I – Įžanga

II – Teisinis pagrindas

III – Bylos aplinkybės

IV – Ginčijamas sprendimas

V – Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas

VI – Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai

VII – Apeliacinio skundo analizė

A – Dėl pirmojo pagrindo

1. Skundžiamas sprendimas

2. Šalių argumentai

3. Analizė

a) Dėl pirmosios dalies

i) Pirminės pastabos

ii) Dėl bylas nagrinėjančio pareigūno atliekamos kontrolės apimties

iii) Bendrojo Teismo išvadų analizė

b) Dėl antros dalies

B – Dėl antrojo pagrindo

1. Skundžiamas sprendimas

2. Šalių argumentai

3. Analizė

a) Pirminės pastabos

i) Dėl pareiškimų pagal baudų neskyrimo programą konfidencialumo

ii) Pareiškimų pagal baudų neskyrimo programą apsaugos pasekmės Komisijos sprendimų paskelbimui

b) Dėl pirmos dalies

c) Dėl antros dalies

d) Dėl trečios dalies

e) Dėl ketvirtos dalies

C – Dėl trečiojo pagrindo

1. Skundžiamas sprendimas

2. Šalių argumentai

3. Analizė

a) Dėl pirmos dalies

b) Dėl antros dalies

D – Baigiamosios pastabos

VIII – Išvada

1.

Šiuo apeliaciniu skundu Evonik Degussa GmbH prašo panaikinti 2015 m. sausio 28 d. Sprendimą Evonik Degussa / Komisija ( 2 ), kuriuo Europos Sąjungos Bendrasis Teismas atmetė ieškinį dėl Europos Komisijos sprendimo C(2012) 3534 atmesti apeliantės pateiktą prašymą užtikrinti konfidencialumą ( 3 ) panaikinimo.

2.

Apeliantės pateikiama skundžiamo sprendimo kritika, be kita ko, susijusi su Teisingumo Teismo praktikoje dar nenagrinėtu klausimu ( 4 ) – kokios apimties apsauga turi būti suteikiama informacijai, išdėstytai pareiškime pagal baudų neskyrimo programą įmonės, kai skelbiami Komisijos sprendimai dėl SESV 101 straipsnio taikymo ( 5 ).

3.

Reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [SESV 101] ir [SESV 102] straipsniuose, įgyvendinimo ( 6 ) 30 straipsnyje „Sprendimų skelbimas“ nustatyta:

„1.   Komisija skelbia visus savo sprendimus, priimtus pagal 7–10, 23 ir 24 straipsnius.

2.   Skelbiant nurodomi šalių pavadinimai ir pagrindinis sprendimo turinys, įskaitant visas skirtas nuobaudas. Skelbiant atsižvelgiama į teisėtą įmonių interesą apsaugoti savo verslo paslaptis.“

4.

Sprendimo 2011/695/ES dėl bylas nagrinėjančio pareigūno pareigybės ir įgaliojimų nagrinėjant tam tikras konkurencijos bylas ( 7 ) 8 straipsnyje „Verslo paslaptys ir kita konfidenciali informacija“ nustatyta:

„1.   Jeigu Komisija ketina atskleisti informaciją, kuri gali būti verslo paslaptis, arba kitą bet kurios įmonės ar asmens konfidencialią informaciją, Konkurencijos generalinis direktoratas raštu praneša tokiai įmonei arba asmeniui apie šį ketinimą ir jo priežastis. Nustatomas terminas, per kurį susijusi įmonė arba asmuo gali pateikti rašytines pastabas.

2.   Jeigu atitinkama įmonė arba asmuo prieštarauja informacijos atskleidimui, tokia įmonė arba asmuo gali kreiptis į bylas nagrinėjantį pareigūną. Jeigu bylas nagrinėjantis pareigūnas nusprendžia, kad informacija gali būti atskleista, nes ji nėra verslo paslaptis ar kita konfidenciali informacija arba esama viršesnio intereso ją atskleisti, tokia išvada pateikiama motyvuotu sprendimu, apie kurį pranešama atitinkamai įmonei arba asmeniui. Sprendime nurodoma data, po kurios informacija bus atskleista. Ši data neturi būti ankstesnė nei savaitė nuo pranešimo dienos.

3.   1 ir 2 dalys mutatis mutandis taikomos informacijos atskleidimui ją paskelbiant Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

<…>“

5.

Skundžiamame sprendime nurodytas faktines aplinkybes galima apibūdinti taip, kaip nurodyta toliau.

6.

2006 m. gegužės 3 d. Komisija priėmė Sprendimą C(2006) 1766 final dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį taikymo (byla COMP/38.620 – Vandenilio peroksidas ir perboratas; toliau – Sprendimas VPP).

7.

Sprendime VPP Komisija, be kita ko, konstatavo, kad apeliantė kartu su šešiolika kitų bendrovių, veikiančių vandenilio peroksido ir perborato rinkoje, dalyvavo darant EB 81 straipsnio pažeidimą Europos ekonominės erdvės (EEE) teritorijoje. Apeliantė pagal Komisijos pranešimą apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju (tolau – 2002 m. Pranešimas dėl bendradarbiavimo) ( 8 ) buvo visiškai atleista nuo baudos.

8.

2007 m. Komisijos interneto svetainėje buvo paskelbta pirmoji nekonfidenciali Sprendimo VPP versija.

9.

Apeliantei skirtame 2011 m. lapkričio 28 d. laiške Komisija ją informavo apie ketinimą paskelbti naują nekonfidencialią išsamesnę Sprendimo VPP versiją, kurioje būtų pateiktas visas to sprendimo turinys, išskyrus konfidencialią informaciją. Todėl Komisija apeliantės paprašė nurodyti, kokios informacijos, esančios Sprendime VPP, konfidencialumą ji ketina prašyti užtikrinti.

10.

Nusprendusi, kad šioje nekonfidencialioje išsamesnėje versijoje yra konfidencialios informacijos ar verslo paslapčių, apeliantė 2011 m. gruodžio 23 d. laišku informavo Komisiją, kad nepritaria numatomam paskelbimui. Grįsdama šį nepritarimą apeliantė konkrečiai teigė, kad šioje nekonfidencialioje versijoje yra daug informacijos, kurią ji perdavė Komisijai pagal atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo programą, taip pat įvairių jos darbuotojų pavardžių ir nuorodų apie jos komercinius ryšius. Pasak apeliantės, numatomoje paskelbti versijoje, be kita ko, nesilaikoma teisėtų lūkesčių apsaugos ir vienodo požiūrio principų, o pati ši versija daro žalos su tyrimu susijusiai Komisijos veiklai.

11.

2012 m. kovo 15 d. raštu Komisija informavo apeliantę, kad sutinka iš naujos nekonfidencialios paskelbti skirtos versijos pašalinti visą informaciją, kuria remiantis galima tiesiogiai arba netiesiogiai identifikuoti pagal 2002 m. Pranešimą dėl bendradarbiavimo pateiktos informacijos šaltinį ir apeliantės darbuotojų pavardes. Tačiau Komisija nusprendė, kad nėra pagrindo užtikrinti kitos informacijos, kurią nurodė apeliantė, konfidencialumą.

12.

Pasinaudodama Sprendime 2011/695 numatyta galimybe, apeliantė kreipėsi į bylas nagrinėjantį pareigūną, kad jis iš skelbti parengtos nekonfidencialios versijos pašalintų visą apeliantės pagal 2002 m. Pranešimą dėl bendradarbiavimo pateiktą informaciją.

13.

Ginčijamu sprendimu bylas nagrinėjantis pareigūnas Komisijos vardu atmetė apeliantės prašymą.

14.

Bylas nagrinėjantis pareigūnas visų pirma nurodė savo įgaliojimų apimtį, kuria vadovaudamasis jis galėjo tik nustatyti, ar informacija turi būti laikoma konfidencialia, o ne ištaisyti, kaip įtariama, Komisijos padarytą apeliantės teisėtų lūkesčių pažeidimą.

15.

Be kita ko, jis pažymėjo, kad apeliantė prieštaravo naujos, išsamesnės, nekonfidencialios Sprendimo VPP versijos paskelbimui dėl vienintelės priežasties – toje versijoje buvo informacijos, pateiktos pagal 2002 m. Pranešimą dėl bendradarbiavimo, ir tokios informacijos atskleidimas trečiosioms šalims gali jai padaryti žalos nagrinėjant nacionaliniuose teismuose iškeltus ieškinius dėl žalos atlyginimo.

16.

Pasak bylas nagrinėjančio pareigūno, apeliantė neįrodė, kad šios informacijos paskelbimas gali jai padaryti didelę žalą. Konkurencijos teisę pažeidusios įmonės interesas, kad nebūtų paviešintos jos padaryto pažeidimo aplinkybės, bet kuriuo atveju nevertas jokios ypatingos apsaugos. Šiuo klausimu bylas nagrinėjantis pareigūnas priminė, kad ieškiniai dėl žalos atlyginimo nacionaliniuose teismuose yra Sąjungos konkurencijos politikos srities sudedamoji dalis ir kad todėl apeliantė negali remtis teisėtu interesu būti apsaugota nuo tokių ieškinių.

17.

Bylas nagrinėjantis pareigūnas taip pat nusprendė, jog neturi kompetencijos atsakyti į apeliantės argumentą, kad ginčijamas informacijos atskleidimas gali padaryti žalos atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo programai, nes šis klausimas viršija jo įgaliojimų ribas.

18.

Galiausiai bylas nagrinėjantis pareigūnas nurodė, jog dėl to, kad jam suteikti įgaliojimai apima tik prašymus užtikrinti konfidencialumą, jis neturi kompetencijos priimti sprendimo dėl tariamo vienodo požiūrio principo pažeidimo, nes numatomas atskleidimas gali lemti mažiau palankią apeliantės padėtį, palyginti su kitais Sprendimo VPP adresatais, kurie nebendradarbiavo su Komisija.

19.

2012 m. rugpjūčio 2 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai apeliantė pateikė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo.

20.

Kartu su ieškiniu apeliantė pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, prašydama sustabdyti ginčijamo sprendimo vykdymą. 2012 m. lapkričio 16 d. Nutartimi Evonik Degussa / Komisija (T‑341/12 R, EU:T:2012:604) Bendrojo Teismo pirmininkas patenkino šį prašymą.

21.

Grįsdama ieškinį apeliantė iš esmės nurodė penkis pagrindus. Pirmi keturi pagrindai buvo atitinkamai susiję su Sprendimo 2011/695 8 straipsnio pažeidimu (pirmasis pagrindas), pareigos motyvuoti pažeidimu (antrasis pagrindas), SESV 339 straipsnyje numatyto profesinės paslapties įpareigojimo pažeidimu (trečiasis pagrindas), taip pat teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio saugumo ir vienodo požiūrio principų pažeidimu (ketvirtasis pagrindas) ( 9 ).

22.

Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas atmetė visą ieškinį ir priteisė iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.

23.

Apeliaciniu skundu Evonik Degussa prašo Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamą ir ginčijamą sprendimus ir priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas. Komisija prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.

24.

Apeliaciniame skunde apeliantė pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, prašydama Teisingumo Teismo sustabdyti ginčijamo sprendimo vykdymą. 2016 m. kovo 2 d. Nutartimi Evonik Degussa / Komisija (C‑162/15 P‑R, EU:C:2016:142) Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojas patenkino šį prašymą.

25.

Apeliaciniam skundui pagrįsti apeliantė pateikia tris pagrindus, susijusius, pirma, su Sprendimo 2011/695 8 straipsnio 2 ir 3 dalių pažeidimu dėl bylas nagrinėjančio pareigūno kompetencijos, antra, su SESV 339 straipsnio ir Reglamento Nr. 1/2003 30 straipsnio pažeidimu dėl tariamo ginčijamos informacijos konfidencialumo ir, trečia, su teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimu.

26.

Pirmajame pagrinde apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė Sprendimo 2011/695 8 straipsnio 2 ir 3 dalis, skundžiamo sprendimo 31–44 punktuose nutardamas, kad bylas nagrinėjantis pareigūnas nebuvo kompetentingas nagrinėti prieštaravimų, susijusių su teisėtų lūkesčių apsaugos ir vienodo požiūrio principais.

27.

Bendrajame Teisme apeliantė pateikė pagrindą, susijusį su Sprendimo 2011/695 8 straipsnio pažeidimu, ir nurodė, kad bylas nagrinėjantis pareigūnas nepagrįstai susiaurino savo atliekamos kontrolės apimtį. Skundžiamo sprendimo 23–44 punktuose Bendrasis Teismas atmetė šį pagrindą kaip nepagrįstą.

28.

Skundžiamo sprendimo 26 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad apeliantė kaltino bylas nagrinėjantį pareigūną neatsakius į skirtingus argumentus, susijusius, be kita ko, su teisėtų lūkesčių apsaugos ir vienodo požiūrio principų pažeidimu.

29.

Skundžiamo sprendimo 33 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad pagal teismų praktiką, susijusią su Sprendimo 2001/462/EB, EAPB ( 10 ) 9 straipsnio trečia pastraipa, kuri yra reikšminga Sprendimo 2011/695 8 straipsniui, bylas nagrinėjantis pareigūnas turi ne apsiriboti vien tik nustatymu, ar paviešinti skirtoje versijoje yra komercinių paslapčių ar kitos konfidencialios informacijos, kuriai taikoma panaši apsauga, bet taip pat patikrinti, ar šioje versijoje nėra kitos informacijos, kuri negali būti paviešinta dėl specialiai ją saugančių Sąjungos teisės taisyklių arba dėl to, kad ji susijusi su informacija, kurios atžvilgiu dėl jos pobūdžio yra įpareigojimas saugoti profesinę paslaptį ( 11 ).

30.

Skundžiamo sprendimo 42 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad šioje byloje teisės principai, kuriais rėmėsi apeliantė, nėra normos, kuriomis konkrečiai siekiama apsaugoti nuo informacijos paviešinimo. Kaip nurodė Bendrasis Teismas, priešingai, be kita ko, taisyklėms dėl asmens duomenų tvarkymo arba visuomenės teisės susipažinti su dokumentais išimtims ( 12 ), tokiais principais konkrečiai nesiekiama užtikrinti informacijos ar dokumentų konfidencialumo. Kadangi su šiais principais susiję prieštaravimai viršija įgaliojimus, suteiktus bylas nagrinėjančiam pareigūnui pagal Sprendimo 2011/695 8 straipsnį (skundžiamo sprendimo 43 punktas), bylas nagrinėjantis pareigūnas pagrįstai atsisakė kompetencijos (skundžiamo sprendimo 44 punktas).

31.

Paskui Bendrasis Teismas atmetė apeliantės argumentą, kad nė viena Komisijos tarnyba neišnagrinėjo aptariamų prieštaravimų, ir konstatavo, kad Konkurencijos generalinio direktorato tarnybos pateikė motyvuotą poziciją dėl šių prieštaravimų apeliantei skirtuose 2011 m. lapkričio 28 d. ir 2012 m. kovo 15 d. raštuose, t. y. iki kreipimosi į bylas nagrinėjantį pareigūną (skundžiamo sprendimo 45–49 punktai).

32.

Bendrasis Teismas šiuo atžvilgiu nusprendė, kad, siekiant užtikrinti veiksmingą apeliantės teisminę apsaugą, ginčijamą sprendimą reikėjo numatyti atsižvelgiant į jo priėmimo aplinkybes ir dėl to atsižvelgti į tai, kad į šį sprendimą netiesiogiai, tačiau neabejotinai buvo įtrauktos Komisijos pozicijos, kurias ji išreiškė 2011 m. lapkričio 28 d. ir 2012 m. kovo 15 d. raštuose, nes jie buvo susiję su bylas nagrinėjančio pareigūno įgaliojimams nepriskiriamais aspektais (skundžiamo sprendimo 60 ir 132 punktai).

33.

Apeliaciniame skunde apeliantė teigia, kad bylas nagrinėjantis pareigūnas yra Komisijos organas, priimantis galutinį sprendimą dėl informacijos, kurią atitinkama įmonė laiko konfidencialia, paskelbimo. Taigi bylas nagrinėjantis pareigūnas turėjo būti kompetentingas išnagrinėti visus motyvus, kuriais remiantis buvo galima nesutikti su paskelbimu. Apeliantės teigimu, nors bylas nagrinėjantis pareigūnas turėjo kompetenciją tik patikrinti informacijos konfidencialumą, kad ir kaip būtų, savo sprendime jis turėjo atsižvelgti į visus reikšmingus reikalavimus, įskaitant pagrindines teises ir bendruosius Sąjungos teisės principus, kurie laikomi teisėtais interesais, dėl kurių gali būti neleidžiama skelbti informacijos.

34.

Taigi, apeliantės teigimu, skundžiamo sprendimo 42–44 punktuose pateikiant motyvus padaryta teisės klaida.

35.

Kaip nurodo apeliantė, Bendrasis Teismas turėjo konstatuoti, kad bylas nagrinėjantis pareigūnas nenagrinėjo jos prieštaravimų, susijusių su teisėtų lūkesčių apsaugos ir vienodo požiūrio principais, ir, remdamasis šiuo motyvu, turėjo panaikinti ginčijamą sprendimą. Skundžiamo sprendimo 58–60 ir 132–133 punktuose nuspręsdamas, kad ginčijamame sprendime buvo „netiesiogiai, tačiau neišvengiamai“ išdėstyta Komisijos pozicija, išreikšta prieš tai susirašinėjant su apeliante, Bendrasis Teismas iškreipė šio sprendimo turinį.

36.

Komisija ginčija šiuos argumentus, iš esmės nurodydama reikšmingus skundžiamo sprendimo motyvus.

37.

Pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą iš esmės sudaro dvi dalys.

38.

Pirmoji dalis susijusi su bylas nagrinėjančio pareigūno kompetencijos apimtimi pagal Sprendimo 2011/695 8 straipsnio 2 ir 3 dalis (skundžiamo sprendimo 42–44 punktai). Antroji dalis susijusi su tuo, kad Bendrasis Teismas atmetė kaltinimą, susijusį su netinkamu ginčijamo sprendimo motyvavimu (skundžiamo sprendimo 60 ir 67 punktai).

39.

Pagal SESV 339 straipsnį Sąjungos institucijų nariai, pareigūnai ir kiti tarnautojai neturi teisės atskleisti informacijos, kurią jie dėl jos pobūdžio yra įsipareigoję saugoti kaip tarnybinę paslaptį. Kalbant apie SESV 101 ir 102 straipsnių taikymą, ši pareiga pakartota Reglamento Nr. 1/2003 28 straipsnyje ir Reglamento (EB) Nr. 773/2004 ( 13 ) 16 straipsnyje ir, kaip nurodyta pastarajame teisės akte, taikoma „verslo paslaptims ar kitai konfidencialiai informacijai“.

40.

Teisingumo Teismo praktikoje šių sąvokų ribos neapibrėžtos.

41.

Be kita ko, iš minėtos teismo praktikos matyti, kad teisė į verslo paslapčių apsaugą yra bendrasis Sąjungos teisės principas ( 14 ). Šis principas apima ne tik vadinamųjų verslo paslapčių sritį, t. y. neskelbtiną komercinę informaciją ( 15 ), bet ir kitą konfidencialią informaciją ( 16 ).

42.

Be to, informacijos konfidencialumą gali lemti ir nuo jos neatsiejamas neskelbtinas turinys, pavyzdžiui, kaip yra kalbant apie komercinę informaciją, taip pat informacijos turinio ir aplinkybių, susijusių su informacijos pateikimu valdžios institucijai, derinys.

43.

Pastarasis atvejis susijęs, pirma, su informacija, pateikta Komisijai tais atvejais, kai taikoma konfidencialumo pareiga, be kita ko, kai asmuo, pavyzdžiui, informatorius ar skundo pateikėjas, pateikia informaciją, tačiau teisėtai pageidauja išlikti anonimiškas ( 17 ), ir, antra, kita informacija, pateikta Komisijai su sąlyga, kad bus paisoma jos konfidencialumo ( 18 ).

44.

Komisija atsižvelgė į šią teismo praktiką Pranešime dėl teisės susipažinti su byla, išskirdama dvi informacijos, su kuria gali būti ribojama teisė susipažinti, kategorijas, t. y. pirma, informaciją, susijusią su verslo paslaptimis, apimančią su įmonės profesine veikla susijusią informaciją, kurios atskleidimas gali smarkiai pakenkti jos interesams, ir, antra, informaciją, susijusią su kita konfidencialia informacija, į kurią įeina „su verslo paslaptimi nesusijusi informacija, kurią galima laikyti konfidencialia, jeigu jos atskleidimu asmeniui arba įmonei būtų padaryta didelė žala“. Galiausiai konfidenciali informacija taip pat gali apimti viešojo intereso sumetimais saugomą informaciją, pavyzdžiui, karines paslaptis, ir privačiojo intereso sumetimais saugomą informaciją, pavyzdžiui, asmens duomenis ( 19 ).

45.

Bendrasis Teismas savo ruožtu sąvoką „informacija, kuriai taikomas įpareigojimas saugoti profesinę paslaptį“ aiškino pagal tris kriterijus. Jo teigimu, šiam kvalifikavimui būtina, pirma, kad informaciją žinotų tik ribotas asmenų ratas, antra, kad jos atskleidimas galėtų padaryti didelę žalą ją pateikusiems ar tretiesiems asmenims ir galiausiai, trečia, kad interesai, kurie gali būti pažeisti atskleidus informaciją, būtų objektyviai verti apsaugos ( 20 ). Iki šiol Teisingumo Teismas neturėjo progos priimti sprendimo dėl šių kriterijų ( 21 ).

46.

Bylas nagrinėjančio pareigūno vaidmuo Komisijoje, kuris nuo Komisijos įkūrimo labai keitėsi, yra kontroliuoti, kad konkurencijos bylose būtų paisoma procedūrinių teisių. Buvo manoma, kad šią užduotį reikia patikėti asmeniui, kuris yra nepriklausomas nuo Konkurencijos generalinio direktorato tarnybų ( 22 ).

47.

Bylas nagrinėjančio pareigūno įgaliojimai apibrėžti Sprendime 2011/695.

48.

Šio sprendimo 7 ir 8 straipsniais bylas nagrinėjančiam pareigūnui suteikti tam tikri įgaliojimai, susiję su prašymais užtikrinti konfidencialumą. Bylas nagrinėjantis pareigūnas priima sprendimus dėl tokių prašymų, pirma, kiek tai susiję su teise susipažinti su byla ir, antra, jeigu Komisija paviešina informaciją.

49.

Antruoju atveju Sprendimo 2011/695 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta, kad Komisija turi suinteresuotąjį asmenį informuoti iš anksto, o jeigu tai yra informacija, kuri gali būti verslo paslaptis ar kitokia konfidenciali informacija, suinteresuotasis asmuo gali prieštarauti jos atskleidimui, kreipdamasis į bylas nagrinėjantį pareigūną. Jeigu bylas nagrinėjantis pareigūnas mano, kad nagrinėjamą informaciją galima atskleisti, nes ji nėra verslo paslaptis ar kita konfidenciali informacija, ar kad esama viršesnio intereso ją atskleisti, jis priima motyvuotą sprendimą, nustatydamas terminą, kuriam pasibaigus informacija bus atskleista, ir šis terminas negali būti trumpesnis nei viena savaitė.

50.

Pagal Sprendimo 2011/695 8 straipsnio 3 dalį šios nuostatos mutatis mutandis taikomos skelbiant Komisijos sprendimus.

51.

Šioje byloje apeliantė teigia, kad pagal Sprendimo 2011/695 8 straipsnio 1 ir 2 dalis bylas nagrinėjantis pareigūnas yra įgaliotas priimti sprendimą dėl visų su paskelbimu susijusių prieštaravimų, įskaitant tuos, kurie grindžiami bendraisiais teisės principais.

52.

Pažymėtina, kad nors šį apeliantės teiginį reikia suprasti taip, kad bylas nagrinėjančio pareigūno įgaliojimai susiję su kitais prieštaravimais nei susijusieji su informacijos konfidencialumu, jo nepatvirtina nei Sprendimo 2011/695 8 straipsnio formuluotė, nei struktūra.

53.

Kalbant apie formuluotę, Sprendimo 2011/695 8 straipsnio 1 ir 2 dalys aiškiai taikomos tik tuo atveju, kai informacija, kurią numatoma atskleisti, „gali būti verslo paslaptis, arba kita bet kurios įmonės ar asmens konfidenciali informacija“.

54.

Dėl šių nuostatų struktūros pažymiu, kad jos susijusios su platesniu bylas nagrinėjančio pareigūno vaidmeniu, kuriuo siekiama užtikrinti, kad konkurencijos bylose būtų paisoma šalių ir kitų suinteresuotųjų asmenų procedūrinių teisių. Atsižvelgiant į bylas nagrinėjančio pareigūno nepriklausomumą, jis tikrai gali išspręsti suinteresuotojo asmens ir Komisijos tarnybų nesutarimą dėl informacijos konfidencialumo prireikus užtikrindamas priešingų interesų pusiausvyrą.

55.

Tačiau manau, kad šie argumentai galioja tik prašymų užtikrinti konfidencialumą nagrinėjimui.

56.

Iš tiesų, nors gali būti pateikiami ir kiti prieštaravimai dėl sprendimo paskelbimo, pavyzdžiui, susiję su intelektinės nuosavybės teisių ar teisės į atvaizdą pažeidimu, jie negali būti susiję su konkurencijos bylos eiga, taigi jų nagrinėjimas nesuderinamas su bylas nagrinėjančio pareigūno vaidmeniu.

57.

Šiuo atveju tas pats pasakytina apie ieškovės pateiktus prieštaravimus, grindžiamus bendraisiais teisės principais, pateiktus atskirai nuo prašymo užtikrinti konfidencialumą.

58.

Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 26 punkto, pirmuoju ieškinio pirmojoje instancijoje pagrindu apeliantė kaltina bylas nagrinėjantį pareigūną tuo, kad jis neatsakė į tris skirtingus argumentus, susijusius, pirma, su Reglamento Nr. 1/2003 28 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu paskirties principo pažeidimu (šis argumentas nebepateikiamas apeliaciniame skunde), antra, su apeliantės turėtų teisėtų lūkesčių, kad ginčijama informacija nebus paskelbta, nepateisinimu ir, trečia, su vienodo požiūrio principo pažeidimu dėl to, kad dėl šio paskelbimo ji atsidurtų nepalankesnėje padėtyje, palyginti su kitais Sprendimo VPP adresatais.

59.

Iš apeliantės argumentų, pateiktų jos apeliaciniame skunde, taip pat matyti, kad šie prieštaravimai buvo pateikti atskirai nuo prašymo užtikrinti informacijos, išdėstytos pareiškimuose pagal baudų neskyrimo programą, konfidencialumą.

60.

Kiek tai susiję su prieštaravimais, pateiktais atskirai nuo prašymo užtikrinti konfidencialumą, mano nuomone, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 44 punkte pagrįstai nusprendė, kad bylas nagrinėjantis pareigūnas nebuvo įgaliotas atsakyti į juos.

61.

Norėčiau patikslinti, kad bylas nagrinėjančiam pareigūnui pateiktą apeliantės argumentą dėl teisėtų lūkesčių ir vienodo požiūrio principų galima suprasti dvejopai.

62.

Pirma, jis gali būti suprastas taip, kad juo siekiama įrodyti, jog informacija, pateikta pareiškimuose pagal baudų neskyrimo programą, turi būti laikoma konfidencialia, atsižvelgiant į teisėtus prašymą pateikusio asmens lūkesčius, kad civilinėse bylose jo padėtis netaps nepalankesnė nei kitų pažeidimo dalyvių, nusprendusių nebendradarbiauti. Taigi argumentui dėl ginčijamos informacijos konfidencialumo patvirtinti remiamasi teisėtų lūkesčių ir vienodo požiūrio principais, tačiau tik netiesiogiai. Kita vertus, nepaneigiama, kad bylas nagrinėjantis pareigūnas išnagrinėjo ir atmetė šį argumentą ginčijamame sprendime.

63.

Antra, tą patį apeliantės argumentą galima suprasti taip, kad juo siekiama įrodyti, jog teisėtų lūkesčių ir vienodo požiūrio principai pažeidžiami, neatsižvelgiant į tai, ar ginčijamą informaciją reikia laikyti konfidencialia. Šis atskiras argumentas gali būti siejamas su reikalavimų, susijusių su administracinių aktų atšaukimu ar ankstesnės Komisijos praktikos pakeitimu, nesilaikymu ( 23 ). Tačiau, mano nuomone, šie argumentai, kiek jais nesiremiama konfidencialiu informacijos pobūdžiu, nepriklauso bylas nagrinėjančio pareigūno kompetencijai.

64.

Be to, manęs neįtikina apeliantės argumentas, kad pripažinus bylas nagrinėjančio pareigūno kompetencijos ribojimą būtų pažeista jos teisė į teisminę apsaugą.

65.

Primenu, kad procedūra, kurioje dalyvauja bylas nagrinėjantis pareigūnas, turi stabdomąjį informacijos atskleidimo poveikį ir taip leidžia suinteresuotajam asmeniui kreiptis į Bendrąjį Teismą su ieškiniu dėl panaikinimo ir prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kaip nurodyta Sprendime AKZO Chemie ir AKZO Chemie UK / Komisija ( 24 ).

66.

Vis dėlto reikalavimas atlikti teisminę kontrolę prieš atskleidimą yra pateisinamas tuo, kad konfidencialios informacijos atskleidimas gali sukelti didelę ir nepataisomą žalą suinteresuotajam asmeniui. Tačiau šis pateisinimas taikomas tik tiek, kiek suinteresuotasis asmuo remiasi konfidencialiu informacijos pobūdžiu, ir negali būti išplėstas kitiems dėl paskelbimo pateiktiems prieštaravimams.

67.

Todėl manau, jog skundžiamo sprendimo 44 punkte Bendrasis Teismas pagrįstai nusprendė, kad bylas nagrinėjančio pareigūno kompetencija pagal Sprendimo 2011/695 8 straipsnio 2 dalį neapima prieštaravimų, kuriuos apeliantė pateikė remdamasi teisėtų lūkesčių apsaugos ir vienodo požiūrio principais.

68.

Galiausiai pažymiu, kad vienas iš motyvų, kuriais remdamasis Bendrasis Teismas padarė tokią išvadą, yra dviprasmis.

69.

Skundžiamo sprendimo 42 ir 43 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad apeliantės nurodyti teisėtų lūkesčių ir vienodo požiūrio principai nepriklauso bylas nagrinėjančio pareigūno kompetencijai, nes, priešingai taisyklėms, susijusioms su asmens duomenų apsauga ar reglamentuojančioms teisę susipažinti su dokumentais, šie principai nėra „normos, kuriomis konkrečiai siekiama apsaugoti nuo <…> [atskleidimo]“, ir jais nebuvo siekiama „konkretaus tikslo užtikrinti informacijos ar dokumentų konfidencialumą“.

70.

Bendrasis Teismas nepatikslino, ką jis turėjo omenyje, nurodydamas normas, kuriomis konkrečiai siekiama apsaugoti nuo atskleidimo ( 25 ). Jeigu šį skundžiamo sprendimo motyvą reikėtų suprasti kaip reiškiantį, kad teisėtų lūkesčių principas jokiu atveju negali būti pagrindas kvalifikuoti informaciją kaip konfidencialią, mano nuomone, šis motyvas būtų teisiškai klaidingas.

71.

Žinoma, kaip pažymi Komisija, suinteresuotasis asmuo turi tinkamai pagrįsti prašymą užtikrinti konfidencialumą, tačiau, kaip matyti iš Teisingumo Teismo praktikos ( 26 ), toks prašymas gali būti grindžiamas argumentu, jog nagrinėjama informacija buvo perduoda teisėtai tikintis, kad Komisija paisys jos konfidencialumo. Manau, reikalavimai, susiję su privataus asmens teisėtų lūkesčių paisymu, iš esmės gali pateisinti konfidencialumo užtikrinimą, nesvarbu, ar yra konkretus reglamentavimas.

72.

Vis dėlto, net jei skundžiamo sprendimo 42 ir 43 punktus reikėtų taip suprasti, tokia klaida negalėtų lemti skundžiamo sprendimo panaikinimo, nes atrodo, kad jo rezoliucinė dalis grindžiama kitais teisiniais motyvais ( 27 ). Iš tiesų dėl šių priežasčių Bendrasis Teismas konstatavo tik tai, kad bylas nagrinėjantis pareigūnas atsisakė kompetencijos atsakyti į „atskirus“ argumentus, grindžiamus teisėtų lūkesčių ir vienodo požiūrio principais (skundžiamo sprendimo 26 ir 44 punktai).

73.

Pati ši išvada yra teisiškai pagrįsta. Iš tiesų, kadangi apeliantė rėmėsi šiais argumentais atskirai nuo savo prašymo užtikrinti konfidencialumą, jų vertinimas nepriklausė bylas nagrinėjančio pareigūno kompetencijai. Todėl manau, kad skundžiamo sprendimo 44 punkte pateiktai Bendrojo Teismo išvadai reikia bet kuriuo atveju pritarti.

74.

Todėl siūlau apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmą dalį atmesti.

75.

Pirmojo pagrindo antroje dalyje apeliantė kaltina Bendrąjį Teismą atmetus jos kaltinimą, susijusį su pareigos nurodyti motyvus pažeidimu.

76.

Bendrasis Teismas klaidingai laikėsi nuomonės, kad Komisijos tarnybų pozicijos, išreikštos 2011 m. lapkričio 28 d. ir 2012 m. kovo 15 d. raštuose, yra ginčijamo sprendimo motyvų dalis (skundžiamo sprendimo 60 ir 132 punktai).

77.

Pažymėtina, kad skundžiamo sprendimo 60 ir 132 punktuose pateiktos Bendrojo Teismo išvados, pagal kurią ginčijamo sprendimo motyvus reikia vertinti atsižvelgiant ankstesnį susirašinėjimą su apeliante, negalima kritikuoti.

78.

Iš tiesų pagal nusistovėjusią teismų praktiką sprendimo motyvų pakankamumas vertinamas atsižvelgiant ne tik į jų formuluotę, bet ir į aplinkybes, jeigu jos žinomos suinteresuotajam asmeniui ir leidžia jam suprasti jo atžvilgiu priimtos priemonės esmę ( 28 ).

79.

Be to, kadangi Sąjungos institucijos sprendimu tiesiog patvirtinama anksčiau net ir kitos tarnybos išreikšta pozicija, šios pozicijos turinį galima laikyti reikšmingomis šio sprendimo motyvavimo aplinkybėmis ( 29 ). Šis požiūris taikomas ir tuo atveju, jeigu prašymą nagrinėja dvi nepriklausomos administracinės instancijos ( 30 ).

80.

Mano supratimu, to paties argumento taikymas šioje byloje nėra nesuderinamas su tuo, kad bylas nagrinėjantis pareigūnas Komisijoje yra nepriklausomas ( 31 ).

81.

Jeigu dvi instancijos Komisijoje priima tą pačią poziciją dėl dokumento atskleidimo ir konfidencialumo apimties, visi nurodyti motyvai yra reikšmingos aplinkybės tikrinant galutinio sprendimo teisėtumą.

82.

Todėl šioje byloje Bendrasis Teismas, nagrinėdamas ginčijamo sprendimo motyvus, galėjo atsižvelgti į poziciją, kurią anksčiau susirašinėdamos su apeliante išreiškė Konkurencijos generalinio direktorato tarnybos.

83.

Šiuo atžvilgiu pažymiu, kad, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 65 punkto, ginčijamame sprendime nurodyti apeliantės pateikto prašymo užtikrinti konfidencialumą atmetimo motyvai. Iš tiesų bylas nagrinėjantis pareigūnas, priminęs savo kompetencijos ribas, atsakė į apeliantės prieštaravimus, nes jie buvo grindžiami pareiškime pagal baudų neskyrimo programą pateiktos informacijos konfidencialumu, ir konstatavo, kad šios informacijos negalima laikyti konfidencialia ar tokia, kuriai taikoma verslo paslaptis, vien todėl, kad ji buvo perduota bendradarbiaujant su Komisija (ginčijamo sprendimo 12, 14 ir 18–21 punktai).

84.

Atmesdamas visą apeliantės prašymą užtikrinti konfidencialumą, bylas nagrinėjantis pareigūnas patvirtino poziciją, kuri buvo pareikšta Komisijos 2011 m. lapkričio 28 d. ir 2012 m. kovo 15 d. raštuose, apibūdintuose skundžiamo sprendimo 47 ir 48 punktuose. Taigi ši pozicija yra reikšminga vertinant ginčijamo sprendimo motyvus.

85.

Be to, kalbant apie poziciją, kuri buvo žinoma apeliantei prieš kreipiantis į bylas nagrinėjantį pareigūną, ji negali pagrįstai teigti, kad Bendrasis Teismas, atsižvelgdamas į šią poziciją, pažeidė jos teisę būti išklausytai, nes ji negalėjo ginčyti tuose raštuose pateiktų argumentų.

86.

Atsižvelgdamas į visas šias pastabas, siūlau atmesti antrą dalį, taigi ir visą pirmąjį pagrindą.

87.

Šiame pagrinde, kuris susijęs su skundžiamo sprendimo 76–127 punktais, apeliantė iš esmės teigia, jog, atmesdamas jos argumentą, kad informacija, kurią ji pateikė pareiškime pagal baudų neskyrimo programą, turėjo būti laikoma konfidencialia, Bendrasis Teismas pažeidė SESV 339 straipsnį, Reglamento Nr. 1/2003 30 straipsnį ir jos teisę į privataus gyvenimo apsaugą.

88.

Skundžiamo sprendimo 76–127 punktuose Bendrasis Teismas nagrinėjo ir atmetė pirmojoje instancijoje pateikto ieškinio trečiąjį pagrindą, kurį iš esmės sudarė trys dalys: pirmoji susijusi su apeliantės verslo paslapčių konfidencialumo pažeidimu, antroji – su informacijos, perduotos pagal atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo programą, konfidencialumo pažeidimu ir trečioji – su teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimu (skundžiamo sprendimo 76 punktas).

89.

Dėl pirmos dalies Bendrasis Teismas nusprendė, kad net darant prielaidą, jog tam tikra komercinė informacija galėjo būti verslo paslaptis, ji bet kuriuo atveju turėjo būti laikoma pasenusia, nes ji buvo penkerių ar daugiau metų senumo, o apeliantė neįrodė, kad, nepaisant šios informacijos senumo, ji vis dar atspindi esminius jos komercinės padėties duomenis (skundžiamo sprendimo 84–86 punktai).

90.

Kalbant apie antrą dalį, Bendrasis Teismas nagrinėjo, ar, kaip teigia apeliantė, dėl verslo paslapties informacija turėjo būti apsaugota vien todėl, kad įmonė savanoriškai pateikė ją Komisijai siekdama pasinaudoti atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo programa (skundžiamo sprendimo 88 punktas).

91.

Bendrasis Teismas atmetė teiginį, kad šioje byloje turi reikšmę apsaugos nuo atskleidimo apimtis pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnį. Jeigu būtų atsižvelgta į šį straipsnį ir uždrausta Komisijai skelbti bet kokią informaciją, kuriai taikoma teisės susipažinti su dokumentais išimtis, Komisija netektų galimybės skelbti net svarbiausios savo sprendimo informacijos, nes, remiantis prielaida, kurią Teisingumo Teismas siūlė taikyti Sprendime Komisija / EnBW ( 32 ), taikant šią išimtį saugoma visa tyrimo bylos informacija (skundžiamo sprendimo 91 ir 92 punktai).

92.

Iš esmės informacijos apie konkurencijos teisės pažeidimą atskleidimo, paskelbiant Komisijos sprendimą, kuriuo nubaudžiama už šį pažeidimą, nereikia painioti su trečiųjų asmenų teise susipažinti su Komisijos tyrimo byloje esančia medžiaga. Tokios informacijos atskleidimas nereiškia, kad pareiškimai pagal baudų neskyrimo programą atskleidžiami tretiesiems asmenims (skundžiamo sprendimo 93 punktas).

93.

Paskui Bendrasis Teismas išnagrinėjo visas tris teismų praktikoje nustatytas sąlygas dėl sąvokos „profesinė paslaptis“ ( 33 ).

94.

Kalbant apie dvi pirmas sąlygas, Bendrasis Teismas laikėsi nuomonės, kad jos įvykdytos, nes nagrinėjamą informaciją žinojo tik ribotas asmenų ratas ir jos atskleidimas galėjo padaryti didelę žalą apeliantei. Bendrasis Teismas konstatavo, kad ginčijamą informaciją iš esmės sudarė pažeidimo sudedamųjų dalių aprašymas. Kai kuriomis Sprendimo VPP ištraukomis, kurias buvo numatyta paskelbti, buvo daug išsamiau atskleidžiamas apeliantės elgesys darant pažeidimą, tad nukentėję tretieji asmenys galėjo lengviau nustatyti jos civilinės atsakomybės sąlygas ir dydį (skundžiamo sprendimo 96–105 punktai).

95.

Tačiau dėl trečiosios sąlygos Bendrasis Teismas nusprendė, kad apeliantės interesai, kurie galėjo būti pažeisti atskleidus informaciją, nebuvo objektyviai verti apsaugos ir kad todėl ginčijamai informacijai nebuvo taikomas įpareigojimas saugoti profesinę paslaptį. Bendrasis Teismas priminė, kad pagal nagrinėjamą sąlygą reikėjo nustatyti santykį tarp bendrojo skaidrumo intereso ir teisėtų interesų, dėl kurių jos negalima atskleisti. Tačiau, siekdama pasipriešinti su pažeidimu susijusios informacijos atskleidimui, apeliantė negalėjo pagrįstai remtis nei interesu apsaugoti savo reputaciją, nei interesu apsisaugoti nuo priteisimo atlyginti žalą ar viešojo intereso, kad atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo programos būtų veiksmingos (skundžiamo sprendimo 106–122 punktai).

96.

Galiausiai, kalbant apie trečiąją sąlygą, Bendrasis Teismas nusprendė, kad nors per tyrimą surinkta informacija, susijusi su Sąjungos kartelių teisės pažeidimu, iš esmės turi būti laikoma susijusia su privačia asmens veikla, šis asmuo negali remtis teise į jos apsaugą, skųsdamasis pakenkimu jo reputacijai, kurį buvo galima numatyti dėl jo paties veiksmų (skundžiamo sprendimo 124–126 punktai).

97.

Atsakydamas į apeliantės argumentus, susijusius su teisėtų lūkesčių pažeidimu, pateiktus ieškinio pirmojoje instancijoje trečiam pagrindui pagrįsti, Bendrasis Teismas laikėsi nuomonės, kad šie argumentai sutampa su argumentais, pateiktais kartu su ketvirtuoju pagrindu, ir juos reikia nagrinėti analizuojant šį pagrindą (skundžiamo sprendimo 77 punktas). Bendrasis Teismas šiuos argumentus išnagrinėjo skundžiamo sprendimo 134–158 punktuose.

98.

Šį pagrindą sudaro keturios dalys.

99.

Pirmoje dalyje apeliantė teigia, jog Bendrasis Teismas klaidingai konstatavo, kad ginčijama informacija prarado konfidencialumą vien todėl, kad ji buvo senesnė nei penkerių metų (skundžiamo sprendimo 84–86 punktai).

100.

Antroje dalyje apeliantė tvirtina, jog Bendrasis Teismas turėjo konstatuoti, kad informacija, pateikta pareiškimuose pagal baudų neskyrimo programą, turėjo būti laikoma konfidencialia.

101.

Apeliantės teigimu, Bendrasis Teismas klaidingai atsisakė šioje byloje taikyti tuos pačius kriterijus, kurie taikomi susipažinimui su dokumentais ir kurie numatyti Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje (skundžiamo sprendimo 92 ir 93 punktai). Bendrasis Teismas dirbtinai atskyrė teisę susipažinti su dokumentais ir juose esančios informacijos paskelbimą.

102.

Apeliantė nurodo, kad pareiškimai pagal baudų neskyrimo programą pateikti tik Komisijos procedūros tikslais ir tikintis, kad Komisija paisys 2002 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo 32 punkte ir Komisijos pranešimo dėl atleidimo nuo baudų ir baudų sumažinimo kartelių bylose (toliau – 2006 m. Pranešimas dėl bendradarbiavimo) ( 34 ) 40 punkte suteiktų garantijų.

103.

Taigi, kaip nurodo apeliantė, skundžiamo sprendimo 93, 117, 138, 140–150, 155 ir 161 punktuose pateikti motyvai yra klaidingi, nes jie grindžiami išvada, kad pareiškimų pagal baudų neskyrimo programą turinio atskleidimo viešoje Sprendimo VPP versijoje negalima prilyginti pačių pareiškimų pagal baudų neskyrimo programą atskleidimui iš dalies. Apeliantė teigia, jog Bendrasis Teismas klaidingai konstatavo, kad Komisija gali skelbti visų rūšių informaciją, susijusią su pareiškimais pagal baudų neskyrimo programą, nors tai yra tiesioginės ar netiesioginės jų citatos.

104.

Subsidiariai, trečioje dalyje apeliantė tvirtina, kad ginčijama informacija bet kuriuo atveju yra konfidenciali remiantis kriterijais, suformuluotais Sprendime Bank Austria Creditanstalt / Komisija ( 35 ). Priešingai Bendrojo Teismo teiginiams skundžiamo sprendimo 107–111 punktuose, jos interesai objektyviai verti apsaugos, kaip tai suprantama pagal šią teismo praktiką.

105.

Ketvirtoje dalyje apeliantė kritikuoja skundžiamo sprendimo 121–126 punktus, susijusius su tariamu jos teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimu. Apeliantė teigia, kad pareiškimų pagal baudų neskyrimo programą turinio atskleidimo, priešingai, nei teigė Bendrasis Teismas, negalima laikyti numatoma jos dalyvavimo kartelyje pasekme.

106.

Komisija ginčija šiuos argumentus, iš esmės nurodydama reikšmingus skundžiamo sprendimo motyvus.

107.

Pagrindinis apeliantės argumentas pateikiant šį pagrindą susijęs su tariamu informacijos, pateiktos pareiškimuose pagal baudų neskyrimo programą, konfidencialumu ir su jos apsauga nuo atskleidimo skelbiant Komisijos sprendimus.

108.

Pažymiu, kad įmonės pareiškimai pagal baudų neskyrimo programą skiriasi nuo visų kitų dokumentų, kuriuos Komisija surenka per tyrimą, nes juose išsamiai apibūdinamos pažeidimo faktinės aplinkybės, kurias savanoriškai atskleidė tiesioginis jo dalyvis ( 36 ). Taigi, skirtingai nuo kitos Komisijos bylos medžiagos, tai yra vertinamasis dokumentas, pateikiamas neplanuotai, specialiai skirtas pateikti pagal atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo programą, kuriuo jo autorius prisipažįsta padaręs pažeidimą ir taip atsisako savo teisės neduoti parodymų prieš save.

109.

Šio dokumento pobūdis pateisina jo atskleidimo išlygas.

110.

Pagal 2002 m. ir 2006 m. pranešimus dėl bendradarbiavimo pareiškimų pagal baudų neskyrimo programą viešas atskleidimas iš esmės negalimas net ir po to, kai Komisija priima sprendimą, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmoje ir trečioje įtraukose numatytas išimtis, susijusias su komercinių interesų apsauga ir inspekcijų bei tyrimų tikslų apsauga ( 37 ). Šie pareiškimai neturi būti susiję su dokumentų pateikimu civilinėse bylose. Tačiau pareiškimų dėl atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo apsauga nedraudžia jų atskleisti kitoms šalims, įgyvendinančioms savo teisę į gynybą susipažįstant su bylos medžiaga ( 38 ). Dokumentuose, susijusiuose su Europos konkurencijos tinklu, numatytos išlygos dėl konkurencijos institucijų keitimosi pareiškimais ( 39 ).

111.

Komisijos praktika, kuri matyti iš šių dokumentų, grindžiama pareiškimų pagal baudų neskyrimo programą ir ankstesnių prašymo atleisti nuo baudos ar ją sumažinti pateikėjo pateiktų dokumentų atskyrimu. Iš esmės pareiškimams dėl atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo teikiama absoliuti apsauga nuo paviešinimo ir perdavimo nacionaliniams teismams.

112.

Komisija nuosekliai gina šią praktiką Teisingumo Teisme ( 40 ) ir kaip amicus curiae nacionaliniuose teismuose ( 41 ).

113.

Sprendime Pfleiderer ( 42 ) Teisingumo Teismas pripažino galimybę nagrinėjant civilinę bylą atskleisti dokumentus, susijusius su atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo programa. Nagrinėdami prašymą leisti susipažinti su šiais dokumentais nacionaliniai teismai turi kiekvienu konkrečiu atveju užtikrinti pusiausvyrą tarp interesų, suteikiančių pagrindą pateikti informaciją, ir šios informacijos, kurią atleisti nuo baudos ar ją sumažinti prašantis asmuo pateikė savanoriškai, apsaugos. Taigi reikia užtikrinti dėl kartelio nukentėjusių trečiųjų asmenų teisės pareikšti civilinius ieškinius dėl žalos atlyginimo ( 43 ) ir valdžios institucijų vykdomo persekiojimo veiksmingumo apsaugos pusiausvyrą. Tačiau Teisingumo Teismas nėra priėmęs sprendimo dėl ypatingo pareiškimų dėl atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo pobūdžio ( 44 ).

114.

Sprendime Komisija / EnBW ( 45 ) Teisingumo Teismas konstatavo esant bendrą prielaidą, pagal kurią byloje dėl SESV 101 straipsnio taikymo esančių dokumentų atskleidimas kenkia komerciniams su tokia procedūra susijusių įmonių interesams ir su ja susijusios tyrimų veiklos tikslų apsaugai, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmą ir trečią įtraukas.

115.

Reikia nustatyti, ar pareiškimams pagal baudų neskyrimo programą suteikiama apsauga turi būti išreikšta tam tikrais ribojimais, taikomais šiuose pareiškimuose pateiktos informacijos naudojimui Komisijos sprendimų, kuriais konstatuojamas pažeidimas, motyvuose.

116.

Šiuo atžvilgiu pažymiu, kad apsauga nuo atskleidimo taikoma neskelbtinai informacijai, neatsižvelgiant į tai, kokioje laikmenoje ji pateikta. Iš to darytina išvada, kad jeigu pareiškimams pagal baudų neskyrimo programą taikoma apsauga, ši apsauga iš esmės taip pat taikoma jų citatoms kituose dokumentuose.

117.

Atrodo, kad šį argumentą pripažino Komisija. 2011 m. lapkričio mėn. dalyvaudama Jungtinės Karalystės teisme kaip amicus curiae ( 46 ) Komisija teigė, kad išlygos, susijusios su pareiškimų pagal baudų neskyrimo programą atskleidimu, taikomos ir tuo atveju, kai konfidenciali jos sprendimo versija atskleidžiama civilinėje byloje, nes šiame sprendime pateiktos pareiškimų pagal baudų neskyrimo programą citatos.

118.

Tai, kad pareiškimuose pagal baudų neskyrimo programą esanti informacija turi būti saugoma ir tais atvejais, kai ji perkeliama į kitą dokumentą, reiškia, kad Komisija turi apdairiai naudoti ją viešai skelbiamoje savo sprendimų versijoje.

119.

Vis dėlto pažymėtina, kad pareiškimų dėl atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo apsauga yra pateisinama viešuoju interesu užtikrinti atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo programų, kurios yra pagrindinė priemonė karteliams išaiškinti, patrauklumą ( 47 ). Tačiau apeliantė negali remtis tokiu viešuoju interesu prieš Komisiją.

120.

Galima kelti klausimą, ar nagrinėjama apsauga taip pat grindžiama ypatingu prašančiojo atleisti nuo baudos ar ją sumažinti interesu ( 48 ).

121.

Mano nuomone, apie tokio intereso buvimą galima spręsti iš atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo programų veikimo.

122.

Iš tiesų, kai valdžios institucija nustato atleidimo nuo baudų ar jų sumažinimo programą, ji sukuria teisinį pagrindą, kuriuo įmonė skatinama tiesiog prisipažinti, kad dalyvavo darant pažeidimą, taigi atsisakyti teisės neduoti parodymų prieš save. Iš čia atsiranda prašančiojo atleisti nuo baudos ar ją sumažinti ir Komisijos pasitikėjimo santykis, panašus į egzistuojantį tarp Komisijos ir informatoriaus arba skundo pateikėjo konkurencijos bylose ( 49 ). Įmonė, kuri nusprendžia atsisakyti teisės neduoti parodymų prieš save, turi galėti priimti šį sprendimą žinodama visas aplinkybes. Taigi ji gali tikėtis, kad Komisija, naudodama šiomis ypatingomis aplinkybėmis pateiktą informaciją, atsižvelgs į jos interesus.

123.

Tačiau net pripažįstant, kad iš to gali kilti teisėtas lūkestis dėl konfidencialaus vertinimo, šis lūkestis susijęs tik bendradarbiaujant gautos informacijos atskleidimu tokiomis aplinkybėmis, kai galima atsekti jos šaltinį, ir nėra susijęs su pačios šios informacijos apsauga.

124.

Šis argumentas grindžiamas tuo, kad nagrinėjamos informacijos apsaugą lemia ne neskelbtinas jos turinys, o šio turinio ir pačios informacijos pateikimo Komisijai aplinkybių derinys ( 50 ).

125.

Todėl, mano nuomone, nors Komisija turi apdairiai naudoti šią informaciją, kai skelbia savo sprendimus, jos atskleidimo apribojimai, atsirandantys dėl asmens, prašančio atleisti nuo baudos ar ją sumažinti, teisėto intereso, taikomi tik informacijai, pagal kurią galima nustatyti jos ryšį su pareiškimu pagal baudų neskyrimo programą. Tik šios informacijos atskleidimas leistų skaitytojui atkurti tikslų pareiškimų pagal baudų neskyrimo programą turinį, o tai prilygtų daliniam jos atskleidimui.

126.

Iš kitos pusės, mano manymu, Komisija turi turėti diskreciją nuspręsti, kaip viešai skelbiamose savo sprendimų versijose naudoti kitus su pareiškimais pagal baudų neskyrimo programą susijusius duomenis.

127.

Viena vertus, Komisija turi turėti didelę veiksmų laisvę sprendime ir skelbiamoje jo versijoje apibūdindama kartelio veikimą. Atliekant daugelį tyrimų pareiškimai pagal baudų neskyrimo programą bent kai kurių pažeidimo epizodų atžvilgiu ir tuo atveju, jeigu yra patvirtinami kitais savarankiškais įrodymais, yra pagrindinis įrodymų šaltinis. Jeigu sprendime turėtų nelikti visos informacijos, pateiktos šiuose pareiškimuose, ji galėtų tapti nenaudinga kaip informacijos apie pažeidimą šaltinis. Tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad, turint omenyje, jog Komisijos bylos medžiagai taikoma bendroji prielaida, nustatyta Sprendime Komisija / EnBW ( 51 ), nekonfidenciali Komisijos sprendimo versija yra svarbus informacijos šaltinis tretiesiems asmenims, laikantiems save nukentėjusiais nuo kartelio ( 52 ). Todėl galėtų būti nepagrįstai apribota šių trečiųjų asmenų galimybė pareikšti civilinius ieškinius.

128.

Antra, nuspręsdamas atskleisti kartelį, prašymo atleisti nuo baudos ar ją sumažinti pateikėjas turi žinoti, kad bendradarbiaujant perduoti duomenys bus svarbus informacijos šaltinis ir kad Komisija plačiai jais naudosis nustatydama ir aprašydama faktus taip pat ir nekonfidencialioje sprendimo versijoje. Taigi šis asmuo turi sutikti su tuo, kad, išskyrus tiesiogines jo pareiškimų citatas ir kitą informaciją, leidžiančią nustatyti jį kaip šaltinį, Komisijai perduota informacija bus perteikta jos sprendime, taip pat ir viešai skelbiamoje jos versijoje.

129.

Pažymiu, kad, nuspręsdamas bendradarbiauti su Komisija, prašymo atleisti nuo baudos ar ją sumažinti pateikėjas gali pagrįstai numatyti, kad jo bendradarbiavimo konfidencialumas nebus saugomas be išlygų. Prašymo atleisti nuo baudos ar ją sumažinti pateikėjo tapatybė bus žinoma viešai nuo Komisijos sprendimo priėmimo. Be to, nors galima tikėtis, kad Komisija imsis pagrįstų priemonių, kad nuslėptų bendradarbiaujant gautų įrodymų šaltinį, neišvengiama, kad asmuo, skaitantis sprendimą, žinodamas prašančiojo ar prašančiųjų atleisti nuo baudos ar ją sumažinti tapatybę, galėtų būti paskatintas spėlioti, kad vienokia ar kitokia informacija pateikta jiems bendradarbiaujant.

130.

Pirmoje pagrindo dalyje apeliantė ginčija penkerių metų prezumpcijos, grindžiamos tuo, kad komercinė informacija paseno, taikymą skundžiamo sprendimo 84–86 punktuose.

131.

Pagal Komisijos praktiką ( 53 ) ir Bendrojo Teismo praktiką, suformuotą prašymų užtikrinti konfidencialumą srityje ( 54 ), penkerių ar daugiau metų senumo komercinė informacija paprastai turi būti laikoma nekonfidencialia, nebent išimtinėmis aplinkybėmis atitinkama įmonė įrodo, kad ši informacija vis dar atspindi esminius jos komercinės padėties duomenis.

132.

Ši praktika grindžiama bendru argumentu, kad komercinė informacija ilgainiui praranda neskelbtiną pobūdį. Mano nuomone, šis argumentas suteikia pagrindą taikyti su remiantis patirtimi apibrėžtu laikotarpiu susietą prezumpciją, kurią suinteresuota įmonė gali paneigti, pateikdama priešingų įrodymų.

133.

Pažymėtina, kad pagal šią prezumpciją neatmetama, jog tam tikra komercinė informacija gali išlikti konfidenciali ir praėjus šiam penkerių metų laikotarpiui. Taigi jos taikymas turi būti suderinamas su tuo, kad išimtys, susijusios su teise susipažinti su dokumentais, gali būti taikomos trisdešimties metų laikotarpį, o prireikus ir ilgiau ( 55 ).

134.

Patikslinu, kad visi šie argumentai susiję su neskelbtina komercine informacija ir netaikomi informacijai, kurios konfidencialumu remiamasi dėl kitos priežasties.

135.

Šioje byloje apeliantė kritikuoja skundžiamo sprendimo 84–86 punktus ir teigia, kad informacija, pateikta pareiškime pagal baudų neskyrimo programą, nepraranda konfidencialumo vien dėl praėjusio laiko. Jos teigimu, šios informacijos apsauga negali būti apribota griežtai apibrėžtu laikotarpiu.

136.

Mano supratimu, ši kritika grindžiama klaidingu skundžiamo sprendimo aiškinimu.

137.

Skundžiamo sprendimo 84–86 punktuose Bendrasis Teismas atmetė apeliantės argumentą, kad numatytoje paskelbti sprendimo versijoje buvo konfidencialios komercinės informacijos, susijusios su jos verslo santykiais ir kainų politika (ieškinio pirmojoje instancijoje trečiojo pagrindo pirma dalis).

138.

Šio argumento atmetimas nepaveikia Bendrojo Teismo atliktos atskiro apeliantės argumento, susijusio su tuo, kad ginčijama informacija turi būti apsaugota nuo atskleidimo, nes ji pateikta pareiškime pagal baudų neskyrimo programą, analizės (trečiojo pagrindo antra dalis, skundžiamo sprendimo 88–122 punktai).

139.

Taigi teigdama, kad penkerių metų prezumpcija negali būti taikoma pareiškime pagal baudų neskyrimo programą pateiktai informacijai, apeliantė neatsižvelgia į tai, kad ši prezumpcija, daroma skundžiamo sprendimo 84–86 punktuose, susijusi tik su jos argumentu dėl neskelbtinos komercinės informacijos.

140.

Taigi manau, kad pagrindo pirma dalis nepagrįsta.

141.

Apeliantė teigia, kad pareiškime pagal baudų neskyrimo programą pateiktai ginčijamai informacijai taikoma profesinės paslapties apsauga, todėl, atsižvelgiant į SESV 339 straipsnį ir Reglamento Nr. 1/2003 30 straipsnį, aiškinamus atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalį, Komisija negali jos įtraukti į viešai skelbiamą sprendimo versiją, nebent yra viršesnis viešasis interesas, kuris šioje byloje nebuvo įrodytas.

142.

Šis argumentas grindžiamas prielaida, kad pareiškime pagal baudų neskyrimo programą pateiktos informacijos panaudojimas viešai skelbiamoje Komisijos sprendimo versijoje prilygsta daliniam paties šio pareiškimo atskleidimui.

143.

Tačiau, atsižvelgiant į mano pirmiau pateiktas pastabas ( 56 ), ši prielaida yra netiksli.

144.

Iš tiesų, nors naudodama pareiškime pagal baudų neskyrimo programą pateiktą informaciją viešai skelbiamoje savo sprendimo versijoje Komisija turi atsižvelgti į jo konfidencialumą, šiuo atveju taikomi apribojimai susiję su informacija, kuri leidžia spręsti apie jos kilmę, t. y. daugiausia su tiesioginėmis pareiškimo citatomis ir nuorodomis į šaltinį.

145.

Taigi net ir pripažinus, kad apeliantė yra itin suinteresuota pareiškimų pagal baudų neskyrimo programą konfidencialumu (šioje byloje Komisija tai ginčija), šiuo interesu galima remtis tik prieštaraujant sprendimo ištraukų, kuriose pateikiamos tiesioginės citatos iš pareiškimo arba nuorodos į šaltinį, paskelbimui.

146.

Tačiau tokios informacijos atskleidimas nėra šios bylos dalykas.

147.

Iš tiesų Komisija nurodė, kad iš išplėstinės nekonfidencialios versijos, kurią numatė skelbti, pašalino visą informaciją, iš kurios buvo galima spręsti, kad ji išdėstyta pareiškimuose ar dokumentuose, pateiktuose bendradarbiaujant su Komisija siekiant atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo, pagrindiniame tekste ir jo išnašose paslėpdama bet kokį ryšį tarp informacijos ir fakto, kad pateikta pareiškime pagal baudų neskyrimo programą.

148.

Taigi, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 139 punkto, visa informacija, kuri galėjo tiesiogiai ar netiesiogiai nurodyti informacijos, pateiktos apeliantės pareiškimuose pagal baudų neskyrimo programą, šaltinį, buvo paslėpta.

149.

Kadangi apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, kad nepaslėptose ištraukose dar liko jos pareiškimo pagal baudų neskyrimo programą pažodinių citatų, šį argumentą reikia išnagrinėti atsižvelgiant į tai, kaip apeliantė supranta „pažodines citatas“.

150.

Apeliantė tvirtina, kad ši sąvoka apima ne tik „pažodines citatas, išskirtas būtent kaip citatos“, bet ir „ištraukas, kuriose tekstas pakartojamas pažodžiui, tačiau i) nepažymėjus jo kaip citatos arba ii) netiesiogine kalba perrašant įmonės parodymus“, ir teigia, kad šiuo atveju nepakanka, kad Komisija paslėptų cituojamos įmonės pavadinimą ar konkrečią nuorodą į Komisijos bylos medžiagoje esantį dokumentą. Apeliantė teigia, jog dėl to, kad Sprendimo VPP 85 punkte ji laikoma pagrindiniu Komisijos informacijos šaltiniu, tretieji asmenys a priori laikys ją bent jau daugumos sprendime esančių citatų šaltiniu.

151.

Taigi, kaip jau nurodžiau ( 57 ), nors galima tikėtis, kad Komisija imsis pagrįstų priemonių, kad paslėptų bendradarbiaujant gautų įrodymų šaltinį, sprendimą skaitantis asmuo, žinantis prašančiojo (-ųjų) atleisti nuo baudos ar ją sumažinti tapatybę, neišvengiamai gali būti paskatintas spėlioti, kad vienokia ar kitokia informacija pateikta dėl jų bendradarbiavimo. Šio argumento nepakanka, kad būtų galima taikyti teisės aktuose įtvirtintą išlygą dėl atitinkamų ištraukų skelbimo. Taigi apeliantė negali pagrįstai prieštarauti su pažeidimu susijusios informacijos, pateiktos jos pareiškime pagal baudų neskyrimo programą, paskelbimui Komisijos sprendime, nebent tai būtų tiesioginės parodymų citatos ir kita nustatyti šaltinį leidžianti informacija, kuri nesusijusi su apeliantės pateiktu argumentu.

152.

Manęs taip pat neįtikina apeliantės teiginys, kad Bendrasis Teismas pažeidė Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, susijusius su teise susipažinti su dokumentais.

153.

Žinoma, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad, kalbant apie visuomenės teisę susipažinti su konkurencijos byloje esančiais dokumentais, Komisija galėjo remtis bendra tokio atskleidimo prieštaravimo Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmoje ir trečioje įtraukose numatytiems interesams prezumpcija ( 58 ).

154.

Tačiau, mano nuomone, šia prezumpcija, nustatyta Komisijos naudai ir leidžiančia jai atsisakyti atskirai nagrinėti jos bylos medžiagoje esančius dokumentus, negalima remtis prieš pačią Komisiją. Iš tiesų Komisija, apibūdindama pažeidimus viešai skelbiamoje sprendimo versijoje, negali remtis prezumpcija, kad visa jos bylos medžiaga yra konfidenciali. Taigi, kaip Bendrasis Teismas nurodė skundžiamo sprendimo 92 punkte, dėl tokio aiškinimo Reglamento Nr. 1/2003 30 straipsnis ne tik netektų prasmės, bet ir būtų praktiškai perkelta įrodinėjimo pareiga, kuri konfidencialumo užtikrinimo srityje tenka prašymą pateikusiam asmeniui.

155.

Todėl apeliantė negali veiksmingai remtis Bendrojo Teismo praktika, pagal kurią informaciją reikia laikyti saugoma profesinės paslapties įpareigojimu, nes jos konfidencialumą lemia Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje numatyta teisės susipažinti su dokumentais išimtis ( 59 ).

156.

Galiausiai, mano nuomone, apeliantė klaidingai teigia, kad Bendrojo Teismo pozicija leidžia Komisijai nevaržomai skelbti visą informaciją, pateiktą pareiškime pagal baudų neskyrimo programą.

157.

Pažymiu, jog iš ginčijamo sprendimo matyti, kad Komisija patenkino kai kuriuos apeliantės prašymus, visų pirma susijusius su nuorodų į informacijos šaltinį paslėpimu. Taigi dėl šių prašymų Bendrajame Teisme nebebuvo ginčijamasi.

158.

Šiuo tikslu skundžiamo sprendimo 136–139 punktuose Bendrasis Teismas atskyrė pareiškimuose pagal baudų neskyrimo programą pateiktos informacijos paskelbimą nuo pačių pareiškimų atskleidimo ir nurodė, kad Komisija pašalino visą informaciją, leidžiančią tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti pagal programą dėl atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo pateiktos informacijos šaltinį ( 60 ). Be to, iš skundžiamo sprendimo 141 punkto matyti, kad konfidencialiai Komisijos sprendimo versijai suteiktą apsaugą pateisina, be kita ko, tai, jog joje pateikiamos nuorodos, susijusios su informacijos, pateiktos pagal atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo programą, šaltiniu, ir kad todėl ši konfidenciali versija gali atspindėti šių įmonių prieš save duotus parodymus. Iš to galima spręsti, kad ta pati išlyga taikoma nekonfidencialiai Komisijos sprendimo versijai, kurioje neturi likti tokių nuorodų, susijusių su informacijos šaltiniu.

159.

Todėl, priešingai, nei teigia apeliantė, iš šių skundžiamo sprendimo motyvų negalima daryti išvados, kad Komisija, skelbdama bendradarbiaujant gautą informaciją, turi neribotą diskreciją.

160.

Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, manau, kad Bendrasis Teismas pagrįstai atmetė apeliantės argumentą, susijusį su informacijos, pateiktos pagal programą dėl atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo, konfidencialumu.

161.

Subsidiariai, atsižvelgdama į pirmesnes dalis, apeliantė teigia, kad, priešingai tam, ką Bendrasis Teismas konstatavo skundžiamo sprendimo 106–111 punktuose, Sprendimu Bank Austria Creditanstalt / Komisija ( 61 ) suformuluotoje teismo praktikoje nustatyta trečioji sąlyga dėl profesinės paslapties kvalifikavimo, t. y. sąlyga dėl interesų, kurie objektyviai verti apsaugos, buvimo, šioje byloje yra įvykdyta.

162.

Apeliantė nesutinka su tuo, kad buvo atmestas jos argumentas, jog numatomu paskelbimu buvo nepagrįstai pakenkta esamoms ar būsimoms civilinėms byloms. Šiuo atžvilgiu apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas iškreipė jos argumentą konstatuodamas, kad ji iš esmės siekė apsisaugoti nuo galimo žalos priteisimo nacionaliniame teisme, o šis interesas nevertas apsaugos (skundžiamo sprendimo 109 ir 110 punktai). Apeliantės teigimu, jos interesas yra išvengti ne žalos atlyginimo, o diskriminacinio požiūrio nagrinėjant tokius ieškinius dėl žalos atlyginimo, nes dėl jos pareiškime pagal baudų neskyrimo programą esančios informacijos atskleidimo jos padėtis taptų nepalankesnė, palyginti su kitais kartelio dalyviais.

163.

Pažymiu, kad, kaip matyti, be kita ko, iš skundžiamo sprendimo 103 ir 104 punktų, Komisijos numatytas išsamesnės sprendimo versijos paskelbimas buvo susijęs būtent su Sprendimo VPP motyvais dėl kartelio veikimo, tad jis galėjo leisti nukentėjusiesiems tretiesiems asmenims lengviau nustatyti ir apeliantės, ir kitų darant pažeidimą dalyvavusių įmonių civilinę atsakomybę. Taigi tai buvo informacija, kuri padėjo nustatyti visų kartelio dalyvių atsakomybę.

164.

Todėl, jeigu apeliantė gali pagrįstai remtis savo interesu išvengti, kad tarp pateiktos informacijos ir jos pačios, kaip informacijos šaltinio, būtų nustatytas ryšys, šis interesas užtikrinamas paslepiant tiesiogines citatas ir kitą informaciją, leidžiančią nustatyti jos šaltinį.

165.

Jei, atvirkščiai, apeliantė siekia remtis savo interesu nuslėpti iš nagrinėjamos informacijos matomo jos vaidmens organizuojat pažeidimą svarbą, kad šia aplinkybe nebūtų remiamasi pareiškiant ieškinius dėl žalos atlyginimo ar atgręžtinius ieškinius, šis interesas nevertas apsaugos, kaip teigia Komisija, nurodydama skundžiamo sprendimo 107 ir 110 punktus ir juose cituojamą Teisingumo Teismo praktiką, atsižvelgiant į teisę reikalauti antikonkurenciniu elgesiu padarytos žalos atlyginimo.

166.

Todėl manau, kad trečia dalis yra nepagrįsta.

167.

Ketvirtoje dalyje apeliantė kritikuoja skundžiamo sprendimo 124–126 punktus ir remiasi Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnyje įtvirtintos teisės į privataus gyvenimo gerbimą pažeidimu.

168.

Kaip Bendrasis Teismas pažymėjo skundžiamo sprendimo 124 punkte, informacija, kurią Komisijai pateikė įmonės, laikoma susijusia su jų privačia veikla ir jai turi būti taikomas reikalavimas dėl privataus gyvenimo gerbimo.

169.

Paskui Bendrasis Teismas nurodė, kad nors toks reikalavimas taip pat taikomas informacijai, renkamai atliekant tyrimą dėl Sąjungos teisės kartelių srityje pažeidimo, suinteresuotasis asmuo negali juo remtis, kad apskųstų iš jo paties veiksmų, pavyzdžiui, nusikaltimo, galintį kilti pavojų jo reputacijai (skundžiamo sprendimo 125 punktas). Taigi teisė į privataus gyvenimo gerbimą negali kliudyti atskleisti informaciją, susijusią su įmonės dalyvavimu darant Komisijos konstatuotą konkurencijos teisės pažeidimą (skundžiamo sprendimo 126 punktas).

170.

Apeliantė tvirtina, kad šis argumentas šioje byloje netaikomas, nes ginčijamos informacijos atskleidimas nėra nuspėjama jos dalyvavimo darant pažeidimą pasekmė.

171.

Pažymiu, kad apeliantė neginčija Bendrojo Teismo išvados, kad ji negali pagrįstai remtis žala jos reputacijai dėl informacijos, susijusios su apeliantės pažeidimais, paskelbimo, nes ši žala buvo nuspėjama ir kilo dėl jos pačios veiksmų. Be to, ši išvada grindžiama nustovėjusia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, su kuria savo išvadą sugretino Bendrasis Teismas ( 62 ).

172.

Tačiau, išskyrus tariamą teisės į reputaciją pažeidimą, kurį Bendrasis Teismas išnagrinėjo ir atmetė, apeliantė nenurodo, kaip ginčijamos informacijos atskleidimas paveikė jos teisę į privataus gyvenimo gerbimą.

173.

Todėl manau, kad reikia atmesti ketvirtą dalį, o dėl tos priežasties – ir visą ieškinio antrąjį pagrindą.

174.

Trečiajame pagrinde apeliantė nurodo Bendrojo Teismo tariamai padarytą klaidą vertinant teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus.

175.

Apeliantė iš esmės ginčija tai, kad buvo atmestas jos argumentas, jog naujas Sprendimo VPP paskelbimas pakenkė jos teisėtiems lūkesčiams būtent dėl to, kad jis prilygo, pirma, palankaus sprendimo, priimto per pirmąjį paskelbimą 2007 m., atšaukimui ir, antra, ankstesnės Komisijos praktikos pakeitimui.

176.

Skundžiamo sprendimo 159–163 punktuose Bendrasis Teismas nagrinėjo ir atmetė kaip nepagrįstą apeliantės argumentą, pateiktą kartu su ketvirtuoju pagrindu, kuriame teigiama, kad pirmos nekonfidencialios Sprendimo VPP versijos paskelbimas 2007 m. sukėlė jai teisėtų lūkesčių.

177.

Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisija galėjo savanoriškai paskelbti išsamesnę Sprendimo VPP versiją nei minimali reikalaujama versija ir įtraukti į ją informaciją, kurios skelbti nereikalaujama, jeigu jos paskelbimas nebuvo nesuderinamas su įpareigojimu saugoti profesinę paslaptį. Šiomis aplinkybėmis vien tai, kad 2007 m. Komisija paskelbė pirmąją nekonfidencialią Sprendimo VPP versiją ir kad nelaikė jos laikina versija, negalėjo suteikti apeliantei jokio tikslaus užtikrintumo, kad vėliau nebus skelbiama nauja, nekonfidenciali ir išsamesnė to paties sprendimo versija. Be kita ko, vėliau skelbiant tokią versiją, buvo galima atsižvelgti į tai, kad laikui bėgant neskelbtina komercinė informacija paseno.

178.

Apeliantė kritikuoja tai, kad skundžiamo sprendimo 136–165 punktuose buvo atmestas jos argumentas, susijęs su teisėtų lūkesčių ir teisinio saugumo principų pažeidimu.

179.

Pirma, kaip nurodo apeliantė, Bendrasis Teismas nesilaikė Teisingumo Teismo praktikos, pagal kurią asmeniui palankūs teisėti administraciniai aktai iš esmės negali būti panaikinti ar atšaukti ( 63 ). Apeliantė šiuo klausimu nurodo, kad, 2007 m. paskelbdama pirmąją nekonfidencialią Sprendimo VPP versiją, Komisija sutiko paslėpti apeliantės prašomą informaciją ir užbaigė paskelbimo procedūrą, priimdama apeliantei palankų sprendimą, o jo atšaukimas, kuris buvo numatytas ginčijamame sprendime, prieštaravo teismų praktikoje nustatytoms sąlygoms.

180.

Antra, apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas klaidingai atmetė jos argumentą, susijusį su ankstesnės Komisijos praktikos pakeitimu. Apeliantės teigimu, net pripažinus, kad Komisija gali nevaržomai keisti savo praktiką, formuojamą vadovaujantis 2006 m. Pranešimu dėl bendradarbiavimo, ir sumažinti pareiškimų pagal baudų neskyrimo programą apsaugos lygį būsimose bylose, ji negali apeliantės nenaudai imtis priemonių dėl faktinės padėties, dėl kurios ji jau priėmė sprendimą ir jį paskelbė 2007 m.

181.

Komisija nesutinka su šiais argumentais ir iš esmės nurodo reikšmingus skundžiamo sprendimo motyvus.

182.

Šiame pagrinde apeliantės pateiktus argumentus iš esmės sudaro dvi dalys, pirmoji susijusi su administracinio akto atšaukimo sąlygų pažeidimu, o antroji – su teisėtų lūkesčių pažeidimu dėl to, kad Komisija tariamai pakeitė savo praktiką.

183.

Pagal nusistovėjusią teismų praktiką individualaus administracinio akto atšaukimui atgaline data paprastai taikomos labai griežtos sąlygos. Teisingumo Teismas yra pripažinęs Sąjungos institucijų teisę atšaukti neteisėtą aktą, jeigu jis atšaukiamas per protingą terminą ir jeigu paisoma asmens, kuriam šis aktas skirtas, teisėtų lūkesčių ( 64 ). Iš to galima spręsti, kad individualaus teisės akto, kuriuo sukuriama teisė, iš principo negalima atšaukti ( 65 ).

184.

Tačiau suinteresuotajam asmeniui tokiomis aplinkybėmis suteikiamos garantijos pripažįstamos tik jei nagrinėjamu aktu sukuriama teisė ir daroma įtaka šio asmens teisinei bei materialinei padėčiai ( 66 ).

185.

Šioje byloje apeliantė tvirtina, kad 2007 m. paskelbdama pirmąją nekonfidencialią Sprendimo VPP versiją Komisija sutiko paslėpti tai, ką prašė apeliantė, ir kad tokio sprendimo negalima atšaukti.

186.

Siekiant atsakyti į šį argumentą, reikia nustatyti, ar skelbdama sprendimą 2007 m. Komisija pareiškė poziciją dėl informacijos, kuri nebuvo įtraukta į tuo metu paskelbtą Sprendimo VPP versiją, konfidencialumo.

187.

Pažymiu, kad, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 163 punkto, Komisija nepriėmė konkretaus sprendimo, kuris galėtų būti vertinamas kaip įsipareigojimas apeliantei ateityje neskelbti tam tikros 2007 m. paslėptos informacijos.

188.

Taigi apeliantės argumentu keliamas klausimas, ar Komisija priėmė numanomą sprendimą dėl 2007 m. nepaskelbtos informacijos konfidencialumo vien todėl, kad neįtraukė jos į tuo metu paskelbtą nekonfidencialią versiją.

189.

Mano supratimu, iš aplinkybių, susiklosčiusių skelbiant 2007 m. versiją, negalima spręsti apie tokį numanomą sprendimą. Iš tiesų, kaip konstatuota skundžiamo sprendimo 161 punkte, Komisija turi plačią diskreciją nustatyti pagal Reglamento Nr. 1/2003 30 straipsnio 2 dalį skelbiamos informacijos apimtį. Iš šios nuostatos niekaip negalima spręsti, kad skelbdama pirmąją versiją Komisija turi pareikšti galutinę poziciją dėl šio klausimo.

190.

Tačiau yra keli motyvai, kuriais remiantis galima pateisinti vėlesnį išsamesnės sprendimo versijos paskelbimą.

191.

Siekdama leisti visuomenei susipažinti su savo sprendimo motyvais, Komisija turi atsižvelgti į skaidrumo principą ir nedelsdama parengti nekonfidencialią, nors ir laikiną, sprendimo versiją, kurioje pateikiama prašymuose užtikrinti konfidencialumą, kurių negalima iš karto išnagrinėti, nenurodyta informacija ( 67 ). Taigi skaidrumo reikalavimas, atsižvelgiant į Reglamente Nr. 1049/2001 numatytus griežtus terminus, gali pateisinti kelių to paties sprendimo versijų paskelbimą paeiliui.

192.

Be to, kaip Bendrasis Teismas pažymėjo skundžiamo sprendimo 162 punkte, paskesnės versijos paskelbimas gali būti pateisinamas tuo, kad tam tikra konfidenciali informacija ilgainiui gali prarasti konfidencialų pobūdį.

193.

Šiomis aplinkybėmis, kaip Bendrasis Teismas pagrįstai konstatavo skundžiamo sprendimo 106 ir 161 punktuose, vien to, kad 2007 m. paskelbta nekonfidenciali Sprendimo VPP versija nebuvo laikoma „laikina“, nepakanka įrodyti, kad Komisija priėmė galutinę poziciją dėl paskelbimo apimties, numanomai įsipareigodama ateityje neskelbti naujos, nekonfidencialios ir išsamesnės šio sprendimo versijos.

194.

Todėl siūlau atmesti pirmą dalį.

195.

Iš apeliantės argumentų matyti, kad, nepaisydama to, ar ginčijama informacija buvo konfidenciali, ar ne, ji remiasi teisėtų lūkesčių principo pažeidimu, tariamai padarytu dėl Komisijos praktikos pakeitimo.

196.

Primenu, kad pagal tvirtai nusistovėjusią teismo praktiką teisė remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu reiškia, kad kompetentingos Sąjungos valdžios institucijos iš leidžiamų ir patikimų šaltinių suinteresuotajam asmeniui pateikė tikslias, besąlygines ir tikrovę atitinkančias garantijas ( 68 ).

197.

Pažymiu, kad Komisijos įsipareigojimai, prisiimti 2002 m. ir 2006 m. pranešimuose dėl bendradarbiavimo, susiję tik su pareiškimų pagal baudų neskyrimo programą ir kitų dokumentų, pateiktų pagal atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo programą, atskleidimu (skundžiamo sprendimo 137 ir 138 punktai).

198.

Taigi, mano supratimu, net pripažinus, kad šie pranešimai sukėlė teisėtų lūkesčių, kad bus paisoma pareiškimų pagal baudų neskyrimo programą konfidencialumo, šie lūkesčiai bet kuriuo atveju nesusiję su tuo, kad šiuose pareiškimuose esanti informacija apie pažeidimą nebus įtraukta į viešai skelbiamą Komisijos sprendimo versiją.

199.

Todėl manau, kad apeliantės argumento, susijusio su teisėtų lūkesčių principo pažeidimu dėl Komisijos praktikos pakeitimo, negalima laikyti pagrįstu.

200.

Pažymiu, jog tikrai pageidautina, kad atleidimo nuo baudų ar jų sumažinimo programa veiktų prašymus pateikiantiems asmenims aiškiomis ir nuspėjamomis sąlygomis ( 69 ). Taip pat pažymiu, kad tuo metu Komisija nebuvo nustačiusi tikslių gairių dėl viešų sprendimų versijų rengimo ir tokiais atvejais rėmėsi klausimu dėl vykdant atleidimo nuo baudų ar jų sumažinimo programą surinktos informacijos naudojimo. Tačiau vien ši aplinkybė negali būti pagrindas daryti išvadą, kad Komisija pažeidė apeliantei pateiktus konkrečius patikinimus.

201.

Todėl siūlau atmesti trečiąjį pagrindą ir dėl tos priežasties atmesti visą apeliacinį skundą.

202.

Užbaigdamas analizę norėčiau pateikti kelias bendro pobūdžio pastabas dėl Direktyva 2014/104 nustatytos įrodymų pateikimo sistemos. Tiesa, ši direktyva buvo priimta vėliau, nei susiklostė bylos faktinės aplinkybės, tačiau manau, kad Komisija vis dėlto turi atsižvelgti į ją, jeigu po šio apeliacinio skundo išnagrinėjimo ji paskelbtų sprendimo versiją, kurią ketino skelbti.

203.

Direktyva 2014/104 užbaigtos diskusijos dėl parodymų, pateikiamų siekiant baudos panaikinimo ar sumažinimo, apsaugos apimties. Ja nustatoma absoliuti parodymų apsauga nuo atskleidimo nagrinėjant ieškinius dėl žalos atlyginimo, be kita ko, atskiriant šiuos pareiškimus ir ankstesnę informaciją, kuri gali būti atskleista. Taigi šitaip teisės aktu užtikrinama teisinga priešingų interesų pusiausvyra ( 70 ).

204.

Mano nuomone, pareiškimų pagal baudų neskyrimo programą absoliuti apsauga nereiškia, kad skelbiant Komisijos sprendimus tas pats apsaugos lygis taikomas juose esančiai faktinei informacijai apie pažeidimą. Visuomenės galimybė susipažinti su informacija apie pažeidimo faktines aplinkybes yra esminis ieškinių dėl žalos atlyginimo aspektas, nes jis leidžia nukentėjusiesiems tretiesiems asmenims sužinoti apie kartelio eigą ir padeda nustatyti faktus, susijusius su visų jo dalyvių atsakomybės buvimu ir dydžiu.

205.

Nors Direktyva 2014/104 suteiktą absoliučią apsaugą pareiškimams pagal baudų neskyrimo programą reikia taikyti ir šiuose pareiškimuose pateiktai informacijai apie pažeidimo faktines aplinkybes, šia direktyva nustatyta trapi pusiausvyra gali būti kvestionuojama. Nesant aiškios nuostatos šiuo klausimu, iš Direktyvos 2014/104 negalima spręsti apie tokią plačią siekiant atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo pateiktų dokumentų apsaugą. Tačiau šios direktyvos 26 konstatuojamojoje dalyje konkrečiai numatyta, kad įrodymų pateikimui taikomais apribojimais konkurencijos institucijoms neturėtų būti trukdoma skelbti savo sprendimus pagal Sąjungos teisę ar taikytiną nacionalinę teisę.

206.

Taigi, mano nuomone, pareiškimuose pagal baudų neskyrimo programą esanti informacija gali būti naudojama viešai skelbiamose Komisijos sprendimo versijose tik su sąlyga, kad bus paslėptas ryšys, leidžiantis nustatyti šios informacijos šaltinį ( 71 ).

207.

Iš tiesų net pripažinus, jog asmuo, prašantis atleisti nuo baudos ar ją sumažinti, gali teisėtai tikėtis, kad bus užtikrintas jo pareiškimo pagal baudų neskyrimo programą konfidencialumas, atsižvelgiant į tai, kad jo dalyvavimas programoje dėl atleidimo nuo baudų ar jų sumažinimo reiškia teisės neduoti parodymų prieš save atsisakymą, šis lūkestis susijęs tik su paties pareiškimo, jo pažodinių citatų ir kitos informacijos, leidžiančios tiesiogiai nustatyti šį pareiškimą kaip šaltinį, apsauga. Tačiau šis lūkestis neapima faktinės informacijos apie pažeidimą atskleidimo.

208.

Galiausiai pažymiu, kad sunkumų, kurių patiriama valdžios institucijos taikant konkurencijos teisę ir vertinant civilinių ieškinių dėl žalos atlyginimo vaidmenį, iškyla įvairiomis aplinkybėmis. Asmenų, prašančių atleisti nuo baudos ar ją sumažinti, interesai taip pat apsaugomi kitomis priemonėmis, kurios mažiau kenkia nukentėjusių trečiųjų asmenų interesams, be kita ko, apribojant jų solidariąją atsakomybę ( 72 ).

209.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas nurodyta pirmiau, siūlau Teisingumo Teismui atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš Evonik Degussa GmbH bylinėjimosi išlaidas ir išlaidas, patirtas per procedūrą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.