1. 

Pirmojo generalinio advokato siūlymu dėl peržiūros sprendžianti Teisingumo Teismo kolegija remdamasi Teisingumo Teismo procedūros reglamento 193 straipsnio 4 dalimi nusprendė, kad reikia peržiūrėti Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Missir Mamachi di Lusignano / Komisija (T‑401/11 P, EU:T:2014:625) ( 2 ).

2. 

Šio sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkte Teisingumo Teismas nurodė:

„Peržiūra bus susijusi su klausimu, ar [šis Bendrojo Teismo sprendimas] kelia pavojų Sąjungos teisės vienovei ir [ar] darnai, nes šis teismas, kaip apeliacinės instancijos teismas, nusprendė, kad turi jurisdikciją kaip pirmosios instancijos teismas nagrinėti ieškinį dėl [Europos] Sąjungos deliktinės atsakomybės, kuris

3.

SESV 256 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Bendrojo Teismo jurisdikcijai priklauso kaip pirmajai instancijai nagrinėti ir spręsti 263, 265, 268, 270 ir 272 straipsniuose nurodytus ieškinius, išskyrus tuos, kurie yra skirti specializuotam teismui, įsteigtam pagal 257 straipsnį, ir tuos, kurie pagal [Europos Sąjungos Teisingumo Teismo] [s]tatutą yra palikti Teisingumo Teismui. [Teisingumo Teismo] [s]tatutas gali nustatyti Bendrojo Teismo jurisdikciją kitoms ieškinių ar bylų kategorijoms.“

4.

Tarp įvairių straipsnių, nurodytų SESV 256 straipsnyje, jos 268 straipsnyje nustatyta Teisingumo Teismo jurisdikcija „spręsti ginčus, susijusius su žalos atlyginimu, numatytu [SESV] 340 straipsnio antrojoje ir trečiojoje pastraipose“, o SESV 270 straipsnyje – Teisingumo Teismo jurisdikcija „spręsti Sąjungos ir jos tarnautojų ginčus neperžengiant [Europos] Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatuose ir kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygose [toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai] nustatytų ribų ir laikantis juose numatytų sąlygų“.

5.

Pagal Teisingumo Teismo statuto I priedo 1 straipsnį Europos Sąjungos tarnautojų teismo „jurisdikcijai priklauso pirmąja instancija nagrinėti Sąjungos ir jos tarnautojų ginčus, nurodytus [SESV] 270 straipsnyje, įskaitant visų organų bei tarnybų ir jų tarnautojų ginčus, kurių atžvilgiu jurisdikcija suteikiama Europos Sąjungos Teisingumo Teismui“.

6.

Galimą įvairių Europos Sąjungos Teisingumo Teismo teismų jurisdikcijos viešosios tarnybos srityje koliziją reglamentuoja Teisingumo Teismo statuto I priedo 8 straipsnis:

„1.   Tais atvejais, kai ieškinys ar kiti procesiniai dokumentai, skirti Tarnautojų teismui, per klaidą pateikiami Teisingumo Teismo arba Bendrojo Teismo kancleriui, tas kancleris nedelsdamas juos perduoda Tarnautojų teismo kancleriui; taip pat tais atvejais, kai ieškinys ar kiti procesiniai dokumentai, skirti Teisingumo Teismui arba Bendrajam Teismui, per klaidą pateikiami Tarnautojų teismo kancleriui, tas kancleris nedelsdamas juos perduoda Teisingumo Teismo arba Bendrojo Teismo kancleriui.

2.   Tais atvejais, kai Tarnautojų teismas nustato, kad bylos nagrinėjimas ir sprendimas priklauso ne jo, o Teisingumo Teismo arba Bendrojo Teismo jurisdikcijai, tą bylą jis perduoda Teisingumo Teismui arba Bendrajam Teismui; taip pat tais atvejais, kai Teisingumo Teismas arba Bendrasis Teismas nustato, kad byla priklauso Tarnautojų teismo jurisdikcijai, atitinkamas teismas perduoda tą bylą Tarnautojų teismui, o tas teismas negali atsisakyti jurisdikcijos.

3.   Tais atvejais, kai Tarnautojų teismo ir Bendrojo Teismo žinion patenka bylos, kuriose keliamas tas pats išaiškinimo klausimas arba ginčijamas to paties akto galiojimas, Tarnautojų teismas, išklausęs bylos šalis, gali sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol Bendrasis Teismas paskelbs sprendimą.

Tais atvejais, kai Tarnautojų teismo ir Bendrojo Teismo žinion patenka bylos, kurių dalykas tas pats, Tarnautojų teismas atsisako jurisdikcijos, kad sprendimus dėl tų bylų priimtų Bendrasis Teismas.“

7.

Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnyje nustatyta:

„1.   Nuo tarnybos pradžios pareigūnas yra apdraudžiamas profesinės ligos ir nelaimingų atsitikimų draudimu <...> Jis moka su profesija nesusijusio draudimo įmokas, ne didesnes kaip 0,1 % savo bazinės algos.

Taisyklėse nurodoma, nuo kokių rizikos veiksnių nėra apdraudžiama.

2.   Mokėtinos išmokos yra tokios:

<...>“

8.

Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Bet kuris Sąjungos ir asmens, kuriam taikomi šie Tarnybos nuostatai, ginčas dėl tokio asmens nenaudai priimto akto, kaip apibrėžta 90 straipsnio 2 dalyje, teisėtumo priklauso Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikcijai. Finansinio pobūdžio ginčuose Teisingumo Teismo jurisdikcija yra neribota.“

9.

2008 m. rugsėjo 18 d. Alessandro Missir Mamachi di Lusignano, Europos Sąjungos pareigūnas, žuvo tragiškomis aplinkybėmis – tuo metu jis buvo paskirtas į Europos Komisijos delegaciją Rabate (Marokas).

10.

Po šio pareigūno nužudymo jo tėvas Livio Missir Mamachi di Lusignano, veikiantis savo vardu ir kaip teisėtas savo sūnaus įpėdinių atstovas, Tarnautojų teisme pareiškė ieškinį, siekdamas, kad, viena vertus, būtų panaikintas 2009 m. vasario 3 d. Komisijos sprendimas, kuriuo ši atmetė jo prašymą atlyginti su sūnaus nužudymu susijusią žalą, ir, kita vertus, Komisijai būtų nurodyta jam ir sūnaus vaikams sumokėti įvairias sumas atlyginant dėl minėto nužudymo patirtą turtinę ir neturtinę žalą ( 3 ).

11.

Šis ieškinys grindžiamas Komisijos pareigos užtikrinti savo pareigūnų saugumą neįvykdymu ir susijęs su paties žuvusio pareigūno patirtos neturtinės žalos, kurią ieškovas (pirmojoje instancijoje ir apeliantas; toliau – ieškovas) prašo atlyginti šio pareigūno vaikų, kaip teisių perėmėjų, vardu, atlyginimu, taip pat su turtinės ir neturtinės žalos, kurią patyrė pats ieškovas ir žuvusio pareigūno vaikai, kaip pastarojo šeimos nariai, atlyginimu.

12.

Dėl prašymo atlyginti ieškovo ir žuvusio pareigūno vaikų patirtą žalą Bendrasis Teismas nusprendė, kad šis prašymas priklauso jo jurisdikcijai. Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad Tarnautojų teismas turėjo konstatuoti, jog neturi jurisdikcijos jo nagrinėti. Todėl Tarnautojų teismas pagal Teisingumo Teismo statuto I priedo 8 straipsnio 2 dalį turėjo perduoti jį nagrinėti Bendrajam Teismui.

13.

Dėl prašymo atlyginti pareigūno prieš mirtį patirtą žalą Bendrasis Teismas nusprendė, kad Tarnautojų teismas, nors turėjo jurisdikciją nagrinėti šį prašymą, klaidingai jį atmetė kaip nepriimtiną, nes nebuvo laikomasi prašymo ir administracinio skundo „atitikties“ taisyklės. Kadangi dėl šio prašymo toje bylos nagrinėjimo stadijoje nebuvo galima priimti sprendimo, Bendrasis Teismas nusprendė, kad Tarnautojų teismas, kuriam reikėtų grąžinti bylą, kad jis iš naujo išnagrinėtų šį ieškinio aspektą, turėtų konstatuoti, kad ir jo, ir Bendrojo Teismo žinioje yra bylos, kurių dalykas tas pats.

14.

Iš tikrųjų Alessandro Missir Mamachi di Lusignano tėvai, vaikai, brolis ir sesuo po to, kai buvo pateiktas apeliacinis skundas byloje, kurioje priimtas Sprendimas Missir Mamachi di Lusignano / Komisija (T‑401/11 P, EU:T:2014:625), kreipėsi į Bendrąjį Teismą siekdami, kad iš Komisijos būtų priteista atlyginti neturtinę žalą, jų tariamai patirtą dėl Alessandro Missir Mamachi di Lusignano nužudymo ( 4 ).

15.

Bendrojo Teismo teigimu, Tarnautojų teismas remdamasis Teisingumo Teismo statuto I priedo 8 straipsnio 3 dalies antra pastraipa turėtų atsisakyti jurisdikcijos, kad Bendrasis Teismas galėtų priimti sprendimus šiose bylose.

16.

Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas, būdamas tos nuomonės, kad turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl visų prašymų, nusprendė, kad visa byla turi būti perduota nagrinėti jam kaip pirmosios instancijos teismui.

17.

Laikantis dėl peržiūros sprendžiančios kolegijos sprendime pradėti procedūrą apibrėžtų ribų, vertinimas iš esmės apims klausimą, ar Bendrasis Teismas sukėlė pavojų Sąjungos teisės vienovei ar darnai dėl to, kad nusprendė, jog turi jurisdikciją kaip pirmosios instancijos teismas nagrinėti ieškinį dėl Sąjungos deliktinės atsakomybės, pareikštą trečiųjų asmenų, kurie veikia kaip žuvusio pareigūno teisių perėmėjai ir kaip šio pareigūno šeimos nariai, kuris pagrįstas institucijos pareigos užtikrinti pareigūnų saugumą neįvykdymu ir kuriuo siekiama, kad būtų atlyginta paties žuvusio pareigūno patirta neturtinė žala ir ieškovų asmeniškai patirta turtinė ir neturtinė žala.

18.

Vadovaujantis peržiūros procedūra, pirma, reikia išnagrinėti, ar Bendrojo Teismo sprendime padaryta teisės klaida ( 5 ). Tik tuo atveju, jei būtų pripažinta, kad ji padaryta, reikėtų, antra, išnagrinėti klausimą, ar Bendrojo Teismo pateiktas klaidingas išaiškinimas kelia pavojų Sąjungos teisės vienovei ar darnai ( 6 ).

19.

Pirmiausia reikia nustatyti, pirma, įvairias žalos, kurią prašoma atlyginti, rūšis ir tai, kokiu statusu remdamasis ieškovas prašo atlyginti kiekvienos rūšies žalą, ir, antra, taikytinas nuostatas.

20.

Pirma, dėl žalos rūšių klasifikacijos sutinku su Bendrojo Teismo pasirinkta klasifikacija, pagrįsta bendraisiais deliktinės atsakomybės srityje taikomais valstybių narių teisės principais ( 7 ). Pagal ją skiriamos trys žalos, kurią paprastai turi atlyginti ją padaręs asmuo, rūšys:

21.

Ieškovo prašymai susiję su minėtų rūšių žala, taigi prielaidos, kuriomis Bendrasis Teismas nusprendė remtis savo sprendimo 42 punkte, taip pat yra pagrįstos:

22.

Antra, dėl taikytinų nuostatų nustatymo primenu, kad SESV 270 straipsnyje nurodytą jurisdikciją tam tikru Europos Sąjungos kūrimosi laikotarpiu vykdė ir Teisingumo Teismas, ir Bendrasis Teismas.

23.

Tačiau, priėmus 2004 m. lapkričio 2 d. Tarybos sprendimą 2004/752/EB, Euratomas, įsteigiantį Europos Sąjungos tarnautojų teismą ( 8 ), pagal Teisingumo Teismo statuto I priedo 1 straipsnį ši jurisdikcija suteikta Tarnautojų teismui.

24.

SESV 270 straipsnis labai svarbus, nes jame patikslinama, kad jurisdikcija nagrinėti Sąjungos ir jos tarnautojų ginčus vykdoma „neperžengiant <...> [P]areigūnų tarnybos nuostatuose <...> nustatytų ribų ir laikantis juose numatytų sąlygų“.

25.

Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 1 dalį Tarnautojų teismo jurisdikcijai priklauso „bet kuris Sąjungos ir asmens, kuriam taikomi šie Tarnybos nuostatai, ginčas dėl tokio asmens nenaudai priimto akto, kaip apibrėžta 90 straipsnio 2 dalyje, teisėtumo“.

26.

Iš šių pirminių pastabų matyti, kad jurisdikcijos paskirstymo pagrindas neabejotinai priklauso nuo šių dviejų nuostatų – SESV 270 straipsnio ir Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 1 dalies – aiškinimo, nes pagal Sąjungos teismų sistemą „vieno [iš] teismų jurisdikcija priimti sprendimą dėl ieškinio būtinai pašalina kit[ų] teism[ų] jurisdikciją“ ( 9 ).

27.

Taigi Tarnautojų teismo jurisdikcijai priklauso „bet kuris Sąjungos ir asmens, kuriam taikomi šie Tarnybos nuostatai, ginčas dėl tokio asmens nenaudai priimto akto, kaip apibrėžta [Pareigūnų tarnybos nuostatų] 90 straipsnio 2 dalyje, teisėtumo“ ( 10 ).

28.

Pareigūno mirties atveju pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnio 2 dalį sumokama vienkartinė išmoka, lygi jo penkiems metiniams baziniams darbo užmokesčiams (apskaičiuojama pagal mėnesinį darbo užmokestį, gautą paskutinius 12 mėnesių iki nelaimingo atsitikimo).

29.

Remiantis šia nuostata minėta išmoka sumokama mirusio pareigūno sutuoktiniui ir vaikams arba, jei šių asmenų nėra, „kitiems įpėdiniams [tiesiosios žemutinės linijos giminaičiams], pagal paveldėjimo teisę paveldintiems pareigūno turtą“. Jei nėra „įpėdinių“ [„tiesiosios žemutinės linijos giminaičių“], minėtoje nuostatoje patikslinama, kad tokiu atveju išmoka turi būti sumokėta „kitiems aukštutinės linijos giminaičiams pagal kilmę [tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiams], pagal paveldėjimo teisę paveldintiems pareigūno turtą“ ( 11 ).

30.

Kaip jau yra nustatęs Teisingumo Teismas, Pareigūnų tarnybos nuostatais iš tikrųjų siekiama „reglamentuoti Europos Sąjungos institucijų ir jų pareigūnų teisinius santykius nustatant įvairias abipuses teises ir pareigas ir pripažįstant kai kurių pareigūno šeimos narių teises, kurias jie gali ginti [Sąjungoje]“ ( 12 ).

31.

Taigi iš Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnio 2 dalies formuluotės aiškiai matyti, kad tiek pareigūno tiesiosios žemutinės linijos giminaičiams, tiek tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiams taikomi Pareigūnų tarnybos nuostatai, t. y., Komisijos žodžiais, vartojamais jos pastabose, į šiuos giminaičius šiuose nuostatuose „aiškiai atsižvelgiama“ ( 13 ).

32.

Taigi pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 1 dalį Tarnautojų teismo jurisdikcijai priklauso „bet kuris Sąjungos ir [vieno iš tokių] asmen[ų] <...> ginčas“, susijęs su paskyrimų tarnybos jo nenaudai priimtu aktu (kaip antai sprendimu dėl žalos atlyginimo mirus pareigūnui).

33.

Vis dėlto Bendrasis Teismas atmetė šį Komisijos teiginį nurodydamas du motyvus:

34.

Tuo, mano manymu, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą aiškindamas taikytinas nuostatas.

35.

Pirma, antrasis argumentas nėra reikšmingas nustatant jurisdikciją turintį teismą. Iš tikrųjų Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnio 2 dalyje atitinkami asmenys išvardyti ne dėl to, kad būtų galima nustatyti asmenį, turintį šioje nuostatoje numatytą teisę, o tik dėl sąsajos su jurisdikcijos suteikimo kriterijumi, nustatytu Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 1 dalyje. Šiuo konkrečiu atveju tai, kad žuvęs pareigūnas turėjo vaikų, nepanaikina galimybės, kad tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiai ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai taip pat yra „asmen[ys], kuri[ems] taikomi [Pareigūnų tarnybos] nuostatai“, vartojant šių nuostatų 91 straipsnio 1 dalies formuluotę.

36.

Antra, kalbama ne apie „bendrųjų Sąjungos deliktinės atsakomybės teisės normų procesin[io] taikym[o] priklausy[mą] nuo specialių [minėtuose nuostatuose] numatytų pareigūnų socialinių teisių procesinio taikymo“, o tik apie tai, kad reikia nustatyti teismą, turintį jurisdikciją priimti sprendimą dėl prašymo, kuris, būdamas susijęs su Sąjungos atsakomybe, nėra atsietas nuo Pareigūnų tarnybos nuostatuose numatyto žalos atlyginimo.

37.

