminavimo dėl pilietybės principu, ir SESV 45 straipsnio, susijusio su laisvu darbuotojų judėjimu, išaiškinimo.

2.

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant akcininko Konrad Erzberger ir Vokietijos bendrovės TUI AG ginčą dėl šios bendrovės stebėtojų tarybos sudarymo. Be kita ko, akcininkas remiasi tuo, kad darbuotojų dalyvavimą priimant sprendimus reglamentuojantys Vokietijos teisės aktai yra nesuderinami su SESV 18 ir 45 straipsniais, nes juose nustatyta, kad tik darbuotojai, dirbantys Vokietijos teritorijoje esančiose bendrovės įmonėse arba grupės, kuriai ši bendrovė priklauso, įmonėse, turi balsavimo teisę ir teisę būti renkami darbuotojų atstovų rinkimuose į šios bendrovės stebėtojų tarybą.

3.

Pagrindinis šioje byloje nagrinėjamas klausimas – ar, nustatydamos nacionalinę darbuotojų dalyvavimo priimant sprendimus tvarką, valstybės narės gali būti įpareigotos pagal SESV 18 ir 45 straipsnius suteikti darbuotojams, dirbantiems kitose valstybėse narėse įsteigtuose filialuose, tokią pat balsavimo teisę ir teisę būti renkamiems, kokią turi vietiniai darbuotojai.

4.

Šioje išvadoje paaiškinsiu motyvus, kuriais remdamasis manau, kad į šį klausimą reikėtų atsakyti neigiamai ir kad pagal SESV 18 ir 45 straipsnius nedraudžiami tokie nacionalinės teisės aktai, kaip nagrinėjami pagrindinėje byloje.

5.

1976 m. gegužės 4 d.Gesetz über die Mitbestimmung der Arbeitnehmer (MitbestG) ( 2 ) (Įstatymas dėl darbuotojų dalyvavimo, toliau – Įstatymas dėl darbuotojų dalyvavimo) 1 straipsnio „Įmonės, kurioms taikomas šis įstatymas“ 1 dalyje nustatyta:

„Įmonėse,

pagal šį įstatymą darbuotojams suteikiama teisė dalyvauti priimant sprendimus.“

6.

Įstatymo dėl darbuotojų dalyvavimo 3 straipsnio „Darbuotojai ir įmonė“ 1 dalyje nustatyta:

„Pagal šį įstatymą darbuotojais laikomi šie asmenys:

Įmonių organizavimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodyti darbuotojai nėra laikomi darbuotojais pagal šį įstatymą.“

7.

Įstatymo dėl darbuotojų dalyvavimo 5 straipsnio „Įmonių grupės“ 1 dalyje nustatyta:

„Kai įmonė <…> yra grupės dominuojanti įmonė [(Aktiengesetz (Akcinių bendrovių įstatymas) 18 straipsnio 1 dalis)], grupei priklausančių įmonių darbuotojai pagal šį įstatymą prilyginami dominuojančios įmonės darbuotojams <…>“

8.

Įstatymo dėl darbuotojų dalyvavimo 7 straipsnio „Stebėtojų tarybos sudėtis“ 1 dalies 3 punkte, 2 dalies 3 punkte ir 4 dalyje ( 3 ) nustatyta:

„1.   Įmonės stebėtojų tarybą,

<…>

<…>

2.   Tarp darbuotojams atstovaujančių stebėtojų tarybos narių turi būti:

<…>

<…>

4.   2 dalyje nurodyti įmonės darbuotojai turi būti ne jaunesni kaip 18 metų amžiaus ir įmonėje išdirbę vienus metus. Prie įmonėje išdirbtų metų reikia pridėti kitoje įmonėje, kurios darbuotojai dalyvauja minėtos įmonės stebėtojų tarybos rinkimuose pagal šį įstatymą, išdirbtus laikotarpius. Šie laikotarpiai turi būti išdirbti prieš pat įgyjant teisę dalyvauti narių į įmonės stebėtojų tarybą rinkimuose. Turi būti įvykdytos kitos Įmonių organizavimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytos renkamumo sąlygos.“

9.

Įstatymo dėl darbuotojų dalyvavimo 10 straipsnio „Atstovų išrinkimas“ 1–3 dalyse nustatyta:

„1.   Kiekvienoje bendrovės įmonėje darbuotojai renka atstovus per slaptą balsavimą ir pagal proporcingo atstovavimo principus.

2.   Teisę rinkti atstovus turi įmonės darbuotojai, kuriems yra sukakę 18 metų. Įmonių organizavimo įstatymo 7 straipsnio antras sakinys taikomas pagal analogiją.

3.   Atstovais gali būti renkami 2 dalies pirmame sakinyje nurodyti darbuotojai, atitinkantys kitus Įmonių organizavimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus renkamumo reikalavimus.“

10.

2001 m. rugsėjo 25 d. paskelbtos redakcijos ( 4 ) Įmonių organizavimo įstatymo 7 straipsnyje „Rinkimų teisė“ nustatyta:

„Rinkimų teisę turi įmonės darbuotojai, kuriems yra sukakę 18 metų. Jei į įmonę atlikti darbo komandiruojami kitam darbdaviui dirbantys darbuotojai, jie turi rinkimų teisę, jei įmonėje dirba ilgiau nei tris mėnesius.“

11.

Įmonių organizavimo įstatymo 8 straipsnyje „Renkamumas“ nustatyta:

„1.   Gali būti renkami rinkimų teisę turintys darbuotojai, šešis mėnesius dirbantys įmonėje arba, jei dirba namuose, daugiausia dirbantys tai įmonei. Į šį šešių mėnesių darbo įmonėje laikotarpį įskaičiuojamas laikas, kai darbuotojas anksčiau tiesiogiai dirbo kitoje tos pačios bendrovės ar tos pačios įmonių grupės įmonėje (Akcinių bendrovių įstatymo 18 straipsnio 1 dalis). Negali būti renkami asmenys, dėl baudžiamojo nuosprendžio negalintys eiti pareigų, į kurias renkama per viešus rinkimus.

2.   Tuo atveju, kai įmonė egzistuoja mažiau nei šešis mėnesius, nukrypstant nuo 1 dalies nuostatos dėl šešių mėnesių darbo įmonėje laikotarpio, gali būti renkami darbuotojai, kurie renkant darbo tarybą dirba įmonėje ir atitinka kitus renkamumo reikalavimus.“

12.

Ieškovas pagrindinėje byloje K. Erzberger yra atsakovės TUI, kurios buveinė yra Berlyne (Vokietija) ir Hanoveryje (Vokietija), akcininkas. TUI valdo jos kontroliuojamą įmonių grupę (toliau – TUI grupė) turizmo sektoriuje. TUI veiklą vykdo visame pasaulyje; Vokietijoje ji turi 10103 darbuotojus ir apie 39536 darbuotojus kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse. Nei TUI, nei jokia kita TUI grupės bendrovė neturi savo kontroliuojamųjų bendrovių arba įmonių kitose valstybėse narėse, nei yra jų būstinės.

13.

Pagal Įstatymą dėl darbuotojų dalyvavimo TUI stebėtojų tarybą ( 5 ) sudaro 20 narių – 10 akcininkams atstovaujančių narių ir 10 darbuotojams atstovaujančių narių ( 6 ).

14.

