EUR-Lex Access to European Union law

Back to EUR-Lex homepage

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 62014CJ0482

2017 m. birželio 28 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas.
Europos Komisija prieš Vokietijos Federacinę Respubliką.
Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Bendrijos geležinkelių plėtra – Direktyva 91/440/EEB – 6 straipsnio 1 dalis – Grupė Deutsche Bahn – Sutartys dėl pelno pervedimo – Draudimas geležinkelio infrastruktūrai valdyti suteiktas valstybės lėšas skirti geležinkelio transporto paslaugų teikimo veiklai – Su buhalterine apskaita susijusios pareigos – Direktyva 91/440/EEB – 9 straipsnio 4 dalis – Reglamentas (EB) Nr.°1370/2007 – 6 straipsnio 1 dalis – Priedo 5 punktas – Su buhalterine apskaita susijusios pareigos – Viešųjų lėšų, suteiktų veiklai, susijusiai su keleivių vežimo paslaugų teikimu vykdant su viešosiomis paslaugomis susijusius įgaliojimus, nurodymas pagal kiekvieną sutartį.
Byla C-482/14.

Court reports – general

ECLI identifier: ECLI:EU:C:2017:499

TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2017 m. birželio 28 d. ( *1 )

„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas — Bendrijos geležinkelių plėtra — Direktyva 91/440/EEB — 6 straipsnio 1 dalis — Groupe Deutsche Bahn — Sutartys dėl pelno pervedimo — Draudimas geležinkelio infrastruktūrai valdyti suteiktas valstybės lėšas skirti geležinkelio transporto paslaugų teikimo veiklai — Su buhalterine apskaita susijusios pareigos — Direktyva 91/440/EEB — 9 straipsnio 4 dalis — Reglamentas (EB) Nr.°1370/2007–6 straipsnio 1 dalis — Priedo 5 punktas — Su buhalterine apskaita susijusios pareigos — Viešųjų lėšų, suteiktų veiklai, susijusiai su keleivių vežimo paslaugų teikimu vykdant su viešosiomis paslaugomis susijusius įgaliojimus, nurodymas pagal kiekvieną sutartį“

Byloje C‑482/14

dėl 2014 m. spalio 30 d. pagal SESV 258 straipsnį pareikšto ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo

Europos Komisija, atstovaujama W. Mölls, T. Maxian Rusche ir J. Hottiaux,

ieškovė,

prieš

Vokietijos Federacinę Respubliką, atstovaujamą T. Henze ir J. Möller padedamų advokato R. Van der Hout,

atsakovę,

palaikomą

Italijos Respublikos, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato S. Fiorentino,

Latvijos Respublikos, atstovaujamos I. Kucina, J. Treijs‑Gigulis ir I. Kalniņš,

įstojusių į bylą šalių,

TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas L. Bay Larsen, teisėjai M. Vilaras, J. Malenovský, M. Safjan ir D. Šváby (pranešėjas),

generalinis advokatas M. Campos Sánchez‑Bordona,

posėdžio sekretorius K. Malacek, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2016 m. kovo 3 d. posėdžiui,

susipažinęs su 2016 m. gegužės 26 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1

Ieškiniu Europos Komisija prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad:

leidusi geležinkelių infrastruktūrai valdyti skirtą valstybės pagalbą skirti transporto paslaugų teikimo veiklai, Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal 2012 m. lapkričio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/34/ES, kuria sukuriama bendra Europos geležinkelių erdvė (OL L 343, 2012, p. 32), 6 straipsnio 1 dalį [buvusi 1991 m. liepos 29 d. Tarybos direktyvos 91/440/EEB dėl Bendrijos geležinkelių plėtros (OL L 237, 1991, p. 25; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 5 t., p. 404), iš dalies pakeistos 2001 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/12/EB (OL L 75, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 8 t., p. 227, toliau – Direktyva 91/440, 6 straipsnio 1 dalis],

nesiėmusi visų reikalingų priemonių, kad apskaita būtų tvarkoma taip, kad leistų nustatyti, ar laikomasi draudimo geležinkelių infrastruktūrai valdyti skirtas viešąsias lėšas skirti transporto paslaugų teikimo veiklai, Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 2012/34 6 straipsnio 4 dalį (buvusi Direktyvos 91/440 6 straipsnio 1 dalis),

nesiėmusi visų reikalingų priemonių, kad mokesčiai už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra būtų naudojami tik infrastruktūros valdytojo veiklai finansuoti, Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 2012/34 31 straipsnio 1 dalį (buvusi 2001 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/14/EB dėl geležinkelių infrastruktūros pajėgumų paskirstymo ir mokesčių už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra rinkimo (OL L 75, 2001, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 5 t., p. 404) 7 straipsnio 1 dalis],

nesiėmusi visų reikalingų priemonių, kad viešosios lėšos, skirtos veiklai, susijusiai su keleivių vežimo paslaugų teikimu vykdant su viešosiomis paslaugomis susijusius įgaliojimus, būtų atskirai apskaitomos atitinkamose sąskaitose, Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 2012/34 6 straipsnio 3 dalį (buvusi Direktyvos 91/440 9 straipsnio 4 dalis) ir 2007 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1370/2007 dėl keleivinio geležinkelių ir kelių transporto viešųjų paslaugų ir panaikinančio Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 1191/69 ir (EEB) Nr. 1107/70 (OL L 315, 2007, p. 1) 6 straipsnio 1 dalį, siejamą su jo priedo 5 punktu.

Teisinis pagrindas

Sąjungos teisė

Direktyva 91/440/EEB

2

Direktyvos 91/440 ketvirtoje konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„kadangi geležinkelių sistemos plėtojimą ir veiksmingą funkcionavimą ateityje būtų galima palengvinti, jeigu transporto paslaugų teikimas būtų atskirtas nuo infrastruktūros eksploatavimo; kadangi atsižvelgiant į šią padėtį pirmiau paminėtos dvi veiklos rūšys privalo būti valdomos atskirai ir turėti skirtingas sąskaitas.“

3

Šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Geležinkelio įmonėms, teikiančioms paslaugas tik mieste, priemiestyje arba regione, valstybės narės gali daryti išimtis, kad joms nebūtų taikomos šios direktyvos nuostatos [Geležinkelio įmonėms, teikiančioms paslaugas tik mieste, priemiestyje arba regione, ši direktyva netaikoma].“

4

Šio direktyvos 3 straipsnyje „regioninės paslaugos“ apibrėžiamos kaip „transporto paslaugos“, teikiamos, kad būtų patenkinti regiono transporto poreikiai.

5

Tos pačios direktyvos II skirsnio „Geležinkelio įmonių valdymo nepriklausomumas“ 4 straipsnyje numatyta:

„1.   Valstybės narės imasi būtinų priemonių, siekdamos užtikrinti, kad administracinių, ekonominių ir buhalterinės apskaitos reikalų tvarkymo, administravimo ir vidaus kontrolės srityse geležinkelio įmonės būtų nepriklausomos, ir dėl to tvarkytų savo turtą, biudžetą ir sąskaitas, nelygu valstybės turtas, biudžetas ir sąskaitos [atskirai nuo valstybės turto, biudžeto ir sąskaitų].

2.   Infrastruktūros valdytojas laikosi valstybių narių nustatytų bendrų ir konkrečių mokesčių už naudojimąsi infrastruktūra ėmimo ir infrastruktūros pajėgumų paskirstymo taisyklių ir kartu atsako už savo įstaigos valdymą, administravimą ir vidaus kontrolę.“

6

Minėto Direktyvos 91/440 skirsnio 5 straipsnyje nustatyta:

„1.   Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad geležinkelio įmonėms būtų suteikta galimybė savo veiklą reguliuoti pagal rinkos poreikius ir kad už šios veiklos tvarkymą būtų atsakingos tų geležinkelio įmonių vadybos organizacijos tam, kad būtų teikiamos veiksmingos ir atitinkamos paslaugos kuo mažesne kaina ir reikiamos kokybės.

Geležinkelio įmonės valdomos pagal komercinėms įmonėms taikomus principus; tai taikoma ir valstybės nustatytiems įmonių įsipareigojimams teikti viešąsias paslaugas ir viešųjų paslaugų sutartims, kurias geležinkelio įmonės sudaro su valstybės narės kompetentingomis institucijomis.

2.   Geležinkelio įmonės parengia savo verslo planus, įskaitant investavimo ir finansavimo programas. Šie planai rengiami tam, kad būtų užtikrinta įmonės finansinė pusiausvyra ir kiti techniniai, komerciniai bei finansiniai valdymo tikslai; planuose taip pat nustatomi diegimo būdai.

<...>“

7

Pirminės Direktyvos 91/440 redakcijos 6 straipsnyje buvo įtvirtinta:

„Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad verslo, susijusio su transporto paslaugų teikimu ir geležinkelio infrastruktūros valdymu, sąskaitos būtų tvarkomos kaip atskiros sąskaitos. Pagalba, išmokėta vienai iš šių dviejų veiklos sričių, negali būti perkelta į kitą sritį.

Šių dviejų veiklos sričių sąskaitos tvarkomos taip, kad būtų aišku, jog paminėtojo draudimo yra laikomasi.“

8

Direktyvos 91/440 6 straipsnio 1 dalyje numatyta:

Valstybės narės imasi būtinų priemonių, siekdamos užtikrinti, kad su geležinkelio įmonių teikiamomis transporto paslaugomis susijusios veiklos ir su geležinkelių infrastruktūros valdymu susijusios veiklos pelno bei nuostolių sąskaitos [pelno (nuostolių) ataskaitos] ir balansai būtų tvarkomi ir skelbiami atskirai. Valstybinės lėšos, skirtos vienai iš šių dviejų veiklos sričių, negali būti perkeltos į kitą sritį.

Šių dviejų veiklos sričių sąskaitos tvarkomos taip, kad būtų aišku, jog paminėtojo draudimo yra laikomasi.“

9

Minėtos direktyvos 9 straipsnio 4 dalyje, kuri į tą direktyvą įterpta Direktyva 2001/12, nustatyta:

„Geležinkelio įmonėse tvarkomos ir skelbiamos su krovinių vežimo geležinkelių transportu paslaugų teikimu susijusios veiklos pelno (nuostolio) ataskaitos, taip pat balansai arba metinė turto ir įsipareigojimų atskaitomybė. Lėšos, skirtos su keleivių vežimo viešųjų paslaugų teikimu susijusiai veiklai, atitinkamose sąskaitose turi atsispindėti atskirai ir negali būti perkeliamos prie lėšų, skirtų veiklai, susijusiai su kitų transporto paslaugų teikimu ar su kita veikla.“

10

Direktyvos 91/440 15 straipsnyje buvo nustatytas jos įgyvendinimo terminas 1993 m. sausio 1 d.

11

Pagal Direktyvos 2012/34 65 straipsnį Direktyva 91/440 buvo panaikinta nuo 2012 m. gruodžio 15 d. Klaidų ištaisyme, paskelbtame 2015 m. kovo 12 d. (klaidų ištaisymas OL L 67, 2015, p. 32, toliau – 2015 m. kovo 12 d. klaidų ištaisymas), buvo nustatyta, kad ši direktyva panaikinama nuo 2015 m. birželio 17 d.

Direktyva 2001/12

12

Direktyvos 2001/12 9 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„Siekiant, kad keleivių ir krovinių vežimo paslaugos būtų teikiamos veiksmingiau ir norint užtikrinti jų finansinį skaidrumą, įskaitant visas valstybės suteiktas pinigines kompensacijas ar pagalbą, reikia atskirti keleivių vežimo paslaugų teikimo sąskaitas nuo krovinių vežimo paslaugų teikimo sąskaitų.“

Direktyva 2001/14

13

Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės nustato sąlygas, įskaitant tam tikrais atvejais išankstinius mokėjimus, siekdamos užtikrinti, kad esant įprastoms verslo sąlygoms ir per pagrįstą laikotarpį infrastruktūros valdytojo iš infrastruktūros mokesčių gautos pajamos, papildomos pajamos iš kitos komercinės veiklos ir valstybės skirtos lėšos būtų bent jau ne mažesnės už infrastruktūros išlaidas.

Nepažeisdama galimo ilgalaikio tikslo, siekiančio, kad visų transporto rūšių infrastruktūros išlaidas padengtų jos naudotojai esant tinkamai ir nediskriminuojančiai įvairių transporto rūšių konkurencijai, tais atvejais, kai geležinkelių transportas gali konkuruoti su kitomis transporto rūšimis, laikydamasi 7 ir 8 straipsniuose nurodytos mokesčių ėmimo sistemos, valstybė narė gali pareikalauti, kad infrastruktūros valdytojo sąskaitose pajamos be valstybės finansavimo būtų lygios išlaidoms.“

14

Tos pačios direktyvos 7 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatyta:

„1.   Mokesčiai už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra mokami infrastruktūros valdytojui ir naudojami jo veiklai finansuoti.

<...>

3.   Nepažeidžiant šio straipsnio 4 ar 5 dalies arba 8 straipsnio nuostatų už minimalų prieigos paketą ir prieigą prie geležinkelių infrastruktūros objektų nustatomi mokesčiai turi būti lygūs išlaidoms, tiesiogiai turėtoms dėl tam tikros vežimo geležinkeliais paslaugos.“

15

Direktyvos 2001/14 8 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Siekdama visiškai kompensuoti infrastruktūros valdytojo patirtas išlaidas, valstybė narė, remdamasi veiksmingais, skaidriais ir nediskriminuojančiais principais, garantuodama optimalų konkurencingumą, ypač tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais, gali, jei rinka pajėgi tai pakelti, taikyti antkainius. Mokesčių ėmimo sistemoje turi būti atsižvelgta į geležinkelio įmonių pasiektą produktyvumo padidėjimą.

Tačiau neleistina, kad dėl mokesčių dydžio infrastruktūra negalėtų naudotis tie rinkos segmentai, kurie gali apmokėti bent jau tiesiogines suteiktos vežimo geležinkeliais paslaugos išlaidas ir dar tokį grąžos koeficientą, kokį gali pakelti rinka.“

16

Direktyvos 2001/14 38 straipsnyje nustatyta, kad ji turėjo būti įgyvendinta iki 2003 m. kovo 15 d.

17

Direktyvos 2012/34 65 straipsnyje numatyta, kad Direktyva 2001/14 panaikinama nuo 2012 m. gruodžio 15 d. O 2015 m. kovo 12 d. klaidų ištaisyme šios direktyvos panaikinimo terminas nustatytas 2015 m. birželio 17 d.

Reglamentas Nr. 1370/2007

18

Reglamento Nr. 1370/2007 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Visos kompensacijos, susijusios su bendrosiomis taisyklėmis arba viešųjų paslaugų sutartimi, turi atitikti 4 straipsnio nuostatas, neatsižvelgiant į viešųjų paslaugų sutarties sudarymo būdą. Visos bet kokio pobūdžio kompensacijos, susijusios su tiesiogiai sudaryta sutartimi pagal 5 straipsnio 2, 4, 5 ir 6 dalis arba susijusios su bendrosiomis taisyklėmis, taip pat turi atitikti priedo nuostatas.“

19

Šio reglamento priedo „6 straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais kompensacijoms taikomos taisyklės“ 2 ir 5 punktuose numatyta:

„2.   Kompensacijos negali viršyti sumos, atitinkančios grynąjį finansinį rezultatą, lygų viešųjų paslaugų įsipareigojimų vykdymo teigiamo ar neigiamo poveikio viešųjų paslaugų operatoriaus pajamoms ir sąnaudoms sumai. Poveikis įvertinamas lyginant situaciją, kai viešųjų paslaugų įsipareigojimai yra vykdomi, ir situaciją, kuri būtų buvusi, jei tie įsipareigojimai nebūtų buvę vykdomi. Siekdama apskaičiuoti grynąjį finansinį rezultatą, kompetentinga institucija vadovaujasi šia schema:

Sąnaudos, patirtos vykdant viešųjų paslaugų įsipareigojimus ar viešųjų paslaugų įsipareigojimų paketą, kuriuos nustatė kompetentinga institucija (institucijos) ir kurie nurodomi viešųjų paslaugų sutartyje ir (arba) bendrosiose taisyklėse,

atėmus teigiamo finansinio poveikio sumą, gautą už atitinkamo (-ų) viešųjų paslaugų įsipareigojimo (-ų) vykdymą paslaugų teikimo tinkle,

atėmus įplaukas iš tarifų ar kitas pajamas, gautas už atitinkamo (-ų) viešųjų paslaugų įsipareigojimo (-ų) vykdymą,

pridėjus pagrįstą pelną,

lygios grynajam finansiniam rezultatui.

<...>

5.   Siekiant padidinti skaidrumą ir išvengti subsidijų dubliavimo tais atvejais, kai viešųjų paslaugų operatorius ne tik teikia kompensuojamas paslaugas pagal viešųjų transporto paslaugų įsipareigojimus, bet vykdo ir kitokią veiklą, minėtų viešųjų paslaugų apskaita turi būti atskirta ir atitikti bent šiuos reikalavimus:

kiekvienos iš nurodytų veiklos rūšių veiklos ataskaitos turi būti atskiriamos ir atitinkamo turto bei pagrindinių sąnaudų dalis turi būti paskirstoma laikantis galiojančių apskaitos ir mokesčių taisyklių,

visos kintamosios sąnaudos, atitinkamas įnašas pagrindinėms sąnaudoms padengti ir pagrįstas pelnas, susiję su kita viešųjų paslaugų operatoriaus veikla, jokiu būdu negali būti priskiriami atitinkamai viešajai paslaugai,

viešųjų paslaugų sąnaudos turi būti subalansuotos su veiklos pajamomis ir valdžios institucijų mokėjimais; neturi būti jokios galimybės perkelti pajamas į kitas viešųjų paslaugų operatoriaus veiklos šakas.“

Direktyva 2012/34

20

Direktyvos 2012/34 1 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„Direktyva [91/440], 1995 m. birželio 19 d. Tarybos direktyva 95/18/EB dėl geležinkelio įmonių licencijavimo [OL L 143, p. 70; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 2 t., p. 258] ir [Direktyva 2001/14] buvo keletą kartų iš esmės keičiamos. Kadangi pakeitimų reikia daugiau, siekiant aiškumo direktyvos turėtų būti išdėstytos nauja redakcija ir sujungtos į vieną teisės aktą.“

21

Direktyvos 2012/34 6 straipsnio 1 ir 4 dalimis pakeista Direktyvos 91/440 6 straipsnio 1 dalis, o 6 straipsnio 3 dalimi – pastarosios direktyvos 9 straipsnio 4 dalis.

22

Šios direktyvos 64 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, kad „valstybės narės užtikrina, kad įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini, kad būtų laikomasi šios direktyvos, be kita ko, kad jos laikytųsi susijusios įmonės, operatoriai, pareiškėjai, valdžios institucijos ir kiti atitinkami subjektai, įsigaliotų ne vėliau kaip 2015 m. birželio 16 d. Jos nedelsdamos pateikia Komisijai tų teisės aktų nuostatų tekstą“.

23

Tos pačios direktyvos 65 straipsnyje numatyta, kad „[d]irektyvos [91/440] <...> ir [2001/14] su pakeitimais, padarytais direktyvomis, nurodytomis IX priedo A dalyje, panaikinamos nuo 2012 m. gruodžio 15 d., nedarant poveikio valstybių narių pareigoms, susijusioms su direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę terminais, nustatytais IX priedo B dalyje“. 2015 m. kovo 12 d. klaidų ištaisyme buvo numatyta, kad šios direktyvos panaikinamos nuo 2015 m. birželio 17 d.

Vokietijos teisė

24

1993 m. gruodžio 27 d.Allgemeines Eisenbahngesetz (Bendrasis geležinkelių įstatymas (BGB1., 1993, I dalis, p. 2378, 2396; 1994, I dalis, p. 2439) (toliau – AEG) numatyta:

„(1)   Valstybės geležinkelių transporto įmonės

1.

kurios yra ir geležinkelių transporto įmonės, ir geležinkelių infrastruktūrą valdančios įmonės;

2.

a)

kurios yra tik geležinkelių transporto įmonės ir kurios per patronuojančiąją bendrovę susijusios su geležinkelių infrastruktūrą valdančia įmone, kuri yra valstybės geležinkelių transporto įmonė; arba

b)

kurios yra tik geležinkelių infrastruktūrą valdančiosios įmonės ir kurios per patronuojančiąją bendrovę susijusios su valstybės geležinkelių transporto įmone; arba

3.

kurios yra, kaip geležinkelių transporto įmonė arba geležinkelių infrastruktūrą valdanti įmonė, kitos geležinkelių transporto įmonės arba geležinkelių infrastruktūrą valdančios įmonės, kuri yra valstybės geležinkelių transporto įmonė, patronuojančioji ar patronuojamoji bendrovė,

turi pareigą, net jei įsteigtos ne kaip kapitalo bendrovės, parengti, pateikti patikrinti ir paskelbti metines finansines ataskaitas ir valdymo ataskaitą, atitinkančias didelėms kapitalo bendrovėms taikomus standartus, numatytus Prekybos kodekso trečios knygos antrame skyriuje. <...>

(1a)   Valstybės geležinkelio transporto įmonės, kaip jos suprantamos pagal 1 dalies 1 sakinio 1 punktą, tvarkydamos savo buhalterinę apskaitą turi atskirti dvi veiklos sritis; dėl to būtinos atskiros „transporto paslaugų teikimo“ ir „geležinkelių infrastruktūros valdymo“ veiklos sričių sąskaitos. Įmonių pateikiamoje metinėje ataskaitoje turi būti papildomai pateikiamas kiekvienos 1 sakinyje nurodytos veiklos srities, taip pat su ja nesusijusių veiklos sričių balansas ir pelno (nuostolių) ataskaita, parengti pagal komercinės teisės principus. <...>

(1b)   Valstybės lėšos, skirtos vienai iš šių dviejų veiklos sričių, nurodytų 1a dalies 1 sakinyje, negali būti perkeltos į kitą sritį. Šių dviejų veiklos sričių sąskaitos tvarkomos taip, kad būtų aišku, jog šio draudimo yra laikomasi. Tai taikoma ir įmonėms, kaip jos suprantamos pagal 1 dalies 1 sakinio 2 ir 3 punktus.

<...>

(1d)   Valstybės geležinkelių transporto įmonėms, kurios geležinkelių transporto paslaugas teikia ir keleivių, ir krovinių vežimo srityje, 1a dalis taikoma mutatis mutandis, turint mintyje, kad atskirų sąskaitų ir metinėse ataskaitose pateikiamų balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos reikalaujama tik dėl krovinių vežimo ir kad vietoj šio balanso galima pateikti turto įvertinimą. Valstybės lėšos, skirtos veiklai, susijusiai su keleivių vežimo paslaugų teikimu vykdant su viešosiomis paslaugomis susijusius įgaliojimus, atitinkamose sąskaitose turi atsispindėti atskirai ir negali būti perkeliamos veiklai, susijusiai su kitų transporto paslaugų teikimu ar kokiai nors kitai veiklai.“

<...>“

25

AEG 14 straipsnio 4 dalyje nustatyta:

„1.   Geležinkelio kelio valdytojai savo mokesčius turi nustatyti vadovaudamiesi nutarimu, priimtu pagal 26 straipsnio 1 dalies 6 ir 7 punktus, taip, kad būtų kompensuotos išlaidos, jų patirtos teikiant minimalų prieigos paketą, kaip tai suprantama pagal 1 dalies pirmą sakinį, įskaitant grąžos normą, kurią rinka pajėgi pakelti.

2.   Taip jie gali rinkti mokesčius, didesnius už sąnaudas, patiriamas dėl geležinkelio paslaugų teikimo, o mokesčiai gali būti diferencijuojami atsižvelgiant į ilgų nuotolių keleivių vežimo, trumpų nuotolių keleivių vežimo ar krovinių vežimo paslaugas, taip pat į šių transporto paslaugų rinkos atskirus segmentus, tačiau užtikrinant konkurencingumą, ypač tarptautinio prekių vežimo geležinkeliais. Vis dėlto, kiek tai susiję su antru sakiniu, vienam rinkos segmentui mokesčių dydis negali viršyti sąnaudų, kurių tiesiogiai patiriama dėl geležinkelio paslaugų teikimo ir grąžos normos, kurią rinka pajėgi pakelti.“

26

Subsidijos, teikiamos siekiant pritraukti investicijų keičiant esamą tinklą, reglamentuojamos 2009 m. sausio 9 d. Vokietijos Federacinės Respublikos, geležinkelių infrastruktūrą valdančių Deutsche Bahn AG įmonių ir pačios Deutsche Bahn AG sudarytame Leistungs- und Finanzierungsvereinbarung (Susitarimas dėl paslaugų teikimo ir finansavimo), iš dalies pakeistame 2010 m. lapkričio 4 d. ir 2013 m. rugsėjo 6 d. Šis susitarimas nuo 2015 m. sausio 1 d. pakeistas Leistungs- und Finanzierungsvereinbarung II (Susitarimas dėl paslaugų teikimo ir finansavimo II, toliau – LuFV II), kuriame nustatytas, be kita ko, uždaras finansavimo ratas, kiek tai susiję su iš infrastruktūros gaunamu pelnu, kuris visas pirmiausiai pervedamas federacinei valstybei, paskui vėl investuojamas į infrastruktūrą.

Faktinės aplinkybės

27

Įmonių grupė Deutsche Bahn, kuriai vadovauja kontroliuojančioji bendrovė (holdingas) Deutsche Bahn AG (toliau – DB grupė), vykdo su nacionalinio ir tarptautinio keleivių ir krovinių pervežimo, logistikos ir papildomų paslaugų teikimu susijusią veiklą geležinkelių transporto srityje.

28

AEG 9a straipsnyje nustatyta, kad įvairius geležinkelių infrastruktūros objektus, nurodytus Direktyvos 2012/34 3 straipsnio 3 punkte ir jos I priede, valdo bendrovė DB Netz AG. Kitus infrastruktūros objektus, kaip jie suprantami pagal šią direktyvą, valdo DB Station & Service AG ir DB Energy GmbH.

29

Grupės veikla, susijusi su transportu, savo ruožtu valdoma per specialias įmones, priklausančios bendrovei DB Mobility Logistics AG, kurios 100% akcinio kapitalo priklauso DB AG, o viena iš tų įmonių yra DB Regio AG.

30

DB AG su savo patronuojamosiomis bendrovėmis sudarė sutartis dėl pelno kontrolės ir perdavimo (toliau – pelno perdavimo sutartys). Šiose sutartyse buvo numatyta, kad patronuojamųjų bendrovių pelnas perduodamas patronuojančiajai bendrovei ir kad jos teisė jį panaudoti neribojama. Kartu jose buvo numatyta DB AG pareiga padengti savo patronuojamųjų bendrovių patiriamus nuostolius.

Ikiteisminė procedūra

31

2012 m. lapkričio 22 d. oficialiu pranešimu Komisija atkreipė Vokietijos Federacinės Respublikos dėmesį apie galimą tuo metu dar galiojusių direktyvų 91/440 ir 2001/14, taip pat Reglamento Nr. 1370/2007 pažeidimą dėl to, kad DB AG apskaitoje nepaisyta draudimų viešąsias lėšas, skirtas geležinkelių infrastuktūrai, kompensacijas už regionines keleivių vežimo paslaugas, teikiamas vykdant su viešosiomis paslaugomis susijusius įgaliojimus, ir galiausiai mokesčius už naudojimąsi geležinkelių tinklu, perkelti į kitas veiklos sritis ir skirti visų keleivių vežimo geležinkeliais veiklai.

32

2013 m. kovo 20 d. raštu ši valstybė narė atsakė į Komisijos oficialų pranešimą; ji nesutiko su Komisijos pozicija.

33

2013 m. birželio 21 d. Komisija nusiuntė pagrįstą nuomonę, joje pakartojo oficialiajame pranešime išdėstytą poziciją ir dėl atitinkamų aspektų rėmėsi ne tik Reglamentu Nr. 1370/2007, bet ir Direktyva 2012/34, kuri įsigaliojo 2012 m. gruodžio 15 d. ir kuria pakeistos direktyvos 91/440 ir 2001/14. Toje nuomonėje ji ragino Vokietijos Federacinę Respubliką per du mėnesius nuo gavimo imtis būtinų priemonių, kad į ją būtų tinkamai atsižvelgta.

34

2013 m. rugpjūčio 21 d. raštu Vokietijos Federacinė Respublika atsakė į pagrįstą nuomonę ir pakartotinai išdėstė pirma išsakytus argumentus.

35

Kadangi tokia situacija Komisijos netenkino, ji nusprendė pareikšti šį ieškinį.

Dėl ieškinio

Dėl priimtinumo

Dėl viso ieškinio ir atskirų kaltinimų neaiškumo

36

Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad Komisijos pateikti keturi kaltinimai, vertinami tiek bendrai, tiek atskirai, yra nepakankamai tikslūs dėl netiksliai ir nenuosekliai vartojamų žodžių, o tai jai trukdo suprasti, dėl kokių veiksmų ar neveikimo ji kaltinama, taip pat šių kaltinimų turinį. Jos teigimu, Komisija konkrečiai nenurodė, ar įsipareigojimų neįvykdymas, dėl kurių ji kaltinama, susijęs su tuo, kad ji netinkamai perkėlė Sąjungos teisę, netinkamai įgyvendino įstatymą arba jos elgesys buvo neteisėtas dėl to, kad ji buvo DB AG savininkė.

37

Dėl kiekvieno iš šių keturių kaltinimų ji teigia, kad Komisija tiksliai nenurodė, kokiais konkrečiai veiksmais pažeistos nagrinėjamos nuostatos ir kad, atsižvelgiant į tai, jog ji nurodė tik DB grupės narių tarpusavyje sudarytas sutartis, jai nepavyko nustatyti nacionalinės teisės normos, kurios turinys arba taikymas prieštarautų šių nuostatų tekstui ar jų tikslams.

38

Komisija nesutinka su tokia pozicija.

39

Šiuo klausimu reikia priminti, kad iš Teisingumo Teismo procedūros reglamento 120 straipsnio c punkto ir su juo susijusios jurisprudencijos matyti, kad, kiek tai susiję su tiesioginiais ieškiniais, kiekviename ieškinyje turi būti nurodytas ginčo dalykas ir pagrindų, kuriais grindžiamas ieškinys, santrauka, o ši nuoroda turi būti pakankamai aiški ir tiksli, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Teisingumo Teismas – vykdyti kontrolę. Iš to išplaukia, kad esminės faktinės aplinkybės ir teisiniai pagrindai, kuriais grindžiamas ieškinys, turi būti nuosekliai ir suprantamai išdėstyti paties ieškinio tekste (2016 m. birželio 2 d. Sprendimas Komisija / Nyderlandai, C‑233/14, EU:C:2016:396, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

40

Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad pagal SESV 258 straipsnį pareikštame ieškinyje kaltinimai turi būti pateikti nuosekliai ir tiksliai, kad valstybė narė ir Teisingumo Teismas galėtų tiksliai įvertinti Sąjungos teisės pažeidimo, kuriuo kaltinama, apimtį, o tai yra būtina sąlyga tam, kad ta valstybė narė galėtų veiksmingai pasinaudoti gynybos priemonėmis, o Teisingumo Teismas – patikrinti, ar įvykdyti nurodyti įsipareigojimai, ar ne (2016 m. birželio 2 d. Sprendimas Komisija / Nyderlandai, C‑233/14, EU:C:2016:396, 33 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

41

Nagrinėjamu atveju, kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 36 punkte, Komisija savo ieškinyje tiksliai nurodė tiek tariamai Vokietijos Federacinės Respublikos pažeistas Sąjungos teisės nuostatas, tiek aplinkybes, dėl kurių ji kaltinama, t. y. kiek tai susiję su pirmaisiais trimis kaltinimais, kad egzistavo DB AG ir jos patronuojamųjų bendrovių sudarytos pelno perdavimo sutartys, pagal kurias DB AG gautą pelną, nepaisant jo kilmės, galėjo be jokių apribojimų panaudoti bet kokiam tikslui, o kiek tai susiję su ketvirtuoju kaltinimu, – kad DB Regio apskaitoje atskirai nenurodytos viešosios lėšos, kurios jai buvo pervestos dėl veiklos, susijusios su keleivių transporto paslaugų teikimu vykdant su viešosiomis paslaugomis susijusius įgaliojimus.

42

Reikia taip pat konstatuoti, kad nei visas Komisijos ieškinio tekstas, nei kiekvienas iš jos pateiktų kaltinimų neduoda pagrindo Vokietijos Federacinei Respublikai abejoti dėl to, ar turimas mintyje netinkamas Sąjungos teisės perkėlimas, ar netinkamas įstatymo įgyvendinimas, ar neteisėtas elgesys dėl to, kad ji yra DB AG savininkė.

43

Be to, kad Komisija savo pagrįstoje nuomonėje aiškiai nurodė, jog Vokietijos Federacinė Respublika, atrodo, formaliai perkėlė ginčijamas nuostatas, iš DB AG ir jos įvairių patronuojamųjų bendrovių sudarytų pelno perdavimo sutarčių detalaus aprašymo, taip pat iš apibūdinimo, iš ko buvo sudarytas ir kaip perduodamas DB Netz, DB Station & Services ir DB Energie pelnas, aiškiai matyti, kad problemų kėlė dėl šių sutarčių grupėje DB susiklostę finansiniai santykiai, o ne koks nors neteisingas nagrinėjamų Sąjungos teisės nuostatų perkėlimas.

44

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vokietijos Federacinė Respublika galėjo suprasti Europos Sąjungos pažeidimų, dėl kurių ji kaltinama, esmę.

Dėl ieškinio priimtinumo

– Šalių argumentai

45

Vokietijos Federacinė Respublika mano, kad šis ieškinys taip pat yra nepriimtinas, nes jame pateikti reikalavimai susiję su Direktyva 2012/34, kurios perkėlimo terminas baigiasi 2015 m. birželio 16 d., t. y. ši data yra vėlesnė už tą, į kurią turi būti atsižvelgiama vertinant, ar ji įvykdė nurodytus įsipareigojimus, ar ne. Šios valstybės narės teigimu, turi būti atsižvelgiama tik į direktyvų 91/440 ir 2001/14 nuostatas.

46

Savo dublike, kurį pateikė po to, kai Taryba paskelbė 2015 m. kovo 12 d. klaidų ištaisymą, kuriame nurodyta, jog direktyvos 91/440 ir 2001/14 panaikinamos ne nuo 2012 m. gruodžio 15 d., bet nuo 2015 m. birželio 17 d., Komisija prašo Teisingumo Teismo, jei reikia, jos papildomai nurodytus prašymus dėl Direktyvos 2012/34 grįsti šio ieškinio 1–4 punktuose nurodytais reikalavimais dėl direktyvų 91/440 ir 2001/14.

– Teisingumo Teismo vertinimas

47

Tuo metu, kai buvo išsiųsta pagrįsta nuomonė ir pareikštas šis ieškinys, direktyvos 91/440 ir 2001/14 jau nebebuvo Sąjungos teisės sistemos dalis, nes Direktyvos 2012/34 65 straipsniu jos buvo panaikintos nuo 2012 m. gruodžio 15 d.

48

Taigi, kaip generalinis advokatas pažymėjo savo išvados 42 punkte, tam, kad galėtų pagrįsti savo ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo pripažinimo, Komisija galėjo remtis tik Direktyva 2012/34.

49

Be to, kaip matyti iš šio sprendimo 1 punkto, reikia pažymėti, jog Komisija, išdėstydama šio ieškinio reikalavimus, kiekviename jos pateiktame kaltinime būtent nurodė ne tik atitinkamą Direktyvos 2012/34 straipsnį, bet ir šį atitinkančią direktyvų 91/440 ir 2001/14 nuostatą ir taip pašalino bet kokią abejonę dėl Sąjungos teisės, į kurią atsižvelgiant turi būti vertinamas šio ieškinio pagrįstumas arba įsipareigojimų neįvykdymo, dėl kurio kaltinama, apimtis (pagal analogiją žr. 2014 m. spalio 22 d. Sprendimo Komisija / Nyderlandai, C‑252/13, EU:C:2014:2312, 3537 punktus).

50

Be to, iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad Komisija gali siekti, kad būtų pripažinta, jog neįvykdyti įsipareigojimai, numatyti vėliau pakeistoje arba panaikintoje pirminėje Sąjungos teisės akto redakcijoje, kurie ir toliau galioja pagal naujo Sąjungos teisės akto nuostatas (2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Komisija / Lenkija, C‑281/11, EU:C:2013:855, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Kaip Komisija nurodė savo dublike, jos ieškinys susijęs tik su Direktyvos 2012/34 nuostatomis, kurios jau buvo įtvirtintos direktyvose 91/440 ir 2001/14.

51

Taigi visas šis ieškinys turi būti pripažintas priimtinu.

Dėl esmės

52

Visų pirma, atsižvelgiant į tai, kad 2015 m. kovo 12 d. paskelbtas klaidų ištaisymas, kuriame numatyta, kad nuo 2015 m. birželio 17 d. direktyvos 91/440 ir 2001/14 panaikinamos, reikia pažymėti, kad tą dieną, į kurią turėjo būti atsižvelgiama vertinant šio ieškinio pagrįstumą (2014 m. balandžio 8 d. Sprendimo Komisija / Vengrija, C‑288/12, EU:C:2014:237, 29 punktas), t. y. 2013 m. rugpjūčio 13 d., kurią baigėsi pagrįstoje nuomonėje nustatytas terminas, direktyvos 91/440 ir 2001/14 ratione temporis buvo taikomos.

53

Taigi šio ieškinio pagrįstumą reikia vertinti remiantis: dėl pirmojo ir antrojo kaltinimų – Direktyvos 91/440 6 straipsnio 1 dalimi, dėl trečiojo pagrindo – Direktyvos 2001/14 7 straipsnio 1 dalimi, o dėl ketvirtojo pagrindo – Direktyvos 91/440 9 straipsnio 4 dalimi, siejama su Reglamento Nr. 1370/2007 6 straipsnio 1 dalies ir šio reglamento priedo 5 punkto nuostatomis.

54

Be to, šio sprendimo 43 straipsnyje buvo nurodyta, kad Komisija nekaltina Vokietijos Federacinės Respublikos neteisingai perkėlus ginčijamų direktyvų. Todėl nereikia atsakyti į šios valstybės narės dėl šio aspekto pateiktus argumentus ginčijant pirmąjį–trečiąjį kaltinimus.

Dėl antrojo kaltinimo, kad pažeista Direktyvos 91/440 6 straipsnio 1 dalis, nes vedant DB AG patronuojamųjų bendrovių, atsakingų už geležinkelių infrastruktūros valdymą, buhalterinę apskaitą nepaisyta draudimo geležinkelių infrastruktūrai valdyti skirtas viešąsias lėšas skirti transporto paslaugų teikimo veiklai

– Šalių argumentai

55

Pateikdama savo antrąjį kaltinimą, kurio pagrįstumas vertintinas pirmiausiai, Komisija Vokietijos Federacinei Respublikai priekaištauja dėl DB grupės patronuojamųjų įmonių, geležinkelių infrastruktūros valdytojų, vedamos apskaitos tvarkos, kuri neleidžia paisyti draudimo geležinkelių infrastruktūrai valdyti skirtas viešąsias lėšas skirti transporto paslaugų teikimo veiklai, ir dėl to pažeidžiama Direktyvos 91/440 6 straipsnio 1 dalis.

56

Iš tikrųjų, kadangi viešosios lėšos, naudojamos infrastruktūros valdytojų turtui įsigyti, nenurodomos nei jų pelno (nuostolių) ataskaitoje, nei jų balanse, tai neleidžia, kaip teigia Komisija, nustatyti, kuri šių valdytojų pelno dalis, perduodama DB AG pagal ginčijamas pelno perdavimo sutartis, gauta dėl viešųjų lėšų, ir priskirti pelną prie geležinkelių infrastruktūros valdymo veiklos ir kitos šių valdytojų veiklos. Dėl to DB AG, kuriai gali būti perduotas nediferencijuotas jos patronuojamųjų bendrovių, geležinkelių infrastruktūros valdytojų, pelnas, gali jį panaudoti savo nuožiūra.

57

Šiuo klausimu Vokietijos Federacinė Respublika iš esmės tvirtina, kad Komisija neteisingai aiškina ginčijamą nuostatą, nes klysta manydama, kad „balansas“ ir „apskaita“ reiškia tą patį, ir kad toje nuostatoje įtvirtintas skaidrumo reikalavimas nereiškia, jog viešosios lėšos turi būti registruojamos išorinės įmonės apskaitos dokumentuose, t. y. balanse, veiklos rezultatų ataskaitoje ar veiklos ataskaitoje. Toje nuostatoje tik reikalaujama atskirti transporto ir infrastruktūros įmonių apskaitą, o šis reikalavimas nagrinėjamu atveju buvo įvykdytas, nes DB Netz, DB Station & Service ir DB Energie teisiškai yra savarankiškos įmonės ir transporto paslaugų neteikia. Iš tikrųjų šia nuostata siekiama ne kontroliuoti, ar lėšos naudojamos pagal jų paskirtį, o tik užtikrinti teisingą ir nediskriminacinę prieigą prie infrastruktūros.

58

Vokietijos Federacinės Respublikos teigimu, šioje nuostatoje neįtvirtintas didesnės apimties ir konkretesnis reikalavimas nei vesti registrus ir apskaitą taip, kad būtų galima patikrinti, ar laikomasi draudimo dėl perdavimo. Šią ribotą pareigą patvirtina Komisijos valia, kiek tai susiję su jos pateiktu ketvirtuoju geležinkelių paketu, padidinti infrastruktūros valdytojų ir geležinkelių įmonių finansinių operacijų atskirtį.

59

Be to, ji priduria, kad kiekvienais metais DB grupės bendrovės tvarko ir atskirai skelbia su geležinkelio įmonių teikiamomis transporto paslaugomis susijusios veiklos ir su geležinkelių infrastruktūros valdymu susijusios veiklos pelno (nuostolių) ataskaitas ir balansus.

60

Galiausiai Vokietijos Federacinė Respublika priduria, kad tai, jog viešosios lėšos neįtrauktos į balansą, nereiškia, kad jos nebuvo užregistruotos tvarkant vidaus apskaitą.

– Teisingumo Teismo vertinimas

61

Dėl Direktyvos 91/440 6 straipsnio 1 dalies, siejamos su šios direktyvos ketvirta konstatuojamąja dalimi, reikia pažymėti, kad ja siekiama, kaip tai rodo skirsnio, kuriame yra šis straipsnis, pavadinimas, užtikrinti, kad būtų atskirtas geležinkelių infrastruktūros valdymas ir geležinkelio transporto veikla taip, kad šios veiklos sritys galėtų būti valdomos atskirai, bet taip pat, kad vienai iš šių veiklos sričių skirtos valstybės lėšos negalėtų dėl subsidijų dubliavimo būti perkeltos iš vienos srities į kitą sritį.

62

Šiuo tikslu Direktyvos 91/440 6 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad būtų vedamos atskiros pelno (nuostolių) sąskaitos ir atskiri balansai, pirma, dėl veiklos, susijusios su transporto paslaugų teikimu, ir, antra, dėl veiklos, susijusios su geležinkelių infrastruktūros valdymu. Konkrečiai dėl valstybės lėšų apskaitos pažymėta, kad turi būti aišku, kad jų perkėlimo draudimo laikomasi.

63

Šiame straipsnyje taip pat reikalaujama, kad veiklos, susijusios su transporto paslaugų teikimu ir geležinkelio infrastruktūros valdymu, ataskaitos būtų skelbiamos.

64

Tuo remiantis konkrečiai dėl viešųjų lėšų darytina išvada, kad teisės aktų leidėjas nusprendė iš įmonių, teikiančių geležinkelių transporto paslaugas ir valdančių geležinkelių infrastruktūrą, pareikalauti ne tik registruoti šias lėšas ataskaitose, kad būtų galima stebėti jų buhalterinę apskaitą, bet ir tas ataskaitas paskelbti, kad būtų užtikrintas su šiomis lėšomis susijusios informacijos viešumas, kuris turi padėti objektyviai patikrinti, ar nėra subsidijų dubliavimo, kiek tai susiję su geležinkelių infrastruktūros valdymo veikla ir geležinkelio transporto veikla.

65

Iš tikrųjų Direktyvos 91/440 6 straipsnio 1 dalimi siekiama ne tik, kad būtų vedama tiksli apskaita, leidžianti, be kita ko, nustatyti geležinkelio įmonių gautas valstybės lėšas, bet ir šių lėšų panaudojimo išorinio skaidrumo.

66

Kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 65, 68 ir 71 punktuose, Sąjungos teisės aktų leidėjas, pavartodamas šioje nuostatoje formuluotę „turi būti aišku“, siekė palengvinti valstybės lėšų perkėlimo į kitą veiklos sritį draudimo laikymąsi, o tai būtų sunku padaryti, jei geležinkelio įmonių apskaita nebūtų skaidri; skaidrumas padeda nustatyti subsidijų dubliavimą, o tai yra visų vėlesnių Sąjungos reglamentų dėl geležinkelių transporto tikslas, atsižvelgiant tiek į 1977 m. gruodžio 12 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 2830/77 dėl būtinų priemonių, kad būtų pasiektas geležinkelio įmonių apskaitos sistemų ir metinės atskaitomybės panašumas (OL L 334, 1977, p. 13), tiek į Direktyvą 91/440 ar Direktyvą 2001/12.

67

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Direktyvos 91/440 9 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad, kiek tai susiję su geležinkelio įmonėmis, teikiančiomis asmenų ir krovinių vežimo paslaugas, su apskaita ir skelbimu susijusios pareigos yra analogiškos toms, kurios numatytos Direktyvos 91/440 6 straipsnio 1 dalyje; tai, kaip matyti iš Direktyvos 2001/12 9 konstatuojamosios dalies, aiškiai išplaukia iš reikalavimo, kad jų finansai būtų skaidrūs, įskaitant bet kokią valstybės suteiktą kompensaciją ar pagalbą.

68

Taigi, priešingai, nei teigia Vokietijos Federacinė Respublika, Direktyvos 91/440 6 straipsnio 1 dalis negali būti aiškinama kaip geležinkelio įmonių pareigas siejanti tik su jų gaunamų valstybės lėšų registravimu jų apskaitos dokumentuose net ir tuo atveju, kai toks registravimas galėtų leisti, kiek tai susiję su šių bendrovių vidaus apskaita, nustatyti, ar laikytasi šių lėšų perkėlimo draudimo.

69

Nagrinėjamu atveju, kaip tai pripažįsta ir ši valstybė narė, DB AG patronuojamųjų bendrovių gautos valstybės lėšos – dėl kurių Komisija neteigė, kad jos tikrai nebuvo įtrauktos į apskaitos dokumentus – nenurodytos DB AG patronuojamųjų bendrovių sąskaitose. Nesant tokio įrašo, kaip teigia Komisija, neįmanoma nustatyti, kokią infrastruktūros valdytojų DB AG pervesto pelno dalį sudarė tokios lėšos, ir dėl to negali būti tenkinamas buhalterinės apskaitos skaidrumo reikalavimas, apie kurį priminta šio sprendimo 66 punkte.

70

Todėl nesiėmusi visų priemonių, reikalingų, kad apskaita būtų tvarkoma taip, kad būtų galima nustatyti, ar laikomasi draudimo geležinkelių infrastruktūrai valdyti skirtas viešąsias lėšas skirti transporto paslaugų teikimo veiklai, Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 91/440 6 straipsnio 1 dalį.

71

Taigi antrasis kaltinimas yra pagrįstas.

Dėl pirmojo kaltinimo, kad pažeista Direktyvos 91/440 6 straipsnio 1 dalis, nes pagal pelno perdavimo sutartis leidžiama geležinkelių paslaugas finansuoti iš lėšų, skirtų geležinkelių infrastruktūrai

– Šalių argumentai

72

Pateikdama pirmąjį kaltinimą Komisija priekaištauja Vokietijos Federacinei Respublikai dėl to, kad ši leido taikyti pelno perdavimo sutarčių sistemą, kuri leidžia, pažeidžiant Direktyvos 91/440 6 straipsnio 1 dalį, geležinkelių transporto veiklai skirti viešąsias lėšas, kurios buvo skirtos geležinkelių infrastruktūrai valdyti.

73

Komisijos teigimu, DB AG patronuojamųjų bendrovių, veikiančių infrastruktūros rinkoje, gautas pelnas, jai perduodamas pagal pelno perdavimo sutartis, buvo naudojamas veiklai, susijusiai su transporto veiklos teikimu, nepaisant pelno kilmės, taigi, net jeigu jis gautas dėl viešųjų lėšų, skirtų infrastruktūrai valdyti.

74

Šiuo tikslu ji nurodo DB grupės bendrovių, siūlančių transporto paslaugas, kaip antai DB Schenker Rail, nuostolių kompensavimą 2009 ir 2010 metais. Ji taip pat nurodo tai, kad DB grupė finansavo kitų transporto įmonių įsigijimą, ir tai, kad apskritai pagerėjo jos mokumas. Dėl šio aspekto Komisija patikslina, kad DB Netz, DB Station & Service ir DB Energie 2007–2011 metų laikotarpiu veikė pelningai tik dėl pajamų, gautų iš geležinkelių infrastruktūros ir (arba) viešųjų lėšų, ir kad dėl to perduotas pelnas turi pagalbos požymių, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 91/440 6 straipsnio 1 dalį.

75

Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, pirma, kad šis kaltinimas grindžiamas klaidingu Direktyvos 91/440 6 straipsnio 1 dalies aiškinimu; antra, kad AEG 9 straipsnio 1b dalimi ji teisingai perkėlė šią nuostatą.

76

Ji mano, kad pagal Direktyvos 91/440 6 straipsnio 1 dalį nedraudžiama, kad patronuojamosios bendrovės gautų pelno arba vėliau pervestų jį patronuojančiajai bendrovei, nes draudžiamas tik viešųjų lėšų, skirtų geležinkelio infrastruktūrai, perkėlimas, o ne pajamos, kurias įmonės, kurioms pavesta valdyti geležinkelių infrastruktūrą, gauna tą infrastruktūrą komerciškai eksploatuodamos.

77

Komisija savo dublike ginčija Vokietijos Federacinės Respublikos pateikiamą Direktyvos 91/440 6 straipsnio 1 dalies aiškinimą. Jos teigimu, iš siūlomos priimti Direktyvos 2001/12 projekto matyti, kad šia nuostata buvo siekiama užtikrinti teisingą ir nediskriminacinį požiūrį į visas geležinkelio įmones; šis tikslas tik galėjo būti pasiekiamas leidžiant visapusišką infrastruktūros finansavimą, kiek tai susiję, pirma, su visomis jos sąnaudomis ir, antra, visomis pajamomis, t. y. su valstybės lėšomis ir mokesčiais už naudojimąsi tinklu.

78

Komisija taip pat nesutinka su argumentu, kad „viešosios pagalbos“ sąvoka, vartojama Direktyvos 91/440 6 straipsnio 1 dalyje, reiškia tik viešąsias lėšas, suteiktas iš viešojo biudžeto ir pagal konkrečius teisės aktus. Šia nuostata siekiama užkirsti kelią subsidijų dubliavimui ir tiek jos tekstas, tiek parengiamieji dokumentai patvirtina, kad tai yra viešosios lėšos, kaip jos suprantamos pagal valstybės pagalbos schemą, kurioje vartojami tie patys terminai.

79

Savo triplike Vokietijos Federacinė Respublika kaltina Komisiją tuo, kad ši neįrodė savo teiginių, ir remiasi patikrinimais, kuriuos dėl nagrinėjamų lėšų ex ante ir ex post atliko Bundesnetzagentur (Federalinė tinklų agentūra, Vokietija) ir Bundesrechnungshof (Federaliniai audito rūmai, Vokietija).

80

Savo ruožtu Italijos vyriausybė teigia, kad Direktyvos 91/440 6 straipsnio 1 dalyje nustatomos tik apskaitos taisyklės, siekiant išvengti subsidijų dubliavimo. Ji taip pat mano, kad niekas neprieštarauja tam, kad tinklo valdytojas pelną valdytų savarankiškai. Dėl šio aspekto ji pabrėžia, kad Teisingumo Teismas pripažino, jog įmonių struktūros holdingo forma yra galiojančios ir kad Komisijos pozicija sumažina geležinkelio grupių valdymo laisvę, o tai prieštarauja Direktyvos 91/440 4 ir 5 straipsniams.

– Teisingumo Teismo vertinimas

81

Pagal Direktyvos 91/440 6 straipsnio 1 dalį draudžiama geležinkelių infrastruktūrai valdyti skirtas valstybės lėšas skirti geležinkelio transporto teikimo veiklai ir atvirkščiai.

82

Tokio draudimo nesilaikymas reiškia, pirma, kad problema kyla dėl „valstybės lėšų“ perkėlimo, ir, antra, kad taip perkeltos lėšos buvo naudojamos kitai veiklai nei ta, kuriai tos lėšos buvo skirtos.

83

Dėl šio kaltinimo reikia pažymėti, kad Komisija bet kuriuo atveju teisiškai pakankamai neįrodė, kad pelno perdavimo sutartys, net darant prielaidą, kad dėl jų valstybės lėšos perskirtos, o su tuo Vokietijos Federacinė Respublika nesutinka, lėmė tariamus sumų perkėlimus, kad jos būtų panaudotos nustatytai geležinkelių transporto veiklai.

84

Pagal suformuotą jurisprudenciją, vykstant procedūrai dėl įsipareigojimų neįvykdymo, pradėtai remiantis SESV 258 straipsniu, Komisija privalo įrodyti nurodomo įsipareigojimų neįvykdymo buvimą ir pateikti Teisingumo Teismui visus įrodymus, reikalingus patikrinti, ar tie įsipareigojimai įvykdyti, ar ne, o tai darant negali būti remiamasi kokia nors prielaida (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Komisija / Vokietija, C‑600/10, nepaskelbtas Rink., EU:C:2012:737, 13 punktą ir 2016 m. lapkričio 10 d. Sprendimo Komisija / Graikija, C‑504/14, EU:C:2016:847, 111 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

85

Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad Komisijos pateikti įrodymai, susiję su ginčijamomis aplinkybėmis, t. y. kad pagal pelno perdavimo sutartis perduotas pelnas buvo naudojamas siekiant geležinkelių transporto paslaugas finansuoti geležinkelių infrastruktūrai skirtomis lėšomis, yra mažai pagrįsti dokumentais arba iš viso jais nepagrįsti ir iš esmės neišsamūs.

86

Visų pirma dėl įrodymų, pateiktų siekiant pagrįsti teiginį, kad pelno perdavimu buvo siekiama kompensuoti transporto veiklą vykdančios DB Schenker Rail nuostolingą veiklą 2009 ir 2010 metais, reikia pažymėti, kad Komisija tik nurodė, darydama nuorodą į savo pagrįstą nuomonę, kad DB grupės infrastruktūros valdymo įmonės gavo pelno ir kartu DB AG kompensavo nuostolius, kurių patyrė geležinkelių transporto veikla užsiimančios DB grupės bendrovės, tačiau neįrodė, kad šioms operacijoms naudojamas sumas sudarė sumos, gautos iš vienos ar daugiau DB grupės bendrovių, atsakingų už infrastruktūros valdymą.

87

Dėl įrodymų, pateiktų siekiant pagrįsti teiginį, kad perduotas pelnas leido DB AG finansuoti transporto įmonių įsigijimą, reikia pažymėti, kad Komisija savo rašytiniuose dokumentuose nepateikė konkrečių įmonių sąrašo ir šiuo klausimu tik nurodė savo pagrįstą nuomonę, kurioje nieko nėra daugiau, tik šių įmonių pavadinimai; bet kuriuo atveju joje nėra jokios informacijos apie įsigytų įmonių vertę ar to įsigijimo finansavimo tvarką.

88

Dar dėl įrodymų, pateiktų siekiant pagrįsti teiginį, kad perduotas pelnas padėjo pagerinti DB grupės pelningumą ir mokumą, pažymėtina, kad Komisija tik glaustai pakartojo tai, kas buvo nurodyta vertinimo agentūrų ataskaitose, kurios šiuo klausimu nelabai patikimos.

89

Galiausiai dėl teiginio, kad pelną perdavė DB Netz, DB Station & Service ir DB Energie, reikia nurodyti, kad Komisija tik teigia, jog šių bendrovių pelnas, kuris, kaip ji mano (konkretaus įrodymo šiuo klausimu ji nepateikė), gautas tik dėl pajamų iš infrastruktūros naudojimo ir viešųjų lėšų, pagal pelno perdavimo sutartis buvo perduotas DB AG, bet nepateikė jokio įrodymo, kuris leistų patvirtinti, kad šis pelnas vėliau buvo skirtas geležinkelių transporto veiklai finansuoti.

90

Taigi reikia daryti išvadą, nesant būtinybės vertinti, ar Komisijos nurodytas pelno perdavimas turi būti kvalifikuojamas kaip „pagalba“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 91/440 6 straipsnio 1 dalį, kad Teisingumo Teismas neturi pakankamai duomenų, kad galėtų konstatuoti, jog ginčijamos pelno perdavimo sutartys leido geležinkelių transporto paslaugas finansuoti geležinkelių infrastruktūrai skirtomis lėšomis ir kad dėl to Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 91/440 6 straipsnio 1 dalį.

91

Taigi pirmąjį Komisijos kaltinimą reikia atmesti.

Dėl trečiojo kaltinimo, kad pažeista Direktyvos 2001/14 7 straipsnio 1 dalis, nes dėl DB grupės įmonių tarpusavyje sudaromų pelno perdavimo sutarčių mokesčiai už naudojimąsi infrastruktūra naudojami kitiems nei infrastruktūros valdytojo veiklai finansuoti tikslams

– Šalių argumentai

92

Pateikdama trečiąjį kaltinimą Komisija priekaištauja Vokietijos Federacinei Respublikai dėl to, kad dėl DB grupės įmonių tarpusavyje sudaromų pelno perdavimo sutarčių mokesčiai už naudojimąsi infrastruktūra naudojami kitiems nei infrastruktūros valdytojo veiklai finansuoti tikslams, ir taip pažeidžiama Direktyvos 2001/14 7 straipsnio 1 dalis.

93

Dėl šio aspekto Komisija tvirtina, kad infrastruktūros valdytojų pelno perdavimas DB AG, numatytas pelno perdavimo sutartyse, reiškia, kad mokesčius, mokamus už naudojimąsi infrastruktūra, infrastruktūros valdytojas naudoja ne savo atitinkamai apibrėžtai veiklai. Taip ir yra tada, kai pelnas gaunamas tik iš mokesčių, kaip tai yra DN Netz, DB Station & Service ir DB Energie atvejais. Komisija mano, kad tokiais atvejais mokesčiai paimami iš infrastruktūros valdytojo ir gali būti panaudojami kitiems nei jo veiklos tikslams.

94

Vokietijos Federacinė Respublika, palaikoma Italijos Respublikos, mano, kad, vertinant sistemingai, pagal Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 1 dalį, 7 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą ir 8 straipsnio 1 dalį infrastruktūros valdytojams leidžiama gauti tam tikrą grąžos normą, kuri yra turimų surinkti mokesčių sudedamoji dalis. Be to, jokioje šios direktyvos nuostatoje nenumatyta, kaip turėtų būti panaudojamas tų valdytojų gautas pelnas, kurį jie savo nuožiūra gali perleisti patronuojančiajai bendrovei.

95

Dėl to pagal Direktyvą 2001/14 nedraudžiama perduoti pelno, gauto dėl mokesčių už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra, apskaičiuotų remiantis atitinkama grąžos norma, nustatoma atsižvelgiant į nuosavas lėšas. Be to, AEG 14 straipsnio 4 dalies pirmame sakinyje numatyta, kad mokesčiai už infrastruktūrą turi būti skaičiuojami taip, kad kompensuotų geležinkelių infrastruktūros valdytojo sąnaudas, o grąžos norma gali būti pridedama, jei rinka tą gali pakelti. Taip gautos pajamos, priešingai, nei teigia Komisija, nelemia šios infrastruktūros finansavimo deficito.

96

Galiausiai tokį aiškinimą patvirtina Komisijos neseniai pateiktas, kiek tai susiję su ketvirtuoju geležinkelių paketu, pakeitimo pasiūlymas, kad nereikėtų reikalauti, kad pajamos, gautos dėl geležinkelių infrastruktūros naudojimo, būtų būtinai skiriamos geležinkelio keliams eksploatuoti ir prižiūrėti.

97

Savo dublike Komisija atkreipia dėmesį į tai, jog Direktyvos 2001/14 6 straipsnį galima paaiškinti per mokesčių už naudojimąsi infrastruktūra, apskaičiavimo tvarką, kuri įprastai taikoma atsižvelgiant į tiesiogines sąnaudas ir nuolatinius nuostolius, kurių patiria įmonės valdytojos, jeigu valdžios institucijos nepadengia, nors dalį, geležinkelių infrastruktūros sąnaudų. Šiomis aplinkybėmis Direktyvos 2001/14 6 straipsnis nustato valstybėms narėms pareigą prisiimti finansinę atsakomybę dėl tokios infrastruktūros valdytojų ir garantuoti jų biudžetų pusiausvyrą.

98

Be to, Komisija remiasi Bundesrat (Federalinė Taryba, Vokietija) nuomone, kuri, kaip ji mano, pagrindžia jos teiginį ir parodo neigiamą pelno perdavimo sutarčių poveikį, taip pat tuo, kad 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojo LuFV II, kuriuo siekta duoti atsaką į šį Bundesrat susirūpinimą, numatant, kad geležinkelių infrastruktūros valdytojų pelnas tiesiogiai pervedamas Federalinei valstybei, kad ši jį investuotų į savo infrastruktūrą.

99

Savo dublike Vokietijos vyriausybė pripažįsta, kad visos lėšos, kurias DB Netz perduoda DB AG, ar jų dalis sudarytos iš pajamų, gaunamų dėl mokesčių už naudojimąsi geležinkelių linijomis, bet tvirtina, kad šios lėšos vėliau praranda savo kvalifikaciją kaip mokesčių už geležinkelių infrastruktūros naudojimą, t. y. kai jas tinkamai gauna DB Netz kaip atlygį už leidimą naudoti šias linijas ir kai jos skiriamos atitinkamai veiklai finansuoti.

– Teisingumo Teismo vertinimas

100

Direktyvos 2001/14 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad mokesčiai už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra mokami infrastruktūros valdytojui ir naudojami jo veiklai finansuoti.

101

Pateikdama trečiąjį kaltinimą Komisija iš esmės teigia, kad minėtai nuostatai prieštarauja tai, jog DB grupės geležinkelių infrastruktūros valdytojai nuolat gauna pelno, kuris vėliau pagal ginčijamas pelno perdavimo sutartis gali būti pervedamas DB AG, o tai lemia tai, kad mokesčius už naudojimąsi infrastruktūra DB AG gali panaudoti kitiems nei šių geležinkelių infrastruktūros valdytojų veiklos finansavimo tikslams.

102

Tokiomis aplinkybėmis, kad būtų konstatuota, jog Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 2001/14 7 straipsnio 1 dalį, Komisija turi įrodyti, pirma, kad minėtą pelną, visą ar jo dalį, sudaro mokesčiai už naudojimąsi infrastruktūra, kad būtų galima jį tiems mokesčiams prilyginti, ir, antra, kad šis pelnas tikrai panaudotas kitiems tikslams, nei finansuoti atitinkamos infrastruktūros valdytojo veiklą.

103

Reikia konstatuoti, kad bet kuriuo atveju Komisija teisiškai pakankamai neįrodė, jog visų DB grupės geležinkelių infrastruktūros valdytojų ar kai kurių iš jų pelnas, gautas iš mokesčių už naudojimąsi infrastruktūra, tikrai buvo skirtas kitiems tikslams, nei finansuoti jų veiklą.

104

Šiuo klausimu šio sprendimo 84 punkte jau buvo priminta, kad Komisija turi įrodyti nurodomą įsipareigojimų neįvykdymą.

105

Komisija ne tik vien netiesiogiai nurodo infrastruktūros valdytojus, kurių pelnas pagal pelno perdavimo sutartis buvo panaudotas ne pagal paskirtį; iš jos rašytinių dokumentų (apie juos priminta šio sprendimo 93 punkte) matyti, kad savo argumentus ji grindžia iš esmės tuo, kad DB grupės infrastruktūros valdytojų DB AG perduotas pelnas bet kuriuo atveju reiškia, kad jis panaudotas kitiems nei Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 1 dalyje nurodytiems tikslams. Vis dėlto ji pati nurodo, kad nurodytas automatiškas panaudojimas nustatytas tik tam tikrais atvejais, t. y. kai jokio pelno be mokesčių negauta.

106

Šiuo klausimu, be to, reikia pažymėti, kad geležinkelių infrastruktūros valdytojo trečiajam subjektui perduotas pelnas tikriausiai nebūtinai reiškia, kad atitinkami ištekliai panaudojami kitiems tikslams nei šio valdytojo veiklai, susijusiai su infrastruktūra, finansuoti, kaip tai galėtų patvirtinti LuFV II įtvirtinta schema, pagal kurią sukurta uždaro finansavimo sistema, susijusi su pelnu, gautu iš infrastruktūros valdymo veiklos, kuris visas visų pirma pervedamas federalinei valstybei, o vėliau, kaip toks, iš naujo investuojamas į šią infrastruktūrą.

107

Taigi Komisija turėjo tiksliau nurodyti faktines aplinkybes, kuriomis grindžiamas trečiasis kaltinimas.

108

Be to, kalbant konkrečiau apie 2009 m. gautą pelną, DB Netz perduotą DB AG, reikia pažymėti, kad Vokietijos Federacinės Respublika iš esmės ginčijo tą aplinkybę, kad DB AG perduotas pelnas buvo gautas iš infrastruktūros mokesčių, ir tvirtino, kad, kaip matyti iš DB Netz veiklos ataskaitos, šis pelnas iš esmės gautas panaudojant rezervą, susidariusį dėl parduoto nekilnojamojo turto. O Komisija visiškai neginčijo šio paaiškinimo ir tik konstatavo, kad Vokietijos Federacinė Respublika neginčijo kitų nurodytų situacijų.

109

Taigi, nesant būtinybės vertinti, ar geležinkelių infrastruktūros valdytojų gautas ir tretiesiems subjektams perduotas pelnas gali būti prilygintas infrastruktūros mokesčiams taikant Direktyvos 2001/14 7 straipsnio 1 dalį, o tai Vokietijos Federacinė Respublika ginčija, reikia konstatuoti, kad Komisija teisiškai pakankamai neįrodė, kad nurodytas visų DB grupės infrastruktūros valdytojų ar kai kurių iš jų pelnas buvo gautas iš infrastruktūros mokesčių ar kad buvo naudojamas kitiems tikslams nei šiems valdytojams patikėtas geležinkelių infrastruktūros finansavimas.

110

Taigi trečiasis kaltinimas turi būti atmestas.

Dėl ketvirtojo kaltinimo, kad pažeista Direktyvos 91/440 9 straipsnio 1 dalis ir kartu aiškinamos Reglamento Nr. 1370/2007 6 straipsnio 1 dalies ir šio reglamento priedo 5 punkto nuostatos, nes viešosios lėšos, išmokėtos už veiklą, susijusią su keleivių vežimo paslaugų teikimu vykdant su viešosiomis paslaugomis susijusius įgaliojimus, „DG Regio“ apskaitos dokumentuose atskirai nenurodytos

– Šalių argumentai

111

Pateikdama ketvirtąjį kaltinimą Komisija priekaištauja Vokietijos Federacinei Respublikai dėl to, kad viešosios lėšos, išmokėtos DB Regio ir skirtos veiklai, susijusiai su keleivių vežimo paslaugų teikimu vykdant su viešosiomis paslaugomis susijusius įgaliojimus, atskirai nenurodytos (pagal kiekvieną sutartį) šios bendrovės apskaitos dokumentuose, priešingai, nei to reikalaujama pagal Direktyvos 91/440 9 straipsnio 1 dalį, siejamą su Reglamento Nr. 1370/2007 6 straipsnio 1 dalimi ir šio reglamento priedo 5 punkto paskutine įtrauka.

112

Komisijos teigimu, kompensacijos už viešąją paslaugą ir pajamos, gautos už parduotus bilietus, registruotos nurodant bendras sumas arba sumas, gautas už visas suteiktas paslaugas, dėl to neįmanoma patikrinti, ar atskirais atvejais suteiktos kompensacijos yra pernelyg didelės, siekiant nustatyti galimą subsidijų dubliavimą.

113

Dėl Direktyvos 91/440 9 straipsnio 4 dalies Vokietijos Federacinė Respublika nurodo, kad DB Regio, kaip regionines geležinkelių transporto paslaugas teikiantis subjektas, nepatenka į jos taikymo sritį pagal 2 straipsnio 2 dalį. Tokia išvada išplaukia iš Direktyvos 91/440 3 straipsnio, kuriame „regioninės paslaugos“ apibrėžtos kaip „transporto paslaugos, teikiamos regiono transporto poreikiams patenkinti“.

114

Dėl Reglamento Nr. 1370/2007 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo reikia pažymėti, kad Vokietijos Federacinė Respublika šio reglamento priedo 5 punktą aiškina taip, kad jame reikalaujama apskaitos dokumentuose atskirai nurodyti sutartis tik vieninteliu atveju, t. y. kai subjektas vykdo veiklą, kompensuojamą pagal viešųjų paslaugų įpareigojimų tvarką, ir dar kitą veiklą. Tai nėra DB Regio, teikiančios tik transporto paslaugas pagal viešųjų paslaugų įsipareigojimus, atvejis.

115

Šiuo klausimu Komisija pripažįsta, kad minėto priedo 5 punkte tiesiogiai neminima, kad apskaitos dokumentuose turi būti registruojama kiekviena atskira sutartis. Vis dėlto ji mano, kad tokia pareiga kyla pagal visus atitinkamus teisės aktus ir jais siekiamą tikslą, ypač pagal Reglamento Nr. 1370/2007 priedo 2 ir 5 punktus.

116

Savo triplike Vokietijos Federacinė Respublika dėl tariamo Reglamento Nr. 1370/2007 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo nurodo, kad minėto priedo 5 punktu siekiama išvengti subsidijų dubliavimo ne tarp įvairių rūšių viešosios paslaugos sutarčių, bet tarp sutarčių, kuriomis remiantis mokama kompensacija, ir tų, kuriomis remiantis ji nemokama.

117

Pritardama Vokietijos Federacinei Respublikai Italijos vyriausybė teigia, kad nė viena iš nagrinėjamų nuostatų nereikalauja atskirai skelbti kiekvienos sutarties dėl transporto paslaugų teikimo vykdant su viešosiomis paslaugomis susijusius įgaliojimus.

– Teisingumo Teismo vertinimas

118

Kaip matyti iš Direktyvos 91/440 9 straipsnio 4 dalies, lėšos, skirtos veiklai, susijusiai su keleivių vežimo paslaugų teikimu vykdant su viešosiomis paslaugomis susijusius įgaliojimus, atitinkamose pelno (nuostolio) ataskaitose ir balansuose turi atsispindėti atskirai ir negali būti priskiriamos prie lėšų, skirtų veiklai, susijusiai su kitų transporto paslaugų teikimu ar su kita veikla.

119

Siekiant padidinti skaidrumą ir išvengti subsidijų dubliavimo tais atvejais, kai viešąsias paslaugas teikiantis operatorius ne tik teikia kompensuojamas paslaugas pagal viešųjų transporto paslaugų įsipareigojimus, bet vykdo ir kitokią veiklą, Reglamento Nr. 1370/2007 6 straipsnio 1 dalyje, siejamoje su šio reglamento priedo 5 punkto pirma ir paskutine įtrauka, nustatyti tam tikri minimalūs tokiam operatoriui keliami apskaitos reikalavimai. Jis turi, be kita ko, užtikrinti, kad kiekvienos jo veiklos srities apskaita būtų atskirta ir kad viešųjų paslaugų sąnaudos būtų subalansuotos su veiklos pajamomis ir valdžios institucijų mokėjimais, taip pat, kad nebūtų jokios galimybės perkelti pajamų į kitas viešąsias paslaugas teikiančio operatoriaus veiklos sritis.

120

Remdamasi šiomis dviem nuostatomis Komisija kaltina Vokietijos Federacinę Respublika dėl to, kad ji neįvykdė įsipareigojimų, nes DB Regio savo apskaitoje tik bendrai nurodė lėšas, skirtas su keleivių vežimo viešųjų paslaugų teikimu susijusiai veiklai, o ne, kaip to reikalaujama pagal šias nuostatas, atskirai pagal kiekvieną sutartį, o tai trukdo nustatyti galimą subsidijų dubliavimą.

121

Vokietijos Federacinė Respublika ginčija ketvirtojo kaltinimo pagrįstumą, motyvuodama tuo, pirma, kad Direktyva 91/440 netaikoma DB Regio, ir, antra, kad šis kaltinimas grindžiamas neteisingu atitinkamų nuostatų aiškinimu.

122

Taigi visų pirma reikia nustatyti, ar Direktyva 91/440 tikrai taikoma DB Regio, atsižvelgiant į šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalį, pagal kurią ši direktyva netaikoma geležinkelio įmonėms, teikiančioms paslaugas tik mieste, priemiestyje arba regione.

123

Kaip savo išvados 138 punkte nurodė generalinis advokatas, Komisija savo rašytiniuose dokumentuose mini DB Regio paskelbtą 2013 m. veiklos ataskaitą, iš kurios aiškiai matyti, kad ši bendrovė yra sutelkusi ne tik visą veiklą, susijusią su DB grupės regioniniu eismu, bet ir veiklą, susijusią su eismu tarp Vokietijos ir kaimyninių valstybių.

124

Taigi iš šio dokumento, kurį paskelbė pati DB Regio, ypač iš paminėtos jos veiklos tarptautinės dalies, matyti, kad šios bendrovės veikla neapsiriboja vien transportu mieste, priemiestyje arba regione, nurodytu Direktyvos 91/440 2 straipsnio 2 dalyje.

125

Taigi šia nuostata Vokietijos Federacinė Respublika negali remtis, kad paneigtų Direktyvos 91/440 taikymą DB Regio buhalterinei situacijai.

126

Antra, reikia nustatyti, ar Komisija gali pagrįstai priekaištauti šiai valstybei narei dėl to, nesvarbu, ar remdamasi Direktyvos 91/440 9 straipsnio 4 dalimi, ar Reglamento Nr. 1370/2007 6 straipsnio 1 dalimi, siejama su šio reglamento priedo 5 punktu, kad savo apskaitos dokumentuose DB Regio atskirai, pagal kiekvieną sutartį, nenurodė viešųjų lėšų, išmokėtų už veiklą, susijusią su keleivių vežimo paslaugų teikimu vykdant su viešosiomis paslaugomis susijusius įgaliojimus.

127

Šiuo klausimu reikia priminti, kad iš šių dviejų nuostatų teksto nematyti, kad keleivių vežimo geležinkeliais paslaugas teikiantys operatoriai, kartu vykdantys ir kompensuojamą veiklą pagal su viešosiomis paslaugomis susijusius įgaliojimus, ir kitą veiklą, turėtų savo metinės atskaitomybės dokumentuose atskirai pagal kiekvieną sutartį nurodyti viešąsias lėšas, kurias gavo vykdydami veiklą, susijusią su viešosiomis paslaugomis.

128

Atvirkščiai, šiose dviejose nuostatose tik įtvirtinta tokių operatorių pareiga tvarkant buhalterinę apskaitą atskirti skirtingų rūšių veiklą.

129

Taigi Direktyvos 91/440 9 straipsnio 4 dalyje reikalaujama apskaitant lėšas, skirtas veikslai, susijusiai su keleivių vežimo paslaugų teikimu vykdant su viešosiomis paslaugomis susijusius įgaliojimus, atskirti, pirma, jų įgyvendinant šiuos įgaliojimus vykdomą keleivių vežimo veiklą ir, antra, kitą veiklą, įskaitant susijusią su kitų transporto paslaugų teikimu. Savo ruožtu Reglamento Nr. 1370/2007 6 straipsnio 1 dalyje, siejamoje su šio reglamento priedo 5 punktu, reikalaujama buhalterinėje apskaitoje atskirti viešojo transporto veiklą, už kurią mokamos kompensacijos dėl su viešosiomis paslaugomis susijusių įsipareigojimų, ir tą, už kurią jos nemokamos.

130

Būtent toks pats reikalavimas buhalterinės apskaitos dokumentuose atskirai nurodyti veiklos sritis, kuris įtvirtintas Direktyvos 91/440 6 straipsnyje, galioja ir apskaitant geležinkelių transporto paslaugų teikimo veiklą, ir geležinkelių infrastruktūros valdymo veiklą.

131

Taigi, kaip savo išvados 146 ir 153 punktuose nurodė generalinis advokatas, Komisijos siūlomo aiškinimo, pagal kurį įmonės turi pareigą savo metinės atskaitomybės dokumentuose atskirai, pagal kiekvieną sutartį, nurodyti viešąsias lėšas, gautas dėl jų vykdomų viešosios paslaugos įsipareigojimų, negalima grįsti nei Direktyvos 91/440 9 straipsnio 4 dalimi, nei Reglamento Nr. 1370/2007 6 straipsnio 1 dalimi, siejama su šio reglamento priedo 5 punktu.

132

Šiuo atveju tokios išvados negali pakeisti tai, jog Reglamento Nr. 1370/2007 priedo 5 punkto paskutinėje įtraukoje numatyta, kad viešąsias paslaugas teikiančių operatorių apskaita turi būti vedama taip, kad nebūtų jokios galimybės dėl viešosios paslaugos gautų pajamų perkelti į kitas šio operatoriaus veiklos sritis, ir tai, kad tokia pareiga, kaip ją supranta Komisija, galėtų užtikrinti atitinkamų įmonių veiklos skaidrumą ir taip padėti nustatyti galimą subsidijų dubliavimą.

133

Iš tikrųjų tai, kad remiamasi Direktyvos 91/440 9 straipsnio 4 dalies veiksmingumu, ar tuo, kad Reglamento Nr. 1370/2007 priedo 5 punkto paskutinė įtrauka yra labai bendro pobūdžio ir nenurodyta jos įgyvendinimo praktinė tvarka, savaime nelemia konkrečios valstybių narių pareigos, kokią nurodė Komisija.

134

Taigi negalima Vokietijos Federacinės Respublikos kaltinti dėl to, kad ji leido, jog DB Regio apskaitoje tik bendrai būtų nurodytos lėšos, suteiktos už veiklą, susijusią su keleivių vežimo paslaugų teikimu vykdant su viešosiomis paslaugomis susijusius įgaliojimus.

135

Taigi ketvirtasis kaltinimas, kad pažeista Direktyvos 91/440 9 straipsnio 1 dalis ir kartu aiškinamos Reglamento Nr. 1370/2007 6 straipsnio 1 dalies ir šio reglamento priedo 5 punkto dalies nuostatos, turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

136

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad, nesiėmusi visų reikalingų priemonių, kad apskaita būtų vedama taip, kad leistų nustatyti, ar laikomasi draudimo geležinkelių infrastruktūrai valdyti skirtas viešąsias lėšas skirti transporto paslaugų teikimo veiklai, Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 91/440 6 straipsnio 1 dalį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

137

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, Teisingumo Teismas gali paskirstyti bylinėjimosi išlaidas šalims arba nuspręsti, kad kiekviena padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Kadangi Komisijos ieškinys tenkintinas tik iš dalies, reikia nuspręsti, kad kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

138

Šio reglamento 140 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad į bylą įstojusios valstybės narės padengia savo išlaidas. Vadovaujantis šiomis nuostatomis Italijos Respublika ir Latvijos Respublika padengia savo išlaidas.

 

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

 

1.

Nesiėmusi visų reikalingų priemonių, kad apskaita būtų tvarkoma taip, kad leistų nustatyti, ar laikomasi draudimo geležinkelių infrastruktūrai valdyti skirtas viešąsias lėšas skirti transporto paslaugų teikimo veiklai, Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal 1991 m. liepos 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 91/440/EB dėl Bendrijos geležinkelių plėtros, iš dalies pakeistos 2001 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/12/EB, 6 straipsnio 1 dalį.

 

2.

Atmesti likusią ieškinio dalį.

 

3.

Europos Komisija, Vokietijos Federacinė Respublika, Italijos Respublika ir Latvijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

 

Parašai.


( *1 ) Proceso kalba: vokiečių.

Top