1. 

Panaikinus antidempingo muitų mokėjimą už Kinijos ir Vietnamo kilmės avalynės importą po to, kai reglamentą, kuriame jie buvo įtvirtinti, Teisingumo Teismas pripažino negaliojančiu ( 2 ), Vokietijos muitinės įstaiga grąžino importuojančiosios įmonės nepagrįstai sumokėtą sumą. Tačiau minėta įstaiga nesutiko, kad prie grąžintos sumos reikėtų pridėti minėtos įmonės reikalaujamas palūkanas, skaičiuojamas nuo pagrindinio mokėjimo dienos.

2. 

Importuotojos ir Vokietijos muitinės įstaigos ginčą turi išspręsti Finanzgericht Düsseldorf (Diuseldorfo finansų teismas, Vokietija), prašantis Teisingumo Teismo prejudicine tvarka išaiškinti Sąjungos teisės normas, kuriomis reglamentuojamas byloje nagrinėjamas klausimas.

3. 

Muitinės įstaiga atsisakė sumokėti reikalaujamas palūkanas, remdamasi Bendrijos muitinės kodekso ( 3 ) 241 straipsniu, aiškinamu kartu su nacionalinės teisės aktais, kuriais pripažįstamas tik palūkanų grąžinimas nuo jų pareikalavimo pateikimo teisme dienos. Vokietijos valdžios institucijų teigimu, bendras abiejų nuostatų taikymas pagrindžia jų atsisakymą patenkinti importuotojo reikalavimą.

4. 

Teisingumo Teismo praktikoje nuosekliai teigiama ir laikomasi bendros taisyklės, kad jeigu administracija turi grąžinti įmokas, gautas pažeidžiant Sąjungos teisę, prie grąžinamos sumos turi būti pridedamos atitinkamos palūkanos, skaičiuojamos nuo nepagrįsto mokėjimo atlikimo dienos. Tačiau pagal Muitinės kodekso 241 straipsnį, kai muitinės įstaiga privalo grąžinti importo muitus, palūkanų mokėjimas negalimas (su tam tikromis išlygomis).

5. 

Prejudicinis klausimas daugiausia susijęs su bendros taisyklės (palankios palūkanų mokėjimui) ir specialios nuostatos (paneigiančios minėtą mokėjimą) sudėtingu santykiu, svarstant, ar Muitinės kodekso 241 straipsnis negalioja, nes jis gali būti nesuderinamas su Teisingumo Teismo praktikoje pripažintu Europos Sąjungos teisės bendruoju principu.

6. 

Šis ginčas primena per amžius besitęsiančią diskusiją, prasidėjusią tada, kai atsirado teisiškai privalomos mokėti palūkanos, t. y. tos, dėl kurių šalys nėra sutarusios ir kurios taikomos ex lege. Panašu, kad Digestuose pateiktas senas Pauliaus knygos fragmentas apie palūkanas – Fiscus ex suis contractibus usuras non dat, sep ipse accipit ( 4 ) – vis dar matomas teisiniuose dokumentuose, kuriuose dar išlikęs šis senas skirstymas, grindžiamas tuo, ar įsipareigojimai tenka valstybės biudžetui, ar jo naudai.

7.

Pagal Muitinės kodekso 236 straipsnio 1 dalį:

„Importo arba eksporto muitai grąžinami nustačius, kad tada, kai jie buvo sumokėti, tokių muitų suma nebuvo teisiškai privaloma sumokėti arba kad ši suma buvo įtraukta į apskaitą nesivadovaujant 220 straipsnio 2 dalimi.

<…>.“

8.

Muitinės kodekso 241 straipsnyje nustatyta:

„Kompetentinga institucija, grąžindama importo arba eksporto muitų sumas, taip pat kredito palūkanas arba delspinigius, paimtus mokant tokius muitus, pati nemoka jokių palūkanų arba delspinigių. Tačiau palūkanos arba delspinigiai mokami, jeigu:

<…>.“

Reglamentas Nr. 1472/2006

9.

Pagal šio reglamento 1 straipsnio 1 ir 4 dalis:

„1.   Nustatomas galutinis antidempingo muitas Kinijos Liaudies Respublikos ir Vietnamo kilmės tam tikros avalynės su batviršiais iš odos arba kompozicinės odos, išskyrus sportinę avalynę, specialiosios technologijos avalynę, šlepetes ir kitą kambarinę avalynę bei avalynę su apsauginėmis nosimis, kuri yra klasifikuojama [Kombinuotosios nomenklatūros] kodais: <…>

<…>

4.   Jeigu nenurodyta kitaip, taikomos muitams galiojančios nuostatos.“

10.

Pagal AO 1 straipsnio 1 ir 3 dalis:

„1.   Šis įstatymas taikomas visiems mokesčiams, įskaitant grąžinamus mokesčius, kuriuos reglamentuoja [Vokietijos] federalinės teisės aktai arba Europos Sąjungos teisė, jeigu juos administruoja federalinės finansų institucijos arba federalinės žemės finansų institucijos. Jis taikomas tik atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisę <…>.

3.   Kitoms papildomoms mokestinėms išlaidoms taikomos šio įstatymo nuostatos, atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisę <…>.“

11.

AO 3 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodyta:

„3.   Importo ir eksporto muitai pagal Muitinės kodekso 4 straipsnio 10 ir 11 punktus yra mokesčiai, kaip jie suprantami pagal šį įstatymą.

4.   Papildomos mokestinės išlaidos yra <…> palūkanos (233–237 straipsniai), <…> ir palūkanos, kaip jos suprantamos pagal Muitinės kodeksą <…>.“

12.

AO 37 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta:

„1.   Reikalavimai, kylantys iš mokestinių santykių, yra <…> teisė į grąžinamąsias išmokas pagal <…> 2 dalį.