Akcinių bendrovių įstatymo 98 straipsnyje numatyta galimybė, kilus ginčui dėl to, kokias teisės nuostatas taikyti sudarant stebėtojų tarybą, kreiptis į teismą, kad šis priimtų sprendimą. K. Erzberger pasinaudojo šia galimybe.

15.

K. Erzberger pirmiausia tvirtina, kad TUI stebėtojų taryba buvo sudaryta neteisingai. Minėta taryba turėtų būti sudaryta tik iš bendrovės akcininkų paskirtų narių. Vokietijos teisės aktai, reglamentuojantys darbuotojų dalyvavimą, negalėjo būti taikyti ją sudarant, kadangi jais pažeidžiami SESV 18 ir 45 straipsniai. Tačiau TUI iš esmės mano, kad šie teisės aktai atitinka Sąjungos teisę.

16.

Pirmojoje instancijoje 2015 m. gegužės 12 d. nutartimi Landgericht Berlin (Berlyno apygardos teismas, Vokietija) nutarė, kad Vokietijos teisės aktai dėl darbuotojų dalyvavimo nepažeidžia Sąjungos teisės.

17.

K. Erzberger apskundė šį sprendimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui; šiam kyla abejonių dėl Vokietijos teisės aktų dėl darbuotojų dalyvavimo atitikties Sąjungos teisei.

18.

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal vyraujančią doktriną ir Vokietijos jurisprudenciją ( 7 ) taikant Įstatymą dėl darbuotojų dalyvavimo „darbuotojais“ laikomi tik valstybės teritorijoje esančių įmonių darbuotojai. Jei tokios išvados negalima daryti remiantis šio įstatymo nuostatomis, tokia išvada turi būti padaryta remiantis „teritoriškumo principu“, pagal kurį Vokietijos socialinė tvarka negali būti taikoma kitų valstybių narių teritorijoje, siejamu su minėto įstatymo geneze ( 8 ).

19.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat pažymi, kad pagal Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas, Vokietija) jurisprudenciją ( 9 ) Įmonių organizavimo įstatymas, kurio 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta „darbuotojo“ apibrėžtis, į kurią nukreipia Įstatymo dėl darbuotojų dalyvavimo 3 straipsnis ( 10 ), netaikomas Vokietijos bendrovių įmonėms, esančioms už Vokietijos teritorijos ribų.

20.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad iš šios informacijos matyti, kad tik Vokietijoje dirbantys darbuotojai gali rinkti darbuotojų skiriamus stebėtojų tarybos narius, būti renkami atstovais ir tapti atsakovės stebėtojų tarybos nariais. Be to, darbuotojas turi pasitraukti iš stebėtojų tarybos, jeigu priima darbo pasiūlymą kitoje valstybėje narėje net ir tuo atveju, jei jis tebedirba Vokietijos bendrovei arba tos pačios įmonių grupės įmonėje.

21.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad gali būti, jog Vokietijos teisės aktais dėl darbuotojų dalyvavimo yra vykdoma diskriminacija dėl pilietybės, kaip tai suprantama pagal SESV 18 straipsnį, kadangi, priešingai nei Vokietijoje dirbantys darbuotojai, kitoje valstybėje narėje dirbantys darbuotojai, kurie paprastai nėra Vokietijos piliečiai, negali rinkti atsakovės priežiūros organo ir būti į jį renkami, taigi jos priežiūros organe jiems nepakankamai atstovaujama. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad nėra pakankamo tokios situacijos pateisinimo.

22.

Bet kuriuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano esant įmanoma, kad Vokietijos teisės aktai dėl darbuotojų dalyvavimo pažeidžia darbuotojų teisę laisvai judėti, nustatytą SESV 45 straipsnyje. Taigi šie teisės aktai gali atgrasyti darbuotoją nuo faktiškai pateiktų pasiūlymų įsidarbinti priėmimo ir nuo šiuo tikslu laisvo judėjimo valstybių narių teritorijoje, nes taip jis prarastų narystę priežiūros organe.

23.

Šiuo pagrindu Kammergericht Berlin (Berlyno aukštesnysis apygardos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar su SESV 18 straipsniu (nediskriminavimo principas) ir SESV 45 straipsniu (laisvas darbuotojų judėjimas) suderinama tai, kad valstybė narė aktyvią ir pasyvią rinkimų teisę renkant darbuotojų atstovus į įmonės priežiūros organą suteikia tik tiems darbuotojams, kurie dirba tos valstybės teritorijoje esančiose bendrovės įmonėse ar įmonių grupei priklausančiose įmonėse?“

24.

Rašytines pastabas pateikė K. Erzberger, TUI, Betriebsrat der TUI AG/TUI Group Services GmbH, Franz Jakobi ir kt. ir Vereinte Dienstleistungsgewerkschaft ver.di (toliau kartu – Betriebsrat der TUI ir kt.), Vereinigung Cockpit eV pritarė Betriebsrat der TUI ir kt., Vokietijos ir Austrijos vyriausybių ir Europos Komisijos pastaboms. 2017 m. sausio 24 d. vykusiame posėdyje žodines pastabas pateikė K. Erzberger, TUI, Betriebsrat der TUI ir kt., Vokietijos, Prancūzijos, Liuksemburgo, Nyderlandų ir Austrijos vyriausybės, ELPA priežiūros institucija ir Komisija.

25.

Pirmiausia TUI tvirtina, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos atsakyti į prejudicinį klausimą, nes pagrindinėje byloje nagrinėjama situacija nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį.

26.

Šiomis aplinkybėmis ši bylos šalis visų pirma pažymi, kad susiję Vokietijos teisės aktai neturi diskriminacinio ar ribojamojo poveikio ieškovui pagrindinėje byloje K. Erzberger, kuris yra bendrovės atsakovės akcininkas, tačiau nėra jos darbuotojas, šią aplinkybę taip pat nurodė Betriebsrat der TUI ir kt., Liuksemburgo ir Austrijos vyriausybės.

27.

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos priimti prejudicinio sprendimo dėl teisės akto, kuris nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį ir kai ginčo dalykas niekaip nesusijęs su kuriuo nors iš Sutartyse numatytų atvejų ( 11 ).

28.

Vis dėlto Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Europos Sąjungos teisės išaiškinimas niekaip nesusijęs su ginčo pagrindinėje byloje faktais arba dalyku, jeigu problema hipotetinė arba jeigu Teisingumo Teismas neturi faktinės ir teisinės informacijos, būtinos naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus ( 12 ).

29.

Šiuo atveju taip nėra.

30.

Nors K. Erzberger, kaip TUI akcininkui, nėra taikomos Vokietijos teisės nuostatos dėl darbuotojų dalyvavimo, tačiau iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad suinteresuotasis asmuo pasinaudojo nacionalinėje teisėje ( 13 ) numatyta savo teise kilus ginčui dėl to, kokias teisės nuostatas taikyti sudarant stebėtojų tarybą, kreiptis į teismą visų pirma remdamasis tuo, kad šios nuostatos nėra taikytinos TUI stebėtojų tarybos sudarymo atveju, nes jos prieštarauja Sąjungos teisei. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad jo sprendimas dėl K. Erzberger pateikto ieškinio priklauso nuo to, kaip Teisingumo Teismas atsakys į prejudicinį klausimą. Iš tiesų šis teismas mano, kad jeigu paaiškėtų, jog Vokietijos teisės aktai dėl darbuotojų dalyvavimo yra visiškai arba iš dalies netaikytini dėl to, kad jie pažeidžia Sąjungos teisę, reikėtų iš dalies arba visiškai patenkinti šį ieškinį.

31.

Darytina išvada, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašomas SESV 18 ir 45 straipsnių išaiškinimas yra tiesiogiai susijęs su ginčo pagrindinėje byloje dalyku.

32.

Šiomis aplinkybėmis manau, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją atsakyti į prejudicinį klausimą.

33.

Savo prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti dėl Vokietijos teisės aktų darbuotojų dalyvavimo srityje ( 14 ) atitikties SESV 18 ir 45 straipsniams daugeliu aspektų.

34.

Viena vertus, šis teismas klausia, ar kitose valstybėse narėse dirbantiems TUI grupės darbuotojams šie teisės aktai turi diskriminacinį poveikį dėl pilietybės, palyginti su Vokietijoje dirbančiais darbuotojais, dėl to, kad, priešingai nei grupės darbuotojai, dirbantys Vokietijoje, jie neturi teisės balsuoti ir būti renkami darbuotojų atstovais į grupės patronuojančiosios bendrovės (TUI) stebėtojų tarybą.

35.

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad TUI neturi kontroliuojamųjų bendrovių arba įmonių kitose valstybėse narėse ( 15 ). Taigi šioje išvadoje neanalizuojamas atvejis, kai darbuotojas dirba įmonėje arba kontroliuojamoje bendrovėje, kuri yra kitoje valstybėje narėje nei yra bendrovės buveinė. Tačiau reikia nustatyti, ar tokie teisės aktai, kaip nagrinėjami pagrindinėje byloje, diskriminuoja TUI grupės darbuotojus, dirbančius grupės filialuose, įsteigtuose kitose valstybėse narėse ( 16 ).

36.

Kita vertus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ar Vokietijos teisės aktai riboja Vokietijoje dirbančių TUI grupės darbuotojų laisvą judėjimą, nes dėl grėsmės prarasti balsavimo teisę ir teisę būti renkamam šie teisės aktai gali atgrasyti šiuos darbuotojus nuo prašymo įdarbinti arba nuo pasiūlymo dirbti kitoje valstybėje narėje priėmimo, arba toks perkėlimas dėl to būtų mažiau patrauklus.

37.

Taigi prejudicinis klausimas susijęs su dviem skirtingais atvejais, susijusiais su dviem darbuotojų kategorijomis, kuriuos reikia aiškiai atskirti aiškinant reikšmingas Sąjungos teisės nuostatas.

38.

Reikia konstatuoti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktas klausimas yra susijęs tiek su SESV 18 straipsniu, kuriame įtvirtintas nediskriminavimo dėl pilietybės principas, tiek su SESV 45 straipsniu, susijusiu su laisvu darbuotojų judėjimu.

39.

Pagal suformuotą jurisprudenciją SESV 18 straipsnis savarankiškai taikomas tik tose Sąjungos teisės reglamentuojamose srityse, kurioms Sutartyje nenumatyta specialių nediskriminavimo taisyklių ( 17 ). Tačiau laisvo darbuotojų judėjimo srityje nediskriminavimo principas yra konkrečiai įtvirtintas SESV 45 straipsnio 2 dalyje ( 18 ).

40.

Taigi Teisingumo Teismui nereikėtų priimti sprendimo dėl SESV 18 straipsnio, jeigu nagrinėjamoje byloje būtų taikomas SESV 45 straipsnis.

41.

Reikia nedelsiant konstatuoti, kad, mano nuomone, SESV 45 straipsnis nėra taikomas TUI grupės darbuotojams, dirbantiems ne Vokietijoje, tačiau, manau, kad ši nuostata gali būti taikoma Vokietijoje dirbantiems darbuotojams.

42.

Pirmiausia reikia priminti, kad pagal SESV 45 straipsnio 2 dalį darbuotojų judėjimo laisvė reiškia, jog atsižvelgiant į įdarbinimo, darbo užmokesčio ir kitas darbo sąlygas panaikinama bet kokia valstybių narių darbuotojų diskriminacija dėl pilietybės ( 19 ).

43.

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad „kitos darbo sąlygos“ turi būti suprantamos plačiai, nes pagal šią nuostatą vienodai vertinama viskas, kas tiesiogiai arba netiesiogiai susiję su samdomu darbu priimančioje valstybėje narėje ( 20 ).

44.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes manau, kad Vokietijos teisės aktuose numatyta balsavimo teisė ir teisė būti renkamam darbuotojų atstovų į bendrovės stebėtojų tarybą rinkimuose patenka į sąvoką „kitos darbo sąlygos“, kaip tai apibrėžta pagal SESV 45 straipsnio 2 dalį ( 21 ). Iš tiesų pagal šiuos teisės aktus balsavimo teisė ir teisė būti renkamam būtent ir priklauso nuo to, ar asmuo vertinamas kaip „darbuotojas“ pagal minėtus teisės aktus ( 22 ). Taigi tai tiesiogiai susiję su samdomu darbu Vokietijoje.

45.

Tam, kad SESV 45 straipsnis būtų taikomas nagrinėjamu atveju taip pat reikia, kad pagrindinė byla būtų susijusi su vienu iš šioje nuostatoje numatytų atvejų.

46.

TUI, Betriebsrat der TUI ir kt. ir Vokietijos vyriausybė ginčija, kad SESV 45 straipsnis taikomas šioje byloje, remdamiesi iš esmės tuo, kad nėra tarpvalstybinio aspekto. Tačiau K. Erzberger, ELPA priežiūros institucija ir Komisija mano, kad tokio aspekto iš tiesų esama visų pirma dėl to, kad Vokietijos bendrovės darbuotojas, kuris pereina dirbti į kitą valstybę narę, praranda savo balsavimo teisę ir teisę būti renkamas rinkimuose į stebėtojų tarybą net ir tuo atveju, jeigu jis išlieka šios bendrovės darbuotojas.

47.

Reikia pažymėti, kad nagrinėjant SESV 45 straipsnio taikymo klausimą reikia atskirti dvi prejudiciniame klausime aptariamas darbuotojų kategorijas, t. y. TUI grupės darbuotojus, dirbančius ne Vokietijoje, o kitose valstybėse narėse įsteigtuose filialuose, ir Vokietijoje dirbančius darbuotojus ( 23 ).

48.

Kalbant apie TUI grupės darbuotojus, kurie dirba ne Vokietijoje, o kitose valstybėse narėse įsteigtuose filialuose, reikia konstatuoti, kad šie darbuotojai nebūtinai yra asmenys, kurie pasinaudojo savo laisvo judėjimo teise pagal SESV 45 straipsnį. Iš tiesų gali būti, kad į šią darbuotojų kategoriją patenka daug asmenų, kurie yra valstybės narės, kurioje filialas yra įsteigtas ir kurioje jie dirba, piliečiai arba gyventojai.

49.

Kiek žinau, Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, susijusioje su laisvu darbuotojų judėjimu, nėra precedento, kad būtų buvę pripažinta, jog SESV 45 straipsnis taikomas asmenims, kurie niekada nesinaudojo savo laisvo judėjimo teise ir kurie, be to, neturi jokio ryšio su valstybės, kurios teisės aktai ginčijami, darbo rinka vien dėl to, kad filialas, kuriame jie dirba, yra kontroliuojamas minėtoje valstybėje narėje įsteigtos bendrovės ( 24 ).

