—

Canal Digital Danmark A/S, atstovaujamos advokato M. Hopp,

—

Danijos vyriausybės, atstovaujamos C. Thorning ir M. Søndahl Wolff,

—

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze ir J. Kemper,

—

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato F. Urbani Neri,

—

Austrijos vyriausybės, atstovaujamos G. Eberhard,

—

Suomijos vyriausybės, atstovaujamos H. Leppo,

—

Norvegijos vyriausybės, atstovaujamos T. Skjeie ir I. Jansen,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Clausen ir D. Roussanov,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 („Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva“) (OL L 149, 2005, p. 22) 6 ir 7 straipsnių išaiškinimu.

2

Šis prašymas pateiktas baudžiamojoje byloje prieš Canal Digital Danmark A/S (toliau – Canal Digital) ir susijęs su šios bendrovės sudarytų abonentinių televizijos programų paketų pardavimo veikla.

3

Direktyvos 2005/29 5, 6, 11, 12, 14 ir 18 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<...>

<...>

<...>

4

Pagal Direktyvos 2005/29 1 straipsnį:

„Šios direktyvos tikslas yra padėti tinkamai veikti vidaus rinkai ir pasiekti aukštą vartotojų apsaugos lygį suderinant valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus dėl nesąžiningos komercinės veiklos, kenkiančios vartotojų ekonominiams interesams.“

5

Šios direktyvos 2 straipsnyje nustatyta:

„Šioje direktyvoje:

<...>

<...>

<...>

6

Pagal Direktyvos 2005/29 5 straipsnį:

„1.   Nesąžininga komercinė veikla draudžiama.

2.   Komercinė veikla yra nesąžininga, jeigu:

<...>

4.   Visų pirma nesąžininga komercinė veikla yra ta, kuri:

<...>“

7

Direktyvos 2005/29 6 straipsnyje „Klaidinantys veiksmai“ nustatyta:

„1.   Klaidinančia laikoma komercinė veikla, kurioje yra apgaulingos informacijos, ir dėl to ji yra neteisinga, arba kuri bet kuriuo būdu, įskaitant bendrą pristatymą, apgaudinėja arba gali apgauti vidutinį vartotoją, nors informacija ir yra faktiškai tiksli, vieno arba kelių toliau išvardintų elementų atžvilgiu, ir bet kuriuo atveju skatina arba gali paskatinti jį priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs [Klaidinančia laikoma komercinė veikla, jeigu ją vykdant teikiama apgaulinga, taigi melaginga, informacija; arba net jei informacija faktiškai tiksli, bet kuriuo būdu, įskaitant bendrą pristatymą, klaidinamas arba gali būti suklaidintas vidutinis vartotojas dėl vieno arba kelių toliau išvardytų elementų, ir bet kuriuo atveju jis skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėms nebūtų priėmęs]:

<...>

<...>“

8

Direktyvos 2005/29 7 straipsnyje „Klaidinantis informacijos neatskleidimas“ numatyta:

„1.   Komercinė veikla laikoma klaidinančia, jeigu toje faktinėje situacijoje, atsižvelgiant į visus jos ypatumus ir aplinkybes bei komunikacijos priemonių ribotumą, ją vykdant neatskleidžiama esminė informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis toje situacijoje galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėms nebūtų priėmęs.

2.   Klaidinančiu informacijos neatskleidimu, atsižvelgiant į 1 dalyje numatytus klausimus, taip pat laikomas prekybininko vykdomas 1 dalyje nurodytos esminės informacijos nuslėpimas arba jos pateikimas neaiškiai, neįskaitomai, dviprasmiškai ar ne laiku, arba komercinės veiklos komercinio tikslo, jeigu jis neaiškus iš konteksto, nenurodymas, ir kai dėl to abiem atvejais vidutinis vartotojas paskatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėms jis nebūtų priėmęs.

3.   Jeigu komercinei veiklai perduoti naudojamos komunikacijos priemonės yra ribotos apimties arba laiko prasme, tai, sprendžiant, ar informacija buvo neatskleista, turi būti atsižvelgiama į šį ribotumą bei bet kokias kitas priemones, kurių prekybininkas ėmėsi tam, kad informacija būtų prieinama vartotojams kitais būdais.

4.   Jeigu neaišku iš konteksto, kvietimo pirkti atveju esmine laikoma ši informacija:

5.   Bendrijos teisės nustatyti informaciniai reikalavimai dėl komercinio pranešimo, įskaitant reklamą arba prekybą, kurių neišsamus sąrašas pateikiamas II priede, laikomi esminiais.“

9

Į Danijos teisę Direktyva 2005/29 buvo perkelta 2006 m. gruodžio 20 d.lov Nr. 1547 om ændring af lov om markedsføring (Gennemførelse af direktivet om urimelig handelspraksis, kontrolundersøgelser m.v.) (Įstatymas Nr. 1547, iš dalies keičiantis Komercinės veiklos įstatymą (perkeliantis direktyvą dėl nesąžiningos komercinės veiklos, patikrinimų ir t. t.), toliau – Įstatymas, iš dalies keičiantis Komercinės veiklos įstatymą).