2.   Jei mokestis <…> sumokėtas arba grąžintas be teisinio pagrindo, asmuo, kurio sąskaita buvo atliktas mokėjimas, turi teisę reikalauti iš mokėjimo gavėjo grąžinti sumokėtą arba grąžintą sumą <…>.“

13.

AO 233 straipsnyje numatyta:

„Reikalavimams, kylantiems iš mokestinių santykių (37 straipsnis), palūkanos skaičiuojamos, tik jei tai numatyta įstatyme <…>.“

14.

Pagal AO 236 straipsnio 1 dalį:

„1.   Jei įsiteisėjusiu teismo sprendimu arba remiantis tokiu sprendimu sumažinamas nustatytas mokestis arba nurodoma mokestį grąžinti, grąžintinai arba atlygintinai sumai atsižvelgiant į 3 dalį priskaičiuojamos palūkanos nuo lis pendens dienos iki išmokėjimo dienos <…>.“

15.

2006–2012 m. Wortmann KG Internationale Schuhproduktionen (toliau – Wortmann) savo vardu į laisvą apyvartą išleido dukterinių bendrovių prekes, sandėliuojamas muitinės sandėlyje. Tai buvo tiekėjo Brosmann Footwear (HK) Ltd. (toliau – Brosmann) ir gamintojo Seasonable Footwear (Zhong Shan) Ltd. (toliau – Seasonable) Kinijos Liaudies Respublikos ir Vietnamo kilmės avalynė su batviršiais iš odos.

16.

Hauptzollamt Bielefeld (Bylefeldo muitinės įstaiga, Vokietija), vadovaudamasi Reglamentu Nr. 1472/2006, iš Wortmann pareikalavo antidempingo muito. Ši bendrovė, remdamasi Teisingumo Teisme nagrinėjamomis bylomis (apeliaciniai skundai C‑247/10 P ( 5 ) ir C‑249/10 P ( 6 )), nuo 2010 m. liepos 22 d. pateikė kelis prašymus grąžinti antidempingo muitus, sumokėtus nuo 2006 m.

17.

Sprendimu Brosmann ( 7 ) Teisingumo Teismas panaikino Reglamentą Nr. 1472/2006, „kiek jis susijęs su Brosmann Footwear (HK) Ltd, Seasonable Footwear (Zhongshan) Ltd. <…>“.

18.

Atsižvelgdama į minėtą sprendimą, Bylefeldo muitinės įstaiga 2013 m. balandžio 17 d. sprendimu grąžino Wortmann antidempingo muitus atitinkamai už 2007 m. (61895,49 EUR) ir 2008 m. (92870,62 EUR).

19.

2013 m. lapkričio 29 d.Wortmann pareikalavo palūkanų už kiekvieną grąžintą įmoką, skaičiuojant nuo tada, kai sumokėjo antidempingo muitus. Muitinės įstaiga prašymą atmetė, nes mano, kad nėra Muitinės kodekso 241 straipsnyje numatytų aplinkybių: nebuvo tris mėnesius vėluojama įgyvendinti nutartą grąžinimą, be to, Vokietijos teisės aktuose numatyta teisė gauti palūkanas tik nuo skundo pateikimo teismui dienos.

20.

Finanzgericht Düsseldorf (Diuseldorfo finansų teismas), kuriame buvo užginčytas atsisakymas mokėti palūkanas, mano, kad iš esmės Muitinės kodekso 241 straipsnyje nėra numatytas palūkanų mokėjimas, taigi pareiškėjo reikalavimas gali būti grindžiamas tik nacionalinės teisės normomis, kuriose pripažįstama tik teisė reikalauti palūkanų, gautų už mokestinę prievolę nuo reikalavimų pateikimo teisme dienos (AO 233 ir 236 straipsniai).

21.

Tačiau Finanzgericht Düsseldorf (Diuseldorfo finansų teismas) abejoja, ar toks atsisakymas suderinamas su bendraisiais Sąjungos teisės principais, įtvirtintais Teisingumo Teismo praktikoje, pagal kurią teisė į grąžinimą neapsiriboja nepagrįstai surinktais mokesčiais, bet apima ir valstybei sumokėtas arba jos sulaikytas sumas, tiesiogiai susijusias su minėtais mokesčiais. Konkrečiai kalbant, sąsaja daroma su nuostoliais, patirtais dėl negalėjimo naudotis pinigų sumomis dėl reikalavimo sumokėti mokestį iš anksto ( 8 ). Todėl pagal Sąjungos teisę valstybės narės privalo grąžinti surinktus šiai teisei prieštaraujančius mokesčius kartu su palūkanomis.

22.

Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismui pateikiamas toks prejudicinis klausimas:

„Ar 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 241 straipsnį reikia aiškinti taip, kad jame nurodytoje konkrečios valstybės teisėje, atsižvelgiant į Sąjungos teisės veiksmingumo principą, turi būti numatytos palūkanos už grąžintas importo muito sumas, skaičiuojamos nuo muito sumų sumokėjimo momento iki grąžinamų sumų išmokėjimo, įskaitant atvejus, kai teisė į grąžinamąją išmoką konkrečios valstybės teisme neapskųsta?“

23.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nutartį Teisingumo Teismas gavo 2015 m. liepos 14 dieną.

24.

Rašytines pastabas per Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnio antroje pastraipoje numatytą terminą pateikė Wortmann, Bylefeldo muitinės įstaiga, Vokietijos ir Italijos vyriausybės ir Europos Komisija.

25.

Pagal Teisingumo Teismo statuto 24 straipsnio antrą pastraipą Teisingumo Teismas nutarė raštu pateikti Tarybai klausimą, prašydamas pareikšti savo poziciją dėl Muitinės kodekso 241 straipsnio galiojimo, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią valstybių narių prievolės grąžinti pažeidžiant Sąjungos teisę surinktus importo mokesčius su palūkanomis principas kyla iš šios teisės ( 9 ). Taryba pateikė atsakymą 2016 m. gegužės 2 d.

26.

2016 m. gegužės 13 d. Komisija pateikė atitinkamus dokumentus, susijusius su Reglamento (EEB) Nr. 1854/89 ( 10 ) rengimo procedūra, kad jie būtų pateikti šalims ir šios galėtų juos aptarti per teismo posėdį; taip ir buvo padaryta.

27.

Pranešus teismo posėdžio datą, pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 61 straipsnio 2 dalį šalys buvo paprašytos savo kalbose sutelkti dėmesį į galimybę suderinti Muitinės kodekso 241 straipsnį su Tarybai išsiųstame klausime cituojama Teisingumo Teismo praktika, taip pat prireikus – į minėtos nuostatos galiojimo klausimą.

28.

2016 m. gegužės 25 d. įvyko teismo posėdis, jame dalyvavo Wortmann, Bylefeldo muitinės įstaiga, Vokietijos vyriausybė, Europos Komisija ir Taryba.

29.

Wortmann nuomone, prievolė mokėti palūkanas dėl Reglamento Nr. 1472/2006 panaikinimo Sprendimu Brosmann yra tiesioginio pirminės Sąjungos teisės, o ne Muitinės kodekso taikymo rezultatas. Viena vertus, tai susiję su Teisingumo Teismo išplėtoto ir įtvirtinto bendrojo principo taikymu, kita vertus, su minėto sprendimo aiškinimu kartu su SESV 266 straipsniu, iš kurio kyla teisė į visų pasekmių, atsiradusių taikant aktą, kurį Teisingumo Teismas pripažino negaliojančiu ex tunc, panaikinimą.

30.

Wortmann teigia, kad ji yra tiesioginė Sprendimo Brosmann naudos gavėja kaip iš tiekėjų Brosmann ir Seasonable gautos avalynės importuotoja ir kad pagal ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą lojalaus bendradarbiavimo principą įpareigojama grąžinti visus nepagrįstai sumokėtus antidempingo muitus, kurie buvo minėto sprendimo dalykas, kartu su palūkanomis, nes tai yra Europos Sąjungos nuosavi ištekliai, surinkti tarpininkaujant valstybių narių muitinės įstaigoms.

31.

Galiausiai Wortmann siūlo Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui atsakyti, kad Muitinės kodekso 241 straipsnis netaikytinas ir kad importuotojas, kuris sumokėjo antidempingo muitus pagal Teisingumo Teismo panaikintą reglamentą, turi teisę atgauti sumokėtas sumas kartu su atitinkamomis palūkanomis, skaičiuojamomis nuo tos dienos, kai buvo atliktas mokėjimas, iki tada, kai jis buvo visiškai grąžintas. Jei Teisingumo Teismas manytų, kad Muitinės kodekso 241 straipsnis taikytinas, Wortmann siūlo jį aiškinti taip, kad nacionalinėje teisėje, į kurią šiame straipsnyje daroma nuoroda, turi būti numatytas palūkanų mokėjimas grąžinamiems importo muitams, taip pat ir tuo atveju, kai nebuvo pateiktas skundas nacionaliniam teismui.

32.

Bylefeldo muitinės įstaigos, Vokietijos vyriausybės ir Komisijos nuomone, nė viena iš Muitinės kodekso 241 straipsnyje numatytų išimčių pagrindinėje byloje netaikoma. Pagal šią Sąjungos teisės nuostatą veiksmingumo principas netaikomas, nors valstybėms narėms suteikiama teisė įtvirtinti kitokią sistemą, kuri būtų taikoma nukrypstant nuo bendros taisyklės, nesant prievolės mokėti palūkanas.

33.

Bylefeldo muitinės įstaiga mano, jog Muitinės kodekso 241 straipsnis negali būti aiškinamas taip, kad nacionalinėje teisėje, į kurią jame daroma nuoroda, būtinai turi būti numatytos palūkanos nuo grąžintos sumos už nepagrįstai sumokėtus muitus.

34.

Vokietijos vyriausybė pateikia panašų į Bylefeldo muitinės įstaigos argumentą, be to, tikina, kad neigiamas atsakymas į prejudicinį klausimą grindžiamas tuo, kad:

35.

Italijos vyriausybės nuomone, dėl bet kokio nepagrįstai sumokėtų mokesčių grąžinimo turi būti pareikštas reikalavimas, todėl palūkanos galėtų būti skaičiuojamos tik nuo reikalavimo pareiškimo dienos. Tai numatanti nacionalinės teisės norma neprieštarauja Sąjungos teisei. Teisingumo Teismo praktika bylose Littlewood Retail ir kt. ir Irimie ( 12 ) šioje byloje netaikytina, nes joje nagrinėjami antidempingo muitai susiję su Tarybos reglamento, kuris mokėjimo metu galiojo ir vėliau buvo panaikintas Teisingumo Teismo, taikymu. Italijos vyriausybė priduria, kad, norėdamos patikrinti, ar Sprendimas Brosmann taip pat sukelia pasekmių Wortmann, Vokietijos institucijos turėjo įvertinti konkrečias šiai bendrovei būdingas aplinkybes, todėl prašymas grąžinti sumokėtus muitus buvo sudedamoji teisės gauti grąžinamąją išmoką dalis.

36.

Galiausiai Italijos vyriausybė pabrėžia, kad pažeidimas, dėl kurio šioje byloje atsiranda teisė gauti grąžinamąją išmoką, būtų priskirtinas ne valstybėms narėms, o Sąjungos institucijoms. Todėl ji siūlo Teisingumo Teismui, jeigu jis nuspręstų taikyti byloje Irimie suformuluotą savo praktiką ( 13 ), pripažinti, kad atitinkama valstybė narė gali kreiptis į atsakingą Sąjungos instituciją, reikalaudama grąžinti jai tekusias papildomas išlaidas.

37.

Komisija prie jau išdėstytų argumentų priduria, kad reikėtų skirti kompensacinio pobūdžio palūkanas ir palūkanas už pradelstas įmokas, taip pat atsižvelgti į nepagrįsto praturtėjimo draudimą. Komisijos vertinimu, teismo praktika, susijusi su teise reikalauti palūkanų ( 14 ), buvo suformuota bylose, kuriose nacionalinės teisės aktais buvo pažeidžiama Sąjungos teisė, be to, ieškovai įrodė patirtus nuostolius. Kompensacinio pobūdžio palūkanų mokėjimas, kuris būtų tinkamas nagrinėjamoje byloje, galimas tik esant konkrečių įrodymų, kad jų reikalaujantis asmuo patyrė žalą.

38.

Subsidiariai Komisija tvirtina, kad Wortmann negali savo argumentų grįsti SESV 266 straipsniu, nes: a) Wortmann nedalyvavo Sąjungos teismuose nagrinėtoje byloje, kurioje priimtas Sprendimas Brosmann; ir b) palūkanos už pradelstas įmokas pagal SESV 266 straipsnį taikomos tik nuo minėto sprendimo paskelbimo. Kompensacinio pobūdžio palūkanų reikėtų reikalauti reiškiant ieškinį dėl deliktinės atsakomybės Tarybai ir Komisijai.

39.

Dėl galimo aukštesnę teisinę galią turinčių teisės normų pažeidimo Muitinės kodekso 241 straipsniu ( 15 ) Komisija pažymi, kad nacionalinis teismas nekelia klausimo dėl jo galiojimo. Todėl Komisija mano, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas turi diskreciją, kuri nebuvo viršyta, taigi atsisakymas pripažinti teisę gauti palūkanas už nepagrįstai sumokėtus mokesčius užtikrina tinkamą pusiausvyrą: importuotojas pasinaudoja galimybe iš karto padaryti prekes prieinamas, už tai sutikdamas negauti palūkanų už galimai permokėtas sumas.

40.

Komisijos nuomone, jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad reikia sumokėti palūkanas už grąžintinas sumas, jis turėtų atsižvelgti į tai, kad: a) norint turėti teisę į kompensacinio pobūdžio palūkanas, reikia faktinių nuostolių ar žalos įrodymų, kurių šioje byloje nėra, nes importuotojas antidempingo muito mokesčio poveikį sistemingai perkelia pirkėjui; b) administracija, kuriai pateiktas reikalavimas, galėtų prieštarauti išimčiai dėl importuotojo nepagrįsto praturtėjimo ( 16 ); ir c) nesant Sąjungos taisyklių, į visus papildomus klausimus turi būti atsakyta vadovaujantis nacionalinės teisės aktais, susijusiais su nepagrįstai sumokėtų mokesčių grąžinimu, įskaitant palūkanų mokėjimą, jų rūšį ir laikotarpius, už kuriuos jos skaičiuojamos.

41.

Galiausiai Komisija mano, kad pagal Muitinės kodekso 241 straipsnį atmetamas kompensacinio pobūdžio palūkanų mokėjimas už neteisėtą apmokestinimą antidempingo muitais, išskyrus atvejį, kai tokia teisė pripažįstama nacionalinės teisės aktuose. Minėtuose nacionalinės teisės aktuose nebūtinai turi būti pripažinta pareiga sumokėti grąžintų importo mokesčių palūkanas per laikotarpį nuo minėtų muitų mokėjimo dienos iki jų grąžinimo, jei anksčiau nėra pareikštas reikalavimas teisme.

42.

Taryba gina Muitinės kodekso 241 straipsnio galiojimą, remdamasi jo geneze. Ji teigia, kad nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą cituojama Teisingumo Teismo praktika šioje byloje netaikytina, nes Sąjungos teisė nereglamentuoja joje nagrinėjamų aplinkybių. Atvirkščiai, šioje byloje yra aiški nuostata dėl palūkanų grąžinimo, t. y. Muitinės kodekso 241 straipsnis, atspindintis pusiausvyrą, kurią Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė išlaikyti tarp muitinės įstaigų ir importuotojų. Subsidiariai Taryba siūlo 241 straipsnį aiškinti pagal pirminę teisę ir daryti išvadą, kad nacionalinėse nuostatose turėtų būti numatytas tokių palūkanų mokėjimas.

43.

Visų pirma šioje byloje reikėtų išsklaidyti bet kokias abejones dėl Muitinės kodekso. Viena vertus, Reglamente Nr. 1472/2006, kuriuo avalynės importui nustatomi antidempingo muitai, šis kodeksas aiškiai nurodomas ( 17 ). Kita vertus, antidempingo muitų mokėjimo mechanizmas iš esmės grindžiamas Bendrojo muitų tarifo muitų mokėjimo struktūra ( 18 ), taigi, nors minėti tarifai ir skiriasi nuo muitų, iš tikrųjų jie yra neatsiejami nuo Muitinės kodekso ( 19 ).

44.

Be to, manau, kad į šį klausimą yra netiesiogiai atsakyta Teisingumo Teismo praktikoje ( 20 ), kurioje numatyta, kad Muitinės kodekse pateikiamos antidempingo muitų grąžinimo gairės.

45.

Teisingumo Teismas šioje byloje turi tris galimybes taikyti Muitinės kodekso 241 straipsnį. Pirmuoju atveju straipsnis būtų aiškinamas „linijiniu“ būdu, taigi pirmenybė būtų teikiama bendrai taisyklei (t. y. būtų atsisakoma mokėti palūkanas), nes netaikoma nė viena iš minėtame straipsnyje numatytų išimčių. Antruoju atveju būtų daroma išvada, kad dėl papildomų palūkanų mokėjimo draudimo grąžinant pagrindinę sumą, minėtoje nuostatoje įtvirtinta taisyklė prieštarauja pagrindiniam Sąjungos teisės principui, todėl negalioja. Trečiuoju atveju Muitinės kodekso 241 straipsnį būtų galima aiškinti sąlygiškai, t. y. kad į jo taikymo sritį nepatenka tokios faktinės aplinkybės, kai antidempingo muitų grąžinimas taikomas dėl to, kad teisės aktas, kuriame jie nustatyti, pripažintas negaliojančiu.

46.

Dėl priežasčių, kurias nurodysiu toliau, manau, kad šios bylos aplinkybėmis tinkamiausias trečiasis aiškinimo variantas. Muitinės kodekso 241 straipsnyje reglamentuojamos „įprastos“ situacijos, kai mokėjimas panaikinamas (įskaitant antidempingo muitus) dėl procedūrinių pažeidimų įforminant atskirus skolos muitinei elementus ( 21 ). Tačiau nemanau, kad šis straipsnis apima atvejus, kai nepagrįstai importuotojų sumokėti mokesčiai grąžinami dėl to, kad reglamentas, kuriame įtvirtinta prievolė mokėti minėtus mokesčius, pripažintas negaliojančiu.

47.

Siekiant atskleisti pagrindines bendrosios taisyklės (pagal kurią grąžinant muitus nemokamos palūkanos) priežastis, manau, reikėtų atkreipti dėmesį į teisės akto genezę, atsižvelgiant į Komisijos pateiktus ir per teismo posėdį nagrinėtus dokumentus.

48.

Remiantis šiais dokumentais galima konstatuoti, kad Muitinės kodekso 241 straipsnio atsiradimas siejamas su Reglamento (EEB) Nr. 1430/79 ( 22 ) 17a straipsniu, inkorporuotu Reglamento Nr. 1854/89 25 straipsnio 3 dalimi. Pastarojo reglamento šeštoje konstatuojamojoje dalyje, suformuluotoje pagal 1986 m. kovo 11 ir 12 d. Tarybos ekonomikos reikalų darbo grupės sesijose parengtą projektą, buvo du sakiniai, kurie 1988 m. lapkričio 28 d. Taryboje rengiant galutinę redakciją per klaidų ištaisymą (corrigendum) buvo išbraukti ( 23 ). Todėl, nepaisant šių sakinių panaikinimo, daroma išvada, kad taisyklės tikslas buvo tam tikru požiūriu išlyginti veiklos vykdytojų ir muitinės administracijos padėtį palūkanų grąžinimo srityje, kai pradinis mokėjimas vėliau vienaip ar kitaip turėjo būti pakeistas dėl galimai padarytų klaidų, atsižvelgiant į įforminimo sistemos greitumą.

49.

Konstatuojamosios dalies redakcijoje, kuri atskleidžia tikrąją nuostatos reikšmę, užtikrinama tinkama dalyvaujančiųjų šalių pusiausvyra. Pirminės skolos muitinei nustatymo procedūros eiga yra menkai paremta, todėl yra pagrįsta, kad, jeigu skolos dydį vėliau reikėtų didinti arba mažinti, administracija ir mokesčių mokėtojas per (trumpąjį) tarpinį laikotarpį paprastai neprivalėtų mokėti palūkanų.

50.

Komisija pripažįsta, kad kai kuriais atvejais muitinės įstaiga netikrina prekių prieš jas išleisdama ir tik vėliau atlieka importo tvarkingumo kontrolę. Jei šiuo vėlesniu momentu nustatomas naujas mokėjimas, dėl jo importuotojas turi sumokėti iki to laiko trūkstamą sumos dalį (nepakankama pradinė suma) arba administratorius turi grąžinti sumokėtą perviršį; abiem atvejais palūkanų mokėti nereikia.

51.

Šis subalansuotas principas, atsižvelgiantis į įprastą prekių išleidimo srautą per trumpesnį laikotarpį, perkeliamas į Muitinės kodeksą ir greta bendros 241 straipsnio taisyklės yra išreikštas dar vienoje nuostatoje. Konkrečiai kalbant, 232 straipsnio 1 dalies b punkte skolininkas įpareigojamas mokėti palūkanas už tai, kad per nurodytą laikotarpį nesumokėjo muitų (nurodytų Muitinės kodekso 222 straipsnio 1 dalyje) ( 24 ), o tai pagal Muitinės kodekso 241 straipsnį yra kita bendro muitinės įstaigos atleidimo nuo palūkanų mokėjimo medalio pusė ( 25 ).

52.

Šiomis aplinkybėmis atleidimas nuo palūkanų mokėjimo yra abipusis (administracija ir ekonominės veiklos vykdytojai) ir grindžiamas atsižvelgimu į įprastas būtinųjų elementų, kuriais remiantis nustatoma skola muitinei, taikymo aplinkybes, darant numanomą prielaidą, kad ginčijamas ne palūkanas įtvirtinantis teisinis pagrindas, o jų dydis arba tam tikros ypatingos šių elementų arba taikomo mokėjimo aplinkybės ( 26 ).

53.

Tokiems atvejams skirta taisyklė negali būti taikoma kitais atvejais, nesusijusiais su išmuitinimo operatyvumu ar pavieniais kiekvieno mokesčio parametrais, ir, atvirkščiai, ji taikoma, kai negalioja antidempingo muitus įtvirtinantis reglamentas. Pastaruoju atveju, mano nuomone, teisė į nepagrįstai sumokėtos sumos ir jos palūkanų grąžinimą yra tiesiogiai susijusi su antidempingo muitus įtvirtinančio reglamento pripažinimu negaliojančiu. Antidempingo muitai netenka teisinio pagrindo, kai jais nustatytos prievolės netenka teisėto „pagrindo“ ir remiantis tokia nuostata sumokėtos sumos turi būti grąžinamos jas sumokėjusiems asmenims.

54.

Norint tęsti, manau, reikia nurodyti Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su nacionalinių administracijų (įskaitant muitines) nepagrįstai, pažeidžiant Sąjungos teisę, gautų mokesčių grąžinimu. Paskui prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui siūlysiu pateikti taip suformuluotą atsakymą, kad jis būtų naudingas priimant galutinį teismo sprendimą ( 27 ).

55.

Sprendimuose Metallgesellschaft ir kt. ir Test Claimant in the FII Group Litigation ( 28 ) buvo nagrinėjamas nepagrįstai surinktų mokesčių grąžinimas, procesinės autonomijos principo taikymas ir palūkanų grąžinimas kaip papildomas reikalavimas ( 29 ). Konkrečiai kalbant, antrajame iš minėtų sprendimų patvirtinama, kad „jei valstybė narė surinko mokesčius pažeisdama Bendrijos teisę, asmenys turi teisę į tai, kad būtų sugrąžintas ne tik neteisėtai surinktas mokestis, bet ir šiai valstybei sumokėtos arba jos surinktos su šiuo mokesčiu tiesiogiai susijusios sumos. <…> Tai taip pat apima nuostolius, patirtus dėl negalėjimo naudotis pinigų sumomis, kuriuos lėmė per anksti atsiradusi prievolė sumokėti mokestį“ ( 30 ). Kompensacija už negalėjimą naudotis lėšomis pateikiama kaip papildoma prievolė šalia pagrindinės skolos grąžinimo.

56.

Sprendime Littlewoods Retail ir kt. ( 31 ), susijusiame su (PVM) mokesčio grąžinamąja išmoka apmokestinamajam asmeniui dėl perviršio, sumokėto nesilaikant Sąjungos teisės, buvo vadovaujamasi ankstesne praktika, susijusia su teise susigrąžinti nepagrįstai surinktą mokestį, taip pat teise į nuostolių, patirtų dėl negalėjimo naudotis lėšomis, atlyginimą. Jame buvo pridurta, kad „[i]š šios teismo praktikos matyti, kad valstybių narių pareigos grąžinti pažeidžiant Sąjungos teisę surinktas mokesčių sumas kartu su palūkanomis principas išplaukia iš Sąjungos teisės“ ( 32 ).

57.

Sprendime Zuckerfabrik Jülich ir kt. ( 33 ), priimtame vykstant procesui dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, kuriame keltas galiojimo klausimas, Reglamentas Nr. 1193/2009 ( 34 ) pripažintas negaliojančiu, nes jame numatytas apskaičiavimo metodas prieštaravo 2001 m. birželio 19 d. pagrindiniam Tarybos reglamentui (EB) Nr. 1260/2001 dėl bendro cukraus sektoriaus rinkų organizavimo (OL L 178, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 33 t., p. 17). Todėl Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad reikia grąžinti nepagrįstai sumokėtą cukraus gamybos mokestį, ir, pakartodamas savo ankstesnę praktiką, nusprendė, kad „asmenys, turintys teisę atgauti negaliojančiame reglamente nustatytus neteisėtai surinktus <…> mokesčius, taip pat turi teisę gauti su tomis sumomis susijusias palūkanas“ ( 35 ).

58.

Galiausiai Sprendime Irimie ( 36 ) pripažinus, kad pagal SESV 110 straipsnį draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose buvo įtvirtintas aplinkos taršos mokestis, taikomas importavus automobilį iš kitos valstybės narės, pratęsiama ankstesniais sprendimais suformuluota teismo praktika ( 37 ), ir cituojant Sprendimo Test Claimant in the FII Group Litigation 205 punktą ( 38 ) patvirtinama, kad „valstybių narių pareigos grąžinti pažeidžiant Sąjungos teisę surinktas mokesčių sumas kartu su palūkanomis principas kyla iš Sąjungos teisės“ ( 39 ).

59.

Taigi Teisingumo Teismo praktikoje nustatytas Sąjungos teisės principas, pagal kurį nepagrįstai sumokėtų mokesčių grąžinimas dėl to, kad jie surinkti pagal Sąjungos teisei prieštaraujančias normas, taikomas ne tik nepagrįstai sumokėtoms sumoms, bet ir palūkanoms nuo tos dienos, kai buvo atliktas nepagrįstas mokėjimas. Minėtiems sprendimams yra bendras vienas aspektas, t. y. mokėjimo įsipareigojimas, kylantis iš nacionalinės teisės normos (Sprendimas Irimie) ( 40 ) arba iš Sąjungos teisės normos (Sprendimas Zuckerfabrik Jülich ir kt.) ( 41 ), kuri vėliau pripažinta netaikytina arba negaliojančia dėl to, kad pažeidė Sąjungos teisę.

60.

Šiuo požiūriu ir pagrindinį mokestį, ir palūkanų grąžinimą, neskiriant šių abiejų sąvokų, lemia Sąjungos teisės viršenybė, dėl kurios (išskyrus išimtinius atvejus ir nepažeidžiant tam tikrų terminų) draudžiama palikti galioti jai prieštaraujančius teisės aktus, kai šie Teisingumo Teismo sprendime pripažįstami negaliojančiais arba netaikytinais. Konkrečiau kalbant, kai keliamas klausimas dėl Sąjungos aktų, SESV 264 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta, kad jei ieškinys dėl panaikinimo yra pagrįstas, ginčijamas teisės aktas pripažįstamas negaliojančiu ir neturinčiu jokio poveikio. Iš tokios prielaidos daroma išvada, kad, priešingai minėto straipsnio antrai pastraipai, iš esmės negalima palikti galioti „paskelbto negaliojančiu akto padarinių“.

61.

Dabar šiai diskusijai tampa svarbus SESV 266 straipsnis, kuriuo Wortmann rėmėsi siekdama pagrįsti savo reikalavimą ir pagal kurį Sąjungos institucijos, kurių aktas paskelbiamas negaliojančiu (šioje byloje – Reglamentas Nr. 1472/2006 – Sprendimo Brosmann dalykas), įpareigojamos imtis „būtinų priemonių sprendimui įvykdyti“.

62.

Komisijos nuomone, Wortmann neturi teisės remtis priimtu sprendimu, kurį priimant ji nedalyvavo, juo labiau sprendimu, kuriuo Reglamentas Nr. 1472/2006 pripažintas negaliojančiu „tiek, kiek jis susijęs“ su bendrovėmis pareiškėjomis. Prieštaravimą būtų galima pripažinti priimtinu, jei Wortmann norėtų dalyvauti vykdant sprendimą prieš minėtą reglamentą priėmusią Bendrijos instituciją. Tačiau taip nėra; atvirkščiai, kalbant apie minėtos bendrovės galimybę savo naudai pasiremti Sprendimu Brosmann prieš nacionalines institucijas, pažymėtina, kad Wortmann yra tiesiogiai glaudžiai susijusi su Reglamentu Nr. 1472/2006 ir su byla, kurioje minėtas reglamentas pripažintas negaliojančiu, nes ji buvo Brosmann ir Seasonable eksportuojamos ir antidempingo muitu apmokestintos avalynės importuotoja ir pati turėjo jį sumokėti.

63.

Kadangi minėta bendrovė yra tiesiogiai suinteresuota ekonominės veiklos vykdytoja, kuri gali pasinaudoti Reglamento Nr. 1472/2006 negaliojimu, Vokietijos muitinės įstaiga neprieštaravo dėl antidempingo muitų, kurie buvo sumokėti įgyvendinant minėtą reglamentą, grąžinimo Wortmann, kai buvo paskelbtas Sprendimas Brosmann. Tačiau muitinės įstaiga laikėsi kitokios nuomonės dėl palūkanų, susijusių su šiuo nepagrįstu mokėjimu, nes, pasak minėtos įstaigos, tai neatitinka Muitinės kodekso 241 straipsnio. Tačiau, pakartosiu, Vokietijos muitinės įstaigos padarė iš dalies teisingas išvadas ( 42 ) dėl Reglamento Nr. 1472/2006 pripažinimo negaliojančiu pasekmių ir sutiko su Wortmann reikalaujama grąžinti suma.

64.

SESV 266 straipsnis minėtomis aplinkybėmis yra kaip vertingas reglamentavimo standartas, skirtas nacionalinėms institucijoms (ir valstybių narių teismams), kai jų nepagrįstai gautos sumos susijusios su nuosavų Sąjungos išteklių kaupimu. Įvairiuose iš nagrinėtų sprendimų (Littlewoods Retail ir kt., taip pat Zuckerfabrick Jülich ir kt.) ( 43 ) minimi kai kurie iš šių išteklių (PVM ir mokestis už cukrų).

65.

Nuosavi ištekliai (įskaitant antidempingo muitus) ( 44 ) valdomi remiantis schema, pagal kurią valstybių narių institucijos yra atsakingos už šių išteklių nustatymą ir surinkimą ir paskirsto juos kartu su Sąjunga. Taigi valstybė veikia kaip Europos Sąjungos institucijų priemonė. Tai reiškia, kad nacionalines institucijas ir sprendimą dėl antidempingo reglamento panaikinimo sieja ypatingas ryšys, dėl kurio teismui kyla reikalavimas atsižvelgti į konkrečioje srityje suformuotą Teisingumo Teismo praktiką ir į įgyvendinimo kriterijus, kylančius iš SESV 266 straipsnio.

66.

Atskiras antidempingo muitų taikymo aktas, dėl kurio susitarė nacionalinės institucijos, yra Reglamento Nr. 1472/2006 įgyvendinimas: panaikinus jį kaip teisinį pagrindą, muitinės įstaiga turi imtis „būtinų priemonių“, siekdama panaikinti iš jo kylantį mokėjimą ir jo padarinius. Tokie padariniai reiškia nepagrįstai sumokėtų antidempingo muitų grąžinimą ir palūkanų mokėjimą nuo tada, kai mokestis buvo sumokėtas. Tik taip atkuriama padėtis, kuri turėjo būti, jei nebūtų buvę vėliau panaikinto įgyvendinimo reglamento. Atsižvelgiant į tai, kad minėta padėtis atkurta po ilgo laiko, per kurį Wortmann negalėjo naudotis nepagrįstai sumokėtomis sumomis, palūkanų mokėjimas kompensuoja negalėjimą naudotis šia turto dalimi.

67.

Galiausiai nustojus galioti Reglamentui Nr. 1472/2006 atsiranda prievolė grąžinti Wortmann sumokėtus antidempingo muitus ir prie sumos pridėti palūkanas. Tik taip bus visiškai panaikinti Vokietijos institucijų taikyto muitų mokesčio padariniai, ex tunc panaikinant visas jo pasekmes. Tokia buvo Teisingumo Teismo pozicija byloje, kurioje priimtas Sprendimas Zuckerfabrik Jülich ir kt. ( 45 ), o šios bylos aplinkybės yra labai panašios į tos bylos.

68.

Be to, pagal Sprendimą Zuckerfabrik Jülich ir kt. ( 46 ) tokia „asmenų teisė“ nesiejama su tuo, kad valstybės narės, kurios įpareigotos grąžinti pagrindinį mokestį ir palūkanas, nereikalauja panaikintąjį reglamentą priėmusių Sąjungos institucijų grąžinti sumokėtą sumą ( 47 ). Kartu nematau priežasties, kodėl subjektas, kuris jau patyrė pakankamai turtinių nuostolių dėl antidempingo muito, galiausiai pripažinto nepagrįstu, sumokėjimo, turėtų reikšti kelis ieškinius, viena vertus, reikalaudamas, kad nacionalinė institucija tiesiogiai grąžintų pagrindinę sumą ir, kita vertus, kaip, atrodo, siūlo Komisija, pagal SESV 340 straipsnį reikalautų palūkanų, remdamasis Europos Sąjungos institucijų deliktine atsakomybe.

69.

Mano nuomone, taip pat nėra įtikinamų argumentų, patvirtinančių, kad data, nuo kurios reikia skaičiuoti palūkanas, turi būti Sprendimo Brosmann paskelbimo data arba bent jau reikalavimo pateikimo teisme diena. Dėl pastarojo teiginio Teisingumo Teismas Sprendime Irimie ( 48 ) pripažino, kad Sąjungos teisė turi būti aiškinama taip, kad „ja draudžiamos tokios nacionalinės normos, pagal kurias, kai grąžinamas pažeidžiant Sąjungos teisę surinktas mokestis, palūkanos ribojamos skaičiuojant nuo kitos dienos po to, kai buvo pateiktas prašymas grąžinti šį mokestį“.

70.

Tokio sprendimo priežastis yra ta, kad, pripažinus kitokią taisyklę, apmokestinamasis asmuo netektų tinkamos kompensacijos už nuostolius, patirtus dėl Sąjungos teisei prieštaraujančio mokesčio mokėjimo, kurie „priklauso nuo to, kiek laiko nebuvo galima naudotis pažeidžiant Sąjungos teisę nepagrįstai sumokėtomis sumomis <…> laikotarpiu nuo nepagrįsto nagrinėjamo mokesčio sumokėjimo iki jo grąžinimo“ ( 49 ). Mano nuomone, šiuos teiginius galima taikyti mutatis mutandis palūkanoms, gautoms už muito, surinkto taikant antidempingo reglamentą, kurį Teisingumo Teismas pripažino negaliojančiu, grąžinimą. Tokiais atvejais mokėjimo prievolė kyla tiesiogiai iš Sąjungos teisės, t. y. ipso iure, tačiau grąžinimas nėra susijęs su konkrečiu įspėjimu apmokėti palūkanas nuo pagrindinės skolos.

71.

Dėl tų pačių priežasčių taip pat nemanau, kad nagrinėjamu atveju diena, nuo kurios skaičiuojamos palūkanos, turi sutapti su Sprendimo Brosmann paskelbimo diena (2012 m. vasario 2 d.). Nors ypatingomis bylos Komisija / IPK International ( 50 ) aplinkybėmis Teisingumo Teismas nurodė, kad palūkanos už vėlavimą yra „sprendimo dėl panaikinimo įvykdymo priemonė, kaip tai suprantama pagal SESV 266 straipsnio pirmą pastraipą“ ( 51 ), tokios savybės neturi „kompensacinių palūkanų sumokėjimas, <…> [patenkantis] į 266 straipsnio antros pastraipos, kurioje teikiama nuoroda į SESV 340 straipsnį“ ( 52 ), taikymo sritį, nes „delspinigių pervedimu <…> siekiama kompensuoti nuostolius, kuri[ų] kreditorius patyrė dėl to, kad negalėjo disponuoti jam grąžintina skola, ir paskatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti sprendimą dėl panaikinimo“ ( 53 ).

72.

Mano nuomone, Sprendimas Komisija / IPK International (2015 m. vasario 12 d., C-336/13 P, EU:C:2015:83) turėtų būti aiškinamas atsižvelgiant į konkrečias tos bylos aplinkybes, tačiau nenukrypstant nuo Teisingumo Teismo praktikos, kurią citavau pirmesniuose šios išvados punktuose ( 54 ). Taigi ir toliau taikomas nacionalinėms (šiuo atveju – muitinės) institucijoms nepagrįstai sumokėtų mokesčių, atsiradusių dėl negaliojančių ar netaikytinų teisės aktų, principas, kuris pagal Sąjungos teisę suteikia juos sumokėjusiam asmeniui teisę susigrąžinti nepagrįstai sumokėtas sumas ir palūkanas nuo šio mokesčio sumokėjimo.

73.

Kalbant apie kitus prieštaravimus, pateiktus ginčijant grąžinimo prievolę, susijusią su susigrąžintomis palūkanomis dėl negalėjimo pasinaudoti sumokėtomis lėšomis, pakanka paminėti, kad nebuvo įrodytas antidempingo muitus sumokėjusio subjekto (Wortmann) tariamas nepagrįstas praturtėjimas dėl atitinkamos sumos perkėlimo tretiesiems asmenims. Be to, Vokietijos muitinės įstaiga net nenurodė šios aplinkybės, kalbant apie pagrindinę skolos sumą, ir grąžino gautą sumą Wortmann, nekeldama jokių klausimų. Juo labiau šio prieštaravimo nebuvo galima pateikti siekiant atsisakyti mokėti palūkanas, kurių mokėjimas buvo susijęs su mokėtojo negalėjimu naudotis sumokėtomis pinigų sumomis, kol administracija (dėl objektyvių priežasčių) buvo nepagrįstai jas sulaikiusi.

74.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Finanzgericht Düsseldorf (Diuseldorfo finansų teismas, Vokietija) pateiktą klausimą:

Muitinės įstaigų pareiga grąžinti nepagrįstai importuotojo sumokėtas sumas, taikant reglamente, kurį Teisingumo Teismas pripažino negaliojančiu, įtvirtintus antidempingo muitus, apima palūkanas, susijusias su tokiomis sumomis ir skaičiuojamas nuo šių sumų sumokėjimo momento.