—

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos D. Colas ir J.‑S. Pilczer,

—

Belgijos vyriausybės, atstovaujamos S. Vanrie ir J.‑C. Halleux,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos F. Clotuche‑Duvieusart ir I. Martínez del Peral bei W. Roels,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Protokolo dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų, pridėto prie ES, ESV ir EAEB sutarčių (toliau – protokolas), 12 straipsnio antros pastraipos išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant deleguoto ministro, atsakingo už biudžetą (ministre délégué, chargé du budget), ginčą su M. Pazdziej dėl to, kad nustatant teritorinėms bendruomenėms mokamo vadinamojo „gyvenamojo būsto mokesčio“, Prancūzijoje mokestinių metų sausio 1 d. renkamo iš asmenų, turinčių ar valdančių privataus naudojimo patalpas, aukščiausiąją ribą buvo įskaičiuota Europos Sąjungos jai mokama alga.

3

Protokolo 12 straipsnyje nustatyta:

„Remiantis Europos Parlamento ir Tarybos pagal įprastą teisėkūros procedūrą priimtais reglamentais nustatytomis sąlygomis ir tvarka bei pasikonsultavus su atitinkamomis institucijomis Sąjungos pareigūnai ir kiti tarnautojai moka Sąjungai mokesčius nuo iš Sąjungos gaunamos algos, darbo užmokesčio ir kito atlyginimo.

Iš Sąjungos gaunamai algai, darbo užmokesčiui ir kitam atlyginimui netaikomi nacionaliniai mokesčiai.“

4

Prancūzijos bendrojo mokesčių kodekso (redakcija, taikoma pagrindinės bylos aplinkybėms) 1414 A straipsnyje numatyta toliau nurodyta mokėtino gyvenamojo būsto mokesčio aukščiausiosios ribos apskaičiavimo tvarka:

„I. Mokesčių mokėtojams, išskyrus nurodytus 1414 straipsnyje, kurių ankstesnių metų pajamų suma neviršija 1417 straipsnio II dalyje nurodytos sumos, automatiškai netaikoma jų mokėtino gyvenamojo būsto mokesčio už jų pagrindinį gyvenamąjį būstą dalis, kuri viršija 3,44 % jų pajamų, kaip jos suprantamos pagal 1417 straipsnio IV dalį, atėmus neapmokestinamąsias pajamas <...>:

II. 1. Taikant I dalį:

<...>“

5

To paties kodekso 1417 straipsnyje nurodomos referencinių mokestinių pajamų ribos ir pateikiama tų pajamų apskaičiavimo tvarka:

„<...>

II. 1414 A straipsnio nuostatos taikomos mokesčių mokėtojams, kurių ankstesnių metų pajamų suma, pagal kurią nustatomas mokestis, neviršija 23224 EUR šeimos pajamų apmokestinimo pagal narių skaičių sistemos pirmosios dalies atveju, pridedant 5426 EUR pirmosios pusės dalies atveju ir dar 4270 EUR skaičiuojant nuo antrosios papildomos pusės dalies; šios dalys naudojamos apskaičiuojant pajamų mokestį, susijusį su minėtomis pajamomis <...>.

<...>

IV. 1° Taikant šį straipsnį pajamų suma apima, jei reikia, pritaikius 163-0 straipsnyje apibrėžtas bendrų pajamų apmokestinimo pagal narių skaičių sistemos taisykles gautą pajamų ir turto vertės padidėjimo, naudojamų nustatant pajamų mokestį už praėjusius metus, neto sumą.

Prie šios sumos pridedama:

<...>

<...>“

6

Sąjungos pareigūnė M. Pazdziej kartu su savo partneriu, su kuriuo yra sudariusi partnerystės sutartį pagal Prancūzijos civilinę teisę, yra namo Lome savininkė.

7

Atsižvelgdama į tai, kad pagal protokolo 12 straipsnio antrą pastraipą jos gaunamas atlyginimas neįtrauktinas apskaičiuojant referencines mokestines pajamas, į kurias atsižvelgiant nustatoma gyvenamojo būsto mokesčio, taikomo dėl namo, kuriame ji gyvena su savo partneriu, aukščiausioji riba, ji prašė kompetentingo mokesčio administratoriaus automatiškai netaikyti šio mokesčio už 2010 metus.

8

2013 m. gegužės 13 d. sprendimu tribunal administratif de Lille šį prašymą patenkino.