50.

Iš tikrųjų Teisingumo Teismas konstatavo, kad visomis Sutarties nuostatomis laisvo asmenų judėjimo srityje siekiama palengvinti Europos Sąjungos piliečiams bet kokios profesinės veiklos vykdymą Sąjungos teritorijoje ir draudžiamos priemonės, galinčios sudaryti nepalankesnes sąlygas šiems piliečiams, kai jie ketina vykdyti ekonominę veiklą kitos nei jų kilmės valstybės narės teritorijoje. Tokiomis sąlygomis valstybių narių piliečiai būtent turi tiesiogiai iš Sutarties išplaukiančią teisę išvažiuoti iš kilmės valstybės narės, įvažiuoti į kitos valstybės narės teritoriją ir joje apsigyventi siekdami joje vykdyti ekonominę veiklą ( 25 ).

51.

Taigi, kalbant labai plačiai, reikia pasakyti, kad SESV 45 straipsniu užtikrinamas laisvas judėjimas dviem aspektais. Viena vertus, remiantis šiuo straipsniu valstybių narių piliečiai turi teisę būti vertinami priimančiosios valstybės narės darbo rinkoje kaip vietiniai darbuotojai ( 26 ). Kita vertus, minėtu straipsniu kilmės valstybei narei draudžiama neteisėtai apriboti piliečių teisę išvykti iš jos teritorijos, siekiant vykdyti ekonominę veiklą kitoje valstybėje narėje ( 27 ).

52.

TUI darbuotojų, dirbančių kitose valstybėse narėse įsteigtuose filialuose, situacija nepriskirtina nė prie vieno iš šių atvejų, jeigu jie niekada nesinaudojo savo laisvo judėjimo teise ( 28 ). SESV 45 straipsnio taikymas šiems darbuotojams reikštų, kad šio straipsnio taikymo sritis būtų labai išplėsta ( 29 ).

53.

Teleologiniu požiūriu sunkiai įsivaizduoju, kaip SESV 45 straipsnio tikslas galėtų pateisinti tokį šios nuostatos taikymo srities išplėtimą. Iš tiesų manau, kad įmonių grupės vidaus santykių tarpvalstybinis aspektas niekaip nekeičia aplinkybės, kad minėtų darbuotojų situacija iš tiesų yra visiškai nacionalinio lygmens, kadangi visi veiksniai, kurie lemia jų situaciją darbo aspektu, yra susiję su viena valstybe nare ( 30 ).

54.

Manau, kad, pavyzdžiui, darbuotojo, dirbančio TUI grupės Prancūzijos filiale, situacija yra susijusi tik su Prancūzijos Respublika. Taigi šis darbuotojas dirba Prancūzijoje, bendrovėje, kuri buvo įsteigta pagal Prancūzijos teisę ( 31 ), taip pat paprastai taikomą jo darbo sutarčiai ( 32 ) ir platesne prasme – jo darbo sąlygoms ( 33 ). Šiuo požiūriu bendrovės, kurioje dirba minėtas darbuotojas, nuosavybės vieta ar vieta, iš kur kontroliuojama bendrovė, nėra svarbi vertinant jo situaciją darbo klausimu, kuri iš tikrųjų visiškai prilygintina kitų Prancūzijoje dirbančių darbuotojų situacijai.

55.

Tokiomis aplinkybėmis manau, vien to, kad bendrovė, kurioje dirba darbuotojas, priklauso kitoje valstybėje narėje įsteigtai bendrovei arba yra jos kontroliuojama, nepakanka kaip sąsajos su kuriuo nors iš SESV 45 straipsnyje numatytų atvejų. Kitaip tariant, laisvam darbuotojų judėjimui nedaro įtakos tai, kad darbdavį įsigyja bendrovė, įsteigta kitoje valstybėje narėje. Iš tiesų darbuotojo situacijos aspektu ši aplinkybė yra išorinis veiksnys, niekaip nesusijęs su darbuotojo veiksmais ( 34 ).

56.

Šios išvados negali paneigti K. Erzberger pateikti argumentai, kuriais remiantis, pirma, darbuotojai, dirbantys kitose valstybėse narėse esančiuose TUI filialuose, yra tiesiogiai suinteresuoti TUI stebėtojų tarybos sprendimais ( 35 ) ir, antra, dėl Vokietijoje galiojančios darbuotojų dalyvavimo tvarkos netaikymo šiems minėtiems darbuotojams Vokietijoje dirbančių darbuotojų interesai būtų pernelyg dominuojantys šioje taryboje, o tai sukeltų itin daug sunkumų priimant sprendimus dėl įmonių steigimo arba uždarymo kitose valstybėse narėse ( 36 ).

57.

Iš tiesų, nesumenkinant šių argumentų reikšmės nacionaliniame politiniame kontekste, reikia pažymėti, kad jais remiantis į SESV 45 straipsnio taikymo sritį negali patekti atvejai, kurie neturi jokios sąsajos su laisvu darbuotojų judėjimu.

58.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, manau, kad SESV 45 straipsnis netaikomas TUI grupės darbuotojams, dirbantiems kitose valstybėse narėse esančiuose grupės filialuose ( 37 ).

59.

Be to, reikia pažymėti, kad, priešingai, nei tvirtina K. Erzberger ir Komisija, SESV 18 straipsnis taip pat negali būti taikomas šiems darbuotojams. Kaip matyti iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos, šiame straipsnyje įtvirtintas nediskriminavimo principas negali būti taikomas išimtinai valstybės narės vidaus situacijoms, neturinčioms jokios sąsajos su Sąjungos teisėje numatytais atvejais ( 38 ).

60.

Dėl Vokietijoje dirbančių TUI grupės darbuotojų manau, kad vis dėlto yra priešingai, nei tvirtina TUI ir Vokietijos vyriausybė, – SESV 45 straipsnis jiems gali būti taikomas.

61.

Todėl, mano nuomone, kai TUI grupės darbuotojas, dirbantis Vokietijoje, pasilieka arba ketina palikti šią valstybę narę, kad įsidarbintų kitoje valstybėje narėje įsteigtame filiale, priklausančiame tai pačiai grupei, tai yra SESV 45 straipsnyje numatytas atvejis.

62.

Skirtingai nei TUI, manau, šiuo atveju nekalbama apie visiškai hipotetinę profesinę perspektyvą, dėl kurios SESV 45 straipsnis taptų netaikytinas ( 39 ). Kai kalbama apie tokią tarpvalstybinę įmonių grupę, kokiai priklauso atsakovė ( 40 ), greičiau yra priešingai ir, manau, galimybė darbuotojui būti savo arba darbdavio iniciatyva perkeltam iš vienos bendrovės į kitą susijusią grupės bendrovę, esančią kitoje valstybėje narėje, yra visiškai tikėtina.

63.

Taip pat negaliu pritarti argumentui, kuriuo remiasi Vokietijos vyriausybė ir pagal kurį SESV 45 straipsnis yra netaikomas TUI grupės darbuotojams Vokietijoje, nes SESV 45 straipsnio 3 dalies c punkte teisė apsigyventi bet kurioje valstybėje narėje siekiant dirbti „pagal tos valstybės piliečių įsidarbinimą reglamentuojančius įstatymus ir kitus teisės aktus“ suteikiama tik darbuotojams.

64.

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad SESV 45 straipsnio 3 dalimi siekiama ne nustatyti minėto straipsnio taikymo sritį, o paaiškinti teisės laisvai judėti turinį tais atvejais, kai šis straipsnis iš tiesų yra taikytinas ( 41 ).

65.

Galiausiai reikia pažymėti, kad, priešingai, nei teigia TUI ir Vokietijos vyriausybė, suderinimo Sąjungos lygiu nebuvimas darbuotojų dalyvavimo srityje neturi įtakos SESV 45 straipsnio taikymui pagrindinėje byloje.

66.

Nors nesant tokio suderinimo ( 42 ) valstybės narės iš principo savo nuožiūra gali reglamentuoti darbuotojų dalyvavimo valdant jų teritorijoje veikiančias bendroves lygį, šia kompetencija jos turi naudotis laikydamosi Sąjungos teisės ir visų pirma SESV 45 straipsnio nuostatų, susijusių su laisvu darbuotojų judėjimu ( 43 ).

67.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad SESV 45 straipsnis taikomas Vokietijoje dirbantiems TUI grupės darbuotojams, kai jie palieka arba ketina palikti šią valstybę narę, siekdami įsidarbinti kitoje valstybėje narėje esančiame grupei priklausančiame filiale.

68.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, reikia išnagrinėti klausimą dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų teisės aktų atitikties SESV 45 straipsniui. Kita vertus, nėra pagrindo šių teisės aktų nagrinėti atsižvelgiant į SESV 18 straipsnį ( 44 ).

69.

Toliau pateikiamoje analizėje pateiksiu motyvus, kuriais remdamasis manau, kad tokie teisės aktai neapriboja laisvo darbuotojų judėjimo (4 dalies a skirsnis). Taip pat paaiškinsiu, kodėl manau, kad galimi iš šių teisės aktų kildinami apribojimai yra pateisinami privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais (4 dalies b skirsnis).

70.

Reikia priminti, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, nors nuostatos dėl darbuotojų judėjimo laisvės pagal savo turinį yra skirtos tam, kad užtikrintų naudojimąsi priimančiojoje valstybėje narėje tomis pačiomis teisėmis kaip ir nacionalinių subjektų, jos taip pat draudžia kilmės valstybei riboti savo piliečio teisę laisvai įsidarbinti ir dirbti kitoje valstybėje narėje ( 45 ).

71.

Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas pažymėjo, kad nacionalinės teisės nuostatos, kliudančios valstybės narės piliečiui išvykti iš savo kilmės valstybės arba sulaikančios jį nuo išvykimo siekiant pasinaudoti laisvo judėjimo teise, sudaro kliūtis šiai laisvei, net jeigu jos yra taikomos neatsižvelgiant į atitinkamo darbuotojo pilietybę ( 46 ). Teisingumo Teismas taip pat konstatavo, kad SESV 45 straipsnis draudžia bet kokią nacionalinę priemonę, kuri, nors ir taikoma nediskriminuojant dėl pilietybės, gali kliudyti Sąjungos piliečiams pasinaudoti Sutartimi garantuojamomis pagrindinėmis laisvėmis arba dėl kurios naudojimasis jomis gali tapti mažiau patrauklus ( 47 ).

72.

Remdamiesi šia jurisprudencija K. Erzberger, ELPA priežiūros institucija ir Komisija tvirtina, kad TUI grupės darbuotojų, dirbančių kitose valstybėse narėse, neįtraukimas į Vokietijos darbuotojų dalyvavimo schemą yra laisvo darbuotojų judėjimo, kaip jis apibrėžiamas SESV 45 straipsnyje, apribojimas. Jų manymu, tai, kad Vokietijoje dirbantis darbuotojas praranda balsavimo teisę ir teisę būti renkamas darbuotojų atstovų rinkimuose į grupės patronuojančiosios bendrovės stebėtojų tarybą, jeigu jis yra perkeliamas į kitoje valstybėje narėje įsteigtą grupės filialą, gali jį atgrasyti nuo naudojimosi savo teise laisvai judėti arba naudojimasis šia teise gali tapti mažiau patrauklus. Tai visų pirma taikytina darbuotojams, kurie jau buvo išrinkti į stebėtojų tarybą, atsižvelgiant į tai, kad šie darbuotojai turi atsisakyti narystės šioje taryboje, kai keičia darbo vietą ir išvyksta dirbti į kitoje valstybėje narėje įsteigtą filialą ( 48 ).

73.

TUI, Betriebsrat der TUI ir kt., Vokietijos, Liuksemburgo, Nyderlandų ir Austrijos vyriausybės tvirtina, kad laisvas darbuotojų judėjimas nėra ribojamas.

74.

Iškart reikia pažymėti, kad pagal SESV 45 straipsnio 3 dalies c punktą šiame straipsnyje įtvirtinta darbuotojų teisė laisvai judėti visų pirma apima teisę „apsigyventi bet kurioje valstybėje narėje siekiant dirbti pagal tos valstybės piliečių įsidarbinimą reglamentuojančius įstatymus ir kitus teisės aktus“ ( 49 ).

75.

Pagal SESV 45 straipsnį darbuotojas migrantas priimančiojoje valstybėje narėje turi būti vertinamas taip pat kaip vietiniai darbuotojai, kad jis joje galėtų užsiimti ekonomine veikla pagal šios valstybės narės teisės aktus. Vis dėlto SESV 45 straipsnis nesuteikia minėtam darbuotojui teisės „perkelti“ savo kilmės šalyje turimas darbo sąlygas į kitą valstybę narę. Iš tiesų, kaip pažymėjo generalinis advokatas N. Fennelly savo išvadoje byloje Graf, „įprastinėmis sąlygomis darbuotojas migrantas turi priimti tokią nacionalinę darbo rinką, kokia ji yra“ ( 50 ).

76.

Vadovaujantis logika, pagal suformuotą jurisprudenciją SESV 45 straipsnis neapima galimų nevienodo vertinimo atvejų, kurių skirtingose valstybėse narėse gali būti dėl egzistuojančių teisės aktų skirtumų, jei visi į vertinimo taikymo sritį patenkantys asmenys vertinami remiantis objektyviais kriterijais ir neatsižvelgiant į jų pilietybę ( 51 ). Ta pačia linkme Teisingumo Teismas, nagrinėdamas klausimą dėl SESV 18 straipsnio, taip pat nusprendė, kad nacionalinės teisės taikymo negalima laikyti prieštaraujančiu nediskriminavimo principui tik dėl to, kad tariamai kitose valstybėse narėse yra taikomos ne tokios griežtos nuostatos ( 52 ).

77.

Be to, Teisingumo Teismas konstatavo, kad nors Sąjungos pirminė teisė negali garantuoti apdraustajam, kad jo persikėlimas į kitą valstybę narę išliks neutralus socialinės apsaugos atžvilgiu, be kita ko, kiek tai susiję su ligos išmokomis ir senatvės pensijomis, ir, atsižvelgiant į esamus valstybių narių sistemų ir teisės aktų šioje srityje skirtumus, toks persikėlimas konkrečiu atveju suinteresuotajam asmeniui gali būti daugiau ar mažiau palankus arba nepalankus, kiek tai susiję su socialine apsauga ( 53 ). Manau, šie argumentai yra tiesiogiai taikytini kiekvienai valstybių narių tvarkai, susijusiai su darbuotojų dalyvavimu. Šiuo klausimu reikia priminti, kad Vokietijos teisės aktuose numatyta balsavimo teisė ir teisė būti renkamam darbuotojų atstovų rinkimuose į bendrovės stebėtojų tarybą, mano nuomone, yra darbo sąlyga, kaip ji suprantama pagal SESV 45 straipsnio 2 dalį ( 54 ).

78.

Manau, remiantis SESV 45 straipsniu darytina išvada, jog darbuotojas, kuris išvyksta iš Vokietijos, siekdamas užsiimti ekonomine veikla kitoje valstybėje narėje, negali išsaugoti Vokietijos teisės aktuose numatytų dalyvavimo teisių. Kita vertus, minėtoje valstybėje narėje jis turės dalyvavimo teises, kadangi šios valstybės narės teisės aktai jam suteiks tokias teises.

79.

Vis dėlto šioje byloje kyla klausimas, ar ši išvada taip pat galioja ir perkėlimo įmonių grupėje atveju. Kitaip tariant, reikia nustatyti, ar darbuotojas, kuris perkeliamas iš vienos bendrovės į kitą, esančią kitoje valstybėje narėje, tačiau jos abi priklauso tai pačiai grupei, gali remtis SESV 45 straipsniu siekdamas po perkėlimo išsaugoti kai kurias su darbuotojų dalyvavimu susijusias teises patronuojančioje bendrovėje, kurios jam buvo suteiktos pagal jo kilmės valstybės narės teisės aktus. Iš esmės būtent tai ir teigia K. Erzberger, ELPA priežiūros institucija ir Komisija.

80.

Manau, į šį klausimą reikėtų atsakyti neigiamai.

81.

Iš tiesų nerandu jokio pagrindo Sutartyse arba Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, kad galima būtų skirtingai vertinti darbuotoją, kuris keičia darbo vietą pereidamas iš vienos bendrovės į nesusijusią kitą bendrovę, įsikūrusią kitoje valstybėje narėje, ir darbuotoją, kuris perkeliamas iš vienos tos pačios grupės bendrovės į kitą, esančią kitoje valstybėje narėje. Laisvo darbuotojų judėjimo požiūriu abiem atvejais tai yra persikraustymas iš vienos valstybės narės į kitą su visomis to pasekmėmis darbuotojui, įskaitant taikomų darbo sąlygų pasikeitimą. Kaip jau buvo nurodyta, įmonių grupės tarpvalstybinis pobūdis visiškai nekeičia aplinkybės, kad darbuotojo darbo situaciją iš principo lemia valstybės narės, kurioje jis dirba samdomą darbą, teisės aktai ( 55 ).

82.

Nors palankiai vertinu idėją, kad visi įmonių grupėje dirbantys darbuotojai Sąjungoje turėtų turėti tas pačias dalyvavimo šioje grupėje teises nepriklausomai nuo jų darbo vietos, reikia pažymėti, kad pagal šiuo metu taikomą Sąjungos teisę darbuotojų įtraukimas į valstybių narių bendrovių valdymą nėra suderintas europiniu lygiu ( 56 ). Nesant tokio suderinimo, manau, kad tos pačios grupės darbuotojų, dirbančių kitose valstybėse narėse, įtraukimo į nacionalinę dalyvavimo tvarką klausimą valstybės narės sprendžia savo nuožiūra ( 57 ).

83.

Kitaip tariant, manau, kad pagal dabar galiojančią Sąjungos teisę valstybės narės neprivalo, vadovaudamosi SESV 45 straipsniu, suteikti darbuotojams, kurie išvyksta iš savo valstybės, siekdami užsiimti ekonomine veikla kitoje valstybėje narėje, tas pačias dalyvavimo teises, kurias turi vietiniai darbuotojai, tačiau jos gali tą daryti vadovaudamosi savo nacionaline teise ( 58 ).

84.

Taigi darytina išvada, kad pagrindinėje byloje nagrinėjami teisės aktai, kuriuose numatyta, kad tik darbuotojai, dirbantys valstybės teritorijoje esančiose šios bendrovės įmonėse arba grupės bendrovėse, turi balsavimo teisę ir teisę būti renkami darbuotojų atstovų į šios bendrovės stebėtojų tarybą rinkimuose, nėra laisvo darbuotojų judėjimo, kaip jis suprantamas pagal SESV 45 straipsnį, apribojimas.

85.

Siekiant išsamumo ir tuo atveju, jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad pagrindinėje byloje nagrinėjami nacionalinės teisės aktai apriboja laisvą darbuotojų judėjimą, kaip jis suprantamas pagal SESV 45 straipsnį, kitame skyriuje pateiksiu priežastis, kodėl manau, kad toks apribojimas būtų bet kuriuo atveju pateisinamas ( 59 ).

86.

Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją nacionalinė priemonė, kuri gali trukdyti laisvam darbuotojų judėjimui (tai iš principo draudžia SESV 45 straipsnis), leistina, tik jeigu ja siekiama Sutartyje nurodyto teisėto tikslo arba ji grindžiama privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais. Tačiau net ir tokiu atveju reikia, kad šios priemonės taikymas būtų tinkamas nagrinėjamam tikslui pasiekti ir neviršytų to, kas būtina norint jį pasiekti ( 60 ).

87.

Nagrinėjamoje byloje nei šalys, nei suinteresuotieji asmenys, pateikę pastabas Teisingumo Teismui, nenurodė jokių teisėtų tikslų, kurie aiškiai nurodyti SESV 45 straipsnio 3 dalyje ( 61 ). Šios šalys ir suinteresuotieji asmenys remiasi privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais tuo atveju, jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad nagrinėjami Vokietijos teisės aktai riboja laisvą darbuotojų judėjimą, kaip jis suprantamas pagal SESV 45 straipsnį.

88.

TUI ir Vokietijos ir Austrijos vyriausybės iš esmės remiasi teritoriškumo principu, pripažintu tarptautinėje ir Sąjungos teisėje, grindžiamais pateisinimais ( 62 ). Remiantis šiuo principu, Vokietijos teisės aktų leidėjo jurisdikcija taikoma Vokietijos teritorijoje, o tai neleidžia kitose valstybėse narėse dirbančių darbuotojų įtraukti į Vokietijoje taikomą darbuotojų dalyvavimo tvarką. Prancūzijos vyriausybė labiau laikosi nuomonės, kad ši byla suteikia Teisingumo Teismui galimybę suformuoti naują privalomąjį bendrojo intereso pagrindą, grindžiamą būtinybe pripažinti valstybių narių socialinių modelių įvairovę darbuotojų atstovavimo srityje. Vadovaudamiesi tais pačiais argumentais Betriebsrat der TUI ir kt. remiasi ESS 4 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią Sąjunga privalo gerbti valstybių narių nacionalinį savitumą. Galiausiai Komisija mano, kad būtinybė užtikrinti tinkamą taisyklių darbuotojų dalyvavimo srityje taikymą galėtų pateisinti laisvo darbuotojų judėjimo apribojimą, ir tai turėtų vertinti nacionalinis teismas ( 63 ).

89.

Kita vertus, K. Erzberger ir ELPA priežiūros institucija mano, kad šioje byloje nurodomi privalomieji bendrojo intereso pagrindai negali pateisinti laisvo darbuotojų judėjimo apribojimo, kuris kildinamas iš nagrinėjamų teisės aktų. Manau, šiai nuomonei pritaria prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ( 64 ).

90.

Pirmiausia reikia konstatuoti, kad šioje byloje teritoriškumo principas nurodomas kaip kliūtis Vokietijoje taikomą darbuotojų dalyvavimo tvarką taikyti už Vokietijos ribų dirbantiems darbuotojams. Iš tiesų minėtas principas reikštų, kad Vokietijos teisės aktų leidėjas neturi jurisdikcijos, kurios reikia tam, kad minėta tvarka būtų pritaikyta šiems darbuotojams.

91.

Kaip matyti iš pirma atliktos analizės, manau, kad pagal SESV 45 straipsnį Vokietijos Federacinė Respublika neprivalo iš jos teritorijos išvykstantiems darbuotojams, siekiantiems užsiimti ekonomine veikla kitoje valstybėje narėje, suteikti tų pačių dalyvavimo teisių, kokias turi Vokietijoje dirbantys darbuotojai pagal nagrinėjamus Vokietijos teisės aktus ( 65 ). Jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad šie teisės aktai riboja laisvą darbuotojų judėjimą, kaip jis suprantamas pagal SESV 45 straipsnį, vis dėlto manau, kad teritoriškumo principas netrukdo Vokietijos Federacinei Respublikai taikyti savo darbuotojų dalyvavimo tvarkos pirma minėtiems darbuotojams.

92.

Teritoriškumo principą Teisingumo Teismas įtvirtino kaip teisėtą tikslą, kuris gali pateisinti laisvo judėjimo apribojimą, visų pirma sukurtą nacionalinių teisės aktų mokesčių srityje, kurie buvo kliūtis įsisteigimo laisvei, įtvirtintai Sutartyje ( 66 ). Šiuo klausimu minėtas principas dažnai buvo suvokiamas kartu su kitu teisėtu tikslu – apsaugoti apmokestinimo įgaliojimų paskirstymą valstybėms narėms ( 67 ). Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas pripažino, kad teritoriškumo principu siekiama Sąjungos teisėje įtvirtinti būtinybę atsižvelgti į valstybių narių kompetenciją mokesčių srityje ( 68 ).

93.

Man kyla pagrįstų abejonių, kad jurisprudencija mokesčių srityje galėtų būti taikytina nagrinėjamu atveju.

94.

Pirma, mokesčių srityje Teisingumo Teismo įtvirtintu teritoriškumo principu siekiama išspręsti specifines šiai sričiai būdingas problemas, įskaitant dėl tikslo panaikinti dvigubą apmokestinimą ( 69 ), ir užkirsti kelią situacijoms, kurios gali pakenkti kilmės valstybės narės teisei įgyvendinti kompetenciją mokesčių srityje jos teritorijoje vykdomos veiklos atžvilgiu ( 70 ).

95.

Darbuotojų dalyvavimo tvarkos atveju tokių problemų nekyla. Manau, niekas nedraudžia kitoje valstybėje narėje, nei yra patronuojančioji bendrovė, įsteigtame filiale dirbančiam darbuotojui būti „atstovaujamam dvigubai“, t. y. viena vertus, filiale pagal valstybės narės, kurioje jis dirba, teisės aktus ir, kita vertus, patronuojančiojoje bendrovėje pagal valstybės narės, kurioje ši bendrovė yra įsteigta, teisės aktus.

96.

Antra, priešingai, nei teigia TUI ir Vokietijos ir Nyderlandų vyriausybės, manau, kad pats Vokietijoje taikomos darbuotojų dalyvavimo tvarkos taikymas kitose valstybėse narėse dirbantiems darbuotojams nereikštų kišimosi į kitų valstybių narių suvereniteto ar teisės aktų leidybos jurisdikcijos sritį. Iš tikrųjų manau, kaip ir ELPA priežiūros institucija ir Komisija, kad spręsti, kurie darbuotojai gali dalyvauti Vokietijos bendrovės stebėtojų tarybos narių rinkimuose, gali tik Vokietijos teisės aktų leidėjas ( 71 ). Kitaip tariant, nėra jurisdikcijos kolizijos ( 72 ).

97.

Šiomis aplinkybėmis esu tos nuomonės, kad Vokietijoje taikomos darbuotojų dalyvavimo tvarkos netaikymas kitose valstybėse narėse dirbantiems darbuotojams negali būti laikomas teritoriškumo principo taikymu.

98.

Vis dėlto Vokietijos vyriausybė mano, kad klausimas dėl eksteritorialumo kyla Vokietijos darbuotojų dalyvavimo tvarkos klausimu, nes pagal minėtos tvarkos rinkimų taisykles ( 73 ) visoms įmonių grupei priklausančioms bendrovėms ir rinkimuose dalyvaujantiems darbuotojams nustatomos tam tikros pareigos dėl rikimų organizavimo ir jų vykdymo ( 74 ). Remiantis šiomis taisyklėmis rinkimai į Vokietijos bendrovės stebėtojų tarybą yra organizuojami ne šios bendrovės valdymo organų centralizuotai, o decentralizuotai – pačių jos darbuotojų kiekvienoje grupės bendrovėje. Atsižvelgiant į tai, kad kitose valstybėse narėse įsteigtiems filialams ir jų darbuotojams nėra taikoma Vokietijos teisė, Vokietijos teisės aktų leidėjas negali jiems nustatyti pareigų pagal rinkimų taisykles, taigi ir jiems taikyti Vokietijoje taikomos darbuotojų dalyvavimo tvarkos.

99.

Taigi reikia pažymėti, kad, Vokietijos vyriausybės nuomone, specifinė Vokietijoje taikomos darbuotojų dalyvavimo tvarkos koncepcija, visų pirma rinkimų tvarkoje nustatytos taisyklės, užkerta kelią tam, kad kitose valstybėse narėse dirbantiems darbuotojams būtų taikoma ši tvarka. Taigi šios tvarkos netaikymas šiems darbuotojams yra ne su Vokietijos teisės aktų leidėjo teisėkūros galios ribomis susijusi absoliuti būtinybė, o labiau kai kurių jo sprendimų, visų pirma susijusių su rinkimų tvarka, pasekmė ( 75 ).

100.

Todėl riekia kelti klausimą, ar pagrindinėje byloje nagrinėjami teisės aktai gali būti pateisinami tikslu užtikrinti darbuotojų dalyvavimą valdant bendrovę laikantis vietos socialinių, ekonominių ir kultūrinių ypatumų, kaip iš esmės teigia Prancūzijos vyriausybė ir Betriebsrat der TUI ir kt. ( 76 ).

101.

Reikia pažymėti, kad, nors Betriebsrat der TUI ir kt. remiasi ESS 4 straipsnio 2 dalimi ( 77 ), pagal kurią Sąjunga gerbia valstybių narių nacionalinį savitumą, neatsiejamą nuo pagrindinių politinių ir konstitucinių jų struktūrų, Vokietijos vyriausybė šia nuostata nesirėmė ( 78 ).

102.

Vis dėlto ši vyriausybė nurodo, kad su darbuotojų dalyvavimu susiję Vokietijos teisės aktai ir rinkimų taisyklių nuostatos, konkrečiai nustatančios darbuotojams atstovaujančių stebėtojų tarybos narių rinkimų tvarką, yra pritaikytos prie Vokietijos įmonių, visuomenės ir profesinių sąjungų struktūros ir kad šie teisės aktai yra skirti ne vien darbuotojų interesams, o veikiau bendrajam interesui tenkinti, nes jais siekiama užtikrinti bendradarbiavimą ir integraciją taip pat atsižvelgiant ne tik į tiesioginius, bet ir į kitus interesus ( 79 ). Teismo posėdyje ši vyriausybė taip pat teigė, kad darbuotojų dalyvavimas yra esminis bendradarbiavimo kultūros Vokietijoje aspektas ir jis yra asociacijų laisvės teisinės raidos rezultatas bei leidžia naudotis šia laisve, kuri yra garantuojama Grundgesetz (Pagrindinis įstatymas) ( 80 ).

103.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes abejoju, ar galiu Vokietijoje taikomą darbuotojų dalyvavimo tvarką laikyti nacionalinio savitumo, kaip jis suprantamas pagal ESS 4 straipsnio 2 dalį, aspektu. Vis dėlto manau, kad nėra jokios abejonės, kad ši tvarka yra esminis Vokietijos darbo rinkos ir – kalbant plačiau – Vokietijos socialinės santvarkos aspektas.

104.

Taip pat reikia konstatuoti, kad darbuotojų dalyvavimas valdant bendrovę taip pat yra teisėtas tikslas Sąjungos teisės požiūriu ( 81 ). Vis dėlto Sąjunga pripažįsta socialinės politikos taisyklių bei nacionalinės praktikos ( 82 ) ir visų pirma darbuotojų atstovų įtraukimo į bendrovių sprendimų priėmimą taisyklių įvairovę ( 83 ). Šiuo metu galiojančioje Sąjungos teisėje valstybėms narėms paliekama savo nuožiūra nuspręsti dėl teisės aktų priėmimo darbuotojų įtraukimo į bendrovių sprendimų priėmimą srityje ir dėl jų atitinkamų taisyklių šioje srityje nustatymo ( 84 ).

105.

Kalbant apie Vokietijoje taikomos darbuotojų dalyvavimo tvarkos ypatumus reikia pažymėti, kad joje numatytas itin didelis darbuotojų įsitraukimas į bendrovės valdymą ( 85 ). Taip pat pagal minėtą tvarką, vadovaujantis rinkimų taisyklėmis ( 86 ), numatytos pakankamai sudėtingos procedūros, sudarytos iš daugelio procedūrinių etapų, siekiant užtikrinti tinkamą darbuotojų atstovų rinkimų eigą ir garantuoti, kad darbuotojams atstovaujančių stebėtojų tarybos narių rinkimai būtų laisvi, sąžiningi ir slapti ( 87 ). Šiomis aplinkybėmis Vokietijos vyriausybė nurodo, kad Vokietijoje taikoma darbuotojų dalyvavimo tvarka yra sukurta remiantis principu, pagal kurį darbuotojų atstovų rinkimų organizavimas ir vykdymas yra patikėtas darbuotojams, kurie turi tą padaryti patys savarankiškai kiekvienoje grupės bendrovėje ir bendradarbiauti su grupės profesinėmis sąjungomis ir bendrovėmis.

106.

Manau, atsižvelgiant į tokią nacionalinę darbuotojų dalyvavimo tvarką, tokie teiginiai, susiję su rinkimų organizavimu ir vykdymu, yra tam tikri teisėti ekonominės ir socialinės politikos sprendimai, kurie pagal šiuo metu galiojančią Sąjungos teisę priklauso nuo valstybių narių diskrecijos ( 88 ). Taigi pagrindinėje byloje nagrinėjami teisės aktai yra pateisinami tikslu užtikrinti darbuotojų dalyvavimą priimant bendrovės sprendimus, atsižvelgiant į socialinius, ekonominius ir kultūrinius ypatumus.

107.

Be to, manau, šie teisės aktai yra proporcingi šiam tikslui, t. y. jie yra tinkami siekiant užtikrinti darbuotojų dalyvavimą priimant bendrovės sprendimus, atsižvelgiant į nacionalinius socialinius, ekonominius ir kultūrinius ypatumus, ir jais neviršijama tai, kas būtina norint šį tikslą pasiekti.

108.

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Teisingumo Teismas jau yra paaiškinęs, jog nebūtina, kad ribojamoji priemonė atitiktų koncepciją, kuriai pritaria visos valstybės narės, kiek tai susiję su pagrindinės teisės arba atitinkamo teisėto intereso apsaugos būdais, ir kad, atvirkščiai, šiuo klausimu priimtų priemonių būtinumas ir proporcingumas neatmestinas vien dėl to, kad valstybė narė pasirinko kitokią apsaugos sistemą nei ta, kurią taiko kita valstybė narė ( 89 ).

109.

Be to, reikia pripažinti, kad neįmanoma į Vokietijoje taikomą darbuotojų dalyvavimo tvarkos taikymo asmenims sritį įtraukti ne Vokietijoje dirbančių darbuotojų, nekeičiant esminių minėtos tvarkos ypatybių. Iš tiesų toks Vokietijoje taikomos tvarkos taikymo srities išplėtimas reikštų, kad darbuotojų atsakomybė už rinkimų organizavimą ir vykdymą turėtų pereiti bendrovių grupei, vadovaujamai Vokietijos patronuojančiosios bendrovės, o tai prieštarautų principams, kuriais grindžiama ši tvarka.

110.

Nors, kaip siūlo Komisija, iš tiesų galima įpareigoti patronuojančiąją bendrovę, pasitelkus savo lemiamą įtaką grupės įmonėms, suteikti ir kitose valstybėse narėse dirbantiems darbuotojams balsavimo teisę ir teisę būti renkamiems į jos stebėtojų tarybą, manau, kad pagal Sąjungos teisę valstybės narės neprivalo rinktis šio kelio nacionaliniu lygmeniu nustatydamos darbuotojų dalyvavimo priimant bendrovės sprendimus tvarką.

111.

Šiomis aplinkybėmis manau: jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad pagrindinėje byloje nagrinėjami nacionalinės teisės aktai riboja laisvą darbuotojų judėjimą, kaip jis suprantamas pagal SESV 45 straipsnį, reikėtų manyti, kad pagal šiuo metu galiojančią Sąjungos teisę tokių teisės aktų palikimas galioti yra pateisinamas, nes jie yra tam tikrų nuo valstybių narių diskrecijos priklausančių sprendimų ekonominės ir socialinės politikos srityse rezultatas.

112.

Atsižvelgdamas į visus šiuos argumentus manau, kad pagal SESV 45 straipsnį nedraudžiami tokie teisės aktai, kaip nagrinėjami pagrindinėje byloje, kuriais remiantis tik darbuotojai, dirbantys valstybės teritorijoje esančiose bendrovės įmonėse arba grupės bendrovėse, turi balsavimo teisę ir teisę būti renkami darbuotojų atstovų į šios bendrovės stebėtojų tarybą rinkimuose.

113.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Kammergericht Berlin (Berlyno aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) pateiktą prejudicinį klausimą:

SESV 18 ir 45 straipsnius reikia aiškinti taip, kad pagal juos nedraudžiami tokie teisės aktai, kaip nagrinėjami pagrindinėje byloje, kuriuose nustatyta, kad tik darbuotojai, dirbantys valstybės teritorijoje esančiose bendrovės įmonėse arba grupės bendrovėse, turi balsavimo teisę ir teisę būti renkami darbuotojų atstovų į šios bendrovės stebėtojų tarybą rinkimuose.