—

Austrijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pesendorfer,

—

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze ir K. Petersen,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Wasmeier ir R. Lyal,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1992 m. vasario 25 d. Tarybos direktyvos 92/12/EEB dėl bendros tvarkos, susijusios su akcizais apmokestinamais produktais ir jų laikymu, judėjimu ir kontrole [bendros tvarkos, susijusios su akcizais apmokestinamais produktais, jų laikymo, judėjimo ir kontrolės] (OL L 76, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 179), iš dalies pakeistos 1992 m. gruodžio 14 d. Tarybos direktyva 92/108/EEB (OL L 390, p. 124; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 235, toliau – Direktyva 92/12), 7 straipsnio 1 ir 2 dalių ir 9 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas sprendžiant sunkvežimio vairuotojo R. Prankl ir Zollamt Wien (Vienos teritorinė muitinė) ginčą dėl pastarosios sprendimo įpareigoti R. Prankl sumokėti akcizą už tabako produktus.

3

Direktyvos 92/12 5–7 konstatuojamosios dalys išdėstytos taip:

„kadangi produktų pristatymo, laikymo iki pristatymo arba tiekimo savarankiška ūkine veikla besiverčiančiam prekybininkui arba viešajai įstaigai, jeigu jis įvyksta kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje jie buvo išleisti laisvai cirkuliuoti, atveju atsiranda pagrindas akcizams tiems produktams taikyti toje kitoje valstybėje narėje;

kadangi už akcizais apmokestinamus produktus, kuriuos privatūs asmenys įsigyja ir vežasi savo reikmėms, mokestis turi būti pritaikytas toje šalyje, kurioje produktai buvo įsigyti;

kadangi norėdamos nustatyti, ar akcizais apmokestinti produktai laikomi ne asmeniniais, bet komerciniais tikslais, valstybės narės privalo atsižvelgti į keletą kriterijų.“

4

Šios direktyvos 6 straipsnyje nustatyta:

„1.   Akcizas tampa mokėtinu, kai produktai išleidžiami vartojimui arba nustačius trūkumus, kuriems esant akcizas turi būti sumokėtas pagal 14 straipsnio 3 dalį.

Akcizais apmokestinamų produktų išleidimas vartojimui – tai:

2.   Taikomos apmokestinimo momentu valstybėje narėje, kurioje produktai išleidžiami vartojimui arba nustatomi trūkumai, galiojančios apmokestinimo sąlygos ir akcizų tarifai. Akcizai apskaičiuojami ir mokami kiekvienos valstybės narės nustatyta tvarka, laikantis nuostatos, kad visos valstybės narės savo produktams bei kitų valstybių narių produktams privalo taikyti tas pačias mokesčio apskaičiavimo bei mokėjimo procedūras.“

5

Minėtos direktyvos 7 straipsnio 1–6 dalyse numatyta:

„1.   Jeigu akcizais apmokestinami produktai, kurie jau buvo išleisti vartojimui vienoje valstybėje narėje, komerciniais tikslais yra laikomi kitoje valstybėje narėje, tuomet akcizas turi būti sumokėtas toje valstybėje narėje, kurioje šie produktai yra laikomi.

2.   Šiuo tikslu, nepažeidžiant 6 straipsnio, kai vienoje valstybėje narėje jau išleisti vartojimui, kaip apibrėžta 6 straipsnyje, produktai pristatomi arba skirti pristatyti kitoje valstybėje narėje ar naudojami kitoje valstybėje narėje savarankiška ūkine veikla besiverčiančio prekybininko verslo reikmėms arba viešųjų įstaigų reikmėms, akcizas turi būti sumokėtas toje kitoje valstybėje narėje.

3.   Priklausomai nuo aplinkybių, mokestį privalo sumokėti pristatymui skirtus produktus pristatantis ar laikantis asmuo, arba produktus naudojimui kitoje nei ta, kurioje produktai jau buvo išleisti vartojimui, valstybėje narėje gaunantis asmuo, arba atitinkamas prekybininkas ar viešoji įstaiga.

4.   1 dalyje nurodyti produktai gabenami iš vienos valstybės narės teritorijos į kitą su lydinčiuoju dokumentu, kuriame turi būti svarbiausi 18 straipsnio 1 dalyje nurodyto dokumento rekvizitai. Šio dokumento forma ir turinys nustatomi šios direktyvos 24 straipsnyje nurodyta tvarka.

5.   3 dalyje nurodyti asmuo, prekybininkas ar įstaiga turi įvykdyti šiuos reikalavimus:

6.   1 dalyje nurodytoje pirmojoje valstybėje narėje sumokėtas akcizas grąžinamas remiantis 22 straipsnio 3 dalimi.“

6

Tos pačios direktyvos 8 straipsnyje numatyta:

„Laikantis vidaus rinkos reguliavimo principų, akcizai privačių asmenų individualiam naudojimui įsigyjamiems bei jų gabenamiems produktams turi būti pritaikyti toje valstybėje narėje, kurioje šie produktai įsigyjami.“

7

Direktyvos 92/12 9 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Nepažeidžiant 6, 7 ir 8 straipsnių, akcizas tampa mokėtinu, kai vartojimui vienoje valstybėje narėje skirti produktai komerciniais tikslais yra laikomi kitoje valstybėje narėje.

Tokiu atveju mokestį toje valstybėje narėje, kurios teritorijoje yra produktai, moka juos laikantis asmuo.

2.   Norėdamos nustatyti, ar 8 straipsnyje nurodytų produktų paskirtis yra komercinė, valstybės narės privalo, inter alia, atsižvelgti į:

<...>“

8

Pagal šios direktyvos 10 straipsnį:

„1.   Mokestis akcizais apmokestinamiems produktams, kuriuos įsigyja nei įgaliotojo sandėlio savininko, nei registruoto ar neregistruoto prekybininko statuso neturintis asmuo ir kurie tiesiogiai ar netiesiogiai siunčiami ar gabenami siuntėjo ar jo vardu, taikomas paskirties valstybėje narėje. Taikant šio straipsnio nuostatas, „paskirties valstybe nare“ laikoma valstybė narė, į kurią produktų krovinys atgabenamas.

2.   Tuo tikslu dėl vienoje valstybėje narėje vartojimui jau išleistų akcizais apmokestinamų produktų pristatymo juos siunčiant arba gabenant kitoje valstybėje narėje įsikūrusiam 1 dalyje nurodytam asmeniui, kai produktai tiesiogiai ar netiesiogiai siunčiami ar gabenami siuntėjo arba jo vardu, atsiranda prievolė mokėti akcizą paskirties valstybėje narėje.

3.   Paskirties valstybėje narėje nustatyto dydžio mokestį pristatymo metu moka siuntėjas. Tačiau valstybės narės gali nustatyti, kad mokesčiui sumokėti turi būti paskirtas atstovas mokesčių reikalams, kuriuo negali būti produktų gavėjas. Toks atstovas mokesčių reikalams privalo būti įsikūręs paskirties valstybėje narėje ir pripažintas už mokesčius atsakingų jos institucijų.

Valstybė narė, kurioje įsikūręs siuntėjas, privalo užtikrinti, kad jis įvykdytų šiuos reikalavimus:

4.   2 dalyje nurodytu atveju pirmojoje valstybėje narėje sumokėtas akcizas yra grąžinamas 22 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka.

5.   Laikydamosi Bendrijos teisės, valstybės narės gali nustatyti specialias šių nuostatų taikymo taisykles akcizais apmokestintiems produktams, kuriems taikomos specialios Sutartį atitinkančios nacionalinės paskirstymo nuostatos.“

9

Minėtos direktyvos III antraštinės dalies „Prekių gabenimas“ 20 straipsnyje nustatyta:

„1.   Jeigu prekių gabenimo metu padaromas pažeidimas, dėl kurio atsiranda prievolė mokėti akcizą, tuomet akcizas mokamas toje valstybėje narėje, kurioje buvo padarytas pažeidimas, o jį mokėti privalo fizinis arba juridinis asmuo, pagal 15 straipsnio 3 dalį garantavęs akcizų sumokėjimą, nepriklausomai nuo baudžiamojo persekiojimo.

Jeigu akcizas mokamas ne toje valstybėje narėje, iš kurios prekės buvo išgabentos, tuomet mokestį gaunanti valstybė narė apie tai informuoja valstybės narės, iš kurios prekės buvo išgabentos, kompetentingas institucijas.

2.   Jeigu nustatyta, kad prekių gabenimo metu buvo padarytas pažeidimas, tačiau neįmanoma nustatyti, kur jis buvo padarytas, tuomet toks pažeidimas laikomas padarytu toje valstybėje narėje, kurioje jis buvo nustatytas.

3.   Nepažeidžiant 6 straipsnio 2 dalies nuostatos, akcizais apmokestinamiems produktams nepasiekus paskirties vietos ir nesant galimybės nustatyti, kur padarytas pažeidimas, laikoma, kad toks pažeidimas buvo padarytas valstybėje narėje, iš kurios prekės buvo išgabentos, ir šioje valstybėje narėje akcizai privalo būti sumokėti taikant produktų išgabenimo dieną galiojusius tarifus <...> Valstybės narės privalo imtis būtinų priemonių, reaguodamos į bet kokius pažeidimus ar neatitikimus, ir skirti už tai efektyvias nuobaudas.

4.   Jeigu nesibaigus trejų metų laikotarpiui po lydinčiojo dokumento išrašymo nustatoma, kurioje valstybėje narėje buvo padarytas pažeidimas, tuomet akcizai mokami šioje valstybėje narėje taikant prekių išgabenimo dieną galiojusius tarifus. Šiuo atveju, pateikus akcizų sumokėjimo įrodymą, pirmiau pritaikytas akcizas grąžinamas.“

10

Direktyvos 92/12 IV antraštinės dalies „Akcizų grąžinimas“ 22 straipsnyje numatyta:

„1.   Tam tikrais atvejais prekybininko jo verslo kontekste pateiktu prašymu valstybės narės, kurioje produktai buvo išleisti vartojimui, už mokesčius atsakingos institucijos gali grąžinti akcizą už išleistus vartojimui produktus, jeigu tie produktai nėra skirti vartojimui toje valstybėje narėje.

Tačiau valstybės narės gali atmesti prašymą dėl akcizo grąžinimo, jeigu jis neatitinka jų nustatytų kriterijų.

2.   Taikant 1 dalį, vadovaujamasi šiomis nuostatomis:

3.   7 straipsnyje nurodytais atvejais prekių išsiuntimo valstybėje narėje prašyti grąžinti akcizą galima tik prieš tai jį 7 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka sumokėjus paskirties valstybėje narėje.

Tačiau valstybės narės gali atmesti prašymą grąžinti akcizą, jeigu jis neatitinka jų nustatytų kriterijų.

4.   8b [10] straipsnyje nurodytais atvejais valstybė narė, iš kurios prekės išgabentos, privalo pardavėjo prašymu grąžinti sumokėtą akcizą, jeigu pardavėjas laikėsi 10 straipsnio 3 dalyje nustatytos tvarkos.

Tačiau valstybės narės gali atmesti prašymą grąžinti akcizą, jeigu jis neatitinka jų nustatytų kriterijų.

Jeigu pardavėjas yra įgaliotasis sandėlio savininkas, valstybės narės gali numatyti supaprastintą akcizų grąžinimo tvarką.

5.   Kiekvienos valstybės narės už mokesčius atsakingos institucijos nustato jų teritorijoje taikomas akcizų grąžinimo kontrolės procedūras ir metodus. Valstybės narės užtikrina, kad grąžinamas akcizas neviršytų faktiškai sumokėtos sumos.“

11

1995 m. Tabako mokesčio įstatymo (Tabaksteuergesetz 1995, BGBl. 704/1994, toliau – TabStG) 27 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Jeigu komerciniais tikslais įsigyjama tabako gaminių, esančių laisvoje apyvartoje valstybėje narėje, prievolė mokėti mokestį atsiranda dėl to, kad įgijėjas:

1)   priima tabako gaminius mokesčių teritorijoje arba

2)   už mokesčių teritorijos priimtus tabako gaminius nugabena į mokesčių teritoriją arba jie nugabenami jo pavedimu.

Asmuo, kuriam tenka prievolė mokėti mokestį, yra įgijėjas. Viešosios teisės reglamentuojamos įstaigos atliktas įgijimas prilyginamas įgijimui komerciniais tikslais.

2.   Jeigu tabako gaminiai, esantys laisvoje apyvartoje valstybėje narėje, į mokesčių teritoriją įvežami kitais nei 1 dalyje nurodytais atvejais, prievolė mokėti mokestį atsiranda dėl to, kad jie pirmą kartą mokesčių teritorijoje turimi arba naudojami komerciniais tikslais. Asmuo, kuriam tenka prievolė mokėti mokestį, yra tas, kuris juos turi arba naudoja.“

12

Laikotarpiu nuo 2005 m. balandžio mėn. iki spalio mėn. R. Prankl, pakurstytas vieno Austrijoje gyvenančio asmens, iš Vengrijos į Jungtinę Karalystę nugabeno 12650000 cigarečių. Šios cigaretės, kurias nenustatyti asmenys kontrabanda įvežė į Europos Sąjungos muitų teritoriją, buvo nugabentos per penkias iš eilės keliones, be kita ko, per Austriją. Jos buvo paslėptos po kroviniu, kuris vežimo dokumentuose nurodytas kaip bendras krovinys. Jungtinėje Karalystėje keturiais atvejais minėtas cigaretes iš sunkvežimio iškrovė nežinomi asmenys, o vienu atveju jas konfiskavo Jungtinės Karalystės valdžios institucijos.

13

2011 m. balandžio 11 d. sprendimu Zollamt Wien apskaičiavo R. Prankl 1249820 EUR dydžio tabako mokestį, motyvuodama tuo, kad šis asmuo gavo minėtas cigaretes ir jas įvežė į Austriją.

14

R. Prankl apskundė tą sprendimą. Grįsdamas savo skundą jis nurodė, kad vienas trečiasis asmuo jį nusamdė neteisėtai nugabenti minėtas cigaretes iš Vengrijos į Jungtinę Karalystę. Jo teigimu, plataus masto cigarečių kontrabandos organizavimo hierarchijoje, kuriai jis gabeno krovinius, jis tebuvo žemutinė grandis. Be to, jis neturėjo jokios informacijos apie pakrautą į automobilį, kurį vairavo, cigarečių kiekį ir nežinojo apie jų platinimo būdus. Būdamas paprastas sunkvežimio vairuotojas, jis ekonominiu požiūriu taip pat neturėjo įgaliojimų disponuoti šiomis cigaretėmis, taigi nebuvo ir įgijėjas, kaip tai suprantama pagal TabStG 27 straipsnį. Be to, jis minėtų cigarečių nepateikė Austrijos rinkai, o šis straipsnis neapima paprasčiausio tabako gaminių „tranzito“ per Austriją.

15

Remdamasis TabStG 27 straipsnio 2 dalimi, Unabhängiger Finanzsenat patvirtino apmokestinimą minėto dydžio tabako mokesčiu. To teismo nuomone, nors R. Prankl nebuvo šių cigarečių įgijėjas, jis vis dėlto žinojo apie gabenimo, už kurį jam, be to, buvo atlyginta, neteisėtumą. Būdamas sunkvežimio, naudojamo minėtoms cigaretėms gabenti, vairuotojas, R. Prankl jas pirmą kartą komerciniais tikslais laikė Austrijos mokesčių teritorijoje ir dėl to jam Austrijoje atsirado prievolė sumokėti tabako mokestį.

16

Verwaltungsgerichtshof, kuriam buvo pateiktas R. Prankl skundas dėl minėto teismo sprendimo panaikinimo, kyla klausimas, ar Direktyvos 92/12 nuostatos, visų pirma jos 7 straipsnis, neprieštarauja išvadai, kurią Unabhängiger Finanzsenat padarė remdamasis nacionalinės teisės aktais. Iš tiesų, išvada, kad tokio gabenimo, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, atveju akcizas turėtų būti mokamas kiekvienoje tranzito valstybėje narėje, prieštarauja šios direktyvos sistemai, būtent tam, kad komerciniais tikslais laikomi akcizais apmokestinami produktai turi būti apmokestinami paskirties valstybėje narėje.

17

Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas nenumatė, jog dvigubo apmokestinimo prevencija yra absoliutus principas (Sprendimas BATIG, C‑374/06, EU:C:2007:788). Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad ši išvada turi būti vertinama atsižvelgiant į faktines pagrindinės bylos aplinkybes, t. y. aplinkybes, kai akcizais apmokestinami produktai neteisėtai buvo išleisti vartoti kitoje valstybėje narėje nei ta, kurios fiskaliniais ženklais jie jau buvo pažymėti.

18

Tokiomis aplinkybėmis Verwaltungsgerichtshof nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar Direktyvos 92/12 7 straipsnio 1 ir 2 dalis ir 9 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad joms prieštarauja nacionalinės teisės normos, pagal kurias akcizo mokestis <...> už akcizais apmokestinamas prekes <...>, kurios buvo išleistos vartoti vienoje (pirmojoje) valstybėje narėje ir, nenaudojant šios direktyvos 7 straipsnio 4 dalyje numatyto lydimojo dokumento, sausumos keliais per vieną ar kelias valstybes nares (tranzito valstybes nares) buvo gabenamos į kitą valstybę narę (paskirties valstybę narę) tam, kad būtų parduotos paskirties valstybėje narėje, taikomas ir tranzito valstybėje narėje?“

19

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 92/12 7 straipsnio 1 ir 2 dalis ir 9 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad tuo atveju, kai akcizais apmokestinamos prekės, neteisėtai įvežtos į valstybės narės teritoriją, nenaudojant šios direktyvos 7 straipsnio 4 dalyje numatyto lydimojo dokumento, gabenamos į kitą valstybę narę, kurios teritorijoje kompetentingos institucijos aptinka šias prekes, tranzito valstybės narės taip pat turi teisę rinkti akcizo mokestį iš tas prekes gabenusio sunkvežimio vairuotojo už tai, kad laikė minėtas prekes komerciniais tikslais jų teritorijoje.

20

Pirmiausia pažymėtina, kad Direktyva 92/12 norima nustatyti tam tikras akcizais apmokestinamų produktų laikymo, judėjimo ir kontrolės taisykles, siekiant užtikrinti vienodą akcizų taikymą visose valstybėse narėse. Toks suderinimas iš principo leidžia išvengti dvigubo apmokestinimo valstybėse narėse (Sprendimo Scandic Distilleries, C‑663/11, EU:C:2013:347, 22 ir 23 punktai ir Sprendimo Gross, C‑165/13, EU:C:2014:2042, 17 punktas).

21

Taip pat primintina, kad Direktyvos 92/12 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta bendra taisyklė, kad akcizais apmokestinamas produktas, išleistas vartoti vienoje valstybėje narėje ir laikomas komerciniais tikslais kitoje valstybėje narėje, apmokestinamas pastarojoje valstybėje. Taigi vieta, kur atsiranda prievolė mokėti mokestį, yra produkto paskirties valstybė narė, o ne valstybė narė, kurioje produktas buvo išleistas vartoti (Sprendimo Meiland Azewijn, C‑292/02, EU:C:2004:499, 35 punktas).

22

Be to, aiškinimą, kad akcizas renkamas iš esmės tik vienoje valstybėje narėje, būtent toje, kuriai skirtas atitinkamas produktas ir kur jis bus vartojamas, patvirtina Direktyvos 92/12 22 straipsnis, kuriame, esant tam tikroms sąlygoms, numatytas kitoje valstybėje narėje sumokėto akcizo mokesčio grąžinimas (Sprendimo Scandic Distilleries, EU:C:2013:347, 24 punktas).

23

Nei Direktyvos 92/12 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse, nei 9 straipsnio 1 dalyje aiškiai neatmetama galimybė valstybėje narėje, per kurią buvo gabenamos kontrabandinės prekės, rinkti akcizus už šias prekes, net jei jų nebėra šios valstybės teritorijoje ir jos atgabentos į paskirties valstybę narę.

24

Tačiau Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad tuo atveju, kai neteisėtai į Sąjungos teritoriją įvežti produktai, kaip antai prekės pagrindinėje byloje, laikomi komerciniais tikslais, iš tarpusavyje siejamų minėtos direktyvos 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies nuostatų matyti, kad valstybės narės, kurioje šie produktai buvo aptikti, kompetentingos institucijos yra kompetentingos išieškoti akcizą (Sprendimo Dansk Transport og Logistik, C‑230/08, EU:C:2010:231, 114 punktas ir Nutarties Febetra, C‑333/11, EU:C:2012:134, 41 punktas). Pagrindinėje byloje tai yra Jungtinės Karalystės institucijos.

25

Tačiau tik tuo atveju, kai nagrinėjami produktai nelaikomi komerciniais tikslais, valstybė narė, iš kurios jie buvo išgabenti, pagal Direktyvos 92/12 6 straipsnį lieka kompetentinga išieškoti akcizo mokestį net ir tuo atveju, jei neteisėtai įvežtas prekes tik vėliau aptiko kitos valstybės narės institucijos (šiuo klausimu žr. Sprendimo Dansk Transport og Logistik, EU:C:2010:231, 115 punktą ir Nutarties Febetra, EU:C:2012:134, 42 punktą).

26

Esant šioms sąlygoms konstatuotina, kad, tranzito valstybės narės, kaip ir valstybė narė, iš kurios produktai buvo išgabenti, neturi teisės išieškoti akcizo, kai tokius produktus aptinka kitos valstybės narės, kurios teritorijoje jie laikomi komerciniais tikslais, institucijos.

27

Iš tiesų negali būti pagrįstai teigiama, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino teikti pirmenybę piktnaudžiavimo ir sukčiavimo prevencijai ir bendrai leisti visoms tranzito valstybėms narėms neteisėto akcizais apmokestinamų produktų gabenimo atveju apmokestinti akcizu.

28

Tokio aiškinimo nepaneigia tai, kad Sprendimo BATIG (EU:C:2007:788) 57 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas piktnaudžiavimo ir sukčiavimo prevenciją iškėlė aukščiau už apmokestinimo tik vienoje valstybėje narėje principą. Iš tiesų toks vertinimas, kaip matyti iš minėto punkto pirmojo sakinio, susijęs su konkrečiomis faktinėmis bylos, kurioje priimtas tas sprendimas, aplinkybėmis; toje byloje nagrinėtas neteisėtas išgabenimas iš laikino akcizo mokėjimo atidėjimo režimo dėl produktų, ant kurių valstybėje narėje, iš kurios prekės buvo išgabentos, buvo uždėti fiskaliniai ženklai, vagystės ir tai bylai buvo būdinga tai, kad valstybė narė, kuri buvo išdavusi tuos fiskalinius ženklus, negalėjo konstatuoti, kad tie ženklai sunaikinti. Todėl akcizai už šiuos produktus turėjo būti sumokėti ir valstybėje narėje, kur jie buvo išleisti vartoti, ir valstybėje narėje, kur jie buvo skirti vartoti ir kurios fiskaliniais ženklais jie jau buvo paženklinti.

29

Skirtingai nuo situacijos, nagrinėtos byloje, kurioje priimtas Sprendimas BATIG (EU:C:2007:788), pagrindinėje byloje nagrinėjamos prekės nebuvo paženklintos fiskaliniais ženklais ir nebuvo dingusios gabenimo pradžios taško ir paskirties valstybėse narėse. Šiomis aplinkybėmis, kaip pažymėjo Europos Komisija, toks akcizo taikymas tranzito valstybėse narėse, kuris gali lemti apmokestinimą kelis kartus, nebūtinas siekiant išvengti piktnaudžiavimo ir sukčiavimo, nes ir importo valstybė narė, ir paskirties valstybė narė yra žinomos ir yra aišku, kad prekės buvo patiektos pastarajai valstybei.

30

Dar reikia pridurti, kad tokio aiškinimo nepaneigia ir argumentas, jog neteisėto gabenimo atveju galimybė taikyti akcizą nustatoma pagal Direktyvos 92/12 9 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas.

31

Neatsižvelgiant į tai, ar, kaip tvirtina Vokietijos vyriausybė, Direktyvos 92/12 9 straipsnio 1 dalis gali būti laikoma bendrąja norma, kuri taikoma tuomet, kai neteisėto tranzito atveju akcizais apmokestinami produktai buvo laikomi komerciniais tikslais, nors toks laikymas nebuvo pateisinamas užsakymu arba tiekimu, pakanka priminti, kad tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, akcizas tapo mokėtinas paskirties valstybėje narėje, kur atitinkamos prekės faktiškai buvo išleistos vartoti, ir, kaip matyti iš šio sprendimo 29 punkto, akcizo taikymas kitoje valstybėje narėje arba netgi keliose kitose valstybėse narėse nebūtinas siekiant išvengti piktnaudžiavimo ir sukčiavimo.

32

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 92/12 7 straipsnio 1 ir 2 dalis ir 9 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad tuo atveju, kai akcizais apmokestinamos prekės, neteisėtai įvežtos į valstybės narės teritoriją, nenaudojant minėtos direktyvos 7 straipsnio 4 dalyje numatyto lydimojo dokumento, gabenamos į kitą valstybę narę, kurios teritorijoje kompetentingos institucijos aptinka šias prekes, tranzito valstybės narės neturi teisės rinkti akcizo mokesčio ir iš tas prekes gabenusio sunkvežimio vairuotojo už tai, kad laikė minėtas prekes komerciniais tikslais jų teritorijoje.

33

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti tas teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia:

1992 m. vasario 25 d. Tarybos direktyvos 92/12/EEB dėl bendros tvarkos, susijusios su akcizais apmokestinamais produktais ir jų laikymu, judėjimu ir kontrole [bendros tvarkos, susijusios su akcizais apmokestinamais produktais, jų laikymo, judėjimo ir kontrolės], iš dalies pakeistos 1992 m. gruodžio 14 d. Tarybos direktyva 92/108/EEB, 7 straipsnio 1 ir 2 dalis ir 9 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad tuo atveju, kai akcizais apmokestinamos prekės, neteisėtai įvežtos į valstybės narės teritoriją, nenaudojant minėtos direktyvos 7 straipsnio 4 dalyje numatyto lydimojo dokumento, gabenamos į kitą valstybę narę, kurios teritorijoje kompetentingos institucijos aptinka šias prekes, tranzito valstybės narės neturi teisės rinkti akcizo mokesčio ir iš tas prekes gabenusio sunkvežimio vairuotojo už tai, kad laikė minėtas prekes komerciniais tikslais jų teritorijoje.