Šalys
Sprendimo motyvai
Rezoliucinė dalis

Šalys

Byloje T‑826/14 R

Ispanijos Karalystė, atstovaujama M. Sampol Pucurull,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą B. Stromsky, C. Urraca Caviedes ir P. Nĕmečková,

atsakovę,

dėl prašymo sustabdyti 2014 m. spalio 15 d. Komisijos sprendimo C (2014) 7280 final dėl Ispanijos suteiktos valstybės pagalbos SA.35550 (2013/C) (ex 2013/NN), susijusios su finansinės prestižo vertės amortizacijos mokesčių tikslais įsigyjant užsienio bendrovės akcijų schema, vykdymą

BENDROJO TEISMO PIRMININKAS

priima šią

Sprendimo motyvai

Nutartį

Ginčo aplinkybės

1. 2007 m. Europos Bendrijų Komisija pradėjo oficialią tyrimo procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį ir 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 659/1999, nustatantį išsamias [EB 88] straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), siekdama išanalizuoti Ispanijos mokesčių sistemą, kiek pagal ją Ispanijoje apmokestinamoms įmonėms, įsigijusioms užsienyje įsteigtos įmonės akcijų, leidžiama iš šio akcijų įsigijimo susidariusį prestižą, užfiksuotą įmonės apskaitoje kaip atskirą nematerialųjį turtą, amortizuojant atskaityti iš įmonės mokėtino pelno mokesčio bazės. Komisija manė, kad šia mokestine priemone siekiama sudaryti palankesnes kapitalo eksporto iš Ispanijos sąlygas, siekiant sustiprinti Ispanijos įmonių padėtį užsienyje ir taip padidinti jų konkurencingumą.

2. Komisija šią oficialią tyrimo procedūrą, kiek ji buvo susijusi su Europos Sąjungoje įsigytomis akcijomis, užbaigė 2009 m. spalio 28 d. Sprendimu 2011/5/EB dėl Ispanijos įgyvendinto perviršinės vertės mokesčio mažinimo įsigyjant didelę užsienio bendrovės akcijų dalį [Ispanijos taikomos finansinės prestižo vertės amortizacijos mokesčių tikslais įsigyjant užsienio bendrovės akcijų] Nr. C 45/07 (ex NN 51/07, ex CP 9/07) (OL L 7, 2011, p. 48; toliau – pirmasis sprendimas), kuriuo ji nagrinėjamąją priemonę pripažino nesuderinama su bendrąja rinka ir nurodė Ispanijos Karalystei susigrąžinti suteiktą pagalbą.

3. Toliau vykdyta oficiali tyrimo procedūra dėl bendrovių, įsteigtų už Sąjungos teritorijos ribų, akcijų įsigijimo buvo užbaigta 2011 m. sausio 12 d. Komisijos sprendimu 2011/282/ES dėl Ispanijos įgyvendintos [taikomos] finansinės prestižo vertės amortizacijos mokesčių tikslais įsigyjant užsienio bendrovės akcijų Nr. C 45/07 (ex NN 51/07, ex CP 9/07) (OL L 135, p. 1; toliau – antrasis sprendimas). Antruoju sprendimu, panašiai kaip ir pirmuoju, Komisija nagrinėjamą priemonę pripažino nesuderinama su vidaus rinka tiek, kiek ji taikyta įsigyjant akcijų už Sąjungos teritorijos ribų, ir nurodė Ispanijos Karalystei susigrąžinti suteiktą pagalbą.

4. 2013 m. liepos 17 d. Komisija pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį pradėjo naują oficialią tyrimo procedūrą dėl Ispanijos Karalystės priimto naujo administracinio aiškinimo, pagal kurį buvo išplėsta minėtos pirminės mokesčių sistemos taikymo sritis, įtraukiant į ją ir netiesioginį akcijų įsigijimą (OL C 258, p. 8; toliau – naujoji mokestinė priemonė). Ši procedūra, per kurią pagal Reglamento Nr. 659/1999 11 straipsnio 1 dalį Komisija nurodė Ispanijos valdžios institucijoms sustabdyti bet kokios neteisėtos pagalbos teikimą pagal naująją mokestinę priemonę, užbaigta priėmus 2014 m. spalio 15 d. Komisijos sprendimą C (2014) 7280 final dėl Ispanijos suteiktos valstybės pagalbos SA.35550 (2013/C) (ex 2013/NN), susijusios su finansinės prestižo vertės amortizacijos mokesčių tikslais įsigyjant užsienio bendrovės akcijų schema (toliau – ginčijamas sprendimas).

5. Ginčijamame sprendime Komisija padarė išvadą, kad naujoji mokestinė priemonė, apimanti netiesioginį užsienio įmonių (kontroliuojančiosios užsienio įmonės) akcijų įsigijimą, taip pat yra su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba, kuri, be to, buvo suteikta pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalį. Todėl ji nurodė Ispanijos valdžios institucijoms susigrąžinti suteiktą pagalbą.

6. Dviem 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimais Autogrill España / Komisija (T‑219/10, Rink, EU:T:2014:939) ir Banco Santander ir Santusa / Komisija (T‑399/11, Rink., EU:T:2014:938) Bendrasis Teismas panaikino pirmąjį ir antrąjį sprendimus (žr. šios nutarties 2 ir 3 punktus), abiem atvejais remdamasis tuo, kad minėta Ispanijos mokesčių sistema neatitinka EB 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų visų kumuliacinių sąlygų, nes ja nebuvo sudarytos palankesnės sąlygos „tam tikroms įmonėms ar tam tikrų prekių gamybai“. Iš tiesų, minėta mokesčių sistema galėjo pasinaudoti bet kuri Ispanijos įmonė, kuri buvo įsigijusi ne mažiau kaip 5 % užsienio įmonės akcijų ir šias akcijas nepertraukiamai išlaikė bent vienus metus. Taigi, ji nebuvo susijusi su jokia konkrečia įmonių arba prekių gamybos kategorija, tačiau buvo taikoma ekonominių operacijų kategorijai. Be kita ko, ši sistema nepriklausė nuo įsigyjančiosios įmonės veiklos pobūdžio ir nei de jure , nei de facto nedraudė jokiai įmonių kategorijai ja pasinaudoti.

Procesas ir šalių reikalavimai

7. Ispanijos Karalystė 2014 m. gruodžio 23 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo. Grįsdama savo ieškinį (užregistruotą suteikiant bylos numerį T‑826/14), ji remiasi visų pirma tuo, kad yra neatskiriamas ryšys tarp, viena vertus, ginčijamo sprendimo ir, kita vertus, Bendrojo Teismo sprendimais panaikintų pirmojo ir antrojo sprendimų, ir iš to daro išvadą, kad kaip pirminė Ispanijos mokesčių sistema, dėl kurios priimti pirmasis ir antrasis sprendimai, naujoji mokestinė priemonė, nagrinėta ginčijamame sprendime, nėra atrankinio pobūdžio.

8. Tą pačią dieną Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktas atskiras Ispanijos Karalystės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriame Ispanijos Karalystė Bendrojo Teismo pirmininko iš esmės prašo:

– sustabdyti ginčijamo sprendimo vykdymą,

– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

9. Remdamasis Bendrojo Teismo procedūros reglamento 105 straipsnio 2 dalies antra pastraipa, 2015 m. sausio 8 d. nutartimi Bendrojo Teismo pirmininkas sustabdė ginčijamo sprendimo vykdymą, iki šioje procedūroje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bus priimta galutinė nutartis.

10. 2015 m. sausio 14 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktose pastabose dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones Komisija Bendrojo Teismo pirmininko iš esmės prašo:

– atmesti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones,

– priteisti iš Ispanijos Karalystės bylinėjimosi išlaidas.

11. 2015 m sausio 21 d. atsiliepime Ispanijos karalystė atsakė į Komisijos pastabas. Komisija galutinę poziciją dėl pastarojo dokumento pateikė 2015 m. sausio 29 d. atsiliepime.

Dėl teisės

12. Bendrai analizuojant SESV 278 ir 279 straipsnius bei SESV 256 straipsnio 1 dalį matyti, kad laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas gali, jei mano, kad to reikia pagal aplinkybes, nurodyti sustabdyti Bendrajame Teisme ginčijamo akto vykdymą arba nustatyti kitas būtinas laikinąsias apsaugos priemones. Tačiau SESV 278 straipsnyje įtvirtintas principas, pagal kurį ieškinio pareiškimas nesustabdo ginčijamo akto galiojimo, nes Europos Sąjungos institucijų priimtiems aktams taikoma teisėtumo prezumpcija. Taigi, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas tik išimtiniu atveju gali nurodyti sustabdyti Bendrajame Teisme ginčijamo akto vykdymą arba nustatyti kitas laikinąsias apsaugos priemones (žr. 2013 m. sausio 17 d. Nutarties Slovėnija / Komisija , T‑507/12 R, EU:T:2013:25, 6 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

13. Be to, Procedūros reglamento 104 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prašymuose taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi būti nurodytas ginčo dalykas, aplinkybės, dėl kurių reikia skubaus sprendimo, ir faktiniai bei teisiniai pagrindai, iš pirmo žvilgsnio patvirtinantys prašomos laikinosios apsaugos priemonės reikalingumą. Taigi, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas gali sustabdyti vykdymą ir taikyti kitas laikinąsias apsaugos priemones, jei nustatyta, kad jų suteikimą iš pirmo žvilgsnio pateisina faktinės ir teisinės aplinkybės ( fumus boni juris ) ir kad jos skubios dėl to, jog siekiant, kad būtų išvengta didelės ir nepataisomos žalos tų priemonių prašančios šalies interesams, būtina, kad jos būtų priimtos ir pradėtų veikti prieš priimant sprendimą pagrindiniame procese. Šios sąlygos yra kumuliacinės, todėl prašymai taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi būti atmesti, jei nėra tenkinama bent viena sąlyga (1996 m. spalio 14 d. Nutarties SCK ir FNK / Komisija , C‑268/96 P(R), Rink., EU:C:1996:381, 30 punktas).

14. Atlikdamas tokį bendrą vertinimą, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas turi didelę diskreciją ir atsižvelgęs į bylos ypatumus gali laisvai nuspręsti, kaip šias įvairias sąlygas patikrinti ir kokia bus tokio vertinimo tvarka, nes sprendžiant dėl būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones jokia teisės norma nenustato jam privalomos iš anksto nustatytos analizės schemos (1995 m. liepos 19 d. Nutarties Komisija / Atlantic Container Line ir kt. , C‑149/95 P(R), Rink., EU:C:1995:257, 23 punktas ir 2007 m. balandžio 3 d. Nutarties Vischim / Komisija , C 459/06 P(R), EU:C:2007:209, 25 punktas). Laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas prireikus taip pat turi palyginti esamus šalių interesus (2001 m. vasario 23 d. Nutarties Austrija / Taryba , C‑445/00 R, Rink., EU:C:2001:123, 73 punktas).

15. Atsižvelgęs į bylos medžiagą, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas mano, jog turi visą būtiną informaciją, kad galėtų priimti sprendimą dėl šio prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ir nėra būtinybės pirmiau išklausyti šalių žodinių paaiškinimų.

Dėl „fumus boni juris“

16. Reikia priminti, kad teismų praktikoje vartojamos kelios formuluotės siekiant apibrėžti, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, sąlygą, susijusią su fumus boni juris (šiuo klausimu žr. 14 punkte minėtos Nutarties Komisija / Atlantic Container Line ir kt. , EU:C:1995:257, 26 punktą).

17. Taigi ši sąlyga tenkinama, kai bent vienas iš laikinąsias apsaugos priemones taikyti prašančios šalies nurodytų pagrindų, skirtų pagrindiniam ieškiniui pagrįsti, iš pirmo žvilgsnio neatrodo nepagrįstas. Būtent taip yra tuo atveju, kai iš šalių diskusijų matyti, kad egzistuoja dideli teisiniai prieštaravimai, kurių negalima pašalinti iš karto (šiuo klausimu žr. 2013 m. rugsėjo 10 d. Nutarties Komisija / Pilkington Group , C‑278/13 P(R), Rink, EU:C:2013:558, 67 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Kadangi procedūros dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti visišką būsimo galutinio sprendimo veiksmingumą, kad būtų išvengta Sąjungos teismo užtikrinamos teisinės apsaugos spragos, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas turi tik „iš pirmo žvilgsnio“ įvertinti pagrindų, kuriais remiamasi byloje dėl esmės, pagrįstumą, siekdamas nustatyti, ar yra pakankamai didelė tikimybė, kad ieškinys gali būti patenkintas (2013 m. gruodžio 19 d. Nutarties Komisija / Vokietija , C‑426/13 P(R), Rink., EU:C:2013:848, 41 punktas ir 2014 m. balandžio 8 d. Nutarties Komisija / ANKO , C‑78/14 P‑R, Rink, EU:C:2014:239, 15 punktas).

18. Šioje byloje pakanka pažymėti, kad yra glaudus ryšys tarp, viena vertus, ginčijamo sprendimo ir, kita vertus, šios nutarties 2 ir 3 punktuose minėtų pirmojo ir antrojo sprendimų. Pavyzdžiui, ginčijamo sprendimo 44, 99, 116, 141, 179 ir 201 punktuose Komisija teigia, kad naująja mokestine priemone buvo išplėsta sistemos, kurią pirmajame ir antrajame sprendimuose ji jau buvo kvalifikavusi kaip neteisėtą ir su vidaus rinka nesuderinimą pagalbą, taikymo sritis. Ji papildo, kad minėta priemonė negali būti pateisinta jos siekiamu tikslu, t. y. Ispanijos įmonių tarptautinimu, nes to paties tikslo jau buvo siekta pirmine mokesčių sistema, kurią ji vis dėlto pripažino neteisėta ir nesuderinama. Ginčijamo sprendimo 92 ir 151 punktuose visų pirma priminusi pirmojo ir antrojo sprendimų dalyką – pirminės mokesčių sistemos atrankinį pobūdį, ir šiuo klausimu remdamasi šiuose sprendimuose pateiktais argumentais, Komisija teigė, jog siekiant įvertinti pagalbos atrankinį pobūdį nėra svarbu skirti tiesioginį ir netiesioginį įsigijimą.

19. Be to, pati Komisija 2015 m. sausio 14 d. pateiktose pastabose pripažino, kad ginčijamas sprendimas buvo glaudžiai susijęs su neseniai Bendrojo Teismo panaikintais pirmuoju ir antruoju sprendimais.

20. Iš pirmo žvilgsnio iš to darytina išvada, kad ginčijamas sprendimas grindžiamas prielaida, jog naujoji mokestinė priemonė yra atrankinio pobūdžio dėl tų pačių priežasčių, kurias Komisija nurodė pirmajame ir antrajame sprendimuose, kvalifikuodama Ispanijos pirminę mokesčių sistemą kaip neteisėtą ir su vidaus rinka nesuderinamą pagalbą. Šios nutarties 6 punkte minėtais sprendimais Autogrill España / Komisija (EU:T:2014:939, 83 punktas) ir Banco Santander ir Santusa / Komisija (EU:T:2014:938, 87 punktas) Bendrasis Teismas, nuodugniai išanalizavęs tiek faktiniu, tiek teisiniu požiūriu keturis Komisijos nurodytus priešingus motyvus, panaikino šiuos sprendimus, nes Komisija neįrodė, jog minėta sistema buvo atrankinio pobūdžio.

21. Todėl šiame proceso etape iš visų aplinkybių matyti, kad Bendrasis Teismas bylos T‑826/14 procedūrą užbaigiančiu sprendimu panaikins ginčijamą sprendimą dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių jis panaikino pirmąjį ir antrąjį sprendimus. Taigi tikimybė, kad ieškinys, su kuriuo susijęs šis prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bus patenkintas, turi būti laikoma labai didele, o fumus boni juris iš pirmo žvilgsnio atrodo ypač svarbus (pagal analogiją šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 3 d. Nutarties Graikija / Komisija , C‑431/14 P‑R, Rink., EU:C:2014:2418, 24 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

22. Tokiomis aplinkybėmis aišku, kad byloje dėl esmės Ispanijos Karalystės nurodyti pagrindai ir pateikti argumentai kelia labai didelių abejonių dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo; tokių abejonių per šią procedūrą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo savo pastabomis negalėjo išsklaidyti priešinga šalis, savo 2014 m. sausio 14 d. pastabose visiškai neužsiminusi apie sąlygą, susijusią su fumus boni juris , ir tik pranešusi, kad ji pareikš apeliacinius skundus dėl šios nutarties 6 punkte minėtų sprendimų Autogrill España / Komisija (EU:T:2014:939) ir Banco Santander ir Santusa / Komisija (EU:T:2014:938). Kadangi būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos yra tarpusavyje susijusios (2014 m. gruodžio 4 d. Nutarties Vanbreda Risk & Benefits / Komisija , T‑199/14 R, Rink. (Ištraukos), EU:T:2014:1024, 194 punktas), daugiau ar mažiau svarus fumus boni juris pobūdis negali neturėti įtakos vertinant skubą. Todėl į skubą, kuria gali remtis ieškovė, turi atsižvelgti laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas, juo labiau kad jis kvalifikavo fumus boni juris kaip ypač svarų (šiuo klausimu žr. 2014 m. birželio 12 d. Nutarties Komisija / Rusal Armenal , C ‑21/14 P‑R, Rink, EU:C:2014:1749, 40 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

23. Vis dėlto, pagal Procedūros reglamento 104 straipsnio 2 dalies nuostatas sąlygos, susijusios su fumus boni juris ir skuba, yra atskiros ir kumuliacinės, todėl Ispanijos Karalystė privalo įrodyti, kad tuoj bus padaryta didelė ir nepataisoma žala (šiuo klausimu žr. 22 punkte minėtos Nutarties Komisija / Rusal Armenal , EU:C:2014:1749, 41 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Vadinasi, išskyrus specifinių ginčų dėl viešųjų pirkimų atveju (šios nutarties 22 punkte minėtos Nutarties Vanbreda Risk & Benefits / Komisija , EU:T:2014:1024, 162 punktas), fumus boni juris , kad ir koks tvirtas būtų, negali kompensuoti skubos nebuvimo (žr. 2010 m. lapkričio 26 d. Nutarties Gas Natural Fenosa SDG / Komisija , T‑484/10 R, EU:T:2010:486, 93 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

Dėl skubos

24. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skuba turi būti vertinama atsižvelgiant į laikino sprendimo būtinumą, siekiant išvengti didelės ir nepataisomos žalos šaliai, kuri prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tokia šalis turi pateikti tvirtų įrodymų, kad negali laukti proceso dėl pagrindinio ieškinio pabaigos asmeniškai nepatirdama tokios žalos (žr. 2012 m. rugsėjo 19 d. Nutarties Graikija / Komisija , T‑52/12 R, Rink., EU:T:2012:447, 36 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

25. Kadangi šį prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikė Ispanijos Karalystė, reikia priminti, kad valstybės narės atsako už nacionaliniu mastu bendraisiais laikomus interesus. Todėl jos gali užtikrinti jų gynybą per laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūrą ir prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, be kita ko, teigdamos, kad ginčijama priemonė gali labai pakenkti valstybės užduočių vykdymui ir viešajai tvarkai (šiuo klausimu žr. 24 punkte minėtos Nutarties Graikija / Komisija , EU:T:2012:447, 37 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Be to, valstybės narės gali nurodyti žalą, darančią poveikį jų ekonomikos sektoriui, visų pirma, kai ginčijama priemonė gali turėti neigiamos įtakos užimtumo lygiui ir pragyvenimo išlaidoms. Tačiau joms nepakanka remtis žala, kurią patirtų ribotas skaičius įmonių, tuo atveju, kai jos, nagrinėjant atskirai, nesudaro viso nacionalinės ekonomikos sektoriaus (šiuo klausimu žr. 2013 m. rugpjūčio 29 d. Nutarties Prancūzija / Komisija , T‑366/13 R, EU:T:2013:396, 25 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

26. Taigi reikia išnagrinėti, ar Ispanijos Karalystė įrodė, kad nedelsiant įvykdžius ginčijamą sprendimą jai galėtų kilti didelė ir nepataisoma žala, visų pirma, todėl, kad tai labai pakenktų valstybės užduočių vykdymui ir Ispanijos viešajai tvarkai arba viso nacionalinės ekonomikos sektoriaus veikimui.

27. Šiuo atveju Ispanijos Karalystė teigia, kad bet koks tariamos pagalbos susigrąžinimas priverstų Ispanijos mokesčių administraciją pasitelkti didelę personalo dalį kreipiantis į labiausiai kvalifikuotus tarnautojus, kurie, užuot skyrę dėmesį savo įprastoms užduotims, ypač kovai su mokestiniu sukčiavimu, turėtų „iššvaistyti“ daugiau nei 3300 darbo valandų veiklai, kuri akivaizdžiai prieštarauja valstybės pagalbą reglamentuojantiems teisės aktams. Tokios pareigos susigrąžinti pagalbą sukelta žala būtų net didesnė, nes 2013 m. pabaigoje priėmus griežtas taupymo priemones buvo sumažintas Ispanijos administracinės valdžios institucijų darbuotojų skaičius.

28. Ispanijos Karalystė taip pat remiasi tuo, kad ji yra suinteresuota ekonominės veiklos vykdytojams užtikrinti netikrumo neturinčią teisinę ir mokestinę aplinką. Ginčijamu sprendimu dėl jo vykdytinumo būtų reikalaujama, kad valdžios institucijos (tiek mokesčių institucijos, tiek teismai) veiktų taip, kaip jame nustatyta, nors šis sprendimas iš esmės grindžiamas aspektu, kuris šios nutarties 6 punkte minėtais sprendimais Autogrill España / Komisija (EU:T:2014:939) ir Banco Santander ir Santusa / Komisija (EU:T:2014:938) buvo pripažintas negaliojančiu. Dėl ginčijamo sprendimo atsiradęs teisinis netikrumas taip pat darytų poveikį byloms, susijusioms su dar nesumokėtomis į valstybės iždą didelėmis sumomis, ir maždaug šimtui įmonių, kurios yra galimos tariamos pagalbos gavėjos. Jei būtų reikalaujama susigrąžinti tam tikras sumas, susijusias su atitinkama atskaita, ginčijamo sprendimo panaikinimo atveju Ispanijos administracinės valdžios institucijos po kelerių metų turėtų jas grąžinti kartu su mokėtinomis už jas palūkanomis. Dėl to žala, kurią Ispanijos Karalystė patirtų dėl taikomų palūkanų skirtumo (palūkanų nuo susigražintų iš atitinkamų gavėjų sumų ir palūkanų dėl mokesčių administratoriaus atliekamo vėlesnio grąžinimo vėlavimo), būtų akivaizdi.

29. Galiausiai, Ispanijos Karalystė nurodo papildomą žalą, susijusią su Komisijai suteikta galimybe, remiantis Sąjungos institucijų priimtiems aktams taikoma galiojimo prezumpcija, toliau reikalauti vykdyti ginčijamą sprendimą. Todėl, pasibaigus ginčijamame sprendime nustatytam keturių mėnesių terminui, Komisija galėtų Ispanijos Karalystei pareikšti ieškinį dėl įsipareigojimų nevykdymo ir galbūt kreiptis į Teisingumo Teismą ar net reikalauti sumokėti baudą. Ginčijamo sprendimo nevykdymas taip pat galėtų būti įtrauktas į statistinius duomenis, kuriuos kasmet Komisijos Konkurencijos generalinis direktoratas (GD) skelbia savo rengiamoje Valstybės pagalbos ataskaitoje, o tai galėtų „iškreipti realią tikrovę, susiklosčiusią šioje byloje“.

30. Tačiau, Komisijos nuomone, Ispanijos Karalystė neįrodė skubos.

31. Šiuo klausimu iš karto reikia konstatuoti, kad Ispanijos Karalystė negali pagrįstai remtis žala, kurią patirtų visas nacionalinės ekonomikos sektorius. Iš tiesų, prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra susijęs tik su 94 įmonėmis, kurioms, kaip galimoms naujosios mokestinės priemonės naudos gavėjoms, ginčijamu sprendimu būtų daromas poveikis. Ispanijos Karalystė netvirtina ir a fortiori neįrodo, kad šios 94 įmonės sudaro konkretų Ispanijos ekonomikos sektorių ir kad joms daromas poveikis gali turėti neigiamos įtakos užimtumo lygiui ir pragyvenimo išlaidoms kurioje nors ekonomikos srityje ar tam tikrame Ispanijos regione. Beje, taip negalėtų būti šiuo atveju, nes iš šios nutarties 6 punkte minėtų sprendimų Autogrill España / Komisija (EU:T:2014:939) ir Banco Santander ir Santusa / Komisija (EU:T:2014:938) matyti, kad Ispanijos mokesčių sistema, prie kurios priskiriama naujoji mokestinė priemonė, gali naudotis bet kuri Ispanijos įmonė, taigi ji nėra susijusi su jokia konkrečia įmonių arba prekių gamybos kategorija (žr. šios nutarties 6 ir 18 punktus).

32. Lieka išnagrinėti, ar Ispanijos Karalystė teisiniu požiūriu pakankamai įrodė, kad nedelsiant įvykdžius ginčijamą sprendimą būtų labai trukdoma atlikti valstybės užduotis ir užtikrinti Ispanijos viešąją tvarką.

33. Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką skuba yra tik tuo atveju, jei didelė ir nepataisoma žala, dėl kurios baiminasi šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra neišvengiama tiek, kad jos atsiradimas yra gana patikimai numatomas. Bet kuriuo atveju tokia šalis privalo įrodyti faktines aplinkybes, kurios laikomos pagrindžiančiomis galimybę patirti tokią žalą, tačiau laikinųjų apsaugos priemonių taikymo negalima pateisinti visiškai hipotetine žala, kiek ji grindžiama būsimais ir neapibrėžtais įvykiais (šiuo klausimu žr. 24 punkte minėtos Nutarties Graikija / Komisija , EU:T:2012:447, 36 punktą ir 2013 m. kovo 11 d. Nutarties Elan / Komisija , T‑27/13 R, EU:T:2013:122, 13 punktą).

34. Nagrinėjamu atveju, pirma, Komisija savo pastabų priede pateikė 2015 m. sausio 9 d. Konkurencijos GD generalinio direktoriaus Ispanijos Karalystei nusiustą laišką, kuriame jis pritarė Ispanijos valdžios institucijoms, kad ginčijamas sprendimas yra glaudžiai susijęs su neseniai Bendrojo Teismo panaikintais pirmuoju ir antruoju sprendimais. Minėtame laiške toliau nurodyta:

„Todėl, atsižvelgdami į šį glaudų ryšį, pranešame Jums, kad Ispanijos atveju aktyviai nevykdysime pagalbos, dėl kurios priimtas [ginčijamas] sprendimas, susigrąžinimo tol, kol Teisingumo Teismas nepriims sprendimo dėl [apeliacinių skundų], kuriuos Komisija nusprendė pateikti dėl minėtų Bendrojo Teismo sprendimų.“

35. Antra, pastabose, kurias ji pateikė vykstant šiai procedūrai, Komisija 2015 m. sausio 9 d. laišką aiškino taip, kad juo de facto pratęsiamas ginčijamu sprendimu nustatytos pareigos susigrąžinti pagalbą įvykdymo terminas tol, kol Teisingumo Teismas priims sprendimą dėl apeliacinių skundų, pateiktų dėl dviejų sprendimų dėl panaikinimo. Komisijos nuomone, „todėl Ispanijos valdžios institucijos gali sustabdyti pagalbos susigrąžinimą ir dėl to Ispanijos Karalystė nepažeistų Sąjungos teisės“.

36. Trečia, 2015 m. sausio 19 d. Komisija iš tiesų pateikė Teisingumo teismui apeliacinius skundus dėl šios nutarties 6 punkte minėtų sprendimų Autogrill España / Komisija (EU:T:2014:939) ir Banco Santander ir Santusa / Komisija (EU:T:2014:938).

37. Atsižvelgiant į tris pirma nurodytus teiginius, reikia daryti išvadą, kad žala, kurią galimai patirtų Ispanijos Karalystė dėl tariamos valstybės pagalbos susigražinimo, t. y. visų pirma mokesčių administracijos didelės personalo dalies nenaudingas mobilizavimas, finansiniai nuostoliai dėl skirtumo tarp palūkanų normų, taikomų ginčijamo sprendimo panaikinimo atveju ir susigrąžintų sumų vėlesnio grąžinimo atveju, grėsmė, kad Komisija inicijuos procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo, po kurios galėtų būti skirta bauda, šiame etape negali būti laikoma kaip neišvengiama, kad būtų pateisintas prašomas sprendimo vykdymo sustabdymas. Komisija aiškiai pareiškė, kad atleidžia Ispanijos valdžios institucijas nuo pareigos susigrąžinti pagalbą iki tol, kol Teisingumo teismas priims sprendimą dėl apeliacinių skundų dėl minėtų sprendimų, ir kad šiuo pagalbos susigrąžinimo priemonių sustabdymu Sąjungos teisė nepažeidžiama. Todėl laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas, vertindamas skubą, turi pripažinti šį geranorišką Komisijos požiūrį į Ispanijos Karalystę, dėl kurio nėra skubos, ir į jį atsižvelgti.

38. Nė vienas iš Ispanijos Karalystės nurodytų priešingų argumentų nėra priimtinas.

39. Pirmiausia Ispanijos Karalystė tvirtina, kad 2015 m. sausio 9 d. laiškas, parengtas ne Komisijos narių kolegijos, o Komisijos tarnybos, nėra nei sprendimas, kaip tai suprantama pagal SESV 288 straipsnio ketvirtą pastraipą, nei aktas, kuris gali būti priimtas remiantis Reglamentu Nr. 659/1999. Šis laiškas yra paprastas privalomojo pobūdžio neturintis nuomonės pareiškimas, kuriuo nei papildomas, nei iš dalies pakeičiamas ginčijamas sprendimas, kurio vykdymą prašoma sustabdyti. Ispanijos Karalystės nuomone, tai reiškia, kad ginčijamas sprendimas toliau lemia pasekmes ir pagal Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio 3 dalį jį turi vykdyti bet kuri valstybės valdžios institucija. Todėl, kol Bendrasis Teismas nenusprendė faktiškai sustabdyti ginčijamo sprendimo vykdymo, visos Ispanijos administracinės valdžios ir teisminės institucijos turi užtikrinti, kad būtų laikomasi šiame sprendime nustatytų įpareigojimų, visų pirma įpareigojimo susigrąžinti suteiktą pagalbą.

40. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad klausimo, ar yra skubu, kad laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas nuspręstų taikyti tokias priemones, vertinimas priklauso nuo faktinės situacijos, kurioje yra šias priemones prašanti taikyti šalis. Kitaip tariant, nurodyta skuba nustatoma tik tuo atveju, jeigu šiai šaliai faktiškai kyla neišvengiama ir reali rizika patirti didelę ir nepataisomą žalą, o vien teorinės ir hipotetinės rizikos tam nepakanka. Todėl vien teisinės pareigos buvimas iš esmės nesukuria skubos situacijos teisės subjektui, kuriam reikalingas laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, tol, kol nesiimama jokios privalomos įgyvendinimo priemonės siekiant užtikrinti minėtos pareigos laikymąsi.

41. Pavyzdžiui, iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad per laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūrą dėl Komisijos sprendimo, kuriuo nurodyta susigrąžinti valstybės pagalbą, šios pagalbos gavėjas laikinąsias apsaugos priemones taikančiam Sąjungos teisėjui turi įrodyti, kad teisių gynimo vidaus priemonės, kurios jam užtikrintos pagal taikomą nacionalinę teisę siekiant užginčyti nurodymą nedelsiant susigrąžinti pagalbą nacionaliniu lygiu, neleidžia jam, remiantis visų pirma savo finansine situacija, išvengti didelės ir nepataisomos žalos. To neįrodžius, t. y. jei gavėjui faktiškai gali būti užtikrinta nacionalinio teismo teikiama apsauga, laikinąsias apsaugos priemones taikantis Sąjungos teisėjas nusprendžia, kad jo nagrinėjama procedūra nėra skubi (šiuo klausimu žr. 33 punkte minėtos Nutarties Elan / Komisija , EU:T:2013:122, 23 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką), nepaisant to, kad Komisijos sprendimas toliau lemia teisines pasekmes, ir neatsižvelgiant į tai, ar nacionaliniu lygiu užtikrinama apsauga atitinka Sąjungos teisę. Be to, kol nacionalinės valdžios institucijos, Komisijos sprendimu įpareigotos susigrąžinti valstybės pagalbą, de facto atsisako imperatyviai nurodyti ją grąžinti, rizika, kad pagalbos gavėjas turės ją grąžinti, nėra neišvengiama, kad pagrįstų šio sprendimo vykdymo sustabdymą (šiuo klausimu žr. 25 punkte minėtos Nutarties Prancūzija / Komisija , EU:T:2013:396, 29 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

42. Šiomis aplinkybėmis reikia paneigti, be kita ko, Ispanijos Karalystės teiginio, kad reikėtų daryti skirtumą tarp Komisijos narių kolegijos priimto ginčijamo sprendimo privalomosios teisinės galios ir paprastų Komisijos tarnybos nuomonės pareiškimų, kaip antai nurodytų 2015 m. sausio 9 d. Konkurencijos GD generalinio direktoriaus laiške ir pastabose, pateiktose Komisijos Teisės tarnybos darbuotojų per šią procedūrą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, svarbą ginčui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

43. Viena vertus, pripažįstama, kad Komisija gali bet kurioje teismo proceso dėl Komisijos narių kolegijos priimto sprendimo stadijoje atsisakyti šio sprendimo vykdymo (šiuo klausimu žr. 25 punkte minėtos Nutarties Prancūzija / Komisija , EU:T:2013:396, 40 punktą), o tokį atsisakymą gali paskelbti Komisijos Teisės tarnybos darbuotojas, turintis teisę atstovauti jai nagrinėjamoje byloje. Tačiau Ispanijos Karalystė netvirtino, kad Komisijos darbuotojai būtų viršiję jiems suteiktus įgaliojimus, kai šiame procese jie nurodė, jog 2015 m. sausio 9 d. laišku de facto pratęsiamas ginčijamu sprendimu nustatytos pareigos susigrąžinti pagalbą įvykdymo terminas, iki Teisingumo Teismas priims sprendimą dėl minėtų apeliacinių skundų, todėl Ispanijos valdžios institucijos gali sustabdyti šį pagalbos susigrąžinimą nepažeisdamos Sąjungos teisės (žr. šios nutarties 35 punktą).

44. Kita vertus, akivaizdu, kad ne Komisijos narių kolegija savo iniciatyva, o atitinkama Komisijos tarnyba prireikus siūlo imtis būtinų priemonių, kad būtų pradėta procedūra, kuri turi priversti nacionalines valdžios institucijas vykdyti sprendimą, jas įspėti ar taikyti sankcijas už jų neveikimą. Šiomis aplinkybėmis Ispanijos Karalystei šiuo metu nėra ko baimintis Komisijos, nes jos atitinkama tarnyba, t. y. Konkurencijos GD, suteikė garantiją, kad dėl pagalbos susigrąžinimo priemonių sustabdymo nebus pradėta procedūra dėl valstybės įsipareigojimų neįvykdymo, po kurios gali būti skirta bauda. Atsižvelgiant į minėtos tarnybos pažadą, taip pat labai mažai tikėtina, kad ši savo Valstybės pagalbos ataskaitoje ruoštųsi „iškreipti realią tikrovę, susiklosčiusią šioje byloje“ (žr. šios nutarties 29 punktą), nes dėl tokio paskelbimo Ispanijos Karalystei galėtų kilti didelė ir nepataisoma žala.

45. Taigi, Ispanijos Karalystė neįrodė, kad dėl tariamos pagalbos susigrąžinimo neigiamų pasekmių nacionalinės, ypač mokesčių, administracijos veiklai skubos sąlyga yra tenkinama.

46. Bet kuriuo atveju, jei Komisija pakeistų savo geranorišką požiūrį į Ispanijos valdžios institucijas ir tam tikru momentu pareikalautų nedelsiant pradėti ginčijamu sprendimu nustatytą pagalbos susigrąžinimą, Ispanijos Karalystė galėtų remtis šia nauja aplinkybe, pagal Procedūros reglamento 109 straipsnį pateikdama naują prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

47. Vis dėlto, Ispanijos Karalystė teigia, kad bet kuriuo atveju Ispanijos teismai teisės subjektams turi užtikrinti, kad visos pasekmės bus dėl SESV 108 straipsnio 3 dalies paskutinio sakinio pažeidimo, kiek tai susiję su valstybės pagalbos, suteiktos pažeidžiant šią nuostatą, susigrąžinimu. Taigi, šie teismai turėtų imtis visų priemonių, reikalingų, kad būtų laikomasi ginčijamo sprendimo tol, kol Bendrasis Teismas nesustabdė jo vykdymo, nes juo nurodoma susigrąžinti neteisėtą ir nesuderinamą pagalbą. Dėl 2015 m. sausio 9 d. laiško (žr. šios nutarties 34 punktą) ir per šią procedūrą padarytų pareiškimų (žr. šios nutarties 35 punktą) ji tvirtina, kad tai yra paprasti Komisijos nuomonės pareiškimai, kurie negali būti laikomi saistančiais nacionalinį teismą (šiuo klausimu žr. 2014 m. vasario 13 d. Sprendimo Mediaset , C‑69/13, Rink., EU:C:2014:71, 28 punktą).

48. Tačiau šiems argumentams negalima pritarti. Iš tiesų, pakanka priminti, kad Ispanijos Karalystė nagrinėjamu atveju turi įrodyti, jog nedelsiant įvykdžius ginčijamą sprendimą būtų labai pakenkta valstybės užduočių vykdymui ir Ispanijos viešajai tvarkai (žr. šios nutarties 25 punktą). Tačiau ji netvirtina ir a fortiori neįrodo, kad Ispanijos teismams jau yra ar gali būti pateiktas toks skaičius ieškinių, kuriais prašoma užtikrinti ginčijamu sprendimu nustatytos pareigos susigrąžinti valstybės pagalbą laikymąsi, kad dėl to labai trukdoma Ispanijos teismų sistemos veikimui. Ji taip pat nenurodo, kad Ispanijos teismams yra pateikta ieškinių dėl susigrąžinimo, kurie dėl savo pobūdžio ir apimties galėtų viešajai tvarkai daryti didelį poveikį, keliantį daug rūpesčių.

49. Bet kuriuo atveju pati Ispanijos Karalystė nurodo tik 94 įmones, kurioms, kaip įmonėms, kurioms taikomas nurodymas susigrąžinti neteisėtai suteiktą pagalbą, ginčijamu sprendimu galėtų būti daromas poveikis (žr. šios nutarties 31 punktą). Taigi, sunkiai tikėtina, kad tokio skaičiaus bylų nagrinėjimas gali daryti poveikį tinkamam Ispanijos teismų sistemos veikimui. Be to, šiose bylose teisiškai nesaistomas minėtų Komisijos nuomonės pareiškimų nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į lojalaus bendradarbiavimo principą, turi į juos atsižvelgti atlikdamas vertinimą, jeigu šiuose pareiškimuose pateikta informacija siekiama padėti nacionalinėms valdžios institucijoms įvykdyti savo užduotis įgyvendinant sprendimą susigrąžinti pagalbą (šiuo klausimu žr. 47 punkte minėto Sprendimo Mediaset , EU:C:2014:71, 31 punktą).

50. Galiausiai Ispanijos Karalystė nurodo, kad ji yra suinteresuota ekonominės veiklos vykdytojams užtikrinti netikrumo neturinčią teisinę ir mokestinę aplinką. Ji mano, kad, atsižvelgiant į Komisijos sukeltą teisinį netikrumą, dėl ginčijamo sprendimo padarinių palikimo galioti nelieka aiškios krypties nei mokesčių administratoriui, nei nacionaliniams teismams, nei įmonėms, kurios, taikydamos atvirkštinį apmokestinimą, pačios privalo kasmet apskaičiuoti mokėtiną pelno mokesčio sumą.

51. Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad ginčijamas sprendimas nelėmė teisinio netikrumo, kuriuo skundžiasi Ispanijos Karalystė, todėl šis netikrumas negali būti pašalintas sustabdžius šio sprendimo vykdymą. Iš tiesų, jau 2013 m. pradėjus oficialią tyrimo procedūrą dėl naujosios mokestinės priemonės Komisija suabejojo dėl minėtos priemonės teisėtumu ir jos suderinamumu su vidaus rinka bei nurodė Ispanijos valdžios institucijoms sustabdyti bet kokios neteisėtos pagalbos, gautos taikant šią priemonę, teikimą (žr. šios nutarties 4 punktą). Taigi, šis netikrumas išliks bent jau tol, kol Teisingumo Teismas nepriims sprendimo dėl apeliacinių skundų, kuriuos Komisija pateikė dėl šios nutarties 6 punkte minėtų sprendimų Autogrill España / Komisija (EU:T:2014:939) ir Banco Santander ir Santusa / Komisija (EU:T:2014:938) (žr. šios nutarties 36 punktą). Be to, neatrodo, kad minėtas netikrumas sudarytų neįveikiamų kliūčių įmonėms, nacionaliniams teismams ir mokesčių administratoriui. Taikant atvirkštinį apmokestinimą, įmonėms turėtų būti leidžiama laikinai taikyti naująją mokestinę priemonę su aiškia sąlyga, kad bus priimtas Teisingumo Teismo sprendimas, o mokesčių administratorius ir nacionaliniai teismai, laukdami Teisingumo Teismo sprendimo, su ta pačia sąlyga galėtų arba priimti laikinus sprendimus, arba sustabdyti savo nagrinėjamas bylas.

52. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, laikinąsias apsaugos priemones taikančiam teisėjui telieka tik konstatuoti, kad Ispanijos Karalystė neįrodė, jog nesustabdžius ginčijamo sprendimo vykdymo ji neišvengiamai patirtų didelę ir nepataisomą žalą. Taigi, skubos sąlyga netenkinama.

53. Todėl prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi būti atmestas dėl skubos nebuvimo, neatliekant esamų interesų palyginimo (šiuo k lausimu žr. 1999 m. gruodžio 14 d. Nutarties DSR‑Senator Lines / Komisija , C‑364/99 P(R), Rink., EU:C:1999:609, 61 punktą).

54. Šiomis aplinkybėmis reikia panaikinti 2015 m. sausio 8 d. nutartį (žr. šios nutarties 9 punktą).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis šiais motyvais,

BENDROJO TEISMO PIRMININKAS

nutaria:

1. Atmesti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

2. Panaikinti 2015 m. sausio 8 d. nutartį, priimtą byloje T‑826/14 R.

3. Atidėti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjimą.

Priimta 2015 m. vasario 27 d. Liuksemburge.