1. 

Ši byla susijusi su ribojamosiomis priemonėmis, nustatytomis siekiant paveikti Irano Islamo Respubliką, kad ji nutrauktų branduolinę veiklą, keliančią branduolinių ginklų platinimo riziką, ir branduolinių ginklų tiekimo sistemų kūrimo veiklą (toliau – branduolinių ginklų platinimo veikla).

2. 

Apeliantė šioje byloje yra Safa Nicu Sepahan Co. (toliau – apeliantė), Irano akcinė bendrovė, kuri beveik trejus metus Europos Sąjungos Tarybos priimtais reglamentais buvo įtraukta į subjektų, dalyvaujančių branduolinių ginklų platinimo veikloje, sąrašus. Europos Sąjungos Bendrajame Teisme ji ginčijo šį įtraukimą į sąrašus ir prašė atlyginti, jos teigimu, dėl to atsiradusią turtinę ir neturtinę žalą. 2014 m. lapkričio 25 d. Sprendimu Safa Nicu Sepahan / Taryba (T‑384/11, EU:T:2014:986; toliau – skundžiamas sprendimas) Bendrasis Teismas panaikino aktus, kuriais apeliantės pavadinimas buvo įtrauktas į nagrinėjamus sąrašus, atmetė prašymą atlyginti turtinę žalą ir priteisė iš Tarybos sumokėti 50000 EUR už apeliantės patirtą neturtinę žalą ( 2 ).

3. 

Šios bylos dalykas, pirma, apeliantės pateiktas apeliacinis skundas dėl jos prašymo atlyginti turtinę žalą atmetimo ir priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio ir, antra, Tarybos priešpriešinis apeliacinis skundas, kuriuo ji ginčija Europos Sąjungos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygų buvimą nagrinėjamu atveju ir tai, kad iš jos buvo priteistas apeliantei padarytos neturtinės žalos atlyginimas.

4.

Skundžiamo sprendimo 1–13 punktuose išdėstytos ginčo aplinkybės šios bylos tikslais gali būti apibendrintos taip.

5.

Subjekto, identifikuoto kaip „Safa Nicu“, pavadinimas į branduolinių ginklų platinimo veikloje dalyvaujančių subjektų sąrašą, esantį Sprendimo 2010/413/BUSP ( 3 ) II priede, buvo įtrauktas Sprendimu 2011/299/BUSP ( 4 ) ir atitinkamai į Reglamento (ES) Nr. 961/2010 ( 5 ) VIII priede esantį sąrašą – Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 503/2011 ( 6 ). Sprendimo 2011/299 ir Įgyvendinimo reglamento Nr. 503/2011 motyvuose minėtas subjektas buvo apibūdintas kaip „[k]omunikacijų bendrovė, tiekusi įrangą „Fordow“ (Komas) įrenginiui, kuris statomas nepranešus [Tarptautinei atominės energetikos agentūrai (TATENA)]“.

6.

2011 m. birželio 7 d. raštu apeliantė paprašė, kad Taryba iš dalies pakeistų Reglamento Nr. 961/2010 VIII priedą: papildytų ir ištaisytų nuorodą į subjektą, identifikuotą kaip „Safa Nicu“, arba ją išbrauktų. Negavusi atsakymo, 2011 m. birželio 23 d. apeliantė išsiuntė naują raštą Tarybai.

7.

Sprendimu 2011/783/BUSP ( 7 ) ir Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 1245/2011 ( 8 ) įtraukimas į sąrašus buvo paliktas galioti. Tačiau nuoroda „Safa Nicu“ buvo pakeista kitomis nuorodomis ir, kaip su atitinkamu subjektu susijusi identifikuojamoji informacija, buvo nurodyti penki adresai Irane, Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir Afganistane.

8.

2011 m. gruodžio 5 d. raštu Taryba pranešė apeliantei, kad jos pavadinimas paliktas Sprendimo 2010/413 II priede ir Reglamento Nr. 961/2010 VIII priede esančiuose sąrašuose. Ji konstatavo, kad 2011 m. birželio 7 d. apeliantės pateiktos pastabos nepateisino ribojamųjų priemonių panaikinimo ir patikslino, kad nuoroda į subjektą, identifikuotą kaip „Safa Nicu“, buvo būtent nuoroda į apeliantę. 2012 m. gruodžio 11 d. raštu Taryba pateikė apeliantei Reglamentą (ES) Nr. 267/2012 ( 9 ), kuriuo buvo panaikintas Reglamentas Nr. 961/2010, ir pranešė, kad jos pavadinimas liko šio reglamento IX priede esančiame sąraše.

9.

Sprendimu 2014/222/BUSP ( 10 ) apeliantės pavadinimas buvo išbrauktas iš Sprendimo 2010/413 II priede esančio sąrašo, o Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 397/2014 ( 11 ) jos pavadinimas buvo išbrauktas iš Reglamento Nr. 267/2012 IX priede esančio sąrašo.

10.

2011 m. liepos 22 d. apeliantė pareiškė ieškinį Bendrajame Teisme, juo siekė, pirma, kad būtų iš dalies panaikinti reglamentai Nr. 503/2011 ir Nr. 267/2012, kiek jie buvo taikomi apeliantei ir su ja susijusioms bendrovėms, ir, antra, kad iš Tarybos būtų priteistas 7662737,40 EUR žalos atlyginimas su 5 % metinėmis palūkanomis, skaičiuojamomis nuo 2013 m. sausio 1 d., atlyginant dėl jai taikytų ribojamųjų priemonių patvirtinimo patirtą turtinę ir neturtinę žalą.

11.

Grįsdama savo prašymą dėl panaikinimo apeliantė buvo nurodžiusi tris ieškinio pagrindus, grindžiamus, pirmasis, – pareigos motyvuoti pažeidimu, antrasis, – vertinimo klaida ir „piktnaudžiavimu įgaliojimais“, ir, trečiasis, – jos teisės į gynybą ir į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu. Atmetęs pirmąjį ieškinio pagrindą ( 12 ) ir pripažinęs nepriimtinu antrajame ieškinio pagrinde pateiktą kaltinimą, susijusį su „piktnaudžiavimu įgaliojimais“, skundžiamo sprendimo 32–39 punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo antrajame ieškinio pagrinde pateiktą kaltinimą, susijusį su vertinimo klaida, ir jam pritarė. Todėl jis panaikino apeliantės pavadinimo įtraukimą į atitinkamus sąrašus ir nenagrinėjo trečiojo ieškinio pagrindo (skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies 40 punktas ir rezoliucinės dalies 1 punktas) ( 13 ).

12.

Dėl prašymo atlyginti žalą su palūkanomis Bendrasis Teismas iš pradžių konstatavo, kad šioje byloje įvykdyta Sąjungos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlyga, susijusi su veiksmų, kuriais kaltinama Taryba, neteisėtumu, nes ši padarė pakankamai sunkų teisės normos, kurią siekiama suteikti teisių privatiems asmenims, pažeidimą (skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies 49–69 punktai).

13.

Paskui jis išnagrinėjo sąlygas, susijusias su žalos tikrumu ir priežastinio ryšio buvimu dėl įvairių nurodytos žalos rūšių.

14.

Dėl neturtinės žalos, kurią apeliantė galiausiai įvertino 2 mln. EUR suma, Bendrasis Teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju minėtos sąlygos buvo įvykdytos, ir ex aequo et bono įvertinęs šią žalą padarė išvadą, kad 50000 EUR suma yra tinkamas žalos atlyginimas (skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies 78–92 punktai ir rezoliucinės dalies 2 punktas).

15.

Vis dėlto Bendrasis Teismas atmetė prašymą atlyginti apeliantės nurodytą turtinę žalą. Dėl kiekvienos žalos sudedamosios dalies jis nusprendė, kad apeliantė nepateikė pakankamai įrodymų arba dėl tariamai patirtos žalos tikrumo ar dydžio, arba dėl priežastinio ryšio tarp šios žalos ir veiksmų, kuriais kaltinama Taryba, buvimo (skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies 93–148 punktai ir rezoliucinės dalies 4 punktas).

16.

Dėl prašymo priteisti palūkanas Bendrasis Teismas nusprendė, pirma, kad nereikia priteisti palūkanų už laikotarpį iki skundžiamo sprendimo priėmimo dienos, ir, antra, kad Taryba turi sumokėti palūkanas už praleistą terminą nuo skundžiamo sprendimo priėmimo iki visiško priteisto žalos atlyginimo sumokėjimo (skundžiamo sprendimo 150–152 punktai ir rezoliucinės dalies 3 punktas).

17.

Savo apeliaciniame skunde apeliantė prašo Teisingumo Teismo iš dalies panaikinti skundžiamą sprendimą, kiek juo nėra pripažinta ir atlyginta jos patirta turtinė žala, taip pat kiek juo jai buvo priteista tik 50000 EUR suma neturtinei žalai atlyginti. Be to, ji prašo Teisingumo Teismo įgyvendinti savo neribotą jurisdikciją ir visų pirma skirti jai 5662737,40 EUR sumą kartu su palūkanomis turtinei žalai atlyginti ir 2 mln. EUR sumą kartu su palūkanomis neturtinei žalai atlyginti, taip pat priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas, įskaitant susijusias su procesu Bendrajame Teisme. Jei šie prašymai nebūtų patenkinti, ji prašo Teisingumo Teismo priteisti jai ex aequo et bono nustatytą sumą kartu su palūkanomis turtinei žalai atlyginti ir ne mažesnę nei 50000 EUR sumą kartu su palūkanomis neturtinei žalai atlyginti, taip pat priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas, įskaitant susijusias su procesu Bendrajame Teisme. Jei ir šie prašymai nebūtų patenkinti, ji prašo Teisingumo Teismo grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad šis peržiūrėtų nuostolių dydį ir priimtų naują sprendimą jos naudai.

18.

Atsiliepime į Tarybos priešpriešinį apeliacinį skundą apeliantė prašo Teisingumo Teismo atmesti priešpriešinį apeliacinį skundą kaip nepagrįstą. Taip pat pakartoja reikalavimus, pateiktus jos pagrindiniame apeliaciniame skunde.

19.

Priešpriešiniame apeliaciniame skunde Taryba prašo Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamą sprendimą, kiek iš jos buvo priteista sumokėti apeliantei 50000 EUR neturtinės žalos atlyginimą, atmesti pirmojoje instancijoje pateiktą apeliantės prašymą atlyginti šią žalą ir priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas, įskaitant susijusias su procesu Bendrajame Teisme.

20.

Savo atsiliepime į pagrindinį apeliacinį skundą Taryba Teisingumo Teismo prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą, pakeisti skundžiamo sprendimo motyvus ir priteisti iš apeliantės bylinėjimo išlaidas, įskaitant susijusias su procesu Bendrajame Teisme.

21.

Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė, kuriai buvo leista įstoti į bylą žodinėje proceso dalyje, palaiko Tarybos reikalavimus, pateiktus priešpriešiniame apeliaciniame skunde ir atsiliepime į pagrindinį apeliacinį skundą.

22.

Reikia pateikti kelias pirmines pastabas dėl tam tikrų šalių reikalavimų.

23.

Pirmoji pastaba susijusi su Tarybos atsiliepime į pagrindinį apeliacinį skundą pateiktu prašymu pakeisti motyvus. Taryba prašo Teisingumo Teismo pakeisti skundžiamo sprendimo motyvus, kuriais remiantis buvo atmestas apeliantės pirmojoje instancijoje pateiktas prašymas atlyginti turtinę žalą. Taryba pritaria šiam atmetimui, tačiau nepalaiko Bendrojo Teismo konstatavimo, kad nagrinėjamu atveju buvo įvykdyta pirmoji Sąjungos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlyga, susijusi su pakankamai sunkaus teisės normos pažeidimo buvimu. Tačiau pažymėtina, kad šis konstatavimas – tai prielaida, kuria grindžiamas tiek apeliantės teisės į patirtos neturtinės žalos atlyginimą pripažinimas skundžiamo sprendimo 78–92 punktuose, tiek skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkte priteisimas iš Tarybos sumokėti apeliantei 50000 EUR šios žalos atlyginimą. Darytina išvada, kad Teisingumo Teismas negalėtų tenkinti Tarybos prašymo pakeisti motyvus, kartu nepanaikinęs šių skundžiamo sprendimo dalių. Taigi, nepaisant formuluotės, šis prašymas gali būti suprantamas tik kaip reikalavimas iš dalies panaikinti Bendrojo Teismo sprendimą, o toks reikalavimas nepriimtinas, nes pateiktas atsiliepime į pagrindinį apeliacinį skundą ( 14 ). Kadangi Tarybos argumentai, nurodyti minėtam prašymui pagrįsti, buvo tiksliai pakartoti jos priešpriešiniame apeliaciniame skunde, Teisingumo Teismas bet kuriuo atveju turės galimybę juos išnagrinėti priimdamas sprendimą dėl to skundo.

24.

Antrosios pastabos turinys toks pat kaip ir pirmosios, bet ji susijusi su apeliantės reikalavimais, pateiktais atsiliepime į Tarybos priešpriešinį apeliacinį skundą. Be prašymo atmesti šį skundą, apeliantė Teisingumo Teismo prašo iš dalies panaikinti skundžiamą sprendimą ir priteisti jai tinkamą tiek turtinės, tiek neturtinės patirtos žalos atlyginimą, pakartodama reikalavimus, pateiktus apeliaciniame skunde. Šie prašymai taip pat turi būti pripažinti nepriimtinais, nes yra pateikti atsiliepime į priešpriešinį apeliacinį skundą ( 15 ).

25.

Patikslinęs šiuos dalykus, iš pradžių išnagrinėsiu priešpriešinį apeliacinį skundą, kuriuo, kaip jau buvo nurodyta pirmiau, Taryba, be kita ko, ginčija, kad nagrinėjamu atveju buvo pakankamai sunkus teisės normos, kuria siekiama suteikti teisių privatiems asmenims, pažeidimas. Iš tiesų, jei šis kaltinimas būtų pripažintas pagrįstu, negalėtų kilti Sąjungos deliktinė atsakomybė ir reikėtų atmesti visus apeliantės pagrindiniame apeliaciniame skunde pateiktus prašymus. Paskui išnagrinėsiu pagrindinį apeliacinį skundą.

26.

Priešpriešiniame apeliaciniame skunde Taryba nurodo du kaltinimus dėl skundžiamo sprendimo. Pirmuoju ji kaltina Bendrąjį Teismą padarius teisės klaidą „dėl tam tikrų [Sąjungos] deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygų“, antruoju – nusprendus, kad ginčijamų aktų panaikinimas nėra tinkamas apeliantės tariamai patirtos neturtinės žalos atlyginimas.

27.

Taryba, palaikoma Jungtinės Karalystės, teigia, kad Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, jog šioje byloje yra įrodytas pakankamai sunkus teisės normos, kuria siekiama suteikti teisių privatiems asmenims, pažeidimas – būtinas siekiant pripažinti įvykdyta pirmąją iš trijų Sąjungos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, t. y. susijusią su veiksmų, kuriais kaltinamos institucijos, neteisėtumu ( 16 ). Šį kaltinimą sudaro dvi dalys.

28.

Pirma, Taryba Bendrąjį Teismą kaltina dėl to, kad jis padarė teisės klaidą kai skundžiamo sprendimo 59–61 punktuose priėjo prie išvados, jog ji neturi jokios diskrecijos, kalbant apie jos pareigą apeliantės įtraukimą į ginčijamuose aktuose nurodytų asmenų ir subjektų sąrašus pagrįsti motyvais, paremtais informacija ir įrodymais. Iš esmės ši išvada grindžiama teismų praktikos raida, be kita ko, 2012 m. kovo 21 d. Sprendimu Fulmen / Taryba (T‑439/10 ir T‑440/10, EU:T:2012:142) ir 2013 m. liepos 18 d. Sprendimu Komisija ir kt. / Kadi (C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518), kurie yra vėlesni nei Tarybos priimti aktai dėl apeliantės pavadinimo įtraukimo į minėtus sąrašus ir palikimo juose ir kurių negalima buvo numatyti tuo metu, kai šie aktai buvo priimti atitinkamai, 2011 m. gegužės 23 d., 2011 m. gruodžio 1 d. ir 2012 m. kovo 23 d. Tam įrodyti Taryba remiasi generalinio advokato Y. Bot išvada sujungtose bylose Komisija ir kt. / Kadi (C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:176) ir byloje Taryba / Manufacturing Support & Procurement Kala Naft (C‑348/12 P, EU:C:2013:470), kuriose jis ginė priešingą nei galiausiai Teisingumo Teismo patvirtintoji nuomonę.

29.

Visų pirma primenu, kad pagal SESV 340 straipsnio antrą pastraipą Sąjunga turi atlyginti žalą, kurią eidamos savo pareigas padaro jos institucijos ar jų tarnautojai. Remiantis nusistovėjusia teismo praktika pagal Sąjungos teisę teisė į žalos atlyginimą pripažįstama, jeigu yra įvykdytos trys sąlygos: veiksmų, kuriais kaltinamos institucijos, neteisėtumas, žalos tikrumas ir priežastinio ryšio tarp veiksmų ir nurodytos žalos buvimas ( 17 ). Pagal teismo praktiką pirmajai sąlygai įvykdyti reikalaujama, kad pažeista teisės norma būtų siekiama suteikti teisių privatiems asmenims ir kad pažeidimas būtų pakankamai sunkus ( 18 ). Teisingumo Teismas yra patikslinęs, kad lemiamas Sąjungos teisės pažeidimo vertinimo kaip pakankamai sunkaus kriterijus yra tai, ar savo diskrecijos ribas Sąjungos institucija pažeidė akivaizdžiai ir sunkiai ( 19 ). Jei ši institucija turi tik labai nedidelę diskreciją arba jos visai neturi, paprasčiausio Sąjungos teisės pažeidimo gali pakakti, kad būtų pripažinta, jog padarytas pakankamai sunkus pažeidimas ( 20 ). Be to, iš teismo praktikos matyti, kad pažeista norma institucijoms suteikiamos diskrecijos apimtis, be kita ko, priklauso nuo šios normos aiškumo ir tikslumo, ir bet kuriuo atveju Sąjungos teisės pažeidimas yra sunkus, jei jis tęsėsi, nepaisant sprendimo, kuriuo konstatuojamas inkriminuojamas pažeidimas, prejudicinio sprendimo arba nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos šiuo klausimu, iš kurių aišku, kad konkretus elgesys yra pažeidimas ( 21 ).

30.

Toliau dėl skundžiamo sprendimo motyvų, kuriais remdamasis Bendrasis Teismas minėto sprendimo 69 punkte padarė išvadą, kad Taryba nagrinėjamu atveju yra atsakinga už pakankamai sunkų teisės normos, kuria siekiama suteikti teisių privatiems asmenims, pažeidimą, iš karto pažymiu, kad šie motyvai iš dalies dviprasmiški.

31.

Iš tiesų skundžiamo sprendimo 49 punkte Bendrasis Teismas daro nuorodą į to paties sprendimo 26–40 punktuose pateiktą vertinimą, kurį atlikęs jis padarė išvadą, kad Taryba neįrodė, ar šis teiginys, vienintelis apeliantei taikytų ribojamųjų priemonių patvirtinimo motyvas, pagrįstas ( 22 ) ir taip pažeidė reglamentų Nr. 961/2010 ir Nr. 267/2012 nuostatas, kuriose „išsamiai išvardytos sąlygos, kai toki[os priemonės] leidžiam[os]“ ir kuriomis „atvirkščiai, siekiama apsaugoti atitinkamų privačių asmenų individualius interesus“ ( 23 ). Iš šių skundžiamo sprendimo ištraukų matyti, kad neteisėtus veiksmus, kuriais kaltinama Taryba, sudaro apeliantės teisės į tai, kad jai nebūtų nustatytos nagrinėjamos priemonės, jeigu joms patvirtinti taikomos materialinės sąlygos neįvykdomos, pažeidimas ( 24 ).

32.

Vis dėlto nagrinėdamas klausimą, ar Taryba šioje byloje turėjo diskreciją, kaip ji suprantama pagal šios išvados 29 punkte primintą teismo praktiką, Bendrasis Teismas teigia, kad „nagrinėjami aktai neteisėti dėl to, kad Taryba neturi informacijos ar įrodymų, kurių teisiniu požiūriu užtektų siekiant įrodyti ieškovei taikytų ribojamųjų priemonių pagrįstumą, todėl negali jų pateikti Bendrajam Teismui“ ( 25 ). Jis daro nuorodą į 2012 m. kovo 21 d. Sprendimą Fulmen / Taryba (T‑439/10 ir T‑440/10, EU:T:2012:142) ir patikslina, kad Tarybos pareiga įrodyti patvirtintų ribojamųjų priemonių pagrįstumą kildintina iš būtinybės gerbti pagrindines atitinkamų asmenų ir subjektų teises, būtent jų teisę į veiksmingą teisminę gynybą. Paskui skundžiamo sprendimo 64–67 punktuose yra primenami keturi Bendrojo Teismo sprendimai: 2009 m. spalio 14 d. Sprendimas Bank Melli Iran / Taryba (T‑390/08, EU:T:2009:401), 2006 m. gruodžio 12 d. Sprendimas Organisation des Modjahedines du peuple d’Iran / Taryba (T‑228/02, EU:T:2006:384), 2008 m. spalio 23 d. Sprendimas People’s Mojahedin Organization of Iran / Taryba (T‑256/07, EU:T:2008:461) ir 2008 m. gruodžio 4 d. Sprendimas People’s Mojahedin Organization of Iran / Taryba (T‑284/08, EU:T:2008:550), susiję su aktų, kuriais patvirtinamos ribojamosios priemonės, teismo vykdomos teisėtumo kontrolės apimtimi. Skundžiamo sprendimo 68 punkte Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad „paprastai apdairi ir rūpestinga administracija, atsižvelgdama į nagrinėjamo atvejo aplinkybes, pirmo ginčijamo akto priėmimo momentu galėjo suprasti, kad ji privalėjo surinkti informaciją ar įrodymus, pateisinančius ribojamųjų priemonių taikymą ieškovei, kad tuo atveju, jei kiltų ginčas, šią informaciją ar šiuos įrodymus pateikdama Sąjungos teismui galėtų įrodyti minėtų priemonių pagrįstumą“. Šiose skundžiamo sprendimo ištraukose norma, į kurią atžvelgdamas Bendrasis Teismas nagrinėja Tarybos diskreciją, siekdamas nustatyti sunkaus pažeidimo buvimą, atrodo, veikiau yra apeliantės teisė į veiksmingą teisminę gynybą.

33.

Šis dviprasmiškumas greičiausiai paaiškinamas ta aplinkybe, kad klausimas dėl Tarybos įgaliojimų ribų, kalbant apie pagrindinių teisių paisymą taikant ribojamąsias priemones, buvo kilęs iš esmės dėl teisės į veiksmingą teisminę gynybą. Iš tiesų, atsižvelgiant būtent į reikalavimą užtikrinti aktų, kuriais nustatomos tokios priemonės, teisminę kontrolę, Tarybos pareiga paremti įrodymais šių aktų priėmimą pagrindžiančius motyvus, kaip ir pareiga motyvuoti šiuos aktus, buvo laipsniškai apibrėžta Sąjungos teismų priimtuose sprendimuose ( 26 ). Taigi būtent šiame kontekste reikia aiškinti skundžiamo sprendimo motyvus, kurie ginčijami šioje priešpriešinio apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmoje dalyje, ir nagrinėti argumentus, kurie Tarybos yra nurodyti šiai dalei pagrįsti.

34.

Visų pirma pažymiu, kad veiksmai, apibūdinti kaip „vertinimo klaida“, kuriais galiausiai buvo kaltinama Taryba skundžiamo sprendimo dalyje, skirtoje prašymui dėl panaikinimo nagrinėti, buvo jos nesugebėjimas pateikti Sąjungos teismui įrodymą, leidžiantį įvertinti apeliantei taikytų ribojamųjų priemonių teisėtumą. Skundžiamo sprendimo 37 punkte išdėstyta, jog atsakydama į Bendrojo Teismo pateiktą klausimą Taryba nurodė, kad vienintelė jos turima informacija dėl apeliantei taikytų ribojamųjų priemonių patvirtinimo ir palikimo galioti buvo valstybės narės siūlymas įtraukti į sąrašus ir kad šiame pasiūlyme pateikta informacija buvo pakartota ginčijamų aktų motyvuose. Dėl šio Tarybos negebėjimo pateikti įrodymų neįmanoma jokia teisminė kontrolė siekiant patikrinti motyvų, kuriais buvo grindžiamas apeliantei taikytinų ribojamųjų priemonių patvirtinimas, pagrįstumą, todėl aktai, kuriais buvo atliktas ginčijamas įtraukimas į sąrašą, yra, be kita ko, dėl šios priežasties neteisėti ( 27 ).

35.

Taigi skundžiamame sprendime nėra kalbama apie kokį nors patikrinimą tos aplinkybės, ar Taryba laikėsi savo diskrecijos ribų, vertindama informaciją ir įrodymus, kurių pagrindu apeliantė buvo įtraukta į nagrinėjamus sąrašus, arba sudėtingas situacijas politikos srityje, – dėl kurio galėtų kilti teisminės kontrolės ribų klausimas. Tarybos nuoroda į generalinio advokato Y. Bot išvadą sujungtose bylose Komisija ir kt. / Kadi (C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:176) ir byloje Taryba / Manufacturing Support & Procurement Kala Naft (C‑348/12 P, EU:C:2013:470), kuriose jis siūlė pripažinti didelę Tarybos diskreciją ribojamųjų priemonių srityje ir „pritaikyt[ą] Sąjungos teismo atliekam[ą]“ kontrolę ( 28 ), neturi jokios reikšmės šioje byloje.

36.

Šioje byloje veikiau kyla teisminės kontrolės veiksmingumo arba dar bendresne prasme – paties tokios kontrolės principo, o ne jos ribų klausimas. Iš tiesų institucija, kuri remiasi teise grįsti fiziniam arba juridiniam asmeniui taikytinų ribojamųjų priemonių patvirtinimą ir palikimą galioti tik informacija, gauta iš valstybės narės ir neparemta kokiu nors įrodymu, leidžiančiu įrodyti arba bent tiesiog pagrįsti juose nurodytų kaltinimų tikrumą, net ir po to, kai suinteresuotasis asmuo, pateikdamas svarių argumentų, teigia, kad yra nesusijęs su veiksmais, kuriais kaltinamas, ne tik pažeidžia nuostatas, nustatančias tokių priemonių patvirtinimo ir palikimo galioti tvarką, bet ir iš esmės paneigia bet kokią galimybę Sąjungos teismui vykdyti jos veiksmų kontrolę.

37.

Principas, kad turi būti užtikrinta veiksminga aktų, kuriais Taryba patvirtina ribojamąsias priemones fiziniams arba juridiniams asmenims, teisminė kontrolė, buvo Teisingumo Teismo įtvirtintas gerokai anksčiau nei 2012 m. kovo 21 d. Sprendime Fulmen / Taryba (T‑439/10 ir T‑440/10, EU:T:2012:142) ir 2013 m. liepos 18 d. Sprendime Komisija ir kt. /Kadi (C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518).

38.

2007 m. sausio 18 d. Sprendime PKK ir KNK / Taryba (C‑229/05 P, EU:C:2007:32), susijusiame su ribojamųjų priemonių taikymu asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu, Teisingumo Teismas nurodė, kad Sąjunga „yra teisinė bendrija, kurioje jos institucijoms taikoma jų veiksmų atitikties <..> [S]utarčiai <…> kontrolė“ ir kurioje „asmenys privalo galėti pasinaudoti veiksminga teismine <…> [gynyba]“. Tame sprendime Teisingumo Teismas taip pat yra nustatęs, jog ribojamųjų priemonių taikymo srityje tokios gynybos veiksmingumas yra dar svarbesnis dėl to, kad šios priemonės „sukelia sunkias pasekmes“, nes ne tik sudaromos kliūtys visiems asmenų, grupių ir subjektų, kuriems jos taikomos, finansiniams sandoriams ir finansinėms paslaugoms, bet ir pakenkiama jų reputacijai bei politinei veiklai ( 29 ). Teisingumo Teismas taip pat yra patikslinęs, kad kontrolė turi būti atliekama tikrinant įrodymus, kuriais buvo paremtas įtraukimas į nagrinėjamus sąrašus, ir, ar nurodyti asmenys ar subjektai buvo tiksliai nustatyti ( 30 ).

39.

Šie principai, taip pat kalbant apie kovos su tarptautiniu terorizmu srityje patvirtintas ribojamąsias priemones, buvo patvirtinti 2010 m. birželio 29 d. Sprendime E ir F (C‑550/09, EU:C:2010:382). Tiesa, kaip per posėdį pažymėjo Taryba, tas sprendimas susijęs su šios institucijos pareiga motyvuoti aktus, kuriais patvirtinamos ribojamosios priemonės, o šioje byloje nėra keliama klausimo, bent jau apeliacinio proceso stadijoje, nei dėl to, kad apeliantės įtraukimas į nagrinėjamus sąrašus buvo nemotyvuotas, nei dėl to, kad jis buvo nepakankamai motyvuotas ( 31 ). Teisingumo Teismas tame sprendime aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė tiek reikalavimą dėl „tinkamos [jų materialaus] teisėtumo teisminės kontrolės“ taikymo tokioms priemonėms, tiek šios kontrolės apimtį – turi būti siekiama, be kita ko, „patikrinti [jas] pagrindžiančias aplinkybes, įrodymus bei informaciją“ ( 32 ). Tokios kontrolės gali būti neįmanoma atlikti ne tik tada, kai nėra nurodyta tikrinamo akto motyvų, bet ir tuomet, kai nėra pateikta įrodymų, leidžiančių patikrinti tokių motyvų pagrįstumą, nors ir neviršijant ribotos kontrolės ribų.

40.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog priešingai nei teigia Taryba, tuo metu, kai apeliantės pavadinimas buvo 2011 m. gegužės 23 d. pirmą kartą įtrauktas į nagrinėjamus sąrašus, Teisingumo Teismo praktikoje nebuvo jokio netikrumo dėl to, kad priimdama sprendimus, kuriais nustatomos ribojamosios priemonės fiziniams ar juridiniams asmenims, Taryba privalo laikytis reikalavimų, susijusių su atitinkamų asmenų teisės į veiksmingą teisminę gynybą paisymu, ir, atitinkamai, kad ji turi remtis faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais, leidžiančiais Sąjungos teismui vykdyti, nors ir ribotą, minėtų sprendimų teisėtumo kontrolę.

41.

Galiausiai reikia pažymėti, jog teismo praktikos, pagal kurią veiksmai, kuriais kaltinama institucija, pripažįstami pažeidimu, buvimas nėra būtina sąlyga, kad pažeidimas būtų kvalifikuojamas kaip sunkus. Iš esmės, kaip matyti iš šios išvados 29 punkte nurodytos teismo praktikos, toks kvalifikavimas, kuriuo atsižvelgiama į pažeistos normos institucijoms paliekamos diskrecijos apimtį, priklauso, be kita ko, nuo šios normos aiškumo ir tikslumo laipsnio. Atsižvelgiant į pagrindinių teisių apsaugos svarbą tokioje teisinėje bendrijoje, kaip Sąjunga, manau, negali būti abejonių, kad jos institucijos neturi diskrecijos, kalbant apie jų pareigą fiziniams ar juridiniams asmenims taikytinų ribojamųjų priemonių patvirtinimą arba palikimą galioti pagrįsti minimaliais įrodymais, leidžiančias Sąjungos teismui vykdyti, nors ir ribotą, kontrolę dėl kaltinimų, kuriais buvo paremtas tokių priemonių patvirtinimas, pagrįstumo arba bent jau įtikinamumo ( 33 ).

42.

Šioje byloje, kaip buvo nurodyta šios išvados 34 punkte ir kaip Taryba pripažino atsakydama į Bendrojo Teismo prašymą bei patvirtino per posėdį šioje byloje, kaltinimas, kuriuo buvo motyvuojamas apeliantės įtraukimas į nagrinėjamus sąrašus ir palikimas juose beveik trejus metus, jokiu momentu nebuvo patvirtintas kokiu nors įrodymu, todėl jokia Sąjungos teismo teisminė kontrolė buvo neįmanoma.

43.

Tokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 69 punkte padarė išvadą, kad veiksmai, kuriais kaltinama Taryba, yra pakankamai sunkus Sąjungos teisės pažeidimas, kaip tai suprantama pagal šios išvados 29 punkte nurodytą teismo praktiką.

44.

Dėl išdėstytų priežasčių Tarybos pateikto kaltinimo pirmoji dalis, kurioje nurodyta teisės klaida, susijusi su Sąjungos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygomis, manau, turi būti atmesta.

45.

Antra, Taryba teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 62 punkte konstatavo, jog taisyklė, pagal kurią Taryba įpareigojama pagrįsti apeliantei patvirtintas ribojamąsias priemones, nesusijusi su itin sudėtinga situacija ir nekelia taikymo ar aiškinimo sunkumų. Taryba pažymi, kad sunkumai, susiję su konfidencialios informacijos, pagrindžiančios sprendimą įtraukti į sąrašą, pateikimu Bendrajam Teismui vertinti, buvo generalinės advokatės E. Sharpston pabrėžti jos išvadoje byloje Prancūzija / People’s Mojahedin Organization of Iran (C‑27/09 P, EU:C:2011:482), ir kad, siekiant sumažinti šiuos sunkumus, 105 straipsnis į Bendrojo Teismo procedūros reglamentą buvo įterptas 2014 m., t. y. praėjus keleriems metams po to, kai apeliantė buvo pirmą kartą įtraukta į nagrinėjamus sąrašus.

46.

Primenu, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką, remiantis Teisingumo Teismo nustatyta bylų nagrinėjimo pagal SESV 340 straipsnio antrą pastraipą tvarka, be kita ko, atsižvelgiama į nagrinėtinų situacijų sudėtingumą, teisės aktų taikymo ar aiškinimo sunkumus, taip pat pažeistos normos aiškumo ir tikslumo laipsnį ( 34 ).

47.

Šioje byloje pakanka pažymėti, kad jokiu proceso pirmojoje instancijoje momentu Taryba nesirėmė turimų dokumentų arba informacijos konfidencialumu, kad prieštarautų dėl jų perdavimo Bendrajam Teismui. Atvirkščiai, kaip buvo kelis kartus priminta šioje išvadoje, Taryba nurodė Bendrajam Teismui, kad vienintelė jos turima informacija dėl apeliantei taikytinų ribojamųjų priemonių patvirtinimo ir palikimo galioti buvo pateikta akto, kuriuo ši buvo įtraukta į sąrašus, motyvuose. Taigi, kaip per posėdį patvirtino Tarybos atstovas, atsakydamas į konkretų Teisingumo Teismo klausimą, šioje byloje niekada nebuvo kilę klausimo dėl konfidencialios informacijos perdavimo Sąjungos teismui.

48.

Tokiomis aplinkybėmis Taryba nepagrįstai remiasi tariamais procedūriniais sunkumais, susijusiais su tokiu perdavimu tvirtinant nagrinėjamas priemones, siekdama užginčyti skundžiamo sprendimo 62 punkte esantį konstatavimą, kad taisyklė, pagal kurią Taryba įpareigojama pagrįsti tokias priemones, „nesusijusi su itin sudėtinga situacija“, „yra aiški ir tiksli“ ir „ją taikyti ar aiškinti nesudėtinga“.

49.

Dėl išdėstytų priežasčių Tarybos pateikto kaltinimo antra dalis, grindžiama teisės klaida, susijusia su Sąjungos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygomis, taip pat turi būti atmesta.

50.

Savo priešpriešiniame apeliacinio skundo antrajame pagrinde, kuriuo ginčijami skundžiamo sprendimo 87–92 punktai, Taryba, palaikoma Jungtinės Karalystės, kaltina Bendrąjį Teismą padarius teisės klaidą dėl to, kad iš jos priteista sumokėti apeliantei 50000 EUR sumą šios tariamai patirtai neturtinei žalai atlyginti. Tai padaręs, Bendrasis Teismas nesilaikė teismo praktikos, pagal kurią suinteresuotasis asmuo gali būti reabilituotas panaikinus sprendimą įtraukti į sąrašus ir tai gali būti jo patirtos neturtinės žalos atlyginimo būdas. Tarybos teigimu, argumentai, analogiški Bendrojo Teismo nurodytiems sprendimui pagrįsti, t. y. be kita ko, kaltinimo, kad subjektas dalyvauja Irano branduolinių ginklų platinimo veikloje, sunkumas, mutatis mutandis taikyti ir kitose bylose, pavyzdžiui, byloje Sison / Taryba (2007 m. liepos 11 d. Sprendimas Sison / Taryba, T‑47/03, nepaskelbta Rink., EU:T:2007:207), tačiau joje Bendrasis Teismas, priešingai, atmetė ieškovo prašymą atlyginti neturtinę žalą. Taryba taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju nusprendė išbraukti apeliantės pavadinimą iš nagrinėjamo sąrašo 2014 m. balandžio mėn., t. y. iki skundžiamo sprendimo priėmimo.

51.

Prieš nagrinėjant Tarybos argumentus reikia trumpai priminti Bendrojo Teismo argumentus skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje, kurie ginčijami šiuo kaltinimu.

52.

Skundžiamo sprendimo 80 ir 85 punktuose Bendrasis Teismas visų pirma pažymėjo, jog jeigu subjektui dėl to, kad jis tariamai prisidėjo prie branduolinių ginklų platinimo, nustatomos ribojamosios priemonės, jis viešai siejamas su elgesiu, kuris pripažįstamas kaip rimta grėsmė tarptautinei taikai ir saugumui, už tai jis smerkiamas, juo nebepasitikima, tai paveikia jo reputaciją, todėl jam padaroma neturtinė žala, kuri skiriasi nuo turtinės žalos, atsiradusios dėl poveikio prekybos santykiams, ir jis turi teisę į šios žalos atlyginimą. Paskui, pažymėjęs, kad ginčijamų aktų panaikinimas gali būti minėtos žalos atlyginimo būdas, nes jis reiškia, jog konstatuojama, kad apeliantė buvo nepagrįstai ir atitinkamai neteisėtai, siejama su branduolinių ginklų platinimu, Bendrasis Teismas konstatavo, kad bylos aplinkybėmis dėl šio panaikinimo gali tik sumažėti skirtino žalos atlyginimo dydis, tačiau negali būti atlyginta visa patirta žala ( 35 ). Bendrasis Teismas nurodo keturis motyvus šiam konstatavimui pagrįsti. Pirma, pasekmės, dėl kurių apeliantė patyrė neturtinę žalą, visų pirma – pasikeitęs trečiųjų subjektų, kurių dauguma veikia ne Sąjungos teritorijoje, elgesys su apeliante, „negali būti visiškai panaikintos a posteriori konstatavus, kad ginčijami aktai neteisėti, nes subjektui nustačius ribojamąsias priemones paprastai pritraukiama daugiau dėmesio ir kyla daugiau reakcijų, be kita ko, už Sąjungos ribų, nei vėliau jas panaikinus“ (skundžiamo sprendimo 88 punktas). Antra, Tarybos kaltinimas apeliantei yra itin rimtas (skundžiamo sprendimo 89 punktas). Trečia, šis kaltinimas „nepagrįstas nė menkiausia informacija ar atitinkamu įrodymu“ (skundžiamo sprendimo 90 punktas). Ketvirta, nors apeliantės pavadinimo įtraukimą Taryba galėjo bet kuriuo momentu panaikinti, ji, nepaisydama apeliantės protestų, beveik trejus metus paliko jį įtrauktą į sąrašą (skundžiamo sprendimo 91 punktas).

53.

Tarybos argumentai grindžiami keliomis, mano nuomone, klaidingomis prielaidomis.

54.

Pirma, priešingai, nei leidžia suprasti ši institucija, Teisingumo Teismas nėra perkėlęs į ribojamųjų priemonių sritį principo, kurį jis suformulavo nagrinėdamas ginčus viešosios tarnybos srityje ir pagal kurį administracinės institucijos akto panaikinimas ir atitinkamai jo neteisėtumo pripažinimas, savaime yra tinkamas ir iš esmės pakankamas neturtinės žalos atlyginimas, šiuo aktu padarytos jį ginčijančiam pareigūnui ( 36 ). Tiesa, kaip skundžiamo sprendimo 86 punkte priminė Bendrasis Teismas, 2013 m. gegužės 28 d. Sprendimo Abdulrahim / Taryba ir Komisija (C‑239/12 P, EU:C:2013:331) 72 punkte Teisingumo Teismas teigė, kad ginčijamo akto pripažinimas neteisėtu galėtų reabilituoti ieškovą ar tam tikra prasme atlyginti dėl šio neteisėtumo patirtą neturtinę žalą. Tačiau, pirma, Teisingumo Teismas tai teigė kalbėdamas apie ieškovo suinteresuotumo pareikšti ieškinį išsaugojimą po to, kai jo pavardė buvo išbraukta iš ginčijamo sąrašo, todėl šis teiginys turi būti vertinamas obiter dictum minėto sprendimo aplinkybėmis. Antra, Teisingumo Teismas teigė tik tai, kad akto panaikinimas „galėtų <…> atlyginti <…> neturtinę žalą“ ( 37 ), ir nepakartojo gerokai siauresnės formuluotės, pavartotos 1990 m. vasario 7 d. Sprendimo Culin / Komisija (C‑343/87, EU:C:1990:49) 26 punkte, nors ir padarė nuorodą į šį sprendimą, pagal kurią ginčijamo akto panaikinimas „savaime yra tinkamas atlyginimas bet kokios neturtinės žalos, kurią [ieškovas] galėjo patirti“ ( 38 ).

55.

Antra, net jei Teisingumo Teismas būtų perkėlęs šios išvados 54 punkte primintą principą, iš teismo praktikos matyti, kad jo taikymas, priešingai, nei, atrodo, nori pasakyti Taryba, nėra automatiškas. Pavyzdžiui, pirma, vertinant, ar neteisėto akto panaikinimas gali atgaline data atitaisyti ieškovo patirtą neturtinę žalą, reikia atsižvelgti į visas bylos aplinkybes ( 39 ), įskaitant pažeidimo sunkumą ir trukmę ( 40 ), taip pat į konkrečiai suinteresuotojo asmens situacijai būdingas sunkinančias aplinkybes ( 41 ). Antra, ieškovas gali įrodyti patyręs neturtinę žalą, kurią galima atskirti nuo akto panaikinimą pagrindžiančio pažeidimo ir kuri negali būti visiškai atlyginta šiuo panaikinimu ( 42 ). Šiuo klausimu teismo praktikoje yra patikslinta, kad sunkūs kaltinimai suinteresuotajam asmeniui, viešai paskelbti jo nenaudai priimtame akte arba vykstant tokio akto priėmimo procedūrai, gali padaryti jam neturtinės žalos, atskirtinos nuo šio akto, jei šiais kaltinimais pakenkiama jo garbei, orumui, savigarbai arba reputacijai ( 43 ). Kaip Teisingumo Teismas yra pažymėjęs 2013 m. gegužės 28 d. Sprendime Abdulrahim / Taryba ir Komisija (C‑239/12 P, EU:C:2013:331), asmenys, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, viešai paskelbiami susiję su veiksmais, kurie užtraukia negarbę ir nepasitikėjimą ( 44 ). Dėl šios priežasties jie patiria neturtinės žalos, atskirtinos nuo žalos, kylančios dėl paties akto, ir kurios tam tikromis aplinkybėmis, gali būti neįmanoma visiškai atlyginti šio akto panaikinimu ( 45 ).

56.

Trečia, priešingai, nei leidžia suprasti Taryba, prašymas atlyginti neturtinę žalą, tariamai ieškovo patirtą byloje Sison / Taryba (2007 m. liepos 11 d. Sprendimas Sison / Taryba, T‑47/03, nepaskelbtas Rink., EU:T:2007:207), buvo atmestas remiantis kitokiais pagrindais nei konstatavimas, kad nagrinėjamų ribojamųjų priemonių panaikinimas galėjo visiškai atlyginti šią žalą. Iš tikrųjų šio sprendimo 241 punktas, į kurį daro nuorodą Taryba, yra susijęs tik su žala, kylančia iš ieškovo teisės į gynybą nesilaikymo, – dėl šios žalos Bendrasis Teismas nusprendė, kad ji gali būti tinkamai atlyginta panaikinus ginčijamą aktą, atsižvelgiant į pažeistos normos, kaip procesinės garantijos, pobūdį. Ir atvirkščiai, to paties sprendimo 247 punkte Bendrasis Teismas išsakė nuomonę dėl prašymo atlyginti neturtinę žalą, kylančią, be kita ko, dėl ieškovo nurodymo kaip „teroristo“, ir jį atmetė, nes nebuvo įrodytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp šios žalos ir ginčijamų Bendrijos aktų.

57.

Iš išdėstytų argumentų matyti, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidų, dėl kurių jį kaltina Taryba, kai skundžiamame sprendime vertino bylos aplinkybes, siekdamas patikrinti, ar apeliantės nurodyta neturtinė žala gali būti laikoma visiškai atlyginta panaikinus nagrinėjamus aktus ir kuria dalimi tai gali būti padaryta.

58.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus manau, kad Tarybos priešpriešinis apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl turi būti atmestas.

59.

Apeliantė savo apeliacinį skundą grindžia dviem pagrindais. Savo pirmajame apeliacinio skundo pagrinde, kuriuo ginčijami skundžiamo sprendimo 93–149 punktai, ji kaltina Bendrąjį Teismą dėl įvairių teisės klaidų, padarytų atmetant jos prašymą atlyginti turtinę žalą, patirtą dėl jos įtraukimo į nagrinėjamus sąrašus. Antrajame apeliacinio skundo pagrinde, atvirkščiai, ginčijama skundžiamo sprendimo dalis, kurioje Bendrasis Teismas priėmė sprendimą dėl apeliantės prašymo atlyginti neturtinę žalą.

60.

Pagrindą sudaro kelios dalys.

61.

Savo pirmojo apeliacinio skundo pagrindo pirmoje dalyje apeliantė kaltina Bendrąjį Teismą pažeidus jos teisę į visišką žalos, padarytos neteisėtais Tarybos veiksmais, atlyginimą laikantis SESV 340 straipsnio antroje pastraipoje ir Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų principų. Ji teigia, kad tarp šiose nuostatose nurodytų valstybėms narėms bendrų teisės principų yra „proporcingumo“ ir „teisingo įvertinimo“ principai, pagal kuriuos, jei žalos buvimas yra įrodytas, bet jos mastą arba dydį įvertinti sunku arba tam reikia atlikti sudėtingus veiksmus, Bendrasis Teismas turi „tinkamai ir teisingai arba ex aequo et bono“ nustatyti žalos ir palūkanų sumą, užuot visiškai paneigęs [žalos] „akivaizdumą“. Apeliantė taip pat teigia, kad vadovaudamasis būtent nelogiškais ir prieštaringais motyvais Bendrasis Teismas atmetė visus jos prašymus atlyginti turtinę žalą po to kai įvairiose skundžiamo sprendimo dalyse ( 46 ) pripažino, kad Tarybos veiksmais iš tikrųjų ir „pagal apibrėžimą“ apeliantei buvo padaryta tokia žala.

62.

Iš pradžių pažymiu, kad visi pirma išdėstyti argumentai yra nuosekliai apeliantės kartojami kitose jos pirmojo pagrindo dalyse dėl skundžiamo sprendimo motyvų, susijusių su įvairiomis žalos sudedamosiomis dalimis, jos nurodytomis pirmojoje instancijoje, todėl gali pagrįstai kilti klausimas dėl šios dalies savarankiškumo atsižvelgiant į visą pagrindą.

63.

Tai pažymėjęs, primenu, jog tam, kad pagal SESV 340 straipsnio antrą pastraipą atsirastų Sąjungos deliktinė atsakomybė už neteisėtus jos institucijų veiksmus, turi būti įvykdytos visos kumuliacinės sąlygos, tarp kurių yra žalos tikrumas ir priežastinio ryšio tarp veiksmų, kuriais kaltinamos institucijos, ir nurodytos žalos buvimas ( 47 ). Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką ieškovas turi pateikti įtikinamų jo nurodytos žalos buvimo ir masto įrodymų ( 48 ). Taip pat pagal nusistovėjusią teismo praktiką pirmiausia ta šalis, kuri siekia pripažinti Sąjungos atsakomybę, turi pateikti įtikinamų šios žalos ir veiksmų, kuriais kaltinamos institucijos, priežastinio ryšio įrodymų ( 49 ).

64.

Priešingai nei, atrodo, nori pasakyti apeliantė, šie principai taip pat taikomi, kai siekiama pripažinti Sąjungos deliktinę atsakomybę dėl fiziniams arba juridiniams asmenims taikytinų ribojamųjų priemonių patvirtinimo, t. y. priemonių, kuriomis siekiama neigiamai paveikti nurodytų subjektų ir asmenų teisinę arba finansinę situaciją, kad jie būtų paskatinti pakeisti savo elgesį. Todėl Bendrasis Teismas negali būti kaltinamas, kad remdamasis apeliantės pateiktais įrodymais atliko tiek įvairių rūšių žalos tikrumo, tiek jos masto vertinimą ir dėl nurodytos žalos kiekvienos sudedamosios dalies patikrino, ar yra tiesioginis priežastinis ryšys su neteisėtais veiksmais, dėl kurių kaltinama Taryba. Todėl aplinkybė, kad po tokio nagrinėjimo Bendrasis Teismas atmetė visus apeliantės prašymus, neleidžia savaime, nepriklausomai nuo tokio nagrinėjimo klaidų pripažinimo, daryti išvadą, kad buvo pažeista SESV 340 straipsnio antra pastraipa ar Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas principas.

65.

Dėl kaltinimo, grindžiamo tariamu motyvų nelogiškumu ir prieštaringumu, pažymiu, kaip ir Taryba, kad jis nulemtas atrankinio skundžiamo sprendimo aiškinimo. Iš tiesų, pirma, minėto sprendimo 88 punkte esantis teiginys, pagal kurį iš bylos dokumentų matyti, jog dėl kaltinimo, kad apeliantė dalyvauja branduolinių ginklų platinimo veikloje, pasikeitė trečiųjų subjektų, esančių ne Sąjungos teritorijoje, elgesys su apeliante, yra motyvuojamoje dalyje, skirtoje prašymui atlyginti neturtinę žalą nagrinėti; joje Bendrasis Teismas nurodė, kad šios pasekmės ir sukėlė šią žalą, todėl į šį nagrinėjimą negali būti atsižvelgiama vertinant apeliantės nurodytos turtinės žalos tikrumą. Antra, skundžiamo sprendimo 109 punkte Bendrasis Teismas iš tiesų, kaip pabrėžia apeliantė, pažymėjo, kad „Sąjungoje esančių subjektų prekybos santykių nutraukimas yra neišvengiama ribojamųjų priemonių patvirtinimo pasekmė“ ir kad nagrinėjamu atveju prekybos santykių tarp Siemens AG ir apeliantės nutraukimas yra jai taikytų ribojamųjų priemonių patvirtinimo „tiesioginė pasekmė“. Tačiau paskui, pabaigęs nagrinėjimą, Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad apeliantė pakankamai teisiškai neįrodė nurodytos turtinės žalos, kaip šio santykių nutraukimo pasekmės, tikrumo. Trečia, šalia skundžiamo sprendimo 145 punkte nurodyto teiginio, kad „aptariamos ieškovės apskaitos ištraukos ir apibendrinamoji lentelė iš tikrųjų patvirtina gerokai sumažėjusią jos apyvartą“, padaryta išvada, kurios apeliantė nenurodo, kad minėti dokumentai „neįrodo tokios raidos priežasčių“. Tas pats pasakytina apie skundžiamo sprendimo 147 punkte esantį teiginį, kad atitinkamomis ribojamosiomis priemonėmis „pagal apibrėžimą siekiama apriboti ieškovės ekonominę veiklą“, po kurio tame pačiame punkte konstatuojama, jog apeliantė nepateikė informacijos, kuri leistų įvertinti patirtos žalos mastą.

66.

Galiausiai dėl kaltinimo, grindžiamo tariama Bendrojo Teismo pareiga priteisti ex aequo et bono atlyginimą, kai yra įrodytas žalos buvimas, bet jos mastui nustatyti reikia atlikti sudėtingus veiksmus, pažymėtina, kad jį būtina nagrinėti konkrečiai vertinant įvairias apeliantės nurodytas žalos sudedamąsias dalis – šis vertinimas yra detaliai ginčijamas kitose nagrinėjamo pagrindo dalyse. Šiame etape pakanka pažymėti, jog tokia pareiga, negali, kad ir kaip būtų, atleisti Sąjungos teismo nuo jo užduoties kiekvienu konkrečiu atveju patikrinti, ar yra įvykdytos Sąjungos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, susijusios, be kita ko, su nurodytos žalos tikrumu ir priežastiniu ryšiu.

67.

Atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus manau, kad pagrindinio apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirma dalis, kiek ji nesutampa su to paties pagrindo kitomis dalimis, turi būti atmesta kaip nepagrįsta.

68.

Savo pirmojo apeliacinio skundo pagrindo antroje dalyje apeliantė teigia, pirma, kad Bendrasis Teismas savavališkai ir pažeisdamas proporcingumo ir „teisingo įvertinimo“ principus atsisakė jai priteisti bet kokį atlyginimą už žalą, kurią ji patyrė dėl to, kad buvo nutraukta sutartis dėl Derbendikhan (Irakas) elektrinės atkūrimo.

69.

Ji pažymi, kad Bendrasis Teismas pripažino, pirma, skundžiamo sprendimo 102 punkte, kad apeliantės ir Irako Kurdistano valdžios institucijų pasirašyta sutartis buvo pastarųjų nutraukta dėl to, kad apeliantė negalėjo gauti Pasaulio banko mokėjimo, kuris užblokuotas tarpininko Europos banko, ir, antra, skundžiamo sprendimo 104 punkte – kad minėtas mokėjimas užblokuotas praėjus nedaug laiko po apeliantei taikytų ribojamųjų priemonių patvirtinimo. Tačiau jis nepadarė išvados, kuri privalėjo išplaukti iš šių konstatavimų, – kad vienintelė įtikinama priežastis, paaiškinanti mokėjimo blokavimą, buvo apeliantės įtraukimas į nagrinėjamus sąrašus.

70.

Dėl skundžiamo sprendimo 104 punkte esančio teiginio, kad nebuvo įrodyti nurodytos žalos tikrumas ir dydis, apeliantė nurodo, kad pateikė Bendrajam Teismui įrodymų, leidžiančių nustatyti sutarties vertę, išlaidas, patirtas jai rengti, ir planuojamą pelno maržą, taip pat atitinkamai išsamiai pagrindžiančių sumą, kurios buvo prašoma patirtai žalai atlyginti. Bendrasis Teismas neteisėtai atmetė arba iškraipė šiuos įrodymus.

71.

Pažymėtina, kad skundžiamo sprendimo 103 punkte konstatavęs, jog jo turimi įrodymai aiškiai neparodo, kad sąskaitos tarpininko Europos banko buvo užblokuotos dėl apeliantei taikytų ribojamųjų priemonių patvirtinimo, Bendrasis Teismas toliau teigė, kad net darant prielaidą, jog būtų nustatytas priežastinis šių blokavimo ir priemonių ryšys, apeliantė, kad ir kaip būtų, neįrodė nurodytos žalos tikrumo ir masto. Savo argumentais apeliantė ginčija šį teiginį ir Bendrojo Teismo atliktą jam pateiktų įrodymų vertinimą.

72.

Šiuo klausimu primenu, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką apeliacinis skundas paduodamas tik teisės klausimais, todėl tik Bendrasis Teismas gali nustatyti faktines aplinkybes, išskyrus atvejus, kai jo išvados iš esmės neatitinka jam pateiktų bylos dokumentų, ir įvertinti pateiktus įrodymus. Taigi šių faktinių aplinkybių nustatymas ir įrodymų vertinimas, išskyrus atvejus, kai jie buvo iškreipti, savaime nėra Teisingumo Teismo kontrolei priklausantis teisės klausimas ( 50 ). Be to, iš teismo praktikos matyti, kad įrodymų iškraipymas yra tuomet, kai nesiremiant naujais įrodymais Bendrojo Teismas atliktas esamų įrodymų vertinimas yra akivaizdžiai klaidingas. Pavyzdžiui, tai yra atvejis, kai Bendrojo Teismo remiantis tam tikrais dokumentais padarytos išvados neatitinka šių dokumentų, vertinamų kartu, prasmės ir turinio ( 51 ).

73.

Nagrinėjamu atveju, nors apeliantė teigia, kad pirmojoje instancijoje pateikti įrodymai buvo iškraipyti, ji nenurodo, kas konkrečiai sudarė tokį iškraipymą, o tik bendrai daro nuorodą į Bendrajame Teisme pateiktų jos pareiškimų ištraukas ir jų priedus. Naudinga pažymėti, kad Bendrajame Teisme pateikto dubliko 71–77 punktuose, į kuriuos daro nuorodą apeliantė, tėra pateikta sutarties nutraukimo aplinkybių santrauka. Tik šio dubliko 76 punkte apeliantė paminėjo patirtą žalą, nurodžiusi, kad prarado 10 % minėtos sutarties vertės dėl patirtų jos rengimo išlaidų ir 20 % šios vertės – dėl negauto pelno. Atsižvelgdama į tai ji daro nuorodą į pirmojoje instancijoje pateikto ieškinio A-5 priedą ir Bendrajame Teisme pateikto dubliko A-25-a ir A-25-b priedus. Šie priedai yra: pirmasis – apeliantės projektų, kuriems buvo padarytas poveikis, ir viešojo pirkimo sutarčių, kurias ji prarado dėl taikytų sankcijų patvirtinimo, apibendrinamoji lentelė, o du paskutiniai – nagrinėjamos sutarties ir jos specialiųjų sąlygų kopijos. Šie dokumentai suteikia informacijos dėl nagrinėjamos sutarties vertės, tačiau jais remiantis negalima įrodyti nei išlaidų, kurių apeliantė patyrė dėl šios sutarties, tikrumo, nei pelno, kurio ji galėjo pagrįstai tikėtis iš šios sutarties vykdymo, dydžio. Kalbant apie atsakymus į septintąjį ir aštuntąjį klausimus, kuriuos 2014 m. sausio 14 d. Bendrasis Teismas pateikė taikydamas proceso organizavimo priemones ir į kuriuos apeliantė atsakė 2014 m. sausio 31 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktame dokumente, pažymėtina, kad pirmasis yra susijęs tik su tariamu priežastiniu ryšiu tarp nagrinėjamo mokėjimo blokavimo ir apeliantei taikytų ribojamųjų priemonių, o antrajame tėra pateikti teiginiai, susiję su jos patirtomis išlaidomis ir negautu pelnu nutraukus nagrinėjamą sutartį. Kaip Bendrasis Teismas konstatavo skundžiamo sprendimo 106 punkte, šie teiginiai nėra patvirtinti nei patirtų išlaidų suvestinėmis nei tiksliai nurodytu bendru apeliantės arba gamybos sektoriaus, kuriame ji veikia, pelningumo koeficientu ( 52 ).

74.

Kadangi nėra akivaizdu, kad Bendrasis Teismas iškraipė jam pateiktus įrodymus, apeliantės kaltinimai, pareikšti ginčijant išvadą, jog ji neįrodė tariamos žalos, susijusios su sutarties dėl Derbendikhan elektrinės atkūrimo nutraukimu, tikrumo ir masto, turi būti pripažinti nepriimtinais.

75.

Atsižvelgiant į tai, kad sąlygos, susijusios būtent su nurodytos žalos tikrumu ir priežastiniu ryšiu tarp šios žalos ir veiksmų, kuriais kaltinamos institucijos, yra kumuliacinės, ir kad jei neįvykdoma viena iš šių sąlygų, negali kilti deliktinė Sąjungos atsakomybė, nėra būtina nagrinėti kaltinimo, kad išvada, pagal kurią, kalbant apie nagrinėjamą sudedamąją žalos dalį, minėto ryšio nebuvo, yra klaidinga.

76.

Be to, kadangi Bendrasis Teismas, nepadaręs klaidų, kuriomis jį kaltina apeliantė, nusprendė, jog nebuvo įrodyti nurodytos žalos tikrumas ir dydis, ir apeliantė nesirėmė tuo, kad šios žalos dydžio apskaičiuoti neįmanoma arba bent sunku, kaltinimams, susijusiems su proporcingumo ir „teisingo įvertinimo“ principų pažeidimu, kad ir kaip būtų, negalima pritarti.

77.

Apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas, savavališkai ir remdamasis nelogiškais ir prieštaringais motyvais, taip pat iškraipydamas įrodymus, atsisakė skirti bet kokį atlyginimą už žalą, kurią ji patyrė dėl Emirate National Bank of Dubai uždarytų jos banko sąskaitų.

78.

Pažymėtina, kad skundžiamo sprendimo 95 ir 96 punktuose Bendrasis Teismas, remdamasis raštu, kuriuo Emirate National Bank of Dubai informavo apeliantę apie jos sąskaitų uždarymą, konstatavo, kad šis uždarymas buvo neseniai patvirtintų apeliantei taikytų ribojamųjų priemonių pasekmė. Tačiau toliau skundžiamo sprendimo motyvuose Bendrasis Teismas dėl nurodytos žalos tikrumo ir masto pažymėjo, pirma, kad Emirate National Bank of Dubai ne įšaldė lėšas apeliantės sąskaitose, o jas jai grąžino (skundžiamo sprendimo 97 punktas), antra, kad apeliantė nepateikė jokios informacijos, kuri galėtų patvirtinti, jog ji kitame banke nebegali gauti finansinių paslaugų, kurias anksčiau teikė Emirate National Bank of Dubai (skundžiamo sprendimo 98 punktas), trečia, kad apeliantė nepateikė konkrečios informacijos, kuria būtų siekiama įrodyti, kad jos sąskaitų uždarymas arba mokėjimų nevykdymas paveikė jos santykius su prekybos partneriais ar kitais asmenimis arba subjektais (skundžiamo sprendimo 99 punktas), ir, ketvirta, kad ji nepateikė informacijos, įrodančios tariamai patirtos žalos dydį (skundžiamo sprendimo 100 punktas).

79.

Kalbant visų pirma apie skundžiamo sprendimo 99 punkte padarytą išvadą, kad nebuvo įrodytas nagrinėjamų finansinių paslaugų teikimo nutraukimo poveikis apeliantės prekybos santykiams, pažymėtina, jog ši apsiriboja teiginiu, kad ši išvada nebuvo motyvuota, ir kaltina dėl faktinių aplinkybių iškraipymo. Tačiau, išskyrus bendrojo pobūdžio teiginius, kad „šis nutraukimas paralyžiavo jos verslą ir ekonominę veiklą“, apeliantė nepateikia jokios konkrečios informacijos, galinčios patvirtinti tokį poveikį, į kurią Bendrasis Teismas būtų nemotyvuotai neatsižvelgęs arba kurią būtų iškraipęs.

80.

Toliau, priešingai nei teigia apeliantė, skundžiamo sprendimo 96 punkte pateiktas Bendrojo Teismo teiginys, kad Emirate National Bank of Dubai atsisakė toliau teikti finansines paslaugas apeliantei tikriausiai dėl nagrinėjamų ribojamųjų priemonių patvirtinimo ir baimės, kad šiam bankui savo ruožtu bus nustatytos tokios ribojamosios priemonės, neprilygsta pripažinimui, jog tokio pat atsisakymo apeliantė tikrai būtų sulaukusi iš bet kokio kito banko, į kurį ji būtų galėjusi pervesti savo mokėjimus. Taigi to paties sprendimo 98 punkte Bendrojo Teismo padaryta išvada, kad apeliantė neįrodė, jog negalėjo gauti tokių pačių finansinių paslaugų kitame banke, nebuvo prieštaringa. Be to, iš apeliantės raštų nematyti, kad Bendrajame Teisme ji būtų paminėjusi, jog ėmėsi kokio nors veiksmo kreipdamasi į kitus bankus dėl finansinių paslaugų, kurias prieš tai teikė Emirate National Bank of Dubai, ir gavo neigiamą atsakymą. Tokiomis aplinkybėmis nėra akivaizdu, kad Bendrojo Teismo konstatavimu buvo iškraipytos faktinės aplinkybės arba įrodymai.

81.

Galiausiai, kalbant apie skundžiamo sprendimo 100 punkte padarytą išvadą, kad apeliantė nepagrindė tariamai patirtos žalos dydžio, pažymėtina, kad ir šiuo klausimu apeliantė remiasi tik faktinių aplinkybių iškraipymu, tačiau jį patvirtina tik bendro pobūdžio teiginiais – kad nagrinėjamų sąskaitų uždarymas „neišvengiamai ir neginčytinai“, „atsižvelgiant į įprastą įvykių eigą“ padarė jai „didelę finansinę žalą“ ( 53 ).

82.

Pirmojo apeliacinio skundo pagrindo trečioje ir ketvirtoje dalyse apeliantė nurodo, kad Bendrasis Teismas pažeidė SESV 340 straipsnio antrą pastraipą, Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 3 dalį, taip pat proporcingumo ir teisingo įvertinimo principus, atsisakydamas priteisti jai kokį nors atlyginimą už 2 mln. EUR žalą, kurią ji patyrė dėl sutarčių ir prekybos santykių su jos svarbiausiais prekybos partneriais, t. y. Siemens ir Mobarakeh Steel Co. (toliau – Mobarakeh), nutraukimo. Bendrojo Teismo motyvai taip pat yra nelogiški ir prieštaringi ir jais akivaizdžiai iškraipomos faktinės aplinkybės ir paneigiamas žalos akivaizdumas.

83.

Primintina, kad skundžiamo sprendimo 109 punkte Bendrasis Teismas pripažino, jog yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp Siemens ir apeliantės prekybos santykių nutraukimo ir pastarajai skirtų ribojamųjų priemonių patvirtinimo. Skundžiamo sprendimo 110 punkte, kalbėdamas apie žalos buvimą Bendrasis Teismas pripažino, kad santykių su svarbiais tiekėjais nutraukimas sutrikdė bendrovės veiklą, tačiau nusprendė, kad atsisakymas tiekti prekes savaime nėra žala, nes ši atsiranda tik jei toks atsisakymas paveikia bendrovės ekonominius rezultatus.

84.

Paskui jis išnagrinėjo įvairią informaciją, apeliantės pateiktą siekiant įrodyti, jog patyrė žalą dėl to, kad jos Europos tiekėjai nutraukė visus prekybos santykius. Ši informacija yra susijusi su sutarties su Mobarakeh nutraukimu (skundžiamo sprendimo 112–117 punktai), šio nutraukimo pasekmėmis sutartims dėl Eufrato užtvankos, esančios Sirijoje, elektros įrangos modernizavimo (skundžiamo sprendimo 118–125 punktai), dėl elektros pastočių Kundūze (Afganistanas) ir Baglane (Afganistanas) statybų (skundžiamo sprendimo 126–132 punktai), taip pat kitais užsienio projektais, kuriems buvo padarytas poveikis (skundžiamo sprendimo 133–148 punktai).

85.

Apeliantė Bendrajame Teisme teigė, kad dėl Siemens atsisakymo išsiųsti tam tikrą įrangą ji negalėjo įvykdyti savo sutartinių įsipareigojimų Mobarakeh, kuri nutraukė sutartį ir užkirto kelią apeliantei ateityje dalyvauti jos skelbiamuose konkursuose. Skundžiamo sprendimo 116 punkte Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad apeliantei taikytų ribojamųjų priemonių patvirtinimas nebuvo lemiama ir tiesioginė nagrinėjamos sutarties nutraukimo priežastis.

86.

Apeliantės teigimu, ši išvada iškraipo 2011 m. rugsėjo 3 d.Mobarakeh jai skirtą raštą, kuriame buvo pranešta apie nutrauktą sutartį. Priešingai nei teigia apeliantė, iš šio rašto nematyti, kad jai taikytų ribojamųjų priemonių patvirtinimas buvo „esminė ir lemiama“ sprendimo nutraukti sutartį priežastis, nes Mobarakeh daugiau pabrėžė, kad apeliantė vėlavo vykdyti įsipareigojimus, atsižvelgiant į penkiolikos mėnesių terminą, pasibaigusį 2010 m. lapkričio 15 d., t. y. kaip skundžiamo sprendimo 114 punkte pažymėjo Bendrasis Teismas, daugiau nei prieš šešis mėnesius iki apeliantės įtraukimo į nagrinėjamus sąrašus. Taigi Bendrasis Teismas neiškraipė šio rašto prasmės ( 54 ).

87.

Bendrajame Teisme apeliantė teigė, kad dėl Europos tiekėjų visų prekybos santykių su ja nutraukimo ji negalėjo patiekti Eufrato užtvankos, esančios Sirijoje, elektros įrangai modernizuoti reikalingos svarbiausios įrangos, reikmenų ir medžiagų ir dėl to patyrė bent 30 % nagrinėjamos sutarties dalies, kuri turėjo būti perduota vykdyti subrangovams, vertės dydžio žalą, t. y. 1425000 EUR, už atliktus parengiamuosius darbus ir pelno maržą (skundžiamo sprendimo 118 punktas). Bendrasis Teismas atmėtė apeliantės prašymą šiuo pagrindu atlyginti žalą, konstatavęs, kad nėra įrodymų, patvirtinančių, pirma, kad buvo priežastinis ryšys tarp veiksmų, kuriais kaltinama Taryba, ir nurodytos žalos (skundžiamo sprendimo 119–121 punktai), ir, antra, patvirtinančių nurodytą žalą (skundžiamo sprendimo 122–124 punktai).

88.

Kalbėdamas, pirma, apie priežastinį ryšį, skundžiamo sprendimo 119 punkte Bendrasis Teismas pripažino, kad remiantis apeliantės pateiktais dokumentais jai pavestų darbų pradžia ir kalendorius buvo atidėti vėlesniam laikui, o jai buvo leista pasinaudoti „kitų subrangovų“ paslaugomis. Tačiau minėto sprendimo 120 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, jog apeliantės pateikta informacija neįrodo, kad projekto vėlavimo ir naudojimosi „kitų subrangovų“ paslaugomis priežastis buvo jai taikytų ribojamųjų priemonių patvirtinimas.

89.

Apeliantė ginčija tokią išvadą.

90.

Primintina, kad Sąjungos deliktinės atsakomybės srityje klausimas dėl priežastinio ryšio tarp įvykio ir žalos buvimo – tai teisės klausimas, todėl jam taikoma Teisingumo Teismo kontrolė ( 55 ). Tačiau vykdant šią kontrolė negali būti ginčijami Bendrojo Teismo konstatavimai ir faktinių aplinkybių vertinimai ( 56 ).

91.

Šioje byloje daugeliu apeliantės argumentų siekiama užginčyti Bendrojo Teismo atliktą įrodymų įvertinimą, nenurodant šių įrodymų iškraipymo. Todėl šie argumentai turi būti pripažinti nepriimtinais.

92.

Ir atvirkščiai, yra priimtinas, kiek juo Bendrajam Teismui priekaištaujama dėl neatlikto tinkamo teisinio faktinių aplinkybių vertinimo, kaltinimas dėl klaidos, kurią šis teismas padarė, kai nepripažino priežastinio ryšio buvimo remdamasis tuo, kad apeliantės teiginiai, atsižvelgiant į bylos aplinkybes buvo „įtikinami“. Šiuo klausimu pažymiu, kad pagal teismo praktiką priežastinis ryšys, kaip jis suprantamas pagal SESV 340 straipsnio antrą pastraipą, pripažįstamas tada, kai yra tikras ir tiesioginis priežastinis atitinkamos institucijos padaryto pažeidimo ir nurodytos žalos ryšys, o šį ryšį turi įrodyti ieškovas ( 57 ). Todėl Bendrajam Teismui negali būti priekaištaujama dėl to, kad jis tik konstatavo, jog tokio akivaizdaus ryšio nėra ir nepatikrino apeliantės teiginių „įtikinamumo“. Be to, apeliantė negali remtis jos pačios atlikto svarbių faktinių aplinkybių vertinimo įtikinamumu, kad atsvertų tai, jog nepateikė informacijos, leidžiančios pakankamai teisiškai įrodyti tokio priežastinio ryšio buvimą.

93.

Antra, dėl Bendrojo Teismo išvados, kad apeliantė nepateikė įrodymų, patvirtinančių nurodytą žalą, pažymėtina, jog apeliantės argumentais tėra ginčijamas Bendrojo Teismo atliktas įrodymų vertinimas, nenurodant jų iškraipymo, todėl jie turi būti pripažinti nepriimtinais.

94.

Apeliantė Bendrajame Teisme teigė, jog dėl to, kad jos Europos tiekėjai nutraukė prekybos santykius, ji negalėjo pateikti dalies mašinų ir įrangos, reikalingų elektros pastočių Kundūze ir Baglane statyboms, ir patyrė bent 10 % projekto dalies, kuri turėjo būti perduota vykdyti subrangovams, vertės žalą, t. y. 729210,80 EUR.

95.

Skundžiamo sprendimo 129–132 punktuose Bendrasis Teismas konstatavo, pirma, kad neturėjo informacijos, kuria būtų siekiama įrodyti, jog patvirtinus apeliantei taikytas ribojamąsias priemones teko pakeisti elektros pastočių Kundūze ir Baglane statybų sutarties sąlygas, be kita ko, perleidžiant dalį įsipareigojimų subrangovams; ir antra, kad apeliantė nepateikė įrodymo, jog Siemens panaikinus užsakymą, ji nebegalėjo įvykdyti minėtos sutarties nesikreipdama į subrangovus; ir trečia, ji taip pat nepatikslino, kokios rūšies žalą patyrė ir nepateikė informacijos, įrodančios minėtos sutarties dalies, kuri tariamai buvo perduota vykdyti subrangovams, dydį.

96.

Beveik visais argumentais, apeliantės pateiktais dėl pirmiau šioje išvadoje išdėstytų konstatavimų, siekiama užginčyti Bendrojo Teismo atliktą faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimą arba jie apsiriboja tik teiginiais, dažnai grindžiamais atrankiniu skundžiamo sprendimo aiškinimu.

97.

Vienintelis, mano nuomone, priimtinas kaltinimas yra susijęs su faktinių aplinkybių ir įrodymų iškraipymu, kurį Bendrasis Teismas tariamai padarė teigdamas, kad apeliantė neįrodė, jog Siemens panaikinus užsakymą, ji negalėjo įvykdyti sutarties nesikreipdama į subrangovus. Šiuo klausimu apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas turėjo žinoti, jog ji nėra gamintoja, todėl priklauso nuo savo tiekėjų ir subrangovų. Tačiau šis kaltinimas, atrodo, grindžiamas klaidingu skundžiamo sprendimo 130 punkto aiškinimu. Iš tiesų manau, jog Bendrasis Teismas norėjo pasakyti ne tai, kad apeliantė galėjo pati pagaminti sutarties dalyku esančias įranga ir mašinas, bet tai, kad prireikus, ji galėjo jų įsigyti iš kitų nei Siemens tiekėjų, pavyzdžiui, veikiančių už Europos ribų, užuot kreipusis dėl tiekimo į subrangovus. Taigi apeliantės nurodytas iškraipymas – vienintelis kaltinimas, pateiktas dėl šio skundžiamo sprendimo punkto, nėra įrodytas.

98.

Visų pirma apeliantė nurodo, kad skundžiamo sprendimo 133 ir paskesniuose punktuose Bendrasis Teismas konstatavo, jog nebuvo įrodytos faktinės aplinkybės, kurias jis pats pripažino patvirtintomis kitose skundžiamo sprendimo dalyse.

99.

Šiuo klausimu pažymiu, kad minėtuose skundžiamo sprendimo punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo kelis apeliantės pateiktus dokumentus ir dėl kiekvieno iš jų padarė išvadą, kad juose nepateikiama pakankamai informacijos, kuri patvirtintų priežastinio ryšio tarp veiksmų, kuriais kaltinama Taryba, ir apeliantės nurodytos žalos, susijusios su santykių su jos tiekėjais Europoje nutraukimu, buvimą arba tokios žalos tikrumą. Skundžiamo sprendimo 88 ir 109 punktuose, kuriuos nurodo apeliantė, Bendrasis Teismas pažymėjo, kad dėl „ieškov[ės] dalyva[vimo] branduolinių ginklų platinimo veikloje pasikeitė trečiųjų subjektų, kurių dauguma veikia ne Sąjungos teritorijoje, elgesys su ieškove“ (skundžiamo sprendimo 88 punktas) ir kad „Sąjungoje esančių subjektų prekybos santykių nutraukimas yra neišvengiama ribojamųjų priemonių patvirtinimo pasekmė“ (skundžiamo sprendimo 109 punktas). Šiose ištraukose, priešingai, nei, atrodo, teigia apeliantė, nėra pripažįstamas nei apeliantės nurodytos žalos, susijusios su šiuo nutraukimu, nei priežastinio ryšio tarp šios žalos ir ribojamųjų priemonių buvimas. Atvirkščiai, skundžiamo sprendimo 110 punkte Bendrasis Teismas labai aiškiai nusprendė, kad „atsisakymas tiekti prekes savaime nėra žala“.

100.

Toliau apeliantė teigia, kad yra „normalu“„įprastomis aplinkybėmis“, jog įmonės prekybos santykių su tiekėjais nutraukimas padaro žalos, ir, kalbant apskritai, kad ribojamosios priemonės yra patvirtinamos siekiant padaryti kuo didesnę ekonominę ir finansinę žalą nurodytam subjektui, o Bendrasis Teismas bando tai paneigti nustatydamas jai neįmanomą įvykdyti įrodinėjimo pareigą.

101.

Šiuo aspektu, tiesa, kaip pats Bendrasis Teismas pripažino skundžiamo sprendimo 147 punkte, yra tai, kad ribojamosios priemonės skirtos atitinkamų subjektų laisvei vykdant ekonominę veiklą apriboti, kad jie būtų priversti juos pakeisti savo elgesį taip, kad šis atitiktų siekiamus tikslus. Tačiau šis akivaizdus siekis neleidžia preziumuoti, kad šios priemonės konkrečiai padarė asmeniui, kuriam jos taikomos, realios ir tikros žalos ir todėl neatleidžia šio asmens, jei pareiškiamas ieškinys dėl Sąjungos deliktinės atsakomybės pripažinimo, nuo pareigos, be veiksmų, kuriais kaltinama Taryba, neteisėtumo, įrodyti nurodytos žalos tikrumą ir mastą, taip pat priežastinį ryšį tarp šios žalos ir minėtų veiksmų. Iš tiesų, kaip Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę pabrėžti, realios ir tikros žalos buvimo Sąjungos teismas negali nustatyti abstrakčiai, o turi jį vertinti atsižvelgdamas į konkrečias faktines kiekvienos nagrinėjamos bylos aplinkybes ( 58 ). Be to, pagal SESV 340 straipsnio antrą pastraipą Sąjunga turi atlyginti tik žalą, atsiradusią dėl jos institucijų ar tarnautojų veiksmų, o tai reiškia, kad turi būti nustatytas pakankamai tiesioginis priežasties ir pasekmės ryšys tarp šių veiksmų ir nurodytos žalos ( 59 ). Nagrinėjamu atveju taip pat nematyti, kad Bendrasis Teismas būtų nustatęs apeliantei neįprastą arba neįmanomą įvykdyti įrodinėjimo pareigą.

102.

Likusiais apeliantės argumentais siekiama užginčyti Bendrojo Teismo atliktą įrodymų vertinimą, todėl jie turi būti atmesti kaip nepriimtini.

103.

Papildomai apeliantė nurodo, kad Bendrasis Teismas užuot ex aequo et bono įvertinęs žalos, atlygintinos jai už santykių su jos prekybos partneriais nutraukimą, remdamasis, be kita ko, dideliu jos apyvartos sumažėjimu ir masišku jos darbuotojų atleidimu, visiškai atmetė bet kokius reikalavimus dėl žalos atlyginimo.

104.

Šiuo klausimu pakanka pažymėti, jog tam, kad būtų galima prireikus nustatyti Bendrojo Teismo pareigą atlikti tokį vertinimą, reikėjo, kad apeliantė bent jau būtų pateikusi nurodytos žalos tikrumo ir priežastinio ryšio buvimo įrodymą, tačiau Bendrasis Teismas to nepripažino, o apeliantė tinkamai to neužginčijo.

105.

Kiek apeliantė daro nuorodą į savo apskaitos ištraukas, reikia pažymėti, jog skundžiamo sprendimo 145 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, įgyvendindamas išimtinius įgaliojimus vertinti įrodymus, kad, nors tokios ištraukos iš tikrųjų patvirtina gerokai sumažėjusią apeliantės apyvartą, jos neįrodo tokios raidos priežasčių, todėl „neįmanoma nustatyti, ar (prireikus – kiek) ši apyvarta sumažėjo ne tiek dėl kitų veiksnių, kaip antai bendrų ekonomikos sąlygų raidos, kiek dėl patvirtintų ir paliktų galioti ieškovei taikytų ribojamųjų priemonių“.

106.

Remiantis išdėstytais argumentais, pagrindinio apeliacinio skundo pirmasis pagrindas, kuriuo ginčijama tai, kad nebuvo tenkintas prašymas atlyginti apeliantės tariamai patirtą turtinę žalą, manau, turi būti atmestas.

107.

Kadangi iš to, kas išdėstyta, matyti, jog sąlygos, susijusios su žalos tikrumu ir mastu, ir (arba) priežastiniu ryšiu tarp šios žalos ir veiksmų, kuriais kaltinama Taryba, nėra įvykdytos kalbant apie visas žalos sudedamąsias dalis, apeliantės nurodytas pateikiant prašymą atlyginti turtinę žalą, jos prašymas, kad Teisingumo Teismas įgyvendintų savo neribotą jurisdikciją ir teisingai nustatytų minėtos žalos dydį, kad ir kaip būtų, negali būti tenkinamas.

108.

Apeliantės teigimu, Bendrojo Teismo neturtinei žalai atlyginti priteista 50000 EUR suma, kurią ji laiko nereikšminga, buvo nustatyta savavališkai ir nemotyvuotai, taip pat pažeidžiant proporcingumo principą.

109.

Dėl kaltinimo, grindžiamo nepakankamu motyvavimu, primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką sprendime turi aiškiai ir nedviprasmiškai atsispindėti Bendrojo Teismo motyvai, kad suinteresuotieji asmenys galėtų suprasti jo priėmimo priežastis, o Teisingumo Teismas – vykdyti teisminę kontrolę ( 60 ). Nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 86–91 punktuose, kurių turinys yra apibendrintas šios išvados 52 punkte, pakankamai aiškiai nurodė argumentus ir aplinkybes, kuriais jis vadovavosi nustatydamas apeliantei priteisiamo žalos atlyginimo dydį.

110.

Dėl kaltinimo, grindžiamo proporcingumo principo pažeidimu, manau, kad apeliantei nepavyko įrodyti savo argumentais, kad Bendrojo Teismo atliktame vertinime buvo padarytas toks pažeidimas.

111.

Pirma, kadangi ji tvirtina, jog Bendrasis Teismas tinkamai neatsižvelgė nei į jos patirtos žalos dydį, nei į Tarybos padarytų pažeidimų sunkumą, ji iš tikrųjų prašo Teisingumo Teismo iš naujo įvertinti Bendrojo Teismo nustatytą dydį. Tačiau pagal teismo praktiką, jei Bendrasis Teismas konstatavo žalos buvimą, tik jis gali vertinti, atsižvelgdamas į prašymo ribas, koks atlyginimas yra tinkamiausias ( 61 ).

112.

Antra, dėl apeliantės kaltinimo, jog Bendrasis Teismas nusprendė, kad žalingos pasekmės dėl jos įtraukimo į nagrinėjamus sąrašus buvo jaučiamos beveik trejus metus, nors ji ir toliau jaučia neigiamas pasekmes, pakanka pažymėti, kaip tai daro Taryba, jog Sąjunga atsako tik už žalą, kuri yra tiesioginė jos institucijų ir tarnautojų padarytų pažeidimų pasekmė. Nei ta aplinkybė, kad, kaip teigia apeliantė, jos pavadinimas ir toliau interneto svetainėse yra siejamas su sankcijomis, nei tariama dėl to kylanti žala negali būti vertinamos kaip tokia tiesioginė pasekmė, nes apeliantės pavadinimas 2014 m. balandžio 16 d. buvo išbrauktas iš nagrinėjamų sąrašų, o 2014 m. lapkričio 25 d. buvo priimtas sprendimas, panaikinantis šį įtraukimą į sąrašus.

113.

Dėl išdėstytų priežasčių, pagrindinio apeliacinio skundo antrasis pagrindas, manau, turi būti atmestas.

114.

Remdamasis išdėstytais argumentais manau, kad visas pagrindinis apeliacinis skundas turi būti atmestas.

—

visiškai atmesti tiek Safa Nicu Sepahan Co. pagrindinį apeliacinį skundą, tiek Europos Sąjungos Tarybos priešpriešinį apeliacinį skundą ir

—

nurodyti Safa Nicu Sepahan Co., Europos Sąjungos Tarybai ir Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei kiekvienai padengti savo bylinėjimosi išlaidas, kaip numatyta Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 2, 3 dalyse ir 140 straipsnio 1 dalyje.