I – Įžanga

II – Teisinis pagrindas

A – Sąjungos teisė

1. Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo

2. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija

3. Direktyva 2004/38/EB

B – Nyderlandų teisė

III – Pagrindinių bylų faktinės aplinkybės, prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme

IV – Analizė

A – Pirminės pastabos

1. Vaiko intereso principas

2. Pagrindinėse bylose nagrinėjamų situacijų heterogeniškumas

3. Nyderlandų administracinių institucijų praktika ir procedūros pagal užsieniečių teisę

B – H. C. Chavez‑Vilchez ir Y. R. L. Wip bei jų dukterų situacijos nagrinėjimas atsižvelgiant į SESV 21 straipsnio 1 dalį ir Direktyvą 2004/38

1. Dėl H. C. Chavez‑Vilchez dukters naudojimosi judėjimo laisve poveikio

a) Trumpa teismo praktikos dėl Direktyvos 2004/38 taikytinumo tokiu atveju, kai Sąjungos pilietis, kuris faktiškai prieš tai pasinaudojo judėjimo laisve, persikelia į savo pilietybės valstybe narę, apžvalga

b) Dėl Direktyvos 2004/38 5 straipsnio taikytinumo, jeigu nepilnametis vaikas, Sąjungos pilietis, kuris faktiškai prieš tai pasinaudojo savo judėjimo laisve, persikelia į savo pilietybės valstybe narę lydimas giminaičio trečiosios valstybės piliečio, kuris vienas jį prižiūri

2. Dėl Y. R. L. Wip dukters naudojimosi laisvo judėjimo teise poveikio

C – Vaikų, visada gyvenusių savo valstybėje narėje kartu su motina, kuri juos faktiškai prižiūri viena, situacijos analizė, atsižvelgiant į SESV 20 straipsnį

1. Pirmasis ir antrasis prejudiciniai klausimai

a) Sąjungos pilietybė: esminis Sąjungos piliečių statusas

b) Dėl specifinio pagrindinėse bylose nagrinėjamų situacijų pobūdžio

c) Dėl proporcingumo principo laikymosi ir tėvo, trečiosios valstybės piliečio, bei vaiko, Sąjungos piliečio, tarpusavio priklausomumo santykio

d) Tarpinė išvada

2. Dėl trečiojo prejudicinio klausimo

V – Išvada

1.

Centrale Raad van Beroep (Socialinės apsaugos ir valstybės tarnautojų bylų apeliacinis teismas, Nyderlandai) pateikti klausimai iš esmės susiję su tuo, ar pagal SESV 20 straipsnį valstybei narei draudžiama atsisakyti nepilnamečio vaiko, šios valstybės narės, kurioje jis visada gyveno, piliečio, vienam iš tėvų, trečiosios valstybės piliečiui, suteikti teisę gyventi šalyje, nors šis trečiosios valstybės pilietis faktiškai prižiūri šį vaiką, jeigu neįrodyta, kad kitas iš tėvų, taip pat šios valstybės narės pilietis, gali faktiškai prižiūrėti vaiką.

2.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, jog iš Nyderlandų administracinės praktikos matyti, kad teismo praktika, suformuluota Sprendime Ruiz Zambrano ( 2 ), yra aiškinama taip siaurai: manoma, kad pagal šią teismo praktiką vienam iš tėvų, trečiosios valstybės piliečiui, išvykus iš Europos Sąjungos teritorijos vaikas, Sąjungos pilietis, gali toliau veiksmingai naudotis pagrindinėmis teisėmis, kurias jam suteikia jo, kaip Sąjungos piliečio, statusas. Nyderlandų kompetentingų institucijų nuomone, ši teismo praktika taikytina, tik jeigu tėvas negali pasirūpinti vaiku, nes yra miręs, sėdi kalėjime, yra uždarytas psichiatrijos įstaigoje, yra neveiksnus ar dingęs be žinios arba jeigu jo prašymą skirti vaiko, Sąjungos piliečio, globą, atmetė teismas.

3.

Tame sprendime, kuriame Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad pagal Sąjungos teisę draudžiamos tokios nacionalinės priemonės, dėl kurių Sąjungos piliečiai negali veiksmingai naudotis su jų, kaip Sąjungos piliečių, statusu susijusiomis pagrindinėmis teisėmis, tikrai buvo atsižvelgta į vaiko intereso principą. Manau, kad nagrinėdamas šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas galės aiškiau jį išanalizuoti.

4.

SESV 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta Sąjungos pilietybė ir pagal šią nuostatą „kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę“, yra Sąjungos pilietis. SESV 20 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta, kad Sąjungos piliečiai turi „teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje“.

5.

SESV 21 straipsnio 1 dalyje priduriama, kad asmuo gali įgyvendinti šią teisę „laikydamasis Sutartyse ir joms įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų bei sąlygų“.

6.

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 7 straipsnyje „Teisė į privatų ir šeimos gyvenimą“ nustatyta, kad „kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir komunikacijos slaptumas“.

7.

Direktyvos 2004/38/EB 5 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta:

„1.   Nepažeidžiant nuostatų dėl kelionės dokumentų, taikomų nacionaliniam pasienio patikrinimui, valstybės narės suteikia tapatybės kortelę ar pasą turintiems Sąjungos piliečiams ir pasą turintiems šeimos nariams teisę įvažiuoti į jų teritoriją.

<…>

4.   Jei Sąjungos pilietis ar šeimos narys, kuris nėra valstybės narės pilietis, neturi būtinų kelionės dokumentų arba, jei reikalaujama, būtinų vizų, atitinkama valstybė narė, prieš grąžindama juos, suteikia tokiems asmenims visas pagrįstas galimybes gauti būtinus dokumentus ar pristatyti juos jiems per pagrįstą laikotarpį, patvirtinti ar kitomis priemonėmis įrodyti, kad jie turi laisvo judėjimo ir gyvenimo šalyje teisę.“

8.

2000 m. Įstatymo dėl užsieniečių (Vreemdelingenwet 2000, toliau – Įstatymas dėl užsieniečių) 1 straipsnyje nustatyta:

„Šiame įstatyme ir juo remiantis priimtose nuostatose:

<…>

<…>“.

9.

Šio įstatymo 8 straipsnyje numatyta:

„Užsienietis gali teisėtai gyventi Nyderlanduose tik:

<…>

10.

To paties įstatymo 10 straipsnyje nustatyta:

„1.   Užsienietis, kuris gyvena šalyje neteisėtai, negali prašyti administraciniu sprendimu suteikti išmokų, paslaugų arba pagalbos. Pirmasis sakinys mutatis mutandis taikomas įstatyme arba administracinėje praktikoje numatytų lengvatų ir privilegijų atžvilgiu.

2.   Nuo 1 dalies galima nukrypti, jei užsienietis prašo suteikti galimybę mokytis, būtinąją medicininę priežiūrą, išvengti visuomenės sveikatos pažeidimų arba suteikti paramą dėl bylinėjimosi išlaidų.

3.   Prašymo patenkinimas nesuteikia teisės teisėtai gyventi šalyje.“

11.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad už Įstatymo dėl užsieniečių įgyvendinimą yra atsakingas Staatsecretaris van Veiligheid en Justitie (saugumo ir teisingumo valstybės sekretorius, toliau – valstybės sekretorius). Immigratie-en Naturalisatiedienst (Migracijos ir natūralizacijos tarnyba, (IND)), be kitų užduočių, taip pat pavesta įgyvendinti Įstatymą dėl užsieniečių, nes ši tarnyba nagrinėja visus prašymus dėl leidimo gyventi šalyje ir priima sprendimus dėl jų valstybės sekretoriaus vardu ( 4 ).

12.

Aplinkraštį Vreemdelingencirculaire 2000 (2000 m. aplinkraštis dėl užsieniečių, toliau – Aplinkraštis dėl užsieniečių) sudaro valstybės sekretoriaus priimtų instrukcijų visuma. Šis aplinkraštis yra prieinamas visiems, ir kiekvienas asmuo gali remtis instrukcijomis. Nagrinėdama prašymus dėl leidimo gyventi šalyje, kuriuos nagrinėti ji paskirta kaip nacionalinė kompetentinga institucija, IND privalo laikytis šių instrukcijų. Ji gali nukrypti nuo šių instrukcijų tik motyvuotai ir išimtiniais atvejais, į kuriuos nebuvo atsižvelgta jas rengiant.

13.

Tuo metu, kai klostėsi pagrindinės bylos aplinkybės, galiojusios redakcijos Aplinkraščio dėl užsieniečių B dalies 2.2 skirsnyje pateikiamos šios instrukcijos:

„Užsienietis teisėtai gyvena šalyje, kaip tai suprantama pagal [Įstatymo dėl užsieniečių] 8 straipsnio e punktą, jeigu tenkina visas išvardytas sąlygas:

Bet kuriuo atveju IND nemano, kad vaikas [kurio tėvas ar motina yra užsienietis (‑ė)] privalo išvykti kartu [su savo vienu iš tėvų, kuris yra užsienietis] ir palikti Europos Sąjungos teritoriją, jeigu jis turi kitą iš tėvų, kuris teisėtai gyvena šalyje pagal <…> [Įstatymą dėl užsieniečių] arba turi Nyderlandų pilietybę, ir jeigu tas kitas iš tėvų gali realiai rūpintis vaiku.

IND visais atvejais remiasi tuo, kad kitas iš tėvų gali realiai rūpintis vaiku, jeigu:

Bet kuriuo atveju, IND nuomone, kitas iš tėvų negali realiai rūpintis vaiku, jeigu jis:

14.

Pagal Nyderlandų teisės aktus tėvai, trečiosios valstybės piliečiai, turi turėti teisę gyventi šalyje, kad galėtų pretenduoti į Socialinės paramos įstatyme arba Vaiko išmokų įstatyme numatytas išmokas.

15.

1998 m. liepos 1 d. įsigaliojo 1998 m. kovo 26 d. Įstatymas, kuriuo iš dalies keičiamas Įstatymas dėl užsieniečių ir kai kurie kiti įstatymai ir pagal kurį, norėdamas kreiptis į administracines institucijas paslaugų, išmokų, atleidimų ir leidimų, asmuo turi teisėtai gyventi Nyderlanduose. Šis įstatymas dar vadinamas „sujungimo įstatymu“. Kiek tai susiję su kitais užsieniečiais, kurie nėra Sąjungos piliečiai, šiuo įstatymu į socialinės paramos teisės aktus buvo įtrauktas reikalavimas gauti kompetentingos institucijos išduotą leidimą gyventi šalyje, kad asmuo galėtų būti prilygintas Nyderlandų piliečiui, o Vaiko išmokų įstatyme tam, kad asmuo būtų laikomas apdraustuoju, buvo nustatytas lygiavertis reikalavimas.

16.

Prašymą suteikti leidimą gyventi šalyje reikia pateikti IND. Ši tarnyba priima sprendimą dėl teisės gyventi šalyje valstybės sekretoriaus vardu.

17.

Prašymai skirti vaiko išmoką pagal Vaiko išmokų įstatymą pateikiami Sociale verzekeringsbank (Socialinio draudimo kasa (SvB), Nyderlandai).

18.

Prašymą dėl socialinės paramos pagal Socialinės paramos įstatymą suinteresuotieji asmenys turi pateikti savo gyvenamosios vietos savivaldybės kolegijai.

19.

Socialinės paramos įstatymo 11 straipsnyje nustatyta:

„1.   Kiekvienas Nyderlanduose gyvenantis pilietis, šalyje esantis tokioje situacijoje, kuri jam neleidžia išsilaikyti savo lėšomis, arba tokia situacija jam gali grėsti, turi teisę į valstybės teikiamą socialinę paramą.

2.   1 dalyje nurodytiems piliečiams, išskyrus Direktyvos 2004/38/EB 24 straipsnio 2 dalyje išvardytus atvejus, prilyginami užsieniečiai, kurie teisėtai gyvena Nyderlanduose, kaip tai suprantama pagal [Įstatymo dėl užsieniečių] 8 straipsnio a–e punktus ir 1 punktą.

<…>“.

20.

Šio įstatymo 16 straipsnyje numatyta:

„1.   Asmeniui, kuris neturi teisės į socialinę paramą, savivaldybės kolegija, atsižvelgusi į visas konkretaus atvejo aplinkybes ir nukrypdama nuo šios dalies, gali suteikti socialinę paramą, jeigu tai būtina remiantis privalomaisiais pagrindais.

2.   1 dalis netaikoma kitiems negu 11 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytiems užsieniečiams.“

21.

Vaiko išmokų įstatymo 6 straipsnyje numatyta:

„1.   Pagal šį įstatymą apdraustuoju laikomas:

2.   Nedraudžiami užsieniečiai, kurie pagal [Įstatymo dėl užsieniečių] a–e punktus ir 1 punktą neteisėtai gyvena Nyderlanduose.“

22.

Aštuonios pagrindinės bylos yra susijusios su ieškovių pateiktais prašymais skirti socialinę paramą (bijstandsuitkering) pagal Socialinės paramos įstatymą ir (arba) prašymais skirti vaiko išmoką (kinderbijslag) pagal Vaiko išmokų įstatymą.

23.

Venesuelos pilietė H. C. Chavez-Vilchez 2007–2008 m., turėdama turistinę vizą, atvyko į Nyderlandus aplankyti Nyderlandų piliečio Koopman. 2009 m. kovo 30 d. porai gimė dukra Angelina, kurią Koopman pripažino ir kuri dėl šios priežasties turi Nyderlandų pilietybę. Visi trys iki 2011 m. gyveno Vokietijoje. 2011 m. birželio mėn. Koopman išvarė H. C. Chavez-Vilchez iš namų kartu su dukra. H. C. Chavez-Vilchez su dukra išvyko iš Vokietijos ir dabar gyvena Arnhemo (Nyderlandai) savivaldybės krizių centre, kuriame apsistojo tam tikram laikui. Nuo tada H. C. Chavez-Vilchez prižiūri dukrą, ji pareiškė, kad Koopman neprisideda nei prie dukros išlaikymo, nei prie jos ugdymo.

24.

Surinamo pilietė P. Pinas nuo 2004 m. turėjo leidimą gyventi šalyje, kuris 2006 m. buvo panaikintas. Ji gyvena Almerėje (Nyderlandai) ir turi keturis vaikus. Viena iš jos dukterų Shine gimė 2009 m. gruodžio 23 d. iš santykių su Nyderlandų piliečiu Mawny. Jis pripažino dukrą, todėl ji yra Nyderlandų pilietė. Dukrą prižiūri ir P Pinas, ir Mawny, tačiau jie gyvena atskirai, ir tėvas neprisideda prie dukters išlaikymo. Mawny ir Shine palaiko ryšį, tačiau nėra teisiškai susitarta dėl teisės ją lankyti.

25.

U. Nikolic atvyko į Nyderlandus 2003 m. iš vienos iš buvusios Jugoslavijos šalių. Jos pilietybė nėra aiški, nes pamesti asmens tapatybės dokumentai. Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, gali būti, kad ji turi Kroatijos pilietybę. Jos prašymas suteikti leidimą gyventi šalyje atmestas 2009 m. 2010 m. sausio 26 d. jai ir Nyderlandų piliečiui F. van de Pluijm gimė dukra Esther. F. van de Pluijm pripažino dukrą, todėl ji yra Nyderlandų pilietė. U. Nikolic gyvena Amsterdame (Nyderlandai) ir prižiūri dukrą. Jos abi gyvena savivaldybės priėmimo centre. U. Nikolic pareiškė, kad negali gyventi kartu su dukters tėvu, nes jis pagal programą gyvena bendruomenėje.

26.

Nikaragvos pilietė X. V. García Pérez atvyko į Nyderlandus 2001–2002 m. iš Kosta Rikos, lydima Nyderlandų piliečio Schwencke. 2008 m. balandžio 9 d. gimė jų dukra Angely. Schwencke pripažino dukrą, todėl ji turi Nyderlandų pilietybę. X. V. García Pérez gyvena Harleme (Nyderlandai) ir prižiūri dukrą. Schwencke neprisideda prie Angely išlaikymo ir jo dabartinė gyvenamoji vieta nežinoma. Iš Gyventojų registro duomenų matyti, kad Schwencke 2009 m. birželio 8 d. išvyko į Kostą Riką. X. V. García Pérez turi antrą vaiką, tačiau Schwencke nėra jo tėvas. Šeima gyvena savivaldybės priėmimo centre.

27.

Ruandos pilietei J. Uwituze 2011 m. gruodžio 12 d. gimė dukra Habibatou. Nyderlandų pilietis A. Fofana pripažino vaiką, todėl jis turi tėvo pilietybę. Tėvas neprisideda prie dukters išlaikymo ir ugdymo. Jis pareiškė, kad negali ir nenori ja rūpintis. J. Uwituze kartu su dukra gyvena Hertogenboso (Nyderlandai) savivaldybės priėmimo centre.

28.

Surinamo pilietė Y. R. L. Wip pagimdė du vaikus – 2009 m. lapkričio 25 d. dukrą Shalomie, o 2012 m. lapkričio 23 d. sūnų Joe. Panka ir jo vaikai turi Nyderlandų pilietybę. Nors poros santykiai nutrūko, Panka bendrauja su vaikais kelis kartus per savaitę. Panka gauna socialinę paramą ir vaiko išmoką. Jis perduoda vaiko išmoką Y. R. L. Wip, tačiau daugiau neprisideda prie vaikų išlaikymo. Y. R. L. Wip gyvena Amsterdame.

29.

Kamerūno pilietė I. O. Enowassam atvyko į Nyderlandus 1999 m. Jai ir Nyderlandų piliečiui Arrey 2008 m. gegužės 2 d. gimė dukra Philomena. Arrey pripažino Philomena, ir ji turi Nyderlandų pilietybę. I. O. Enowassam ir Arrey abu prižiūri dukrą, tačiau gyvena atskirai. Philomena įregistruota Arrey adresu, tačiau iš tikrųjų gyvena su mama Hagoje (Nyderlandai). Jos gyvena Hagos savivaldybės krizių centre. Arrey ir Philomena bendravimo tvarka yra nustatyta. Philomena tris savaitgalius per mėnesį ir kartais per atostogas gyvena pas tėvą. Arrey moka 200 EUR per mėnesį dydžio alimentus. Be to, Arrey gauna vaiko išmoką, kurią perduoda I. O. Enowassam. Arrey dirba visą darbo laiką ir pareiškė, kad dėl šios priežasties negali rūpintis dukra.

30.

Venesuelos pilietė A. E. Guerrero Chavez atvyko į Nyderlandus 2007 m. spalio 24 d., vėliau 2009 m. lapkričio 2 d. grįžo į Venesuelą. 2011 m. sausio mėn. ji vėl atvyko į Nyderlandus ir dabar gyvena Schiedame (Nyderlandai). Jai ir Nyderlandų piliečiui Maas 2011 m. kovo 31 d. gimė sūnus Salamo. Maas pripažino vaiką, todėl berniukas yra Nyderlandų pilietis. Maas ir A. E. Guerrero Chavez jau išsiskyrė ir negyvena kartu, bet A. E. Guerrero Chavez su sūnumi gyvena pas Maas patėvį ir brolį. Maas beveik kasdien bendrauja su sūnumi, tačiau nėra pasirengęs perimti rūpinimosi juo ir šiek tiek prisideda prie išlaidų. A. E. Guerrero Chavez kasdien rūpinasi sūnumi ir jį prižiūri.

31.

Atitinkamos Nyderlandų administracinės institucijos skundžiamais sprendimais atmetė visus ieškovių prašymus skirti socialinę paramą ir (arba) vaiko išmoką remdamosi tuo, kad pagal Nyderlandų teisės aktus ieškovės dėl savo statuso, susijusio su teise gyventi šalyje, neturi jokios teisės į šias išmokas. Iš tiesų pagal šiuos teisės aktus vienas iš tėvų, neturintis nustatyto teisėto gyvenimo šalyje statuso, nėra teisės turėtojas (rechthebbende) arba apdraustasis (verzekerde), todėl neturi teisės į išmoką.

32.

Tuo laikotarpiu, kai atmesti minėti prašymai skirti paramą ( 5 ), buvo atmesti ieškovių prašymai suteikti leidimą gyventi šalyje, kaip tai suprantama pagal Įstatymą dėl užsieniečių. Tuo metu kelios ieškovės teisėtai gyveno šalyje, iš esmės iki sprendimo dėl prašymo suteikti leidimą gyventi priėmimo dienos. Kitos ieškovės nagrinėjamą laikotarpį (ar bent jo dalį) Nyderlanduose gyveno neteisėtai ir turėjo savo iniciatyva palikti Nyderlandus. Nebuvo imtasi įgyvendinti jokių priemonių palydėti jas iki sienos. Ieškovės neturėjo leidimo dirbti.

33.

Sprendimus, kuriais atsisakyta skirti prašomą paramą, ieškovės apskundė Centrale Raad van Beroep (Socialinės apsaugos ir valstybės tarnautojų bylų apeliacinis teismas).

34.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar ieškovės, kurios visos yra trečiųjų valstybių pilietės, kaip vaiko, Sąjungos piliečio, motinos, pirma apibūdintomis aplinkybėmis gali teisę gyventi šalyje kildinti iš SESV 20 straipsnio. Jo nuomone, jeigu taip, tada ieškovės galėtų remtis Socialinės paramos įstatymo ir Vaiko išmokų įstatymo nuostatomis, pagal kurias jos yra prilyginamos Nyderlandų piliečiams, siekdamos potencialios teisės į išmoką pagal šiuos įstatymus.

35.

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš sprendimų Ruiz Zambrano ( 6 ) ir Dereci ir kt. ( 7 ) daro išvadą, kad ieškovės turi teisę gyventi šalyje, kurią jos kildina tiesiogiai iš SESV 20 straipsnio ir kuri kyla iš jų vaiko teisės gyventi šalyje, jeigu jo situacija yra tokia, kaip apibūdinta minėtuose sprendimuose. Minėto teismo teigimu, reikia nustatyti, ar aplinkybės yra tokios, kad vaikas būtų de facto verčiamas išvykti iš Sąjungos teritorijos, jeigu jo motinai atsisakyta suteikti teisę gyventi šalyje. Iš tiesų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pagrindinių bylų aplinkybėmis klausia, kokią reikšmę, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką, reikia teikti tam, kad tėvas, Sąjungos pilietis, gyvena Nyderlanduose.

36.

Šiomis aplinkybėmis Centrale Raad van Beroep (Socialinės apsaugos ir valstybės tarnautojų bylų apeliacinis teismas) 2015 m. kovo 16 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismo sekretoriatas gavo 2015 m. kovo 18 d., nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

37.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymu Teisingumo Teismo pirmininkas nusprendė, kad šiai bylai turi būti suteikta pirmenybė kitų bylų atžvilgiu pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 53 straipsnio 3 dalį.

38.

Rašytines pastabas pateikė H. C. Chavez-Vilchez ir Y. R. L. Wip, Nyderlandų, Belgijos, Danijos, Lietuvos, Lenkijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės ir Europos Komisija. 2016 m. gegužės 10 d. posėdyje H. C. Chavez-Vilchez ir Y. R. L. Wip, Danijos, Prancūzijos, Lietuvos, Nyderlandų, Lenkijos, Jungtinės Karalystės ir Norvegijos vyriausybės ir Komisija pateikė žodines pastabas.

39.

Prieš analizuodamas esminius Teisingumo Teismui pateiktų klausimų aspektus pirmiausia išnagrinėsiu prielaidas, kuriomis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas grindė savo sprendimą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą.

40.

Pirmiausia norėčiau priminti, kad tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi kompetenciją nustatyti ir įvertinti pagrindinėse bylose nagrinėjamas faktines aplinkybes, aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę ( 8 ).

41.

Šiomis aplinkybėmis atliksiu trijų etapų analizę. Pirmiausia remsiuosi vaiko intereso viršenybės principu. Tada, kad būtų galima geriau suprasti pagrindinėse bylose nagrinėjamas situacijas, nagrinėsiu jų heterogeniškumą. Galiausiai išdėstysiu šių situacijų aplinkybes, pateikdamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo argumentus, susijusius su Nyderlandų teisės aktais ir administracine praktika, taip pat pagrindinės bylos ieškovių prašymų suteikti teisę gyventi šalyje nagrinėjimo baigtimi per procedūras, vykusias pagal užsieniečių teisę.

42.

Vaiko intereso viršenybė yra vienas iš Sąjungos teisinę sistemą sudarančių principų ( 9 ).

43.

Pirma, visos valstybės narės yra ratifikavusios Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją, sudarytą 1989 m. lapkričio 20 d. Niujorke (toliau – Vaiko teisių konvencija) ( 10 ). Šios konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „imantis bet kokių vaiką liečiančių [su vaiku susijusių] veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo [teisėkūros] organai, svarbiausia – vaiko interesai“ ( 11 ). Be to, Teisingumo Teismas jau turėjo progą priminti, kad Vaiko teisių konvencija yra privaloma kiekvienai valstybei narei ir kad ji yra vienas iš su žmogaus teisių apsauga susijusių tarptautinių dokumentų, į kuriuos jis atsižvelgia taikydamas bendruosius Sąjungos teisės principus ( 12 ).

44.

Antra, ESS 3 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta, kad „Sąjunga sukuria vidaus rinką“, o antroje pastraipoje nurodyta, kad Sąjunga „kovoja su socialine atskirtimi ir diskriminacija bei skatina socialinį teisingumą ir apsaugą, moterų ir vyrų lygybę, kartų solidarumą ir vaiko teisių apsaugą“. Be to, vaiko teisės yra įtvirtintos Chartijoje ( 13 ). Chartijos 24 straipsnyje pripažįstama, kad vaikai yra nepriklausomi ir autonomiški teisių turėtojai. Jame taip pat nustatyta, kad valstybės ir privačios institucijos turi pirmiausia vadovautis vaiko interesais ( 14 ).

45.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad vaiko intereso viršenybės principas yra tarsi pagrindas, kuriuo remiantis reikia aiškinti Sąjungos teisės nuostatas ( 15 ).

46.

Konkrečiau kalbant, kiek tai susiję su apie Sąjungos pilietybe ir SESV 20 bei 21 straipsniais, Teisingumo Teismo pateiktas aiškinimas leido nuosekliai taikyti Sutarties ir antrinės teisės nuostatas ( 16 ). Be to, man atrodo svarbu pabrėžti, jog Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad „[vaikas, Sąjungos pilietis] gali naudotis [Sąjungos] teisės suteikiama teise laisvai judėti ir teise apsigyventi. Valstybės narės piliečio galėjimas pasinaudoti Sutartyje bei antrinės teisės aktuose numatyta teise laisvai judėti ir teise apsigyventi negali priklausyti nuo to, ar šis asmuo sulaukė amžiaus, nuo kurio įgyjamas teisinis veiksnumas, leidžiantis savarankiškai pasinaudoti šiomis teisėmis“ ( 17 ).

47.

Šis principas bus mano analizės atspirties taškas.

48.

Pirmiausia reikia pažymėti, kad, analizuojant pagrindinėse bylose nagrinėjamas situacijas, yra akivaizdu, kad jos nevienodos.

49.

Žinoma, kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, aštuonios ieškovės pagrindinėse bylose yra trečiųjų valstybių pilietės, neturinčios galiojančio leidimo gyventi šalyje ( 18 ), kurios yra bent vieno nepilnamečio (3–7 m.) vaiko, Sąjungos piliečio, gyvenančio savo valstybėje narėje, šiuo atveju – Nyderlandų Karalystėje, motinos. Kiekvienas iš šių vaikų buvo pripažintas savo tėvų, Nyderlandų piliečių, tačiau gyvena su motinomis, kurios kasdien faktiškai jais rūpinasi. Kiekvienu atveju tuo laikotarpiu, kai buvo atmesti nagrinėjami prašymai skirti paramą, tėvas negyveno arba nebegyveno šeimoje su vaiku ir motina.

50.

Be šių analogiškų aplinkybių, pagrindinėse bylose nagrinėjamos situacijos turi tam tikrų ypatumų, į kuriuos reikia atsižvelgti.

51.

Taigi, pirmiausia, kalbant apie tėvų, Nyderlandų piliečių, padėtį, jų prisidėjimą prie savo vaiko išlaikymo ir priežiūros, iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad vaikai bendravo su tėvais dažnai ( 19 ), retai, arba iš viso nebendravo ( 20 ). Iš tiesų vienu atveju tėvas buvo dingęs be žinios ( 21 ), o kitu jis pagal programą gyveno bendruomenėje ( 22 ). Trimis atvejais tėvai prisidėjo prie vaiko išlaikymo ( 23 ), o kitais atvejais jie nemokėjo nieko ( 24 ). Dviem atvejais iš aštuonių priežiūrą dalijosi abu tėvai ( 25 ), o likusiais atvejais vaiką faktiškai kasdien prižiūrėjo tik motina ( 26 ). Vienu atveju motina faktiškai prižiūrėjo vaiką ir jie abu gyveno pas vaiko tėvo patėvį ir brolį ( 27 ). Dauguma atvejų vaikai gyveno su savo motinomis krizių centruose ( 28 ).

52.

Be to, kalbant apie ieškovių pagrindinėse bylose padėtį Sąjungos teritorijoje, iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą taip pat matyti, kad 2011 m. gegužės 17 d. P. Pinas gavo leidimą laikinai gyventi Nyderlanduose. Be to, Y. R. L. Wip ir H. C. Chavez‑Vilchez, taip pat Nyderlandų vyriausybės atstovai per posėdį nurodė, kad dabar jos šalyje gyvena teisėtai. Iš tiesų Y. R. L. Wip neseniai gavo leidimą gyventi Belgijoje, kurioje dirba ir gyvena kartu su dukra ( 29 ). H. C. Chavez‑Vilchez leidimas gyventi Nyderlanduose suteiktas pagal EŽTK 8 straipsnį ir ji turi darbą Belgijoje.

53.

Galiausiai dėl konkrečios atitinkamai H. C. Chavez‑Vilchez ir Y. R. L. Wip dukterų padėties reikia pažymėti, kad jos abi pasinaudojo teise į laisvą judėjimą.

54.

Prie šių aspektų poveikio pagrindinėms byloms grįšiu vėliau.

55.

Pirma, dėl administracinių institucijų praktikos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad Nyderlanduose įvairios administracinės institucijos sprendimus Ruiz Zambrano ( 30 ) ir Dereci ir kt. ( 31 ) aiškina siaurai ir laikosi nuomonės, kad ši teismo praktika taikytina tik tuo atveju, jei tėvas, Nyderlandų pilietis, pagal objektyvius kriterijus negalėtų pasirūpinti vaiku, Nyderlandų piliečiu, nes, pavyzdžiui, jis kali, yra įkurdintas įstaigoje arba guli ligoninėje, arba yra miręs. Be šių situacijų, vienas iš tėvų, kuris yra trečiosios valstybės pilietis, turi įtikinamai įrodyti, kad kitas iš tėvų, kuris yra Nyderlandų pilietis, negali pasirūpinti vaiku, Nyderlandų piliečiu, net ir galimai padedamas trečiųjų asmenų. Iš tiesų, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Aplinkraštyje dėl užsieniečių numatyta, kad pareiga įrodyti, jog vienas iš tėvų, kuris yra Nyderlandų pilietis, negali faktiškai pasirūpinti vaiku nyderlandiečiu, tenka kitam iš tėvų, trečiosios valstybės piliečiui.

56.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria, kad pagrindinėse bylose institucijos, atsakingos už paramos išmokėjimą, t. y. atitinkamos savivaldybės kolegijos ir SvB, remdamosi suinteresuotųjų asmenų pateikta informacija, turėjo kartu su IND atlikti pakankamą tyrimą, ar teisę gyventi Nyderlanduose galima kildinti iš SESV 20 straipsnio. IND paprašyta tam tikrais atvejais pateikdavo nuomonę šioms institucijoms. Kartais per ieškovės pradėtą užsieniečių teise grindžiamą procedūrą jau būdavo pateiktas vertinimas. Vertindama teisę gyventi šalyje IND taiko Aplinkraštyje dėl užsieniečių pateiktas instrukcijas.

57.

Antra, dėl prašymų suteikti leidimą gyventi šalyje pagal užsieniečių teise grindžiamas procedūras prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškina, kad šioje byloje atitinkamos savivaldybės kolegijos, SvB ir IND nelaikė reikšminga aplinkybės, kad vaiku, Sąjungos piliečiu, kasdien faktiškai rūpinasi ne tėvas, kuris yra Sąjungos pilietis, o mama, trečiosios valstybės pilietė. Iš tiesų joms neatrodė svarbu nagrinėti, koks yra vaiko ir tėvo tarpusavio bendravimas, kiek tėvas prisidėjo prie išlaikymo ir auginimo ir ar jis pasirengęs perimti rūpinimąsi vaiku. Be to, tai, kad tėvas neįgyvendino vaiko priežiūros, nebuvo laikoma reikšminga aplinkybe, nes nebuvo įtikinamai įrodyta, kad priežiūra negali būti paskirta jam. Būtent vienas iš tėvų, trečiosios valstybės pilietis, išlaikantis vaiką, turi įrodyti, kad kitas iš tėvų, kuris yra Nyderlandų pilietis, negali faktiškai pasirūpinti vaiku. Tik tuomet, kai motina, trečiosios valstybės pilietė, įtikinamai įrodo, kad tėvui pasirūpinti vaiku trukdo objektyvios kliūtys, pripažįstama, kad vaikas yra tiek priklausomas nuo trečiosios valstybės pilietybę turinčio vieno iš tėvų, kad de facto turi išvykti iš Sąjungos, jeigu šiam vienam tėvų atsisakoma suteikti teisę gyventi šalyje.

58.

Atsižvelgiant į pagrindinėse bylose nagrinėjamų situacijų heterogeniškumą ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendime išdėstytą Nyderlandų administracinę praktiką, reikia patikrinti, ar nepilnamečiai vaikai, Sąjungos piliečiai, ir jų motinos, trečiųjų valstybių pilietės, kurios vienos įgyvendina vaiko priežiūrą, patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį. Šiuo tikslu nagrinėsiu, pirma, konkrečius atitinkamai H. C. Chavez‑Vilchez ir Y. R. L. Wip dukterų atvejus, atsižvelgdamas į SESV 21 straipsnį ir į Direktyvą 2004/38 ir, antra, atsižvelgdamas į SESV 20 straipsnį, atvejus tų vaikų, kurie visada gyveno savo pilietybės valstybėje narėje kartu su motina.

59.

Kaip yra ne kartą nusprendęs Teisingumo Teismas, net jei formaliai vertinant prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas apribojo savo trečiąjį klausimą SESV 20 straipsnio išaiškinimu, ši aplinkybė nekliudo Teisingumo Teismui pateikti jam išsamaus Sąjungos teisės išaiškinimo, kuris gali būti naudingas sprendimui šio teismo nagrinėjamoje byloje priimti, neatsižvelgiant į tai, ar jis apie tai užsimena savo pateiktuose klausimuose ( 32 ).

60.

Pirmiausia primenu, kad, remiantis Direktyvos 2004/38 3 konstatuojamąja dalimi, šios direktyvos tikslas yra supaprastinti ir sustiprinti visų Sąjungos piliečių laisvo judėjimo ir apsigyvenimo teisę. Kaip jau pažymėjau šios išvados 46 punkte, ši teisė susijusi su Sąjungos pilietybę turinčiu nepilnamečiu vaiku ( 33 ).

61.

Kalbant apie H. C. Chavez-Vilchez dukrą, pasakytina: kadangi ji pasinaudojo laisvo judėjimo teise, nes iki 2011 m. gyveno Vokietijoje, valstybėje narėje, kurioje dirba jos tėvas ( 34 ), ir kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatavo, kad dabar ji gyvena su savo motina Belgijoje, kurioje motina dirba, laikausi nuomonės, kad iš principo Direktyva 2004/38 H. C. Chavez‑Vilchez taikytina kaip Sąjungos pilietės šeimos narei, lydinčiai šią pilietę, kaip yra apibrėžta šios direktyvos 2 straipsnio 2 punkte ( 35 ). Tačiau manau, kad Direktyvos 2004/38 taikymo H. C. Chavez‑Vilchez ir jos dukrai padariniai skiriasi atsižvelgiant į nagrinėjamo persikėlimo momentą.

62.

Kadangi H. C. Chavez‑Vilchez dabar dirba Belgijoje ir dėl to negalima atmesti, kad ji gyvena šioje valstybėje narėje kartu su savo dukra, reikia pažymėti, jog, atsižvelgiant į tai, kad H. C. Chavez‑Vilchez neseniai gavo leidimą gyventi Nyderlanduose pagal EŽTK 8 straipsnį, galimo gyvenimo Belgijoje poveikis yra reikšmingas tik dviem atvejais, t. y. kiek tai susiję su galimu prašymu suteikti leidimą gyventi šioje valstybėje narėje arba, atsižvelgiant į jos teisėtą gyvenimą Nyderlanduose, vertinant SESV 20 straipsnio aiškinimo kriterijus, kurie yra nustatyti Teisingumo Teismo praktikoje ( 36 ).

63.

Kalbant apie H. C. Chavez‑Vilchez dukters naudojimąsi judėjimo laisve, pažymėtina, kad iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir rašytinių bei žodinių pastabų matyti, kad iki 2011 m. ji gyveno su savo tėvais Vokietijoje, valstybėje narėje, kurioje gyvena ir dirba jos tėvas, o vėliau tėvas išvarė ją ir motiną iš šeimos namų ( 37 ). Vėliau ji kartu su motina grįžo į Nyderlandus, savo pilietybės valstybę narę.

64.

Man atrodo naudinga išanalizuoti šį H. C. Chavez‑Vilchez ir jos dukters persikėlimą į Vokietiją atsižvelgiant į Direktyvą 2004/38. Iš tiesų ši analizė gali būti naudinga prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, atsižvelgiant į jos poveikį atitinkamiems laikotarpiams, su kuriais yra susiję pagrindinėse bylose nagrinėjami prašymai skirti paramą.

65.

Primenu, kad dėl Sąjungos piliečio šeimos narių, kurie neturi valstybės narės pilietybės, teisių Direktyvos 2004/38 5 konstatuojamojoje dalyje pabrėžiama, kad visų Sąjungos piliečių teisė laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje turėtų būti suteikiama ir jų šeimos nariams, neatsižvelgiant į pilietybę, jei ta teise naudojamasi pagal objektyvius orumo reikalavimus ( 38 ).

66.

Pagal Teisingumo Teismo praktiką teisė būti lydimam šeimos nario, trečiosios valstybės piliečio, taip pat suteikiama Sąjungos piliečiui, nesvarbu, ar jis yra ekonomiškai aktyvus ( 39 ), ar ne ( 40 ), grįžtančiam į savo pilietybės valstybę narę po to, kai pasinaudojo judėjimo laisve kitoje valstybėje narėje, kurioje gyveno su šiuo šeimos nariu ( 41 ). Taigi ši teismo praktika susijusi su teise į šeimos susijungimą, suteikiamą piliečiui po to, kai jis anksčiau pasinaudojo judėjimo laisve, ir paremta kliūčių draudimu. Šioje praktikoje Teisingumo Teismas Direktyvą 2004/38 taikė pagal analogiją ( 42 ). Dabar reikia išanalizuoti teismo praktiką, kurioje Teisingumo Teismas aiškino šią direktyvą plačiau, taikydamas ją ne pagal analogiją, o tiesiogiai.

67.

Kalbant apie Direktyvos 2004/38 6 straipsnyje numatytą teisę atvykti ir laikinai gyventi šalyje, pasakytina, kad Teisingumo Teismas Sprendime McCarthy ir kt. ( 43 ) Direktyvą 2004/38 taikė trečiosios valstybės piliečiui, Sąjungos piliečio šeimos nariui. Tame sprendime Teisingumo Teismas aiškino Direktyvą 2004/38 nuosekliai, atsižvelgdamas į Sąjungos teisės šaltinių sistemą, taip pat Sąjungos pilietybės atliekamą vaidmenį. Taigi pirmiausia Teisingumo Teismas priminė, kad „Direktyva 2004/38 siekiama supaprastinti naudojimąsi pagrindine ir asmenine teise laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, kuri pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį tiesiogiai suteikiama Sąjungos piliečiams, ir kad ji visų pirma skirta sustiprinti šią teisę“ ( 44 ). Paskui jis priminė, kad, „atsižvelgus į [šios direktyvos] kontekstą ir ja siekiamus tikslus, jos nuostatų negalima aiškinti griežtai ir bet kuriuo atveju negalima panaikinti jų veiksmingumo“ ( 45 ). Šiomis aplinkybėms Teisingumo Teismas galiausiai laikėsi nuomonės, jog „iš [Direktyvos 2004/38 5 straipsnio] tikrai negalima daryti išvados, kad Sąjungos piliečio šeimos narių, kurie neturi valstybės narės pilietybės, teisė atvykti apima tik kitas valstybes nares nei ta, kurios pilietybę turi Sąjungos pilietis“.

68.

Šiuo klausimu laikausi nuomonės, kad Direktyva 2004/38 turi būti taikoma trečiųjų šalių piliečiams, Sąjungos piliečio šeimos nariams, kaip tai suprantama pagal jos 2 straipsnio 2 punktą, jeigu Sąjungos pilietis, prieš tai pasinaudojęs teise į laisvą judėjimą ir iš tikrųjų apsigyvenęs kitoje valstybėje narėje, ir jo šeimos nariai persikelia į valstybę narę, kurios pilietybę jis turi.

69.

Šioje byloje kyla klausimas, ar tai, kad H. C. Chavez‑Vilchez dukra, gyvendama su savo tėvais Vokietijoje, valstybėje narėje, kurioje gyvena ir savarankiškai dirba jos tėvas, pasinaudojo laisvo judėjimo teise, leidžia jai pačiai ir jos motinai naudotis Direktyvos 2004/38 suteikiama apsauga grįžus į Nyderlandus, savo pilietybės valstybę narę.

70.

Manau, kad atsakymas yra teigiamas.

71.

Žinoma, skirtingai nuo P. R. McCarthy ( 46 ), kuri taip pat buvo trečiosios valstybės pilietė ir Sąjungos pilietės šeimos narė ir turėjo valstybės narės valdžios institucijų išduotą galiojančią leidimo gyventi šalyje kortelę pagal Direktyvos 2004/38 10 straipsnį, iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą negalima daryti išvados, kad H. C. Chavez‑Vilchez tuo metu, kai atvyko į Nyderlandų teritoriją, turėjo kelionės dokumentą, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 5 straipsnį. Vis dėlto man atrodo, kad, aiškinant Direktyvos 2004/38 5 straipsnio 1 ir 4 dalis kartu, H. C. Chavez‑Vilchez galėjo pasinaudoti teise atvykti į Nyderlandų Karalystės teritoriją ir laikinai joje gyventi. Iš tiesų šios direktyvos 5 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad „jei Sąjungos pilietis ar šeimos narys, kuris nėra valstybės narės pilietis, neturi būtinų kelionės dokumentų arba, jei reikalaujama, būtinų vizų, atitinkama valstybė narė, prieš grąžindama juos, suteikia tokiems asmenims visas pagrįstas galimybes gauti būtinus dokumentus ar pristatyti juos jiems per pagrįstą laikotarpį, patvirtinti ar kitomis priemonėmis įrodyti, kad jie turi laisvo judėjimo ir gyvenimo šalyje teisę“.

72.

Taigi kaip nepilnametei Sąjungos pilietei, kuri judėjo Sąjungoje ( 47 ) ir kuri dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių ( 48 ) grįžta į savo pilietybės valstybę narę, H. C. Chavez‑Vilchez dukrai turėjo būti taikoma SESV 21 straipsnio 1 dalis ir Direktyvos 2004/38 5 straipsnio 1 ir 4 dalys, taigi ją faktiškai prižiūrinčiai jos motinai turėjo būti suteikta teisė atvykti ir laikinai gyventi šalyje ir susirasti darbą, leidžiantį jai turėti pakankamų išteklių, kad netaptų našta Nyderlandų Karalystės socialinės paramos sistemai ( 49 ).

73.

Jeigu giminaitis trečiosios valstybės pilietis per Direktyvos 2004/38 6 straipsnyje numatytą trijų mėnesių laikotarpį nesugeba gauti pakankamai išteklių, kad pasinaudotų šios direktyvos suteikiama apsauga, manau, jog pagal SESV 21 straipsnį nedraudžiama atsisakyti šiam giminaičiui suteikti teisę gyventi šalyje, nors jis faktiškai prižiūri kartu su juo gyvenantį nepilnametį vaiką, Sąjungos pilietį.

74.

Tokiu atveju vis dėlto vaiko, Sąjungos piliečio, ir jo giminaičio, trečiosios valstybės piliečio, padėtį reikėtų analizuoti atsižvelgiant į SESV 20 straipsnį. Tačiau, kaip jau buvo minėta, H. C. Chavez‑Vilchez neseniai gavo leidimą gyventi Nyderlanduose pagal EŽTK 8 straipsnį. Todėl man neatrodo būtina tikrinti, ar, atsižvelgiant į SESV 20 straipsnį, „ši teisė gyventi šalyje neturėtų jai būti suteikta išimties tvarka, nes priešingu atveju, jei dėl tokio atsisakymo [vaikas] faktiškai privalėtų išvykti apskritai iš Sąjungos teritorijos ir iš [jo] būtų atimtos galimybės naudotis svarbiausiomis dėl tokio piliečio statuso suteikiamomis teisėmis, būtų paneigtas suinteresuotojo asmens [vaiko] turimos Sąjungos pilietybės veiksmingumas“ ( 50 ).

75.

Per posėdį Y. R. L. Wip atstovas ir Nyderlandų vyriausybė patvirtino, kad ji su dukra dabar gyvena Belgijoje, kurioje Y. R. L. Wip gavo leidimą gyventi šalyje ir dirba. Taigi aišku, kad jos dukra pasinaudojo judėjimo laisve kaip Sąjungos pilietė kitoje valstybėje narėje nei ta, kurios pilietė ji yra, todėl Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalis taikoma Y. R. L. Wip, kaip ją lydinčiai šeimos narei. Iš tiesų kaip Nyderlandų, taigi ir Sąjungos, pilietė Y. R. L. Wip dukra turi teisę remtis SESV 21 straipsnio 1 dalimi. Pagal šį Sutarties straipsnį ir Direktyvą 2004/38 jai iš esmės suteikiama teisė gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, šiuo atveju – Belgijos Karalystėje.

76.

Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad „sprendimas vienam iš vaiko tėvų, valstybės narės ar trečiosios valstybės piliečiui, realiai globojančiam Sąjungos nepilnametį pilietį, neleisti apsigyventi kartu su šiuo vaiku priimančioje valstybėje narėje reikštų, kad vaiko teisė apsigyventi šalyje prarastų prasmę, nes tam, kad mažametis vaikas galėtų pasinaudoti teise apsigyventi, jis privalėtų turėti teisę būti lydimas savo globėjo, kuris dėl šios priežasties turi turėti teisę gyventi kartu su vaiku visą laiką“ ( 51 ). Vis dėlto ši Sąjungos piliečių teisė gyventi kitos valstybės narės teritorijoje yra pripažįstama taikant Sutartyje ir jai įgyvendinti priimtose nuostatose numatytas išlygas ir apribojimus ( 52 ). Šiuo klausimu primenu, kad šie apribojimai ir sąlygos turi būti taikomi laikantis Sąjungos teisėje nustatytų ribų ir pagal bendruosius šios teisės principus ( 53 ), be kita ko, mano nuomone, vaiko intereso principą.

77.

Tačiau, kadangi Y. R. L. Wip gavo leidimą gyventi ir dirba Belgijoje (tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), jos dukra, Sąjungos pilietė, iš esmės negali būti įpareigota apskritai išvykti iš Sąjungos teritorijos, taip atimant galimybę veiksmingai pasinaudoti pagrindinėmis jos pilietybės suteikiamomis teisėmis. Todėl, kaip ir H. C. Chavez‑Vilchez (kuri gavo leidimą gyventi Nyderlanduose), ir jos dukters atveju, man neatrodo būtina šios situacijos analizuoti atsižvelgiant į SESV 20 straipsnį.

78.

Pirmuoju ir antruoju prejudiciniais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar pagal SESV 20 straipsnį valstybei narei draudžiama atsisakyti vienam iš tėvų, trečiosios valstybės piliečiui ( 54 ), faktiškai prižiūrinčiam savo nepilnametį vaiką, Sąjungos pilietį, gyventi šio vaiko gyvenamosios vietos, kurios pilietis jis yra, valstybėje narėje, jeigu neįrodyta, kad kitas iš tėvų, kuris yra tos pačios valstybės narės pilietis, vienas gali faktiškai prižiūrėti vaiką.

79.

Siekiant atsakyti į šiuos klausimus, reikia nustatyti, ar, atsižvelgiant į SESV 20 straipsnį ir Teisingumo Teismo praktiką, tokia situacija patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį.

80.

2016 m. lapkričio 1 d. nuo Sąjungos pilietybės atsiradimo bus praėję 23 metai ( 55 ). Ji atsirado 1992 m. pasirašius Mastrichto sutartį, ja siekiama prisidėti prie to, kad Sąjungos piliečiai susitapatintų su Sąjunga ( 56 ). Pagrindinis Sąjungos piliečio statusas – Sąjungos pilietybė – reiškia galimybę (ypač naujoms kartoms) kurti Europą, kurioje visi piliečiai galėtų žmoniškai judėti, gyventi, dirbti, studijuoti, teikti paslaugas ar įsisteigti kitoje valstybėje narėje, kurti savo gerovę, tuoktis arba pasirinkti kitą analogišką bendro gyvenimo formą, panorėjus kurti šeimą, gyventi taikiai ( 57 ) ir saugiai.

81.

Taigi Sąjungos pilietybe įteisinamas Europos integracijos procesas, sustiprinant piliečių dalyvavimą. Šį įteisinimą nuo Sąjungos pilietybės atsiradimo yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, jo generaliniai advokatai. Be kita ko, generalinis advokatas C. O. Lenz 1994 m. pažymėjo, kad „Sąjungos pilietybės sukūrimas žadina viltį, kad Sąjungos piliečiai bus lygūs, bent prieš Bendrijos teisę“ ( 58 ).

82.

Po dvejų metų, 1996 m., generalinis advokatas P. Léger, kalbėdamas apie šios pilietybės pripažinimą, kreipėsi į Teisingumo Teismą tokiais žodžiais: „[ši pilietybė] turi didelę simbolinę reikšmę ir kuriant Europą turbūt yra vienas pažangiausių aspektų, pritraukusių didelį visuomenės dėmesį. Žinoma, ši sąvoka apima aspektus, kurie jau buvo iš esmės įtvirtinti evoliucionuojant Bendrijos teisei, todėl ji tarsi sutvirtina Bendrijos acquis. Tačiau būtent Teisingumo Teismas turi suteikti jai visą deramą reikšmę. Atsižvelgus į visas iš šios sąvokos kylančias pasekmes, visiems Sąjungos piliečiams, nesvarbu, kurios valstybės narės piliečiai jie yra, turi būti suteikiamos tos pačios teisės ir taikomos tos pačios pareigos“ ( 59 ).

83.

Šiuo klausimu generalinis advokatas D. Ruiz-Jarabo Colomer dar po metų pažymėjo, kad „Sąjungos pilietybės sukūrimas <…>, suteikiant iš jos kylančią teisę šią pilietybę turintiems asmenims laisvai judėti visų valstybių narių teritorijoje, rodo didelę kokybinę pažangą, nes, kaip teisingai pažymėjo Komisija, dėl jos ši laisvė judėti išlaisvinama nuo funkcinių ar papildomų elementų (nes ji jau nebesiejama su ekonominės veiklos vykdymu ar vidaus rinkos sukūrimu) ir tampa tikrai savarankiška teise, neatsiejama nuo Sąjungos piliečių politinio statuso“ ( 60 ) .

84.

Nuo to laiko Sąjungos pilietybė buvo laipsniškai įtvirtinama gausioje Teisingumo Teismo praktikoje, glaudžiai bendradarbiaujant su nacionaliniais teismais per prejudicinio sprendimo procedūrą ( 61 ). Prie šios teismo praktikos krypties priskiriami pirmasis ir antrasis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai. Iš esmės jie susiję su SESV 20 straipsnio išaiškinimu atsižvelgiant į sprendimus Ruiz Zambrano ( 62 ) ir Dereci ir kt. ( 63 ) tokiais atvejais, kaip nagrinėjamieji pagrindinėse bylose, kai nebuvo įrodyta, kad vienas iš tėvų, kuris yra pilietis tos pačios valstybės narės kaip ir vaikas, kuris visada gyveno joje, gali pasirūpinti vaiku, jeigu kitas iš tėvų, trečiosios valstybės pilietis, būtų išsiųstas iš šalies.

85.

Šiose bylose ( 64 ), kiek tai susiję su P. Pinas ( 65 ), U. Nikolic, X. V. García Pérez, J. Uwituze, I. O. Enowassam ir A. E. Gerrero Chavez nepilnamečiais vaikais, kadangi jie niekada nepasinaudojo laisvo judėjimo teise ir visada gyveno savo pilietybės valstybėje narėje, konstatuoju, kad jiems netaikoma sąvoka „naudos gavėjas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalį, todėl ši direktyva netaikoma nei šiems vaikams, nei jų motinoms.

86.

Tačiau ar galima teigti, kad pagrindinėse bylose nagrinėjamos situacijos patenka į SESV 20 straipsnio taikymo sritį?

87.

Šiuo klausimu primenu, jog Sprendime Ruiz Zambrano Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal SESV 20 straipsnį draudžiamos nacionalinės priemonės, kuriomis iš Sąjungos piliečių atimama galimybė veiksmingai naudotis pagrindinėmis teisėmis, kurios jam, kaip Sąjungos piliečio statusą turinčiam asmeniui, priklauso ( 66 ). Remiantis šiame sprendime įtvirtintais principais, ši Sąjungos teisės apsauga taikoma nagrinėjamose pagrindinėse bylose, nes P. Pinas, U. Nikolic, X. V. García Pérez, J. Uwituze, I. O. Enowassam ir A. E. Gerrero Chavez vaikams tektų vykti kartu su motinomis, taigi apskritai išvykti iš Sąjungos teritorijos, nes motinos, kurios vienos įgyvendina šių vaikų priežiūrą, neturi išvestinės teisės gyventi šalyje, atsižvelgiant į faktines aplinkybes. Iš tiesų, jeigu motinos būtų išsiųstos iš šalies, šie vaikai negalėtų veiksmingai naudotis teisėmis, kurios jiems priklauso dėl jų, kaip Sąjungos piliečių, statuso. Taigi atėmus šias teises galėtų būti pakenkta jų turimos Sąjungos pilietybės veiksmingumui.

88.

Tačiau Teisingumo Teismas vėliau patikslino Sprendimo Ruiz Zambrano ( 67 ) taikymo sritį, nusprendęs, kad jis taikomas „labai specifin[ėms] situacij[oms], kai, nepaisant to, kad netaikoma su trečiųjų valstybių piliečių teise gyventi susijusi antrinė teisė ir kad suinteresuotasis Sąjungos pilietis nesinaudojo teise laisvai judėti, vis dėlto išimties tvarka negalima atsisakyti pripažinti trečiosios valstybės piliečio, kuris yra nurodyto Sąjungos piliečio šeimos narys, teisės gyventi šalyje, nes priešingu atveju būtų paneigtas jo turimos Sąjungos pilietybės veiksmingumas, jei dėl tokio nepripažinimo Sąjungos pilietis faktiškai privalėtų išvykti apskritai iš Sąjungos teritorijos ir iš jo būtų atimtos galimybės naudotis tuo, kas sudaro Sąjungos piliečio statusu suteikiamų teisių esmę“ ( 68 ).

89.

Šiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į SESV 20 straipsnį, reikia įvertinti, ar tokios situacijos, kaip nagrinėjamos pagrindinėse bylose, yra specifinės situacijos, kaip tai suprantama pagal minėtą teismo praktiką.

90.

Mano nuomone, nekyla abejonių, kad tai, jog visi šie vaikai turi valstybės narės, t. y. Nyderlandų, pilietybę, kurios suteikimo sąlygos, akivaizdu, priklauso Nyderlandų Karalystės kompetencijai ( 69 ), reiškia, kad jie turi Sąjungos piliečio statusą ( 70 ). Taigi kaip Sąjungos piliečiai, šie vaikai turi teisę laisvai judėti ir gyventi Sąjungos teritorijoje, o bet kuris šios teisės apribojimas patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį ( 71 ).

91.

Todėl iš esmės man atrodo, kad iš Teisingumo Teismo turimos informacijos matyti, jog pagrindinėse bylose nagrinėjamos situacijos yra specifinės situacijos, kaip tai suprantama pagal Sprendime Ruiz Zambrano suformuluotą teismo praktiką ( 72 ). Iš tiesų dėl šių situacijų atitinkami vaikai negalėtų veiksmingai naudotis pagrindinėmis teisėmis, kurias jiems suteikia jų, kaip Sąjungos piliečių, statusas. Todėl manau, kad šios situacijos patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį.

92.

Šiomis aplinkybėmis reikia išnagrinėti, ar pagrindinėse bylose nagrinėjami sprendimai reiškia atitinkamų vaikų teisės gyventi šalyje ribojimą ir ar jį galima pateisinti.

93.

Man aišku, kad aptariamų vaikų, Sąjungos piliečių, teisės būtų potencialiai ribojamos, jeigu, atsisakius jų motinoms suteikti leidimą gyventi šalyje, šie vaikai faktiškai būtų priversti apskritai išvykti iš Sąjungos teritorijos. Tačiau ar specifinėmis nagrinėjamų situacijų aplinkybėmis šis ribojimas yra leidžiamas?

94.

Pirmiausia kyla klausimas, ar vien tėvo, Nyderlandų piliečio, buvimas Nyderlanduose ( 73 )sistemingai neleidžia vaikui, Sąjungos piliečiui, naudotis SESV 20 straipsnio apsauga, kaip šį straipsnį yra išaiškinęs Teisingumo Teismas.

95.

Mano nuomone, vien tėvo, Nyderlandų piliečio, buvimas Nyderlanduose savaime negali pateisinti pagrindinėse bylose nagrinėjamų nacionalinių sprendimų ar leisti kvestionuoti „negalėjimo veiksmingai naudotis pagrindinėmis teisėmis, kurias jam suteikia jų, kaip Sąjungos piliečių, statusas“, kriterijaus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui nepatikrinus, ar nagrinėjamais nacionaliniais sprendimais laikytasi proporcingumo principo, be kita ko, kiek tai susiję su jų padariniais ieškovių pagrindinėse bylose vaikų, Sąjungos piliečių, situacijoms pagal Sąjungos teisę ( 74 ).

96.

Atsižvelgiant į proporcingumo principo paisymą, kyla keli interesai, t. y. nacionaliniai imigracijos srities interesai ( 75 ), Sąjungos piliečių teisės, vaiko interesas ir teisės, patenkančios į nacionalinės šeimos teisės taikymo sritį, kaip, be kita ko, yra globos teisės atveju.

97.

Taigi siekiant patikrinti, ar nagrinėjamais nacionaliniais sprendimais buvo laikomasi proporcingumo principo, reikia atsižvelgti į kelias aplinkybes, iš kurių svarbiausia, manau, yra vieno iš tėvų, trečiosios valstybės piliečio, ir vaiko, Sąjungos piliečio, tarpusavio priklausomumo santykis.

98.

Šiuo klausimu labai svarbu žinoti, kas „teisiškai, finansiškai ir (arba) emociškai atsakingas už vaiką“ ( 76 ). Iš tiesų, kaip jau yra nusprendęs Teisingumo Teismas, „priklausomumo santykis tarp mažamečio Sąjungos piliečio ir trečiosios šalies piliečio, kuriam atsisakyta suteikti teisę gyventi šalyje, gali paneigti Sąjungos pilietybės veiksmingumą, nes dėl šio priklausomumo dėl tokio neigiamo sprendimo Sąjungos pilietis iš tikrųjų bus priverstas išvykti ne tik iš savo pilietybės valstybės narės teritorijos, bet ir iš visos Sąjungos teritorijos“ ( 77 ).

99.

Iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad šis priklausomumo santykis sieja visus vaikus, Sąjungos piliečius, su jų atitinkama motina, trečiosios valstybės piliete ( 78 ), tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

100.

Be to, tiek, kiek pagrindinėse bylose nagrinėjamos situacijos patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, derindamas kylančius interesus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat turi atsižvelgti į pagrindines teises, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, be kita ko, teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, įtvirtintą Chartijos 7 straipsnyje, kurį reikia aiškinti kartu su įpareigojimu atsižvelgti į Chartijos 24 straipsnio 2 dalyje pripažįstamą vaiko interesą ( 79 ).

101.

Šiomis aplinkybėmis laikausi nuomonės, kad svarbu kelti klausimą, ar vaiko, Sąjungos piliečio, teisės laisvai gyventi Sąjungos teritorijoje ribojimas remiantis vien tokiais argumentais, kaip tai, kad nebuvo įrodyta, jog tėvas negali vienas visiškai pasirūpinti vaiku, atitinka Sąjungos teisę, nors toks teiginys taip pat prilygtų teiginiui, jog nebuvo įrodyta ir tai, kad jis galėtų globoti vaiką! Šiuo klausimu man atrodo svarbu pažymėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškino, jog šioje byloje nebuvo konstatuota, kad dar galima pakeisti globos teisės paskyrimą ( 80 ).

102.

Todėl esu linkęs daryti išvadą, kad, esant tokioms situacijoms, kaip nagrinėjamosios pagrindinėse bylose, būtų neproporcinga automatiškai ir remiantis vien tuo, kad tėvas, Sąjungos pilietis, yra atitinkamoje valstybėje narėje, atsisakyti nepilnamečių vaikų, Sąjungos piliečių, motinoms, trečiosios valstybės pilietėms, suteikti išvestinę teisę gyventi šalyje. Primenu, kad kiekvieno nukrypimo nuo Sąjungos piliečių teisės gyventi šalyje pateisinimas „[turi būti aiškinamas] siaurai [kaip] pagrindinio laisvo asmenų judėjimo principo, kurio apimties valstybės narės negali nustatyti vienašališkai, išimtis“ ( 81 ).

103.

SESV 20 straipsnį reikia aiškinti taip, kad pagal jį valstybei narei draudžiama atsisakyti vienam iš tėvų, trečiosios valstybės piliečiui, kuris faktiškai globoja savo nepilnametį vaiką, Sąjungos pilietį, suteikti teisę gyventi šio vaiko gyvenamosios vietos valstybėje narėje, kurios pilietis jis yra, jeigu dėl tokių sprendimų šis vaikas negalėtų veiksmingai naudotis pagrindinėmis su jo, kaip Sąjungos piliečio, statusu susijusiomis teisėmis, neįrodžius, kad kitas iš tėvų, kuris yra šios valstybės narės pilietis, gali vienas faktiškai globoti vaiką. Šiuo klausimu nepakanka įrodyti, jog negalima atmesti, kad tas kitas iš tėvų galėtų faktiškai pasirūpinti vaiku.

104.

Trečiasis prejudicinis klausimas susijęs su įrodinėjimo pareiga, susijusia su faktiniu vaiko, Sąjungos piliečio, priklausymu nuo vieno iš tėvų, trečiosios valstybės piliečio.

105.

Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog Aplinkraštyje dėl užsieniečių, į kurį atsižvelgia Nyderlandų institucijos, atsakingos už paramos išmokėjimą, numatyta, jog pareiga įrodyti, kad vienas iš tėvų, kuris yra Nyderlandų pilietis, negali faktiškai pasirūpinti vaiku, tenka kitam iš tėvų, trečiosios valstybės piliečiui. Šis turi įrodyti, kad objektyvios kliūtys neleidžia vienam iš tėvų, Sąjungos piliečiui, pasirūpinti vaiku, pripažįstant, kad vaikas priklauso nuo kito iš tėvų, trečiosios valstybės piliečio, taip, kad būtų priverstas faktiškai išvykti iš Sąjungos teritorijos, jeigu tam kitam iš tėvų būtų atsisakyta suteikti teisę gyventi šalyje.

106.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar ši Aplinkraščio dėl užsieniečių nuostata neprilygsta pernelyg siauram Sprendimo Ruiz Zambrano ( 82 ) aiškinimui.

107.

Nyderlandų vyriausybė savo rašytinėse pastabose pažymėjo, kad pagal bendrąją taisyklę, jog kiekvienas asmuo, kuris remiasi tam tikromis teisėmis ar tam tikrais jų padariniais, privalo įrodyti, kad šios teisės yra taikomos jo situacijai, įrodinėjimo pareiga tenka prašymų suteikti leidimą gyventi šalyje pateikėjoms.

108.

Laikausi nuomonės, kad tuo atveju, jeigu bylos šalis teigia, kad jos situacijai taikomas SESV 20 straipsnis, valstybės narės nacionalinės institucijos turi savo iniciatyva patikrinti, ar yra tenkinamos šios nuostatos taikymo sąlygos.

109.

Kompetentingos nacionalinės institucijos, vertindamos sąlygas, būtinas, kad trečiosios valstybės pilietis, vienas iš vaiko, kuris yra Sąjungos pilietis, tėvų, galėtų gauti leidimą gyventi šalyje, aišku, nagrinėja, pirma, klausimus, tiesiogiai susijusius su vaiko, kaip Sąjungos piliečio, statusu, ir, antra, klausimus, griežtai priskiriamus prie nacionalinės šeimos teisės.

110.

Kalbant apie klausimus, susijusius su atitinkamo vaiko, kaip Sąjungos piliečio, statusu, pagal Sąjungos teisę suteikiamos teisės neturi prarasti savo veiksmingumo dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo. Taigi man atrodo, kad, siaurai taikant nagrinėjamus nacionalinės teisės aktus, susijusius su įrodinėjimo pareiga, gali būti pakenkta SESV 20 straipsnio veiksmingumui.

111.

Dėl nacionalinės šeimos teisės aspektų vertinimo pažymėtina, kad kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos, atsižvelgdamos į proporcingumo ir vaiko intereso principus, turi savo iniciatyva kelti pirminį klausimą, susijusį su tuo, ar vaiko globą gali perimti kitas iš tėvų, valstybės narės, kurios pilietybę turi vaikas, pilietis, taigi ir Sąjungos pilietis, nes pagrindinėse bylose nagrinėjamos situacijos patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį.

112.

Be to, man atrodo, kad jeigu vienas iš tėvų, trečiosios valstybės pilietis, kuris faktiškai globoja vaiką (šiuo atveju – motina), būtų įpareigotas pareikšti savo paties interesams ir galbūt vaiko interesams prieštaraujantį ieškinį, tai pakenktų SESV 20 straipsnio ir bendrųjų teisės principų, be kita ko, proporcingumo principo veiksmingumui! Iš tiesų reikia pabrėžti, kad tokio ieškinio tikslas yra reikalauti, kad globa būtų perduota kitam iš tėvų siekiant įrodyti, kad tėvas nyderlandietis negali faktiškai pasirūpinti vaiku, todėl pripažįstama, kad vaikas yra taip priklausomas nuo savo motinos, kad, jeigu jai būtų atsisakyta suteikti teisę gyventi šalyje, jis iš tikrųjų būtų priverstas išvykti iš Sąjungos teritorijos ( 83 ).

113.

Atsižvelgdamas į šiuos argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į trečiąjį prejudicinį klausimą atsakyti taip: valstybės narės kompetentingos institucijos turi savo iniciatyva iškelti ir nustatyti aplinkybę, ar vaiko globą gali faktiškai perimti kitas iš tėvų. Šios institucijos turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, laikydamosi proporcingumo principo ir vaiko intereso.

114.

Atsižvelgdamas į pateiktus argumentus siūlau Teisingumo Teismui į Centrale Raad van Beroep (Socialinės apsaugos ir valstybės tarnautojų bylų apeliacinis teismas, Nyderlandai) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip: