1

Apeliaciniu skundu Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnyba (EUIPO) prašo panaikinti 2014 m. spalio 24 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Grau Ferrer / VRDT – Rubio Ferrer (Bugui va) (T‑543/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:911, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo šis teismas panaikino 2012 m. spalio 11 d. EUIPO ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimą (sujungtos bylos R 274/2011‑4 ir R 520/2011‑4), susijusį su protesto procedūra tarp Xavier Grau Ferrer, vienos šalies, ir Juan Cándido Rubio Ferrer ir Alberto Rubio Ferrer, kitos šalies (toliau – ginčijamas sprendimas).

2

1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 146) buvo panaikintas ir pakeistas 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 78, p. 1).

3

Reglamento Nr. 207/2009 15 straipsnio „Panaikinimo pagrindai“ 1 dalyje nurodyta:

„Jeigu per penkerius metus nuo įregistravimo savininkas nepradėjo iš tikrųjų naudoti ES prekių ženklo Sąjungoje juo žymėdamas prekes arba paslaugas, kurioms jis buvo įregistruotas, arba jeigu ženklas nebuvo naudojamas penkerius metus iš eilės, ES prekių ženklui taikomos šiame reglamente numatytos sankcijos, išskyrus atvejus, kai ženklas nebuvo naudojamas dėl tinkamų priežasčių.

Naudojimu, kaip nurodyta pirmoje pastraipoje, taip pat laikoma:

<...>“

4

Šio reglamento 41 straipsnio 3 dalyje, kurioje reglamentuojamas protesto dėl Europos Sąjungos prekių ženklo įregistravimo padavimas, nustatyta:

„Protestas pareiškiamas raštu, nurodant pagrindus, kuriais jis grindžiamas. <...> Protestą pareiškęs asmuo per laikotarpį, kurį nustato Tarnyba, gali pateikti faktų, įrodymų ir argumentų savo teiginiams pagrįsti.“

5

Minėto reglamento 76 straipsnio „Faktų nagrinėjimas Tarnybos iniciatyva“ 2 dalyje numatyta:

„Tarnyba gali neatsižvelgti į faktus ar įrodymus, kurie nebuvo pateikti laiku.“

6

1995 m. gruodžio 13 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2868/95, skirto įgyvendinti Reglamentą Nr. 40/94 (OL L 303, p. 1), iš dalies pakeisto 2005 m. birželio 29 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1041/2005 (OL L 172, 2005, p. 4, toliau – Įgyvendinimo reglamentas), 15 taisyklės 2 dalyje nustatyta:

„Pranešimą apie protestą sudaro:

<...>

<...> “

7

Įgyvendinimo reglamento 19 taisyklėje „Protesto pagrindimas“ numatyta:

8

Šio reglamento 20 taisyklės „Protesto nagrinėjimas“ 1 dalyje numatyta:

„Jei iki 19 taisyklės 1 dalyje nurodyto termino pabaigos protestą reiškianti šalis neįrodė jos [savo] ankstesnio ženklo arba ankstesnės teisės egzistavimo, galiojimo ir apsaugos apimties, taip pat ir savo teisės pateikti protestą, protestas atmetamas kaip nepagrįstas.“

9

Minėto reglamento 50 taisyklės 1 dalies trečioje pastraipoje numatyta:

„Kai apeliacija pateikiama dėl Protestų skyriaus sprendimo, Taryba nagrinėja tik tuos apeliacijos faktus ir įrodymus, kurie buvo pateikti per Protesto skyriaus pagal Reglamento nuostatas ir šias taisykles nustatytą ar nurodytą laiką, nebent Taryba laikytųsi nuomonės, kad, remiantis Reglamento [Nr. 40/94] 74 straipsnio 2 dalimi[, kurios formuluotė tapati Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalies formuluotei], reikėtų atsižvelgti ir į papildomus arba pridėtinius faktus bei įrodymus.“

10

Ginčo aplinkybes Bendrasis Teismas išdėstė taip:

<...>

<...>

11

Ieškiniu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2012 m. gruodžio 18 d. (byla T‑543/12), X. Grau Ferrer siekė, kad būtų panaikintas ginčijamas sprendimas.

12

Savo ieškinį X. Garu Ferrer grindė trimis pagrindais, susijusiais su, pirma, Reglamento Nr. 207/2009 75 straipsnio, 76 straipsnio 2 dalies ir Įgyvendinimo reglamento 50 taisyklės pažeidimu, antra, ankstesnio vaizdinio Europos Sąjungos prekių ženklo Nr. 2087534, kurį X. Grau Ferrer įregistravo 2002 m. birželio 14 d., naudojimu iš tikrųjų (toliau – ankstesnis prekių ženklas), ir, trečia, galimybe supainioti ankstesnį prekių ženklą ir ankstesnį vaizdinį ispanišką prekių ženklą su vaizdiniu Europos Sąjungos prekių ženklu, kurio registracijos paraišką pateikė Rubio Ferrer.

13

Bendrasis Teismas patenkino ieškinį dėl panaikinimo ir skundžiamo sprendimo 48 punkte nusprendė, kad EUIPO apeliacinė taryba neįgyvendino savo diskrecijos ir nemotyvavo savo atsisakymo atsižvelgti į ankstesnį ispanišką prekių ženklą, o skundžiamo sprendimo 86 ir 87 punktuose nurodė, kad Apeliacinei tarybai pateiktuose dokumentuose pateiktas žymuo, kuris tik nedaug skiriasi nuo ankstesnio prekių ženklo, todėl tai patvirtina šio prekių ženklo naudojimą iš tikrųjų.

14

Bendrasis Teismas nusprendė, kad kiti X. Grau Ferrer pateikti pagrindai yra neveiksmingi arba nepagrįsti.

15

Todėl Bendrasis Teismas panaikino ginčijamą sprendimą.

16

Apeliaciniame skunde EUIPO Teisingumo Teismo prašo:

17

Nė viena proceso šalis Teisingumo Teismui atsiliepimų nepateikė.

18

Savo apeliacinį skundą EUIPO grindžia trimis pagrindais, atitinkamai susijusiais su Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalies, Įgyvendinimo reglamento 50 taisyklės 1 dalies trečios pastraipos ir Reglamento Nr. 207/2009 15 straipsnio 1 dalies antros pastraipos a punkto pažeidimu.

19

Remdamasi antruoju pagrindu, kurį reikia nagrinėti pirmiausia, EUIPO iš esmės nurodo, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 45–48 punktuose padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad Apeliacinė taryba turi Įgyvendinimo reglamento 50 taisyklės 1 dalies trečia pastraipa ir Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalimi suteiktą diskreciją, „net neatsižvelgiant į tai, ar pavėluotai pateikti įrodymai yra papildomi ar ne“; tokią diskreciją ji turi ir „naujų“ įrodymų atveju.

20

Skundžiamo sprendimo 45 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad Teisingumo Teismo praktikoje, susijusioje su Apeliacinės tarybos diskrecija ir atsižvelgimo į pavėluotai pateiktus įrodymus motyvais, neatskiriami nauji įrodymai ir papildomi įrodymai; skundžiamo sprendimo 46 punkte jis atmetė argumentą, kad Apeliacinė taryba negalėjo atsižvelgti į X. Grau Ferrer pateiktus įrodymus, nes jie buvo nauji.

21

Iš esmės skundžiamo sprendimo 48 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad Apeliacinė taryba turi diskreciją ir pareigą motyvuoti savo atsisakymą neatskirdama „naujų“ įrodymų nuo „papildomų“ įrodymų.

22

EUIPO tvirtina, kad ši diskrecija ir ši pareiga motyvuoti nesusijusios su naujais įrodymais. Grįsdama šį argumentą ji nurodo 2013 m. spalio 3 d. sprendimų Rintisch / VRDT (C‑120/12 P, EU:C:2013:638), Rintisch / VRDT (C‑121/12 P, EU:C:2013:639) ir Rintisch / VRDT (C‑122/12 P, EU:C:2013:628) skirtingų kalbinių versijų neatitikimus. EUIPO nuomone, remiantis Reglamento Nr. 207/2009 42 straipsnio 2 dalimi ir Įgyvendinimo reglamento 20 taisyklės 1 dalimi, nepateikus išsamių įrodymų Protestų skyriui protestas atmetamas ir nenagrinėjamas iš esmės. Todėl neįmanoma iš naujo suteikti galimybės pateikti protestą vykstant procedūrai Apeliacinėje taryboje.

23

Dėl Įgyvendinimo reglamento 50 taisyklės 1 dalies trečios pastraipos pažymėtina, kad šios nuostatos versija prancūzų kalba skiriasi nuo versijų ispanų, vokiečių ir anglų kalbomis esminiu elementu. Pastarosiose versijose numatyta, kad Apeliacinė taryba gali atsižvelgti tik į papildomus arba pridėtinius faktus ar įrodymus, o versijoje prancūzų kalba tie patys faktai ir įrodymai nurodomi kaip „nauji arba papildomi“.

24

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką Sąjungos teisės nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos vienodai, atsižvelgiant į visomis Europos Sąjungos kalbomis parengtas versijas. Esant įvairių kalbinių Sąjungos teisės teksto versijų neatitikimų, atitinkama nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į teisės nuostatų, kurių dalis ji yra, bendrą struktūrą ir tikslą (šiuo klausimu žr., be kita ko, 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Kurcums Metal, C‑558/11, EU:C:2012:721, 48 punktą ir 2014 m. balandžio 9 d. Sprendimo GSV, C‑74/13, EU:C:2014:243, 27 punktą).

25

Šiuo klausimu primintina, kad Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalyje, kuri yra Įgyvendinimo reglamento 50 taisyklės teisinis pagrindas, nurodyta, jog Tarnyba gali neatsižvelgti į faktus ar įrodymus, kurių šalys nepateikė laiku.

26

Teisingumo Teismas nusprendė, kad jeigu per Tarnybos nustatytą terminą nėra pateikiama jokių atitinkamo prekių ženklo naudojimo įrodymų, protesto atmetimą Tarnyba turi paskelbti ex officio. O kai įrodymai pateikiami per Tarnybos nustatytą terminą, paliekama galimybė pateikti papildomus įrodymus (žr. šiuo klausimu 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo New Yorker SHK Jeans / VRDT, C‑621/11 P, EU:C:2013:484, 28 ir 30 punktus).

27

Kaip generalinis advokatas pažymėjo savo išvados 55 ir 57 punktuose, Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip pat ir kalbant apie prekių ženklo egzistavimo, jo registracijos galiojimo ir apsaugos apimties įrodymą, nes minėtoje nuostatoje yra taisyklė, kuriai būdingas horizontalusis veikimas minėto reglamento sistemoje ir kuri taikoma neatsižvelgiant į atitinkamos procedūros pobūdį. Iš to matyti, kad Įgyvendinimo reglamento 50 taisyklės negalima aiškinti taip, kad ja išplečiama Apeliacinės tarybos diskrecija nagrinėti naujus įrodymus.

28

Reikia konstatuoti, kad skundžiamo sprendimo 45, 46 ir 48 punktuose Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai konstatavo, kad Apeliacinė taryba neįgyvendino jai suteiktos diskrecijos, kad nuspręstų, ar reikia atsižvelgti į naujus įrodymus.

29

Visgi reikia priminti, jog iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad, jeigu Bendrojo Teismo sprendimo motyvais pažeidžiama Sąjungos teisė, o šio sprendimo rezoliucinė dalis yra pagrįsta kitais teisiniais motyvais, apeliacinį skundą reikia atmesti (žr., be kita ko, 1994 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Salzgitter / Komisija, EU:C:1994:414, 37 punktą; 1999 m. gruodžio 16 d. Sprendimo CES / E, C‑150/98 P, EU:C:1999:616, 17 punktą ir 2000 m. liepos 13 d. Sprendimo Salzgitter / Komisija, C‑210/98 P, EU:C:2000:397, 58 punktą).

30

Šis atvejis yra būtent toks. Iš tikrųjų Bendrasis Teismas ne tik nurodė nagrinėjamą motyvą, bet ir rėmėsi aplinkybe, kad Apeliacinė taryba atmetė nagrinėjamą įrodymą, nepatikrinusi, ar jį buvo galima laikyti „papildomu“. Taigi neatlikusi tokio patikrinimo Apeliacinė taryba iš tikrųjų pažeidė Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalį, kaip konstatavo Bendrasis Teismas.

31

Tokiomis aplinkybėmis, kadangi kiti pagrindai, kuriuos EUIPO pateikė apeliaciniam skundui pagrįsti, negali lemti skundžiamo sprendimo panaikinimo, reikia atmeti visą apeliacinį skundą.

32

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 137 straipsnį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 184 straipsnio 2 dalį, bylinėjimosi išlaidų klausimas sprendžiamas sprendime, kuriuo užbaigiamas procesas. Kadangi nė viena kita proceso šalis Teisingumo Teismui atsiliepimų nepateikė, reikia nuspręsti, kad EUIPO pati padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: