—

Confederazione Generale Italiana del Lavoro (CGIL), atstovaujamos advokatų V. Angiolini, L. Formilan ir L. Santini,

—

Istituto Nazionale Confederale Assistenza (INCA), atstovaujamo advokatų V. Angiolini, L. Formilan ir L. Santini,

—

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato G. Palatiello,

—

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos F.‑X. Bréchot ir D. Colas,

—

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Condou-Durande ir A. Aresu,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (OL L 16, 2004, p. 44; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 272), iš dalies pakeistos 2011 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/51/ES (OL L 132, p. 1, toliau – Direktyva 2003/109), išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Confederazione Generale Italiana del Lavoro (Italijos generalinė darbo konfederacija, toliau – CGIL), Istituto Nazionale Confederale Assistenza (Nacionalinis konfederacinis paramos institutas, toliau – INCA) ir Presidenza del Consiglio dei Ministri (Ministrų tarybos prezidiumas), Ministero dell’Interno (Vidaus reikalų ministerija) ir Ministero dell’Economia e delle Finanze (Ūkio ir finansų ministerija) ginčą dėl šių dviejų ministerijų 2011 m. spalio 6 d. priimto potvarkio dėl rinkliavos už leidimo gyventi šalyje išdavimą ir pratęsimą (GURI, Nr. 304, 2011 m. gruodžio 31 d., toliau – 2011 m. potvarkis) ir kiekvieno parengiamojo jo pagrindu priimto ar susijusio akto panaikinimo.

3

Pagal Direktyvos 2003/109 9, 10 ir 18 konstatuojamąsias dalis:

<…>

4

Šios direktyvos 8 straipsnio „Ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi [ES]“ 2 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės ilgalaikiams gyventojams išduoda ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi [ES]. Leidimas galioja ne mažiau nei penkerius metus; pasibaigus galiojimo laikui, jis, jei to reikalaujama, pateikus pareiškimą, automatiškai pratęsiamas.“

5

Direktyvos 2003/109 19 straipsnyje „Pareiškimų nagrinėjimas ir leidimų gyventi išdavimas“ numatyta:

„<…>

2.   Jei įvykdytos 14, 15 ir 16 straipsniuose nurodytos sąlygos, antroji valstybė narė, atsižvelgdama į 17 ir 18 straipsnių nuostatas, susijusias su viešąja tvarka, visuomenės saugumu ir visuomenės sveikata, ilgalaikiam gyventojui išduoda pratęsiamą leidimą gyventi. Pasibaigus šio leidimo gyventi galiojimo laikui, jis gali būti pratęstas, pateikus, jei to reikalaujama, pareiškimą. Antroji valstybė narė praneša apie savo sprendimą pirmajai valstybei narei.

3.   Antroji valstybė narė ilgalaikio gyventojo šeimai išduota pratęsiamus leidimus gyventi, galiojančius tokį patį laikotarp[į] kaip ir ilgalaikiam gyventojui išduotas leidimas.“

6

1998 m. liepos 25 d. Įstatyminio dekreto Nr. 286 dėl imigraciją ir užsieniečių statusą reglamentuojančių nuostatų bendrojo teksto (GURI, Nr. 191, 1998 m. rugpjūčio 18 d. paprastasis priedas) 5 straipsnio 2ter dalyje, kuri į šį įstatyminį dekretą buvo įtraukta 2009 m. liepos 15 d. Įstatymo Nr. 94 dėl nuostatų viešojo saugumo srityje (GURI, Nr. 170, 2009 m. liepos 24 d. paprastasis priedas) 1 straipsnio 22 dalies b punktu, įtvirtinta:

„Pateikiant prašymą išduoti ar pratęsti leidimą gyventi šalyje reikia sumokėti rinkliavą; jos dydis – nuo 80 iki 200 eurų – nustatytas Ūkio ir finansų ministerijos kartu su Vidaus reikalų ministerija priimtame potvarkyje; šiame potvarkyje, be kita ko, nurodyta mokėjimo tvarka ir [Įstatyminio dekreto Nr. 286/1998] 14bis straipsnio 2 dalies įgyvendinimo tvarka. Mokėti rinkliavos nereikalaujama, kai prašoma išduoti ar pratęsti pabėgėlio leidimą gyventi, kai pateikiami prašymai suteikti prieglobstį, papildomos apsaugos prašymai ir prašymai išduoti leidimą gyventi šalyje dėl humanitarinių priežasčių“.

7

Pagal Įstatyminio dekreto Nr. 286/1998 14bis straipsnį įsteigiamas ir reglamentuojamas Fondo rimpatri (Užsieniečių grįžimo fondas); jame numatyta, kad:

„1.   Prie Vidaus reikalų ministerijos įsteigiamas Užsieniečių grįžimo fondas, skirtas užsieniečių grįžimo į jų kilmės šalį ar šalį, iš kurios jie atvyko, išlaidoms finansuoti.

2.   Pusė lėšų, gautų surinkus 5 straipsnio 2ter dalyje nustatytą rinkliavą, ir Europos Sąjungos nustatytų, taip pat Fondo siekiamiems tikslams įgyvendinti skirtų įmokų, jeigu tokių yra, skiriama šiam Fondui. Likusios lėšos, gautos surinkus 5 straipsnio 2ter dalyje nustatytą rinkliavą, skiriamos Vidaus reikalų ministerijai pagal jos pateiktą sąmatą prašymų išduoti ar pratęsti leidimą gyventi šalyje nagrinėjimo išlaidoms padengti.“

8

2011 m. potvarkyje, kuriuo įgyvendinami Įstatyminio dekreto Nr. 286/1998 5 straipsnio 2 dalis ir 14bis straipsnis, nustatytas rinkliavų už leidimo gyventi šalyje išdavimą ir pratęsimą dydis:

9

Nors nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nenurodytos kitos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias nustatomos papildomos sumos, mokėtinos už leidimų gyventi šalyje išdavimą ir pratęsimą, iš Europos Komisijos, CGIL ir INCA pateiktų pastabų matyti, kad, be 2011 m. potvarkyje nustatytų rinkliavų, pagal ankstesnį, bet vis dar galiojantį Italijos teisės aktą už leidimų gyventi šalyje išdavimą ir pratęsimą turi būti sumokėta papildoma 73,50 eurų rinkliava, neatsižvelgiant į leidimo gyventi šalyje galiojimo laikotarpį.

10

Komisija savo pastabose būtent nurodė, kad pagal 2005 m. sausio 31 d. Dekreto-įstatymo Nr. 7 dėl skubos tvarka priimamų nuostatų, susijusių su universitetais, mokslo tyrimais, kultūros paveldu ir veikla, svarbių strateginių projektų įgyvendinimu, pareigūnų mobilumu ir paprastesniais formalumais, susijusiais su žyminiais ir koncesijos mokesčiais (2005 m. kovo 31 d. Įstatymu Nr. 43 su pakeitimais pertvarkyto į įstatymą) 7vicies ter 1 dalies b punktą laikantis 2002 m. birželio 13 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1030/2002, nustatančio vienodą leidimų apsigyventi trečiųjų šalių piliečiams formą (OL L 157, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 3), nuo 2006 m. sausio 1 d. pateikiant pirmąjį prašymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi šalyje popierinio formato leidimai gyventi šalyje pakeičiami elektroniniais leidimais.

11

2006 m. balandžio 4 d. ūkio ir finansų ministro potvarkio, nustatančio rinkliavos, kurią turi sumokėti asmenys, prašantys išduoti elektroninį leidimą gyventi šalyje, dydį, 1 straipsnyje nustatyta 27,50 eurų dydžio rinkliava, įskaitant pridėtinės vertės mokestį.

12

Pagal 2005 m. spalio 12 d. vidaus reikalų ministro potvarkio, nustatančio rinkliavos, kurią turi sumokėti asmenys, prašantys išduoti ir pratęsti leidimus gyventi šalyje ar leidimo gyventi šalyje dokumentus remiantis sutartimi, sudaryta pagal 2003 m. gruodžio 16 d. Įstatymo Nr. 3 39 straipsnio 4bis dalį, dydį, vienintelį straipsnį pareiškėjas už tokią procedūrą turi sumokėti 30 eurų rinkliavą.

13

Galiausiai pagrindinei bylai taikomos redakcijos 1972 m. spalio 26 d. Respublikos Prezidento dekreto Nr. 642, kuriuo reglamentuojamas žyminis mokestis, A priedo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytas fiksuoto 16 eurų dydžio žyminis mokestis už leidimo gyventi šalyje išdavimą ar pratęsimą.

14

CGIL ir INCA Tribunale amministrativo regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas) (Italija) prašė panaikinti 2011 m. potvarkį, motyvuodami tuo, kad rinkliava, kurią reikalaujama sumokėti pagal šį potvarkį už leidimo gyventi šalyje trečiųjų valstybių piliečiams išdavimą ir pratęsimą, yra neteisinga ir (arba) neproporcinga.

15

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas manė, kad reikia ex officio išnagrinėti nacionalinės teisės normų, pagal kurias reikalaujama sumokėti rinkliavą už leidimo gyventi šalyje išdavimą ir kurių įgyvendinimo aktuose nustatytas tokios rinkliavos maksimalus dydis, atitiktį šioje srityje taikomoms Sąjungos teisės nuostatoms.

16

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis Sprendimu Komisija / Nyderlandai (C‑508/10, EU:C:2012:243), nurodė, kad atitinkamos valstybės narės teisės aktai atitinka Direktyvoje 2003/109 nustatytus principus tik jei reikalaujamos rinkliavos, kurios dydis gali svyruoti neviršydamas tam tikrų ribų, mažiausias dydis nėra nepagrįstai didelis, todėl neproporcingas, palyginti su sumomis, kurias turi mokėti tos valstybės piliečiai, norėdami gauti analogišką dokumentą (nacionalinę tapatybės kortelę).

17

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas būtent primena, kad Sprendime Komisija / Nyderlandai (C‑508/10, EU:C:2012:243) buvo pripažinta, jog Direktyvoje 2003/109 nustatytų principų neatitinka Nyderlandų teisės nuostatos, kuriose numatytas mažiausias reikalaujamos rinkliavos už leidimo gyventi šalyje išdavimą dydis beveik septynis kartus viršijo už valstybės narės piliečio tapatybės kortelės išdavimą mokėtinos rinkliavos dydį.

18

Kadangi, kaip nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, šiuo metu už nacionalinės tapatybės kortelės išdavimą Italijoje apytiksliai mokama 10 eurų, o 2011 m. potvarkyje nustatyta mažiausia rinkliava yra 80 eurų, taigi trečiosios valstybės pilietis už leidimo gyventi valstybės teritorijoje dokumento išdavimą turi sumokėti aštuonis kartus daugiau, šis teismas, atsižvelgdamas į Sprendimą Komisija / Nyderlandai (C‑508/10, EU:C:2012:243), suabejojo, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos atitinka Direktyvos 2003/109 principus.

19

Šiomis aplinkybėmis Tribunale amministrativo regionale del Lazio nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar pagal <...> Direktyvoje 2003/109 <...> nustatytus principus draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kaip antai 1998 m. liepos 25 d. Įstatyminio dekreto Nr. 286 5 straipsnio 2 ter dalis, kurioje numatyta kad „pateikiant prašymą išduoti ar pratęsti leidimą gyventi šalyje reikia sumokėti rinkliavą; jos dydis – nuo 80 iki 200 eurų – nustatytas Ūkio ir finansų ministerijos kartu su Vidaus reikalų ministerija priimtame potvarkyje; šiame potvarkyje, be kita ko, nurodyta mokėjimo tvarka <...>“, taigi nustatomas minimalus rinkliavos dydis aštuonis kartus viršija rinkliavos dydį už nacionalinės asmens tapatybės kortelės išdavimą?“

20

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar pagal Direktyvą 2003/109 draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias iš trečiųjų asmenų piliečių, prašančių išduoti arba pratęsti leidimą gyventi atitinkamoje valstybėje narėje, reikalaujama sumokėti rinkliavą, kurios dydis svyruoja nuo 80 iki 200 eurų.

21

Pirmiausia reikia priminti, kad iš Direktyvos 2003/109 4, 6 ir 12 konstatuojamųjų dalių matyti, kad jos pagrindinis tikslas – trečiųjų šalių piliečių, ilgai gyvenančių valstybėje narėje, integracija (Sprendimo Komisija / Nyderlandai, C‑508/10, EU:C:2012:243, 66 punktas).

22

Pažymėtina, kad Teisingumo Teismas yra pripažinęs, jog valstybės narės gali leidimų gyventi šalyje ir leidimo gyventi šalyje dokumentų išdavimui pagal Direktyvą 2003/109 taikyti rinkliavas ir kad nustatydamos šių rinkliavų dydį jos turi didelę diskreciją (Sprendimo Komisija / Nyderlandai, C‑508/10, EU:C:2012:243, 64 punktas).

23

Vis dėlto Teisingumo Teismas patikslino, jog šiuo atžvilgiu valstybėms narėms suteikta diskrecija nėra neribota; jos negali taikyti nacionalinės teisės aktų, dėl kurių gali kilti pavojus, kad nebus įgyvendinti tam tikra direktyva siekiami tikslai, todėl ji neteks savo veiksmingumo (žr. Sprendimo Komisija / Nyderlandai, C‑508/10, EU:C:2012:243, 65 punktą).

24

Be to, remiantis proporcingumo principu, kuris yra vienas iš bendrųjų Sąjungos teisės principų, Direktyvai 2003/109 įgyvendinti skirtos priemonės turi būti tinkamos šiais teisės aktais siekiamų tikslų įgyvendinimui užtikrinti ir neviršyti to, kas būtina jiems pasiekti (šiuo klausimu žr. Sprendimo Komisija / Nyderlandai, C‑508/10, EU:C:2012:243, 75 punktą).

25

Taigi, nors valstybės narės gali teisėtai taikyti rinkliavas už leidimų gyventi šalyje išdavimą pagal Direktyvą 2003/109, nustatydamos šių rinkliavų dydį jos pagal proporcingumo principą negali siekti sutrukdyti įgyti šioje direktyvoje numatytą ilgalaikio gyventojo statusą ir kitas su šiuo statuso įgijimu susijusias teises, ir tokia kliūtis negali būti šių rinkliavų dydžio pasekmė, antraip būtų pažeistas šia direktyva siekiamas tikslas ir iškreipta jos prasmė (šiuo klausimu žr. Sprendimo Komisija / Nyderlandai, C‑508/10, EU:C:2012:243, 69 punktą).

26

Šiuo klausimu nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos rinkliavos dydis yra: 80 eurų už leidimo gyventi šalyje ilgiau nei tris mėnesius ir trumpiau nei vienus metus arba lygiai vienus metus išdavimą, 100 eurų už leidimo gyventi šalyje ilgiau nei vienus metus ir trumpiau nei dvejus metus arba lygiai dvejus metus išdavimą ir 200 eurų už ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi ES išdavimą.

27

Taigi kai kuriems trečiųjų šalių piliečiams, kurie atitinka Direktyvoje 2003/109 nustatytas (joje numatytų) leidimų gyventi šalyje išdavimo sąlygas, šios rinkliavos mokėjimo našta gali būti labai didelė ypač dėl to, kad tokie piliečiai pakankamai dažnai turi prašyti pratęsti savo leidimus ir kad, be šios rinkliavos, jiems gali tekti mokėti ankstesniame nacionalinės teisės akte nustatytus kitus mokesčius; tokiomis aplinkybėmis pareiga sumokėti pagrindinėje byloje nagrinėjamą rinkliavą gali sutrukdyti šiems trečiųjų šalių piliečiams pasinaudoti šios direktyvos suteikiamomis teisėmis.

28

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pastabose ir per posėdį ieškovai pagrindinėje byloje ir Komisija nurodė, kad pagal ankstesnį, bet iki šiol galiojantį Italijos teisės aktą visais atvejais tiek už leidimo gyventi šalyje dokumentų išdavimą, tiek už jų pratęsimą kartu su pagrindinėje byloje nagrinėjama rinkliava turi būti sumokėta dar kita 73,50 eurų rinkliava, neatsižvelgiant į tokio leidimo gyventi šalyje galiojimo laikotarpį.

29

Be to, nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, kad pagal Įstatyminio dekreto Nr. 286/1998 14bis straipsnį pusė lėšų, gautų surinkus pagrindinėje byloje nagrinėjamą rinkliavą, skiriama trečiųjų šalių piliečių, pripažintų neteisėtai esančiais valstybės teritorijoje, grąžinimo į kilmės šalį ar į šalį, iš kurios jie atvyko, išlaidoms padengti. Šį teiginį per teismo posėdį patvirtino ir Italijos vyriausybė.

30

Todėl Italijos vyriausybės argumentui, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama rinkliava negali būti neproporcinga, nes iš jos gautos lėšos skiriamos nagrinėjimo, kurį būtina atlikti norint patikrinti, ar buvo laikomasi Direktyvoje 2003/109 nustatytų leidimų gyventi šalyje išdavimo sąlygų, išlaidoms padengti, negalima pritarti.

31

Atsižvelgiant į visus pirma išdėstytus argumentus į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip, kad pagal Direktyvą 2003/109 draudžiamos tokios nacionalinės teisės nuostatos, kaip nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, pagal kurias reikalaujama, kad trečiųjų šalių piliečiai, prašantys išduoti arba pratęsti leidimą gyventi atitinkamoje valstybėje narėje, sumokėtų rinkliavą, kurios dydis svyruoja nuo 80 iki 200 eurų, nes tokia rinkliava yra neproporcinga šia direktyva siekiamam tikslui ir gali sudaryti kliūčių pasinaudoti joje suteikiamomis teisėmis.

32

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

Pagal 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvą 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso, iš dalies pakeistą 2011 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/51/ES, draudžiamos tokios nacionalinės teisės nuostatos, kaip nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, pagal kurias reikalaujama, kad trečiųjų šalių piliečiai, prašantys išduoti arba pratęsti leidimą gyventi atitinkamoje valstybėje narėje, sumokėtų rinkliavą, kurios dydis svyruoja nuo 80 iki 200 eurų, nes tokia rinkliava yra neproporcinga šia direktyva siekiamam tikslui ir gali sudaryti kliūčių pasinaudoti joje suteikiamomis teisėmis.