1. 

ne bis in idem principas, jeigu pagal kai kurių valstybių teisės aktus leidžiama kartu taikyti administracines ir baudžiamąsias sankcijas baudžiant už nesumokėtą didelės vertės pridėtinės vertės mokestį (toliau – PVM)? Apskritai šis klausimas Teisingumo Teisme keliamas ne pirmą kartą.

2. 

Teisingumo Teismas 2013 m. vasario 26 d. Sprendime Åkerberg Fransson ( 2 ) nustatė ribą, kuria turėjo vadovautis nacionaliniai teismai, kiek tai susiję su kiekvieno asmens teise nebūti dukart teisiamam už tą patį pareigos sumokėti PVM nesilaikymą. Jis priėmė tokį sprendimą atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) priimtus sprendimus, tačiau jo sprendime pateiktas atsakymas sukėlė sunkumų ir ginčų tarp kai kurių valstybių narių, pavyzdžiui, Italijos, teismų.

3. 

Teisingumo Teismas turi progą papildyti ir patikslinti savo praktiką šioje srityje, ir to poreikis itin svarbus atsižvelgiant į 2016 m. lapkričio 15 d. EŽTT sprendimą ( 3 ). Tačiau ši byla nėra tam tinkamiausia, nes iš tikrųjų atsakymas į abiejuose prašymuose priimti prejudicinį sprendimą pateiktą klausimą susijęs su mažiausiai problemų keliančiu ne bis in idem principo aspektu, t. y. nubaustų pažeidėjų tapatybės.

1.

1984 m. lapkričio 22 d. Strasbūre pasirašyto EŽTK 7 protokolo (toliau – Protokolas Nr. 7) 4 straipsnyje reglamentuojama „teis[ė] nebūti du kartus teisiamam ar baudžiamam“:

„1.   Niekas negali būti antrą kartą persekiojamas ar baudžiamas tos pačios valstybės institucijų už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas galutiniu nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą.

2.   Ankstesnės dalies nuostatos nedraudžia atnaujinti bylos proceso pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą tuo atveju, kai iškyla nauji ar naujai paaiškėję faktai, ar nustatomos esminės ankstesnio proceso klaidos, galėjusios turėti reikšmės bylos baigčiai.

3.   Neleidžiama nukrypti nuo šio straipsnio įsipareigojimų remiantis Konvencijos 15 straipsniu.“

1.

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 50 straipsnyje nurodyta:

„Niekas negali būti antrą kartą teisiamas ar baudžiamas už nusikalstamą veiką, dėl kurios Sąjungoje jis jau buvo galutinai išteisintas ar pripažintas kaltu pagal įstatymą.“

2.

Chartijos 51 straipsnyje apibrėžiama jos taikymo sritis:

„1.   Šios Chartijos nuostatos skirtos Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams, tinkamai atsižvelgiant į subsidiarumo principą, bei valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę. Todėl jie turi gerbti teises, laikytis principų ir juos taikyti pagal turimus atitinkamus įgaliojimus, nepažeisdami Sąjungos įgaliojimų, suteiktų jai Sutartimis, ribų.

2.   Ši Chartija neišplečia Sąjungos teisės taikymo srities už Sąjungos įgaliojimų ribų, nenustato Sąjungai naujų įgaliojimų ar užduočių ir nepakeičia Sutartyse nustatytųjų.“

1.

1997 m. gruodžio 18 d. Įstatyminio dekreto Nr. 471 dėl ne baudžiamųjų sankcijų tiesioginių mokesčių, pridėtinės vertės mokesčio ir mokesčių surinkimo srityje reformos pagal 1996 m. gruodžio 23 d. Įstatymo Nr. 662 3 straipsnio 133 pastraipos q punktą13 straipsnio 1 dalyje nurodyta ( 4 ):

„Asmeniui, kuris per nustatytą terminą nesumoka visų ar dalies avansinių įmokų, periodinių mokėjimų, išlyginamųjų įmokų ar turi mokesčio likutį, kurie matyti iš deklaracijos, ir nurodytais atvejais atliko atskaitymus iš periodinių mokėjimų ir avansinių įmokų, net jeigu jie nesumokėti, sumos, skiriama administracinė nuobauda, lygi 30 % kiekvienos nesumokėtos sumos, net jeigu ištaisius materialines ar apskaičiavimo klaidas, konstatuotas tikrinant metinę deklaraciją, matyti, kad mokestis yra didesnis arba atskaitoma permoka yra mažesnė. Dėl mokėjimų, atliktų vėluojant ne daugiau nei 15 dienų, be to, kas numatyta 1997 m. gruodžio 18 d. Įstatyminio dekreto Nr. 472 13 straipsnio 1 dalies nuostatose, pirmajame sakinyje numatyta bauda dar sumažinama suma, lygia vienai penkioliktajai už kiekvieną uždelstą dieną. Tokia pati sankcija taikoma mokesčio, padidinto pagal 1973 m. rugsėjo 29 d. Respublikos Prezidento dekreto Nr. 600 36-bis ir 36-ter straipsnius ir 1972 m. spalio 26 d. Respublikos Prezidento dekreto Nr. 633 54 straipsnį, sumokėjimo atveju.“ ( 5 )

2.

2000 m. kovo 10 d. Įstatyminio dekreto Nr. 74/2000 ( 6 ) dėl nusikalstamų veikų tiesioginių mokesčių ir PVM srityse reglamentavimo (toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 74/2000) 10ter straipsnyje „Vengimas mokėti PVM mokestį“ numatyta:

„10bis straipsnio nuostata laikantis joje numatytų apribojimų taip pat taikoma asmeniui, nesumokėjusiam pridėtinės vertės mokesčio, kuris turi būti sumokėtas pagal metinę deklaraciją iki avansinės įmokos už paskesnį mokestinį laikotarpį sumokėjimo termino.“

3.

Įstatyminio dekreto 74/2000 10bis straipsnyje numatyta:

4.

Įstatyminio dekreto Nr. 74/2000 19–21 straipsniuose, esančioje dalyje „Ryšys su administracinių nuobaudų sistema ir tarp procesų“, numatyta, kad: a) specialioji taisyklė taikoma, kai už tą patį pažeidimą baudžiama pagal II antraštinės dalies nuostatas ir pagal nuostatas, kuriose numatyta administracinė nuobauda; b) baudžiamasis ir administracinis procesai yra atskiri procesai ir nė vienas iš jų neturi būti sustabdytas laukiant, kol bus priimtas sprendimas kitoje byloje; c) kad kompetentinga įstaiga gali skirti administracines nuobaudas už mokesčių teisės pažeidimus, įtrauktus į baudžiamųjų veikų sąrašą; d) tačiau sprendimai dėl šių nuobaudų skyrimo nevykdomi, išskyrus atvejus, kai baudžiamasis procesas užbaigiamas nutraukus bylą ar kai įsiteisėja išteisinamasis teismo nuosprendis ar nutartis, kuriuose paneigiama, jog veikoje yra nusikalstamos veikos požymių.

5.

Po to kai buvo priimti sprendimai, dėl kurių pateikti šie prašymai priimti prejudicinį sprendimą, Italijos teisės aktai 2015 m. rugsėjo 24 d. buvo pakeisti Įstatyminiu dekretu Nr. 158 ( 7 ) (toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 158/2015), kuris turi poveikį Įstatyminio dekreto Nr. 74/2000 10bis ir 10ter straipsniams, ir į Įstatyminio dekreto Nr. 74/2000 13 straipsnį įtraukta dar viena baudžiamosios atsakomybės netaikymo aplinkybė.

6.

Pagal Įstatyminio dekreto Nr. 158/2015 7 straipsnį Įstatyminio dekreto Nr. 74/2000 10bis straipsnis dabar formuluojamas taip:

„Asmuo, kuris per metinei mokesčio prie pajamų šaltinio deklaracijai pateikti nustatytą terminą nesumoka mokesčių mokėtojams išduotoje pažymoje patvirtintų išskaičiuotų mokesčių, kurių suma už vieną mokestinį laikotarpį viršija penkiasdešimt tūkstančių eurų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo šešių mėnesių iki dvejų metų.“

7.

Pagal Įstatyminio dekreto Nr. 158/2015 8 straipsnį Įstatyminio dekreto Nr. 74/2000 10ter straipsnyje, kuris įsigaliojo 2015 m. spalio 22 d., numatyta:

„Asmuo, kuris iki avansinės įmokos už paskesnį mokestinį laikotarpį mokėjimo termino pabaigos nesumokėjo pagal metinę deklaraciją mokėtino mokesčio, kai nepriemoka viršija penkiasdešimt tūkstančių eurų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo šešių mėnesių iki dvejų metų.“

8.

Pagal 2003 m. rugsėjo 30 d. Įstatyminį dekretą Nr. 269 ( 8 ) dėl administracinių fiskalinio pobūdžio nuobaudų taikymo išimtinai juridiniams asmenims:

„1.   Administracinės nuobaudos, susijusios su konkrečiomis bendrovės ar subjekto, turinčio juridinio asmens statusą, mokestinėmis prievolėmis, taikomos išskirtinai šiems juridiniams asmenims.

2.   1 dalies nuostatos taikomos pažeidimams, kurie dar neapskųsti arba dėl kurių šio dekreto įsigaliojimo dieną dar nebuvo priimtas sprendimas dėl nuobaudos.

Šiame straipsnyje numatytais atvejais taikomos 1997 m. gruodžio 18 d. Įstatyminio dekreto Nr. 472 nuostatos, jeigu jos suderinamos.“

1.

Bylose C‑217/15 ir C‑350/15 Teisingumo Teismas turi atsakyti į du panašius prejudicinius klausimus, kuriuos pateikė Tribunale di Santa Maria Capua Vetere (Santa Marijos Kapua Veterės teismas, Italija).

2.

Byloje C‑217/15 pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą baudžiamojoje byloje prieš Massimo Orsi, kaip teisėtą bendrovės Ambiente e Commercio s.r.l. atstovą, dėl per nustatytą laikotarpį nesumokėto 1014288,00 EUR sumos PVM už 2011 m. mokestinį laikotarpį.

3.

Baudžiamasis procesas prasidėjo, kai Agenzia dell’Entrate (Italijos mokesčių inspekcija) kreipėsi į Procura della Repubblica (prokuratūra) teigdama, kad bendrovė, kuriai teisėtai atstovauja M. Orsi, nesumokėjo PVM, o tai reiškė, kad buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta Įstatyminio dekreto Nr. 74/2000 10ter straipsnyje, siejamame su Įstatyminio dekreto Nr. 74/2000 10bis straipsniu. Per šį baudžiamąjį procesą M. Orsi užginčijo priimtą nutartį dėl turto arešto.

4.

Iki baudžiamojo proceso pradžios mokestinį pažeidimą tyrė Italijos mokesčių institucija, ji ne tik nurodė M. Orsi padengti nepriemoką, bet ir skyrė 30 % nesumokėto mokesčio dydžio baudą. Pasibaigus administracinei procedūrai, abi šalys sudarė sandorį, kad mokesčių inspekcija atsisako reikalavimo sumokėti baudą ir sutinka, kad M. Orsi sumokėtų tik PVM. Šiuo susitarimu procedūra galutinai užbaigtas, nes dėl nurodymo sumokėti nepriemoką nebuvo pateikta jokio skundo.

5.

Tokiomis aplinkybėmis Tribunale di Santa Maria Capua Vetere (Santa Maria Kapua Vetere teismas) nusprendė pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar, atsižvelgiant į [Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7] 4 straipsnį ir [Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos] 50 straipsnį, Įstatyminio dekreto Nr. 74/2000 10ter straipsnio nuostatos atitinka Sąjungos teisę, kiek pagal jas leidžiama baudžiamojon atsakomybėn patraukti asmenį, dėl kurio už tą pačią veiką (PVM nesumokėjimą) valstybės mokesčių inspekcija jau priėmė galutinį sprendimą dėl mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo ir kuriam buvo skyrusi 30 % nesumokėto mokesčio dydžio administracinę baudą?“

6.

Byloje C‑350/15 pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą baudžiamojoje byloje dėl labai panašios veikos. Luciano Baldetti, kaip teisėtas bendrovės Evoluzione Maglia s.r.l. atstovas, deklaravo turintis sumokėti valstybei 1071836,00 EUR dydžio PVM už 2010 ir 2011 m., bet per įstatymo nustatytą terminą to nepadarė. Mokesčių inspekcija pradėjo jo, kaip minėtos bendrovės atstovo, tikrinimo procedūrą, per kurią ne tik nurodė padengti mokestinę nepriemoką, bet ir skyrė atitinkamas baudas. Pasibaigus tikrinimo procedūrai, inspekcija ir mokesčių mokėtojas sudarė susitarimą, pagal kurį mokesčių inspekcijai turėjo būti sumokėtas mokėtinas mokestis ir 50 % baudos, o mokesčių inspekcija atsisakė 50 % mokėtinos baudos. Juo galutinai užbaigta administracinė procedūra, nes nebuvo pateikta jokio skundo.

7.

Vis dėlto Italijos mokesčių inspekcija kreipėsi į prokuratūrą dėl L. Baldetti, kaip teisėto bendrovės atstovo, nesumokėto PVM, nes toks elgesys laikomas nusikalstama veika, numatyta Įstatyminio dekreto Nr. 74/2000 10ter straipsnyje. Vykstant šiam baudžiamajam procesui L. Baldetti užginčijo priimtą nutartį dėl turto arešto.

8.

Šiomis aplinkybėmis Tribunale di Santa Maria Capua Vetere manė esant reikalinga Teisingumo Teismui pateikti prejudicinį klausimą, kuris sutampa su prejudiciniu klausimu byloje C‑217/15:

„Ar, atsižvelgiant į [Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo protokolo Nr. 7] 4 straipsnį ir [Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos] 50 straipsnį, Įstatyminio dekreto Nr. 74/2000 10ter straipsnio nuostatos atitinka Sąjungos teisę, kiek pagal jas leidžiama baudžiamojon atsakomybėn patraukti asmenį, dėl kurio už tą pačią veiką (PVM nesumokėjimą) valstybės mokesčių inspekcija jau priėmė galutinį sprendimą dėl mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo ir kuriam skyrė administracinę baudą?“

9.

Kadangi šios dvi bylos labai panašios į bylą C‑524/15, Menci, kurioje taip pat nagrinėjamas dvigubas mokestinių ir baudžiamųjų sankcijų taikymas Italijoje už PVM nesumokėjimą, Teisingumo Teismas jas sujungė. Pasibaigus rašytinei proceso daliai, 2016 m. rugsėjo 8 d. įvyko bendras teismo posėdis, kuriame dalyvavo ir argumentus pateikė M. Menci advokatas, Italijos vyriausybė ir Europos Komisija, o M. Orsi ir L. Baldetti nedalyvavo.

10.

Nors buvo pranešta, kad išvada šiose trijose sujungtose bylose turėjo būti skelbiama 2016 m. lapkričio 17 d., dėl EŽTT sprendimo byloje A ir B / Norvegija ( 9 ) skelbimo buvo pageidautina ją paskelbti vėliau. 2016 m. lapkričio 30 d. Teisingumo Teismo ketvirtosios kolegijos pirmininkas dėl tos pačios priežasties, remdamasis Teisingumo Teismo procedūros reglamento 54 straipsnio 2 ir 3 dalimis, jas siejant su 11 straipsnio 4 dalimi, nusprendė M. Menci bylą atskirti nuo M. Orci ir L. Baldetti bylų.

11.

Dviejuose prašymuose priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo iš esmės prašoma išaiškinti, ar Chartijos 50 straipsnis, aiškinamas kartu su Protokolo Nr. 7 4 straipsniu, yra suderinamas su nacionalinės teisės aktais, kaip antai Italijos teisės aktais, kuriais, baudžiant už tą pačią veiką, t. y. PVM nesumokėjimas, leidžiama kartu taikyti mokestines ir baudžiamąsias sankcijas.

12.

Sąjungos teisėje vyrauja kelios ne bis in idem principo sampratos ( 10 ), kurių vertinimo Teisingumo Teismas dar nesuvienodino, nepaisant kai kurių generalinių advokatų prašymų šiuo klausimu ( 11 ).

13.

Teisingumo Teismo praktika dėl ne bis in idem principo taikymo mokestinių ir baudžiamųjų sankcijų taikymui kartu, kaip valstybės atsakas į mokesčių (konkrečiai kalbant, PVM) nemokėjimą, buvo įtvirtinta 2013 m. vasario 26 d. Sprendime Åkerberg Fransson.

14.

Sprendime Åkerberg Fransson ( 12 ) Teisingumo Teismui pripažinus turint jurisdikciją atsakyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui ( 13 ), Teisingumo Teismas tvirtino, kad ne bis in idem principas „nedraudžia valstybei narei už tą pačią deklaravimo PVM srityje pareigos nesilaikymo veiką skirti mokestinę, o vėliau – baudžiamąją sankciją, jei pirmoji sankcija nėra baudžiamojo pobūdžio, o tai patikrinti privalo nacionalinis teismas“ ( 14 ). Valstybių narių taikytinų sankcijų pasirinkimo laisvė grindžiama poreikiu užtikrinti visų pajamų iš PVM surinkimą ir kartu Sąjungos finansinių interesų apsaugą ( 15 ).

15.

Bet Teisingumo Teismas apribojo mokestinių ir baudžiamųjų taikymą kartu: „jei mokestinė sankcija yra baudžiamojo pobūdžio, kaip tai suprantama pagal Chartijos 50 straipsnį, ir tapo galutinė, minėta nuostata draudžia pradėti baudžiamąjį persekiojimą dėl tų pačių veikų prieš tą patį asmenį“. Todėl reikėtų suderinti mokestines ir baudžiamąsias sankcijas, tačiau neskirti formaliai administracinės nuobaudos, kuri iš tikrųjų yra baudžiamojo pobūdžio, kartu su baudžiamąja sankcija ( 16 ).

16.

Savo ruožtu siekdamas nustatyti, kada mokestinė sankcija yra baudžiamojo pobūdžio, Teisingumo Teismas taikė „Sprendime Engel įtvirtintus kriterijus“, kuriuos prieš tai nustatė Sprendime Bonda ( 17 ). Iš tikrųjų, administracinių nuobaudų, kurios iš tikrųjų yra baudžiamojo pobūdžio, atveju EŽTT Sprendime Engel ir kt. / Nyderlandus ( 18 ), įtvirtino specialius atskirus kriterijus, kuriais vadovaujamasi nustatant EŽTK 6 straipsnyje minimą „baudžiamojo kaltinimo“ ir EŽTK 7 straipsnyje minimą „bausmės“ sąvokas. Konkrečiau kalbant, aiškindamas Protokolo Nr. 7 4 straipsnį EŽTT pasinaudojo ( 19 )„Sprendime Engel įtvirtintais kriterijais“: pažeidimo kvalifikavimo pagal nacionalinę teisę, pažeidimo pobūdžio ir pažeidėjui taikytos sankcijos pobūdžio ir griežtumo laipsnio kriterijais.

17.

Sprendime Åkerberg Fransson Teisingumo Teismas nagrinėdamas Švedijos teisės aktus pats netaikė „Sprendime Engel įtvirtintų kriterijų“, o šią užduotį patikėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, atkreipęs dėmesį į tai, kad mokestinių ir baudžiamųjų sankcijų taikymas kartu prieštarauja Chartijos 50 straipsniui, jei taikomos kitos sankcijos yra veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios ( 20 ).

18.

Remiantis šia prielaida siūlau toliau nagrinėti, ar pagrindinėse bylose tenkinami trys principo ne bis in idem taikymo reikalavimai: a) nubausto asmens tapatumas; b) sankcijų taikymo dubliavimasis ir c) nusikalstamų veikų tapatumas.

19.

Kalbant apie nubausto asmens tapatumą, Teisingumo Teismas nėra konkrečiai pasisakęs, o EŽTT praktika negausi, nes šis principo ne bis in idem taikymo reikalavimas kelia mažiausiai problemų. Keliuose sprendimuose EŽTT ir Teisingumo Teismas nubausto asmens tapatumo klausimą pamini aptardami veikos tapatumą (idem) ( 21 ).

20.

EŽTT Sprendime Pirttimäki / Suomija ( 22 ) nagrinėjo atvejį, kai Suomijos mokesčių institucija paskyrė mokestines sankcijas kelioms Didžiosios Britanijos ribotos atsakomybės bendrovėms, kurios iš tikrųjų buvo kontroliuojamos Pirttimäki ir kitų Suomijos piliečių. Vėliau Pirttimäki ir kitiems asmenims, nedeklaravusiems šiose bendrovėse gautų dividendų, buvo iškeltos baudžiamosios bylos už sukčiavimą mokesčių srityje. EŽTT nusprendė, kad Protokolo Nr. 7 4 straipsnio ne bis in idem principas netaikytinas, nes administracinėje procedūroje mokestinės sankcijos buvo skirtos bendrovėms, o baudžiamoji byla iškelta fiziniams asmenims (Pirttimäki ir kt.), kurie turėjo atskirą teisinį subjektiškumą, nors šie asmenys dalyvavo priimant jų susitarimus ( 23 ).

21.

Manau, kad šis požiūris tinkamiausias aiškinant ir Chartijos 50 straipsnį.

22.

Anot nutartyse dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą pateiktos informacijos, mokestinė sankcija buvo skirta juridiniams asmenims, kurie yra bendrovės (pirmuoju atveju – Servizi Ambiente e Commercio s.r.l., o antruoju – Evoluzione Maglia s.r.l.), o baudžiamasis procesas buvo pradėtas prieš jų atitinkamus teisėtus atstovus. Pritariu Italijos vyriausybei, kad ši aplinkybė neleidžia svarstyti dvigubos bausmės (ar dvigubo proceso), kuri buvo skirta tam pačiam asmeniui, nes negalima lyginti ribotos atsakomybės bendrovei skirtos mokestinės sankcijos ir jos teisėtam atstovui iškeltos baudžiamosios bylos, nors abiem atvejais nagrinėjamas tas pats PVM nesumokėjimo klausimas.

23.

Pasikartosiu, kad šiais dviem atvejais nėra tenkinama administracine ir baudžiamąja tvarka nubausto asmens tapatumo sąlyga, o tai yra būtina norint taikyti Chartijos 50 straipsniu užtikrintą teisę. Kadangi ši sąlyga netenkinama, Teisingumo Teismui nereikia priimti sprendimo dėl kitų principo ne bis in idem taikymo reikalavimų galimybės.

24.

Todėl siūlau į bylose C‑217/15 ir C‑350/15 pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip, kad Chartijos 50 straipsnyje užtikrinta teisė netaikoma, kai nors ir to paties PVM nesumokėjimo atveju mokestinės sankcijos buvo skirtos bendrovei, o baudžiamasis procesas pradėtas prieš jos teisėtą atstovą.

1.

Remdamasis pateiktais argumentais, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į pateiktus prejudicinius klausimus:

„Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 50 straipsnis, aiškinamas atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsną, netaikytinas, kai dubliuojasi administracinis ir baudžiamasis procesai ir sankcijos už tą pačią veiką, tačiau mokestinės sankcijos skiriamos juridiniam asmeniui, kaip antai bendrovei, o baudžiamasis procesas pradedamas prieš fizinį asmenį, nors jis yra teisėtas minėtos bendrovės atstovas.“