9

Dėl šio sprendimo ministre délégué, chargé du budget padavė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Šis teismas primena, kad, kaip matyti iš Teisingumo Teismo praktikos, remiantis Protokolo dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų 12 straipsnio antros pastraipos nuostatomis, turi būti išvengta to, kad valstybės narės ne tik tiesiogiai, bet ir netiesiogiai apmokestintų Sąjungos išmokėtus atlyginimus.

10

Tačiau, viena vertus, iš Sprendimo Vander Zwalmen ir Massart (C‑229/98, EU:C:1999:501) matyti, kad šiomis nuostatomis nedraudžiama, kad mokesčių lengvata, nediskriminuojant taikoma namų ūkiams, gaunantiems mažesnes pajamas, nei nustatyta suma, nebūtų taikoma namų ūkiams, kurių bent vienas sutuoktinis yra Europos Sąjungos pareigūnas ar tarnautojas, jeigu jo alga yra didesnė už tą sumą.

11

Kita vertus, kaip buvo nuspręsta Sprendime Bourgès‑Maunoury ir Heintz (C‑558/10, EU:C:2012:418), kuriame keltas klausimas dėl Prancūzijoje taikomo turto mokesčio aukščiausiosios ribos nustatymo tvarkos, pagal protokolo 12 straipsnį nustatant mokėtinų mokesčių sumas draudžiama įskaičiuoti Sąjungos pareigūnų ir tarnautojų atlyginimus.

12

Šiomis aplinkybėmis Conseil d’État nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar pagal protokolo 12 straipsnio antros pastraipos nuostatas draudžiama apskaičiuojant teorines fiskalinio namų ūkio pajamas įskaičiuoti Europos Sąjungos pareigūno ar kito tarnautojo, šio fiskalinio namų ūkio nario, atlyginimą, jei tai gali turėti įtakos šio fiskalinio namų ūkio mokėtino mokesčio sumai, o gal reikia toliau taikyti 1999 m. spalio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Vander Zwalmen ir Massart (C‑229/98, EU:C:1999:501) išvadas tais atvejais, kai tokio atlyginimo įskaičiavimo tikslas, siekiant galbūt taikyti socialinę priemonę, susijusią su neapmokestinimu, neapmokestinamųjų pajamų taikymu jo apmokestinamajai vertei ar, kalbant bendriau, mokesčių lengvata, yra tik patikrinti, ar teorinės fiskalinio namų ūkio pajamos yra didesnės, ar mažesnės nei nacionalinėje mokesčių teisėje nustatyta riba, siekiant leisti pasinaudoti šia socialine priemone, galbūt priklausančia nuo teorinių pajamų?“

13

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo klausimu iš esmės nori sužinoti, ar protokolo 12 straipsnio antra pastraipa turi būti aiškinama taip, kad ja draudžiamos nacionalinės teisės normos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias iš Sąjungos savo pareigūnams ir kitiems tarnautojams mokama alga, darbo užmokestis ir kitas atlyginimas įskaičiuojami nustatant teritorinių bendruomenių renkamo gyvenamojo būsto mokesčio aukščiausiąją ribą dėl galimo neapmokestinimo šiuo mokesčiu.

14

Atsakant į šį klausimą reikia priminti, kad pagal protokolo 12 straipsnį siekiama užtikrinti vienodą Sąjungos pareigūnų ir tarnautojų algos, darbo užmokesčio ir kito atlyginimo apmokestinimą išvengiant, be kita ko, to, kad, pirma, dėl skirtingų nacionalinių mokesčių taikymo jų realus darbo užmokestis skirsis dėl jų pilietybės ar gyvenamosios vietos ir, antra, dėl dvigubo apmokestinimo šis darbo užmokestis bus neįprastai apmokestintas (Sprendimo Brouerius van Nidek, 7/74, EU:C:1974:73, 11 punktas).

15

Taigi Sąjungos teisėje numatytas aiškus skirtumas tarp nacionalinių pajamų, kurios patenka į valstybių narių nacionalinių mokesčių administratorių kompetencijos sritį, ir Sąjungos savo pareigūnams ar tarnautojams išmokėtos algos, kuriai, kalbant apie jos galimą apmokestinimą, išimtinai taikoma Sąjungos teisė, o kitas pareigūnų pajamas ir toliau apmokestina valstybės narės (šiuo klausimu žr. Sprendimo Humblet / État belge, 6/60‑IMM, EU:C:1960:48, p. 1158).

16

Vadinasi, protokolo 12 straipsnio antroje pastraipoje numatyta išimtis apima tik nacionalinius mokesčius, analogiškus tiems, kuriais Sąjunga apmokestina tuos pačius pajamų šaltinius (Sprendimo Brouerius van Nidek, 7/74, EU:C:1974:73, 12 punktas).

17

Be to, reikia priminti, kad jau buvo nuspręsta, jog protokolo 12 straipsnio antra pastraipa siekiama visiško tiesioginio ar netiesioginio Sąjungos mokamų algų, darbo užmokesčio ir kito atlyginimo savo pareigūnams ar kitiems tarnautojams atleidimo nuo nacionalinių mokesčių. Todėl ja vadovaujantis draudžiamas bet koks nacionalinis apmokestinimas, neatsižvelgiant į jo kilmę ar rinkimo tvarką, dėl kurio pareigūnai ar kiti tarnautojai būtų tiesiogiai ar netiesiogiai apmokestinami dėl to, kad gavo Sąjungos mokamą darbo užmokestį, nors ir atitinkamas mokestis nėra skaičiuojamas proporcingai šio darbo užmokesčio sumai (Sprendimo Komisija / Belgija, 260/86, EU:C:1988:91, 10 punktas; Sprendimo Tither, C‑333/88, EU:C:1990:131, 12 punktas; Sprendimo Kristoffersen, C‑263/91, EU:C:1993:207, 14 punktas ir Sprendimo Vander Zwalmen ir Massart, C‑229/98, EU:C:1999:501, 24 punktas).

18

Taigi pagal šią nuostatą draudžiama įskaičiuoti Sąjungos savo pareigūnams ir tarnautojams išmokėtas algas nustatant mokesčių, mokėtinų nuo kitų apmokestinamų pajamų, dydį tuo atveju, kai nacionalinė mokesčių teisė nustato progresyvinio apmokestinimo sistemą. Iš tikrųjų pareigūnas dėl savo pajamų būtų apmokestinamas daugiau dėl to, kad gauna algą iš Sąjungos (šiuo klausimu žr. Sprendimo Humblet / État belge, 6/60‑IMM, EU:C:1960:48, p. 1160).

19

Tačiau pagal protokolo 12 straipsnį valstybės narės neįpareigojamos Sąjungos pareigūnams ir kitiems tarnautojams teikti tokių pačių lengvatų kaip ir taikytinose nacionalinės teisės nuostatose nurodytiems gavėjams. Pagal šį straipsnį tik reikalaujama, kad, kai tokiam asmeniui taikomi tam tikri mokesčiai ir jis atitinka taikytinuose teisės aktuose įtvirtintas sąlygas, jis galėtų pasinaudoti bet kokia įprastai mokesčių mokėtojams taikoma mokesčių lengvata tam, kad išvengtų didesnės mokesčių naštos (Sprendimo Tither, C‑333/88, EU:C:1990:131, 15 punktas) arba diskriminacijos, palyginti su kitais mokesčių mokėtojais (šiuo klausimu žr. Sprendimo Vander Zwalmen ir Massart, C‑229/98, EU:C:1999:501, 26 punktas).

20

Būtent atsižvelgiant į šiuos argumentus reikia išsiaiškinti, ar pagal protokolo 12 straipsnio antrą pastraipą draudžiami pagrindinėje byloje nagrinėjami nacionalinės teisės aktai.

21

Kaip matyti iš Teisingumo Teismui pateiktų bylos dokumentų, apmokestinimą gyvenamojo būsto mokesčiu lemia vienoje iš Prancūzijos vietovių turimas ar valdomas privataus naudojimo būstas, šio mokesčio bazę sudaro neto kadastrinė nuomos vertė, o mokesčio dydį nustato savivaldos institucijos.

22

Atsižvelgdamas į tai Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Sąjungos pareigūno ar kito tarnautojo būsto nuomos vertės apmokestinimas yra objektyvus ir teisiškai visiškai nesusijęs su Sąjungos mokama alga, darbo užmokesčiu ir kitu atlyginimu (Sprendimo Kristoffersen, C‑263/91, EU:C:1993:207, 15 punktas).

23

Vadinasi, pagrindinėje byloje nagrinėjamo gyvenamojo būsto mokestis negali būti tapatinamas su Sąjungos savo pareigūnams ir kitiems tarnautojams išmokamos algos, darbo užmokesčio ir kito atlyginimo apmokestinimu.

24

Šiuo atžvilgiu aplinkybė, kad šio turimo sumokėti mokesčio suma tam tikrais atvejais gali skirtis atsižvelgiant į Sąjungos mokamos algos, darbo užmokesčio ir kito atlyginimo dydį, nėra lemiama.

25

Reikia priminti, kad pagrindinėje byloje ginčas kilo ne dėl Sąjungos pareigūno ar kito tarnautojo apmokestinimo gyvenamojo būsto mokesčiu, o tik dėl Sąjungos sumokėtos algos, darbo užmokesčio ir kito atlyginimo įtraukimo apskaičiuojant fiskalinio ūkio pajamas, į kurias atsižvelgiama nustatant, ar šio mokesčio mokėtojui gali būti taikoma aukščiausioji jo riba.

26

Pirma, reikia konstatuoti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose nėra jokios nuostatos, kuri neleistų Sąjungos pareigūnams ar kitiems tarnautojams pasinaudoti daliniu neapmokestinimu gyvenamojo būsto mokesčiu tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir bet kuris kitas šiuo neapmokestinimu galintis pasinaudoti mokesčio mokėtojas, jeigu referencinės mokestinės pajamos neviršija įstatymuose nustatytos minimalios ribos.

27

Iš tikrųjų dalinio neapmokestinimo gyvenamojo būsto mokesčiu netaikymo priežastis susijusi ne su buvimo Sąjungos pareigūnu ar kitu tarnautoju, gaunančiu darbo užmokestį, viršijantį minimalią referencinių mokestinių pajamų ribą, faktu, bet su bendra sąlyga dėl pajamų, suteikiančių teisę į nagrinėjamą lengvatą, dydžio; ši sąlyga yra nediskriminacinė ir taikoma Sąjungos pareigūnams ir kitiems tarnautojams kaip ir bet kuriam kitam atitinkamos valstybės narės mokesčių mokėtojui.

28

Antra, reikia priminti, kaip matyti iš šio sprendimo 21 punkto, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas mokestis iš esmės priklauso nuo gyvenamojo būsto nuomos vertės ir tuo atveju nesvarbus nei mokesčio mokėtojo pajėgumas mokėti mokesčius, nei visas jo turtas. Jo pajėgumas mokėti mokesčius svarbus tik kai siekiama pasinaudoti mokesčio lengvata, bet jis nėra gyvenamojo būsto mokesčio pagrindas.

29

Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad dalinio neapmokestinimo gyvenamojo būsto mokesčiu sistema buvo įvesta siekiant išvengti su neteisybe susijusių situacijų ir yra socialinė priemonė, leidžianti nedideles pajamas gaunantiems namų ūkio vienetams vykdyti vietos mokesčių mokėjimo pareigą. Jeigu remiantis protokolo 12 straipsniu nebūtų atsižvelgiama į Sąjungos išmokėtą algą, darbo užmokestį ir kitą atlyginimą, tai iškreiptų taikomą socialinę priemonę.

30

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pagrindinė byla skiriasi nuo tos, kurioje priimtas Sprendimas Bourgès‑Maunoury ir Heintz (C‑558/10, EU:C:2012:418); jame Teisingumo Teismas nusprendė, kad toje byloje nagrinėjami teisės aktai dėl turto mokesčio buvo susiję su Sąjungos išmokėta alga, darbo užmokesčiu ir kitu atlyginimu, nes į juos atsižvelgiama nustatant galutinį mokesčio tarifą, be to, šiuo mokesčiu buvo netiesiogiai apmokestinamos Sąjungos pareigūnų ir kitų tarnautojų pajamos.

31

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip: protokolo 12 straipsnio antra pastraipa turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiamos nacionalinės teisės normos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias Sąjungos savo pareigūnams ir kitiems tarnautojams mokama alga, darbo užmokestis ir kitas atlyginimas įskaičiuojami nustatant teritorinių bendruomenių renkamo gyvenamojo būsto mokesčio aukščiausiąją ribą dėl galimo neapmokestinimo šiuo mokesčiu.

32

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

Protokolo dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų, pridėto prie ES, ESV ir EAEB sutarčių, 12 straipsnio antra pastraipa turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiamos nacionalinės teisės normos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias Europos Sąjungos savo pareigūnams ir kitiems tarnautojams mokama alga, darbo užmokestis ir kitas atlyginimas įskaičiuojami nustatant teritorinių bendruomenių renkamo gyvenamojo būsto mokesčio aukščiausiąją ribą dėl galimo neapmokestinimo šiuo mokesčiu.