10

Pagrindinei bylai taikytinos redakcijos markedsføringslov (Komercinės veiklos įstatymas) 3 straipsnyje nustatyta:

„Prekybininkas negali nei vartoti klaidinančių ar netikslių nuorodų, nei nepateikti esminės informacijos, jeigu tuo siekiama iš esmės pakeisti vartotojų arba kitų prekybininkų ekonominį elgesį rinkoje.

Draudžiama komercinė veikla, kurios turinys, forma ar naudojami metodai yra klaidinantys, agresyvūs arba daro vartotojams ar kitiems prekybininkams pernelyg didelę įtaką ir kuria siekiama iš esmės pakeisti jų elgesį rinkoje.

Turi būti įmanoma įrodyti nuorodų į faktus teisingumą.

Verslo ir augimo ministrui pavedama nustatyti konkrečią komercinę veiklą, kurios forma, vadovaujantis Sąjungos teise, bet kuriuo atveju turi būti laikoma nesąžininga vartotojų atžvilgiu.“

11

2006 m. spalio 4 d. Įstatymo projekto Nr. L 2, kurio pagrindu buvo priimtas Įstatymas, iš dalies keičiantis Komercinės veiklos įstatymą, aiškinamajame rašte nurodyta:

„[Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos] 6, 7, 8 ir 9 straipsniai turi būti inkorporuoti į naująją 3 straipsnio egzistuojančių nuostatų, skirtų klaidinančiai ir netinkamai komercinei veiklai, redakciją ir į naująsias nuostatas, į kurias įtraukiami direktyvos reikalavimai informavimo pateikiant vartotojams siūlymus pirkti srityje.“

12

Su 3 straipsnio pirmos pastraipos projektu, kurio pagrindu buvo priimta Komercinės veiklos įstatymo 3 straipsnio pirmos pastraipos redakcija, susijusiuose minėto įstatymo parengiamuosiuose dokumentuose nurodyta:

„Informacijos neatskleidimas gali pasireikšti tuo, kad prekybininkas neatskleidžia tam tikros informacijos arba pateikia ją netiksliai, nesuprantamai, dviprasmiškai ar, kalbant bendriau, netinkamai. Tačiau vertinant, ar neatskleista esminė informacija, turi būti atsižvelgiama į nagrinėjamos komercinės veiklos kontekstą, visų pirma į sąlygas ir apribojimus, susijusius su naudojamu informavimo būdu. Tuo pat metu turi būti atsižvelgiama į galimas priemones, kurių prekybininkas ėmėsi tam, kad ši informacija būtų prieinama taikant kitas prekybos formas. Tačiau tai gali būti esminė informacija, kurios neatskleidimas bet kuriuo atveju būtų klaidinantis, net ir atsižvelgiant į laiko ir vietos suvaržymus ir apribojimus, kuriuos žiniasklaidos priemonės nustato reklamai. Galutinis sprendimas, ar padarytas pažeidimas, galės būti priimtas kaip iki šiol, atlikus konkretų nagrinėjamos komercinės veiklos vertinimą.“

13

Canal Digital yra Danijoje įsteigta įmonė, kuri siūlo vartotojams televizijos programas, be kita ko, kaip programų paketus.

14

Ši bendrovė buvo patraukta atsakomybėn Retten i Glostrup (Glostrupo teismas, Danija) už tai, kad 2009 m. rudenį vykdytos su abonementais susijusios reklaminės kampanijos metu šešis kartus pažeidė, be kita ko, Komercinės veiklos įstatymo 3 straipsnio pirmą pastraipą.

15

Kaip nurodo tas teismas, šios kampanijos esmė buvo televizijoje ir internete platinti du reklamos intarpai ir trys reklaminiame langelyje pateiktos reklamos internete, be kita ko, Canal Digital interneto svetainės pradžios tinklalapyje.

16

Minėtų abonementų kainą sudarė, pirma, 99 Danijos kronų (DKK) (maždaug 13,30 EUR) arba 149 DKK (maždaug 20 EUR) dydžio mėnesinis mokestis ir, antra, pusmetinis 389 DKK (maždaug 52,30 EUR) dydžio mokestis už „kortelės paslaugą“.

17

Televizijoje ir internete transliuotuose dviejuose reklamos intarpuose mėnesinių mokesčių dydis buvo skelbiamas žodžiu ir rodomas apskritime bei ekrano apačioje esančiame tekste. Jokia informacija, susijusi su pusmetine „kortelės paslauga“, žodžiu nebuvo pateikiama. Su šia „kortelės paslauga“ susijusio mokesčio dydis buvo pateikiamas ekrano apačioje esančiame tekste; jame taip pat nurodyta bendra vartotojo už pirmus abonemento metus (toliau – įsipareigojimo naudotis paslaugomis laikotarpis) mokėtina suma. Bendra kaina, kurią abonentas turi sumokėti už įsipareigojimo naudotis paslaugomis laikotarpį ir į kurią buvo įtraukta pusmetinė „kortelės paslauga“, taip pat buvo nurodyta ekrane esančiame apskritime mažesniu šriftu nei mėnesinio mokesčio dydis, bet nebuvo paminėta reklamos intarpo garso takelyje. Tekstas, kuriame nurodyta pusmetinė „kortelės paslauga“ ir bendra už įsipareigojimo naudotis paslaugomis laikotarpį mokėtina kaina, mažesniu šriftu ekrano apačioje buvo rodomas ilgiau nei apskritimas – maždaug šešias sekundes. Reklamos intarpe su 99 DKK kaina mėnesinio mokesčio dydis apskritime buvo rodomas maždaug keturis kartus didesniu šriftu nei tekstas ekrano apačioje. Šis tekstas buvo baltos spalvos, o jo dalis, susijusi, be kita ko, su pusmetine „kortelės paslauga“, buvo rodoma šviesiame fone. Reklamos intarpe su 149 DKK kaina mėnesinio mokesčio dydis apskritime buvo rodomas maždaug pusantro karto didesniu šriftu nei tekstas ekrano apačioje. Šis tekstas buvo pateikiamas baltomis raidėmis mėlyname ir žaliame fone.

18

Vienoje iš reklaminiame langelyje pateiktų reklamų mėnesinio mokesčio kaina, t. y. 99 DKK, buvo nurodyta apskritime. Tame apskritime mažesniu šriftu taip pat buvo nurodyta bendra kaina, kurią vartotojas turėtų sumokėti už įsipareigojimo naudotis paslaugomis laikotarpį. Pusmetinė „kortelės paslauga“ nebuvo paminėta. Paspaudęs kompiuterio pele ant šios reklaminiame langelyje pateiktos reklamos vartotojas galėjo gauti papildomos informacijos apie abonementą, be kita ko, apie minėtą „kortelės paslaugą“.

19

Kitose dviejose reklaminiame langelyje pateiktose reklamose buvo nurodyta tik mėnesinio mokesčio kaina, t. y. 99 DKK. Paspaudęs reklaminiame langelyje pateiktą reklamą vartotojas patekdavo į Canal Digital interneto svetainės pradžios tinklalapį, kur galėdavo gauti papildomos informacijos apie abonementą, be kita ko, apie pusmetinę „kortelės paslaugą“.

20

Paskutinis dalykas, dėl kurio vykdomas persekiojimas, susijęs su Canal Digital interneto svetainės pradžios tinklalapiu. Ten abonementai būdavo pristatomi pateikiant nuorodą „pigiausias Danijoje skaitmeninės televizijos programų paketas, kuriame yra didelės raiškos kanalų“. Prie šio teksto būdavo apskritimas su nurodyta kaina, t. y. 99 DKK. Po šia nuoroda mažesniu šriftu būdavo nurodoma bendra kaina, mokėtina už įsipareigojimo naudotis paslaugomis laikotarpį. Informacija apie pusmetinę „kortelės paslaugą“ būdavo pateikiama truputį žemiau tame pradžios tinklalapyje mažesniu skirtingo dydžio šriftu, taip pat dar žemiau, po antrašte „pasiūlymo sąlygos“. Toje vietoje taip pat būdavo nurodyta už įsipareigojimo naudotis paslaugomis laikotarpį mokėtina bendra kaina, į kurią įtraukta „kortelės paslauga“.

21

Šešiais minėtais atvejais baudžiamasis Canal Digital persekiojimas dėl Komercinės veiklos įstatymo 3 straipsnio pirmos pastraipos pažeidimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme buvo pradėtas motyvuojant tuo, kad ši bendrovė pakankamai aiškiai neinformavo vartotojų apie tai, jog prie mėnesinio 99 DKK arba 149 DKK mokesčio prisidės pusmetinės „kortelės paslaugos“ abonementas, kurio kaina 389 DKK.

22

Minėtam teismui, kuris atkreipia dėmesį į tai, kad Direktyvos 2005/29 7 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatos nebuvo perkeltos į Komercinės veiklos įstatymą, o tik paminėtos įstatymo projekto, kurio pagrindu priimtas šis įstatymas, aiškinamajame rašte, kyla klausimas dėl šio įstatymo atitikties minėtai direktyvai.

23

Be to, manydamas, kad sprendžiant ginčą pagrindinėje byloje kyla tos pačios direktyvos 6 ir 7 straipsnių aiškinimo klausimų, Retten i Glostrup (Glostrupo teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

24

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2005/29 7 straipsnio 1 ir 3 dalys turi būti aiškinamos taip, kad siekiant įvertinti, ar komercinė veikla turi būti laikoma klaidinančiu informacijos neatskleidimu, reikia atsižvelgti į šios veiklos kontekstą, be kita ko, į naudojamos komunikacijos priemonės apribojimus apimties arba laiko prasme, net jei toks reikalavimas aiškiai neišplaukia iš atitinkamos nacionalinės teisės nuostatos teksto.

25

Primintina, kad pagal Direktyvos 2005/29 5 bei 6 konstatuojamąsias dalis ir jos 1 straipsnį šia direktyva siekiama nustatyti vienodas taisykles dėl įmonių nesąžiningos komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu, siekiant padėti tinkamai veikti vidaus rinkai ir pasiekti aukštą vartotojų apsaugos lygį (2009 m. balandžio 23 d. Sprendimo VTB-VAB ir Galatea, C‑261/07 ir C‑299/07, EU:C:2009:244, 51 punktas).

26

Taigi šia direktyva Sąjungos lygiu visiškai suderinamos minėtos taisyklės. Todėl, kaip aiškiai numatyta jos 4 straipsnyje, valstybės narės negali imtis griežtesnių negu direktyvoje nustatytų priemonių, net siekdamos užtikrinti aukštesnį vartotojų apsaugos lygį (2009 m. balandžio 23 d. Sprendimo VTB-VAB ir Galatea, C‑261/07 ir C‑299/07, EU:C:2009:244, 52 punktas).

27

Taip pat pažymėtina, kad Direktyvos 2005/29 7 straipsnio 1 ir 3 dalyse nubrėžiamos komercinės veiklos vertinimo ribos ir nurodoma, kad siekiant įvertinti, ar komercinė veikla turi būti laikoma klaidinančiais veiksmais arba klaidinančiu informacijos neatskleidimu, reikia atsižvelgti į tokios veiklos kontekstą ir naudojamos komunikacijos priemonės apribojimus apimties arba laiko prasme.

28

Todėl aišku, kad nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią, siekiant įvertinti, ar komercinė veikla turi būti laikoma klaidinančiu informacijos neatskleidimu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/29 7 straipsnį, nereikia atsižvelgti į šios veiklos kontekstą, be kita ko, į vykdant komercinę veiklą naudojamos komunikacijos priemonės apribojimus apimties arba laiko prasme ir į bet kokią priemonę, kurios prekybininkas ėmėsi siekdamas pateikti informaciją vartotojui kitais būdais, neatitinka šioje direktyvoje nustatytų reikalavimų.

29

Nors taikytinose nacionalinės teisės nuostatose aiškiai nepaminėta, kad vertinant atitinkamą komercinę veiklą reikia atsižvelgti į jos kontekstą ir, konkrečiau kalbant, su naudojama komunikacijos priemone susijusias sąlygas ir apribojimus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad įstatymo, kuriuo perkelta Direktyva 2005/29, projekto aiškinamajame rašte yra nuoroda į tokį reikalavimą. Šiuo klausimu Danijos vyriausybė per rašytinę procedūrą tvirtino, kad parengiamieji dokumentai Danijos Karalystės ir Šiaurės Europos valstybių teisinėje tradicijoje turi ypatingą statusą, nes teismai ir viešojo administravimo institucijos teikia šiems dokumentams didelę reikšmę, kai turi aiškinti norminį aktą.

30

Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad valstybėms narėms pagal direktyvą kylanti pareiga pasiekti joje numatytą rezultatą ir pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių, kad būtų užtikrintas šios pareigos vykdymas, pagal ES sutarties 4 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje įtvirtintą lojalaus bendradarbiavimo principą taikomos visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant teismus pagal jų kompetenciją (žr., be kita ko, 1984 m. balandžio 10 d. Sprendimo von Colson ir Kamann, 14/83, EU:C:1984:153, 26 punktą; 2011 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Rosado Santana, C‑177/10, EU:C:2011:557, 51 punktą ir 2016 m. balandžio 19 d. Sprendimo DI, C‑441/14, EU:C:2016:278, 30 punktą).

31

Būtent nacionaliniai teismai turi ypač užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, kurią jiems teikia Sąjungos teisės nuostatos, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (2011 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Rosado Santana, C‑177/10, EU:C:2011:557, 52 punktas).

32

Be to, taikydamas nacionalinės teisės aktus ir teisės akto, specialiai priimto direktyvos reikalavimams įgyvendinti, nuostatas nacionalinis teismas turi nacionalinės teisės aktus aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į atitinkamos direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas ir dėl to laikomasi SESV 288 straipsnio trečios pastraipos (2004 m. spalio 5 d. Sprendimo Pfeiffer ir kt., C‑397/01–C‑403/01, EU:C:2004:584, 113 punktas ir jame nurodyta teismo praktika ir 2016 m. balandžio 19 d. Sprendimo DI, C‑441/14, EU:C:2016:278, 31 punktas).

33

Reikalavimas nacionalinę teisę aiškinti Sąjungos teisę atitinkančiu būdu išplaukia iš pačios ESV sutarties sistemos, nes toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (2004 m. spalio 5 d. Sprendimo Pfeiffer ir kt., C‑397/01–C‑403/01, EU:C:2004:584, 114 punktas).

34

Todėl nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nagrinėdamas ginčą, kaip antai kilusį pagrindinėje byloje, kuris patenka į Direktyvos 2005/29 taikymo sritį ir kurio faktinės aplinkybės susiklostė pasibaigus direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę terminui, taikydamas nacionalinės teisės nuostatas, skirtas konkrečiai įgyvendinti šią direktyvą, turi jas kiek įmanoma aiškinti tokiu būdu, kad jos būtų taikomos taip, kad atitiktų direktyvos tikslus (2004 m. spalio 5 d. Sprendimo Pfeiffer ir kt., C‑397/01–C‑403/01, EU:C:2004:584, 117 punktas ir 2016 m. balandžio 19 d. Sprendimo DI, C‑441/14, EU:C:2016:278, 31 punktas).

35

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2005/29 7 straipsnio 1 ir 3 dalys turi būti aiškinamos taip, kad siekiant įvertinti, ar komercinė veikla turi būti laikoma klaidinančiu informacijos neatskleidimu, reikia atsižvelgti į šios veiklos kontekstą, be kita ko, į vykdant minėtą komercinę veiklą naudojamai komunikacijos priemonei būdingus apribojimus, į šios komunikacijos priemonės apribojimus apimties arba laiko prasme ir į bet kokią priemonę, kurios prekybininkas ėmėsi siekdamas pateikti informaciją vartotojui kitais būdais, net jei toks reikalavimas aiškiai neišplaukia iš atitinkamos nacionalinės teisės nuostatos teksto.

36

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2005/29 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad tuo atveju, kai prekybininkas nusprendė nustatyti abonemento kainą taip, kad vartotojas turi mokėti ir mėnesinį, ir pusmetinį mokestį, ši veikla turi būti laikoma klaidinančiu veiksmu, jeigu parduodant ypač pabrėžiama mėnesinio mokesčio kaina, o pusmetinio mokesčio kaina visiškai nenurodoma arba pateikiama mažiau pastebimu būdu.

37

Pagal Direktyvos 2005/29 6 straipsnio 1 dalį klaidinančia laikoma komercinė veikla, kurią vykdant bet kuriuo būdu, įskaitant bendrą pristatymą, pirma, klaidinamas arba gali būti suklaidintas vidutinis vartotojas dėl vieno ar kelių šioje nuostatoje išvardytų aspektų, tarp kurių yra, be kita ko, kaina arba metodas, kuriuo ji apskaičiuojama, ir, antra, vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėms nebūtų priėmęs.

38

Iš šios nuostatos teksto matyti, kad joje nurodyti klaidinančios komercinės veiklos elementai iš esmės nustatyti atsižvelgiant į vartotojus kaip nesąžiningos komercinės veiklos adresatus (2013 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo CHS Tour Services, C‑435/11, EU:C:2013:574, 43 punktas).

39

Šiuo klausimu primintina, kad kaip vertinimo kriterijus pasirinktas vidutinis vartotojas, kuris yra gana gerai informuotas, atidus ir apdairus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius (2011 m. gegužės 12 d. Sprendimo Ving Sverige, C‑122/10, EU:C:2011:299, 22 punktas). Reikia pridurti, kad, kaip matyti iš Direktyvos 2005/29 18 konstatuojamosios dalies, „vidutinio vartotojo“ sąvoka nėra statistikos sąvoka, ir, siekdami nustatyti būdingą vidutinio vartotojo reakciją konkrečiu atveju, nacionaliniai teismai ir institucijos turi priimti savo sprendimą.

40

Tai reiškia, kad siekdamas įvertinti, ar vykdant komercinę veiklą, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, vidutinis vartotojas klaidinamas arba gali būti suklaidintas dėl kainos, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgęs į visas reikšmingas aplinkybes, turi nustatyti, ar komerciniame pranešime vidutiniam vartotojui siūloma patraukli kaina, kuri, kaip galiausiai paaiškėjo, yra klaidinanti.

41

Tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, prireikus bus galima atsižvelgti, be kita ko, į tai, kad televizijos kanalų pasiūlymai pasižymi didele ir paprastai labai struktūrizuotų kombinacijų įvairove tiek dėl kainos, tiek dėl turinio, todėl dėl įvairialypės informacijos gali būti klaidinamas vartotojas.

42

Pažymėtina, kad, priešingai nei Direktyvos 2005/29 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse, šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nėra jokios nuorodos į su naudojama komunikacijos priemone susijusius apribojimus apimties arba laiko prasme. Todėl, atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad į laiko suvaržymus, kurie gali būti taikomi kai kurioms komunikacijos priemonėms, kaip antai televizijos reklamos intarpams, negali būti atsižvelgiama siekiant įvertinti, ar komercinė veikla yra klaidinanti šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalies požiūriu.

43

Kai produkto, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2005/29 2 straipsnio c punktą, kainą sudaro kelios sudėtinės dalys ir parduodant ypač pabrėžiama viena iš jų, o kita, kuri vis dėlto yra neišvengiamas ir numatomas kainos elementas, visiškai nenurodoma arba pateikiama mažiau pastebimu būdu, visų pirma reikia įvertinti, ar toks pateikimas gali lemti klaidingą bendro pasiūlymo suvokimą.

44

Taip bus, be kita ko, tuomet, jei vidutinis vartotojas susidarys klaidingą įspūdį, kad jam siūloma ypač palanki kaina, nes jis klaidingai patikėjo, kad turės mokėti tik vieną – pabrėžtą – kainos sudėtinę dalį, o tai turi įvertinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

45

Remiantis Direktyvos 2005/29 6 straipsnio 1 dalies tekstu, vykdant atitinkamą komercinę veiklą vidutinis vartotojas, be to, skatinamas arba gali būti paskatintas „priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėms nebūtų priėmęs“.

46

Šiuo klausimu pažymėtina, kad kaina vidutinio vartotojo sąmonėje iš principo yra lemiamas veiksnys, kuomet vartotojas turi priimti sprendimą dėl sandorio.

47

Kai kaina išskaidyta į kelias sudedamąsias dalis, siekiant įvertinti, ar atitinkama komercinė veikla gali paskatinti vidutinį vartotoją priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėms nebūtų priėmęs, be kita ko, yra svarbu tai, ar nenurodyta arba mažiau matoma sudėtinė dalis sudaro reikšmingą bendros kainos dalį.

48

Kalbant apie tai, kad minima bendra abonemento kaina, susijusi su įsipareigojimo naudotis paslaugomis laikotarpiu, pažymėtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės įvertinti, ar atitinkamos komercinės veiklos, visų pirma bendros abonemento kainos bendras pristatymas, leido vidutiniam vartotojui priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, ar, priešingai, visas pagrindinėje byloje nagrinėjamas komercinis pranešimas galėjo lemti klaidingą pasiūlymo suvokimą. Visų pirma reikės patikrinti, ar vidutinis vartotojas galėjo suprasti, kad pasirašius abonentinę sutartį reikės mokėti ne vien mėnesinį, bet ir kitus mokesčius.

49

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2005/29 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad klaidinančia turi būti laikoma komercinė veikla, kai produkto kaina išskaidoma į kelis elementus ir pabrėžiamas vienas iš tų elementų, jeigu tokia veikla gali, pirma, sudaryti vidutiniam vartotojui klaidingą įspūdį, kad jam siūloma palanki kaina, ir, antra, paskatinti šį vartotoją priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėms nebūtų priėmęs, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgęs į visas reikšmingas pagrindinės bylos aplinkybes. Tačiau į laiko suvaržymus, kurie gali būti taikomi kai kurioms komunikacijos priemonėms, kaip antai televizijos reklamos intarpams, negali būti atsižvelgiama siekiant įvertinti, ar komercinė veikla yra klaidinanti remiantis šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalimi.

50

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2005/29 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad tuo atveju, kai prekybininkas nusprendė nustatyti abonemento kainą taip, kad vartotojas turi mokėti ir mėnesinį, ir pusmetinį mokestį, ši veikla turi būti laikoma klaidinančiu informacijos neatskleidimu, jeigu parduodant ypač pabrėžiama mėnesinio mokesčio kaina, o pusmetinio mokesčio kaina visiškai nenurodoma arba pateikiama mažiau pastebimu būdu.

51

Pirmiausia pažymėtina, kad Direktyvos 2005/29 7 straipsnyje kvietimas pirkti, apibrėžtas šios direktyvos 2 straipsnio i punkte, atskiriamas nuo kitokios komercinės veiklos. Iš tiesų, nors visai komercinei veiklai, įskaitant kvietimą pirkti, taikomi minėtos direktyvos 7 straipsnio 1–3 ir 5 dalių reikalavimai, tos pačios direktyvos 7 straipsnio 4 dalis taikoma tik komercinei veiklai – kvietimui pirkti (šiuo klausimu žr. 2011 m. gegužės 12 d. Sprendimo Ving Sverige, C‑122/10, EU:C:2011:299, 24 punktą).

52

Nacionalinis teismas turi įvertinti, ar atitinkami komerciniai pranešimai gali būti laikomi kvietimu pirkti, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/29/EB 2 straipsnio i punktą, nes komerciniame pranešime nebūtinai turi būti nurodyta konkreti pirkimo priemonė arba toks pranešimas nebūtinai turi būti prie tokios priemonės, kad galėtų būti laikomas kvietimu pirkti (šiuo klausimu žr. 2011 m. gegužės 12 d. Sprendimo Ving Sverige, C‑122/10, EU:C:2011:299, 32 punktą).

53

Primintina, kad pagal Direktyvos 2005/29/EB 7 straipsnio 1 dalį „[k]omercinė veikla laikoma klaidinančia, jeigu toje faktinėje situacijoje, atsižvelgiant į visus jos ypatumus ir aplinkybes bei komunikacijos priemonių ribotumą, ją vykdant neatskleidžiama esminė informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis toje situacijoje galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėms nebūtų priėmęs“.

54

Pagal šios direktyvos 7 straipsnio 2 dalį komercinė veikla taip pat laikoma klaidinančiu informacijos neatskleidimu, kai prekybininkas nuslepia esminę informaciją, kurios reikia vartotojui, arba pateikia ją neaiškiai, neįskaitomai, dviprasmiškai ar ne laiku ir kai dėl to vidutinis vartotojas paskatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėms nebūtų priėmęs.

55

Kadangi kaina iš esmės yra lemiamas veiksnys vartotojo sąmonėje, kai šis turi priimti sprendimą dėl sandorio, ji turi būti laikoma informacija, būtina tam, kad sudarytų vartotojui galimybę priimti tokį informacija paremtą sprendimą.

56

Be to, iš šios direktyvos 7 straipsnio 4 dalies matyti, kad komercinėje veikloje, iš anksto pripažintoje kvietimu pirkti, turi būti nurodyta tam tikra šiame straipsnyje išvardyta ir esmine laikoma pagrindinė informacija, kurios reikia vartotojui, kad galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio. Taigi, nesant šios informacijos, prie kurios priskiriama kaina, kvietimas pirkti laikomas klaidinančiu (šiuo klausimu žr. 2011 m. gegužės 12 d. Sprendimo Ving Sverige, C‑122/10, EU:C:2011:299, 24 punktą).

57

Kaip priminta šio sprendimo 39 punkte, nacionalinis teismas turi nustatyti, ar nagrinėjama komercinė veikla yra klaidinanti, vidutinio vartotojo, kuris yra gana gerai informuotas ir gana atidus bei apdairus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius bei kalbinius veiksnius, suvokimo požiūriu.

58

Taigi nacionalinis teismas, atsižvelgdamas, kaip matyti iš Direktyvos 2005/29 7 straipsnio 1–3 dalių ir 4 dalies c punkto, į nagrinėjamos komercinės veiklos faktinę situaciją, naudojamą komunikacijos priemonę, visų pirma į jos ribotumą, ir į atitinkamo produkto pobūdį bei savybes, turi konkrečiai įvertinti, ar dėl esminės informacijos, kaip antai kainos, neatskleidimo vartotojas paskatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėms nebūtų priėmęs (šiuo klausimu žr. 2011 m. gegužės 12 d. Sprendimo Ving Sverige, C‑122/10, EU:C:2011:299, 52, 53 ir 58 punktus).

59

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės, be kita ko, patikrinti, ar informacija, susijusi su bendra abonemento kaina už įsipareigojimo naudotis paslaugomis laikotarpį, nors ir paminėta komerciniame pranešime, nebuvo nuslėpta arba pateikta neaiškiai, neįskaitomai, dviprasmiškai ar ne laiku, taip sudarant vidutiniam vartotojui kliūčių suprasti, kad pasirašius abonentinę sutartį reikės mokėti ne vien mėnesinį, bet ir kitus mokesčius, taigi priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio.

60

Kalbant apie rėmimąsi televizijos reklamos intarpu, pažymėtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės atsižvelgti į laiko suvaržymus, kurie taikomi šiai komunikacijos priemonei. Šiuo klausimu taip pat primintina, kad pagal šios direktyvos 2 straipsnio i punktą, susijusį su kvietimu pirkti, produkto savybės turi būti nurodytos tinkamai, atsižvelgiant į naudojamą priemonę. Taigi tai reiškia, kad negali būti reikalaujama tokio paties lygio produkto aprašymo tikslumo, neatsižvelgiant į komercinio pranešimo formą (transliacija per radiją, televiziją, elektroninė ar popierinė forma) (žr. 2011 m. gegužės 12 d. Sprendimo Ving Sverige, C‑122/10, EU:C:2011:299, 45 punktą). Be to, konstatuotina, kad laikas, kuriuo disponuoja vartotojas tam, kad įvertintų televizijoje transliuojamu reklamos intarpu jam pranešamą informaciją, taip pat yra ribotas.

61

Be to, dėl nuorodos į prekybininko interneto svetainę, kur yra nurodyta pusmetinio mokesčio kaina, primintina, kad, remiantis šios direktyvos 7 straipsnio 3 dalimi, siekiant nustatyti, ar informacija nebuvo atskleista, turi būti atsižvelgta į naudojamos pranešimo priemonės ribotumą apimties ir laiko prasme, taip pat į priemones, kurių prekybininkas ėmėsi tam, kad informacija būtų prieinama vartotojams kitais būdais.

62

Kaip matyti iš Direktyvos 2005/29 7 straipsnio 1 ir 2 dalių, nagrinėjamų atsižvelgiant į šia direktyva siekiamą tikslą užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį, teksto, naudojamos komunikacijos priemonės ribos apimties arba laiko prasme turi būti palyginamos su atitinkamo produkto pobūdžiu ir savybėmis, siekiant nustatyti, ar atitinkamas prekybininkas iš tiesų neturėjo galimybės įtraukti atitinkamos informacijos arba pateikti jos aiškiai, įskaitomai ir vienareikšmiškai pirminiame pranešime.

63

Tai reiškia, kad tais atvejais, kai, atsižvelgiant į atitinkamam produktui būdingas savybes ir į su naudojama komunikacijos priemone susijusius apribojimus, buvo neįmanoma pateikti visos esminės informacijos apie šį produktą, komercinėje veikloje gali būti paminėta tik kai kuri informacija, jeigu prekybininkas dėl likusios informacijos dalies pateikia nuorodą į savo interneto svetainę, kai šioje svetainėje pateikta esminė informacija apie pagrindines minėto produkto savybes, kainą ir kitas sąlygas pagal Direktyvos 2005/29 7 straipsnyje nustatytus reikalavimus.

64

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2005/29 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad tuo atveju, kai prekybininkas nusprendė nustatyti abonemento kainą taip, kad vartotojas turi mokėti ir mėnesinį, ir pusmetinį mokestį, ši veikla turi būti laikoma klaidinančiu informacijos neatskleidimu, jeigu parduodant ypač pabrėžiama mėnesinio mokesčio kaina, o pusmetinio mokesčio kaina visiškai nenurodoma arba pateikiama mažiau pastebimu būdu, jei dėl tokio neatskleidimo vartotojas paskatinamas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėms nebūtų priėmęs, o tai turi įvertinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgęs į naudojamai komunikacijos priemonei būdingus apribojimus, produkto pobūdį ir savybes, taip pat į kitas priemones, kurių prekybininkas faktiškai ėmėsi siekdamas pateikti esminę su produktu susijusią informaciją vartotojui.

65

Atsižvelgiant į atsakymą į antrąjį ir trečiąjį klausimus, nereikia atsakyti į ketvirtąjį ir penktąjį klausimus.

66

Šeštuoju ir septintuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2005/29 7 straipsnio 4 dalyje išsamiai išvardyta esminė informacija, kuri turi būti pateikta kvietime pirkti, ir ar šioje nuostatoje atmetama galimybė, kad toks kvietimas pirkti, kuriame nurodyta bendra abonento kaina už įsipareigojimo naudotis paslaugomis laikotarpį, gali būti laikomas klaidinančia komercine veikla.

67

Šios direktyvos 7 straipsnio, susijusio su klaidinančiu informacijos neatskleidimu, 4 dalyje numatyta, kad jeigu neaišku iš konteksto, kvietimo pirkti atveju esmine laikoma šioje dalyje išvardyta informacija.

68

Atsižvelgiant į Direktyvos 2005/29 14 konstatuojamąją dalį, kurioje nurodyta, kad „[i]nformacijos neatskleidimo atžvilgiu ši direktyva nustato tam tikrą kiekį svarbios informacijos, reikalingos priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio sudarymo“, šio 7 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, kad joje pateiktas išsamus informacijos, kuri kvietimo pirkti atveju turi būti laikoma esmine, sąrašas.

69

Vis dėlto reikia atsižvelgti į šios direktyvos 7 straipsnio 3 dalį (taikomą kvietimams pirkti), kuri leidžia atsižvelgti į naudojamos komunikacijos priemonės ribas apimties arba laiko prasme ir kitas priemones, kurių prekybininkas ėmėsi tam, kad informacija būtų prieinama vartotojams (šiuo klausimu žr. 2011 m. gegužės 12 d. Sprendimo Ving Sverige, C‑122/10, EU:C:2011:299, 66 ir 67 punktus).

70

Be kita ko, iš šios nuostatos matyti, kad informacijos apie kainą apimtis nustatoma atsižvelgiant į produkto pobūdį ir savybes, taip pat į kvietimui pirkti naudojamą komunikacijos priemonę ir prekybininko galimai pateiktą papildomą informaciją (2011 m. gegužės 12 d. Sprendimo Ving Sverige, C‑122/10, EU:C:2011:299, 68 punktas).

71

Galiausiai pažymėtina, jog tuo, kad prekybininkas kvietime pirkti pateikia visą Direktyvos 2005/29 7 straipsnio 4 dalyje išvardytą informaciją, neatmetama galimybė, jog tokia komercinė veikla gali būti laikoma klaidinančia, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalį arba 7 straipsnio 2 dalį.

72

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į šeštąjį ir septintąjį klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 2005/29 7 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, kad joje išsamiai išvardyta esminė informacija, kuri turi būti pateikta kvietime pirkti. Nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į produkto pobūdį ir savybes, taip pat į kvietimui pirkti naudojamą komunikacijos priemonę ir atitinkamo prekybininko galimai pateiktą papildomą informaciją, turi įvertinti, ar minėtas prekybininkas įvykdė savo pareigą pateikti informacijos. Dėl to, kad prekybininkas kvietime pirkti pateikia visą šios direktyvos 7 straipsnio 4 dalyje išvardytą informaciją, neatmetama galimybė, jog šis kvietimas gali būti laikomas klaidinančia komercine veikla, kaip tai suprantama pagal minėtos direktyvos 6 straipsnio 1 dalį arba 7 straipsnio 2 dalį.

73

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti tas teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia: