1.

Šioje byloje Teisingumo Teismui tenka nagrinėti procesiniu ir faktiniu požiūriu neįprastą situaciją, dėl kurios prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas užduoda įvairius prejudicinius klausimus, susijusius su Reglamentu (EB) Nr. 44/2001 ( 2 ).

2.

Prejudiciniais klausimais, viena vertus, siekiama išsiaiškinti, ar vartotojo, iš kurio iš pradžių buvo priteistas mokėjimas, ieškinio reikalavimą grąžinti sumokėtą sumą, kurį jis, grįsdamas nepagrįstu praturtėjimu, pareiškė kitai šaliai po to, kai buvo panaikintas piniginę prievolę pagrindžiantis vykdomasis dokumentas, galima laikyti priešieškiniu, kaip jis suprantamas pagal minėtą reglamentą. Kita vertus, nagrinėjamoje byloje kyla su vartojimo sutartimis susijusios jurisdikcijos, reglamentuojamos Reglamente (EB) Nr. 44/2001, aiškinimo klausimas.

3.

Be to, prieš atsakydamas į prejudicinius klausimus, Teisingumo Teismas turės paaiškinti, ar Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 šioje byloje apskritai gali būti taikomas, nes ieškinys dėl mokėjimo vartotojui buvo pareikštas dar prieš Slovėnijos Respublikai įstojant į Europos Sąjungą 2004 m. gegužės 1 d.

4.

Reglamento Nr. 44/2001 11 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:

„Jurisdikcijos taisyklės turi būti ypač nuspėjamos ir pagrįstos principu, pagal kurį jurisdikcija paprastai priklauso nuo atsakovo gyvenamosios vietos <...>.“

5.

Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnyje nurodyta:

„Valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl:

6.

Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnyje nurodyta:

„Valstybėje narėje gyvenančiam asmeniui byla taip pat gali būti iškelta: <...>

7.

Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Bylose dėl sutarties, kurią asmuo, vartotojas, sudaro tokiam tikslui, kuris gali būti laikomas nesusijusiu su jo darbu arba profesija, jurisdikcija nustatoma vadovaujantis šiuo skirsniu <...>, jeigu:

8.

Kaip nustatyta Reglamento Nr. 44/2001 16 straipsnyje, su vartojimo sutartimis susijusią jurisdikciją reglamentuojanti nuostata „nedaro poveikio teisei kelti priešieškinį teisme, kuriame, kaip nurodoma šioje dalyje, dar nebaigtas nagrinėti pagrindinis ieškinys“.

9.

Reglamento Nr. 44/2001 28 straipsnyje nurodyta:

„<...> Jeigu skirtingų valstybių narių teismuose yra nagrinėjamos susijusios bylos, bet kuris teismas, kitas nei teismas, kuriame buvo iškelta pirmoji byla, gali sustabdyti savo bylos procesą.

<...>

3.   Pagal šį straipsnį bylos laikytinos susijusiomis, kai jos yra tokios panašios, kad jas tikslinga nagrinėti ir spręsti kartu, siekiant išvengti sprendimų nesuderinamumo rizikos, atsirandančios bylas nagrinėjant atskirai.“

10.

Reglamento Nr. 44/2001 66 straipsnio 1 dalies pereinamojo laikotarpio nuostata suformuluota taip:

„Šis reglamentas taikomas tik byloms, kurios iškeliamos, ir dokumentams, kurie formaliai parengiami arba užregistruojami kaip autentiški dokumentai po šio reglamento įsigaliojimo.“

11.

Reglamento Nr. 864/2007 ( 3 ) 7 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„Šio reglamento dalykinė taikymo sritis ir nuostatos turėtų būti suderintos su <...> Reglamentu (EB) Nr. 44/2001 <...> ir su dokumentais, reglamentuojančiais sutartinėms prievolėms taikytinos teisės klausimus.“

12.

Reglamento Nr. 864/2007 10 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Jei nesutartinės prievolės, atsirandančios dėl nepagrįsto praturtėjimo, įskaitant neteisingai gautų sumų mokėjimus, yra susijusios su tarp šalių egzistuojančiu santykiu, pavyzdžiui, su tuo nepagrįstu praturtėjimu glaudžiai susijusia sutartimi ar deliktu, toms prievolėms taikoma šį santykį reglamentuojanti teisė.“

13.

Reglamento Nr. 593/2008 ( 4 ) 7 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Šio reglamento materialinė taikymo sritis ir nuostatos turėtų atitikti <...> Reglamentą (EB) Nr. 44/2001 <...> ir [„Roma II“] reglamentą <...>.“

14.

Reglamento Nr. 593/2008 12 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Pagal šį reglamentą sutarčiai taikytina teisė visų pirma taikoma

<...>

15.

Pagal Slovėnijos prievolių teisę be teisinio pagrindo kito asmens sąskaita praturtėjęs asmuo privalo, jeigu įmanoma, grąžinti gautą sumą arba atlyginti tokio dydžio sumą, kuria praturtėjo. Pareiga grąžinti gautą arba atlyginti lygiavertę sumą egzistuoja ir tuo atveju, kai asmens praturtėjimo pagrindas vėliau pripažįstamas negaliojančiu.

16.

Pagrindinės bylos šalys 1994 m. sausio 14 d. sudarė išperkamosios ilgalaikės nuomos sutartį, iš kurios tos nuomos mokėtojas kildina mokėjimo reikalavimą. Šį reikalavimą nuomos gavėjui jis pirmą kartą pareiškė 1995 m., o 2004 m. gavo vykdomąjį dokumentą, kuris, nepatenkinus apeliacinio skundo, įsiteisėjo ir tapo vykdytinas. 2006 m. šalys, remdamosi šiuo vykdomuoju dokumentu, susitarė dėl 18678,45 EUR dydžio mokėjimo.

17.

Dėl sprendimo, kuriuo buvo priteista sumokėti minėtą sumą, nuomos gavėjas pateikė priimtiną skundą ( 5 ). Išnagrinėjęs šį skundą Vrhovno sodišče Republike Slovenije (Slovėnijos Respublikos Aukščiausiasis Teismas) 2008 m. liepos 9 d. panaikino sprendimus, kuriais buvo patenkintas nuomos mokėtojo reikalavimas, ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Šioje proceso stadijoje nuomos gavėjas pareiškė priešieškinį jos mokėtojui, reikalaudamas grąžinti jo sumokėtus 18678,45 EUR ir palūkanas; jis savo ieškinio reikalavimą grindė neteisėtu praturtėjimu, nes nuomos mokėtojo reikalavimą nustatęs 2004 m. sprendimas esą tapo negaliojantis.

18.

Iš naujo išnagrinėjęs bylą, pirmosios instancijos teismas įsiteisėjusiu sprendimu atmetė nuomos mokėtojo reikalavimą. Nuomos gavėjo prašymas buvo patenkintas ir pirmojoje, ir antrojoje instancijose. Bylą pralaimėjęs nuomos mokėtojas kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, tvirtindamas, kad Slovėnijos teismai neturi tarptautinės jurisdikcijos nagrinėti nuomos gavėjo ieškinio reikalavimo.

19.

Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikė Europos Sąjungos Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

20.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma klausia, kuris teismas turi jurisdikciją nagrinėti priešieškinį, kuriuo nuomos gavėjas reikalauja grąžinti jo sumokėtą sumą, ir, antra, kuris teismas turi jurisdikciją nagrinėti bylas, susijusias su vartojimo sutartimis. Savo trečiąjį klausimą jis užduoda tik tuo atveju, jeigu į abu pirmuosius klausimus būtų atsakyta neigiamai, o trečiojo klausimo antrą dalį – tik tuo atveju, jeigu į jo pirmąją dalį būtų atsakyta teigiamai.

21.

Visi prejudiciniai klausimai susiję su Reglamento Nr. 44/2001 aiškinimu. Atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pristatytą bylos nagrinėjimo eigą, nėra savaime suprantama, kad Teisingumo Teismas privalo į juos atsakyti. Veikiau kyla klausimas, ar minėtas reglamentas, atsižvelgiant į jo taikymo sritį ratione temporis, apskritai gali būti taikomas pagrindinėje byloje.

22.

Reglamentas Nr. 44/2001 Slovėnijoje įsigaliojo jai įstojus į Europos Sąjungą 2004 m. gegužės 1 d. ( 9 ) Tačiau priešieškinį pateikusio nuomos gavėjo byla prasidėjo dar 1995 m., taigi prieš Slovėnijai įstojant į Europos Sąjungą.

23.

Todėl, prieš imantis prejudicinių klausimų, reikia išsiaiškinti, ar šioje byloje galima taikyti Reglamentą Nr. 44/2001. Jeigu paaiškėtų, kad jo taikyti negalima, į prejudicinius klausimus atsakyti nebereikėtų, nes tuomet jie nebūtų niekaip susiję su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjama byla, todėl būtų hipotetiniai ( 10 ).

24.

Pagal Reglamento Nr. 44/2001 66 straipsnį šis reglamentas taikomas tik toms byloms, kurios buvo iškeltos po šio reglamento įsigaliojimo.

25.

Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad 1995 m. nuomos mokėtojo pradiniam mokėjimo reikalavimui reglamentas netaikomas.

26.

Tačiau prejudiciniai klausimai su šiuo nuomos mokėtojo reikalavimu tiesiogiai nėra susiję. Veikiau jie susiję su 2008 m. nuomos gavėjo priešieškiniu, kurį jis pareiškė po to, kai įsiteisėjusiu sprendimu pasibaigusi byla Slovėnijoje buvo grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Tuo momentu Reglamentas Nr. 44/2001 Slovėnijos Respublikoje jau buvo taikomas.

27.

Todėl lemiamą reikšmę turi tai, ar šis siekis apginti savo teises yra savarankiška „byla“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 66 straipsnį, ir ar ji patenka į reglamento taikymo sritį ratione temporis, nepaisant to, kad bylos ištakos siekia 1995 metus.

28.

Europos Komisija nepritaria tokiam požiūriui. Jos manymu, į šią bylą reikia žiūrėti kaip į visumą, laikant, kad ji prasidėjo dar prieš Reglamentui Nr. 44/2001 įsigaliojant Slovėnijoje. Atitinkamai prejudicinius klausimus ji laiko nepriimtinais.

29.

Tačiau tokia nuomonė neatrodo nei vienintelė įmanoma, nei pagrįsta.

30.

Pirma, nuomos gavėjui iškelta byla, prieš ją grąžinant pirmajai instancijai 2008 m., jau buvo pasibaigusi įsiteisėjusiu sprendimu. Turint tai galvoje ir atsižvelgiant į įsiteisėjimo suspensyvinį poveikį kyla abejonių, ar pagal Sąjungos teisę apskritai galima laikyti, kad tai yra viena ir ta pati 1995 m. prasidėjusi byla, ir ar nebūtų tikslingiau manyti, kad jau pasibaigusi byla buvo atnaujinta 2008 m., t. y. tuomet, kai Slovėnijoje jau buvo taikomas Reglamentas Nr. 44/2001.

31.

Antra, Reglamento Nr. 44/2001 66 straipsnyje, kitaip nei, pavyzdžiui, jo 30 straipsnio 1 punkte ( 11 ), remiamasi ne apskritai (pirmojo) bylos iškėlimo dokumento įteikimu, o tam tikros bylos iškėlimu. Jeigu tokia byla pradedama po reglamento įsigaliojimo, pagal šio reglamento 66 straipsnį jis jau gali būti taikomas.

32.

Iš reglamento 66 straipsnio nematyti, kad čia būtų kalbama tik apie pirmąjį bylos iškėlimą kompleksiniame, kelis ieškinius apimančiame procese. Be to, pagal Sprendimą Danvaern Production ( 12 ) interpretuojant „bylą“ kaip atskirą siekį apginti savo teises pateikiant už paprasto prašymo atmesti priešingos bylos šalies reikalavimus ribų išeinantį prašymą, galima laikyti, kad teisminiu keliu priešingai bylos šaliai pareikštas, neteisėtu praturtėjimu grindžiamas reikalavimas įeina į „bylos“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 66 straipsnį.

33.

Šiai išvadai taip pat neprieštarauja tai, kad kai kuriose Reglamento Nr. 44/2001 66 straipsnio kalbinėse versijose naudojama ne sąvoka „byla“, bet „procesas“ ( 13 ). Juk ir sąvokos „procesas“ naudojimas nereiškia, kad ieškinys ir priešieškinis turi sudaryti tęstinį procesą siekiant 66 straipsnio tikslų. Net jei tam tikrų valstybių narių teisinėse sistemose ir būtų laikomasi šios krypties, tai neprieštarautų šioje byloje pasiūlytam savarankiškam 66 straipsnio aiškinimui.

34.

Taigi laikytina, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą, kurio visi klausimai susiję su 2008 m. nuomos gavėjo pareikštu, neteisėtu praturtėjimu grindžiamu reikalavimu, patenka į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį ratione temporis.

35.

Todėl prejudiciniai klausimai nėra hipotetiniai ir Teisingumo Teismas turi į juos atsakyti.

36.

Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar pagal Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 3 punktą tokiam siekiui apginti savo teises, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, taikoma priešieškinio jurisdikcija.

37.

Todėl toliau reikia įvertinti ne tik teisinio priešieškinio instituto bendrąją sąvoką, bet ir tai, ar pagal minėtąją nuostatą nuomos gavėjo reikalavimas, grindžiamas neteisėtu praturtėjimu, susijęs „su ta pačia sutartimi arba faktais, kuriais buvo pagrįstas pagrindinis [nuomos mokėtojo] ieškinys“.

38.

Priešieškinio sąvoka, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 3 punktą, turi būti aiškinama autonomiškai. Byloje Danvaern Productions Teisingumo Teismas ją sukonkretino taip: ši sąvoka taikoma prašymams teismui priimti atskirą sprendimą ieškovo nenaudai, ir šiais prašymais tam tikromis aplinkybėmis reikalaujama „didesnės sumos nei ta, kurios reikalauja ieškovas, ir tebegali būti jos reikalaujama net ir tuomet, kai ieškovo ieškinys atmetamas“ ( 14 ).

39.

Tai reiškia, kad priešieškiniu turi būti pateikiamas prašymas, kurį galima aiškiai atskirti nuo ieškovo reikalavimų ir kuriuo siekiama, kad teismas priimtų atskirą sprendimą ( 15 ).

40.

Taip yra ir šioje byloje.

41.

Reikalavimas grąžinti sumokėtą sumą – tai savarankiškas nuomos gavėjo prašymas, kuriuo siekiama, kad nuomos mokėtojo atžvilgiu teismas priimtų atskirą sprendimą – t. y. įpareigotų jį grąžinti sumą, kuri buvo jam sumokėta be teisinio pagrindo. Toks prašymas nėra vien priemonė gintis nuo priešingos bylos šalies ieškinio, susijusio su mokėjimu.

42.

Be to, Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 3 punkte reikalaujama, kad priešieškinis būtų susijęs „su ta pačia sutartimi arba faktais, kuriais buvo pagrįstas pagrindinis ieškinys“.

43.

Teisingumo Teismui kol kas neteko išsamiai aiškinti sąvokos „susijusį su ta pačia sutartimi arba faktais, kuriais buvo pagrįstas pagrindinis ieškinys“ ( 16 ). Ją taip pat reikia aiškinti autonomiškai, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 44/2001 tikslus, ir tai darant visiškai nebūtina remtis teismo praktika, susijusia su reglamento 28 straipsniu ( 17 ).

44.

Specialios priešieškinio jurisdikcijos tikslas yra sudaryti šalims galimybę išspręsti savo abipusius reikalavimus vieno ir to paties teismo nagrinėjamoje vienoje ir toje pačioje byloje ( 18 ), jeigu tie reikalavimai susiję su tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, vadinasi, „kyla iš šalių sudarytos sutarties arba iš ieškinį [kuriuo buvo pradėta byla] pagrindžiančių aplinkybių“ ( 19 ).

45.

Šis atvejis yra būtent toks. Priešieškinyje pareikštas reikalavimas grąžinti sumokėtą sumą kyla iš išperkamosios ilgalaikės nuomos sutarties, iš kurios buvo kilęs ir ieškovo mokėjimo reikalavimas.

46.

Reikalavimas grąžinti pinigų sumą, sumokėtą vykdant vykdomajame dokumente nustatytą prievolę, grindžiamas neteisėtu praturtėjimu, tačiau jo ištakos slypi išperkamosios ilgalaikės nuomos sutartyje, nes jeigu šios sutarties ir ją vykdant atlikto mokėjimo nebūtų buvę, reikalavimo, grindžiamo neteisėtu praturtėjimu, apskritai nebūtų atsiradę.

47.

Be to, kalbant apie tai, ar egzistuoja pakankama sąsaja su šalių sudaryta sutartimi, galima pasitelkti reglamentus Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma I“) ir Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“). Reglamentuose „Roma I“ ir „Roma II“ vieningai remiamasi principu, kad, sprendžiant su neteisėtu praturtėjimu susijusius mokėjimo grąžinimo reikalavimus, turi būti remiamasi pagrindinei sutarčiai taikytina teise ( 20 ), ir laikoma, kad neteisėtu praturtėjimu grindžiamo reikalavimo ištakos yra sutartyje, kurią vykdant buvo atliktas ginčijamas mokėjimas.

48.

Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad ir nagrinėjant neteisėtu praturtėjimu grindžiamą priešieškinį, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 3 punktą, reikia laikyti, kad jame reiškiami reikalavimai kyla iš sutarties ir yra susiję su pagrindinio ieškinio reikalavimais.

49.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip: „priešieškin[io], susijus[io] su ta pačia sutartimi <...>, kuria buvo pagrįstas pagrindinis ieškinys“, sąvoka, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 3 dalį, taip pat apima ir ieškinį, kuris buvo pareikštas po to, kai buvo panaikintas įsiteisėjęs ir vykdytinas teismo sprendimas, priimtas byloje dėl esamo atsakovo pagrindinio ieškinio, ir kai ši byla buvo grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, o esamas ieškovas nepagrįstu praturtėjimu grindžiamame priešieškinyje reikalauja grąžinti sumą, kurią sumokėjo pagal byloje dėl atsakovo pagrindinio ieškinio priimtą ir vėliau panaikintą teismo sprendimą.

50.

Antruoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti, ar vartotojo ieškinys, kuriuo jis byloje dėl sutarties su vartotoju, kaip ji suprantama pagal Reglamentą Nr. 44/2001, pateikia nepagrįstu praturtėjimu grindžiamą reikalavimą, reiškiamą kaip priešieškinį, taip pat susijęs su byla dėl sutarties su vartotoju.

51.

Prašymą priimti prejudicinį klausimą pateikęs teismas nenurodė, kad pateikia šį klausimą tuo atveju, jeigu priešieškinio jurisdikcija būtų paneigta (to šioje byloje nebuvo padaryta).

52.

Tačiau nagrinėjamomis aplinkybėmis, ko gera, nebereikia atsakyti į antrąjį prejudicinį klausimą, nes pagrindinėje byloje ir be to turi būti taikoma priešieškinio jurisdikcija, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 3 dalį, o tai reiškia, kad Slovėnijos teismai jau vien dėl to turi tarptautinę jurisdikciją.

53.

Dėl išsamumo trumpai aptarsiu antrąjį klausimą ir paaiškinsiu priešieškiniu pareikšto, neteisėtu praturtėjimu grindžiamo reikalavimo teisinį pobūdį, atsižvelgdama į jurisdikciją, susijusią su vartojimo sutartimis.

54.

Dėl su vartojimo sutartimis susijusios jurisdikcijos Teisingumo Teismas laikėsi plataus požiūrio ir manė, kad ji taikytina ir tokiems reikalavimams, kurie tik „glaudžiai“ susiję su vartojimo sutartimi ( 21 ). Toks siekis apginti savo teises, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, kuriuo siekiama susigrąžinti vykdant vartojimo sutartį (čia – išperkamosios ilgalaikės nuomos sutartį) atliktą mokėjimą, yra glaudžiai susijęs su vartojimo sutartimi.

55.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti, kad „bylos dėl sutarties su vartotoju“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalį, reikia aiškinti kaip apimančią ir vartotojo reikalavimą, grindžiamą nepagrįstu praturtėjimu, kuris susijęs su kita byla dėl sutarties su vartotoju, kurioje jis yra atsakovas, ir kuriuo vartotojas siekia susigrąžinti pinigų sumą, sumokėtą vykdant kitoje byloje dėl sutarties su vartotoju priimtą ir vėliau panaikintą teismo sprendimą.

56.

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar (ir, jei taip, kaip) reikia taikyti jurisdikciją bylose dėl sutarties reglamentuojančią normą – Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 dalį, jeigu nuomos gavėjas, kaip antai pagrindinėje byloje, reiškia neteisėtu praturtėjimu grindžiamą reikalavimą.

57.

Kadangi Slovėnijos teismų jurisdikcija egzistuoja ir pagal priešieškinių jurisdikciją, ir jurisdikciją bylose dėl sutarties su vartotoju reglamentuojančias teisės normas, atsakyti į trečiąjį klausimą nebereikia. Dėl išsamumo trumpai jį aptarsiu.

58.

„Sutarties“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punktą, pirmiausia reiškia bet kokį kito asmens atžvilgiu laisva valia prisiimtą įsipareigojimą ( 22 ). Tačiau Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punktas apima ne tik tiesiogines sutartines prievoles, bet ir antrines prievoles, pavyzdžiui, reikalavimus atlyginti žalą arba grąžinti sumokėtą sumą, kurie atsiranda tuo atveju, jeigu sutartinė prievolė neįvykdoma ( 23 ).

59.

Neseniai byloje Profit Investment SIM Teisingumo Teismas šiuo klausimu konstatavo, kad „ieškiniai, kuriais siekiama, kad būtų panaikinta sutartis ir grąžintos pagal šią sutartį nepagrįstai pervestos sumos, priskirtini prie „bylos dėl sutarties“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą“ ( 24 ), ir tai darydamas rėmėsi priežastiniu ryšiu „tarp teisės į restituciją ir sutartinio santykio“ ( 25 ).

60.

Šį požiūrį visiškai galima pritaikyti ir nagrinėjamoje byloje, kurioje nekalbama apie negaliojančią sutartį tikrąja šio žodžio prasme, bet kalbama apie mokėjimą, kurio teisinis pagrindas, panaikinus vykdomąjį dokumentą, išnyko.

61.

Todėl į trečiojo prejudicinio klausimo pirmą dalį reikėtų atsakyti, kad sąvoka „byla dėl sutarties“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punktą, turi būti aiškinama taip, kad ji apima ir tokį ieškinį, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, kuriuo nuomos gavėjas reiškia neteisėtu praturtėjimu grindžiamą reikalavimą.

62.

Antra trečiojo prejudicinio klausimo dalis skirta ginčijamo reikalavimo vykdymo vietą reglamentuojančiai nuostatai.

63.

Kadangi pagrindinėje byloje nagrinėjama išperkamosios ilgalaikės nuomos sutartis, su kuria susijęs neteisėtu praturtėjimu grindžiamas reikalavimas, nėra nei pirkimo‑pardavimo sutartis ( 26 ), nei paslaugų teikimo sutartis, kaip tai suprantama pagal 5 straipsnio 1 punkto b papunktį ( 27 ), vykdymo vieta šiuo atveju nustatoma pagal 5 straipsnio 1 punkto c papunktį, taikomą kartu su a papunkčiu, t. y. remiantis pareikštam reikalavimui taikytina nacionaline teise ( 28 ).

64.

Kadangi, kalbant apie antrinius reikalavimus, teismo praktikoje turinčia lemiamą reikšmę laikoma ta prievolė, kurios neįvykdymu yra grindžiami prašymai ( 29 ), taip pat kalbant apie reikalavimą, grindžiamą neteisėtu praturtėjimu dėl nepagrįstai atlikto mokėjimo, reikėtų remtis pradinės (tariamos) piniginės prievolės vykdymo vieta. Tai patvirtina ir Reglamento „Roma I“ 12 straipsnio 1 dalies e punktas, kuriame nustatyta, kad ir sutarties negaliojimo pasekmėms (pavyzdžiui, jos panaikinimui) turi būti taikoma sutarčiai taikytina teisė ( 30 ).

65.

Todėl į trečiojo prejudicinio klausimo antrą dalį reikia atsakyti taip: prievolės vykdymo vieta, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto a dalį, nustatoma taikant tas nacionalinės teisės nuostatas, kurios buvo taikomos pradiniam sutartiniam mokėjimo įsipareigojimui, dabar reikalaujamam grąžinti.

66.

Kadangi tik atsakymas į pirmąjį prejudicinį klausimą turi reikšmės sprendimui pagrindinėje byloje priimti, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į prejudicinius klausimus atsakyti taip:

67.

„Priešieškin[io], susijus[io] su ta pačia sutartimi <...>, kuria buvo pagrįstas pagrindinis ieškinys“, sąvoka, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 3 dalį, taip pat apima ir ieškinį, kuris buvo pareikštas po to, kai buvo panaikintas įsiteisėjęs ir vykdytinas teismo sprendimas, priimtas byloje dėl esamo atsakovo pagrindinio ieškinio, ir kai ši byla buvo grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, o esamas ieškovas nepagrįstu praturtėjimu grindžiamame priešieškinyje reikalauja grąžinti sumą, kurią sumokėjo pagal byloje dėl atsakovės pagrindinio ieškinio priimtą ir vėliau panaikintą teismo sprendimą.