Iš tikrųjų pagal Teisingumo Teismo praktiką pareigūnas turi turėti galimybę gauti visos žalos atlyginimą ( 17 ). Taigi jis turi teisę „prašyti papildomo žalos atlyginimo, kai institucija pagal ius commune yra atsakinga už nelaimingą atsitikimą ir jei Pareigūnų tarnybos nuostatuose numatytų išmokų nepakanka patirtai žalai visiškai atlyginti“ ( 18 ).

38.

Šiame sprendime minima ius commune reiškia tiesiog nuorodą į deliktinės atsakomybės normas. Iš tikrųjų šis žodžių junginys susijęs su tuo, kas „taikoma visais neišimtiniais atvejais“, t. y. su „bendrąja norma, kuri nesant specialios normos ar konkrečios leidžiančios nukrypti nuostatos taikytina konkrečiu atveju“ ( 19 ). Taigi nagrinėjamu atveju deliktinės atsakomybės teisė – tai ius commune į žalos atlyginimą, priešingai Pareigūnų tarnybos nuostatams, kurie yra „specialusis teisės aktas“, nustatantis specialią žalos atlyginimo sistemą.

39.

Priešingai, nei savo sprendimo 54–58 punktuose teigia Bendrasis Teismas, Teisingumo Teismas Sprendime Leussink / Komisija (169/83 ir 136/84, EU:C:1986:371) tik pripažino teisę į papildomą žalos atlyginimą, o tai neleidžia daryti jokios išvados, susijusios Sąjungos teismų jurisdikcija. Toje byloje toks klausimas nekilo, nes sprendimas buvo priimtas tuo metu, kai Teisingumo Teismas buvo vienintelis [Sąjungos] teismas.

40.

Atvirkščiai, nors Sprendimo Lucaccioni / Komisija (C‑257/98 P, EU:C:1999:402) priėmimo metu Tarnautojų teismo dar nebuvo, jurisdikcijos nustatymo taisyklę galima išvesti iš argumentų, kuriuos Teisingumo Teismas pateikia dėl ryšio tarp Pareigūnų tarnybos nuostatuose numatyto žalos atlyginimo ir papildomo žalos atlyginimo, mokėtino remiantis deliktinės atsakomybės ius commune.

41.

Iš tikrųjų minėtame sprendime Teisingumo Teismas pirmiausia nusprendė, kad vienkartinės išmokos atlyginant žalą sistema, nustatyta Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnyje, ir SESV 340 straipsnyje įtvirtinta žalos atlyginimo sistema nėra savarankiškos ( 20 ). Paskui remdamasis šia prielaida ir būtinybe užtikrinti, kad pareigūnas gautų visos žalos atlyginimą, jis padarė išvadą, kad jurisdikciją turintis teismas, nagrinėdamas pareigūno ieškinį dėl žalos atlyginimo, pareikštą remiantis pažeidimu, galinčiu lemti institucijos, kurioje jis dirba, atsakomybę, privalo atsižvelgti į išmokas, gautas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnį ( 21 ).

42.

Kitaip tariant, pagal šią Teisingumo Teismo praktiką, kurią galima laikyti nusistovėjusia, neatmestina „pareigūno ir jo teisių perėmėjų teisė prašyti papildomo žalos atlyginimo, jei institucija pagal [deliktinės atsakomybės] ius commune yra atsakinga už nelaimingą atsitikimą ir jei Pareigūnų tarnybos nuostatuose numatytų išmokų nepakanka visai patirtai žalai atlyginti“ ( 22 ).

43.

Kadangi kalbama apie „papildomą“ išmoką ir abi žalos atlyginimo sistemos nėra savarankiškos, nes į išmokas, gaunamas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus, reikia atsižvelgti nustatant pagal SESV 340 straipsnį atlygintiną žalą, dėl pagrindinės žalos atlyginimo ( 23 ) jurisdikciją turintis teismas būtinai turi jurisdikciją ir dėl papildomo žalos atlyginimo.

44.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad generalinis advokatas G. Slynn išvadoje, pateiktoje sujungtose bylose Leussink / Komisija (169/83 ir 136/84, EU:C:1986:265), jau yra užsiminęs apie „likusiąją jurisdikciją siekiant prireikus užtikrinti papildomų sumų sumokėjimą atlyginant patirtą žalą“ ( 24 ).

45.

Taigi, kadangi papildomą žalos atlyginimą pagal nusistovėjusią teismo praktiką reglamentuoja deliktinės atsakomybės ius commune, prioritetinis žalos atlyginimas būtinai yra tas, kuris numatytas Pareigūnų tarnybos nuostatuose.

46.

Tokia išvada juo labiau darytina dabar, kai spręsti dėl prioritetinio žalos atlyginimo Sąjungos teisės aktų leidėjo patikėta specializuotam teismui, kaip jis suprantamas pagal ESS 19 straipsnį, kurio jurisdikcija priklauso nuo ieškovo statuso (ieškovui turi būti taikomi Pareigūnų tarnybos nuostatai).

47.

Be to, mano nurodyta jurisdikcijos nustatymo taisyklė yra ne tik logiška, bet ir atitinka proceso ekonomijos principą, Teisingumo Teismo pripažintą Nutartyje Komisija / IAMA Consulting ( 25 ).

48.

Kaip „Bendrijos teisių gynimo priemonių sistemoje jurisdikcija priimti sprendimą dėl pagrindinio ieškinio reiškia ir jurisdikciją priimti sprendimą dėl bet kurio priešieškinio, pareikšto vykstant tam pačiam procesui ir susijusio su tuo pačiu aktu ar tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios yra ieškinio dalykas“ ( 26 ), taip ir jurisdikcija priimti sprendimą dėl prioritetinio prašymo reiškia ir jurisdikciją priimti sprendimą dėl bet kurio papildomo prašymo, susijusio su tuo pačiu aktu ar tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis.

49.

Tai, kad šioje byloje pateikti prašymai susiję tik su papildomomis išmokomis, neturi įtakos šiai išvadai. Iš tikrųjų jurisdikciją turintis teismas negali keistis atsižvelgiant į tai, ar ieškinyje pateiktas tik prašymas dėl vienkartinės išmokos atlyginant žalą (kurį kvalifikavau kaip prioritetinį), ar, priešingai, tik prašymas dėl papildomo žalos atlyginimo arba abu. Be to, Bendrasis Teismas tai netiesiogiai pripažįsta, nes sutinka, kad prašymas, patektas mirusio pareigūno vardu ir susijęs tik su jo asmeniškai patirta neturtine žala, kurios nereglamentuoja Pareigūnų tarnybos nuostatai, taigi kurią reglamentuoja deliktinės atsakomybės teisė, vis dėlto priklauso Tarnautojų teismo jurisdikcijai ( 27 ).

50.

Nusprendęs, kad „tokiomis kaip šios bylos aplinkybėmis remiantis vien SESV 268 ir 270 straipsniais, Teisingumo Teismo statuto I priedo 1 straipsniu ir [Pareigūnų tarnybos nuostatų] 90 ir 91 straipsniais apibrėžtu teisiniu pagrindu reikia padaryti išvadą, kad mirusio pareigūno artimieji privalo pareikšti du ieškinius, vieną – Tarnautojų teisme, kitą – Bendrajame Teisme, atsižvelgdami į tai, ar jie yra atitinkamo pareigūno teisių perėmėjai, ar prašo atlyginti jų asmeniškai patirtą turtinę ar neturtinę žalą“ ( 28 ), Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą aiškindamas ir taikydamas minėtas nuostatas.

51.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nereikia nagrinėti papildomų argumentų, kuriuos Bendrasis Teismas pateikia siekdamas nuspręsti dėl proceso padalijimo, kurį manė turįs konstatuoti.

52.

Iš tikrųjų, kadangi šie Bendrojo Teismo argumentai grindžiami klaidinga prielaida, nes Tarnautojų teismas turi jurisdikciją spręsti dėl visų apelianto pateiktų prašymų, jie ipso facto yra teisiškai klaidingi.

53.

Pagal SESV 256 straipsnio 2 dalį dar reikia nustatyti, ar ši teisės klaida, susijusi su SESV 268 ir 270 straipsnių, Teisingumo Teismo statuto I priedo 1 straipsnio ir Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio aiškinimu ir taikymu, kelia pavojų Sąjungos teisės vienovei ar darnai.

54.

Trys peržiūros sprendimai, kuriuos iki šiol yra priėmęs Teisingumo Teismas, leidžia apibrėžti keturis vertinimo kriterijus, padedančius nustatyti galimą pavojų Sąjungos teisės vienovei ar darnai:

55.

Šie kriterijai, į kuriuos gali būti atsižvelgiama „kartu“ ( 33 ), nėra kumuliatyvūs; taigi neprivalo būti visi kriterijai, kad būtų galima konstatuoti pavojaus Sąjungos teisės vienovei ar darnai buvimą ( 34 ). Teisingumo Teismas pats Sprendime Komisija / Strack (peržiūra) ( 35 ) nusprendė, jog pirma išvardytų antro ir ketvirto kriterijų pakanka, kad būtų pripažinta, jog yra pavojus Sąjungos teisės vienovei ir darnai.

56.

Taikydamas ir aiškindamas Sutarties, Teisingumo Teismo statuto I priedo ir Pareigūnų tarnybos nuostatų nuostatas, kuriomis rėmėsi, Bendrasis Teismas nukrypo nuo procesinių pasekmių, kylančių pareigūno ir jo šeimos narių, kuriems taikomi Pareigūnų tarnybos nuostatai, teisei prašyti papildomo žalos atlyginimo, kai institucija pagal deliktinės atsakomybės ius commune yra atsakinga už nelaimingą atsitikimą ir jei Pareigūnų tarnybos nuostatuose numatytų išmokų nepakanka visai patirtai žalai atlyginti.

57.

Konkrečiau kalbant, Bendrasis Teismas neteisingai įvertino šias pasekmes, kai nusprendė, kad žuvusio pareigūno artimieji privalėjo pareikšti du ieškinius, vieną – Tarnautojų teisme, kitą – Bendrajame Teisme, atsižvelgdami į tai, ar jie yra atitinkamo pareigūno teisių perėmėjai, ar prašo atlyginti jų asmeniškai patirtą turtinę arba neturtinę žalą. Tuo, mano manymu, Bendrasis Teismas sukėlė pavojų Sąjungos teisės vienovei ir darnai dėl trijų toliau nurodytų priežasčių.

58.

Aptariamos nuostatos yra ypač svarbios Sąjungos teisei.

59.

Kaip pažymėjo Teisingumo Teismas Sprendime M / EMEA (peržiūra), tai „pirmiausia [pasakytina apie] Teisingumo Teismo statut[ą] ir jo pried[ą], [kurie] yra pirminės teisės dalis“ ( 36 ).

60.

Nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas padarė klaidą aiškindamas ir taikydamas SESV 268 ir 270 straipsnius, Teisingumo Teismo statuto I priedo 1 straipsnį ir Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnį.

61.

Šios normos ne tik yra pirminės teisės dalis (išskyrus Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnį), bet visos kartu padeda nustatyti Sąjungos teismų sistemą apibrėždamos Tarnautojų teismo jurisdikciją ir atitinkamai kitų teismų jurisdikciją.

62.

Nuostatomis, apibrėžiančiomis šią teismų sistemą, prisidedama prie „Europos Sąjungos pobūdį atitinkančios, darnios, veiksmingos ir visiems teisės subjektams prieinamos teismų sistemos“ ( 37 ), kuri neabejotinai yra viena iš „teisinės valstybės“ sudedamųjų dalių, pamatinė vertybė, kuria pagal ESS 2 straipsnį ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos preambulę grindžiama Sąjunga, kūrimo ( 38 ).

63.

Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad nors nagrinėdamas Bendrojo Teismo padarytą teisės klaidą nurodžiau, jog nereikia nagrinėti papildomų argumentų, kuriuos Bendrasis Teismas pateikė siekdamas išspręsti proceso padalijimo, kurį nulėmė jo padaryta išvada dėl jurisdikcijos padalijimo, problemą, manau, kad šio teismo jurisdikcijos išplėtimo taisyklė ir jos taikymas nagrinėjant jam pateiktą apeliacinį skundą taip pat kelia pavojų Sąjungos teisės vienovei, nes nepaisoma Sutartyse nustatytos Sąjungos teismų sistemos.

64.

Iš tikrųjų šiais argumentais, jais grindžiama jurisdikcijos išplėtimo taisykle ir jų nulemtu poveikiu Bendrojo Teismo apeliacinio proceso baigčiai pažeidžiamos normos, kurios yra ypač svarbios Sąjungos teisinei sistemai, nes jose apibrėžtas Sąjungos teismų jurisdikcijos padalijimas ir specifinis apeliacinio proceso mechanizmas.

65.

Patvirtinęs proceso padalijimo principą Bendrasis Teismas sukėlė pavojų Sąjungos teisės darnai nukrypdamas nuo nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos.

66.

Iš tikrųjų, kaip matyti iš mano analizėje primintos teismo praktikos, susijusios su Tarnautojų teismo jurisdikcijos apimtimi, kai prašymas dėl papildomo žalos atlyginimo po administracinės procedūros užbaigimo nagrinėjamas teismine tvarka, ne tik vienkartinės išmokos atlyginant žalą sistema, nustatyta Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnyje, ir SESV 340 straipsnyje įtvirtinta žalos atlyginimo sistema nėra savarankiškos ( 39 ), bet ir vieno iš teismų jurisdikcija priimti sprendimą dėl ieškinio būtinai pašalina kito teismo jurisdikciją ( 40 ).

67.

Siekiant išsamumo reikia nurodyti, kad Bendrojo Teismo sprendimas gali būti precedentas būsimoms byloms, nes jame nustatoma Bendrojo Teismo bendrosios jurisdikcijos taisyklė, panaikinant Tarnautojų teismo jurisdikciją.

68.

Dėl visų nurodytų priežasčių manau, kad Sprendimu Missir Mamachi di Lusignano / Komisija (T‑401/11 P, EU:T:2014:625) Bendrasis Teismas sukėlė pavojų Sąjungos teisės vienovei ir darnai.

69.

Teisingumo Teismo 62b straipsnio pirmoje pastraipoje nurodyta, kad jei Teisingumo Teismas nustato, jog Bendrojo Teismo sprendimas kelia pavojų Sąjungos teisės vienovei ar darnai, jis grąžina bylą Bendrajam Teismui, kuriam Teisingumo Teismo sprendimas teisės klausimais yra privalomas. Be to, grąžindamas bylą Teisingumo Teismas gali nurodyti, kurios Bendrojo Teismo sprendimo pasekmės ginčo šalims laikytinos galutinėmis. Išimties atveju Teisingumo Teismas gali pats priimti galutinį sprendimą, jei atsižvelgiant į peržiūros rezultatus ginčo sprendimas matyti iš nustatytų faktų, kuriais buvo pagrįstas Bendrojo Teismo sprendimas.

70.

Peržiūros pasekmių klausimas niekada nėra paprastas. Juo labiau šiuo atveju, nes po to, kai buvo pateiktas apeliacinis skundas byloje, kurioje priimtas peržiūrimas Bendrojo Teismo sprendimas (Sprendimas Missir Mamachi di Lusignano / Komisija, T‑401/11 P, EU:T:2014:625), Bendrajame Teisme buvo pareikštas antras ieškinys, susijęs su tos pačios ginčijamos faktinės aplinkybės pasekmėmis, iš dalies tų pačių ieškovų (byla T‑494/11, Missir Mamachi di Lusignano ir kt. / Komisija). Nors antroji byla nėra tiesiogiai susijusi su peržiūra, siekdamas išsamumo nurodysiu galimas šios bylos procesines pasekmes.

71.

Teisingumo Teismo teigimu, iš Teisingumo Teismo statuto 62b straipsnio išplaukia, kad „[jis] negali vien konstatuoti pavojaus Sąjungos teisės darnai ir (arba) vienovei, nenurodydamas šio konstatavimo padarinių nagrinėjamam ginčui“ ( 41 ).

72.

Taigi reikia, pirma, panaikinti Sprendimą Missir Mamachi di Lusignano / Komisija (T‑401/11 P, EU:T:2014:625) tiek, kiek Bendrasis Teismas ex officio konstatavo, kad Tarnautojų teismas neturi jurisdikcijos priimti sprendimo dėl prašymo atlyginti ieškovo ir Alessandro Missir Mamachi di Lusignano vaikų asmeniškai patirtą tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, ir tiek, kiek jis nusprendė, kad šį ieškinio aspektą reikia perduoti nagrinėti Bendrajam Teismui kaip pirmosios instancijos teismui.

73.

Sprendimą Missir Mamachi di Lusignano / Komisija (T‑401/11 P, EU:T:2014:625) taip pat reikia panaikinti tiek, kiek Bendrasis Teismas nusprendė, kad tokiomis kaip šios bylos aplinkybėmis, kai mirusio pareigūno ar tarnautojo vaikai tiek remdamiesi savo, kaip teisių perėmėjų, statusu, tiek savo vardu ir jure proprio prašo atlyginti įvairių rūšių žalą, kilusią dėl tų pačių veiksmų, galima sujungti prašymus ir pareikšti vieną ieškinį Bendrajame Teisme.

74.

Antra, reikia nuspręsti dėl ieškovo pateikto apeliacinio skundo baigties.

75.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad ieškovas savo apeliacinį skundą grindė trimis pagrindais. Pirmasis pagrindas susijęs su teisės klaida, kurią padarė Tarnautojų teismas, pritardamas Komisijos pateiktam nepriimtinumu grindžiamam prieštaravimui ir nuspręsdamas, kad prašymas atlyginti Alessandro Missir Mamachi di Lusignano ir jo vaikų patirtą neturtinę žalą yra nepriimtinas. Antruoju pagrindu apeliantas kaltino Tarnautojų teismą tuo, kad šis iki 40 % apribojo Komisijai tenkančios atsakomybės už padarytą žalą dalį. Galiausiai trečiuoju pagrindu apeliantas teigė, kad Tarnautojų teismas klaidingai nusprendė, jog atsižvelgiant į išmokas, į kurias Alessandro Missir Mamachi di Lusignano vaikai turi teisę pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus, Komisija visiškai atlygino patirtą žalą. Laikydamasis savo logikos Bendrasis Teismas nagrinėjo tik vieną šio apeliacinio skundo aspektą, patenkantį į jurisdikciją, kurią iš pradžių jis buvo pripažinęs Tarnautojų teismui (t. y. prašymą atlyginti neturtinę ex haerede žalą, kurią patyrė Alessandro Missir Mamachi di Lusignano), kitus prašymus laikydamas patenkančiais į jo paties jurisdikciją ( 42 ).

76.

Taip griežtai apribotas pirmasis pagrindas buvo pripažintas pagrįstu. Tai reiškia, kad Tarnautojų teismo sprendimas buvo panaikintas tiek, kiek juo pritarta pirmajam Komisijos pateiktam nepriimtinumu grindžiamam prieštaravimui ( 43 ).

77.

Būdamas tos nuomonės, kad šioje bylos stadijoje šiuo klausimu buvo galima priimti sprendimą, Bendrasis Teismas, remdamasis Teisingumo Teismo statuto I priedo 13 straipsnio 1 dalimi jam suteikta kompetencija, pats išnagrinėjo pirmąjį nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą ir nusprendė, kad jis nepagrįstas.

78.

Kadangi šiam klausimui peržiūra netaikoma, manau, kad minėtas panaikinimas ir Bendrojo Teismo atliktas nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo, kurį Komisija pateikė Tarnautojų teisme, vertinimas laikytini galutiniais.

79.

Dėl kitų Komisijos pateiktų nepriimtinumu grindžiamų prieštaravimų Bendrasis Teismas nusprendė, kad šioje bylos stadijoje negalima priimti sprendimo ( 44 ).

80.

Tačiau Bendrasis Teismas nusprendė, kad bylos grąžinimas Tarnautojų teismui neturi prasmės, nes šis, vadovaudamasis Teisingumo Teismo statuto I priedo 8 straipsnio 3 dalies antra pastraipa, neturėtų kitos galimybės, kaip tik atsisakyti jurisdikcijos Bendrojo Teismo naudai (kadangi, pastarojo teigimu, bylos F‑50/09, Missir Mamachi di Lusignano / Komisija, ir bylos T‑494/11, Missir Mamachi di Lusignano ir kt. / Komisija, dalykas yra tas pats) ( 45 ).

81.

Jei Teisingumo Teismas pritartų mano pateiktam taikytinų nuostatų vertinimui, jis turėtų patvirtinti Tarnautojų teismo išimtinę jurisdikciją priimti sprendimą dėl ieškinio, kurį pareiškė ieškovas pagrindinėje byloje, nes ir ieškovas, ir žuvusio pareigūno vaikai, kuriems jis atstovauja, yra „asmen[ys], kuri[ems] taikomi“ Pareigūnų tarnybos nuostatai, kaip tai suprantama pagal šių nuostatų 91 straipsnio 1 dalį.

82.

Taigi šiomis aplinkybėmis Sprendimą Missir Mamachi di Lusignano / Komisija (T‑401/11 P, EU:T:2014:625) reikia panaikinti ir tiek, kiek Bendrasis Teismas nusprendė, kad turi jurisdikciją kaip pirmosios instancijos teismas nagrinėti kitus Komisijos pateiktus nepriimtinumu grindžiamus prieštaravimus, užuot perdavęs šio ginčo aspekto nagrinėjimą Tarnautojų teismui.

83.

Galiausiai reikia išnagrinėti klausimą dėl antrojo ir trečiojo pagrindų, kuriuos ieškovas nurodė grįsdamas Bendrajam Teismui pateiktą apeliacinį skundą.

84.

Sprendime Missir Mamachi di Lusignano / Komisija (T‑401/11 P, EU:T:2014:625) nuspręsta, kad reikia panaikinti visą Tarnautojų teismo sprendimą remiantis vien ex officio iškeltu jurisdikcijos klausimu ir pirmuoju pagrindu, susijusiu iš esmės su tuo, kad Tarnautojų teismas netinkamai taikė procesinę administracinio skundo ir ieškinio atitikties taisyklę. Todėl kiti pagrindai nebuvo nagrinėti.

85.

Tačiau, priešingai, nei nurodė generalinė advokatė J. Kokott dėl bylos C‑579/12 RX‑II, negaliu tvirtinti, kad minėtų pagrindų vertinimas „nereikalauja nei faktinių konstatavimų, nei papildomų teisinių ginčų, kurie galėtų pateisinti bylos grąžinimą Bendrajam Teismui“ ( 46 ).

86.

Priešingai, nei nurodyta Teisingumo Teismo statuto 62b straipsnio pirmos pastraipos paskutiniame sakinyje, šiuo atveju ginčo sprendimas nekyla iš nustatytų faktų, kuriais buvo pagrįstas Bendrojo Teismo sprendimas.

87.

Nors šios bylos faktinės aplinkybės kelia daug skausmo, o nuo bylos iškėlimo praėjo nemažai laiko, privalau siūlyti Teisingumo Teismui grąžinti bylą nagrinėti Bendrajam Teismui. Šis teismas, kaip apeliacinės instancijos teismas, turi priimti sprendimą dėl ieškovo nurodytų antrojo ir trečiojo apeliacinio skundo pagrindų, o paskui savo ruožtu grąžinti bylą nagrinėti Tarnautojų teismui.

88.

Iš tikrųjų Tarnautojų teismas pagal siūlomą procesinių nuostatų aiškinimą bet kuriuo atveju turėtų priimti sprendimą dėl kitų nepriimtinumu grindžiamų prieštaravimų, kuriuos Komisija pateikė ab initio ir dėl kurių Bendrasis Teismas pats pripažino, kad šioje bylos stadijoje negalima priimti sprendimo ( 47 ). Be to, Tarnautojų teismas prireikus – tuo atveju, jei nagrinėdamas antrąjį ir trečiąjį apeliacinio skundo pagrindus Bendrasis Teismas nustatytų teisės klaidą (-ų) – turėtų peržiūrėti savo sprendimą atsižvelgdamas į abu sprendimus, kuriuos Bendrasis Teismas bus priėmęs byloje T‑401/11 P.

89.

Vis dėlto negaliu neatsižvelgti į bylą Missir Mamachi di Lusignano ir kt. / Komisija (T‑494/11).

90.

Kaip minėjau, po to, kai buvo pateiktas apeliacinis skundas byloje, kurioje priimtas Sprendimas Missir Mamachi di Lusignano / Komisija (T‑401/11 P, EU:T:2014:625), žuvusio pareigūno tėvas ir šio pareigūno vaikai, t. y. ieškovai byloje F‑50/09, kartu su žuvusio pareigūno motina, broliu ir seserimi pareiškė kitą ieškinį Bendrajame Teisme siekdami, kad būtų atlyginta dėl Alessandro Missir Mamachi di Lusignano netekties patirta neturtinė žala.

91.

Pagal, mano manymu, taikytinas jurisdikcijos nustatymo taisykles Bendrasis Teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti žuvusio pareigūno vaikų ir tėvų prašymų, nes jiems taikomi Pareigūnų tarnybos nuostatai, kaip tai suprantama pagal šių nuostatų 91 straipsnio 1 dalį.

92.

Tačiau, išsamiai nenagrinėjant byloje T‑494/11 pareikšto ieškinio, atrodo, kad žuvusio pareigūno tėvo ir vaikų prašymai analogiški byloje F‑50/09 pateiktiems prašymams atlyginti neturtinę žalą tiek dėl jų pagrindimo, tiek dėl prašymų dalyko ir akto, dėl kurio jie pateikti. Taigi jie bet kuriuo atveju turėtų būti pripažinti nepriimtinais dėl lis pendens ( 48 ). Be to, Bendrasis Teismas privalėtų konstatuoti, kad neturi jurisdikcijos priimti sprendimo dėl prašymo, kurį pateikė žuvusio pareigūno motina, nes jai pačiai „taikomi [Pareigūnų tarnybos] nuostatai“.

93.

Kitaip yra dėl žuvusio pareigūno brolio ir sesers prašymų. Kadangi jiems nėra „taikomi [Pareigūnų tarnybos] nuostatai“, kaip tai suprantama pagal šių nuostatų 91 straipsnio 1 dalį, jurisdikciją priimti sprendimą dėl jų pareikštų ieškinių turi būtent Bendrasis Teismas.

94.

Nors dėl šio jurisdikcijų atskyrimo galima apgailestauti, tokių atvejų jau yra pasitaikę Sąjungos teismuose nagrinėtose bylose ( 49 ).

95.

Tačiau šiuo konkrečiu atveju, kai byla F‑50/09 bus grąžinta Tarnautojų teismui Bendrajam Teismui priėmus sprendimą dėl byloje T‑401/11 pateiktame apeliaciniame skunde nurodytų antrojo ir trečiojo pagrindų, Tarnautojų teismas pagal Teisingumo Teismo statuto I priedo 8 straipsnio 3 dalies antrą pastraipą turės grąžinti bylą nagrinėti Bendrajam Teismui.

96.

Iš tikrųjų pagal šią nuostatą Tarnautojų teismas turi atsisakyti jurisdikcijos ir perduoti bylą Bendrajam Teismui, jei šių abiejų teismų žinion patenka bylos, kurių dalykas yra tas pats. Tačiau nors ieškovai nėra tie patys – viena vertus, žuvusio pareigūno tėvas (ir motina) ir vaikai, kita vertus, šio pareigūno brolis ir sesuo – esu linkęs manyti, kad šių bylų dalykas yra tas pats, nes jose abiejose siekiama, kad būtų atlyginta neturtinė žala, patirta dėl to paties artimojo netekties, nulemtos to paties institucijos, kuri buvo žuvusiojo „darbdavė“, veiksmų.

97.

Teismo proceso ironija – esant šiems dviem ieškiniams galiausiai būtent Bendrasis Teismas turės priimti sprendimą dėl visų pateiktų prašymų tiek byloje F‑50/09, tiek byloje T‑494/11.

98.

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 195 straipsnio 6 dalį, jei Bendrojo Teismo sprendimas, kurį reikia peržiūrėti, yra priimtas pagal SESV 256 straipsnio 2 dalį, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas.

99.

Kadangi nėra konkrečių taisyklių, kurios reglamentuotų bylinėjimosi išlaidų paskirstymą vykstant peržiūros procedūrai, atsižvelgdamas į objektyvų šios procedūros pobūdį – ji pradėta pasiūlius pirmajam generaliniam advokatui, o ne vienai iš šalių – siūlau, kad šalys, pateikusios Teisingumo Teismui pastabas raštu dėl klausimų, kurie yra peržiūros dalykas, padengtų dėl šios procedūros patirtas savo bylinėjimosi išlaidas.

100.

Be to, toks siūlymas atitinka tai, ką Teisingumo Teismas nusprendė savo dviejuose pirmuose peržiūros sprendimuose, o skirtumas nuo trečiojo peržiūros sprendimo paaiškinamas išvada, kurią Teisingumo Teismas padarė toje byloje ( 50 ).

101.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą: