—

Consum Sociedad Cooperativa Valenciana, atstovaujamos abogados C. Durá Valero ir C. Villarino Moreno,

—

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos A. Gavela Llopis,

—

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos G. de Bergues, D. Colas ir R. Coesme,

—

Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos M. Fehér, G. Koós ir A. Pálfy,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos S. Pardo Quintillán ir D. Roussanov,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl patikslinto 2009 m. birželio 18 d. sudaryto Bendrojo susitarimo dėl vaiko priežiūros atostogų, pateikto 2010 m. kovo 8 d. Tarybos direktyvos 2010/18/ES, įgyvendinančios patikslintą BUSINESSEUROPE, UEAPME, CEEP ir ETUC sudarytą Bendrąjį susitarimą dėl vaiko priežiūros atostogų, ir panaikinančios Direktyvą 96/34/EB (OL L 68, 2010, p. 13), priede, 1 straipsnio 2 dalies, 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 2 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Estrella Rodríguez Sánchez ir Consum Sociedad Cooperativa Valenciana (toliau – Consum SCV) ginčą dėl pastarosios atsisakymo patenkinti E. Rodríguez Sánchez prašymą pakeisti jos darbo valandas.

3

Direktyva 2010/18 nuo 2012 m. kovo 8 d. panaikinta 1996 m. birželio 3 d. Tarybos direktyva 96/34/EB dėl Bendrojo susitarimo dėl tėvystės atostogų, sudaryto tarp UNICE, CEEP ir ETUC (OL L 145, 1996, p. 4).

4

Direktyvos 2010/18 1 straipsnyje numatyta:

„Šia direktyva teisiškai įtvirtinamas <...> patikslintas Bendrasis susitarimas dėl vaiko priežiūros atostogų <…>“

5

Šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini šiai direktyvai įgyvendinti, arba užtikrina, kad socialiniai partneriai susitarimu patvirtintų būtinas priemones ne vėliau kaip iki 2012 m. kovo 8 d. Jos nedelsdamos praneša apie tai Komisijai.

<…>“

6

Patikslinto Bendrojo susitarimo preambulėje, be kita ko, numatyta:

„Šiuo <...> Bendruoju susitarimu patikslinamas 1995 m. gruodžio 14 d. sudarytas Bendrasis susitarimas dėl tėvystės atostogų, kuriuo nustatomi būtiniausi su vaiko priežiūros atostogomis susiję reikalavimai, kaip svarbi priemonė derinant profesines ir šeimines pareigas bei propaguojant lygias moterų ir vyrų galimybes ir vienodą požiūrį į juos.

<…>

I. Bendros nuostatos

<…>

7

Patikslinto Bendrojo susitarimo 1 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„Šis susitarimas taikomas visiems darbuotojams, vyrams ir moterims, dirbantiems pagal darbo sutartį ar palaikantiems kitokius darbo santykius, apibrėžtus pagal kiekvienos valstybės narės galiojančią teisę, kolektyvines sutartis ir (arba) ar taikomą praktiką.“

8

Pagal patikslinto Bendrojo susitarimo 2 straipsnio 1 dalį:

„Šiuo susitarimu dirbantiems vyrams ir moterims suteikiama asmeninė teisė į vaiko priežiūros atostogas gimus vaikui ar jį įvaikinus, kad jie galėtų prižiūrėti vaiką iki tam tikro amžiaus, kuris gali būti iki 8 metų ir kurį nustato valstybės narės ir (arba) socialiniai partneriai.“

9

Patikslinto Bendrojo susitarimo 3 straipsnio1 dalyje numatyta:

„Galimybės eiti vaiko priežiūros atostogų suteikimo sąlygos ir išsamios jų reglamentavimo taisyklės valstybėse narėse nustatomos teisės aktais ir (arba) kolektyvinėmis sutartimis, laikantis šiame susitarime nustatytų būtiniausių reikalavimų. <…>

<…>“

10

Patikslinto Bendrojo susitarimo 6 straipsnio „Grįžimas į darbą“ 1 dalyje numatyta:

„Siekdami propaguoti geresnį derinimą, valstybės narės ir (arba) socialiniai partneriai imasi visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad iš vaiko priežiūros atostogų grįžę darbuotojai galėtų prašyti pakeisti darbo valandas ir (arba) pobūdį tam tikrą laikotarpį. Darbdaviai svarsto tokius prašymus ir į juos atsako, atsižvelgdami į savo ir darbuotojų poreikius.

Šios dalies įgyvendinimo būdai nustatomi pagal nacionalinę teisę, kolektyvines sutartis ir (arba) taikomą praktiką.“

11

Patikslinto Bendrojo susitarimo 8 straipsnyje „Baigiamosios nuostatos“, be kita ko, numatyta:

„<…>

12

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad nebuvo priimta konkrečių priemonių, kuriomis Direktyva 2010/18 būtų perkelta į Ispanijos teisės sistemą. Savo pastabose Komisija nurodo, kad Ispanijos Karalystė ją informavo, jog ši direktyva buvo perkelta 1995 m. kovo 24 d.Real Decreto Legislativo 1/1995 por el que se aprueba texto refundido de la Ley des Estatudo de los Trabajadores (Karaliaus įstatyminis dekretas Nr. 1/1995, kuriuo patvirtinama nauja Darbuotojų statutą nustatančio įstatymo redakcija; BOE, Nr. 75, 1995 m. kovo 29 d., p. 9654, toliau – Darbuotojų statutas).

13

Darbuotojų statuto 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Šis įstatymas taikomas darbuotojams, kurie laisva valia už atlyginimą atlieka tam tikrą darbą kito asmens pavedimu nustatytoje darbovietėje ir vadovaujami kito fizinio ar juridinio asmens, laikomo darbdaviu. <…>“

14

1999 m. lapkričio 5 d.Ley 39/1999 para promover la conciliación de la vida familiar y laboral de las personas trabajadoras (Įstatymas Nr. 39/1999 dėl darbuotojų šeiminio ir profesinio gyvenimo suderinimo skatinimo; BOE, Nr. 266, 1999 m. lapkričio 6 d., p. 38934) padaryta įvairių Darbuotojų statuto pakeitimų.

15

Šio įstatymo motyvuojamojoje dalyje pateikti, be kita ko, tokie paaiškinimai:

„<...> pagal taikytinas Bendrijos teisės aktų nuostatas motinystė ir tėvystė plačiąja šių žodžių prasme nurodytos [1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyvoje 92/85/EEB dėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata, nustatymo (Dešimtoji atskira direktyva, kaip numatyta Direktyvos 89/391/EEB 16 straipsnio 1 dalyje; OL L 348, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 2 t., p. 1) ir Direktyvoje 96/34]. Pirmojoje direktyvoje reglamentuojami šie su motinyste susiję klausimai: nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata. Antrojoje, susijusioje su Bendruoju susitarimu dėl tėvystės atostogų, sudarytu tarp UNICE, CEEP ir ETUC, kaip svarbios priemonės derinant profesinį ir šeiminį gyvenimą ir skatinant vienodas vyrų ir moterų galimybes ir vienodą požiūrį į vyrus ir moteris numatyti tėvystės atostogos ir nebuvimas darbe dėl force majeure“.

Šiuo įstatymu užtikrinamas tarptautinių ir Bendrijos teisės normų nustatytų rekomendacijų perkėlimas į Ispanijos teisę viršijant minimalų šiose rekomendacijose nustatytos apsaugos lygį. <…>“

16

Įstatymu Nr. 39/1999 padarius Darbuotojų statuto pakeitimus šio statuto 37 straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatyta:

„5.   Asmenys, teisiškai globojantys jaunesnius nei 6 metų vaikus, <...> turi teisę į tai, kad jų darbo laikas būtų sutrumpintas ne mažiau kaip trečdaliu ir ne daugiau kaip iki pusės, proporcingai sumažinant jų darbo užmokestį. <…>

6.   Darbuotojas turi konkrečiai keisti darbo valandas ir apibrėžti šio straipsnio 5 dalyje numatyto sutrumpinto darbo laiko < … > taikymo periodą, laikydamasis įprasto darbo laiko ribų. <…>“

17

Įstatyme Nr. 39/1999 įtvirtinta „Pirmoji papildoma nuostata“, kuri išdėstyta taip:

„Šiame įstatyme įtvirtintomis lengvatomis gali pasinaudoti kooperatinių bendrovių darbuotojai nariai ir asocijuotieji darbuotojai ir asocijuotųjų darbuotojų bendrovių darbuotojai per motinystės, nėštumo esant rizikai, įvaikinimo ir globos atostogas, nepriklausomai nuo jų pasirinktos socialinio draudimo formos, atsižvelgiant į santykių su bendrove specifiką.“

18

2007 m. kovo 22 d.Ley Orgánica 3/2007 para la igualdad efectiva de mujeres y hombres (Pagrindinis įstatymas Nr. 3/2007 dėl veiksmingos moterų ir vyrų lygybės užtikrinimo; BOE, Nr. 71, 2007 m. kovo 23 d., p. 12611) taip pat pakeistas Darbuotojų statutas.

19

Po šių pakeitimų Darbuotojų statuto 34 straipsnio 8 dalyje nustatyta:

„Darbuotojas turi teisę keisti darbo trukmę ir laiką, kad taptų veiksminga jo teisė derinti asmeninį, šeiminį ir profesinį gyvenimą, pagal kolektyvinėje sutartyje arba su darbdaviu sudarytoje sutartyje nustatytą tvarką, bet kuriuo atveju laikydamasis kolektyvinės sutarties nuostatų.“

20

Pagal Darbuotojų statuto 48 straipsnio 4 dalį:

„Gimdymo atveju sutartis sustabdoma nepertraukiamam šešių savaičių laikotarpiui <…> Sustabdymo laikotarpis dalijamas pagal suinteresuotojo asmens pasirinkimą, tačiau šešių savaičių atostogos turi būti paimtos iškart po gimdymo. <…>“

21

2003 m. kovo 24 d.Ley 8/2003 de Cooperativas de la Comunidad Valenciana (Valensijos autonominės srities įstatymas Nr. 8/2003 dėl kooperatinių bendrovių; BOE; Nr. 87, 2003 m. balandžio 11 d., p. 14308) 89 straipsnyje nustatyta:

„1.   Kooperatinės bendrovės – tai ūkio subjektai, jungiantys fizinius asmenis, kurie bendrai dirbdami (ne visą darbo laiką arba visą darbo laiką) vykdo ekonominę ar profesinę veiklą, susijusią su prekių gamyba ir paslaugų teikimu, kai šios prekės ir paslaugos skirtos tretiesiems asmenims. Kooperatyvo darbuotojai nariai gali būti tie asmenys, kurie turi teisinį veiksnumą sudaryti sutartis dėl jų užtikrinamo darbo <…>

<…>

3.   Darbuotojų narių ir kooperatinės bendrovės santykiai yra narystės santykiai, dėl to pagal įstatus, vidaus teisės aktus arba visuotiniame susirinkime turi būti nustatytas nario profesinis statusas, pagal kurį bus reglamentuojama bent jau:

Bet kuriuo atveju įstatais reguliuojant darbo trukmę, savaitinį poilsį, šventes, atostogas, darbo santykių sustabdymo ar panaikinimo priežastis privaloma laikytis valstybės įstatymuose dėl kooperatinių bendrovių nustatytų minimalių reikalavimų.

<…>

Dėl visų šiame įstatyme aiškiai neaptartų su kooperatinėmis bendrovėmis susijusių klausimų kooperatiniai santykiai papildomai reglamentuojami Valstybės įstatymo dėl kooperatinių bendrovių nuostatose.“

22

1999 m. liepos 16 d.Ley 27/1999 de Cooperativas (Įstatymas Nr. 7/1999 dėl kooperatinių bendrovių; BOE, Nr. 170, 1999 m. liepos 17 d., p. 27027) 80 straipsnyje, be kita ko, nustatyta:

„1.   Kooperatinės bendrovės yra tokios bendrovės, kurių tikslas – suteikti nariams darbo, kurį jie atlieka individualiai ir tiesiogiai ne visą ar visą darbo laiką, bendrai organizuodami prekių gamybą arba paslaugų teikimą tretiesiems asmenims. <…> Darbuotojų narių ir kooperatinės bendrovės santykiai yra narystės santykiai.

<…>

4.   Darbuotojai nariai turi teisę periodiškai, neviršijant vieno mėnesio termino, gauti narystės avansu vadinamą atlygį iš kooperatinės bendrovės perteklinių lėšų, kuris nėra darbo užmokestis ir yra atlygis už dalyvavimą kooperatinėje veikloje.

5.   Darbuotojų narių ir pačių narių darbo vietoms taikomos sveikatos apsaugos ir darbo rizikos prevencijos normos, taikytinos atsižvelgiant į narystės ir savarankiškų santykių, kurie sukuriami tarp darbuotojų narių ir jų kooperatinės bendrovės, specifiką.

<…>“

23

Consum SCV vidaus tvarkos taisyklių 14.7 straipsnyje nustatyta:

„Kooperatinės bendrovės narys darbuotojas turi teisę pakeisti darbo valandų trukmę ir paskirstymą, kad įgyvendintų savo teisę derinti asmeninį, šeiminį ir profesinį gyvenimą su atitinkamo gamybos padalinio vadovu suderintomis sąlygomis; jei kyla ginčas, jį nagrinėja socialinių reikalų komitetas – išklausęs abi šalis, jis mėgina ieškoti alternatyvių sprendimų, leidžiančių įgyvendinti šią teisę.“

24

Consum SCV yra kooperatinė bendrovė, kuriai taikomas Įstatymas Nr. 8/2003. Ji turi prekybos centrų tinklą ir jos veiklos tikslas, be kita ko, yra suteikti savo darbuotojams nariams nuolatines darbo vietas.

25

E. Rodríguez Sánchez yra Consum SCV narė, dirbanti prekybos centro skyriuje „Kasa / papildymai“. 2012 m. birželio 25 d. ji pasirašė su Consum SCV narystės sutartį, reguliuojamą bendrovės įstatų ir ypač Vidaus tvarkos taisyklių. Jos darbo grafikas buvo toks: savaitę rytinė pamaina nuo pirmadienio iki šeštadienio (8.00–15.00 val.), savaitę popietinė pamaina nuo pirmadienio iki šeštadienio (15.00–22.00 val.) ir du sekmadieniai per mėnesį (8.30–15.00 val.).

26

2013 m. rugpjūčio 19 d. E. Rodríguez Sánchez pagimdė vaiką. 2013 m. gruodžio 27 d., baigiantis motinystės atostogoms, ji pateikė prašymą, kurį grindė tuo, kad ji teisiškai atsakinga už vaiką, ir, remdamasi Darbuotojų statuto 37 straipsnio 5 ir 6 dalimis, prašė sumažinti darbo valandų skaičių iki 30 valandų per savaitę ir perkelti ją nuolat dirbti į rytinę pamainą nuo 9.00 iki 15.00 val. nuo pirmadienio iki penktadienio.

27

2014 m. sausio 24 d.Consum SCV atsakė į prašymą ir pripažino teisę į darbo laiko sutrumpinimą, tačiau nesutiko pakeisti darbo valandų, kaip buvo prašoma, ir nurodė, kad patenkinus šį prašymą rytinėje pamainoje dirbtų per daug darbuotojų.

28

2014 m. vasario mėn. E. Rodríguez Sánchez dėl šio atsisakymo pateikė ieškinį Juzgado de lo Social no 33 de Barcelona (Barselonos darbo bylų teismas Nr. 33, Ispanija).

29

2014 m. kovo mėn. šis teismas sustabdė bylos nagrinėjimą, kad būtų pradėta procedūra pagal Darbuotojų statuto 34 straipsnio 8 dalį. Dėl to E. Rodríguez Sánchez išsiuntė naują prašymą Consum SCV, grindžiamą šia nuostata ir savo teise derinti šeiminį ir profesinį gyvenimą; šiuo klausimu ji rėmėsi būtinybe pritaikyti darbo laiką prie priežiūros institucijos, kurią lanko jos vaikas, darbo valandų.

30

Consum SCV sutiko sumažinti darbo valandų skaičių, bet neatsakė į prašymą pakeisti darbo valandas ir neperdavė šio prašymo Socialinių reikalų komitetui, kaip tai numatyta bendrovės Vidaus tvarkos taisyklių 14.7 straipsnyje.

31

Juzgado de lo Social no 33 de Barcelona (Barselonos darbo bylų teismas Nr. 33) pabrėžia, kad nuo šiol šalių ginčas susijęs tik su galimu darbo valandų ir darbo paskirstymo pritaikymu pagal Darbuotojų statuto 34 straipsnio 8 dalį, nes dėl darbo laiko sutrumpinimo pagal šio statuto 37 straipsnio 5 dalį susitarimas buvo pasiektas.

32

Tokiomis aplinkybėmis šis teismas klausia, ar patikslinto Bendrojo susitarimo 6 straipsnio 1 dalis gali turėti įtakos sprendžiant jo nagrinėjamą ginčą.

33

Tuo tikslu jis nurodo, kad reikėtų visų pirma nustatyti, ar kooperatyvą ir jo darbuotoją narį siejantys santykiai patenka į patikslinto Bendrojo susitarimo taikymo sritį, kaip ji apibrėžta šio susitarimo 1 straipsnio 2 dalyje.

34

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad jei reikėtų pripažinti, kad atitinkami santykiai nėra darbo sutartis ar darbo santykiai, kaip tai suprantama pagal minėto 1 straipsnio 2 dalį, tokiu atveju reikėtų kelti klausimą dėl šio Bendrojo susitarimo 8 straipsnio 2 dalies taikymo srities. Kadangi iš Įstatymo Nr. 39/1999 pirmosios papildomos nuostatos matyti, kad Ispanijos teisės aktų leidėjas išplėtė Bendrojo susitarimo dėl vaiko priežiūros atostogų, pateikto Direktyvos 96/34 priede, taikymą darbuotojams nariams, reikėtų nustatyti, ar tai, jog šis išplėtimas taikomas ir įgyvendinant patikslintą Bendrąjį susitarimą, reikštų, jog sumažinamas bendras darbuotojų apsaugos lygis, pažeidžiant šio susitarimo 8 straipsnio 2 dalį.

35

Trečia, darant prielaidą, kad patikslinto Bendrojo susitarimo 6 straipsnio 1 dalis taikoma tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar šis straipsnis teisingai perkeltas į vidaus teisę, atsižvelgiant į Darbuotojų statuto 34 straipsnio 8 dalį ir Consum SCV vidaus tvarkos taisyklių 14.7 straipsnį.

36

Galiausiai, ketvirta, jeigu iš atsakymo, pateikto į pirma keliamą klausimą, būtų matyti, kad Bendrojo susitarimo 6 straipsnio 1 dalis teisingai neperkelta, dar reikėtų išsiaiškinti, ar šis straipsnis galėtų būti laikomas tiesiogiai horizontaliai veikiančia nuostata, atsižvelgiant, pirma, į tai, kad šiame straipsnyje nustatytos aiškios pareigos, ir, antra, į tai, kad patikslintas Bendrasis susitarimas yra bendrojo lygybės principo, pripažinto Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 23 ir 33 straipsniuose, įgyvendinimo priemonė.

37

Šiomis aplinkybėmis Juzgado de lo Social no 33 de Barcelona (Barselonos darbo bylų teismas Nr. 33) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, subsidiariai pateikiamas antrasis klausimas.

Tik jeigu į kurį nors iš šių klausimų bus atsakyta teigiamai ir jeigu Direktyva 2010/18 taikytina tokiems darbo santykiams kaip ieškovės darbo santykiai, dėl toliau nurodytų priežasčių reikia kelti toliau nurodytus klausimus.

38

Kaip matyti iš pateiktų klausimų ir su jais susijusių sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktų paaiškinimų, apibendrintų šio sprendimo 31–36 punktuose, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar patikslinto Bendrojo susitarimo 6 straipsnio 1 dalis, dėl kurios pateikti trečiasis ir ketvirtasis klausimai, turi būti aiškinama taip, kad ji gali turėti įtakos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui priimant sprendimą jo nagrinėjamoje byloje. Savo ruožtu pirmuoju ir antruoju klausimais tik siekiama, prieš nagrinėjant šį straipsnį, patikrinti, ar tokie santykiai, kaip tie, kurie sieja ieškovę pagrindinėje byloje ir Consum SCV, kurios narė ji yra, tikrai patenka į patikslinto Bendrojo susitarimo taikymo sritį arba, kaip matyti iš pirmojo klausimo formuluotės, dėl to, kad tokie santykiai yra darbo sutartis arba darbo santykiai, kaip tai suprantama pagal šio Bendrojo susitarimo 1 straipsnio 2 dalį, arba, kaip matyti iš antrojo klausimo formuluotės, jei toks kvalifikavimas negalimas, dėl to, kad atsisakius pripažinti galimybę tokiam darbuotojui nariui taikyti patikslintą Bendrąjį susitarimą nagrinėtu atveju būtų sumažintas bendras darbuotojų apsaugos lygis, o tai pagal šio Bendrojo susitarimo 8 straipsnio 2 dalį draudžiama.

39

Svarbu visų pirma priminti, kad patikslinto Bendrojo susitarimo 6 straipsnio 1 dalis, kaip matyti iš jos formuluotės, taikoma situacijoms, kai „iš vaiko priežiūros atostogų grįžę“ darbuotojai dėl to prašo pakeisti darbo valandas ir (arba) pobūdį.

40

Nagrinėjamu atveju iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinėje byloje po motinystės atostogų grįžusi E. Rodríguez Sánchez savo prašymu siekia, kad būtų sutrumpintas jos darbo laikas ir atitinkamai pakeistos jos darbo valandos.

41

Atsižvelgęs į šią aplinkybę Teisingumo Teismas, vadovaudamasis savo Procedūros kodekso 101 straipsniu, 2015 m. birželio 10 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikė paklausimą, siekdamas išsiaiškinti, kiek atsakymas į pateiktus klausimus galėtų būti iš tikrųjų naudingas siekiant priimti sprendimą pagrindinėje byloje.

42

2015 m. liepos 13 d. nutartyje, priimtoje atsakant į minėtą paklausimą, šis teismas, be kita ko, nurodė, kad atostogos, kurioms pasibaigus E. Rodríguez Sánchez pateikė minėtą prašymą, yra atostogos, kurios jai suteiktos pagal Darbuotojų statuto 48 straipsnio 4 dalį. Šio teismo teigimu, motinystės atostogos, kurios suteikiamos remiantis šiuo pagrindu, Ispanijoje gali apimti ir vaiko priežiūros atostogas, nurodytas patikslinto Bendrojo susitarimo 2 straipsnyje.

43

Vis dėlto šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Sąjungos teisėje daromas skirtumas tarp „motinystės atostogų“ sąvokos, pateikiamos konkrečiai Direktyvoje 92/85, ir „vaiko priežiūros atostogų“ sąvokos, vartojamos patikslintame Bendrajame susitarime, ir kad šio susitarimo Bendrų nuostatų 15 punkte, be to, aiškiai nurodyta, kad šiuo susitarimu nustatomi būtiniausi vaiko priežiūros atostogų, „atskiriant jas nuo motinystės atostogų“, reikalavimai ir nuostatos.

44

Kaip Teisingumo Teismas jau nurodė dėl Bendrojo susitarimo dėl vaiko priežiūros atostogų, pateikto Direktyvos 96/34 priede, Bendrų nuostatų 9 punkto, kurio formuluotė identiška patikslinto Bendrojo susitarimo Bendrų nuostatų 15 punkto formuluotei, vaiko priežiūros atostogos suteikiamos tėvams, kad jie galėtų prižiūrėti savo vaiką, ir jos gali būti suteikiamos iki tam tikro šio vaiko amžiaus, kuris gali būti iki aštuonerių metų. Motinystės atostogos turi kitą tikslą. Jomis siekiama apsaugoti moters biologinę būklę ir ypatingus jos ir vaiko santykius per laikotarpį po nėštumo ir gimdymo, siekiant išvengti to, kad šiems santykiams trukdytų įsipareigojimai, kylantys dėl tuo pačiu metu vykdomos profesinės veiklos (žr. Sprendimo 2005 m. balandžio 14 d. Sprendimo Komisija / Liuksemburgas, C‑519/03, EU:C:2005:234, 32 punktą).

45

Be to, reikia priminti, kad 2013 m. rugsėjo 19 d. Sprendime Betriu Montull (C‑5/12, EU:C:2013:571) Teisingumo Teismas jau turėjo progą pareikšti nuomonę dėl to, kaip pagal Sąjungos teisę kvalifikuoti atostogas, kurios suteiktos motinai dėl vaiko gimimo remiantis Darbuotojų statuto 48 straipsnio 4 dalimi.

46

Dėl tokių atostogų Teisingumo Teismas nurodė, kad Direktyva 92/85, būtent jos 8 straipsniu, užtikrinama teisė į bent keturiolikos savaičių nepertraukiamas motinystės atostogas, į kurias įeina bent dviejų savaičių privalomas laikotarpis prieš ir (arba) po gimdymo, remiantis nacionalinės teisės aktais ir (arba) praktika, ir priminė, kad tai, kad jog tam tikras teisės aktas suteikia moterims ilgesnes nei keturiolikos savaičių motinystės atostogas, netrukdo jų laikyti tame 8 straipsnyje nurodytomis motinystės atostogomis. Be to, Teisingumo Teismas patikslino, kad atostogos, kaip antai numatytos Darbuotojų statuto 48 straipsnio 4 dalyje, nebuvo „vaiko priežiūros atostogos“, kaip jos suprantamos pagal Direktyvą 96/34 (2013 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Betriu Montull, C‑5/12, EU:C:2013:571, 45 ir 46 punktai).

47

Taigi 2013 m. rugsėjo 19 d. Sprendime Betriu Montull (C‑5/12, EU:C:2013:571) dėl Direktyvos 96/34 ir jos priede pateikto Bendrojo susitarimo dėl vaiko priežiūros atostogų Teisingumo Teismo pateikti vertinimai galioja ir kiek tai susiję su Direktyva 2010/18 ir patikslintu Bendruoju susitarimu, kuriuose šiuo klausimu, kaip matyti iš patikslinto Bendrojo susitarimo Bendrų nuostatų 15 punkto ir 2 straipsnio 1 dalies, jokių naujovių nenumatyta.

48

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad patikslinto Bendrojo susitarimo 6 straipsnio 1 dalis, susijusi su grįžimo į darbą po „vaiko priežiūros atostogų“ situacijomis, negali būti aiškinama taip, kad ji apima ir tokį grįžimo iš „motinystės atostogų“, kaip jos suprantamos pagal Direktyvą 92/85, atvejį, kaip ieškovės pagrindinėje byloje atvejis, kai ji pateikė šio sprendimo 40 punkte nurodytą prašymą.

49

2016 m. kovo 16 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2016 m. kovo 17 d., prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, be kita ko, pateikė Teisingumo Teismui tam tikras pastabas dėl 2016 m. kovo 3 d. generalinio advokato pateiktos išvados. Toje nutartyje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo priežastis, dėl kurių, jo manymu, nėra poreikio, kad Teisingumo Teismas performuluotų trečiąjį klausimą taip, kaip savo išvadoje pasiūlė generalinis advokatas, ir kad būtina, jog jis atsakytų į šį klausimą atsižvelgdamas į sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktą pirminę formuluotę. Todėl jis prašo Teisingumo Teismo pasiūlyti generaliniam advokatui papildyti savo išvadą arba, jei toks prašymas nebūtų patenkintas, jo pastabas priimti kaip paaiškinimus, kaip jie suprantami pagal Procedūros reglamento 101 straipsnį.

50

Šiuo klausimu svarbu visų pirma priminti, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statute ir jo Procedūros reglamente šalims ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui nenumatyta galimybės pateikti atsiliepimų į generalinio advokato išvadą. Be to, pagal Procedūros reglamento 101 straipsnį tik Teisingumo Teismas turi galimybę prašyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikti paaiškinimų (žr. 2015 m. gegužės 13 d. Sprendimo Rabal Cañas, C‑392/13, EU:C:2015:318, 32 punktą).

51

Vis dėlto, kadangi galima pripažinti, jog 2016 m. kovo 16 d. nutartimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, be kita ko, siekė papildyti savo paaiškinimus, kuriuos pateikė 2015 m. liepos 13 d. nutartyje, priimtoje Teisingumo Teismui prašant pateikti paaiškinimų šioje byloje, nurodytini keli dalykai.

52

Minėtoje 2016 m. kovo 16 d. nutartyje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atrodo, tvirtina, kad, atsižvelgiant į tai, kad grįžusi iš motinystės atostogų E. Rodríguez Sánchez pateikė visų pirma prašymą pakeisti jos darbo valandas, o vėliau, vykstant procesui šiame teisme, kaip matyti iš šio sprendimo 29 punkto, pakartotinai pateikė šį prašymą remdamasi kitu pagrindu, nebegalima, atsižvelgiant į šiuos du prašymus skiriantį laiko tarpą, pripažinti, kad šis antrasis prašymas pateiktas ieškovei pagrindinėje byloje grįžus iš motinystės atostogų.

53

Vis dėlto šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad, net darant prielaidą, jog gali būti taip nuspręsta, kad dėl šiuos du prašymus skiriančio laiko tarpo antrasis iš jų nebeturėtų būti laikomas prašymu, pateiktu grįžus iš motinystės atostogų, šis antrasis prašymas negali būti laikomas ir „iš vaiko priežiūros atostogų grįžus“ pateiktu prašymu pakeisti darbo valandas ir (arba) pobūdį, kaip jis suprantamas pagal patikslinto Bendrojo susitarimo 6 straipsnio 1 dalį, nes ieškovė pagrindinėje byloje niekaip negali būti laikoma „grįžusia“ į darbą po tokių atostogų.

54

Tiesa, pagal nusistovėjusią teismo praktiką Teisingumo Teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant, kaip numatyta SESV 267 straipsnyje, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes turi įvertinti, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu (žr., be kita ko, 2012 m. balandžio 24 d. Sprendimo Kamberaj, C‑571/10, EU:C:2012:233, 40 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

55

Vis dėlto iš nusistovėjusios teismo praktikos taip pat matyti, kad Teisingumo Teismas turi įvertinti sąlygas, kuriomis į jį kreipiasi nacionalinis teismas, ir patikrinti savo paties kompetenciją. Iš tiesų, bendradarbiavimo principas, kuriuo turi būti vadovaujamasi per prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą, suponuoja, kad nacionalinis teismas savo ruožtu turi atsižvelgti į Teisingumo Teismui suteiktą funkciją prisidėti prie teisingumo vykdymo valstybėse narėse, o ne teikti konsultacines nuomones dėl bendrų ar hipotetinių klausimų (žr., be kita ko, 2012 m. balandžio 24 d. Sprendimo Kamberaj, C‑571/10, EU:C:2012:233, 41 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

56

Iš tikrųjų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateisina ne galimybė pateikti tokias konsultacines nuomones, bet poreikis veiksmingai išspręsti ginčą (žr., be kita ko, 2010 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Winner Wetten, C‑409/06, EU:C:2010:503, 38 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

57

Šiuo atžvilgiu nepriimti nacionalinio teismo pateikto prašymo galima tik tuomet, jeigu akivaizdu, jog prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis arba dalyku, jeigu problema hipotetinė arba jeigu Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (žr. 2012 m. balandžio 24 d. Spendimo Kamberaj, C‑571/10, EU:C:2012:233, 42 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

58

Kalbant visų pirma apie trečiąjį klausimą, reikia priminti, kad juo iš esmės teiraujamasi dėl sąlygų, kurioms esant galima pripažinti, kad nacionalinės teisės nuostatos ar socialinių partnerių susitarimai užtikrina teisingą patikslinto Bendrojo susitarimo 6 straipsnio 1 dalies perkėlimą į vidaus teisę, ir dėl to, ar nuostatos, kaip antai Darbuotojų statuto 34 straipsnio 8 dalis ir Consum SCV vidaus tvarkos taisyklių 14.7 straipsnis, tokias sąlygas tenkina.

59

Šio sprendimo 48 ir 53 punktuose jau buvo nurodyta, jog akivaizdu, kad tokia situacija, kaip antai ieškovės pagrindinėje byloje, nepatenka į patikslinto Bendrojo susitarimo 6 straipsnio 1 dalies, kurią prašo išaiškinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, taikymo sritį, todėl neatrodo, kad Teisingumo Teismo atsakymas galėtų daryti kokią nors įtaką priimant sprendimą pagrindinėje byloje.

60

Žinoma, šiuo klausimu galima priminti, kad Teisingumo Teismas ne kartą yra paskelbęs, kad turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą, pateiktų dėl Sąjungos teisės nuostatų, tada, kai pagrindinėms bylos aplinkybėms Sąjungos teisė netaikoma, tačiau kai nacionalinė teisė leido taikyti minėtas teisės nuostatas dėl joje esančios nuorodos į tokių nuostatų turinį (žr., be kita ko, 2012 m. spalio 18 d. Sprendimo Nolan, C‑583/10, EU:C:2012:638, 45 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

61

Teisingumo Teismas yra pabrėžęs, kad kai reglamentuojant į atitinkamo Sąjungos teisės akto taikymo sritį nepatenkančias situacijas nacionalinės teisės aktų leidėjas priima tokius pačius sprendimus kaip ir priimti pagal minėtą teisės aktą, egzistuoja tam tikras Sąjungos interesas vienodai aiškinti šio teisės akto nuostatas, siekiant išvengti aiškinimo skirtumų ateityje (žr., be kita ko, 2012 m. spalio 18 d. Sprendimo Nolan, C‑583/10, EU:C:2012:638, 46 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

62

Be to, Teisingumo Teismo atliekamas Sąjungos teisės nuostatų aiškinimas esant į jos taikymo sritį nepatenkančioms situacijoms pateisinamas, jei šios nuostatos, vadovaujantis nacionaline teise, yra tiesiogiai ir besąlygiškai taikomos tokioms situacijoms, siekiant užtikrinti šių situacijų ir Sąjungos teisės reglamentuojamų situacijų vienodą vertinimą (žr., be kita ko, 2012 m. spalio 18 d. Sprendimo Nolan, C‑583/10, EU:C:2012:638, 47 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

63

Vis dėlto nagrinėjamu atveju nei iš sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktų paaiškinimų, nei juo labiau iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paaiškinimų, pateiktų atsakant į Teisingumo Teismo prašymą pateikti paaiškinimų, nurodytą šio sprendimo 41 punkte, niekaip nematyti, kad taip būtų Ispanijos teisėje dėl patikslinto Bendrojo susitarimo 6 straipsnio 1 dalies, atsižvelgiant į ieškovės pagrindinėje byloje situaciją.

64

Dėl konkrečiai Darbuotojų statuto 34 straipsnio 8 dalies, dėl kurios taikymo kyla klausimų pagrindinėje byloje, kaip tai pabrėžia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir kaip buvo priminta šio sprendimo 31 punkte, šis teismas 2016 m. kovo 16 d. nutartyje, nurodytoje šio sprendimo 49 punkte, tvirtina, kad ši nacionalinės teisės nuostata, kuria, Ispanijos vyriausybės teigimu, įgyvendinto patikslinto Bendrojo susitarimo 6 straipsnio 1 dalies perkėlimo apimtis yra platesnė, joje įtvirtintos teisės nesieja su grįžimu į darbą po vaiko priežiūros atostogų, o tai yra suprantama, kai vaiko priežiūros atostogos imamos siekiant dirbti ne visą darbo laiką.

65

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad minėta nacionalinė nuostata, kuri Pagrindiniu įstatymu Nr. 3/2007 dėl veiksmingos moterų ir vyrų lygybės užtikrinimo į Darbuotojų statutą įtraukta 2007 m. kovo 22 d., t. y. daugiau nei dveji metai iki patikslinto Bendrojo susitarimo sudarymo, konkrečiai neskirta grįžimo iš atostogų situacijoms, o bendrai įtvirtina visų darbuotojų teisę pakeisti jų darbo laiko trukmę ir paskirstymą, siekiant, kad taptų veiksminga jų teisė suderinti asmeninį, šeiminį ir profesinį gyvenimą pagal tvarką, kuri turi būti nustatyta kolektyvinėje sutartyje arba su darbdaviu sudarytame susitarime.

66

Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teiginio, nurodyto šio sprendimo 64 punkte, nepakanka, kad būtų įrodyta, jog patikslinto Bendrojo susitarimo 6 straipsnio 1 dalis, kurioje numatyta darbuotojų galimybė grįžus iš vaiko priežiūros atostogų prašyti pakeisti jų darbo laiką, dėl Ispanijos teisės normos, kurioje daroma tiesioginė nuoroda į šį straipsnį, tapo tiesiogiai ir besąlygiškai taikoma situacijoms, kai grįžtama iš motinystės atostogų, ar kitoms situacijoms, nesusijusioms su grįžimu iš vaiko priežiūros atostogų, ir kad dėl to nacionalinės teisės aktais siekiama, kiek tai susiję su sprendimais, galimais situacijose, nepatenkančiose į šios Sąjungos teisės normos taikymo sritį, taikyti pastarojoje nuostatoje numatytus sprendimus, siekiant, kad būtų vienodai vertinamos šios situacijos ir į šią taikymo sritį patenkančios situacijos.

67

Be to, atsižvelgiant į pirmiau nurodytą aplinkybę, kad situacija, kaip antai ieškovės pagrindinėje byloje, nepatenka į patikslinto Bendrojo susitarimo 6 straipsnio 1 dalį, taip pat į šio sprendimo 55–57 punktuose primintą teismo praktiką, trečiasis klausimas dėl šio 6 straipsnio 1 dalies turi būti laikomas nepriimtinu.

68

Antra, dėl ketvirtojo klausimo reikia pažymėti: kadangi akivaizdu, jog patikslinto Bendrojo susitarimo 6 straipsnio 1 dalis niekaip negali būti taikoma pagrindinėje byloje nagrinėjamai situacijai, atsakymas į šį klausimą, kuriuo iš esmės teiraujamasi, ar Sąjungos teisė turi būti aiškinama taip, kad, nepriėmus šią nuostatą į nacionalinę teisę perkeliančių priemonių, ji gali būti laikoma „horizontaliai“ veikiančia, nėra reikšmingas priimant sprendimą pagrindinėje byloje.

69

Iš tikrųjų, net darant prielaidą, kad ši nuostata galėtų būti pripažinta horizontaliai veikiančia, suinteresuotasis asmuo negalėtu remtis tokiu veikimu, nes ieškovės pagrindinėje byloje situacija nepatenka į šios nuostatos taikymo sritį.

70

Vadinasi, atsižvelgiant į teismo praktiką, primintą šio sprendimo 55–57 punktuose, ketvirtasis klausimas turi būti pripažintas nepriimtinu.

71

Galiausiai, kadangi pirmąjį ir antrąjį klausimus, susijusius atitinkamai su patikslinto Bendrojo susitarimo 1 straipsnio 2 dalimi ir 8 straipsnio 2 dalimi, savo ruožtu ir, kaip jau buvo nurodyta šio sprendimo 38 punkte, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikė tik tuo atveju, jeigu pagrindinėje byloje būtų taikoma minėto susitarimo 6 straipsnio 1 dalis, nagrinėjamu atveju nebereikia į juos atsakyti. Atsižvelgiant į tai, kad trečiasis ir ketvirtasis klausimai, susiję su šio 6 straipsnio 1 dalimi, yra nepriimtini, neatrodo, kad atsakymai į šiuos du pirmuosius klausimus nagrinėjamu atveju galėtų turėti kokios nors įtakos priimant sprendimą pagrindinėje byloje ar kad šie klausimai būtų kaip nors susiję su šios bylos aplinkybėmis ir dalyku, todėl šie klausimai, taikant šio sprendimo 55–57 punktuose primintą teismo praktiką, savo ruožtu turi būti pripažinti nepriimtinais.

72

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas.

73

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

Juzgado de lo Social no 33 de Barcelona (Barselonos darbo bylų teismas Nr. 33, Ispanija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas.